TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. gruodžio 21 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – 4a straipsnio 1 dalis – Perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Vykdymo sąlygos – Neprivalomo nevykdymo pagrindai – Išimtys – Privalomas vykdymas – In absentia paskirta bausmė – Sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio priimtas sprendimas“ – Suinteresuotasis asmuo, asmeniškai nedalyvavęs nei pirmoje, nei apeliacinėje instancijoje – Nacionalinės nuostatos, pagal kurias numatytas absoliutus draudimas perduoti suinteresuotąjį asmenį, kai sprendimas priimtas in absentia – Tinkamo aiškinimo pareiga“
Byloje C‑398/22
dėl Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2022 m. birželio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl
RQ,
vykdymo,
dalyvaujant
Generalstaatsanwaltschaft Berlin,
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen (pranešėjas), teisėjai N. Wahl ir L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas P. Pikamäe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, P. Busche, M. Hellmann ir R. Kanitz,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir H. Leupold,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2009/584), 4a straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Čekijos piliečio siekiant Čekijos Respublikoje įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, vykdymo Vokietijoje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nurodyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.“
4 Šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio „Sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ 1 dalyje nustatyta:
„Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą [sprendimą dėl įkalinimo], jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:
a) laiku
i) asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą;
ir
ii) asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą;
<…>“
Vokietijos teisė
5 1982 m. gruodžio 23 d. Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose; BGBl., 1982 I, p. 2071) – 1994 m. birželio 27 d. paskelbta redakcija (BGBl., 1994 I, p. 1537) – 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta:
„Ekstradicija neleidžiama, jeigu:
<…>
3. tuo atveju, jei pateiktas prašymas siekiant įvykdyti bausmę, nuteistasis asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis <…>“
Čekijos teisė
6 1961 m. lapkričio 29 d. Zákon č. 141/1961 Sb. o trestním řízení soudním (trestní řád) (Įstatymas dėl baudžiamojo proceso Nr. 141/1961 (Baudžiamojo proceso kodeksas)) 64 straipsnyje iš esmės numatyta, kad po pirmojo bandymo įteikti, įteiktino dokumento adresatui turi būti pranešta apie tai, kur jis šį dokumentą gali atsiimti. Jeigu adresatas įteiktino dokumento neatsiima per 10 dienų, dokumentas gali būti paliktas šio asmens naudojamoje pašto dėžutėje ir tai laikoma šio dokumento įteikimu.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
7 Čekijos valdžios institucijos Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, paprašė vykdyti Europos arešto orderį, kurį dėl Čekijos piliečio 2021 m. birželio 15 d. išdavė Okresní soud v Ostravě (Ostravos apylinkės teismas, Čekijos Respublika). Europos arešto orderyje suinteresuotąjį asmenį prašoma sulaikyti ir perduoti šioms institucijoms, kad būtų vykdoma 15 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, skirta 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, kurį apeliacine tvarka priimtu 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu pakeitė Krajský soud v Ostravě (Ostravos apygardos teismas, Čekijos Respublika) (toliau – apeliacinės instancijos teismo nuosprendis).
8 Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo skirta bausmė buvo sumažinta.
9 Nustatyta, kad suinteresuotasis asmuo asmeniškai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tačiau suinteresuotasis asmuo nedalyvavo vykstant procesui apeliaciniame teisme ir jam neatstovavo advokatas.
10 Šaukimas atvykti į apeliacinio teismo posėdį, išsiųstas adresu, kurį suinteresuotasis asmuo Čekijos kompetentingoms institucijoms buvo nurodęs kaip savo nuolatinės gyvenamosios vietos adresą ir kuriuo jis buvo asmeniškai gavęs šaukimą atvykti į pirmosios instancijos teismo posėdį, buvo paliktas suinteresuotojo asmens pašto dėžutėje 2020 m. rugpjūčio 17 d., nes jis neatsiėmė jo asmeniškai, kaip to buvo prašoma jo padaryti tų pačių metų rugpjūčio 3 d. Neatsižvelgiant į tai, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog suinteresuotasis asmuo faktiškai gavo šaukimą atvykti į apeliacinio teismo posėdį, ir į tai, kad, kaip jis pats teigia, 2020 m. rugpjūčio mėn. jis, neinformavęs Čekijos kompetentingų institucijų, persikėlė į Vokietiją, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsnį šaukimas atvykti į apeliacinio teismo posėdį laikomas įteiktu suinteresuotajam asmeniui dešimtą dieną po raginimo jį atsiimti.
