Sujungtos bylos C‑674/18 ir C‑675/18
EM
prieš
TMD Friction GmbH
ir
FL
prieš
TMD Friction EsCo GmbH
(Bundesarbeitsgericht prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
2020 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Įmonių perdavimas – Direktyva 2001/23/EB – 3 ir 5 straipsniai – Darbuotojų teisių apsauga – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Perduodančiosios įmonės, kuriai pradėta nemokumo procedūra, nemokumo administratoriaus atliktas perdavimas – Profesinės senatvės pensijos išmokos – Perėmėjo pareigų ribos – Išmokos, kuri turi būti išmokėta pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą, suma, apskaičiuota remiantis darbuotojui nemokumo procedūros pradėjimo momentu mokamu darbo užmokesčiu – Direktyva 2008/94/EB – 8 straipsnis – Tiesioginis poveikis – Sąlygos“
1. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Direktyva 2001/23 – Išimtys – Perdavimas nemokumo procedūroje – Teisminio reorganizavimo procedūra perduodant su teismo priežiūra, vykdoma siekiant išlaikyti visą perdavėjo įmonę ar jos veiklą arba jų dalį – Netaikymas
(Tarybos direktyvos 2001/23 3–5 straipsniai)
(žr. 48–51, 54–57, 60–62 punktus)
2. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Direktyva 2001/23 – Išimtys – Perdavimas vykstant nemokumo procedūrai – Pareiga darbuotojui mokėti pensijos išmokas, kurias lemia jo įgytos teisės pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą – Dalinis perdavimas perėmėjui – Leistinumas
(Tarybos direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalis ir 5 straipsnio 2 dalies a punktas)
(žr. 63–68 punktus)
3. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Direktyva 2001/23 – Išimtys – Perdavimas vykstant nemokumo procedūrai – Pradėjus nemokumo procedūrą atsitikęs įvykis, suteikiantis teisę į senatvės pensiją pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą – Perėmėjo atliekamas teisių ir pareigų, išplaukiančių iš darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, perėmimas – Būsimų teisių netaikymas senatvės pensijai, kuri mokama pagal papildomos profesinės paramos sistemą remiantis laikotarpiais, išdirbtais iki nemokumo procedūros pradėjimo – Leistinumas – Sąlyga – Reikalaujamas minimalios apsaugos lygis
(Tarybos direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalis ir 5 straipsnio 2 dalies a punktas)
(žr. 70–75 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
4. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 2008/94 – Papildomos profesinių pensijų kaupimo sistemos – Teisių į senatvės išmokas apsauga – Reikalaujamas minimalios apsaugos lygis – Pradėjus nemokumo procedūrą atsitikęs įvykis, suteikiantis teisę į senatvės pensiją pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą – Išmokos, kurių perėmėjas neprivalo mokėti – Nemokumo rizikos draudimo įstaigos įsikišimas, apribotas būsimomis teisėmis į šios procedūros pradėjimo momentu galutinai įgytas senatvės išmokas – Sumos, susijusios su šių išmokų dalimi, dėl kurios atsakomybė tenka minėtai įstaigai, nustatymo pagrindas – Reikalaujamo minimalaus apsaugos lygio nesilaikymas – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94 8 straipsnis; Tarybos direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies b punktas)
(žr. 77–80, 85, 86, 91–93 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
5. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 2008/94 – Papildomos profesinių pensijų kaupimo sistemos – Teisių į senatvės išmokas apsauga – Išorės pensijų įstaiga – Galimybė darbuotojui prieš tokią įstaigą remtis tiesiogiai taikomu minėtos direktyvos 8 straipsniu – Sąlygos
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94 8 straipsnis)
(žr. 95, 96 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
Santrauka
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamose bylose laikotarpiais nuo atitinkamai 1996 m. ir 1968 m. du Vokietijos piliečiai dirbo pagal Vokietijos teisę įsteigtoje bendrovėje. Ši bendrovė savo darbuotojams suteikė pensiją pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą. Perleidus minėtos bendrovės veiklą, ieškovų pagrindinėje byloje darbo sutartys buvo perduotos kitai bendrovei, konkrečiai – TMD Friction. Dėl šios bendrovės turto buvo pradėta nemokumo procedūra, tačiau jos veikla buvo tęsiama. Paskui nemokumo administratorius tam tikrą TMD Friction veiklą perleido subjektui, kuris vėliau pasivadino TMD Friction; kita veikla buvo perleista kitai bendrovei – TMD Friction EsCo.
