BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. gegužės 30 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas „ultrafilter international“ – Absoliutus atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktas – Piktnaudžiavimas teise“
Byloje T‑396/11
ultra air GmbH, įsteigta Hildene (Vokietija), atstovaujama advokato C. König,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą G. Schneider,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Donaldson Filtration Deutschland GmbH, įsteigta Hane (Vokietija), atstovaujama advokatų N. Siebertz ir M. Teworte-Vey,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2011 m. gegužės 18 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 374/2010‑4), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp ultra air GmbH ir Donaldson Filtration Deutschland GmbH,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir J. Schwarcz,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. liepos 22 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. lapkričio 28 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. gruodžio 12 d.,
įvykus 2013 m. sausio 29 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 1999 m. kovo 29 d. įstojusi į bylą šalis ultrafilter GmbH, dabar – Donaldson Filtration Deutschland GmbH, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) [kuris pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)], pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo „ultrafilter international“.
3 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 7, 11, 37, 41 ir 42 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka tokį aprašymą:
– 7 klasė: „Oro, dujų ir skysčių džiovinimo, valymo ir aušinimo filtrai; filtrų korpusai, filtrų medžiagos; mechaniniai ir elektriniai valytuvai; alyvos separatoriai, vandens separatoriai“;
– 11 klasė: „Oro, dujų ir skysčių džiovinimo, valymo ir aušinimo prietaisai ir įrenginiai; šių prietaisų ir įrenginių dalys ir priedai, visų pirma pompų apvalkalai, lygio matuokliai, sklendės, visų pirma elektromagnetinės sklendės, sklendžių reguliatoriai, vėlinimo reguliatoriai, manometrai, visų pirma diferencialinio slėgio manometrai, slėgio matuokliai, visų pirma temperatūrą nurodantys slėgio matuokliai, lygį nurodantys slėgio matuokliai, filtravimo sistemų tvirtinimo elementai, įskaitant konstrukcijų sujungimo ir tvirtinimo elementus; ventiliavimo prietaisai“;
– 37 klasė: „Minėtų prietaisų ir įrenginių pajungimas, remontas ir priežiūra“;
– 41 klasė: „Techninis mokymas; mokymas parduodant ir su prekėms susijęs mokymas“;
– 42 klasė: „Inžinerinės paslaugos; konsultavimas planuojant, montuojant ir naudojant minėtus įrenginius ir prietaisus“.
4 2001 m. sausio 19 d. sprendimu ekspertas, remdamasis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 7straipsnio 1 dalies b ir c punktai), atmetė Bendrijos prekių ženklo paraišką ir nurodė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas yra apibūdinamasis ir neturi skiriamojo požymio. Po to, kai įstojusi į bylą šalis pateikė apeliaciją, 2003 m. gruodžio 16 d. sprendimu (byla R 375/2001‑2) VRDT antroji apeliacinė taryba panaikino šį sprendimą ir patvirtino, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalis) prašomas įregistruoti prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį valstybėse narėse, kuriose kalbama vokiškai arba angliškai.
5 2005 m. rugsėjo 27 d. ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas numeriu 1121839.
6 2008 m. gegužės 5 d. ieškovė ultra air GmbH, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punktu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktas), pateikė VRDT prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl to, kad jis buvo įregistruotas pažeidžiant Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus bei Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalį.
7 2010 m. sausio 29 d. sprendimu VRDT anuliavimo skyrius patenkino prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia ir pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms prekėms ir paslaugoms pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą ir 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus.
8 2010 m. kovo 16 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė VRDT apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
9 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba patenkino apeliaciją, panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmetė ieškovės pateiktą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia. Apeliacinė taryba nurodė, kad prašymu pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia piktnaudžiaujama teise ir kad jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Šiuo atžvilgiu Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad savo prašymu pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia ieškovė iš tikrųjų siekia pati naudoti apibūdinimą „ultrafilter“ (atskirai arba kartu su kitais žodžiais) kaip prekių ženklą. Taigi ji siekia kitų nei bendrojo intereso tikslų, numatytų Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose bei 7 straipsnio 3 dalyje. Paslėptus ketinimus, kurie yra piktnaudžiavimas teise, įrodo ir tai, kad buvęs ginčijamo prekių ženklo savininko vadovas ir dabartinis prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją pateikusio asmens vadovas 2003 metais pats tvirtino, kad šis prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Piktnaudžiavimas teise yra „pagrindinė kliūtis procedūrai“, todėl reikia atmesti prašymus ir neleisti imtis veiksmų, kuriais piktnaudžiaujama teise ir dėl kurių būtų pradedamos procedūros, kuriomis siekiama kitokių nei teisės sistemose numatytų tikslų, nesant būtinybės atsižvelgti į valstybių narių procesinę teisę pagal Reglamento Nr. 207/2009 83 straipsnį.
