Language of document : ECLI:EU:C:2015:742

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. lapkričio 11 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 107 ir 108 straipsniai – Valstybės pagalba – Pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį – Valstybės narės teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas šią pagalbą suteikiančios sutarties galiojimas – Res judicata galia – Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas – Veiksmingumo principas“

Byloje C‑505/14

dėl Landgericht Münster (Miunsterio apygardos teismas, Vokietija) 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. lapkričio 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Klausner Holz Niedersachsen GmbH

prieš

Land Nordrhein-Westfalen

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro antrosios kolegijos pirmininko pareigas einanti pirmosios kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai J. L. da Cruz Vilaça, A. Arabadjiev (pranešėjas), C. Lycourgos ir J.‑C. Bonichot,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Klausner Holz Niedersachsen GmbH, atstovaujamos advokato D. Reich,

–        Land Nordrhein-Westfalen, atstovaujamos advokato G. Schwendinger,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos R. Sauer, T. Maxian Rusche ir P.‑J. Loewenthal,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 107 ir 108 straipsnių ir veiksmingumo principo išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Klausner Holz Niedersachsen GmbH (toliau – Klausner Holz) ir Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, toliau – federalinė žemė) ginčą dėl to, kad federalinė žemė neįvykdė su Klausner Holz sudarytų medienos tiekimo sutarčių.

 Vokietijos teisė

3        Civilinio proceso kodekso (Zivilprozessordnung, toliau – ZPO) 322 straipsnio 1 dalis „Res judicata galia materialine prasme“ suformuluotas taip:

„Teismo sprendimai įgyja res judicata galią tik priėmus sprendimą dėl ieškinyje arba priešieškinyje nurodyto reikalavimo.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

4        2007 m. vasario 20 d. Klausner grupė, kuriai priklauso Klausner Holz, ir federalinės žemės miškų administracija sudarė medienos tiekimo sutartį. Remiantis šia sutartimi federalinė žemė įsipareigojo laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2014 m. Klausner Holz parduoti fiksuotą medienos kiekį už sutartas kainas, nustatytas atsižvelgiant į medienos kiekį ir kokybę. Be to, federalinė žemė įsipareigojo nevykdyti kitų pardavimų mažesnėmis kainomis nei nustatytos sutartyje.

5        2007 m. balandžio 17 d. Klausner Holz ir federalinė žemė sudarė „pirkimo–pardavimo pagrindų sutartį“; ši sutartis papildė 2007 m. vasario 20 d. sutartį (toliau kartu – nagrinėjamos sutartys).

6        Tų pačių metų pirmąjį pusmetį federalinė žemė taip pat sudarė medienos tiekimo sutartis su kitais šešiais stambiais spygliuočių medienos pirkėjais laikotarpiui nuo 2007 m. iki 2011 m., 2012 m., o su vienu net iki 2014 m. Pagal šias sutartis sutartos kainos už vėjo išlaužytos medienos tiekimą laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2008 m. buvo panašios į tas, kurios buvo sutartos nagrinėjamose sutartyse, o kaina už laikotarpiu nuo 2009 m. patiektą šviežią pjautinę medieną bendrai buvo didesnė už nustatytąją nagrinėjamose sutartyse, nepaliekant galimybės patikslinti šių kainų tam tikromis sąlygomis ir neviršijant tam tikrų ribų.

7        2007 m. ir 2008 m. federalinė žemė tiekė medieną Klausner Holz, tačiau nepavyko nupirkti numatytų vėjo išlaužytos medienos kiekių. 2008 m. Klausner Holz susidūrė su finansinėmis problemomis, dėl to kartais teko mokėti delspinigius. 2009 m. rugpjūtį federalinė žemė nutraukė „pirkimo–pardavimo pagrindų sutartį“, kuri papildė 2007 m. vasario 20 d. sutartį, ir nuo tų metų antro pusmečio nustojo tiekti medieną Klausner Holz nagrinėjamoje sutartyje nustatymis sąlygomis.

8        2012 m. vasario 17 d. sprendimu dėl galiojimo pripažinimo Landgericht Münster (Miunsterio apygardos teismas) konstatavo, kad nagrinėjamos sutartys liko galioti. Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas), išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu šį sprendimą patvirtino ir jis įgijo res judicata galią.

