Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2024 m. sausio 11 d.(1)
Byla C‑808/21
Europos Komisija
prieš
Čekijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Sąjungos pilietybė – SESV 22 straipsnis – Teisė balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus ir Europos Parlamento rinkimus gyvenamosios vietos valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis kaip šios valstybės piliečiams – Sąjungos piliečiai, gyvenantys Čekijos Respublikoje ir neturintys jos pilietybės – Teisės įstoti į politinę partiją nebuvimas – Kandidatavimas per vietos savivaldos rinkimus arba Europos Parlamento rinkimus kitokiomis nei numatytosios valstybės piliečiams sąlygomis – ESS 10 straipsnis – Demokratijos principas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 12, 39 ir 40 straipsnis – Pateisinimas – ESS 4 straipsnio 2 dalis“
Turinys
I. Įvadas
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. SESV
2. Chartija
3. Direktyva 93/109/EB
4. Direktyva 94/80/EB
B. Čekijos Respublikos teisės nuostatos
1. Politinių partijų įstatymas
2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas
3. Europos Parlamento rinkimų įstatymas
III. Ikiteisminė procedūra
IV. Šalių reikalavimai
V. Analizė
A. Dėl Čekijos Respublikos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo
1. Šalių argumentai
2. Vertinimas
B. Dėl esmės
1. Dėl ieškinio pagrindo dėl įsipareigojimų neįvykdymo
a) Šalių argumentai
1) Komisija
2) Čekijos Respublika
b) Vertinimas
2. Dėl naudojimosi rinkimų teisėmis apribojimo buvimo
a) Šalių argumentai
1) Komisija
2) Čekijos Respublika
b) Vertinimas
3. Dėl narystės politinėje partijoje apribojimo pagrįstumo
a) Šalių argumentai
1) Komisija
2) Čekijos Respublika
3) Lenkijos Respublika, į bylą įstojusi šalis
b) Vertinimas
VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų
VII. Išvada
VIII. I priedas: Komisijos pateiktos politinių partijų finansavimo taisyklės
IX. II priedas: Čekijos Respublikos pateikta informacija apie sąrašų sudėtį ir kandidatus, išrinktus per Europos Parlamento ir savivaldybių rinkimus
I. Įvadas
1. Pagal SESV 258 straipsnį pareikštu ir SESV 22 straipsniu grindžiamu ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, jai tenkančių pagal SESV 22 straipsnį, iš esmės dėl to, kad nesuteikus Europos Sąjungos piliečiams, kurie nėra Čekijos piliečiai, bet gyvena jos teritorijoje(2), teisės būti politinės partijos nariais, jų galimybės būti kandidatais per Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimus yra mažesnės nei Čekijos piliečių(3).
2. Šioje išvadoje paaiškinsiu, dėl kokių priežasčių negalima sutikti su Čekijos Respublikos nuomone, kad SESV 22 straipsnis turi būti aiškinamas pažodžiui, t. y. kad juo reglamentuojamos tik teisės būti kandidatu teisinės sąlygos, ir kodėl, atvirkščiai, iš šios nuostatos kylančių pareigų kontekstinės ir teleologinės analizės galima daryti išvadą, kad dėl veiksmingo naudojimosi teise būti kandidatu per rinkimus pažeidimo pareikštas ieškinio pagrindas, kurio laikosi Komisija, yra pagrįstas.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. SESV
3. SESV 20 straipsnyje nustatyta:
„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.
2. Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:
<...>
b) teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;
<...>
Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.“
4. SESV 22 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.
2. Nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.“
2. Chartija
5. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(4) 12 straipsnis „Susirinkimų ir asociacijų laisvė“ suformuluotas taip:
„1. Kiekvienas turi teisę laisvai rinktis į taikius susirinkimus, taip pat laisvę jungtis kartu su kitais į visų lygių asociacijas, ypač politinėje, profesinėje ir pilietinėje srityse, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas ginti savo interesų.
2. Politinės partijos Sąjungos lygiu prisideda reiškiant Sąjungos piliečių politinę valią.“
3. Direktyva 93/109/EB
6. 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyvos 93/109/EB, nustatančios išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus(5), ketvirtojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„kadangi EB sutarties 8b straipsnio 2 dalis yra susijusi tik su galimybe naudotis teise balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus, nepažeidžiant EB sutarties 138 straipsnio 3 dalies, numatančios, kad visose valstybėse narėse bus nustatyta vienoda tų rinkimų tvarka; kadangi tuo iš esmės siekiama panaikinti valstybės narės pilietybės reikalavimą, kuris šiuo metu turi būti tenkinamas daugumoje valstybių narių norint naudotis tomis teisėmis.“
7. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva nustato išsamias priemones, kuriomis [Šia direktyva nustatoma išsami tvarka, kuria] vadovaudamiesi Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir nesantys jos piliečiais, gali ten naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per rinkimus į Europos Parlamentą.“
4. Direktyva 94/80/EB
8. 1994 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 94/80/EB, nustatančios išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems jos piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per vietos savivaldos rinkimus(6) penktojoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„kadangi Sutarties 8b straipsnio 1 dalies tikslas yra užtikrinti, kad visi Sąjungos piliečiai, būdami ar nebūdami valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečiais, galėtų toje valstybėje tomis pačiomis sąlygomis naudotis balsavimo teise ir teise būti kandidatais savivaldybių rinkimuose; kadangi dėl to ne valstybės narės piliečiams taikomi reikalavimai, įskaitant tuos, kurie yra susiję su gyvenamojo laikotarpio trukme ir jos įrodymu, turėtų būti tokie patys, jei jie apskritai yra, kaip ir tie, kurie taikomi atitinkamos valstybės narės piliečiams; kadangi ne valstybės narės piliečiams neturi būti keliami jokie specialūs reikalavimai, jeigu išimtiniais atvejais skirtingų reikalavimų taikymas valstybės narės piliečiams ir ne piliečiams nėra pateisinamas konkrečiomis aplinkybėmis, dėl kurių juos reikia skirti“.
9. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva nustato išsamias priemones, kuriomis [Šia direktyva nustatoma išsami tvarka, kuria] vadovaudamiesi Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir nesantys jos piliečiais, gali ten naudotis teise balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose.“
B. Čekijos Respublikos teisės nuostatos
1. Politinių partijų įstatymas
10. Iš dalies pakeisto Zákon č. 424/1991 Sb., o sdružování v politických stranách a v politických hnutích (1991 m. spalio 2 d. Įstatymas Nr. 424/1991 dėl jungimosi į politines partijas ir politinius judėjimus)(7) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politinius judėjimus (toliau – partijos ir judėjimai). Naudojimasis šia teise suteikia piliečiams galimybę dalyvauti politiniame visuomenės gyvenime, be kita ko, sudarant teisėkūros institucijas ir regionų bei vietos valdžios organus <...>“.
11. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Kiekvienas vyresnis nei 18 metų pilietis gali įstoti į partiją ar judėjimą; vis dėlto jis gali įstoti tik į vieną partiją ar judėjimą.“
2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas
12. Iš dalies pakeisto 2001 m. gruodžio 6 d. Zákon č. 491/2001 Sb., o volbách do zastupitelstev obcí a o změně některých zákonů (2001 m. gruodžio 6 d. Įstatymas Nr. 491/2001 dėl rinkimų į savivaldybių tarybas ir iš dalies keičiantis tam tikrus įstatymus)(8) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šį įstatymą rinkimuose dalyvaujančia partija gali būti užregistruotos politinės partijos ir politiniai judėjimai <...>, kurių veikla nebuvo sustabdyta, taip pat šių partijų, nepriklausomų kandidatų, nepriklausomų kandidatų asociacijų ar politinių partijų arba politinių judėjimų ir nepriklausomų kandidatų asociacijų koalicijos.“
3. Europos Parlamento rinkimų įstatymas
13. 2003 m. vasario 18 d. Zákon č. 62/2003 Sb., o volbách do Evropského parlamentu a o změně některých zákonů (Įstatymas Nr. 62/2003 dėl rinkimų į Europos Parlamentą, kuriuo iš dalies keičiami tam tikri įstatymai) (9), 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą gali teikti registruotos politinės partijos ir politiniai judėjimai, kurių veikla nėra sustabdyta <...>, taip pat jų koalicijos <...>“
14. Šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„(2) Prie kandidatų sąrašo turi būti pridedamas kandidato pilietybę patvirtinantis dokumentas ir kandidato pasirašyta deklaracija, kurioje jis patvirtina, kad sutinka būti kandidatu, kad jam nėra žinoma apie jokias kliūtis, trukdančias jam dalyvauti rinkimuose, jei taikoma, kad šios kliūtys išnyks iki Europos Parlamento rinkimų dienos ir kad jis neprašė būti įtrauktas į jokį kitą Europos Parlamento rinkimų kandidatų sąrašą net ir kitoje valstybėje narėje. Kandidatas savo deklaracijoje taip pat turi nurodyti savo gyvenamąją vietą arba, jei jis yra kitos valstybės narės pilietis, savo buvimo vietą ir gimimo datą. Pareiškėjo deklaracija gali būti parengta čekų kalba arba viena iš Sąjungos darbo kalbų <...> pagal 4 straipsnį.
