Language of document : ECLI:EU:C:2018:43

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2018 m. sausio 25 d.(1)

Byla C96/17

Gardenia Vernaza Ayovi

prieš

Consorci Sanitari de Terrassa

(Juzgado de lo Social n° 2 de Terrassa (Terasos darbo ginčų teismas Nr. 2, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Terminuotas įdarbinimas – Direktyva 1999/70/EB – ETUC, UNICE ir CEEP bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principas – Darbo sąlygų sąvoka – Darbuotojo teisė būti grąžintam į darbą po neteisėto atleidimo kaip drausminės nuobaudos – Terminuota darbo sutartis, turinti trumpalaikio darbo sutarties formą – Darbo sutartis viešajame sektoriuje – Skirtingas vertinimas, palyginti su nuolatiniais darbuotojais – Neterminuota nenuolatinio darbo sutartis, kaip tai suprantama pagal Ispanijos teisę“






I.      Įvadas

1.        Ar tai, kad pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis viešojo sektoriaus darbuotojas neturi teisės būti grąžintas į darbą, kai darbdavys neteisėtai nutraukia jo darbo sutartį, nors būtent tokia teisė garantuojama įstatymu nuolatiniams viešojo sektoriaus darbuotojams, laikytina diskriminacija?

2.        Toks iš esmės yra teisinis klausimas, kurį Teisingumo Teismas turi išspręsti šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje. Dar kartą atkreipiamas dėmesys į pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų teisinę padėtį Ispanijoje, šį kartą atsižvelgiant į konkrečią terminuoto įdarbinimo rūšį – „trumpalaikio darbo sutartį“(2) viešajame sektoriuje, vėliau pakeistą į „neterminuotą nenuolatinio darbo sutartį“.

3.        Konkrečiai nagrinėjamas atvejis, kai Ispanijos slaugytoja Gardenia Yolanda Vernaza Ayovi buvo atleista už darbo drausmės pažeidimą ir dabar siekia, kad nacionaliniai teismai nurodytų grąžinti ją į darbą ligoninėje. Ginčijamasi dėl to, ar G. Vernaza Ayovi turi teisę būti grąžinta į darbą kaip nuolatinė viešojo sektoriaus darbuotoja, jeigu paaiškėtų, kad ji buvo atleista neteisėtai. Siekiant įvertinti šį klausimą, be kita ko, svarbu atsižvelgti į darbo viešajame sektoriuje ypatumus.

4.        Ši byla yra viena iš daugelio, kuriose teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl pagal terminuotą darbo sutartį dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principo; keli iš šių prašymų skirti teisės problemoms, kylančioms dėl trumpalaikio darbo sutarčių Ispanijoje, dar bent pora prašymų susiję su kitomis terminuotų darbo sutarčių rūšimis Ispanijoje(3).

5.        Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje gali tapti dar viena dėlionės detale jurisprudencijoje dėl laikinųjų darbuotojų apsaugos nuo piktnaudžiavimo ir diskriminacijos, jau anksčiau tapusios svarbiu socialiniu Europos Sąjungos siekiu.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

6.        Sąjungos teisės pagrindas šioje byloje yra 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis(4) (toliau – Direktyva 1999/70). Kaip nurodyta šios direktyvos 1 straipsnyje, jos tikslas yra įgyvendinti Bendrąjį susitarimą dėl terminuotų darbo sutarčių (toliau – Bendrasis susitarimas), sudarytą 1999 m. kovo 18 d. tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP) ir pateikiamą šios direktyvos priede.

7.        Pagrindinis Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių tikslas – nustatyti „terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikom[us] bendr[uosius] princip[us] bei būtiniaus[ius] reikalavim[us]“ ir, be kita ko, „pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą <…>“(5) Jame išreiškiamas socialinių partnerių siekis „sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams apsaugant juos nuo diskriminavimo“(6).

