PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAS
1998 m. balandžio 28 d.(*)
„Deliktinė atsakomybė už teisėtą aktą – Reglamentas Nr. 2340/90 – Prekybos su Iraku embargas – Nusavinimui prilygstantis teisių suvaržymas – Atsakomybė už neteisėtą aktą – Žala“
Byloje T‑184/95
Dorsch Consult Ingenieurgesellschaft mbH, pagal Vokietijos teisę Miunchene (Vokietija) įsteigta įmonė, atstovaujama profesoriaus Karl M. Meessen, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, Patrick Kinsch advokato biuras, 100 Boulevard de la Pétrusse,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą patarėjo teisės klausimais Yves Cretien, vėliau – Teisės tarnybos darbuotojų Stephan Marquardt ir Antonio Tanca, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko Teisės direktorato generalinio direktoriaus Alessandro Morbilli biuras, 100 Boulevard Konrad Adenauer,
ir
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą vyriausiųjų teisės patarėjų Peter Gilsdorf ir Allan Rosas ir teisės patarėjo Jörn Sack, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Teisės tarnybos darbuotojo Carlos Gómez de la Cruz biuras, Wagner centras, Kirchberg,
atsakoves,
dėl žalos, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl 1990 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2340/90, uždraudžiančio Bendrijos prekybą su Iraku ir Kuveitu (OL L 213, p. 1), atlyginimo,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
kurį sudaro primininkas C. W. Bellamy, teisėjai A. Kalogeropoulos ir V. Tiili,
kancleris H. Jung,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1997 m. birželio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Bylos aplinkybės
1 Ieškovė Dorsch Consult Ingenieurgesellschaft mbH (toliau – Dorsch Consult) yra Vokietijos ribotos atsakomybės bendrovė, įsteigta Miunchene (Vokietija), kurios pagrindinė veikla – konsultavimas inžineriniais klausimais įvairiose šalyse.
2 1975 m. sausio 30 d. ieškovė ir Irako Respublikos Ministry of Works and Housing (toliau – Irako ministerija) sudarė sutartį dėl paslaugų, susijusių su Irako Express Way Nr. 1 tiesimo darbų organizavimu ir priežiūra. Sutartis, kuri buvo sudaryta mažiausiai šešeriems metams, vėliau buvo kelis kartus pratęsta, siekiant vykdyti ir prižiūrėti minėtus darbus. Sutarties X straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad nesutariant dėl sutarties išaiškinimo arba nevykdant sutartinių įsipareigojimų sutarties šalys turi stengtis ieškoti priimtino sprendimo derybų būdu (X straipsnio 1 dalis). Nepavykus susitarti, klausimas turėjo būti perduotas Planning Board, kurios sprendimas būtų galutinis ir privalomas. Vis dėlto joks dėl sutarties priimtas sprendimas negalėtų sutrukdyti sutarties šalims ginčą spręsti kompetentinguose Irako teismuose (X straipsnio 2 dalis).
3 Iš bylos medžiagos matyti, kad 1990 m. pradžioje už pagal minėtą sutartį suteiktas paslaugas Irako institucijų ieškovei nesumokėtos skolos buvo pripažintos dviejuose laiškuose, kuriuos 1990 m. vasario 5 ir 6 d. Irako ministerija nusiuntė Irako bankui Rafidian Bank, nurodydama pervesti ieškovei priklausančias sumas į jos sąskaitą.
4 1990 m. rugpjūčio 2 d. JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 660 (1990), kuria pripažino, kad Irakui įsiveržus į Kuveitą buvo pažeista tarptautinė taika ir saugumas, ir pareikalavo, kad Irako pajėgos nedelsdamos ir besąlygiškai pasitrauktų iš Kuveito teritorijos.
5 1990 m. rugpjūčio 6 d. JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 661 (1990), kuria, skelbdama „suvokianti pagal Jungtinių Tautų Chartiją nustatytus įsipareigojimus tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti“ ir pažymėdama, kad Irako Respublika (toliau – Irakas) neįvykdė rezoliucijos Nr. 660 (1990), nusprendė įvesti prekybos su Iraku ir Kuveitu embargą.
6 1990 m. rugpjūčio 8 d. Taryba, nurodydama „sunkią padėtį, susidariusią Irakui įsiveržus į Kuveitą“ ir JT Saugumo Tarybos priimtą rezoliuciją Nr. 661 (1990), remdamasi Komisijos pasiūlymu, priėmė 1990 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2340/90, uždraudžiantį Bendrijos prekybą su Iraku ir Kuveitu (OL L 213, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 2340/90).
7 Reglamento Nr. 2340/90 1 straipsniu nuo 1990 m. rugpjūčio 7 d. uždrausta į Bendrijos teritoriją įvežti visas prekes ar gaminius, kurių kilmės šalis yra Irakas arba Kuveitas arba kurios yra iš Irako arba Kuveito, ir į šias šalis eksportuoti visas prekes ar gaminius, kurių kilmės šalis yra Bendrija arba kurie yra iš Bendrijos. To paties reglamento 2 straipsnis nuo 1990 m. rugpjūčio 7 d. uždraudė: a) bet kokią veiklą arba prekybos sandorius, įskaitant su sandoriais, kurie jau buvo sudaryti ar iš dalies įvykdyti, susijusias operacijas, kurių tikslas ar pasekmė yra bet kurios prekės ar gaminio, kurio kilmės šalis yra Irakas arba Kuveitas arba kuris yra iš Irako arba Kuveito, eksporto skatinimas; b) parduoti arba tiekti bet kokias prekes ar gaminius, nepaisant to, kokia yra jų kilmės šalis ir iš kur jie yra, bet kokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui Irake ar Kuveite arba bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, ketinant juos skirti Irako arba Kuveito teritorijoje ar iš šių šalių teritorijos vykdomai bet kokiai prekybos veiklai; ir c) bet kokią veiklą, kurios tikslas ar poveikis yra tokio pardavimo ar tiekimo skatinimas.
8 Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1990 m. rugsėjo 16 d. „Irako Respublikos aukščiausioji revoliucinė taryba“, remdamasi „kai kurių vyriausybių savavališkais sprendimais“, priėmė nuo 1990 m. rugpjūčio 6 d. atgaline data galiojantį Įstatymą Nr. 57 dėl Irako nuosavybės, interesų ir teisių Irake ir užsienyje apsaugos (toliau – Įstatymas Nr. 57). Šio įstatymo 7 straipsniu buvo įšaldyta visa nuosavybė, turtas ir iš jų gaunamos pajamos, kurias tuo konkrečiu metu turėjo „savavališkus sprendimus“ prieš Iraką priėmusių valstybių vyriausybės, įmonės, bendrovės ir bankai.
9 Irako institucijoms nesumokėjus sumų, kurios mokėtinomis buvo pripažintos minėtuose Irako ministerijos 1990 m. vasario 5 ir 6 d. laiškuose (žr. 3 punktą), ieškovė 1995 m. rugpjūčio 4 d. laiškais paprašė Tarybos ir Komisijos kompensuoti žalą, patirtą dėl to, kad priėmus Įstatymą Nr. 57 šios skolos tapo neatgaunamos, nes minėtas įstatymas buvo priimtas reaguojant į Bendrijos priimtą Reglamentą Nr. 2340/90. Šiuose laiškuose ieškovė tvirtino, kad Bendrijos įstatymų leidybos organas yra įpareigotas išmokėti kompensacijas ūkio subjektams, nukentėjusiems dėl įvesto prekybos su Iraku embargo ir kad, to nepadarius, Bendrija užsitraukia atsakomybę pagal EB sutarties 215 straipsnio antrąją pastraipą. Ji pridūrė, kad apsidrausdama ji savo reikalavimus Irakui užregistravo Jungtinių Tautų reikalavimų Irakui kompensavimo komisijoje (United Nations Iraq Claims Compensation Commission).
10 1995 m. rugsėjo 20 d. laišku Taryba atsisakė patenkinti ieškovės prašymą dėl žalos atlyginimo.
11 Susiklosčius tokioms aplinkybėms, 1995 m. spalio 6 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.
12 Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį, netaikydamas tyrimo priemonių. Imantis proceso organizavimo priemonių, šalių buvo paprašyta atsakyti į kelis klausimus raštu.
13 1997 m. birželio 19 d. viešame posėdyje šalys pareiškė savo nuomonę ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai
14 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– nurodyti Bendrijai sumokėti jai 2 279 859,69 DM su 8 % metinėmis palūkanomis, susikaupusiomis nuo 1990 m. rugpjūčio 9 d., už Bendrijai perleistą to paties dydžio ieškovės reikalavimo Irakui likutį,
– priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas,
– paskelbti sprendimą vykdytinu,
– subsidiariai paskelbti sprendimą laikinai vykdytinu pagal pateiktą banko garantiją.