(3) Jei kandidatas yra kitos valstybės narės pilietis, be 2 dalyje nurodytos informacijos, jis deklaracijoje nurodo savo gimimo vietą ir paskutinės gyvenamosios vietos savo kilmės valstybėje narėje adresą, jis prideda pareiškimą, kuriame nurodo, kad iš kandidato nebuvo atimta teisė būti kandidatu jo kilmės valstybėje narėje, ir į kandidatų sąrašą įrašo 2 dalies pirmame sakinyje nurodytus dokumentus.“
III. Ikiteisminė procedūra
15. 2010 m. Komisija, taikydama sistemą „EU Pilot 1300/10/JUST“, išnagrinėjo, ar teisės įstoti į politinę partiją suteikimas tik Čekijos piliečiams yra suderinamas su SESV 22 straipsniu.
16. Kadangi Čekijos Respublikos pateikta informacija neišsklaidė Komisijos abejonių dėl to, ar ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, 2012 m. lapkričio 22 d. Komisija nusiuntė jai oficialų pranešimą. 2013 m. sausio 22 d. atsakyme į pastabas ši valstybė narė ginčijo bet kokį Sąjungos teisės pažeidimą, nes nesutiko su šio straipsnio ir, konkrečiai, jame esančio posakio „tomis pačiomis sąlygomis“ išaiškinimu. Ji teigė, kad minėtame straipsnyje nenumatyta valstybių narių pareiga leisti kitų valstybių narių piliečiams tapti politinių partijų nariais ir steigti politines partijas.
17. 2014 m. balandžio 22 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, kurioje tvirtino, kad Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, nes atsisakė suteikti „judiems“ ES piliečiams teisę steigti politinę partiją ar politinį judėjimą ir teisę tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariu.
18. 2014 m. birželio 20 d. atsakyme Čekijos Respublika nurodė, kad priemonės, kurių ji ėmėsi, turėtų būti laikomos proporcingomis, taigi, atitinkančiomis Sąjungos teisę.
19. 2020 m. gruodžio 2 d. raštu už teisingumą atsakingas Europos Komisijos narys paprašė Čekijos Respublikos informuoti jį apie bet kokius savo pozicijos pasikeitimus ar teisės aktų pakeitimus, priimtus siekiant užtikrinti aptariamas teises „judiems“ ES piliečiams.
20. Negavusi atsakymo į šį raštą, Komisija pareiškė šį ieškinį, jo dalyką apribodama politinės partijos nario statuso suteikimu tik Čekijos Respublikos piliečiams. Komisija patikslino, kad, kiek tai susiję su teisės įsteigti politinę partiją suteikimu „judiems“ ES piliečiams klausimu, kuris buvo iškeltas ankstesniais procedūros etapais, ji pasiliko galimybę jį iškelti vykstant atskiram procesui.
IV. Šalių reikalavimai
21. Savo ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad „nesuteikdama Sąjungos piliečiams, kurie neturi Čekijos Respublikos pilietybės, tačiau šioje valstybėje gyvena, teisės įstoti į politinę partiją arba dalyvauti politiniame judėjime[(10)], [ši valstybė narė] neįvykdė įsipareigojimų pagal [SESV] 22 straipsnį“ ir
– priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
22. Čekijos Respublika iš esmės teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, o, nepatenkinus šio reikalavimo, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
23. 2022 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Čekijos Respublikos reikalavimų.
24. Šiuo tikslu savo įstojimo į bylą pareiškime Lenkijos Respublika pateikė pastabas dėl naudojimosi SESV 22 straipsnyje numatytomis teisėmis, dėl Čekijos teisėje numatytų Sąjungos piliečių rinkimų teisių Europos Parlamento rinkimuose ir savivaldybių rinkimuose ir dėl įgaliojimų, kylančių iš SESV 22 straipsnio bei „narystės“ politinėje partijoje.
25. Savo pastabas dėl šių trijų argumentų grupių Komisija pateikė palaikydama savo ieškinyje išdėstytus reikalavimus.
V. Analizė
26. Pateikdama argumentus dėl savo SESV 22 straipsnio grindžiamo ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Čekijos Respubliką, susijusio su nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos teisė įstoti į politinę partiją suteikiama tik Čekijos piliečiams, Komisija teigia, kad ši valstybė narė pažeidžia šią nuostatą, nes nesilaiko nediskriminavimo dėl pilietybės principo, pagal kurį ji privalo užtikrinti „judiems“ ES piliečiams teisę kandidatuoti savivaldybių ar Europos Parlamento rinkimuose tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams.
27. Ji pabrėžia galimybės įstoti į partiją rinkimų metu svarbą ir, be kita ko, teigia, kad Chartijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Sąjungos lygmeniu politinės partijos padeda išreikšti Sąjungos piliečių politinę valią.
A. Dėl Čekijos Respublikos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo
1. Šalių argumentai
28. Čekijos Respublika teigia, kad nors Komisija savo ieškinį formaliai grindžia SESV 22 straipsniu, ieškinio tekste ji vis dėlto nurodo įvairių kitų Sąjungos teisės nuostatų pažeidimus.
29. Ši valstybė narė mano, kad nesant argumentų, kuriuos būtų galima pagrįsti SESV 22 straipsniu, pagal kurį, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija(11), teisei balsuoti ir būti kandidatu taikomas tik nediskriminavimo dėl pilietybės principas, Komisija, kiek tai susiję su teise įstoti į politinę partiją, iš tikrųjų rėmėsi šio SESV 18 straipsnyje įtvirtinto principo pažeidimu ir Chartijos 12 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
30. Šiomis aplinkybėmis ieškinio pagrindas būtų nesuprantamas ir skirtųsi nuo to, kuris buvo nagrinėjamas ikiteisminėje proceso stadijoje. Dėl to Teisingumo Teismui galėtų tekti priimti sprendimą ultra petita.
31. Komisijos teigimu, tiek iš jos ieškinio, tiek iš jos reikalavimų matyti, kad Čekijos įstatymas, pagal kurį teisę įstoti į politinę partiją turi tik Čekijos piliečiai, yra nesuderinamas su SESV 22 straipsniu ir kad Komisija privalo, remdamasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, turėti omenyje kitas pirminės teisės normas, visų pirma Chartijos nuostatas, siekdama atsižvelgti į iš Sutarčių ir pagrindinių teisių kildinamų nuostatų teisinį kontekstą(12).
2. Vertinimas
32. Čekijos Respublika mano, kad įvairūs ieškinio pagrindai išplaukia iš ieškinio reikalavimams prieštaraujančių motyvų.
33. Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės(13), kad:
– pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punktą ir su šia nuostata susijusią jurisprudenciją kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, ieškinio pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Tai turi būti nurodyta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – atlikti kontrolę. Tuo remiantis, pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto, o jame pateikiami reikalavimai – suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl pagrindo, ir
– pagal SESV 258 straipsnį pareikštame ieškinyje pagrindai turi būti pateikti nuosekliai ir tiksliai, kad leistų valstybei narei ir Teisingumo Teismui tiksliai suprasti nurodyto Sąjungos teisės pažeidimo apimtį, o tai yra būtina sąlyga tam, kad ši valstybė narė galėtų tinkamai pateikti savo gynybos argumentus, o Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar egzistuoja nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas.
34. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio motyvų, kurie yra nedviprasmiški ir atitinka pagrįstą nuomonę, matyti, kad SESV 22 straipsnis, kuriuo jis grindžiamas, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo kontekstą ir sąsajas su Chartija, ypač su jos 12 straipsnio 1 dalimi.
35. Šiuo klausimu Komisija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog valstybių narių rinkimų sistemose ir siekiant dalyvauti politiniame gyvenime politinės partijos vaidina pagrindinį ir esminį vaidmenį, Sąjungos pilietis negali būti laikomas galinčiu kandidatuoti rinkimuose savo gyvenamosios vietos valstybėje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, jeigu jis negali prisistatyti kaip politinės partijos narys minėtoje valstybėje, nes tokia padėtis daro neigiamą poveikį galimybėms būti išrinktam.
36. Taigi negalima teigti, kad buvo pažeista Chartijos 12 straipsnio 1 dalis(14).
37. Be to, Čekijos Respublikos nurodytas dviprasmiškumas, atrodo, yra susijęs su jos pačios atlikta nurodyto pažeidimo pagrindo, kuriuo, jos nuomone, turėtų būti SESV 18 straipsnis, analize. Taigi tai yra gynybos priemonė, kurią ši valstybė galėjo naudingai pasitelkti ir kuri turi būti nagrinėjama iš esmės, o ne ieškinio priimtinumo etape.