8.        Bendrasis susitarimas grindžiamas idėja, „kad neterminuotos sutartys yra ir bus bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma“(7). Bendrajame susitarime taip pat pripažįstama, kad „tam tikriems sektoriams, profesijoms ar veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis, kurios gali būti tinkamos tiek darbdaviams, tiek darbuotojams“(8). Taip padedama „toliau siekti geresnės pusiausvyros tarp „lankstaus darbo laiko organizavimo ir darbuotojų socialinės apsaugos““(9).

9.        Bendrojo susitarimo 1 punkte nustatytas jo tikslas:

„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:

a)      pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;

b)      sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“

10.      Dėl taikymo srities Bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalyje nurodyta:

„Šis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.“

11.      Bendrojo susitarimo 3 punkte nustatyti „Apibrėžimai“:

1.      „Šiame susitarime „pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas“ – tai asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, tiesiogiai sudarytą tarp darbdavio ir darbuotojo, arba palaikantis tiesioginius darbo santykius su darbdaviu, kai darbo sutarties ar santykių pabaiga nustatoma pagal tokias objektyvias sąlygas, kaip konkreti diena, konkrečios užduoties įvykdymas ar konkretus įvykis.

2.      Šiame susitarime „panašus nuolatinis darbuotojas“ – tai toje pačioje įmonėje dirbantis darbuotojas, kuris sudarė neterminuotą darbo sutartį arba palaiko neterminuotus darbo santykius ir atlieka tą patį ar panašų darbą (profesines pareigas), tinkamai atsižvelgiant į jo kvalifikaciją ar įgūdžius.

Jei toje pačioje įmonėje nėra panašaus nuolatinio darbuotojo, lyginama atsižvelgiant į taikytiną kolektyvinę sutartį arba, jei tokios sutarties nėra, lyginama atsižvelgiant į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką.“

12.      Bendrojo susitarimo 4 punkto „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“

B.      Nacionalinė teisė

13.      Kalbant apie Ispanijos teisės aktus, svarbios yra Valstybės tarnybos pagrindų statuto(10) normos ir Darbuotojų statuto(11) nuostatos.

 Pagal neterminuotą darbo sutartį, bet ne nuolatinį darbą dirbančių darbuotojų kategorija

14.      Ispanijos valstybės tarnautojai yra arba pareigūnai, arba viešojo sektoriaus darbuotojai.

15.      Viešojo sektoriaus darbuotojai dirba pagal darbo sutartis ir nagrinėjamos bylos tikslais gali būti suskirstyti į šias tris kategorijas:

–        konkurso būdu nuolatiniam darbui įdarbinti sutartininkai, kurių darbo vieta yra užtikrinta,

–        ne konkurso būdu pagal „neterminuotą darbo sutartį ne nuolatinį darbą“ dirbantys sutartininkai ir

–        pagal terminuotą darbo sutartį dirbantys sutartininkai.

16.      Remiantis Tribunal Supremo (Ispanija)(12) jurisprudencija, pagal neterminuotą sutartį, bet ne nuolatinį darbą dirbančiais sutartininkais, kaip apibrėžta antrojoje kategorijoje, be kita ko, gali būti laikomi tokie darbuotojai, kurie buvo priimti į darbą piktnaudžiaujant pagal terminuotas darbo sutartis. Tačiau neterminuoti nenuolatiniai darbo santykiai taip pat gali būti kuriami sudarant trumpalaikio darbo sutartį.

 Neteisėto atleidimo iš darbo dėl darbo drausmės pažeidimo teisinės pasekmės

17.      Pagal Darbuotojų statuto 56 straipsnio 1–2 dalis darbdavys, neteisėtai atleidęs darbuotoją iš darbo, iš esmės gali pasirinkti, ar grąžinti jį į pareigas ir sumokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo atleidimas pripažintas neteisėtu, priėmimo dienos, ar sumokėti kompensaciją, kurią sudaro 33 dienų darbo užmokestis už kiekvienus darbo metus, neviršijant 24 mėnesių darbo užmokesčio dydžio.