15 Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priešingu atveju, atmesti jį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
16 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
Teisiniai pagrindai ir šalių argumentai
17 Taryba, oficialiai nepareiškusi prieštaravimo dėl priimtinumo pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes dėl ieškovės tariamai patirtos žalos Bendrijos atsakomybė negali atsirasti (1975 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Grands moulins des Antilles priš Komisiją, 99/74, Rink. p. 1531).
18 Pirma, Taryba teigia, kad tariama žala buvo padaryta ne Reglamentu Nr. 2340/90, o Įstatymu Nr. 57. Priešingai nei tvirtina ieškovė, šio įstatymo priėmimas buvo ne „tiesioginė reakcija“ į Reglamento Nr. 2340/90 priėmimą, bet, kaip aišku iš jo preambulės, reakcija į „kai kurių vyriausybių“ priimtus „savavališkus sprendimus“. Tarybos nuomone, Įstatymo Nr. 57 priėmimą faktiškai paskatino JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 660 (1990) ir 661 (1990). Susiklosčius tokioms aplinkybėms, tai, kad JT Saugumo Tarybos įvestą embargą Irakui pateisino neteisėtas Irako elgesys (įsiveržimas į Kuveitą), reiškia, jog negalima nustatyti objektyvaus ryšio tarp Reglamento Nr. 2340/90 ir Irako Įstatymo Nr. 57, kaip atsakomosios priemonės, priėmimo, todėl tarp Bendrijos reglamento ir ieškovės tariamai patirtos žalos negali būti priežastinio ryšio.
19 Antra, Taryba abejoja, ar ieškovės reikalavimai Irako institucijoms pagal Įstatymo Nr. 57 7 straipsnį yra laikomi įšaldytu „turtu“ (žr. 8 punktą). Visų pirma, ieškovė neįrodė, kad Rafidian bankas atsisakė įvykdyti Irako ministerijos nurodytus pervedimus būtent vadovaudamasis Įstatymu Nr. 57. Taryba teigia, kad atlikti minėtus pervedimus buvo nurodyta Irako ministerijos 1990 m. vasario 5 ir 6 d. laiškuose – gerokai iki 1990 m. rugsėjo, kai buvo priimtas Įstatymas Nr. 57.
20 Trečia, Taryba teigia, kad, net jei Irako institucijų atsisakymas apmokėti skolas ieškovei būtų grindžiamas Įstatymu Nr. 57, nesant nacionalinių ar Bendrijos priemonių, draudžiančių pervesti lėšas į Vokietiją iš Irako, tik šis įstatymas sukėlė ieškovės minimą žalą. Todėl ieškovės padėtis skiriasi nuo kitų Vokietijos ūkio subjektų padėties, kurie patyrė nuostolių dėl Vokietijos nacionalinių priemonių, draudžiančių įgyvendinant Reglamentą Nr. 2340/90 sudaryti bet kokius komercinius sandorius su Iraku.
21 Komisija savo ruožtu mano, kad Teisingumo Teismo praktika deliktinės atsakomybės srityje iš principo nesuteikia pagrindo, remiantis Sutarties 178 straipsniu ir 215 straipsnio antrąja pastraipa, pareikšti ieškinį dėl deliktinės Bendrijos atsakomybę už teisėtą aktą. Vis dėlto ji mano, kad Sutartyje turi būti teisinis pagrindas, kuriuo asmuo galėtų remtis įrodinėdamas Bendrijos atsakomybę už teisėtą aktą.
22 Ieškovė teigia, kad jos ieškinys yra priimtinas, o Tarybos pateiktas faktų ir teisės vertinimas, ypač susijęs su priežastinio ryšio tarp Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo ir jos negalėjimo atgauti savo skolas iš Irako institucijų nebuvimu, yra susijęs su ieškinio esme, o ne su jo priimtinumu.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
23 Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ieškovė ieškinyje aiškiai apibūdina tariamos žalos pobūdį ir mastą bei išdėsto priežastis, dėl kurių, jos nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp tos žalos ir Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo. Vadinasi, ieškinyje pateikta pakankamai informacijos, kad būtų patenkinti priimtinumo reikalavimai, nustatyti Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte ir teismo praktikoje, taigi Tarybos argumentai dėl nurodytos žalos buvimo ir jos pobūdžio bei priežastinio ryšio yra susiję su ieškinio esme ir todėl turėtų būti išnagrinėti kartu su juo. Iš to išplaukia, kad ieškinys turi būti paskelbtas priimtinu (1997 m. balandžio 16 d. Sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją, T‑554/93, Rink. p. II‑563, 59 punktas ir 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Guérin Automobiles prieš Komisiją, T‑38/96, Rink. p. II‑1223, 42 punktas).
Dėl esmės
24 Ieškovė teigia, kad priėmusi Įstatymą Nr. 57 dėl Reglamento Nr. 2340/90, kuriuo buvo įvestas prekybos su Iraku embargas, Bendrija turi kompensuoti žalą, patirtą dėl Irako institucijų atsisakymo jai atlyginti skolas. Ji tvirtina, kad Bendrijos atsakomybė už taip patirtą žalą neišvengiamai atsiranda remiantis Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą principu, nes ji patyrė nusavinimui prilygstantį jos nuosavybės teisių pažeidimą, arba – subsidiariai – remiantis Bendrijos atsakomybės už neteisėtą aktą principu, neteisėtumui šiuo atveju kylant iš to, kad Bendrijos įstatymų leidėjas, priimdamas Reglamentą Nr. 2340/90, nenustatė kompensacijos už šiuo reglamentu atitinkamoms įmonėms padarytą žalą.
Dėl Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą
Šalių argumentai
Dėl Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą pagrindo
25 Ieškovė pirmiausia teigia, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnį ir tarptautinės teisės bendruosius principus, susijusius su pareiga kompensuoti turtui padarytą žalą, Grundgesestz (Vokietijos konstitucijos) 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog dėl bendrojo intereso priimtas nusavinimo sprendimas gali būti vykdomas tik sumokant kompensaciją. Pasak ieškovės, ta pati taisyklė taikoma „nusavinimui prilygstančio pažeidimo“ atvejais, kai pagal Vokietijos teismų praktiką įpareigojama sumokėti kompensaciją, jei teisėti valstybės aktai, nors ir nebūdami oficialaus nusavinimo priemonės, vis dėlto papildomai pažeidžia nuosavybės teises.
26 Be to, pagal nusistovėjusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką skolos laikomos nuosavybe, saugoma nuo nusavinimui prilygstančio pažeidimo pagal EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnį (1994 m. gruodžio 9 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Graikijos naftos perdirbimo įmonės Stan ir Stratis Andreadis prieš Graikiją). Tokios pat pozicijos laikomasi teismų praktikoje, susijusioje su tarptautine viešąja teise, ir valstybių narių teisėje.
27 Remdamasi šiais argumentais ieškovė teigia, kad tai, jog pradėjus taikyti Įstatymą Nr. 57, priimtą atsakant į prekybos su Iraku embargo įvedimą Reglamentu Nr. 2340/90, jos egzistuojantys ir neginčijami reikalavimai nebegali būti patenkinti, sukėlė jai „išlikusią žalą“, kurią Bendrija privalo atlyginti.
28 Ieškovė tvirtina, kad kompensacijos reikalavimas už teisėtą jos nuosavybės teisių pažeidimą yra grindžiamas argumentu, kad jos indėlis į politines Bendrijos įvesto embargo sąnaudas neturėtų būti didesnis nei kitų Bendrijos mokesčių mokėtojų, kurie taip pat privalo padengti šias sąnaudas pagal vienodo požiūrio principą (1980 m. kovo 5 d. Sprendimas Ferwerda, 265/78, Rink. p. 617, 628).
29 Atsakydama į atsakovių argumentą, kad ši byla susijusi su Bendrijos priemone, atspindinčia pasirinktą ekonominę politiką, dėl kurios jos tariamai patirta žala neviršija šios srities ūkinei veiklai būdingos rizikos ribų ir nekelia pavojaus jos, kaip įmonės, egzistavimui, ieškovė teigia, kad klausimas, ar įvestas prekybos su Iraku embargas yra jos egzistavimui pavojų kelianti ekonominės politikos, ar saugumo politikos priemonė, yra nereikšmingas, nes ši byla yra susijusi ne su būsimais finansiniais nuostoliais, bet su anksčiau turėtų nuosavybės teisių pažeidimu. Kalbėdama apie tai, ar teikdama paslaugas Irake, ji sąmoningai rizikavo vėliau nebeatgauti savo skolų, ieškovė teigia, kad 1975 m. su Irako institucijomis pasirašyta sutartis buvo sudaryta iki dabartinio Irako režimo atėjimo į valdžią likus ketveriems metams ir penkeriais metais anksčiau nei prasidėjo Irako‑Irano karas.
30 Taryba pirmiausia teigia, kad sąlygos, kuriomis Bendrijai kyla atsakomybė dėl teisėto akto, privalo būti griežtesnės už sąlygas, taikomas atsakomybei dėl neteisėto akto.
