Language of document : ECLI:EU:T:2022:295

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. gegužės 18 d.(*)

„Apsaugos priemonės – Plieno produktų rinka – Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/159 – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Locus standi – Priimtinumas – Vienodas požiūris – Teisėti lūkesčiai – Gero administravimo principas – Rūpestingumo pareiga – Didelės žalos grėsmė – Akivaizdi vertinimo klaida – Apsaugos priemonių tyrimo inicijavimas – Komisijos kompetencija – Teisė į gynybą“

Byloje T‑245/19,

Uzina Metalurgica Moldoveneasca OAO, įsteigta Rîbniţa (Moldova), atstovaujama advokatų P. Vander Schueren ir E. Gergondet,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Luengo ir P. Němečková,

atsakovę,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai M. Jaeger (pranešėjas) ir O. Porchia,

posėdžio sekretorius I. Pollalis, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, be kita ko, į:

–        ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. balandžio 10 d.,

–        atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. birželio 26 d., pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį Komisijos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą,

–        2019 m. rugpjūčio 20 d. ieškovės pateiktas pastabas dėl šio prieštaravimo,

–        2020 m. vasario 13 d. nutartį nagrinėti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą sprendžiant bylą iš esmės,

įvykus 2021 m. rugsėjo 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Uzina Metalurgica Moldoveneasca OAO prašo panaikinti 2019 m. sausio 31 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/159, kuriuo tam tikriems importuojamiems plieno produktams nustatomos galutinės apsaugos priemonės (OL L 31, 2019, p. 27; toliau – ginčijamas reglamentas), tiek, kiek jis taikomas ieškovei.

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovė, įsteigta Moldovos Padniestrės regione, gamina dviejų kategorijų plieno produktus; šioms kategorijoms taikomos pagal ginčijamą reglamentą nustatytos apsaugos priemonės: produktų kategorijai Nr. 13 (strypai) ir produktų kategorijai Nr. 16 (vielos gamybai skirti strypai iš nelegiruotojo ir kito legiruotojo plieno).

3        2016 m. balandžio 28 d. Europos Komisija, atsižvelgdama į padėtį Europos Sąjungos plieno pramonėje, priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/670, kuriuo nustatoma išankstinė Sąjungos priežiūra, taikoma tam tikriems importuojamiems tam tikrų trečiųjų šalių kilmės geležies ir plieno produktams (OL L 115, 2016, p. 37).

4        2018 m. kovo 23 d. Jungtinės Amerikos Valstijos nustatė importo muitus pagal Trade Expansion Act (Prekybos plėtros įstatymas) 232 skirsnį (toliau – 232 skirsnis).

5        2018 m. kovo 26 d. Komisija, atsižvelgdama į statistinius duomenis, surinktus įgyvendinus priežiūros priemones, inicijavo apsaugos priemonių tyrimą, siekdama išnagrinėti kelių kategorijų plieno produktų padėtį.

6        Kadangi išanalizavusi duomenis Komisija padarė preliminarią išvadą, kad Sąjungos plieno pramonei gresia didelė žala, kiek tai susiję su 23 iš 26 produktų kategorijų, kurių importas atlikus tyrimą išaugo, ji 2018 m. liepos 17 d. priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2018/1013, kuriuo tam tikriems importuojamiems plieno produktams nustatomos laikinosios apsaugos priemonės (OL L 181, 2018, p. 39; toliau – laikinasis reglamentas).

7        Manydama, kad Sąjungos plieno pramonei grėsė didelė žala, kiek tai susiję su 26 plieno produktų kategorijomis, Komisija 2019 m. sausio 31 d. priėmė ginčijamą reglamentą; juo trejų metų laikotarpiui nustatytos galutinės apsaugos priemonės, taikant konkrečias tarifų kvotas kiekvienai kategorijai, kurių kiekybinė viršutinė riba buvo nustatyta pagal vidutinę importo iš atitinkamų šalių 2015–2017 m. apimtį, padidintą 5 %, siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikyti įprasti prekybos srautai, o esama vartotojų ir importo pramonė Sąjungoje gautų pakankamai paramos.

8        Priešingai, nei taikant laikinąsias apsaugos priemones, ginčijamu reglamentu buvo nustatytos konkrečios kvotos atitinkamoms šalims, kurios yra labai suinteresuotos kaip tiekėjai (t. y. šalims, kurių importo dalis sudaro daugiau kaip 5 % atitinkamos produktų kategorijos). Kitoms į Sąjungos teritoriją eksportuojančioms šalims taip pat buvo nustatyta „likutinė“ tarifinė kvota. Komisija taip pat nusprendė, kad, kai šalis tiekėja išnaudoja savo konkrečią tarifinę kvotą, jai turėtų būti leidžiama naudotis likutinėmis tarifinėmis kvotomis, kad būtų užtikrintas įprastų prekybos srautų išlaikymas, taip pat siekiant išvengti, kad prireikus tam tikros likutinės tarifinės kvotos dalys liktų nepanaudotos.

9        Taigi eksportuojančios šalys, kurios yra labai suinteresuotos kaip tiekėjos (kaip Moldova, kiek tai susiję su produktų kategorijomis Nr. 13 ir Nr. 16), iš esmės turi galimybę veikti pagal dvi atskiras sistemas. Pirma, jos gali tęsti prekybą žemiau konkrečios kiekybinės šalies apimties, apibrėžtos atsižvelgiant į jų įprastus prekybos srautus 2015–2017 m., padidintos 5 %, ir, antra, pasiekusios šią konkrečiai šaliai nustatytą kiekybinę viršutinę ribą, jos gali toliau eksportuoti į Sąjungą su sąlyga, kad neviršijama erga omnes likutinės kvotos viršutinė riba. Tik tuo atveju, jei pasiekiamos abi viršutinės ribos, tokiam importui pradedama taikyti 25 % viršijantį muitą.

10      Komisijos teigimu, pirma, priemonėmis, kurių imtasi šioje byloje, siekiama sudaryti sąlygas išvengti papildomos apsaugos įprastiems prekybos srautams, kad pasiūla ir konkurencija Sąjungos rinkoje būtų pakankama, ir, antra, tarifinių kvotų dydžiai nustatomi taip, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam prekybos srautų nukreipimui vykdant pagal 232 skirsnį priimtas priemones, o tai galėtų turėti neigiamą poveikį Sąjungos pramonei. Taigi nekvotinis muitas iš esmės būtų taikomas tik tuo atveju, jei prekybos srautų nukreipimas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų priimtų priemonių sąlygotų didelės žalos grėsmės pasikeitimą į didelę žalą. Šiuo klausimu Komisija mano, kad ginčijamo reglamento IV.1 priede nurodytos konkrečiai šaliai taikomos tarifinės kvotos buvo nustatytos taip, kad būtų kuo labiau sumažintas apsaugos priemonių poveikis įprastiniams prekybos srautams, be kita ko, iš Moldovos.

11      Nuo ginčijamo reglamento įsigaliojimo 2019 m. vasario 2 d. iki 2021 m. birželio 30 d. priemonės turėjo būti reguliariai peržiūrimos ir laipsniškai (reguliariais intervalais) liberalizuotos, siekiant pamažu padidinti kiekybines ribas, kad Sąjungos pramonė galėtų prisitaikyti.

 Šalių reikalavimai

12      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį priimtinu,

–        panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis jai taikomas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

13      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

14      Atskiru dokumentu Komisija ginčijo ieškinio priimtinumą, remdamasi tuo, kad ieškovė neatitinka nei su suinteresuotumu pareikšti ieškinį, nei su locus standi susijusių sąlygų.

 Dėl Komisijos pavėluoto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pateikimo

15      Pirmiausia ieškovė mano, kad nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas, nes buvo pateiktas pasibaigus Procedūros reglamento 81 straipsnyje numatytam terminui.

16      Ieškovė mano, kad siekdama laikytis termino, taikytino nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui pareikšti, Komisija turėjo pateikti prašymą ne vėliau kaip 2019 m. birželio 25 d. Ji pažymi, kad nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas buvo pareikštas 2019 m. birželio 26 d.

17      Ieškovės argumentas turi būti atmestas, nes grindžiamas klaidingu šioje byloje taikytinų terminų skaičiavimo taisyklių supratimu.

18      Pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį prašymas, kad Bendrasis Teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio nepriimtinumo, turi būti pateiktas per šio reglamento 81 straipsnyje nustatytą terminą, t. y. per du mėnesius nuo ieškinio įteikimo.

19      Be to, pagal Procedūros reglamento 58 straipsnio 1 dalies b punktą terminas, nustatytas mėnesiais, pasibaigia kartu su paskutinio jo mėnesio diena, atitinkančia tą mėnesio dieną, kurią buvo atliktas veiksmas, nuo kurio skaičiuojamas terminas. Iš to paties reglamento 60 straipsnio taip pat matyti, kad procesiniai terminai pratęsiami fiksuotu dešimties dienų terminu dėl nuotolių.

20      Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinys Komisijai buvo įteiktas 2019 m. balandžio 16 d. Taigi pagal Procedūros reglamento 58 straipsnio 1 dalies b punktą dviejų mėnesių terminas, nurodytas to paties reglamento 81 straipsnyje, tęsėsi iki 2019 m. birželio 16 d. Šis terminas, dėl nuotolių pratęstas dešimčia dienų pagal Procedūros reglamento 60 straipsnį, baigėsi 2019 m. birželio 26 d.

21      Vadinasi, Komisijos nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. birželio 26 d., nebuvo pateiktas pavėluotai.

 Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

22      Pirma, Komisija ginčija ieškovės suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nes jos veikla nepatenka į ginčijamo reglamento taikymo sritį.

23      Komisija tvirtina, kad ginčijamas reglamentas neturi jokios privalomosios galios ieškovės kasdienėms operacijoms ar veiklai Moldovoje. Ji mano: kadangi ieškovė yra tik gamintoja, įsteigta už Sąjungos teritorijos ribų, jos veiklai netaikomas ginčijamas reglamentas, kurio taikymo sritis apsiriboja Muitų sąjungos teritorija.

24      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

25      Šiuo klausimu, siekiant atmesti šį argumentą, pakanka pažymėti, kad per teismo posėdį Komisija pripažino, jog iš rašytinėje proceso dalyje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovės veikla apėmė tam tikrų nagrinėjamų produktų kategorijų eksporto į Sąjungą veiklą.

26      Antra, Komisija mano, kad, jei ieškovė bylą laimėtų, negalėtų gauti jokios asmeninės naudos, nes panaikinus ginčijamą reglamentą nebūtų pašalinta jos nurodyta žala. Šiuo klausimu Komisija ginčija atsiradusį ir esamą ieškovės suinteresuotumą, nes ginčijamas reglamentas neužkerta kelio eksportuoti atitinkamo produkto iš Moldovos į Sąjungą.

27      Grįsdama savo argumentus Komisija visų pirma primena, viena vertus, kad 25 % nekvotinis muito tarifas taikomas tik tada, kai išnaudojama ir šalies tarifinė kvota, ir likutinė kvota. Kita vertus, ji nurodo, kad ieškinio pareiškimo momentu ginčijamame reglamente nustatytų kvotų produktų kategorijoms Nr. 13 ir Nr. 16 kiekybinė dalis, kiek tai susiję su Moldova, nebuvo išnaudota. Taigi ieškovė negalėtų gauti jokios naudos iš ginčijamo reglamento panaikinimo, nes jis dar nesukėlė jai teisinių pasekmių.

28      Be to, Komisija priduria, kad tai, jog siekdama įrodyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį ieškovė nurodo paprastą galimybę nustatyti nekvotinį muitą, yra spekuliacinis argumentas. Šiuo klausimu Komisija pabrėžia, kad dėl ginčijamame reglamente numatytų kiekybinių apribojimų peržiūros nėra aišku, ar tokia galimybė atsiranda, nors tai yra jurisprudencijoje reikalaujama sąlyga, kai suinteresuotumas, kuriuo remiasi ieškovas, yra susijęs su būsima teisine padėtimi.

29      Galiausiai Komisija mano, kad, remiantis reikšminga jurisprudencija, darytina išvada, jog iš ginčijamo reglamento kylančią asmeninę teisinę pasekmę galima konstatuoti tik subjektams, kuriems taikomos įgyvendinimo priemonės, kuriomis įgyvendinamas ginčijamas reglamentas, t. y. Sąjungoje įsisteigusiam nagrinėjamo produkto importuotojui, kuriam pateikta muitinės sąskaita faktūra, pagal kurią valstybės narės institucijos taiko 25 % nekvotinį muitą. Vadinasi, ne ieškovė turėtų mokėti nekvotinį muitą, importuodama į Sąjungą nagrinėjamą produktą.

30      Taigi Komisija daro išvadą, kad, jei ieškovė bylą laimėtų, tai negalėtų lemti pranašumo, pasireiškiančio ginčijamo reglamento teisinių pasekmių, kylančių iš šiame akte nustatytos kiekybinės ribos išnaudojimo, panaikinimu.

31      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

32      Pagal suformuotą jurisprudenciją suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio sąlyga. Taigi fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį suponuoja, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių, kad ieškinio patenkinimas jį pareiškusiai šaliai gali būti naudingas ir kad tai pateisina atsiradusį ir aktualų interesą panaikinti minėtą aktą (žr. 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo HSH Investment Holdings Coinvest-C ir HSH Investment Holdings FSO / Komisija, T‑499/12, EU:T:2015:840, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33      Iš ginčijamu reglamentu nustatyto mechanizmo matyti, kad teisinė tvarka, taikytina ieškovės produktų eksporto į Sąjungą veiklai, yra mažiau palanki nei ta, kuri jai buvo taikoma prieš priimant šį reglamentą.