Šalių reikalavimai
10 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– atmesti apeliaciją, kurią įstojusi į bylą šalis pateikė Apeliacinėje taryboje,
– priteisti iš VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
11 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
12 Savo ieškinį ieškovė iš esmės grindžia dviem pagrindais, atitinkamai susijusiais su Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punkto ir 52 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu.
13 Remdamasi pirmuoju pagrindu ieškovė tvirtina, kad, kaip tai patvirtinta teismo praktikoje, Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punktu kiekvienam juridiniam ar fiziniam asmeniui suteikiama teisė pateikti prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pagal to paties reglamento 52 straipsnį, ir kad ši teisė nepriklauso nuo galimo asmeninio prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją pateikusio asmens intereso ir šia nuostata saugomo bendrojo intereso palyginimo. Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punktu, kuriuo išsamiai reglamentuojamas šis klausimas, nepaliekama galimybės atsižvelgti į galimą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens nesąžiningumą, todėl piktnaudžiavimas teise neturėtų būti kliūtis nagrinėti prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia.
14 Be to, ieškovė neįrodė piktnaudžiavimo teise, nes, pirma, nacionalinių teismų sprendimai, kuriuos įstojusi į bylą šalis pateikė Apeliacinei tarybai, susiję su nesąžiningos konkurencijos atvejais, kurie neturi nieko bendra su ginčijamo prekių ženklo naudojimu. Antra, kadangi Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies tikslas yra neleisti monopolizuoti žymenų, kurie negali būti registruojami dėl absoliučių atmetimo pagrindų, laisvas tokio žymens naudojimas būtų visiškai suderinamas su šia nuostata, todėl nebūtų laikomas piktnaudžiavimu teise. Trečia, dėl aplinkybės, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo anksčiau buvo prašęs, tačiau nesėkmingai, įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, neturėtų jam būti draudžiama prašyti panaikinti panašų prekių ženklą, kuriam taikytinas absoliutus atmetimo pagrindas. Galiausiai, ketvirta, nesvarbi ir aplinkybė, kad ieškovės vadovas buvo įstojusios į bylą šalies vadovas tuo metu, kai ši įregistravo ginčijamą prekių ženklą.
15 VRDT ir įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas.
16 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punktą pateiktas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia nagrinėjamas ne per teisminę, o per administracinę procedūrą (2010 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lancôme prieš VRDT, C‑408/08 P, Rink. p. I‑1347, 36 punktas).
17 Be to, Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad absoliučiu negaliojimo pagrindu grindžiamą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia gali pateikti kiekvienas juridinis ar fizinis asmuo arba kiekviena grupė ar organizacija, įsteigta atstovauti gamintojų, paslaugų teikėjų, prekybininkų ar vartotojų interesams, ir kuri gali būti ieškovė ir atsakovė teisme. O pagal to paties reglamento 56 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, susijusius su santykiniu negaliojimo pagrindu grindžiamais prašymais pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, teisė pateikti tokį prašymą suteikta tik tam tikriems konkretiems asmenims, turintiems suinteresuotumą imtis veiksmų. Todėl iš šio straipsnio struktūros matyti, jog teisės aktų leidėjas siekė apriboti asmenų, galinčių pateikti prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, ratą antruoju, bet ne pirmuoju atveju (šiuo klausimu žr. 16 punkte minėto Sprendimo Lancôme prieš VRDT 39 punktą).
18 Santykiniais atsisakymo registruoti pagrindais saugomi kai kurių ankstesnių prekių ženklų savininkų interesai, o absoliučiais atsisakymo registruoti pagrindais siekiama apsaugoti bendrąjį interesą, kuriuo šie pagrindai grindžiami, todėl Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punkte nereikalaujama, kad prašymą teikiantis asmuo įrodytų, jog yra suinteresuotas imtis veiksmų. (16 punkte minėto Sprendimo Lancôme prieš VRDT 40 punktas).