31 Ji pastebi, kad pagal atitinkamą teismo praktiką atsakomybė be kaltės gali kilti tik tuo atveju, jei individui bendrojo intereso sumetimais tenka našta, kuri jam paprastai nepriskirtina (1986 m. birželio 24 d. Sprendimas Développement SA ir Clemessy prieš Komisiją, 267/82, Rink. p. 1907), arba jei konkrečiai tam tikrų produktų srityje specializuotai įmonių grupei tenka neproporcinga dalis naštos, išplaukiančios iš tam tikrų Bendrijos priimtų ekonominių priemonių (1987 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas De Boer Buizen prieš Tarybą ir Komisiją, 81/86, Rink. p. 3677).
32 Tačiau, pasak Tarybos, šioje byloje nė viena iš šių sąlygų nėra tenkinama. Atsakydama į ieškovės teiginį, kad jai nepriimtinas didesnis nei kitų ūkio subjektų įnašas į prekybos su Iraku embargo politikos sąnaudas vien dėl to, jog šios politikos įgyvendinimo momentu jos reikalavimai dar nebuvo patenkinti, Taryba teigia, kad ne Bendrija turi atlyginti už „nesėkmes“, ištikusias ekonomine rizika pasižyminčias operacijas vykdančius ūkio subjektus.
33 Komisija tvirtina, kad Vokietijos teisės „išskirtinės aukos“ („Sonderopfer“) sąvoka, kuria ieškovė grindžia savo reikalavimą dėl kompensacijos, suponuoja, kad individas patyrė išskirtinę žalą, ir savaime nėra perkeltina į Bendrijos teisę. Be to, abejotina, ar ieškovė laikytina priklausančia pakankamai tiksliai apibrėžtai šios teorijos prasme tokią „išskirtinę auką“ suteikusių įmonių grupei.
34 Komisija pabrėžia, kad ieškovės minėta Vokietijos teismų praktika yra susijusi su neigiamais padariniais nekilnojamajam turtui ar komercinei nuosavybei dėl priemonių, valstybės priimtų statybos ar žemės perskirstymo srityje, ir todėl nėra susijusi su šia byla. Panašiai Europos žmogaus teisių teismo praktika nuosavybės teisių apsaugos srityje, kuria remiasi ieškovė (žr. 29 punktą), faktiškai yra susijusi su tiesioginiu nuosavybės atėmimu valstybinės valdžios institucijų aktais, o ne su netiesioginėmis Bendrijos priimtų teisėtų teisės aktų pasekmėmis, kaip yra šioje byloje.
35 Be to, iš susijusios teismo praktikos aišku, kad Bendrijos atsakomybė už teisėtą aktą gali kilti tik tuo atveju, jei apdairus ūkio subjektas nurodomos žalos negalėjo numatyti arba išvengti. Tačiau šioje byloje galimybė iš anksto numatyti Irako nemokumą ir (arba) jo atsisakymą sumokėti savo skolas buvo akivaizdi, pirma, atsižvelgiant į bendrą kontekstą ir, antra, į ypatingą šios valstybės padėtį. Pasak Komisijos, tokios įmonės kaip ieškovė, kurios negalėjo gauti viešųjų institucijų ar draudimo bendrovių garantijų dėl rizikos, susijusios su prekybos sandoriais, sudaromais su „rizikingomis valstybėmis“, paprasčiausiai sąmoningai prisiėmė išplaukiančią padidintą riziką.
36 Ieškovė nepaminėjo jokių aplinkybių, galėjusių rimtai paveikti jos veiklą ir sukelti grėsmę jos, kaip įmonės, išlikimui (žr. generalinio advokato C. O. Lenz išvadą byloje, kurioje priimtas 1987 m. kovo 11 d. Sprendimas Rau ir kt. prieš Komisiją, 279/84, 280/84, 285/84 ir 286/84, Rink. p. 1069, 1084, 1114).
Dėl priežastinio ryšio
37 Ieškovė teigia, kad tariama žala buvo patirta dėl Reglamento Nr. 2340/90, kuriuo įvestas prekybos su Iraku embargas, priėmimo, nes Irako institucijų atsisakymas sumokėti skolas rėmėsi Įstatymu Nr. 57, kuris buvo atsakomoji priemonė, reaguojant į šio reglamento priėmimą. Priešingai nei tvirtina Taryba, Įstatymo Nr. 57 priėmimas Irake buvo ne „tolima“ pasekmė teismų praktikos prasme (1979 m. spalio 4 d. Sprendimas Dumortier Frères prieš Tarybą, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink. p. 3091), bet aktui, kuriuo įvedamas embargas, būdingas ir numatomas padarinys.
38 Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad priimant Reglamentą Nr. 2340/90 tiek Komisija, tiek Taryba faktiškai atsižvelgė į sąnaudas ir kitas pasekmes, išplaukiančias iš galimo Irako neatlygintų skolų mokėjimo Bendrijos įmonėms sustabdymo. Grįsdama šį tvirtinimą, kaip liudininkus ji nurodo buvusį Komisijos pirmininką J. Delors ir buvusį Tarybos pirmininką G. De Michelis ir prašo Pirmosios instancijos teismo įpareigoti Tarybą ir Komisiją pateikti visus Reglamento Nr. 2340/90 parengiamuosius dokumentus (1995 m. spalio 19 d. Sprendimas Carvel ir Guardian Newspapers prieš Tarybą, T‑194/94, Rink. p. II‑2765).
39 Atsakovių argumentą, kad tariama žala buvo padaryta ne priėmus Reglamentą Nr. 2340/90, o tik dėl to, kad jau iki šio reglamento priėmimo ir net iki 1990 m. rugpjūčio 2 d. įsiveržimo į Kuveitą Irakas nepajėgė mokėti savo skolų, ieškovė atmeta, nurodydama faktą, kad 1990 m. balandį ir gegužę Irako institucijos už suteiktas paslaugas sumokėjo beveik 200 000 DEM. Panašiai Irako institucijų vėlavimas apmokėti įvairias sąskaitas užsienio valiuta gali būti siejamas tik su biurokratiniais sunkumais, su kuriais susidūrė Irako administracija, o ne su tariamu nemokumu.
40 Ieškovė atmeta Tarybos argumentą, kad negalėjimą atgauti skolų nulėmė ne Reglamentas Nr. 2340/90, o mažiau tiesioginė priežastis, būtent tarptautinę viešąją teisę pažeidžiantis Irako įsiveržimas į Kuveitą. Tai, kad Komisijos įvestą prekybos su Iraku embargą pateisino ankstesnis tos valstybės neteisėtas elgesys, nereiškia, kad Bendrija neprivalo tretiesiems asmenims kompensuoti už nusavinimui prilygstantį nuosavybės teisių pažeidimą. Šiuo atveju nurodomo tiesioginio ryšio egzistavimo nesumenkina ir ta aplinkybė, kad žala buvo patirta dėl neteisėtos priežasties, tai yra Įstatymo Nr. 57, kuris buvo priimtas kaip atsakomoji priemonė į anksčiau priimtą teisėtą priemonę, būtent Reglamentą Nr. 2340/90 (1985 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Adams prieš Komisiją, 145/83, Rink. p. 3539).
41 Į Tarybos argumentą, kad galiausiai žala buvo patirta dėl JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos, ieškovė atsako, jog JT Saugumo Tarybos rezoliucijos valstybių narių teisės sistemose tiesiogiai neveikia.
42 Atsakydama į atsakovių užduotą klausimą, ar, pirma, skolos ieškovei iš tikrųjų yra „turtas“, kaip apibrėžta Įstatyme Nr. 57, ir, antra, ar minėtas įstatymas tebegalioja, ieškovė teigia, kad svarbiausia yra tai, jog Irako institucijos ir toliau atsisako padengti savo skolas.
43 Pagaliau ieškovė, priešingai nei tvirtina Taryba, teigia, kad tai, jog Reglamentas Nr. 2340/90 reglamentavo tik prekių importą ir eksportą, o ne paslaugų teikimą, neturi nieko bendra su priežastinio ryšio buvimo ar jo nebuvimo įvertinimu, nes būtent dėl šio reglamento priėmimo Irako institucijos atsisakė sumokėti savo skolas.
44 Taryba tvirtina, kad net jei ieškovės reikalaujamos Irako skolos laikytinos neatgaunamomis ir dėl to ji patyrusi žalą, tarp tos žalos ir Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo nėra jokio ryšio arba bent jau „pakankamai tiesioginio“ ryšio.
45 Pasak Tarybos, Irako atsisakymą sumokėti ieškovei skolas nulėmė ne Įstatymo Nr. 57, kaip atsakomosios priemonės į Reglamentą Nr. 2340/90, priėmimas, bet finansiniai sunkumai, su kuriais susidūrė Irakas dėl savo politikos, kuriai būdinga agresija kaimyninių valstybių atžvilgiu. Be to, kadangi tuo metu, kai buvo priimtas Įstatymas Nr. 57, Irako institucijos dar nebuvo pervedusios lėšų į ieškovės banko sąskaitą, griežta šio įstatymo prasme jokia ieškovei priklausanti „nuosavybė“ ar „turtas“ nebuvo įšaldyti.