34      Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, nesant reikalo priimti sprendimo dėl ginčo šalių pateiktų duomenų dėl kvotų išnaudojimo įrodomosios galios, reikia pripažinti, kad dalinis ginčijamo reglamento panaikinimas ieškovei palankiu sprendimu savaime gali sukelti teisines pasekmes ir dėl savo baigties gali suteikti ieškovei naudos, kuri dėl to yra suinteresuota pareikšti ieškinį.

 Dėl „locus standi“

35      Remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyti du atvejai, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui pripažįstama teisė pareikšti ieškinį (locus standi) dėl akto, kuris nėra jam skirtas. Pirma, toks ieškinys gali būti pareikštas, jei šis teisės aktas su minėtu asmeniu yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, jei šis aktas yra tiesiogiai su juo susijęs (žr. 2019 m. gegužės 16 d. Sprendimo Pebagua / Komisija, C‑204/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:425, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Air France / Komisija, T‑894/16, EU:T:2019:508, 24 punktą).

36      Šioje byloje ieškovė iš esmės mano, kad ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, nes būdama vienintelė nagrinėjamo produkto gamintoja-eksportuotoja ji, žinoma, priklauso uždarai prekybininkų grupei (jie buvo nustatyti arba juos buvo galima nustatyti priimant ginčijamą reglamentą).

37      Komisija mano, kad ginčijamas reglamentas nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijęs su ieškove, taigi darytina išvada, kad ieškovė negali pareikšti ieškinio dėl šio reglamento panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

–       Tiesioginė sąsaja

38      Sąlyga, kad fizinis arba juridinis asmuo turi būti tiesiogiai susijęs su priemone, dėl kurios pareikštas ieškinys, reikalauja, kad būtų tenkinami du kumuliaciniai kriterijai, t. y. kad ginčijama priemonė, viena vertus, darytų tiesioginį poveikį šio asmens teisinei padėčiai ir, kita vertus, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes šis įgyvendinimas yra visiškai automatinis ir kyla tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų (žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Distillerie Bonollo ir kt., C‑461/18 P, EU:C:2020:979, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Komisija teigia, kad šiuo atveju ieškovės padėtis neatitinka tiesioginės sąsajos sąlygų.

40      Visų pirma siekdama įrodyti, kad ginčijamas reglamentas neturi poveikio ieškovės teisinei padėčiai, Komisija remiasi keturiais argumentais: pirma, bent iki tol, kol bus išnaudota ginčijamo reglamento kvotinė dalis ir nustatytas nekvotinis muitas, šis reglamentas negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Antra, net jei toks teisinis poveikis atsirastų vien dėl šio reglamento egzistavimo, ieškovei teisiškai tai neturėtų įtakos, nes šis aktas keltų teisines pasekmes ne Moldovoje, o tik Sąjungoje. Trečia, iš ginčijamo reglamento kylančios teisinės pasekmės galėtų atsirasti tik valstybių narių muitinėms įgyvendinus šį reglamentą, taigi jos atsirastų tik importuotojo, informuoto apie skolos muitinei dydį, lygmeniu. Ketvirta, bet kuriuo atveju ieškovė per tyrimą faktiškai neeksportavo nagrinėjamų produktų kategorijų, o paprasčiausiai veikė kaip šių produktų gamintoja, ir tai panaikina bet kokią tiesioginę teisinę sąsają.

41      Antra, siekdama įrodyti įgyvendinimo priemonių egzistavimą Komisija tvirtina, viena vertus, kad nesvarbu, ar minėtos priemonės yra mechaninio pobūdžio, ir, kita vertus, kad bendros prekybos politikos taikymo srityje įgyvendinimo priemonių egzistavimas yra ypač svarbus, nes tik šios priemonės lemia ginčijamo reglamento poveikį. Ji priduria, kad dėl to fizinis ar juridinis asmuo gali užginčyti priemonę nacionaliniuose teismuose.

42      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

43      Visų pirma remiantis šio sprendimo 25 punkte išdėstytais samprotavimais reikia atmesti bet kokius Komisijos argumentus, susijusius su tiesioginės sąsajos nebuvimu dėl išskirtinio ieškovės, kaip gamintojos, pobūdžio.

44      Be to, ginčijamas reglamentas daro tiesioginį poveikį ieškovės teisinei padėčiai. Jame nustatytas teisinis pagrindas ir sąlygos, kuriomis ieškovė gali eksportuoti į Sąjungą, kiek tai susiję su kiekiu ir kainomis, nes jos produktams nuo šiol taikoma kvotų sistema, o ne produktų išleidimo į laisvą apyvartą Sąjungoje sistema (pagal pastarąją nereikia nei paskirstyti kiekių, nei gauti Komisijos leidimo). Esant tokiai kvotų sistemai, ieškovės galimybė naudoti kvotą, kuriai muitas netaikomas, priklauso nuo to, kaip Komisija paskirsto šios kvotos kiekius jos produktams.

45      Galiausiai reikia priminti, viena vertus, kad teisės akto, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinimo priemonių, reikalavimas neturi būti painiojamas su tiesioginės sąsajos sąlyga (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 4 d. Nutarties Forgital Italy / Taryba, T‑438/10, nepaskelbta Rink., EU:T:2013:648, 54 punktą), ir, kita vertus, kad analizuojant tiesioginę sąsają vien įgyvendinimo priemonių egzistavimo nepakanka, kad būtų galima šią sąsają atmesti, nes reikšmingas teisinis kriterijus yra tai, kad nėra jokios diskrecijos, paliktos ginčijamo akto adresatams, atsakingiems už jo įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 14 d. Nutarties SolarWorld ir kt. / Komisija, T‑507/13, EU:T:2015:23, 40 punktą).

46      Šioje byloje ginčijamas reglamentas nepalieka jokios diskrecijos kompetentingoms valstybės narės institucijoms įgyvendinant apsaugos priemones (pagal analogiją žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Distillerie Bonollo ir kt., C‑461/18 P, EU:C:2020:979, 59 punktą ir 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1076, 28 punktą), o išnaudojusios tarifines kvotas kompetentingos institucijos privalo taikyti papildomą 25 % dydžio muitą (žr. 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (OL L 343, 2015, p. 558), 49–54 straipsnius ir ginčijamo reglamento 1 ir 3 straipsnius).

47      Taigi darytina išvada, kad ieškovė yra tiesiogiai susijusi su ginčijamu reglamentu.

–       Konkreti sąsaja

48      Kadangi tiesioginės sąsajos ir konkrečios sąsajos sąlygos yra kumuliacinės (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlementas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 76 punktas), ieškovė taip pat turi būti laikoma konkrečiai susijusia su ginčijamu reglamentu, kad jos ieškinys būtų priimtinas.

49      Komisija teigia, kad ieškovės padėtis neatitinka konkrečios sąsajos sąlygų.

50      Pirma, Komisija pabrėžia, viena vertus, kad ginčijamas reglamentas yra visuotinai taikomas aktas, kuriuo reikalaujama, kad įsigaliotų įgyvendinimo priemonės (kurių ėmėsi valstybių narių muitinės), kiek tai susiję su beveik neapibrėžtu asmenų skaičiumi (erga omnes), ir, kita vertus, kad ginčijamas reglamentas vienodai taikomas visiems asmenims iš Moldovos ir visiems asmenims iš Sąjungos, kurie norėtų eksportuoti arba importuoti nagrinėjamą produktą iš ar per Moldovą. Taigi Komisija mano, kad ginčijamas reglamentas taikomas atsižvelgiant į objektyviai nustatytą situaciją, neturinčią požymių, leidžiančių ją kuriuo nors būdu individualizuoti.

51      Antra, Komisija tvirtina, kad ginčijamas reglamentas nėra hibridinio pobūdžio, nes jame esama individualių ieškovę išskiriančių sprendimų, ir taip sukuriama „klasė“. Komisija pažymi, kad, nors toks pobūdis buvo pripažintas reglamentų dėl antidempingo ir antisubsidijų atveju, šis pripažinimas grindžiamas ypatingomis šių reglamentų savybėmis (t. y. konkrečiu ir asmeniniu antidempingo ar kompensacinio muito nustatymu kiekvienam prekiautojui ar gamintojui-eksportuotojui, remiantis vien jo individualiais duomenimis); tokios savybės nebūdingos apsaugos priemones nustatančiuose reglamentuose, kurių tikslas – apsaugoti Sąjungos plieno rinką nuo staigaus importo augimo.

52      Trečia, Komisija mano, kad ginčijamame reglamente bet kuriuo atveju nėra „pasirenkama“ klasės ir kad valstybių narių muitinės, įgyvendinančios minėtą reglamentą, taip pat tokios klasės „nepasirenka“. Ji nurodo, kad tai, jog ginčijamame reglamente nurodytos tam tikros plieno produktų, kurių kilmės šalis yra tam tikras skaičius šalių, kategorijos, yra ne kas kita, kaip objektyviai apibrėžtas teisinių sąlygų, taikomų šių produktų importui į Sąjungą, nustatymas. Taigi klausimas, ar šiuo reglamentu daugiau ar mažiau tiksliai nustatomas ūkio subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičius ar net tapatybė, nekeičia tokios priemonės formos; ji išlieka visuotinai taikomas aktas ir jokiu būdu neindividualizuoja šios „klasės“. Bet kuris asmuo, norintis ir galintis eksportuoti nagrinėjamą produktą iš Moldovos, bet kuriuo metu galėtų prisijungti prie produktų kategorijų Nr. 13 ir Nr. 16 eksportuotojų ir prekiautojų „klasės“, taip pat galėtų tai padaryti ir Sąjungos importuotojų atžvilgiu.

53      Komisija mano, kad šį vertinimą patvirtina tai, jog šio akto neįmanoma panaikinti iš dalies, kiek jis susijęs su asmeniu ar konkrečia asmenų kategorija, nes apsaugos priemonė taikoma remiantis importu iš visų šalių, o ne iš tam tikrų įmonių ar konkrečių šalių.

54      Ketvirta, Komisijos teigimu, net jei Moldovai būtų būdinga tam tikra „klasė“, niekas nerodo, kad ieškovė atstovauja visos minėtos „klasės“ interesams. Šiomis aplinkybėmis Komisija ginčija ne tik tai, kad ieškovė yra gamintoja-eksportuotoja, bet ir tai, kad, kaip teigia ieškovė, visos nuorodos į importą iš Moldovos ginčijamame reglamente de facto yra nuorodos į ją.

55      Penkta, Komisija mano, kad tyrimams dėl apsaugos priemonių taikoma jurisprudencija, pagal kurią vien dalyvavimas Sąjungos institucijų vykdomoje procedūroje nereiškia, kad aktas, priimtas užbaigus procedūrą, susijęs su dalyvaujančiu asmeniu. Taigi net ir „aktyvus“ ieškovės dalyvavimas tyrime nereiškia, kad ginčijamas reglamentas ją individualizuoja. Todėl suinteresuotojo ūkio subjekto individualizavimas pasireiškia tik tuo momentu, kai valstybių narių muitinės priima nacionalinę įgyvendinimo priemonę, leidžiančią jam ginčyti atitinkamą priemonę tų valstybių narių teismuose.

56      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

57      Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą fiziniams ir juridiniams asmenims leidžiama pareikšti ieškinį dėl visuotinai taikomo akto, kaip antai reglamento, jeigu jis ne tik tiesiogiai susijęs su šiais asmenimis, bet ir daro jiems poveikį dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir individualizuoja juos taip pat kaip ir akto adresatą (2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores / Taryba, C‑50/00 P, EU:C:2002:462, 36 punktas ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, EU:C:2003:217, 65 punktas). Kitaip tariant, ieškovės nurodyti pažeidimai turi ją individualizuoti taip pat, kaip ir akto adresatą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 8 d. Nutarties Carvalho ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑330/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:324, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58      Pirma, reikia atmesti Komisijos prieštaravimus, pagrįstus apsaugos priemones nustatančio reglamento pobūdžiu.

59      Visų pirma aplinkybė, kad ginčijamas reglamentas pagal savo pobūdį turi erga omnes poveikį, neužkerta kelio tam, kad toks aktas galėtų apimti priemones, individualiai taikomas tam tikriems ūkio subjektams (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 30 d. Nutarties VVG International ir kt. / Komisija, T‑155/02, EU:T:2003:125, 40–42 punktus). Taigi, nors ginčijamas reglamentas taikomas atsižvelgiant į objektyviai nustatytą situaciją, vis dėlto ieškovė gali nurodyti veiksnius, galinčius ją individualizuoti kaip akto adresatą.

60      Be to, aplinkybė, kad, kalbant apie reglamentą, kuriuo nustatomos apsaugos priemonės, nėra veiksnių, leidusių pripažinti antidempingo ir antisubsidijų reglamentų hibridinį pobūdį, t. y. ūkio subjektų, kurie vėliau individualizuoti, statistinių duomenų naudojimas, neleidžia paneigti, kad egzistuoja ieškovei būdingos specifinės savybės arba faktinė situacija, kurios ją išskiria iš kitų asmenų ir individualizuoja taip pat, kaip ir tokio reglamento adresatą.

