GENERALINIO ADVOKATO

EVGENI TANCHEV IŠVADA,

pateikta 2021 m. gegužės 6 d.(1)

Byla C-791/19

Europos Komisija

prieš

Lenkijos Respubliką

„Valstybės narės įsipareigojimų nevykdymas – Nacionalinės priemonės, kuriomis nustatoma teisėjų drausminė tvarka – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Teisinė valstybė – Teismų nepriklausomumas – Drausmės pažeidimų apibrėžtis – Nepriklausomo ir nešališko pagal įstatymą įsteigto teismo atliekamas nagrinėjimas – Protingas terminas – Teisės į gynybą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniai – SESV 267 straipsnis – Kliūčių nacionaliniams teismams pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą sudarymas“

I.      Įžanga

1.        Šioje byloje Europos Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė Lenkijos Respublikai ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir SESV 267 straipsnio antrą ir trečią pastraipas dėl 2017 m. teisės aktuose įtvirtintų nacionalinių priemonių, kuriomis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) ir bendrosios kompetencijos teismų(2) teisėjams sukuriama nauja drausminė tvarka.

2.        Konkrečiai kalbant, Komisija iš esmės teigia, kad Lenkijos Respublika pažeidė ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą keturiais aspektais: pirma, leido teismų sprendimų turinį laikyti drausmės pažeidimu, antra, neužtikrino Izba Dyscyplinarna Sądu Nawyższego (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegija, Lenkija, toliau – Drausmės bylų kolegija) nepriklausomumo ir nešališkumo, trečia, suteikė Drausmės bylų kolegijos pirmininkui diskreciją paskirti kompetentingą teismą, taip buvo užkirstas kelią drausmės bylas nagrinėti pagal įstatymą įsteigtam teismui, ir, ketvirta, neužtikrino drausmės bylų nagrinėjimo per protingą terminą ir teisėjų, kuriems iškelta drausmės byla, gynybos teisių, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas teises.

3.        Komisija taip pat teigia, kad Lenkijos Respublika pažeidė 267 straipsnio antrą ir trečią pastraipas, nes nacionalinių teismų teisė teikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą ribojama dėl galimybės teisėjams, kurie ta teise pasinaudoja, iškelti drausmės bylą.

4.        Ši byla patenka į augantį skaičių bylų, kurios iškeltos Teisingumo Teisme ir susijusios su teisės aktų Lenkijoje pakeitimais, darančiais įtaką teisėjų nepriklausomumui(3), įskaitant Lenkijos Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumą, dėl kurio buvo priimtas 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimas A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas)(4), taip pat kitais naujos teisėjų drausminės tvarkos aspektais, kaip pažymėta 2020 m. kovo 26 d. Sprendime Miasto Łowicz and Prokurator Generalny(5). Kaip žinoma, šie pakeitimai sulaukė daug tarptautinės kritikos(6), ir dėl jų Komisija pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį pateikė pagrįstą nuomonę dėl teisinės valstybės principo Lenkijoje(7).

5.        Iš tiesų šioje byloje nagrinėjamas jau trečias ieškinys, kurį Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė Lenkijos Respublikai dėl minėtais pakeitimais padaryto tariamo ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimo(8). Pirmuose dviejuose sprendimuose – 2019 m. birželio 24 d. Sprendime Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas)(9)ir 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendime Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas)(10) – Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kaip ir buvo siūlyta mano išvadose tose bylose, kad Aukščiausiojo Teismo ir bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pensinio amžiaus sutrumpinimas ir diskrecijos pratęsti tokių teisėjų įgaliojimus suteikimas Lenkijos Respublikos prezidentui (toliau – Respublikos prezidentas) ir teisingumo ministrui yra nesuderinami su Lenkijos Respublikos įsipareigojimais pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nes prieštarauja šia nuostata užtikrinamiems teismų nepriklausomumo ir teisėjų nepašalinamumo principams.

6.        Be abejo, ši byla labai svarbi Sąjungos teisinei tvarkai. Bendrai kalbant, teisėjų drausminė tvarka sudaryta iš taisyklių, kuriomis sudaroma galimybė patraukti teisėjus atsakomybėn už rimto pobūdžio nusižengimus, ir taip prisidedama prie visuomenės pasitikėjimo teismais stiprinimo(11). Vis dėlto turėtų būti nustatyta pakankamai saugiklių, kad būtų išvengta teismų nepriklausomumo pažeidimo grasinant sankcijomis, kurių prieš juos galėtų būti imtasi, ar jas taikant. Taigi tokia tvarka yra susijusi su teisinės valstybės principu ir, savo ruožtu, su Teisingumo Teismu ir nacionaliniais teismais paremtos Sąjungos teismų sistemos veikimu ir ateitimi.

7.        Taigi šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama galimybė plėtoti savo jurisprudenciją dėl valstybės narės taikomų priemonių, susijusių su jos teisingumo sistemos sąranga ir, visų pirma, su teisėjų drausmine tvarka, suderinamumo su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, kuria užtikrinama veiksminga teisminė apsauga ir pagarba teisinės valstybės principui Sąjungos teisinėje tvarkoje. Šiame kontekste nagrinėjamoje byloje taip pat kyla keli svarbūs klausimai dėl santykio tarp ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 ir 48 straipsnių.

8.        Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, jog šis ieškinys dėl įsipareigojimų nevykdymo turėtų būti patenkintas.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

9.        ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“

10.      SESV 267 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nustatyta:

„Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.

Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.“

B.      Lenkijos teisė

1.      Aukščiausiojo Teismo įstatymas

11.      Šioje byloje nagrinėjami Lenkijos teisės aktų pakeitimai, susiję su nauja Lenkijos Aukščiausiojo Teismo (toliau – Aukščiausiasis Teismas) ir bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmine tvarka, buvo atlikti 2017 m. gruodžio 8 d. ustawa o Sądzie Najwyższym (Aukščiausiojo Teismo įstatymas) (Dz. U., 2018, 5 pozicija, toliau – Aukščiausiojo Teismo įstatymas), kuris įsigaliojo 2018 m. balandžio 3 d.

12.      Aukščiausiojo Teismo įstatymo 3 straipsnio 4 ir 5 punktuose nurodyta, kad juo Aukščiausiajame Teisme įsteigiamos dvi naujos kolegijos: Izba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Aukščiausiojo Teismo išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, Lenkija, toliau – Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija) ir Drausmės bylų kolegija.

13.      Aukščiausiojo Teismo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta:

„1.      Drausmės bylų kolegijos jurisdikcijai priklauso:

1)      drausmės bylos:

a)      dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų;

b)      Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos dėl drausminių procedūrų, vykdomų pagal šiuos įstatymus:

<…>

–        2001 m. liepos 27 d. Bendrosios kompetencijos teismų santvarkos įstatymą;

<…>“

14.      Aukščiausiojo Teismo įstatymo 73 straipsnyje nurodyta:

„1.      Aukščiausiojo Teismo teisėjų drausmės bylas nagrinėja šie teismai:

1)      kaip pirmoji instancija: Aukščiausiojo Teismo kolegija, kurią sudaro du Drausmės bylų kolegijos teisėjai ir vienas Aukščiausiojo Teismo tarėjas;

2)      kaip apeliacinė instancija: Aukščiausiojo Teismo kolegija, kurią sudaro trys Drausmės bylų kolegijos teisėjai ir du Aukščiausiojo Teismo tarėjai.“

15.      Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Jeigu nagrinėdamas bylą Aukščiausiasis Teismas konstatuoja akivaizdų teisės normų pažeidimą, neatsižvelgdamas į kitas savo prerogatyvas, jis atitinkamam teismui pateikia pranešimą apie nustatytą pažeidimą. Prieš pateikdamas pranešimą apie pažeidimą jis turi informuoti bylą nagrinėjusios kolegijos teisėją ar teisėjus apie galimybę per 7 dienas pateikti rašytinius paaiškinimus. Pažeidimo aptikimas ir konstatavimas neturi įtakos bylos baigčiai.

<…>

3.      Pateikdamas pranešimą apie pažeidimą Aukščiausiasis Teismas gali pateikti prašymą iškelti drausmės bylą teisėjų garbės teisme. Pirmosios instancijos teisėjų garbės teismas yra Aukščiausiasis Teismas.“

2.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymas

16.      Bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausminė tvarka taip pat nustatoma 2001 m. liepos 27 d. ustawa – Prawo o ustroju sądów powszechnych (Bendrosios kompetencijos teismų santvarkos įstatymas) (Dz. U. 2001, Nr. 98, 1070 pozicija, su pakeitimais, atliktais, konkrečiai Aukščiausiojo Teismo įstatymu; toliau – Bendrosios kompetencijos teismų įstatymas).

17.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje (atitinkamu metu taikoma redakcija(12)) nustatyta:

„Už profesinius nusižengimus (drausmės pažeidimus) teisėjas traukiamas drausminėn atsakomybėn, įskaitant atvejus, kai akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžiamos teisės normos ir padaroma žala pareigų prestižui.“

18.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 110 straipsnio 3 dalis suformuluota taip:

„Teisėjų garbės teismas, kurio veiklos teritorijoje teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, vykdo savo funkcijas, negali nagrinėti 1 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytų bylų. Teisėjų garbės teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą, skiria Drausmės bylų kolegijos darbui vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas įgaliotinio drausmės klausimais prašymu.“

19.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsnyje nustatyta:

„1.      Teisingumo ministras gali paskirti įgaliotinį drausmės klausimais drausmės byloje, iškeltoje konkrečiam teisėjui. Teisingumo ministrui paskyrus įgaliotinį drausmės klausimais konkrečioje drausmės byloje, kiti įgaliotiniai drausmės klausimais šioje byloje nedalyvauja.

2.      Įgaliotiniu drausmės klausimais teisingumo ministras skiria bendrosios kompetencijos teismų arba Aukščiausiojo Teismo teisėją. Drausminių nusižengimų, turinčių tyčinės nusikalstamos veikos, už kurią taikoma atsakomybė pagal valstybinį kaltinimą, požymių, atveju įgaliotiniu drausmės klausimais teisingumo ministras gali skirti vieną iš valstybės generalinio prokuroro nurodytų prokurorų. Pagrįstais atvejais, visų pirma teisingumo ministro paskirto įgaliotinio drausmės klausimais mirties arba ilgą laiką trunkančio negalėjimo vykdyti savo pareigų atveju, teisingumo ministras į šio asmens vietą paskiria kitą teisėją, o drausminių nusižengimų, turinčių tyčinės nusikalstamos veikos, už kurią taikoma atsakomybė pagal valstybinį kaltinimą, požymių, atveju – kitą teisėją arba prokurorą.

3.      Teisingumo ministro paskirtas įgaliotinis drausmės klausimais gali pradėti procedūrą, kai gauna teisingumo ministro prašymą, arba prisijungti prie jau vykdomos procedūros.

4.      Kai teisingumo ministras paskiria įgaliotinį drausmės klausimais, tai prilygsta prašymui pradėti tyrimą arba iškelti drausmės bylą.

5.      Teisingumo ministro įgaliotinio drausmės klausimais įgaliojimai pasibaigia iš karto, kai įsigalioja sprendimas nekelti drausmės bylos, nutraukti ar užbaigti pradėtą drausmės bylą. Teisingumo ministro įgaliotinio drausmės klausimais įgaliojimų pasibaigimas neužkerta kelio iš naujo skirti teisingumo ministro įgaliotinį drausmės klausimais toje pačioje byloje.“

20.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 113a straipsnis suformuluotas taip:

„Veiksmai, susiję su gynėjo paskyrimu ex officio ir jo pasiruošimu gynybai, neturi stabdomojo poveikio drausmės bylų nagrinėjimo eigai.“

21.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 114 straipsnio 7 dalyje nustatyta:

„Gavęs pranešimą apie kaltinimus dėl drausmės pažeidimo, įgaliotinis drausmės klausimais pateikia Drausmės bylų kolegijos pirmininkui prašymą skirti teisėjų garbės teismą, kuris nagrinėtų bylą kaip pirmoji instancija. Drausmės bylų kolegijos pirmininkas tokį teismą paskiria per 7 dienas nuo prašymo gavimo.“

22.      Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 115a straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Teisėjų garbės teismas nagrinėja bylą, nepaisydamas pateisinamo kaltinamojo arba jo gynėjo nedalyvavimo, išskyrus tuos atvejus, kai tai prieštarauja proceso drausmės byloje interesams.“

3.      NTT įstatymas

23.      Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teismų taryba, Lenkija; toliau – NTT) veikla reglamentuojama 2011 m. gegužės 12 d. ustawa o Krajowej Radzie Sądownictwa (Nacionalinės teismų tarybos įstatymas; Dz. U., 2011, Nr. 126, 714 pozicija), iš dalies pakeistu 2017 m. gruodžio 8 d. ustawa o zmianie ustawy o Krajowej Radzie Sądownictwa oraz niektórych innych ustaw (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Nacionalinės teismų tarybos įstatymas ir tam tikri kiti įstatymai; Dz. U., 2018, 3 pozicija; toliau – NTT įstatymas), įsigaliojusiu 2018 m. sausio 17 d.

