GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2020 m. kovo 5 d.(1)
Sujungtos bylos C-674/18 ir C-675/18
EM
prieš
TMD Friction GmbH (C-674/18)
ir
FL
prieš
TMD Friction EsCo GmbH (C-675/18)
(Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymai priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2001/23/EB – Darbuotojų teisių apsauga įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju – 3 ir 5 straipsniai – Direktyva 2008/94/EB – Darbuotojų teisių apsauga darbdavių nemokumo atveju – Direktyvos 2008/94 8 straipsnis – Papildomos pensijos išmokos – Ar perėmėjai atsakingi už papildomas pensijos išmokas nemokaus perdavėjo perduotos įmonės darbuotojams“
1. Jeigu institucija, atsakinga už nemokių įmonių darbuotojų teisių į pensiją apsaugą pagal 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam(2) 8 straipsnį, atsižvelgiant į valstybės narės teisę neturi mokėti tam tikrų pensijos išmokų, kokiomis aplinkybėmis, jei tokių yra, nemokios įmonės perėmėją galima įpareigoti mokėti šias išmokas pagal 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(3) 3 ir (arba) 5 straipsnius?
2. Būtent šį klausimą savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą iš esmės kelia Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas). Jis prašo pateikti rekomendacijų dėl tam tikros Vokietijos teisėje įtvirtintos praktikos, kai įmonei tapus nemokiai mažinamos darbuotojo ir buvusio darbuotojo papildomos pensijos išmokos, suderinamumo su Direktyva 2001/23 ir tokios praktikos poveikio perėmėjų pareigoms.
3. Priėjau prie išvados, kad šis klausimas visų pirma reglamentuojamas pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnyje nustatytą lex specialis. Be to, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, valstybės narės jurisprudencija, pagal kurią perėmėjai neprivalo paisyti tam tikrų nemokaus perdavėjo darbuotojų teisių į pensijos išmokas, atsižvelgiant į darbo stažą, įgytą iki perdavimo, viršija valstybėms narėms pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą suteiktą diskreciją riboti perėmėjams Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises ir pareigas, jeigu aptariamos teisės neturi teisinio poveikio perdavėjui(4). Jeigu atitinkamiems darbuotojams pagal valstybės narės teisę neleidžiama remtis šiomis teisėmis valstybės narės teismuose siekiant užtikrinti, kad perdavėjas sumokėtų atitinkamas pensijos išmokas(5), tokios išmokos nėra „mokėtinos“ prieš pradedant nemokumo procedūras pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą. Todėl jų negali neapimti perėmėjo įsipareigojimai pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalį.
4. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas apribojimas galioja, jam taikomos dvi išlygos.
5. Pirma, 5 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytą apribojimą valstybė narė turėjo įgyvendinti laikydamasi tokio tikslumo ir aiškumo laipsnio, kad garantuotų teisinį tikrumą, kurio reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(6). Šią aplinkybę turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
6. Antra, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą, valstybės narės teisėje turi būti numatyta tokia apsauga, kuri yra „bent jau lygiavertė“ numatytajai Direktyvoje 2008/94. Tai turi būti nustatyta remiantis 2019 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Pensions-Sicherungs-Verein(7) išplėtotais principais ir šią aplinkybę taip pat turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
7. Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 ir 4 dalyse ir 5 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies a punkte ir 4 dalyje nustatyta:
„3 straipsnis
1. Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami perėmėjui.
<…>
4. a) Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 1 ir 3 dalys netaikomos darbuotojų teisėms į senatvės, invalidumo išmokas arba į išmokas netekus maitintojo pagal papildomų pensijų sistemas bendrovėje arba tarp bendrovių, kurios neįeina į valstybių narių įstatymų nustatytas socialinės apsaugos sistemas;
b) net ir tuo atveju, kai pagal a punktą valstybės narės nenustato, kad 1 ir 3 dalys yra taikomos tokioms teisėms, jos patvirtina priemones, būtinas, kad būtų ginami darbuotojų ir perdavėjo įmonėje perdavimo dieną jau nebedirbančių asmenų interesai, susiję su neatidėliotinomis arba būsimomis jų teisėmis į senatvės išmokas, įskaitant išmokas, mokamas netekus maitintojo, pagal a punkte nurodytas papildomas sistemas.
<…>
5 straipsnis
1. Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas).
2. Jeigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti praktikuojantis nemokumo specialistas, numatytas nacionalinės teisės aktuose), valstybė narė gali nustatyti, kad:
a) nepaisant 3 straipsnio 1 dalies, perdavėjo skolos, kurios kyla iš darbo sutarčių arba darbo santykių ir kurios turi būti grąžintos [yra mokėtinos] iki perdavimo arba prieš pradedant nemokumo procedūras, perėmėjui neperduodamos, jeigu pagal tos valstybės narės įstatymus tokios procedūros suteikia apsaugą, kuri yra bent jau lygiavertė 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvoje 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo [OL L 283, 1980, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217] nurodytose situacijose taikomai apsaugai, ir (arba) kad
<…>
4. Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių.“
8. Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas [įmonės] arba kelių [įmonių] pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.“
B. Valstybės narės teisė
9. Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas, toliau – BGB) 613a straipsnio (1 dalis) antraštė yra „Teisės ir pareigos verslo perdavimo atveju“. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„(1) Jeigu verslas arba verslo dalis perleidžiama kitam savininkui sudarant teisinį sandorį, tuomet pastarasis perima perdavimo metu egzistavusias su darbo santykiais susijusias teises ir pareigas. Jeigu šios teisės ir pareigos reglamentuojamos pagal kolektyvinės sutarties arba susitarimo dėl darbo nuostatas, tuomet jos tampa naujo savininko ir darbuotojo darbo santykių sudedamąja dalimi ir vienerius metus nuo perdavimo dienos jos negali būti keičiamos darbuotojo nenaudai. <…>“
10. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vokietijos teisėje, atsižvelgiant į BGB 613a straipsnio 1 dalį, iš esmės nustatyta, kad perėmėjui perduoto darbuotojo teisės į profesinės senatvės pensijos išmokas verslo perdavimo atveju yra išsaugomos. Tačiau pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudenciją, kuri pradėta formuoti 1980 m. sausio 17 d. sprendimu, ir remiantis viršesnėmis Nemokumo kodekso nuostatomis, 613a straipsnio 1 dalis netaikoma tiek, kiek verslo perėmėjas neatsako už būsimos profesinės pensijos dalį, grindžiamą darbo stažu, kurį darbuotojas įgijo iki nemokumo procedūrų pradžios. Tai grindžiama tolygaus kreditorių reikalavimų patenkinimo principu. Pradėjus nemokumo procedūrą, skolos turi būti grąžintos vadovaujantis tik atitinkamomis Insolvenzordnung (Vokietijos nemokumo kodeksas) nuostatomis.
11. Gesetz zur Verbesserung der betrieblichen Altersversorgung (Betriebsrentengesetz, toliau – BetrAVG) (Įstatymas dėl profesinės pensijos pagerinimo) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galutinai įgytas teises privalo pripažinti nemokumo garantijų teisinė įstaiga, o 7 straipsnio 2 dalies šeštame sakinyje nustatyta, kad nemokumo garantijų teisinė įstaiga nėra įpareigota atsižvelgti į profesinės pensijos išmokų apskaičiavimo pagrindo pakeitimus, kurie buvo padaryti paskelbus apie nemokumą.
