GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2022 m. birželio 30 d.(1)
Byla C‑280/21
P.I.,
dalyvaujant
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas arba papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95/ES – Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos – Grėsmė būti persekiojamam – Persekiojimo priežastys – Sąvoka „politinės pažiūros“ – Pasipriešinimas korumpuotai grupei, turinčiai įtaką valstybės lygiu“
I. Įvadas
1. Šioje byloje prašoma išaiškinti sąvoką „politinės pažiūros“, kaip ji apibrėžta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų(2).
2. Atsakydamas į pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turės galimybę išaiškinti, kaip turi būti suprantamos politinės pažiūros, kuriomis gali būti grindžiamas prašymas pripažinti pabėgėlio statusą, jeigu prašytojas jomis nesiremia, bet jas jam priskyrė persekiojimo vykdytojas.
3. Siūlysiu Teisingumo Teismui atsakyti taip, kad šios priskiriamos politinės pažiūros turi atitikti Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte pateiktą apibrėžtį, turi būti įrodytos pagal šios direktyvos 4 straipsnio reikalavimus ir dėl jų valstybės valdžios institucijos gali taikyti represijas.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
4. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso(3), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso(4) (toliau – Ženevos konvencija), I skyriaus 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų <…> negali ar bijo į ją grįžti“.
B. Sąjungos teisė
5. Direktyvos 2011/95 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos“.
6. Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis;
<…>“
7. Šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
„Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:
a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;
b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;
c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;
d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir
e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas.“
8. Šios direktyvos 6 straipsnyje „Persekiojimo vykdytojai ar didelės žalos darytojai“ nurodyta:
„Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti:
a) valstybė;
<…>
c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“
9. Direktyvos 2011/95 9 straipsnis „Persekiojimo veiksmai“ suformuluotas taip:
„1. Tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti:
a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos[(5)] 15 straipsnio 2 dalį, arba
b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.
2. Persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali būti, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis:
<…>
b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant;
c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas;
<…>
3. Pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį, arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.“
10. Direktyvos 2011/95 10 straipsnio „Persekiojimo priežastys“ 1 dalies e punkte ir 2 dalyje nustatyta:
„1. Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius:
<…>
e) politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų.
2. Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.“
C. Lietuvos teisė
11. Lietuvoje pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas reglamentuojami 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. IX‑2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“(6) (šioje byloje taikytina redakcija), kuriuo į vidaus teisę perkeliama, be kita ko, Direktyva 2011/95.
12. Šio įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta:
„[Prieglobsčio prašytojas privalo] prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.“
13. Šio įstatymo 83 straipsnio, kuriame reglamentuojamas prašymo suteikti prieglobstį vertinimas, 1, 2 ir 5 dalyse nustatyta:
„1. Prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju.
2. Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
<…>
5. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.“
14. Šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje išdėstyta:
„Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.“
III. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudicinis klausimas
15. P.I. kreipėsi į teismą dėl 2020 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimo nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvoje motyvuojant tuo, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje numatytų tokio statuso suteikimo reikalavimų.
16. Kadangi 2021 m. sausio 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (Lietuva) atmetė skundą, dėl tokio jo sprendimo P.I. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą.
17. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 2019 m. liepos 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame paaiškino, kad 2010 m. trečiojoje šalyje, kurios pilietybę jis turi, su įmone, priklausančia su valdžios sluoksniais ir žvalgyba susijusiam asmeniui, jis sudarė sutartį, pagal kurią šiai įmonei pervedė 690 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD) (apie 647 500 eurų), bet vėliau jis pareikalavo šią sumą grąžinti, nes kontrahentas neperleido akcijų, už kurias buvo sumokėta.
18. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 2015 m. spalio–lapkričio mėnesiais per ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurią inicijavo įmonės, su kuria jis sudarė sutartį, savininkas, prieš pareiškėją imtasi aktyvių veiksmų; dėl šios priežasties 2015 m. gruodį jis nepalankiomis sąlygomis atsisakė didžiosios dalies savo projekto ir jo įmonės kontrolę perėmė kitiems dviem asmenims priklausančios įmonės. Tas teismas pažymi, kad 2016 m. sausio mėn. baudžiamoji byla buvo nutraukta ir pareiškėjas dėl neteisėto projekto užgrobimo mėgino gintis teismuose. Minėtas teismas nurodo, kad 2016 m. balandžio mėn. su jo įmonės naujaisiais savininkais susijęs asmuo davė parodymus prieš jį ir ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, o atitinkamai 2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. priimti nutarimai patraukti pareiškėją kaltinamuoju ir suimti ir kad jis neteko likusios projekto dalies.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad, pirma, pareiškėjas skundžia Migracijos departamento išvadą, kad nėra tikimybės, jog jam gresia persekiojimas dėl politinių pažiūrų, nors vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas aukščiausiam kleptokratiniam sluoksniui priklausančių asmenų, nusprendusių perimti ir išgrobstyti jo įmonę, sufabrikuotoje byloje, ir, antra, jis neturi galimybės apginti savo nuosavybės teisių, o jo laisvei, saugumui ir gyvybei gresia pavojus. Be to, tas teismas nurodo, kad pareiškėjas teigia, jog nedalyvauja politikoje, tačiau, dalyvaudamas versle, nenusileido su valdžia artimai susijusiems asmenims, todėl jam gresia baudžiamasis persekiojimas dėl politinių įsitikinimų. Minėtas teismas teigia, jog pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento analize, pagal kurią sistema, nuo kurios jis nukentėjo, yra civilizuota teisminė ir politinė sistema ir sutarties nevykdęs įmonės savininkas nesusijęs su žmogaus teisių pažeidimu, nors vykdomas korupcinių ryšių paveiktas jo baudžiamasis persekiojimas ir vienas iš verslininkų bendradarbiauja su sulaikymo sistemos pareigūnais.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Migracijos departamentas nusprendė, jog pareiškėjas neatitinka nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos suteikimo sąlygų, nes pabėgėlio statusas gali būti suteiktas dėl baudžiamojo persekiojimo grėsmės tik jeigu jis grindžiamas viena iš Ženevos konvencijoje nurodytų priežasčių (šiuo atveju – realiais ar priskirtais politiniais įsitikinimais). Be to, tas teismas priduria, kad Migracijos departamentas nurodo, jog jo atliktame tyrime nustatytos ir tikėtinos priežastys sietinos su ekonominio pobūdžio interesais, finansine nauda ar korupciniais ryšiais.
21. Priminęs, kad pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 3 dalį šios direktyvos 10 straipsnyje nurodytas priežastis ir persekiojimo veiksmus turi sieti priežastinis ryšys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ką reiškia „politinės pažiūros“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
22. Minėtas teismas primena, kad pareiškėjas per visą tyrimą nuosekliai teigė, kad su valdžia korupciniais ryšiais susiję asmenys jam nepalankiomis sąlygomis perėmė jo turtą, kad, jam pasipriešinus šiems veiksmams, vieno iš verslininkų iniciatyva buvo pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas, vėliau jis nutrauktas, o paskui, pareiškėjui pamėginus apginti savo teises teisme, atnaujintas ir priimti procesiniai sprendimai bei nutarimas skirti suėmimą.
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal nacionalinę teisę baudžiamasis persekiojimas ar baudimas yra persekiojimas, jeigu yra neproporcingas ar diskriminacinis, t. y. grindžiamas, be kita ko, politiniais įsitikinimais, ir kad, kaip jis mano, labiau tikėtina nei netikėtina, kad pareiškėjui gresia persekiojimas.
