TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. gegužės 5 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2008/94/EB – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – 2 straipsnio 2 dalis – „Darbuotojo“ sąvoka – 12 straipsnio a ir c punktai – Garantijų institucijų atsakomybės ribos – Asmuo, kuris pagal su komercine bendrove sudarytą darbo sutartį eina šios bendrovės valdybos nario ir direktoriaus pareigas – Pareigų sutaptis – Nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią tokiam asmeniui atsisakoma suteikti šioje direktyvoje numatytas garantijas“
Byloje C‑101/21
dėl Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) 2021 m. vasario 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. vasario 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
HJ
prieš
Ministerstvo práce a sociálních věcí
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Passer, teisėjai F. Biltgen (pranešėjas) ir N. Wahl,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Hradil ir B.‑R. Killmann,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36), iš dalies pakeistos 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL L 263, 2015, p. 1) (toliau – Direktyva 2008/94), 2 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio a ir c punktų išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ieškovo pagrindinėje byloje HJ ir Ministerstvo práce a sociálních věcí (Darbo ir socialinių reikalų ministerija, Čekijos Respublika) ginčą dėl prašymo sumokėti nemokios bendrovės nesumokėtą darbo užmokestį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagal Direktyvos 2008/94 7 konstatuojamąją dalį valstybės narės gali nustatyti garantijų institucijų atsakomybės ribas, kurios turi sutapti su šios direktyvos socialiniu tikslu ir kuriose galima atsižvelgti į skirtingus reikalavimų lygius.
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.
2. Valstybės narės gali išimties tvarka netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams esant kitų formų garantijoms, jeigu yra nustatyta, kad jos teikia atitinkamiems asmenims apsaugą, lygiavertę šios direktyvos teikiamai apsaugai.
3. Jeigu tokios nuostatos jau taikomos pagal jų nacionalinės teisės aktus, valstybės narės šios direktyvos gali toliau netaikyti namų darbininkams, kuriuos samdo fizinis asmuo.“
5 Tos pačios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamų sąvokų „darbuotojas“, „darbdavys“, „darbo užmokestis“, „neatidėliotina [įgyta] teisė“ ir „būsimoji [įgyjama] teisė“.
Tačiau valstybės narės šios direktyvos negali netaikyti:
a) ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kaip apibrėžta [1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvoje 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (OL L 14, 1998, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 267)];
b) darbuotojams, pasirašiusiems terminuotą [darbo] sutartį, kaip apibrėžta [1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvoje 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368)];
c) darbuotojams, kurių darbo santykiai laikini, kaip apibrėžta [1991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 91/383/EEB, pateikiančios papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (OL L 206, 1991, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 418)] 1 straipsnio 2 dalyje.“
6 Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos garantuotų, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, darbuotojams neįvykdytų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.“
7 Direktyvos 2008/94 12 straipsnis suformuluotas taip:
„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:
a) imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti;
<…>
c) panaikinti arba apriboti 3 straipsnyje nurodytą atsakomybę arba 7 straipsnyje nurodytą garantijos įsipareigojimą tais atvejais, kai darbuotojas, pats arba kartu su savo artimais giminaičiais, buvo didelės darbdavio įmonės ar verslo dalies savininku ir darė didelę įtaką jos veiklai.“
Čekijos teisė
Įstatymas Nr. 118/2000
8 2000 m. balandžio 6 d. Zákon č. 118/2000 Sb., o ochraně zaměstnanců při platební neschopnosti zaměstnavatele a o změně některých zákonů (Įstatymas Nr. 118/2000 dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam ir iš dalies keičiantis kai kuriuos įstatymus) į Čekijos teisės sistemą perkelta Direktyva 2008/94.
9 Pagal Įstatymo Nr. 118/2000 2 straipsnio 3 dalį šis įstatymas netaikomas darbuotojui, kuris atitinkamu laikotarpiu buvo įdarbintas nemokaus darbdavio ir tuo laikotarpiu veikė kaip jo įstatuose numatytas organas arba šio organo narys ir turėjo bent pusę šio darbdavio kapitalo.
10 Pagal Įstatymo Nr. 118/2000 3 straipsnio a punktą šiame įstatyme „darbuotojas“ – tai „fizinis asmuo, su kuriuo darbdavys sukūrė darbo santykius, sudarė susitarimą dėl darbo atlikimo <…> arba susitarimą dėl darbinės veiklos, kuriais remdamasis jis turėjo teisę gauti darbo užmokestį už atitinkamą laikotarpį ir kurio darbdavys jam nesumokėjo“.
