Language of document : ECLI:EU:T:2010:539

BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 16 d.

Byla T‑364/09 P

Giorgio Lebedef

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas — Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Kasmetinės atostogos — Delegavimas vykdyti atstovavimo veiklą profesinėje sąjungoje ne visą darbo dieną — Neteisėtas nebuvimas — Dienų iš kasmetinių atostogų išskaičiavimas — Pareigūnų tarnybos nuostatų 60 straipsnis“

Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2009 m. liepos 7 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Lebedef prieš Komisiją (F‑39/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑241 ir II‑A‑1‑1305), kuriuo siekiama panaikinti šį sprendimą.

Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. Giorgio Lebedef padengia savo bei Europos Komisijos bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Atstovavimas — Personalo atstovų apsauga — Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šešta pastraipa)

2.      Apeliacinis skundas — Pagrindai — Apeliacinio skundo pagrindas, nurodytas dėl sprendimo motyvo, kuris nebūtinas grindžiant jo rezoliucinę dalį — Netinkamas pagrindas

(SESV 257 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnis)

3.      Apeliacinis skundas — Pagrindai — Teisės klaidos, kuria remiamasi, nenurodymas — Nepriimtinumas

(SESV 257 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas)

4.      Apeliacinis skundas — Pagrindai — Nepakankama motyvacija — Tarnautojų teismo rėmimasis netiesioginiais motyvais — Leistinumas — Sąlygos

(Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos antru sakiniu siekiama užtikrinti Personalo komiteto narių ir šio komiteto į pagal Tarnybos nuostatus ar institucijos įkurtas struktūras paskirtų pareigūnų teises, apsaugant nuo bet kokios žalos, kurią jie galėtų patirti dėl savo, kaip personalo atstovų, veiklos. Be to, šios nuostatos pirmu sakiniu siekiama supaprastinti pareigūnų dalyvavimą personalo atstovavimo veikloje jiems leidžiant atstovauti personalui darbo valandomis, kurios paprastai skirtos jų įprastiniam darbui institucijoje, bet ne daugiau.

Tačiau, pirma, šia nuostata nesiekiama atleisti pareigūnų, kurie vykdo personalo atstovavimo veiklą ir kurie nėra tam deleguoti, nuo kitų, ypač Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytų, pareigų ir ši nuostata neturi tokio poveikio. Pareigūnas visą laiką turi būti institucijos žinioje. Antra, tai, kad atstovavimas pagal Tarnybos nuostatus laikomas institucijoje vykdomo „darbo dalimi“, nereiškia, kad pareigūnas, vykdantis šią veiklą, laikytinas esančiu paskyrimo vietoje ir nelaikytinas nesančiu joje. Toks aiškinimas nepagrįstas nei Tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio šeštos pastraipos tekstu, nei jos tikslu.

(žr. 23 ir 24 punktus)

Nuoroda: 2000 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo F prieš Parlamentą, T‑110/99 ir T‑160/99, Rink. VT p. I‑A‑291 ir II‑1333, 64 punktas.

2.      Apeliaciniame skunde pateiktas pagrindas dėl skundžiamo Tarnautojų teismo sprendimo motyvų, kurie nėra būtini grindžiant sprendimą, yra netinkamas ir dėl to jį reikia atmesti.

(žr. 31 punktą)

Nuoroda: 2010 m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo De Fays prieš Komisiją, T‑355/08 P, 56 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

3.      Iš Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio, taip pat iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde reikia aiškiai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo skundžiamas dalis ir teisinius argumentus, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas. Šis reikalavimas neįvykdomas, jei apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, konkrečiai skirtų nagrinėjamame sprendime ar nutartyje padarytai teisės klaidai nustatyti.

Be to, teiginiai, kurie yra pernelyg bendri ir netikslūs, kad juos būtų galima teisiškai įvertinti, turi būti laikomi akivaizdžiai nepriimtinais.

(žr. 32 punktą)

Nuoroda: 2009 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo nutarties Correia de Matos prieš Komisiją, C‑290/08 P, Rink. p. I‑0000, 18 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2010 m. gegužės 6 d. Bendrojo Teismo nutarties Kerelov prieš Komisiją, T‑100/08 P, 39 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

4.      Pareiga motyvuoti sprendimus išplaukia iš Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, remiantis to paties statuto I priedo 7 straipsnio pirma pastraipa taikomo ir Tarnautojų teismui. Tarnautojų teismo sprendimai turi būti pakankamai motyvuoti, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti savo teisminę kontrolę. Ši pareiga negali būti aiškinama taip, jog Tarnautojų teismas privalo detaliai atsakyti į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nepakankamai aiškus bei tikslus ir nepagrįstas detaliais įrodymais. Motyvavimas gali būti netiesioginis, jeigu jis leidžia atitinkamai šaliai sužinoti priežastis, dėl kurių pirmosios instancijos teismas atmetė jos argumentus, o apeliacinės instancijos teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę.

(žr. 71–73 punktus)

Nuoroda: 2010 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo sprendimo Doktor prieš Tarybą, T‑248/08 P, 64 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2010 m. rugsėjo 1 d. Bendrojo Teismo sprendimo Skareby prieš Komisiją, T‑91/09 P, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.