24. Be to, tas teismas nurodo, kad vien persekiojimo nepakanka, jis turi būti grindžiamas viena iš Ženevos konvencijoje nurodytų priežasčių, priežastiniu ryšiu susijusių su persekiojimo veiksmais. Teismas paaiškina, kad, anot pareiškėjo, ši priežastis yra jo politinės pažiūros, o ši sąvoka plačiai apibrėžta Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO) nurodo, kad politiniai įsitikinimai turėtų būti aiškinami plačiai tam, kad būtų užtikrintas Ženevos konvencijos veiksmingumas, ir kad ši sąvoka gali apimti bet kokią nuomonę visais klausimais, kurie gali būti susiję su valstybės, vyriausybės ir politikos aparatu. Tas teismas daro išvadą, kad taikant Direktyvą 2011/95 veiksmai gali būti laikomi politiniais atitinkamoje kilmės šalyje, nepaisant to, kad jie gali būti nežymūs ar netgi ne atvirai politiniai.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – JTVPRK) mokymo vadove taip pat rekomenduojama politinių įsitikinimų sąvoką aiškinti plačiai, kaip apimančią bet kokią nuomonę klausimais, kuriais užsiima valstybė, valdžios institucijos ar visuomenė, ir nurodoma, kad lemiamas dalykas yra tai, ar šiuos įsitikinimus toleruoja valdžios institucijos ar visuomenė. Tas teismas teigia, kad 2019 m. atnaujintame JTVPRK vadove(7) nurodyta, kad ne visada įmanoma nustatyti priežastinį ryšį tarp pareiškėjo išsakytos nuomonės ir elgesio, kurį pareiškėjas patyrė ar bijo patirti, ir kad dažniausiai šis elgesys pasireiškia kaip sankcija už tariamai nusikalstamas veikas prieš valdžią.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis teorija, Kanados jurisprudencija ir JTVPRK, pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai dėl korupcinių ryšių įtakingai grupei, kuri susidoroja su prieglobsčio prašytoju per valstybės aparatą ir nuo kurios dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, prilyginamas pareiškėjui priskiriamiems politiniams įsitikinimams, o nuo tokio persekiojimo nukentėjusiems asmenims turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.
28. Būtent šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su prieglobsčio prašytoju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio[s] dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams (angl. attributed political opinion) [Direktyvos 2011/95] 10 straipsnio prasme?“
29. Rašytines pastabas pateikė P.I., Lietuvos vyriausybė ir Europos Komisija.
IV. Analizė
30. Pirmiausia reikia priminti, kad aiškinant Direktyvą 2011/95 turi būti atsižvelgiama į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš šios direktyvos 16 konstatuojamosios dalies, aiškinant taip pat turi būti atsižvelgiama į teises, visų pirma pripažįstamas pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją(8). Laisvė turėti savo įsitikinimus saugoma pagal šios chartijos 11 straipsnį ir EŽTK 10 straipsnį.
31. Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punkte pabėgėlis apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
32. Iš šios direktyvos 9 ir 10 straipsnių matyti, kad persekiojimo veiksmus sudaro du elementai, kurie turi būti susiję:
– materialinis elementas, t. y. tos direktyvos 9 straipsnyje apibrėžtas „persekiojimo veiksmas“, dėl kurio kyla pareiškėjo baimė ir jis atsisako ar negali naudotis savo kilmės šalies apsauga, ir
– intelektinis elementas, t. y. šios direktyvos 10 straipsnyje apibrėžta „priežastis“, pagrindžianti šiuos persekiojimo veiksmus.
33. Šioje byloje nenagrinėjamas nei pirmas elementas, nei šių dviejų elementų ryšys, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas juos turės nustatyti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti vienintelę persekiojimo priežastį dėl labai konkretaus aspekto, t. y. priskiriamų politinių pažiūrų (įsitikinimų).
34. Kadangi Ženevos konvencijoje politinės pažiūros, kurios yra viena iš penkių priežasčių, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, neapibrėžtos, Direktyva 2011/95 buvo poslinkis pirmyn siekiant vienodesnio šios priežasties vertinimo valstybėse narėse(9). Pirma, jos 10 straipsnio 1 dalies e punkte pateikta sąvokos „politinės pažiūros“ apibrėžtis ir, antra, šio straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad pakanka to, jog persekiojimo vykdytojas tas politines pažiūras priskiria prašytojui, nors tai nėra realios pastarojo pažiūros.
35. Atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą Teisingumo Teismas turės paaiškinti šių dviejų sąvokų ribas ir jų tarpusavio santykį.
36. Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte pateikta neišsami politinių pažiūrų sąvokos apibrėžtis ir nurodyta, kad ši sąvoka „visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su <…> galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų“.