24.      NTT įstatymo 9a straipsnyje nustatyta:

„1.      [Lenkijos Respublikos] Seimas iš Aukščiausiojo Teismo, bendrosios kompetencijos teismų, administracinių teismų ir karo teismų teisėjų tarpo išrenka 15 [NTT] narių bendrai ketverių metų kadencijai.

2.      Rinkdamas 1 dalyje nurodytus narius Seimas pagal galimybes atsižvelgia į poreikį užtikrinti, kad [NTT] būtų atstovaujama skirtingų rūšių ir lygių teismams.

3.      Bendra naujų [NTT] narių, išrinktų iš teisėjų tarpo, kadencija prasideda kitą dieną po jų išrinkimo. Ankstesnės kadencijos [NTT] nariai eina pareigas iki bendros naujų [NTT] narių kadencijos pradžios.“

III. Ikiteisminė procedūra

25.      2019 m. balandžio 3 d. Komisija pagal SESV 258 straipsnį nusiuntė Lenkijos Respublikai oficialų pranešimą dėl naujos Aukščiausiojo Teismo ir bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausminės tvarkos, nustatytos Aukščiausiojo Teismo įstatyme, Bendrosios kompetencijos teismų įstatyme ir NTT įstatyme (toliau kartu – ginčijamos priemonės), atitikties ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai ir SESV 267 straipsnio antrai ir trečiai pastraipoms ir paprašė pateikti pastabas per 2 mėnesius.

26.      2019 m. birželio 1 d. Lenkijos Respublika pateikė atsakymą į oficialų pranešimą ir užginčijo Komisijos argumentus.

27.      2019 m. liepos 17 d. Komisija dėl Lenkijos Respublikos pareiškė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė, kad nustatant aptariamą drausminę tvarką buvo pažeistos šios išvados 25 punkte nurodytos Sutarties nuostatos, ir paragino atsižvelgti į šią pagrįstą nuomonę per 2 mėnesius nuo jos gavimo.

28.      2019 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos Respublika pateikė atsakymą į pagrįstą nuomonę; ji pakartojo savo poziciją, kad nurodyti pažeidimai nepagrįsti.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

29.      2019 m. spalio 25 d. Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė aptariamą ieškinį Teisingumo Teisme. Ji Teisingumo Teismo prašo:

1)      konstatuoti, kad Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nes:

–        leido, kad teismo sprendimų turinys būtų laikomas bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmės pažeidimu,

–        neužtikrino Drausmės bylų kolegijos, turinčios juisdikciją peržiūrėti teisėjų drausmės bylose priimtus sprendimus, nepriklausomumo ir nešališkumo,

–        suteikė Drausmės bylų kolegijos pirmininkui diskreciją paskirti drausmės bylų teismą, kuris kaip pirmoji instancija nagrinėtų bylas, susijusias su bendrosios kompetencijos teismų teisėjais, taigi neužtikrino, kad drausmės bylas nagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas,

–        suteikė teisingumo ministrui teisę skirti įgaliotinį drausmės klausimais, taigi neužtikrino, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjams iškeltos drausmės bylos būtų išnagrinėtos per protingą terminą, ir numatė, kad veiksmai, susiję su gynėjo paskyrimu ir jo pasiruošimu gynybai, neturi stabdomojo poveikio drausmės procedūrų eigai ir kad teisėjų garbės teismas nagrinėja bylą net kaltinamajam, kuriam pranešta apie posėdį, ar jo gynėjui nedalyvaujant dėl pateisinamos priežasties, ir taip neužtikrino bendrosios kompetencijos teismų teisėjų teisių į gynybą,

2)      konstatuoti, kad Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 267 straipsnio antrą ir trečią pastraipas, nes leido, jog teismų teisę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymais priimti prejudicinį sprendimą ribotų galimybė iškelti drausmės bylą; ir

3)      priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

30.      2020 m. sausio 9 d. pateiktame atsiliepime Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

1)      atmesti visą šį ieškinį kaip nepagrįstą ir

2)      priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

31.      Komisija ir Lenkijos Respublika taip pat atitinkamai 2020 m. vasario 21 d. ir 2020 m. gegužės 6 d. pateikė dubliką ir tripliką.

32.      2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė Komisijos prašymą šiai bylai taikyti pagreitintą procedūrą ir suteikti jai pirmenybę pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį.

33.      2020 m. sausio 23 d. Komisija pateikė atskirą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių; ji prašė Teisingumo Teismo įpareigoti Lenkijos Respubliką: pirma, laikinai netaikyti Aukščiausiojo Teismo įstatymo 3 straipsnio 5 punkto, 27 straipsnio ir 73 straipsnio 1 dalies, kuriais grindžiama Drausmės bylų kolegijos jurisdikcija nagrinėti teisėjų drausmės bylas kaip pirmoji ir apeliacinė instancija; antra, neperduoti Drausmės bylų kolegijos nagrinėjamų bylų teismui, kurio sudėtis neatitinka nepriklausomumo reikalavimų, apibrėžtų visų pirma 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendime A. K. ir kt.; ir, trečia, ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo Teisingumo Teismo nutarties įteikimo pranešti Komisijai apie visas priemones, kurių imtasi siekiant visiškai įvykdyti šią nutartį.

34.      2020 m. vasario 11 d., 19 d. ir 20 d. nutartimis Teisingumo Teismo pirmininkas suteikė teisę Belgijos Karalystei, Danijos Karalystei, Suomijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei ir Švedijos Karalystei įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

35.      2020 m. balandžio 8 d. nutartimi(13) Teisingumo Teismas visiškai tenkino Komisijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki galutinio sprendimo šioje byloje.

36.      2020 m. gruodžio 1 d. įvyko teismo posėdis, jame Komisija, Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Suomijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Lenkijos Respublika pateikė žodines pastabas.

V.      Šalių argumentų santrauka

A.      Priekaištai, susiję su ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimu

1.      ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymas ir taikymo sritis

37.      Komisija teigia, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa šiuo atveju taikytina, nes Aukščiausiasis Teismas ir bendrosios kompetencijos teismai sprendžia klausimus, susijusius su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu. Remdamasi Teisingumo Teismo jurisprudencija(14) ji mano, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa apima visas iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių kylančias garantijas, įskaitant teisę kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą, teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir gynybos teises, nes jomis siekiama išvengti pavojaus, kad drausminės priemonės būtų naudojamos kaip teismų sprendimų turinio politinės kontrolės sistema.

38.      Lenkijos Respublika tvirtina, kad šios iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių atsirandančios teisės nekyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, taigi negalima sutikti su trečiuoju ir ketvirtuoju priekaištais. Atsižvelgiant į Chartijos taikymo valstybėms narėms sritį, nurodytą jos 51 straipsnio 1 dalyje, šios teisės netaikomos drausmės bylose, kurios nagrinėjamos remiantis ginčijamomis priemonėmis, nes jos yra vidinio pobūdžio; taip pat teisėjų garbės teismas tokiose bylose netaiko Sąjungos teisės.

39.      Belgijos Karalystė ir Švedijos Karalystė nurodo, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa šioje byloje taikytina. Belgijos Karalystė pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją esminės garantijos, taikomos veiksmingai teisminei apsaugai remiantis ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsniu, yra tos pačios.

2.      Pirmasis priekaištas dėl teismų sprendimų turinio laikymo drausmės pažeidimu

40.      Pirmasis Komisijos priekaištas susijęs su tuo, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi ir Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis, remiantis jų formuluotėmis, pažeidžiama ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, nes jomis bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmės bylas nagrinėjančioms nacionalinėms institucijoms leidžiama drausminės atsakomybės sąlygas aiškinti taip, kad teismų sprendimų turinys galėtų būti laikomas drausmės pažeidimu. Taigi sudaromos sąlygos drausmine tvarka naudotis kaip priemone politiškai kontroliuoti bendrosios kompetencijos teismų teisėjus, o tai prieštarauja šia nuostata saugomam teismų nepriklausomumo principui. Net jeigu drausmės pažeidimų ir, visų pirma, akivaizdžių ir šiurkščių teisės normų pažeidimų apibrėžtis, pateikta minėto įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pakeista 2017 m. priimtais teisės aktais, ją aiškinti buvo patikėta Drausmės bylų kolegijai, kuri, kaip nurodyta antrajame priekaište, nėra nepriklausoma ir kurios nesaisto Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kurioje ši sąvoka aiškinama siaurai(15).

41.      Komisija tvirtina, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį ji apima teismų sprendimų turinį, patvirtina praktinės priemonės, kurių ėmėsi 2018 m. teisingumo ministro paskirtas įgaliotinis bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmės klausimais ir du jo pavaduotojai, pagal naują drausminę tvarką teisėjų bylose veikiantys kaip kaltintojai. 2018 m. lapkričio 29 d. buvo pradėti tyrimai siekiant nustatyti, ar trys teisėjai įvykdė drausmės pažeidimą, pateikę prašymus priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑558/18, C‑563/18 ir C‑623/18, ir jiems buvo nurodyta pateikti paaiškinimus dėl galimo „ultra vires elgesio“ pateikiant tuos prašymus(16). 2019 m. rugsėjo 3 d. buvo pradėtas tyrimas siekiant nustatyti, ar teisėjas, kuris pateikė prašymus priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑748/19–C‑754/19, susijusius konkrečiai su teismų nepriklausomumo reikalavimais kalbant apie teismą, kurio sudėtyje yra teisingumo ministro deleguotas teisėjas, įvykdė drausmės pažeidimą(17). 2019 m. gruodžio 6 d. šiam teisėjui buvo iškelta drausmės byla dėl to, kad jis, be kita ko, abejojo dėl minėto teisėjo nepriklausomumo ir neteisėtai pateikė nurodytus prašymus priimti prejudicinį sprendimą(18).

42.      Komisija pateikia ir kitų pavyzdžių, atsiradusių jau iškėlus šią bylą. 2020 m. vasario 4 d. sprendimu(19) Drausmės bylų kolegija sustabdė įgaliojimus teisėjo, kuriam 2019 m. lapkričio 29 d. buvo iškelta drausmės byla dėl jo sprendimo patikrinti kito teisėjo teisinį statusą, atsižvelgiant į teisės aktais atliktus NTT sudėties pakeitimus(20). Tame sprendime Drausmės bylų kolegija, be kita ko, nurodė, kad šis teisėjas savo elgesiu įvykdė akivaizdų ir šiurkštų teisės normų pažeidimą ir padarė žalą pareigų prestižui pagal Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalį ir kad šio teisėjo sprendimas yra neabejotinai neteisėtas. Drausmės bylos taip pat buvo iškeltos trims teisėjams, kurie kėlė klausimus dėl šiais pakeitimais nulemto teisėjų teisinio statuso(21).

43.      Komisija tvirtina, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis sustiprinamas Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies teisinis poveikis, nes jose kartu yra numatyta ir galimybė Aukščiausiajam Teismui pranešti teismui apie rastą klaidą, kuri yra akivaizdus teisės normų pažeidimas, ir galimybė iškelti teisėjui drausmės bylą. Jos taikomos pagal naują išimtinę apeliacinę procedūrą, kurioje prieš daugelį metų priimtus bendrosios kompetencijos teismų sprendimus peržiūri Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, kuri, kaip ir Drausmės bylų kolegija, yra nauja Aukščiausiojo Teismo kolegija, susidedanti iš naujai sudarytos NTT pasiūlytų teisėjų.

44.      Lenkijos Respublika nurodo, kad nebuvo iškelta drausmės bylų teisėjams dėl teismų sprendimų turinio ir kad „atgrasomasis poveikis“ neegzistuoja. Drausmės pažeidimų apibrėžtis galioja jau seniai ir, kaip matyti iš Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, nesukėlė jokių sunkumų(22). Komisijos pateikti pavyzdžiai yra nereikšmingi, o Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje turi būti susijęs su ta padėtimi, kuri buvo susiklosčiusi termino, nurodyto pagrįstoje nuomonėje, pabaigoje. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalys taikomos skirtingomis aplinkybėmis, ir Aukščiausiasis Teismas tik paprašo iškelti drausmės bylą.

45.      Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė per posėdį atkreipė dėmesį į didelį skaičių nacionalinių ir tarptautinių institucijų pranešimų, kuriuose kritikuojami prieš teisėjus pradėti tyrimai ir jiems iškeltos drausmės bylos bei plati drausmės pažeidimų apibrėžtis. Suomijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Švedijos Karalystė mano, kad tai teisėjams daro „atgrasomąjį poveikį“. Danijos Karalystė papildomai nurodo, kad kartu su kitais pakeitimais tai padidina pavojų, jog drausminės priemonės gali būti naudojamos siekiant daryti teisėjams spaudimą.

3.      Antrasis priekaištas dėl Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumo ir nešališkumo

46.      Antrasis Komisijos priekaištas susijęs su tuo, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 3 straipsnio 5 punktu, 27 straipsniu ir 73 straipsnio 1 dalimi kartu su NTT įstatymo 9a straipsniu neužtikrinamas Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas ir nešališkumas. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte, 27 straipsnyje ir 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Drausmės bylų kolegija bylose dėl bendrosios kompetencijos teismų teisėjų yra apeliacinės instancijos garbės teismas ir tam tikrais atvejais pirmosios instancijos teismas, o bylose dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų – pirmosios ir apeliacinės instancijos garbės teismas. NTT įstatymo 9a straipsnyje pakeičiamas būdas, kuriuo iš teisėjų tarpo skiriami nariai į NTT, kuri yra konstitucinė institucija ir į kurios funkcijas patenka pasiūlymų dėl Respublikos prezidento skiriamų teisėjų teikimas.