19 Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu neleidžiama įregistruoti skiriamojo požymio neturinčių prekių ženklų, nes tik dėl jo prekių ženklai gali atlikti savo svarbiausią funkciją – garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos kilmę ir taip suteikti jam galimybę neklystant atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ir paslaugų. Todėl bendrasis interesas, kuriuo grindžiamas šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktas, akivaizdžiai susipina su minėta pagrindine prekių ženklo funkcija (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutsche SiSi-Werke prieš VRDT, C‑173/04 P, Rink. p. I‑551, 60 ir 61 punktus). Be to, bendruoju interesu, kuriuo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas, siekiama užtikrinti, kad žymenis, kuriais apibūdinamos viena arba kelios prekių ar paslaugų, kurioms juos prašoma įregistruoti kaip prekių ženklus, savybės, galėtų laisvai naudoti visi tokias prekes ar paslaugas siūlantys ūkio subjektai (2011 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol prieš VRDT, C‑51/10 P, Rink. p. I‑1541, 37 punktas).
20 Tai reiškia, kad Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punkte ir 52 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos administracinės procedūros tikslas yra leisti VRDT peržiūrėti prekių ženklo registracijos galiojimą ir pateikti pastabų, kurių prireikus ji turėtų pateikti savo iniciatyva pagal Reglamento Nr. 207/2009 37 straipsnio 1 dalį.
21 Tokiomis aplinkybėmis VRDT turi įvertinti, ar nagrinėjamas prekių ženklas yra apibūdinamasis ir (arba) neturintis skiriamojo požymio, o prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens motyvai arba ankstesnis elgesys negali daryti įtakos užduoties, apimčiai, kuri VRDT yra pavesta bendrojo intereso, kuriuo grindžiami Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai bei 56 straipsnio 1 dalies a punktas, atžvilgiu. Iš tikrųjų, jeigu taikydama aptariamas nuostatas per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą VRDT nepateikia nuomonės dėl klausimo, ar prekių ženklo savininko teisė yra svarbesnė už prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens teises, bet patikrina, ar prekių ženklo savininko teisė buvo teisėtai suteikta laikantis taisyklių, kuriomis reglamentuojama tai, ar šis prekių ženklas gali būti registruojamas, neturi būti keliamas klausimas, ar prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo „piktnaudžiavo teise“.
22 Taigi, priešingai, nei nurodė VRDT, aplinkybė, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo gali pateikti prašymą siekdamas vėliau savo prekes žymėti aptariamu žymeniu, konkrečiai atitinka Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktu saugomą bendrąjį prieinamumo ir laisvo naudojimo interesą. Todėl, priešingai, nei nurodė Apeliacinė taryba, tai jokiu būdu nelaikytina piktnaudžiavimu teise. Toks vertinimas patvirtinamas Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią Bendrijos prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia padavus prašymą arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, o tai reiškia, kad atsakovas teisių pažeidimo byloje galėtų pasiekti tai, kad prekių ženklo registracija būtų pripažinta negaliojančia, net jeigu jis naudojo aptariamą prekių ženklą arba ketina ir toliau jį naudoti.
23 Tačiau dėl prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia atmetimo remiantis „piktnaudžiavimu teise“ negalima įgyvendinti Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais siekiamų tikslų, nes dėl tokio atmetimo negalima atlikti šio sprendimo 21 punkte nurodyto nagrinėjimo iš esmės.
24 Be to, aplinkybė, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens vadovas buvo prekių ženklo savininko vadovas tuo metu, kai prekių ženklo paraiška buvo pateikta, nedaro jokios įtakos prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens teisei pateikti VRDT prašymą pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į aptariamos procedūros pobūdį ir tikslą apsaugoti bendrąjį interesą, kuriuo grindžiami Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai, reikia konstatuoti, kad apibūdinamojo arba skiriamojo požymio neturinčio prekių ženklo savininkas neįgyja teisės išsaugoti savo prekių ženklo registracijos vien dėl to, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusiam asmeniui vadovauja fizinis asmuo, kuris praeityje siekė, kad aptariamas žymuo būtų įregistruotas.