12. Įstatymo dėl profesinės pensijos pagerinimo 14 straipsnyje „Nemokumo draudimo įstaiga“ nustatyta, kad nemokumo draudimo įstaiga yra Pensions-Sicherungs-Verein Versicherungsverein auf Gegenseitigkeit (toliau – PSV). Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tame pačiame įstatyme nustatyta, jog įgytas teises, atsižvelgiant į tam tikrus pasiektus tikslus, inter alia susijusius su darbo stažu, garantuoja PSV (konkrečiai žr. Įstatymo dėl profesinės pensijos pagerinimo 1b straipsnį ir 30f straipsnį).
II. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
Byla C-674/18, EM / TMD Friction GmbH
13. Byloje C-674/18 pareiškėjas yra 1980 m. gimęs EM, kuris 1996 m. pradėjo dirbti Textar GmbH. Šios bendrovės darbuotojams pagal visoje bendrovėje galiojantį darbo tarybos susitarimą, be kita ko, buvo garantuojama profesinė senatvės pensija. Pagal tą pensijų sistemą senatvės pensijos už kiekvienus darbo stažo metus dydis siekia 0,2–0,55 % to darbuotojo konkrečią dieną prieš pasibaigiant darbo santykiams uždirbto mėnesinio bruto darbo užmokesčio.
14. Vėliau EM darbo santykiai buvo perduoti TMD Friction GmbH. Nemokumo procedūra dėl TMD Friction GmbH turto buvo pradėta 2009 m. kovo 1 d. 2009 m. balandžio mėn. TMD Friction GmbH verslas, kuris tęstas net pradėjus nemokumo procedūrą, pagal teismo paskirto nemokumo administratoriaus sudarytą pardavimo sutartį buvo perduotas atsakovei(8).
15. PSV – teisiškai paskirta Vokietijos nemokumo draudimo įstaiga, atsakinga už profesines senatvės pensijas – informavo EM, kad iki nemokumo procedūros pradžios dienos jis dėl savo amžiaus (29 metai) nebuvo įgijęs teisių į pensijos išmokas ir pagal Vokietijos teisę negautų išmokų iš PSV įvykus įvykiui, dėl kurio teoriškai atsirastų teisė į išmokas (pavyzdžiui, sulaukus pensinio amžiaus).
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme EM įrodinėjo, kad atsakovė turi jam ateityje mokėti profesinę senatvės pensiją įvykus įvykiui, dėl kurio atsiranda teisė gauti išmokas (pvz., sulaukus pensinio amžiaus), o nustatant šios pensijos dydį taip pat turi būti atsižvelgta į iki nemokumo procedūros pradžios įgytą darbo stažą.
17. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme TMD Friction GmbH teigė, kad jeigu verslas buvo perduotas pradėjus nemokumo procedūrą dėl verslo perdavėjo turto, perėmėjas atsakingas tik už tą profesinės senatvės pensijos dalį, kuri pagrįsta darbo stažu, įgytu po nemokumo procedūros pradžios.
18. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus prejudiciniam sprendimui priimti.
„1. Ar pagal [Direktyvos 2001/23] 3 straipsnio 4 dalį – tuo atveju, kai verslas perduodamas pradėjus nemokumo procedūrą dėl verslo perdavėjo turto, laikantis nacionalinės teisės, kurioje iš esmės taip pat reikalaujama [Direktyvos 2001/23] 3 straipsnio 1 ir 3 dalis taikyti darbuotojų teisėms į senatvės, neįgalumo išmokas arba į išmokas netekus maitintojo pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas, – leidžiama nustatyti apribojimą, kad perėmėjas neatsako už teises į pensijos išmokas, grindžiamas darbo stažu, įgytu iki nemokumo procedūros pradžios?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Jeigu verslas perduodamas pradėjus nemokumo procedūrą dėl verslo perdavėjo turto, ar pagal [Direktyvos 2001/23] 3 straipsnio 4 dalies b punktą būtina imtis priemonių, siekiant užtikrinti darbuotojų interesų, susijusių su turimomis arba būsimomis jų teisėmis į senatvės išmokas pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas, apsaugą, kurios lygis atitiktų [Direktyvos 2008/94] 8 straipsniu reikalaujamą lygį?
3. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
Ar [Direktyvos 2001/23] 3 straipsnio 4 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad yra imtasi priemonių, būtinų siekiant apsaugoti darbuotojų interesus, susijusius su turimomis arba būsimomis jų teisėmis į senatvės išmokas pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas, jei nacionalinėje teisėje yra numatyta, kad:
– pareiga ateityje mokėti senatvės išmoką pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas nemokumo procedūroje perduodamo verslo darbuotojui iš esmės perduodama verslo perėmėjui,
– už būsimas teises į pensijų išmokas įmonės perėmėjas atsako tiek, kiek šios teisės yra grindžiamos darbo stažu įmonėje, įgytu po to, kai buvo pradėta nemokumo procedūra,
– pagal nacionalinę teisę paskirta nemokumo draudimo įstaiga tokiu atveju neprivalo prisiimti atsakomybės už būsimų teisių į pensijų išmokas dalį, įgytą prieš nemokumo procedūros pradžią, ir
– prieš nemokumo procedūros pradžią įgytos būsimų teisių į pensijų išmokas dalies vertės darbuotojas gali pareikalauti per perdavėjui pradėtą nemokumo procedūrą?
4. Jeigu pagal nacionalinę teisę verslo perdavimo atveju [Direktyvos 2001/23] 3 ir 4 straipsniai turi būti taikomi taip pat vykstant nemokumo procedūroms, ar tokiu atveju [Direktyvos 2001/23] 5 straipsnio 2 dalies a punktas yra taikomas darbuotojų teisėms į pensijų išmokas pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas, kai šios teisės atsirado prieš nemokumo procedūros pradžią, tačiau nesuteikia darbuotojui teisės gauti išmokų tol, kol neįvyksta draudžiamasis įvykis, t. y. vėliau?
5. Jeigu į antrąjį arba ketvirtąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai:
Ar [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnyje numatytas minimalus apsaugos lygis, kurį valstybės narės privalo užtikrinti, apima ir įsipareigojimą užtikrinti tas teises į pensijų išmokas, kurios nemokumo procedūros pradžios momentu pagal nacionalinę teisę dar nebuvo įgytos ir kurios pagal įstatymą apskritai tampa įgytos tik todėl, kad darbo santykių pabaiga nėra susijusi su nemokumu?
6. Jei į penktąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Kokiomis aplinkybėmis dėl darbdavio nemokumo buvusio darbuotojo patirti profesinės senatvės pensijos išmokų nuostoliai gali būti laikomi akivaizdžiai neproporcingais ir todėl valstybės narės įgyja pareigą užtikrinti [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnyje numatytą minimalų apsaugos nuo tokių nuostolių lygį, net jeigu darbuotojas gaus ne mažiau kaip pusę jam pagal įgytas teises į pensiją mokėtinų išmokų?
7. Jei į penktąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Ar darbuotojų teisių į pensijų išmokas apsauga, kurią būtina užtikrinti pagal [Direktyvos 2001/23] 3 straipsnio 4 dalies b punktą arba [Direktyvos 2008/94] 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir kuri yra lygiavertė [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnyje numatytai apsaugai, užtikrinama ir tuomet, kai ji kyla ne iš nacionalinės teisės, bet tik tiesiogiai taikant [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnį?
8. Jei į septintąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Ar [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnis turi tiesioginį poveikį, kuriuo atskiras darbuotojas gali remtis nacionaliniame teisme, ir tuomet, kai šis darbuotojas gauna ne mažiau kaip pusę jam pagal įgytas teises į pensiją mokėtinų išmokų, bet jo dėl darbdavio nemokumo patirti nuostoliai vis vien yra laikytini neproporcingais?