47.      Komisija tvirtina, kad kartu vertinant kelis vienu metu Lenkijos teisės aktuose nustatytus elementus matomas „struktūrinis lūžis“, kuris kelia abejonių dėl Drausmės bylų kolegijos atsparumo išoriniams veiksniams ir jos neutralumo, kai susikerta interesai. Šie elementai yra tokie: i) ji Aukščiausiajame Teisme buvo sukurta ex nihilo; ii) ji kompetentinga priimti sprendimus teisėjų drausmės bylose; iii) skirtingai nei kitos Aukščiausiojo Teismo kolegijos, ji turi plačią organizacinę ir finansinę autonomiją; iv) ją sudaro teisėjai, po jos sukūrimo paskirti naujai sudarytos NTT siūlymu, o ne perkelti jau kitose Aukščiausiojo Teismo kolegijose dirbantys teisėjai, ir v) NTT narių įgaliojimai buvo nutraukti anksčiau termino; taip pat buvo pakeistos taisyklės, nustatančios būdą, kuriuo į NTT skiriami nariai iš teisėjų tarpo, taip NTT politizuojant, nes 23 iš 25 narių skiria ar jiems atstovauja įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijos, ir šios institucijos įgyja didesnę įtaką teisėjų skyrimo į Drausmės bylų kolegiją procesui. Ji remiasi Sprendimu A. K. ir kt. ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kurioje taikomi tame sprendime nustatyti kriterijai.

48.      Lenkijos Respublika nurodo, kad teisėjų skyrimo procedūra pagal Lenkijos teisę nesiskiria nuo kitose valstybėse narėse taikomos tvarkos, o pakeitus būdą, kuriuo iš teisėjų tarpo skiriami nariai į NTT, stiprinamas jų reprezentatyvumas. Ji mano, kad Drausmės bylų kolegijos teisėjams taikoma išplėtota garantijų, be kita ko, susijusių su jų nepašalinamumu, imunitetu ir atlyginimu, sistema, ir į tai reikėtų atsižvelgti remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija(23). Dėl didelės organizacinės ir finansinės autonomijos ji turi didesnį nepriklausomumą, o šios kolegijos teisėjai gauna 40 proc. didesnį atlyginimą, kompensuojant už tam tikros apmokamos veiklos nevykdymą. Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumą patvirtina jos jurisprudencija, ir tai iliustruoja prie pateiktų dokumentų pridėta apžvalga. Sprendime A. K. ir kt. konstatuota, kad ginčijamos nuostatos atitinka Sąjungos teisę, o Komisijos nurodyta Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija yra nereikšminga.

49.      Belgijos Karalystė tvirtina, kad tai, jog Drausmės bylų kolegijai trūksta nepriklausomumo, patvirtina už teismų nepriklausomumo užtikrinimą atsakingų tarptautinių institucijų gairės. Danijos Karalystė ir Suomijos Respublika mano, kad tai patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, įskaitant Sprendimą A. K. ir kt.

4.      Trečiasis priekaištas dėl Drausmės bylų kolegijos pirmininko teisės paskirti teisėjų garbės teismą

50.      Trečiasis Komisijos priekaištas susijęs su tuo, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 110 straipsnio 3 dalyje ir 114 straipsnio 7 dalyje, kuriomis Drausmės bylų kolegijos pirmininkui suteikiama iš esmės neribota teisė paskirti kompetentingą teisėjų garbės teismą, kuris kaip pirmoji instancija nagrinėtų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų bylas, neužtikrinama, kad šias bylas nagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, taigi jos prieštarauja ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies. Jeigu Drausmės bylų kolegija nėra nepriklausoma, suteikiant tokias galias šios kolegijos pirmininkui negali būti veiksmingai užtikrinamas teismo nepriklausomumas; taip pat tam tikrą bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sudaroma traukiant burtus iš to teismo teisėjų, kurie patys yra paskirti teisingumo ministro.

51.      Lenkijos Respublika tvirtina, kad bet kuris pirmosios instancijos teisėjų garbės teismas yra pagal įstatymą įsteigtas teismas, kuriame pagal įstatymus yra skiriama į pareigas. Drausmės bylų kolegijos pirmininkas skiria vieną iš pagal įstatymą įsteigtų teisėjų garbės teismų, o konkreti teisėjų kolegija skiriama traukiant burtus iš viso to teismo teisėjų sąrašo, taip užkertant kelią daryti neteisėtą įtaką.

52.      Danijos Karalystė mano, kad šį priekaištą sustiprina tai, jog Drausmės bylų kolegijai trūksta nepriklausomumo. Nyderlandų Karalystės nuomone, tai patvirtina EŽTT jurisprudencija.

5.      Ketvirtasis priekaištas dėl teisėjų procesinių teisių neužtikrinimo

53.      Ketvirtasis į dvi dalis padalytas Komisijos priekaištas susijęs su tuo, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsnis, 113a straipsnis ir 115a straipsnio 3 dalis neatitinka ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, nes šiomis nuostatomis neužtikrinama, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmės bylos būtų nagrinėjamos per protingą terminą; taip pat neužtikrinamos teisėjų, kuriems iškelta drausmės byla, gynybos teisės.

54.      Dėl pirmos dalies Komisija tvirtina, kad pagal Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsnį teisingumo ministras gali nuolat išlaikyti teisėjui kaltinimus, paskirdamas savo įgaliotinį drausmės klausimais, kuris teisingumo ministro prašymu gali inicijuoti procedūras, bet kurioje stadijoje įsikišti į procedūras, taip pat atnaujinti procedūras toje pačioje byloje, net jai pasibaigus. Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies baudžiamosios teisės aspekto(24), nėra užtikrinamas protingo termino reikalavimas. Principu ne bis in idem pagrįstuose argumentuose neatsižvelgiama į aiškią tos nuostatos formuluotę, o to paties įstatymo 112b straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos situacijos, kai to įgaliotinio įgaliojimai pasibaigia dėl kitų priežasčių.

55.      Dėl antros dalies Komisija teigia, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 113a straipsniu, kuriame nustatyta, jog procedūros tęsiamos net jeigu nėra paskirtas ex officio gynėjas arba tas gynėjas dar nėra pasiruošęs gynybai, pažeidžiamos gynybos teisės, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją dėl teisę į gynėjo pagalbą reglamentuojančio EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkto(25). Ji tvirtina, kad šia nuostata ketinta leisti tik teisėjų garbės teismui skirti ex officio gynėją, kaip nustatyta to paties įstatymo 113 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Ji mano, kad šio įstatymo 115a straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teisėjų garbės teismas gali nagrinėti bylą, nors teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, ar jo gynėjas nedalyvauja dėl pateisinamų priežasčių, prieštarauja principui audiatur et altera pars, sudarančiam gynybos teisių dalį. Procesiniai interesai nėra tokie patys, kaip teisėjo interesai, o tai, kad ankstesnėse stadijose suteikiama galimybė pateikti įrodymus ar rašytinius paaiškinimus, nekompensuoja dalyvavimo bylos nagrinėjime.

56.      Dėl pirmosios dalies Lenkijos Respublika teigia, kad Komisija nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamas teisingumo ministro įgaliotinio drausmės klausimais įsteigimas Bendrosios kompetencijos teismų 112b straipsniu, o dėl šio įstatymo 112b straipsnio 5 dalies nepateikė pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(26) pakankamų įrodymų, kuriais būtų pademonstruota nacionalinė protingo termino reikalavimą pažeidžianti praktika. Šio įstatymo 112b straipsnio 5 dalis taikoma tik toms procedūroms, kuriose nebuvo priimtas galutinis sprendimas ir kuriose teisingumo ministro įgaliotinis drausmės klausimais nebegali vykdyti savo pareigų dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, mirties ar darbo santykių pasibaigimo. Kadangi galutiniu sprendimu nagrinėjimas yra baigiamas, pradėta nauja procedūra būtų nutraukta remiantis principu ne bis in idem; taip pat dėl principo res judicata neleidžiama neribotą laikotarpį išlaikyti kaltinimų teisėjui, kurio byla baigta. Nėra jokio ryšio tarp procedūrų trukmės ir aplinkybės, kad jas gali atlikti teisingumo ministro įgaliotinis drausmės klausimais, kuriam įvairiose proceso stadijose taikomi tokie patys terminai, kaip ir įgaliotiniui bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmės klausimais ir jo pavaduotojams.

57.      Dėl antrosios dalies Lenkijos Respublika teigia, kad Bendrosios kompetencijos teismų 113a straipsnis susijęs tik su ex officio gynėjo skyrimu, o tai yra išimtinė situacija, reguliuojama šio įstatymo 113 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Kalbant apie jo 115a straipsnio 3 dalį, procedūriniai interesai sutampa su teisėjo interesais ir juos įvertina nepriklausomas teismas. Teisėjo teisė būti išklausytam yra jau užtikrinta per ankstesnes stadijas.

B.      Priekaištas, susijęs su SESV 267 straipsnio antros ir trečios pastraipų pažeidimu

58.      Penktasis Komisijos priekaištas susijęs su tuo, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi ir Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 dalimi leidžiama traukti teisėjus drausminėn atsakomybėn už prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimą, ir tai iliustruoja keturi pavyzdžiai, susiję su šios išvados 41 punkte išdėstytu pirmuoju priekaištu. Neužtikrinant saugiklių, skirtų teisėjams nuo gresiančios drausminės atsakomybės apsaugoti tais atvejais, kai jie pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pažeidžiamas SESV 267 straipsnis ir teisėjams daromas „atgrasomasis poveikis“.

59.      Lenkijos Respublika tvirtina, kad jokiam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teisėjui nebuvo iškelta drausmės byla, o Komisijos pateikti pavyzdžiai neįrodo priešingai. Išimtiniais atvejais atliekant tyrimus, kurie visai nebūtinai baigiasi drausminės bylos iškėlimu, nepažeidžiamas teismų nepriklausomumas, o „atgrasomasis poveikis“ neegzistuoja.

60.      Danijos Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė nurodo, kad, kaip patvirtina Sprendimas Miasto Łowicz, dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo negali būti iškelta drausmės byla. Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė mano, kad reikia atsižvelgti į „atgrasomąjį poveikį“ teisėjams.

VI.    Analizė

61.      Mano analizę sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmiausia aptarsiu Lenkijos Respublikos prieštaravimus dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo ir taikymo srities, kiek tai susiję su trečiuoju ir ketvirtuoju priekaištais (A dalis). Tada išnagrinėsiu su ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos (B dalis) ir SESV 267 straipsnio antros ir trečios pastraipų (C dalis) pažeidimu susijusių priekaištų esmę.

62.      Remdamasis šia analize padariau išvadą, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa apima teisę kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą, teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir gynybos teises ir kad SESV 267 straipsnio antra ir trečia pastraipomis paremti priekaištai yra pagrįsti.

A.      ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymas ir taikymo sritis

63.      Kaip nuosekliai savo sprendimuose nurodė Teisingumo Teismas, nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas pagal ESS 19 straipsnį, kuriame detalizuota ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, turi pareigą užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse, taip pat teisės subjektams pagal šią teisę suteikiamą teisminę gynybą(27). Nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso šių valstybių narių kompetencijai, vis dėlto įgyvendinamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės, visų pirma iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kylančių įsipareigojimų(28). Pagal šią nuostatą kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos prie jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisei priklausančiose srityse sistemos kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus(29).

64.      Taip pat nusistovėjusi nuomonė, kad, kalbant apie ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos dalykinę taikymo sritį, ši nuostata taikoma „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(30). Taigi ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti taikoma bet kuriam nacionaliniam teismui, kuris gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, taigi patenkančių į šios teisės taikymo sritį(31).

65.      Šiuo atveju neginčijama, kad Lenkijos Aukščiausiasis Teismas ir bendrosios kompetencijos teismai priima sprendimus dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, ir patenka į Sąjungos teisės reguliuojamas sritis(32). Taigi ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti taikoma nagrinėjant šį ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo, kuriuo siekiama ginčyti su tų teismų teisėjų drausmės reguliavimu susijusių nacionalinių priemonių atitiktį šiai nuostatai. Ta aplinkybė, kad remiantis ginčijamomis priemonėmis keliamos drausmės bylos nėra susijusios su Sąjungos teisės įgyvendinimu, yra nereikšminga, kaip ir aplinkybė, kad Sąjunga teisėjų drausminės atsakomybės klausimais neturi bendros kompetencijos.

66.      Neginčijama, kad pareiga užtikrinti teisę į nagrinėjimą nepriklausomame ir nešališkame teisme kyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, taigi apima ginčijamų priemonių vertinimą šiuo pagrindu. Vis dėlto šiuo atveju kyla klausimas, ar ta nuostata apima kitas Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas garantijas, visų pirma teisę kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą, teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir gynybos teises, susijusias su tomis priemonėmis(33).