18.      Darbuotojų statuto 56 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta tvarka taikoma tiek darbuotojams privačiajame sektoriuje, tiek tam tikroms valstybės tarnautojų kategorijoms: pirma, pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems valstybės tarnautojams, antra, pagal neterminuotas nenuolatinio darbo sutartis dirbantiems valstybės tarnautojams, t. y. antrajai ir trečiajai kategorijoms, nurodytoms 15 punkte.

19.      Išimtis numatyta Valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią reikalaujama grąžinti pagal nuolatinio darbo sutartį dirbantį valstybės tarnautoją į pareigas, jeigu atleidimas iš darbo po drausminės procedūros dėl šiurkštaus pareigų pažeidimo pripažįstamas neteisėtu.

 Trumpalaikio darbo sutartis

20.      Trumpalaikio darbo sutartis yra tam tikros rūšies darbo sutartis, reglamentuojama Darbuotojų statuto įgyvendinimo nuostatose, konkrečiai – Karaliaus dekreto 2720/1998(13) 4 straipsnyje. Ši sutartis gali būti sudaryta siekiant pavaduoti darbuotoją, turintį teisę į darbo vietos išsaugojimą pagal teisės aktus, kolektyvinę sutartį arba darbo sutartį. Ši sutartis taip pat gali būti sudaroma siekiant įdarbinti laikinai, kol vyksta atrankos ar paaukštinimo procedūra dėl nuolatinio darbuotojo įdarbinimo.

III. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

21.      G. Vernaza Ayovi nuo 2006 m. gegužės 30 d. dirbo slaugytoja Ispanijoje. Iš pradžių jos darbdavys buvo Fundació Sant Llàtzer, šiek tiek vėliau su darbo santykiais susijusius įsipareigojimus perėmė Consorci Sanitari de Terrassa(14). Consorci yra Ispanijos viešajam sektoriui priklausantis viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, valdantis Terasos ligoninę. Šioje ligoninėje G. Vernaza Ayovi iš pradžių dirbo ne visą darbo dieną, o vėliau – visą darbo dieną antroje pamainoje.

22.      Iš pradžių G. Vernaza Ayovi darbo santykiai buvo grindžiami pirmąja terminuota trumpalaikio darbo sutartimi, galiojusia nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2006 m. rugpjūčio 14 d., o vėliau nuo 2006 m. rugpjūčio 15 d. – kita taip pat terminuota trumpalaikio darbo sutartimi, kuri 2006 m. gruodžio 28 d. tapo „neterminuotų nenuolatinio darbo santykių“ sutartimi, kaip tai suprantama pagal Ispanijos jurisprudenciją(15).

23.      2011 m. liepos 20 d. G. Vernaza Ayovi paprašė atostogų dėl asmeninių priežasčių; iš pradžių jai buvo suteiktos vienų metų trukmės atostogos, vėliau jos du kartus pratęstos, kiekvieną kartą dar vieniems metams.

24.      Kai G. Vernaza Ayovi 2014 m. birželio 19 d. pateikė prašymą grąžinti ją į darbą, Consorci pranešė, kad jos ankstesnėje darbo srityje kaip tik nėra tinkamų ar lygiaverčių darbo vietų slaugytojams. Tuomet G. Vernaza Ayovi nesėkmingai dalyvavo penkiose vidaus atrankose į laisvas darbo vietas. Galiausiai Consorci įdarbino ją 46,66 % etato antroje pamainoje pagal neterminuotą nenuolatinio darbo sutartį.

25.      Tuomet G. Vernaza Ayovi pareiškė nesutinkanti su darbo sąlygų, kurios buvo taikytos prieš išleidžiant atostogų dėl asmeninių priežasčių, pakeitimais, taip pat nepriėmė 2016 m. gegužės mėn. jai pateikto darbo grafiko.

26.      Kai G. Vernaza Ayovi grafike nurodytu laiku neatvyko į darbą, iš pradžių ji buvo įspėta dėl drausminių priemonių, o vėliau pradėta drausminė procedūra. Vykdant drausminę procedūrą G. Vernaza Ayovi 2016 m. liepos 15 d. atleista iš pareigų už darbo drausmės pažeidimą dėl nepateisinamo neatvykimo į darbą.