9        Tuomet Klausner Holz prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį federalinei žemei dėl, pirma, maždaug 54 milijonų eurų žalos, padarytos 2009 m. nepatiekus sutartų medienos kiekių, atlyginimo, antra, dėl 1,5 milijonų kubinių metrų spygliuočių medienos tiekimo pagal nagrinėjamas sutartis laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. vasario mėn. ir, trečia, informacijos, susijusios su penkiais didžiausiais atsakovės spygliuočių medienos pirkėjais laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. ir atitinkamomis jiems taikytomis medienos tiekimo kainomis, gavimo iš federalinės žemės.

10      Savo ruožtu federalinė žemė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, – to ji nedarė Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas), – kad Sąjungos teisė draudžia vykdyti nagrinėjamas sutartis, jei jos sudaro „valstybės pagalbą“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, įgyvendinamą pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį.

11      2013 m. liepos mėn. Vokietijos Federacinė Respublika informavo Europos Komisiją apie pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, buvimą (t. y. apie nagrinėjamas sutartis); ši pagalba, kaip teigia ši valstybė narė, nesuderinama su vidaus rinka. Be to, 2013 m. spalio mėn. Komisija gavo kelių Klausner Holz konkurentų skundus, kuriuose nurodomi tie patys kaltinimai dėl nesuderinamumo.

12      2014 m. gegužės 26 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Komisijai prašymą pateikti paaiškinimų pagal Komisijos pranešimą dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (OL C 85, 2009, p. 1). Atsakydama į šį raštą, minėta institucija nurodė, kad, atsižvelgdama į procedūrų, kurios buvo pradėtos pagal Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktą informaciją, stadiją ir šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytus skundus, ji negalėjo pateikti galutinės pozicijos šiuo atveju dėl Sąjungos teisės valstybės pagalbos srityje taikymo, nes tokia pozicija bet kuriuo atveju turi būti pateikta sprendime, kuriuo baigiama procedūra.

13      Savo ruožtu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, remiantis įvairių nagrinėjamų sutarčių sąlygų tyrimu, jos iš tiesų sudaro valstybės pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pirmiausia atsižvelgiant į naudą, kurią jos suteikia Klausner Holz naudojant valstybės išteklius ir nesilaikant privataus pardavėjo kriterijaus. Be to, jis pažymi, kad šiai pagalbai netaikomas joks bendrosios išimties reglamentas ir kad ji nėra de minimis pagalba, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1998/2006 dėl [SESV 107] ir [SESV 108] straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 379, p. 5) 2 straipsnį.

14      Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, ši pagalba buvo įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį. Pagal Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) praktiką privatinės teisės sutartis, kuria valstybės pagalba suteikiama pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį, turi būti laikoma niekine.

15      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jam buvo sukliudyta nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio pažeidimo, nes 2012 m. gruodžio 3 d. Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) priėmė šio sprendimo 8 punkte nurodytą sprendimą dėl galiojimo pripažinimo, kuriame buvo konstatuota, jog nagrinėjamos sutartys lieka galioti, ir šis sprendimas įsiteisėjo.

16      Šiomis aplinkybėmis Landgericht Münster (Miunsterio apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Europos teisę, konkrečiai pagal SESV 107 ir 108 straipsnius <...> ir veiksmingumo principą, civiliniame procese dėl pagal civilinę teisę sudarytos sutarties, pagal kurią teikiama valstybės pagalba, vykdymo reikalaujama neatsižvelgti į toje pačioje byloje pagal civilinę teisę priimtą galutinį sprendimą, kuriuo patvirtinama, kad pagal civilinę teisę sudaryta sutartis lieka galioti nepažeidžiant valstybės pagalbos teisės aktų, jeigu pagal nacionalinę teisę kitaip negalima užkirsti kelio sutarties vykdymui?“

 Dėl prejudicinio klausimo

17      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios šioje pagrindinėje byloje, pagal Sąjungos teisę draudžiama situacija, kai nacionalinės teisės taisyklės, kuria siekiama įtvirtinti res judicata galios principą, taikymas nacionaliniam teismui, kuris konstatavo, kad sutartys, kurios yra jo nagrinėjamo ginčo dalykas ir kurios sudaro valstybės pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, įgyvendinamos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį, kliudytų nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl šio pažeidimo, nes nacionalinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kuriame neišnagrinėjęs, ar šios sutartys sudaro valstybės pagalbą, konstatavo, kad jos lieka galioti.