Pensions-Sicherungs-Verein (Pensijų savidraudos draugija), privatinės teisės reglamentuojama įstaiga, užtikrinanti profesinių pensijų mokėjimą darbdaviui Vokietijoje tapus nemokiam, pranešė vienam iš ieškovų pagrindinėje byloje, kad dėl jo amžiaus – 29 metai – nemokumo procedūros pradėjimo momentu jis dar nebuvo įgijęs galutinių teisių į senatvės pensijos išmokas. Tuomet pastarasis pareiškė ieškinį TMD Friction, prašydamas šią įpareigoti jam ateityje, kai sulauks pensinio amžiaus, suteikiančio teisę į išmokas, mokėti senatvės pensiją, kurios dydis bus apskaičiuojamas atsižvelgiant į jo iki nemokumo procedūros pradėjimo išdirbtus laikotarpius. Antrasis ieškovas pagrindinėje byloje nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iš TMD Friction EsCo gauna 145,03 EUR dydžio mėnesinę pensiją pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą. Jis šiai bendrovei pareiškė ieškinį, prašydamas iš jos priteisti didesnę profesinės pensijos išmoką. Abi bendrovės perėmėjos ginčijo ieškinius, teigdamos, kad įmonės perdavimo pradėjus nemokumo procedūrą, susijusią su įmonės perdavėjos turtu, atveju perėmėjas privalo mokėti tik tą profesinės senatvės pensijos dalį, kuri pagrįsta po nemokumo procedūros pradėjimo išdirbtais laikotarpiais. Kadangi ieškiniai buvo atmesti tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijose, ieškovai pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija).
Gavęs minėto nacionalinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pateikė savo išvadą dėl sukauptų teisių į aptariamas senatvės išmokas pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą įmonių, kurioms pradėta nemokumo procedūra, perdavimo atveju, atsižvelgdamas į Direktyvos 2001/23 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(1) 3 ir 5 straipsnius ir į Direktyvos 2008/94(2)dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam 8 straipsnį.
Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad Direktyva 2001/23 siekiama apsaugoti darbuotojus užtikrinant jų teisių apsaugą įmonės pasikeitimo atveju ir kiek įmanoma garantuoti darbo sutarčių arba darbo santykių tęstinumą be pakeitimų perėjus pas perėmėją, tačiau joje nenumatomas visiškas teisės aktų šioje srityje suderinimas. Be to, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad šia direktyva taip pat siekiama užtikrinti, viena vertus, teisingą darbuotojų ir, kita vertus, perėmėjo interesų pusiausvyrą. Kiek tai susiję su minėtos direktyvos nuostatomis dėl įmonės perdavimo po nemokumo procedūros pradėjimo, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis netaikytina pagrindinėje byloje aptariamoms procedūroms, kuriomis siekiama išlaikyti perdavėjo veiklą po jų perdavimo, todėl jos nelaikytinos procedūromis, pradėtomis siekiant likviduoti to perdavėjo turtą. Dėl šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkto Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamiems nacionalinės teisės aktams netaikoma ši nuostata, nes negalima laikyti, kad šie nacionalinės teisės aktai yra susiję su perdavėjui iki perdavimo arba nemokumo procedūros pradėjimo datos tenkančiomis pareigomis. Iš tiesų, nors teisės į senatvės pensiją pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą jau buvo įgyjamos iki nemokumo procedūros pradėjimo, teisė į senatvės pensiją atsiranda tik po šios procedūros pradėjimo atsitikus įvykiui, suteikiančiam teisę į šią išmoką.
Teisingumo Teismas vis dėlto pabrėžia, kad įmonės perdavimo po nemokumo procedūros pradėjimo atveju valstybės narės gali pasiremti leidžiančiomis nukrypti nuostatomis, numatytomis šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje. Teisingumo Teismas pažymi, kad ši nuostata nedraudžia nustatyti dalinio pareigos mokėti darbuotojams pensijos išmokas, kurias lemia pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą įgytos teisės, perdavimo perėmėjui. Darbuotojų apsauga, kiek tai susiję su jų įgytomis ar būsimomis teisėmis, bet kuriuo atveju turi būti bent jau lygiavertė tam apsaugos lygiui, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį.
Taigi Teisingumo Teismas, pirmiausia, nusprendė, kad Direktyva 2001/23, konkrečiai jos 3 straipsnio 4 dalies b punktas, įmonės, kuriai pradėta nemokumo procedūra, perdavimo atveju nedraudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatų, kuriose numatyta, kad po nemokumo procedūros pradėjimo atsitikus įvykiui, suteikiančiam teisę į senatvės pensiją pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą, perėmėjas neatsako už darbuotojo būsimas teises gauti šią pensiją, grindžiamas iki nemokumo procedūros pradėjimo išdirbtais laikotarpiais. Ši išvada vis dėlto siejama su sąlyga, kad, kiek tai susiję su sumos dalimi, dėl kurios perėmėjas neatsako, priemonės, kurių buvo imtasi siekiant apsaugoti darbuotojų interesus, yra bent jau lygiavertės tam apsaugos lygiui, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį.