Darbo kodeksas
11 Zákon č. 262/2006 Sb., zákoník práce (Įstatymas Nr. 262/2006, kuriuo patvirtinamas Darbo kodeksas) (toliau – Darbo kodeksas) 2 straipsnis suformuluotas taip:
„(1) Darbas pagal darbo sutartį yra darbas, kuris, esant hierarchiniams ir pavaldumo santykiams tarp darbdavio ir darbuotojo, atliekamas darbdavio vardu ir pagal jo nurodymus ir kurį darbuotojas atlieka darbdaviui.
(2) Darbas pagal darbo sutartį turi būti atliekamas gaunant darbo užmokestį, mokestį arba atlyginimą už darbą, kuris darbdavio sąskaita ir jam esant atsakingam atliekamas nustatytomis valandomis darbdavio darbo vietoje arba kitoje sutartoje vietoje.“
12 Šio kodekso 4 straipsnis suformuluotas taip:
„Darbo santykiams taikomas šis įstatymas; kai šis įstatymas negali būti taikomas, darbo santykius, laikantis pagrindinių darbo santykius reglamentuojančių principų, reglamentuoja Civilinis kodeksas.“
13 Minėto kodekso 6 straipsnyje nustatyta:
„Darbuotojas – tai fizinis asmuo, kuris įsipareigojo atlikti darbą pagal darbo sutartį, esant pagrindiniams darbo santykiams.“
Komercinių bendrovių ir kooperatyvų įstatymas
14 Zákon č. 90/2012 Sb., o obchodních společnostech a družstvech (Komercinių bendrovių ir kooperatyvų įstatymas Nr. 90/2012) 59 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„(1) Komercinės bendrovės ir jos renkamojo organo nario teises ir pareigas mutatis mutandis reglamentuoja Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su įgaliojimais, jeigu įstatymai ar sutartis dėl pareigų vykdymo (jeigu tokia sudaryta) nenumato kitaip. Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su kitų asmenų turto valdymu, netaikomos.
(2) Kapitalo bendrovėje sutartis dėl pareigų vykdymo sudaroma raštu ir ją (įskaitant jos pakeitimus) turi patvirtinti aukščiausias bendrovės organas; to nesant, sutartis negalioja. <…>“
15 Šio įstatymo 60 straipsnyje nurodyta:
„Kapitalo bendrovės atveju sutartyje dėl pareigų vykdymo taip pat turi būti nurodyti šie duomenys:
a) visos sudedamosios darbo užmokesčio dalys, kurias gauna arba gali gauti renkamo organo narys, įskaitant visas galimas išmokas natūra, pensijų įmokas ar kitas išmokas;
<…>“
16 Minėto įstatymo 435 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Akcinės bendrovės valdyba vadovaujasi visuotinio susirinkimo patvirtintais principais ir nurodymais, jeigu jie atitinka teisės normas ir įstatus. Tačiau niekas negali duoti nurodymų valdybai dėl reikalų tvarkymo; <…>“
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
17 Nuo 2010 m. pagal darbo sutartį dirbdamas komercinėje bendrovėje AA kaip architektas, 2017 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas pagrindinėje byloje buvo išrinktas šios bendrovės valdybos pirmininku ir šiuo tikslu su minėta bendrove sudarė sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad jis neturi teisės į atlyginimą už šių pareigų vykdymą.
18 Paskui buvo sudarytas papildomas susitarimas prie pradinės darbo sutarties nurodant, kad jis, kaip darbuotojas, turi teisę į darbo užmokestį. Šiame papildomame susitarime buvo nurodyta, kad nuo 2017 m. spalio mėn. jis eina AA direktoriaus pareigas.
19 2018 m. AA tapus nemokia, pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė Úřad práce České republiky – krajská pobočka pro hl. m. Prahu (Čekijos Respublikos užimtumo tarnyba – sostinės Prahos regioninis skyrius, Čekijos Respublika) prašymą pagal Įstatymą Nr. 118/2000 sumokėti jam darbo užmokestį už 2018 m. liepos–rugsėjo mėnesius (toliau – aptariamas laikotarpis).
20 Šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Įstatymo Nr. 118/2000 3 straipsnio a punktą.
21 Darbo ir socialinių reikalų ministerija atmetė pareiškėjo pagrindinėje byloje pateiktą skundą. Ji nusprendė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pagrindinėje byloje, eidamas AA valdybos pirmininko ir direktoriaus pareigas, dirbo vieną ir tą patį darbą, t. y. vadovavo šiai bendrovei, todėl negali būti laikomas susijusiu su šia bendrove darbo santykiais.