46 Net jei būtų manoma, kad žala, kuria remiasi ieškovė, buvo padaryta dėl Įstatymo Nr. 57 taikymo, Tarybos nuomone, priešingai nei teigia ieškovė, šį įstatymą priimti paskatino ne Reglamentas Nr. 2340/90, bet JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 660 (1990) ir 661 (1990), nustačiusios prekybos su Iraku embargo įvedimą, kurį Bendrija teisiškai privalėjo taikyti. Vadinasi, pagal atitinkamą teismo praktiką Įstatymo Nr. 57 priėmimo negalima laikyti „pakankamai tiesiogine“ Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo pasekme.
47 Be to, nurodyto priežastinio ryšio nėra, nes įvykius vertinant istoriniame kontekste Įstatymo Nr. 57 negalima laikyti Irako „reakcija“ į JT Saugumo Tarybos nustatytą ir Reglamentu Nr. 2340/90 Bendrijos įgyvendintą embargą, nes priemonių prieš Iraką buvo imtasi remiantis ankstesniais šios valstybės tarptautinės viešosios teisės pažeidimais.
48 Galiausiai Taryba teigia, kad nėra pakankamai tiesioginio priežastinio ryšio tarp minėto reglamento priėmimo ir tariamos žalos, nes Reglamento Nr. 2340/90 tikslas buvo užkirsti kelią prekių importui ir eksportui, o ne uždrausti Bendrijos ūkio subjektams atgauti lėšas, kurias jiems jau buvo skolingos Irako institucijos.
49 Komisija tvirtina, kad ieškovės nurodoma žala buvo patirta tik dėl Įstatymo Nr. 57, o ne dėl Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo, kurį Irakas paprasčiausiai panaudojo kaip pretekstą savo skolų mokėjimui sustabdyti dėl jo patiriamų sunkumų ir nepalankios finansinės būklės, sukeltos karo veiksmų regione ir ginklavimosi politikos.
50 Be to, iš Įstatymo Nr. 57 5 ir 7 straipsnių aišku, kad Irakas galutinai neatsisakė sumokėti savo skolų ieškovei, o tai paaiškina, kodėl ieškovė pasiūlė perleisti savo reikalavimus atsakovėms mainais į kompensaciją. Dėl šios priežasties nėra ir tiesioginio ryšio tarp tariamos žalos ir Reglamento Nr. 2340/90. Bet kuriuo atveju, net jei netiesioginio priežastinio ryšio buvimo pakaktų Bendrijos deliktinei atsakomybei kilti, toks ryšys ir toliau būtų nereikšmingas šios bylos aplinkybėmis, nes jis yra susijęs su teisėtu elgesiu (Tarybos priimtu Reglamentu Nr. 2340/90), kuris vėliau išprovokavo neteisėtą trečiosios šalies elgesį (Irako Įstatymą Nr. 57).
51 Komisija priduria, kad 1991 m. vasario 28 d. laišku JT Saugumo Tarybos pirmininkui Irakas oficialiai pripažino JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 660 (1990) ir kitų rezoliucijų, kurių priėmimą paskatino Įstatymas Nr. 57, teisėtumą ir kad minėtas įstatymas buvo galutinai panaikintas 1991 m. kovo 3 d., o ieškovė nuo tos dienos jau galėjo kreiptis į Irako institucijas dėl skolų apmokėjimo.
52 Kalbėdama apie prašymą kaip liudininkus išklausyti buvusius Komisijos ir Tarybos pirmininkus, Komisija teigia, kad tai būtų beprasmiška, nes ieškovės turimi įrodymai negali susidėti iš šių asmenų pareiškimų.
Dėl žalos
53 Ieškovė tvirtina patyrusi „išlikusią žalą“, kaip apibrėžta Bendrijos teismų praktikoje deliktinės atsakomybės srityje, nes priėmus Reglamentą Nr. 2340/90 Irako skolos pasidarė neatgaunamos. Pasiūlydama perleisti savo reikalavimus atsakovėms mainais į reikalaujamą kompensaciją, ji niekaip nesumenkina žalos egzistavimo, o paprasčiausia nori užkirsti kelią bet kokiam neteisėtam pasipelnymui. Jei atsakovės ginčytų tiek jos reikalavimų Irakui buvimą, tiek negalėjimą atgauti skolas, ieškovė siūlo išklausyti jos komercijos direktoriaus Hartwig von Bredow ir jos tuometinio atstovo Bagdade Wolfgang Johner parodymus. Ji teigia, kad nepaaiškino, kodėl Irako institucijos neapmokėjo savo skolų, tik dėl to, kad pati negavo jokio paaiškinimo, nes Bendrijai įvedus embargą Irakui teikiamoms paslaugoms (1990 m. spalio 29 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3155/90, praplečiantis ir iš dalies keičiantis Reglamentą Nr. 2340/90, OL L 304, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 3155/90) jai buvo uždrausta duoti bet kokius nurodymus teisiniams atstovams Irake.
54 Ieškovė savo nuostolį įvertino 2 279 859,69 DM, t. y. suma, atitinkančia skolas, kurias Irako ministerija pripažino savo 1990 m. vasario 5 ir 6 d. laiškuose, nurodydama jas sumokėti, tačiau jų ieškovė negavo.
55 Ji tvirtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką nustatant kompensacijos dydį reikėtų vienodai atsižvelgti į, pirma, Bendrijos bendrąjį interesą ir, antra, poreikį užtikrinti pagrindines asmens teises. Tačiau, jos manymu, tai nereiškia, kad kompensacija negali padengti visos skolos, kuri, priėmus valstybinę priemonę, pasidarė neatgaunama, įskaitant visas nuo skolos susidarymo susikaupusias palūkanas (minėtas sprendimas Graikijos naftos perdirbimo įmonės Stan ir Stratis Andreadis prieš Graikiją). Pagal Vokietijos teisę leidžiama gauti kompensaciją už visus finansinius nuostolius, patirtus dėl „nusavinimui prilygstančio pažeidimo“. Tas pats taikoma ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Todėl Bendrijai turėtų būti nurodyta sumokėti šių reikalavimų dydžio kompensaciją kartu su susikaupusiomis palūkanomis, perleidžiant jai turimus reikalavimus Irakui. Tačiau ieškovė neatmeta galimybės sumažinti reikalaujamą kompensaciją, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes.
56 Taryba teigia, kad Irakui ėmusis priemonių, būtent priėmus Įstatymą Nr. 57, buvo tik atidėtas ieškovės skolų mokėjimas, taigi, vertinant teisiniu požiūriu, ieškovė nepatyrė atitinkamoje teismų praktikoje apibrėžtos „išlikusios žalos“, o tai išplaukia ir iš aplinkybės, kad ieškovė yra pasirengusi savo reikalavimus perleisti Bendrijos institucijoms mainais į tariamai patirtos žalos atlyginimą.
57 Be to, iš ieškovės 1994 m. rugpjūčio 4 d. atsiųsto laiško aišku, jog ji savo reikalavimus užregistravo Vokietijos kompetentingose administracinėse institucijose, kad galėtų juos ginti Claims commission, kurią Jungtinių Tautų organizacija (toliau – JTO) įsteigė siekdama išspręsti klausimą dėl finansinių nuostolių, kurių patyrė ūkio subjektai dėl prekybos su Iraku embargo įvedimo, o tai rodo, kad klausimas, ar ieškovė iš tikrųjų patyrė žalą, galiausiai priklausys nuo to, ar JT panaikins prekybos su Iraku embargą.
58 Komisija tvirtina, kad tikslus patirtos žalos dydis dar nenustatytas, nes teisiniu požiūriu ieškovės reikalavimai vis dar galioja, ir ji atmeta ieškovės pasiūlymą perleisti savo reikalavimus mainais į Bendrijos kompensaciją.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
59 Preliminariai Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad teisėtas ar neteisėtas aktas Komisijai gali užtraukti deliktinę atsakomybę tik tada, jei įrodoma, kad tariama žala yra reali ir kad tarp to akto bei tariamos žalos yra priežastinis ryšys (1982 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 punktas; 1995 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink. p. II‑2941, 80 punktas; 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo International Procurement Services prieš Komisiją, T‑175/94, Rink. p. II‑729, 44 punktas; 1996 m. spalio 16 d. Sprendimo Efisol prieš Komisiją, T‑336/94, Rink. p. II‑1343, 30 punktas; 1997 m. liepos 11 d. Sprendimo Oleifici Italiani prieš Komisiją, T‑267/94, Rink. p. II‑1239, 20 punktas ir 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Dubois et Fils prieš Tarybą ir Komisiją, T‑113/96, Rink. p. II‑125, 54 punktas). Antra, kalbėdamas apie Bendrijos atsakomybę už teisėtą aktą, kaip yra šioje byloje, Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog iš atitinkamos teismo praktikos aišku, kad pripažįstant, jog šis principas yra Bendrijos teisės dalis, išankstinė tokios atsakomybės sąlyga bet kuriuo atveju būtų „neįprastos“ ir „ypatingos“ žalos buvimas (1972 m. birželio 13 d. Sprendimo Compagnie d'approvisionnement ir grands moulins de Paris prieš Komisiją, 9/71 ir 11/71, Rink. p. 391, 45 ir 46 punktai; 1984 m. gruodžio 6 d. sprendimo Biovilac prieš EEB, 59/83, Rink. p. 4057, 28 punktas; minėtų sprendimų Développement SA ir Clemessy prieš Komisiją 33 punktas ir De Boer Buizen prieš Tarybą ir Komisiją 16 ir 17 punktai). Todėl būtina apsvarstyti, ar tariama žala egzistuoja, kitaip tariant, ar ji yra „reali ir tikra“, ar ši žala yra tiesioginis Tarybos priimto Reglamento Nr. 2340/90 rezultatas ir ar ji tokia, kad Bendrijai užtrauktų atsakomybę už teisėtą aktą pagal minėtą teismo praktiką.