9. Jei į aštuntąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Ar pagal privatinę teisę organizuota įstaiga, kurią valstybė narė – darbdaviams privalomai – paskyrė profesinių pensijų nemokumo draudimo įstaiga, kurią prižiūri valstybinė finansinių paslaugų priežiūros institucija ir kuri pagal viešosios teisės nuostatas iš darbdavių renka nemokumo draudimui reikalingas įmokas ir, kaip institucija, priimdama administracinį aktą gali sukurti priverstinio vykdymo sąlygas, yra valstybės narės viešosios valdžios institucija?“
Byla C-675/18, FL / TMD Friction EsCo GmbH
19. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad FL byla skiriasi nuo EM bylos tik tuo, jog FL teisė į pensiją buvo įgyta pradėjus nemokumo procedūrą.
20. FL gimė 1950 m. ir Textar GmbH pradėjo dirbti 1968 m. Darbuotojams pagal visoje bendrovėje galiojantį darbo tarybos susitarimą, be kita ko, buvo garantuojama profesinė senatvės pensija. Pagal pensijų sistemą senatvės pensijos už kiekvienus darbo stažo metus dydis siekia 0,5 % nuo darbuotojo konkrečią dieną prieš pasibaigiant darbo santykiams uždirbto mėnesinio bruto darbo užmokesčio.
21. Vėliau FL darbo santykiai buvo perduoti TMD Friction GmbH. Nemokumo procedūra dėl TMD Friction GmbH turto buvo pradėta 2009 m. kovo 1 d. 2009 m. balandžio 22 d. TMD Friction GmbH verslas, kuris tęsėsi pradėjus nemokumo procedūrą, pagal teismo paskirto nemokumo administratoriaus sudarytą pardavimo sutartį buvo perduotas TMD Friction EsCo GmbH.
22. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. pensinio amžiaus sulaukęs FL pagal pensijų sistemą iš TMD Friction EsCo GmbH gavo 145,03 EUR dydžio mėnesinę profesinę senatvės pensiją.
23. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. FL iš PSV taip pat gavo 816,99 EUR dydžio mėnesinę senatvės pensiją. Pagal Vokietijos teisę PSV šią pensiją apskaičiavo remdamasi pareiškėjo mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiu, gautu tą dieną, kai buvo pradėtos nemokumo procedūros (2009 m. kovo 1 d.).
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme FL teigė, kad TMD Friction EsCo GmbH jam turėtų mokėti didesnę profesinę pensiją, t. y. pagal jam taikomą paskutinio darbo užmokesčio pensijų sistemą – 1 115,50 EUR dydžio mėnesinę profesinę senatvės pensiją, atsižvelgiant į visą 45 metų darbo stažą TMD Friction EsCo GmbH arba įmonėje, kuri buvo jos teisinė pirmtakė, ir prieš darbo santykių pabaigą gautą mėnesinį 4 940,00 EUR dydžio bruto darbo užmokestį. TMD Friction EsCo GmbH iš šios sumos turėtų atskaityti tik PSV mokamą 816,99 EUR išmoką, ir turėjo jam kas mėnesį mokėti 149,48 EUR didesnę pensiją(9).
25. TMD Friction EsCo GmbH teigė, kad tais atvejais, kai įmonė perduodama perdavėjui pradėjus nemokumo procedūrą, perėmėjas privalo mokėti tik tą profesinės senatvės pensijos dalį, kuri pagrįsta po nemokumo procedūros pradžios įgytu darbo stažu.
26. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda tuos pačius prejudicinius klausimus, kurie išdėstyti šios išvados 18 punkte, išskyrus tame punkte nurodytus trečiąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus, kurie pakeičiami toliau išdėstytais klausimais:
„3. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
Ar [Direktyvos 2001/23] 3 straipsnio 4 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad yra imtasi priemonių, būtinų siekiant apsaugoti darbuotojų interesus, susijusius su turimomis arba būsimomis jų teisėmis į senatvės išmokas pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas, jei nacionalinėje teisėje yra numatyta, kad:
– pareiga ateityje mokėti senatvės išmoką pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas nemokumo procedūroje perduodamo verslo darbuotojui iš esmės perduodama verslo perėmėjui,
– už teises į pensijų išmokas, kurių dydis, be kita ko, nustatomas pagal darbo stažą įmonėje ir darbo užmokestį tuo momentu, kai įvyksta draudžiamasis įvykis, verslo perėmėjas atsako tiek, kiek šios teisės yra grindžiamos darbo stažu, įgytu po to, kai buvo pradėta nemokumo procedūra,
– už tą teisių į pensijų išmokas dalį, kuri buvo įgyta prieš pradedant nemokumo procedūrą, tokiu atveju atsako pagal nacionalinę teisę paskirta nemokumo draudimo įstaiga tiek, kiek šių išmokų dydis yra nustatomas pagal darbuotojo darbo užmokestį, gaunamą nemokumo procedūros pradžios momentu, ir
– nei perėmėjas, nei nemokumo draudimo įstaiga neatsako už teisių į pensijų išmokas padidėjimą dėl padidinto darbo užmokesčio, kuris buvo padidintas pradėjus nemokumo procedūrą, bet atsako už iki šio momento įgytą darbo stažą,
– tačiau darbuotojas šį savo teisių į pensijų išmokas vertės skirtumą gali įrodinėti per perdavėjui pradėtą nemokumo procedūrą?
5. Jeigu į antrąjį arba ketvirtąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai:
Ar [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnyje numatytas minimalus apsaugos lygis, kurį valstybės narės privalo užtikrinti, apima ir nemokumo procedūros pradėjimo momentu įgytą teisių į pensijų išmokas dalį, kuri atsiranda tik todėl, kad darbo santykių pabaiga nėra susijusi su nemokumu?
6. Jei į penktąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Kokiomis aplinkybėmis dėl darbdavio nemokumo buvusio darbuotojo patirti profesinės pensijos išmokų nuostoliai gali būti laikomi akivaizdžiai neproporcingais ir todėl valstybės narės įgyja pareigą užtikrinti [Direktyvos 2008/94] 8 straipsnyje numatytą minimalų apsaugos nuo tokių nuostolių lygį, net jeigu buvęs darbuotojas gauna ne mažiau kaip pusę jam pagal įgytas teises į pensiją mokėtinų išmokų?“
27. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė EM, FL, Vokietijos Federacinė Respublika ir Europos Komisija. Visos šalys, įskaitant TMD Friction GmbH ir TMD Friction EsCo GmbH (toliau kartu – atsakovės), dalyvavo 2019 m. gruodžio 12 d. įvykusiame posėdyje.
III. Vertinimas
A. Požiūris
28. Šioje dalyje aptarsiu tris dalykus ir išdėstysiu savo požiūrį dėl pagrindinėje byloje kilusios teisinės problemos išsprendimo.
1. Horizontalusis pagrindinės bylos pobūdis
29. Pirma, aštuntasis ir devintasis klausimai yra nepriimtini. Pagrindinė byla yra susijusi su pirmiau minėtų ES direktyvų aiškinimu atsižvelgiant į teismo procesą tarp privačių šalių, todėl tiesioginio šių direktyvų poveikio buvimas ar nebuvimas negali turėti lemiamos reikšmės(10). Nepaisant to, aštuntasis ir devintasis klausimai yra susiję su tiesioginiais įsipareigojimais, kylančiais pagal Direktyvą 2008/94, o devintasis klausimas, atsižvelgiant į jo aprašymą, yra susijęs su PSV(11).