27.      2016 m. rugpjūčio 26 d. G. Vernaza Ayovi pateikė Juzgado de lo Social n°2 de Terrassa (Ispanija)(16), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiančiam teismui, ieškinį dėl atleidimo iš pareigų už darbo drausmės pažeidimus. Jos nuomone, atleidimas yra neteisėtas, ji prašo įpareigoti Consorci arba grąžinti ją į darbą iki atleidimo taikytomis darbo sąlygomis ir sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį, arba sumokėti teisės aktuose nustatytą maksimalią kompensaciją.

IV.    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

28.      2017 m. sausio 26 d. nutartimi, gauta 2017 m. vasario 22 d., Juzgado de lo Social n°2 de Terrassa (Terasos darbo ginčų teismas Nr. 2) pateikė Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar reikia manyti, kad kai atleidimas iš darbo už drausmės pažeidimą pripažįstamas neteisėtu, į Tarybos direktyvos 1999/70/EB priede esančio Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalyje numatytą sąvoką „darbo sąlygos“ patenka teisinėje sistemoje numatyti teisiniai padariniai, ypač padariniai, numatyti Ispanijos valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalyje?

2.      Ar pagal Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalį diskriminacine laikytina Ispanijos valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta situacija, kai pagal neterminuotą darbo sutartį dirbančio darbuotojo atleidimas iš darbo už drausmės pažeidimą pripažįstamas nepriimtinu, t. y. neteisėtu, visuomet reikalaujama grąžinti jį į darbą, tačiau jeigu darbuotojas dirba pagal neterminuotą nenuolatinio darbo sutartį arba pagal terminuotą darbo sutartį ir vykdo tas pačias funkcijas, kaip ir pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas, suteikiama galimybė jo negrąžinti į darbą išmokant kompensaciją?

3.      Ar susiklosčius 2 klausime aprašytai situacijai skirtingas vertinimas būtų pateisinamas ne pagal minėtą direktyvą, bet pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnį?“

29.      Per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą Teisingumo Teisme pastabasraštu pateikė Consorci Sanitari de Terrassa, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Toms pačioms suinteresuotosioms šalims, taip pat G. Vernaza Ayovi atstovauta 2017 m. gruodžio 7 d. vykusiame teismo posėdyje.

V.      Teisingumo Teismo jurisdikcija

30.      Ispanija ginčija Teisingumo Teismo kompetenciją nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes darbo santykiai tarp G. Vernaza Ayovi ir Consorci yra reglamentuojami vien privatinės teisės ir jiems negali būti taikoma ginčijama teisės norma dėl įstatymu garantuojamos teisės būti grąžintiems į darbą pagal Valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalį.

31.      Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo. Kadangi tiek Direktyva 1999/70, tiek jos priedas – Bendrasis susitarimas, kaip ir Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis, yra Sąjungos teisės nuostatos, Teisingumo Teismo jurisdikcija atsakyti į pateiktus klausimus nekelia jokių abejonių.

32.      Iš tiesų Ispanija kelia ne tiek Teisingumo Teismo jurisdikcijos, kiek prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo klausimą. Ispanija siekia įrodyti, kad prejudicinis klausimas yra vien hipotetinis, nesusijęs su nacionaliniame teisme nagrinėjamo ginčo faktinėmis aplinkybėmis, ir grindžia tai tvirtinimu, kad tokie darbuotojai kaip G. Vernaza Ayovi apskritai negali remtis Valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalimi.

33.      Būtent tai ir yra svarbiausia problema, kylanti šioje byloje Sąjungos teisės požiūriu: kadangi nacionalinis teisės aktų leidėjas nustatė išimtį pagal neterminuotą darbo sutartį, bet ne nuolatinį darbą dirbantiems valstybės tarnautojams, nenumatydamas jiems teisės būti grąžintiems į darbą pagal Valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalį, kyla klausimas, ar taip nėra diskriminuojami laikinieji darbuotojai. Šis klausimas toli gražu nėra hipotetinis ir į jį reikia atsakyti pateikiant naudingą atsakymą(17).

