Language of document : ECLI:EU:T:2021:822

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. lapkričio 24 d.(*)

„Viešoji tarnyba – EIB personalas – Sveikatos būklė – Darbingumas – Neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties – Ieškinys dėl panaikinimo – Neįgalumo sąvoka – Neribota jurisdikcija – Finansinio pobūdžio ginčai – Invalidumo pensijos mokėjimas atgaline data – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

Byloje T‑370/20

KL, atstovaujamas avocates L. Levi ir A. Champetier,

ieškovas,

prieš

Europos investicijų banką (EIB), atstovaujamą G. Faedo ir M. Loizou, padedamų avocate A. Duron,

atsakovą,

dėl SESV 270 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50a straipsniu grindžiamo prašymo, pirma, panaikinti 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. EIB sprendimus, kuriais ieškovas pripažintas darbingu ir nuo 2019 m. vasario 18 d. be pateisinamos priežasties neatvykstančiu į darbą, ir, jei reikia, juos patvirtinantį 2020 m. kovo 16 d. EIB pirmininko sprendimą, antra, įpareigoti EIB atgaline data nuo 2019 m. vasario 1 d. mokėti ieškovui neįgalumo pensiją ir, trečia, įpareigoti EIB atlyginti žalą, kurią ieškovas patyrė dėl šių sprendimų,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai P. Nihoul (pranešėjas) ir R. Frendo,

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. birželio 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2001 m. ieškovas KL dirbo Europos investicijų banke (EIB) informacinių technologijų konsultantu.

2        Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. jis buvo įdarbintas EIB pagal neterminuotą darbo sutartį.

3        Po kelių ieškovo neatvykimo į darbą laikotarpių EIB 2017 m. gegužės 22 d. raštu informavo ieškovą, kad A (už nedarbingumo klausimus atsakingas EIB medicinos tarnybos pareigūnas) rekomendavo šešių mėnesių laikotarpiui nuo 2017 m. birželio 1 d. suteikti ieškovui laikiną dalinį (50 %) nedarbingumą.

4        2017 m. birželio 1 d. raštu ieškovas užginčijo A rekomendaciją ir paprašė medicininio arbitražo procedūros, kad būtų įvertintas jo nurodomas visiškas negalėjimas vėl pradėti eiti pareigas EIB.

5        2017 m. spalio 9 d. ieškovui adresuotame laiške EIB nurodė, kad prašoma procedūra – tai procedūra, numatyta EIB darbuotojams taikomų administracinių nuostatų, priimtų įgyvendinant EIB personalo reglamentą (toliau – Administracinės nuostatos), X priedo 4 straipsnyje, ir informavo ieškovą apie tai, kad paskyrė B, kaip nepriklausomą gydytoją, tinkamai vykdyti šią procedūrą.

6        2017 m. spalio 18 d. ieškovas susitiko su B, kuris patvirtino A nuomonę ir atitinkamai 2017 m. lapkričio 29 d. ir gruodžio 11 d. pateikė savo išvadą EIB ir ieškovui.

7        2017 m. gruodžio 14 d. raštu EIB informavo ieškovą apie tai, kad vyksta diskusijos, siekiant sudaryti sąlygas jam grįžti į darbą, trijų mėnesių laikotarpiu dirbant ne visą darbo dieną kitose pareigose nei tos, kurias jis eina, o laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki grąžinimo į pareigas jis bus atleistas nuo pareigos atvykti į EIB.

8        2017 m. gruodžio 28 d. faksogramoje ieškovo patarėjas nurodė, kad procedūra, kuri turėjo būti taikoma, yra ne medicininio arbitražo procedūra, numatyta Administracinių nuostatų X priedo 4 straipsnyje, o Invalidumo komiteto procedūra, numatyta EIB darbuotojams taikomos pensijų sistemos pereinamojo laikotarpio reglamento (toliau – Pereinamojo laikotarpio reglamentas) 13-1 straipsnyje. Todėl jis ginčijo išvadas, kurias EIB ketino padaryti remdamasis medicinos arbitražu.

9        2018 m. sausio 19 d. faksogramoje ieškovo patarėjas EIB paprašė, kad procedūra Invalidumo komitete būtų vykdoma remiantis Administracinių nuostatų 11.3 straipsniu ir Pereinamojo laikotarpio reglamento 13-1 straipsniu.

10      2018 m. vasario 7 d. raštu EIB patenkino ieškovo prašymą ir pasiūlė jam paskirti gydytoją, kuris atstovautų jam Invalidumo komitete, ir ne vėliau kaip iki 2018 m. vasario 16 d. pateikti jam šio gydytojo ataskaitą, o iki tol, kol Invalidumo komitetas pateiks savo nuomonę, ieškovas laikinai bus laikomas visiškai nedarbingu.

11      2018 m. kovo 28 d. faksogramoje ieškovo patarėjas informavo EIB apie tai, kad jo klientas paskyrė savo gydytoją C, kad šis atstovautų jam Invalidumo komitete, ir kad visi medicininiai dokumentai, susiję su iškelta problema, bus perduoti šiam komitetui, kai tik jis bus sudarytas.

12      2018 m. balandžio 24 d. faksograma ieškovo patarėjas EIB pateikė, be kita ko, Invalidumo komitetui skirtą C ataskaitą dėl ginčijamų medicininių klausimų.

13      2018 m. spalio 26 d. raštu EIB informavo ieškovą apie tai, kad Invalidumo komitetą sudaro ieškovui atstovaujantis gydytojas C, EIB atstovaujantis gydytojas A, taip pat EIB ir ieškovo bendru sutarimu paskirtas gydytojas D, kuris pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 13-1 straipsnį pirmininkauja Invalidumo komitetui. Be to, EIB pasiūlė ieškovui atvykti į Invalidumo komitetą 2018 m. lapkričio 9 d.

14      2018 m. lapkričio 2 d. faksograma ieškovo patarėjas atmetė šį pasiūlymą dėl savo kliento sveikatos būklės.

15      2018 m. lapkričio 6 d. rašte EIB ieškovo patarėjui nurodė, kad jo kliento sveikatos būklė nėra priežastis, dėl kurios šis negalėtų atvykti į Invalidumo komitetą, kuris, be to, susirenka siekdamas įvertinti šią sveikatos būklę minėto kliento prašymu.

16      2018 m. lapkričio 14 d. raštu EIB paskyrė ieškovui susitikimą 2018 m. lapkričio 21 d. tik su Invalidumo komiteto pirmininku gydytoju D; ieškovas atvyko į šį susitikimą.