30. Vis dėlto PSV nėra bylos šalis, o aštuntasis ir devintasis klausimai, į kuriuos atsakius atsirastų pasekmių jos interesams, apima daugiau nei tik neigiamą poveikį trečiajai šaliai(12), kaip tai leidžiama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(13). Todėl jeigu Teisingumo Teismas atsakytų į aštuntąjį ir devintąjį klausimus dėl tiesioginio poveikio, t. y. prejudicinius klausimus, iš esmės pateiktus ir atsakytus minėtame 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendime Pensions-Sicherungs-Verein(14), tuomet, atrodo, neišvengiamai būtų pažeistas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatytas procesinio lygiateisiškumo principas ir teisė į gynybą(15). Klausimai taip pat yra hipotetiniai, nes PSV nėra atsakovė.
31. Todėl būtinoji garantija, kuri suteikiama pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį(16), pagrindinėje byloje gali būti reikšminga tik tiek, kiek ši nuostata yra susijusi su teisinėmis pasekmėmis, kurios atsakovėms atsiranda atsižvelgiant, pavyzdžiui, į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimą(17).
32. Kadangi pagrindinė byla yra susijusi su horizontaliuoju ieškiniu tarp dviejų privačių šalių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo išnagrinėti nacionalinės teisės normų visetą ir taikyti tose normose pripažintus aiškinimo metodus, kad jas išaiškintų kuo labiau atsižvelgdamas į atitinkamų direktyvų formuluotę ir tikslą, pasiektų direktyvoje nustatytą rezultatą ir galiausiai laikytųsi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos(18).
2. Valstybės narės teisė neaiškinama
33. Antra, Teisingumo Teismui pateikta informacija apie Vokietijos nemokumo ir pensijų teisę buvo naudinga kaip kontekstas, tačiau primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti nacionalinių nuostatų arba nuspręsti, ar valstybės narės institucijos teisingai aiškina šias nuostatas(19). Todėl šioje išvadoje aiškinamos tik atitinkamos direktyvų 2001/23 ir 2008/94 nuostatos nesiimant nagrinėti poveikio Vokietijos teisėje naudojamų koncepcijų prasmei.
3. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir klausimų performulavimas
34. Trečia, siekdamas, kad mano atsakymas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų naudingas, išsiaiškinsiu pagrindinius tikslus, kurių, mano supratimu, siekiama užduodant klausimus, ir juos performuluosiu.
35. Atrodo, kad siekiama trijų tikslų: pirma, nustatyti, ar pagrindinėje byloje taikomas Direktyvos 2001/23 3, ar 5 straipsnis, ar abu šie straipsniai; antra, nustačius atitinkamą nuostatą, išsiaiškinti, ar pagal ją, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tinkamai ją aiškinant, pareiga mokėti išmokas, kurių prašo EM ir FL, pereina perėmėjams – atsakovėms, ir, trečia, nustatyti, kokią reikšmę šiomis aplinkybėmis turi Direktyvos 2008/94 8 straipsnis.
36. Remdamasis suformuota jurisprudencija ir atsižvelgdamas į prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybes, Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams gali pateikti visas rekomendacijas, kurios, jo manymu, yra būtinos siekiant išspręsti pagrindinėje byloje kilusį ginčą, tačiau tik tie nacionaliniai teismai turi teisę nustatyti, ar juose nagrinėjamose bylose tenkinamos faktinės sąlygos taikyti ES teisės taisyklę, ir kokių pasekmių tokios sąlygos turi sprendimams, kuriuos privalo priimti šie teismai(20).
37. Be to, Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2001/23 3–5 straipsnius, pakartojo, kad, siekiant nacionaliniam teismui pateikti naudingą atsakymą, Teisingumo Teismui gali prireikti performuluoti jam pateiktus klausimus(21).
38. Todėl siūlau pirmuosius keturis klausimus atmesti, atsižvelgiant į tai, kad jie grindžiami Direktyvos 2001/23 3 straipsnio viršenybe 5 straipsnio atžvilgiu, kuri nepatvirtinta nei Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nei pačioje Direktyvoje 2001/23. Atsižvelgiant į pirmiau minėtus tris tikslus (šios išvados 35 punktas), pirmąjį klausimą būtų galima suformuluoti taip:
„1. Jeigu pagal valstybės narės teisę ribojamos papildomos profesinės pensijos išmokos darbuotojams, už kurių mokėjimą atsako įmonės perėmėjas dėl to, kad perdavėjas yra nemokus, ar atitinkamų darbuotojų teisės perėmėjų atžvilgiu visų pirma reglamentuojamos pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnį, ar tos direktyvos 3 straipsnį, ar pagal abi šias nuostatas?“
39. Reikšmingų nuostatų ir bet kokios jų tarpusavio hierarchijos nustatymas kokybiniu požiūriu yra skirtinga užduotis, palyginti su nustatymu, ar konkrečioje byloje kylanti problema patenka į materialinę tų nuostatų taikymo sritį.
40. Kaip išsamiai paaiškinta toliau (šios išvados 44–59 punktai), priėjau prie išvados, kad jeigu nemokumo procedūros nepatenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio materialinę taikymo sritį, kitos tos direktyvos nuostatos, pavyzdžiui, 3 straipsnio 4 dalis, negali būti aiškinamos kaip apimančios nemokumo procedūras, nes Direktyvos 2001/23 5 straipsnis yra lex specialis.
41. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į taip suformuluotą klausimą:
„2. Ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nemokumo procedūra patenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 arba 2 dalies materialinę taikymo sritį?“
42. Kaip paaiškinsiu toliau (žr. šios išvados 61–79 punktus), priėjau prie išvados, kad pagrindinė byla patenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies materialinę taikymo sritį. Tačiau, siekiant antrojo šios išvados 35 punkte nurodyto tikslo, būtina iškelti trečiąjį klausimą. Remiantis pagrindinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ar pagal kurį nors iš Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies punktų atsakovės įpareigotos garantuoti pensijų išmokas, kurių siekia EM ir FL? Šiuo tikslu galima iškelti trečiąjį klausimą:
„3. Ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a arba b punktą valstybės narės nacionalinėje teisėje leidžiama nustatyti apribojimą, pagal kurį perėmėjas neatsako už papildomas pensijos išmokas, grindžiamas iki nemokumo procedūros pradžios įgytu darbo stažu?“
43. Galiausiai, kaip nurodyta penktajame, šeštajame ir septintajame klausimuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų daugiau sužinoti apie poveikį, kurį Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi Direktyvos 2001/23 aiškinimui. Todėl siūlau kelti tokį paskutinį klausimą:
„4. Kokią reikšmę pagrindinės bylos aplinkybėmis reikia teikti Direktyvos 80/987 8 straipsniui tuo atveju, kai perduotas darbuotojas siekia, kad su pensijų išmokomis susiję įpareigojimai būtų nustatyti perėmėjui, kai perdavėjui pradėta nemokumo procedūra, visų pirma atsižvelgiant į proporcingumo principą?“
B. Atsakymai į performuluotus klausimus
1. Dėl pirmojo klausimo
44. Į pirmąjį performuluotą klausimą reikėtų atsakyti taip: jeigu pagal valstybės narės teisę ribojamos papildomos profesinės pensijos išmokos darbuotojams, už kurias dėl perdavėjo nemokumo atsako įmonės perėmėjas, pagal ES teisę tokių darbuotojų teisės perėmėjų atžvilgiu reglamentuojamos visų pirma pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnį.
45. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad nemokumas yra būtina perduotų darbuotojų teisių į pensiją sumažinimo sąlyga, kuri nustatyta 1980 m. sausio 17 d. pradėtoje formuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijoje ir yra šio teismo iškeltų abejonių esmė. Savo rašytinėse pastabose Komisija nurodė, kad dėl pradėtos nemokumo procedūros darbuotojai ieškovai neteko šios teisės.