11 Remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamu Europos arešto orderiu 2021 m. spalio 10 d. suinteresuotasis asmuo buvo sulaikytas Berlyne (Vokietija) ir jam buvo skirtas kardomasis kalinimas. Ten jis pareiškė, jog nesutinka, kad jam būtų taikoma supaprastinta perdavimo Čekijos valdžios institucijoms tvarka.
12 2021 m. spalio 14 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė suimti suinteresuotąjį asmenį siekiant jį perduoti Čekijos valdžios institucijoms.
13 Gavusi atitinkamos išduodančiosios teisminės institucijos paaiškinimus apie konkrečias suinteresuotojo asmens šaukimo aplinkybes, Generalstaatsanwaltschaft (Berlyno generalinė prokuratūra, Vokietija) paleido suinteresuotąjį asmenį ir paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo panaikinti ekstradicijos tikslu išduotą arešto orderį ir pripažinti suinteresuotojo asmens perdavimą neteisėtu, motyvuodama tuo, kad toks perdavimas draudžiamas pagal IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriuo į Vokietijos teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnis.
14 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikino suinteresuotojo asmens ekstradicijos tikslu išduotą Europos arešto orderį. Nors manė, kad veikos dvigubo baudžiamumo sąlyga, kuri taikoma tokiam perdavimui ir pagal kurią tikrinama, ar abiejose bendradarbiaujančiose valstybėse narėse inkriminuojamos veikos laikomos nusikalstama veika, šiuo atveju įvykdyta, jis nusprendė sustabdyti prašymo pripažinti suinteresuotojo asmens perdavimą neteisėtu nagrinėjimą.
15 Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima procesą, pasibaigusį pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimu, jei apeliacinėje instancijoje šis sprendimas buvo pakeistas suinteresuotojo asmens naudai.
16 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime Tupikas (C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628) suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią tuo atveju, kai baudžiamoji byla nagrinėjama kelių instancijų teismuose, ši sąvoka apima teisminį nagrinėjimą, po kurio priimtas galutinis sprendimas dėl suinteresuotojo asmens kaltės ir jam paskirta bausmė, faktų ir teisės požiūriu iš naujo išnagrinėjus bylos esmę, t. y. paskutinėje instancijoje, išnagrinėjusioje bylą iš esmės.
17 Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent procesas apeliacinės instancijos teisme, kuriame suinteresuotasis asmuo nedalyvavo, turi lemiamą reikšmę taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, o kadangi suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo vykstant šiam procesui, reikia pripažinti neteisėtu jo perdavimą ir atsisakyti vykdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą Europos arešto orderį.
18 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl tame sprendime suformuotos jurisprudencijos taikymo esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai suinteresuotasis asmuo tariamai nesureagavo į šaukimą atvykti į teismo posėdį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
19 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, viena vertus, kad įvairiose valstybėse narėse apeliacinis procesas organizuojamas skirtingai, visų pirma kiek tai susiję su nacionalinio teismo pareiga išnagrinėti bylą iš esmės, kai suinteresuotasis asmuo nedalyvauja. Tokia pareiga numatyta pagal Čekijos teisę, ir atlikus tokį nagrinėjimą gali būti, kaip aptariamu atveju, priimtas sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį suinteresuotojo asmens naudai. Bet jei, kaip pagal taikomą Vokietijos teisę, tokios pareigos nenumatyta, priimtas nuosprendis nepatenka į sąvokos „teisminis nagrinėjimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, taikymo sritį.