37. Ši apibrėžtis apima keturis skirtingus kumuliacinius elementus:
– pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusius su
– persekiojimo vykdytojais, kaip jie apibrėžti šioje direktyvoje,
– jų politika ir metodais ir
– pasireiškiančius veiksmais, kurių ėmėsi pareiškėjas, ar nepasireiškiančius tokiais veiksmais.
38. Šioje srityje kompetentinga nacionalinė institucija pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus turi patikrinti ir įvertinti jai pateiktus įrodymus dėl kiekvieno elemento.
39. Doktrinoje politiniai pabėgėliai skirstomi į dvi kategorijas: pirma, politinio pobūdžio nusikalstamas veikas padarę asmenys, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos motyvą, sunkumą ir jos politinį kontekstą(10), ir, antra, už reiškiamas politinio pasipriešinimo pažiūras persekiojami asmenys(11).
40. Dėl nacionalinėje jurisprudencijoje, o vėliau ir Sąjungos teisėje pripažintos priskiriamų politinių pažiūrų teorijos labai padaugėjo būtent šios antros kategorijos prašytojų.
41. Tik įtvirtinus priskiriamų politinių pažiūrų teoriją, be kita ko, Amerikos(12), Kanados(13), Prancūzijos(14) ir Belgijos(15) teismų praktikoje, Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 2 dalimi ji buvo įtraukta į Sąjungos teisę ir Teisingumo Teismas ją pritaikė 2018 m. spalio 4 d. Sprendime Ahmedbekova(16).
42. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tarptautinės apsaugos prašytojo dalyvavimas reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme savo kilmės šaliai <…> turi būti pripažintas persekiojimo dėl „politinių pažiūrų“ priežastimi, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktą], jeigu yra pagrindas bijoti, kad nurodytas dalyvavimas šioje šalyje bus traktuojamas kaip politinio pasipriešinimo aktas, už kurį galėtų būti taikomos represijos“(17).
43. Teisingumo Teismo sprendime pavartota sąvoka „politinės pažiūros“, nes jis nurodo, kad kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) šalyje turi būti traktuojamas kaip politinio pasipriešinimo aktas, o tai reiškia, kad visi pareiškėjai, kreipęsi į tą Teismą, toje šalyje neturi būti pripažįstami „politiniais oponentais“. Taigi vien peticijos pateikimas EŽTT nėra „politinės pažiūros“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktą.
44. Manau, kad dabar nagrinėjamoje byloje reikia patikslinti Sprendime Ahmedbekova Teisingumo Teismo suformuluotą principą.
45. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas klausimas leidžia patikslinti Sprendime Ahmedbekova, kurio kontekstas labai skiriasi nuo dabar nagrinėjamos bylos konteksto, Teisingumo Teismo pavartotos sąvokos „politinio pasipriešinimo aktas“ ribas.
46. Azerbaidžano pilietė tvirtino dalyvavusi ne tik teikiant peticiją EŽTT prieš Azerbaidžaną, bet ir ginant nacionalinių valdžios institucijų persekiojamus asmenis dėl jų veiklos pagrindinių teisių gynimo srityje, taip pat prisidėjusi prie valdančiajam režimui oponuojančio televizijos kanalo(18). Būtent šių aplinkybių visuma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui leido jos veiklą kvalifikuoti kaip „politinio pasipriešinimo aktą“.
47. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotų aplinkybių, P.I. nurodo, kad sudarė sutartį, kurios kontrahentas neįvykdė. Pirmą kartą jis pareikalavo ją vykdyti imdamasis nenurodytų priemonių, o paskui, antrą kartą, – kreipdamasis į teismą. Jis atsisakė savo veiksmų dėl baudžiamojo persekiojimo, kuris buvo pradėtas po pirmojo pareikalavimo. Šis persekiojimas buvo atnaujintas jo kontrahento ir jo turtą perėmusių asmenų iniciatyva po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Vykstant baudžiamajam procesui buvo priimtas nutarimas skirti suėmimą. P.I. nesiremia jokiomis politinėmis pažiūromis, bet mano, kad teisme pareikštas ieškinys dėl skolos ir turto grąžinimo yra pasipriešinimas korumpuotai sistemai. Persekiojimo vykdytojas šį pasipriešinimą gali traktuoti kaip politinio pasipriešinimo aktą, taigi kaip politines pažiūras.
