PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 20 d.(*)
„Valstybės pagalba – Vynininkystės perorientavimo priemonės – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies suderinama ir iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Pareiga motyvuoti – Vertinimas pagal EB 87 straipsnio 1 dalį“
Byloje T‑136/05
EARL Salvat père & fils, įsteigta Sen Pol de Fenujė (Prancūzija),
Comité interprofessionnel des vins doux naturels ir vins de liqueur à appellations contrôlées (CIVDN), įsteigtas Perpinjane (Prancūzija),
Comité national des interprofessions des vins à appellation d’origine (CNIV), įsteigtas Paryžiuje (Prancūzija),
atstovaujami advokatų H. Calvet ir O. Billard,
ieškovai,
palaikomi
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą C. Giolito ir A. Stobiecka‑Kuik,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2005 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimo 2007/253/EB dėl Prancūzijos įgyvendinto Rivesaltes plano ir TNSVK parafiskalinių mokesčių (OL L 112, p. 1) 1 straipsnio 1 ir 3 dalis,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai F. Dehousse ir D. Šváby,
posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. lapkričio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Gavusi skundą Komisija 1999 m. liepos mėn. Prancūzijos valdžios institucijų paprašė pateikti paaiškinimus dėl įvairių vynininkystės perorientavimo priemonių, žinomų kaip Rivesaltes planas. Kadangi aptariamos priemonės buvo įgyvendintos negavus išankstinio Komisijos sutikimo ir jai iš anksto nepranešus, jos buvo įrašytos į pagalbos, apie kurią nepranešta, registrą numeriu NN 139/2002.
2 2003 m. sausio 21 d. laišku Komisija informavo Prancūzijos Respubliką apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl šios pagalbos. 2003 m. balandžio 5 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu pranešimu Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį (OL C 82, p. 2). Prancūzijos valdžios institucijos komentarus pateikė 2003 m. birželio 16 ir 18 d. bei rugsėjo 10 d. laiškuose, pastarajame atsakydamos į skundo pateikėjo pastabas.
Sprendimas
3 2005 m. sausio 19 d. Sprendimu dėl Prancūzijos įgyvendinto Rivesaltes plano ir Tarpšakinio saugomos kilmės vietos natūralių saldžiųjų vynų ir likerinių vynų komiteto (Comité interprofessionnel des vins doux naturels et vins de liqueur à appellations contrôlées, CIVDN) parafiskalinių mokesčių Komisija išreiškė nuomonę dėl įvairių priemonių, kurių ėmėsi Prancūzijos Respublika dėl Rytų Pirėnų regiono natūralių saldžiųjų vynų (toliau – Sprendimas).
Aptariamos priemonės
4 Kilus sunkumų parduoti vynus su Rivesaltes nuoroda, 1996 m. buvo parengtas to paties pavadinimo planas. Remiantis Sprendimo 6 konstatuojamąja dalimi, šiuo perorientavimo planu siekiama išrovus senus vynuogynus ir plotus užsodinus kokybiškų rūšių vynuogynais pakeisti dalį aptariamo regiono natūralių saldžiųjų vynų produkcijos. Įgyvendindami šį planą, gamintojai iki 2000 m. rugpjūčio mėn. galėjo gauti dviejų rūšių pagalbą: išmoką už žemės atidėjimą ir pagalbą, skirtą perorientuoti. Taip pat buvo numatytos populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonės.
– Išmoka už žemės atidėjimą
5 1996 m. liepos 9 d. Sprendimu 96-1 CIVDN įvedė tarpšakinę įmoką Rivesaltes planui finansuoti. Įmoka, kurios dydis buvo 50 Prancūzijos frankų (FRF) už hektolitrą aptariamame regione pagaminto vyno, buvo skirta finansuoti išmokas už žemės atidėjimą už plotus, iš kurių 1995 m. gamintas Rivesaltes ir Grand Roussillon vynas ir kuriuose nuo 1995 m. iki 2000 m. (imtinai) vynuogių derlius buvo skirtas stalo ir krašto vynams gaminti. Išmokos už žemės atidėjimą buvo skirtos gamintojams, įsipareigojusiems penkerius metus nenaudoti Rivesaltes ar Grand Roussillon saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN). Ši išmoka neįpareigojo nutraukti gamybos arba sumažinti jos apimties, o buvo tik kompensacija už tai, kad produkcijai netaikoma SKVN. Išmokos už žemės atidėjimą dydis per metus buvo 5 000 FRF už „atidėtą“ hektarą (Sprendimo 8–11 konstatuojamosios dalys).
– Pagalba, skirta perorientuoti
6 1996 m. patvirtintas Rivesaltes plano variantas taip pat numatė 25 000 FRF už hektarą pagalbą, skirtą perorientuoti į SKVN Muscat de Rivesaltes, ir 40 000 FRF už hektarą pagalbą, skirtą perorientuoti į SKVN Côtes du Roussillon Villages ir į krašto vynus (Sprendimo 15 konstatuojamoji dalis). Ši pagalba iš dalies buvo finansuojama iš valstybės biudžeto (Sprendimo 17 konstatuojamoji dalis).
– Populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonės
7 1997 m. gruodžio 29 d. Sprendimu 97‑3 CIVDN nuo 1998 m. sausio 1 d. įvedė tarpšakinę įmoką SKVN Rivesaltes, Grand Roussillon, Muscat de Rivesaltes bei Banyuls populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti (Sprendimo 19 konstatuojamoji dalis). Šios įmokos, atsižvelgiant į SKVN, sudarė nuo 25 iki 50 FRF už hektolitrą (Sprendimo 20 konstatuojamoji dalis). Be to, 1998 m. liepos 10 d. Sprendimu 98‑1 CIVDN nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. įvedė tokią pačią tarpšakinę įmoką SKVN Rivesaltes, Grand Roussillon bei Maury populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti (Sprendimo 22 konstatuojamoji dalis). Abi minėtos įmokos buvo panaikintos 1999 m. gruodžio 17 d. Sprendimu 99‑1, kuriuo CIVDN įvedė tarpšakinę įmoką SKVN Banyuls, Banyuls Grand Cru, Muscat de Rivesaltes, Rivesaltes, Grand Roussillon ir Maury populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti (Sprendimo 25 konstatuojamoji dalis). Šios įmokos taikymas pratęstas Sprendimu 00‑1, padarius nežymių pakeitimų (Sprendimo 28 konstatuojamoji dalis).
Sprendime pateiktas teisinis vertinimas
8 Atlikdama teisinį vertinimą Komisija pirmiausia išnagrinėjo, ar yra valstybiniais ištekliais finansuojamos atrankinio pobūdžio naudos. Dėl įmokų šioje byloje ji nusprendė, kad šiuo atveju kalbama apie parafiskalinius mokesčius, t. y. valstybės lėšas (Sprendimo 74 konstatuojamoji dalis).
9 Atsižvelgdama į šią analizę Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės yra „joms suteikiama iš valstybės lėšų finansuojama pagalba, kurios kitos įmonės negali gauti ir kuri, palaikydama tam tikras įmones ir tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, nes tos pagalbos priemonės gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“. Todėl ji pripažino, kad šios priemonės yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (Sprendimo 82 konstatuojamoji dalis).
10 Nagrinėdama pagalbos suderinamumą Komisija pirmiausia nusprendė šioje byloje netaikyti Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų bendrojo valstybės pagalbos nesuderinamumo su Sutartimi principo išimčių (Sprendimo 83–86 konstatuojamosios dalys).
11 Paskui ji konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog Prancūzijos Respublikos įgyvendintos priemonės turi valstybės pagalbos požymių, jos sudaro naują pagalbą, apie kurią Komisijai nebuvo pranešta, ir dėl to tokia pagalba Sutarties prasme yra neteisėta (Sprendimo 88 konstatuojamoji dalis).
12 Vėliau, prieš pateikdama išvadą, ji išnagrinėjo kiekvienos priemonės atitiktį taikytinoms teisės nuostatoms, ypač reglamentuojančioms bendrą aptariamos rinkos organizavimą ir pagalbos finansavimą (Sprendimo 95–127 konstatuojamosios dalys).
Rezoliucinė Sprendimo dalis
13 Rezoliucinė Sprendimo dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
1. Prancūzijos (Respublikos) valstybės pagalba, teikta išmokų už žemės atidėjimą Prancūzijos vyno gamintojams, įsipareigojusiems nenaudoti Rivesaltes ir Grand Roussillon SKVN nuo 1996 m. iki 2000 m. derliaus (imtinai), forma, yra nesuderinama su bendrąja rinka.
2. Prancūzijos (Respublikos) valstybės pagalba, nuo 1996 m. iki 2000 m. derliaus (imtinai) teikta SKVN Rivesaltes perorientavimo plano įgyvendinimo forma ir kai kuriais konkrečiais atvejais suteikta viršijant 30 % faktinių išlaidų ir (arba) didžiausią leidžiamą 5 030,82 eurų/ha (33 000 FRF/ha) ribą, yra nesuderinama su bendrąja rinka.
3. Prancūzijos (Respublikos) valstybės pagalba, teikta nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. Rivesaltes, Grand Roussillon, Muscat de Rivesaltes ir Banyuls SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonių forma, yra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.
2 straipsnis
1. (Prancūzijos Respublika) turi imtis būtinų priemonių 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytai neteisėtai išmokėtai pagalbai iš pagalbos gavėjų išieškoti. Pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti šį sprendimą. Į pagalbą, kurią reikia išieškoti, įeina palūkanos, skaičiuojamos nuo datos, kai pagalba buvo suteikta gavėjams, iki jos išieškojimo. Šios palūkanos apskaičiuojamos remiantis Komisijos nustatyta orientacine norma pagal orientacinės ir diskonto normos nustatymo metodą.
2. Kad būtų išieškota 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta neteisėta pagalba, (Prancūzijos Respublika) Komisijai pateikia duomenis apie bendrą pagalbos sumą, skirtą pagal šią priemonę, ir bendrą finansavimo sumą, įskaitant bendrą iš specialiai tam įvestos tarpšakinės įmokos gautų įplaukų sumą, bei apie hektarų, už kuriuos buvo skirta išmoka už žemės atidėjimą, skaičių.
3 straipsnis
(Prancūzijos Respublika) per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo dienos praneša Komisijai apie priemones, kurių ji ėmėsi tam, kad būtų laikomasi šio sprendimo nuostatų.
