TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2007 m. kovo 27 d.

Byla F‑87/06

Thierry Manté

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Pareigūnai – Darbo užmokestis – Įsikūrimo išmoka – Pareigūnu paskirtas deleguotas nacionalinis ekspertas – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Akivaizdus nepriimtinumas“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo T. Manté, buvęs deleguotas nacionalinis ekspertas, tapęs Europos Bendrijų pareigūnu, prašo, pirma, panaikinti 2005 m. rugpjūčio 22 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą, kuriuo atsisakoma jam skirti įsikūrimo išmoką ir nurodoma grąžinti jam pervestas atitinkamas sumas, priimtą kartu su tos pačios tarnybos 2005 m. spalio 17 d. sprendimu, kuriuo atmestas jo prašymas peržiūrėti minėtą 2005 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą, ir 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu, kuriuo atmestas jo skundas, antra, atlyginti žalą kurią ieškovas teigia patyręs.

Sprendimas: Atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną. Nurodyti Tarybai padengti savo ir pusę T. Manté bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

Procesas – Motyvuota nutartimi priimtas sprendimas – Sąlygos – Akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas ieškinys

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 111 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Tarybos sprendimo 2004/752 3 straipsnio 4 dalis)

Akivaizdžiai nepriimtino ieškinio atveju Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 111 straipsnyje numatyta galimybė priimti sprendimą motyvuota nutartimi nesiimant jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje taikoma ne tik tuomet, kai yra akivaizdus ieškinio priimtinumo taisyklių pažeidimas ir negalima pateikti nė vieno rimto argumento priimtinumui pagrįsti, bet ir tuomet, kai susipažinus su bylos medžiaga atitinkamos sudėties teismas, manydamas, jog bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, visiškai įsitikina, kad ieškinys nepriimtinumas, nes būtent neatitinka nusistovėjusioje teismo praktikoje keliamų reikalavimų, bei mano, jog surengęs teismo posėdį negautų jokios naujos informacijos. Tokiu atveju atmetant ieškinį motyvuota nutartimi ne tik prisidedama prie proceso ekonomijos, bet ir taupomos proceso šalių lėšos, kurias jos skirtų teismo posėdžiui.

Tokia situacija susiklosto tuomet, kai ieškovas, nesilaikydamas nusistovėjusios teismo praktikos, pagal kurią pareigūnas, kuriuo nenaudai priimtas aktas, turi pasinaudoti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatyta apskundimo procedūra, pateikia paprastą prašymą peržiūrėti aiškiai asmens nenaudai priimtą aktą, o vėliau – skundą dėl institucijos atsakymo į minėtą prašymą, nesilaikydamas skundui ir apeliaciniam skundui pateikti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytų terminų.

Be to, tai, kad sprendime, kuriuo atmetamas ieškovo prašymas dėl jo nenaudai priimto akto, nurodyta jo apskundimo galimybė, neleidžia ieškovo naudai taikyti teismo praktikos dėl atleistinos klaidos, nes jos taikymo sąlyga, jog pareigūnas, kuris elgėsi taip rūpestingai, kaip turi elgtis įprastai informuotas asmuo, buvo suklaidintas, šiuo atveju nebuvo įvykdyta. Iš esmės būtent dėl savo, o ne institucijos klaidinamojo elgesio ieškovas nusprendė dėl jo nenaudai priimto akto pateikti prašymą. Esant tokioms aplinkybėms ieškovas gali remtis teismo praktika dėl atleistinos klaidos, tik jei turėdamas abejonių dėl procedūros, pradėtos pateikiant prašymą, tinkamumo ir ketindamas pateikti skundą per teisės akte numatytą trijų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo asmens nenaudai priimto akto priėmimo, to nepadarė dėl to, jog minėta nuoroda jį įtikino, kad jo ankstesni veiksmai buvo tinkami.

(žr. 15, 16, 19, 20 ir 23–26 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1991 m. birželio 7 d. Sprendimo Weyrich prieš Komisiją, T‑14/91, Rink. p. II‑235, 32 ir 34 punktai; 2003 m. balandžio 1 d. Sprendimo Mascetti prieš Komisiją, T‑11/01, Rink. VT p. I‑A‑117 ir II‑579, 33 punktas.

2006 m. birželio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimo Le Maire prieš Komisiją, F‑27/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑47 ir II‑A‑1‑159, 36 punktas.