PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2002 m. kovo 6 d.(*)

„Valstybės pagalba ─ Valstybės pagalbos sąvoka ─ Fiskalinės priemonės ─ Atrankinis pobūdis ─ Pateisinimas mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra ─ Pagalbos atitiktis bendrajai rinkai“

Sujungtose bylose T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99

Territorio Histórico de Álava – Diputación Foral de Álava, atstovaujama advokatų A. Creus Carreras ir B. Uriarte Valiente,

         ieškovė byloje T‑127/99,

Comunidad Autónoma del País Vasco,

Gasteizko Industria Lurra, SA, įsteigta Vitorijoje (Ispanija),

atstovaujamos advokatų F. Pombo García, E. Garayar Gutiérrez ir J. Alonso Berberena, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

         ieškovės byloje T‑129/99,

Daewoo Electronics Manufacturing España, SA, įsteigta Vitorijoje, atstovaujama advokatų A. Creus Carreras ir B. Uriarte Valiente,

ieškovė byloje T‑148/99,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą F Santaolalla, G. Rozet ir G. Valero Jordana, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

palaikomą

Asociación Nacional de Fabricantes de Electrodomésticos de Línea Blanca (ANFEL), turinčios buveinę Madride (Ispanija), atstovaujamos advokatų M. Muñiz ir M. Cortés Muleiro, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

         įstojusios į bylą šalies,

ir

Conseil européen de la construction d'appareils domestiques (CECED), atstovaujamos advokato A. González Martínez, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusios į bylą T‑148/99 šalies,

dėl 1999 m. vasario 24 d. Komisijos sprendimo 1999/718/EB dėl Ispanijos valstybės pagalbos, suteiktos Daewoo Electronics Manufacturing España, SA (Demesa) (OL L 292, p. 1), panaikinimo,

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai K. Lenaerts, V. Tiili, R. M. Moura Ramos ir M. Jaeger,

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2001 m. birželio 26 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 Didžiausias leistinas pagalbos Baskų kraštui intensyvumas

1        Pagal Komisijos pasiūlytą Ispanijos regioninės pagalbos žemėlapį (OL C 25, 1996, p. 3) didžiausias Baskų krašte taikomas pagalbos dydis, išreikštas grynosios subsidijos ekvivalentu (GSE), yra 25 %.

 „Ekimen“ regioninės pagalbos Baskų krašto autonominei bendruomenei schema

2        1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimu (SG (96) D/11028 (Valstybės pagalba N 529/96)), apie kurį buvo paskelbtas pranešimas (OL C 189, 1997, p. 7), Komisija pritarė Ekimen regioninės pagalbos Baskų krašto autonominei bendruomenei schemai, kurios projektą Ispanija pateikė 1996 m. birželio 28 dieną. Ši schema buvo patvirtinta 1996 m. gruodžio 17 d. Dekretu Nr. 289/1996 (toliau – Ekimen dekretas), paskelbtu 1996 m. gruodžio 23 d. Boletin Oficial del País Vasco Nr. 246, p. 20138.

3        Ši schema apėmė 1996–1998 m. laikotarpį. Joje buvo numatyta skatinti regiono plėtrą ir darbo vietų kūrimą Baskų krašto autonominėje bendruomenėje (Ekimen dekreto 1 straipsnis). Kad būtų įdiegti nauji įrenginiai ar išplėstos ir patobulintos esamos infrastruktūros, pagalba galėjo būti teikiama subsidija arba lengvatine paskola (Ekimen dekreto 9 straipsnis). Tinkamoms išlaidoms buvo priskirta žemė, pastatai ir įrenginiai (Ekimen dekreto 7 straipsnio a punktas).

4        Pagalbos gavėjos, be kita ko, buvo pramonės įmonės (Ekimen dekreto 3 straipsnis). Šiuo tikslu Ekimen dekreto 5 straipsnyje buvo numatyta, kad investicijos turi tenkinti šias sąlygas:

–        investicijų projektas turi būti techniškai, ekonomiškai ir finansiškai perspektyvus ir įgyvendinamas per trejus metus nuo pagalbos suteikimo datos,

–        investicijų suma turi būti didesnė negu 360 mln. Ispanijos pesetų (ESP),

–        projektas turi leisti sukurti mažiausiai 30 darbo vietų,

–        susijusias investicijas ir darbo vietų kūrimą turi atlikti vienas juridinis subjektas, ir jei įmonės turi keletą gamybos centrų – viename iš šių centrų, nebent būtų tinkamai nustatyta, kad įgyvendinamas vienas investicijų projektas,

–        mažiausiai 30 % investicijų sumos turi būti finansuojama iš pagalbą gavusios įmonės nuosavų išteklių.

5        Pagal Ekimen dekreto 10 straipsnį šios pagalbos schemos pagrindu suteikta pagalba negali viršyti 25 % investicijų sumos (žr. toliau 112 punktą).

 Territorio Histórico de Álava galiojančios mokesčių lengvatos

6        Baskų krašte galiojanti mokesčių sistema grindžiama ekonominiu susitarimu, įtvirtintu 1981 m. gegužės 13 d. Ispanijos įstatymu Nr. 12/1981 ir vėliau iš dalies pakeistu 1997 m. rugpjūčio 4 d. Įstatymu Nr. 38/1997. Remdamasi šiais teisės aktais, Diputación Foral de Álava tam tikromis sąlygomis gali pati organizuoti jos teritorijoje taikomą mokesčių sistemą.

7        Tuo pagrindu Diputación Foral de Álava nustatė įvairias fiskalinės pagalbos priemones, pavyzdžiui, 45 % dydžio mokesčių kreditą ir pelno mokesčio bazės sumažinimą.

 45 % mokesčių kreditas

8        1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 22/1994 dėl Territorio Histórico de Álava 1995 metų biudžeto įgyvendinimo (1995 m. sausio 13 d. Boletín Oficial del Territorio Histórico de Álava (toliau – BOTHA) Nr. 5) šeštoji papildoma nuostata suformuluota taip:

„Nuo 1995 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. padarytoms investicijoms į naują ilgalaikį turtą, viršijančioms 2,5 milijardo ESP, Diputación Foral de Álava sprendimu suteikiamas 45 % Diputación Foral de Álava nustatytos investicijų sumos mokesčių kreditas, taikytinas galutiniam mokėtino mokesčio dydžiui.

Išskaitymas, kuris nebuvo pritaikytas dėl to, kad jis viršijo mokėtino mokesčio dydį, gali būti taikomas devynerius metus nuo Diputación Foral de Álava sprendimo priėmimo.

Šiuo Diputación Foral de Álava sprendimu nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju taikytini terminai ir apribojimai.

Pagal šią nuostatą suteikiamos lengvatos yra nesuderinamos su jokiomis kitomis lengvatomis, susijusiomis su tomis pačiomis investicijomis.

Diputación Foral de Álava taip pat nustato investavimo trukmę, kuri gali apimti investicijas, padarytas rengiant investicijų projektą.“

9        Minėtos nuostatos galiojimas 1996 metams buvo pratęstas 1995 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 33/1995 (BOTHA, Nr. 4, 1996 m. sausio 10 d.) penktąja papildoma nuostata, iš dalies pakeista 1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 (BOTHA, Nr. 90, 1996 m. rugpjūčio 9 d.) vienintelės nukrypti leidžiančios nuostatos 2.11 punktu. 1996 m. gruodžio 18 d. Norma Foral Nr. 31/1996 (BOTHA, Nr. 148, 1996 m. gruodžio 30 d.) septintąja papildoma nuostata ši priemonė buvo pratęsta 1997 metams. 1997 m. gruodžio 19 d. Norma Foral Nr. 33/1997 (BOTHA, Nr. 150, 1997 m. gruodžio 31 d.) vienuoliktąja papildoma nuostata ir 1998 m. gruodžio 17 d. Norma Foral Nr. 36/1998 (BOTHA, Nr. 149, 1998 m. gruodžio 30 d.) septintąja papildoma nuostata 45 % investicijų sumos mokesčių kreditas, pakeitus jo formą, buvo paliktas atitinkamai 1998 ir 1999 metams.

 Pelno mokesčio bazės sumažinimas

10      Pirmiau nurodytame punkte minėtos 1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatyta:

„1. Veiklą pradedančioms įmonėms keturiais iš eilės mokestiniais laikotarpiais prieš kompensuojant apmokestinamą pelną praėjusių mokestinių laikotarpių nuostoliais suteikiama teisė atitinkamai 99, 75, 50 ir 25 % sumažinti pagal jų ekonominės veiklos rezultatus nustatomą pozityvią apmokestinamąją bazę, pradedant pirmaisiais finansiniais metais, kuriais per ketverius metus nuo ekonominės veiklos pradžios jos deklaruoja pozityvią apmokestinamąją bazę.

<...>

2. Kad galėtų pasinaudoti šiuo sumažinimu, mokesčio mokėtojai turi atitikti šias sąlygas:

a)       pradėti savo veiklą turėdami mažiausiai 20 mln. ESP apmokėto kapitalo;

b)       <...>

c)      <...>

d)      neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai kitokiu pavadinimu anksčiau vykdę naujos veiklos;

e)       vykdyti naują veiklą patalpose ar pastate, kuriuose kiti fiziniai ar juridiniai asmenys nevykdo jokios veiklos;

f)      per pirmuosius dvejus veiklos metus investuoti į ilgalaikį turtą mažiausiai 80 milijonų ESP, atsižvelgiant į tai, kad visos šios lėšos turi būti investuotos į veiklai vykdyti reikalingą turtą, kuris negali būti išnuomojamas ar perleidžiamas tretiesiems asmenims. Šiuo atveju finansinės išperkamosios nuomos sąlygomis įgytas turtas taip pat bus laikomas investicijomis į ilgalaikį turtą, jeigu turto įgijėjas prisiima įsipareigojimą pasinaudoti pirmumo teise pirkti;

g)      per pirmuosius šešis mėnesius nuo ekonominės veiklos pradžios sukurti mažiausiai dešimt darbo vietų ir išlaikyti šį metinį personalo vidurkį nuo šio momento iki tų metų, kai išnyksta teisė sumažinti apmokestinamąją bazę;

h)       <...>

i)       turėti mažiausiai penkerių metų verslo planą.

3.       <...>

4. Šio straipsnio 2 dalies f punkte nurodyta mažiausia investicijų suma ir 2 dalies g punkte numatytas darbo vietų skaičius yra nesuderinami su jokioms kitoms mokesčių lengvatomis toms pačioms investicijoms arba darbo vietoms kurti.

5. Dėl šiame straipsnyje įtvirtinto mokesčio sumažinimo turi būti pateikiamas prašymas mokesčių administracijai, kuri patikrinusi, ar pirmiau nurodytos sąlygos yra įvykdytos, suteikia prašymą pateikusiai bendrovei laikiną leidimą, kuris turi būti patvirtintas Diputación Foral de Álava sprendimu.

<...>“

 Faktinės bylos aplinkybės

11      1996 m. kovo 13 d. Baskų valdžios institucijos ir Daewoo Electronics Co. Ltd (toliau – Daewoo Electronics) pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria Daewoo Electronics įsipareigojo Baskų krašte įkurti šaldytuvų gamyklą. Baskų valdžios institucijos įsipareigojo paremti šį projektą suteikdamos subsidijas.

12      Remiantis šia sutartimi, minėtam projektui buvo galima suteikti iki 25 % nuo investicijų į ilgalaikį turtą ir įsisteigimo išlaidų dydžio subsidiją bei kitą viešą pagalbą, prieinamą ūkio subjektams, siekiantiems Baskų krašte investuoti į aplinkos apsaugą, mokslo tyrimus ir plėtrą bei energijos taupymą.

13      Daewoo Electronics įsteigta įmonei reikėjo parengti verslo planą, kurį turėjo patvirtinti Baskų valdžios institucijos, ir tai buvo būtina sutarties įgyvendinimo sąlyga. 1996 m. rugsėjo mėn. 1996−2001 metų verslo planas buvo pateiktas Baskų valdžios institucijoms. Jame buvo numatytos 11 835 600 000 ESP dydžio investicijos ir 745 darbo vietų sukūrimas. Pardavimą planuota pradėti 1997 m., daugiausia Ispanijos, Prancūzijos ir Italijos rinkose, o 1998 m. pasiekti ir Vokietijos bei Didžiosios Britanijos rinkas. Iš pradžių pagrindinė apyvartos dalis turėjo būti sukuriama Ispanijos rinkoje. Eksportas kasmet turėjo augti taip, kad po 3−4 metų pasiektų 60 % apyvartą.

14      1996 m. spalio 7 d. pagal Ispanijos teisę buvo įsteigta įmonė Daewoo Electronics Manufacturing España, S.A. (toliau − Demesa), Daewoo Electronics 100 % priklausanti dukterinė įmonė.

15      1996 m. spalio 10 d. laišku valstybiniam sektoriui priklausanti įmonė Gasteizko Industria Lurra, S.A. (toliau − Gasteizko Industria) pasiūlė Demesa už 4 152 ESP / m² parduoti Vitoria-Gasteise, Júndiz pramonės rajone, esantį 100 000 m² dydžio žemės sklypą. 1996 m. lapkričio mėn. Demesa šį pasiūlymą priėmė.

16      Apie 1996 m. lapkričio mėn. Demesa pradėjo šaldytuvų gamyklos statybą.

17      1996 m. gruodžio 24 d. Baskų vyriausybės taryba nusprendė Ekimen dekreto pagrindu (žr. šio sprendimo 2−5 punktus) suteikti Demesa bendrosios subsidijos ekvivalentu (BSE) išreikštą 25 % bendros numatomų investicijų sumos subsidiją (2 958 900 000 ESP).

18      Pagal 1997 m. spalio 21 d. Diputación Foral de Álava sprendimą Nr. 737/1997 pareiškėja gavo 8−9 punktuose minėtą 45 % dydžio mokesčių kreditą.

19      1997 m. gruodžio 30 d., kai buvo pasirašyta ir patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis, Demesa pervedė Gasteizko Industria žemės sklypo pirkimo kainą, kuri buvo įtvirtinta 1996 m. spalio 10 d. pasiūlyme (žr. šio sprendimo 15 punktą).

20      1997 m. gruodžio 30 d. taip pat buvo įformintas žemės perdavimo-priėmimo aktas.

 Administracinė procedūra

21      1996 m. liepos 11 d. Komisija gavo Asociación Nacional de Fabricantes de Electrodomésticos de Línea Blanca (ANFEL) skundą, kuriame nurodoma, kad Ispanija suteikė Demesa pagalbą subsidijų ir mokesčių lengvatų, viršijančių nustatytos regioninės pagalbos Baskų kraštui ribas, forma. Šiuo klausimu Komisija taip pat gavo skundą iš Conseil européen de la construction d'appareils domestiques (CECED) bei Associazione Nazionale Industria Elettrotecniche ed Elettroniche (ANIE).

22      1996 m. birželio 26 d. raštu Komisija paprašė Ispanijos valdžios institucijų suteikti informacijos.

23      Ispanijos valdžios institucijos suteikė Komisijai tam tikros informacijos 1996 m. rugsėjo 16 d. raštu. Baskų valdžios institucijos 1997 m. vasario 11 d. raštu nusiuntė Komisijai papildomos informacijos.

24      1997 m. gruodžio 16 d. raštu Komisija informavo Ispanijos valdžios institucijas, kad ji nusprendė „pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl galimo regionui nustatytos pagalbos normos, išreikštos 25 % GSE, viršijimo suteikiant <...> pagalbą Demesa šia forma:

–        fiskalinės priemonės pagal Álava provincijos mokesčių sistemą (1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 dėl pelno mokesčio),

–        mokesčių kreditas, išreikštas pelno mokesčiu sumažinimu 45 % (1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 22/1994 dėl Álava provincijos 1995 metų biudžeto įgyvendinimo šeštoji papildoma nuostata, kurios galiojimas pratęstas 1995 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 33/1995 (penktoji papildoma nuostata), 1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 (leidžianti nukrypti nuostata, 2.11 punktas) ir 1996 m. gruodžio 18 d. Norma Foral Nr. 31/1996 (septintoji papildoma nuostata)),

–        Demesa nuo 1996 m. nemokamas naudojimasis 500 000 m² plotu Júndiz pramoniniame rajone bei žemės pardavimas tariamai mažesne nei rinkos kaina“.

25      Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl tariamos pagalbos (OL C 103, 1998, p. 3). Ispanijos valdžios institucijos pateikė pastabas 1998 m. sausio 23 d. ir kovo 6 d. raštais. Gautas suinteresuotųjų šalių pastabas Komisija persiuntė Ispanijos valdžios institucijoms, kurios komentarus dėl šių pastabų pateikė 1998 m. spalio 20 d. raštu.

26      1998 m. birželio 4 d. raštu Komisija pranešė Ispanijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą išplėsti pradėtą procedūrą ir pagal Ekimen schemą Demesa suteiktai pagalbai, būtent jos daliai, kuriai netaikoma Ekimen dekreto 10 straipsnio 1 dalies bendra taisyklė, leidžianti 10 % nuo realių tinkamų išlaidų intensyvumo pagalbą (žr. šio sprendimo 112 punktą).

27      Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis šiuo klausimu pateikti savo pastabas (OL C 266, 1998, p. 6). Ispanijos valdžios institucijos pateikė pastabas 1998 m. liepos 22 d. ir 24 d. raštais. Komisija persiuntė kitų suinteresuotųjų šalių pastabas Ispanijos valdžios institucijoms, kurios į jas atsakė 1998 m. gruodžio 3 d. raštu.