17      Kaip matyti iš tripliko 15 punkto, 2018 m. gruodžio 21 d. EIB iš D gavo jo pasirašytą tų pačių metų gruodžio 18 d. dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“. Jame buvo nurodyta:

„Dėl psichinio sutrikimo (KL) negali grįžti į paskiausią darbo vietą pas buvusį darbdavį. Taigi jis yra neįgalus, kiek tai susiję su EIB, bet nėra neįgalus, kiek tai susiję su bendrąja darbo rinka. Šiuo klausimu Invalidumo komiteto nuomonė vieninga.“

18      Be to, iš tripliko 16 punkto matyti, kad tuo pat metu D pateikė medicinos tarnybai išsamią ataskaitą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto atlikta medicininė ekspertizė“; ataskaitos data – irgi 2018 m. gruodžio 18 d. Šioje ataskaitoje pateikta ta pati išvada kaip ir dokumente „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“.

19      2018 m. gruodžio 27 d. ieškovas nusiuntė EIB priminimą dėl Invalidumo komiteto nuomonės. Šis atsakė vis dar negavęs šios nuomonės.

20      2019 m. vasario 8 d. raštu EIB informavo ieškovo patarėją apie tai, kad tų pačių metų sausio 23 d. Invalidumo komitetas pranešė bankui apie vienbalsiai priimtą sprendimą, kad patarėjo klientas nėra neįgalus, ir paprašė jo grįžti į darbą nuo vasario 18 d., susisiekus su Žmogiškųjų ryšių ir gerovės tarnyba aptarti jo grįžimo į darbą sąlygų. Prie šio laiško buvo pridėti trys formuliarai „Invalidity committee decision“ (Invalidumo komiteto sprendimas), kuriuose buvo pažymėtas langelis „not invalid“ (nėra neįgalus). Dviejų iš šių formuliarų data buvo 2019 m. sausio 16 d., o trečiojo – tų pačių metų sausio 23 d. (toliau – 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarai). Tame pačiame 2019 m. vasario 8 d. rašte EIB pridūrė, kad jo medicinos tarnyba iš D yra gavusi papildomą dokumentą, kuris ieškovui gali būti pateiktas pagal prašymą.

21      Šiame 2019 m. vasario 8 d. rašte įtvirtintas sprendimas (toliau – 2019 m. vasario 8 d. sprendimas), kiek juo pripažinta, kad ieškovas nuo 2019 m. vasario 18 d. yra darbingas ir neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties, yra pirmasis šiame ieškinyje ginčijamas sprendimas.

22      2019 m. vasario 14 d. faksograma ieškovo patarėjas paprašė EIB pateikti jam Pereinamojo laikotarpio reglamento 15-3 straipsnyje nurodytą pagrįstą Invalidumo komiteto nuomonę.

23      2019 m. kovo 8 d. rašte EIB pateikė ieškovo patarėjui šio sprendimo 17 punkte minėtą dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ ir nurodė aiškinantis jį kaip siūlantį sudaryti susitarimą, pagal kurį ieškovas turėtų galutinai išeiti iš EIB gavęs tam tikrą pinigų sumą. Toks susitarimas buvo galimas pagal Liuksemburgo socialinės apsaugos sistemą, bet ne pagal EIB teisinę sistemą.

24      Taigi tame pačiame rašte EIB pakartojo, kad pagal Invalidumo komiteto sprendimą nepripažinti ieškovo neįgaliu šis turėjo grįžti į tarnybą 2019 m. vasario 18 d. EIB pridūrė, kad ieškovo neatvykimas į darbą būtų laikomas neatvykimu be pateisinamos priežasties pagal Administracinių nuostatų X priedo 3.4 straipsnį, todėl iš jo kasmetinių atostogų būtų atimamos dienos, per kurias jis nedirbo.

25      Šiame 2019 m. kovo 8 d. rašte esantis sprendimas, kiek juo pripažinta, kad ieškovas nuo 2019 m. vasario 18 d. yra darbingas ir be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą (toliau – 2019 m. kovo 8 d. sprendimas), yra antrasis šiame ieškinyje ginčijamas sprendimas.

26      2019 m. kovo 29 d. faksogramoje, kuri buvo adresuota EIB, ieškovo patarėjas ginčijo 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimus. Prie šios faksogramos buvo pridėta 2019 m. kovo 15 d. C medicininė pažyma, kurioje šis gydytojas nurodė, kad „vieninga Invalidumo komiteto nuomonė, pateikta jo 2018 m. lapkričio 9 d. išvadose, [buvo] tokia, kad [ieškovas yra nedarbingas], kiek tai susiję su galimu grįžimu į darbą EIB,“ ir kad tuo atveju, jeigu būtų teisingai supratęs EIB pateiktą formuliarą, „jis būtų pažymėjęs langelį „invalid“, kiek tai susiję su EIB“.

27      2019 m. gegužės 2 d. ieškovo patarėjui adresuotame rašte EIB patvirtino savo ankstesnius vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimus.

28      2019 m. gegužės 16 d. ieškovas, pats pateikęs prašymą, iš D gavo dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto atlikta medicininė ekspertizė“ ir pasirašytą lipnųjį lapelį, kuriame paaiškinta, kad Invalidumo komiteto sprendimas iš tikrųjų buvo pripažinti „nedarbingu santykiuose su EIB“.

29      2019 m. birželio 8 d. ieškovas pagal EIB personalo reglamento (toliau – Personalo reglamentas) 41 straipsnį paprašė pradėti taikinimo procedūrą. Šis prašymas buvo pateiktas dėl 2019 m. kovo 8 d. sprendimo, kiek juo patvirtintas 2019 m. vasario 8 d. sprendimas pripažinti, kad ieškovas nuo 2019 m. vasario 18 d. neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties, ir taikyti Administracinių nuostatų X priedo 3.4 straipsnį, išskaičiuojant dienas, kai neatvykta į darbą be pateisinamos priežasties, iš jo kasmetinių atostogų dienų.

30      2019 m. liepos 25 d. raštu EIB sutiko pradėti tokią procedūrą.

31      Nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas nebegavo darbo užmokesčio, nes buvo išnaudotos visos jo turėtos atostogos.

32      2019 m. rugsėjo 12 d. ieškovui skirtame rašte gydytojas C paaiškino, kad iš pradžių buvo pažymėjęs langelį „invalid“ (neįgalus), o vėliau, sukontaktavęs su EIB, kuris jam nurodė, kad kiti du gydytojai pažymėjo langelį „not invalid“ (nėra neįgalus) ir kad jis turi padaryti tą patį, pakeitė savo atsakymą į „not invalid“, manydamas, kad formuliaras bus naudojamas nurodyti, kad ieškovas nėra neįgalus, kiek tai susiję su bendrąja darbo rinka.