20 Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jei apeliacinis skundas atmestas neišnagrinėjus bylos iš esmės, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įgyja res judicata galią, todėl tampa vykdytinas, o tai reiškia, kad iš tikrųjų suinteresuotąjį asmenį prašoma perduoti siekiant įvykdyti šį nuosprendį. Atsižvelgdamas į tai, jis daro išvadą, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, yra susijusi su vykdytinu sprendimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks aiškinimas taikomas ir tuomet, kai, kaip šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniame teisme buvo pakeistas suinteresuotojo asmens naudai, nors pats šis pirmosios instancijos teismo sprendimas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, priimtas nenagrinėjant bylos iš esmės, nėra vykdytinas sprendimas, o turi būti derinamas su apeliacinio teismo nuosprendžiu, kuriuo šis sprendimas buvo pakeistas.
21 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas in absentia laikomas „absoliučia kliūtimi“ perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nors Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje, kuri šia teisės norma perkelta į Vokietijos teisę, šiuo klausimu numatytas tik neprivalomas atsisakymo pagrindas.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pastaroji nuostata nebuvo visiškai perkelta į Vokietijos teisę, nes IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyta vykdančiosios teisminės institucijos galimybės pasinaudoti diskrecija, kai apkaltinamasis nuosprendis priimtas in absentia.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog 2019 m. birželio 24 d. Sprendime Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 69, 72, 73 ir 76 punktai) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors Pagrindų sprendimas 2002/584 netaikomas tiesiogiai, nes jis nėra tiesioginio veikimo, vykdančioji teisminė institucija turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šį pagrindų sprendimą ir būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, o šios teisės aiškinimas contra legem yra draudžiamas.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano negalintis IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinti taip, kad pagal jį, nagrinėjant suinteresuotojo asmens perdavimo kliūtį, jam suteikta diskrecija, kuria remdamasis jis gali pripažinti šį perdavimą teisėtu nepaisydamas šio straipsnio 2–4 dalyse numatytų išimčių. Jis teigia, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktus ir diskreciją, kurią jis turi šiuo klausimu, jis turėtų turėti galimybę manyti, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam buvo tinkamai paisoma, net jei jis asmeniškai neatvyko į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, todėl jo perdavimas yra teisėtas. Iš tiesų suinteresuotasis asmuo pats užkirto sau kelią dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacinę tvarka, nes pateikęs apeliacinį skundą buvo nepasiekiamas ir neatsiėmė šaukimo atvykti į apeliacinio teismo posėdį, kuris jam buvo išsiųstas Čekijos kompetentingoms institucijoms nurodytu adresu, nors žinojo, jog jis pristatytas.
25 Šiomis aplinkybėmis Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4a straipsnio 1 dalyje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas“ turi būti aiškinama taip, kad apeliacinio skundo pateikimo atveju ji apima teisminį nagrinėjimą, po kurio buvo priimtas pirmosios instancijos sprendimas, jei apeliacinį skundą pateikė tik kaltinamasis ir jo apeliacinis skundas buvo atmestas neišnagrinėjus bylos iš esmės arba pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas jo naudai?
2. Ar Sąjungos teisės viršenybės principą atitinka tai, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas [IRG] 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte kaip absoliučią suinteresuotojo asmens perdavimo kliūtį yra nurodęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą in absentia, nors Pagrindų sprendimo [2002/584] 4a straipsnio 1 dalyje tai numatyta tik kaip neprivalomas atsisakymo pagrindas?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
26 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima procesą, pasibaigusį pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimu, jei apeliacinėje instancijoje tas sprendimas buvo pakeistas suinteresuotojo asmens naudai.
27 Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, suinteresuotasis asmuo neatvyko į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, po kurio buvo priimtas pirmosios instancijos teisme priimtą sprendimą keičiantis nuosprendis, toks bylos nagrinėjimas patenka į sąvoką „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį.