Dėl nurodomos žalos buvimo
60 Atsakydamas į klausimą, ar ieškovė iš tikrųjų patyrė atitinkamoje teismo praktikoje apibrėžtą „realią ir tikrą“ žalą (1982 m. sausio 27 d. Sprendimų Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85, 9 punktas ir De Franceschi prieš Tarybą ir Komisiją, 51/81, Rink. p. 117, 9 punktas; 1996 m. sausio 16 d. Sprendimo Candiotte prieš Tarybą, T‑108/94, Rink. p. II‑87, 54 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Stott prieš Komisiją, T‑99/95, Rink. p. II‑2227, 72 punktas ir minėto 1997 m. liepos 11 d. Sprendimo Oleifici Italiani prieš Komisiją 74 punktas), kitaip tariant, ar iš Irako reikalaujamos skolos pasidarė galutinai neatgaunamos, Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškovė turi pateikti Bendrijos teismui įrodymus, kurie padėtų nustatyti, ar egzistuoja nuostolis, kurį ji tvirtina patyrusi (1996 m. sausio 9 d. Sprendimo Koelman prieš Komisiją, T‑575/93, Rink. p. II‑1, 97 punktas).
61 Būtina konstatuoti, kad šiuo atveju, nors šalys neginčija, jog skolos ieškovei nėra sumokėtos, ieškovės pateikti įrodymai pakankamai teisiškai neįrodo, kad ji susidūrė su galutiniu Irako institucijų atsisakymu sumokėti skolas, motyvuotu Reglamento Nr. 2340/90 priėmimu. Ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių išplauktų, kad ji susisiekė arba bent bandė susisiekti su atitinkamomis Irako valdžios institucijomis arba Rafidian banku, jog išsiaiškintų, kodėl dar neįvykdyti Irako ministerijos 1990 m. vasario 5 ir 6 d. laiškais Rafidian bankui duoti nurodymai sumokėti reikalaujamas skolas.
62 Dėl to Pirmosios instancijos teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, ieškovės paprašė pateikti bet kokius jos ir Irako institucijų susirašinėjimo dėl reikalaujamų sumų sumokėjimo įrodymus. Savo rašytiniuose atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus ieškovė pripažino, kad ji nesusirašinėjo su Irako institucijomis, pabrėždama, jog nebuvo suinteresuota „tolesniu susirašinėjimu sukelti bet kokią abejonę dėl Ministry of housing and reconstruction 1990 m. vasario 5 ir 6 d. Rafidian bankui duotų nurodymų privalomo pobūdžio“, ir kad, „be to, būtų buvę nepriimtina bandyti raštais paspartinti ministerijos nurodymų vykdymą, todėl tai būtų davę priešingų rezultatų.“ Tačiau tai, kad ieškovė nemanė, jog būtų naudinga arba derėtų bandyti „paspartinti Irako ministerijos nurodymų vykdymą“, nėra savaime pakankamas pagrindas tvirtinti, kad Irako institucijos galutinai atsisakė sumokėti jos skolas. Dėl šios priežasties negali būti atmesta galimybė, kad reikalaujamos sumos galėjo būti nesumokėtos tik dėl administracinio pobūdžio vilkinimo, laikino atsisakymo sumokėti arba laikino ar nuolatinio Irako nemokumo.
63 Šios išvados nepaneigia ir Irako ministro 1990 m. spalio 10 d. ieškovei atsiųstas laiškas, pateiktas 1997 m. birželio 19 d. posėdyje, iš kurio, pasak ieškovės, aišku, kad Irako ministras „diplomatine kalba“ leido suprasti, jog jos reikalaujamos sumos nebus sumokėtos, kol galios Bendrijos įvestas prekybos su Iraku embargas. Šiame laiške, kuris ieškovei buvo išsiųstas „Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos susivienijimo paskelbimo proga“, neužsimenama nei apie 1975 m. sutartyje nustatytus sutartinius ieškovės ir Irako institucijų santykius, nei a fortiori apie ieškovės reikalaujamų sumų likimą, tačiau apsiribojama bendro pobūdžio pareiškimais apie įnašą, kurį Vokietijos įmonės galėtų padaryti į Vokietijos ir Irako „produktyvaus dvišalio bendradarbiavimo plėtrą“, bei apie embargo ir „virš Irako pakibusios grėsmės“ tokiems santykiams padarytą žalą.
64 Be to, nors rašytiniame atsakyme į pirmiau minėtą Pirmosios instancijos teismo klausimą ieškovė nurodo tam tikrus Irako filialo direktoriaus pavaduotojo parengtus konfidencialius pranešimus, įrodančius, kad Irako institucijos ir toliau atsisako sumokėti jos reikalaujamas sumas dėl Bendrijos remiamo embargo, būtina pažymėti, kad ji Pirmosios instancijos teismui nepateikė šių pranešimų kopijų.
65 Bet kuriuo atveju net manant, kaip ieškovė tvirtina savo ieškinyje, kad Irako atsisakymą sumokėti savo skolas nulėmė Įstatymo Nr. 57 priėmimas, kuriuo buvo įšaldytas visas valstybėse, kurių vyriausybės Irako atžvilgiu priėmė tokius „savavališkus sprendimus“, koks yra Reglamentas Nr. 2340/90, įsteigtų įmonių turtas, minėtas įstatymas, kaip tai aiškiai nurodė atsakovės savo pareiškimuose, galutinai buvo panaikintas 1991 m. kovo 3 dieną. Vadinasi, bent jau nuo šios datos iš principo turėjo nebelikti teisinių kliūčių, trukdančių Irako institucijoms sumokėti ieškovės reikalaujamas sumas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, ieškovės paprašė nurodyti, ar panaikinus Įstatymą Nr. 57 ji ėmėsi veiksmų, būtinų jos reikalaujamoms sumoms atgauti, ir išdėstyti priežastis, dėl kurių, nepaisant šio panaikinimo, jos liko nesumokėtos. Rašytiniame atsakyme ieškovė nurodė, kaip, beje, ji pirmą kartą jau buvo nurodžiusi dublike, kad Įstatymas Nr. 57 negali būti laikomas priežastimi, dėl kurios Irakas atsisakė sumokėti; jis laikytinas minėto atsisakymo įrodymu, nes Irakui, kaip skolininkui, nereikėjo teisinio pagrindo, kad nevykdytų sutartinių įsipareigojimų. Vis dėlto net manant, kad galiausiai Irakas atsisakė sumokėti ieškovės reikalaujamas sumas ne dėl Įstatymo Nr. 57 priėmimo – o tai bet kuriuo atveju prieštarauja ieškinio argumentams, – jos tvirtinimas vis tiek nepagrįstas, nes, kaip ką tik buvo nurodyta, ieškovė dar neįrodė, jog atsisakymas mokėti buvo galutinis, ir neišdėstė priežasčių, dėl kurių, nepaisant Įstatymo Nr. 57 panaikinimo, ir toliau buvo atsisakoma sumokėti.
66 Be to, kaip aišku iš Pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų, ieškovė net nebandė pasinaudoti sutartiniais teisės gynimo būdais, kurie dėl to buvo įtraukti į 1975 m. sausio 30 d. su Irako ministerija pasirašytą sutartį, kad iš Irako institucijų gautų galutinį atsakymą dėl pozicijos skolų nemokėjimo klausimu. Pagal šios sutarties X straipsnį (žr. 2 punktą), nesutariant dėl sutarties išaiškinimo arba nevykdant sutartinių įsipareigojimų, sutarties šalys turi stengtis ieškoti priimtino sprendimo derybų būdu. Nepavykus susitarti, klausimas turėjo būti perduotas Planning Board, tačiau net tada šalys neprarastų teisės šį ginčą spręsti kompetentinguose Irako teismuose (sutarties X straipsnio 1 ir 2 dalys). Kaip ieškovė paaiškino 1997 m. birželio 19 d. posėdyje, Bendrijos embargas Irake ir Kuveite teikiamoms paslaugoms, įvestas Reglamentu Nr. 3155/90, sutrukdė jai pasitelkti Irako teisininkus ar teisinius atstovus. Vis dėlto, nors negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į pasibaigus Persijos įlankos karui Irake susidariusią vidaus padėtį, užsienio įmonėms galėjo būti sunku pasitelkti Irako teisininkus sprendžiant ginčus su šalies institucijomis, priešingai nei teigia ieškovė, šie sunkumai atsirado ne dėl Reglamento Nr. 3155/90, nes juo tebuvo uždrausta Bendrijoje arba iš Bendrijos teikti Irako fiziniams asmenims ar ten įregistruotoms įmonėms paslaugas, kurių tikslas arba pasekmė būtų Irako ekonomikos skatinimas, bet neuždrausta Irake įsisteigusiems fiziniams ar juridiniams asmenims šioje valstybėje teikti paslaugas tretiesiems asmenims (šio reglamento 1 straipsnis).