28      1998 m. spalio 29 d. ir gruodžio 15 d. Briuselyje ir Vitorija-Gasteise įvyko du Komisijos tarnybų ir Baskų valdžios institucijų atstovų susitikimai.

29      1999 vasario 24 d. Komisija priėmė sprendimą 1999/718/EB dėl Ispanijos suteiktos pagalbos Daewoo Electronics Manufacturing España, S.A. (Demesa) (OL L 292, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

30      Sprendime nurodoma:

„1 straipsnis

Ši Ispanijos (Demesa) naudai suteikta valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka:

a) 184 075,79 EUR lengvata, atitinkanti mokėjimo už žemės sklypą atidėjimą devyniems mėnesiams, skaičiuojant nuo to momento, kai (Demesa) pirmą kartą užėmė šį Júndiz pramoniniame rajone (Vitorija-Gasteisas) esantį žemės sklypą, kad įgyvendintų numatytą statybą, iki tos sumos sumokėjimo momento;

b) 213 960,31 EUR lengvata, atitinkanti skirtumą tarp žemės sklypo Júndiz pramoniniame rajone (Vitorija-Gasteisas) rinkos kainos ir (Demesa) sumokėtos kainos;

c) subsidijos, 5 procentiniais punktais viršijančios didžiausią leistiną 20 % Ekimen pagalbos schemoje numatytų tinkamų išlaidų subsidiją, suteikimas, neįtraukiant išlaidų įrengimams, kurių suma 1998 m. liepos 24 d. Ispanijos rašto priede regioninės valdžios institucijų pateiktoje audito ataskaitoje įvertinta 1 803 036,31 EUR;

d) 1997 m. spalio 21 d. Diputación Foral de Álava sprendimu Nr. 737/1997 nustatyto 45 % investicijų sumos mokesčių kredito suteikimas;

e) 1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatytas. mokesčio bazės sumažinimas naujai įsteigtoms įmonėms.

2 straipsnis

1. Ispanija turi imtis visų būtinų priemonių, kad:

a)       išieškotų iš pagalbos gavėjo neteisėtai jam suteiktą 1 straipsnio a, b ir c punktuose numatytą pagalbą;

b)      panaikintų lengvatas, gavėjui neteisėtai suteiktas pagalbos forma, numatyta 1 straipsnio d ir e punktuose.

2. Išieškojimas vykdomas pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras. Nuo išieškotinų sumų skaičiuojamos palūkanos nuo jų suteikimo gavėjui datos iki faktinio jų išieškojimo momento. Palūkanos skaičiuojamos remiantis orientacine palūkanų norma, naudojama apskaičiuoti subsidijos ekvivalentą regioninės pagalbos atveju.

3 straipsnis

Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Ispanija turi informuoti Komisiją dėl priemonių, kurių buvo imtasi jam įvykdyti.

4 straipsnis

Šis sprendimas yra skirtas Ispanijos Karalystei.“

 Procedūra

31      Ieškovės bylose T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99 Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais 1999 m. gegužės 25 d., gegužės 26 d. ir birželio 18 d. pareiškimais pareiškė šiuos ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

32      1999 m. lapkričio 17 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais dokumentais ANFEL paprašė leisti jai įstoti į bylas T‑127/99 ir T‑129/99 Komisijos pusėje.

33      1999 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais dokumentais, ANFEL ir CECED prašė joms leisti įstoti į bylą T‑148/99 Komisijos pusėje.

34      2000 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimis buvo patenkinti prašymai dėl įstojimo į bylas.

35      2000 m. balandžio 12 d. ANFEL IR CECED pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus, dėl kurių suinteresuotosios pagrindinės bylos šalys pateikė pastabas.

36      2001 m. birželio 5 d. Nutartimi bylos T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99 sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas galutinis sprendimas.

37      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

38      2001 m. birželio 26 d. posėdyje išklausytos šalių nuomonės bei atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

 Šalių reikalavimai

39      Ieškovė byloje T‑127/99 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį priimtinu ir pagrįstu ir panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktus, 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2 dalį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

40      Ieškovės byloje T‑129/99 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

–        priteisti iš ANFEL išlaidas, susijusias su įstojimu į bylą.

41      Ieškovė byloje T‑148/99 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį priimtinu ir pagrįstu,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

42      Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 Pirmosios instancijos teismo taip pat prašo nurodyti Komisijai pateikti su ginčijamu sprendimu susijusius vidaus dokumentus. Ieškovės byloje T‑129/99 prašo pateikti visą su ginčijamu sprendimu susijusią administracinės bylos medžiagą.

43      Komisija bylose T‑127/99 ir T‑148/99 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

44      Komisija byloje T‑129/99 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        paskelbti ieškinį nepriimtinu, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktais, arba šiuo klausimu atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        atmesti ieškinį, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a–c punktais,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

45      Komisija taip pat tvirtina, kad ieškovių bylose T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99 pateikti prašymai pateikti atitinkamus dokumentus ar visą medžiagą, turi būti atmesti.

46      Posėdyje patikslintais reikalavimai ANFEL trijose bylose ir CECED byloje T‑148/99 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl ieškinio byloje T‑129/99 nepriimtinumo iš dalies

47      Komisijos manymu, ieškinys byloje T‑129/99 nepriimtinas tiek, kiek ieškovės reikalauja panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktus. Iš tikrųjų šios nuostatos nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su ieškovėmis EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

48      Atsakydamos į šį argumentą, ieškovės byloje T‑129/99 tvirtina, kad ginčijamas sprendimas laikytinas nedaloma visuma. Be to, jos teigia, kad Komisija sujungė 1 straipsnio d ir e punktuose numatytą fiskalinę pagalbą ir 1 straipsnio a–c punktuose numatytą pagalbą ir šiuo klausimu padarė išvadą, kad visa pagalbos Demesa suma gerokai viršijo didžiausią leistiną pagalbos Baskų krašte intensyvumą. Galiausiai pagal Ispanijos teisę Baskų krašto autonominė bendruomenė turi teisę spręsti mokesčių klausimus, numatytus ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktuose. Todėl jai pripažintina teisė pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su šiomis minėto sprendimo nuostatomis.

49      Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas nėra skirtas ieškovėms byloje T‑129/99, tai yra Baskų krašto autonominei bendruomenei ir Gasteizko Industria. Todėl būtina išnagrinėti, ar ginčijamas sprendimas gali būti laikomas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su šiomis šalimis EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

50      Šiuo klausimu reikia pastebėti, pirma, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a ir b punktai yra susiję su Gasteizko Industria suteikta pagalba Demesa, ir, antra, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punktas susijęs su Baskų krašto autonominės bendrijos tai pačiai įmonei suteikta pagalba. Ginčijamo sprendimo nagrinėjamos nuostatos ne tik turi įtakos ieškovių byloje T‑129/99 priimtoms priemonėms, bet ir trukdo šioms ieškovėms savo nuožiūra įgyvendinti Ispanijos vidaus teisės jiems tiesiogiai suteiktus įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 29 ir 30 punktus ir 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione Autonoma Friuli-Venezia Giulia prieš Komisiją, T‑288/97, Rink. p. II‑1871, 31 punktą).

51      Iš to matyti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a ir b punktai yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su Gasteizko Industria, o šio sprendimo 1 straipsnio c punktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Baskų krašto autonomine bendruomene.

52      Taigi dėl vieno ir to paties ieškinio jau dabar galima konstatuoti, kad ieškinys byloje T‑129/99 yra priimtinas tiek, kiek reikalaujama panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a–c punktus (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 31 punktą).

53      Šalys dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktuose numatytų priemonių, būtent mokesčių kredito ir mokesčio bazės sumažinimo, sutaria, kad nė viena iš ieškovių byloje T‑129/99 šių priemonių nepriėmė.

54      Ieškovės šioje byloje vis dėlto tvirtina, kad ginčijamo sprendimo nuostatos yra tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijusios. Šiuo klausimu jie visų pirma nurodo Baskų krašto autonominės bendruomenės įgaliojimus mokesčių srityje.

55      Tačiau šiam argumentui negalima pritarti, nes Baskų krašto autonominė bendruomenė neįrodė, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktai trukdo savo nuožiūra įgyvendinti mokesčių srityje jai suteiktus įgaliojimus (50 punkte minėto sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją 29 punktas).

56      Ieškovės taip pat negali remtis ginčijamo sprendimo tariamu nedalumu. Iš tikrųjų ginčijamas sprendimas nagrinėtinas kaip grupė sprendimų, susijusių su įvairia skirtingų valstybės įstaigų tai pačiai įmonei suteikta pagalba.

57      Priešingai ieškovių tvirtinimui, ginčijamame sprendime Komisija neatsižvelgė į jo 1 straipsnio d ir e punktuose minėtą tariamą pagalbą vertindama, ar pagal Ekimen schemą Demesa suteiktos lengvatos viršijo 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime nustatytą ribą (žr. šio sprendimo 2 punktą). Be to, Komisija ginčijamame sprendime taip pat negrindė ir savo įvertinimo, kad šiame sprendime numatyta tariama pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, konstatavimu, kad visos Demesa suteiktos lengvatos viršijo Baskų kraštui nustatytą 25 % GSE normą (žr. šios sprendimo 1 punktą).

58      Todėl darytina išvada, kad ieškinys byloje T‑129/99 yra nepriimtinas, kiek juo reikalaujama panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d ir e punktus bei 2 straipsnio 1 dalies b punktą.

 Dėl esmės

59      Su nagrinėjamais ieškiniais susijusiuose pareiškimuose galima skirti tris bendrus teisinius pagrindus. Pirmuoju nurodomas EB sutarties 92 straipsnio 1 dalies (po pakeitimo – EB 87 straipsnio 1 dalis) pažeidimas. Antruoju pagrindu nurodomas teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimas, o trečiuoju – EB sutarties 190 straipsnio (dabar – EB 253 straipsnis) pažeidimas.

60      Ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 kaip teisinį pagrindą taip pat nurodo teisės į gynybą pažeidimą. Galiausiai ieškovės byloje T‑129/99 kaip dar vieną teisinį pagrindą nurodo Sutarties 92 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

I –  Dėl pirmojo teisinio pagrindo, susijusio su Sutarties 92 straipsnio 1 dalies pažeidimu

61      Šis teisinis pagrindas apima šešias dalis. Pirmosios penkios susijusios su skirtingais ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytais tariamais pagalbos elementais (1 straipsnio a–e punktai). Šešta dalis susijusi su galimais konkurencijos iškraipymais ir poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.

62      Pirmosios instancijos teismo manymu, prieš įvertinant kitų ginčijamo sprendimo 1 straipsnio punktų teisėtumą visų pirma reikia išnagrinėti su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte numatytu tariamu pagalbos elementu susijusią teisinio pagrindo dalį.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte nurodyta 100 000 m² žemės sklypo įsigijimo kaina

63      Komisija ginčijamame sprendime nustatė, kad 100 000 m² žemės sklypo, kurį Gasteizko Industria pardavė Demesa, rinkos kaina yra 4 481 ESP už 1 m² (ginčijamo sprendimo V.2.2. punkto paskutinė pastraipa). Tai žemės sklypas, kuriame įrengtos vandens, dujų, elektros ir kanalizacijos sistemos.

64      Komisijos nurodoma 4 481 ESP už 1 m² kaina yra ta, kuri paminėta 1997 m. sausio mėn. Price Waterhouse ataskaitoje (ginčijamo sprendimo V.2.2 punkto septintoji pastraipa). Iš tikrųjų „šiame dokumente kaip vidutinė žemės su visomis komunikacijomis kvadratinio metro kaina buvo nurodyta 4 481 ESP – už vieną 50 000 m² dydžio žemės sklypo, esančio tame pačiame pramoniniame rajone, kur yra ir Demesa naudojamas žemės sklypas, kvadratinį metrą“ (ginčijamo sprendimo III.2.1 punkto ketvirtoji pastraipa).

65      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija patikrino Price Waterhouse įvertinimo patikimumą pasiremdama trimis kitomis ataskaitomis.

66      Komisija visų pirmą nurodė dviejų nekilnojamojo turto ekspertų 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. įvertinimus, kurie Baskų krašto valdžios institucijų užsakymu buvo parengti vykstant administracinei procedūrai. Ginčijamame sprendime šiuo klausimu paaiškinama:

„Pirmasis įvertinimas rodo <...>, kad didesnio negu 10 000 m² žemės sklypo su komunikacijomis kaina turėtų būti nuo 4 000 iki 4 500 ESP už 1 m². Antrajame įvertinime, kuriame remtasi faktiniais duomenimis, tai yra praėjusiais mėnesiais parduotų panašių charakteristikų žemės sklypų su komunikacijomis pardavimo kainomis, nurodoma, kad dviejų maždaug 33 000 m² ir 50 000 m² dydžio, t. y. gerokai viršijančio 10 000 m², žemės sklypų kaina yra 5 000 ESP už 1 m², ir daroma išvada, kad nėra duomenų apie 100 000 m² žemės sklypų su komunikacijomis rinką, todėl tokiomis aplinkybėmis nuo 4 000 iki 4 800 ESP už 1 m² kaina yra pateisinama, atsižvelgiant į galimas komunikacijų įrengimo dideliuose žemės plotuose išlaidas bei pabrėžiant politinį tokios rūšies prekybos aspektą, t. y. kad jai neišvengiamai turi įtakos ne ekonominiai sumetimai“ (ginčijamo sprendimo V.2.2 punkto penktoji pastraipa).

67      Komisija taip pat rėmėsi 1998 m. liepos mėn. IDOM audito ataskaita. Ginčijamame sprendime aiškinama, kad šio audito ataskaita „rodo, jog tame pačiame rajone esančio žemės sklypo be komunikacijų kaina yra apie 5 000 ESP už 1 m². Demesa sumokėta kaina pateisinama nuolaida, pasiūlyta atsižvelgiant į žemės sklypo dydį. Vis dėlto ataskaitoje auditorius nurodo 5 000 ESP už 1 m² kainą ir pabrėžia savo įvertinimo skirtumą nuo regioninės valdžios institucijų įtvirtintos 4 125 ESP už 1 m² kainos“ (ginčijamo sprendimo V.2.2 punkto šeštoji pastraipa).

68      Komisija daro išvadą, kad „įvertinimų (pateikiamų minėtose trijose ataskaitose) vidurkis smarkiai nesiskiria nuo 1997 m. sausio mėn. Price Waterhouse įvertinime nurodytos žemės sklypo su komunikacijomis vidutinės 4 481 ESP už 1 m² kainos, įskaitant komunikacijų įrengimo išlaidas“ (ginčijamo sprendimo V.2.2 punkto septintoji pastraipa). Komisijos manymu, ši kaina yra rinkos kaina.

69      Komisija priduria:

„Atsižvelgiant į tai, kad Demesa sumokėjo 4 125 ESP už 1 m², ji pasinaudojo lengvata, atitinkančia šių dviejų sumų skirtumą (356 ESP už 1 m²), t. y. 213 960,31 EUR (35 600 000 ESP)“ (ginčijamo sprendimo V.2.2 punkto paskutinė pastraipa).

70      Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte Komisija valstybės pagalba pripažino „213 960,31 EUR lengvatą, atitinkančią rinkos kainos ir (Demesa) sumokėtos kainos už žemės sklypą Júndiz pramoniniame rajone (Vitorija-Gasteisas) skirtumą“.

71      Ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑128/99 tvirtina, kad Komisija, nuspręsdama, jog 4 125 ESP už 1 m² įsigijimo kaina neatitinka rinkos kainos, pažeidė Sutarties 92 straipsnio 1 dalį. Jie teigia, kad ginčijame sprendime Komisija savavališkai įtvirtino rinkos kainą. Iš tikrųjų Komisija rėmėsi 4 481 ESP už 1 m² kaina, kurią už 50 000 m² žemės sklypą nustatė audito bendrovė Price Waterhouse, nors visose nepriklausomų ekspertų ataskaitose, kurios buvo jai perduotos per administracinę procedūrą, reali 4 125 ESP už 1 m² pardavimo kaina patenka į rinkos kainų skalę.

72      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad valdžios institucijos įvykdytas turto pardavimas lengvatinėmis sąlygomis kaip tas, kurį šiuo atveju atliko Gasteizko Industria, gali būti valstybės pagalba (1996 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 59 punktas).

73      Siekiant nustatyti, ar šiuo atveju įsigydama 100 000 m² sklypą Demesa gavo valstybės pagalbą, reikia išnagrinėti, ar ši įmonė aptariamą žemės sklypą nusipirko už tokią kainą, už kurią normaliomis rinkos sąlygomis šio žemės sklypo įsigyti ji nebūtų galėjusi (1999 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑342/96, Rink. p. I‑2459, 41 punktas ir 1999 m. birželio 29 d. Sprendimo DM Transport, C‑256/97, Rink. p. I‑3913, 22 punktas).

74      Iš ginčijamo sprendimo (žr. 63–70 punktus) matyti, kad Komisija lemiamą reikšmę suteikė Price Waterhouse ataskaitoje pasiūlytai 4 481 ESP už 1 m² kainai. Iš tikrųjų, siekdama nustatyti, ar už 100 000 m² žemės sklypą Demesa sumokėta kaina apima pagalbos elementą, Komisija palygino pardavimo kainą su vienintele Price Waterhouse ataskaitoje nurodyta kaina. Kitose trijose ginčijamame sprendime paminėtose ataskaitose, tai yra 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitose bei 1998 m. liepos mėn. IDOM ataskaitoje, įtvirtintos kainos buvo panaudotos tik vieninteliam tikslui – patikrinti Price Waterhouse pasiūlytos kainos patikimumą.