22 Skundas, pateiktas Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika), 2020 m. birželio 11 d. sprendimu taip pat buvo atmestas. Taikydamas nacionalinę jurisprudenciją, susijusią su „pareigų sutaptimi“, tas teismas nusprendė: kadangi aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pagrindinėje byloje tuo pat metu ėjo šios bendrovės direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigas, jo su šia bendrove nesiejo jokie hierarchiniai ar pavaldumo santykiai, todėl jis negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Įstatymą Nr. 118/2000.
23 Be to, minėtas teismas atmetė pareiškėjo pagrindinėje byloje argumentus, grindžiamus tuo, kad aptariamu laikotarpiu jis ne tik vadovavo AA komercinei veiklai, bet ir dirbo kaip už statybas atsakingas asmuo ir projektų vadovas. Jis konstatavo, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje buvo išrinktas valdybos pirmininku, siekiant išvengti bendrovei nepalankios ekonominės padėties, pavyzdžiui, bankroto. Tačiau Įstatymo Nr. 118/2000 tikslas nėra atlyginti žalą, kurią nemokios bendrovės įstatuose numatyto organo nariai patiria dėl jų nesėkmingo vadovavimo komercinei veiklai.
24 Dėl to sprendimo pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
25 Tas teismas pažymi, kad pagal nacionalinę jurisprudenciją, susijusią su pareigų sutaptimi, dėl kurios Čekijos teismuose, be kita ko, Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika) ir Ústavní soud (Konstitucinis Teismas, Čekijos Respublika), vyko diskusijos, komercinės bendrovės ir asmens sudaryta darbo sutartis, kurioje numatyta, kad šis asmuo tuo pat metu eina įstatuose numatyto organo nario ir šios bendrovės direktoriaus pareigas, pagal Darbo kodeksą yra galiojanti. Tačiau tokioje situacijoje esantis asmuo negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Įstatymą Nr. 118/2000. Net jeigu yra sudaryta darbo sutartis, įstatuose numatyto organo narys, kuris vadovauja komercinės bendrovės veiklai, negali vykdyti savo pareigų pavaldumo santykių pagrindu, todėl tarp šio nario ir minėtos bendrovės nėra darbo santykių.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia nacionalinė jurisprudencija prieštarauja Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 daliai ir 12 straipsnio a ir c punktams.
27 Šiuo klausimu jis primena, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyva 2008/94 siekiama socialinio tikslo – užtikrinti minimalų apsaugos lygį visiems darbuotojams darbdaviui tapus nemokiam (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Andersson, C‑30/10, EU:C:2011:66, 25 punktą ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Tümer, C‑311/13, EU:C:2014:2337, 37 punktą), todėl valstybės narės gali netaikyti šios apsaugos tam tikriems asmenims tik tam tikrais šioje direktyvoje nustatytais atvejais (šiuo klausimu žr. 1993 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Wagner Miret, C‑334/92, EU:C:1993:945, 14 punktą; 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo van Ardennen, C‑435/10, EU:C:2011:751, 39 punktą ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Tümer, C‑311/13, EU:C:2014:2337, 37 punktą). Be to, galimas teisės nesuteikimas turi būti objektyviai pateisinamas ir būti būtina priemonė siekiant išvengti piktnaudžiavimų (2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Robledillo Núñez, C‑498/06, EU:C:2008:109, 44 punktas).
28 Šiomis aplinkybėmis Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal [Direktyvos 2008/94] 2 straipsnį, siejamą su 12 straipsnio a ir c dalimis, draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią, tenkinant su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus pagal šią direktyvą, komercinės bendrovės direktorius nelaikomas „darbuotoju“ tik dėl to, kad jis, būdamas darbuotojas [kaip tai suprantama pagal šią direktyvą], yra ir šios bendrovės įstatuose numatyto organo narys?“
Dėl prejudicinio klausimo
29 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią asmuo, pagal darbo sutartį tuo pat metu einantis bendrovės direktoriaus ir bendrovės įstatuose numatyto organo nario pareigas, negali būti laikomas darbuotoju, todėl jam negali būti taikomos minėtoje direktyvoje numatytos garantijos.
30 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams. Be to, minėtos direktyvos 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga sumokėti darbuotojams pagal neįvykdytus reikalavimus. Darytina išvada, kad į Direktyvos 2008/94 taikymo sritį patenka darbuotojai, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą.