38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
B. Dėl esmės
1. Dėl ieškinio pagrindo dėl įsipareigojimų neįvykdymo
a) Šalių argumentai
1) Komisija
39. Ši institucija primena, kad SESV 20 straipsnio 2 dalies b punkte ir 22 straipsnyje konkrečiai reikalaujama, kad „judūs“ ES piliečiai galėtų būti kandidatais savivaldos ar Europos Parlamento rinkimuose „tomis pačiomis sąlygomis“(15) kaip ir tos valstybės piliečiai. Komisija pripažįsta, kad SESV 22 straipsnyje nenurodyti konkretūs būdai, kuriais turi būti užtikrintas vienodas požiūris, bet mano, kad jame nustatyta bendra ir visuotinė pareiga laikytis vienodo požiūrio. Taikant šią pareigą reikalaujama, kad, nesant išsamaus reikalavimų sąrašo ir konkrečiai reikalavimo, susijusio su naryste politinėje partijoje, valstybės narės užtikrintų, kad pagal galiojančias taisykles Sąjungos piliečiams būtų leidžiama balsuoti ir kandidatuoti savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir jų piliečiams.
40. Taigi, siekiant pripažinti, kad minėtos pareigos veiksmingai laikomasi, būtina išnagrinėti klausimą, ar valstybėje narėje esama de jure ar de facto kliūčių, dėl kurių „judiems“ ES piliečiams neįmanoma arba sunku pasinaudoti viena iš nacionalinėje teisėje oficialiai numatytų kandidatavimo formų(16).
41. Komisija taip pat remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią, pirma, nors šiuo metu valstybės narės turi reglamentuoti su rinkimais į Europos Parlamentą susijusius aspektus, kurie nesuderinti Sąjungos lygmeniu, tai darydamos jos turi laikytis Sąjungos teisės(17). Kita vertus, nacionalinė priemonė, kuria galima apriboti naudojimąsi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, atsižvelgiant į Sąjungos teisę gali būti pateisinama bendruoju interesu, tik jeigu ši priemonė yra suderinama su Sąjungos teisėje garantuojamomis pagrindinėmis teisėmis(18).
42. Šiuo klausimu ji nurodo, kad teisės įsteigti politinę partiją ir teisės įstoti į politinę partiją įgyvendinimo apribojimai akivaizdžiai yra Chartijos 12 straipsnio 1 dalyje, kurios formuluotė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnį, įtvirtintos pagrindinės teisės į asociacijų laisvę apribojimai(19).
43. Komisija laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į pagrindinį ir esminį politinių partijų vaidmenį valstybių narių rinkimų sistemose, Sąjungos pilietis negali būti laikomas turinčiu teisę būti renkamas savo gyvenamosios vietos valstybėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai, jei jis negali būti tos valstybės politinės partijos nariu.
44. Taigi, ji teigia, kad:
– visose valstybėse narėse politinės partijos tebėra esminė dalyvavimo politiniame gyvenime forma ir dažniausiai naudojama priemonė dalyvauti rinkimuose kaip kandidatams, ir
– politinių partijų svarba pripažinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje(20) bei pabrėžta Europos Komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) politinių partijų reglamentavimo gairėse(21).
45. Komisija priduria, kad EŽTK 11 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, kuriais gali būti pateisinamas naudojimosi teise į asociacijų laisvę apribojimas ir kuriais reikia remtis pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, nagrinėjamu atveju akivaizdžiai netaikytini.
46. Atsakydama į argumentus dėl ribotos SESV 22 straipsnio taikymo srities, susijusios su valstybių narių kompetencija politinės veiklos srityje(22), Komisija teigia, pirma, kad SESV 22 straipsnyje įtvirtinto draudimo diskriminuoti dėl pilietybės aprėptis yra platesnė už direktyvų 93/109 ir 94/80, kuriomis reglamentuojami administraciniai ar procedūriniai klausimai, susiję su nagrinėjama rinkimų teise, taikymo sritį. Ši taikymo sritis negali būti pagrindas ar priežastis siaurai aiškinti pirminės teisės taikymo sritį(23). Be to, viena vertus, toks samprotavimas reikštų, kad reikėtų pripažinti diskriminaciją, susijusią su kitomis taisyklėmis, kaip antai susijusiomis su rinkimų kampanija, pavyzdžiui, susirinkimų ar skelbimų srityje. Kita vertus, Čekijos Respublika negali iš sprendimo Eman ir Sevinger(24) daryti išvados, kad jis susijęs su kitų valstybių narių piliečių rinkimų teisėmis.
47. Antra, Komisija nesutinka, kad kitų valstybių narių piliečių politinės veiklos apribojimas gali būti priimtinas pagal EŽTK 16 straipsnį(25), ir pabrėžia, kad dabar reikia atsižvelgti į „Sąjungos pilietybės“ sąvoką ir su ja susijusias teises. Šiuo klausimu Komisija primena, kad ji neginčija, jog valstybės narės gali patvirtinti priemones, kuriomis būtų ribojamas „judžių“ ES piliečių dalyvavimas nacionaliniuose parlamento rinkimuose, bet primygtinai reikalauja, kad priimtų priemonių apimtis nebūtų tokia didelė, kad pakenktų tokių piliečių dalyvavimo savivaldybių rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą vienodoms sąlygoms. Ji taip pat nurodo, kad, išskyrus Čekijos Respubliką ir dar vieną valstybę narę, jokia kita valstybė narė nenumato tokio apribojimo.
48. Trečia, dėl konstitucinio dalyvavimo politinių partijų veikloje apribojimo pobūdžio, atsižvelgiant į jų svarbą nacionaliniu lygmeniu, jį Čekijos Respublika grindžia nuoroda į Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika)(26) sprendimą, Komisija pažymi, kad šio sprendimo 9 punkte aiškiai nurodyta, jog bylos dalykas buvo sprendimas pakeisti minėtos partijos įstatus, o ne „tariamas Sąjungos piliečių teisių pažeidimas <...> nustatant jų dalyvavimo Europos Parlamento rinkimuose ir savivaldybių rinkimuose sąlygas“. Be to, dėl Listina základních práv a svobod (Pagrindinių teisių ir laisvių chartija), kuri yra Čekijos konstitucinės santvarkos dalis, išaiškinimo, kurį pateikė Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas), Komisija pažymi, kad Ústavní soud (Čekijos Respublikos Konstitucinis teismas) nėra priėmęs sprendimo dėl tokio aiškinimo ir kad dėl jo yra skirtingų teisinių nuomonių(27).
2) Čekijos Respublika
49. Šios valstybės narės teigimu, SESV 22 straipsnis neapima narystės politinėje partijoje klausimo. Ji visų pirma remiasi šios nuostatos turinio geneze ir nuoseklumu(28). Nuo pat pirmojo jų įtraukimo į pirminę teisę – EB sutarties 8B straipsnį su pakeitimais, padarytais Mastrichto sutartimi, iki Lisabonos sutarties, pagal kurią jos įtrauktos į SESV 22 straipsnį – „judžių“ ES piliečių rinkimų teisės buvo aprašytos tais pačiais terminais.
50. Antra, Čekijos Respublika tvirtina, kad jo aiškinimas išplaukia iš SESV 22 straipsnio formuluotės ir Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimo, nedviprasmiškai išreikšto direktyvų 93/109 ir 94/80 konstatuojamosiose dalyse(29). Siekiama panaikinti bet kokią pilietybės sąlygą, kad būtų galima naudotis teise balsuoti ir būti kandidatu, nedarant poveikio kitiems aspektams, įskaitant narystės politinėje partijoje sąlygas(30). Be to, šis teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė, kad šioje srityje reikia atsižvelgti į proporcingumo principą.
51. Trečia, Čekijos Respublika pabrėžia, kad minėtas teisės aktų leidėjas SESV 22 straipsnyje pažymėjo, jog nagrinėjamos balsavimo teisės ir teisė būti kandidatu įgyvendinamos „laikantis Tarybos nustatytos tvarkos“(31). Vadinasi, kalbama būtent apie direktyvose 93/109 ir 94/80 nustatytas taisykles, kuriose visiškai neužsimenama apie tai, kad SESV 22 straipsnyje numatyta teisė gali turėti kokį nors poveikį stojimo į politinę partiją sąlygoms.
52. Ketvirta, taip apribota SESV 22 straipsnio ir Sąjungos vykdomųjų teisės aktų taikymo sritis visiškai atitinka ESS 4 straipsnio 2 dalį(32), pagal kurią Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo jų pagrindinių politinių ir konstitucinių struktūrų. Vis dėlto politinių partijų veiklą reglamentuojančios taisyklės yra šių struktūrų kertinis akmuo(33), o EŽTK 16 straipsnyje taip pat pripažįstama, kad Susitariančiosios Šalys gali taikyti užsieniečių politinės veiklos suvaržymus. Šiuo klausimu SESV 22 straipsnis yra išimtis, kuri negali būti aiškinama plačiai, t. y. apima bet kokią politinę veiklą(34). Nurodyti, kaip tai daro Komisija, valstybių narių, kurios neužėmė tokios pozicijos, skaičių nėra svarbu.
