TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. kovo 9 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis – Sąvoka „vartotojas“ – Asmens, teigiančio, kad yra vartotojas, elgesys, galintis kitai sutarties šaliai sudaryti įspūdį, kad jis veikia profesiniais tikslais“
Byloje C‑177/22
dėl Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija) 2022 m. vasario 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
JA
prieš
Wurth Automotive GmbH
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė L. S. Rossi, teisėjai J.-C. Bonichot ir O. Spineanu-Matei (pranešėja),
generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– JA, atstovaujamos Rechtsanwalt B. Heim,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Noë ir M. Wasmeier,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 17 ir 18 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Austrijos pilietės JA ir Vokietijos bendrovės Wurth Automotive GmbH ginčą dėl Austrijos teismų jurisdikcijos priimti sprendimą dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl paslėptų automobilio, dėl kurio sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, trūkumų.
Teisinis pagrindas
3 Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus „Jurisdikcija“ 4 skirsnyje „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis“ esančio 17 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas, ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui, jeigu:
a) sutartis sudaryta dėl prekių pirkimo (pardavimo) išsimokėtinai grąžinant dalinių įmokų kreditą;
b) sutartis sudaryta dėl dalimis grąžinamos paskolos arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pirkimui (pardavimui) finansuoti; arba
c) visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su asmeniu, vykdančiu komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančiu su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, ir jeigu sutartis priskiriama tokios veiklos sričiai.“
4 Šio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
5 Ieškovė pagrindinėje byloje, prekiautojo automobiliais ir automobilių pardavimo interneto platformos vadovo sugyventinė, šios platformos pradžios tinklalapyje buvo nurodyta kaip grafikos dizainerė ir interneto svetainių kūrėja, nors klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms ji faktiškai šios veiklos dar nevykdė.
6 Ieškovės pagrindinėje byloje, išreiškusios norą įsigyti automobilį, prašymu sugyventinis pradėjo paieškas ir kreipėsi į atsakovę pagrindinėje byloje, 2019 m. kovo 11 d. išsiųsdamas jai elektroninį laišką iš savo darbinio elektroninio pašto; tame laiške jis nurodė siūlomą transporto priemonės, kuri turėjo būti pirmą kartą registruota Vokietijoje, pirkimo kainą su mokesčiais, taikomais pagal pelno maržos schemą, ir apmokėjimą grynaisiais. Tame laiške buvo nurodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta ieškovės pagrindinėje byloje vardu. Be to, sugyventinis ir atsakovės pagrindinėje byloje darbuotojas vieną kartą bendravo telefonu, tačiau to bendravimo turinys negalėjo būti teisiškai pakankamai įrodytas.
7 Atsakovė pagrindinėje byloje sugyventiniui elektroniniu paštu išsiuntė pirkimo-pardavimo sutartį, joje kaip pirkėja buvo nurodyta „bendrovė JA“, be to, joje buvo skyrius „Specialūs susitarimai“, kuriame nurodyta: sandoris tarp komercinės veiklos subjektų / prekė negrąžinama, be garantijos / perdavimas tik po apmokėjimo <…>“.
8 Ieškovė pagrindinėje byloje pasirašė šią sutartį, neginčydama to, kas buvo joje numatyta. Tada elektroniniu laišku tą sutartį sugyventinis išsiuntė atsakovei pagrindinėje byloje, o 2019 m. kovo 13 d. jis pasiėmė iš jos automobilį.
9 Remiantis šiuo sandoriu išrašytoje sąskaitoje faktūroje padarytas įrašas „Neįmanoma nurodyti [pridėtinės vertės mokesčio (PVM)]: – [Umsatzsteuergesetz (PVM įstatymas)] 25a straipsnis“. Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atsakovės pagrindinėje byloje informacinėje sistemoje specialūs susitarimai siūlomi ne automatiškai, juos pardavėjas turi nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Su fiziniais asmenimis sudaromų sutarčių atveju vartojami kreipiniai yra „Ponas/Ponia“. Tose sutartyse taip pat numatyta vienų metų garantijos sąlyga.