31 Reikia pridurti, kad situacijos, kurioms pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinę jurisprudenciją Įstatymas Nr. 118/2000 netaikomas, nepriklauso minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytoms išimtims. Viena vertus, nors pagal Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms išimties tvarka leidžiama netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams, tai įmanoma tik su sąlyga, kad yra kitų garantijų formų, užtikrinančių suinteresuotiesiems asmenims apsaugą, lygiavertę minėtoje direktyvoje numatytai apsaugai. Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinę jurisprudenciją tokia lygiavertė apsauga nesuteikiama asmenims, kurie yra bendrovės įstatuose numatyto organo nariai ir kurie, be to, pagal darbo sutartį eina šios bendrovės direktoriaus pareigas. Kita vertus, Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 3 dalis susijusi su namų darbininkais, kuriuos įdarbina fizinis asmuo, o taip nėra asmenų, nurodytų pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinėje jurisprudencijoje, atveju.
32 Siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, pirmiausia reikia išnagrinėti nacionalinės jurisprudencijos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitiktį Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 daliai.
33 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sąvoka „darbuotojas“ pačioje Direktyvoje 2008/94 neapibrėžta, o jos 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad ji nedaro įtakos nacionalinei teisei, kiek tai susiję su šios sąvokos apibrėžtimi, jeigu ši direktyva nėra netaikoma jos 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodytoms tam tikroms darbuotojų kategorijoms, kurios šiai bylai nėra svarbios.
34 Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybių narių diskrecija apibrėžti šią sąvoką nėra neribota. Remiantis šia jurisprudencija, Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos socialinį tikslą – Sąjungos lygiu užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiam, apmokant neįvykdytus reikalavimus, kylančius iš darbo sutarčių ar darbo santykių ir susijusius su darbo užmokesčiu už tam tikrą laikotarpį. Todėl valstybės narės negali savo nuožiūra apibrėžti sąvokos „darbuotojas“ taip, kad sukeltų grėsmę minėtos direktyvos socialiniam tikslui (pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Tümer, C‑311/13, EU:C:2014:2337, 42 punktą).
35 Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į šį socialinį Direktyvos 2008/94 tikslą ir į jos 1 straipsnio 1 dalies formuluotę, sąvokos „darbuotojas“ apibrėžtis neišvengiamai susijusi su darbo santykiais, dėl kurių atsiranda darbdavio atžvilgiu egzistuojanti teisė reikalauti darbo užmokesčio už atliktą darbą (pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Tümer, C‑311/13, EU:C:2014:2337, 44 punktą). Taigi minėtam socialiniam tikslui prieštarautų tai, kad asmenys, kuriems nacionalinės teisės aktuose bendrai pripažįstamas darbuotojo statusas ir kurie pagal šiuos teisės aktus turi šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytus su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus darbdavio atžvilgiu, kylančius iš darbo sutarčių ar darbo santykių, netektų apsaugos, kuri šioje direktyvoje numatyta darbdaviui tapus nemokiam (pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Tümer, C‑311/13, EU:C:2014:2337, 45 punktą).
36 Darytina išvada, kad aplinkybė, jog asmuo, einantis komercinės bendrovės direktoriaus pareigas, yra ir šios bendrovės įstatuose numatyto organo narys, savaime neleidžia nei preziumuoti darbo santykių buvimo ar jį atmesti, nei laikyti šio asmens darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/94.
37 Taigi Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią asmuo, kuris pagal darbo sutartį tuo pat metu eina komercinės bendrovės direktoriaus ir šios bendrovės įstatuose numatyto organo nario pareigas, negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.
38 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje tuo pat metu ėjo AA direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigas pagal su šia bendrove sudarytą darbo sutartį ir už tai gaudavo darbo užmokestį. Kadangi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokia darbo sutartis pagal Darbo kodeksą yra galiojanti, negalima atmesti to, kad pareiškėją pagrindinėje byloje galima laikyti darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
39 Antra, kalbant apie nacionalinės jurisprudencijos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitiktį Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktui, reikia priminti, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti.
40 Kadangi ši nuostata įtvirtina bendrosios taisyklės išimtį, ji turi būti aiškinama siaurai. Be to, jos aiškinimas turi atitikti socialinį Direktyvos 2008/94 tikslą (pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Walcher, C‑201/01, EU:C:2003:450, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
41 Taip pat svarbu priminti, kad Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punkte nurodyti piktnaudžiavimai yra piktnaudžiavimai, kuriais daroma žala garantijų įstaigoms, dirbtinai sukuriant reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir taip šioms įstaigoms neteisėtai sukuriant mokėjimo prievolę. Todėl priemonės, kurių valstybės narės turi teisę imtis pagal šią nuostatą, yra priemonės, būtinos siekiant išvengti tokios praktikos (pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Walcher, C‑201/01, EU:C:2003:450, 39 ir 40 punktus).