61      Šiuo klausimu Komisijos argumentą, kad dalyvavimas tyrime nereiškia, jog dalyvaujanti įmonė yra konkrečiai susijusi su aktu, reikia atmesti. Iš tiesų, nors paprasto dalyvavimo nepakanka, vis dėlto tai nėra nereikšminga vertinant konkrečią sąsają (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Sinochem Heilongjiang / Taryba, T‑161/94, EU:T:1996:101, 47 ir 48 punktus). Šioje byloje, kaip pripažįsta Komisija, ieškovė buvo vienintelė Moldovos gamintoja, bendradarbiavusi atliekant tyrimą, po kurio buvo priimtos nagrinėjamos priemonės.

62      Galiausiai dėl Komisijos argumentų, susijusių su įgyvendinimo priemonių egzistavimu (žr. šio sprendimo 55 punkto pabaigą), reikia pažymėti, kad konkreti sąsaja su ieškove vertinama atsižvelgiant į šio sprendimo 57 punkte nurodytoje jurisprudencijoje apibrėžtus kriterijus ir kad joje nedaroma nuorodos į įgyvendinimo priemones. Taigi minėti argumentai yra nereikšmingi.

63      Antra, kalbant apie Komisijos atliktą duomenų analizę, kuria remdamasi ji nusprendė, kad ieškovė nėra vienintelė nagrinėjamo produkto eksportuotoja Moldovoje, viena vertus, reikia pažymėti, kad ieškovė, konkrečiai neprieštaravusi šiuo klausimu, pabrėžia nežymų importo iš Moldovos, priskiriamo kitoms plieno produktų kategorijoms nei Nr. 13 ir Nr. 16, pobūdį. Taigi, nors tai, kad ieškovė yra didžiausia produktų, kuriems taikomos apsaugos priemonės, gamintoja-eksportuotoja, negali savaime jos individualizuoti (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 17 d. Sprendimo Rica Foods / Komisija, T‑47/00, EU:T:2002:7, 39 punktą), tai nėra nereikšminga, nes ši aplinkybė yra vienas iš veiksnių, sudarančių ypatingą situaciją, kuri, atsižvelgiant į nagrinėjamą priemonę, išskiria ieškovę, palyginti su bet kuriuo kitu ūkio subjektu (pagal analogiją žr. 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Extramet Industrie / Taryba, C‑358/89, EU:C:1991:214, 17 punktą).

64      Kita vertus, kiek tai susiję su duomenų analize, kuria remiantis Komisija nusprendė, kad ieškovė nėra vienintelė produktų kategorijų Nr. 13 ir Nr. 16 eksportuotoja Moldovoje, Komisijos per teismo posėdį buvo paprašyta pareikšti nuomonę tiek dėl dokumentų, kuriuos ieškovė pateikė per rašytinę proceso dalį ir kuriais siekė įrodyti priešingai, tiek dėl paaiškinimų, susijusių su tariamais neatitikimais, kuriuos ji nurodė. Nors Komisija galėjo išreikšti abejones dėl šios informacijos tikrumo, ji vis dėlto pripažino, kad jos daugiau netikrino. Iš to darytina išvada, kad Komisija nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės šiuo klausimu pateiktus įrodymus.

65      Trečia, atsižvelgiant į šio sprendimo 64 punkte išdėstytus argumentus, susijusius su ieškovės padėtimi, reikia atmesti Komisijos teiginį, kad neįmanoma iš dalies panaikinti ginčijamo reglamento, nes toks dalinis panaikinimas būtų įmanomas, jei būtų susijęs su kvotomis, konkrečiai nustatytomis Moldovos kilmės produktų kategorijoms Nr. 13 ir Nr. 16.

66      Ketvirta, kiek tai susiję su Komisijos prieštaravimu dėl uždaros klasės buvimo dėl to, kad bet kuris Sąjungos teritorijoje įsteigtas esamas arba potencialus produktų, pagamintų Moldovoje ir priskiriamų prie apsaugos priemonių kategorijų, importuotojas būtų taip pat susijęs su ginčijamu aktu, reikia nustatyti įrodymų visumą, kuri galėtų apibūdinti ieškovės individualizavimą, kaip tai suprantama pagal atitinkamą jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Extramet Industrie / Taryba, C‑358/89, EU:C:1991:214, 17 punktą).

67      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, pirma, kad ginčijamame reglamente numatyta speciali kvota kiekvienai iš dviejų su ieškovės ekonomine veikla susijusių produktų kategorijų, antra, kad ginčijamu reglamentu nustatomos kvotos kiekvienai šaliai, konkrečiai – būtent Moldovai (žr. ginčijamo reglamento IV priedą), trečia, kad ieškovė pateikė dokumentinius įrodymus ir skaičiais pagrįstus duomenis (kartu su pateisinimais, susijusiais su prieštaravimais dėl šios informacijos patikimumo ir nuoseklumo), kuriais buvo siekiama įrodyti, kad ji yra vienintelė produktų, priskiriamų prie Nr. 13 ir Nr. 16 kategorijų, gamintoja-eksportuotoja Moldovoje, o Komisija tam pagrįstai neprieštaravo, ketvirta, kad ieškovė aktyviai dalyvavo apsaugos priemonių tyrime, ir, penkta, kad ginčijamame reglamente naudojami duomenys apie Moldovą, nors ir gauti iš Eurostato, yra supainioti su ieškovės duomenimis tiek, kiek jos, kaip vienintelės produktų kategorijų Nr. 13 ir Nr. 16 gamintojos-eksportuotojos, statusas šioje šalyje nebuvo pagrįstai paneigtas.

68      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė gali būti laikoma, pirma, priklausančia uždaram ratui, antra, galinčia būti identifikuota ginčijamame reglamente, trečia, dalyvavusia tyrime ruošiantis priimti apsaugos priemones ir, ketvirta, esančia vieninteliu ūkio subjektu, kurio komerciniai duomenys buvo naudojami nustatant Moldovos tarifines kvotas.

69      Taigi iš bylos medžiagos, kuri buvo aptarta per teismo posėdį, matyti, kad esama faktinių ir teisinių aplinkybių, sudarančių konkrečią situaciją, kuri, atsižvelgiant į ginčijamą reglamentą, charakterizuoja ieškovę, palyginti su kitais ūkio subjektais, vadinasi, įrodo konkrečią sąsają, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

70      Tad, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės šiuo klausimu pateiktų argumentų, darytina išvada, kad ginčijamas reglamentas yra konkrečiai su ja susijęs.

71      Vadinasi, reikia pripažinti šį ieškinį priimtinu.

 Dėl esmės

72      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo aštuonis pagrindus.

73      Pirmiausia ji tvirtina, kad Komisijos priimtų sprendimų dėl apsaugos priemonių nustatymo sąlygų laikymosi pagal 2015 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/478 dėl bendrų importo taisyklių (OL L 83, 2015, p. 16; toliau – pagrindinis apsaugos priemonių reglamentas) 16 straipsnį teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į 1994 m. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT), taip pat susijusią PPO jurisprudenciją arba bent jau (ir subsidiariai) į tai, kad šis susitarimas ir jurisprudencija gali būti naudingos aiškinimo priemonės, siekiant apibrėžti sąlygas ir reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad apsaugos priemonių taikymas būtų pateisintas.

 Pirminės pastabos dėl teisminės kontrolės apimties

74      Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi plačią diskreciją (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group, C‑337/09 P, EU:C:2012:471, 106 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75      Taigi Sąjungos teismo vykdoma kontrolė dėl institucijų atliekamo vertinimo turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269,EU:C:2017:269, 47 punktą).

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida ir vienodo požiūrio bei nediskriminavimo principų pažeidimu

76      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad Islandijos Respublikai, Lichtenšteino Kunigaikštystei ir Norvegijos Karalystei, kaip Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėms narėms (toliau – aptariamos EEE valstybės narės), ginčijamas reglamentas nebuvo taikomas. Ji iš esmės mano, kad Moldovos Respublikos padėtis yra panaši, kiek tai susiję su priežastimis, nurodytomis siekiant pateisinti šį netaikymą. Taigi Moldovos Respublika turėjo būti vertinama taip pat.

77      Pirma, kaip ir EEE susitarimu, Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Moldovos Respublikos asociacijos susitarimu (OL L 260, 2014, p. 4) buvo sukurta glaudi ekonominė Sąjungos ir Moldovos integracija, be kita ko, kiek tai susiję su prekyba prekėmis, tarp kurių yra ir ginčijamu reglamentu reglamentuojamas produktas.

78      Antra, jokia Moldovos pramonės plėtra ar susiskaidymas negali turėti realios įtakos importo į Sąjungą apimčiai, nes ieškovė yra vienintelė nagrinėjamo produkto gamintoja-eksportuotoja Moldovoje.

79      Trečia, viso Moldovos importo į Sąjungą dalis yra mažesnė nei aptariamų EEE valstybių narių dalis.

80      Taigi aptariamų EEE valstybių narių ir Moldovos padėtis yra panaši, kiek tai susiję su glaudžia ekonomine integracija į Sąjungos rinką, bendrais importo kiekiais ir maža rizika, kad prekybos srautai bus nukreipti. Jos buvo vertinamos skirtingai, nesant jokio objektyvaus pateisinimo.

81      Šiuo klausimu ieškovė priduria, kad, pirma, atsižvelgiant į PPO susitarimo dėl apsaugos priemonių 2 straipsnio 2 dalį, pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama kaip reikalaujanti taikyti nediskriminavimo principą, atliekant apsaugos priemonių tyrimus. Antra, ji pabrėžia, kad nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog aptariamų EEE valstybių narių plieno rinkos būtų labiau integruotos į Sąjungos rinką nei Moldovos rinka.

82      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

83      Pirmiausia reikia pažymėti, kad pirmasis ieškovės pagrindas grindžiamas prielaida, jog egzistuoja principas, įpareigojantis Komisiją vienodai vertinti skirtingas trečiąsias šalis atsižvelgiant į apsaugos priemonių taikymą. Ji mano, kad toks principas kyla iš pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnio 5 dalies, siejamos su PPO susitarimo dėl apsaugos priemonių 2 straipsnio 2 dalimi, o pastaroji nuostata atspindi didžiausio palankumo principą, įtvirtintą 1994 m. GATT 1 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ieškovės teigimu, apsaugos priemonės turi būti įgyvendinamos laikantis nediskriminavimo principo.

84      Atsižvelgiant į ieškovės atsakymą į per teismo posėdį pateiktą klausimą, kuriuo siekta patikslinti ieškinio pirmojo pagrindo turinį, darytina išvada, jog tam, kad šis ieškinio pagrindas būtų atmestas, iš tikrųjų nebūtina priimti sprendimo dėl ieškovės nurodyto didžiausio palankumo sąlygos pažeidimo. Kita vertus, reikia išnagrinėti, ar Moldovą vertindama kitaip nei aptariamas EEE valstybes nares Komisija pažeidė nediskriminavimo principą kaip pagrindinį Sąjungos teisės principą.

85      Šiuo klausimu iš rašytinių pastabų matyti, kad šalių padėtis nėra vienoda vertinant situacijų panašumą.

86      Iš tiesų ieškovės atlikta analizė apima Moldovos padėties nagrinėjimą, atsižvelgiant į laikinajame reglamente nurodytus kriterijus, siekiant pašalinti aptariamas EEE valstybes nares iš šių priemonių taikymo srities. Taigi ji daro išvadą, kad aptariamų EEE valstybių narių ir Moldovos padėtis yra panaši, kiek tai susiję su glaudžia integracija į Sąjungos rinką, bendra importo apimtimi ir maža prekybos srautų nukreipimo rizika.

87      Vis dėlto lygindama tik šiuos kriterijus ieškovė neatsižvelgia į tai, kad Komisijos pozicija laikinajame reglamente visų pirma grindžiama prielaida, kad kalbama apie aptariamas EEE valstybes nares. Laikinojo reglamento 80 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „[a]tsižvelgdama į <…> EEE susitarimą Sąjunga įtvirtino glaudžią ekonominę integraciją su EEE šalių rinkomis“. Tai yra nagrinėjamos „rinkos“, neapsiribojant vien plieno rinka. Taigi klaidinga aiškinti Komisijos argumentus, kuriais grindžiamas aptariamų EEE valstybių narių neįtraukimas, neatsižvelgiant į nagrinėjamo susitarimo kontekstą. Nurodant laikinojo reglamento 80 konstatuojamąją dalį ginčijamame reglamente patvirtinamas šis aiškinimas ir 193 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad, be kita ko, glaudi EEE valstybių narių rinkų integracija pateisina šį neįtraukimą.

88      Be to, šį vertinimą patvirtina ginčijamo reglamento 193 konstatuojamosios dalies pabaigoje taikomas požiūris dėl Pietų Afrikos, Botsvanos, Kamerūno, Dramblio Kaulo Kranto, Esvatinio, Fidžio, Ganos, Lesoto, Mozambiko ir Namibijos. Šios šalys taip pat nepatenka į ginčijamo reglamento taikymo sritį, „siekiant užtikrinti dvišalių įsipareigojimų laikymąsi“. Vis dėlto bet kuri trečioji šalis, prisiėmusi dvišalius „įsipareigojimus“ su Sąjunga, vien dėl šios aplinkybės nėra pašalinama iš šio reglamento taikymo srities.

89      Kadangi situacijų panašumas turi būti susijęs su santykiais tarp Sąjungos ir atitinkamos trečiosios šalies, Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad ji nusprendė, jog Moldovos padėtis nebuvo panaši į aptariamų EEE valstybių narių padėtį.