75      Kad būtų įvertintas ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkto teisėtumas, reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai suteikti tokią reikšmę Price Waterhouse ataskaitai.

76      Šiuo klausimu konstatuotina, kad ginčijamame sprendime Komisija aiškina, „jog a posteriori atlikti du įvertinimai (tai yra 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d.) ir (IDOM) auditas negali būti tokios pat vertės kaip ir įvertinimas ex ante“ (ginčijamo sprendimo V.2.2 punkto trečioji pastraipa).

77      Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas primena, kad 1996 m. spalio 10 d. raštu Gasteizko Industria pasiūlė Demesa parduoti Júndiz pramoniniame rajone esantį 100 000 m² žemės sklypą už 4 125 ESP už 1 m² Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad 1996 m. lapkričio mėn. Demesa žodžiu priėmė šį pasiūlymą. Todėl konstatuotina, kad ginčijamame sprendime minimi keturi įvertinimai, įskaitant Price Waterhouse ataskaitą, yra vėlesni nei preliminari pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi, nors iš Komisijos komunikato dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę ir pastatus (OL C 209, 1997, p. 3) aišku, kad pardavimo kaina, atitinkanti nepriklausomo eksperto prieš pardavimą įvertintą kainą, nėra pagalbos elementas, Komisija negalėjo pagrįstai remtis Price Waterhouse ataskaitos parengimo data (1997 m. sausio mėn.), kad suteiktų šiai ataskaitai lemiamą reikšmę.

78      Atsakydama į raštišką Pirmosios instancijos teismo užklausą, Komisija paaiškino, kad Price Waterhouse, kaip nekilnojamojo turto bendrovės pardavėjos sąskaitų tikrintojo, įvertinimas yra vienintelis priimtinas, nes jis buvo atliktas turint tikslą nustatyti šios bendrovės turimo nekilnojamojo turto piniginę vertę. Be to, tai buvo vienintelis įvertinimas, atliktas prieš sprendimą pradėti EB sutarties 93 straipsnyje 2 dalyje (dabar – EB 88 straipsnis 2 dalis) įtvirtintą procedūrą. Be to, Komisija ginčija 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitų patikimumą, nes pirmojoje ataskaitoje nesiremiama faktiniais rinkos duomenimis, o antrojoje ataskaitoje kainos buvo sumažintos remiantis politiniais kriterijais.

79      Pirmosios instancijos teismas visų pirma mano, kad tas faktas, jog 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. vertinimai ir IDOM ataskaita buvo atlikti jau pradėjus procedūrą, šiuo atveju neleidžia suteikti prioriteto 1997 m. sausio mėn. Price Waterhouse ataskaitai. Iš tikrųjų keturios atskaitos, įskaitant Price Waterhouse ataskaitą, parengtos tuo metu, kai Komisija jau buvo pradėjusi tyrimą dėl Demesa tariamai suteiktos pagalbos. Šioje byloje pirmas prašymas suteikti informaciją buvo pateiktas 1996 m. birželio mėnesį.

80      Galiausiai konstatuotina, jog nė viena iš ginčijamame sprendime paminėtų ataskaitų tiesiogiai nesiremia 100 000 m² žemės sklypų pardavimu. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, iš tikrųjų nėra „jokios nuorodos į 100 000 m² žemės sklypų su komunikacijomis pardavimo rinką“ (V.2.2 punkto penktoji pastraipa).

81      Vis dėlto 1998 m. vasario 6 d. ataskaitą ir IDOM audito ataskaitą parengę ekspertai, remdamiesi turimais duomenimis, pasistengė įvertinti tokio dydžio žemės sklypo pardavimo kainą. 1998 m. sausio 13 d. ataskaitoje nurodomas bendresnis bet kokio žemės sklypo, didesnio nei 10 000 m ², įvertinimas.

82      Atvirkščiai, Price Waterhouse ataskaitoje siūlomas 55 481 m² žemės sklypo kainos įvertinimas neatsižvelgiant į faktinį Demesa nupirktos žemės plotą.

83      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Komisija, ginčijamame sprendime pasirinkdama Price Waterhouse pasiūlytą kainą kaip lemiamą referencinę kainą, veikė savavališkai.

84      Faktas, kad Komisija patikrino Price Waterhouse pasiūlytą kainą, ją palygindama su kitose trijose ataskaitose, tai yra 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitose bei IDOM audito ataskaitoje, pasiūlytų kainų vidurkiu, šios išvados nepaneigia.

85      Pirma, Komisija turėjo išnagrinėti, ar Demesa sumokėta pardavimo kaina buvo rinkos kaina. Taigi ji turėjo palyginti su per administracinę procedūrą jos turėtose skirtingų ekspertų ataskaitose pasiūlytomis kainomis ne Price Waterhouse nustatytą kainą, o tikrąją Demesa sumokėtą pardavimo kainą, kad įvertintų ar Demesa sumokėta kaina nenukrypsta nuo šiose ataskaitose pasiūlytų kainų tiek, kad reikėtų daryti išvadą dėl valstybės pagalbos buvimo.

86      Antra, konstatuotina, kad ginčijamame sprendime (V.2.2 punkto septintoji pastraipa), 1998 m. vasario 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitose bei IDOM audito atskaitoje nurodytų verčių vidurkio apskaičiavimas yra pagrįstas neteisingu šių ataskaitų perskaitymu.

87      Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad atsakydama į raštišką Pirmosios instancijos teismo užklausą Komisija paaiškino, jog ginčijamame sprendime (V.2.2 punkto septintoji pastraipa) nurodytų įvertinimų vidurkį ji apskaičiavo taip:

„Mažiausios vertės buvo <...>: 4 000 ESP už 1 m² (Luis Perales agentūra (1998 m. sausio 13 d. ataskaita)), 4 000 ESP už 1 m² (Juan Calvo agentūra (1998 m. vasario 6 d. ataskaita)) ir 5 000 ESP už 1 m² (IDOM). Taigi minimali vidutinė vertė yra 4 333 ESP už 1 m². Didžiausios vertės buvo: 4 500 ESP už 1 m² (Luis Perales agentūra (1998 m. sausio 13 d. ataskaita)), 4 800 ESP už 1 m² (Juan Calvo agentūra (1998 m. vasario 6 d. ataskaita)). Taigi didžiausia vidutinė vertė yra 4 650 ESP už 1 m². Todėl trijų įvertinimų vidurkis yra 4 491 ESP už 1 m²“.

88      Visų pirma pažymėtina, kad Komisija padarė faktinę klaidą manydama, jog iš IDOM audito ataskaitos išplaukė mažiausia Demesa įsigyto žemės sklypo vertė – 5 000 ESP už 1 m². Tiesa, IDOM audito ataskaitoje siūloma vertė yra „apie 5 000 ESP už 1 m²„ („entorno a las 5 000 pesetas“) už žemės sklypą be komunikacijų. Vis dėlto audito ataskaita taip pat patvirtina, kad galutinė Demesa sumokėta kaina, t. y. 4 125 ESP už 1 m², yra rinkos kaina, kuriai buvo pritaikyta normali nuolaida dėl žemės sklypo dydžio („el precio final obtenido por Demesa es un precio de mercado con un descuento normal, teniendo en cuenta el tamaño de la superficie comprada“). Be to, nors galutinėse išvadose dar kartą nurodoma 5 000 ESP už 1 m² kaina, jose taip pat patvirtinama, kad pagal IDOM atliktus patikrinimus Demesa investicijos buvo padarytos pagal esamą rinkos kainą („la inversión realizada por Demesa se ajusta a los precios de mercado actuales, tras las comprobaciones efectuadas por IDOM“). Todėl iš IDOM audito ataskaitos matyti, kad nors normalia kaina galima pripažinti 5 000 ESP už 1 m², Demesa sumokėta kaina yra rinkos kaina, jeigu atsižvelgiama į žemės sklypo dydį.

89      Antra, konstatuotina, kad iš 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitų taip pat matyti, jog 4 125 ESP už 1 m² yra rinkos kaina. Iš tikrųjų pirmoji ataskaita patvirtina, kad didesnio nei 10 000 m² žemės sklypo rinkos kaina svyruoja nuo 4 000 iki 4 500 ESP už 1 m². Antrojoje ataskaitoje buvo nurodyta rinkos kaina nuo 4 000 iki 4 800 ESP už 1 m². Apskaičiuodama skirtingose ataskaitose pateiktų verčių bendrą vidurkį, Komisija vis dėlto klaidingai suprato 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitas. Iš tikrųjų, kadangi Demesa sumokėta kaina, būtent 4 125 ESP už 1 m², bet kuriuo atveju yra artima mažiausiai 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 16 d. ataskaitose nurodyto intervalo vertei, Komisija, apskaičiuodama bendrą verčių vidurkį 1998 m. sausio 13 d. ir vasario 6 d. ataskaitų pagrindu, neišvengiamai rėmėsi tariama rinkos kaina, aukštesne nei ta, kurią sumokėjo Demesa, nors tos pačios ataskaitos patvirtina, kad 4 125 ESP už 1 m² yra rinkos kaina.

90      Iš to, kas buvo pasakyta, darytina išvada, kad požiūris, kurio laikėsi Komisija ginčijamame sprendime, vertindama, ar 4 125 ESP už 1 m² kaina, kurią Demesa sumokėjo už 100 000 m² žemės sklypą, turi valstybės pagalbos elementą, yra savavališkas. Be to, savo skaičiavimuose Komisija padarė faktinių klaidų.

91      Tokiomis aplinkybėmis Komisija, ginčijamame sprendime padariusi išvadą, kad skirtumas tarp Price Waterhouse pasiūlytos 4 481 ESP už 1 m² kainos ir 4 125 ESP už 1 m² kainos yra valstybės pagalba, pažeidė Sutarties 92 straipsnio 1 dalį.

92      Taigi pirmoji šio teisinio pagrindo dalis yra pagrįsta. Todėl bylose T‑129/99 ir T‑148/99 ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punktas turi būti panaikintas. Tose pačiose bylose taip pat panaikintinas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalies a punktas tiek, kiek jis nurodo Ispanijos Karalystei išieškoti iš Demesa ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte numatytą tariamą pagalbą.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a punkte nurodytu žemės sklypo įsigijimo kainos sumokėjimo atidėjimu

93      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a punkte Komisija valstybės pagalba pripažino „184 075,79 EUR lengvatą, atitinkančią žemės sklypo pirkimo kainos sumokėjimo atidėjimą devyniems mėnesiams, skaičiuojant nuo momento, kai (Demesa) pradėjo naudotis (valstybės įmonės, Gasteizko Industria, jai parduotu 100 000 m²) žemės sklypu pramoniniame Júndiz rajone (Vitorija-Gasteisas) tam, kad atliktų suplanuotą statybą, iki sumos pervedimo“.

94      Dokumento rezoliucinė dalis yra neatsiejama nuo jo motyvuojamosios dalies ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į motyvus, dėl kurių ji buvo priimta (1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo TWD prieš Komisiją, C‑355/95 P, Rink. p. I‑2549, 21 punktas).

95      Iš ginčijamo sprendimo motyvų matyti, kad jo 1 straipsnio a punkte numatytas pagalbos elementas yra lengvata, kurią Demesa gavo devynis mėnesius nemokamai naudodamasi 100 000 m² žemės sklypu, atidedant pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, o kartu ir žemės sklypo pardavimo kainos sumokėjimą.

96      Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo V.2.1 punktas, susijęs su rezoliucinės dalies 1 straipsnio a punktu, yra pavadintas „Nemokamas naudojimasis 100 000 m² žemės sklypu“. Šiuo atveju Komisija aiškina, kad „nebuvo pateiktas įrodymas, jog Demesa patyrė bent minimalių išlaidų laikotarpiu, kai <...> ši įmonė pradėjo naudotis žemės sklypu, kad pradėtų gamyklos statybą, iki to momento, kai iš tikrųjų buvo sumokėta pardavimo kaina“ (V.2.1 punkto antroji pastraipa). Komisija priduria, kad „mažiausiai nuo 1997 m. vasario mėn. iki 1997 m. spalio mėn. Demesa naudojosi (valstybės įmonės, Gasteizko Industria, jai parduotu 100 000 m²) žemės sklypu, siekdama pastatyti ar pavesti pastatyti gamyklą, nesumokėdama šio žemės sklypo kainos ir nepatirdama net minimalių išlaidų dėl tokio naudojimosi“ (V.2.1 punkto penktoji pastraipa). Ji taip pat aiškina:

„Demesa naudojosi žemės sklypu neturėdama pervesti piniginės kompensacijos, kurios bendrovė pardavėja turėjo teisę reikalauti.“ (V.2.1 punkto septintoji pastraipa).

97      Pirmosios instancijos teismas primena, kad 1996 m. spalio 10 d. raštu Gasteizko Industria pasiūlė Demesa pirkti pramoniniame Júndiz rajone 100 000 m² žemės sklypą už 4 125 ESP už 1 m², o Demesa šį pasiūlymą priėmė žodžiu 1996 m. lapkričio mėnesį. Už žemės sklypą sutarta kaina buvo sumokėta 1997 m. gruodžio 30 d., tai yra, kai buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis.

98      Atsakydama į raštišką Pirmosios instancijos teismo užklausą, Demesa pripažino, kad gamyklos statybos darbus aptariamame žemės sklype ji pradėjo apie 1996 m. lapkričio mėnesį.

99      Kadangi pardavimo kaina buvo sumokėta 1997 m. gruodžio 30 d., Komisija turėjo teisę ginčijamame sprendime konstatuoti, kad mažiausiai devynis mėnesius Demesa 100 000 m² žemės sklypu naudojosi nemokamai.

100    Vis dėlto dėl šio naudojimosi Komisija negalėjo automatiškai daryti išvados, kad Gasteizko Industria suteikė Demesa valstybės pagalbą. Taip būtų tik tuomet, jei Gasteizko Industria elgesys nederėtų su normaliu privačios įmonės elgesiu (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑261/89, Rink. p. I‑4437, 8 punktą).

101    Šiuo klausimu ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 nurodo Ispanijos Civilinio kodekso 1502 straipsnį, kad pateisintų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, o kartu ir pardavimo kainos sumokėjimo atidėjimą. Ši nuostata skelbia:

„Jeigu pirkėjui yra trukdoma valdyti įgytą turtą ar įgyvendinti nuosavybės teisę į jį arba jis pagrįstai įtaria tokį trukdymą ateityje dėl pareikšto vindikacinio ieškinio ar hipotekos reikalavimo, jis turi teisę sustabdyti mokėjimą, kol pardavėjas pašalina šį trukdymą arba jo grėsmę <...>“.

102    Ieškovės teigia, kad šiuo atveju Ispanijos Civilinio kodekso 1502 straipsnio taikymo sąlygos buvo įvykdytos. Pirma, Gasteizko Industria turėjo atskirti 100 000 m² žemės sklypą nuo kitų dviejų didesnių sklypų. Antra, grupė žemdirbių pareikalavo vykdyti su Gasteizko Industria sudarytą žodinį susitarimą, suteikiantį jiems teisę dirbti žemę. Šie žemdirbiai kreipėsi į Vitorija-Gasteiso teismą ir šis procesas baigėsi tik 1997 m. lapkričio 4 dieną. Lengvata, kylanti iš naudojimosi žemės sklypu iki pardavimo kainos sumokėjimo, negali būti kvalifikuotina kaip valstybės pagalba, nes ji išplaukia iš Ispanijos civilinės teisės bendrų normų taikymo.

103    Atsakydama į šiuos argumentus, kuriuos taip pat pateikė Baskų valdžios institucijos per administracinę procedūrą, Komisija ginčijamame sprendime aiškina, kad „nebuvo pateiktas įrodymas, jog Demesa patyrė bent minimalių išlaidų laikotarpiu, kai <...> ši įmonė pradėjo naudotis žemės sklypu, kad pradėtų gamyklos statybą, iki to momento, kai iš tikrųjų buvo sumokėta pardavimo kaina“ (V.2.1 punkto antroji pastraipa; taip pat žr. V.2.1 punkto septintąją pastraipą).

104    Taigi iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija padarė išvadą dėl valstybės pagalbos buvimo pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį tiesiogiai iš savo konstatavimo, jog Demesa devynis mėnesius nemokamai naudojosi 100 000 m² žemės sklypu, visiškai neišnagrinėdama klausimo, ar Gasteizko Industria elgesys galėjo būti suderinamas su privataus ūkio subjekto elgesiu.

105    Atsižvelgdama į per administracinę procedūrą pateiktus paaiškinimus, dėl kokių motyvų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas ir pardavimo kainos sumokėjimas buvo atidėti iki 1997 m. gruodžio 30 d., Komisija turėjo išnagrinėti, ar privatus ūkio subjektas būtų galėjęs reikalauti pardavimo kainos sumokėjimo iki šios datos, ir, jei to daryti jis nebūtų galėjęs, ar jis galėjo reikalauti užmokesčio už laikotarpį, kol buvo naudojamasi šiuo žemės sklypu iki pardavimo kainos sumokėjimo.

106    Nesant tokios analizės, konstatuotina, kad Komisija teisiškai neįrodė, jog Demesa gavo valstybės pagalbą Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme dėl to fakto, kad prieš sumokėdama pardavimo kainą, tai yra iki 1997 m. gruodžio 30 d., ji nemokamai naudojosi 100 000 m² žemės sklypu.

107    Iš to matyti, kad šio teisinio pagrindo antra dalis yra pagrįsta.

108    Tokiomis aplinkybėmis, bylose T‑129/99 ir T‑148/99 reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a punktą. Tose pačiose bylose taip pat reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalies a punktą tiek, kiek jis nurodo Ispanijos Karalystei išieškoti iš Demesa ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a punkte numatytą pagalbą.