67.      Mano nuomone, į šį klausimą turėtų būti atsakyta teigiamai.

68.      Kaip nusprendė Teisingumo Teismas(34), iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylantis teismų nepriklausomumo reikalavimas kalbant apie teisėjų drausmės sistemą apima taisykles, kurios „numato nepriklausomos instancijos įsikišimą laikantis procedūros, visapusiškai garantuojančios Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas teises, tarp jų teisę į gynybą“. Remiantis tuo darytina išvada, kad reikalavimas sukurti tokią drausminę tvarką, kurioje užtikrinamos Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintos teisės, kyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos.

69.      Ši analizė taip pat atitinka jurisprudenciją, kurioje Teisingumo Teismas susiejo ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir Chartijos 47 straipsnyje nustatytas garantijas. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas pripažino, kad „pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei apsaugai, kaip tai suprantama visų pirma pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti <…>, todėl į Chartijos 47 straipsnio nuostatą reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą“(35). Galima sakyti, kad tokią išvadą galima daryti remiantis ta aplinkybe, kad veiksmingos teisminės apsaugos principas, į kurį pateikiama nuoroda ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kuris yra įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje(36). Iš tiesų, kaip nurodyta mano išvadoje byloje A. K. ir kt.(37), ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio nuostatos yra „konstituciškai susijusios“ ir su jomis susijusi jurisprudencija neišvengiamai persipina, nes jų teisės šaltiniai yra bendri. Taigi kiekvienoje iš jų nustatytos teisės neišvengiamai persidengia, ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa apima pareigą turėti nepriklausomus ir nešališkus teismus, bet ja neapsiriboja.

70.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisė kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą tiesiogiai susijusi su teismų nepriklausomumu(38), ir tai taip pat yra vienas iš reikalavimų, kurių privaloma laikytis siekiant sukurti „teismą“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį(39). Iš jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas teismų nepriklausomumo reikalavimą pagal SESV 267 straipsnį aiškina atsižvelgdamas į ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytą reikalavimą(40). Taigi tai turėtų būti taikoma ir šiam reikalavimui.

71.      Kartu su teismų nepriklausomumu teisė kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą, teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir gynybos teisės yra sudedamoji teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saugomos pagal Chartijos 47 straipsnio antra pastraipą ir jos 48 straipsnio 2 dalį, kiek ji susijusi su gynybos teisėmis, dalis. Taigi galima šias teises priskirti prie ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa saugomų garantijų, nes jos yra susijusios su teismų nepriklausomumu ir kartu sudaro esminius veiksmingos teisminės apsaugos ir pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą elementus.

72.      Dėl nurodytų priežasčių manau, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa apima teisę kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą, teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir gynybos teises, įtvirtintas Chartijos 47 ir 48 straipsniuose. Taigi Chartijos 47 ir 48 straipsniai taikomi teisėjų drausmės klausimus reglamentuojančioms nacionalinėms priemonėms, kaip antai aptariamosioms šioje byloje, kurias valstybė narė priima siekdama įgyvendinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Remiantis tuo darytina išvada, kad Lenkijos Respublikos dėl trečiojo ir ketvirtojo priekaištų pateikti prieštaravimai, jog iš šios nuostatos tokios teisės nekyla, turėtų būti atmesti.

B.      Priekaištai dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimo

1.      Pirmasis priekaištas dėl teismų sprendimų turinio laikymo drausmės pažeidimu

73.      Komisija teigia, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi ir Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis pažeidžiamas teismų nepriklausomumo principas, nes jomis leidžiama teismų sprendimų turinį laikyti drausmės pažeidimu. Savo teiginį ji grindžia Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies formuluote ir visų pirma drausmės pažeidimų kategorija, į kurią patenka akivaizdūs ir šiurkštūs teisės normų pažeidimai, atsižvelgiant į jos taikymą ir platesnį kontekstą, įskaitant Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą klaidų paieškos mechanizmą.

74.      Lenkijos Respublika tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog ginčijamomis nuostatomis pažeidžiamas minėtas principas, atsižvelgiant, visų pirma, į Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies formuluotę ir nusistovėjusį aiškinimą, taip pat į kitokį Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalių kontekstą.

75.      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad valstybės narės pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą neprivalo nustatyti konkretaus teisėjų drausminės tvarkos modelio. Svarbu tai, kad tokią tvarką nustatančios taisyklės „turi užtikrinti garantijas, reikalingas, kad būtų išvengta bet kokio tokios tvarkos naudojimo kaip teismo sprendimų turinio politinės kontrolės sistemos“ (41). Visų pirma, taisyklės, kurios apibrėžia drausmės pažeidimus sudarančias veikas, yra tokių garantijų dalis(42).

76.      Taip pat reikėtų pažymėti, kad teisėjų drausminė atsakomybė teismų nepriklausomumą užtikrinančių tarptautinių institucijų gairėse yra nurodyta kaip teismų nepriklausomumo garantijų dalis(43). Atsižvelgiant į tai, teisėjui gali būti iškelta drausmės byla už pačias rimčiausias netinkamo profesinio elgesio formas, o ne už teismų sprendimų turinį, kuriame paprastai pateikiamas aplinkybių konstatavimas, įrodymų įvertinimas ir teisės aiškinimas(44). Vis dėlto nėra vieningos nuomonės dėl materialinių drausminės atsakomybės sąlygų, ir daugelyje valstybių drausmės pažeidimai dažnu atveju yra apibrėžti apibendrintai(45).

77.      Taigi atrodytų, kad yra svarbu atsižvelgti į teisinį pagrindą ir į platesnį kontekstą, kuriame aiškinama ir taikoma konkreti drausminių nusižengimų apibrėžtis(46). Iš tiesų kalbėdamas apie teismų nepriklausomumo principo vertinimą Teisingumo Teismas laikosi bendros nuomonės, kurioje atsižvelgiama į visus reikšmingus su nagrinėjamų nacionalinių priemonių kontekstu ir taikymu susijusius veiksnius ir bendrą jų poveikį(47). Taigi net tais atvejais, kai atskira nacionalinė priemonė negalėtų būti laikoma pažeidžiančia šį principą, kartu atsižvelgiant į įvairius veiksnius galėtų būti kitaip(48).

78.      Šiuo atveju manau, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų, jog ginčijamos nuostatos pažeidžia teismų nepriklausomumo principą, kurio laikytis būtina siekiant tenkinti veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimus pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

79.      Pažymėtina, kad, kaip nurodyta šios išvados 17 punkte, atitinkamu metu galiojusios redakcijos Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje(49) yra įtvirtinta bendromis sąvokomis išreikšta drausmės pažeidimų apibrėžtis, kuri apima akivaizdžius ir šiurkščius teisės normų pažeidimus ir padarytą žalą pareigų prestižui. Pripažįstu, kad ši nuostata ir, visų pirma, akivaizdžių ir šiurkščių teisės normų pažeidimų kategorija savaime galbūt neturėtų būti laikomos pažeidžiančiomis teismų nepriklausomumo principą. Vis dėlto pažymėtina, kad, atsižvelgiant į platesnį kontekstą ir jos praktinį taikymą Lenkijoje, kurio negalima lyginti su padėtimi kitose valstybėse narėse, ši nuostata suteikia galimybę teismų sprendimų turinį laikyti drausmės pažeidimu.

80.      Šiame kontekste Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalis yra Lenkijos teisingumo sistemą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų ir, visų pirma, naujosios teisėjų drausminės tvarkos dalis, taigi yra didesnis pavojus, kad drausminės procedūros ar priemonės pagal šią nuostatą gali būti taikomos siekiant daryti teisėjams politinį spaudimą dėl jų sprendimų turinio. Visų pirma pažymėtina, kad jos galutinis aiškinimas yra patikėtas Drausmės bylų kolegijai, kurios nepriklausomumu, kaip bus nurodyta toliau kalbant apie antrąjį priekaištą, yra abejojama ir kuri jau yra išaiškinusi, kad ši nuostata apima teismų sprendimų turinį (žr. šios išvados 42 punktą). Kaip nurodo Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė, yra daug tarptautinių institucijų pateiktų ataskaitų(50), kuriose pažymimas žalingas naujos drausminės tvarkos ir, visų pirma, pavojaus, kurį kelia Lenkijos teisės aktuose pateikiama plačiai suformuluota drausmės pažeidimų apibrėžtis, poveikis teismų nepriklausomumui.

81.      Mano nuomone, galimybė patraukti teisėjus atsakomybėn dėl jų sprendimų turinio sustiprinama Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal kurias Aukščiausiajam Teismui leidžiama prašyti iškelti teisėjui drausmės bylą, jeigu peržiūrėdamas bylą dėl klaidos jis nustato akivaizdų teisės normų pažeidimą. Net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia Lenkijos Respublika, akivaizdaus teisės normų pažeidimo sąvoka pagal šią nuostatą yra vartojama kitame kontekste negu Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies akivaizdaus ir šiurkštaus teisės normų pažeidimo sąvoka, negalima atmesti galimybės, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies nuostatos formuluotė naujos teisėjų drausminės tvarkos kontekste nesuteikia pakankamų teisėjų apsaugos garantijų.

82.      Remiantis Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis darytina išvada, kad Drausmės bylų kolegija yra pirmosios instancijos teisėjų garbės teismas taip pat su bendrosios kompetencijos teismų teisėjais susijusioms byloms. Šią nuostatą turi taikyti Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija (taip pat įsteigta Aukščiausiojo Teismo įstatymu ir sudaryta iš naujai suformuotos NTT pasiūlytų teisėjų) vykdydama naują išimtinę apeliacinę procedūrą, pagal kurią šiai kolegijai leidžiama peržiūrėti galutinius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, priimtus nuo 1997 m.(51) Nors šioje byloje nėra keliama klausimų dėl šios kolegijos ir šios procedūros, jos vis dėlto yra konteksto, kuriame egzistuoja ginčijamos nuostatos, dalis. Kaip nurodė Danijos Karalystė, tai, kad apeliacijų, įskaitant išimtines apeliacijas, nagrinėjimas yra siejamas su drausmės bylų inicijavimu, prisideda prie spaudimo teisėjams, kai jie vykdo savo teismines funkcijas.

83.      Be to, kaip nurodyta šios išvados 41 ir 42 punktuose, Komisija pateikė įrodymų dėl Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalies praktinio taikymo, iš kurio, mano nuomone, matyti, kad teismų sprendimų turinys yra laikomas drausmės pažeidimu. Lenkijos Respublikos pateikti argumentai, kuriais ginčijamas Komisijos minėtų pavyzdžių reikšmingumas, neįtikina. Visų pirma, tiesa, kad pagal nusistovėjusią jurisprudenciją klausimas, ar valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų, sprendžiamas atsižvelgiant į padėtį, kuri yra toje valstybėje narėje termino, nurodyto pagrįstoje nuomonėje, pabaigoje (šiuo atveju 2019 m. rugsėjo 17 d.), ir Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į vėlesnius pokyčius(52). Vis dėlto, kaip nurodė Komisija, nors kai kurie pateikti pavyzdžiai yra susiję su vėlesniais įvykiais, jie patvirtina jos ieškinyje nurodytus argumentus ir įrodymus dėl minėto laikotarpio, todėl šios bylos aplinkybėmis yra reikšmingi(53).

84.      Net jeigu, kaip teigia Lenkijos Respublika, tam tikri pavyzdžiai nėra susiję su akivaizdžiais ir šiurkščiais teisės normų pažeidimais, jais vis tiek pagrindžiama aplinkybė, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje pateikta drausmės pažeidimo apibrėžtis iš tiesų gali būti taikoma teismų sprendimams ir joje nėra pakankamų teisėjų apsaugos garantijų. Komisijos pateikti pavyzdžiai yra susiję su teisėjams taikomomis drausminėmis procedūromis ar priemonėmis dėl jų sprendimų, susijusių su Lenkijos teisingumo sistemos pakeitimais ir Lenkijos teisėjų nepriklausomumu(54). Nėra reikšminga ta aplinkybė, kad atlikus tyrimus tiems teisėjams nebuvo pateikti kaltinimai padarius drausmės pažeidimą ar kad įgaliotinio drausmės klausimais vertinimas teisėjų garbės teismams nėra privalomas, nes tokiomis priemonėmis teisėjams gali būti daromas spaudimas. Vien galimybė, kad teisėjams už jų teismų sprendimų turinį gali būti taikomos drausminės procedūros ar priemonės, neabejotinai sukuria „atgrasomąjį poveikį“ ne tik tiems teisėjams, bet ir kitiems teisėjams ateityje, o tai nesuderinama su teismų nepriklausomumu.

85.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis Komisijos pateiktas priekaištas yra pagrįstas.

2.      Antrasis priekaištas dėl Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumo ir nešališkumo

86.      Komisija teigia, kad Aukščiausiojo Teismo įstatymo 3 straipsnio 5 punktu, 27 straipsniu ir 73 straipsnio 1 dalimi kartu su NTT įstatymo 9a straipsniu neužtikrinamas Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas ir nešališkumas. Ji grindžia savo teiginį keliais elementais, taip pat Sprendimu A. K. ir kt. bei Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl šio sprendimo taikymo.

87.      Lenkijos Respublika tvirtina, kad teismų nepriklausomumas nėra kaip nors pažeistas, visų pirma atsižvelgiant į teisėjų skyrimo į Drausmės bylų kolegiją procedūrą ir jiems Lenkijos teisės aktais suteikiamas garantijas.