67 Pagaliau dėl to, kad ieškovė pasiūlė atsakovėms perleisti reikalavimus Irakui mainais į atitinkamo dydžio kompensaciją, negalima neturint jokių tam prieštaraujančių įrodymų daryti išvados, kad šios reikalaujamos sumos turi būti laikomos galutinai neatgaunamomis.
68 Iš to, kas išdėstyta, aišku, jog ieškovė nesugebėjo pakankamai teisiškai įrodyti, kad ji patyrė realią ir tikrą žalą minėtos teismo praktikos prasme (žr. 60 punktą).
69 Tačiau, net jei būtų manoma, kad ieškovės nurodoma žala galėtų būti laikoma „realia ir tikra“, Bendrijos atsakomybė už teisėtą aktą kiltų tik tada, kai tarp Reglamento Nr. 2340/90 ir tos žalos būtų tiesioginis priežastinis ryšys. Atsižvelgdamas į ypatingus šios bylos aspektus, Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikėtų išnagrinėti šią galimybę ir įsitikinti, ar šioje byloje toks priežastinis ryšys yra.
Dėl priežastinio ryšio
70 Ieškovė pateikia argumentą, kad Irakui priėmus Įstatymą Nr. 57, kaip nuspėjamą ir tiesioginę atsakomąją priemonę į Reglamento Nr. 2340/90, įvedančio prekybos su Iraku embargą, priėmimą, jos reikalaujamos sumos pasidarė neatgaunamos, o jos tariamai patirta žala privalo būti galiausiai priskirta Bendrijai. Dėl to būtina visų pirma apsvarstyti, ar ieškovės iš Irako reikalaujamos sumos pasidarė neatgaunamos dėl Įstatymo Nr. 57 priėmimo, ir, jei tai tiesa, ar minėto įstatymo priėmimas ir vėlesnis Irako institucijų atsisakymas apmokėti reikalaujamas skolas tiesiogiai išplaukia iš Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo (žr. minėto sprendimo International Procurement Services prieš Komisiją 55 punktą).
71 Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog visų pirma iš Įstatymo Nr. 57 preambulės aišku, kad jo priėmimą pateisino „kai kurių valstybių“ priimti „savavališki sprendimai“ Irako atžvilgiu. Tačiau būtina pažymėti, kad Įstatyme Nr. 57 nėra nuorodos į Europos Bendriją arba į Reglamentą Nr. 2340/90. Net jei būtų manoma, kad Įstatyme Nr. 57 netiesiogiai nurodomos visų valstybių narių vyriausybės, nepaneigiama tai, kad ne tos vyriausybės, o Bendrija priėmė Bendrijos ir Irako prekybą draudžiantį Reglamentą Nr. 2340/90.
72 Net jei Tarybos reglamentą Nr. 2340/90 reikėtų vertinti kaip „kai kurių vyriausybių“ priimtą „savavališką sprendimą“ Įstatymo Nr. 57 prasme, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovė, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga (1976 m. sausio 21 d. Sprendimas Produits Bertrand, 40/75, Rink. p. 1 ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Dreyfus prieš Komisiją, T‑485/93, Rink. p. II‑1101, 69 punktas), pakankamai teisiškai neįrodė, jog minėto įstatymo, kaip atsakomosios priemonės, priėmimas buvo objektyviai nuspėjama reglamento priėmimo pasekmė, esant normaliai įvykių eigai. Be to, net jei tarp tariamai patirtos žalos ir Įstatymo Nr. 57 priėmimo būtų toks tiesioginis priežastinis ryšys, iš bylos medžiagos aišku, kad šis įstatymas, kuris įsigaliojo 1990 m. rugpjūčio 6 d., buvo galiausiai panaikintas 1991 m. kovo 3 dieną. Todėl bent jau nuo šios datos Įstatymo Nr. 57 negalima laikyti priežastimi, dėl kurios buvo atsisakyta sumokėti ieškovės reikalaujamas sumas.
73 Bet kuriuo atveju, net jei būtų galima manyti, kad Įstatymas Nr. 57 buvo numatoma Reglamento Nr. 2430/90 priėmimo pasekmė ir (arba) kad nepaisydamos minėto įstatymo panaikinimo būtent dėl jo, kaip atsakomosios priemonės į Bendrijos vykdomą embargą, Irako institucijos atsisakė sumokėti ieškovės reikalaujamas sumas, Pirmosios instancijos teismas mano, kad tariama žala galiausiai turi būti laikoma ne Reglamento Nr. 2340/90 pasekme, o kaip tvirtino Taryba, JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 661 (1990), kuria buvo įvestas prekybos su Iraku embargas, pasekme.
74 Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį tik „Jungtinių Tautų (valstybės) narės“ privalo pritarti JT Saugumo Tarybos sprendimams ir juos vykdyti. Nors JT valstybių narių buvo paprašyta imtis visų reikalingų priemonių rezoliucija Nr. 661 (1990) nustatytam prekybos su Iraku embargui įgyvendinti, tiesa ir tai, kad tos valstybės, kurios taip pat yra Bendrijos valstybės narės, tokių priemonių galėjo imtis tik pagal Sutartį, nes bet kokia bendros prekybos politikos priemonė, įskaitant prekybos embargo įvedimą, pagal Sutarties 113 straipsnį priskiriama išimtinei Bendrijos kompetencijai. Būtent remiantis šiais argumentais buvo priimtas Reglamentas Nr. 2340/90, o jo preambulėje teigiama, kad „Bendrija ir jos valstybės narės sutarė pasinaudoti Bendrijos priemone, siekdamos užtikrinti vienodą JT Saugumo Tarybos patvirtintų priemonių dėl prekybos su Iraku ir Kuveitu įgyvendinimą visoje Bendrijoje“. Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad šios bylos aplinkybėmis tariama žala gali būti laikoma ne Reglamento Nr. 2340/90, o JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 661 (1990), kuria buvo įvestas prekybos su Iraku embargas, priėmimo pasekme. Iš to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad ieškovė neįrodė, jog tarp tariamos žalos ir Reglamento Nr. 2340/90 priėmimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.
75 Atsižvelgdamas į ypatingas šios bylos aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikėtų išnagrinėti, ar įvykdžius žalos ir tiesioginio priežastinio ryšio buvimo sąlygas šią žalą būtų galima laikyti „ypatinga“ arba „neįprasta“ žala minėtos (59 punktas) teismų praktikos dėl Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą prasme.
Dėl patirtos žalos pobūdžio
76 Pirmosios instancijos teismas primena, kad minėtame sprendime Compagnie d'approvisionnement ir grands moulins de Paris prieš Komisiją Teisingumo Teismas atmetė ieškinį dėl kompensacijos už „neįprastą ir ypatingą“ žalą, kurį ieškovai grindė Bendrijos atsakomybe už teisėtą aktą dėl „nevienodo viešųjų pareigų padalijimo“, remdamasis tuo, kad „bet kokia atsakomybė už teisėtą norminį aktą, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė šioje byloje, yra neįmanoma, nes Komisijos priimtomis priemonėmis buvo tik siekiama dėl bendrų ekonominių interesų sušvelninti nacionalinio sprendimo devalvuoti franką padarinius, ypač Prancūzijos importuotojams“ (sprendimo 45 ir 46 punktai).
77 Panašiai minėtame sprendime Biovilac prieš EEB Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąlyga, jog atsakomybė Bendrijai už neteisėtą norminį aktą kyla tik tuo atveju, kai tariama žala viršija veiklai konkrečiame sektoriuje būdingos ekonominės rizikos ribas, „turėtų būti taikoma a fortiori, jei Bendrijos teisėje būtų pripažinta atsakomybės be kaltės sąvoka“ (sprendimo 28 punktas). Šiuo atveju ieškovas savo reikalavimą dėl kompensacijos už teisėtą aktą grindė Vokietijos teisės „išskirtinės aukos“ („Sonderopfer“) ir Prancūzijos teisės „nevienodo viešųjų pareigų padalijimo“ teisinėmis sąvokomis, kuriomis ieškovė remiasi ir šioje byloje.