28 Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, turi būti suprantama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir aiškinama vienodai visoje jos teritorijoje, neatsižvelgiant į jos kvalifikavimą valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 67 punktą ir 2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ardic, C 571/17 PPU, EU:C:2017:1026, 63 punktą).
29 Ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti procesą, po kurio buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo asmuo, kurį prašoma perduoti vykdant Europos arešto orderį, buvo galutinai nuteistas (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 74 punktas, taip pat 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Vykdymo sustabdymo atšaukimas [Bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimas]), C‑514/21 ir C‑515/21, EU:C:2023:235, 52 punktas).
30 Suinteresuotajam asmeniui lemiamą reikšmę turi būtent teismo sprendimas, kuriuo byla galutinai išsprendžiama iš esmės, nes nebelieka galimybės jo apskųsti įprasta tvarka ir jis turi tiesioginį poveikį asmens padėčiai, atsižvelgiant į tai, kad juo pripažįstama kaltė ir atitinkamais atvejais skiriama atliktina laisvės atėmimo bausmė (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 83 punktas).
31 Vadinasi, būtent šioje proceso stadijoje atitinkamas asmuo turi turėti galimybę visapusiškai pasinaudoti savo teise į gynybą, kad galėtų veiksmingai pareikšti savo nuomonę ir paveikti galutinį sprendimą, kuriuo jam gali būti atimta laisvė. Šiame kontekste nesvarbi šio proceso baigtis (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 84 punktas).
32 Konkrečiai dėl tokio atvejo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai byla paeiliui buvo nagrinėjama dviejose instancijose – iš pradžių pirmojoje instancijoje, o vėliau apeliacine tvarka, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant taikyti Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį svarbus yra tik procesas, po kurio priimamas apeliacinis sprendimas, kadangi po šio proceso priimamas sprendimas, kurio nebegalima apskųsti įprasta tvarka, taigi juo byla galutinai išsprendžiama iš esmės (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 90 punktas).
33 Darytina išvada, kad lemiamas veiksnys nustatant, ar procesas patenka į sąvoką „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, yra tai, kad po šio proceso buvo priimtas nuosprendis, kuriuo asmuo buvo galutinai nuteistas, taigi byla buvo galutinai išspręsta iš esmės.
34 Taigi į šią sąvoką patenka toks apeliacinis procesas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, po kurio buvo priimtas nuosprendis, kuriuo pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas buvo pakeistas ir atitinkama byla buvo galutinai išspręsta, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
35 Vadinasi, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad apeliacinis procesas, pasibaigęs nuosprendžiu, kuriuo pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas buvo pakeistas ir byla buvo galutinai išspręsta, patenka į sąvoką „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
Dėl antrojo klausimo
36 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos, kuriomis perkeliama Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis, pagal kurias vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti bausmę, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas.
37 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią valstybės narės privalo vykdyti visus Europos arešto orderius, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti tokį arešto orderį tik pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, nebent susiklostytų išskirtinės aplinkybės. Europos arešto orderiui vykdyti gali būti nustatyta tik viena iš išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 50 punktas).
38 Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai išdėstyti, pirma, Europos arešto orderio privalomo (pagrindų sprendimo 3 straipsnis) ir, antra, neprivalomo (pagrindų sprendimo 4 ir 4a straipsniai) nevykdymo pagrindai. Konkrečiai kalbant, to paties pagrindų sprendimo 4a straipsnyje ribojama galimybė atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, aiškiai ir nuosekliai išvardijant sąlygas, kuriomis negali būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti sprendimą, priimtą po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 53 punktas).
39 Iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje įtvirtintas Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio jis buvo nuteistas, neprivalomas atsisakymo vykdyti pagrindas. Vis dėlto šiai galimybei taikomos keturios išimtys, nurodytos atitinkamai šios nuostatos a–d punktuose, kai atitinkama vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti jai skirto Europos arešto orderio (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 40 punktą).
40 Taigi vykdančioji teisminė institucija turi galimybę atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas atitinkamas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad įvykdytos Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose išvardytos sąlygos (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 54 punktas).