53. Be to, iš Komisijos cituojamos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad politinės partijos yra esminis nacionalinio lygmens rinkimų elementas. Vis dėlto, kaip pripažįsta Komisija, tai nėra atvejis, kuriam taikoma Sąjungos teisė.
54. Galiausiai, valstybių narių teisė suteikti teisę dalyvauti pagrindinėje nacionalinės politinės veiklos platformoje, t. y. politinėse partijose, tiktai savo piliečiams yra tiesiogiai susijusi su galimybe apriboti teisę būti kandidatu rinkimuose į įstatymų leidžiamąją valdžią, kuriai pritaria Komisija, ir su galimybe neleisti „judiems“ ES piliečiams užimti tam tikrų pareigų savivaldybių vykdomosiose institucijose pagal Direktyvos 94/80 5 straipsnio 3 dalį.
55. Triplike Čekijos Respublika papildė savo argumentus, kad šio ieškinio materialinis teisinis pagrindas turi būti SESV 18 straipsnis(35). Visų pirma iš Sprendimo Eman ir Sevinger (36) ji daro išvadą, kad šis straipsnis taikomas klausimams, kurie patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, atsižvelgiant į galimą diskriminaciją dėl pilietybės, pavyzdžiui, rinkimų viešumą.
56. Be to, Čekijos Respublika mano, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, siekiant pasirinkti taikytiną Sąjungos teisės nuostatą tarp nuostatos, kurioje įtvirtintas bendras diskriminacijos draudimas, ir specialiųjų pirminės teisės nuostatų, būtina žinoti, ar atitinkamas asmuo yra įgijęs tam tikrą „statusą“(37), numatytą specialiojoje nuostatoje(38), kaip antai, be kita ko, darbuotojo statusą, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, arba įsisteigusio asmens statusą, kaip tai suprantama pagal SESV 49 straipsnį.
57. Taigi, Čekijos Respublikos teigimu, SESV 22 straipsnis „judžiam“ Sąjungos piliečiui taikomas tik tada, kai jis įgyja rinkėjo arba kandidato rinkimuose statusą. Kandidato statusas negali priklausyti nuo narystės politinėje partijoje, nes ji negarantuoja, kad atitinkamas asmuo bus įtrauktas į kandidatų sąrašą(39).
b) Vertinimas
58. Nagrinėjamas ieškinys pareikštas dėl pasekmių teisei būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, kylančiai iš teisės įstoti į politinę partiją, kuri pagal Čekijos įstatymus nesuteikiama „judiems“ ES piliečiams. Ar šis draudimas lemia tai, kad, kaip teigia Komisija, šie piliečiai neįgyvendina savo teisės kandidatuoti šiuose rinkimuose „tomis pačiomis sąlygomis“, kaip ir Čekijos piliečiai, kaip tai suprantama pagal SESV 22 straipsnį?
59. Pagal dabartinę ES teisę narystė politinėje partijoje priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad įgyvendindamos savo kompetenciją valstybės narės privalo vykdyti iš Sąjungos teisės kylančias pareigas(40).
60. Vadinasi būtina nustatyti, kokie reikalavimai kyla iš SESV 22 straipsnio, kuriuo remiasi Komisija.
61. Pagal SESV 22 straipsnio formuluotę jo taikymo sritis apsiriboja rinkimais, kuriems jis taikomas, t. y. savivaldos rinkimais (1 dalis) ir rinkimais į Europos Parlamentą (2 dalis), taigi neapima parlamento ar prezidento rinkimų.
62. Šiame ieškinyje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar SESV 22 straipsnyje įtvirtintas lygybės principas turi būti suprantamas kaip apimantis visas sąlygas, kuriomis bet kuris „judus“ Sąjungos pilietis gali kandidatuoti rinkimuose, ar jis susijęs tik su teisinėmis tinkamumo dalyvauti rinkimuose sąlygomis.
63. Taigi reikia apibrėžti veiksmų laisvę, valstybėms narėms suteiktą dėl to, kad teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus(41) ir savivaldos rinkimus įgyvendinimo tvarka atitinkamai nustatyta direktyvose 93/109 ir 94/80.
64. Čekijos Respublikos argumentas, grindžiamas pažodiniu SESV 22 straipsnio aiškinimu, pagal kurį šiomis direktyvomis ribojamas šioje nuostatoje įtvirtintas lygybės principas, turi būti iš karto atmestas remiantis Komisijos teisingai palaikoma normų hierarchija, pagal kurią Sutartimi pripažinta teisė negali būti ribojama antrinės teisės aktais(42).
65. Taigi minėtomis direktyvomis tik apibrėžiama minimali sistema, kurioje lygybės principas konkrečiai taikomas teisės balsuoti ir būti kandidatu įgyvendinimo srityje(43).
66. Vis dėlto, visų pirma SESV 22 straipsnio genezė ir teisės sistemos, į kurią įtrauktas šios nuostatos turinys, raida labai aiškiai rodo, kad nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į du ramsčius, kuriais ji grindžiama, t. y. Sąjungos pilietybę ir atstovaujamąją demokratiją.
67. Pirma, kalbant apie Sąjungos pilietybę, Komisija pagrįstai remiasi SESV 20 straipsnio 2 dalies b punkto taikymu, nes jame nurodyta, kad tokia pilietybė(44), be kitų teisių, suteikia teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento ir savivaldos rinkimuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiams.
68. Šis ryšys su pilietybe nuo Mastrichto sutarties pasirašymo 1992 m. vasario 7 d. yra pirminės teisės dalis(45). Jis nuo pat pradžių buvo susijęs su teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje(46) ir su nediskriminavimo dėl pilietybės principu, kuris yra kiekvienos judėjimo laisvės sudedamoji dalis.
69. Vis dėlto ypatingą mastą minėtas ryšys įgijo dėl Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų, visų pirma dėl valstybių narių siekio suteikti pilietybei lemiamą reikšmę. Pirma, ES sutartis buvo papildyta II antraštine dalimi „Nuostatos dėl demokratijos principų“, į kurią įtrauktas 9 straipsnis, pagal kurį „[s]avo veikloje Sąjunga visada laikosi piliečių, kuriems jos institucijos, įstaigos ir organai skiria vienodą dėmesį, lygybės principo. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.“ Sąjungos pilietybės teisės nustatytos SESV 20–24 straipsniuose, atitinkančiuose EB sutarties 17–21 straipsnius. „Judžių“ ES piliečių teisės, susijusios su rinkimais į Europos Parlamentą ir savivaldos rinkimais, nustatytos SESV 20 straipsnio 2 dalies b punkte ir 22 straipsnyje.
70. Kiekviena iš šių teisių taip pat nurodyta Chartijos V antraštinėje dalyje(47) „Pilietinės teisės“. „Judžių“ ES piliečių teisės, susijusios su rinkimais į Europos Parlamentą, taip pat savivaldos rinkimais, bendrai nurodytos jos 39(48) ir 40(49) straipsniuose.
71. Taigi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai SESV 22 straipsnyje įtvirtintos Sąjungos piliečių rinkimų teisės turi būti analizuojamos kaip pagrindinės teisės ir kaip valstybių narių piliečių pagrindiniam statusui būdingo vienodo požiūrio principo išraiška(50).
72. Juos pakartojant ES sutartyje ir Chartijoje taip pat siekiama nustatyti sąsajas su kitomis joje įtvirtintomis teisėmis ar principais, kaip antai lygybe ir demokratija –valstybėms narėms bendromis vertybėmis, kuriomis grindžiama Sąjunga(51).
73. Antra, kalbant apie demokratijos principus, nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ESS 10 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija“(52), o 2 ir 3 dalyse pripažįstama Sąjungos piliečių teisė, kad jiems būtų tiesiogiai atstovaujama Europos Parlamente, ir teisė dalyvauti Sąjungos demokratiniame gyvenime.
74. Taigi dėl to, kad, bent jau rinkimų į Europos Parlamentą atveju, Lisabonos sutartyje su Sąjungos pilietybe susijusi teisė balsuoti ir būti kandidatu buvo susieta su demokratijos principais Sąjungoje, tikslas užtikrinti veiksmingą atstovavimą „judiems“ ES piliečiams yra aiškiai išreikštas.
75. Komisija teisingai tvirtina, kad, kaip pabrėžta direktyvų 93/109 ir 94/80 konstatuojamosiose dalyse, šis atstovavimas yra „judžių“ ES piliečių integracijos jų gyvenamojoje valstybėje rezultatas(53). Kalbant konkrečiau, vietos lygmeniu šiems piliečiams suteiktomis politinėmis teisėmis siekiama skatinti šių piliečių, nusprendusių gyventi valstybėje narėje, kurios piliečiai jie nėra, socialinę integraciją. Šiuo klausimu konstatuojamosiose dalyse taip pat nurodytas tikslas „išvengti supriešinančio dalijimo į savo valstybės piliečių ir ne savo valstybės piliečių kandidatų sąrašus“.