42 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionaline jurisprudencija siekiama išvengti to, kad asmenys, kurie tuo pat metu eina komercinės bendrovės direktoriaus ir valdybos nario pareigas, galėtų gauti nesumokėtus su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus dėl šios bendrovės nemokumo, nes jie gali būti iš dalies atsakingi už minėtą nemokumą. Todėl ji atitinka Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punkto logiką.
43 Vis dėlto šioje jurisprudencijoje įtvirtinta nenuginčijama prezumpcija, kad toks asmuo ne eina pareigas esant pavaldumo santykiams, o faktiškai vadovauja atitinkamai komercinei bendrovei, todėl Direktyvoje 2008/94 numatytų garantijų suteikimas jam yra piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą. Taigi bendroji piktnaudžiavimo prezumpcija, kuri, atsižvelgiant į visus kiekvienam konkrečiam atvejui būdingus elementus negali būti paneigta, negali būti leidžiama (pagal analogiją žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑334/02, EU:C:2004:129, 27 punktą ir 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Polbud – Wykonawstwo, C‑106/16, EU:C:2017:804, 64 punktą; taip pat generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Grenville Hampshire, C‑17/17, EU:C:2018:287, 65 punktą).
44 Taigi nacionalinė jurisprudencija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali būti pateisinama remiantis Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktu.
45 Trečia, kiek tai susiję su nacionalinės jurisprudencijos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitiktimi Direktyvos 2008/94 12 straipsnio c punktui, pažymėtina, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama panaikinti arba apriboti šios direktyvos 3 straipsnyje nurodytus mokėjimo įsipareigojimus arba 7 straipsnyje nurodytą garantijos įsipareigojimą tais atvejais, kai darbuotojas, pats arba kartu su savo artimais giminaičiais, buvo didelės darbdavio įmonės ar verslo dalies savininkas ir darė didelę įtaką jos veiklai (šios dvi sąlygos yra kumuliacinės).
46 Ši nuostata grindžiama, be kita ko, implicitine prezumpcija, kad darbuotojas, kuris tuo pačiu metu turėjo esminę atitinkamos įmonės kapitalo dalį ir darė didelę įtaką jos veiklai, dėl to gali būti iš dalies atsakingas už šios įmonės nemokumą (2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Andersson, C‑30/10, EU:C:2011:66, 24 punktas).
47 Nors dabar pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė jurisprudencija prireikus galėtų būti pateisinama tuo, kad asmuo, kuris tuo pat metu eina komercinės bendrovės direktoriaus ir valdybos nario pareigas, gali daryti didelę įtaką šios bendrovės veiklai, vis dėlto šioje jurisprudencijoje nėra jokios nuorodos į Direktyvos 2008/94 12 straipsnio c punkte numatytą pirmąją sąlygą, t. y. kad darbuotojas pats arba kartu su savo artimais giminaičiais turėtų turėti esminę minėtos bendrovės dalį.
48 Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a ir c punktus draudžiama tokia nacionalinė jurisprudencija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje įtvirtinta nenuginčijama prezumpcija, kad asmuo, kuris – net ir pagal darbo sutartį, kuri pagal nacionalinę teisę yra galiojanti – tuo pat metu eina komercinės bendrovės direktoriaus ir šios bendrovės įstatuose numatyto organo nario pareigas, negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, todėl jam negali būti taikomos minėtoje direktyvoje numatytos garantijos.
49 Taigi į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią asmuo, pagal darbo sutartį, kuri pagal nacionalinę teisę yra galiojanti, tuo pat metu einantis komercinės bendrovės direktoriaus ir šios bendrovės įstatuose numatyto organo nario pareigas, negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, todėl jam negali būti taikomos minėtoje direktyvoje numatytos garantijos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, iš dalies pakeistos 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794, 2 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią asmuo, pagal darbo sutartį, kuri pagal nacionalinę teisę yra galiojanti, tuo pat metu einantis komercinės bendrovės direktoriaus ir šios bendrovės įstatuose numatyto organo nario pareigas, negali būti laikomas darbuotoju, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, todėl jam negali būti taikomos minėtoje direktyvoje numatytos garantijos.
Parašai.