90      Negalima nustatyti jokios akivaizdžios vertinimo klaidos padarius išvadą, kad EEE susitarimas, įrodantis ilgalaikių santykių, paskatinusių nuolatinę ir gilią rinkų integraciją, egzistavimą ir kuriuo siekiama kuo išsamiau įgyvendinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą, kad Sąjungos teritorijoje sukurta vidaus rinka būtų išplėsta į atitinkamas EEE valstybes nares (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimo SECIL, C‑464/14, EU:C:2016:896, 125 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ir Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Moldovos Respublikos asociacijos susitarimas, kuriuo buvo sukurta išsami ir visapusiška laisvosios prekybos zona, tačiau kuris įsigaliojo tik 2016 m. liepos mėn., skiriasi dėl apimties, tikslų ir institucinių mechanizmų.

91      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnio pažeidimu

92      Ieškinio antrajame pagrinde ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnį, nes iš apsaugos priemonių taikymo srities nepašalino Moldovos (kaip besivystančios šalies) kilmės importo.

93      Ieškovė mano, kad, nors Komisija nagrinėjamą produktą, dėl kurio atliekamas vertinimas, apibrėžė kaip sudarytą iš 26 visų bendrai vertinamų produktų kategorijų, ribų, dėl kurių besivystančios šalys neįtraukiamos, analizė buvo atlikta dėl kiekvienos produktų kategorijos atskirai, priešingai, nei reikalaujama pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnį. Iš tiesų ši nuostata nesuteikia Komisijai jokios diskrecijos, taigi neleidžia pasirinkti jos interesus atitinkančio duomenų rinkinio. Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, kad, priešingai, nei teigia, Komisija niekada neatliko realios kiekvienos produktų kategorijos analizės – tokią analizę ji atliko tik orientaciniais tikslais, užuot pagrįstai ir tinkamai išnagrinėjusi kiekvienos iš 26 produktų kategorijų importo ir žalos tendencijas.

94      Ieškovė priduria, kad jos pateiktas pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnio aiškinimas atitinka pareigą laikytis paralelės tarp apsaugos priemonių tyrimo ir apsaugos priemonės taikymo srities, kaip tai nustatė PPO apeliacinis komitetas. Šioje byloje ji pažymi: kadangi tyrimas buvo susijęs su 26 produktų kategorijomis, vertinamomis kaip visuma, apsaugos priemonių taikymo sritis turėtų apimti visas 26 produktų kategorijas. Kadangi minėtų priemonių netaikymas besivystančioms šalims yra apsaugos priemonių taikymo srities sudedamoji dalis, šis netaikymas taip pat turėtų būti grindžiamas tyrimo taikymo sritimi, t. y. visomis 26 bendrai vertinamomis produktų kategorijomis.

95      Ieškovė daro išvadą, kad dėl to, jog pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnio taikymas buvo teisėtas, Moldovos Respublika nebuvo įtraukta į ginčijamu reglamentu nustatytų galutinių apsaugos priemonių taikymo sritį, kiek tai susiję su visomis produktų kategorijomis.

96      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

97      Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš pagrindinio apsaugos priemonių reglamento V skyriaus bendros struktūros matyti, kad apsaugos priemonės turi būti taikomos proporcingai ir išimtinai.

98      Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnis susijęs su šių priemonių taikymu. Jame nustatyta:

„Jokios apsaugos priemonės netaikomos besivystančios šalies PPO narės kilmės produktui tol, kol šios šalies svarstomo produkto importo į Sąjungą dalis neviršija 3 %, jei tik besivystančioms šalims PPO narėms, atskirai neviršijančioms 3 %, kartu tenka mažiau kaip 9 % tokio produkto bendro importo į Sąjungą.“

99      Šiuo atveju, nors nagrinėdama esminius reikalavimus, leidžiančius nustatyti apsaugos priemones, Komisija apibrėžė „nagrinėjamą produktą“ kaip sudarytą iš 26 produktų kategorijų, vertinamų kartu, ji atliko išsamesnę analizę taikydama minėtas priemones.

100    Taigi, remdamasi šio sprendimo 97 punkte nurodytu reikalavimu Komisija išnagrinėjo tinkamiausias priemones pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį ir išanalizavo kiekvieną produktų kategoriją, kad būtų galima nustatyti tarifines kvotas (šiuo klausimu žr. ginčijamo reglamento III.2 priedą, siejamą su to paties reglamento 191 konstatuojamąja dalimi). Šiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta ginčijamo reglamento 190 ir 191 konstatuojamosiose dalyse, ji atsižvelgė į 3 % kriterijų, numatytą pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnyje. Taip ji išvengė, kad importui iš besivystančių šalių-PPO narių būtų taikomos apsaugos priemonės visoms produktų kategorijoms, nors iš tikrųjų minėtas importas buvo susijęs su vos keliomis kategorijomis. Taigi toks požiūris leidžia pasiekti siekiamiems tikslams proporcingą rezultatą, priešingą tam, kuris būtų gautas aiškinant pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnį, atsižvelgiant į ieškovės siūlomas apsaugos priemones.

101    Be to, darant prielaidą, kad reikia atsižvelgti į ieškovės teiginius, susijusius su tuo, kad Komisija pažeidė pareigą laikytis paralelės tarp apsaugos priemonių tyrimo ir apsaugos priemonės taikymo srities, tie teiginiai yra nepagrįsti.

102    Iš tiesų tokios pareigos laikymasis reikalauja, kad sprendimas nustatyti apsaugos priemones būtų grindžiamas visiška atitiktimi „nagrinėjamam produktui“. Šiuo atveju Komisija tai įvykdė, nes esminiai kriterijai buvo nagrinėjami 26 produktų kategorijų, vertinamų kartu, atžvilgiu, o ieškovė to neginčija.

103    Tai, kad pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnyje numatyta riba buvo taikoma pagal kiekvieną produktų kategoriją atskirai, atspindi PPO jurisprudencijoje pripažintą lankstumą taikant PPO susitarimo dėl apsaugos priemonių 9 straipsnį; jį Komisija nurodė savo rašytinėse pastabose, o konkrečiai kalbant – PPO kolegijos argumentus, suformuluotus jos ataskaitoje, pateiktoje byloje Dominikos Respublika – polipropileno maišelių ir rankovinių gaminių importui taikomos apsaugos priemonės (WT/DS 415, 416, 417, 418/R, 2012 m. sausio 21 d., 7.367–7.391 punktai), susijusioje su šiuo klausimu svarbiomis aplinkybėmis, nurodytomis PPO apeliacinio komiteto ataskaitoje byloje Jungtinės Amerikos Valstijos – Galutinės apsaugos priemonės, taikomos apskritų suvirintų anglies klasės vamzdžių ir vamzdelių importui iš Korėjos (WT/DS 202/AB/R, 2002 m. vasario 15 d., 181 punktas).

104    Taigi ieškovės pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad šioje byloje Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai taikė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 18 straipsnį. Vadinasi, ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, akivaizdžia vertinimo klaida ir pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnio pažeidimu

105    Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, nes neišnagrinėjo, ar apsaugos priemonių nustatymo sąlygos buvo įvykdytos kiekvienos atskiros produktų kategorijos atžvilgiu. Ieškovės trečiąjį pagrindą sudaro trys dalys.

–       Dėl ieškinio trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kai atliko tik vieną vertinimą dėl 26 produktų kategorijų

106    Ieškovė teigia, kad pranešime apie apsaugos tyrimo inicijavimą tyrimo apimtis buvo apibrėžta nurodant „produktus“ (daugiskaita) ir kad Komisija pranešė ketinanti atlikti savo analizę, remdamasi individualiu kiekvienos produktų kategorijos nagrinėjimu. Šiuo klausimu ji ginčija Komisijos teiginius, kad minėtame pranešime yra daug aiškių ir vienareikšmių nuorodų dėl ketinimo laikyti tiriamų produktų kategorijas viena produktų grupe. Taigi ieškovė mano, kad, to nepadariusi, Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

107    Be to, ji priduria, kad teisėti lūkesčiai, atsiradę dėl pranešimo apie procedūros inicijavimą, buvo išlaikyti ir patvirtinti dviejuose vėlesniuose dokumentuose. Taigi ji mano, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo suinteresuotosios šalys gavo tikslią, besąlygišką ir nuoseklią informaciją, kad kiekvienos produktų kategorijos analizė bus atlikta atskirai, vadinasi, galėjo kilti teisėtų lūkesčių šiuo klausimu.

108    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

109    Pirma, reikia priminti, kad iš ginčijamo reglamento matyti, jog Komisija atliko 26 produktų kategorijų, vertinamų kaip visuma, tyrimą, papildytą išsamesniais tam tikrų produktų kategorijų vertinimais (žr. šio sprendimo 99 punktą).

110    Antra, šis požiūris atsispindi pranešimo apie apsaugos priemonių tyrimo inicijavimą 2 punkto formuluotėje. Kelis kartus nurodžiusi, kad jos tyrimas grindžiamas „visu nagrinėjamų produktų importu“, šio 2 punkto antros dalies pabaigoje Komisija pažymėjo, kad „atliekant tyrimą bus nagrinėjama atitinkamų produktų situacija, įskaitant kiekvienos produktų kategorijos atskirai“. Ši formuluotė gali būti suprantama tik taip, kad „atitinkamų produktų situacija“ reiškia bendrą analizę.

111    Taigi ieškovės teiginiai yra faktiškai klaidingi.

112    Vadinasi, net ir darant prielaidą, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas taikytinas pranešimo apie apsaugos priemonių tyrimo inicijavimą kontekste, šioje byloje nagrinėjamas pranešimas niekada negalėjo sukelti tokių lūkesčių dėl produktų, dėl kurių atliktas apsaugos priemonių tyrimas, individualaus ir atskiro vertinimo metodo taikymo.

113    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

–       Dėl ieškinio trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė gero administravimo principą bei pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį, kai apibrėžė nagrinėjamą produktą kaip vieną 26 produktų kategorijų grupę

114    Ieškovė tvirtina, kad tai, jog buvo išnagrinėtos visos 26 produktų kategorijos, viena vertus, negali būti pateisinama, nes minėti produktai nėra tarpusavyje susiję, ir, kita vertus, lemia iškreiptas išvadas dėl importo augimo, didelės žalos grėsmės ir priežastinio ryšio, nes sąlygos, leidžiančios nustatyti apsaugos priemones, nebūtinai yra tenkinamos kiekvienos kategorijos atveju.

115    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

116    Pirma, dėl nagrinėjamų produktų tarpusavio sąveikos ieškovė iš esmės tvirtina, kad, išskyrus dvi produktų kategorijas, kurios gali būti naudojamos kaip žaliavos, daugeliu atvejų plieno produktų kategorijos negali būti naudojamos gamybai, be to, šie produktai nelaikytini komerciškai pakeičiamais ir neatitinka tų pačių vartotojų reikalavimų, ir galiausiai, kadangi skirtingų kategorijų plieno produktai nėra gaminami naudojant tą pačią įrangą, dėl investicijų, būtinų užtikrinti, kad produktų, kuriems netaikomos apsaugos priemonės, importas pakeistų produktų, kuriems taikomos tokios priemonės, importą, dydžio rizika, kad tai įvyks, yra mažiau tikėtina. Ieškovės teigimu, kadangi, priešingai, nei teigia, Komisija neatsižvelgė į šiuos veiksnius, ji padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė gero administravimo principą.

117    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad laikinojo reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžė, jog daug Sąjungos gamintojų vykdo aktyvią veiklą daugumos produktų kategorijų gamybos srityje, taip įrodydami, kad plieno gamintojai gali pritaikyti savo gamybą prie įvairių produktų kategorijų.

118    Šiuo klausimu ieškovė tik atsako, kad, net jei Sąjungos gamintojai gali gaminti daugiau nei vienos kategorijos produktus, tai nereiškia, kad gamybos linijos gali būti lengvai nutrauktos ir perorientuotos. Grįsdama savo teiginį, kuriuo siekiama, kad būtų paneigta produktų kategorijų tarpusavio sąveika, ieškovė vis dėlto nepateikė jokių prima facie įrodymų.

119    Antra, kiek tai susiję su tuo, kad atlikus bendrą Komisijos analizę buvo padarytos klaidingos išvados dėl veiksnių, kuriuos reikia patenkinti pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį, ieškovė nurodo, kad toks požiūris, viena vertus, sumažina importo raidos svyravimus, nes, net jei tam tikrų produktų kategorijų importas galėjo sumažėti, šį sumažėjimą kompensuoja išaugęs kitų produktų kategorijų importas, ir, kita vertus, neleidžia patvirtinti, kad nagrinėjamo produkto importas faktiškai daro arba gali kilti grėsmė, kad darys, didelę žalą Sąjungos pramonei, atsižvelgiant į tai, kad importas į vieną rinką ne visada turi tokį patį poveikį kaip importas į kitą rinką. Šiuo klausimu ji ginčija Komisijos teiginius, kad šis argumentas grindžiamas klaidinga prielaida, nes pastaroji produktų kategorijas taip pat nagrinėjo atskirai.

120    Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 117 ir 118 punktuose, produktų kategorijų tarpusavio sąveikos negalima atmesti. Dėl šios sąveikos negalima Komisijai priekaištauti dėl to, kad išnagrinėjo importo augimo poveikį apibendrintai ir išreiškė poziciją dėl didelės žalos grėsmės visoms produktų kategorijoms.

121    Taigi ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių akivaizdžią vertinimo klaidą, susijusią su šiuo Komisijos analizės elementu.