10 Transporto priemonė, dėl kurios kilo ginčas, buvo įregistruota ieškovės pagrindinėje byloje vardu. Po kelių savaičių sugyventinis atsakovės pagrindinėje byloje užklausė dėl galimybės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodyti PVM sumą, tačiau šis prašymas buvo atmestas.
11 Konstatavusi, kad šioje transporto priemonėje buvo paslėptų trūkumų, ieškovė pagrindinėje byloje kreipėsi į Bezirksgericht Salzburg (Zalcburgo apylinkės teismas, Austrija), nes manė, kad šis teismas turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnį; ji jam pateikė prašymą įpareigoti atsakovę pagrindinėje byloje sumokėti 3 257,52 eurų kaip jos teisės į garantiją užtikrinimą. Grįsdama savo prašymą ieškovė pagrindinėje byloje teigė, kad nagrinėjamu atveju ji sudarė pirkimo-pardavimo sutartį kaip vartotoja ir kad atsakovė pagrindinėje byloje savo komercinę ar profesinę veiklą siejo su Austrija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalies c punktą.
12 Atsakovė pagrindinėje byloje pateikė šio teismo jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą, be to, ginčijo šio prašymo pagrįstumą. Pasak jos, pagrindinėje byloje nagrinėjama pirkimo-pardavimo sutartis yra sandoris tarp komercinės veiklos subjektų, o tai matyti iš skyriuje „Specialūs susitarimai“ išdėstytų nuostatų, iš pardavimo kainos, kurios suma su mokesčiais buvo apskaičiuota taikant pelno maržos schemą, ir to, kad ieškovė ketino pasinaudoti pirkimo PVM atskaita. Todėl, atsakovės pagrindinėje byloje nuomone, Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą.
13 2021 m. spalio 19 d. nutartimi Bezirksgericht Salzburg (Zalcburgo apylinkės teismas) konstatavo, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą. Šio teismo teigimu, nors ieškovė pagrindinėje byloje iš tikrųjų nėra verslininkė, pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį ir leisdama savo sugyventiniui dalyvauti sudarant sandorį, ji atsakovei pagrindinėje byloje sudarė įspūdį, kad veikė kaip verslininkė. Todėl atsakovė pagrindinėje byloje turėjo teisę tikėtis, kad sutartis buvo sudaroma tarp komercinės veiklos subjektų, o dėl šios priežasties neįvykdytos Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio taikymo sąlygos.
14 Ieškovė pagrindinėje byloje apskundė šią nutartį Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
15 Šis teismas nurodo, kad šiuo atveju neginčijama, jog atsakovė pagrindinėje byloje, kurios buveinė yra Vokietijoje, savo veiklą siejo ir su Austrija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalies c punktą; vienintelis nesutarimas kyla tik dėl to, ar ieškovė pagrindinėje byloje, sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove pagrindinėje byloje, veikė kaip vartotoja.
16 Šiuo klausimu minėtas teismas pažymi, kad nors ieškovė pagrindinėje byloje tvirtina sudariusi šią sutartį kaip pagal darbo sutartį dirbantis privatus asmuo, iš pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų matyti, kad negalima atmesti galimybės, jog ji vykdė grafikos dizainerės ir interneto svetainių kūrėjos profesinę veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia situacija, kai negalima teisiškai pakankamai įrodyti fakto, galėtų padaryti žalos ieškovei pagrindinėje byloje.
17 Šio teismo nuomone, net jei būtų nuspręsta, kad ieškovė pagrindinėje byloje įsigijo atitinkamą transporto priemonę privačiais tikslais, lieka atsakyti į klausimą, ar atsakovė pagrindinėje byloje taip pat galėjo identifikuoti šią aplinkybę.