33      2019 m. rugsėjo 18 d. elektroniniame laiške D parašė ieškovui:

„EIB pavedė man atlikti užduotį, kurią, mano nuomone, atlikau. Trijų ekspertizę atlikusio komiteto gydytojų išvada buvo neįgalumas, kiek tai susiję su paskutine darbo vieta, t. y. EIB, tačiau ne neįgalumas, kiek tai susiję su bendrąja darbo rinka; tai nėra tas pats, kas galėjimas grįžti į darbą EIB. Trijų gydytojų nuomone, nebegalite grįžti į EIB. Tai aiškiai nurodyta mano ekspertizės ataskaitoje ir Invalidumo komiteto išvadoje (kuriose, saugant medicininę paslaptį, nurodomas tik paskutinis ekspertizės ataskaitos sakinys, o ne medicininė diagnozė: ekspertizės ataskaita buvo išsiųsta tik EIB gydytojui. Šiuos dokumentus esu Jums nusiuntęs.

Nežinau, ką dar galėčiau tiksliau paaiškinti. Jeigu EIB administracija šią ataskaitą ir šią išvadą aiškina savaip, jas reikia aiškinti žiūrint iš teisinių pozicijų. Remiantis ekspertize, Jūs esate neįgalus, kiek tai susiję su paskutine darbo vieta.“

34      2019 m. lapkričio 27 d. elektroniniu laišku ieškovo patarėjas Taikinimo komisijai nurodė, kad EIB padarė klaidą, taikydamas Invalidumo komiteto išvadas, nes klaidingai aiškino savo paties apibrėžtą neįgalumo sąvoką, nurodytą Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnyje, pagal kurį neįgalumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo EIB darbuotojo užimamas pareigas.

35      2020 m. sausio 20 d. Taikinimo komisijos pirmininkas EIB pirmininkui pranešė, kad taikinimo procedūra buvo nesėkminga.

36      2020 m. kovo 16 d. rašte EIB konstatavo, kad taikinimo procedūra buvo nesėkminga, ir pranešė šios komisijos išvadas ieškovui. Tame rašte esantis sprendimas, kiek juo užfiksuotos Taikinimo komisijos išvados ir atitinkamai patvirtinti 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimai, yra ginčijamas tiek, kiek reikia šiame ieškinyje.

37      Laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 18 d. iki 2020 m. gruodžio 28 d. ieškovas, siekdamas pateisinti nebuvimą darbe, pateikė įvairių medicininių pažymų.

38      2019 m. birželio 12 d., liepos 18 d., rugpjūčio 13 d., rugsėjo 25 d., spalio 28 d., lapkričio 14 d., gruodžio 18 d., taip pat 2020 m. vasario 15 d. ir 25 d. EIB iškvietė ieškovą sveikatos patikrinimams atlikti; šie patikrinimai turėjo būti atlikti atitinkamai 2019 m. birželio 18 d., rugpjūčio 8 d., rugpjūčio 27 d., spalio 2 d., lapkričio 4 d., lapkričio 25 d., gruodžio 23 d., taip pat 2020 m. vasario 3 ir 28 d.

39      Ieškovas per savo patarėją atsisakė leisti atlikti šiuos patikrinimus ir pateikė medicinines pažymas, patvirtinančias savo negalėjimą į juos atvykti.

 Procesas ir šalių reikalavimai

40      2020 m. birželio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

41      Tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo prašymą užtikrinti anonimiškumą. 2020 m. liepos 21 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.

42      Atsiliepimas į ieškinį, duplikas ir triplikas buvo pateikti atitinkamai 2020 m. rugsėjo 17 d., 2020 m. lapkričio 25 d. ir 2021 m. sausio 19 d.

43      2021 m. balandžio 26 d. ieškovas, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalimi, pateikė papildomų įrodymų.

44      Teisėjui pranešėjui pasiūlius, 2021 m. balandžio 27 d. Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus bei pateikė joms rašytinių klausimų, prašydamas atsakyti į juos raštu. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytą terminą.

45      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2021 m. birželio 24 d. teismo posėdį.

46      Per posėdį Bendrasis Teismas paprašė, pirma, kad EIB pateiktų naujų dokumentų ir atsakyti į kelis klausimus ir, antra, kad ieškovas pateiktų pastabas dėl EIB pateiktų atsakymų; abi šalys tai padarė per nustatytus terminus.

47      Žodinė proceso dalis baigta 2021 m. liepos 29 d.

48      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. EIB sprendimus tiek, kiek jis jais pripažintas darbingu ir nuo 2019 m. vasario 18 d. be pateisinamos priežasties neatvykstančiu į darbą,

–        prireikus panaikinti 2020 m. kovo 16 d. EIB pirmininko sprendimą tiek, kiek juo patvirtinamos Taikinimo komisijos išvados, taigi ir 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimai,

–        įpareigoti EIB atgaline data sumokėti iš principo nuo 2019 m. vasario 1 d. mokėtiną invalidumo pensiją, o iki visiško jos sumokėjimo mokėti delspinigius, nustatytus taikant Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų normą, padidintą dviem procentiniais punktais,

–        įpareigoti EIB atlyginti ieškovo patirtą neturtinę žalą,

–        priteisti iš EIB visas bylinėjimosi išlaidas.

49      EIB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną,

–        atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl prašymo dėl panaikinimo

50      Grįsdamas prašymą dėl panaikinimo ieškovas remiasi dviem pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 ir 48-1 straipsnių, Administracinių nuostatų 11.1 ir 11.3 straipsnių pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, o antrasis – rūpestingumo pareigos pažeidimu.

51      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovas, be kita ko, teigia, kad 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimuose, kurie buvo patvirtinti 2020 m. kovo 16 d. sprendimu (toliau – ginčijami sprendimai), nusprendęs, kad ieškovas yra darbingas ir nuo 2019 m. vasario 18 d. be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą, EIB pažeidė Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 ir 48-1 straipsnius ir Administracinių nuostatų 11.1 ir 11.3 straipsnius, be to, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

52      Ieškovo teigimu, šie pažeidimai išplaukia iš to, kad Invalidumo komitetas dviejuose dokumentuose – „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto atlikta medicininė ekspertizė“ ir „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ – jį pripažino neįgaliu, kiek tai susiję su EIB.

53      Šiuose dviejuose dokumentuose pateiktą Invalidumo komiteto poziciją patvirtino 2019 m. rugsėjo 12 d. C pažyma ir 2019 m. rugsėjo 18 d. D elektroninis laiškas.