4 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.“ (Pataisytas vertimas)
Procesas ir šalių reikalavimai
14 2005 m. kovo 30 d. ribotos atsakomybės žemės ūkio bendrija (société civile d’exploitation agricole à responsabilité limitée – EARL) Salvat père & fils (toliau – Salvat), CIVDN ir Comité national des interprofessions des vins à appellation d’origine (CNIV) Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateikė ieškinį dėl Sprendimo.
15 Ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti Sprendimo 1 straipsnio 1 ir 3 dalis,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
16 2005 m. birželio 29 d. atskiru dokumentu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį. Ji prašo atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, nepradedant bylos nagrinėti iš esmės, ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
17 2005 m. rugsėjo 22 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi Prancūzijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti ieškovų reikalavimus. 2005 m. spalio 26 d. laišku Prancūzijos vyriausybė informavo, kad ji nenori pateikti savo pozicijos dėl priimtinumo ir šioje proceso dalyje nepateiks įstojimo į bylą paaiškinimo.
18 2005 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi prašymą pripažinti ieškinį nepriimtinu buvo nuspręsta svarstyti nagrinėjant bylą iš esmės, o bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas atidėtas.
19 Atsiliepime į ieškinį Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną ir papildomai kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
20 Prancūzijos Respublika per nustatytą terminą nepateikė įstojimo į bylą paaiškinimo dėl bylos esmės. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai informavus apie posėdžio datą, ji 2006 m. spalio 25 d. laiške nurodė jame nedalyvausianti.
21 2006 m. lapkričio 16 d. posėdyje dalyvavusios šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
Dėl priimtinumo
22 Pirmiausia Komisija nurodo, kad CIVDN nėra suinteresuotas pareikšti ieškinį dėl dviejų skundžiamų nuostatų, nes jis buvo panaikintas. Antra, ji teigia, kad ieškovai nėra suinteresuoti pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 3 dalies. Trečia, ji ginčija, kad Sprendimo 1 straipsnio 1 dalis yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su ieškovais.
Dėl CIVDN teisės pareikšti ieškinį dėl dviejų skundžiamų nuostatų atsižvelgiant į jo panaikinimą
Šalių argumentai
23 Komisijos teigimu, CIVDN buvo likviduotas ir panaikintas 2000 m. gruodžio 20 d. visuotinio susirinkimo sprendimu ir pakeistas Conseil interprofessionnel des vins de Roussillon (CIVR). Komisija patvirtina, kad 2000 m. gruodžio 14 d. ir 2001 m. gruodžio 6 d. laiškais ji buvo informuota apie šį panaikinimą (Sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).
24 CIVDN teigia, kad jis buvo įsteigtas vis dar galiojančiu 1943 m. balandžio 2 d. Įstatymu Nr. 200. Iš tikrųjų 2005 m. gegužės 26 d. Nutarime 2005‑554 (JORF, Nr. 122, 2005 m. gegužės 27 d.) numatyta, kad CIVDN bus likviduotas ministro potvarkyje nustatytomis sąlygomis. Ieškovas papildo, kad nors tiesa, jog 2005 m. rugpjūčio 9 d. Ministerijų potvarkiu (JORF, Nr. 201, 2005 m. rugpjūčio 30 d.) buvo pradėta likvidavimo procedūra ir paskirtas likvidatorius, vis dėlto CIVDN toliau veikia kaip juridinis asmuo, kol bus panaikintas. Bet kuriuo atveju Nutarimas 2005‑554 ir 2005 m. rugpjūčio 9 d. Ministerijų potvarkis negali atgaline data panaikinti CIVDN juridinio asmens statuso, kurį jis turėjo šio ieškinio pateikimo dieną, t. y. 2005 m. kovo 30 dieną.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
25 Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog 2000 m. gruodžio 20 d. vykusio CIVDN visuotinio susirinkimo protokole nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo 2001 m. sausio 1 d. CIVR pakeis anksčiau veikusius tarpšakinius komitetus, reikia nustatyti CIVDN likvidavimo sąlygas numatant, kokia tvarka ir terminais tai bus padaryta.
26 Vis dėlto iš ieškovo pateiktų dokumentų, kurių neginčija Komisija, matyti, kad CIVDN bet kuriuo atveju nebuvo panaikintas 2000 m. gruodžio mėn., nes jo panaikinimas numatytas Nutarimu 2005‑554, o šio panaikinimo tvarką nustatė 2005 m. rugpjūčio 9 d. Ministerijų potvarkis. Tokiomis aplinkybėmis CIVDN taip pat neprarado galimybės būti ieškovu ar atsakovu teisme.
27 Tai reiškia, kad šio ieškinio pateikimo dieną CIVDN buvo teisę pareikšti ieškinį turintis juridinis asmuo, ir jokia aplinkybė nerodo, kad nuo to laiko jis šią teisę prarado. Taigi Komisija nepagrįstai ginčija CIVDN teisę pareikšti ieškinį remdamasi tuo, kad CIVDN buvo panaikintas.
Dėl ieškovų suinteresuotumo nebuvimo pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 3 dalies
Šalių argumentai
28 Komisija teigia, kad Sprendimo 1 straipsnio 3 dalis negali padaryti žalos ieškovams, nes ji patenkina jų interesus pripažindama pagalbą suderinama su bendrąja rinka. Pagrįsdama savo teiginį Komisija nurodo 2004 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo nutartį Nyderlandai prieš Komisiją (C‑164/02, Rink. p. I‑1177, 18–25 punktai) ir 2005 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Sniace prieš Komisiją (T‑141/03, Rink. p. II‑1197, 25 ir paskesni punktai).
29 Pagal šią analizę CIVDN, už savo narių kolektyvinių interesų apsaugą atsakingos asociacijos, ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes šis komitetas atstovauja suderinama pripažintos pagalbos gavėjams. Kalbant apie CNIV, pažymėtina, kad jis dar mažiau paveiktas natūralių saldžiųjų vynų gamintojams palankaus sprendimo.
30 Komisija taip pat pažymi, kad Sprendimas nenurodo pačių įmokų ir nesiekia jų prilyginti pagalbai.
31 Ieškovai nurodo turintys suinteresuotumą dėl šios nuostatos pareikšti ieškinį. Teismų praktika, kuria remiasi Komisija, jokiu atveju neleistų nustatyti, kad pagalbos gavėjo ieškinys dėl Sprendimo, kuriuo ši pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, panaikinimo visuomet turi būti pripažintas nepriimtinu. Pripažinimas, kad pagalba suderinama, neatleidžia Pirmosios instancijos teismo nuo pareigos išnagrinėti, ar Komisijos vertinimas konkrečioje byloje sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovų interesams. Priešingai nei ieškovė 28 punkte minėtame sprendime Sniace prieš Komisiją, ieškovai šioje byloje remiasi nacionaliniuose teismuose jau nagrinėjamais ieškiniais.
32 Iš tikrųjų, ieškovų teigimu, CIVDN funkcijas perėmęs CIVR turėjo pradėti teismo procesą prieš vyno gamintoją SCEA Marty, siekdamas pastarąją įpareigoti jam sumokėti privalomas savanoriškas įmokas, kurias ji privalo sumokėti CIVR. Tačiau atsiliepime į ieškinį aptariama bendrovė prašė nacionalinio teismo nuspręsti, kad „privalomos savanoriškos įmokos, kurias reikalauja sumokėti CIVR, yra valstybės pagalba EB 87 ir 88 straipsnių prasme“. Todėl teisminių ginčų dėl privalomų savanoriškų įmokų pripažinimo valstybės pagalba galimybė šioje byloje pasivirtino.
33 Taigi CIVDN turi konkretų interesą pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 3 dalies, nes ji jam tiesiogiai trukdo savo nuožiūra įgyvendinti jam priklausančią kompetenciją. Tas pats taikytina ir CNIV, nes tarpšakinių veiksmų finansavimo savanoriškomis privalomomis įmokomis pripažinimas pagalba gali rimtai sutrikdyti jo narėmis esančių tarpšakinių vynininkystės sektoriaus organizacijų veiklą. Ši išvada galioja ir Salvat, kuri, būdama vynininkystės sektoriaus tarpšakinės organizacijos nare, naudojasi visomis valstybės pagalba pripažintomis šiomis įmokomis finansuojamomis tarpšakinėmis priemonėmis.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
34 Nagrinėjant šio ieškinio priimtinumą reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima pareikšti tik dėl teisės aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios gali daryti poveikį ieškovų interesams, aiškiai pakeisdamos jų teisinę padėtį (žr. 28 punkte minėtos nutarties Nyderlandai prieš Komisiją 18 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Be to, fizinio ar juridinio asmens pateiktas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas, tik jei ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Šis interesas turi būti jau atsiradęs ir aktualus bei vertinamas ieškinio pareiškimo dieną (žr. šio sprendimo 28 punkte minėto sprendimo Sniace prieš Komisiją 25 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
35 Abi šalys savo argumentams patvirtinti remiasi 28 punkte minėtu sprendimu Sniace prieš Komisiją.
36 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad minėtame sprendime pripažindamas, jog ieškinys nepriimtinas, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien aplinkybe, kad sprendimu pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Atvirkščiai, Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo konkrečią ieškovės situaciją. Be to, jau 2002 m. sausio 30 d. Sprendime Nuove Industrie Molisane prieš Komisiją (T‑212/00, Rink. p. II‑347, 38 punktas) Pirmosios instancijos teismas buvo paskelbęs, kad vien aplinkybė, jog šioje byloje ginčijamas sprendimas pripažįsta pagalbą, apie kurią buvo pranešta, suderinama su bendrąja rinka ir todėl iš esmės nepadaro žalos ieškovei, neatleidžia Bendrijos teismo nuo pareigos išnagrinėti, ar Komisijos vertinimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios gali daryti poveikį ieškovės interesams.
37 Todėl net jei pagal Sprendimo 1 straipsnio 3 dalį Prancūzijos Respublikos suteikta valstybės pagalba kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonių forma pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, reikia išnagrinėti, ar ši nuostata paveikia ieškovų interesus.
38 Pirma, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovai, Sprendime nagrinėjamų priemonių finansavimas tarpšakinėmis įmokomis nėra pripažįstamas valstybės pagalba. Iš Sprendimo rezoliucinės dalies ir ją pagrindžiančių motyvų aiškiai matyti, kad valstybės pagalba pripažintos nagrinėjamos priemonės, o ne įmokos.
39 Sprendime įmokų pobūdis nagrinėjamas atsižvelgiant į galimybę juos prilyginti valstybiniams ištekliams. Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje Komisija apibendrina savo argumentus pripažindama, kad šiuo atveju kalbama apie parafiskalinius mokesčius, t. y. valstybės lėšas.