 Dėl trečiosios dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punkte nurodytu tariamu Ekimen dekrete įtvirtintos normos viršijimu

109    Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punkte Komisija kaip su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą įvertino „subsidijos, 5 procentiniais punktais viršijančios didžiausią leidžiamą 20 % Ekimen pagalbos schemoje numatytų tinkamų išlaidų subsidiją, suteikimą, neįtraukiant išlaidų įrengimams, kurių suma 1998 m. liepos 24 d. Ispanijos rašto priede regioninės valdžios institucijų pateiktoje audito ataskaitoje įvertinta 1 803 036,31 EUR“.

110    Ieškovių bylose T‑129/99 ir T‑148/99 pasitelkti argumentai yra susiję, pirma, su Ekimen schemos leistina didžiausia subsidijos norma ir, antra, su tam tikrų išlaidų įrengimams nepriskyrimu tinkamoms išlaidoms pagal Ekimen pagalbos schemą.

 Ekimen schemos leistina didžiausia subsidijos norma

111    1996 m. gruodžio 24 d. Baskų krašto autonominės bendruomenės Vyriausybės tarybos sprendimu pagal Ekimen schemą Demesa buvo suteikta 25 % investicijų į ilgalaikį turtą dydžio subsidija.

112    Tuo metu Ekimen dekreto 10 straipsnis buvo išdėstytas taip:

„Pagalba neatlygintinės subsidijos, kuri negali viršyti 25 % tinkamų investicijų, forma suteikiama šiomis sąlygomis:

1.      10 % tinkamomis pripažintų investicijų dydžio subsidija suteikiama bendra tvarka.

2.      Strateginiams projektams arba projektams, kuriuose numatytas didelio darbo vietų skaičiaus sukūrimas, tai yra mažiausiai 50 darbo vietų investuojant mažiausiai 750 milijonų (ESP), minėtas procentas didinamas 5 punktais.

3.      Įmonės, kurios rengiasi įgyvendinti projektą prioritetinėje zonoje pagal šio dekreto 4 straipsnį, naudojasi papildoma 5 % tinkamomis laikytinų investicijų dydžio subsidija.

4.      Galiausiai galimas papildomas didinimas iki 5 procentinių punktų, jei tenkinami šie kriterijai:

–        projekto integracijos į Baskų krašto pramonę lygis,

–        investicijos į Baskų krašto strateginį sektorių,

–        projektu sukuriamų darbo vietų skaičius.“

113    1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime, kuriuo buvo patvirtinti Ekimen schemoje įtvirtinti pagalbos elementai (žr. pirmiau 2 punktą), Komisija nurodė:

„Komisija pažymi, kad neatlygintinos subsidijos, išreikštos (BSE), kurios neturi viršyti 25 %, skiriamos tokia tvarka: a) 10 % dalis skiriama bendra tvarka; b) 5 % dalis strateginiams projektams arba projektams, sukuriantiems darbo vietų; c) 5 % dalis projektams, įgyvendinamiems prioritetinėse zonose; ir d) 5 % dalis projektams, kurie bus reikšmingi regiono plėtrai arba kuriant darbo vietas.“

114    Ginčijamame sprendime Komisija teigia, kad pagal Ekimen dekretą Demesa suteikta 25 % investicijų į ilgalaikį turtą subsidija neatitinka Ekimen schemos, kokia ji buvo patvirtinta, sąlygų. Ji aiškina, kad „teisingai pritaikius Ekimen schemą, turėjo būti suteikta daugiausiai 20 % (BSE) neatlygintina subsidija, apskaičiuota nuo visų tinkamų išlaidų“ (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto trečioji pastraipa). Iš tikrųjų „Komisija mano, kad Demesa investicijų projektas atitinka dekreto 10 straipsnio 1 punkte įtvirtintą kriterijų (10 % bendra tvarka), taip pat 10 straipsnio 4 punkto kriterijų (papildomas didinimas 5 %)“ (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto aštuntoji pastraipa). Tačiau Ekimen dekreto 10 straipsnio 3 punkte įtvirtintas kriterijus nėra patenkintas, nes „Vitorija-Gasteisas, miestas, į kurį nukreiptos Demesa investicijos, nėra „prioritetinė zona“ Ekimen schemos prasme“ (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto devintoji pastraipa). Galiausiai „dėl dekreto 10 straipsnio 2 punkte įtvirtinto kriterijaus Komisija mano, kad dviejų 5 % dydžio dalių suteikimas pagal minėtą straipsnį yra neteisingas Ekimen schemos taikymas pagal Komisijos (1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime) patvirtintas taisykles“ (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto dešimtoji pastraipa). Taigi vienas projektas negali gauti dviejų papildomų 5 % dalių kaip „strateginis projektas“ ir „projektas, kuriuo numatoma sukurti didelį darbo vietų skaičių“. Komisijos manymu, pagal Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punktą subsidija gali būti padidinama 5 % tik vieną kartą.

115    Ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad Demesa turėjo teisę gauti 25 % BSE subsidiją, kurią jai suteikė Baskų vyriausybė: 10 % pagal Ekimen dekreto 10 straipsnio 1 punktą; 5 % kaip strateginiam projektui ir 5 % kaip projektui, sukuriančiam darbo vietų pagal 10 straipsnio 2 punktą; 5 % pagal 10 straipsnio 4 punkte įtvirtintus kriterijus. Taigi pagal Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punktą Demesa turėjo teisę į 5 % subsidijos padidinimą du kartus, nes, pirma, investicijos buvo strateginis projektas ir, antra, šis projektas gerokai prisidėtų prie darbo vietų kūrimo, tai yra sukurtų mažiausiai 50 darbo vietų investuojant 750 milijonų ESP. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime, kuriuo patvirtinta Ekimen schema, Komisija neteisingai konstatavo, kad pagal Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punktą strateginiams projektams „arba“ projektams, kuriais numatoma sukurti darbo vietų, leistina 5 % subsidija.

116    Ieškovės mano, kad 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime, kuriuo patvirtinta Ekimen schema, Komisija padarė rašybos klaidą. Laikytina, kad Komisija patvirtino schemą tokią, kokia jai buvo pateikta. Bet kuriuo atveju Komisija neturėjo teisės vienašališkai keisti pateiktos pagalbos schemos. Jeigu Ekimen schema jai sukėlė problemų, ji galėjo pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą ir priimti sąlyginį patvirtinimo sprendimą, tačiau to nepadarė.

117    Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatuoja, kad šalys sutinka, jog pagal Ekimen schemą Demesa gavo 25 % BSE subsidiją, tai yra 10 % pritaikius dekreto 10 straipsnio 1 punktą, du kartus po 5 % pritaikius dekreto 10 straipsnio 2 punktą ir 5 % pritaikius dekreto 10 straipsnio 4 punktą. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija užprotestavo dvigubą dekreto 10 straipsnio 2 punkto taikymą.

118    Be to, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad pagal Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punktą leistinas tik vienas 5 % dydžio subsidijos padidinimas, kurį galima panaudoti investicijų projektui pagal nagrinėjamą pagalbos schemą.

119    Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad Ekimen dekreto 10 straipsnį, kuriame įtvirtintas didžiausios 25 % dydžio subsidijos principas, sudaro keturi punktai: pirmas punktas numato 10 % subsidijos suteikimą, o kiekvienas iš likusių trijų punktų – didinimą 5 % (žr. 112 punktą). Kad nebūtų viršyta didžiausia subsidijos suma, kiekvienas iš dekreto 10 straipsnio 2–4 punktų suteikia teisę tik į vieną didinimą 5 %.

120    Be to, konstatuotina, kad Baskų vyriausybė 1998 m. sausio 23 d. Komisijai per Ispanijos nuolatinę atstovybę perduotose pastabose paaiškino, jog visus Ekimen dekreto 10 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose numatytus kriterijus tenkinantis investicijos projektas privalo gauti 20 % bruto subsidiją. Jeigu ieškovių pasiūlytas Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punkto išaiškinimas būtų teisingas, visus 10 straipsnio 1–3 punktuose įtvirtintus kriterijus tenkinantis projektas turėtų gauti 25 % bruto subsidiją, tačiau tai prieštarautų minėtam paaiškinimui.

121    Kadangi Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punktas leidžia tik vieną subsidijos didinimą 5 %, darytina išvada, kad tai, kaip Komisija 1996 m. gruodžio 12 d. sprendime ir ginčijamame sprendime suprato šią nuostatą („5 % (papildoma) dalis strateginiams projektams arba projektams, sukuriantiems darbo vietų“ (išskirta teismo)), yra teisingas jos išaiškinimas.

122    Todėl pagal 1996 m. gruodžio 12 d. Komisijos sprendimu patvirtinto Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punktą Demesa investicijų projektas galėjo gauti tik vienintelę 5 % dydžio papildomos pagalbos dalį.

123    Ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 taip pat tvirtina, kad Baskų krašto autonominė bendruomenė yra vienintelė institucija, turinti teisę autentiškai aiškinti savo pačios priimtus teisės aktus.

124    Šis argumentas yra atmestinas. Iš tikrųjų tik Komisija yra kompetentinga patvirtinti valstybės pagalbą, patenkančią į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Kadangi pagal šią nuostatą valstybės pagalba iš esmės yra draudžiama, nacionalinės teisės aktai, įtvirtinantys pagalbos elementus, yra teisėti, tik jei Komisija šiuos pagalbos elementus patvirtino. Tačiau iš 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo matyti (žr. 113 punktą), kad Ekimen dekreto 10 straipsnio 2 punkto išaiškinimo, kurį pateikė Baskų krašto autonominė bendruomenė, šiame sprendime suteiktas patvirtinimas neapima. Be to, iš pirmiau atliktos analizės aišku, kad Komisijos pateiktas Ekimen dekreto išaiškinimas 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime ir ginčijamame sprendime yra visiškai suderinamas su Ekimen dekreto teksto formuluote ir turiniu.

125    Galiausiai ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 pažymi, kad Komisija 1999 m. liepos mėn. pritarė naujam Ekimen dekretui (1999 m. birželio 8 d. Dekretas Nr. 241/1999, keičiantis Ekimen schemą dėl finansinės pagalbos pelningoms pramonės investicijoms, sukuriančioms darbo vietas), kuris numato, kad „strateginiams projektams ir projektams, reikšmingai prisidedantiems prie darbo vietų sukūrimo, ir sukuriantiems mažiausiai 50 darbo vietų investuojant 750 mln. ESP, minėtas procentas kiekvieną kartą bus didinamas 5 punktais“.

126    Vis dėlto šis argumentas nėra susijęs su ginčijamo sprendimo teisėtumo įvertinimu, nes 1999 m. liepos mėn. Komisijos patvirtinimas buvo suteiktas jau priėmus ginčijamą sprendimą; be to, jis yra susijęs su naujo teisės akto nuostata (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T‑269/97, Rink. p. II‑3871, 86 punktą).

127    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, jog didžiausia pagal Ekimen schemą, kurią Komisija patvirtino 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimu, leistina subsidija yra 20 % BSE. Taigi ji teisingai nustatė, kad penkiais procentiniais punktais šią normą viršijanti subsidija, kuria pasinaudojo Demesa, yra nauja pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto keturioliktoji pastraipa).

128    Taigi skundas, susijęs su didžiausia pagal Ekimen schemą leistinos subsidijos norma, turi būti atmestas.

 Pagal Ekimen schemą tinkamos išlaidos

129    Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad „pagal (Ekimen dekreto) 7 straipsnį tretiesiems asmenims perleistas ilgalaikis turtas nėra tinkamas subsidijai gauti. Tačiau pagal (Baskų vyriausybės pateiktą) audito ataskaitą dalis Demesa įsigytų gamybos įrengimų (kurių vertė 300 milijonų ESP, tai yra 1 803 036,31 EUR) buvo įdiegta trečiosiose įmonėse. Todėl šie įrengimai nėra tinkami subsidijoms pagal Ekimen schemą gauti, o jų finansavimas taip pat yra pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme“ (V.2.3 punkto paskutinė pastraipa).

130    Ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 pastebi, kad Ekimen dekreto 7 straipsnis nedraudžia subsidijų tretiesiems asmenims perleisto turto atžvilgiu, o tik nurodo, kad „paprastai (tik turtas), kuris nebuvo atlygintinai ar neatlygintinai perleistas tretiesiems asmenims (gali būti subsidijuojamas).“ Bet kuriuo atveju gamybos įrengimai (klojinys ir tarpikliai), kuriuos ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto paskutinėje pastraipoje Komisija įvertino 300 milijonų ESP (1 803 036,31 EUR), buvo įdiegti keturiose bendrovėse, kurioms efektyvumo tikslais ieškovė pavedė pagaminti dalį galutinės produkcijos. Tačiau Demesa išliko išskirtinė nuosavybės teisė į šį turtą ir naudojimasis juo buvo paliktas išskirtinai Demesa. Taigi šis turtas nebuvo „perleistas“.

131    Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatuoja, kad 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime, kuriuo buvo patvirtinta Ekimen schema (žr. 2 punktą), nėra jokios konkrečios nuorodos į Ekimen dekreto 7 straipsnio d punktą.

132    Šalys sutinka, kad šią nuostatą, kuri automatiškai neuždraudžia tretiesiems asmenims perleistam turtui skirti subsidijų, reikia aiškinti kaip skirtą piktnaudžiavimams išvengti. Iš tikrųjų Ekimen dekreto 7 straipsnio d dalyje numatyta, kad juo siekiama išvengti pagal Ekimen dekretą įmonėms suteiktos pagalbos perleidimo minėto dekreto reikalavimų neatitinkančioms įmonėms. Tokio piktnaudžiavimo grėsmė gali kilti ne tik tada, kai įmonė, kuri naudojasi pagal Ekimen dekretą gauta subsidija perleidžia tam tikros prekės, į kurios įsigijimo išlaidas buvo atsižvelgta nustatant bendrą pagalbos sumą, nuosavybę, bet taip pat, jei aptariamu turtu lengvatinėmis sąlygomis pradėjo naudotis kita įmonė. Iš tikrųjų ekonominiu požiūriu perleidimą reglamentuojančios taisyklės neturi lemiamos reikšmės siekiant nustatyti, ar viena įmonė perleido pagalbos dalį kitai įmonei.

133    Atsižvelgus į Ekimen dekreto 7 straipsnio d punkto tikslą, vis dėlto reikia pripažinti, kad nesant su nagrinėjamos pagalbos perleidimu susijusio piktnaudžiavimo grėsmės, turto įsigijimo išlaidos, net jeigu vėliau šis turtas yra „perleistas“, ir toliau išlieka tinkamos pagal 1996 m. gruodžio 12 d. Komisijos sprendimu patvirtintą Ekimen regioninės pagalbos schemą (žr. 2 punktą).

134    Todėl reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju ginčijamame sprendime Komisija pakankamai įrodė, kad neginčytas tam tikro turto perleidimas keturioms įmonėms kelia su pagalbos elementų perleidimu susijusio piktnaudžiavimo grėsmę.

135    Šiuo klausimu pažymėtina, jog Komisija ginčijamame sprendime neatliko jokios analizės, kad išsiaiškintų, ar tam tikro turto, dėl kurio Demesa naudojosi pagalba pagal Ekimen schemą, perleidimas suteikė keturioms atitinkamoms įmonėms lengvatą, kurios normaliomis rinkos sąlygomis jos nebūtų gavusios (žr. 72 punkte minėto sprendimo SFEI ir kt. 60 punktą ir 73 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Komisiją 41 punktą).

136    Be to, reikia konstatuoti, kad per administracinę procedūrą Komisija niekada nenagrinėjo šio aspekto. Iš tikrųjų su šia byla susijusiame 1998 m. rugpjūčio 25 d. Oficialiajame leidinyje paskelbtame pranešime (C 266, p. 6) Komisija net neužsiminė, kad ji ketino tam tikrų su tretiesiems asmenims perleistu turtu susijusių išlaidų nepriskirti tinkamoms išlaidoms.

137    Kadangi nėra jokio su pagalbos elementų perleidimu susijusio piktnaudžiavimo grėsmės įrodymo, darytina išvada, jog Komisija neįrodė, kad tretiesiems asmenims „perleistas“ 1 803 036, 31 EUR vertės turtas negalėjo būti subsidijuotas pagal Ekimen dekretą. Todėl nuspręsdama, kad Demesa aptariamam turtui finansuoti gauta subsidija yra nauja pagalba, kurios neapima 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas, patvirtinantis Ekimen dekretą, Komisija pažeidė Sutarties 92 straipsnio 1 dalį.

138    Todėl bylose T‑129/99 ir T‑148/99 ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punktas yra naikintinas, kiek jis tinkamoms pagal Ekimen pagalbos schemą išlaidoms nepriskiria 1 803 036,36 EUR vertės įrengimų. Tose pačiose bylose taip pat naikintinas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalies a punktas, kiek jis nurodo Ispanijos karalystei išieškoti iš Demesa pagal Ekimen dekretą gautą pagalbą, skirtą finansuoti tretiesiems asmenims „perleistą“ 1 803 036,31 EUR vertės turtą.

 Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d punkte nurodytu mokesčių kreditu

139    Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d punkte Komisija valstybės pagalba pripažino „1997 m. spalio 27 d. Diputación Foral de Álava sprendimu 737/1997 nustatyto 45 % investicijų sumos mokesčių kredito suteikimą“.