18 Galiausiai minėtam teismui kyla klausimas, ar, vykdant bendrą vertinimą, kurį jis turi atlikti, kad nustatytų, ar ieškovė pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju sudarė pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį kaip vartotoja, kitos konkrečios bylos aplinkybės galėtų turėti tam tikros reikšmės, t. y. faktas, kad ieškovė pagrindinėje byloje kreipėsi į prekiautoją automobiliais tam, kad šis atliktų sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus, aplinkybė, kad 2019 m. rugpjūčio mėn. ieškovė pagrindinėje byloje pardavė automobilį ir gavo pelno, arba tai, kad sąskaitoje faktūroje PVM nenurodytas. Dėl pastarojo aspekto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal su PVM susijusią Vokietijos teisę PVM gali būti atskirai nenurodomas sąskaitoje faktūroje tiek tada, kai parduodama verslininkui, tiek tada, kai parduodama privačiam asmeniui.
19 Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar vertinant ieškovės, kaip vartotojos, statusą, kaip tai suprantama pagal Reglamento [Nr. 1215/2012] 17 ir 18 straipsnius, turi reikšmės tai:
a) ar pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu ir iškart po to ieškovė byloje nurodytą grafikos ir interneto dizainerės veiklą vykdė tik pagal darbo sutartį, ar bent iš dalies ir kaip laisvai samdoma laisvosios profesijos atstovė; ir
b) kokiu tikslu ieškovė įsigijo transporto priemonę – ar tik savo privataus vartojimo poreikiams tenkinti, ar ir poreikiams, susijusiems su profesine ar komercine veikla, arba esamu ar būsimu profesiniu ar komerciniu tikslu?
2. Ar ieškovė nebegali remtis vartotojos statusu, jei transporto priemonę 2019 m. rugpjūčio mėn. perpardavė, ir ar turėtų reikšmės perpardavus gautas pelnas?
3. Ar ieškovės, kaip vartotojos, statusas turi būti paneigtas vien dėl to, kad ji, neprieštaraudama ir nenurodydama vartotojo statuso, pasirašė atsakovės iš anksto parengtą pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje pirkėja buvo įvardyta kaip „įmonė“, o dalyje „Specialūs susitarimai“ mažesnėmis raidėmis buvo nurodyta „sandoris tarp komercinės veiklos subjektų / prekė negrąžinama, be garantijos / perdavimas tik po apmokėjimo“?
4. Ar ieškovė turi prisiimti atsakomybę už savo sugyventinio, kuris perkant tarpininkavo kaip automobilių prekiautojas, elgesį, iš kurio atsakovė galėjo spręsti apie ieškovės, kaip verslininkės, statusą?
5. Ar ieškovės, kaip vartotojos, statuso vertinimui yra nepalanki aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti, kodėl rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka ankstesnio ieškovės sugyventinio pasiūlymo, kiek tai susiję su pirkėjos įvardijimu, ir kas šiuo klausimu buvo aptarta ieškovės sugyventiniui ir vienam iš atsakovės pardavėjų kalbantis telefonu?
6. Ar ieškovės, kaip vartotojos, statusui turi reikšmės tai, kad ieškovės sugyventinis praėjus kelioms savaitėms po transporto priemonės perėmimo telefonu paklausė atsakovės, ar yra galimybė nurodyti PVM?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
20 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti, ar asmuo, sudaręs į šios nuostatos c punkto taikymo sritį patenkančią sutartį, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia atsižvelgti į esamus ar būsimus sudarant šią sutartį siekiamus tikslus ir tai, ar šis asmuo dirba pagal darbo sutartį, ar vykdo savarankišką veiklą.
21 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 4 skirsnyje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės leidžia nukrypti tiek nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės, nustatytos šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią jurisdikcija priskiriama valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams, tiek nuo to paties reglamento 7 straipsnio 1 punkte numatytos specialiosios jurisdikcijos sutarčių srityje taisyklės, pagal kurią kompetentingas teismas yra vietos, kur įsipareigojimas, kuriuo grindžiamas skundas, buvo įvykdytas arba turi būti įvykdytas, teismas (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
22 Taigi sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 ir 18 straipsnius, turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į šio asmens statusą konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Milivojević, C‑630/17, EU:C:2019:123, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
23 Šiame reglamente nustatytos specialios taisyklės, kurių paskirtis – apsaugoti vartotoją kaip silpnesniąją šalį, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija, o ši apsauga nėra pateisinama tuomet, jei sutartis buvo sudaryta siekiant su profesine veikla, net jeigu ją tik planuojama vykdyti, susijusių tikslų (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Milivojević, C‑630/17, EU:C:2019:123, 88 ir 89 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją).