88.      Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija darytina išvada, kad taisyklės dėl teisėjams taikomos drausminės tvarkos prisideda užtikrinant teismų nepriklausomumą ir nešališkumą, kad teisės subjektams būtų išsklaidytos bet kokios pagrįstos abejonės dėl tokio teismo atsparumo išoriniams veiksniams, visų pirma įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių tiesioginei ar netiesioginei įtakai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai. Taigi negalima leisti sudaryti įspūdžio, kad teismas nėra nepriklausomas ar nešališkas, ir taip kelti grėsmę pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi kelti teisės subjektams(55).

89.      Sprendime A. K. ir kt.(56) Teisingumo Teismas išaiškino nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų taikymo sritį Drausmės bylų kolegijos įsteigimo kontekste. Jis pažymėjo, kad vien dėl to, jog tos kolegijos teisėjus paskyrė Respublikos prezidentas, jie netapo nuo jo priklausomi ir negali kilti abejonių dėl jų nešališkumo, jeigu po paskyrimo šiems nariams nedaroma jokio spaudimo ir vykdydami savo pareigas jie negauna jokių nurodymų. Vis dėlto Teisingumo Teismas identifikavo keletą veiksnių, kurie, vertinami kartu, gali dėl to kelti abejonių.

90.      Minėtame sprendime(57) Teisingumo Teismas nurodė, kad kalbant apie NTT nepriklausomumą, kuris yra svarbus vertinant, ar jos atrinkti teisėjai atitiks nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus, tarp tokių elementų yra, visų pirma, tai, kad naujos sudėties NTT buvo sudaryta sutrumpinus pareigas ėjusių buvusių šios institucijos narių ketverių metų kadenciją, o 15 NTT narių iš teisėjų tarpo, kuriuos anksčiau rinko jų kolegos teisėjai, dabar renka įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Dėl elementų, tiesiogiai apibūdinančių Drausmės bylų kolegiją, Teisingumo Teismas pažymėjo: pirma, jai suteikta išimtinė jurisdikcija priimti sprendimus bylose dėl priemonių, kurios, kaip Teisingumo Teismas nusprendė savo 2019 m. birželio 24 d. Sprendime Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas)(58), nesuderinamos su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; antra, ją sudarė tik naujai paskirti teisėjai, neįtraukiant jau Aukščiausiajame Teisme dirbančių teisėjų; ir, trečia, skirtingai nei kitos šio teismo kolegijos, ji turi ypač plačią autonomiją.

91.      2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu(59) (priimtu Darbo teisės ir socialinės apsaugos kolegijos vienoje iš bylų, dėl kurių priimtas Sprendimas A. K. ir kt.) Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Sprendimu A. K. ir kt., nusprendė, kad dabartinės sudėties NTT nėra nepriklausoma institucija ir kad Drausmės bylų kolegija nėra teismas, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 47 straipsnį, EŽTK 6 straipsnį ir Lenkijos Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalį. Kalbant apie NTT, sprendime buvo, inter alia, paminėti jos narių skyrimo proceso trūkumai, jos priklausymas nuo politinių institucijų ir jos teismų nepriklausomumui prieštaraujanti veikla. Kalbant apie Drausmės bylų kolegiją, sprendime visų pirma buvo nurodyta, kad visi į šią kolegiją paskirti teisėjai glaudžiai susiję su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijomis; vykstant procesui buvo pakeistos šių teisėjų skyrimo konkurso sąlygos; Aukščiausiasis Teismas nedalyvavo tų teisėjų skyrimo procese; Drausmės bylų kolegijos veikla buvo koncentruota į prašymų priimti prejudicinį sprendimą atšaukimą; taip pat iš Drausmės bylų kolegijos nagrinėtų drausmės bylų matyti, kad teisėjas gali būti apkaltintas padaręs drausmės pažeidimą dėl to, kad priėmė teismo sprendimą, nors anksčiau to nebūdavo.

92.      2020 m. sausio 15 d. nutartimis(60) (priimtomis tos pačios kolegijos kitose bylose, dėl kurių priimtas Sprendimas A. K. ir kt.) Aukščiausiasis Teismas, remdamasis panašiais argumentais, nusprendė, kad Drausmės bylų kolegija nėra nepriklausomas ir nešališkas teismas atsižvelgiant į sąlygas, susijusias su jos įsteigimu, įgaliojimais ir sudėtimi, taip pat į NTT dalyvavimą išrenkant jos narius.

93.      2020 m. sausio 23 d. rezoliucijoje(61) (priimta bendros Civilinių bylų kolegijos, Baudžiamųjų bylų kolegijos ir Darbo teisės ir socialinės apsaugos kolegijos sudėties) Aukščiausiasis Teismas sutiko su 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu, kad NTT ir Drausmės bylų kolegija nėra nepriklausomos institucijos. Visų pirma toje rezoliucijoje buvo nurodyta, kad NTT yra pavaldi politinės valdžios institucijoms, taigi jos vykdomi konkursai į teisėjų pareigas yra ydingi, nes sukeliama esminių abejonių dėl tam tikrų asmenų paskyrimo į teisėjų pareigas motyvų. Dėl jos organizavimo, sistemos, skyrimo procedūros ir autonomijos Drausmės bylų kolegijos teisėjų priimami sprendimai lygiai taip pat nėra tinkamai paskirto teismo priimti sprendimai. Taigi pagal šią rezoliuciją teismo sudėtis, kai sprendimai buvo priimami dalyvaujant naujos sudėties NTT išrinktiems teisėjams, buvo neteisėta.

94.      Šioje byloje Komisija pateikė pakankamų įrodymų, kad ginčijamomis nuostatomis neužtikrinamas Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas ir nešališkumas, taigi jos prieštarauja ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai.

95.      Reikėtų pažymėti, kad Sprendimas A. K. ir kt. yra svarbus šiai bylai. Nors išvados buvo susijusios su Chartijos 47 straipsniu, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jos būtų buvusios tos pačios ir dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos(62). Priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, tuo sprendimu nėra patvirtinamas ginčijamų nuostatų suderinamumas su Sąjungos teise. Ta aplinkybė, kad Teisingumo Teismas nepripažino, jog nacionalinės teisės nuostatos dėl NTT ir Drausmės bylų kolegijos neatitinka ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, yra susijusi su jo kompetencija pagal SESV 267 straipsnį(63). Iš tiesų, mano nuomone, Sprendimu A. K. ir kt. galima tvirtai remtis darant išvadą, kad remiantis visais elementais, kuriuos pateikia Komisija ir kurie buvo nagrinėti tame sprendime, Drausmės bylų kolegija neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Kaip nurodžiau savo išvadoje toje byloje(64), ankstesnių NTT narių įgaliojimai buvo nutraukti prieš terminą, o narių iš teisėjų tarpo skyrimo būdo pakeitimai reiškia, kad 23 iš 25 NTT narių skiria įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos; kartu šios aplinkybės atskleidžia trūkumus, keliančius pavojų NTT nepriklausomumui.

96.      Be to, atsižvelgiant į Sprendimą A. K. ir kt. ir mano išvadą toje byloje(65), egzistuoja keletas su Drausmės bylų kolegijos savybėmis susijusių elementų, kurie kartu kelia pagrįstų abejonių dėl tos kolegijos nepriklausomumo ir nešališkumo: pirma, ji buvo sukurta kaip Lenkijos teisingumo sistemos teisėkūros priemonių dalis ir jai buvo skirta užduotis priimti sprendimus bylose dėl teisėjų statuso, visų pirma drausmės bylose, kurios susijusios su tomis priemonėmis; antra, ją sudaro naujai paskirti teisėjai, kuriuos siūlo naujos sudėties NTT, taigi nėra įtraukiami jau Aukščiausiajame Teisme dirbantys teisėjai; ir, trečia, skirtingai nei kitos šio teismo kolegijos, ji turi plačią organizacinę ir finansinę autonomiją.

97.      Aukščiausiojo Teismo sprendimuose, kurie nurodyti šios išvados 91 ir 93 punktuose, minėtas teismas pats pripažino, kad NTT ir Drausmės bylų kolegijai trūksta nepriklausomumo. Priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, tuose sprendimuose aptariami tie patys elementai, kuriuos mini Komisija, taigi jie reikšmingi šioje byloje. Ta aplinkybė, kad, kaip nurodo ši valstybė narė, Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 23 d. rezoliucija Trybunał Konstytucyjny Konstitucinis Teismas, Lenkija) buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai(66) ar kad šis teismas pripažino teisėtais su NTT sudėtimi susijusius teisės aktų pakeitimus(67), neturi įtakos teismų nepriklausomumo reikalavimams, kuriuos ta kolegija privalo atitikti pagal Sąjungos teisę.

98.      Lenkijos Respublikos pateikti argumentai, kad Drausmės bylų kolegijos plati organizacinė ir finansinė autonomija sustiprina šios kolegijos nepriklausomumą, manęs neįtikina, jeigu jie vertinami kartu su minėtais elementais ir platesniame kontekste. Ta aplinkybė, kad šios kolegijos teisėjai gauna 40 proc. didesnį atlyginimą nei kiti Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kai tai nėra aiškiai susiję su atitinkama konkrečia veikla ar šios kolegijos darbo krūviu, mano nuomone, gali sukelti pagrįstų abejonių, ar tokie privalumai nėra motyvuoti kitokiais tikslais. Panašių abejonių kyla dėl šių aplinkybių: Drausmės bylų kolegijos pirmininkas šioje kolegijoje vykdo tam tikras funkcijas, kurios paprastai priskiriamos pirmajam Aukščiausiojo Teismo pirmininkui; Drausmės bylų kolegijos pajamos ir išlaidos tvirtinamos pirmajam Aukščiausiojo Teismo pirmininkui neturint teisės jas peržiūrėti; Drausmės bylų kolegijos pirmininkui suteikti kompetentingo ministro įgaliojimai vykdyti su šios kolegijos veikla susijusį biudžetą; sudėtinga suprasti, koks yra šių elementų ryšys su tariamu tikslu apsaugoti Drausmės bylų kolegijos teisėjus nuo pavojų kylančių, dėl kolegialumo.

99.      Be to, argumentai dėl konstitucinės Respublikos prezidento privilegijos skirti teisėjus, formalių Drausmės bylų kolegijos teisėjams taikomų nepriklausomumo garantijų ir su tos kolegijos sprendimais susijusių statistinių duomenų man neatrodo pakankami, kad būtų išsklaidytos pagrįstos abejonės dėl nepakankamo tos kolegijos nepriklausomumo, kai jie vertinami visos teisinės sistemos kontekste ir kai atsižvelgiama į šios išvados 95–97 punktuose nurodytus elementus.

100. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrasis Komisijos pateiktas priekaištas yra pagrįstas.

3.      Trečiasis priekaištas dėl Drausmės bylų kolegijos pirmininko teisės paskirti teisėjų garbės teismą

101. Komisija teigia, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 110 straipsnio 3 dalis ir 114 straipsnio 7 dalis, kuriomis Drausmės bylų kolegijos pirmininkui suteikta diskrecija paskirti kompetentingą teisėjų garbės teismą pirmąja instancija nagrinėti bylas dėl bendrosios kompetencijos teismų teisėjų, pažeidžia ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikalavimą, kad toks teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudenciją.

102. Lenkijos Respublika tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog ginčijamomis nuostatomis pažeidžiamas šis reikalavimas, atsižvelgiant į teisėjų garbės teismams taikomas nepriklausomumo garantijas.

103. Remiantis šios išvados 67–72 punktuose pateikta analize, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa apima Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą teisę kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą. Taigi šios sąvokos reikšmė ir taikymo sritis turėtų būti plėtojama atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, kuria remiantis reikia aiškinti minėtą Chartijos straipsnį(68).

104. Kaip pripažino Teisingumo Teismas(69), EŽTK 6 straipsnio 1 dalies sąvoka „įsteigtas pagal įstatymą“ susijusi ne tik su paties teismo steigimo teisiniu pagrindu, bet ir su kiekvieną bylą nagrinėjančio teismo sudėtimi ir bet kuria kita vidaus teisės nuostata, kurios nesilaikant vieno ar kelių teisėjų dalyvavimas nagrinėjant bylą tampa neteisėtas. Savo jurisprudencijoje(70) EŽTT pažymėjo, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu, jog teismas visada turi būti „įsteigtas pagal įstatymą“, užtikrinama, kad teismų sistemos organizavimas būtų grindžiamas taisyklėmis, kurias priima įstatymų leidžiamoji valdžia, taigi nepriklausytų nuo vykdomosios valdžios ar pačių teisminės valdžios institucijų diskrecijos, nors tai nereiškia, kad teismai neturi tam tikros laisvės aiškinti atitinkamus nacionalinės teisės aktus.