46. Verta pažymėti, kad pagal Direktyvą 2001/23 suteikiama apsauga apima visas darbuotojų teises, jeigu joms netaikoma pačioje direktyvoje aiškiai suformuluota išimtis(22). Iš esmės pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalį perėmėjas, apskaičiuodamas finansinio pobūdžio teisių vertę, įpareigojamas atsižvelgti į visą darbo stažą(23). Leidžiama taikyti tik Direktyvoje 2001/23 nustatytas išimtis, kurios turi būti aiškinamos siaurai, atsižvelgiant į tai, kad jomis paneigiamas pagrindinis Direktyvos 2001/23 tikslas, t. y. darbuotojų apsauga tam tikrais įmonių perdavimų atvejais(24).
47. Atrodo, kad pirmi keturi klausimai yra pagrįsti klaidingu Direktyvos 2001/23 struktūros suvokimu, nes jie grindžiami prielaida, kad 1980 m. sausio 17 d. pradėta formuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencija, pagal kurią, vertinant perėmėjų profesinės pensijos įsipareigojimus perduotiems darbuotojams, nepripažįstami darbo stažo iki nemokumo laikotarpiai, patenka į valstybės narės diskrecijos sritį, remiantis Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies a punkte vartojama formuluote „[j]eigu valstybės narės nenustato kitaip“, arba kad jų atžvilgiu gali reikėti laikytis tos direktyvos 3 straipsnio 4 dalies b punkto.
48. Iš tikrųjų, kaip rašytinėse pastabose nurodo Vokietija, kuriai pritaria EM ir FL, Direktyvos 2001/23 5 straipsnis yra lex specialis(25), kuriame išimtinai reglamentuojama, kokiu mastu valstybės narės nemokių perdavėjų perduotiems darbuotojams gali netaikyti 3 ir 4 straipsniuose numatytos apsaugos.
49. Pirma, ši išvada neišvengiamai peršasi iš 5 straipsnio formuluotės. Su 3 ir 4 straipsniais jis susijęs tik tiek, kiek valstybėms narėms suteikiama diskrecija 3 ir 4 straipsniuose nustatytą apsaugą taikyti ir „įmonės <…> perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija“ (5 straipsnio 1 dalis). 5 straipsnio 2 dalyje taip pat galima rasti bendrą nuorodą į Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsnius, ir papildomą 3 ir 4 straipsniuose numatytos apsaugos apribojimą, taikomą „perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija“ (5 straipsnio 2 dalies a punktas).
50. Be to, kaip teismo posėdyje įrodinėjo EM atstovas, 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip padedantis atgrasyti nuo piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės privalo imtis priemonių užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 4 dalį. Direktyvos aiškinimas, pagal kurį valstybėms narėms suteikiama diskrecija sumažinti darbuotojų teises, kai vyksta (tam tikrų formų) nemokumo procedūros, kurioms netaikomas direktyvos 5 straipsnis, remiantis kita Direktyvos 2001/23 nuostata, pavyzdžiui, 3 straipsnio 4 dalimi, būtų nesuderinamas su šiuo tikslu(26). Toks aiškinimas taip pat būtų nesuderinamas su Direktyvos 2001/23 struktūra.
51. Todėl nei Direktyvos 2001/23 struktūra, kurią taip pat galima laikyti jos vidaus kontekstu(27), nei tekstas neleidžia manyti, kad jos 5 straipsnis yra priklausomas nuo 3 straipsnio apskritai arba 3 straipsnio 4 dalies taisyklių dėl senatvės pensijų, grindžiamų įmonės arba kelių įmonių papildomų pensijų sistemomis. Tik 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymas priklauso nuo kitos ES teisės, būtent, Direktyvos 80/987, kuri buvo Direktyvos 2008/94 pirmtakė(28), nuostatos. Iš tikrųjų, kaip nurodyta rašytinėse EM pastabose, Direktyvos 2001/23 5 straipsnyje pateikta nuoroda į Direktyvą 2008/94 (t. y. į jos pirmtakę, Direktyvą 80/987) dar labiau sustiprina jos kaip lex specialis statusą.
52. Direktyvos 2001/23 7 konstatuojamojoje dalyje išreikštas siekis sukurti aiškią sistemą, kuri padėtų valstybei narei įgyvendinti savo diskreciją konkrečioje srityje. Joje inter alia nurodyta, kad 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(29) buvo iš dalies pakeista „atsižvelgiant į <…> valstybių narių įstatymų tendencijas, susijusias su ekonominius sunkumus patiriančių įmonių gelbėjimu“.
53. Mano siūlomą požiūrį patvirtina Direktyvos 2001/23 teisėkūros istorija.
54. Direktyvos 2001/23 5 straipsnis šios direktyvos sudedamąja dalimi tapo po to, kai Direktyva 77/187 buvo iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 98/50/EB, kuria iš dalies keičiama Direktyva 77/187(30), 4a straipsniu.
55. Direktyvos 98/50 7 konstatuojamojoje dalyje paminėtas specialių taisyklių dėl nemokumo priėmimas(31). Joje nurodyta, kad „siekiant užtikrinti nemokių įmonių išlikimą, valstybėms narėms turėtų būti aiškiai leidžiama netaikyti Direktyvos 77/187/EEB 3 ir 4 straipsnių perdavimams, atliekamiems per likvidavimo procedūrą, ir tam tikros nuo šios direktyvos bendrųjų nuostatų leidžiančios nukrypti nuostatos turėtų būti leidžiamos, kai perdavimas atliekamas vykstant nemokumo procedūrai“ (išskirta mano).
56. Be to, Direktyvos 98/50 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jos tikslas buvo iš dalies pakeisti Direktyvą 77/187 „atsižvelgiant į“ inter alia „Teisingumo Teismo jurisprudenciją“(32). Kaip neseniai ypač išsamiai paaiškino generalinis advokatas M. Szpunar(33), šioje jurisprudencijoje nustatyta Direktyvoje 77/187 numatytų apsaugos priemonių išimtis, kuri iš pradžių pateisinta specifiniu nemokumo teisės pobūdžiu(34).
57. Komisijos pasiūlyme, kuriuo buvo pagrįsta Direktyva 98/50(35), taip pat buvo numatyta, kad, „siekiant užtikrinti nemokių įmonių išlikimą, valstybėms narėms turėtų būti aiškiai leidžiama netaikyti Direktyvos 3 ir 4 straipsnių perdavimams, atliekamiems per likvidavimo procedūrą, ir tam tikros nuo direktyvos bendrųjų nuostatų leidžiančios nukrypti nuostatos turėtų būti leidžiamos, kai perdavimas atliekamas vykstant nemokumo prieš likvidavimą procedūrai“, o Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonėje nurodyta, kad „naujos pasiūlymo nuostatos dėl nemokumo situacijų yra sveikintinas bandymas užtikrinti tam tikrą lankstumą“(36).
58. Trumpai tariant, Direktyvos 2001/23 teisėkūros istorijoje nėra jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad valstybėms narėms suteikiamas lankstumas, susijęs su nemokių įmonių perdavimu, turėjo būti priklausomas nuo jau galiojančių bendrųjų taisyklių dėl išmokų, išvardytų Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalyje. Tai apima senatvės išmokas pagal įmonės arba kelių įmonių papildomas pensijų sistemas – kategoriją, nagrinėjamą pagrindinėje byloje. Pridursiu, kad tai paprasčiausiai prieštarauja teisinei logikai, kad viena ir ta pati situacija gali būti reglamentuojama dviem skirtingomis nuostatomis, kaip antai Direktyvos 2001/23 3 ir 5 straipsniais.