140    Šia teisinio pagrindo dalimi ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 visų pirma nurodo istorines Territorio Histórico de Álava teises mokesčių srityje. Be to, jos ginčija nagrinėjamos fiskalinės priemonės specifiškumą. Jos tvirtina, kad Diputación Foral pritaikyta 1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 22/1994 šeštoji papildoma nuostata yra bendra fiskalinė priemonė, kuria naudojasi visi mokesčių mokėtojai, investavę 2,5 milijardo ESP. Tos pačios ieškovės taip pat pastebi, kad fiskalinę priemonę, net jei ji būtų specifiška, pateisina susijusios mokesčių sistemos pobūdis ir struktūra. Galiausiai jie pabrėžia, kad fiskalinė priemonė, net jei ji būtų priskirta valstybės pagalbai Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, turėtų būti laikytina esama pagalba.

 Dėl Territorio Histórico de Álava istorinių teisių mokesčių srityje

141    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad vertindama mokesčių kreditą Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme Komisija neatsižvelgė į istorines Territorio Histórico de Álava teises mokesčių srityje. Šiuo klausimu jos primena, kad Territorio Histórico de Álava jau šimtmečius turi mokestinę autonomiją, kurią pripažįsta ir saugo Ispanijos valstybės konstitucija.

142    Pirmosios instancijos teismas pastebi, kad tas faktas, jog šiuo atveju kreditas buvo suteiktas Territorio Histórico de Álava, o ne Ispanijos valstybės priimto teisės akto pagrindu, neturi reikšmės taikant Sutarties 92 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų ši nuostata, paminėdama pagalbą, kurią suteikė „valstybės ar iš valstybės išteklių bet kokia forma“, apima bet kokią iš viešųjų išteklių suteiktą finansinę pagalbą. Iš to matyti, kad valstybės narės vidaus subjektų (decentralizuotų, federacijos, regionų ar kitų), neatsižvelgiant į jų teisinį statusą ir pavadinimą, priimtos priemonės, kaip ir federalinių ar centrinių institucijų priimtos priemonės, patenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu yra patenkintos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos (1987 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, 248/84, Rink. p. 4013, 17 punktas).

143    Taigi ieškovių argumentai dėl Territorio Histórico de Álava istorinių teisių mokesčių srityje negali paveikti ginčijamo sprendimo teisėtumo.

 Dėl mokesčių kredito ypatumo

–       Preliminarios pastabos

144    Reikia priminti, kad pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį tam, jog priemonė būtų laikytina valstybės pagalba, ji turi palaikyti „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“. Taigi priemonės ypatumas ar atrankinis pobūdis yra vienas iš valstybės pagalbos apibrėžimo požymių (1998 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 40 punktas; 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CETM prieš Komisiją, T‑55/99, Rink. p. II‑3207, 39 punktas).

145    Tačiau ginčijamame sprendime (V.2.4.1 punktas) Komisija aiškina, kad Norma Foral Nr. 22/1994, įtvirtinančios 45 % investicijų sumos mokesčių kreditą, ypatumas akivaizdus dėl keturių elementų, tai yra Diputatión Foral teisė savo nuožiūra „nustatyti, kurioms didesnėms nei 2,5 milijardų ESP investicijoms į ilgalaikį turtą, taikomas mokesčių kreditas, nuspręsti, kuriai investicijų daliai taikomas 45 % sumažinimas, ir įtvirtinti kiekvienu atveju taikomus terminus ir normas“ (V.2.4.1 punkto keturioliktoji pastraipa); mažiausia investicijų suma (2,5 milijardai ESP), kuri de facto numato mokesčių kredito taikymą stambiems investuotojams šio ribojimo nepateisinant mokesčių sistemos, nuo kurios nukrypstama, pobūdžiu ir struktūra (V.2.4.1 punkto šešioliktoji pastraipa); laikinas mokesčių kredito pobūdis, kuris palieka „jo suteikimą konkrečioms įmonėms valdžios institucijų nuožiūrai“ (V.2.4.1 punkto septynioliktoji pastraipa), ir „visiškas (fiskalinės) priemonės ir Ekimen schemos lygiagretumas tiek siekiamų tikslų (naujų investicijų finansavimas), tiek geografinės taikymo srities (vienu atveju – autonominė bendruomenė, o kitu – provincija) atžvilgiu, kai ši schema Ispanijos valdžios institucijų laikyta regionine pagalba ir pristatyta kaip tokia“ (V.2.4.1 punkto aštuonioliktoji pastraipa).

146    Taigi, priešingai ieškovių tvirtinimui, ginčijamame sprendime tam, kad padarytų išvadą dėl atrankinio pobūdžio, Komisija nesirėmė konstatavimu, jog aptariama fiskalinė priemonė taikoma tik vienai Ispanijos teritorijos daliai, tai yra Álava. Todėl ieškovės negali tvirtinti, kad ginčijamame sprendime suabejota dėl Territorio Histórico de Álava kompetencijos priimti bendras fiskalines priemones.

147    Atsižvelgiant į ieškovių pateiktus argumentus, reikia išnagrinėti, ar elementai, kuriais Komisija iš tikrųjų rėmėsi ginčijamame sprendime, leidžia daryti išvadą, kad Norma Foral Nr. 22/1994 įvestas mokesčių kreditas yra ypatinga priemonė, palaikanti „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.

–       Dėl tariamos Diputatión Foral teisės veikti savo nuožiūra

148    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad Diputatión Foral de Álava neturi jokios teisės savo nuožiūra parinkti įmonių, kurioms turėtų būti suteikiamas mokesčių kreditas, keisti lengvatos intensyvumą ar fiskalinės priemonės taikymo trukmę. Iš Diputatión Foral reikalaujama taikyti mokesčių kreditą vienodai ir automatiškai, įsitikinus, kad įmonė gavėja atitinka teisės aktų reikalavimus. Remdamosi Álava generalinio finansų direktoriaus parodymais, jos pabrėžia, kad nė vienai formalius reikalavimus atitinkančiai įmonei negali būti atsisakyta taikyti ginčijamą priemonę.

149    Pirmosios instancijos teismas primena, kad bendros priemonės nepatenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Vis dėlto teismų praktikoje jau buvo patikslinta, kad net pagalba, kuri iš pirmo žvilgsnio yra taikoma visoms įmonėms, gali turėti tam tikrą atrankinį pobūdį ir todėl būti laikoma priemonėmis, palaikančiomis tam tikras įmones ar tam tikrų prekių gamybą. Taip būna, kai administracinės valdžios institucijos, privalančios taikyti bendrą taisyklę, turi teisę taikyti teisės aktą savo nuožiūra (1996 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑241/94, Rink. p. I‑4551, 23 ir 24 punktai; 144 punkte minėto sprendimo Ecotrade 40 punktas ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Piaggio, C‑295/97, Rink. p. I‑3735, 39 punktas; generalinio advokato A. M. La Pergola išvados byloje Ispanija prieš Komisiją, minėtoje 73 punkte, Rink. p. I‑2461, 8 punktas). Minėtame sprendime Prancūzija prieš Komisiją (23 ir 24 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Prancūzijos nacionalinio užimtumo fondo dalyvavimo padedant sunkumų turinčioms įmonėms sistema „galėjo sudaryti kai kurioms įmonėms palankesnę padėtį, palyginti su kitomis, ir todėl atitikti pagalbos sąlygas“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, nes aptariamas fondas “(pagal teisės normas, susijusias su valstybės dalyvavimu socialiniuose planuose) turi diskrecijos teisę, leidžiančią jam keisti finansinę pagalbą pagal įvairius kriterijus, kaip antai gavėjų atranka, finansinės pagalbos dydis ir jos suteikimo sąlygos“.

150    Tačiau reikia konstatuoti, kad pagal Norma Foral Nr. 22/1994 nuostatas Diputatión Foral de Álava turi tam tikrą diskrecijos teisę taikyti mokesčių kreditą. Iš tikrųjų iš Norma Foral Nr. 22/1994 (žr. 8 punktą) matyti, kad mokesčių kredito dydis yra 45 % „Diputatión Foral de Álava nustatytos investicijų sumos“. Tačiau Norma Foral Nr. 22/1994, kuri suteikia teisę Diputatión Foral de Álava nustatyti tinkamų investicijų sumą, taip pat leidžia jai keisti finansinės pagalbos dydį. Be to, konstatuotina, kad pagal Norma Foral Nr. 22/1994 Diputatión Foral yra įgaliota nustatyti „kiekvienu atveju taikomus terminus ir apribojimus“.

151    Suteikus Diputatión Foral de Álava diskrecijos teisę, Norma Foral Nr. 22/1994 su mokesčių kreditu susijusios nuostatos gali tam tikroms įmonėms sudaryti palankesnę padėtį, palyginti su kitomis. Todėl aptariama fiskalinė priemonė laikytina tenkinančia ypatumo sąlyga.

152    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 negali remtis argumentu, kad negalima atsisakyti taikyti mokesčių kreditą įmonei, kuri atitinka būtinus formalius reikalavimus. Iš tikrųjų toks tvirtinimas neįrodo, kad Diputatión Foral visus prašymus patenkino vienodomis sąlygomis.

153    Suinteresuotosios ieškovės priduria, kad bet kuriuo atveju Diputatión Foral de Álava turima diskrecijos teisė negali būti laikoma teise priimti savavališkus sprendimus. Iš tikrųjų pagal Ispanijos konstitucijos 9 straipsnį viešosios valdžios institucijoms draudžiama veikti savavališkai.

154    Tačiau, kaip pabrėžia Komisija, kad būtų išvengta priemonės pripažinimo bendra, nebūtina tikrinti, ar mokesčių administracija veikė savavališkai. Pakanka nustatyti, kaip buvo padaryta šioje byloje, kad ši administracija turi diskrecijos teisę vertinti, leidžiančią jai keisti aptariamos fiskalinės lengvatos sumą ar suteikimo sąlygas, atsižvelgiant į investicijų projekto, pateikto jai vertinti, charakteristikas.

–       Dėl mažiausios investicijų sumos

155    Ginčijamame sprendime (V.2.4.1 punkto šešioliktoji pastraipa) aiškinama:

„Komisija tvirtina, jog mažiausia investicijų suma (2,5 milijardų ESP), suteikianti teisę pasinaudoti šiuo mokesčių kreditu, yra pakankamai didelė, kad de facto kreditas būtų taikomas tik investicijoms, susijusioms su svarbių finansinių išteklių pritraukimu, o to nepateisina mokesčių sistemos, nuo kurios nukrypstama, pobūdis ar struktūra. Faktas, kad mokesčių kreditas prieinamas tik stambiems investuotojams, daro šią priemonę ypatingą ir dėl to ji laikytina valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme“.

156    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad mažiausios 2,5 milijardų ESP dydžio investicijos reikalavimas yra objektyvi sąlyga, nesukurianti jokios ūkio subjektų ar ekonominių sektorių diskriminacijos. Jos primena, kad apskritai Baskų krašte mokesčių našta yra sunkesnė negu kituose Ispanijos regionuose. Visose mokesčių sistemose yra priemonių, kurių suteikimas ar laikymasis priklauso nuo kiekybinio kriterijaus. Be to, pati Komisija net keliose direktyvose, rekomendacijose ar pranešimuose mokesčių klausimais rėmėsi kiekybiniais kriterijais. Kiekybinis kriterijus yra objektyviausias būdas riboti konkrečios fiskalinės priemonės taikymo sritį. Šiuo atveju su investicijų suma susijęs reikalavimas nesuteikia pranašumo jokiai įmonei ir jokiam konkrečiam sektoriui. Be to, Komisija nenurodė lygio, žemiau kurio tokios rūšies reikalavimas nėra laikytinas atrankiniu kriterijumi. Be to, jei ginčijama priemonė turėtų būti suprantama kaip suteikianti pranašumo stambioms įmonėms, tokiu atveju reikėtų atsižvelgti į didelį skaičių Bendrijos pagalbos smulkioms ir vidutinėms įmonėms (SVI) programų, taip pat į lankstesnes sąlygas, kuriomis joms taikomi valstybės pagalbą reglamentuojantys teisės aktai.

157    Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad taikydamos mokesčių kreditą tik investicijoms į naują ilgalaikį turtą, viršijančioms 2,5 milijardų ESP, baskų valdžios institucijos de facto numatė aptariamos fiskalinės lengvatos taikymą svarbių finansinių išteklių turinčioms įmonėms. Taigi Komisija galėjo padaryti teisingą išvadą, kad Norma Foral Nr. 22/1994 numatytas mokesčių kreditas taikomas pasirinktinai „tam tikroms įmonėms“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.

158    Net pripažįstant, kad apskritai Baskų krašte mokesčių našta yra sunkesnė negu kituose Ispanijos regionuose, išlieka faktas, kad Norma Foral Nr. 22/1994 suteikia ginčijamą mokesčių lengvatą tam tikroms įmonėms, kurioms taikoma Baskų krašto mokesčių sistema.

159    Be to, faktas, kad mokesčių sistemose dažnai yra lengvatų SVI atžvilgiu arba kad Komisija naudoja kiekybinį kriterijų keliose direktyvose, rekomendacijose ar pranešimuose, taip pat neleidžia daryti išvados, kad Norma Foral Nr. 22/1994, įvesdama mokesčių lengvatą tik svarbių finansinių išteklių turinčių įmonių naudai, išvengia Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad atrankinės priemonės SVI naudai taip pat neišvengia jų pripažinimo valstybės pagalba (žr. Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos SVI, OL C 213, 1996, p. 4).

160    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Norma Foral Nr. 22/1994, įvedusi mokesčių kreditą, nustatė lengvatą „tam tikroms įmonėms“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme. Tokiomis aplinkybėmis nebūtina toliau nagrinėti, ar laikinasis Norma Foral Nr. 22/1994 pobūdis bei tariamas mokesčių kredito ir Ekimen schemos lygiagretumas taip pat suteikia šiai nagrinėtinai priemonei ypatingą pobūdį.

161    Taigi darytina išvada, kad pagal Norma Foral Nr. 22/1994 numatytas mokesčių kreditas yra valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, nebent šią priemonę pateisintų mokesčių sistemos pobūdis ir struktūra, o tai bus aptarta toliau 162–170 punktuose.

 Dėl mokesčių sistemos pobūdžio ar struktūros

162    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 teigia, kad Norma Foral Nr. 22/1994 nustatytas mokesčių kreditas yra pateisinamas mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra, nes jis atitinka vienodai taikomus objektyvius kriterijus ir skirtas pasiekti jį įtvirtinančių mokesčių nuostatų tikslus. Šiuo klausimu ieškovės remiasi Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika (1974 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑173/73, Rink. p. 709, 27 punktas ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑75/97, Rink. p. I‑3671, 34 punktas; 144 punkte minėto sprendimo CETM prieš Komisiją, 52 punktas) ir 1996 m. kovo 13 d. Komisijos sprendimu 96/369/EB dėl fiskalinės pagalbos Vokietijos oro bendrovėms amortizacinių atskaitymų srityje (OL L 146, p. 42).

163    Pirmosios instancijos teismas primena, kad net jei ginčijama fiskalinė priemonė nustato savo taikymo sritį objektyvių kriterijų pagrindu, ji vis dėlto yra atrankinio pobūdžio (žr. 144–161 punktus). Vis dėlto, kaip pastebi ieškovės, tam tikromis sąlygomis priemonės atrankinis pobūdis gali būti pateisinamas „sistemos pobūdžiu ar struktūra“. Tokiu atveju priemonei netaikoma Sutarties 92 straipsnio 1 dalis (162 punkte minėto 1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 27 punktas; 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją, 34 punktas; 144 punkte minėto sprendimo CETM prieš Komisiją, 52 punktas).

164     Vis dėlto reikia pabrėžti, kad pateisinimas, pagrįstas mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra, remiasi specifinės fiskalinės priemonės atitiktimi vidinei visos mokesčių sistemos logikai (šiuo klausimu žr. 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 39 punktą ir generalinio advokato A. M. La Pergola išvados šioje byloje, Rink. p. I‑3675, 8 punktą; taip pat žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje, kurioje priimtas 1999 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją, C‑6/97, Rink. p. I‑2981, I‑2983, 27 punktą). Taigi specifinei fiskalinei priemonei, kuri yra pateisinama vidine mokesčių sistemos logika – pavyzdžiui, progresyvinis mokestis, kurį pateisina jo perskirstymo tikslas – Sutarties 92 straipsnio 1 dalis netaikoma.

165    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 teigia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d punkte numatytas mokesčių kreditas atitinka Ispanijos mokesčių sistemos pobūdį ir struktūrą. Mokesčių kreditas nustatytas atsižvelgiant į progresyvumo ir mokesčių rinkimo efektyvumo principus.

166    Tačiau įtvirtinus mažiausią 2,5 milijardų ESP dydžio investicijų sumą, Norma Foral Nr. 22/1994 nustatytas mokesčių kreditas naudingas tik didelių finansinių išteklių turinčioms įmonėms. Priemonė taip pat pažeidžia progresyvumo ir perskirstymo principus, būdingus Ispanijos mokesčių sistemai. Be to, suinteresuotosios ieškovės visiškai neįrodė, kad ginčijama priemonė galėtų prisidėti prie mokesčių surinkimo efektyvumo.

167    Savo likusius argumentus ieškovės apribojo tvirtinimu, kad mokesčių kredito tikslas yra padėti Baskų krašto, esančio Europos Sąjungos valstybėje narėje, kur yra didžiausias nedarbo lygis, ekonominei plėtrai. Taigi jos remiasi ekonominės politikos tikslais, kurie nėra susiję su nagrinėjama mokesčių sistema.