78 Minėtame sprendime Développement SA ir Clemessy prieš Komisiją Teisingumo Teismas taip pat atmetė ieškinį dėl kompensacijos, paremtą atsakomybe be kaltės, paskelbdamas, kad šis principas, kurį apibūdino ieškovai, reiškia, jog „asmuo visuomenės labui turi prisiimti finansinę pareigą, kuri paprastai jam nepriklausytų“, tačiau tuo atveju taip nebuvo (sprendimo 33 punktas).
79 Pagaliau minėtame sprendime De Boer Buizen prieš Tarybą ir Komisiją Teisingumo Teismas, nusprendęs, kad Bendrijos institucijų sukurta Bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimų dėl prekybos plieno vamzdžiais įgyvendinimo sistema nediskriminuoja tokių produktų gamintojų Bendrijoje platintojų atžvilgiu ir dėl šios priežasties sąlygos, kuriomis Bendrijai kyla atsakomybė už neteisėtą aktą, nebuvo įvykdytos, pridūrė, kad vis dėlto tokios diskriminacijos tarp aptariamų Bendrijos produktų gamintojų bei platintojų nebuvimas nereiškia, kad institucijos neturėtų prisiimti „tam tikros atsakomybės“, jei būtų nustatyta, kad kai kurioms įmonėms, „kaip kategorijai, teko neproporcinga pareigos dalis“, išplaukianti iš minėto prekybos susitarimo įgyvendinimo. Pasak Teisingumo Teismo, tokiu atveju „Bendrijos institucijos turėtų ištaisyti padėtį“ (sprendimo 16 ir 17 punktai).
80 Iš pirmiau minėtos Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad Bendrijos teisėje pripažinus Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą principą, tokia atsakomybė kyla, tik jei nurodoma žala, ją laikant „išlikusia“, ypač paveikia konkrečią ūkio subjektų grupę, palyginti su kitais subjektais (išskirtinė žala), ir viršija veiklai konkrečiame sektoriuje būdingos ekonominės rizikos ribas (neįprasta žala), o norminis aktas, iš kurio kyla nurodoma žala, nėra pateisinamas bendruoju ekonominiu interesu (minėti sprendimai De Boer Buizen prieš Tarybą ir Komisiją; Compagnie d'approvisionnement ir grands moulins de Paris prieš Komisiją ir Biovilac prieš EEB).
81 Kalbėdamas apie išskirtinį tariamos žalos pobūdį, kai, palyginti su kitais ūkio subjektais, neproporcingai kenkiama konkrečiai ūkio subjektų kategorijai, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad, pirma, Įstatymas Nr. 57, kuriam, kaip tvirtina ieškovė, turi būti prilyginama bet kuri kita tokį patį poveikį turinti Irako institucijų atsakomoji priemonė, buvo skirtas Bendrijoje įsisteigusių įmonių Irake turimam „turtui“ ir iš šio „turto“ gautoms „pajamoms“ įšaldyti. Vadinasi, buvo įšaldytos ne tik ieškovės, bet ir visų kitų Bendrijos įmonių, kurioms, Reglamentu Nr. 2340/90 įvedus prekybos su Iraku embargą, dar nebuvo sumokėta, skolos. Kaip posėdyje teigė ieškovė, Bendrijos įmonių iš Irako reikalaujamos sumos, kurios įvedus Bendrijos prekybos su šia šalimi embargą pasidarė neatgaunamos ir kurioms turėjo būti suteiktos valstybės garantijos, sudarė 18 milijardų USD.
82 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės negalima priskirti ūkio subjektų kategorijai, kurių nuosavybės teisėms buvo pakenkta, juos išskiriant iš visų kitų ūkio subjektų, kurių reikalaujamos sumos dėl Bendrijos embargo įvedimo pasidarė neatgaunamos. Todėl ji negali tvirtinti, kad patyrė išskirtinę žalą arba suteikė ypatingą auką. Be to, tai, kad nebuvo įmanoma jos reikalavimams gauti valstybės garantijų, nes juos nulėmė vykdymas sutarties, sudarytos iki komercinei rizikai tokiose šalyse kaip Irakas taikomos garantijų sistemos įdiegimo Vokietijoje, kaip ji paaiškino savo rašytiniuose atsakymuose ir atsakydama į posėdyje Pirmosios instancijos teismo užduotus klausimus, jos neišskiria iš kitų įmonių, realiai pasinaudojusių tokiomis garantijomis. Ieškovė nesugebėjo įrodyti, kad ji buvo vienintelė įmonė arba kad priklausė nedidelei ūkio subjektų grupei, kuriai šios rūšies draudimas nebuvo prieinamas.
83 Antra, dėl ypatingo tariamos žalos pobūdžio, viršijančio konkrečiam sektoriui būdingos ekonominės rizikos ribas, Pirmosios instancijos teismas mano, kad šioje byloje šios ribos nebuvo viršytos. Savaime suprantama, kad Irakas, įsitraukęs į karą su Iranu, gerokai iki 1990 m. rugpjūčio 2 d. invazijos į Kuveitą jau buvo laikomas „didelės rizikos šalimi“, kaip neprieštaraujant ieškovei tvirtino atsakovės. Esant tokioms aplinkybėms, ekonominė ir komercinė rizika, atsirandanti dėl galimo Irako įsitraukimo į karo veiksmus prieš kaimynines valstybes, ir jo skolų mokėjimo sustabdymas dėl su užsienio politika susijusių priežasčių buvo numatoma rizika, būdinga bet kokiam paslaugų teikimui Irake. Tai, kad Irakui pavykdavo, kaip teigia ieškovė, nors ir gerokai vėluojant, mokėti savo skolas, nereiškia, kad minėta rizika išnyko.
84 Šią išvadą patvirtina ir 1995 m. lapkričio 28 d. Federalinės finansų ministerijos laiškas Komisijai, iš kurio aišku, kad 1980–1990 m. įdiegtos Vokietijos garantijų sistemos taikymas šios šalies eksporto į Iraką skoloms padengti kelis kartus buvo sustabdytas būtent dėl politinės padėties Irake pablogėjimo.
85 Vadinasi, ieškovės Irake teikiamoms paslaugoms būdinga rizika atitiko veiklai atitinkamame sektoriuje būdingą riziką.
86 Bet kuriuo atveju būtina pažymėti, kad, pirma, Reglamentu Nr. 2340/90, net laikant jį, kaip tvirtina ieškovė, tariamos žalos priežastimi, buvo, kaip ką tik paaiškinta (žr. 74 punktą), Bendrijoje įgyvendintas valstybėms narėms, kaip JTO narėms, tenkantis įsipareigojimas Bendrijos teisės aktu vykdyti JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 661 (1990), kuria įvestas prekybos su Iraku embargas. Antra, kaip ypač aišku iš rezoliucijos Nr. 661 (1999), prekybos su Iraku embargas buvo įvestas siekiant užtikrinti „tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą“ ir remiantis „prigimtine teise į asmeninę arba kolektyvinę būtinąją gintį, atsakant į Irako ginkluotą Kuveito užpuolimą, pagal (Jungtinių Tautų) Chartijos 51 straipsnį.“
87 Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 1996 m. liepos 30 d. Sprendime Bosphorus (C‑84/95, Rink. p. I‑3953), nors taisyklės, skirtos tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti įvedant prekybos su trečiąja valstybe embargą, savaime sukelia pasekmes, kurios trukdo laisvai užsiimti ekonomine veikla, padarydamos žalą asmenims, kurie visai nėra atsakingi už padėtį, privertusią imtis tokių sankcijų, neginčytina ir tai, kad tokių teisės aktų tikslo svarba pateisina neigiamas, net rimtas pasekmes kai kuriems ūkio subjektams.
88 Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į tarptautinei visuomenei ypač svarbų bendrojo intereso tikslą – nutraukti Irako invaziją į Kuveitą ir jo okupaciją bei palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą regione, ieškovės tariama žala, net jei ją būtų galima laikyti didele žala, apibrėžta minėtame sprendime Bosphorus, šiuo atveju negali užtraukti Bendrijos atsakomybės (taip pat žr. minėto sprendimo Compagnie d'approvisionnement ir grands moulins de Paris prieš Komisiją 46 punktą ir generalinio advokato H. Mayras išvadą šioje byloje, Rink. p. 417, 425 ir 426).
89 Iš to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos, kuris paremtas Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą principu, yra nepagrįstas ir dėl to turi būti atmestas.