24 Vadinasi, Reglamento Nr. 1215/2012 17–19 straipsniuose numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės iš esmės taikomos tik tuomet, kai šalių sudarytos sutarties tikslas nėra atitinkamų prekių ar paslaugų naudojimas profesiniams tikslams (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Petruchová, C‑208/18, EU:C:2019:825, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
25 Kalbant konkrečiai apie asmenį, kuris sudaro sutartį, siekdamas dvejopo tikslo, t. y. iš dalies dėl naudojimo profesiniams tikslams ir iš dalies dėl naudojimo privatiems, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokiam asmeniui šios nuostatos galėtų būti taikomos tik tuomet, jei ryšys tarp tos sutarties ir to asmens profesinės veiklos būtų toks silpnas, kad būtų laikytinas menku, todėl vertinant visas sandorio, dėl kurio buvo sudaryta sutartis, aplinkybes būtų visiškai nesvarbus (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Milivojević, C‑630/17, EU:C:2019:123, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Dėl profesinės veiklos, kurią vykdo asmuo, teigiantis, kad yra vartotojas, pobūdžio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš jo jurisprudencijos matyti, jog nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar profesinė veikla yra savarankiška, ar vykdoma pagal darbo sutartį, ir vadovaujantis šia jurisprudencija tik reikia nustatyti, ar sutartis sudaryta ne dėl profesinės veiklos ar tikslo, todėl pagal darbo sutartį vykdoma veikla taip pat patenka į sąvoką „profesinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo ROI Land Investments, C‑604/20, EU:C:2022:807, 54 ir 55 punktus).
27 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad vartotojo statusas, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą, priklauso nuo sudarant nagrinėjamą sutarties sudartį siekiamo profesinio ar privataus tikslo. Iš tiesų sutartį sudaręs asmuo turi būti laikomas vartotoju, jeigu šios sutarties sudarymas nesusijęs su jo profesine veikla arba, esant dvejopos paskirties sutarčiai (ji sudaryta iš dalies profesiniais tikslais ir iš dalies privačiais), jeigu naudojimas profesiniais tikslais yra nežymus bendrai vertinant sandorį. Tačiau tokios kvalifikacijos tikslais neturi reikšmės asmens, kuris remiasi vartotojo statusu, vykdomos profesinės veiklos pobūdis.
28 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti, ar asmuo, sudaręs į šios nuostatos c punkto taikymo sritį patenkančią sutartį, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia atsižvelgti į esamus ar būsimus sudarant šią sutartį siekiamus tikslus ir nesvarbu tai, ar šis asmuo dirba pagal darbo sutartį, ar vykdo savarankišką veiklą.
Dėl antrojo–ketvirtojo ir šeštojo klausimo
29 Antruoju–ketvirtuoju klausimais ir šeštuoju klausimu, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti, ar asmuo, sudaręs į šios nuostatos c punkto taikymo sritį patenkančią sutartį, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, galima atsižvelgti į įspūdį, kurį jo kontrahentui sudarė šio asmens elgesys, visų pirma tai, kad asmuo, kuris remiasi vartotojo statusu, nesureagavo į sutarties nuostatas, kuriose jis įvardytas kaip verslininkas, tai, kad jis sudarė šią sutartį per profesinę veiklą srityje, į kurią patenka ši sutartis, vykdantį tarpininką, kuris, jau pasirašius šią sutartį, teiravosi kitos šalies dėl galimybės susijusioje sąskaitoje faktūroje nurodyti PVM, taip pat tai, kad tas asmuo netrukus po sutarties pasirašymo pardavė sutarties dalyku buvusią prekę ir galbūt gavo pelno.
30 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, jog analizuodamas sąvoką „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas turi nustatyti asmens, kuris remiasi šiuo statusu, tikslus sudarant sutartį, ir kai šia sutartimi siekiama dvejopo tikslo, nuspręsti, ar ja didžiąja dalimi siekiama tenkinti atitinkamo asmens profesinės veiklos, ar jo asmeninius poreikius.