18      Visų pirma primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta naujų pagalbos projektų prevencinė kontrolė (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

19      Tokia prevencija siekiama, kad būtų įgyvendinama tik suderinama pagalba. Siekiant šio tikslo, pagalbos projekto įgyvendinimas atidedamas iki to laiko, kai Komisijai priėmus galutinį sprendimą išnyks abejonės dėl jo suderinamumo (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

20      Pareiga taikyti šią kontrolės sistemą tenka, pirma, Komisijai ir, antra, nacionaliniams teismams, o jų atitinkamos funkcijos yra viena kitą papildančios, tačiau skirtingos (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

21      Nors pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai, kol bus priimtas galutinis Komisijos sprendimas, nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą valstybės institucijoms galbūt pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

22      Nacionaliniai teismai valstybės pagalbos srityje gali nagrinėti bylas, kuriose jie privalo išaiškinti ir taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagalbos sąvoką, ypač kad nustatytų, ar nesilaikant SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos išankstinio patikrinimo procedūros patvirtintai valstybės priemonei reikia šią procedūrą taikyti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires et Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon, C‑354/90, EU:C:1991:440, 9 ir 10 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

23      Nacionalinių teismų kišimasis yra draudimo įgyvendinti SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje numatytos pagalbos projektus tiesioginio veikimo pasekmė. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškina, kad šioje nuostatoje numatytas draudimas įgyvendinti nedelsiant taikomas bet kokiai pagalbai, apie kurios pradėtą įgyvendinimą nepranešta (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

24      Nacionaliniai teismai teisės subjektams turi garantuoti, kad pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį bus imtasi visų reikiamų veiksmų pagal nacionalinę teisę, turint omenyje tiek įgyvendinimo aktų teisėtumą, tiek finansinės paramos, suteiktos neatsižvelgus į minėtą nuostatą, susigrąžinimą arba galimas laikinąsias apsaugos priemones (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

25      Todėl nacionalinių teismų užduoties tikslas yra patiems imtis priemonių, kurios ištaisytų pagalbos įgyvendinimo neteisėtumą, kad pagalbos gavėjas negalėtų ja laisvai disponuoti tuo laikotarpiu iki Komisijos sprendimo priėmimo, kol Komisija priims sprendimą (Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

26      Šiuo tikslu nacionaliniai teismai, kai jie konstatuoja, kad nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, kuri buvo įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį, gali nuspręsti arba sustabdyti aptariamos priemonės įgyvendinimą, arba nurodyti susigrąžinti jau pervestas sumas, arba taip pat nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdami, pirma, apsaugoti atitinkamų šalių interesus ir, antra, užtikrinti Komisijos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą veiksmingumą (pagal analogiją žr. Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 43 punktą ir Nutarties Flughafen Lübeck, C‑27/13, EU:C:2014:240, 26 punktą).

27      Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vykdydamas jam patikėtą uždavinį, konstatavo, kad nagrinėjamose sutartyse numatoma valstybės pagalba, kuri buvo įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį. Jis mano, jog dėl to, kad Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimas dėl galiojimo pripažinimo, kuriame patvirtinama, jog nagrinėjamos sutartys lieka galioti, įgijo res judicata galią, jam buvo sukliudyta įvykdyti savo pareigą nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl šio pažeidimo.

28      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, pirma, kad ginčas, dėl kurio buvo priimtas šis Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai kilo ne dėl to, ar nagrinėjamos sutartys yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, todėl, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šio klausimo neišnagrinėjo nei Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas), nei Landgericht Münster (Miunsterio apygardos teismas), kuris nagrinėjo šią bylą kaip pirmoji instancija.

29      Antra, iš to matyti, kad ginče, dėl kurio buvo priimtas Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimas dėl galiojimo pripažinimo, buvo tik siekiama, kad nagrinėjamos sutartys liktų galioti, nepaisant to, kad federalinė žemė jas nutraukė. Tačiau ginčo, dėl kurio kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, dalykas pirmiausia susijęs su žalos, padarytos iš dalies neįvykdžius sutarčių, atlyginimu, antra, su kitos šių sutarčių dalies įvykdymu ir, trečia, tam tikros informacijos, susijusios su sektoriuje taikomomis kainomis, gavimu.