105. Visų pirma, 2016 m. sausio 12 d. Sprendime Miracle Europe Kft. prieš Vengriją(71) EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai suteikiama diskrecija skirti bylą ir nėra įstatymo nustatytų tokio skyrimo sąlygų, dėl tokios padėties kyla pavojus nepriklausomumo įvaizdžiui, nes galima įtarti, kad teismui, kuriam skiriama byla, gali būti daroma politinių ar kitokių jėgų įtaka. Remdamasis tuo EŽTT nusprendė, kad EŽTK 6 straipsnio 1 daliai prieštaravo nacionalinė priemonė, kuria naujai įsteigtos Nacionalinės teismų tarnybos pirmininkui (jis turėjo plačius įgaliojimus dėl administracinių klausimų ir iš dalies dėl asmeninio teisėjų statuso) suteikta diskrecija perduoti bylą kitam teismui, nes taikomose taisyklėse nebuvo nustatytos tokio perdavimo sąlygos. Klausimas buvo keliamas ne dėl teismo egzistavimo teisėtumo, bet dėl bylos tokiam teismui perdavimo teisėtumo. EŽTT nuomone, diskrecinį perdavimo pobūdį rodė ta aplinkybė, kad nebuvo galima nustatyti nei priežasčių, nei kriterijų, kuriais remiantis bylos turėjo būti perduotos.

106. Šioje byloje Komisija pateikė pakankamų įrodymų, kad ginčijamomis nuostatomis pažeidžiama teisė kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą, kurią būtina užtikrinti siekiant laikytis veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

107. Mano nuomone, argumentai, kuriais remiasi Lenkijos Respublika, kad ginčijamos nuostatos susijusios ne su teisėjų garbės teismų egzistavimu ir sudėtimi, nes tai įtvirtinta įstatyme, o tik su tuo, kad Drausmės bylų kolegijos pirmininkas skiria teritorinę jurisdikciją turintį teismą, turi būti atmesti. Atsižvelgiant į šios išvados 104 ir 105 punktuose nurodytą EŽTT jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, tai, kad ginčijamose nuostatose nėra kriterijų, kuriais remiantis Drausmės bylų kolegijos pirmininkas turi teisę paskirti kompetentingą teisėjų garbės teismą, išskyrus teismą, kuriame dirba kaltinamas teisėjas, kelia pavojų, kad šia diskrecija gali būti pasinaudota taip, kad būtų pakenkta teisėjų garbės teismų, kaip pagal įstatymą paskirtų teismų, statusui.

108. Šį pavojų didina papildomi elementai, susiję su platesniu naujos drausminės tvarkos kontekstu. Visų pirma galima manyti, kad dėl nepakankamo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumo, kuriuo remiasi antrasis priekaištas, kyla pagrįstų abejonių dėl tos kolegijos pirmininko nepriklausomumo. Taip pat neginčijama, kad, kalbant apie bendrosios kompetencijos teismų teisėjus, šia tvarka buvo įsteigti nuolatiniai teisėjų garbės teismai prie apeliacinių teismų, į kuriuos teisėjus šešerių metų kadencijai skiria teisingumo ministras NTT siūlymu, o jos nepriklausomumas, kaip teigiama antruoju priekaištu, taip pat kelia abejonių. Tai reiškia, kad, nors konkrečią bylą nagrinėjančių teisėjų kolegija skiriama traukiant burtus iš to garbės teismo teisėjų sąrašo, bylą nagrinėsiančius teisėjus išrenka teisingumo ministras; taip pat reikėtų atsižvelgti į tą aplinkybę, kad teisingumo ministras priima sprendimą dėl kiekvieno garbės teismo teisėjų skaičiaus. Taip padidėja pavojus, kad ginčijamomis nuostatomis gali būti pasinaudota konkrečią bylą perduodant konkrečiam teismui, siekiant tam tikro rezultato, o tai prieštarauja ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikalavimui, kad teismas turi būti įsteigtas pagal įstatymą.

109. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiasis Komisijos pateiktas priekaištas yra pagrįstas.

4.      Ketvirtasis priekaištas dėl teisėjų procesinių teisių neužtikrinimo

110. Komisija teigia, pirma, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsniu, kuriuo teisingumo ministrui suteikiama galimybė nuolat išlaikyti kaltinimus bendrosios kompetencijos teismų teisėjams skiriant teisingumo ministro įgaliotinį drausmės klausimais, pažeidžiama teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir, antra, kad šio įstatymo 113a straipsniu ir 115a straipsnio 3 dalimi, kuriuose nustatyta, jog bylos nagrinėjimas nestabdomas dėl veiksmų, susijusių su ex officio gynėjo paskyrimu, ir jis gali vykti teisėjui ar jo gynėjui nedalyvaujant, pažeidžiamos gynybos teisės; minėtos teisės kyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos. Savo teiginį ji grindžia šių nuostatų formuluotėmis ir EŽTT jurisprudencija dėl EŽTK 6 straipsnio.

111. Lenkijos Respublika tvirtina, kad neįrodytas joks tokio pobūdžio pažeidimas, atsižvelgiant į teisėjams Lenkijos įstatymais suteiktas garantijas.

112. Šios išvados 68 punkte nurodyta, kad teisėjų drausmės sistemą nustatančios taisyklės, įskaitant tas, kurios „numato nepriklausomos instancijos įsikišimą laikantis procedūros, visapusiškai garantuojančios Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas teises, tarp jų teisę į gynybą“, yra viena iš pagrindinių teismų nepriklausomumo pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą garantijų. Remiantis tuo darytina išvada, kad pagal šią nuostatą teisėjų iškeltoms drausmės byloms taikomi Chartijos 47 ir 48 straipsniuose nustatyti standartai(72).

113. Tai matyti tarptautinių institucijų pateiktose gairėse dėl teismų nepriklausomumo užtikrinimo, kuriose nurodyta, kad tokias bylas turėtų nagrinėti nepriklausoma institucija, veikianti pagal procedūrą, kurioje užtikrinamas teisingas teisminis nagrinėjimas ir visos gynybos teisės(73).

114. Kalbant konkrečiai, Chartijos 47 straipsniu užtikrinama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią sudaro įvairūs elementai: visų pirma, teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, gynybos teisės, šalių procesinio lygiateisiškumo principas ir teisė gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam(74). Teisės į gynybą kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, taip pat užtikrinamos Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje. Remiantis su Chartija susijusiais paaiškinimais, Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, o Chartijos 48 straipsnio 2 dalis yra tapati EŽTK 6 straipsnio 3 daliai, taigi aiškinant šiuos Chartijos straipsnius būtina laikytis ne žemesnių standartų nei taikomi EŽTT aiškinant EŽTK 6 straipsnį(75).

115. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija(76) protingo termino reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, pavyzdžiui, į bylos svarbą ir sudėtingumą arba kompetentingų valdžios institucijų ir šalių elgesį, be to, baudžiamosios teisės srityje šio reikalavimo turi būti paisoma ne tik vykstant teismo procesui, bet ir ikiteisminio tyrimo etapu nuo momento, kai atitinkamam asmeniui pareiškiami kaltinimai. Klausimą, ar buvo pažeistos teisės į gynybą, reikia vertinti panašiai, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes, įskaitant nagrinėjamo akto pobūdį, jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas(77). Šiuo aspektu gynybos teisės apima, visų pirma, rungimosi principą ir principą audiatur et altera pars (taip pat vadinamą audi alteram partem), kuriais iš esmės užtikrinama, kad šalys būtų informuotos ir joms būtų suteikta teisė diskutuoti ir būti išklausytoms dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso proceso baigtis(78), o šalių procesinio lygiateisiškumo principu užtikrinama, kad kiekvienai šaliai bus suteikta protinga galimybė pateikti savo poziciją tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje nei jos priešininkas(79).

116. Ir EŽTT savo jurisprudencijoje(80) pripažino, kad protingo termino reikalavimas, rungimosi principas ir šalių procesinio lygiateisiškumo principas yra pagrindiniai teisingo bylos nagrinėjimo, civiliniu ir baudžiamuoju aspektu užtikrinamo EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, elementai. Šiuo aspektu EŽTT procedūrų trukmės protingumą nagrinėja atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, vertindamas jos sudėtingumą, pareiškėjo ir atitinkamų institucijų elgesį ir galimas pasekmes pareiškėjui(81). Terminas paprastai pradedamas skaičiuoti, kai pareiškiamas ieškinys civilinėse bylose(82) arba kai asmeniui pateikiami kaltinimai ar jis stipriai paveikiamas kitomis baudžiamųjų bylų kontekste taikomomis priemonėmis(83), ir apima visą tokių procedūrų trukmę(84); taip pasibaigia netikrumas dėl asmens teisinės padėties(85). Be to, baudžiamųjų bylų atveju EŽTK 6 straipsnio 3 dalis apima specifines garantijas, kurios yra tam tikri EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi užtikrinamų gynybos teisių aspektai(86). Jos apima teisę į gynėjo pagalbą pagal EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punktą, kuria užtikrinama, kad procedūros prieš kaltinamąjį nebus vykdomos nesant tinkamo atstovavimo visose stadijose, ir kuri, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti taikoma ikiteisminiame procese(87).

117. Taip pat reikėtų pažymėti, kad savo jurisprudencijoje dėl EŽTK 6 straipsnio(88) EŽTT atkreipė dėmesį į didėjančią reikšmę, kurią tarptautiniai teismai ir kitos institucijos teikia procesiniam teisingumui bylose, susijusiose su teisėjų nušalinimu ar atleidimu iš pareigų. Šiuo klausimu EŽTT pažymėjo, kad net jeigu drausminės nuobaudos nėra susijusios su EŽTK 6 straipsnio baudžiamuoju aspektu, vis dėlto jos turi rimtų pasekmių teisėjų gyvenimui ir karjerai. Taigi atliekama teisminė peržiūra turi atitikti ginčo objektą, o tai dar labiau taikytina drausmės byloms prieš teisėjus, kuriems turi būti užtikrinama jų pareigų atlikimui būtina pagarba. Jeigu valstybė narė inicijuoja tokias bylas, keliamas pavojus visuomenės pasitikėjimui teismų veikla ir nepriklausomumu; demokratinėje valstybėje šiuo pasitikėjimu užtikrinamas pačios teisinės valstybės egzistavimas(89).

118. Šioje byloje Komisija pateikė pakankamų įrodymų, kad ginčijamomis nuostatomis pažeidžiama teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir gynybos teisės, kurios yra veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimai pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

119. Dėl ketvirtojo priekaišto pirmos dalies Komisija teigia, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsniu pažeidžiamas protingo termino reikalavimas, nes juo teisingumo ministrui suteikiama galimybė paskirti ad hoc įgaliotinį drausmės klausimais nagrinėti konkrečią teisėjo drausmės bylą net jei procedūra jau buvo baigta galutiniu sprendimu, kaip nurodyta to įstatymo 112b straipsnio 5 dalyje. Priešingai, nei tvirtina Lenkijos Respublika, matyti, kad šis priekaištas paremtas tos nuostatos formuluote, o ne jos įgyvendinimu, taigi Teisingumo Teismo jurisprudencija(90) dėl nacionalinę praktiką pagrindžiančių įrodymų netaikytina.

120. Neginčijama, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsniu teisingumo ministrui suteikiama galimybė bet kurioje su bendrosios kompetencijos teismo teisėju susijusioje drausmės byloje skirti savo įgaliotinį drausmės klausimais, kuris yra nauja šia nuostata įsteigta pareigybė. Remiantis minėto įstatymo 112b straipsnio 3 dalimi, šis įgaliotinis gali pradėti naują ar prisijungti prie vykstančios procedūros, o pagal to įstatymo 112b straipsnio 4 dalį tokio įgaliotinio paskyrimas prilyginamas prašymui pradėti tyrimą ar iškelti drausmės bylą. Be to, to paties įstatymo 112b straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nors teisingumo ministro įgaliotinio drausmės klausimais įgaliojimai pasibaigia iš karto, kai įsigalioja sprendimas nekelti drausmės bylos, ją nutraukti ar užbaigti, tai neužkerta kelio iš naujo skirti teisingumo ministro įgaliotinį drausmės klausimais toje pačioje byloje. Nepaisant Lenkijos teisėje įtvirtintų principų ne bis in idem ir res judicata, pažymėtina, kad šios nuostatos formuluotė tiesiogiai nurodo galimybę atnaujinti procedūras toje pačioje byloje dėl to paties teisėjo po to, kai jos jau buvo užbaigtos galutiniu sprendimu. Taigi dėl šios nuostatos kyla pavojus, kad bendrosios kompetencijos teisėjo netikrumo padėtis gali tęstis ir tokiam teisėjui gali būti neužtikrinama teisė per protingą terminą gauti galutinį procesinį sprendimą.

121. Priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, ir kaip nurodo Komisija, tinkamų saugiklių, užkertančių kelią galimybei pagal šią nuostatą pratęsti ar atnaujinti procedūras, trūkumo nepanaikina konkretūs tam tikroms procedūrų stadijoms nustatyti terminai, nes nėra jokių terminų patraukti teisėjus drausminėn atsakomybėn. Lenkijos Respublikos argumentai, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsnio 5 dalis taikoma tik toms byloms, kuriose nebuvo priimtas galutinis sprendimas ir kuriose teisingumo ministro įgaliotinis drausmės klausimais nebegali atlikti savo pareigų dėl kitų priežasčių, manęs neįtikina, nes tokia situacija yra reglamentuota šio įstatymo 112b straipsnio 2 dalyje.