122    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

–       Dėl ieškinio trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį, kai tvirtino, jog bendrą 26 produktų kategorijų, vertinamų kartu, analizę papildė atskira trijų skirtingų produktų grupių analize

123    Ieškovė mano, kad, priešingai, nei teigia Komisija, importo tendencijų ir žalos trims produktų grupėms (t. y. plokščių produktų, ilgų produktų ir vamzdžių) analizė lemia skirtingą rezultatą, dėl kurio Komisija turėjo išsamiau išnagrinėti, kokioms produktų kategorijoms apsaugos priemonių taikymas buvo arba nebuvo pagrįstas.

124    Taigi tvirtindama, kad bendrą 26 produktų kategorijų analizę patvirtino atskira trijų skirtingų produktų grupių analizė, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį.

125    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

126    Pirma, kalbant apie analizę, susijusią su importo augimu, tiek, kiek ieškovė savo argumentus daugiausia plėtoja ketvirtajame pagrinde, darytina nuoroda į šio sprendimo 140 ir 144 punktus.

127    Antra, kiek tai susiję su žalos Sąjungos pramonei analize, ieškovė pateikia duomenis, iš kurių matyti, viena vertus, kad plokščių ir ilgų produktų rinkos dalys sumažėjo, o pelningumas padidėjo, ir, kita vertus, kad vamzdžių rinkos dalis išliko nepakitusi, nors pelningumas sumažėjo. Šie duomenys atitinka ginčijamo reglamento 77 ir 84 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktus samprotavimus, analizuojant kiekvieną iš trijų produktų grupių.

128    Šie pokyčiai, atrodo, atitinka tuos, kurie buvo pastebėti atliekant bendrą analizę ir išdėstyti ginčijamo reglamento 68 ir 72 konstatuojamosiose dalyse.

129    Veiksniai, kuriais grindžiami ieškovės argumentai, kaip antai plokščių produktų pelningumo padidėjimas, neleidžia suabejoti visa analize, nes negalima pamiršti, kad ginčijamo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog, nepaisant šio laikino pagerėjimo, Sąjungos pramonė vis dar buvo sudėtingoje padėtyje ir jai grėsė didelė žala, jei importo augimo tendencija išliks ir dėl to mažės kainos, o pelningumas nukris žemiau tvarumo ribų.

130    Taigi, kiek tai susiję su didelės žalos grėsme, duomenų, kuriais remdamasi ieškovė daro išvadą, kad trys produktų grupės atitinka skirtingas tendencijas, pasirinkimas neleidžia įrodyti akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su ginčijamo reglamento 87 konstatuojamojoje dalyje pateikta Komisijos išvada, kad iš atliktos bendros ir kiekvienos iš trijų produktų grupių analizės matyti, jog iki 2016 m. Sąjungos pramonės ekonominė padėtis buvo sudėtinga ir tik iš dalies atsigavo 2017 m.

131    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio trečiojo pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta, priklausomai nuo to, kaip bus vertinamas ieškovės atliktos importo augimo analizės, pateiktos jos ketvirtajame pagrinde, pagrįstumas.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida, rūpestingumo pareigos pažeidimu ir pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punkto bei 16 straipsnio pažeidimu

132    Ieškovė teigia, kad ginčijamame reglamente neįrodoma, jog nagrinėjamo produkto importas neseniai, staigiai, smarkiai ir reikšmingai išaugo, kaip to reikalaujama pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punktą ir 16 straipsnį.

133    Pirma, atsižvelgdama į ginčijamame reglamente Komisijos atliktą bendrą analizę ieškovė mano, kad vienintelis staigus, smarkus ar reikšmingas importo augimas, kuris galėjo būti nurodytas, įvyko 2013–2016 m., t. y. likus trejiems metams iki minėto reglamento priėmimo. Taigi Komisijos konstatuotas importo augimas nėra pakankamai neseniai įvykęs, kad pateisintų apsaugos priemonių nustatymą. Šis „neseniai įvykusio augimo“ vertinimas atitinka PPO jurisprudenciją. Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, kad iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, jog, viena vertus, nepakanka, kad importas tam tikru momentu būtų išaugęs praeityje ir išliktų stabilus, siekiant pateisinti apsaugos priemonių nustatymą, ir, kita vertus, kad pastarojo laikotarpio tendencijų analizė turi pagrįsti staigų ir neseniai įvykusį importo augimą, o to nematyti iš kokybinės importo raidos analizės šioje byloje.

134    Taigi Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punktą ir 16 straipsnį, kai nusprendė, kad nagrinėjamo produkto importo į Sąjungą augimas pateisina apsaugos priemonių nustatymą.

135    Be to, ieškovė priduria, kad dėl Komisijos siūlomo aiškinimo reikalavimas, pagal kurį importo augimas turi būti įvykęs neseniai ir staiga, netenka prasmės ir prieštarauja apsaugos priemonių tikslui, kaip jis suprantamas, be kita ko, pagal PPO jurisprudenciją.

136    Antra, atsižvelgdama į ginčijamame reglamente Komisijos atliktą trijų produktų grupių analizę ieškovė mano, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. vadinamuoju naujausiu laikotarpiu, šių trijų grupių tendencijos labai skyrėsi. Taigi ieškovė pažymi: kadangi analizė, atlikta pagal kiekvieną produktų grupę, atskleidžia skirtingas tendencijas, ji nepatvirtina bendros analizės.

137    Remdamasi PPO jurisprudencija, kurioje pabrėžiama tarpinių tendencijų svarba, kad būtų padaryta išvada, jog importas išaugo, kaip tai suprantama pagal PPO susitarimo dėl apsaugos priemonių 2.1 straipsnį, ieškovė daro išvadą, kad, jei tarp skirtingų vieną nagrinėjamą produktą sudarančių produktų kategorijų yra konstatuotos skirtingos tendencijos, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vieno nagrinėjamo produkto importas išaugo, ir apsaugos priemonės yra teisiškai pagrįstos. Šiomis aplinkybėmis atsižvelgdama į bylos ypatumus ji ginčija Komisijos teiginių, kad PPO jurisprudencija prieštarauja jos pozicijai, reikšmingumą.

138    Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ieškovė mano, kad nepadariusi atitinkamų išvadų iš atliktos kiekvienos produktų grupės analizės Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir neįvykdė rūpestingumo pareigos, nes nenustatė ir rūpestingai neišnagrinėjo visų turimų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių.

139    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

140    Pirmiausia reikia išnagrinėti ieškovės teiginius, susijusius su klaidomis, kurias Komisija padarė atlikdama savo analizę, t. y. visų pirma tai, kad nėra patvirtinimo tarp bendros analizės ir trijų produktų grupių analizės.

141    Viena vertus, atsižvelgiant į ginčijamo reglamento 32 ir 33 konstatuojamąsias dalis, iš bendros analizės matyti, kad importas absoliučiais skaičiais išaugo 71 %, o rinkos dalys santykiniais skaičiais padidėjo nuo 12,7 % iki 18,8 %. Reikšmingiausias augimas įvyko 2013–2016 m. laikotarpiu. Vėliau importas didėjo lėčiau, o naujausiu laikotarpiu vėl sparčiai išaugo.

142    Kita vertus, atsižvelgiant į ginčijamo reglamento 34 ir 35 konstatuojamąsias dalis, iš analizės pagal produktų grupes matyti, kad trys produktų grupės (plokšti produktai, ilgi produktai ir vamzdžiai) nuo 2013 m. iki naujausio laikotarpio absoliučiais skaičiais padidėjo atitinkamai 64 %, 97 % ir 60 %. Tuo pačiu laikotarpiu importas išaugo ir santykiniais skaičiais – rinkos dalys padidėjo atitinkamai nuo 14,2 % iki 20,9 %, nuo 8,6 % iki 14 % ir nuo 20,4 % iki 25,7 %.

143    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visų pirma galima daryti išvadą, kad taikant du analizės metodus gaunami panašūs rezultatai, antra, kad Komisija atliko tiek kraštutinių, tiek tarpinių tendencijų analizę, ir galiausiai, kad iš tikrųjų buvo atsižvelgta į naujausio laikotarpio importo tendencijas.

144    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai grindžiami daline duomenų analize, išryškinant laikotarpius, kurie yra per trumpi, kad būtų reikšmingi. Pavyzdžiui, ji teigia, kad plokščių produktų importas nuo 2017 m. iki naujausio laikotarpio sumažėjo. Vis dėlto, nors kiekis iš tikrųjų sumažėjo nuo 20 299 000 tonų iki 20 202 000 tonų (t. y. sumažėjo 97 000 tonų), rinkos dalis išliko nepakitusi (20,9 %), o svarbiausia – kiekis išliko labai didelis, palyginti su 2013–2015 m. laikotarpiu (1 811 000 tonų daugiau lyginant su 2015 m.).

145    Antra, reikia išnagrinėti ieškovės teiginius, susijusius su kriterijų, kuriuos turi atitikti importo augimas, kad pateisintų apsaugos priemonių taikymą, netenkinimu.

146    Šiuo klausimu, kaip primena ieškovė, pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnyje vartojamas žodžių junginys „daug didesnis produktų kiekis“, o to paties reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punkte minimas „ženklus“ padidėjimas. 1999 m. gruodžio 14 d. ataskaitoje byloje Argentina – avalynės importui taikomos apsaugos priemonės (Argentina – Avalynė (EB)) PPO apeliacinis komitetas pabrėžė, jog būtina, kad „importo padidėjimas būtų pakankamai neseniai įvykęs, pakankamai staigus ir pakankamai reikšmingas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, kad būtų padaryta „didelė žala“ arba kiltų grėsmė, kad tokia žala gali būti padaryta“. Ginčijamo reglamento 39 ir 47 konstatuojamosiose dalyse Komisija, remdamasi, be kita ko, šia jurisprudencija, patvirtino, kad nagrinėjamo importo augimas atitiko šias sąlygas.

147    Pakanka pažymėti, kad iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Komisija turi tam tikrą veiksmų laisvę, vertindama tai, ar importo padidėjimas įvyko neseniai, nes ji neprivalo tiksliai nustatyti nagrinėjamo importo padidėjimo momento, ir kad jos atliekama šio importo padidėjimo tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriais analizė parodė, jog padidėjimas buvo staigus ir pakankamai neseniai įvykęs, kad galėtų padaryti žalą arba kiltų grėsmė, jog tokia žala gali būti padaryta.

148    Šioje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamo importo pokyčius (žr. šio sprendimo 127 ir 141 punktus), Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad nagrinėjamas importo augimas atitiko nustatytus kriterijus.

149    Be to, ieškovės siūlomas „neseniai įvykusio augimo“ kriterijaus aiškinimas lemtų tai, kad priežiūros priemonės, papildančios sistemą, sukurtą apsaugos priemonėms parengti pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį, taptų neveiksmingos.

150    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

151    Remiantis šio sprendimo 126 ir 131 punktais, visas trečiasis pagrindas taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas, nes ieškovės argumentai dėl importo augimo, nurodyti ieškinio trečiajame pagrinde, bet išplėtoti ketvirtajame pagrinde, buvo atmesti.

 Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida, gero administravimo principo pažeidimu, rūpestingumo pareigos pažeidimu ir pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 2 dalies bei 16 straipsnio pažeidimu

152    Penktajame pagrinde, kurį sudaro keturios dalys, ieškovė teigia, kad ginčijamas reglamentas neįrodo didelės žalos grėsmės (pirma dalis), kad ši grėsmė klaidingai grindžiama tik prekybos srautų nukreipimu (antra dalis), kad Komisija bet kuriuo atveju nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, konstatuodama minėtą grėsmę (trečia dalis), ir kad siekdama įvertinti šią grėsmę Komisija turėjo atsižvelgti į Europos plieno asociacijos (Eurofer) pateiktus žalos rodiklius (ketvirta dalis).

–       Dėl ieškinio penktojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 2 dalį ir 16 straipsnį, kai nusprendė, kad Sąjungos pramonės padėtis gali rodyti didelės žalos grėsmę

153    Pirmoje dalyje ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija, remdamasi turimais duomenimis ir informacija, neturėjo konstatuoti didelės žalos grėsmės.

154    Grįsdama savo prieštaravimą ieškovė, pirma, pažymi, kad iš vienuolikos Komisijos išnagrinėtų žalos rodiklių tik trys nurodo šiek tiek neigiamą tendenciją (rinkos dalys, atsargos ir užimtumas), o tai nėra „nestabilios“ arba „pažeidžiamos“ pramonės padėties požymis, kaip tai suprantama pagal PPO jurisprudenciją; tai veikiau rodo tvirtą ir didelę įtaką turinčią pramonę, kaip tai matyti, be kita ko, išnagrinėjus pelningumo rodiklį.

155    Komisija ginčija šį argumentą.

156    Pirmiausia reikia pažymėti, kad atsiliepime į ieškinį Komisija ginčijo ieškinio penktojo pagrindo pirmos dalies priimtinumą, motyvuodama tuo, kad ieškovės pateikti argumentai neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų sąlygų. Vis dėlto triplike Komisija, atrodo, grįžo prie savo vertinimo ir manė, kad dublike pateikti ieškovės paaiškinimai leidžia geriau suprasti argumentus, kuriais grindžiama penktojo pagrindo pirma dalis. Per teismo posėdį paklausta, ar vis dar prieštarauja dėl šių argumentų priimtinumo, Komisija pareiškė, kad pasikliauja Bendrojo Teismo nuomone; tai buvo užfiksuota posėdžio protokole.