59. Būtent dėl šių priežasčių į performuluotą pirmąjį klausimą siūlau atsakyti, kaip nurodyta šios išvados 44 punkte.
2. Dėl antrojo klausimo
60. Į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą aprašyta nemokumo procedūra patenka ne į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies materialinę taikymo sritį, bet į tos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkto materialinę taikymo sritį.
a) Atsakymas į klausimą, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį
61. Suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija suponuoja neigiamą atsakymą į šį klausimą dėl 5 straipsnio 1 dalies, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad ta jurisprudencija, suformuota anksčiau nei įsigaliojo Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis, yra esminės svarbos nustatant 5 straipsnio 1 dalies reikšmę(37). Pagal tą jurisprudenciją lemiami kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar nemokumo procedūra yra „bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri valstybinės valdžios institucija“, yra tos procedūros „taisyklės“ ir „tikslas“(38).
62. Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, kad įmonės perdavimui būtų taikoma Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, būtina įvykdyti tris kumuliacines sąlygas. Būtent, kad perdavėjo atžvilgiu pradėta nemokumo arba panaši procedūra, kad ta procedūra buvo pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą ir kad procedūras kontroliuoja kompetentinga valdžios institucija(39). Iš bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje neįvykdyta tik antroji iš šių sąlygų. Ji yra susijusi su likvidavimo tikslu.
63. Atsakovių atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad pagrindinėje byloje aptariamas perdavimas padėjo išsaugoti darbo vietas, o įmonė galėjo tęsti verslą ir klestėti. Vokietijos rašytinėse pastabose nurodyta, kad Vokietijos teisės, atsižvelgiant į dabartines jos nuostatas, tikslas – išsaugoti darbo santykius su darbuotojais, be to, teismo posėdyje taip pat buvo teigiama, kad nemokių įmonių perėmėjų pareigų, susijusių su pensijomis, apribojimas daro perduodamos įmonės įsigijimą patrauklesnį. Kitu atveju įmonės kaina būtų didesnė. Šios aplinkybės taip pat paminėtos prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
64. Tačiau, kaip rašytinėse pastabose nurodė EM, būtent šios rūšies tikslas buvo uždraustas su Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalimi susijusioje jurisprudencijoje. Reikalavimas, kad procedūra būtų pradėta likvidavimo tikslais, nėra tenkinamas, jeigu procedūros metu siekiama užtikrinti atitinkamos įmonės veiklos tęstinumą(40). Ši taisyklė taikoma nepaisant to, kaip valstybės narės teisėje vadinama atitinkama procedūra. Iš tikrųjų, byloje Komisija / Italija(41) Teisingumo Teismas nesutiko su Italijos vyriausybės pateiktais argumentais, kuriais ji teisino tai, kad neįgyvendino Direktyvos 2001/23 „krizės situacijoje“ atsidūrusios įmonės atžvilgiu, nes priešingu atveju „potencialus perėmėjas gali būti atgrasintas įsigyti įmonę, jei jis turėtų palikti perduotos įmonės „perteklinį“ personalą“(42).
65. Nesuprantu, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamą procedūrą galima vertinti kaip nors kitaip nei procedūrą, kurios paskirtis – išsaugoti įmonės veikimą arba jos padalinių gyvybingumą(43), o ne sutelkti dėmesį į turto likvidavimą, siekiant kuo labiau patenkinti kolektyvinius kreditorių reikalavimus(44). Būtent to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kad nemokumo procedūrai būtų galima taikyti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį.
66. Ypač pažymėtinos faktinės aplinkybės, rodančios, kad procedūra truko vos keturis mėnesius. Šiuo laikotarpiu įmonė buvo perduota iš vienos TMD grupės patronuojamosios bendrovės kitai, užtikrinant įmonės veiklos tęstinumą. Neginčijama, kad įmonė toliau vykdė prekybą tuo pačiu adresu; be to, perdavėjas ir perėmėjas buvo saistomi to paties kolektyvinio susitarimo. Atrodo, kad jokia institucija nepriėmė sprendimo dėl turto likvidavimo.
67. Bet kuriuo atveju, nors nemokumo procedūra dažnai naudojama restruktūrizavimo tikslais, ja nesiekiama likviduoti įmonės(45). Jurisprudencijoje seniai patvirtinta, kad procedūros, kurios sukurtos verslo tęstinumui skatinti, siekiant paskui jį atgaivinti, nepatenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies taikymo sritį(46). Taip yra pagrindinėje byloje.
68. Jeigu to pakaktų analizei užbaigti, nedvejodamas siūlyčiau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad atsakovės pensijos išmokas EM ir FL turi garantuoti taip tarsi nemokumo procedūra apskritai nebūtų įvykusi. Vis dėlto taip pat reikia išanalizuoti valstybėms narėms pagal 5 straipsnio 2 dalies a punktą suteiktą diskreciją ir tai, kaip su ja suderinama 1980 m. sausio 17 d. pradėta formuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencija.
b) Atsakymas į klausimą, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalį
69. Pirma, pažymiu, kad 5 straipsnio 2 dalies b punktas šioje analizėje nėra reikšmingas, nes, atrodo, kad pagrindinėje byloje nesutarta „dėl darbuotojų įdarbinimo nuostatų ir sąlygų pakeitimų, kurie skirti išsaugoti įdarbinimo galimybėms garantuojant įmonės, verslo arba įmonės arba verslo dalies išlikimą“.
70. Antra, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą Teisingumo Teismas analizavo daug rečiau nei 5 straipsnio 1 dalį(47). Todėl, nustatydamas šios nuostatos reikšmę, vadovausiuosi (ribota) iki šiol suformuota jurisprudencija ir nuostatos formuluote, kontekstu ir tikslais(48).
71. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto „pagrindinis teiginys [pagrindinė prielaida]“ yra „3 ir 4 straipsnių taikym[as]“(49). Tai dera su nusistovėjusia taisykle, kad Direktyvos 2001/23 nuostatos, kuriomis nustatomos perėmėjui privalomų teisių ir įsipareigojimų išimtys, turi būti aiškinamos griežtai(50).
72. Iš 5 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės ir travaux préparatoires matyti, kad jis buvo įterptas siekiant suteikti valstybėms narėms diskreciją apriboti perdavėjo perduotas teises ir įsipareigojimus ypač tais atvejais, kai pradėta procedūra nesiekiama likviduoti perdavėjo turto.
73. Dėl travaux préparatoires pažymiu, kad remiuosi šios išvados 55 ir 57 punktuose nurodyta medžiaga. Valstybėms narėms buvo leidžiama nustatyti tik „tam tikras nukrypti leidžiančias nuostatas“, kuriomis siekiama užtikrinti nemokių įmonių išlikimą.
74. Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto pradžioje nustatyta: „[j]eigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą) <…>“.
75. Ši formuluotė gali reikšti tik tai, kad, kalbant apie šią bylą, teisės ir įsipareigojimai, perėmėjams perduodami pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalį, taikomi visose nemokumo procedūrose, kurios iškeliamos nesiekiant likviduoti perduodamo turto, kaip tai yra pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į tai, kad valstybei narei nenumatyta aiški galimybė nustatyti kitokias taisykles, kitaip nei Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje, kuri prasideda „[j]eigu valstybės narės nenustato kitaip“. Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto pirmieji žodžiai „[j]eigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu“ reiškia ne valstybėms narėms suteiktą diskreciją, bet faktines ir teisines sąlygas, kurios yra būtinos Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniams taikyti, pavyzdžiui, „perdavimo“ faktas. Valstybė narė savo diskrecija gali naudotis taikant 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus.
76. Šis aiškinimas taip pat atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją(51). Nuo jo nukrypti leidžiančios priemonės, kurias valstybės narės gali nustatyti dėl nemokumo procedūros, kuri pradėta nesiekiant likviduoti perdavėjo, yra aprašytos a punkte.