Dėl subsidiaraus reikalavimo atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl neteisėto akto
Šalių argumentai
Dėl Reglamento Nr. 2340/90 neteisėtumo
90 Ieškovė teigia, kad ji subsidiariai sieks Bendrijos atsakomybės už neteisėtą aktą, jei Pirmosios instancijos teismas nuspręs, kad ieškovė turi teisę ne į dabartinio jos reikalavimų dydžio kompensaciją, o į Bendrijos įstatymų leidėjo nustatytiną fiksuoto dydžio kompensaciją už patirtą žalą. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad priimdamas Reglamentą Nr. 2340/90 Bendrijos įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo mechanizmo ūkio subjektams, kurių iš Irako reikalaujamos sumos galėjo pasidaryti neatgaunamos dėl prekybos su ta šalimi embargo įvedimo, todėl būtina sąlyga, kad Bendrija užsitrauktų atsakomybę, būtent neteisėto akto buvimas, šioje byloje įvykdyta, o aktas yra neteisėtas, nes nebuvo laikomasi bendruoju teisės principu nustatytos pareigos sumokėti arba nustatyti kompensaciją asmenims, kurių nuosavybės teisėms buvo pakenkta, nesant jų kaltės. Pasak ieškovės, Taryba ir Komisija šiuo atveju neįvykdė įsipareigojimo naudotis joms suteikta teise nustatyti 100 %, 50 % arba kitokio dydžio kompensaciją, padarydamos tokią pačią vertinimo klaidą, kokią Pirmosios instancijos teismas konstatavo minėtame sprendime Carvel ir Guardian Newspapers prieš Tarybą.
91 Taryba mano, kad tariamai neteisėtas Bendrijos įstatymų leidybos organo neveikimas, kai priimdamas Reglamentą Nr. 2340/90 jis nenustatė kompensavimo mechanizmo nuo Irakui įvesto embargo nukentėjusiems ūkio subjektams, iš esmės yra susijęs su tokiu pačiu esminiu klausimu, kuris yra keliamas ieškovės reikalavime dėl kompensacijos už nusavinimui prilygstantį teisėtą jos nuosavybės teisių pažeidimą. Abiem atvejais klausiama, ar nuosavybės teisės pažeidimas, kuriuo remiasi ieškovė, yra aukštesnės galios taisyklės pažeidimas, užtraukiantis Bendrijai atsakomybę pagal Sutarties 215 straipsnio antrąją pastraipą. Tarybos nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.
92 Pasak Tarybos, kadangi Reglamentas Nr. 2340/90 yra normatyvinis ekonominio pobūdžio aktas, Bendrijos atsakomybė gali kilti tik pakankamai rimto privačius asmenis saugančios aukštesnės galios teisės normos pažeidimo atveju, o šioje byloje tokio pažeidimo nebuvo. Ji teigia, kad pagal teismo praktiką naudojimuisi nuosavybės teise gali būti taikomi apribojimai, jei jie atitinka Bendrijos tikslus ir nėra neproporcingas bei nepriimtinas kišimasis siekiant pažeisti pačią garantuojamų teisių esmę (1986 m. liepos 11 d. Sprendimas Schräder HS Kraftfutter, 265/87, Rink. p. 2237). Tačiau, net jei ieškovės iš Irako institucijų reikalaujamos sumos būtų pasidariusios galutinai neatgaunamos, jos patirtos žalos nebūtų galima laikyti neproporcingu ir šiurkščiu nuosavybės teisės esmės pažeidimu.
93 Be to, pasak Tarybos, jei patiriama ekonominio pobūdžio žala, deliktinė Bendrijos atsakomybė gali kilti tik tada, kai, pirma, suinteresuota institucija, nenurodydama aukštesnio visuomeninio ekonominio intereso, visiškai neatsižvelgia į ypatingą aiškiai apibrėžtos ūkio subjektų grupės padėtį (1992 m. gegužės 19 d. Sprendimas Mulder ir kiti prieš Tarybą ir Komisiją, C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑3061), ir, antra, tariama žala viršija veiklai konkrečiame sektoriuje būdingos ekonominės rizikos ribas. Tačiau šiuo atveju buvo pakenkta ir ieškovės, ir visų kitų ūkio subjektų, turinčių reikalavimų Irakui arba šioje šalyje įsteigtai įmonei, komerciniams interesams. Be to, savaime suprantama, kad Irako finansinė padėtis tuo metu buvo tokia, jog negalėjimas atgauti skolų, susidariusių dėl sandorių su šia šalimi, buvo susijusiai komercinei veiklai būdingos rizikos dalis. Pagaliau Bendrijos ekonominės politikos srityje asmenys turi, neviršydami protingų ribų, susitaikyti su kenksmingais padariniais, kurių normatyvinis aktas gali turėti jų ekonominiams interesams, be jokios teisės į kompensaciją (1978 m. gegužės 25 d. Sprendimas Bayerische HNL ir kiti prieš Tarybą ir Komisiją, 83/76, 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, Rink. p. 1209, 6 punktas ir 1995 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Antillean Rice Mills ir kiti prieš Komisiją, T‑480/93 ir T‑483/93, Rink. p. II‑2305).
94 Komisija tvirtina, kad ieškovės argumentų, kurie remiasi tariamu Reglamento Nr. 2340/90 neteisėtumu, faktinės aplinkybės priklauso nuo teisės į kompensaciją buvimo, kurią ji gina savo pagrindiniame reikalavime, ir todėl tokios teisės nebuvimas neišvengiamai reiškia, kad jos subsidiarus reikalavimas dėl žalos turi būti atmestas.
Dėl priežastinio ryšio ir patirtos žalos
95 Ieškovė, Taryba ir Komisija pateikia tokius pačius pagrindus ir argumentus dėl nurodytos žalos ir dėl priežastinio ryšio tarp tos žalos bei Reglamento Nr. 2340/90 buvimo, kokie buvo išdėstyti pagrindiniame reikalavime dėl kompensacijos už teisėtą aktą (žr. 42–57 ir 58–63 punktus).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
96 Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad, kaip ieškovė pabrėžė savo atsakyme ir 1997 m. birželio 19 d. posėdyje, jos subsidiarus reikalavimas dėl kompensacijos bus pateiktas tik tada, kai tokiems kaip ji ūkio subjektams, kurių reikalaujamos sumos pasidarė neatgaunamos dėl prekybos su Iraku embargo įvedimo, Pirmosios instancijos teismas pripažins teisę į fiksuoto dydžio kompensaciją, o ne teisę į kompensaciją, atitinkančią jų reikalaujamų sumų rinkos vertę (žr. 90 punktą), dėl kurios yra pareikštas jos pagrindinis reikalavimas, susijęs su kompensacija už teisėtą aktą.
97 Siekdama pagrįsti savo subsidiarų reikalavimą, ieškovė tvirtina, kad šioje byloje visų pirma yra įvykdytos sąlygos, kuriomis kyla Bendrijos atsakomybė dėl Reglamento Nr. 2340/90 neteisėto pobūdžio, nes Bendrijos įstatymų leidybos organas, priimdamas minėtą reglamentą, nepasinaudojo jam suteikta diskrecija nustatyti kompensaciją už žalą, kurią ūkio subjektai patirs dėl prekybos su Iraku embargo įvedimo.
98 Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiame subsidiariame reikalavime dėl kompensacijos, kurį pirmiau išdėstytomis sąlygomis suformulavo ieškovė, suponuojama, kaip nurodė ir atsakovės, kad ji turi teisę gauti žalos atlyginimą, kaip tvirtina pagrindiniame reikalavime dėl žalos atlyginimo už teisėtą aktą.
99 Tačiau išnagrinėjus pagrindinį ieškovės reikalavimą aišku, kad ji negali būti pripažinta turinčia teisę gauti kokį nors žalos atlyginimą, nes neįrodė, kad patyrė realią ir tikrą žalą. Esant tokioms aplinkybėms, nepaisant to, koks svarbus būtų skirtumas, kurį ieškovė mato tarp galimos teisės į dabartinio jos reikalavimų dydžio kompensaciją ir galimos teisės į fiksuoto dydžio kompensaciją, nes abiem reikalavimais prašoma kompensuoti tą pačią žalą, jos subsidiarus reikalavimas taip pat turi būti atmestas. Esant tokioms aplinkybėms, kai nėra teisės į kompensaciją, ieškovė taip pat nebegali teigti, kad Bendrijos įstatymų leidybos organas nepasinaudojo diskrecija nustatyti kompensaciją tokioje pačioje padėtyje kaip ieškovė esančioms įmonėms. Pirmosios instancijos teismas mano, kad minėtas sprendimas Carvel ir Guardian Newspapers prieš Tarybą (78 punktas), kuriuo remiasi ieškovė, yra nereikšmingas, nes toje byloje, kitaip nei šios bylos atveju, Bendrijos antrinės teisės aktų nuostata faktiškai ragino Tarybą pasinaudoti diskrecija nusprendžiant, ar savo kompetencijos srityse ji turėtų patenkinti prašymus dėl susipažinimo su jos dokumentais.
100 Iš to išplaukia, kad subsidiarus ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už žalą, patirtą dėl neteisėto akto, taip pat turi būti atmestas.
101 Iš to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad visas ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
102 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti atsakovių išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia :
1. Atmesti ieškinį.
2. Ieškovė padengia bylinėjimosi išlaidas.
Bellamy | Kalogeropoulos | Tiili |
Paskelbta 1998 m. balandžio 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
H. Jung | | A. Kalogeropoulos |