40 Žinoma, Sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje primenamas 2003 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendime Van Calster ir kt. (C‑261/01 ir C‑262/01, Rink. p. I‑12249, 53 ir 54 punktai) nurodytas principas, kuriuo remiantis, kai pagalbos priemonė, kurios finansavimo būdas yra neatskiriama jos dalis, buvo įgyvendinta pažeidus pareigą pranešti apie ją, nacionaliniai teismai iš principo privalo nurodyti grąžinti mokesčius ar įmokas, nustatytus specialiai šiai pagalbai finansuoti. Vis dėlto Komisija nenagrinėjo, ar šioje byloje buvo įvykdytos šio principo taikymo sąlygos. Taigi šiuo klausimu reikia priminti, jog tam, kad mokestį būtų galima laikyti sudėtine pagalbos priemonės dalimi, pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus turi egzistuoti toks privalomasis paskirties ryšys tarp mokesčio ir pagalbos, kad pajamomis iš mokesčio būtinai būtų finansuojama pagalba. Jeigu toks ryšys egzistuoja, pajamos iš mokesčio turi tiesioginį poveikį pagalbos dydžiui ir dėl to – šios priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimui (žr. 2005 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Casino Franceir kt., C‑266/04– C‑270/04, C‑276/04 ir C‑321/04– C‑325/04, Rink. p. I‑9481, 40 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Tačiau Sprendime nenurodoma, kad šioje byloje tarp pajamų iš įmokų ir suteiktos pagalbos dydžio yra privalomasis paskirties ryšys, ir nepateikiama jokių šį ryšį leidžiančių nustatyti įrodymų. Ieškovai taip pat nepateikė išsamių tokio ryšio buvimą patvirtinančių argumentų.
41 Antra, dėl nacionaliniuose teismuose jau nagrinėjamų ieškinių reikia pažymėti, kad nors ir užsimena, jog šių ieškinių yra daug, ieškovai mini tik vieną, t. y. 2004 m. gruodžio 6 d. Tribunal d’instance de Perpignan pateiktą CIVR ieškinį prieš SCEA Marty.
42 Reikia pažymėti, kad šis ginčas susijęs su „privalomų savanoriškų įmokų“ nemokėjimu pagal 2004 m. rugsėjo 29 d. atliktą apskaitą, o ne su nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. Sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytų populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonių forma teikta pagalba. Taigi nėra nustatyta, kad nurodytos įmokos buvo susijusios su tokios pagalbos teikimu.
43 Taigi ieškovai neįrodė esant pagrįstą riziką, kad jų teisinė situacija gali būti paveikta teisminių ginčų dėl valstybės pagalbos, suteiktos nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonių forma.
44 Pagaliau trečia, dėl vykstant šiems ginčams atsiradusio teisinio nesaugumo, nes pastarieji visiškai sutrikdė šio sektoriaus tarpšakinių organizacijų veikimą, šis argumentas neturi pagrindo nei praeityje, nei ateityje.
45 Dėl praeities ieškovai nurodė tik teisminį ginčą tarp CIVR ir SCEA Marty dėl šios įmonės įmokų minėtam komitetui, o vien tai negalėjo sutrikdyti viso sektoriaus net darant prielaidą, kad jis buvo susijęs su Sprendimu. Bet kuriuo atveju ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti, kad tarpšakinė organizacija sutrikdyta arba jai kilo grėsmė dėl nagrinėjamų populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonių pripažinimo valstybės pagalba.
46 Kaip posėdyje pažymėjo Komisija ir pripažino Pirmosios instancijos teismas, Sprendime pačios įmokos nėra pripažįstamos valstybės pagalba ir todėl Sprendimas nesukuria pareigos grąžinti įmokas mokėtojams. Komisija nurodė esanti pasirengusi nusiųsti laišką ieškovams šiuo klausimu.
47 Kalbėdami apie tarpšakinio subjekto veiklos sutrikdymą ateityje, ieškovai negali remtis būsima ir neaiškia padėtimi, kad pateisintų savo suinteresuotumą reikalauti panaikinti ginčijamą sprendimą (šiuo klausimu žr. 28 punkte minėto sprendimo Sniace prieš Komisiją 26 punktą).
48 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ieškovai neįrodė egzistuojančio ir realaus intereso pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 3 dalies. Todėl šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu tiek, kiek jis susijęs su Sprendimo 1 straipsnio 3 dalies panaikinimu.
Dėl ieškovų galimybės pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 1 dalies
Šalių argumentai
49 Komisijos nuomone, ieškovai taip pat neturėjo „tiesioginio ir konkretaus suinteresuotumo pareikšti ieškinį“ dėl Sprendimo 1 straipsnio 1 dalies. Šioje byloje nėra abejonių, kad Sprendimas skirtas Prancūzijos valstybei, o ne ieškovams, ir todėl reikia nustatyti, ar skundžiamas formaliai valstybei narei skirtas teisės aktas galėtų būti laikomas tiesiogiai ir konkrečiai susijusiu su kiekvienu iš trijų ieškovų.
50 Komisija pažymi, kad siekiant nustatyti fizinių arba juridinių asmenų ieškinių dėl panaikinimo priimtinumo sąlygas reikia atskirti bendrojo pobūdžio ir individualaus pobūdžio teisės aktus. Šioje byloje Sprendimas yra bendrojo pobūdžio teisės aktas, nes jis susijęs su pagalbos sistema, taikoma neapibrėžtam ir neapibrėžiamam įmonių ratui tik dėl to, kad jos priklauso pakankamai didelei natūralius saldžiuosius vynus gaminančių įmonių grupei.
51 Komisija teigia, kad Sprendimas nėra konkrečiai susijęs su Salvat. Iš tikrųjų Sprendimas buvo bendrojo pobūdžio, todėl tam, kad jis galėtų turėti individualų pobūdį ieškovei, reikia, jog pastaroji galėtų remtis asmeninėmis savybėmis ar ypatingomis aplinkybėmis, galinčiomis ją išskirti kitų asmenų atžvilgiu. Vis dėlto taip nebuvo. Sprendimas turėjo pasekmių kiekvienos išmoka už žemės atidėjimą galėjusios pasinaudoti įmonės situacijai. Sprendimu nebuvo pažeistos konkrečios tam tikrų įmonių teisės, kurios skiriasi nuo kitų pagalbą gaunančių įmonių teisių.
52 Toks išaiškinimas buvo patvirtintas daugelyje Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nebuvo iš naujo nagrinėtas 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją (C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, toliau – sprendimas Sardegna Lines) ir 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija prieš Komisiją (C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, toliau – sprendimas Alzetta).
53 Ginčijamos Sprendimo nuostatos taip pat nėra tiesiogiai susijusios su Salvat. Vienintelė nuostata, galinti tiesiogiai paveikti ieškovus ir pirmiausia Salvat, yra 2 straipsnis, kuriuo Prancūzijos Respublika įpareigojama išieškoti 1 straipsnyje nurodytą nesuderinamą pagalbą. Vis dėlto nė vienas iš ieškovų neginčija Sprendimo 2 straipsnio.
54 Apibendrindama Komisija patvirtina, kad Salvat šioje situacijoje neturi ypatingų savybių ir nėra faktinių aplinkybių, kurios ją išskirtų iš kitų esamų ar galimų Prancūzijos Respublikos sukurtos pagalbos sistemos gavėjų. Taigi ji neatitinka EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytų kreipimosi į Pirmosios instancijos teismą sąlygų.
55 CIVDN ieškinys bet kuriuo atveju nepriimtinas, nes akivaizdu, kad CIVDN neturi konkretaus intereso. Komisija teigia, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką įmonių asociacija, kuriai nėra skirtas ginčijamas sprendimas, gali pareikšti ieškinį tik turėdama tinkamą interesą, būtent kai nagrinėjamas teisės aktas paveikė jos derybinę poziciją arba kai asociacija veikia vieno ar kelių narių, kuriems ji atstovauja, vardu, jei pastarieji patys galėjo pareikšti priimtiną ieškinį. Vis dėlto, pirma, CIVDN nepateikė jokių tinkamų motyvų, kurie skirtųsi nuo tų, kuriuos pateikė jo nariai. Be kita ko, žinoma, kad komitetas visiškai nedalyvavo administracinėje procedūroje. Antra, jo nariai, pavyzdžiui, Salvat, neturėjo teisės pareikšti ieškinį, todėl ir CIVDN negali turėti teisės pareikšti ieškinį vietoj jų dėl tų pačių priežasčių.
56 Dėl CNIV Komisija primena, kad jis jungia tarpšakinius vyno gamintojus, kurie yra valstybės pripažinti privatūs subjektai. Komisijos nuomone, CIVDN ieškinio nepriimtinumui patvirtinti pateikti argumentai mutatis mutandis ir a fortiori taikomi CNIV. Iš tikrųjų nė vienas iš CNIV narių nebuvo Sprendime nurodytos pagalbos gavėjas, kuris galėtų individualiai pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.
57 Ieškovai teigia, kad jie yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su skundžiamu sprendimu.
58 Salvat teigia esanti tiesiogiai susijusi, nes Sprendimo 2 straipsnyje Prancūzijos Respublikai duotas nurodymas išieškoti turi įtakos jos teisinei situacijai. Iš tiesų, jos nuomone, Prancūzijos valstybė neturi jokios diskrecijos, todėl ji privalo iš įmonės susigrąžinti jai suteiktą individualią pagalbą. Vis dėlto nors toks Sprendime Prancūzijos Respublikai adresuotas nurodymas išieškoti sukelia tiesioginį ryšį tarp Salvat situacijos ir Sprendimo, ši išvada nereiškia, jog Salvat turi apskųsti Sprendimo 2 straipsnį tam, kad jos ieškinys būtų priimtinas. Iš tikrųjų Sprendime įtvirtintas nurodymas išieškoti yra skirtas tik vienam subjektui – atitinkamai valstybei narei. Be to, Salvat priduria, kad jos teisinę situaciją pirmiausia paveikia nagrinėjamų priemonių pripažinimas pagalba ir jei Sprendimo 1 straipsnio 1 dalis būtų panaikinta, pagal 2 straipsnį neliktų jokios pareigos išieškoti.