31 Šiuo tikslu šis teismas pirmiausia turi remtis įrodymais, kurie objektyviai išplaukia iš bylos medžiagos, todėl jei šių įrodymų pakanka, kad teismas galėtų padaryti išvadą dėl sutarties tikslo, neverta nagrinėti, ar kontrahentas galėjo, ar negalėjo žinoti apie naudojimą profesinės veiklos ar privačiais tikslais (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 48 ir 49 punktus).
32 Vis dėlto, jeigu šių įrodymų nepakanka, minėtas teismas taip pat gali patikrinti, ar tariamas vartotojas savo elgesiu kontrahentui iš tikrųjų sudarė įspūdį, kad veikė profesiniais tikslais, ir dėl to kontrahentas galėjo pagrįstai nežinoti apie neprofesinį nagrinėjamo sandorio tikslą (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 51 punktą).
33 Taip būtų, pavyzdžiui, tuomet, jei privatus asmuo, nepateikdamas jokios papildomos informacijos, užsakytų daiktus, kurie gali būti naudojami jo profesinėje veikloje, naudotų tam laiškų popierių su verslo logotipu, prašytų pristatyti prekes jo verslo adresu arba nurodytų galimybę susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 52 punktą).
34 Tokiu atveju Reglamento Nr. 1215/2012 17 ir 18 straipsniuose numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės byloms dėl vartotojų sutarčių būtų netaikomos netgi tuomet, jei sutartimi, kaip tokia, nesiekiama didžiąja dalimi patenkinti profesinių poreikių, nes dėl įspūdžio, kurį sąžiningam kontrahentui sudarė privatus asmuo, laikytina, kad jis atsisakė šių straipsnių teikiamos apsaugos (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 53 punktą).
35 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad į įspūdį, kurį sudaro asmens, teigiančio, kad yra „vartotojas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį, elgesys, gali būti atsižvelgta siekiant nustatyti, ar šiam asmeniui turi būti taikoma šio reglamento 4 skirsnyje numatyta procesinė apsauga.
36 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tam, kad ieškovė pagrindinėje byloje būtų laikoma vartotoja, reikšmės turi tam tikros faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad nesureagavo į sutarties nuostatas, kuriose ji įvardyta kaip verslininkė, kad derantis dėl šios sutarties dalyvavo jos sugyventinis, kuris pats yra prekiautojas automobiliais ir kuris po šios sutarties pasirašymo teiravosi dėl galimybės susijusioje sąskaitoje faktūroje nurodyti PVM, arba taip pat tai, kad netrukus po sutarties pasirašymo transporto priemonė parduota ir galbūt ją pardavus gauta pelno.
37 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad tik šis teismas, atsižvelgdamas į visą turimą informaciją, įskaitant atsakovės pagrindinėje byloje sąžiningumą, turi nustatyti, ar savo elgesiu ieškovė pagrindinėje byloje sudarė įspūdį, kad veikė profesiniais tikslais. Atlikdamas analizę minėtas teismas turi atsižvelgti į visas sutarties sudarymo aplinkybes, o vėliau susiklosčiusios aplinkybės taip pat gali būti reikšmingos tiek, kiek jos patvirtina šią analizę.
38 Konkrečiau kalbant apie tai, kad ieškovė pagrindinėje byloje nesureagavo į sutarties nuostatas, kuriose ji įvardyta kaip verslininkė, reikia pažymėti, kad tokia aplinkybė, kurią, beje, galėtų paaiškinti tai, kaip atsakovė pagrindinėje byloje suformulavo tą sutartį, savaime nėra lemiama siekiant ieškovei pagrindinėje byloje netaikyti Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalyje numatytos jurisdikcijos taisyklės. Vis dėlto toks neveikimas, kurį patvirtina kita informacija, galėtų būti įrodymas, kad ieškovės pagrindinėje byloje elgesys atsakovei pagrindinėje byloje galėjo sudaryti įspūdį, kad ji veikė profesiniais tikslais.