54      Ieškovo teigimu, tam, kad būtų pripažintas neįgaliu, kaip tai suprantama pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnį, pakanka, kad tarnautojas ar pareigūnas būtų neįgalus, kiek tai susiję su EIB, o neįgalumas, kiek tai susiję su bendrąja darbo rinka, neturi būti nustatomas.

55      EIB mano priešingai – kad Invalidumo komiteto nuomonė įtvirtinta ne ieškovo nurodytuose dokumentuose, o 2019 m. sausio 16 d. ir 23 d. formuliaruose, kuriuose trys Invalidumo komiteto nariai pažymėjo langelį „not invalid“ (nėra neįgalus). Šie trys formuliarai kartu yra nuomonė, kurią Invalidumo komitetas jam turėjo pranešti pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 15-4 straipsnį.

56      EIB teigia, kad iš Invalidumo komiteto nuomonės, kurioje ieškovas apibūdintas kaip „nėra neįgalus“, matyti, kad ieškovas turėjo grįžti į darbą EIB 2019 m. vasario 18 d., o to nepadaręs (kaip EIB nurodė 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimuose) – būti laikomas nuo tos dienos be pateisinamos priežasties neatvykstančiu į darbą.

57      EIB teigimu, Pereinamojo laikotarpio reglamente pripažįstamas tik vienos rūšies neįgalumas, t. y. neįgalumas bendrojoje darbo rinkoje, o ne neįgalumas tik tiek, kiek tai susiję su EIB.

 Dėl dokumentų, sudarančių Invalidumo komiteto nuomonę

58      Kaip matyti iš šio sprendimo 52, 53 ir 55 punktų, šalys nesutaria dėl dokumentų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, ar ieškovas, Invalidumo komiteto nuomone, yra neįgalus.

59      Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 17, 18 ir 20 punktų matyti, kad 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. sprendimų priėmimo metu EIB turėjo:

–        2018 m. gruodžio 21 d. gautą dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“,

–        2019 m. sausio mėn. gautus 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarus,

–        ataskaitą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto atlikta medicininė ekspertizė“, 2018 m. gruodžio 18 d. pateiktą EIB medicinos tarnybai, kuri, kaip nurodyta 2019 m. kovo 8 d. sprendime, apie jos turinį, neatskleisdama neskelbtinų asmens duomenų, pranešė EIB administracijai; šio dokumento apačioje nurodyta išvada sutapo su išvada, pateikta dokumente „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“.

60      Savo procedūriniuose dokumentuose EIB teigia, kad iš šių dokumentų – dėl keturių priežasčių – gali būti atsižvelgta tik į 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarus.

61      Pirma, šie formuliarai yra vienintelis autentiškas oficialus dokumentas, kuriame pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 15-4 straipsnį pateikta Invalidumo komiteto nuomonė.

62      Antra, šie formuliarai yra vėlesni už dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“.

63      Trečia, 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarus pasirašė trys Invalidumo komiteto nariai, o dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ – tik D.

64      Ketvirta, pastarojo dokumento pavadinime yra klaidinanti data, nes 2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komitetas ieškovo netyrė.

65      Dėl pirmojo EIB argumento reikia pažymėti, kad EIB nepateikė vidaus tvarkos taisyklių ar nuostatų, iš kurių būtų matyti, kad Invalidumo komiteto nuomonė, apie kurią pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 15-4 straipsnį buvo pranešta EIB administracijai, privalomai turėjo būti išreikšta tokiuose formuliaruose, kaip 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarai. Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad šie formuliarai buvo vienintelis oficialus Invalidumo komiteto dokumentas, į kurį EIB buvo įgaliotas atsižvelgti pripažįstant ieškovą neįgaliu.

66      Dėl antrojo EIB argumento reikia pabrėžti, jog tai, kad dokumentas „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ yra ankstesnis, palyginti su 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarais, nebuvo kliūtis į jį atsižvelgti, nes Invalidumo komiteto nariai, užpildę šiuos formuliarus, jo turinio nepaneigė. Jeigu Invalidumo komiteto nariai būtų norėję grįžti prie pirmajame dokumente pateikto vertinimo arba paaiškinti jo niuansus, jiems būtų pakakę į minėtus formuliarus įtraukti atitinkamas nuorodas.

67      Dėl trečiojo EIB argumento reikia konstatuoti: nors dokumentą „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ iš tikrųjų pasirašė tik gydytojas D, jame daroma nuoroda į visą Invalidumo komitetą – „Komiteto sudėtis: dr. [C], dr. [A], dr. [D]“. Pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 15-2 straipsnį sprendimą dėl savo procedūros priima pats Invalidumo komitetas. Todėl, nesant EIB pateiktos nuostatos, iš kurios būtų matyti, kad Invalidumo komiteto nuomonę turėjo pasirašyti kiekvienas jo narys, šis dokumentas negali būti atmestas, motyvuojant tuo, kad jį pasirašė tik Invalidumo komiteto pirmininkas, o parengti šią nuomonę jį galėjo įgalioti kiti nariai. EIB nepateikė jokių įrodymų, kad kiti Invalidumo komiteto nariai nei jo pirmininkas būtų atsiriboję nuo šio dokumento ir medicininės ekspertizės ataskaitos turinio.

68      Dėl ketvirtojo EIB argumento reikia pažymėti, kad minėto dokumento pavadinime nurodyta data – 2018 m. lapkričio 9 d. – negali lemti jo atmetimo dėl to, kad ieškovas tą dieną neatvyko į Invalidumo komitetą.

69      Siekiant nustatyti galimą ieškovo neįgalumą yra svarbūs tik kiekvieno Invalidumo komiteto nario konstatavimai apie jo sveikatos būklę ir tai, ar šis komitetas balsų dauguma ar vienbalsiai pritarė padarytai išvadai.

70      Vis dėlto nė viena iš šių aplinkybių Bendrajame Teisme nebuvo ginčijama. Viena vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo medicininę bylą išnagrinėjo trys Invalidumo komiteto nariai ir kad D susitiko su ieškovu 2018 m. lapkričio 21 d. Kita vertus, šalys neginčija to, kad šiame komitete sutariama, jog ieškovas turi būti laikomas neįgaliu, kiek tai susiję su EIB, bet ne su bendrąja darbo rinka.

71      Šiomis aplinkybėmis dokumentas „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ negali būti atmestas, motyvuojant tuo, kad jame nurodyta data nėra ta, kurią Invalidumo komitetas patikrino ieškovą.