59 Salvat taip pat tvirtina esanti konkrečiai susijusi su Sprendimu kaip įmonė, iš tikrųjų gaunanti individualią pagalbą, suteiktą pagal pagalbos sistemą, dėl kurios duotas nurodymas išieškoti. Jos situacija sutampa su Sardegna Lines, kurios ieškinį Teisingumo Teismas pripažino priimtinu (55 punkte minėtas sprendimas Sardegna Lines). Salvat teigimu, sprendimuose, kuriais norėdama pagrįsti savo teiginį rėmėsi Komisija, Teisingumo Teismas ieškinius pripažino nepriimtinais dėl šioms byloms būdingų faktinių aplinkybių, nes atitinkamuose sprendimuose nebuvo nurodoma išieškoti jau suteiktos pagalbos. Salvat nurodo, kad Komisijos nustatytas su individualia pagalba susijusių, kurie yra priimtini, ir numatančių pagalbos sistemas, kurie yra nepriimtini, ieškinių dėl panaikinimo atskyrimas yra visiškai dirbtinis ir neparemtas Komisijos pateikiama teismų praktika.
60 CIVDN tvirtina turintis konkretų suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Konkretaus organizacijos suinteresuotumo pareikšti ieškinį įrodymai nėra nei sąlygoti, nei apriboti jos, kaip derybininkės, padėtimi. Skundžiamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su CIVDN vykdomomis ir jo nustatytomis įmokomis finansuojamomis tarpšakinėmis priemonėmis, ir užkerta jam kelią vykdyti savo funkcijas.
61 CIVDN taip pat teigia turintis suinteresuotumą pareikšti ieškinį, kad apgintų tiesiogiai ir konkrečiai su Sprendimu susijusių savo narių kolektyvinį interesą. Tačiau būtų priimtini ir jų, kaip tikrųjų Komisijos nurodytos išieškoti pagalbos gavėjų, pateikti individualūs ieškiniai dėl Sprendimo panaikinimo.
62 1901 m. liepos 1 d. Įstatymu kaip pelno nesiekianti asociacija reglamentuojamas CNIV tvirtina, kad jis akivaizdžiai turi konkretų suinteresuotumą pareikšti ieškinį kaip vyno gamintojų tarpšakinių organizacijų atstovas ir jų kolektyvinių interesų gynėjas. Jis primena, kad jo statute pirmiausia įtvirtintas tikslas „tinkamai užtikrinti saugomos kilmės vietos nuorodos tarpšakinių organizacijų atstovavimą teisme“.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
63 Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.
64 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti nei tie, kuriems sprendimas skirtas, subjektai, gali manyti, jog šis sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs tik tokiu atveju, jeigu jis juos paveikia dėl tam tikrų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir dėl to išskiria juos panašiai kaip asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197; 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Councilir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 7 ir 28 punktai ir šio sprendimo 52 punkte minėto sprendimo Sardegna Lines 32 punktas).
65 Šioje byloje pripažįstama, kad Sprendimas yra skirtas Prancūzijos Respublikai, o ne ieškovams. Taigi reikia patikrinti, ar skundžiamas teisės aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kiekvienu iš jų.
66 Pirmosios instancijos teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Salvat yra konkrečiai ir tiesiogiai susijusi su Sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi.
67 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali ginčyti sektorinės pagalbos sistemą uždraudžiančio Komisijos sprendimo, jei ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos sistemos. Iš tikrųjų toks sprendimas įmonei ieškovei yra bendrojo pobūdžio priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai nustatytai asmenų kategorijai (žr. šio sprendimo 52 punkte minėto sprendimo Alzetta 36 ir 37 punktus ir nurodytą teismų praktiką).
68 Reikia pripažinti, kad Sprendime nenurodyta nagrinėjamą pagalbą gaunanti įmonė ar įmonės. Jo 1 straipsnio 1 dalyje nesuderinama su bendrąja rinka pripažįstama valstybės pagalba, kurią Prancūzijos Respublika, teikė išmokų už žemės atidėjimą „Prancūzijos vyno gamintojams, įsipareigojusiems nenaudoti Rivesaltes ir Grand Roussillon SKVN nuo 1996 m. iki 2000 m. derliaus (imtinai)“, forma. Iš Sprendimo 9–11 konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad 5 000 FRF už atidėtą hektarą per metus išmokos už žemės atidėjimą buvo suteikiamos „už plotus, iš kurių 1995 m. gamintas Rivesaltes ir Grand Roussillon vynas ir kuriuose nuo 1995 m. iki 2000 m. (imtinai) vynuogių derlius buvo skirtas stalo ir krašto vynams gaminti“. Taigi pagal minėtą teismų praktiką Sprendimas taikomas objektyviai nustatytoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai nustatytai asmenų kategorijai.
69 Vis dėlto reikia priminti, kad 52 punkte minėto sprendimo Sardegna Lines 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonė Sardegna Lines šioje byloje buvo susijusi su atitinkamu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, galinti gauti pagalbą Sardinijos laivų savininkams, tačiau ir kaip pagal šią sistemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė išieškoti, tikroji gavėja, ji buvo konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir todėl jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo buvo pripažintas priimtinu (šiuo klausimu taip pat žr. šio sprendimo 52 punkte minėto sprendimo Alzetta 38 ir 39 punktus).
70 Taigi reikia patikrinti, ar Salvat gali būti laikoma individualios pagalbos, suteikiamos pagal sektorinės pagalbos sistemą, kurią Komisija nurodė išieškoti, tikroji gavėja.
71 Ieškinio priede Salvat pateikė CIVDN buhalterio patvirtintą pavedimų „Išmoka už žemės atidėjimą – Rivesaltes planas“ sąrašą, iš kurio matyti, kad ji iš viso gavo 91 041,50 FRF išmokų už žemės atidėjimą. Iš šio dokumento išplaukia, kad kiekvienai įmonei suteiktos sumos skyrėsi ir buvo individualiai pritaikytos pagal konkrečias kiekvienos įmonės savybes. Taigi Salvat iš tiesų gavo individualią pagal sektorinės pagalbos sistemą suteikiamą pagalbą.
72 Be to, iš Sprendimo 2 straipsnio matyti, kad Komisija šią pagalbą nurodė išieškoti.
73 Taigi Salvat yra konkrečiai susijusi su Sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi.
74 Tokiai išvadai neprieštarauja Komisijos savo teiginiui pagrįsti nurodyta teismų praktika. Iš tikrųjų šios teismų praktikos analizė atskleidė, kad nurodytų bylų ir šios bylos aplinkybės skiriasi pirmiausia dėl to, kad daugelyje jų nebuvo nurodyta pagalbą išieškoti.
75 Atsakant į klausimą, ar Salvat buvo tiesiogiai paveikta dėl to, kad Sprendimo 2 straipsnyje Prancūzijos Respublika įpareigojama imtis būtinų priemonių, pirmiausia – 1 straipsnio 1 dalyje nurodytai su bendrąja rinka nesuderinamai pagalbai išieškoti ir dėl to, kad Salvat tokią pagalbą gavo ir turi ją grąžinti, pastaroji turi būti laikoma tiesiogiai susijusi su šiomis nuostatomis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 52 punkte minėto sprendimo Sardegna Lines 36 punktą).
76 Du teismų praktikos nustatyti tiesioginio poveikio kriterijai yra, pirma, aplinkybė, kad nagrinėjamas aktas turi daryti tiesioginį poveikį asmens teisinei padėčiai, ir, antra, aplinkybė, kad šis aktas neturi palikti jokios diskrecijos jo adresatams, atsakingiems už jo įgyvendinimą. Taigi akivaizdu, kad šioje byloje abu kriterijai yra patenkinti.
77 Komisijos nurodyta faktinė aplinkybė, kad ieškovai neginčijo Sprendimo nuostatos, kuria Prancūzijos Respublikai buvo nurodyta išieškoti aptariamą pagalbą, negali pakeisti šios išvados. Tiesioginis poveikis ieškovei priklauso nuo dviejų minėtų kriterijų patenkinimo, neatsižvelgiant į faktinę aplinkybę, ar ji ginčija Prancūzijos Respublikai duotą nurodymą išieškoti.
78 Reikia papildyti, kad Sprendimo 2 straipsnis ir 1 straipsnio 1 ir 2 dalys yra susijusios taip, kad jų negalima nagrinėti atskirai. Pagal ieškovės reikalavimą panaikinus 1 straipsnio 1 dalį išnyktų ir nurodymas išieškoti.
79 Taigi Salvat ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 1 dalies reikia pripažinti priimtinu ir nereikia nagrinėti, ar kiti ieškovai yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję.
80 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti ieškinį nepriimtinu dėl Sprendimo 1 straipsnio 3 dalies ir priimtinu dėl Sprendimo 1 straipsnio 1 dalies.
Dėl esmės
81 Grįsdami savo ieškinį dėl Sprendimo 1 straipsnio 1 dalies ieškovai nurodo du pagrindus. Pirmasis remiasi pareigos motyvuoti pažeidimu, o antrasis – EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu
Šalių argumentai
82 Ieškovai nurodo, kad Komisijos pagal EB 87 straipsnį atliktas išmokas už žemės atidėjimą ir kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemones finansuojančių tarpšakinių įmokų pobūdžio vertinimas yra nepakankamai motyvuotas. Taigi Komisija pažeidė EB 253 straipsnyje įtvirtintą pareigą motyvuoti, kuri yra ypač svarbi valstybės pagalbos srityje.
83 Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje glaustai išdėstomi valstybės pagalbai būdingi įrodymai. Šie paviršutiniški svarstymai neleidžia suprasti motyvų, kuriais remdamasi Komisija pripažino, kad šioje byloje buvo patenkinti Teisingumo Teismo praktikoje valstybės pagalbai nustatyti kriterijai. Sprendime netgi nepateiktas Teisingumo Teismo praktikoje išdėstytų teisės nuostatų turinys.
84 Ieškovų nuomone, Komisija pagalba turėtų pripažinti kiekvieną iš nagrinėjamų priemonių ir pateikti motyvus, kodėl yra įvykdyta kiekviena iš keturių EB 87 straipsnyje nurodytų sąlygų. Tačiau Sprendime atlikdama vertinimą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį Komisija net neišskyrė kiekvienos nagrinėjamos priemonės.
85 Ieškovai papildomai nurodo, kad Sprendimo motyvai dėl atrankinio pobūdžio naudos pagrįsti tiesiog įrodinėjimo pareigos perkėlimu, nes atrodo, kad Komisijai užteko nustatyti, jog „nenustatyta, kad pagalbos gavėjai visada privalo sumokėti minėtą mokestį“.
86 Komisija primena su pareiga motyvuoti susijusią teismų praktiką ir ypač tai, kad sprendimo ekonomiškumo sumetimais jai pakanka išdėstyti tik esminius faktus ir teisines pastabas ir kad sprendimui atitinkant nusistovėjusią praktiką gali būti pateikta tik tokio sprendimo motyvų santrauka.