34.      Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas ir Teisingumo Teismas turi jurisdikciją į jį atsakyti.

VI.    Prejudicinių klausimų vertinimas iš esmės

35.      Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tai, kad pagal terminuotą darbo sutartį dirbanti viešojo sektoriaus darbuotoja neturi teisės būti grąžinta į darbą, kai darbdavys darbo santykius su ja nutraukė neteisėtai, nors būtent tokia teisė garantuojama nacionaliniu įstatymu nuolatiniams viešojo sektoriaus darbuotojams, yra Sąjungos teisėje draudžiama diskriminacija.

36.      Šie klausimai keliami atsižvelgiant į Ispanijos valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalį, kurioje įstatymu garantuojama teisė būti grąžintiems į darbą numatyta tik pagal nuolatinio darbo sutartis dirbantiems valstybės tarnautojams; visiems kitiems darbuotojams taikomas Darbuotojų statuto 56 straipsnis, leidžiantis darbdaviui pasirinkti, ar grąžinti darbuotoją į darbą, ar sumokėti jam kompensaciją, kai atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu.

37.      Šioje byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nenagrinėjamas klausimas, ar G. Vernaza Ayovi iš tikrųjų buvo atleista neteisėtai. Padaryti reikiamas išvadas šiuo klausimu yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pareiga.

A.      Pirminė pastaba dėl Bendrojo susitarimo taikymo srities

38.      Dėl Bendrojo susitarimo taikymo srities Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad jo nuostatos taip pat taikomos pagal terminuotas darbo sutartis valdžios institucijose ar kitose viešojo sektoriaus įstaigose dirbantiems darbuotojams(18) ir kad šie darbuotojai gali tiesiogiai remtis Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalimi nacionaliniuose teismuose prieš tokias įstaigas ar institucijas(19).

39.      Taigi iš esmės Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje įtvirtintu pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principu taip pat gali būti tiesiogiai remiamasi prieš Consorci, viešosios teisės reglamentuojamą juridinį asmenį.

40.      Vis dėlto Consorci pabrėžia, kad tokie darbuotojai kaip G. Vernaza Ayovi yra ne laikinieji darbuotojai, o asmenys, dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį ir nuo pat pradžių negalintys remtis Bendruoju susitarimu. Ispanija kai kuriais klausimais teigia tą patį.

41.      Iš tikrųjų Bendrasis susitarimas taikomas tik pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams. Tai aiškiai nurodyta pačiame pavadinime ir patvirtinta susitarimo taikymo srities apibrėžtyje 2 punkto 1 dalyje: remiantis šia nuostata, Bendrasis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.

42.      Nagrinėjamoje byloje nacionalinis teismas, remdamasis Ispanijos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, teigia, kad tokia darbo sutartis, kokia sudaryta su G. Vernaza Ayovi, pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus laikytina terminuota darbo sutartimi. Teisingumo Teismas pagal suformuotą jurisprudenciją per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą privalo remtis tokia nacionalinės teisės situacija, kokią pristatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, motyvuodamas savo prašymą, ir tokiu teisiniu faktinių aplinkybių pagrindinėje byloje vertinimu, kokiu rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, net jeigu atskiri proceso dalyviai, kaip Consorci ir Ispanija, išreiškia kitokią nuomonę(20).

43.      Be to, tokia darbo sutartis, kaip antai šioje byloje nagrinėjama Ispanijos trumpalaikio darbo sutartis, Sąjungos teisės požiūriu pasižymi visais terminuotos darbo sutarties požymiais. Svarbiausias požymis pagal Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje pateikiamą sąvokos apibrėžtį yra tai, kad darbo santykių pabaiga nustatoma pagal tokias objektyvias sąlygas, kaip konkreti kalendorinė diena, konkrečios užduoties įvykdymas ar konkretus įvykis.