25 Tokia pati išvada darytina atsižvelgiant į įstojusios į bylą šalies argumentus, susijusius su nesąžiningos konkurencijos veiksmais, kurių jos atžvilgiu ėmėsi ieškovė. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punktą prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia priimtinumas ir pagrįstumas nepriklauso nuo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens sąžiningumo (pagal analogiją žr. 2009 m. gruodžio 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Iranian Tobacco prieš VRDT – AD Bulgartabac (TIR 20 FILTER CIGARETTES), T‑245/08, neskelbiamo Rinkinyje, 26 punktą). Be to, net ir darant prielaidą, kad prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia yra bendro komercinių veiksmų plano, apimančio ir nesąžiningos konkurencijos metodus, dalis, apibūdinamojo arba skiriamojo požymio neturinčio prekių ženklo išbraukimas iš registro yra teisėta Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta pasekmė, o jo savininkas neįgyja teisės išsaugoti jo registracijos dėl to, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo ėmėsi, be kita ko, nesąžiningos konkurencijos veiksmų.
26 Galiausiai VRDT pateikta nuoroda į 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 9 straipsnį yra nesvarbi. Ši nuostata, kaip ir Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnis, yra analogiško turinio ir susijusi su tai atvejais, kai prekių ženklo savininkas penkerius metus neprieštarauja vėlesnio prekių ženklo naudojimui, o tai yra aplinkybė dėl kurios prašymą pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo praranda teisę remtis ankstesniu prekių ženklu. Taigi šia nuostata reglamentuojamas dviejų teisėtai įregistruotų prekių ženklų ryšys nurodant, kad tam tikromis sąlygomis vienas prekių ženklas negali būti išbraukiamas dėl to, kad egzistuoja kitas tapatus arba panašus prekių ženklas. Taigi teisės aktų leidėjas reglamentuoja tik dviejų privataus pobūdžio interesų, vieni kitiems priešpastatomų pagal Direktyvos 89/104 4 straipsnio 1 dalį, analogišką Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsniui, susijusiam su protesto procedūra, santykius. Tačiau ši taisyklė visiškai nesusijusi su galimybe išbraukti prekių ženklą iš registro remiantis ne galimybe supainioti su ankstesniu prekių ženklu, o jo apibūdinamuoju pobūdžiu arba skiriamojo požymio nebuvimu, t. y. absoliučiais atmetimo pagrindais, numatytais bendrojo intereso tikslais, dėl kurių registracija negalioja nuo pat pradžių ir kurie, kaip matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalies, netaikytini tik jei aptariamas prekių ženklas skiriamąjį požymį įgijo po įregistravimo.
27 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmetė kaip nepriimtiną prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia remdamasi tariamu „piktnaudžiavimu teise“.
28 Todėl reikia pripažinti pirmąjį ieškinio pagrindą pagrįstu ir panaikinti ginčijamą sprendimą.
29 Dėl antrojo ieškovės reikalavimo, kuriuo siekiama, kad būtų pakeistas ginčijamas sprendimas, reikia nurodyti, kad nors Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 3 dalimi Bendrajam Teismui suteikiama teisė pakeisti apeliacinių tarybų sprendimus, šia galimybe iš principo galima pasinaudoti tik tada, kai byloje gali būti priimtas sprendimas (2008 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gabel Industria Tessile prieš VRDT – Creaciones Garel (GABEL), T‑85/07, Rink. p. II‑823, 28 punktas). Šiuo atveju, kaip tai nurodo VRDT siekdama pripažinti antrąjį pagrindą nepriimtinu, Apeliacinė taryba nepareiškė nuomonės dėl prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia esmės, t. y. dėl klausimo, dėl kurio įstojusi į bylą šalis jai pateikė apeliaciją. Todėl reikia konstatuoti, kad byloje negali būti priimtas sprendimas ir kad šį reikalavimą reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi VRDT pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės patirtas išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus. Kadangi įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2001 m. gegužės 18 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 374/2010‑4).
2. VRDT padengia ne tik savo, bet ir ultra air GmbH patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Donaldson Filtration Deutschland GmbH padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Schwarcz |
Paskelbta 2013 m. gegužės 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.