87 Komisijos nuomone, iš atitinkamų Sprendimo dalių išplaukia, kad jis yra tinkamai teisiškai motyvuotas. Šiuo klausimu ji nurodo Sprendimo 38–40, 74 (su joje nurodoma išnaša Nr. 12) ir 121 konstatuojamąsias dalis.
88 Komisija mano, kad ji neturėjo išsamiau analizuoti priežasčių, dėl kurių nėra patenkinti minėtoje teismų praktikoje įtvirtinti kriterijai. Jos manymu, iš ginčijamos pagalbos sistemos yra visiškai aišku, pirma, kad valstybė, tarpininkaujant CIVDN, turėjo įgaliojimus laisvai disponuoti nagrinėjamais ištekliais, ir, antra, kad Sprendimo 1 straipsnyje nurodytų priemonių finansavimas nebuvo skirtas tik atitinkamos profesinės organizacijos nariams, tačiau aiškiai sudarė valstybės politikos dalį.
89 Komisija taip pat nurodo, kad ieškinyje teiginys dėl nepakankamų motyvų buvo susijęs tik su tarpšakinėmis įmokomis. Vis dėlto Komisija nurodo, kad ji nepriėmė jokio sprendimo šiuo klausimu, nes Sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo kalbama apie tarpšakinių įmokų pobūdį.
90 Bet kuriuo atveju papildomai Komisija teigia, kad šis ieškinio pagrindas yra nepriimtinas, nes ieškovai nepaaiškino, kodėl visi su valstybės pagalbos buvimu susiję Sprendimo motyvai, išdėstyti jo 71–82 konstatuojamosiose dalyse, yra nepakankami, atsižvelgiant į EB 253 straipsnio reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
91 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką klausimas, ar Sprendimo motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Nors Komisija sprendimo motyvuojamojoje dalyje neturi atsakyti į visus vykstant administracinei procedūrai suinteresuotųjų asmenų pateiktus faktinius ir teisės klausimus, vis dėlto ji privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymus, kad suteiktų Bendrijos teismui galimybę vykdyti teisėtumo kontrolę, o valstybėms narėms bei suinteresuotiems piliečiams leistų susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį (žr. 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Airways ir kt. ir British Midland Airways prieš Komisiją, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink. p. II‑2405, 94 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
92 Siekiant išnagrinėti reikalavimą motyvuoti šiuo atveju reikia pažymėti, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra vykdoma už pagalbos suteikimą atsakingos valstybės narės atžvilgiu ir kad EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyti suinteresuotieji asmenys, įskaitant pagalbos gavėją, negali patys dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti ši valstybė narė (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T‑198/01, Rink. p. II‑2717, 61 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
93 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia įvertinti, ar Sprendimo motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus.
94 Sprendime Komisija pradėjo savo vertinimą (1 punktas) cituodama EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatas (71 konstatuojamoji dalis). Toliau ji analizavo (V 1.1 punktas, 73–76 konstatuojamosios dalys), „ar yra valstybiniais ištekliais finansuojamos atrankinio pobūdžio naudos“. Šios konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:
„73. Pagalba laikomos bet kokios formos priemonės, galinčios tiesiogiai arba netiesiogiai būti naudingos įmonėms ar būti laikomos jas gaunančių įmonių ekonomine nauda, kurios įmonės normaliomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusios.
74. Minėtų įmokų atveju Komisija pažymi, kad, siekiant visiško jų veiksmingumo, jos buvo įvestos priėmus teisės aktą ir iš jų gauti ištekliai buvo panaudoti įgyvendinti valstybės remiamą politiką. Tačiau nenustatyta, kad pagalbos gavėjai minėtą mokestį privalo sumokėti. Todėl šie mokesčiai neatitinka Teisingumo Teismo praktikoje pasiūlytų kriterijų, kad jiems nebūtų taikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Todėl Komisija mano, kad šiuo atveju kalbama apie parafiskalinius mokesčius, t. y. valstybės lėšas.
75. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką pagalba pripažįstamos įvairių formų intervencijos, kuriomis sumažinamos paprastai įmonės biudžetui tenkančios išlaidos ir kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine prasme, turi tokias pačias savybes ir daro tokį patį poveikį.
76. Pagalbos egzistavimas arba pagalbos pobūdis turi būti nustatomi pagal potencialius Rivesaltes plano naudos gavėjus bei pagal tarpšakinių organizacijų įmokas kai kurioms SKVN populiarinti, reklamuoti ir finansuoti. Nagrinėjamu atveju skirta pagalba suteikė naudos kai kurioms įmonėms, nes ji buvo skirta tik SKVN vynų gamintojams, vykdantiems veiklą konkrečiuose regionuose.“
95 Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje pateikiama išnaša Nr. 12, kurioje daroma nuoroda į 2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimą Pearleir kt. (C‑345/02, Rink. p. I‑7139), o Sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje esančioje išnašoje Nr. 13 daroma nuoroda į 2003 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimą Freskot (C‑355/00, Rink. p. I‑5263).
96 Toliau penkios Sprendimo konstatuojamosios dalys (77-81) „Poveikis prekybiniams mainams“ (V 1.2 punktas) skiriamos poveikio prekybiniams mainams kriterijui.
97 Galiausiai Sprendimo 82 konstatuojamojoje dalyje „Išvados dėl pagalbos pobūdžio pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį“ (V 1.3 punktas) nurodoma:
„Komisija, atsižvelgusi į pirmiau pateiktus paaiškinimus, mano, kad pagalbos priemonės įmonėms, gaminančioms SKVN vynus tam tikrame konkrečiame regione, yra joms suteikiama iš valstybės lėšų finansuojama pagalba, kurios kitos įmonės negali gauti ir kuri, palaikydama tam tikras įmones ir tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, nes tos pagalbos priemonės gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl šios priemonės yra pagalba Sutarties 87 straipsnio 1 dalies prasme.“ (Pataisytas vertimas)
98 Pirma, reikia konstatuoti, kad Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje yra pateikiami tikslūs motyvai dėl tarpšakinių įmokų, kuriomis finansuojamos, be kita ko, išmokos už žemės atidėjimą, pobūdžio. Nagrinėjamos įmokos, „siekiant visiško jų veiksmingumo, buvo įvestos priėmus teisės aktą“ ir „iš jų gauti ištekliai buvo panaudoti įgyvendinti valstybės remiamą politiką“. Šiuo atveju kalbama „apie parafiskalinius mokesčius, t. y. valstybės lėšas“. Be to, Sprendimo 29 konstatuojamojoje dalyje detaliai išdėstomi pradedant tyrimo procedūrą Komisijos pateikti argumentai dėl įmokų pobūdžio ir pateikiami patikslinimai šiuo klausimu.
99 Antra, nors Sprendime iš tiesų nenurodomi Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinti kriterijai, kuriems esant galima išvengti EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo, Komisija cituoja šį straipsnį (71 konstatuojamoji dalis) ir teismų praktiką, nustatančią, kokie veiksmai turėtų būti laikomi pagalba (73 ir 75 konstatuojamosios dalys), bei pateikia priežastis, dėl kurių šis straipsnis ir teismų praktika yra taikytina šioje byloje (74 ir 76–82 punktai). Komisija privalėjo nurodyti priežastis, dėl kurių nagrinėjamoms priemonėms taikoma EB 87 straipsnio 1 dalis, o ne priešingai. Tai, kad ji tiesiog nurodo 95 punkte minėtą sprendimą Pearleir kt., o ne išsamiai įrodinėja, kad yra priešingai, negali būti laikoma motyvų nebuvimu.
100 Trečia, dėl tariamo reikalavimo pateikti atskirus motyvus dėl kiekvienos nagrinėjamos priemonės iš 2005 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Confédération nationale du Crédit mutuel prieš Komisiją (T‑93/02, Rink. p. II‑143) negalima daryti išvados, kad kiekvienai priemonei, kurią Komisija laiko sudėtine pagalbos dalimi, būtina pateikti atskirus motyvus dėl kiekvienos iš keturių EB 87 straipsnio taikymo sąlygų.
101 Iš tikrųjų minėtoje byloje Pirmosios instancijos teismas visų pirma teigė, jog pagalbos apibūdinimas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nepakankamas, kad suinteresuotieji asmenys ir Pirmosios instancijos teismas galėtų suvokti šiuo atveju nagrinėjamą ar nagrinėjamas priemones kaip pagalbą (73 punktas). 122 punkte Pirmosios instancijos teismas pridūrė, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuoja pagalba laikomų priemonių apibrėžimą.
102 Vis dėlto šioje byloje yra atvirkščiai. Sprendimo rezoliucinėje dalyje valstybės pagalba pripažįstamos išmokos už žemės atidėjimą, perorientavimo planas bei populiarinimo ir reklamos priemonės, kiekvienai priemonei paskiriant vieną pastraipą. Taigi suinteresuotieji asmenys ir Pirmosios instancijos teismas gali nesunkiai nustatyti, kokios nagrinėjamos priemonės šioje byloje yra pripažintos pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, Pirmosios instancijos teismas primena, kad turi būti nagrinėjami tik motyvai dėl išmokos už žemės atidėjimą, nes ieškinys yra priimtinas tik dėl Sprendimo 1 straipsnio 1 dalies panaikinimo.
103 Be to, šioje byloje, kitaip nei skundžiamame sprendime byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 100 punkte minėtas sprendimas Confédération nationale du Crédit mutuel prieš Komisiją, Sprendimo motyvuose dažniausiai atskiriamos trys nagrinėjamos priemonės. Taip Sprendimo II punkte „Aprašymas“ paeiliui aptariama išmokų už žemės atidėjimą sistema (II 1.1 punktas), pagalba, skirta perorientuoti (II 1.2 punktas) bei tarpšakinės įmokos populiarinimui ir reklamai (II 2 punktas). Toliau, aptariant Komisijai pradedant tyrimo procedūrą jos pateiktus argumentus (II 3 punktas), Sprendime dar kartą atskiriamos išmokos už žemės atidėjimą (30–32 konstatuojamosios dalys), išlaidos, skirtos perorientuoti (33–37 konstatuojamosios dalys) bei pagalba populiarinimui ir reklamai (38 ir 39 konstatuojamosios dalys). Taip pat IV punkte, skirtame Prancūzijos Respublikos pateiktoms pastaboms, vėl atskiriamos išmokos už žemės atidėjimą (IV 1.1 punktas), pagalba, skirta perorientuoti (IV 1.2 punktas) bei populiarinimo ir reklamos priemonės (IV 2 punktas). Galiausiai, nagrinėjant pagalbos suderinamumą (V 2 punktas), Sprendime vėl atskiriamos trys priemonės, 95–106 konstatuojamąsias dalis skiriant išmokoms už žemės atidėjimą, 107–118 konstatuojamąsias dalis – pagalbai, skirtai perorientuoti ir 119–123 konstatuojamąsias dalis – populiarinimui ir reklamai.