48. Kai persekiojimo vykdytojas priskiria pareiškėjui politines pažiūras ir mano, kad tai yra politinio pasipriešinimo aktas, tuomet, siekiant pripažinti, kad pareiškėjas persekiojamas dėl šios priežasties, iš tikrųjų nesvarbu, kad jo politinės pažiūros nėra tokios.
49. Tačiau ar tos politinės pažiūros turi atitikti Direktyvoje 2011/95 nustatytą apibrėžtį?
50. Esu įsitikinęs, jog, kadangi Direktyvoje 2011/95 pateikta politinių pažiūrų apibrėžtis, ji turi būti vienodai taikoma politinėms pažiūroms kvalifikuoti, nesvarbu, ar jos tikros, ar priskiriamos. Taigi šios išvados 37 punkte nurodyti keturi elementai: pažiūros tam tikru klausimu, kurios susijusios su persekiojimo vykdytoju ar kuriomis kritikuojama jo politika ar metodai, pasireiškiančios ar nepasireiškiančios veiksmais – turi būti pagrįsti pagal šios direktyvos 4 straipsnio reikalavimus.
51. Būtent ši keturių elementų visuma leis atskirti persekiojimą dėl priskiriamų politinių pažiūrų ir komercinį ginčą, po kurio pradėtas baudžiamasis persekiojimas, siekiant vienam iš kontrahentų daryti spaudimą, ir tai gali būti daroma visiškai nesiejant su politinėmis pažiūromis (taip pat ir korupcijos atveju). Ne visos nusikalstamumo aukos yra politiniai oponentai, nesvarbu, kad priskiriamos pažiūros; dar reikia, kad tai būtų politinės pažiūros.
52. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad su Direktyvos 2011/95 bendra struktūra ir tikslais būtų nesuderinama tai, kad joje numatytas statusas būtų suteikiamas trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis visiškai nesusijusi su ta, dėl kurios teikiama tarptautinė apsauga(19). Taip pat jis pažymėjo, kad atsisakymas atlikti karo tarnybą gali būti grindžiamas politinėmis priežastimis ar kitomis priežastimis, nesusijusiomis nė su viena iš direktyvoje numatytųjų(20), o tai reiškia, kad tarptautinė apsauga dėl šios priežasties netaikoma.
53. Kaip primena prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tam tikrų šalių teismų praktikoje pripažįstama, kad pranešimas apie korupciją gali būti laikomas priskiriamomis politinėmis pažiūromis(21), o JTVPRK tam tikrose savo gairėse yra nurodęs, kad narkotikų karteliais gali būti siekiama ne vien pelno, bet ir „sustiprinti ar išplėsti grupės įtaką visuomenėje“(22), todėl pasipriešinimą jų išpuoliams galima traktuoti kaip „politinį“.
54. Vis dėlto abiem šiais atvejais politinį pobūdį rodo arba aktyvus pranešimas pateikiant skundą dėl pripažintos iškerojusia korupcijos, arba konstatuota aplinkybė, kad ginkluota grupė turi politinių tikslų, dėl kurių pasipriešinimą jos išpuoliams galima traktuoti kaip politines pažiūras. Taigi šios situacijos gali atitikti Direktyvoje 2011/95 pateiktos politinių pažiūrų apibrėžties reikalavimus ir tai jas leidžia atskirti nuo vien finansiniais interesais grindžiamų išpuolių atvejų.
55. Be to, tam tikrų šalių jurisprudencijoje nuspręsta, kad „atsisakymas paklusti korupcijai gali būti prilyginamas sistemai nepritariančioms politinėms pažiūroms, jeigu visa politinė sistema grindžiama korupcija“(23). Taigi atsisakymas prisidėti prie korupcijos aiškiai apie tai nepranešus politinį lygį pasiekia tik jeigu korupcija iškerojusi ir ji nėra vien kelių pavienių asmenų veiksmai. Manau, kad ši situacija atitinka ir Direktyvoje 2011/95 pateiktą „politinių pažiūrų“ apibrėžtį ir negali būti prilyginta situacijai, kai paprasčiausiai ginami (įskaitant teisme) turtiniai interesai, nesiejant su „klausimu dėl didesnio poveikio visuomenei ir kolektyviniams interesams“(24).