30      Sutikdamas, kad res judicata galios principas, kaip jis suvokiamas nacionalinėje teisėje, turi tam tikras objektyvias, subjektyvias ir laiko ribas, taip pat tam tikras išimtis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog ši teisė draudžia antroje byloje ne tik peržiūrėti pagrindus, dėl kurių jau buvo priimtas aiškus ir galutinis sprendimas, bet taip pat svarstyti klausimus, kurie galėjo būti iškelti ankstesnėje byloje, tačiau tai nebuvo padaryta.

31      Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, jog nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma aiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos prisidėtų prie Sąjungos teisės įgyvendinimo (Sprendimo Lucchini, C‑119/05, EU:C:2007:434, 60 punktą).

32      Žinoma, šis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas turi tam tikras ribas. Taigi nacionalinio teismo pareigą remtis Sąjungos teisės turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas riboja bendrieji teisės principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (šiuo klausimu žr. Sprendimo Impact, C‑268/06, EU:C:2008:223, 100 punktą ir Sprendimo Association de médiation sociale, C‑176/12, EU:C:2014:2, 39 punktą).

33      Šioje pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokios ribos pasiektos, ir pažymi, kad nacionalinė teisė jam nesuteikia „jokios galimybės drausti vykdyti [nagrinėjamas sutartis]“.

34      Šiuo klausimu primintina, kad pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pagal savo kompetenciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35      Taigi tuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar jis gali taikyti tokį aiškinimą, atsižvelgdamas pirmiausia į šio sprendimo 28 ir 29 punktuose nurodytas aplinkybes (pagal analogiją žr. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 31 punktą) ir, kita vertus, į šio sprendimo 26 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios matyti, kad, siekdami nustatyti visas dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio pažeidimo kylančias pasekmes, nacionaliniai teismai prireikus gali nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti galimybę taikyti priemonę, pavyzdžiui, laikiną nagrinėjamų sutarčių sustabdymą, kol bus priimtas Komisijos sprendimas, kuriuo baigiama procedūra, o tai galėtų leisti šiam teismui laikytis savo pareigų pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį, tačiau nenuspręsti dėl nagrinėjamų sutarčių galiojimo.

36      Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, kad res judicata galios principo išimtys, nustatytos Vokietijos civilinio proceso teisėje, šioje byloje netaikomos, pažymėtina, kad pagal ZPO 322 straipsnį teismo sprendimas įgyja res judicata galią materialine prasme tik tuomet, kai išnagrinėtas ieškinyje arba priešieškinyje nurodytas reikalavimas. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokios aiškiai ZPO 322 straipsnyje nurodytos ribos neleidžia šios nuostatos aiškinti taip, kad tuo atveju, kai remiamasi SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio pažeidimu, res judicata galia apima tik teismo išnagrinėtus teisinius reikalavimus ir nekliudo tam, kad vėlesnėje byloje teismas priimtų sprendimą dėl teisės klausimų, dėl kurių šiame galutiniame sprendime nebuvo nuspręsta.

37      Iš tiesų tokia priemonė, kaip nurodytoji šio sprendimo 35 punkte, arba toks nacionalinės teisės aiškinimas, kaip nurodytasis šio sprendimo 36 punkte, nepaneigia Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo res judicata galios.

38      Darant prielaidą, kad tokia priemonė ar toks aiškinimas vis dėlto nėra galimi, reikia priminti res judicata galios principo svarbą tiek Sąjungos teisės sistemoje, tiek nacionalinėse teisės sistemose. Kad būtų užtikrintas teisės ir teisinių santykių stabilumas ir geras teisingumo vykdymas, svarbu, jog teismų sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (žr. Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C‑2/08, EU:C:2009:506, 22 punktą ir Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 28 punktą).

39      Todėl Sąjungos teisė nenustato nacionaliniams teismams pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, suteikiančių sprendimui res judicata galią, net jei tai leistų ištaisyti ginčijamu sprendimu padarytą Sąjungos teisės pažeidimą (žr. Sprendimo Kapferer, C‑234/04, EU:C:2006:178, 22 punktą; Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C‑2/08, C:2009:506, 23 punktą; Sprendimo Komisija / Slovakijos Respublika, C‑507/08, EU:C:2010:802, 60 punktą; Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 59 punktą ir Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 29 punktą).