157    Iš šalių keitimosi informacija tiek per rašytinę, tiek per žodinę proceso dalis matyti, kad ieškovės argumentai dėl penktojo pagrindo pirmos dalies buvo išdėstyti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad Komisija galėtų į juos atsakyti, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę. Taigi reikia atmesti Komisijos prieštaravimus dėl penktojo pagrindo pirmos dalies priimtinumo ir išnagrinėti šios dalies pagrįstumą.

158    Šiuo klausimu ieškovės vertinimų svarbą reikia vertinti atsižvelgiant į jų fragmentišką ir izoliuotą pobūdį. Ji pažymi, pirma, kad suvartojimas ir pardavimas vidaus rinkoje padidėjo, ir, antra, kad taip pat padidėjo gamyba, o gamybos pajėgumai ir pajėgumų naudojimas liko nepakitę. Vis dėlto šias išvadas reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad iš ginčijamo reglamento 63–89 konstatuojamosiose dalyse Komisijos atliktos analizės matyti, jog, visų pirma, nors gamyba padidėjo, šis padidėjimas buvo mažesnis už vartojimą vidaus rinkoje, antra, kad pardavimo kainos Sąjungoje mažėjo per visą nagrinėjamą laikotarpį, išskyrus atsigavimą pačioje to laikotarpio pabaigoje, ir galiausiai tai, kad per visą nagrinėjamąjį laikotarpį pelnas buvo mažesnis už tikslinį pelną (ir galėjo padidėti tik 2017 m. dėl sumažėjusių gamybos sąnaudų bei Sąjungos priimtų prekybos apsaugos priemonių veiksmingumo). Prie šių pastabų reikia pridurti tai, kad rinkos dalis sumažėjo.

159    Nors tiesa, kad ieškovė pabrėžia nuolatinį pelningumo augimą ir grynųjų pinigų srautų pagerėjimą, vis dėlto reikia pažymėti, kad ginčijamo reglamento 97 konstatuojamojoje dalyje Komisija konkrečiai pabrėžė, jog, „nepaisant to, kad 2017 m. pelningumas reikšmingai išaugo, palyginti su ankstesniais metais (kai Sąjungos pramonė veikė nuostolingai arba ties nuostolingumo riba), ši padėtis gali greitai pasikeisti, jei importas ir toliau didėtų (arba užplūstų, be kita ko, dėl JAV akto 232 skirsnio priemonių taikymo)“.

160    Taigi iš šio vertinimo matyti, kad pasiekti pelningumo lygiai negalėjo būti vertinami atskirai nuo kitų rodiklių, nes, nors jie pagerėjo, palyginti su ankstesniais metais, nustatyta prekybos srautų nukreipimo rizika buvo esminis veiksnys, turintis neigiamą poveikį Sąjungos pramonės ekonominei padėčiai, jeigu nebūtų imtasi priemonių. Šiomis aplinkybėmis reikėjo atsižvelgti į tai, kad, nesant priemonių, neišvengiamas prekybos srautų nukreipimas būtų turėjęs neigiamą poveikį Sąjungos pramonės ekonominei padėčiai, taigi atsigavimas galėjo greitai pasikeisti.

161    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nustatė padėtį, kurioje atsidūrė Sąjungos pramonė.

162    Antra, ieškovė mano, kad žalos Sąjungos pramonei pokytis nuo 2013 m. iki 2018 m. pirmojo pusmečio neleidžia daryti išvados, jog egzistavo „didelės žalos grėsmė“, be kita ko, kaip tai suprantama pagal PPO jurisprudenciją. Be to, ji priduria, kad iš naujausių bylos duomenų matyti, jog papildomas importas neturėjo Komisijos nurodyto poveikio.

163    Komisija ginčija šiuos argumentus.

164    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, atsižvelgiant į tai, jog šio sprendimo 158–161 punktuose padaryta išvada, kad ieškovės analizė turi būti atmesta Komisijos pasiūlytos analizės naudai, ieškovės argumentai dėl būdo, kuriuo atsižvelgiama į perspektyvinius aspektus, šiuo metu neturi reikšmės.

165    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima nustatyti jokios akivaizdžios Komisijos vertinimo klaidos, padarytos jai nusprendus, kad Sąjungos pramonės padėtis galėjo rodyti didelės žalos grėsmę.

166    Taigi penktojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl ieškinio penktojo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 2 dalį ir 16 straipsnį, kai savo išvadą dėl didelės žalos grėsmės grindė tik galimu prekybos srautų nukreipimu

167    Penktojo pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina: kadangi Komisija savo išvadas grindė tik prekybos srautų nukreipimu, ji neturėjo konstatuoti didelės žalos grėsmės, kaip tai suprantama pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 2 dalį.

168    Ieškovės teigimu, didelės žalos grėsmę Komisija grindžia ne importo lygiu ginčijamo reglamento priėmimo metu ar tolesnio importo vykdymu tame pačiame lygyje, o nepagrįstu ir teoriniu importo augimu ateityje, atsirandančiu dėl prekybos srautų nukreipimo pagal Jungtinių Valstijų priemones, priimtas pagal 232 skyrių. Taip hipotetinę importo augimo grėsmę Komisija prilygino didelės žalos grėsmei. Tad ji padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 2 dalį ir 16 straipsnį. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad šį vertinimą patvirtina PPO jurisprudencija.

169    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

170    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, jog Sąjungos pramonei „grėstų didelė žala, jei importo augimo tendencija tęstųsi ir dėl to kainos bei pelningumas nukristų žemiau iš to išplaukiančios tvarumo ribos“. Ieškovė tvirtina, kad šis pareiškimas neturi pagrindo ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes penktojo pagrindo pirmoje dalyje ji įrodė, kad Sąjungos pramonės padėtis 2017 m. ir per du pirmus 2018 m. ketvirčius neatspindėjo to, kad šiuo laikotarpiu buvusiu importo lygmeniu Sąjungos pramonė buvo ties žlugimo riba ir kad dėl to didelė žala buvo aiškiai numatoma arba neišvengiama.

171    Kadangi buvo nuspręsta atmesti penktojo pagrindo pirmą dalį, ieškovės argumentų, pateiktų antroje šio pagrindo dalyje, prielaida yra klaidinga. Taigi penktojo pagrindo antrą dalį reikia nagrinėti tik atsižvelgiant į teiginius, kad įrodymai, kuriuos Komisija pateikė siekdama pagrįsti galimą importo augimą, yra akivaizdi vertinimo klaida.

172    Iš bylos medžiagos matyti, kad norėdama įrodyti didelės žalos grėsmę Komisija rėmėsi ne tik išvada dėl galimo prekybos srautų nukreipimo, bet atsižvelgė ir į kitus veiksnius. Ginčijamo reglamento 99 ir 100 konstatuojamosiose dalyse analizuojamas eksporto augimo tempas ir naujo eksporto augimo tikimybė, remiantis naujausiais turimais duomenimis. Be to, ginčijamo reglamento 5.6.1 ir 5.6.2 punktuose pateikta ir išanalizuota statistika rodo nuolatinę importo augimo tendenciją ir tai, kad pirmieji prekybos srautų nukreipimo ženklai jau galėjo būti pastebėti per kelis mėnesius nuo Jungtinių Valstijų pagal 232 skyrių priimtų priemonių įsigaliojimo.

173    Taigi Komisija iš tikrųjų rėmėsi įrodymais, leidžiančiais konstatuoti ne tik prekybos srautų nukreipimą, bet ir importo, paprastai skirto JAV rinkai, kuris vėliau galėjo būti nukreiptas į Sąjungą, didėjimo tikimybę.

174    Vadinasi, iš išsamių įrodymų, kuriais grindžiama Komisijos analizė, visumos negalima daryti išvados apie akivaizdžią vertinimo klaidą.

175    Be to, net ir darant prielaidą, kad reikia atsižvelgti į PPO susitarimą dėl apsaugos priemonių, galima pažymėti, kad Komisijos požiūris atitinka šio susitarimo 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas, nes galimo importo augimo įrodymas šiuo atveju nėra grindžiamas vien įtarimais, tikimybėmis ar neaiškiomis perspektyvomis.

176    Taigi ieškinio penktojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl ieškinio penktojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 9 straipsnio 2 dalį ir 16 straipsnį, nes neatliko išsamaus faktinio vertinimo dėl savo išvados apie didelės žalos grėsmę

177    Penktojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė pateikia tris argumentus, siekdama įrodyti, kad net ir tuo atveju, jei importo augimo grėsmė galėtų reikšti didelės žalos grėsmę, Komisija pakankamai neįrodė, atsižvelgiant, be kita ko, į PPO jurisprudenciją, kad egzistuoja reali didelio prekybos srautų nukreipimo rizika, galinti padaryti didelę žalą.

178    Pirma, Komisija nenumatė kitų eksporto rinkų, galinčių kompensuoti galimą prekybos srautų iš Jungtinių Valstijų nukreipimą. Kitaip, nei teigia Komisija, argumentai, kuriais ji remiasi, siekdama įrodyti priešingai, yra tik teiginiai, kurie neturi įrodomosios galios.

179    Antra, iš bylos duomenų analizės nematyti, kad konstatuotas prekybos srautų nukreipimas galėjo sukelti didelės žalos grėsmę, nes šis judėjimas buvo ribotas. Šiuo klausimu ieškovė mano, kad Komisijos teiginiai, kuriais siekiama įrodyti priešingai, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis.

180    Trečia, Komisijos atlikta importo į Sąjungą ir Jungtines Valstijas raidos per pirmuosius 2018 m. mėnesius analizė buvo grįsta absoliučiais skaičiais ir šis importas nebūtinai vykdytas sąlygomis arba būdu, kurie galėtų sukelti didelės žalos grėsmę. Taigi Komisija nepateikė faktinių aplinkybių, kurios leido padaryti išvadą, kad papildomas importas lėmė kainų ir pelningumo sumažėjimą. Šiuo klausimu ieškovė priduria, kad Komisija nepateikė paaiškinimų dėl priežasčių, pagrindžiančių jos išvadą, kad dėl tariamai padidėjusio importo buvo kilusi didelės žalos grėsmė.

181    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

182    Pirma, kalbant apie tai, kad Komisija neišnagrinėjo aplinkybės, jog, neatsižvelgiant į galimą JAV rinkos uždarymą, prekybos srautų nukreipimas būtų ribotas ir greičiausiai nesukeltų didelės žalos grėsmės, reikia pažymėti, viena vertus, kad iš laikinojo reglamento 35 ir 67 konstatuojamųjų dalių ir iš ginčijamo reglamento 107 ir 173 konstatuojamųjų dalių matyti, jog šis priekaištas yra nepagrįstas, nes Komisijos argumentuose neišvengiamai atsižvelgiama į kitas rinkas. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 172–174 punktuose, reikia atmesti Komisijai pareikštą priekaištą, kad minėtos konstatuojamosios dalys yra tik paprasti teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais, ir, konkrečiai kalbant, kad nėra jokių įrodymų, jog prekybos srautai į Jungtines Valstijas (atsižvelgiant į produktų asortimentą ir eksportuojančias valstybes) atitinka prekybos srautus į Sąjungą.

183    Antra, kiek tai susiję su tuo, kad galimas prekybos srautų iš Jungtinių Valstijų nukreipimas yra per daug ribotas, kad galėtų sukelti didelės žalos grėsmę, ieškovė ginčija Komisijos atliktus skaičiavimus. Vis dėlto taikant šio sprendimo 74 ir 75 punktuose primintus principus nėra svarbu, kad galima atlikti kitą analizę, kaip antai siūlomą ieškovės, nes šioje byloje Sąjungos teismo kontrolė apsiriboja akivaizdžios vertinimo klaidos, padarytos analizėje, kuria grindžiamas ginčijamas reglamentas, nustatymu. Tokios klaidos iš bylos medžiagos nematyti. Ginčijamo reglamento 107 ir 179 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Komisija situaciją modeliavo atsižvelgdama į įvairius kriterijus ir savo ekonominį modelį grindė pasitelkdama naujausius turimus duomenis. Be to, Komisijos požiūris leido jai padaryti išvadą, kad 2018 m. pirmąjį pusmetį prekybos srautai buvo nukreipti pagal apimtį, o to pakanka jos išvadoms dėl didelės žalos grėsmės pagrįsti.

184    Trečia, kiek tai susiję su tuo, kad išvada, jog importo padidėjimas lėmė kainų ir pelningumo sumažėjimą ir dėl to galėjo sukelti didelę žalą, nėra pagrįsta jokiais įrodymais, reikia priminti, kad buvo pripažinta, jog Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad Sąjungos pramonės padėtis buvo sudėtinga (žr. šio sprendimo 158–161 punktus) ir kad, atsižvelgiant į šią padėtį, reikia įvertinti, ar Komisija pagrįstai įrodė, kad dėl importo padidėjimo kyla didelės žalos grėsmė. Šiomis aplinkybėmis Komisijai negali būti priekaištaujama dėl akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad ji nusprendė, jog, atsižvelgiant į labai mažą nagrinėjamu laikotarpiu gautą pelną, papildomas spaudimas, kurį sudarė spartus konstatuoto importo augimas po to, kai Jungtinės Valstijos patvirtino pagal 232 skyrių priimtas priemones, lėmė kainų ir pelningumo sumažėjimą, todėl kilo didelės žalos grėsmė. Šiuo klausimu ieškovės argumentai dėl pelningumo pagerėjimo turi būti atmesti dėl tų pačių priežasčių, kokios išdėstytos šio sprendimo 158–161 punktuose, siejamuose su šio sprendimo 165 punktu.