41 Darytina išvada, kad vykdančioji teisminė institucija privalo vykdyti Europos arešto orderį, nors suinteresuotasis asmuo nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas sprendimas, jeigu įsitikina, kad esama šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytų aplinkybių (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 55 punktas).
42 Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, jog dėl to, kad šiame 4a straipsnyje yra numatytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo atvejis, vykdančioji teisminė institucija bet kuriuo atveju, net konstatavusi, kad ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytos aplinkybės neapima asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, situacijos, gali atsižvelgti į kitas aplinkybes, kuriomis remdamasi gali įsitikinti, kad perdavus suinteresuotąjį asmenį nebus pažeista jo teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 107 punktą, taip pat 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
43 Taigi atlikdama tokį vertinimą vykdančioji teisminė institucija galės atsižvelgti į suinteresuotojo asmens elgesį. Būtent šiame perdavimo procedūros etape ypatingas dėmesys, be kita ko, gali būti skirtas aplinkybei, kad suinteresuotasis asmuo siekė išvengti jam skirtos informacijos įteikimo (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Iš to matyti, kad tikrinant, ar tenkinama viena iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, vykdančiajai teisminei institucijai neužkertamas kelias įsitikinti, kad buvo užtikrinta atitinkamo asmens teisė į gynybą, ir tinkamai atsižvelgti į visas jos nagrinėjamos bylos aplinkybes, įskaitant informaciją, kurią ji pati gali turėti.
45 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas Vokietijos teisės nuostatas atitinkama vykdančioji teisminė institucija apskritai privalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei apkaltinamasis nuosprendis priimtas in absentia. Pagal šias teisės nuostatas vykdančioji teisminė institucija neturi jokios diskrecijos remdamasi konkretaus atvejo aplinkybėmis tikrinti, ar yra susiklosčiusi viena iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytų situacijų, jei gali būti laikoma, kad buvo užtikrinta suinteresuotojo asmens teisė į gynybą, taigi ir nuspręsti vykdyti atitinkamą Europos arešto orderį.
46 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 daliai.
47 Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį nereikalaujama, kad nacionalinis teismas netaikytų su Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatomis nesuderinamos nacionalinės teisės nuostatos, nes jis nėra tiesioginio veikimo. Vis dėlto valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant teismus, privalo kiek įmanoma aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad galėtų pasiekti šiuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą atitinkantį rezultatą (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 109 punktas).
48 Iš tiesų, nors pagrindų sprendimai negali veikti tiesiogiai, pasibaigus šių pagrindų sprendimų perkėlimo terminui dėl jų privalomojo pobūdžio nacionalinėms valdžios institucijoms kyla pareiga aiškinti nacionalinę teisę laikantis Sąjungos teisės. Taigi taikydamos savo nacionalinę teisę šios institucijos privalo ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamos į atitinkamo pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, o šios nacionalinės teisės aiškinimas contra legem yra draudžiamas. Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad būtų atsižvelgiama į visą nacionalinę teisę ir būtų taikomi joje pripažinti aiškinimo metodai, kad būtų užtikrintas visiškas nagrinėjamo pagrindų sprendimo veiksmingumas ir priimtas juo siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 72–77 punktai).
49 Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalines nuostatas turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į Pagrindų sprendimo 2002/584 tekstą ir tikslą.
50 Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šią nuostatą perkelianti nacionalinės teisės norma, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti siekiant įvykdyti bausmę išduoto Europos arešto orderio, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas, prieštarauja šiai nuostatai. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti šią nacionalinės teisės normą kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad apeliacinis procesas, pasibaigęs nuosprendžiu, kuriuo pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas buvo pakeistas ir byla buvo galutinai išspręsta, patenka į sąvoką „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
2. Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šią nuostatą perkelianti nacionalinės teisės norma, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti siekiant įvykdyti bausmę išduoto Europos arešto orderio, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas, prieštarauja šiai nuostatai. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti šią nacionalinės teisės normą kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą.
Parašai.