72      Juo labiau kad ši data nebūtinai yra klaidinga, nes šio sprendimo 70 punkte nurodytomis aplinkybėmis Invalidumo komiteto pirmininkas nuo 2018 m. lapkričio 9 d. galėjo konstatuoti, kad yra dauguma, pritarianti išvadai, kurią jis pats patvirtino 2018 m. lapkričio 21 d., patikrinęs ieškovą.

73      Taigi reikia atmesti argumentus, kuriais EIB grindžia savo poziciją, kad, nustatant Invalidumo komiteto nuomonės turinį, taigi, ir vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą, reikia atsižvelgti tik į 2019 m. sausio 16 d. ir 23 d. formuliarus. Todėl šie vertinimai turi būti pagrįsti minėtais formuliarais ir dokumentu „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“, kuris buvo patvirtintas dokumentu „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto atlikta medicininė ekspertizė“.

 Dėl Invalidumo komiteto nuomonės turinio

74      Kadangi buvo nustatyti dokumentai, į kuriuos reikia atsižvelgti, reikia nustatyti Invalidumo komiteto nuomonės turinį.

75      Iš dokumento „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“, kurį EIB administracija gavo 2018 m. gruodžio 21 d., matyti, kad, trijų Invalidumo komiteto narių vertinimu, ieškovas nebegalėjo eiti pareigų EIB, bet dar galėjo užsiimti profesine veikla už EIB ribų.

76      Ši pozicija atitinka tą, kuri buvo išreikšta dokumento „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto atlikta medicininė ekspertizė“ apačioje; tas dokumentas 2018 m. gruodžio 18 d. buvo pateiktas EIB medicinos tarnybai, kuri, kaip EIB parašė 2019 m. kovo 8 d., neatskleisdama neskelbtinų asmens duomenų apie jį pranešė savo administracijai.

77      Taip išreikšta Invalidumo komiteto nuomonė neprieštarauja pozicijai, kurios laikėsi trys šio komiteto nariai 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliaruose.

78      Iš 2019 m. kovo 8 d. sprendimo, atsiliepimo į ieškinį 75 punkto ir EIB pareiškimų per teismo posėdį matyti, kad laikotarpiu nuo šio sprendimo 75 ir 76 punktuose minėtų dviejų dokumentų pateikimo iki 2019 m. sausio 16 ir 23 d. formuliarų perdavimo EIB ir bent jau Invalidumo komiteto pirmininkas palaikė neformalius kontaktus. Po šių kontaktų Invalidumo komiteto nariai galėjo manyti: kadangi ieškovas nėra neįgalus, kiek tai susiję su bendrąja darbo rinka, reikėjo pažymėti langelį „not invalid“, nes tokia buvo EIB palaikoma neįgalumo koncepcija.

79      Prieštaraudamas šiai pozicijai EIB teigia: dokumente „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“ nurodęs, kad ieškovas yra neįgalus, kiek tai susiję su EIB, bet ne su bendrąja darbo rinka, Invalidumo komiteto pirmininkas faktiškai pasiūlė tam tikrą nacionalinėje teisėje egzistuojantį finansinį susitarimą, kuris būtų leidęs ieškovui palikti instituciją gavus tam tikrą pinigų sumą.

80      Šis teiginys ne tik neįrodytas, bet ir susijęs su priežastimis, paskatinusiomis Invalidumo komiteto pirmininką minėtame dokumente patvirtinti, kad ieškovas gali užsiimti profesine veikla bendrojoje darbo rinkoje, net jeigu nuo šiol nebegali dirbti EIB; tačiau minėtas teiginys neleidžia suabejoti pačiu tvirtinimu.

81      Taigi vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą reikia konstatuoti, kad, remiantis Invalidumo komiteto nuomone, ieškovas nebegali eiti pareigų EIB, bet vis dar gali užsiimti profesine veikla bendrojoje darbo rinkoje.

 Dėl Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnyje ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnyje vartojamos neįgalumo sąvokos

82      Ieškovas mano, kad EIB turėjo pripažinti jį neįgaliu, nes jis negali dirbti EIB, o EIB teigia, kad neįgalumo sąvoka atmeta galimybę, jog asmuo dar galėtų dirbti už šios institucijos ribų.

83      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnį ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnį neįgalus yra tas apdraustasis, kuris dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar negalios fiziškai arba protiškai negali (ir tai yra tinkamai pripažinta) nuolat atlikti „savo funkcijų ar kitų lygiaverčio pobūdžio funkcijų“.

84      Iš šių nuostatų matyti, kad EIB tarnautojo neįgalumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo gebėjimą vėl atlikti „savo funkcijas ar kitas lygiaverčio pobūdžio funkcijas“.

85      Priešingai, nei teigia EIB, „kitos lygiaverčio pobūdžio funkcijos“, kurių ieškovas taip pat turėjo negalėti vykdyti, kaip tai suprantama pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnį ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnį, turėjo būti vykdomos EIB viduje.

86      Pirma, Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnis ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnis šiuo klausimu turi būti aiškinami pagal analogiją su Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 78 straipsniu, pagal kurį, „[j]ei dėl visiško nuolatinio invalidumo [neįgalumo] pareigūnas negali atlikti savo pareigų grupę ir postą atitinkančių pareigų, jis turi teisę gauti invalidumo pašalpą“.

87      Lygiai taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnyje daroma nuoroda į Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnyje ir I priede apibrėžtas pareigų grupes, kurios yra būdingos Europos institucijų organizavimui, todėl reikia manyti, kad Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnyje ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnyje daroma nuoroda į EIB vidaus pareigų klasifikaciją, nustatytą Personalo reglamento 14 straipsnyje.

88      Personalo reglamento 14 straipsnyje numatytos keturios asmenų kategorijos, t. y. vadovaujančiąsias užduotis atliekantis personalas, konceptualiąsias užduotis atliekantis personalas, vykdomąsias užduotis atliekantis personalas ir neseniai studijas baigę specialistai, o šiose kategorijose – įvairūs pareigų lygiai, t. y. vadovų ir C pareigos, skirtos vadovaujančiąsias užduotis atliekančiam personalui, D, E ir F pareigos, skirtos konceptualiąsias užduotis atliekančiam personalui, ir G, H, I ir K pareigos, skirtos vykdomąsias užduotis atliekančiam personalui.

89      Iš šios nuorodos į Personalo reglamento 14 straipsnyje įtvirtintą darbo organizavimą matyti, kad neįgalumo sąvoką, įtvirtintą Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnyje ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnyje, reikia apibrėžti būtent kiek tai susiję su EIB ir jame vykdomomis pareigomis.