185    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl ieškinio penktojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pažeidė gero administravimo principą, neįvykdė rūpestingumo pareigos ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 2 dalį, kai neatsižvelgė į teigiamus žalos rodiklių pokyčius per 2018 m. pirmąjį pusmetį

186    Penktojo pagrindo ketvirtoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija neįvykdė rūpestingumo pareigos ir pažeidė gero administravimo principą bei pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 2 dalį, kai nusprendė neatsižvelgti į žalos rodiklius, kuriuos Eurofer pateikė už 2018 m. pirmąjį pusmetį.

187    Ieškovės teigimu, nė viena iš Komisijos nurodytų priežasčių negali pateisinti šio neatsižvelgimo, nes ji galėjo pagrįstai atsižvelgti į šią atnaujintą informaciją ją patikrinusi (arba nepatikrinusi), prireikus paprašyti papildomos informacijos ir remtis turimais duomenimis.

188    Ieškovė visų pirma mano, kad šie rodikliai įrodo, jog Sąjungos pramonės konkurencinė padėtis buvo pagerėjusi, taigi tai yra įrodymai, patvirtinantys kad didelės žalos grėsmės nebuvo.

189    Be to, ieškovė ginčija Komisijos teiginį, kad, net jeigu ji būtų atsižvelgusi į 2018 m. pirmojo pusmečio žalos rodiklius, galutinė išvada būtų buvusi tokia pati. Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, kad pelningumo didėjimo tendencija laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2018 m. birželio mėn. negalėjo patvirtinti galutinės Komisijos išvados, grindžiamos prielaida, kad importo apimčių augimas lėmė kainų ir pelningumo sumažėjimą.

190    Galiausiai ieškovė mano, kad, priešingai, nei teigia Komisija, iš jurisprudencijos matyti, jog Bendrasis Teismas šiuo atveju turi jurisdikciją patikrinti, ar Komisija veikė laikydamasi gero administravimo principo.

191    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

192    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė ne kartą rašytinėse pastabose savo analizę grindė Eurofer pateiktais atnaujintais žalos rodikliais, kurių aktualumas yra ieškinio penktojo pagrindo ketvirtos dalies dalykas.

193    Vis dėlto ieškovės analizė grindžiama veiksniu, susijusiu su pelningumu. Kaip nurodyta šio sprendimo 158–161 punktuose, siejamuose su šio sprendimo 165 punktu, šio veiksnio svarba turi būti santykinė ir savaime negali lemti akivaizdžios vertinimo klaidos. Vadinasi, penktojo pagrindo ketvirta dalis yra nereikšminga.

194    Bet kuriuo atveju daugelis Komisijos pateiktų priežasčių, kuriomis siekiama pateisinti tai, kad nebuvo atsižvelgta į Eurofer pateiktus 2018 m. pirmųjų dviejų ketvirčių žalos rodiklius, nerodo akivaizdžios vertinimo klaidos, nepaisant ieškovės prieštaravimų. Šiuo klausimu pabrėžtinas minėtų duomenų neišsamumas. Iš tiesų Eurofer rodikliai neapėmė viso nagrinėjamo produkto. Taigi, net jei ieškovė mano, kad nagrinėjamų produktų kategorijos sudarė didžiąją nagrinėjamo produkto kiekio dalį ir kad informacijos apie kitas produktų kategorijas stoka greičiausiai atsirado dėl to, kad šių duomenų nepateikė Europos plieno vamzdžių gamintojų asociacija (ESTA), Komisija turėjo teisę naudoti turimus duomenis pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 6 dalį, todėl iš to negalima daryti išvados, kad Komisija privalėjo tai padaryti. Iš tiesų Komisija turi teisę manyti, kad, atsižvelgiant į šį neišsamumą, duomenys nėra svarbūs, tačiau tai nėra akivaizdi vertinimo klaida arba rūpestingumo pareigos ar gero administravimo principo pažeidimas.

195    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio penktojo pagrindo ketvirtą dalį, taigi, ir visą penktąjį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida ir pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnio pažeidimu

196    Šeštuoju pagrindu, kurį sudaro trys dalys, ieškovė siekia įrodyti, kad Komisija pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį, nes neįrodė priežastinio ryšio tarp konstatuoto importo padidėjimo ir nustatytos didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės.

–       Dėl ieškinio šeštojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad didelės žalos grėsmė buvo susijusi su būsimu importu, taigi Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nustatė priežastinį ryšį tarp šios grėsmės ir importo padidėjimo ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį

197    Šeštojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad iš ginčijamo reglamento matyti, jog Komisija konstatavo ne tai, kad ginčijamo reglamento priėmimo dieną buvęs importas padarė ar galėjo padaryti didelę žalą, o tai, kad ši grėsmė atsirado dėl importo, kuris dar nebuvo įvykdytas – tai, be kita ko, prieštarauja PPO jurisprudencijai.

198    Ieškovės teigimu, kadangi Komisija rėmėsi „būsimu ir teoriniu importo augimu ateityje“, taip ji pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį.

199    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

200    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija savo išvadą grindė esamo ir būsimo importo vertinimu. Iš jos analizės matyti, kad, nors nagrinėjamu atveju didelės žalos grėsmę sukėlė būsimas importas, kurio potencialas matyti iš šio sprendimo 172–174 punktuose nurodytos požymių visumos, ši grėsmė kilo dėl ypatingos padėties, kurioje Sąjungos pramonė atsidūrė dėl ginčijamo reglamento priėmimo metu nustatyto importo.

201    Taigi Komisijos požiūris dėl pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnio taikymo atitinka to paties reglamento 9 straipsnio 2 dalį; joje konkrečiai numatyta, kad didelės žalos grėsmės atveju Komisija turi išnagrinėti eksporto į Sąjungą augimo tempą, kad nustatytų, ar galima aiškiai numatyti, kad konkreti situacija gali virsti realia žala.

202    Kitaip tariant, jei nebūtų esamo importo poveikio, būsimas importas galėtų nekelti problemų. Taigi, atsižvelgiant į prognozuojamą eksporto į Sąjungą augimo tempą, dėl esamo importo kyla didelės žalos grėsmė.

203    Ieškovė mano, kad iš pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnio matyti, jog tik esamas importas gali padaryti didelę žalą arba gali kilti grėsmė, kad bus padaryta didelė žala.

204    Taigi šioje dalyje pateiktų ieškovės argumentų prielaida grindžiama klaidingu priežastinio ryšio, egzistuojančio tarp konstatuoto importo augimo ir nustatytos didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmės, aiškinimu.

205    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šeštojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl ieškinio šeštojo pagrindo antros dalies, susijusios su priežastinio ryšio nebuvimu, taigi Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį

206    Šeštojo pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė priežastinio ryšio egzistavimo ir dėl to nesilaikė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnio reikalavimų.

207    Konkrečiai kalbant, ieškovė teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog, užuot keldamas didelės žalos grėsmę, esamas importo lygis net ir naujausiu laikotarpiu netrukdė Sąjungos pramonei plėtoti konkurenciją ir gauti nemažo pelno. Remiantis PPO jurisprudencija, esant tokiai situacijai, Komisija turėjo pateikti pakankamų ir pagrįstų paaiškinimų, kad duomenys vis dėlto rodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys, tačiau to nepadarė.

208    Be to, ieškovė ginčija Komisijos nurodytą Eurofer pateiktų duomenų, susijusių su pelningumo kriterijumi, reikšmės stoką ir pabrėžia, kad net remiantis ginčijamame reglamente nurodytais skaičiais darytina išvada, jog nėra ryšio tarp išaugusio importo ir Sąjungos pramonės padėties pablogėjimo 2013–2017 m.

209    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

210    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo, patvirtinantys šeštojo pagrindo antrą dalį, iš esmės grindžiami jos išaiškinimais dėl pelningumo augimo, kuriuos patvirtina Eurofer pateikti duomenys.

211    Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad pelningumo kriterijus nėra lemiamas (žr. šio sprendimo 158–161 punktus, siejamus su šio sprendimo 165 punktu), be to, negalima atsižvelgti į Eurofer pateiktus duomenis (žr. šio sprendimo 194 punktą), galiausiai Komisija pakankamai teisiškai įrodė priežastinį ryšį tarp importo lygio priimant ginčijamą reglamentą ir didelės žalos grėsmės (žr. šio sprendimo 200–205 punktus).

212    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šeštojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl ieškinio šeštojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija neteisingai įvertino ankstesnės dempingo ar subsidijų praktikos poveikį žalai, kurią patyrė Sąjungos pramonė, taigi vertindama priežastinį ryšį padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnį

213    Šeštojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į galimą ankstesnės dempingo ir subsidijų praktikos poveikį ir dėl to jos išvada dėl žalos vertinimo tapo klaidinga, todėl priežastinio ryšio analizėje buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

214    Konkrečiai kalbant, ieškovė pažymi, jog tai, kad ginčijamame reglamente Komisija padarė išvadą, kad Sąjungos pramonė buvo sudėtingoje ekonominėje padėtyje iki 2016 m., bent iš dalies paaiškinama ankstesne didele žala, kurios priežastis buvo ankstesnė dempingo ir subsidijų, dėl kurių buvo priimtos prekybos apsaugos priemonės, praktika. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad tai, ar antidempingo ir kompensacinių priemonių tikslai skiriasi arba ar jie skirti konkretiems produktams, palyginti su apsaugos priemonėmis, neturi reikšmės.

215    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

216    Pirma, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo reglamento 95 konstatuojamosios dalies matyti, jog vertindama situaciją, kurioje atsidūrė Sąjungos pramonė, Komisija neignoravo nei nagrinėjamos ankstesnės dempingo ir subsidijų praktikos buvimo, nei priemonių, kurių imtasi dėl jų, poveikio. Be to, šis atsižvelgimas pateisino tai, kad ji negalėjo įrodyti didelės žalos egzistavimo.

217    Taigi Komisijos argumentuose nėra jokios akivaizdžios vertinimo klaidos dėl ankstesnės dempingo ir subsidijų praktikos poveikio jos atliktai priežastinio ryšio tarp importo augimo ir didelės žalos grėsmės analizei.

218    Antra, Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad neatsižvelgė į šią praktiką išsamiau, nes, kaip teigia ieškovė, net jeigu ji tariamai buvo susijusi su didele nagrinėjamo produkto dalimi, vis dėlto taip buvo tik su tam tikromis kai kurių kilmės šalių produktų kategorijomis.

219    Taigi to, kad į ją buvo atsižvelgta taip, kaip aprašyta šio sprendimo 216 punkte, pakanka, kad būtų atmesta bet kokia akivaizdi vertinimo klaida.

220    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šeštojo pagrindo trečią dalį, taigi, ir visą šeštąjį pagrindą, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio septintojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 16 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies pažeidimu

221    Septintajame pagrinde ieškovė tvirtina, kad pagrindiniame apsaugos priemonių reglamente nėra jokio teisinio pagrindo Komisijai inicijuoti apsaugos priemonių tyrimo savo iniciatyva. Toks tyrimo inicijavimas būtų pateisinamas tik tuo atveju, jei informacija (ir galiausiai prašymas) būtų gauta iš valstybės narės.

222    Konkrečiai kalbant, ieškovė remiasi pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, kuri įtraukta į III skyrių, į kurį daroma nuoroda minėto reglamento 16 straipsnyje, siejamame su to paties reglamento 7 ir 8 konstatuojamosiomis dalimis, ir tvirtina, kad tik valstybės narės gali imtis iniciatyvos pradėti apsaugos priemonių tyrimą. Viena vertus, ji pabrėžia, kad pranešime apie tyrimo inicijavimą aiškiai nurodyta, jog tyrimas buvo pradėtas Komisijos iniciatyva, ir, kita vertus, atsižvelgdama į įvairius bylos dokumentus pažymi, kad jis buvo grindžiamas informacija, kuri niekada nebuvo nustatyta kaip gauta iš valstybės narės.

223    Galiausiai, viena vertus, ieškovė priduria, kad Komisija negalėjo pradėti tyrimo, remdamasi vien taikant priežiūros priemones gauta informacija, nes šios priemonės apima tik importą 2015–2017 m. laikotarpiu, išskyrus 2013–2014 m. laikotarpį, ir nesant jokios informacijos apie Sąjungos pramonei padarytą žalą. Kita vertus, ji pabrėžia, kad, neatsižvelgiant į Komisijai pagal pagrindinį apsaugos priemonių reglamentą faktiškai suteiktus įgaliojimus, jokia nuostata neleidžia jai inicijuoti tyrimų ex officio.

224    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

225    Pirma, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, išimtinė valstybių narių kompetencija inicijuoti apsaugos priemonių tyrimą nekyla iš pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalies, siejamos su to paties reglamento 7 ir 8 konstatuojamosiomis dalimis.

226    Visų pirma pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „valstybės narės turėtų informuoti Komisiją apie bet kokį dėl importo tendencijų kylantį pavojų, dėl kurio reikėtų įvesti Sąjungos stebėjimą arba taikyti apsaugos priemones“.

227    Ši konstatuojamoji dalis susijusi ne su Komisijos įgaliojimais inicijuoti tyrimą, o su valstybių narių pareiga pateikti informacijos, kad Komisija galėtų įvykdyti įsipareigojimus, kuriuos jai patikėjo Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba, siekiant apsaugoti Sąjungos interesus bendros prekybos politikos srityje, kiek tai susiję ir su trečiosios valstybės kilmės produkto importo stebėjimo inicijavimu, kaip nurodyta pagrindinio apsaugos priemonių reglamento IV skyriuje, ir su apsaugos priemonių nustatymu į Sąjungą importuojamam produktui pagal to paties reglamento V skyrių.