76. Vadinasi, mano nuomone, Komisija, remdamasi SESV 22 straipsniu, siejamu su Sąjungos pilietybės teisėmis ir Sutartyse įtvirtintais demokratijos principais, gali visateisiškai teigti, kad vienodų Sąjungos piliečių rinkimų teisių užtikrinimas, nesant reikalo sudaryti orientacinį ar net išsamų kriterijų sąrašą, turi pasireikšti bendra prievole įvairiais veiksniais neatgrasyti nuo dalyvavimo rinkimuose(54).
77. Kitaip tariant, SESV 22 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad bet kokios kliūtys naudotis rinkimų teisėmis dėl pilietybės ne direktyvose 93/109 ir 94/80 apibrėžtomis sąlygomis yra diskriminacija Sutarčių taikymo srityje(55), kuri yra draudžiama.
78. Kadangi šios nacionalinės priemonės turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į šias specialias SESV numatytas nediskriminavimo taisykles, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija(56), šios sutarties 18 straipsnis, kuriuo remiasi Čekijos Respublika, netaikytinas. Be to, siekiant įgyvendinti SESV 22 straipsnio nuostatas, nereikia ieškoti kokio nors specialaus „statuso“, kadangi vienodos teisės rinkimų srityje kyla iš Sąjungos piliečio statuso(57).
79. Tokiomis aplinkybėmis dabar turi būti nagrinėjama Komisijos analizė, pagal kurią negalėjimas įstoti į politinę partiją trukdo pasinaudoti šiomis teisėmis.
80. Nagrinėjamu atveju šalys sutinka, kad galimybės gauti vietos ar ES lygmens renkamas pareigas priklauso įsitraukimo į valstybės narės, kurioje „judūs“ ES piliečiai yra kandidatai (kaip partijai priklausantys arba nepriklausomi kandidatai), demokratinį gyvenimą laipsnio.
81. Vis dėlto, kaip ir Komisija, kuri remiasi Venecijos komisijos gairėmis(58), kurių Čekijos Respublika nekritikuoja, laikausi nuomonės, kad galimybė naudotis politinių partijų turimais ištekliais yra esminis elementas, skatinant kandidatuoti per savivaldos rinkimus(59) arba rinkimus į Europos Parlamentą.
82. Be to, kaip nurodė Komisija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, politinių partijų vaidmuo yra labai svarbus politinių teisių įgyvendinimui valstybėse narėse(60). Sąjungos lygmeniu šis vaidmuo aiškiai pripažįstamas ESS 10 straipsnio 4 dalyje(61), kurią atitinka Chartijos 12 straipsnio 2 dalis(62).
83. Iš tiesų šį Chartijos straipsnį ir jos 39 bei 40 straipsnius sieja aiškus ryšys(63). Tokiomis aplinkybėmis dėl jau išdėstytų priežasčių(64), taip pat griežtai laikydamasi ESS 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto priskyrimo principo kiekviena valstybė narė turi atsižvelgti į šias nuostatas, kad užtikrintų SESV 22 straipsniu suteiktų teisių įgyvendinimą.
84. Taigi sutinku su Komisija, kad jos SESV 22 straipsniu grindžiamas ieškinys turi būti vertinamas atsižvelgiant į Chartijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į asociacijų laisvę, siejamą su 11 straipsniu(65) dėl saviraiškos laisvės. Šios laisvės yra ypač apsaugotos dėl jų pagrindinio vaidmens piliečiams dalyvaujant demokratijoje(66). Chartijos 12 straipsnio 2 dalyje šis ryšys dar kartą primintas kalbant apie Europos politines partijas.
85. Ši teisė į asociacijų laisvę atitinka EŽTK 11 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę, todėl pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jai turi būti suteikiama tokia pati reikšmė ir taikymo sritis, kaip ir nurodytame EŽTK straipsnyje įtvirtintai teisei(67).
86. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad teisė į asociacijų laisvę yra vienas esminių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų, nes ją turėdami piliečiai gali kolektyviai veikti bendrojo intereso srityse ir tai darydami prisidėti prie tinkamo viešojo gyvenimo veikimo(68).
87. Taigi, atsižvelgiant į šias ES sutarties ir Chartijos nuostatas taip pat reikia nustatyti, ar, kaip teigia Komisija, dėl aplinkybės, kad teisės aktuose nenumatyta galimybė „judiems“ ES piliečiams įstoti į politinę partiją Čekijos Respublikoje kyla grėsmė, kad sąlygos, kuriomis jie gali būti kandidatais savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą, nėra vienodos kaip Čekijos piliečių atveju, visų pirma dėl to, kad „judūs“ ES piliečiai turi gerokai mažesnes galimybes būti išrinktais.
2. Dėl naudojimosi rinkimų teisėmis apribojimo buvimo
a) Šalių argumentai
1) Komisija
88. Konkrečiai Komisija atkreipia dėmesį į trijų rūšių pranašumą, kurį narystė politinėje partijoje suteikia kandidatuojant rinkimuose.
89. Pirma, kandidatai, kurie yra įsitvirtinusios politinės partijos nariai, gali pasinaudoti su šia partija siejamomis tradicijomis, įvaizdžiu ir socialinėmis bei organizacinėmis struktūromis. Komisija primygtinai pabrėžia, kad, nesant ryšio su tam tikru asmeniu, vien partijos pavadinimo pakanka tam tikroms vertybėms ar požiūriams į politiką apibūdinti.
90. Antra, šie kandidatai gali naudotis politinių partijų rinkimų aparatu ir ištekliais. Taigi jos padeda rinkimuose dalyvaujantiems kandidatams pasitelkdamos savo specifinę patirtį, infrastruktūrą ir veiklos procedūras (pvz., tinklus, žiniasklaidos priemones ir ryšių sistemas).
91. Trečia, kadangi politinės partijos yra pripažinti politiniai veikėjai, joms dažnu atveju suteikiamos nacionalinėje teisėje numatytos specialios privilegijos, kaip antai finansinės lengvatos, speciali apmokestinimo tvarka ir galimybė naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Kalbant apie finansavimą Čekijos Respublikoje, Komisija nurodo keletą su partijomis susijusių nuostatų(69).
92. Taigi Komisija teigia, kad, skirtingai nei piliečiai, kurie yra įsitvirtinusių politinių partijų nariai, „judūs“ ES piliečiai, kurie Čekijos Respublikoje yra priversti kelti savo kandidatūras kaip nepriklausomi kandidatai, turi susikurti ir pristatyti savo politinę tapatybę, suburti savo organizaciją rinkimų kampanijai vykdyti, turėti galimybę gauti finansavimą ir naudotis žiniasklaidos priemonėmis be ypatingų privilegijų.
93. Be to, ši institucija atkreipia dėmesį į keletą sunkumų, susijusių su sąrašais, į kuriuos įtraukiami nepriklausomi kandidatai. Ji nurodo, kad tik šie kandidatai privalo per savivaldybių rinkimus pateikti jų kandidatūrą remiančių rinkėjų pasirašytą peticiją. Reikalaujamų parašų skaičius priklauso nuo savivaldybės, kurioje keliama kandidatūra, dydžio(70).
94. Be to, Komisija mano, kad neginčijama, jog įtraukiant nepriklausomus kandidatus į partijos sąrašą, nepriklausomų kandidatų padėtis būna silpnesnė nei kandidatų, kurie yra politinės partijos nariai, nes jie priklauso nuo minėtos partijos sprendimo įtraukti juos į sąrašą ir nustatyti jų vietą šiame sąraše ir negali toje pačioje partijoje daryti jokios įtakos.
95. Ji taip pat nurodo, kad reikia atsižvelgti į tai, jog kandidatų sąrašuose ir rinkimų biuleteniuose nurodoma, kad tam tikras asmuo veikia kaip nepriklausomas kandidatas arba „asmuo be etiketės“ politinės partijos sąraše. Tokiomis aplinkybėmis, kalbant apie politinių prioritetų ar krypčių pasirinkimą, nepriklausomų kandidatų patikimumas yra mažesnis nei partijos nario, kuris rinkėjų akyse gali remtis savo aktyviu vaidmeniu partijoje(71).
96. Galiausiai Komisija remiasi Kancelář Veřejného ochránce práv (Čekijos viešojo teisių gynėjo tarnyba) išvada, kad „judūs“ ES piliečiai per rinkimus atsiduria nepalankioje padėtyje, ir jos nuomone dėl tiesioginės diskriminacijos, kurią jie patiria per rinkimus į Europos Parlamentą dėl to, kad kandidatus kelia tik politinės partijos(72).
97. Savo dublike Komisija atmeta bet kokius argumentus, grindžiamus rinkimų praktika. Ji visų pirma nurodo, kad skirtingas požiūris kyla iš nagrinėjamo įstatymo, iš kurio matyti, kad Čekijos pilietis gali pasirinkti, ar prisijungti prie politinės partijos ir jai atstovauti rinkimuose, ar likti nepriklausomam ir galbūt priimti pasiūlymą būti įrašytam „nepartiniu“ kandidatu į politinės partijos, kuri to paprašytų, sąrašą, o „judus“ Sąjungos pilietis tokios galimybės neturi ir gali kandidatuoti tik kaip nepriklausomas kandidatas arba tikėtis sulaukti politinės partijos, kurios nariu jis būtų norėjęs tapti, pasiūlymo būti įtrauktam į sąrašą kaip „nepartiniam“ kandidatui.