44.      Tiesa, toje trumpalaikio darbo sutartyje, kuri buvo sudaryta su G. Vernaza Ayovi, nebuvo numatyta jokia konkreti darbo santykių pabaigos kalendorinė data. Gali būti, kad darbuotojo, kaip antai G. Vernaza Ayovi, priskyrimas „pagal neterminuotą nenuolatinio darbo sutartį dirbantiems darbuotojams“ pagal nacionalinę teisę sukelia tam tikrą sąvokų painiavą dėl vartojamo būdvardžio „neterminuota“ ir, vertinant paviršutiniškai, galėtų net reikšti nuolatinio darbo santykius.

45.      Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad trumpalaikio darbo sutartis visuomet automatiškai baigiasi dėl konkretaus įvykio: arba grįžus darbuotojui, turinčiam teisę į darbo vietos išsaugojimą, arba pasibaigus konkurso į laisvas nuolatinio darbuotojo pareigas procedūrai. Taigi, kaip matyti iš vartojamo žodžio „nenuolatinis“, tai tikrai nėra nuolatinio darbo santykiai, priešingai nei tam tikram laikotarpiui sudaryta darbo sutartis, kurios pabaiga tiksliai neapibrėžta tik todėl, kad nėra žinoma tiksli kalendorinė data.

46.      Kitaip tariant, akivaizdu, kad tokie darbo santykiai, kokie buvo G. Vernaza Ayovi, baigsis po tam tikro (ir bent numanomai tarp šalių sutarto) įvykio – grįžus nuolatiniam darbuotojui arba įdarbinus naują nuolatinį darbuotoją; tik nenurodyta tiksli šio įvykio data. To pakanka, kad darbo sutartis būtų laikoma terminuota pagal Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalį.

47.      Galiausiai Consorci teigia, kad Bendrasis susitarimas Ispanijos neterminuotoms nenuolatinio darbo sutartims gali būti taikomas tik siekiant skirti sankciją už viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimą sudarant tokios rūšies sutartis. Šį argumentą Consorci grindžia Nutartimi León Medialdea, kurioje buvo nagrinėjamos sankcijos už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis(21).

48.      Vis dėlto šis argumentas taip pat turi būti atmestas. Jis grindžiamas klaidingu Nutarties León Medialdea supratimu. Vien iš aplinkybės, kad nurodytoje nutartyje pirmiausia siekta kovoti su piktnaudžiavimu, negalima daryti išvados, jog Bendrojo susitarimo taikymo sąlyga darbuotojams, kurių darbo santykiai grindžiami Ispanijos trumpalaikio darbo sutartimi, yra piktnaudžiavimas. Negalima ištrinti ribos tarp Bendrojo susitarimo taikymo sąlygų ir šio susitarimo nuostatų, draudžiančių diskriminaciją (4 punktas) ir piktnaudžiavimą (5 punktas).

49.      Taigi tokie darbuotojai kaip G. Vernaza Ayovi, kurių darbo santykiai grindžiami trumpalaikio darbo sutartimi pagal Ispanijos teisę, patenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį.

B.      Sąvoka „darbo sąlygos“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį (pirmasis prejudicinis klausimas)

50.      Pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su „darbo sąlygų“ sąvoka. Šioje sąvokoje išsamiau apibrėžta materialinė draudimo diskriminuoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus taikymo sritis. Pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, kurioje įtvirtintas šis draudimas diskriminuoti, konkrečiai draudžiama taikyti mažiau palankias „darbo sąlygas“ pagal terminuotą darbo sutartį dirbantiems darbuotojams.

51.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tokia darbo sąlyga taip pat gali būti laikoma darbuotojo teisė būti grąžintam į darbą, numatyta ir Ispanijos valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalyje pagal nuolatinio darbo sutartis dirbantiems valstybės tarnautojams, kai atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu.