104 Žinoma tiesa, kad nagrinėjant EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas Sprendimo dalyse „Valstybės lėšomis finansuojamos atrankinio pobūdžio pagalbos egzistavimas“ ir „Poveikis prekybiniams mainams“ trys priemonės neatskiriamos. Šis nagrinėjimas akivaizdžiai taikomas visoms trims nurodytoms priemonėms. Vis dėlto jis suteikia galimybę suinteresuotiesiems asmenims suprasti, kaip Komisija taikė Sutartį, o Pirmosios instancijos teismui vykdyti kontrolės funkciją. Kitaip nei byloje Le Levant (2006 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Le Levant 001ir kt. prieš Komisiją, T‑34/02, Rink. p. II‑267, 109–132 punktai), kuria remiasi ieškovai, Sprendime nurodoma, kaip EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytos pagalbos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka sąlygos yra patenkintos šioje byloje. Kad Sprendime tai daroma bendrai, savaime negali būti laikoma pareigos motyvuoti pažeidimu, juo labiau dėl to, kad nagrinėjamos priemonės yra to paties veiksmų plano dalis.
105 Iš to matyti, kad pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas, ir nereikia nagrinėti Komisijos triplike papildomai pateiktų argumentų.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu
106 Pirmojoje ieškinio pagrindo dalyje ieškovai tvirtina, kad tarpšakinės įmokos nėra valstybiniai ištekliai, o antrojoje – kad tarpšakinių įmokų negalima priskirti valstybei. Vis dėlto, kadangi raštu pateiktose pastabose šio ieškinio pagrindo dviejų dalių šalys dažnai neskiria, jas reikia nagrinėti kartu.
Šalių argumentai
107 Ieškovai primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad priemonės galėtų būti pripažintos valstybės pagalba, jos vienu metu turi atitikti keturias sąlygas. Vis dėlto šioje byloje nėra įvykdyta viena sąlyga, kuria remiantis priemonės turi kilti iš valstybės, t. y. būti finansuojamos iš valstybinių išteklių ir priskiriamos valstybei.
108 Ieškovai remiasi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią valstybės institucijos pripažinta privaloma, tačiau privačių įmonių finansuojama priemonė, kai valstybės institucija jokiu atveju negalėjo disponuoti nagrinėjamomis sumomis, negali būti laikoma tiesioginiu ar netiesioginiu valstybinių išteklių perleidimu (2001 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 59 punktas).
109 Ieškovų teigimu, pagal teismų praktiką pagrindinis kriterijus yra pakankama diskrecija disponuoti priemonei finansuoti skirtomis lėšomis. Vis dėlto Sprendime Komisija nustatė, kad įmokos yra valstybiniai ištekliai remdamasi tik viena aplinkybe, jog siekiant visiško jų veiksmingumo, įmokos buvo įvestos priėmus teisės aktą. Taigi Komisija neatliko teismų praktikoje nustatytos analizės.
110 Ieškovai teigia, kad tarpšakinių įmokų srityje, esant profesinės organizacijos, t. y. privačiai iniciatyvai, valstybės vaidmuo yra apribotas įmokų patvirtinimu, siekiant joms suteikti privalomąjį pobūdį visų tarpšakinės organizacijos narių atžvilgiu. Viešoji institucija vykdo tik a posteriori finansinės veiklos teisėtumo kontrolę ir niekada negali kontroliuoti lėšų. CIVDN veikė visiškai savarankiškai ir dėl kai kurių SKVN finansavimo bei populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonių vykdymo, ir dėl išmokų už žemės atidėjimą.
111 Vien bendro pobūdžio CIVDN veiklos aprašymas neatspindi realios šio komiteto veiklos. Bet kuriuo atveju būtų priimtinesnė išsami analizė ir funkcinis požiūris.
112 Ieškovų teigimu, naujausi 2006 m. kovo 31 d. Prancūzijos ekonomikos ministro potvarkiai dėl žemės ūkio tarpšakinių organizacijų valstybės ekonominės ir finansinės kontrolės įgyvendinimo tvarkos įrodo, kad valstybė neturi jokios galimybės disponuoti tarpšakinių organizacijų iš profesinių įmokų surinktomis lėšomis.
113 Ieškovai pažymi, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą teigdama, jog išmoka už žemės atidėjimą daugiausia yra finansuojama iš 50 FRF už hektolitrą Pirėnų regione pagaminto vyno parafiskalinių mokesčių. Atvirkščiai, kaip tai įrodo CIVDN sprendimas 96‑1, išmokoms už žemės atidėjimą finansuoti renkama speciali profesinė įmoka. Nagrinėjamas parafiskalinis mokestis buvo antraeilis CIVDN išteklių sistemoje, nes jis buvo skirtas jo tarnyboms funkcionuoti.
114 Dėl vertinimo, ar kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti skirtos tarpšakinės įmokos priskirtinos valstybei, ieškovai teigia, kad privataus asmens, kaip tarpšakinė organizacija, atveju pagrindinis kriterijus yra nustatyti, ar atitinkama institucija galėjo imtis nagrinėjamos priemonės neatsižvelgdama į bet kokius viešųjų institucijų reikalavimus. Vis dėlto neginčijama, kad šie veiksmai, skirtingai nei numatyti Rivesaltes plane, visiškai nebuvo susiję su valstybės politika. Atvirkščiai, jų manymu, šių priemonių buvo imtasi tik siekiant anksčiau profesinės aplinkos nustatyto tikslo. Taigi Sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje pripažindama, kad šios priemonės gali būti pripažintos valstybės pagalba, Komisija padarė teisės klaidą ir akivaizdžiai pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį.
115 Komisija mano, kad vien 1943 m. balandžio 2 d. Įstatymo Nr. 200 dėl CIVDN įkūrimo, iš dalies pakeisto 1956 m. spalio 20 d. Dekretu Nr. 55‑1064, analizės užtenka įrodyti, kad ginčijamos priemonės gali būti tik valstybei priskiriamo veiksmo rezultatas ir kad šios priemonės yra finansuojamos iš valstybinių išteklių. Komisijos teigimu, iš šio įstatymo matyti, kad CIVDN lygiomis teisėmis sudaro gamintojai ir valstybės institucijos (2 straipsnis) ir kad jo vykdomoji taryba yra daugiausia sudaryta iš valstybės atstovų (4 straipsnis). Be to, Komisija nurodo šio įstatymo 7 straipsnį, pagal kurį CIVDN arba jo vykdomosios tarybos siūlomi dokumentai tampa privalomi visiems atitinkamų profesijų atstovams, kai jiems, atsižvelgiant į situaciją, pritaria žemės ūkio ministras arba valstybės komisaras. Komisija taip pat remiasi šio įstatymo 14 straipsniu, numatančiu, kad biudžetas turi būti pateiktas patvirtinti žemės ūkio ir finansų ministrams bei kad su CIVDN veiklos išlaidomis arba profesinio intereso uždavinių įgyvendinimu susijusios išlaidos padengiamos iš mokesčių už prekių pardavimą arba kitais būdais. Galiausiai Komisija pažymi, kad minėto įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, jog CIVDN finansinę veiklą kontroliuoja valstybė. Tokiomis aplinkybėmis Komisija teigia, kad nagrinėjamas atvejis akivaizdžiai susijęs su valstybiniais ištekliais ir priemonėmis, priskiriamomis valstybei.
116 Tokį dominuojantį valstybės vaidmenį iš esmės patvirtina ir 2004 m. liepos 23 d. Prancūzijos konkurencijos tarybos (Conseil français de la concurrence) sprendimas 04‑D‑35 dėl SKVN Rivesaltes natūralių saldžiųjų vynų rinkoje įgyvendinamų veiksmų.
117 Komisijos nuomone, nors 1996 m. liepos 5 d. CIVDN sprendime 96‑1 numatyta, kad iš tarpšakinės įmokos gautos pajamos bus išimtinai skirtos išmokėti gamintojams priklausančias išmokas už žemės atidėjimą, paaiškėjo, kad šiam tikslui jų nepakanka. Todėl generalinė taryba turėjo suteikti išimtinę 2 milijonų FRF pagalbą. Be to, 2000 m. gruodžio 20 d. CIVDN visuotinis susirinkimas nusprendė sujungti žemės atidėjimui skirtą ir bendrąją CIVDN sąskaitas, o tai padidino šios institucijos galimybę disponuoti, kontroliuojant valstybei, surinktais ištekliais, nepaisant jų kilmės.
118 Komisija primena, kad išmoka už žemės atidėjimą daugiausia buvo finansuojama iš 50 FRF už hektolitrą Pirėnų regione pagaminto vyno parafiskalinių mokesčių. Taigi nėra jokių abejonių, kad šis parafiskalinis mokestis buvo tiesiogiai nustatytas valstybės ir kad tai nebuvo savanoriškos sektoriaus įmokos.
119 Komisija pabrėžia, kad Sprendime įmokos buvo nagrinėjamos tik siekiant patikrinti, ar jos buvo valstybiniai ištekliai, skirti finansuoti tris Sprendime nurodytas priemones. Tačiau pačios įmokos nebuvo pripažintos valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme. Dėl šios priežasties Komisija nurodo, kad toks, koks pateiktas ieškinyje, antrasis ieškovų ieškinio pagrindas yra nepriimtinas ir neturintis dalyko, nes Komisija niekada nenagrinėjo ir neturėjo nagrinėti, ar pačios įmokos yra valstybės pagalba.
120 Komisija pažymi, kad jokia sprendimo nuostata negali būti aiškinama taip, kad tarp iš įmokų gautų pajamų ir trims nurodytoms priemonėms suteiktos pagalbos buvo privalomasis paskirties ryšys teismų praktikos prasme. Iš tikrųjų pagal ginčijamą sistemą, neatsižvelgiant į iš įmokų gautas pajamas, buvo nustatytas pagalbos, kuri vėliau suteikta atsižvelgiant tik į asmeninę gavėjų padėtį, dydis.