228    Vis dėlto iš minėtos konstatuojamosios dalies formuluotės nematyti jokio išimtinumo dėl informacijos, leidžiančios Komisijai įvykdyti savo pareigas, šaltinio.

229    Be to, pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „tokiais atvejais Komisija turėtų ištirti importo sąlygas, importo raidos tendencijas, įvairius ekonominės ir prekybos padėties aspektus ir prireikus taikytinas priemones“.

230    Ši konstatuojamoji dalis nesusijusi su Komisijos įgaliojimais inicijuoti tyrimą; ja siekiama nustatyti Komisijai pareigą atlikti tyrimą konkrečioje situacijoje, t. y. kai ji gauna pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje nurodytą informaciją.

231    Nors konkrečiu atveju taikomas įpareigojimas kyla iš pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 8 konstatuojamosios dalies formuluotės, ji neriboja ir nepanaikina Komisijos galimybės atlikti tokį tyrimą kitais atvejais.

232    Galiausiai pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „tais atvejais, kai Komisijai paaiškėja, kad yra pakankamai įrodymų tyrimui pagrįsti, ji per vieną mėnesį nuo informacijos gavimo iš valstybės narės dienos inicijuoja tyrimą ir paskelbia pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje“.

233    Šia nuostata valstybei narei, kuri pateikė informaciją Komisijai, užtikrinama, kad pastaroji pareikštų nuomonę dėl galimo tyrimo pradėjimo pasekmių. Taigi nustatytas terminas iš esmės susijęs su situacija, kai Komisija turi pareigą atlikti tyrimą, apie kurią kalbama pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje.

234    Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 228 ir 231 punktuose, ši situacija nepanaikina kitų atvejų, antraip Komisija negalėtų vykdyti jai patikėtų pareigų.

235    Taip yra bent jau tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, buvo imtasi priežiūros priemonių.

236    Komisija, vadovaudamasi pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 10 straipsniu, gali nuspręsti taikyti tokias priemones neatlikusi išankstinio tyrimo, nes šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas tokiai situacijai netaikomas.

237    Taigi Įgyvendinimo reglamentas 2016/670 buvo priimtas, be kita ko, remiantis pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 10 straipsniu.

238    Pagal Įgyvendinimo reglamento 2016/670 12 konstatuojamąją dalį išankstinės Sąjungos priežiūros nustatymo tikslas buvo teikti išsamią statistinę informaciją, leisiančią skubiai analizuoti importo iš visų Sąjungai nepriklausančių šalių tendencijas.

239    Kaip matyti iš pranešimo apie apsaugos priemonių tyrimo inicijavimą, visų pirma dėl pagal priežiūros sistemą gautos informacijos Komisija manė, kad buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog dėl importo pokyčių gali prireikti imtis apsaugos priemonių.

240    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnio 1 dalį Komisija, siekdama apsaugoti Sąjungos interesus, gali, be kita ko, savo iniciatyva nustatyti tokias priemones, jei tenkinamos esminės sąlygos.

241    Vis dėlto remiantis pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, išskyrus to paties reglamento 7 straipsnyje nurodytus skubos atvejus, jokia apsaugos priemonė negali būti taikoma nepradėjus išankstinio tyrimo.

242    Taigi Komisija nusprendė savo iniciatyva inicijuoti tokį tyrimą dėl plieno produktų importo.

243    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad jei, kaip teigia ieškovė, iniciatyva pradėti apsaugos priemonių tyrimą priklausytų tik valstybėms narėms, ne tik būtų apribota poveikiu Komisijai pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnio 1 dalį suteikta iniciatyvos teisė, bet visų pirma būtų paveiktas pats priežiūros mechanizmo tikslas.

244    Ieškovės siūlomas aiškinimas, pagal kurį tyrimo inicijavimas priklauso nuo valstybės narės kreipimosi į Komisiją, iš esmės atmeta pagal šį mechanizmą surinktų duomenų tyrimą.

245    Taigi ieškovės aiškinimas, susijęs su iniciatyvos teise pradėti tyrimą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalį, nesuderinamas su šiame reglamente numatytos sistemos struktūra.

246    Šiuo klausimu taip pat galima pridurti, kad ieškovės pateiktas pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalies aiškinimas atrodo nenuoseklus, atsižvelgiant į kitas to paties reglamento nuostatas.

247    Taigi pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 7 straipsnis leidžia Komisijai, be kita ko, imtis laikinųjų apsaugos priemonių susidarius nepaprastajai padėčiai. Pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalį, įgyvendinant šį įgaliojimą, reikalavimas atlikti tyrimą prieš nustatant minėtas priemones netaikomas. Vis dėlto nė viena tyrimo priemonė neatmetama. Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Komisija turi nedelsdama imtis reikalingų tyrimo priemonių. Tokio tyrimo inicijavimas nepriklauso nuo to, ar valstybė narė iš anksto kreipėsi į Komisiją. Iš tiesų būtų nelogiška nustatyti tokią sąlygą, nes, be kita ko, buvo konstatuota, kad yra pakankamai įrodymų, jog išaugęs importas padarė arba buvo kilusi grėsmė, kad padarys, didelę žalą, kaip numatyta pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte. Tie patys argumentai paaiškina Komisijos galimybę inicijuoti tyrimą prieš tai nesikreipiant į valstybę narę, kai priežiūros priemonės jau galioja ir leidžia pateikti pakankamai įrodymų, kad dėl importo tendencijų gali prireikti imtis apsaugos priemonių.

248    Lygiai taip pat Komisija nėra saistoma jokių valstybės narės prisiimamų įsipareigojimų, prieš pradėdama naudotis įgaliojimais, kurie jai buvo suteikti pagal, pirma, pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnio 1 dalį – suteikiantys teisę priimti apsaugos priemones, ir, antra, pagal to paties reglamento 20 straipsnį – leidžiantys jai išnagrinėti galiojančių apsaugos priemonių poveikį ir pakeisti jų sąlygas ar net jas atšaukti. Visi šie veiksmai, kuriuos Komisija gali atlikti savo iniciatyva, atitinka logiką, kad prieš įgyvendindama savo įgaliojimus ji turi įrodymų, susijusių su problemų keliančios Sąjungos gamintojų padėties egzistavimu (ar neegzistavimu), nes šių elementų kilmė neturi reikšmės.

249    Taigi iš šių nuostatų atsiranda nuosekli sistema, įtvirtinanti bendrą logiką, pagal kurią Komisijai suteikiama galimybė veikti savo iniciatyva, kai ji turi pakankamai įrodymų savo veiksmams pagrįsti.

250    Vadinasi, pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šią logiką ir padaryti išvadą, kad Komisijos galimybė veikti savo iniciatyva pripažįstama inicijavus tame pačiame straipsnyje numatytą tyrimą.

251    Be to, reikia pažymėti, kad nė viena faktinė aplinkybė nepatvirtina ieškovės pozicijos. Iš tiesų neginčijama, kad valstybės narės nepareiškė prieštaravimų dėl šio tyrimo ir netgi bendradarbiavo su Komisija šiuo klausimu pagal pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalį.

252    Antra, ieškovės argumentas, grindžiamas kokiu nors išimtinumu dėl informacijos, ribojančios tyrimo sritį, šaltinio, neturi pagrindo atitinkamų teisės aktų nuostatose. Iš tiesų nėra jokio pažodinio argumento, kuris įpareigotų Komisiją neatsižvelgti į informaciją, kurią ji galėjo gauti kartu su informacija, gauta per valstybių narių valdžios institucijas taikant priežiūros priemones.

253    Bet kuriuo atveju, kaip pažymi Komisija, ieškovė painioja duomenis, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas (t. y. nuolatinį plieno produktų importo augimą) su duomenimis, susijusiais su Komisijos nagrinėtu laikotarpiu, siekdama padaryti išvadas.

254    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, septintasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, grindžiamo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu

255    Aštuntajame pagrinde ieškovė tvirtina, kad neatskleidusi tam tikros informacijos per apsaugos priemonių tyrimą Komisija pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri yra teisės į gynybą dalis.

256    Konkrečiai kalbant, priminusi ypatingą procesinių garantijų, kurioms priklauso teisė į teisingą bylos nagrinėjimą prekybos apsaugos priemonių srityje, t. y. srityje, kurioje Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją, užtikrinimo svarbą, viena vertus, ieškovė mano, kad neatskleidusi jos turimos naujausio laikotarpio statistinės informacijos Komisija sutrukdė suinteresuotosioms šalims, įskaitant ieškovę, pareikšti nuomonę dėl esminės informacijos, kuria remiantis, be kita ko, buvo konstatuotas importo augimas. Kita vertus, ieškovė mano, kad gerokai vilkindama Eurofer perduotos informacijos sklaidą Komisija atėmė iš suinteresuotųjų šalių, įskaitant ieškovę, galimybę pateikti pastabas ir pareikšti savo nuomonę dėl didelės Sąjungos dalies patirtos faktinės žalos. Šiuo klausimu ieškovė mano, kad nesvarbu, jog Komisija nenaudojo šių duomenų, nes jos argumentai grindžiami tuo, kiek informacijos ji galėjo turėti savo nuomonei susidaryti.

257    Ieškovė priduria, pirma, kad, priešingai, nei teigia Komisija, pastaroji, viena vertus, privalėjo jai suteikti galimybę per administracinę procedūrą veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais grindžiamas teiginys dėl importo augimo ir didelės žalos grėsmės, ir, kita vertus, laiku neatnaujino bylos medžiagos. Antra, ieškovė tvirtina, kad jai nebuvo suteikta galimybės veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl, viena vertus, informacijos apie naujausio laikotarpio importo statistikos naudojimo ir, kita vertus, atnaujintų Eurofer žalos rodiklių.

258    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

259    Pirmiausia, viena vertus, reikia pažymėti, kad iš ieškovės rašytinių pastabų matyti, jog, nors jos argumentai dėl informacijos apie naujausio laikotarpio importo statistikos naudojimą iš pradžių grindė jos argumentus dėl tariamo neteisėtumo, susijusio su šios informacijos neatskleidimu, vėliau ji nusprendė, kad neteisėtumas atsirado dėl to, kad jai nebuvo suteikta galimybės veiksmingai pareikšti savo nuomonę. Taigi kalbama ne apie prieštaravimą dėl informacijos neatskleidimo, bet apie prieštaravimą dėl pavėluoto atskleidimo. Todėl ieškovės argumentai dėl šios informacijos iš esmės sutampa su jos priekaištu dėl informacijos apie atnaujintus Eurofer žalos rodiklius pateikimo.

260    Kita vertus, reikia atmesti Komisijos prieštaravimus, susijusius su aštuntojo pagrindo nereikšmingumu dėl to, kad šioje byloje teisė į teisingą bylos nagrinėjimą netaikoma. Iš tiesų, kaip Komisija pripažino triplike, iš keitimosi informacija per rašytinę proceso dalį matyti, kad šiuo pagrindu ieškovė iš tikrųjų nurodo teisės į gynybą pažeidimą dėl to, kad per administracinę procedūrą jai nebuvo suteikta galimybės pareikšti nuomonę dėl tam tikros informacijos.

261    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad taisyklės, reglamentuojančios suinteresuotųjų šalių teises pareikšti savo nuomonę, susipažinti su tam tikra informacija ir būti išklausytoms, numatytos pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, taip pat to paties reglamento 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse.

262    Nors tiesa, kad, kaip pabrėžia Komisija, ieškovė aiškiai nenurodo nuostatos, kurią Komisija pažeidė, vis dėlto reikia pripažinti, jog tam, kad šalys galėtų pasinaudoti šio sprendimo 261 punkte nurodytomis teisėmis, Komisija privalo laiku pateikti šalims informaciją, kuri jai buvo pateikta vykstant tyrimui, išskyrus kelias išimtis.

263    Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti ieškovės teiginius, susijusius su pavėluotu informacijos apie naujausio laikotarpio importo statistikos panaudojimą ir informacijos apie atnaujintus žalos rodiklius pateikimu, atsižvelgiant į tai, kaip Komisija laikėsi pareigos laiku pateikti šalims per tyrimą jai pateiktą informaciją.

264    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su Eurofer pateiktais žalos rodikliais 2018 m. gruodžio 21 d., o su naujausio laikotarpio statistiniais duomenimis – 2019 m. sausio 4 d. Ginčijamas reglamentas buvo priimtas 2019 m. sausio 31 d.

265    Nors ieškovė neturėjo daug laiko, reikia priminti, viena vertus, kad ši informacija tik papildė kitą informaciją, kurią ji komentavo per visą procedūrą, ir, kita vertus, kad apsaugos priemonės yra skubios priemonės, kurių negalima atidėti neribotam laikui.

266    Taigi reikia konstatuoti, kad šiuo atveju ieškovė turėjo galimybę laiku pateikti savo pastabas ir kad Komisija nepažeidė pareigos laiku pateikti šalims informaciją, kuri jau buvo pateikta atliekant tyrimą.

267    Vadinasi, darytina išvada, kad negalima nustatyti jokio teisės į gynybą pažeidimo.

268    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, nesant reikalo priimti sprendimo dėl Komisijos prieštaravimų, susijusių su aštuntojo pagrindo nereikšmingumu dėl to, kad nebuvo naudota atnaujintų 2018 m. pirmojo ir antrojo ketvirčių žalos rodiklių, aštuntasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

269    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

270    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Uzina Metalurgica Moldoveneasca OAO bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen

Jaeger

Porchia

Paskelbta 2022 m. gegužės 18 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.