90      Antra, reikia pabrėžti, kad EIB sudaromi invalidumo komitetai yra EIB organai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2006 m. balandžio 11 d. Sprendimo Angeletti / Komisija, T‑394/03, EU:T:2006:111, 159 punktą), todėl teisiniu požiūriu neturi kompetencijos vertinti EIB personalo galimybių vykdyti profesines pareigas už šios institucijos ribų.

91      Minėti komitetai teisiniu požiūriu turi kompetenciją spręsti dėl EIB personalo galimybių dirbti šioje institucijoje. Tačiau jie tokios kompetencijos neturi, kai reikia įvertinti asmens (nors jis ir yra EIB darbuotojas) gebėjimą dirbti kitai Europos Sąjungos institucijai arba – nacionalinėje rinkoje – valstybėje narėje įsikūrusiai įmonei ar administracijai. Norint nuspręsti dėl šių asmenų gebėjimo dirbti ne EIB, atitinkamą asmenį turi tikrinti kitų institucijų ar nacionalinių institucijų sudaryti komitetai.

92      Taigi negalima įsivaizduoti, kad EIB sudaryto Invalidumo komiteto nuomonės gali būti privalomos tokio paties pobūdžio komitetams, kuriuos sudarė kitos institucijos ar nacionalinės valdžios institucijos šalyse, kur EIB darbuotojai vėliau galėtų užsiimti veikla.

93      Taigi spręsdamas dėl ieškovo galėjimo užsiimti veikla bendrojoje darbo rinkoje, šioje byloje įsteigtas Invalidumo komitetas pasikėsino į tokių komitetų kompetenciją, taip sukeldamas pavojų, kad jo atliktas ieškovo galėjimo dirbti bendrojoje darbo rinkoje vertinimas prieštaraus vertinimams, kuriuos vėliau gali pateikti kitų institucijų ar nacionalinių valdžios institucijų įsteigti invalidumo komitetai.

94      Trečia, reikia pažymėti, kad pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 51-1 straipsnį invalidumo pensija sumažinama, jeigu neįgalusis užsiima pelno siekiančia veikla, kai iš šios veiklos gautų pajamų, invalidumo pensijos ir išmokų už vaikus suma viršija neto darbo užmokesčio dydį, atitinkantį apdraustojo turėtą pakopą ir eitas pareigas bei esant tai pačiai šeiminei situacijai, kaip ir tuo metu, kai jis buvo pripažintas neįgaliu.

95      Iš šios nuostatos matyti, kad EIB taikomuose teisės aktuose pripažįstama tarnautojo, kuris šiame banke pripažintas neįgaliu, galimybė užsiimti pelno siekiančia veikla už šios institucijos ribų, jeigu bendra įvairių jo pajamų suma neviršija neto darbo užmokesčio, kurį jis gaudavo dirbdamas EIB.

96      Per posėdį EIB teigė, kad ši galimybė taikoma tik veiklai, kuri negali būti laikoma lygiaverte veiklai, kuria tarnautojas užsiėmė šioje institucijoje. Jo teigimu, Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnyje ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnyje vartojama neįgalumo sąvoka suprantama kaip negalėjimas šioje institucijoje arba už jos ribų užsiimti tokia pačia ar lygiaverte veikla kaip ta, kuria tarnautojas užsiėmė tuo metu, kai Invalidumo komitetas pateikė savo nuomonę. Taigi Pereinamojo laikotarpio reglamento 51.1 straipsnis susijęs tik su retais atvejais, kuriais asmuo, pripažintas neįgaliu EIB, už EIB ribų užsiima kitokia veikla nei ta, kuris jis užsiėmė EIB.

97      EIB palaikomam aiškinimui negalima pritarti.

98      Viena vertus, jis visiškai nepagrįstas atitinkamų teisės aktų tekstu; šiuose teisės aktuose, nenumatant jokių ribojimų, teigiama priešingai – kad EIB tarnautojas gali užsiimti kita veikla po to, kai EIB jį pripažino neįgaliu. Iš tokios formuluotės, kurioje vartojamos bendrosios sąvokos, matyti, kad asmens pripažinimo neįgaliu atveju leidžiama užsiimti bet kokia veikla už EIB ribų, o vienintelis apribojimas, kaip nurodyta minėtoje nuostatoje, yra pajamų viršutinės ribos nustatymas.

99      Kita vertus, EIB palaikomas aiškinimas gali sukelti teisinį nesaugumą. Jeigu būtų pasirinktas toks aiškinimas, galima kelti klausimą, kaip EIB galėtų apibrėžti funkcijas, kurios bendrojoje rinkoje galėtų arba turėtų būti laikomos lygiavertėmis funkcijoms, kurias jo tarnautojai vykdo jo viduje. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas kelia klausimą dėl kriterijų, kuriais tokiu atveju turėtų būti remiamasi nustatant tokį lygiavertiškumą, jam kyla klausimas, ar tokie kriterijai turėtų būti paviešinti, ir jis konstatuoja, kad, rodos, to neįmanoma apibrėžti ir viešai paskelbti dėl bendrojoje darbo rinkoje atliekamų smarkiai besikeičiančių funkcijų.

100    Atsižvelgiant į šias įvairias aplinkybes, manytina, kad neįgalumo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnį ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad ji skirta EIB tarnautojui, kurį EIB įsteigtas Invalidumo komitetas pripažino negalinčiu grįžti į savo pareigas arba lygiavertes pareigas šioje institucijoje.

 Dėl Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 ir 48-1 straipsnių ir Administracinių nuostatų 11.1 ir 11.3 straipsnių pažeidimo

101    Kadangi nagrinėjamu atveju Invalidumo komitetas pripažino, kad ieškovas negali eiti pareigų EIB, o Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnyje ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnyje vartojama neįgalumo sąvoka turi būti vertinama tik tiek, kiek tai susiję su šia institucija, EIB privalėjo pripažinti ieškovą neįgaliu.

102    Taigi reikia manyti, kad ginčijamuose sprendimuose pripažinęs, jog ieškovas yra darbingas ir nuo 2019 m. vasario 18 d. be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą, EIB pažeidė Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 straipsnį ir Administracinių nuostatų 11.1 straipsnį.

103    Be to, EIB pažeidė Pereinamojo laikotarpio reglamento 48-1 straipsnį ir Administracinių nuostatų 11.3 straipsnį, kuriais ieškovas taip pat rėmėsi savo pirmajame ieškinio pagrinde; pagal šiuos straipsnius ginčo atveju kompetenciją pripažinti neįgalumą turi Invalidumo komitetas.