Teisingumo Teismas, antra, išnagrinėjo nemokumo draudimo įstaigos pareigos apimtį atsižvelgiant į būsimų teisių į senatvės pensiją galutinį (arba ne) pobūdį nemokumo procedūros pradėjimo momentu ir sumos, susijusios su išmokų dalies, dėl kurios atsakomybė tenka nemokumo draudimo įstaigai, apskaičiavimo pagrindą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė, kad remiantis minimalia apsauga, kurios reikalaujama pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį, buvęs darbuotojas, jo darbdaviui tapus nemokiam, turi gauti bent pusę senatvės išmokų, išplaukiančių iš teisių į pensiją, įgytų pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą, ir kad šia nuostata valstybės narės šiuo atveju įpareigojamos kiekvienam buvusiam samdomam darbuotojui užtikrinti bent pusę pagal šią sistemą įgytų teisių į pensiją vertės. Be to, ši minimali apsauga neleidžia akivaizdžiai neproporcingai sumažinti samdomo darbuotojo profesinės senatvės pensijos išmokų, labai pakenkiant suinteresuotojo asmens gebėjimui patenkinti savo poreikius. Taip yra tuomet, kai senatvės išmokos sumažinamos buvusiam darbuotojui, kuris jau gyvena arba dėl šio sumažinimo turi gyventi žemiau Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) atitinkamai valstybei narei nustatytos skurdo rizikos ribos. Atitinkamai nustatant minėtos minimalios apsaugos pareigą, reikalaujama, kad valstybė narė buvusiam darbuotojui, kuriam buvo sumažintos senatvės išmokos, užtikrintų kompensaciją, kuri, nors ir nepadengtų visų patirtų nuostolių, panaikintų jų akivaizdžiai neproporcingą pobūdį. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsniu siekiama užtikrinti darbuotojų interesų apsaugą ilgu laikotarpiu.
Paskui Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad iš šio straipsnio išplaukia, jog išmokos sumą, kurios bent 50 % turi būti pripažinta buvusiam darbuotojui, reikia apskaičiuoti tinkamai šiuo tikslu atsižvelgiant į pas perdavėją išdirbtus laikotarpius, per kuriuos buvo sukauptos teisės į senatvės išmokas, ir į darbuotojo bruto darbo užmokestį tuo momentu, nuo kurio galima naudotis šiomis teisėmis. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kitoks aiškinimas neleistų nustatyti, ar reikia ištaisyti tokio šių buvusiam darbuotojui, kuris jau gyvena arba dėl šio sumažinimo turi gyventi žemiau Eurostato atitinkamai valstybei narei nustatytos skurdo rizikos ribos, mokamų išmokų sumažinimo pasekmes.
Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies b punktas, siejamas su Direktyvos 2008/94 8 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą, kurioje numatyta, kad po pradėtos nemokumo procedūros įvykdyto įmonės perdavimo atsitikus įvykiui, suteikiančiam teisę į pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą mokamas senatvės išmokas, kiek tai susiję su šių išmokų dalimi, už kurią perėmėjas neatsako, viena vertus, pagal nacionalinę teisę paskirta nemokumo draudimo įstaiga neprivalo įsikišti tuomet, kai būsimos teisės į senatvės išmokas šios nemokumo procedūros pradėjimo momentu dar nebuvo galutinai įgytos, jeigu paaiškėja, jog darbuotojai praranda šios nuostatos teikiamą minimalią garantiją. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis jis draudžia nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią siekiant nustatyti sumą, susijusią su šių išmokų dalimi, dėl kurios atsakomybė tenka minėtai įstaigai, ši suma apskaičiuojama remiantis mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu, kurį atitinkamas darbuotojas gavo minėtos procedūros pradėjimo momentu.
Trečia, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/94 8 straipsnio tiesioginiu poveikiu, Teisingumo Teismas priminė savo naujausią jurisprudenciją(3) ir padarė išvadą, kad šis straipsnis gali turėti tokį poveikį ir juo galima pasiremti prieš privatinės teisės reglamentuojamą įstaigą, kurią atitinkama valstybė narė paskyrė kaip įstaigą, atsakingą už darbdavių nemokumo draudimą profesinės pensijos srityje. Vis dėlto šis poveikis siejamas su sąlyga, pirma, atsižvelgiant į šiai įstaigai patikėtą garantinę užduotį ir sąlygas, kuriomis ji ją vykdo, kad minėta įstaiga galėtų būti prilyginta valstybei, ir, antra, kad ši užduotis iš tikrųjų apimtų senatvės išmokų rūšis, kurioms reikalaujama šiame 8 straipsnyje numatytos minimalios apsaugos. Teisingumo Teismas pridūrė, kad nustatyti, ar taip yra pagrindinėse bylose, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.