98. Antra, dėl įrodinėjimo pareigos ji mano, kad de jure diskriminacijos, kokia remiamasi, atveju, siekiant konstatuoti Sąjungos teisės pažeidimą, nebūtina pateikti Teisingumo Teismui statistinių duomenų apie „judžių“ ES piliečių, praktiškai patyrusių žalą dėl tokios tiesioginės diskriminacijos, skaičių. Ji pridūrė, kad praktiškai neįmanoma suregistruoti atvejų, kai „judūs“ ES piliečiai buvo atgrasyti nuo kandidatavimo per rinkimus dėl to, kad negalėjo įstoti į politinę partiją(73).
99. Trečia, Komisija mano, kad Čekijos Respublikos pateikti statistiniai duomenys(74) yra nereikšmingi, jei esama de jure diskriminacijos. Kadangi jie yra neaiškiai ir netiesiogiai susiję su šia šalimi, jais veikiau patvirtinama jos pozicija. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad šie statistiniai duomenys apskritai susiję su „nepartiniais asmenimis“ ir negalima nustatyti, kiek iš jų yra „judūs“ ES piliečiai, kurių padėtis yra šio ieškinio dalykas. Be to, išsamiai išnagrinėjusi šiuos duomenis, Komisija dėl rinkimų į Europos Parlamentą iš esmės pažymi, kad:
– beveik du trečdaliai kandidatų prisistatė kaip politinės partijos nariai;
– trejuose iš ketverių rinkimų į Europos Parlamentą išrinktų nepriklausomų kandidatų dalis buvo mažesnė nei politinių partijų narių, ir
– į Europos Parlamentą išrinkti nepriklausomi kandidatai labai dažnai būna ypač plačiai žinomos ir populiarios asmenybės(75).
100. Kalbant apie savivaldybių rinkimus, Komisija sutinka, kad vietinių asmenybių žinomumas padeda rinkėjams lengviau pasirinkti. Vis dėlto ji mano, kad tai rodo, jog „judūs“ ES piliečiai kaip tik turi didesnį poreikį įstoti į politinę partiją, kad turėtų daugiau galimybių būti išrinkti.
2) Čekijos Respublika
101. Dar kartą pabrėžusi, kad šis ieškinys nėra susijęs su rinkimų teisių įgyvendinimo teisinėmis sąlygomis, ši valstybė narė primena, pirma, kad asmenys, kurie nėra politinės partijos nariai, gali naudotis visais Komisijos ieškinyje išsamiai aprašytais pranašumais būdami įtraukti į bet kurios partijos kandidatų sąrašą ir kad tai yra įprasta praktika jos teritorijoje(76).
102. Toliau Čekijos Respublika nurodo, kad Komisijos nurodytas pažeidimas grindžiamas prielaidomis ir nepagrįstais teiginiais(77). Be to, Komisija neatsižvelgė į dar ikiteisminiame etape pateiktus paaiškinimus dėl vietos aplinkybių, nors iš jų matyti, kad Komisija klysta teigdama, jog nepriklausomų kandidatų padėties silpnumas yra neginčijamas.
103. Ji pateikia įvairių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad Čekijos Respublikoje „nepartiniai asmenys“ reguliariai užima pirmąsias vietas svarbiausių politinių partijų kandidatų sąrašuose, kad jie dažnai yra išrenkami ir vėliau eina svarbias pareigas institucijose, į kurias buvo išrinkti(78). Tuo remdamasi ši valstybė narė daro išvadą, kad kandidato sėkmė per rinkimus priklauso ne nuo jo narystės politinėje partijoje, o nuo tokių veiksnių kaip jo pažiūros ir asmenybė.
b) Vertinimas
104. Čekijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, jog Komisija nepateikė įrodymų apie ginčijamų teisinių nuostatų praktinį poveikį „judžių“ ES piliečių teisei kandidatuoti.
105. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įsipareigojimų neįvykdymas gali būti įrodomas, jeigu kyla iš įstatymo ar kito teisės akto, kurio buvimas ir taikymas nėra ginčijami, priėmimo, atliekant teisinę šios priemonės nuostatų analizę(79).
106. Nagrinėjamu atveju įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio Komisija priekaištauja Čekijos Respublikai, grindžiamas teisės akto, kurio buvimo ar taikymo ši valstybė narė neginčija ir kurio nuostatų teisinė analizė atlikta ieškinyje, priėmimu.
107. Be to, būtina įvertinti, kokiu mastu šios nuostatos turi atgrasomąjį poveikį galimam kandidatavimui rinkimuose, o to neįmanoma kiekybiškai įvertinti.
108. Taigi Čekijos Respublika nepagrįstai priekaištauja Komisijai, kad ši nepateikė įrodymų, jog įstatymas, pagal kurį teisę įstoti į politinę partiją turi tik Čekijos piliečiai, daro praktinį poveikį „judžių“ ES piliečių rinkimų teisėms.
109. Kalbant apie nagrinėjamą Čekijos įstatymą, pagal kurį teisė įstoti į politinę partiją suteikiama tik Čekijos piliečiams, manau, kad nevienodas požiūris į rinkimų teises atsiranda vien dėl to, kad Čekijos piliečiai gali laisvai nuspręsti būti kandidatais savivaldybių rinkimuose arba rinkimuose į Europos Parlamentą arba kaip politinės partijos nariai, arba kaip nepriklausomi kandidatai, o „judūs“ ES piliečiai turi tik pastarąją galimybę. Kaip paaiškinta pirmiau, galimybė dalyvauti politinėse partijose suteikia galimybę veiksmingiau naudotis rinkimų teisėmis, siekiant dalyvauti demokratiniame gyvenime.
110. Tikėtina, kad nė viena iš Čekijos Respublikos pateiktų švelninančių priemonių nepakeis šio vertinimo. Visų pirma tai, kad „judiems“ ES piliečiams gali būti leidžiama būti kandidatais partijos sąraše, negali kompensuoti šio jų galimybių veikti apribojimo, nes jie priklauso nuo konkrečių kriterijų, kuriuos privalo atitikti, kaip nurodė Komisija.
111. Be to, kaip ir ši institucija, net jei šį ieškinį būtų galima vertinti remiantis Čekijos Respublikos pateiktais išsamiais duomenimis apie išrinktus kandidatus(80), manau, kad jie nėra tokio pobūdžio, kad jais remiantis būtų galima įrodyti vienodą požiūrį į „judžius“ ES piliečius. Tiesa, statistiniai duomenys atskleidžia specifinę vietos savivaldos rinkimų realybę. Vis dėlto iš to negalima daryti jokių svarbių išvadų, susijusių su „judžių“ ES piliečių, kurie yra šio ieškinio dalykas, padėtimi. Pirma, iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad į Europos Parlamentą išrinkti nepartiniai kandidatai yra daugiausia (arba tik) Čekijos piliečiai. Antra, reikia atsižvelgti į sunkumus, kuriuos reikia įveikti nesant politinės partijos nariu, ypač į sunkumus, susijusius su įrašymu į kandidatų sąrašus, kurie tiesiogiai kyla iš teisės nuostatų, kurias Komisijos nurodyti autoriai įvardija kaip „diskriminacines“(81).
112. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Komisija pakankamai įrodė, jog egzistuoja naudojimosi rinkimų teisėmis apribojimas, dėl kurio nukenčia „judūs“ ES piliečiai, atsidūrę tokioje pačioje padėtyje kaip atitinkamos valstybės piliečiai.
113. Iš to matyti, kad Čekijos Respublika, priimdama ginčijamas nacionalines nuostatas pagal savo kompetenciją, nesilaikė iš Sąjungos teisės kylančių reikalavimų, būtent SESV 22 straipsnio, kuris turi būti aiškinamas kartu su Chartijos 12, 39 ir 40 straipsniais.
3. Dėl narystės politinėje partijoje apribojimo pagrįstumo
a) Šalių argumentai
1) Komisija
114. Pirma, Komisija mano, kad reikia atmesti Čekijos Respublikos argumentą, jog „judiems“ ES piliečiams nustatytas stojimo į politinę partiją apribojimas pateisinamas būtinybe apsaugoti nacionalinius politinius reikalus nuo šių piliečių „kišimosi“, kurį nulemtų narystė politinėje partijoje, kurioje priimami svarbūs sprendimai dėl teisėkūros institucijos rinkimų(82).
115. Ji mano, kad toks pagrindimas tiesiogiai prieštarauja pagrindinei Sutarčių nuostatų dėl pilietybės dvasiai ir tikslui. Jose įtvirtintomis politinėmis teisėmis konkrečiai siekiama užtikrinti, kad „judūs“ ES piliečiai galėtų integruotis ir per savivaldos bei Europos Parlamento rinkimus atlikti aktyvų politinį vaidmenį savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje.