122. Papildomai pažymėtina, kad tai, jog keliamas pavojus pratęsti ar atnaujinti procedūras paskiriant teisingumo ministro įgaliotinį drausmės klausimais pagal Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsnį, galima patvirtinti atsižvelgiant į platesnį naujosios drausminės tvarkos kontekstą. Visų pirma matyti, kad šia nuostata sustiprinama teisingumo ministro kontrolė dėl tyrimų ir drausmės bylų prieš bendrosios kompetencijos teismų teisėjus, nes ja teisingumo ministrui leidžiama paskirti konkretų savo įgaliotinį bylose dėl konkrečių teisėjų. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar galima užtikrinti protingą terminą, per kurį bus priimtas sprendimas teisėjo drausmės byloje.

123. Kalbant apie ketvirtojo priekaišto antrą dalį, Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 113a straipsnyje nustatyta, kad veiksmai, susiję su kaltinamo teisėjo ex officio gynėjo paskyrimu ir jo pasiruošimu gynybai, neturi stabdomojo poveikio drausmės bylų nagrinėjimui. Šia nuostata sudaroma galimybė, kad dėl bylos baigčiai reikšmingų procesinių ar esminių klausimų sprendimai gali būti priimti prieš paskiriant ex officio gynėją ar prieš šiam baigiant ruoštis gynybai, taip pažeidžiant teisę į gynėjo pagalbą ir rungimosi principą. Taigi šią nuostatą reikėtų laikyti pažeidžiančia gynybos teises pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, atsižvelgiant į Chartijos 47 ir 48 straipsnius.

124. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 115a straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad teisėjų garbės teismas gali nagrinėti bylą, nepaisant pateisinamo kaltinamojo arba jo gynėjo nedalyvavimo, išskyrus tuos atvejus, kai tai prieštarauja vykdomos drausminės procedūros interesams. Darytina išvada, kad teisėjų garbės teismas gali nagrinėti tik įgaliotinio drausmės klausimais poziciją, net jeigu kaltinamojo arba jo gynėjo nedalyvavimas yra pateisinamas. Ta aplinkybė, kad teisėjas gali pateikti įrodymų ir rašytinių paaiškinimų ankstesnėse bylos nagrinėjimo stadijose, mano nuomone, nekompensuoja teisėjo ar jo gynėjo nedalyvavimo nagrinėjime garbės teisme. Šia nuostata taip pat labai susiaurinamos gynybos teisės ir šalių procesinio lygiateisiškumo principas, taip pažeidžiant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, atsižvelgiant į Chartijos 47 ir 48 straipsnius. Tai ypač akivaizdu įvertinus platesnį naujosios drausminės tvarkos kontekstą. Visų pirma, kaip nurodyta šios išvados 108 punkte, teisingumo ministras skiria garbės teismų teisėjus, kurie aiškina ir taiko šią nuostatą, įskaitant išimtį dėl procedūrinių interesų, o sprendimai skundžiami Drausmės bylų kolegijai, kurios nepriklausomumas, kaip aptarta antrajame kaltinime, kelia abejonių.

125. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtasis Komisijos pateiktas priekaištas yra pagrįstas.

C.      Priekaištas dėl SESV 267 straipsnio antros ir trečios pastraipų pažeidimo

126. Komisija teigia, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi ir Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis, kuriomis leidžiama, jog teismų teisę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymais priimti prejudicinį sprendimą ribotų galimybė iškelti drausmės bylą, pažeidžiamos SESV 267 straipsnio antra ir trečia pastraipos, atsižvelgiant visų pirma į Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir pirmosios nuostatos taikymą.

127. Lenkijos Respublika tvirtina, kad nepadarytas joks pažeidimas, nes teisėjams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo nebuvo iškelta drausmės bylų, o „atgrasomasis poveikis“ neegzistuoja.

128. Pažymėtina, kad SESV 267 straipsnio antra ir trečia pastraipomis atitinkamai nacionaliniams teismams suteikiama diskrecija ir, kai taikytina, jiems nustatoma pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai jie mano, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu ar galiojimu, į kuriuos atsakymai reikalingi išspręsti bylai(91). Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Miasto Łowicz(92), nacionalinės priemonės, kuriomis nacionaliniams teisėjams gali būti taikomos drausminės procedūros dėl to, kad jie pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra draudžiamos. Iš tiesų vien tikimybė, kad tam tikru atveju gali būti iškelta drausmės byla dėl to, kad buvo pateiktas toks prašymas priimti prejudicinį sprendimą arba nuspręsta jo neatsiimti po to, kai jis buvo pateiktas, gali atitinkamiems nacionaliniams teisėjams sutrukdyti veiksmingai naudotis diskrecija ir funkcijomis, kurias jiems numato SESV 267 straipsnis. Tai, kad šiems teisėjams netaikomos drausminės procedūros ar nuobaudos už naudojimąsi galimybe pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra su jų nepriklausomumu neatsiejamai susijusi garantija.

129. Be to, pažymėtina, kad 2021 m. kovo 2 d. Sprendime A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundai)(93) pats Teisingumo Teismas pripažino, kad Lenkijos valdžios institucijos ėmėsi priemonių sustabdyti prašymų Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą dėl teismų Lenkijoje nepriklausomumo teikimą ir ginčyti tokius prašymus pateikusių Lenkijos teismų sprendimus.

130. Šioje byloje Komisija pateikė pakankamų įrodymų, kad ginčijamomis nuostatomis pažeidžiamos SESV 267 straipsnio antra ir trečia pastraipos, nes jose nėra užtikrinta pakankama teisėjų apsauga nuo galimybės iškelti drausmės bylą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą teikimo.

131. Remiantis šios išvados 79–85 punktais, nors atskirai ginčijamos nuostatos galbūt nebūtų laikomos pažeidžiančiomis SESV 267 straipsnį, atsižvelgiant į platesnį kontekstą ir praktinį taikymą galima pagrįstai manyti, kad jas galima aiškinti taip, jog nacionaliniai teisėjai galėtų būti traukiami drausminėn atsakomybėn už prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimą. Priešingai, nei teigiama Lenkijos Respublikos argumentuose, šios išvados 41 punkte nurodyti Komisijos pateikti pavyzdžiai rodo, kad buvo pradėti tyrimai ir iškeltos drausmės bylos teisėjams dėl jų sprendimų kreiptis su prejudiciniais klausimais į Teisingumo Teismą. Konkrečiai kalbant, dėl trijų teisėjų buvo pradėti tyrimai, visų pirma susiję su galimo „ultra vires elgesio“ įtarimais dėl jų pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą(94), o ketvirtuoju atveju drausmės byla atitinkamam teisėjui buvo iškelta, inter alia, dėl tariamai neteisėtai pateiktų prejudicinių klausimų, susijusių su teismų nepriklausomumu. Neįtikina ta aplinkybė, kad šie tyrimai buvo nutraukti, kad tyrimai pradedami tariamai išimtiniais atvejais ar kad tyrimai ir drausmės bylos buvo susijusios ne su akivaizdžiais ir šiurkščiais teisės normų pažeidimais, o su kitokio pobūdžio pažeidimais.

132. Šioje byloje lemiama aplinkybė, kaip patvirtina Sprendimas Miasto Łowicz, yra ta, kad nacionalinės priemonės, kuriomis nacionaliniams teisėjams kaip nors kliudoma ar užketamas kelias pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pažeidžia SESV 267 straipsnį. Ta aplinkybė, kad ginčijamomis nuostatomis sudaroma galimybė drausmės bylas nacionaliniams teisėjams kelti dėl jų sprendimų pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, ne tik kenkia prejudicinių sprendimų procedūros veikimui, bet gali turėti įtakos kitų nacionalinių teisėjų sprendimams kreiptis dėl tokių sprendimų ateityje, taigi sukurti „atgrasomąjį poveikį“. Mano nuomone, vien galimybė, kad nacionaliniam teisėjui gali būti iškelta drausmės byla ar taikomos nuobaudos dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo, kenkia pačiai SESV 267 straipsnyje nustatytos procedūros esmei, o kartu ir pačios Sąjungos pamatams.

133. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktasis Komisijos pateiktas priekaištas yra pagrįstas.

VII. Dėl bylinėjimosi išlaidų

134. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal jo 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas. Taigi, kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Lenkijos Respublika pralaimėjo bylą, iš jos turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Suomijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Švedijos Karalystė turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

VIII. Išvada

135. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:

1)      konstatuoti, kad Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi ir Aukščiausiojo Teismo įstatymo 97 straipsnio 1 ir 3 dalimis leidusi, kad teismų sprendimų turinys būtų laikomas drausmės pažeidimu; Aukščiausiojo Teismo įstatymo 3 straipsnio 5 punktu, 27 straipsniu ir 73 straipsnio 1 dalimi ir NTT įstatymo 9a straipsniu neužtikrinusi Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumo ir nešališkumo; Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 110 straipsnio 3 dalimi ir 114 straipsnio 7 dalimi suteikusi Drausmės bylų kolegijos pirmininkui diskreciją paskirti kompetentingą teisėjų garbės teismą, kuris kaip pirmoji instancija nagrinėtų bylas, susijusias su bendrosios kompetencijos teismų teisėjais; Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 112b straipsniu suteikusi teisingumo ministrui teisę skirti savo įgaliotinį drausmės klausimais ir Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 113a straipsnyje numačiusi, kad veiksmai, susiję su ex officio gynėjo paskyrimu ir jo pasiruošimu gynybai, neturi stabdomojo poveikio drausmės bylų nagrinėjimo eigai, taip pat Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 115a straipsnio 3 dalyje numačiusi, kad teisėjų garbės teismas nagrinėja bylą net tuo atveju, kai teisėjas, kuriam iškelta byla, ar jo gynėjas nedalyvauja dėl pateisinamų priežasčių, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą;

2)      konstatuoti, kad leidusi, jog teismų teisę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymais priimti prejudicinį sprendimą ribotų galimybė iškelti drausmės bylą, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 267 straipsnio antrą ir trečią pastraipas;

3)      nurodyti Lenkijos Respublikai padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas ir

4)      nurodyti Belgijos Karalystei, Danijos Karalystei, Suomijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei ir Švedijos Karalystei padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: anglų

2      Bendrosios kompetencijos teismai skirstomi į apylinkių, apygardų ir apeliacinius teismus, ir, naujausiais duomenimis, juose yra apie 10 tūkst. teisėjų.

3      Žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586); 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033), 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153) ir šios išvados 4, 5, 9 ir 10 išnašas.

4      C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982 (toliau – Sprendimas A. K. ir kt.).

5      C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234 (toliau – Sprendimas Miasto Łowicz). Šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad atitinkamų teisėjų pateikti prašymai (žr. šios išvados 41 punktą) buvo nepriimtini, nesant reikšmingo ryšio tarp pagrindinės bylos ir Sąjungos teisės nuostatų.

6      Žr. Generalinio advokato E. Tanchev išvadą byloje A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:551 (toliau – Išvada A. K. ir kt.), 1 punktas, 4 išnaša).

7      Žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Komisijos Pagrįstą pasiūlymą pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį dėl teisinės valstybės principo Lenkijoje, COM(2017) 835 final.

8      Komisija pradėjo ketvirtą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Lenkijos Respubliką dėl naujos drausminės tvarkos (žr. 2021 m. sausio 27 d. pranešimą spaudai, IP/21/224). Žr. toliau šios išvados 49 išnašą.

9      C‑619/18, EU:C:2019:531. Taip pat žr. mano išvadą byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:325).

10      C‑192/18, EU:C:2019:924. Taip pat žr. mano išvadą byloje Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:529).

11      Dėl bendros apžvalgos žr. R. Devlin ir S. Wildeman, (red.), Disciplining Judges: Contemporary Challenges and Controversies, Edward Elgar, 2021 m.

12      Žr. šios išvados 49 išnašą.

13      Komisija / Lenkija (C‑791/19 R, EU:C:2020:277).

14      Komisija konkrečiai nurodo 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531).

15      Komisija, inter alia, nurodo 2003 m. spalio 29 d. Aukščiausiojo Teismo sprendimą (SNO 48/03).

16      2018 m. lapkričio 29 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pavaduotojo pranešimai Lodzės apygardos teismui, Varšuvos apygardos teismui ir Gožuvo apygardos teismui; 2018 m. gruodžio 17 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pranešimas dėl tyrimų, susijusių su Teisingumo Teismui pateiktais prašymais priimti prejudicinį sprendimą.

17      2019 m. rugsėjo 3 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pranešimas dėl Varšuvos apygardos teismo teisėjo.

18      2019 m. gruodžio 6 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pranešimas dėl Varšuvos apygardos teismo teisėjo.

19      2020 m. vasario 4 d. Drausmės bylų kolegijos sprendimas (II DO 1/20).

20      2019 m. lapkričio 29 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pranešimas dėl Olštyno apygardos teismo teisėjo.

21      2019 m. gruodžio 15 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pranešimas dėl Katovicų apeliacinio teismo teisėjų; 2020 m. vasario 14 d. įgaliotinio bendrųjų teismų teisėjų drausmės klausimais pavaduotojo pranešimas dėl Jelenia Gura apygardos teismo teisėjo.

22      Lenkijos Respublika nurodo, inter alia, 2003 m. spalio 29 d. Aukščiausiojo Teismo sprendimą (SNO 48/03) ir 2006 m. spalio 17 d. sprendimą (SNO 59/06).

