EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. spalio 23 d.

Byla F‑124/12

Ulrik Solberg

prieš

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centrą (ENNSC)

„Viešoji tarnyba – Buvęs laikinasis tarnautojas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Pareiga motyvuoti – Diskrecijos apimtis“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo U. Solberg prašo panaikinti 2012 m. sausio 12 d. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (toliau – ENNSC arba Stebėsenos centras) sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos sprendimą nepratęsti jo, kaip laikinojo tarnautojo, sutarties.

Sprendimas:      Atmesti U. Solberg ieškinį. U. Solberg padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Laikinajam tarnautojui skirtas raštas, kuriame primenama jo sutarties galiojimo termino pabaigos data – Neįtraukimas – Sprendimas nepratęsti sutarties – Įtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)

2.      Europos Sąjungos teisė – Principai – Gero administravimo principas – Pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Administracijos rūpestingumo pareiga – Atsižvelgimas į atitinkamo tarnautojo interesus

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnis)

1.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį asmens nenaudai priimtais laikomi tik aktai arba priemonės, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių, kurios gali paveikti pareigūno ar tarnautojo interesus ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį. Aktas, kuriame, palyginti su ankstesniu aktu, nėra pateikta jokios naujos informacijos, tėra jį patvirtinantis aktas ir dėl jo negali būti pradėtas skaičiuoti naujas terminas ieškiniui pareikšti.

Konkrečiai kalbant, institucijos raštas, kuriuo tarnautojui tik primenamos jo sutarties nuostatos, kuriose nurodyta šios sutarties galiojimo termino pabaigos data, tačiau nenurodyta jokia nauja informacija, palyginti su minėtomis nuostatomis, nėra asmens nenaudai priimtas aktas.

Tačiau jeigu sutartis gali būti pratęsta, administracijos sprendimas jos nepratęsti yra asmens nenaudai priimtas aktas, kuris skiriasi nuo aptariamos sutarties, ir dėl jo gali būti pateikiamas skundas arba ieškinys per Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytus terminus. Iš tiesų tokiame sprendime, kuris priimamas iš naujo įvertinus tarnybos interesą ir suinteresuotojo asmens situaciją, yra naujos informacijos, palyginti su pirmine darbo sutartimi, ir jo negalima vertinti tik kaip patvirtinančio šią sutartį.

(žr. 16–18 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija prieš Fernández Gómez, C‑417/05 P, 46 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 1996 m. spalio 25 d. Nutarties Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑26/96, 19 punktas; 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Potamianos prieš Komisiją, T‑160/04, 21 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Bennett ir kt. prieš VRDT, F‑102/09, 56, 57 ir 59 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2012 m. spalio 23 d. Nutarties Possanzini prieš Frontex, F‑61/11, 41 punktas.

2.      Viena iš Sąjungos teisės per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra būtent gero administravimo principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, nuo kurio neatskiriama minėto 41 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta „administracijos pareiga pagrįsti savo sprendimus“.

Be to, pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų.

(žr. 29 ir 30 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Napoli Buzzanca prieš Komisiją, T‑218/02, 57 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, 148 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Bendrojo Teismo praktika: 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Applied Microengineering prieš Komisiją, T‑387/09, 76 punktas.

3.      Rūpestingumo pareiga visų pirma reiškia, kad priimdama sprendimą dėl pareigūno ar tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai įgyvendina didelę diskreciją, kompetentinga institucija turi įvertinti visą informaciją, kuri gali lemti jos sprendimą; tai darydama jį turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo tarnautojo interesus.

Tačiau atsižvelgimas į tarnautojo, kurio profesinės paslaugos buvo įvertintos nepakankamai, asmeninį interesą negali reikšti, kad kompetentingai institucijai draudžiama nepratęsti terminuotos sutarties, jei to reikalauja tarnybos interesas, nors tam šis tarnautojas ir prieštarauja.

(žr. 43 ir 45 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Klug prieš EMEA, F‑35/07, 79 punktas; 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Macchia prieš Komisiją, F‑63/11, dėl kurios pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑368/12 P, 50 punktas; 2012 m. liepos 11 d. Sprendimo AI prieš Teisingumo Teismą, F‑85/10, 167 ir 168 punktai.