77. Be to, Vokietija rašytinėse pastabose nurodo, kad pagal Vokietijos teisę taikoma ribota išimtis, susijusi su teisėmis, kurios įgyjamos prieš paskelbiant apie nemokumą, siekiant apsaugoti įmonės atgaivinimą, kaip tai leidžiama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą. Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktas apima būtent ribotas išimtis.
78. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1980 m. sausio 18 d. sprendimas ir vėlesnė jurisprudencija gali būti vertinami kaip nukrypti leidžianti priemonė, kuri šiuo atveju taikoma nemokumo procedūrai, patenkančiai į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto materialinę taikymo sritį. Faktas, kad nukrypti leidžiančios priemonės nebuvo iki tol, kol į Direktyvą 2001/23 įterptas 5 straipsnis, yra nereikšmingas. Valstybės narės nėra įpareigotos imtis konkrečių priemonių direktyvoms įgyvendinti, jeigu priemonės yra teisiškai privalomos(52). Tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencija pradėta formuoti 1980 m. sausio 18 d., t. y. prieš įsigaliojant Direktyvai 2001/23, nesukelia jokių pasekmių, jeigu direktyvą galima įgyvendinti valstybės narės teisėje jau galiojančiomis taisyklėmis(53). Tačiau, kaip paaiškinsiu savo atsakyme į trečiąjį klausimą, jurisprudencija pagrįstas įgyvendinimas gali sukelti problemų, susijusių su ES teisėje nustatytais teisinio tikrumo reikalavimais.
79. Bet kuriuo atveju būtent dėl šių priežasčių siūlau į performuluotą antrąjį klausimą atsakyti taip, kaip nurodyta šios išvados 60 punkte.
3. Dėl trečiojo klausimo
80. Į pirmiau performuluotą trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad pagal 5 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės teisėje leidžiama nustatyti apribojimą, pagal kurį perėmėjas neįpareigojamas mokėti papildomų pensijos išmokų, remiantis darbo stažu, įgytu iki nemokumo procedūros pradžios, jeigu tos išmokos yra teisiškai veiksmingos(54), t. y. atitinkamiems darbuotojams pagal valstybės narės teisę leidžiama imtis priemonių remtis tomis teisėmis valstybės narės teismuose siekiant užtikrinti, kad perdavėjas sumokėtų atitinkamas pensijos išmokas(55). Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar valstybė narė pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija jurisprudencijoje pasinaudojo taip tiksliai ir aiškiai, kad garantuotų teisinį tikrumą.
81. EM atžvilgiu TMD Friction GmbH argumentai akivaizdžiai nėra įtikinami, nes, kaip teigiama EM rašytinėse pastabose, pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto tekstą pensijos išmokos nebuvo „mokėtinos“ (prancūzų k. dues) perdavimo dieną, kaip to reikalaujama pagal šią nuostatą, nes neatsirado aplinkybės, dėl kurios kiltų pareiga mokėti pensijos išmokas, t. y. (EM atveju) nesuėjo pensinis amžius.
82. Kita vertus, FL padėtis sudėtingesnė, nes jis yra buvęs darbuotojas. Nors FL pensinio amžiaus sulaukė paskelbus apie nemokumą (FL į pensiją išėjo 2015 m. liepos 31 d.), bylos medžiagoje taip pat nurodyta, kad FL teisė į pensijos išmokas „įgyta“ tuo metu, kai buvo pradėta nemokumo procedūra. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar nemokumo procedūros pradėjimo dieną FL turėjo teisę iš nemokaus perdavėjo gauti aptariamas papildomas pensijos išmokas, kaip aprašyta šios išvados 80 punkte. Jei taip, perėmėjo atleidimas nuo įpareigojimo mokėti šias išmokas yra suderinamas su Direktyva 2001/23.
83. Žodį „mokėtinas“ galima aiškinti tik kaip reiškiantį momentą, nuo kurio darbuotojas turi teisę gauti senatvės išmokas, pavyzdžiui, įvykus įvykiui, dėl kurio atsiranda teisė į jas. Pritarus Vokietijos rašytinėse pastabose pateiktiems argumentams, kad pareiga mokėti atsižvelgiant į teisę, kuri dar nėra iki galo įgyta, atsiranda kartu su perdavėjo ekonomine našta (t. y. prieš nemokumą), susidarytų neišsprendžiama padėtis, kiek tai susiję su nemokios įmonės turto padalijimu.
84. Tai nedera ne tik su Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktu, bet ir su teisiniu tikrumu ir sklandžiu taisyklės dėl vienodo kreditorių skolų grąžinimo įgyvendinimu. Kaip nurodyta rašytinėse EM pastabose, kadangi EM dar neišėjo į pensiją, jo nuostolius galima tik numatyti – 430 EUR per mėnesį sumą (kuri nėra nereikšminga) palyginti su numatoma profesine pensija, kurios dydis yra 1 300 EUR per mėnesį. Tai skiriasi nuo labai tikslaus FL nuostolių apskaičiavimo – 149,98 EUR.
85. Be to, sąvoką „mokėtinas“ pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą, atsižvelgiant į tai, kad pagal jį ribojamos Direktyvoje 2001/23 nustatytos darbuotojų teisės, reikia aiškinti siaurai(56). Ją taip pat būtina aiškinti tinkamai atsižvelgiant į 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2017/1132 (Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva)(57), kurią valstybės narės į savo nacionalinę teisę privalo perkelti ne vėliau kaip 2021 m. liepos 17 d.(58) Joje nustatyta, kad „[p]revencinio restruktūrizavimo sistema pagal šią direktyvą neturėtų paveikti reikalavimų ir teisių skolininko atžvilgiu, kylančių iš profesinių pensijų sistemų, jei šie reikalavimai ir teisės susikaupė laikotarpiu prieš restruktūrizavimą“(59). Todėl Direktyvą 2001/23 galima aiškinti kaip reiškiančią, kad restruktūrizuojamų įmonių perėmėjams veikiau taikomi maksimalūs, o ne minimalūs įsipareigojimai.
86. Pagal teisinio tikrumo principą reikalaujama, kad valstybės narės teismas taip pat įpareigojamas visais atvejais patikrinti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencija, kuri pradėta formuoti 1980 m. sausio 18 d., gali būti pateisinama ribojimo priemonė, leidžiama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą(60).
87. Nagrinėdamas pensijų išmokų apskaičiavimo tvarką, Teisingumo Teismas neseniai dar kartą patvirtino, kad teisinio tikrumo reikia ypač paisyti tais atvejais, kai taikant taisykles gali atsirasti finansinių pasekmių, todėl pagal ES teisę asmenims suteiktas teises privaloma įgyvendinti pakankamai tiksliai, aiškiai ir nuspėjamai, kad atitinkami asmenys galėtų tiksliai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų bei remtis šiomis teisėmis nacionaliniuose teismuose(61).
88. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo direktyvų, susijusių su dirbančių darbuotojų teisėmis, taip pat nusprendė, kad „kai pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms paliekama teisė nukrypti nuo tam tikrų direktyvos nuostatų, jos turi naudotis savo diskrecija laikydamosi Sąjungos teisės bendrųjų principų, tarp kurių yra teisinio saugumo principas. Šiuo tikslu nuostatas, kuriomis leidžiamos pasirenkamos direktyvoje įtvirtintų principų išimtys, reikia įgyvendinti tiksliai ir aiškiai, kad būtų įvykdyti iš minėto principo kylantys reikalavimai“(62).