116. Šiuo klausimu Komisija pabrėžia, kad SESV 20 straipsnio 2 dalies b punkte ir 22 straipsnyje numatyta pareiga užtikrinti vienodą požiūrį (ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 11 ir 12 straipsnius, kuriais garantuojamas dalyvavimas politinių partijų veikloje) jokiu būdu netrukdo valstybėms narėms teisę būti kandidatu įstatymų leidžiamosios valdžios, regionų ar vietos valdžios rinkimuose suteikti tik asmenims, turintiems priimančiosios valstybės narės pilietybę.
117. Antra, atsakydama į argumentą dėl nacionalinio identiteto apsaugos, grindžiamą ES sutarties 4 straipsnio 2 dalimi, nes politinių partijų veikimas ir laisva konkurencija yra įtvirtinti Ústava (Konstitucija), Komisija primena, kad ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į kitas Sutarčių nuostatas, kurių valstybės narės įsipareigojo laikytis stodamos į Sąjungą, įskaitant SESV 22 straipsnį, kuris netaikomas įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimams(83). Vadinasi „judžių“ ES piliečių rinkimų teisės negali būti laikomos pažeidžiančiomis pagarbos nacionaliniam identitetui principą.
118. Trečia, dėl Čekijos Respublikos prieštaravimo, kad Komisija nenurodė mažiau ribojančios priemonės, kuri padėtų pasiekti siekiamą tikslą, Komisija abejoja, ar valstybė narė gali pateisinti nacionalinę priemonę, kuria nukrypstama nuo SESV 20 straipsnio 2 dalies b punkto ir 22 straipsnio reikalavimų ir kuria tiesiogiai diskriminuojama dėl pilietybės. Be to, ji turi pagrįsti savo priemonių proporcingumą(84).
119. Be to, Komisija pažymi, kad per ikiteisminę procedūrą Čekijos Respublika neįrodė – ypač atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes – konkretaus viešojo intereso uždrausti „judiems“ ES piliečiams įstoti į politinę partiją egzistavimo. Iš to ji daro išvadą, kad nei siekiamas tikslas, nei šio draudimo būtinumas ar proporcingumas nebuvo išaiškinti.
120. Be to, savo dublike dėl „pagrindinio politinės partijos narių lygybės principo“, kuriuo remiasi Čekijos Respublika, Komisija mano, kad visiškai neteisinga ir nenuoseklu vadinti neproporcinga diskriminacija Sąjungos piliečių dalyvavimo politinėse partijose nustatymą tokiu lygmeniu, kuris atitinka jų politines teises pagal Sąjungos teisę, pavyzdžiui, apribojant jų dalyvavimą priimant tam tikrus politinės partijos sprendimus, ir, atvirkščiai, proporcinga diskriminacija laikyti absoliutų draudimą „judiems“ ES piliečiams dalyvauti politinės partijos veikloje.
2) Čekijos Respublika
121. Ji remiasi trimis toliau išdėstytais argumentais: „[p]irma, aptariamais nacionalinės teisės aktais siekiama teisėto tikslo galimybę nacionaliniu lygmeniu dalyvauti pagrindinėje politinės veiklos platformoje suteikti tik Čekijos piliečiams, o tai visiškai atitinka ESS 4 straipsnio 2 dalį. Beje, būtent tai Komisija iš esmės pripažįsta pagrįstoje nuomonėje <...>. Antra, leidimas tik Čekijos piliečiams įstoti į politinę partiją yra tinkama priemonė šiam tikslui pasiekti, nes ja šis tikslas tiesiogiai įgyvendinamas iš esmės. Trečia, minėtas nacionalinės teisės aktas yra proporcingas. Juo nepažeidžiama SESV 22 straipsnyje numatytų rinkimų teisių esmė, nes niekaip nekeičiamos aktyviosios ir pasyviosios judžių ES piliečių rinkimų teisės <...> ir praktiškai sudaromos sąlygos visapusiškai pasinaudoti šiomis teisėmis <...>. Dėl to nagrinėjamas teisės aktas visiškai atitinka Komisijos nurodytą jurisprudenciją <...>“(85).
122. Čekijos Respublika teigia, kad siekiamo teisėto tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančia priemone, nes neįsivaizduojama, kad „judiems“ ES piliečiams būtų leista stoti į politinę partiją, kad jie galėtų dalyvauti tik nedidelėje politinės veiklos dalyje, apimančioje tik savivaldybių rinkimus arba rinkimus į Europos Parlamentą. Ji mano, kad toks reglamentavimas prieštarautų pagrindiniam principui, kad turi būti laikomasi vienodo požiūrio į politinės partijos narius. Be to, tai nesuteiktų šiems piliečiams stiprios pozicijos politinėje partijoje, kurią Komisija klaidingai laiko reikalinga. Ji pažymi, kad ši institucija pati negalėjo nurodyti, kuri priemonė galėtų būti laikoma mažiau ribojančia šiuo atžvilgiu.
3) Lenkijos Respublika, į bylą įstojusi šalis
123. Dėl Komisijos numatyto „judžių“ ES piliečių veiklos politinėse partijose apimties apribojimo Lenkijos Respublika teigia, kad „narystė“ politinėje partijoje apima daug platesnį veiklos spektrą nei veiklą, vykdomą prieš tam tikrus rinkimus. Ši veikla susijusi su poveikiu nacionalinei politikai, įskaitant politikos sritis, kurios lieka priskirtos išimtinės valstybių narių kompetencijos sričiai. Vis dėlto valstybė narė nėra įpareigota leisti šiems piliečiams per partijų sistemą daryti įtaką parlamento ir prezidento rinkimų rezultatams.
b) Vertinimas
124. Remiantis Čekijos Respublikos argumentais galima tiksliau nustatyti, kokiomis sąlygomis būtų galima pateisinti SESV 22 straipsnyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo apribojimą.
125. Ši valstybė narė remiasi ESS 4 straipsnio 2 dalimi ir iš esmės teigia, kad remiantis Sąjungos teise, kaip ją aiškina Komisija, reikštų, kad „judūs“ ES piliečiai dalyvauja viešajame gyvenime kitokiu lygmeniu, nei leidžia valstybės narės, ir, visų pirma, jiems leidžiama turėti tam tikrą svorį priimant nacionalinius sprendimus, tuo tikslu pasinaudojant politinių partijų vektoriumi.
126. Dera priminti, kad pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų.
127. Tiesa, kad šalies politinio gyvenimo struktūra, prie kurios prisideda politinės partijos, yra nacionalinės tapatybės dalis, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį. Šiuo klausimu pagarba šiam savitumui reiškia, kad „judūs“ ES piliečiai gali dalyvauti tik rinkimuose į Europos Parlamentą ir vietos savivaldos rinkimuose ir kad nesiekiama tikslo suderinti valstybių narių rinkimų sistemas(86). Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat atsižvelgė į paprastų galimybių dalyvauti šiuose rinkimuose poveikį gyvenamosios vietos valstybės narės politinio gyvenimo pusiausvyrai, numatydamas, kad valstybės narės gali priimti tam tikras apibrėžtas(87) ir pereinamojo laikotarpio priemones savo piliečių naudai.
128. Kalbant apie tai, kokią įtaką nacionaliniu lygmeniu daro „judžių“ ES piliečių narystė politinėse partijose dėl galimo jos poveikio šioms partijoms, pažymiu, kad, visų bylos šalių nuomone, tai yra pačių partijų reikalas. Jos gali laisvai apibrėžti savo struktūrą ir savo kandidatų atrankos būdus(88). Atkreipiu dėmesį, kad Čekijos Respublika tik teigia, bet neįrodo, jog neįmanoma apriboti partijos narių, kurie yra „judūs“ ES piliečiai, veikimo srities tam tikrais rinkimais.
129. Taigi pritariu Komisijos nuomonei, kad leidimas „judiems“ ES piliečiams įstoti į politinę partiją, siekiant užtikrinti jų teisių dalyvauti savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose veiksmingumą, nepakenks Čekijos Respublikos nacionaliniam identitetui.
130. Be to, darant prielaidą, kad toks pažeidimas bus nustatytas, ESS 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į lygiavertes nuostatas(89).
131. Vadinasi pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį negalima valstybių narių atleisti nuo pareigos laikytis Chartijoje pakartotinai įvardytų pagrindinių teisių(90), tarp kurių yra demokratijos principas ir lygybės principas, įtvirtintas SESV 22 straipsnyje(91), kurį suteikia Sąjungos pilietybė, kad būtų galima įgyvendinti teisę būti kandidatu per savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimus. Šie principai yra vieni iš pagrindinių Sąjungos vertybių(92).
132. Be to, atsižvelgiant į Čekijos Respublikos argumentus dėl ginčijamų nacionalinės teisės aktų proporcingumo, reikia pridurti, kad SESV 22 straipsniu suteiktų teisių apribojimo pagrįstumas gali būti nagrinėjamas tik šioje nuostatoje numatytomis sąlygomis.