56. Visose šiose bylose įrodyta, kad egzistavo politinės priežastys. Taigi sunkumų kyla būtent dėl įrodinėjimo.
57. Jeigu asmeniui priskiriamos politinės pažiūros, reikia įrodyti, kad persekiojimo vykdytojas pasipriešinimą ar pranešimą traktuoja kaip politines pažiūras. Tačiau šis vykdytojas nedalyvauja nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir negali būti apklaustas. Siekdamos, kad dėl sąvokos „priskiriamos politinės pažiūros“ nebūtų pernelyg išplėsta politinio pasipriešinimo pabėgėlių kategorija, tam tikros valstybės (be kita ko, Jungtinės Amerikos Valstijos) nuo 2005 m. reikalauja, kad pareiškėjas pateiktų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad persekiojimo vykdytojas jam priskiria politines pažiūras(25).
58. Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra užsiminęs apie šį reikalaujamos įrodinėjimo apimties klausimą, aiškindamas Direktyvos 2011/95 4 straipsnio reikalavimus. Jis nusprendė, kad „[v]iena vertus, <…> šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi tik valstybėms narėms leidžiama prašytojui nustatyti pareigą „kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti“ ir valstybė narė, kurioje pateiktas prašymas, įpareigojama įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją. Antra [Kita vertus], <…> Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 5 dalyje pripažįstama, kad prašytojas ne visada galės pagrįsti savo prašymą dokumentais ar kitais įrodymais, ir išvardijamos kumuliacinės sąlygos, kurias įvykdžius tokių įrodymų nereikalaujama. Šiuo klausimu atsisakymo atlikti karo tarnybą, taigi ir jo nurodomo persekiojimo priežastys yra subjektyvi prašymo informacija, kurią gali būti ypač sunku pagrįsti tiesioginiais įrodymais“(26).
59. Šiuos argumentus galima taikyti ir persekiojimo priežasčių įrodinėjimui. Taigi šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, turi įvertinti, ar politinės pažiūros, kurios priskiriamos P.I., yra tikėtinos.
60. Iš tikrųjų priskiriamų pažiūrų politiniam pobūdžiui nustatyti nepakanka vien to, kad tenka atsisakyti ieškinio teisme dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, lėmusio didelį turto pagrobimą, nes ryšių kalėjimų sistemoje turintis kontrahentas inicijavo baudžiamąjį persekiojimą, kurį vykdant nurodyta imtis aktyvių veiksmų. Dar reikia, kad persekiojimo vykdytojas šį teisme pareikštą ieškinį laikytų netoleruotinu politinio pasipriešinimo aktu, t. y. jo metodų ar politikos kritika. Vadinasi, toks vykdytojas turi veikti aukštu politiniu lygmeniu arba atitinkamoje šalyje turi būti išsikerojusi korupcija ir jis to ieškinio nelaiko paprastu reikalavimu vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atsižvelgdamas į šiuos kriterijus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti situaciją, dėl kurios į jį kreiptasi.
61. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prejudicinį klausimą:
Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad nevalstybiniams subjektams asmens pareikštas ieškinys teisme ginant savo turtinius interesus gali būti traktuojamas kaip „politinės pažiūros“, jeigu yra pagrįstų priežasčių bijoti, kad šis ieškinys valstybės valdžios institucijų galėtų būti laikomas pasipriešinimu ir traktuojamas kaip politinio pasipriešinimo aktas, už kurį jos galėtų taikyti represijas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
V. Išvada
62. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą:
2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 10 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad nevalstybiniams subjektams asmens pareikštas ieškinys teisme ginant savo turtinius interesus gali būti traktuojamas kaip „politinės pažiūros“, jeigu yra pagrįstų priežasčių bijoti, kad šis ieškinys valstybės valdžios institucijų galėtų būti laikomas pasipriešinimu ir traktuojamas kaip politinio pasipriešinimo aktas, už kurį jos galėtų taikyti represijas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.