168    Vis dėlto, jeigu būtų pripažinta, kad motyvai, susiję su darbo vietų kūrimu ar išlaikymu, lemia specifinių priemonių nepatekimą į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sferą, ši nuostata prarastų savo veiksmingumą. Iš tikrųjų valstybės pagalba daugeliu atveju suteikiama siekiant sukurti ar išsaugoti darbo vietas. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, reikia konstatuoti, kad ginčijama priemone siekiamas tikslas negali padėti išvengti jos pripažinimo valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme (149 punkte minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 20 punktas; 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 25 punktas ir 144 punkte minėto sprendimo CETM prieš Komisiją 53 punktas).

169    Iš to matyti, kad ieškovių bylose T‑127/99 ir T‑148/99 argumentai, pagrįsti Ispanijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra, turi būti atmesti.

170    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai galėjo pripažinti 45 % investicijų sumos mokesčių kreditą valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.

 Dėl pareiškimo, kad ginčijama pagalba yra esama pagalba

171    Ieškovės tvirtina, kad net jei Norma Foral Nr. 22/1994 numatytas mokesčių kreditas yra valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, jis turėtų būti vertinamas kaip esama pagalba, nes ginčijama mokesčių lengvata buvo nustatyta prieš Ispanijos įstojimą į Europos bendriją. Mokesčių kreditas iš tikrųjų buvo įvestas 1984 m. liepos 30 d. Juntas Generales de Álava sprendimu ir vėliau pratęstas tolesnėmis Norma Foral, tai yra 1998 m. liepos 18 d. Norma Foral Nr. 28/1988, 1990 m. vasario 14 d. Norma Foral Nr. 9/1990, 1993 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 18/1993 ir 1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 22/1994.

172    Pirmosios instancijos teismas primena, kad Sutartis nustato skirtingas procedūras, atsižvelgiant į tai, ar pagalba yra esama, ar nauja. Pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti laiku informuojama apie naują pagalbą ir ji neįgyvendinama, kol priimamas galutinis sprendimas, o pagal Sutarties 93 straipsnio 1 dalį esama pagalba gali būti įgyvendinama, kol Komisija nustato, kad ji nesuderinama su bendrąja rinka (1994 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, Rink. p. I‑877, 20 punktas). Taigi dėl esamos pagalbos prireikus gali būti priimtas tik sprendimas dėl nesuderinamumo, turintis įtakos ateičiai.

173    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką esama pagalba yra ta, kuri buvo suteikta prieš įsigaliojant Sutarčiai ar prieš valstybės narės įstojimą į Europos Bendrijas, ir ta pagalba, kuri buvo tinkamai įgyvendinta pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas (149 punkte minėto sprendimo Piaggio, 48 punktas). Kita vertus, priemonės, kuriomis nustatoma ar keičiama pagalba, patikslinant, kad kai kurie pakeitimai gali būti susiję tiek su esama pagalba, tiek su pirminiais planais, apie kuriuos pranešta Komisijai, turi būti laikomos nauja pagalba, apie kurią būtina pranešti pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį (1984 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heineken Brouwerijen, 91/83 ir 127/83, Rink. p. 3435, 17 ir 18 punktai ir 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Namur-Les assurances du crédit, C‑44/93, Rink. p. I‑3829, 13 punktas).

174    Tačiau neginčijama, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d punkte numatyta pagalba buvo suteikta teisės aktu, priimtu tada, kai Ispanija jau buvo valstybė narė, tai yra 1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 22/194.

175    Be to, reikia pabrėžti, kad, teisės aktai, susiję su mokesčių kreditu, Territorio Histórico de Álava taikomi laikinai. Todėl net jei, kaip teigia ieškovės, Norma Foral Nr. 22/1994 numatyta mokesčių lengvata yra tik 1984 m. įvestos fiskalinės priemonės „pratęsimas“, vis dėlto dėl ginčijamos pagalbos termino pakeitimo ji taip pat laikytina nauja pagalba.

176    Taigi darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d punkte numatyta pagalba yra nauja pagalba, apie kurią Komisija turėjo būti informuota pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį ir kuri negalėjo būti įgyvendinama, kol Komisija priims galutinį sprendimą dėl nagrinėjamos priemonės.

177    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad šio teisinio pagrindo ketvirta dalis yra nepriimtina.

 Dėl penktosios dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punkte nurodytu mokesčio bazės sumažinimu

178    Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punkte Komisija konstatuoja, kad Ispanija pritaikė Demesa „1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatytą mokesčio bazės sumažinimą naujai įsteigtoms įmonėms“ ir kad ši lengvata laikytina valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

179    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punktas grindžiamas neteisingu faktų vertinimu. Iš tikrųjų, ieškovių manymu, Demesa niekada nepasinaudojo mokesčio bazės sumažinimu, numatytu Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje.

180    Atsakydama į šį tvirtinimą, Komisija nurodo, kad Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatyto mokesčio bazės sumažinimo pripažinimas pagalba priklauso ne nuo to, ar šios priemonės adresatas iš tikrųjų ja pasinaudojo, ar ne, bet nuo to, ar buvo patenkinti Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai.

181    Komisijos manymu, valstybės pagalbos įgyvendinimas turi būti suprantamas ne kaip jos suteikimas gavėjams, bet kaip teisinio mechanizmo, leidžiančio tokį suteikimą be kitų formalumų, nustatymas. Taigi ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punkte numatyta priemonė yra neteisėta pagalba.

182    Aplinkybė, kad ieškovė dar nepasinaudojo teise į mokesčio lengvatą, kad ir kokia būtų to priežastis, bet kuriuo atveju nepaneigia fakto, kad ji tokią teisę turi nuo savo veiklos pradžios.

183    Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti informuojama apie naują pagalbą. Remiantis šia nuostata pagalba neįgyvendinama, kol Komisija priima galutinį sprendimą dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka.

184    Sutarties 93 straipsnio 3 dalis nedaro jokio skirtumo tarp individualios pagalbos ir bendros pagalbos schemų.

185    Iš to matyti, kad jeigu valstybė narė ar valstybės narės regioninė ar vietos valdžios institucija nustato įstatyminį ir (arba) administracinį mechanizmą, apimantį bendrą pagalbos schemą, apie tai būtina informuoti Komisiją.

186    Tokiomis aplinkybėmis, jeigu nagrinėjamu ieškiniu ginčijamas sprendimas būtų apskritai susijęs su Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsniu tariamai nustatyta pagalbos schema, klausimas, ar Demesa arba kitos įmonės iš tikrųjų pasinaudojo šios nuostatos taikymu, neturėtų reikšmės vertinant šio sprendimo teisėtumą.

187    Vis dėlto ginčijamas sprendimas apskritai nėra susijęs su Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsniu tariamai nustatyta pagalbos schema. Iš tikrųjų jis susijęs tik su Demesa gauta individualia pagalba.

188    Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija konstatuoja, kad Ispanija „pritaikė <..> (Demesa) naudai“ įvairias pagalbos priemones (ginčijamo sprendimo 1 straipsnis), tai yra „1996 m. liepos 5 d. Norma Foral (Nr.) 24/1996 26 straipsnyje numatytą mokesčio bazės sumažinimą naujai įsteigtoms įmonėms“ (1 straipsnio e punktas). Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punktas įpareigoja Ispaniją imtis visų reikalingų priemonių „panaikinti lengvatas, suteiktas (mokesčio bazės sumažinimu) ir neteisėtai pritaikytas <...> gavėjui“.

189    Taigi ginčijamame sprendime konstatuojama, kad Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatytas mokesčio bazės sumažinimas buvo pritaikytas Demesa naudai. Šiuo konstatavimu priekaištaujama tiek Ispanijos valdžios institucijoms, kurios suteikė individualią pagalbą pažeisdamos Sutarties nuostatas, tiek Demesa, gavusiai neteisėtą pagalbą, kurią ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalies b punkte Ispanijai nurodoma išsiieškoti.

190    Tačiau ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 ginčija faktinio šio konstatavimo tikslumą.

191    Konstatuotina, kad ginčijamame sprendime nėra jokio elemento, galinčio įrodyti, kad Álava valdžios institucijos pritaikė Demesa naudai lengvatą, numatytą Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje.

192    Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad iš Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnio 5 dalies (žr. 10 punktą) matyti, jog tam, kad įmonė galėtų pasinaudoti mokesčio bazės sumažinimu, ji turi pateikti išankstinį prašymą mokesčių administracijai. Pagal šią nuostatą pastaroji „privalo prireikus suteikti leidimą, kuriam dar turi pritarti Diputación Foral de Álava“.

193    Per administracinę procedūrą viename iš raštų, kurį 1998 m. kovo 6 d. Ispanijos nuolatinė atstovybė perdavė Komisijai, Baskų vyriausybė patvirtino, kad „jei Demesa būtų pateikusi prašymą, Norma Foral Nr. 24/1996 dėl mokesčių 26 straipsnyje numatytas mokesčio bazės sumažinimas jai būtų pritaikytas pagal šią nuostatą“ (išskirta teismo).

194    Vis dėlto Komisija neišnagrinėjo, ar Demesa tikrai pateikė prašymą pagal Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnio 5 dalį. Ji taip pat nepatikrino, ar Álava valdžios institucijos išdavė toje pačioje nuostatoje numatytą leidimą.

195    Be to, per procesą Pirmosios instancijos teisme, Komisijai neprieštaraujant, ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 šiuo klausimu paaiškino, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Demesa nebegalėjo pasinaudoti Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatytu mokesčio bazės sumažinimu. Šiuo klausimu jos remiasi Reglamento dėl pelno mokesčio (Reglamento del Impuesto sobre Sociedades) 25 straipsniu, pagal kurį įmonė, norinti pasinaudoti mokesčio bazės sumažinimu, turi pateikti prašymą per tris mėnesius nuo veiklos pradžios.

196    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija padarė fakto klaidą, ginčijamame sprendime konstatuodama, kad Norma Foral Nr. 24/1996 26 straipsnyje numatytas mokesčio bazės sumažinimas buvo pritaikytas Demesa.

197    Iš to darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punktas bylose T‑127/99 ir T‑148/99 turi būti panaikintas. Tose pačiose bylose taip pat naikintinas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalies b punktas, kiek jis įpareigoja Ispanijos Karalystę išieškoti iš Demesa ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punkte numatytos tariamos pagalbos suteiktą naudą.

 Dėl šeštosios dalies, susijusios su konkurencijos iškraipymo ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu bei motyvacijos šiais klausimais trūkumu

198    Ši teisinio pagrindo dalis buvo nurodyta byloje T‑148/99 ir turint tikslą įrodyti Sutarties 190 straipsnio pažeidimą – byloje T‑127/99.

199    Ieškovė byloje T‑148/99 tvirtina, kad priemonė, kuri nedaro realaus ir žymaus poveikio konkurencijai, nėra Sutarties 92 straipsnio 1 dalimi draudžiama valstybės pagalba. Šiuo klausimu ji remiasi Teisingumo Teismo praktika (1970 m. birželio 25 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 47/69, Rink. p. 487, 16 punktas; 142 punkte minėto sprendimo Vokietija prieš Komisiją 18 punktas ir 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Van der Kooy ir kt., 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 58 punktas), Komisijos pranešimu dėl de minimis pagalbos (OL C 68, 1996, p. 9) ir Komisijos leidiniu „Valstybės pagalbai taikomų taisyklių išaiškinimas, 1996 m. gruodžio mėn. padėtis“: Konkurencijos teisė Europos Bendrijose, II B tomas. Ji teigia, kad Komisija pakankamai neišnagrinėjo klausimo, ar priemonės, kuriomis pasinaudojo Remesa, lėmė žymų konkurencijos iškraipymą, paveikusį valstybių narių tarpusavio prekybą Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme. Ieškovė byloje T‑127/99 tvirtina, kad Komisijai konkrečiai neištyrė nagrinėjamų priemonių poveikio konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai.

200    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad šiais klausimais ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas.

201     Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį tik valstybės pagalba, kuri „daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“ ir „iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti“, yra nesuderinama su bendrąja rinka. Net jei tam tikrais atvejais iš aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, gali išplaukti, jog ji gali daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę, Komisija savo sprendimo motyvuose turi bent nurodyti šias aplinkybes (2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija ir SardegnaLines prieš Komisiją, C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, 66 punktas ir minėtos nuorodos).

202    Ginčijamo sprendimo V.1 punkte Komisija paaiškina, kodėl ji mano, kad Demesa gauta pagalba daro poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Visų pirma ji pastebi, kad pagal Demesa verslo planą ši bendrovė per metus pagamins 600 000 kombinuotų šaldytuvų-šaldiklių (V.1 punkto pirmoji pastraipa). Ji aiškina, kad šaldytuvų ir šaldiklių rinka Vakarų Europoje yra perpildyta (ginčijamo sprendimo V.1 punkto ketvirtoji pastraipa). 1997 m. šioje rinkoje numatyti maždaug 5 000 000 vienetų pertekliniai gamybos pajėgumai (V.1 punkto šeštoji pastraipa). Atsižvelgdama į tai, kad Demesa „vėliausiai 1999 m. per metus pagamins 600 000 vienetų, iš kurių 30 % bus parduodami Ispanijos rinkoje ir 70 % kitose rinkose (pirmiausia Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje)“ (ginčijamo sprendimo V.1 punkto pirmoji pastraipa), ir kad „valstybių narių tarpusavio prekyba yra svarbi“, Komisija priėjo prie išvados, kad „bet kuri pagalbos priemonė būtinai darys poveikį prekybai ir konkurencijai“ (ginčijamo sprendimo V.1 punkto paskutinė pastraipa).

203    Iš to matyti, kad ginčijamame sprendime pateikiama pakankamai motyvų, dėl kurių Komisija nusprendė, kad ginčijamos priemonės iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi ši ginčijamo sprendimo dalis atitinka Sutarties 190 straipsnio reikalavimus.

204    Dėl Komisijos vertinimo, kad Demesa gauta pagalba iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, pagrįstumo reikia priminti, kad iš teismų praktikos (1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Philip Morris prieš Komisiją, 730/79, Rink. p. 2671, 11 ir 12 punktai; 1985 m. kovo 15 d. Sprendimas Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją, 296/82 ir 318/82, Rink. p. 809 ir 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 47 ir 48 punktai; 50 punkte minėto sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją 48–50 punktai) matyti, jog bet kokios pagalbos savo veiklą Bendrijos rinkoje vykdančiai įmonei suteikimas gali sukelti konkurencijos iškraipymų ir daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

205    Tačiau jau buvo konstatuota, kad Komisija pagrįstai galėjo prieiti prie išvados, jog Demesa pasinaudojo įvairiais valstybės pagalbos elementais. Be to, nebuvo ginčyta tai, kad Demesa savo verslo plane numatė per metus pagaminti 600 000 kombinuotų šaldytuvų-šaldiklių. Taip pat nebuvo ginčyta tai, jog Bendrijos rinkoje veikia ir kiti šaldytuvų-šaldiklių gamintojai ir kad Demesa verslo plane numatyta didžiąją jos produkcijos dalį eksportuoti į kitas valstybes nares, pirmiausia į Prancūziją ir Jungtinę Karalystę.

206    Be to, Demesa verslo plane pabrėžiama „perteklinė pasiūla vidaus rinkoje“.

207    Tokiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad Demesa suteikta pagalba „daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“ ir „iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.

208    Net jei pirmiau 199 punkte minėtame leidinyje „Valstybės pagalbai taikomų taisyklių išaiškinimas“ Komisija pripažino, jog „pagalba turi daryti žymų poveikį konkurencijai“, kad patektų į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, vis dėlto Komisija, remdamasi 199 punkte minėtu pranešimu dėl de minimis pagalbos, įtvirtino 100 000 EUR pagalbos ribą, kuri šiuo atveju buvo gerokai viršyta (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 39–41 punktus).

209    Dėl ieškovių bylose T‑127/99 ir T‑148/99 argumento, kad į Ispanijos rinką atėjus naujam šaldytuvų-šaldiklių gamintojui konkurencija padidėjo, reikia pastebėti, kad naujos įmonės įsteigimas visada daro poveikį konkurencijos struktūrai. Tačiau šiuo atveju baskų valdžios institucijų suteikta įvairi pagalba naujam dalyviui gali iškraipyti konkurenciją nagrinėjamoje rinkoje.

210    Per rašytinę procedūrą ieškovė byloje T‑148/99 paaiškino, kad jos gaminiai iš esmės skirti eksportui į trečiąsias šalis, būtent į Šiaurės Afriką ir arabų šalis. Todėl jai suteiktos lengvatos negali daryti poveikio prekybai ir iškraipyti konkurencijos Bendrijos rinkoje.

211    Vis dėlto iš 1996 m. rugsėjo mėn. Demesa verslo plano matyti, kad tuo metu ji numatė eksportuoti 60–65 % savo produkcijos pirmiausia į Prancūziją ir Jungtinę Karalystę. Ieškovė byloje T‑148/99 posėdyje paaiškino, kad eksportas pakrypo kitaip, nei ji buvo iš pradžių numačiusi įmonės verslo plane.

212    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad pareiškus ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, Bendrijos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į akto priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (126 punkte minėto sprendimo Alitalia prieš Komisiją 86 punktas).

213    Tačiau Demesa visiškai nedalyvaujant administracinėje procedūroje, ginčijamame sprendime Komisija tam, kad įvertintų Demesa suteiktos pagalbos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijai, pagrįstai galėjo remtis Demesa verslo planu.