39 Taigi kišimasis į tarpininko, kuris pats yra prekiautojas automobiliais, derybas dėl sutarties ir tai, kad netrukus po šios sutarties sudarymo jis domėjosi galimybe dėl tokio sandorio išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodyti PVM, gali būti svarbūs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nagrinėjant bylą. Šiuo aspektu šis teismas taip pat turėtų atsižvelgti į Vokietijoje taikomos PVM schemos ypatumus, nes iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Vokietijos teisę sąskaitoje faktūroje PVM gali būti atskirai nenurodomas tiek tada, kai parduodama verslininkui, tiek tada, kai parduodama privačiam asmeniui.
40 Vis dėlto dėl prekės, kuri yra sutarties dalykas, perpardavimo ir galimai ieškovės pagrindinėje byloje gauto pelno reikia pažymėti, kad šios aplinkybės iš pirmo žvilgsnio neatrodo svarbios nustatant įspūdį, kurį ieškovė galėjo sudaryti atsakovei pagrindinėje byloje. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas į jas taip pat gali atsižvelgti, bendrai vertindamas turimą informaciją.
41 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį–ketvirtąjį klausimus ir šeštąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti, ar asmuo, sudaręs į šios nuostatos c punkto taikymo sritį patenkančią sutartį, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, galima atsižvelgti į įspūdį, kurį jo kontrahentui sudarė šio asmens elgesys, visų pirma tai, kad asmuo, kuris remiasi vartotojo statusu, nesureagavo į sutarties nuostatas, kuriose jis įvardytas kaip verslininkas, tai, kad jis sudarė šią sutartį per profesinę veiklą srityje, į kurią patenka ši sutartis, vykdantį tarpininką, kuris, jau pasirašius šią sutartį, teiravosi kitos šalies dėl galimybės susijusioje sąskaitoje faktūroje nurodyti PVM, taip pat tai, kad tas asmuo netrukus po sutarties pasirašymo pardavė sutarties dalyku buvusią prekę ir galbūt gavo pelno.
Dėl penktojo klausimo
42 Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad kai atlikus bendrą turimos informacijos vertinimą nacionaliniam teismui neįmanoma teisiškai pakankamai nustatyti tam tikrų sutarties sudarymo aplinkybių, susijusių, be kita ko, su šios sutarties nuostatomis ar tarpininko dalyvavimu sudarant šią sutartį, abejonės turi būti aiškinamos asmens, kuris remiasi „vartotojo“ statusu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, naudai.
43 Šiuo aspektu pirmiausia reikia pažymėti, kad šis klausimas pateiktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tikrinant Austrijos teismų tarptautinę jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį. Šiame etape šis teismas nevertina ieškinio priimtinumo ar pagrįstumo, o tik nustato sąsajas su teismo vietos valstybe, pateisinančias jo jurisdikciją pagal šią nuostatą. Taigi šis teismas, tik norėdamas patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal šią nuostatą, gali laikyti įrodytais reikšmingus ieškovo teiginius (pagal analogiją žr. 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Kolassa, C‑375/13, EU:C:2015:37, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
44 Vis dėlto tuo atveju, kai atsakovas ginčija ieškovo teiginius, tiek gero teisingumo vykdymo tikslas, kuriuo grindžiamas Reglamento Nr. 1215/2012 taikymas, tiek teismo savarankiškumo vykdant savo funkcijas paisymas reikalauja, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų išnagrinėti savo tarptautinę jurisdikciją, atsižvelgdamas į visą turimą informaciją, įskaitant, jei reikia, atsakovo pateiktus prieštaravimus (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Universal Music International Holding, C‑12/15, EU:C:2016:449, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Kalbant apie įrodomąją galią, kurią reikia suteikti šiai informacijai bendrai vertinant įrodymus, pažymėtina, kad šis aspektas patenka tik į nacionalinės teisės taikymo sritį. Iš tiesų Reglamento Nr. 1215/2012 tikslas yra ne suvienodinti valstybių narių procesines normas, o paskirstyti teismų jurisdikciją spręsti ginčus civilinėse ir komercinėse bylose (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo TOTO ir Vianini Lavori, C‑581/20, EU:C:2021:808, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Taigi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti turimą informaciją, susijusią su pagrindinės sutarties sudarymo aplinkybėmis, visų pirma, kodėl ieškovė pagrindinėje byloje toje sutartyje buvo nurodyta kaip verslininkė, ir kokiais klausimais diskutavo tarpininkas ir atsakovės pagrindinėje byloje darbuotojai, derėdamiesi dėl šios sutarties, taip pat atsižvelgdamas į visą turimą informaciją įvertinti jos įrodomąją galią pagal nacionalinės teisės taisykles, įskaitant klausimą, kieno naudai turėtų būti aiškinamos abejonės tuo atveju, jeigu būtų neįmanoma teisiškai pakankamai nustatyti kai kurių šių aplinkybių.