121 Triplike Komisija remiasi aplinkybe, kad ieškovams patvirtinus, jog jie „ginčija tik atitinkamų tarpšakinių įmokų priskyrimą valstybei pagal Sprendimo rezoliucinės dalies (1 straipsnio 3 dalį)“, ieškinys nėra susijęs su trimis Sprendimo 1 straipsnyje nurodytomis priemonėmis. Vis dėlto ji papildo, kad paskesnis dubliko 86 punkto tekstas gali sudaryti įspūdį, kad ieškovai ginčija, jog įmokos yra valstybiniai ištekliai, kai jos skirtos populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti. Vis dėlto, Komisijos teigimu, paskutiniame dubliko punkte ieškovai vėl sukuria painiavą nurodydami, kad Komisija neteisėtai nustatė, kad kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti skirtos įmokos galėtų būti pripažintos valstybės pagalba. Remdamasi šiuo aiškumo trūkumu ir galimybės gintis neturėjimu Komisija teigia, kad šis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu. Papildomai ji tvirtina, kad jis nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
122 Kadangi Komisija triplike ginčija šio ieškinio pagrindo priimtinumą, minėtą ieškinio pagrindą reikia pradėti nagrinėti nuo šio klausimo.
– Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, priimtinumo
123 Triplike Komisija teigia negalėjusi apginti savo pozicijos, nes įvairios ieškovų raštu pateiktos pastabos nepakankamai aiškios.
124 Nors ieškovų argumentai raštu pateiktose pastabose kartais ne visai aiškūs, vis dėlto reikia konstatuoti, kad šio ieškinio pagrindo esmė aiškiai suprantama iš ieškinio. Iš tikrųjų ieškovai remiasi teisės klaida ir EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Jie dalija šį ieškinio pagrindą į dvi dalis, kurių pirmoji grindžiama tuo, kad įmokos nėra valstybiniai ištekliai, o antroji – kad kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti skirtų tarpšakinių įmokų negalima priskirti valstybei. Be to, ieškinyje pateiktoje ieškinio pagrindų ir pagrindinių argumentų santraukoje nurodoma:
„Pirmosios instancijos teismo prašoma panaikinti Sprendimą <...> dėl šių priežasčių:
<...>
– Sprendimas pažeidžia EB 87 straipsnio 1 dalį, rezoliucinės dalies 1 straipsnio 1 ir 3 punktuose nurodytas profesines įmokas pripažindamas valstybės pagalba.“
125 Tokia dalimi ir tokiomis sąlygomis nagrinėjamas ieškinio pagrindas turi būti pripažintas priimtinu. Tačiau ieškovai vėliau negali pakeisti šio ieškinio pagrindo turinio ir apimties, jį paversdami nauju pagrindu ir taip pažeisdami teisę į gynybą. Iš tikrųjų Procedūros reglamento 48 straipsnyje nustatyta, kad vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kurį sudaro anksčiau ieškinyje pateikto pagrindo, su kuriuo jis glaudžiai susijęs, tiesioginis arba netiesioginis papildymas, turi būti pripažintas priimtinu (2000 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dürbeck prieš Komisiją, T‑252/97, Rink. p. II‑3031, 39 punktas).
126 Pirma, iš ieškinio matyti, kad ieškovai ginčija profesinių įmokų pripažinimą valstybės pagalba būtent todėl, kad pastarųjų negalima laikyti valstybiniais ištekliais. Šiuo klausimu jie tvirtina, kad valstybė negali disponuoti aptariamomis įmokomis. Antra, jie nurodo, kad jų negalima priskirti valstybei, ir tai labai aiškiai taiko tik kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti skirtoms tarpšakinėms įmokoms. Šiuo klausimu ieškovai dublike primena, kad jie „ginčija tik atitinkamų tarpšakinių įmokų priskyrimą valstybei pagal Sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnio 3 dalį“.
127 Komisija negali tvirtinti neturėjusi galimybės gintis dėl šių klausimų. Be to, jos atsiliepimo į ieškinį 59–77 punktai ir tripliko 52–60 bei 67 punktai liudija priešingai.
128 Todėl ieškinio pagrindas dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra priimtinas.
– Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, pagrįstumo
129 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kad nauda galėtų būti pripažinta pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir, antra, priskirta valstybei (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, vadinamojo Stardust, C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 24 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
130 Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad tik nauda, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių, yra laikoma valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tikrųjų šioje nuostatoje įtvirtintas skirtumas tarp „valstybės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda, nepaisant to, ar ji finansuojama iš valstybinių išteklių, yra laikoma pagalba, tačiau tuo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiek tiesiogiai valstybės, tiek per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą suteikiamą naudą (žr. 108 punkte minėto sprendimo PreussenElektra 58 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
131 Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šio ieškinio pagrindo dalis, kuria, remiantis įvairiais ieškovų ieškinyje ir dublike pateiktoje santraukoje nurodytais argumentais, siekiama užginčyti nagrinėjamų įmokų pripažinimą valstybės pagalba, turi būti atmesta.
132 Iš tiesų Sprendime įmokos niekur nepripažįstamos valstybės pagalba (dėl ieškinio priimtinumo taip pat žr. šio sprendimo 38 ir 40 punktus). Kaip matyti iš jo rezoliucinės dalies, valstybės pagalba buvo pripažintos priemonės, įgyvendinamos kaip išmokos už žemės atidėjimą, perorientavimo planas, ir vykdomos kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonės. Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje Komisija nagrinėjamas įmokas pripažino parafiskaliniais mokesčiais, t. y. valstybės lėšomis. Kadangi nagrinėjamos įmokos buvo skirtos finansuoti nurodytas priemones, Sprendime daroma išvada, kad finansavimo iš valstybės lėšų kriterijus buvo patenkintas.
133 Papildomai galima nurodyti, kad atsakymas nesiskirtų, jei ieškovų raštu pateiktas pastabas reikėtų aiškinti taip, kad nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba, nes jos nėra finansuojamos iš valstybės lėšų ir kai kurios jų nepriskirtinos valstybei.
134 Iš tiesų dėl pastarojo klausimo iš antrosios šio ieškinio pagrindo dalies ir ieškovų dublike pateiktų patikslinimų aišku, kad jie ginčija tik kai kurių SKVN populiarinimo, reklamos ir įgyvendinimo priemonėms finansuoti skirtų tarpšakinių įmokų priskyrimą valstybei.
135 Kadangi ieškovai negali ginčyti Sprendimo rezoliucinės dalies, kiek ji susijusi su šiomis priemonėmis (žr. šio sprendimo 34–48 punktus), šioje ieškinio pagrindo dalyje išdėstytiems argumentams negalima pritarti.
136 Be to, ieškovai neginčija išmokos už žemės atidėjimą priskyrimo valstybei. Taigi užtenka patikrinti, ar Komisija Sprendime teisėtai pripažino, kad išmoka už žemės atidėjimą yra iš valstybinių išteklių finansuojama parama.
137 Savo prieštaraujantiems teiginiams pagrįsti ieškovai ir Komisija iš esmės nurodo po vieną Teisingumo Teismo sprendimą. Ieškovai remiasi šio sprendimo 95 punkte minėtu sprendimu Pearle ir kt. ir pagal analogiją teigia, kad nagrinėjama priemonė nebuvo „finansuojama iš nacionalinės valdžios institucijų disponuojamų lėšų“. Savo ruožtu Komisija remiasi šio sprendimo 129 punkte minėtu sprendimu Stardust ir teigia, kad CIVDN ištekliai „buvo kontroliuojami valstybės ir todėl ji jais disponavo“, nes valstybė, „įgyvendindama savo dominuojančią įtaką (įmonei), galėjo visiškai valdyti (jos) išteklių panaudojimą“.
138 Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovai ginčija apimtį, kuria Komisija siekia taikyti 137 punkte minėtą sprendimą Stardust, nes, jų manymu, Teisingumo Teismo analizė buvo atlikta „esant ypatingoms nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, kurios išsiskyrė tuo, kad Stardust finansinę paramą suteikę subjektai buvo viešosios įmonės“. Ieškovai primena, kad CIVDN yra privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo.
139 Vis dėlto iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad nereikia skirti atvejų, kai valstybės pagalba yra suteikiama tiesiogiai valstybės ir kai ji suteikiama per šios valstybės paskirtą arba įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą (1988 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, 57/86, Rink. p. 2855, 12 punktas; šio sprendimo 108 punkte minėto sprendimo PreussenElektra 58 punktas ir 2003 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo GEMO, C‑126/01, Rink. p. I‑13769, 23 punktas). Kaip patvirtina šio sprendimo 129 punkte minėtas sprendimas Stardust ir 95 punkte minėtas sprendimas Pearleir kt., nagrinėjamos įstaigos ar įmonės statusas nėra laikomas lemiama aplinkybe, kad būtų taikomos Sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos. Vien aplinkybė, kad tai yra viešoji įstaiga, savaime nereiškia EB 87 straipsnio taikymo, kaip ir tai, kad kai priemonių imasi privati įstaiga, nereiškia, jog tokia galimybė atmetama.
140 Kalbant apie išmoką už žemės atidėjimą, pažymėtina, kad įmoka jai finansuoti buvo nustatyta 1996 m. liepos 5 d. CIVDN sprendimu 96‑1. Siekiant patikrinti, ar Komisija teisėtai pripažino šią įmoką valstybės lėšomis pirmiausia dėl to, kad siekiant jos veiksmingumo reikėjo priimti teisės aktą, reikia išnagrinėti valstybės vaidmenį šiame komitete.
141 1943 m. balandžio 2 d. Įstatymo Nr. 200 dėl Tarpšakinio saugomos kilmės vietos natūralių saldžiųjų vynų ir likerinių vynų komiteto įkūrimo, iš dalies pakeisto 1956 m. spalio 20 d. Dekretu Nr. 55‑1064, analizė patvirtina dominuojantį valstybės vaidmenį šiame komitete.
142 Pagal 3 straipsnį, pakeistą Dekreto 56‑1064 2 straipsniu, CIVDN yra sudarytas, pirma, iš keturiolikos profesinių sąjungų ir organizacijų atstovų, geriausiai atstovaujančių vyno gamintojams ir vyno gamyba, saugojimu ir platinimu besiverčiantiems kooperatyvams, bei, antra, keturiolikos profesinių sąjungų ir organizacijų atstovų, geriausiai atstovaujančių didmenininkams. Jo narius trejiems metams skiria žemės ūkio valstybės sekretorius profesinių sąjungų ir suinteresuotų organizacijų pasiūlymu.
143 Tam tikras valstybės atstovų skaičius gali dalyvauti pasitarimuose be balso teisės.
144 Iš 4 straipsnio, dabar – Dekreto 56‑1064 3 straipsnio, matyti, kad valstybės atstovas užima vykdomosios tarybos prezidento arba viceprezidento pareigas.
145 Direktorius skiriamas ir atleidžiamas žemės ūkio valstybės sekretoriaus sprendimu (5 straipsnis, dabar – Dekreto 56‑1064 4 straipsnis).