104    Minėtų nuostatų pažeidimas dar akivaizdesnis dėl 2020 m. kovo 16 d. sprendimo, nes tuo metu, kai buvo priimtas tas sprendimas, EIB taip pat turėjo 2019 m. kovo 15 d. C pažymą, kurioje šis nurodė, kad, pirma, vieninga Invalidumo komiteto nuomone, ieškovas yra neįgalus, kiek tai susiję su EIB, ir, antra, jeigu jis būtų supratęs 2019 m. sausio 23 d. formuliarą, būtų pažymėjęs „langelį „invalid“, kiek tai susiję su EIB“. Šia pažyma buvo patvirtinta (nors tam nebuvo reikalo), kad, Invalidumo komiteto nuomone, ieškovas negali grįžti į darbą EIB.

 Išvada dėl ieškinio pirmojo pagrindo

105    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas ir dėl to ginčijami sprendimai turi būti panaikinti, tačiau nereikia nagrinėti nei kitų ieškovo pirmajame ieškinio pagrinde nurodytų argumentų, nei 2021 m. balandžio 26 d. ieškovo pagrindžiant šį pagrindą pateiktų papildomų įrodymų priimtinumo, nei ieškinio antrojo pagrindo.

 Dėl prašymo įpareigoti EIB atgaline data sumokėti ieškovui invalidumo pensiją

106    Trečiuoju reikalavimu ieškovas prašo įpareigoti EIB atgaline data sumokėti invalidumo pensiją, mokėtiną iš esmės nuo 2019 m. vasario 1 d., o iki visiško jos sumokėjimo mokėti delspinigius, nustatytus taikant ECB palūkanų normą, padidintą dviem procentiniais punktais.

107    EIB mano, kad šis prašymas nepriimtinas, nes jeigu minėtas prašymas būtų patenkintas, tai reikštų, kad Bendrasis Teismas jam nurodytų pripažinti ieškovą neįgaliu, kaip tai suprantama pagal taikytinus teisės aktus. EIB teigimu, Bendrasis Teismas negali duoti nurodymų institucijoms, kurios pagal SESV 266 straipsnį turi pačios imtis būtinų priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti.

108    Be to, kaip tvirtina EIB, nei Bendrasis Teismas, nei pats EIB negali pakeisti Invalidumo komiteto medicininių išvadų, kurios turi būti laikomos galutinėmis. EIB mano, jog tam, kad ieškovui būtų skirta invalidumo pensija, turi būti sudarytas naujas invalidumo komitetas, kurio užduotis – nustatyti, ar ieškovas yra neįgalus.

109    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodo EIB, Sąjungos teismas, nepasisavindamas administracinės valdžios prerogatyvų, negali nurodyti Sąjungos institucijai ar įstaigai imtis konkrečių priemonių teismo sprendimui, kuriuo panaikinamas sprendimas, įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, T‑236/02, EU:T:2011:465, 163 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

110    Vis dėlto remiantis jurisprudencija EIB ir jo tarnautojų ginčams reikia taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtintą taisyklę (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Hautem / EIB, T‑140/97, EU:T:1999:176, 77 punktą, patvirtintą 2001 m. spalio 2 d. Sprendimo EIB / Hautem, C‑449/99 P, EU:C:2001:502, 95 punktu).

111    Pagal šią nuostatą finansinio pobūdžio ginčuose Sąjungos teismui suteikiama neribota jurisdikcija, kuria naudodamasis jis prireikus savo iniciatyva gali įpareigoti atsakovą sumokėti dėl jo kaltės padarytos žalos atlyginimą ir tokiu atveju, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, ex æquo et bono įvertinti patirtą žalą (žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Gogos / Komisija, C‑583/08 P, EU:C:2010:287, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

112    Neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui taip suteikiama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, šiam teismui pavedama užduotis, be kita ko, išsamiai išspręsti jo nagrinėjamas bylas ir užtikrinti sprendimų dėl panaikinimo, kuriuos jis priima viešosios tarnybos bylose, praktinį veiksmingumą (žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Gogos / Komisija, C‑583/08 P, EU:C:2010:287, 49 ir 50 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

113    Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Sąjungos teismas neteikia nurodymų atitinkamoms institucijoms ar įstaigoms, bet prireikus turi kompetenciją vietoj jų priimti sprendimus, kurie neišvengiamai susiję su išvadomis, prie kurių jis prieina atlikęs teisinį bylos vertinimą.

114    Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar trečiasis ieškovo reikalavimas turi būti aiškinamas kaip Bendrajam Teismui adresuotas prašymas pasinaudoti neribota jurisdikcija. Šiuo klausimu reikia nustatyti, ar į Bendrąjį Teismą tokiu prašymu kreiptasi dėl „finansinio pobūdžio ginčo“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį.

115    Paklaustas apie tai Bendrojo Teismo, EIB neginčija, kad jo ginčuose su savo tarnautojais Sąjungos teismas turi neribotą jurisdikciją (įskaitant EIB atžvilgiu), jeigu šie ginčai yra finansinio pobūdžio.

116    Vis dėlto EIB mano, kad šis ginčas nėra tokio pobūdžio, nes ieškovo prašymas atgaline data sumokėti invalidumo pensiją suponuoja tai, kad jis turėjo būti pripažintas neįgaliu, kaip tai suprantama pagal teisės aktus, kurie taikomi EIB, ir kad toks pripažinimas neįgaliu priklauso tik Invalidumo komiteto kompetencijai.

117    Šiuo klausimu primintina, kad pagal jurisprudenciją „finansinio pobūdžio ginčai“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima ne tik ieškinius dėl atsakomybės, kuriuos tarnautojai pareiškia Sąjungos institucijai ar įstaigai, bet ir visus ginčus, kuriais siekiama, kad tokia institucija ar įstaiga sumokėtų tarnautojui tam tikrą sumą, kurią ji, jo nuomone, yra jam skolinga pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus arba kitą aktą, reglamentuojantį jų darbo santykius (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels / Parlamentas, C‑135/06 P, EU:C:2007:812, 65 punktą ir 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Gogos / Komisija, C‑583/08 P, EU:C:2010:287, 45 punktą).

118    Kai nagrinėjamu atveju ieškovas prašo Sąjungos teismo nuspręsti dėl sprendimo, kuriuo jam nepripažintas „neįgalaus“ asmens statusas, teisėtumo ir pagal trečiąjį reikalavimą įpareigoti EIB sumokėti jam tam tikrą pinigų sumą, reikia suprasti, kad šis ieškinys tampa finansinio pobūdžio ginču. Iš tiesų sprendimas ieškovą laikyti „ne neįgaliu“ turi tiesioginių pasekmių suinteresuotojo asmens, kaip EIB tarnautojo, padėties tęstinumui, taigi, ir jo darbo užmokesčiui bei finansinėms teisėms (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Gogos / Komisija, C‑583/08 P, EU:C:2010:287, 47 punktą ir 2013 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Possanzini / Frontex, F‑124/11, EU:F:2013:137, 73 punktą).