133. Iš tiesų rinkimų teisės, pripažintos Chartijos 39 ir 40 straipsniuose, reglamentuojamos konkrečiomis SESV nuostatomis, t. y. 22 straipsniu. Vieninteliai šių teisių įgyvendinimo būdai, numatyti antrinėje teisėje, į kurią daroma nuoroda šiame straipsnyje(93), taikomi tik balsavimo ar kandidatavimo teisinėms sąlygoms(94).
134. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Komisijos ieškinys yra pagrįstas.
VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų
135. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi, mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų patenkinti Komisijos reikalavimus, iš Čekijos Respublikos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.
136. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį Lenkijos Respublika turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
VII. Išvada
137. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti:
1) Nesuteikdama Sąjungos piliečiams, kurie neturi Čekijos Respublikos pilietybės, bet joje gyvena, teisės įstoti į politinę partiją arba prisijungti prie politinio judėjimo, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį.
2) Priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
3) Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VIII. I priedas: Komisijos pateiktos politinių partijų finansavimo taisyklės
1. Politinėms partijoms, kurios per Europos Parlamento rinkimus surenka ne mažiau kaip 1 % balsų, už kiekvieną balsą skiriama po 30 Čekijos kronų (CZK) (maždaug 1,20 EUR), kaip įnašas rinkimų išlaidoms padengti (Europos Parlamento rinkimų įstatymo 65 straipsnis).
2. Politinėms partijoms, kurios surenka ne mažiau kaip 1,5 % balsų per rinkimus į Poslanecká sněmovna (Deputatų Rūmai, Čekijos Respublika), skiriama po 100 CZK (apie 4 EUR) už kiekvieną balsą, kaip įnašas rinkimų išlaidoms padengti (Įstatymo Nr. 247/1995 dėl Čekijos Respublikos parlamento rinkimų, iš dalies keičiančio ir papildančio tam tikrus įstatymus, 85 straipsnis).
3. Politinėms partijoms, surinkusioms 3 % balsų per paskutinius rinkimus į Deputatų Rūmus, taip pat skiriamas 6 000 000 CZK (apie 245 430 EUR) metinis įnašas partijai ar judėjimui ir tuo pačiu metu partija arba judėjimas gauna 200 000 CZK (apie 8 180 EUR) per metus už kiekvieną 0,1 % papildomų balsų (Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalis).
4. Jeigu partija ar judėjimas gauna daugiau kaip 5 % balsų, įnašas nedidinamas ir partija ar judėjimas gauna 10 000 000 CZK (apie 409 000 EUR) (Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalis).
5. Politinės partijos taip pat gauna metinį 900 000 CZK (apie 36 800 EUR) įnašą už deputato ar senatoriaus mandatą ir 250 000 CZK (maždaug 10 200 EUR) įnašą už Prahos regiono tarybos nario ir Prahos miesto tarybos nario mandatą (Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 7 dalis).
6. Tam tikromis sąlygomis politinės partijos ir judėjimai taip pat gauna metinį įnašą politinio instituto veiklai remti, kurio dydis sudaro 10 % visos įnašo į tokios partijos ar judėjimo veiklą sumos (Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 5 ir 8 dalys).
IX. II priedas: Čekijos Respublikos pateikta informacija apie sąrašų sudėtį ir kandidatus, išrinktus per Europos Parlamento ir savivaldybių rinkimus
Rinkimai į Europos Parlamentą Čekijos Respublikoje vyko 2004, 2009, 2014 ir 2019 metais.
1. Nepartinių kandidatų dalis politinių partijų ir politinių koalicijų sąrašuose buvo tokia :
a) 2004 m. nepartinių kandidatų buvo 37,22 %;
b) 2009 m. nepartinių kandidatų buvo 38,28 %;
c) 2014 m. nepartinių kandidatų buvo 30,27 % ir
d) 2019 m. nepartinių kandidatų buvo 33,89 %.
2. Buvo išrinkti:
a) 2004 m. – septyni nepartiniai kandidatai, t. y. 29,17 % Čekijos Respublikoje išrinktų asmenų;
b) 2009 m. – vienas nepartinis kandidatas, t. y. 4,55 % Čekijos Respublikoje išrinktų asmenų;
c) 2014 m. – aštuoni nepartiniai kandidatai, t. y. 38,10 proc. visų Čekijos Respublikoje išrinktų asmenų, ir
d) 2019 m. – keturi nepartiniai kandidatai, t. y. 19,05 proc. visų Čekijos Respublikoje išrinktų asmenų.
3. Nepartiniai kandidatai dažnai užimdavo pirmąsias vietas kandidatų, taip pat ir didžiųjų politinių partijų, sąrašuose. Konkrečiai:
a) 2004 m. į Europos Parlamentą buvo išrinkti trys europarlamentarai iš partijos Sdružení nezávislých a evropští demokraté (Nepriklausomų kandidatų ir Europos demokratų sąjunga) (SNK), kurios sąrašo lyderis buvo J. Zieleniec, o antrąją vietą sąraše užėmė J. Hybášková; arba V. Remek, kuris buvo antroje pozicijoje partijos Komunistická strana Čech a Moravy (Bohemijos ir Moravijos komunistų partija) (KSČM) kandidatų sąraše;
b) 2009 m. tai buvo V. Remek, užėmęs antrąją vietą KSČM kandidatų sąraše;
b) 2014 m. tai buvo partijos TOP 09 a Starostové („TOP 09 ir merai“) sąrašo lyderis L. Niedermayer ir antrasis šiame sąraše J. Pospíšil; partijos Česká strana sociálně demokratická (Čekijos socialdemokratų partija) (ČSSD), tuo metu stipriausios Čekijos Respublikos valdančiosios partijos, sąrašo lyderis J. Keller; dar keturi parlamento nariai, išrinkti pagal partijos ANO, tuo metu antrosios pagal stiprumą valdančiosios partijos, kurios lyderis Pavel Telička vėliau buvo išrinktas Europos Parlamento pirmininko pavaduotoju, sąrašą, ir
d) 2019 m. tai buvo trys išrinkti Europos Parlamento nariai, užėmę pirmąsias tris vietas partijos ANO sąraše, kurio lyderė Dita Charanzová vėliau buvo išrinkta Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja.
4. 2004 m. Čekijos Respublikoje į Europos Parlamentą buvo išrinktas Vokietijos pilietis J. Stros.
5. Savivaldos (savivaldybių, miestelių ir miestų) tarybų rinkimai vyko 2006, 2010, 2014 ir 2018 metais.
1. Nepartinių kandidatų ir išrinktų atstovų dalis buvo tokia:
a) 2006 m. – 79,85 % kandidatų ir 84,51 % išrinktų atstovų;
b) 2010 m. – 81,25 % kandidatų ir 86,15 % išrinktų atstovų;
c) 2014 m. – 84,13 % kandidatų ir 88,30 % išrinktų asmenų ir
d) 2018 m. – 84,97 % kandidatų ir 89,96 % išrinktų atstovų.
2. Didelė nepartinių kandidatų ir išrinktų atstovų dalis yra reiškinys, pastebimas ir pagrindinių politinių partijų sąrašuose. Pavyzdžiui, per 2018 m. savivaldybių rinkimus:
a) ČSSD, seniausios Čekijos politinės partijos, tvirtai įsišaknijusios savivaldos politiniame lygmenyje, kandidatų sąrašuose buvo 54,58 % nepartinių asmenų ir 57,31 % iš šių sąrašų išrinktų asmenų buvo nepartiniai;
b) Partijos Občanská demokratická strana (Pilietinės demokratijos partija) (ODS), tradicinės konservatyvios politinės partijos, tvirtai įsišaknijusios savivaldos politiniame lygmenyje, kandidatų sąrašuose buvo 59,47 % nepartinių asmenų ir 52,93 % iš šių sąrašų išrinktų asmenų buvo nepartiniai, ir
c) Partijos Křesťanská a demokratická unie – Československá strana lidová (Krikščionių demokratų sąjunga – Čekoslovakijos liaudies partija) (KDU-ČSL), tradicinės politinės partijos, turinčios daugiausia kandidatų ir išrinktų atstovų savivaldos politiniame lygmenyje, kandidatų sąrašuose buvo 73,62 % nepartinių asmenų ir 72,49 % iš šių sąrašų išrinktų asmenų buvo nepartiniai.
3. Kalbant apie didžiuosius Čekijos miestus, Prahoje 2010 m. nepartinis kandidatas Bohuslav Svoboda tapo ODS, kuri tuo metu buvo stipriausia Čekijos Respublikos vyriausybinė partija, sąrašo lyderiu; vėliau jis tapo Prahos meru. 2014 m. Prahos mere tapo Adriana Krnáčová, nepartinė kandidatė ir ANO sąrašo lyderė, o Ostravos – trečiojo pagal dydį Čekijos Respublikos miesto – meru tapo nepartinis kandidatas ir ANO sąrašo lyderis Tomáš Macura.