146 Dekreto 56‑1064 6 straipsnyje nustatyta:
„Žemės ūkio ir maisto išteklių valstybės sekretoriaus paskirtas valstybės komisaras dalyvauja visuose pasitarimuose.
Jei (CIVDN) arba jo vykdomosios tarybos jam pateikti pasiūlymai buvo priimti dviem trečdaliais dalyvavusių narių balsų, komisaras, remdamasis gautomis instrukcijomis, gali iš karto pritarti siūlomiems sprendimams arba pateikti juos tvirtinti žemės ūkio ir maisto išteklių valstybės sekretoriui.“
147 Dekreto 56‑1064 7 straipsnyje nurodyta:
„(CIVDN) arba jo vykdomosios tarybos siūlomi dokumentai tampa privalomi visiems atitinkamų profesinių sąjungų ir organizacijų nariams, kai jiems atitinkamai pritaria žemės ūkio ir maisto išteklių valstybės sekretorius arba valstybės komisaras.
<...>
Jie turi būti vykdomi nuo oficialaus pranešimo (CIVDN) sudarančioms profesinėms sąjungoms ir organizacijoms momento.
Jei sprendžiamas su nacionaliniu interesu susijęs klausimas, žemės ūkio ir maisto išteklių valstybės sekretorius, nusprendęs, kad tai reikalinga, priima už (CIVDN) sprendimus, kuriuos pastarasis atsisakė priimti, gavęs atitinkamą valstybės komisaro prašymą.“
148 Pagal Dekreto 56‑1064 8 straipsnį CIVDN uždavinys yra remiantis vyriausybės nustatytomis gairėmis priimti tam tikras jame nurodytas bendro pobūdžio priemones, įskaitant nurodytuose vynuogynuose pagamintų vynų gamybos organizavimą ir kontrolę.
149 Pagal Dekreto 56‑1064 10 straipsnį už CIVDN sprendimų pažeidimą atitinkamai departamento, kuriame yra pažeidėjo gyvenamoji vieta, prefektas arba prefekto siūlymu žemės ūkio ministras gali taikyti įvairias sankcijas, t. y. baudas, licencijos (carte professionnelle) atėmimą arba visos ar dalies produkcijos konfiskavimą valstybės naudai.
150 8 straipsnyje nurodytų bendrojo pobūdžio priemonių atveju 11 straipsniu žemės ūkio ministras įgaliojamas valstybės komisaro siūlymu pakeisti vykdomąją tarybą ir jos vardu priimti sprendimą, kurį pastaroji, nepaisydama valstybės komisaro pateikto prašymo, atsisakė priimti.
151 14 straipsnyje nustatyta, kad CIVDN biudžetas pateikiamas tvirtinti tam pačiam ministrui. Jame taip pat nurodoma, kad „su CIVDN veiklos išlaidomis arba profesinio intereso uždavinių įgyvendinimu susijusios išlaidos padengiamos iš mokesčių už prekių pardavimą arba kitais būdais. CIVDN gali rinkti šiuos mokesčius tik gavęs žemės ūkio ir maisto išteklių valstybės sekretoriaus ir nacionalinės ekonomikos ir finansų valstybės sekretoriaus potvarkiu patvirtintą sutikimą“.
152 Dekreto 56‑1064 15 straipsnyje nurodoma, kad finansinę veiklą kontroliuoja valstybė ir disponuojamos lėšos laikomos ižde arba CIVDN buveinės Crédit agricole mutuel regioninėje kasoje.
153 Galiausiai CIVDN vidaus reglamentui turi pritarti žemės ūkio ministras.
154 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad valstybė ne vien dalyvauja komitete ir jo vykdomojoje taryboje, bet valstybės pritarimo reikia visiems esminiams CIVDN sprendimams. Visų pirma, pastarasis negali nei rinkti įmokų ar mokesčių, nei disponuoti surinktomis lėšomis be valstybės sutikimo. Valstybė netgi gali nustatyti CIVDN įpareigojančius sprendimus.
155 Šio įstatymo nuostatos nepatvirtina ieškovų teiginio, kad CIVDN „valdomas tik profesijos atstovų“ ir kad valstybės veikla apsiriboja „a posterioriCIVDN finansinės veiklos teisėtumo kontrole“.
156 Net jei būtų pripažinta, kad, kaip teigia ieškovai, „faktiškai valstybės vaidmuo apsiriboja privalomojo pobūdžio suteikimu profesijų atstovų priimtiems sprendimams“, negalima paneigti, kad teisės aktuose įtvirtintos valstybės galios yra daug platesnės. Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje teisingai tvirtinama, kad, „siekiant visiško jų veiksmingumo, įmokos buvo įvestos priėmus teisės aktą“. Remiantis šio sprendimo 129 punkte minėtu sprendimu Stardust, šiomis aplinkybėmis įgyvendindama savo dominuojančią įtaką CIVDN valstybė gali visiškai valdyti jo išteklių panaudojimą, kad prireikus galėtų finansuoti konkrečią tam tikroms įmonėms skirtą paramą.
157 Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, nepaisant jų turinio, ieškovų nurodyti 2006 m. kovo 31 d. Prancūzijos ekonomikos ministro potvarkiai šioje byloje negali paneigti bet kokios galimybės valstybei disponuoti tarpšakinių organizacijų surinktomis lėšomis. Iš tikrųjų šie potvarkiai yra vėlesni nei faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės ir Sprendimas.
158 Be to, šios sprendimo 95 punkte minėtas sprendimas Pearleir kt., kuriuo remiasi ieškovai, negali būti jiems naudingas, nes nėra taikytinas šioje byloje.
159 Pirma, iš tikrųjų tiesa, kad iš pradžių CIVDN išmokoms už žemės atidėjimą naudotos lėšos turėjo būti renkamos tarpšakinėmis įmokomis iš komiteto narių (žr. 1996 m. liepos 5 d. Sprendimą 96‑1). Iš įmokų gautos pajamos turėjo būti pervestos į specialų CIVDN valdomą fondą ir skirtos tik išmokų už žemės atidėjimą mokėjimui teisę jas gauti turintiems gamintojams (minėto sprendimo 5 straipsnis).
160 Vis dėlto iš Sprendimo 43 ir 44 konstatuojamosiose dalyse skundo pateikėjo pateiktų pareiškimų, patvirtintų Komisijos atsiliepimo į ieškinį priede pateiktu 2000 m. gruodžio 20 d. CIVDN visuotinio susirinkimo protokolu, matyti, kad, pirma, 1999 m. išmokos už žemės atidėjimą buvo sumokėtos, nes Rytų Pirėnų regiono generalinė taryba sumokėjo 2 milijonus FRF, ir, antra, išmokos už žemės atidėjimą buvo finansuojamos ne vien iš numatytų įmokų surinktomis lėšomis, bet iš dalies ir CIVDN bendrojo biudžeto lėšomis. Be to, šių faktų ieškovai neginčijo. Taigi, kaip ir 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendime Steinike & Weinlig (78/76, Rink. p. 595), kuris minimas šio sprendimo 95 punkte minėto sprendimo Pearle ir kt. 38 punkte, taip pat buvo teikiama tiesioginė valstybės dotacija.
161 Tad šioje byloje remiantis sprendimu Pearle ir kt. negalima tvirtinti: kadangi organizacijos išlaidos buvo visiškai kompensuotos jas gavusių įmonių mokesčiais, CIVDN priemonėmis nebuvo siekiama suteikti naudos, susijusios su papildoma našta valstybei arba šiai organizacijai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 95 punkte minėto sprendimo Pearle ir kt. 36 punktą).
162 Antra, kaip pažymima Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje, šioje byloje, priešingai nei byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 95 punkte minėtas sprendimas Pearle ir kt., neįrodyta, kad pagalbos gavėjai visada privalo mokestį sumokėti. Iš tikrųjų iš 1996 m. liepos 5 d. CIVDN sprendimo 96‑1 matyti, kad įmokos buvo apskaičiuojamos pagal 1995 m. pardavinėto Rivesaltes ir Grand Roussillon vyno kiekį (2 straipsnis), nors išmokos už žemės atidėjimą dydis per metus buvo 5 000 FRF už atidėtą hektarą (6 straipsnis). Taigi kai kurios įmonės galėjo mokėti dideles įmokas ir už tai negauti jokių išmokų už žemės atidėjimą.
163 Trečia, priešingai nei bylos, kurioje priimtas šio sprendimo 95 punkte minėtas sprendimas Pearle ir kt. atveju, iš šios bylos medžiagos taip pat nepaaiškėja, kad išmokų už žemės atidėjimą organizavimo ir įgyvendinimo iniciatyva priklauso kokiai nors privačiai asociacijai, o ne CIVDN, kuris „buvo tik priemonė gauti ir paskirti surinktus išteklius“ (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 95 punkte minėto sprendimo Pearle ir kt. 37 punktą). Be to, reikia priminti, kad ieškovai neginčija išmokos už žemės atidėjimą priskyrimo valstybei.
164 Pagaliau dėl idėjos, kad, kalbant apie išmokas už žemės atidėjimą, kaip byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 95 punkte minėtas sprendimas Pearle ir kt., ištekliai buvo renkami „tik visiškai komerciniam tikslui pasiekti“, kuris „niekaip nebuvo susijęs su valdžios institucijų nustatyta politika“ (šio sprendimo 95 punkte minėto sprendimo Pearle ir kt. 37 punktas), ieškovai patys nurodo buvus atvirkščiai. Iš tikrųjų dubliko 112 punkte jie teigia, kad „nėra rimtai ginčijama, jog įmokų nustatymas populiarinimo ir reklamos priemonėms finansuoti <...>, skirtingai nei atitinkamos Rivesaltes plano priemonės, visiškai nėra susijęs su valstybės remiama politika“. Taigi ieškovai pripažįsta, kad išmokos už žemės atidėjimą buvo valstybės remiamos politikos dalis.
165 Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Pirmosios instancijos teismas gali konstatuoti, kad Komisija teisėtai nustatė, jog išmoka už žemės atidėjimą buvo finansuojama iš valstybinių išteklių.
166 Todėl net aiškinant ieškovų raštu pateiktas pastabas kaip nurodančias, kad aptariamos priemonės nebuvo finansuojamos iš valstybinių išteklių, antrąjį ieškinio pagrindą taip pat reikia atmesti.
167 Taigi reikia atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
168 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, o atsakovė reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovai padengia savo bei atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
169 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Ieškovai padengia bylinėjimosi išlaidas.
3. Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2007 m. rugsėjo 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.