89. Iš bylos medžiagos matyti, kad aktyvios priemonės, kurių Vokietija ėmėsi Direktyvai 2001/23 įgyvendinti, orientuotos į Vokietijos civilinio kodekso 613a straipsnį; tai teismo posėdyje patvirtino ir Komisijos atstovas. Teismo posėdyje buvo galima susidaryti įspūdį, kad tarp Direktyvos 2001/23 5 straipsnio ir Vokietijos teisėkūros priemonių nemokumo srityje nėra ryšio. Būtent todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori patikrinti atitiktį šios išvados 87 ir 88 punktuose aptartiems principams.
90. Dėl šių priežasčių į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kaip nurodyta šios išvados 80 punkte.
4. Dėl ketvirtojo klausimo
91. Į ketvirtąjį performuluotą klausimą reikėtų atsakyti taip, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnio reikalavimų įgyvendinimas pagal valstybės narės teisę yra būtina sąlyga taikyti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą. Profesinės senatvės pensijos išmokų, mokamų buvusiam darbuotojui, sumažinimas, atsižvelgiant į jo buvusio darbdavio nemokumą, laikomas akivaizdžiai neproporcingu tais atvejais, kai buvęs darbuotojas gauna mažiau kaip pusę išmokų, pagrįstų įgytomis teisėmis, arba dėl sumažinimo buvęs darbuotojas jau gyvena arba būtų priverstas gyventi žemiau Eurostato nustatytos atitinkamos valstybės narės skurdo rizikos ribos; dėl to turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
92. Direktyvos dėl 2008/94 8 straipsnio, kaip būtinos sąlygos norint sumažinti perėmėjams pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalį nustatytus įpareigojimus, statusas yra nepaneigiamas atsižvelgiant į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto tekstą ir žodį „jeigu“.
93. Kaip paaiškinta pirmiau, Direktyvos 2008/94 8 straipsnis gali būti reikšmingas tik FL atveju, kadangi pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą leidžiama atleisti tik nuo skolų, kurios „mokėtinos“ prieš perdavimą arba nemokumo procedūros pradėjimą, kartu taikant sąlygą, kad pagal valstybės narės teisę suteikiama „apsauga, kuri yra bent jau lygiavertė“ tai, kurią suteikia Direktyva 2008/94. Nuo Sprendimo Robins ir kt.(63) formuojamoje jurisprudencijoje nustatytas proporcingumo patikrinimas, kurį atliekant atsižvelgiama į minimalią pareigą užtikrinti 50 % senatvės išmokų remiantis įgytomis teisėmis į pensiją pagal papildomą profesinės pensijos sistemą(64). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad pagal 8 straipsnį „<…> siekiama užtikrinti darbuotojų interesų apsaugą ilguoju laikotarpiu, nes tokie interesai, kiek tai susiję su jų teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, iš principo išlieka svarbūs visu pensijos laikotarpiu“(65).
94. Svarbu pažymėti, kad Sprendime Robins pirmiau aprašytas principas buvo plėtojamas toliau, atsižvelgiant į 2019 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimą Pensions-Sicherungs-Verein. Teisingumo Teismas nusprendė:
„Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog profesinių senatvės pensijų išmokų, kurios mokamos buvusiam darbuotojui dėl jo ankstesnio darbdavio nemokumo, dydžio sumažinimas laikomas akivaizdžiai neproporcingu, jei, nepaisant to, kad suinteresuotasis asmuo gauna ne mažiau kaip pusę išmokų, kurias lemia jo įgytos teisės, sumos, šis buvęs darbuotojas jau gyvena arba dėl šio sumažinimo [turėtų] gyventi žemiau Eurostat[o] atitinkamai valstybei narei nustatytos skurdo rizikos ribos“(66).
95. Kadangi FL siekia iš atsakovės tik papildomos pensijos, kuri, palyginti su dabar gaunama pensija, būtų 149,48 EUR didesnė, atrodytų, kad ši riba yra pasiekta, visų pirma atsižvelgiant į FL rašytines pastabas, kuriose jis nurodo, kad šis nuostolis sudaro tik 12,8 %, tačiau tai turėtų patikrinti valstybės narės teismas. Be to, FL rašytinėse pastabose pateiktas argumentas, kad nuolaidos, padarytos darbuotojų, pavyzdžiui, FL, užtikrinant įmonės veiklos tęstinumą, yra svarbios tikrinant proporcingumą, pagal jurisprudenciją nėra pripažįstamas.
96. Vis dėlto pažymiu, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje nustatyta pareiga yra esminė minimali garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojus darbdavio nemokumo atveju (3 konstatuojamoji dalis). 8 straipsnis valstybėms narėms yra privalomas, neatsižvelgiant į perėmėjams valstybių narių nustatytas taisykles, susijusias su bendruoju klausimu dėl senatvės, neįgalumo išmokų ir išmokų netekus maitintojo perdavimo pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies a punktą, ir valstybėms narėms 3 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytas minimalias bendro pobūdžio pareigas, susijusias su tokiomis išmokomis.
97. Apibendrinant galima teigti, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis yra papildoma garantija, kuria valstybės narės įpareigojamos „užtikrinti darbuotojams <…> šioje nuostatoje numatytą minimalią apsaugą“(67). Šios pareigos skiriamasis požymis yra apsaugos, kuri ekonominiu požiūriu visiškai nepriklauso nuo nemokaus perdavėjo, nustatymas(68). Ši apsauga darbuotojui suteikiama nepaisant taisyklių dėl pensijų, kurias valstybės narės nustatė pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalį. Tai atitinka vieną iš pagrindinių 8‑ajame dešimtmetyje nustatytų vadinamųjų „restruktūrizavimo direktyvų“ tikslų, t. y. sumažinti neigiamas restruktūrizavimo operacijų socialines pasekmes(69).
98. Todėl į ketvirtąjį performuluotą klausimą reikėtų atsakyti, kaip siūloma šios išvados 91 punkte.
IV. Išvada
99. Taigi siūlau į performuluotus klausimus atsakyti taip:
1. Jeigu pagal valstybės narės teisę ribojamos papildomos profesinės pensijos išmokos darbuotojams, už kurias dėl perdavėjo nemokumo atsako įmonės perėmėjas, atitinkamų darbuotojų teisės perėmėjų atžvilgiu visų pirma reglamentuojamos pagal 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 5 straipsnį.
2. Pagrindinėje byloje nagrinėjama nemokumo procedūra patenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punkto materialinę taikymo sritį.
3. Pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės teisėje leidžiama nustatyti apribojimą, pagal kurį perėmėjas neįpareigojamas mokėti papildomų pensijos išmokų, remiantis darbo stažu, įgytu iki nemokumo procedūros pradžios, jeigu tos išmokos yra teisiškai veiksmingos, t. y. atitinkamiems darbuotojams pagal valstybės narės teisę leidžiama imtis priemonių remtis tomis teisėmis valstybės narės teismuose siekiant užtikrinti, kad perdavėjas sumokėtų atitinkamas pensijos išmokas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar valstybė narė pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija jurisprudencijoje pasinaudojo taip tiksliai ir aiškiai, kad garantuotų teisinį tikrumą.
4. 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94 dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam 8 straipsnio reikalavimų įgyvendinimas pagal valstybės narės teisę yra būtina sąlyga taikyti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies a punktą. Profesinės senatvės pensijos išmokų, mokamų buvusiam darbuotojui, sumažinimas, atsižvelgiant į jo buvusio darbdavio nemokumą, laikomas akivaizdžiai neproporcingu tais atvejais, kai buvęs darbuotojas gauna mažiau kaip pusę išmokų, pagrįstų įgytomis teisėmis, arba dėl sumažinimo buvęs darbuotojas jau gyvena arba būtų priverstas gyventi žemiau Eurostato nustatytos atitinkamos valstybės narės skurdo rizikos ribos; dėl to turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.