23      Lenkijos Respublika nurodo Sprendimą A. K. ir kt. ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą Land Hessen (C‑272/19, EU:C:2020:535).

24      Komisija konkrečiai nurodo 2004 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją (CE:ECHR:2004:1217JUD004901799).

25      Komisija nurodo 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Pishchalnikov prieš Rusiją (CE:ECHR:2009:0924JUD000702504).

26      Lenkijos Respublika konkrečiai nurodo 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑287/03, EU:C:2005:282).

27      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 47 punktas).

28      Žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924, 102 punktas).

29      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 55 punktas).

30      Žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153, 111 punktas).

31      Žr. Sprendimą Miasto Łowicz (34 punktas).

32      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 56 punktas) ir 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924, 104 punktas).

33      Konkrečiai dėl Chartijos 47 straipsnio literatūroje esama skirtingų požiūrių; Žr., pvz., C. Rizcallah ir V. Davio, „L’article 19 du Traité sur l’Union européenne: sésame de l’Union de droit“, Revue trimestrielle des droits de l’homme, 31 t., 2020 m., p. 155–185, visų pirma p. 178–181; A. Torres Pérez, „From Portugal to Poland: The Court of Justice of the European Union as watchdog of judicial independence“, Maastricht Journal of European and Comparative Law, 27 t., 2020 m., p. 105–119, visų pirma p. 111–112.

34      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 77 punktas) ir 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924, 114 punktas).

35      Žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai (C‑824/18, EU:C:2021:153, 143 punktas, citatos praleistos); taip pat žr., pvz., 2020 m. spalio 6 d. Sprendimą État luxembourgeois (Teisminė gynyba dėl prašymų pateikti informaciją pagal mokesčių įstatymus) (C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 47 punktas) ir 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimą Repubblika (C 896/19, EU:C:2021:311, 45 punktas).

36      Žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153, 110 punktas).

37      Žr. Išvadą A. K. ir kt. (85 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato G. Hogan išvadą byloje Repubblika (C‑896/19, EU:C:2020:1055, 45–47 punktai).

38      Žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą (peržiūra) Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX-II ir C‑543/18 RX-II, EU:C:2020:232, 75 punktas), 2020 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją (CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 231–234 punktai). Taip pat žr. mano išvadas byloje W. Ż. (Aukščiausiojo Teismo išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – skyrimas) (C‑487/19, EU:C:2021:289) ir byloje Prokurator Generalny (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegija – skyrimas) (C‑508/19, EU:C:2021:290).

39      Žr. 2016 m. gegužės 24 d. Sprendimą MT Højgaard ir Züblin (C‑396/14, EU:C:2016:347, 23 punktas).

40      Žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 43 punktas), 2020 m. sausio 21 d. Banco de Santander (C‑274/14, EU:C:2020:17, 56 punktas) ir 2020 m. liepos 16 d. Governo della Repubblica italiana (Italijos teisėjų statusas) (C‑658/18, EU:C:2020:572, 45 punktas).

41      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 77 punktas); generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt. (C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19 ir C‑355/19, EU:C:2020:746, 265 punktas).

42      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 77 punktas).

43      Žr., pvz., 1998 m. liepos 8–10 d. Europos Tarybos parengtos Europos chartijos dėl teisėjų statuso 5 punktą; 1985 m. Jungtinių Tautų pagrindinių teismų nepriklausomumo principų 17–20 punktus.

44      Žr., pvz., 2010 m. lapkričio 17 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos CM/Rec(2010)12 dėl teisėjų nepriklausomumo, veiklos efektyvumo ir atsakomybės 66 punktą; 2020 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos specialiojo pranešėjo ataskaitos dėl drausminių priemonių teisėjams (A/75/172) 21 punktą.

45      Žr., pvz., 2002 m. lapkričio 19 d. Konsultacinės Europos teisėjų tarybos (CCJE) išvados Nr. 3 dėl principų ir taisyklių, reglamentuojančių teisėjų profesinį elgesį, ypač etiką, netinkamą elgesį ir nešališkumą, 63–65 punktus. Jungtinių Tautų atskaitos, nurodytos šios išvados 44 išnašoje, 22 punktą.

46      Dėl šio klausimo žr. 2013 m. sausio 9 d. Sprendimą Volkov prieš Ukrainą (CE:ECHR:2013:0109JUD002172211, 175–185 punktai). Taip pat žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Statul Român – Ministerul Finanţelor Publice (C‑397/19, EU:C:2020:747, 100 ir 101 punktai).

47      Žr. Sprendimą A. K. ir kt. (142 punktas) ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą Land Hessen (C‑272/19, EU:C:2020:535, 57 punktas).

48      Žr. Sprendimą A. K. ir kt. (152 punktas).

49      Ši nuostata buvo pakeista nacionalinės teisės aktais (žiniasklaidoje pavadintais „anstsnukio įstatymu“), įsigaliojusiais 2020 m. vasario 14 d. Šiais teisės aktais, inter alia, drausmės pažeidimai papildyti tam tikromis kategorijomis, iš esmės paliekant galioti nagrinėjamąsias šioje byloje. Tai yra ketvirtos Komisijos pažeidimo nagrinėjimo procedūros prieš Lenkijos Respubliką objektas (žr. šios išvados 8 išnašą).

50      Žr., inter alia, 2020 m. birželio 22 d. Venecijos komisijos ir Europos Tarybos Žmogaus teisių ir teisinės valstybės generalinio direktorato nuomonės Nr. 977/2020 (CDL-AD(2020)017) 44 punktą; 2020 m. sausio 28 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos 2316 (2020) dėl demokratinių institucijų veikimo Lenkijoje 11 punktą; 2019 m. gruodžio 6 d. Valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) ketvirtojo vertinimo ciklo antrosios atitikties ataskaitos antro priedo (GrecoRC4(2019)23) 58 ir 66 punktus.

51      Kaip nurodė Komisija, ši procedūra kritikuota, be kita ko, 2017 m. gruodžio 11 d. Venecijos Komisijos nuomonės Nr. 904/2017 (CDL-AD(2017)031) 53–63 punktuose.

52      Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 30 punktas). Šiuo atveju terminas yra du mėnesiai nuo pagrįstos nuomonės gavimo 2019 m. liepos 17 d. (žr. šios išvados 27 punktą).

53      Žr. 2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑390/07, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:765, 59 ir 63 punktai).

54      Šie pavyzdžiai yra paminėti įvairiose nacionalinių ir tarptautinių institucijų ataskaitose dėl drausminių procedūrų ir priemonių, kurių imtasi prieš Lenkijos teisėjus. Žr., inter alia, Amnesty International, Lenkija: laisvi teismai, laisvi žmonės, 2019 m. liepa; Helsinkio žmogaus teisių fondas, Drausminės procedūros prieš teisėjus ir prokurorus, 2019 m. vasaris. Themis teisėjų asociacija, Response of the Polish authorities to the CJEU judgment of 19 November 2019, atnaujinta 2020 m. gruodžio 31 d. Kaip teigiama CCJE išvados Nr. 3 (2002 m.), nurodytos šios išvados 45 išnašoje, 69 punkte, drausminės priemonės reiškia bet kokias priemones, turinčias neigiamą poveikį teisėjo padėčiai ar karjerai.

55      Žr. Sprendimą A. K. ir kt. (visų pirma 123–129 ir 153 punktai).

56      Žr. Sprendimą A. K. ir kt. (133 ir 134 punktai).

57      Žr. Sprendimą A. K. ir kt. (137–151 punktai). Dėl NTT taip pat žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153, 130–135 punktai) ir mano išvadą byloje A. B. ir kt. (C‑824/18, EU:C:2020:1053, 116–126 punktai).

58      C‑619/18, EU:C:2019:531.

59      2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas (III PO 7/18), visų pirma 38–81 punktai.

60      2020 m. sausio 15 d. nutartys (III PO 8/18 ir III PO 9/18).

61      2020 m. sausio 23 d. rezoliucija (BSA I-4110-1/20), visų pirma 31–45 punktai. Ši rezoliucija turi įstatymo galią (žr. 2 ir 3 punktus).

62      Žr. Sprendimo A. K. ir kt. 167–169 punktus.

63      Žr. Sprendimo A. K. ir kt. 132 punktą.

64      Žr. Išvadą A. K. ir kt. (131–137 punktai).

65      Žr. Išvadą A. K. ir kt. (138 ir 139 punktai).

66      2020 m. balandžio 20 d. Lenkijos Konstitucinio Teismo sprendimas (U 2/20).

67      2019 m. kovo 25 d. Lenkijos Konstitucinio Teismo sprendimas (K 12/18).

68      Žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą (peržiūra) Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX-II ir C‑543/18 RX-II, EU:C:2020:232, 72 punktas).

69      Žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą (peržiūra) Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX-II ir C‑543/18 RX-II, EU:C:2020:232, 73 punktas).

70      Žr., pvz., 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimą Savino ir kt. prieš Italiją (CE:ECHR:2009:0428JUD001721405, 94 punktas).

71      CE:ECHR:2016:0112JUD005777413, 57–63 ir 67 punktai.

72      Žr. šios išvados 67–72 punktus. Taip pat žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt. (C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19 ir C‑355/19, EU:C:2020:746, 265 punktas).

73      Žr., pvz., šios išvados 43 išnašoje nurodytos Europos chartijos 5.1 punktą; CCJE išvados Nr. 3 (2002 m.), nurodytos šios išvados 45 išnašoje, 69, 71 ir 77 punktus; Jungtinių Tautų pagrindinių principų, nurodytų šios išvados 43 išnašoje, 17, 19 ir 20 punktus,

74      Dėl šio klausimo žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684, 48 punktas).

75      Žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Gambino ir Hyka (C‑38/18, EU:C:2019:628, 39 punktas).

76      Žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimą Kolev ir kt. (C‑612/15, EU:C:2018:392, 71 ir 72 punktai).

77      Žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimą Berlioz Investment Fund (C‑682/15, EU:C:2017:373, 97 punktas).

78      Žr. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimą Banif Plus Bank (C‑472/11, EU:C:2013:88, 29 ir 30 punktai) ir 2013 m. birželio 4 d. Sprendimą ZZ (C‑300/11, EU:C:2013:363, 55 punktas).

79      Žr. 2019 m. spalio 16 d. Sprendimą Glencore Agriculture Hungary (C‑189/18, EU:C:2019:861, 61 punktas).

80      Dėl taikymo, susijusio su teisėjams iškeltomis drausmės bylomis, žr. 2009 m. vasario 5 d. Sprendimą Olujić prieš Kroatiją (CE:ECHR:2009:0205JUD002233005, 77–91 punktai) (protingo termino reikalavimo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimo nustatymas).

81      Žr. 2019 m. birželio 25 d. Sprendimą Virgiliu Tănase prieš Rumuniją (CE:ECHR:2019:0625JUD004172013, 209 punktas).

82      Žr. 2010 m. sausio 19 d. Sprendimą Rangdell prieš Suomiją (CE:ECHR:2010:0119JUD002317208, 36 punktas). Vis dėlto šis terminas gali apimti privalomus procedūros parengiamuosius veiksmus: žr. 1978 m. birželio 28 d. Sprendimą Konig prieš Vokietiją (CE:ECHR:1978:0628JUD000623273, 98 punktas).

83      Žr. 2006 m. liepos 27 d. Sprendimą Mamič prieš Slovėniją (Nr. 2) (CE:ECHR:2006:0727JUD007577801, 23 ir 24 punktai).

84      Žr. 1978 m. birželio 28 d. Sprendimą Konig prieš Vokietiją (CE:ECHR:1978:0628JUD000623273, 98 punktas).

85      Dėl šio klausimo žr. P. van Dijk, et al. (red.), Theory and Practice of the European Convention on Human Rights, penktas leidimas, Intersentia, 2018 m., 588–592 p.

86      Žr. 2010 m. lapkričio 2 d. Sprendimą Sakhnovskiy prieš Rusiją (CE:ECHR:2010:1102JUD002127203, 94 punktas).

87      Žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Ibrahim ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2016:0913JUD005054108, 253 punktas).

88      Žr. 2016 m. birželio 23 d. Sprendimą Baka prieš Vengriją (CE:ECHR:2016:0623JUD002026112, 121 punktas) ir 2017 m. gegužės 23 d. Sprendimą Paluda prieš Slovakiją (CE:ECHR:2017:0523JUD003339212, 45 punktas).

89      Žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją (CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 196 punktas).

90      Žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašančių asmenų priėmimas) (C‑808/18, EU:C:2020:1029, 113 punktas).

91      Žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Cartesio (C‑210/06, EU:C:2008:723, 88 punktas) ir 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153, 91 ir 92 punktai).

92      Žr. Sprendimą Miasto Łowicz (58 ir 59 punktai). Taip pat žr. 2016 m. liepos 5 d. Sprendimą Ognyanov (C‑614/14, EU:C:2016:514, 25 punktas) ir 2019 m. vasario 12 d. Nutartį RH (C‑8/19 PPU, EU:C:2019:110, 47 punktas).

93      C‑824/18, EU:C:2021:153, 100 punktas.

94      Dėl šio klausimo žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153, 101 punktas).