214    Bet kuriuo atveju ieškovė byloje T‑148/99 neginčija, kad didžioji jos produkcijos dalis parduodama Ispanijos rinkoje. Posėdyje ji nurodė 50–60 % skaičių. Tačiau šaldytuvų-šaldiklių importui sudarant 30 % Ispanijos rinkos (pagal Demesa verslo planą), Demesa produkcija būtinai padarė poveikį konkuruojančių įmonių, įsisteigusių kitose valstybėse narėse, galimybėms eksportuoti savo gaminius į Ispanijos rinką. Be to, net jei didžioji Demesa produkcijos dalis skirta trečiosioms šalims, įmonė tiesiogiai konkuruoja su kitomis Bendrijoje įsisteigusiomis įmonėmis dėl eksporto į trečiąsias šalis.

215    Taigi Demesa suteiktos lengvatos daro poveikį prekybai ir iškraipo konkurenciją (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Exécutif régional wallon ir Glaverbel prieš Komisiją, 62/87 ir 72/87, Rink. p. 1573, 13 punktą; 1998 m. liepos 13 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 102/87, Rink. p. 4067, 19 punktą ir 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 47 punktą).

216    Ieškovė byloje T‑148/99 dar kartą nurodo faktą, kad Komisija išnagrinėjo ginčijamų priemonių poveikį konkurencijai remdamasi tik skundą pateikusių asmenų per administracine procedūrą jai nurodyta informacija. Šių duomenų pagrindu Komisija ginčijamame sprendime neteisingai konstatavo, kad Ispanijos šaldytuvų rinka yra perteklinė. Remdamasi 1998 m. liepos 1 d. Master Cadena ataskaita, ieškovė byloje T‑148/99 tvirtina, kad rinka realiai yra augimo stadijoje, staiga atsiradusioje po bendros krizės buitinių elektros prietaisų rinkoje.

217    Pirmosios instancijos teismas primena, kad šiuo atveju Komisija pradėjo tyrimą, gavusi keletą skundų dėl Demesa suteiktos pagalbos. Kadangi dėl šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka Komisija turėjo rimtų abejonių, ji pradėjo Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, siekdama gauti visą reikalingą informaciją, kad galėtų šiuo klausimu priimti galutinį sprendimą. Demesa, kuri manė nesant reikalinga pateikti savo pastabų per administracinę procedūrą, negali kritikuoti Komisijos, jog ginčijamame sprendime ji rėmėsi skunduose pateikta informacija, kuri, beje, neprieštaravo informacijai, surinktai nusprendus pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

218    Dėl Master Cadena ataskaitos reikia konstatuoti, kad joje nurodomi tik su Ispanija susiję pardavimo skaičiai, o informacijos apie gamybos pajėgumus joje nėra. Be to, konstatuotina, kad Demesa verslo plane kaip „silpna vieta“ minima „perteklinė pasiūla vidaus rinkoje“.

219    Bet kuriuo atveju, net jei Master Cadena ataskaitoje būtų įrodyta, kad rinka, kurioje veikia Demesa, nėra perteklinė, o šiuo atveju taip nėra, tokia situacija neturėtų įtakos Komisijos išvadai, kad pagalba, kuria pasinaudojo Demesa, daro poveikį prekybai ir konkurencijai. Šiuo klausimu primintina, kad žymi pagalba, kokia nagrinėjama, suteikta įmonei, kad ši galėtų pradėti tam tikro gaminio gamybą valstybėje narėje, konkurencingoje rinkoje mažina valstybėse narėse įsisteigusių įmonių galimybes eksportuoti savo produkciją į tą valstybę narę. Taigi pagalba daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją (šiuo klausimu žr. 215 punkte minėtų sprendimų Exécutif régional wallon ir Glaverbel prieš Komisiją 13 punktą; 1988 m. liepos 13 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 19 punktą ir 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 47 punktą).

220    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad Demesa yra vienintelė įmonė, gaminanti išimtinai šaldytuvus „no frost“. Jų nuomone, Komisija ginčijamame sprendime turėjo į šią aplinkybę atsižvelgti. Ieškovės byloje T‑129/99 teigia, kad šaldiklių rinka yra atskirta nuo šaldytuvų rinkos.

221    Net jei šaldiklių rinka būtų atskirta nuo šaldytuvų rinkos, o Demesa gamintų tik šaldytuvus „no frost“, ieškovės nepaaiškino, kaip šie faktai paneigia Komisijos išvadą, kad Demesa suteikta pagalba daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją. Todėl šis argumentas atmestinas.

222    Ieškovė byloje T‑148/99 mano, kad Komisija visai nenagrinėjo rinkos iš vertikalios perspektyvos. Komisija neišnagrinėjo dėl ginčijamų priemonių kilusio poveikio tiekėjams ir subrangovams bei buitinių elektros prietaisų vartotojams.

223    Vis dėlto, kaip pabrėžia Komisija, valstybės pagalbos atitikties sutarčiai patikrinimas neapima motyvų, kurie galėtų galbūt pateisinti individualios išimties taikymą sutarčiai, praktikai ar antikonkurenciniam sprendimui pagal EB sutarties 85 straipsnio 3 dalį (po pakeitimo EB 81 straipsnio 3 dalis), vertinimo. Kadangi Komisija teisiškai įrodė, kad Demesa suteikta pagalba iškraipo arba gali iškraipyti (horizontalią) konkurenciją Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ji, išskyrus išimtinį atvejį, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

224    Galiausiai ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 pastebi, kad tam, jog būtų įvertintas ginčijamų priemonių poveikis, Komisija turėjo išnagrinėti, kaip rinka reagavo į Demesa pasirodymą joje, o ne kaip rinka veikė anksčiau.

225    Šis argumentas taip pat turi būti atmestas. Iš tikrųjų, nors Komisija savo sprendime turėtų įrodyti jau suteiktos pagalbos realų poveikį, šis reikalavimas būtų naudingas valstybėms narėms, kurios pagalbą teikia pažeisdamos Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytą pranešimo pareigą, kitų valstybių narių, kurios praneša apie planuojamą suteikti pagalbą, nenaudai (žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 33 punktą). Taigi iš Komisijos nereikalaujama atlikti naujausią poveikio, kurį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai turėjo pagalba, suteikta apie ją neinformavus, įvertinimą (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 33 punktas; 162 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 48 punktas).

226    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pirmojo teisinio pagrindo paskutinė dalis yra atmestina.

II –  Dėl antrojo teisinio pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu

227    Visų pirma dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punkte numatytos subsidijos ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 tvirtina, kad 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas, patvirtinęs bendrą Ekimen pagalbos schemą tokią, kokią Komisijai pateikė nacionalinės valdžios institucijos ir kokia įtvirtinta Boletín Oficial del País Vasco paskelbtame dekrete, yra bet kokios pagal šią schemą suteiktos subsidijos suderinamumo su bendrąja rinka ypatinga garantija. Ieškovės pabrėžia faktą, kad Komisija patvirtino Ekimen schemą šiek tiek prieš Demesa įsikūrimą Álava teritorijoje.

228    Pirmosios instancijos teismas primena, kad kai Komisija susiduria su tariama individualia pagalba, suteikta, kaip teigiama, pagal pirmiau patvirtintą schemą, ji negali iš karto nagrinėti šios pagalbos tiesiogiai remdamasi Sutartimi. Prieš pradėdama bet kokią procedūrą Komisija visų prima turi patikrinti, ar pagalba numatyta bendroje schemoje ir ar ji tenkina patvirtinimo sprendime įtvirtintas sąlygas. Jeigu Komisija to nepadarė, nagrinėdama kiekvieną individualią pagalbą ji gali pakeisti savo pagalbos schemą patvirtinantį sprendimą, kurį priimant jau buvo atliktas nagrinėjimas Sutarties 92 straipsnio atžvilgiu. Tačiau tai pažeistų valstybių narių bei ūkio subjektų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, nes Komisija gali bet kuriuo metu užprotestuoti individualią pagalbą, griežtai atitinkančią pagalbos schemą patvirtinusį sprendimą (1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑47/91, Rink. p. I‑4635, 24 punktas; 1995 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AAC ir kt. prieš Komisiją, T‑442/93, Rink. p. II‑1329, 86 punktas).

229    Vis dėlto Komisija teisingai konstatavo, kad jos 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas, patvirtinantis bendrą pagalbos schemą, nevisiškai apėmė pagal Ekimen schemą suteiktą individualią pagalbą (žr. 127 punktą). Tokiomis aplinkybėmis Komisija, nepažeisdama teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, galėjo konstatuoti, kad pagal Ekimen schemą suteikta subsidija yra nauja pagalba, kiek ji viršijo patvirtinimo sprendime įtvirtintą ribą (žr. 228 punkte minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 26 punktą).

230    Ieškovės negali tvirtinti, kad Ekimen schemą patvirtinantis 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas ir ginčijamas sprendimas yra pagrįsti neteisingu Ekimen dekreto aiškinimu. Iš tikrųjų tai, kaip Komisija suprato dekretą šiuose dviejuose sprendimuose, atitinka dekreto teksto formuluotę ir turinį (žr. 118–124 punktus).

231    Galiausiai konstatuotina, kad ieškovės nepateikė jokio įrodymo, jog Komisija suteikė joms ypatingas garantijas, leidžiančias puoselėti teisėtus lūkesčius dėl pagalbos elemento, kurio neapėmė 1996 m. gruodžio 12 d. Ekimen schemą patvirtinantis sprendimas, suderinamumo su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Preussag Stahl prieš Komisiją, T‑129/96, Rink. p. II‑609, 78 punktą).

232    Iš to, kas pasakyta matyti, kad pirmasis argumentas yra atmestinas.

233    Antra, dėl mokesčių kredito ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 aiškina, kad Komisija 1993 m. gegužės 10 d. priėmė Sprendimą 93/337/EEB dėl fiskalinės pagalbos investicijoms Baskų krašte sistemos (OL L 134, p. 25), susijusį būtent su Norma Foral Nr. 28/1988, kur ji paskelbė, kad tam tikros šioje Norma Foral numatytos mokesčių lengvatos, ypač mokesčių kreditas įgyvendintoms investicijoms, yra su bendrąja rinka nesuderinama pagalba, nes prieštarauja EB sutarties 52 straipsniui (po pakeitimo – EB 43 straipsnis). Buvo priimtos nuostatos, reikalingos suderinti regiono teisės aktus su Sprendimu 93/337, ir 1995 m. vasario 3 d. raštu Komisija oficialiai pranešė Ispanijos valdžios institucijoms apie savo pritarimą priimtam sprendimui. Panaikinus nesuderinamumą, ir Ispanijos valdžios institucijos, ir pati Komisija manė, kad su valstybės pagalba susijusi problema buvo išspręsta. Ieškovės tvirtina, kad dėl šios priežasties Komisija niekada nebuvo pradėjusi su valstybės pagalba susijusios procedūros bei nepareiškė prieštaravimo dėl panašių vėliau priimtų fiskalinių normų. Ieškovių manymu, Komisija sukėlė Demesa ir kitiems ūkio subjektams, kuriems buvo taikomi nagrinėjami regiono teisės aktai, teisėtų lūkesčių, kad Diputación Foral de Álava priimtoms fiskalinėms priemonėms Komisija pritarė, nes jos nepažeidžia EB sutarties 52 straipsnio.

234    Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad net jei 1995 m. vasario 3 d. Komisijos raštas būtų aiškinamas kaip patvirtinantis, kad Norma Foral Nr. 28/1988 nuo šio momento yra suderinama su bendrąja rinka, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio d punkte numatytas mokesčių kreditas šia Norma Foral įvestas nebuvo, todėl jo neapėmė nei Sprendimas 93/337, nei 1995 m. vasario 3 d. raštas. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime numatytas mokesčių kreditas buvo įvestas Norma Foral Nr. 22/1994. Todėl šis mokesčių kreditas yra nauja pagalba, apie kurią Komisija turėjo būti informuota pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį (žr. 173 punkte minėto sprendimo Namur-Les assurances du crédit 13 punktą).

235    Tačiau neginčijama, kad ginčijame sprendime numatytas mokesčių kreditas buvo įvestas be išankstinio pranešimo, pažeidžiant Sutarties 93 straipsnio 3 dalį.

236    Šių konstatavimų pakanka, kad nagrinėjamas argumentas būtų atmestas. Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teisėtų lūkesčių pripažinimas iš esmės suponuoja pagalbos suteikimą laikantis Sutarties 93 straipsnyje numatytos procedūros, tačiau šiuo atveju taip nebuvo. Iš esmės pripažįstama, kad paprastai rūpestingas ūkio subjektas ir regiono valdžios institucija turi įsitikinti, jog šios procedūros buvo laikomasi (1990 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑5/89, Rink. p. I‑3437, 17 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BFM ir EFIM prieš Komisiją, T‑126/96 ir T‑127/96, Rink. p. II‑3437, 69 punktas).

237    Papildomai reikėtų dar kartą pažymėti, kad pateikdamos šį argumentą ieškovės klaidingai suprato Sprendimą 93/337. Iš tikrųjų šiame sprendime Komisija pripažino nagrinėjamą pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka ne tik todėl, kad ji prieštaravo Sutarties 52 straipsniui, bet ir todėl, kad ji neatitiko įvairių su pagalba susijusių taisyklių, kaip antai regioninės pagalbos taisyklių, sektorinės pagalbos taisyklių, SVI pagalbos taisyklių ir pagalbos kaupimo sistemos (Sprendimo 93/337 V punktas). Dėl 1995 m. vasario 3 d. rašto pažymėtina, kad Komisija jame tik pripažino faktą, jog ginčijama mokesčių schema nebepažeidžia Sutarties 52 straipsnio, tačiau neišsako nuomonės, ar ginčijama schema suderinama su įvairiomis Sprendime 93/337 minėtomis pagalbos taisyklėmis.

238    Darytina išvada, kad Komisija negalėjo sukelti ieškovėms teisėtų lūkesčių, jog Norma Foral Nr. 22/1994 įvestas mokesčių kreditas bus pripažintas suderinamu su bendrąja rinka, net jeigu jis buvo analogiškas fiskaline priemone nustatytam mokesčių kreditui, kuris buvo Komisijos sprendimo 93/337 ir 1995 m. vasario 3 d. jos rašto dalykas.

239    Todėl ir antrasis teisinis pagrindas yra nepriimtinas.

III –  Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

240    Ieškovės bylose T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99 mano, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje numatytų įvairių priemonių vertinimas pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį yra nepakankamai motyvuotas.

241    Visų pirma reikia priminti, kad pagal Sutarties 190 straipsnį reikalaujama motyvacija turi atitikti priimto teisės akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, jog suinteresuotieji asmenys žinotų priimtos priemonės pagrindus tam, kad galėtų apginti savo teises, o Bendrijos teismas – vykdyti priežiūrą. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad nereikalaujama motyvuose nurodyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes akto motyvų atitiktis Sutarties 190 straipsnio reikalavimams vertinama atsižvelgiant ne tik į jo teksto formuluotę, bet ir į akto kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑56/93, Rink. p. I‑723, 86 punktas ir minėta teismų praktika).

242    Taikoma kvalifikuojant kaip pagalba pareiga motyvuoti reikalauja, kad būtų nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad atitinkama pagalba patenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (50 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, 64 punktas; 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Cityflyer Express prieš Komisiją, T‑16/96, Rink. p. II‑757, 66 punktas ir 144 punkte minėto sprendimo CETM prieš Komisiją 59 punktas).

243    Visų pirma ieškovės bylose T‑129/99 ir T‑148/99 pastebi, kad ginčijamas sprendimas neapibrėžia dėl Demesa tariamai suteiktos valstybės pagalbos paveiktos rinkos. Šis sprendimas nepaaiškina, ar susijusi rinka yra apskritai buitinių elektros prietaisų, didelių buitinių prietaisų, šaldytuvų ar kita rinka. Ieškovė byloje T‑148/99 priduria, kad susijusios rinkos apibrėžimas yra būtina sąlyga siekiant įvertinti poveikį, kurį valstybės pagalbai priskirtina priemonė gali daryti konkurencijai.

244    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 patvirtina, kad Demesa yra vienintelė tik šaldytuvus „no frost“ gaminanti įmonė. Vis dėlto ginčijamame sprendime į šią aplinkybę neatsižvelgiama. Ieškovės byloje T‑129/99 mano, kad šaldiklių rinka skiriasi nuo šaldytuvų rinkos.

245    Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo motyvų (V.1 punktas) matyti, jog Komisija apibrėžė Europos šaldytuvų ir šaldiklių rinką kaip susijusią rinką. Anot jos, tai viena rinka, nes „namų ūkiai linkę atskirus šaldytuvus ir šaldiklius pakeisti į kombinuotus prietaisus (šaldytuvas-šaldiklis)“ (ginčijamo sprendimo V.1 punkto ketvirtoji pastraipa). Ginčijamo sprendimo V.1 punkte pateikiamas nagrinėjamos rinkos smulkus aprašymas, dėl to atitinkantis Sutarties 190 straipsnio reikalavimus.

246    Antra, ieškovė byloje T‑127/99 tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė elementus, kurių pagrindu ji pripažino 1 straipsnio d ir e punktuose nurodytas fiskalines priemones atrankinėmis. Ginčijamame sprendime nedetalizuojama, ar visi nurodyti elementai, susiję atitinkamai su mokesčių kredito mechanizmu ir mokesčio bazės sumažinimu, leidžia pripažinti šias priemones atrankinėmis, ar pakanka tik vieno elemento, kad būtų galima konstatuoti valstybės pagalbą Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme.