40      Nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, res judicata galios principo įgyvendinimo taisykles valstybės narės savo teisės sistemose nustato vadovaudamosi valstybių narių procesinės autonomijos principu. Vis dėlto jos neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų Sąjungos teisės sistema suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C‑2/08, EU:C:2009:506, 24 punktą ir Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41      Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisę taikyti tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į nacionalinę teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C‑2/08, EU:C:2009:506, 27 punktą ir Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 36, 37 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

42      Šiuo klausimu pažymėtina, kad dėl tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kaip nurodytasis šio sprendimo 30 punkte, teismo – šiuo atveju Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas) sprendimui gali būti priskirti padariniai, kurie šioje byloje kliudytų taikyti Sąjungos teisę, nes nacionaliniai teismai negalėtų vykdyti pareigos užtikrinti SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio laikymąsi.

43      Iš to išplaukia, kad tiek valstybės institucijos, tiek valstybės pagalbos gavėjai gali apeiti SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje nustatytą draudimą, net ir nesiremdami Sąjungos teise valstybės pagalbos srityje, bet pasiekdami, kad būtų priimtas sprendimas dėl galiojimo pripažinimo, kurio poveikis jiems galiausiai leistų toliau kelerius metus įgyvendinti nagrinėjamą pagalbą. Taigi tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, Sąjungos teisė būtų pažeista kiekvienu naujo medienos tiekimo atveju, nesant galimybės šį pažeidimą ištaisyti.

44      Be to, toks nacionalinės teisės aiškinimas gali panaikinti šio sprendimo 21 punkte nurodytos Komisijos išimtinės kompetencijos vertinti, prižiūrint Sąjungos teismui, pagalbos suderinamumą su vidaus rinka veiksmingumą. Iš tiesų tuo atveju, jei Komisija, kuriai Vokietijos Federacinė Respublika per tą laiką pranešė apie pagalbos priemonę, kurią sudaro nagrinėjamos sutartys, turėtų padaryti išvadą dėl jos nesuderinamumo su vidaus rinka ir nurodyti ją susigrąžinti, jos sprendimo vykdymas būtų pasmerktas žlugti, jei prieš jį būtų galima remtis nacionalinio teismo sprendimu, kuriuo šią pagalbą sudarančios sutartys pripažįstamos „galiojančiomis“.

45      Šiomis aplinkybėmis reikia padaryti išvadą, kad nacionalinė taisyklė, kliudanti nacionaliniam teismui nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio pažeidimo, dėl res judicata galią įgijusio nacionalinio teismo sprendimo, priimto byloje, kurios dalykas nėra toks pat ir kuri nedarė poveikio nagrinėjamų sutarčių valstybės pagalbos pobūdžiui, turi būti laikomas neatitinkančiu veiksmingumo principo. Iš tiesų tokios apimties kliūtis veiksmingai taikyti Sąjungos teisę, visų pirma vieną iš pagrindinių principų – valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą principą, negali būti tinkamai pateisinta teisinio saugumo principais (pagal analogiją žr. Sprendimo Fallimento Olimpiclub, EU:C:2009:506, 31 punktą ir Sprendimo Ferreira da Silva e Britto, C‑160/14, EU:C:2015:565, 59 punktą).

46      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, pagal Sąjungos teisę draudžiama situacija, kai nacionalinės teisės taisyklės, kuria siekiama įtvirtinti res judicata galios principą, taikymas nacionaliniam teismui, kuris konstatavo, kad sutartys, kurios yra jo nagrinėjamo ginčo dalykas ir kurios sudaro valstybės pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, įgyvendinamos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį, kliudytų nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl šio pažeidimo, nes nacionalinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kuriame neišnagrinėjęs, ar šios sutartys sudaro valstybės pagalbą, konstatavo, kad jos lieka galioti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

47      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Pagal Sąjungos teisę tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, draudžiama situacija, kai nacionalinės teisės taisyklės, kuria siekiama įtvirtinti res judicata galios principą, taikymas nacionaliniam teismui, kuris konstatavo, kad sutartys, kurios yra jo nagrinėjamo ginčo dalykas ir kurios sudaro valstybės pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, įgyvendinamos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį, kliudytų nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl šio pažeidimo, nes nacionalinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kuriame neišnagrinėjęs, ar šios sutartys sudaro valstybės pagalbą, konstatavo, kad jos lieka galioti.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.