119    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad šis ginčas yra finansinio pobūdžio, todėl nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas turi neribotą jurisdikciją.

120    Žinoma, panaikinus ginčijamus sprendimus (dėl to nuspręsta šio sprendimo 105 punkte) yra būtina, kad EIB, remdamasis SESV 266 straipsniu, priimtų naują sprendimą, kuriame būtų užfiksuota ieškovo neįgalumo būklė ir pripažinta jo teisė į invalidumo pensiją, nes vien komiteto nuomonė negali sukelti tokių pasekmių.

121    Vis dėlto priimdamas tokį sprendimą EIB neturės iš naujo nagrinėti ieškovo situacijos, nes šiuo atveju turi tik ribotą kompetenciją, kuri įpareigoja jį padaryti administracines išvadas, remiantis tuo, kad šiuo tikslu teisėtai sudarytas Invalidumo komitetas pripažino neįgalumą (kiek tai susiję su medicininio sprendimo panaikinimu, po kurio administracija turėjo iš naujo išnagrinėti ieškovo situaciją, žr. a contrario 2011 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Allen / Komisija, F‑23/10, EU:F:2011:162, 115 punktą).

122    Iš tiesų, viena vertus, iš Pereinamojo laikotarpio reglamento 46-1 ir 48-1 straipsnių matyti, kad neįgalumą pripažįsta Invalidumo komitetas. Kita vertus, pagal Personalo reglamento 33d ir 36 straipsnius ir Pereinamojo laikotarpio reglamento 49-1 straipsnį tarnautojai, kuriuos Invalidumo komitetas pripažino neįgaliais, turi teisę į invalidumo pensiją.

123    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 75–81 punktų, Invalidumo komiteto nuomonė, kad ieškovas yra neįgalus, buvo išreikšta dokumente „2018 m. lapkričio 9 d. Invalidumo komiteto išvada“, kuris, kaip buvo nurodyta, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, išreiškia visų Invalidumo komiteto narių poziciją, todėl EIB, kuris netvirtino, kad Invalidumo komitete vykusi procedūra buvo neteisėta, neturi kito pasirinkimo, tik pripažinti ieškovą neįgaliu, taigi pripažinti jam teisę gauti invalidumo pensiją, ir nereikia sudaryti naujo Invalidumo komiteto.

124    Taigi reikia įpareigoti EIB mokėti ieškovui invalidumo pensiją, kuri jam yra mokėtina nuo 2019 m. vasario 1 d., taip pat sumokėti delspinigius nuo šios pensijos iki visiško atsiskaitymo, nustatant delspinigių dydį pagal ECB pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą, dviem procentiniais punktais padidintą palūkanų normą, galiojusią mėnesio, kurį suėjo mokėjimo terminas, pirmąją dieną.

125    Iš taip įvertintos sumos reikia atimti sumas, kurios tuo pačiu laikotarpiu ieškovui buvo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir kurios, kaip paaiškėjo, dėl invalidumo pensijos mokėjimo jam neturėjo būti mokamos.

 Dėl prašymo atlyginti žalą

126    Ieškovas mano, kad privertęs jį pareikšti ieškinį, nors Invalidumo komiteto nuomonė dėl jo neįgalumo buvo aiški, EIB padarė jam neturtinės žalos, kuri pasireiškė padidėjusiu nerimu ir kurią reikėtų atlyginti sumokant 5 000 EUR sumą, įvertintą ex æquo et bono.

127    Ieškovo teigimu, šios neturtinės žalos ir EIB veiksmų priežastinis ryšys yra akivaizdus, nes ieškovas nebūtų patyręs šio papildomo streso, jeigu EIB būtų sutikęs patvirtinti Invalidumo komiteto išvadas.

128    Šiuo klausimu ieškovas pateikia 2020 m. birželio 2 d. savo psichiatro E ataskaitą.

129    EIB nesutinka su tokiu prašymu.

130    Primintina, kad pagal jurisprudenciją neteisėto akto panaikinimas pats savaime gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kokios neturtinės žalos, galėjusios atsirasti dėl šio akto, atlyginimas (2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montalto / Taryba, T‑116/03, EU:T:2004:325, 127 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1987 m. liepos 9 d. Sprendimo Hochbaum ir Rawes / Komisija, 44/85, 77/85, 294/85 ir 295/85, EU:C:1987:348, 22 punktą).

131    Kitaip yra tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo panaikinimą pagrindžiančio neteisėtumo ir negali būti visiškai atlyginta šiuo panaikinimu (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Korwin-Mikke / Komisija, T‑352/17, EU:T:2018:319, 78 punktas).

132    Nors nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad žala dėl padidėjusio nerimo, kuria remiasi ieškovas, yra susijusi su EIB veiksmais ikiteisminiame etape, Bendrasis Teismas vis dėlto mano, kad ieškovas neįrodė, jog ši žala negali būti visiškai atlyginta panaikinus EIB sprendimą, juo labiau kad nagrinėjamu atveju kartu su panaikinimu institucija įpareigojama sumokėti ieškovui visas pinigines išmokas, kurių jis negavo dėl panaikinamo sprendimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo BZ / Komisija, T‑336/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:21, 55 punktą).

133    Taigi ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

134    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

135    Kadangi EIB iš esmės pralaimėjo bylą, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovo reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2019 m. vasario 8 d. ir kovo 8 d. Europos investicijų banko (EIB) sprendimus, kuriais KL pripažintas darbingu ir nuo 2019 m. vasario 18 d. be pateisinamos priežasties neatvykstančiu į darbą, ir juos patvirtinantį 2020 m. kovo 16 d. EIB pirmininko sprendimą.

2.      Įpareigoti EIB nuo 2019 m. vasario 1 d. mokėti ieškovui invalidumo pensiją, taip pat sumokėti delspinigius nuo šios pensijos iki visiško atsiskaitymo, nustatant delspinigių dydį pagal Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą, dviem procentiniais punktais padidintą palūkanų normą, galiojusią mėnesio, kurį suėjo mokėjimo terminas, pirmąją dieną, atėmus sumas, kurios tuo pačiu laikotarpiu ieškovui buvo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir kurios, kaip paaiškėjo, dėl invalidumo pensijos mokėjimo jam neturėjo būti mokamos.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Priteisti iš EIB bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni

Nihoul

Frendo

Paskelbta 2021 m. lapkričio 24 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.