247    Šis argumentas taip pat atmestinas. Iš ginčijamo sprendimo (V.2.4.1 punkto dvyliktoji–aštuonioliktoji pastraipos ir V.2.4.2 punkto šešioliktoji ir septynioliktoji pastraipos) matyti, jog pakanka tik vieno priemonės atrankinį pobūdį patvirtinančio elemento, kad ji nebūtų laikoma bendra priemone

248    Trečia, ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 mano, kad Komisijos tvirtinimai, jog ginčijamų fiskalinių priemonių nepateisina sistemos pobūdis ar struktūra, nėra pakankamai motyvuoti. Anot jų, Komisija iš viso šio klausimo nenagrinėjo.

249    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo V.2.4.2 punkto septynioliktojoje pastraipoje Komisija paaiškina: kadangi atrankinės fiskalinės priemonės tikslas yra pramonės politika, ši priemonė negali būti laikoma atitinkančia nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdį ar struktūrą. Taigi sprendimo motyvai ieškovėms leido suprasti, kodėl Komisija nusprendė, jog ginčijamo sprendimo numatytų fiskalinių priemonių nepateisina nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdis ir struktūra.

250    Be to, kaip pabrėžia Komisija, pateisinimas nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra yra valstybės pagalbos draudimo principo išimtis ir todėl turi būti aiškinamas griežtai. Kadangi Ispanijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą nepateikė jokio argumento, susijusio su ginčijamų priemonių atitiktimi mokesčių sistemą reguliuojantiems principams, Komisija net neprivalėjo motyvuoti savo sprendimo šiuo klausimu (žr. 164 punkte minėtos generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje, kurioje priimtas 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją, 27 punktą).

251    Taigi šis paskutinis argumentas taip pat atmestinas.

252    Iš to, kas pasakyta matyti, kad trečiasis teisinis pagrindas yra nepriimtinas.

IV –  Dėl ketvirtojo teisinio pagrindo, susijusio su teisių į gynybą pažeidimu

253    Ieškovė byloje T‑148/99 pastebi, kad nors Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra negali baigtis sankcijų skyrimu, ji vis dėlto gali turėti neigiamų ekonominių pasekmių ginčijamą pagalbą gavusioms įmonėms. Remdamasi teismų praktika (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461 ir 1994 m. birželio 29 d. Sprendimas Fiskano prieš Komisiją, C‑135/92, Rink. p. I‑2885; 1994 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lisrestal ir kt. prieš Komisiją, T‑450/93, Rink. p. II‑1177 ir 1997 m. birželio 19 d. Sprendimas Air Inter prieš Komisiją, T‑260/94, Rink. p. II‑997) ji teigia, kad Komisija turėjo ją informuoti apie procedūros pagal Sutarties 93 straipsnio 2 dalį pradžią ir vykstant tai procedūrai nustatyti jai terminą, per kurį ji būtų galėjusi tinkamu laiku išdėstyti savo poziciją dėl nustatytų faktų ir nurodytų aplinkybių tikrumo bei dėl dokumentų, kuriais Komisija grindė savo argumentus, susijusius su Bendrijos teisės pažeidimu. Ji taip pat mano, kad jai turėjo būti surengtas specialus posėdis.

254    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad administracinė procedūra valstybės pagalbos klausimu yra pradedama tik prieš atitinkamą valstybę narę. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas yra skirtas Ispanijai ir neginčijama, kad administracinėje procedūroje buvo užtikrintos jos teisės į gynybą

255    Pagalbos gavėja, kokia yra ieškovė byloje T‑148/99, administracinėje procedūroje dėl valstybės pagalbos laikoma „suinteresuotąja šalimi“ Sutarties 93 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau „suinteresuotosioms šalims“ nepriklauso nagrinėjamu teisiniu pagrindu ginama teisė. Suinteresuotosios šalys, negalinčios naudotis teise į gynyba, pripažįstama subjektams, prieš kuriuos procedūra buvo pradėta, turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje (1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Airways ir kt. ir British Midland Airways prieš Komisiją, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink. p. II‑2405, 60 ir 61 punktai). Todėl pagal Sutarties 93 straipsnio 2 dalį jos turi teisę pateikti savo pastabas šioje nuostatoje nurodytoje nagrinėjimo stadijoje.

256    Neginčytina, kad Komisija dviem Oficialiajame leidinyje paskelbtais pranešimais (žr. 25 ir 27 punktus) pakvietė „suinteresuotąsias šalis“ teikti pastabas dėl ginčijamame sprendime nurodytų priemonių.

257    Net jeigu ieškovė byloje T‑148/99 į šiuos pranešimus nesureagavo, reikia konstatuoti, kad ji, kaip bet kuri kita suinteresuotoji šalis, buvo pakviesta teikti pastabas administracinėje procedūroje. Taigi ieškovės byloje T‑148/99 procedūrinės teisės, kildinamos iš Sutarties 93 straipsnio 2 dalies, nebuvo pažeistos.

258    Ieškovės byloje T‑129/99 nurodo jų teisių į gynybą pažeidimą, susijusį su tuo, kad per administracinę procedūrą Komisija nenurodė jokio galimo Ekimen dekreto 7 straipsnio d punkto pažeidimo.

259    Reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog remiantis Ekimen dekreto 7 straipsnio d punktu Demesa tretiesiems asmenims perleisti įrengimai negali būti subsidijuojami pagal šį dekretą (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto paskutinė pastraipa).

260    Kadangi jau buvo konstatuota, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punktas turi būti panaikintas tiek, kiek šie įrengimai nepriskiriami tinkamoms išlaidoms pagal Ekimen pagalbos schemą (žr. 138 punktą), šis argumentas neturi prasmės.

261     Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ketvirtasis teisinis pagrindas yra nepagrįstas.

V –  Dėl penktojo teisinio pagrindo, susijusio su Sutarties 92 straipsnio 3 dalies pažeidimu

262    Visų pirma ieškovės byloje T‑129/99 mano, kad Komisija suklydo atsisakydama ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a–c punktuose numatytus elementus laikyti regionine pagalba Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punkto prasme. Jos pabrėžia, kad didžiausias pagalbos Baskų krašte intensyvumas yra 25 % GSE (ginčijamo sprendimo II.3 punkto trečioji pastraipa). Demesa suteikta 25 % BSE subsidija atitinka 18,76 % GSE intensyvumo (ginčijamo sprendimo II.4 punkto šeštoji pastraipa). Tokiomis aplinkybėmis Komisijos pasiūlyta 20 % BSE subsidija pagal Ekimen schemą atitiktų 15 % GSE, todėl papildomos 10 % GSE subsidijos suteikimas turėtų būti leistinas pagal Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punktą.

263    Konstatuotina, kad ginčijamame sprendime Komisija pripažino, jog „Vitorija-Gasteisas yra regione, kuriam leidžiama pasinaudoti regionine pagalba pagal (Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punktą). Didžiausias pagalbos Baskų krašte intensyvumas yra 25 % (GSE) (35 % (SVI) atveju)“ (ginčijamo sprendimo 20 puslapis, dešimtoji pastraipa).

264    Vis dėlto Komisijos įtvirtinta 25 % GSE riba Baskų kraštui tik parodo, kad Komisija turės priimti palankų sprendimą dėl šią ribą atitinkančios Baskų regioninės pagalbos, patenkančios į Sutarties 92 straipsnio 3 dalies a arba c punkto taikymo sritį. Tačiau tai nereiškia, kad bet kuri šios ribos neviršijanti Baskų krašte suteikta individuali pagalba automatiškai bus suderinama su bendrąja rinka.

265    Pastebėtina, kad tik Komisijos patvirtinta regioninės pagalbos schema, kuria šiuo atveju pasinaudojo Demesa, yra Ekimen dekreto nustatyta pagalbos schema. Vis dėlto pagal šį dekretą Demesa suteiktos subsidijos dalis „turi naujos pagalbos požymių, atsižvelgiant į tai, kad ji nepatenka į anksčiau patvirtintą schemą“ (ginčijamo sprendimo V.2.3 punkto keturioliktoji pastraipa). Kitos ginčijamame sprendime nurodytos pagalbos neapima jokia kita Komisijos patvirtinta bendra regioninės pagalbos schema.

266    Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Komisija ginčijamame sprendime (20 puslapis, trečioji ir ketvirtoji pastraipos) pagrįstai galėjo nuspręsti, jog pagalba, kurios suderinamumą su bendrąja rinka ji turėjo išnagrinėti, yra pagalba ad hoc.

267    Vis dėlto pagalba ad hoc neturėtų trukdyti šią pagalbą priskirti regioninei pagalbai pagal Sutarties 92 straipsnio 3 dalies a arba c punktus (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 49 punktą).

268    Konstatuotina, kad ieškovės byloje T‑129/99 netvirtina, jog Demesa suteiktai pagalbai turi būti taikoma Sutarties 92 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta išimtis. Šių ieškovių manymu, Komisija suklydo, atsisakydama ginčijamą pagalbą laikyti regionine pagalba, patenkančia į Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo sritį.

269    Ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad Demesa suteikta pagalba negali būti laikoma Sutarties 93 straipsnio 3 dalies c punkte numatytas sąlygas tenkinančia regionine pagalba dėl įvairių priežasčių. Visų pirma ji konstatavo, kad Bendrijos lygiu šaldytuvų-šaldiklių rinkoje yra perteklius, paskatinęs restruktūrizavimą, kuris savo ruožtu lėmė pajėgumų sumažėjimą ar produkcijos perkelimą, susijusį su dideliu darbo vietų sumažėjimu Bendrijoje. Todėl, Komisijos manymu, Demesa suteikta pagalba prisideda prie situacijos blogėjimo (ginčijamo sprendimo 20 p., penktoji pastraipa). Šiame ekonominiame kontekste Komisija padarė išvadą, kad ginčijama pagalba nepadės sukurti realių darbo vietų Bendrijoje, Ispanijoje ar net Baskų krašte ir neatneš kitos ekonominės naudos (ginčijamo sprendimo 20 p., šeštoji pastraipa). Komisija priduria, kad „faktas, jog 1998 m. buvo pastebėtas paklausos Bendrijos rinkoje padidėjimas, niekaip nesumenkina to fakto, jog pramonė ir toliau prisitaiko prie perteklinių gamybos pajėgumų Bendrijoje, naikindama didelį darbo vietų skaičių“ (ginčijamo sprendimo 20 p., šeštoji pastraipa). Ji nurodo MCC grupės, įsisteigusios Baskų krašte, 120 su šaldytuvų gamyba susijusių darbo vietų panaikinimą dėl blogų rinkos sąlygų (ginčijamo sprendimo 20 p., šeštoji pastraipa).

270    Vis dėlto ieškovės byloje T‑129/99 ginčija analizę, kurią šiuo klausimu atliko Komisija ginčijamame sprendime ir kurios pagrindu padarė išvadą dėl pagalbos nesuderinamumo. Pirma, Ispanijos buitinių elektros prietaisų sektoriaus analizė, pateikiama Master Cadena, šio sektoriaus platinimo lyderės Ispanijoje, ataskaitoje, rodo, kad ilgalaikio naudojimo prekių rinka 1997 m. padidėjo 5 %, palyginti su 1996 metais. Stambių buitinės technikos prietaisų rinka taip pat padidėjo 5,1 %, o šaldytuvų-šaldiklių rinka – 3,8 %. Taigi Demesa pasirodymas Ispanijos rinkoje galėjo būti lengvai „absorbuotas“. Antra, su šaldytuvų sektoriumi susiję Komisijai pateikti duomenys rodo, kad, išskyrus Vokietiją ir Austriją, Europos rinka 1996–1997 m. gerokai išaugo apie 10 % daugelyje Europos šalių, o Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Norvegijoje net daugiau. Šaldytuvų rinkos metinio augimo vidurkis yra 1,7 %. Rinka plečiasi į Skandinaviją ir Rytų Europą. Šaldytuvų gamyba Ispanijoje nuo 1995 m. iki 1997 m. išaugo 10 %.

271    Ši informacija atitinka Eurostato pateiktus duomenis ir patvirtina, kad Ispanijoje kombinuotų šaldytuvų gamyba gerokai padidėjo. Be to, pagal žurnalo „Consumer Europe“ prognozes šaldytuvų mažmeninė prekyba 1996–2001 m. padidėjo 10 %.

272    Iš šių įvairių elementų ieškovės byloje T‑129/99 padarė išvadą, kad Demesa investicijos yra naudingos Baskų kraštui, kuris susiduria su rimtomis struktūrinėmis užimtumo ir jo įmonių konkurencijos problemomis, o šiai įmonei suteiktos lengvatos nedaro tokio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, kad tai prieštarautų bendriesiems interesams Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punkto prasme. Todėl, remiantis šia nuostata, Demesa suteikta pagalba laikytina suderinama su bendrąja rinka.

273    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad sprendimo dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, kuris apima sudėtingą ekonominį vertinimą, teisminė kontrolė turi apsiriboti procedūros taisyklių laikymosi ir motyvavimo, faktinių aplinkybių, kuriomis buvo pagrįstas ginčijamas sprendimas, tikslumo, akivaizdžios klaidos vertinant šias faktines aplinkybes arba piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu. Konkrečiai kalbant, Pirmosios instancijos teismas savo ekonominiu vertinimu neturi pakeisti sprendimo autoriaus vertinimo (241 punkte minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 11 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 56 punktas).

274    Konstatuotina, kad Komisija 269 punkte nurodytus tvirtinimus pagrindė dokumentais, kurie visi buvo paminėti ginčijamame sprendime (V.1 punktas). Ieškovės netvirtina, kad Komisija iškraipė šių dokumentų turinį.

275    Be to, pastebėtina, kad nė vienas iš ieškovių byloje T‑129/99 nurodytų elementų neprieštarauja Komisijos tvirtinimui, jog Bendrijos šaldytuvų-šaldiklių rinkoje yra gamybos perteklius. Pirma, reikia priminti, kad rinkos perteklių patvirtina ir Demesa verslo planas (žr. 218 punktą). Antra, konstatavimas, kad pardavimas rinkoje išaugo, dar nereiškia, kad perteklius Europoje išnyko. Komisija ginčijamame sprendime netgi teigia, kad „faktas, jog 1998 m. buvo pastebėtas paklausos Bendrijos rinkoje padidėjimas, niekaip nesumenkina to fakto, jog pramonė ir toliau prisitaiko prie perteklinių gamybos pajėgumų Bendrijoje, naikindama didelį darbo vietų skaičių“ (ginčijamo sprendimo 20 p., šeštoji pastraipa).

276    Minėtos ieškovės neginčija, kad nagrinėjamame sektoriuje buvo prarasta darbo vietų.

277    Todėl darytina išvada, kad ieškovių byloje T‑129/99 tvirtinimai neįrodo, jog Komisija padarė aiškią vertinimo klaidą teigdama, kad Demesa suteikta žymi pagalba naujiems gamybos pajėgumams įdiegti šaldytuvų-šaldiklių rinkoje yra nesuderinama su bendrąja rinka.

278    Taigi penktasis teisinis pagrindas taip pat yra nepagrįstas.

 Dėl prašymo pateikti dokumentus, susijusius su ginčijamo sprendimo priėmimu

279    Ieškovės bylose T‑127/99 ir T‑148/99 prašo, kad Komisijai būtų nurodyta pateikti vidaus dokumentus, susijusius su ginčijamo sprendimo priėmimu. Ieškovės byloje T‑129/99 prašo pateikti visą su ginčijamu sprendimu susijusią administracinės bylos medžiagą.

280    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovės neįrodė, jog dokumentai, kurių jos reikalauja, būtų naudingi jų argumentams ar ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolei.

281    Tokiomis aplinkybėmis prašymai pateikti dokumentus yra atmestini (šiuo klausimu žr. 242 punkte minėto sprendimo Cityflyer Express 102–106 punktus).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

282    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi dalis ieškovių ir Komisijos reikalavimų nepatenkinta, kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

283    Remiantis Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies paskutiniąja pastraipa, į bylą įstojusios šalys pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Ieškinys byloje T‑129/99 yra nepriimtinas, kiek juo reikalaujama panaikinti 1999 m. vasario 24 d. Komisijos sprendimo 1999/718/EB dėl Ispanijos suteiktos pagalbos Daewoo Electronics Manufacturing España, S.A. (Demesa) 1 straipsnio d ir e punktus bei 2 straipsnio 1 dalies b punktą.

2.      Bylose T‑129/99 ir T‑148/99 panaikinti Sprendimo 1999/718 1 straipsnio a punktą.

3.      Bylose T‑129/99 ir T‑148/99 panaikinti Sprendimo 1999/718 1 straipsnio b punktą.

4.      Bylose T‑129/99 ir T‑148/99 panaikinti Sprendimo 1999/718 1 straipsnio c punktą, kiek juo tinkamoms pagal Ekimen pagalbos schemą išlaidoms nepriskiriama 1 803 036,36 EUR vertės įrengimų.

5.      Bylose T‑129/99 ir T‑148/99 panaikinti Sprendimo 1999/718 1 straipsnio e punktą.

6.      Bylose T‑129/99 ir T‑148/99 panaikinti Sprendimo 1999/718 2 straipsnio 1 dalies a punktą, kiek Ispanijos Karalystei nurodoma išsiieškoti iš Demesa pagalbą, susijusią su to paties sprendimo 1 straipsnio c punkto panaikinta dalimi.

7.      Bylose T‑127/99 ir T‑148/99 panaikinti Sprendimo 1999/718 2 straipsnio 1 dalies b punktą, kiek jis nukreipia į to paties sprendimo 1 straipsnio e punktą.

8.      Atmesti likusią ieškinių dalį.

9.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Lenaerts Tiili

Moura Ramos       Jaeger

Paskelbta 2002 m. kovo 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

H. Jung        M. Jaeger

* Proceso kalba: ispanų.