47 Be to, nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš esmės abejonės turi būti aiškinamos asmens, kuris remiasi vartotojo statusu, naudai, jei remiantis objektyviomis bylos aplinkybėmis negalima teisiškai pakankamai įrodyti, kad dvejopos paskirties sandoriu, dėl kurio buvo sudaryta sutartis, didžiąja dalimi siekta profesinio tikslo (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 50 punktą), iš šios jurisprudencijos negalima daryti išvados, kad nuostatų, kuriomis reglamentuojama jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, veiksmingumas reikalauja, kad toks aiškinimas būtų naudingas asmeniui, kuris remiasi vartotojo statusu dėl visų sutarties sudarymo aplinkybių, visų pirma dėl susijusių su šio asmens elgesiu (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 51 punktą).
48 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: kai atlikus bendrą turimos informacijos vertinimą nacionaliniam teismui neįmanoma teisiškai pakankamai nustatyti tam tikrų sutarties sudarymo aplinkybių, susijusių, be kita ko, su šios sutarties nuostatomis ar tarpininko dalyvavimu sudarant šią sutartį, šis teismas tokios informacijos įrodomąją galią turi įvertinti pagal nacionalinės teisės taisykles, įskaitant, kai siekia atsakyti į klausimą, ar abejonės turi būti aiškinamos asmens, kuris remiasi „vartotojo“ statusu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, naudai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
1. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 17 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
siekiant nustatyti, ar asmuo, sudaręs į šios nuostatos c punkto taikymo sritį patenkančią sutartį, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia atsižvelgti į esamus ar būsimus sudarant šią sutartį siekiamus tikslus ir nesvarbu tai, ar šis asmuo dirba pagal darbo sutartį, ar vykdo savarankišką veiklą.
2. Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
siekiant nustatyti, ar asmuo, sudaręs į šios nuostatos c punkto taikymo sritį patenkančią sutartį, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, galima atsižvelgti į įspūdį, kurį jo kontrahentui sudarė šio asmens elgesys, visų pirma tai, kad asmuo, kuris remiasi vartotojo statusu, nesureagavo į sutarties nuostatas, kuriose jis įvardytas kaip verslininkas, tai, kad jis sudarė šią sutartį per profesinę veiklą srityje, į kurią patenka ši sutartis, vykdantį tarpininką, kuris, jau pasirašius šią sutartį, teiravosi kitos šalies dėl galimybės susijusioje sąskaitoje faktūroje nurodyti PVM, taip pat tai, kad tas asmuo netrukus po sutarties pasirašymo pardavė sutarties dalyku buvusią prekę ir galbūt gavo pelno.
3. Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
kai atlikus bendrą turimos informacijos vertinimą nacionaliniam teismui neįmanoma teisiškai pakankamai nustatyti tam tikrų sutarties sudarymo aplinkybių, susijusių, be kita ko, su šios sutarties nuostatomis ar tarpininko dalyvavimu sudarant šią sutartį, šis teismas tokios informacijos įrodomąją galią turi įvertinti pagal nacionalinės teisės taisykles, įskaitant, kai siekia atsakyti į klausimą, ar abejonės turi būti aiškinamos asmens, kuris remiasi „vartotojo“ statusu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, naudai.
Parašai.