52.      Su tuo nesutinka vienintelė proceso dalyvė – Ispanijos vyriausybė. Panašiai kaip ir bylose C‑596/14, C‑574/16 ir C‑677/16, ji iš esmės teigia, kad darbo sąlygos pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį suprantamos tik kaip darbo sąlygos(22) siaurąja prasme, o ne kaip kitokios įdarbinimo sąlygos(23), pavyzdžiui, terminuotų darbo sutarčių ar darbo santykių sąlygos ir teisinės pasekmės.

53.      Kaip jau esu nurodžiusi kitose išvadose, su šia nuomone negalima sutikti(24). Remiantis jurisprudencija, lemiamas kriterijus nustatant, ką apima darbo sąlygos pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, yra būtent įdarbinimo kriterijus, t. y. aplinkybė, kad darbuotojui taikomi teisės aktai ar jo reikalaujamos išmokos siejamos su jo ir darbdavio nustatytais darbo santykiais(25).

54.      Bendrojo susitarimo tekstuose skirtingomis kalbomis kartais vartojamas žodžių junginys „darbo sąlygos“, kitais kartais – „įdarbinimo sąlygos“(26), nors nėra akivaizdu, kad taip siekiama pabrėžti dvejopą reglamentavimą. Tokį atskyrimą taip pat būtų sunku suderinti su Bendrojo susitarimo tikslais ir bendra Europos darbo rinkos struktūra.

55.      Bendrojo susitarimo tikslas yra pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą(27). Jis rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams siekiant apsaugoti juos nuo diskriminavimo(28). Pagal suformuotą jurisprudenciją Bendrajame susitarime įtvirtintos ypač svarbios Bendrijos socialinės teisės normos, kuriomis, kaip būtiniausiomis apsauginėmis nuostatomis, naudojimasis turėtų būti užtikrintas kiekvienam darbuotojui(29). Vadinasi, pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principas negali būti aiškinamas siaurai(30).

56.      Be to, siekiant Europos darbo teisės darnos, darbo ar įdarbinimo sąlygų sąvokos aiškinimo negalima atskirti nuo šios sąvokos reikšmės susijusiose Sąjungos teisės nuostatose(31). Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kovos su diskriminacija direktyvas 2000/78/EB(32) ir 2006/54/EB(33), kuriose konkrečiau apibrėžiamas bendrasis vienodo požiūrio principas užimtumo ir profesinėje srityje atsižvelgiant į įvairias diskriminavimo formas, pavyzdžiui, dėl lyties, amžiaus ir seksualinės orientacijos. Šios nuostatos pagal suformuotą jurisprudenciją taip pat apima atleidimo sąlygas(34).

57.      Tas pats pasakytina apie Bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis. Remiantis jurisprudencija, darbo sutarties nutraukimo sąlygos(35) šiame susitarime taip pat patenka į nediskriminavimo principo taikymo sritį, kaip ir tokio nutraukimo pasekmės, pavyzdžiui, su darbo santykiais susiję darbdavio mokėjimai, atliekami darbo sutartyje arba įstatymuose nustatyta tvarka nutraukiant darbo santykius(36).

58.      Šią jurisprudenciją galima nuosekliai taikyti teisei būti grąžintam į darbą, kaip ji apibrėžta Ispanijos valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalyje. Priešingai, nei mano Ispanijos vyriausybė, tam nekliudo tai, kad teisė būti grąžintam į darbą atsiranda kaip įstatyme numatyta neteisėto atleidimo pasekmė. Daugelis kitų teisės normų, susijusių su darbo santykių nutraukimu, kurias Teisingumo Teismas jau yra priskyręs „darbo sąlygų“ sąvokai, taip pat buvo grindžiama nacionalinės teisės aktų nuostatomis(37).

59.      Taigi apibendrinant konstatuotina, kad tiek Bendrasis susitarimas apskritai, tiek konkrečiai jame įtvirtintas nediskriminavimo principas yra taikytini nacionalinės teisės akto nuostatai, reglamentuojančiai viešojo sektoriaus darbuotojų grąžinimą į darbą, kai atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu. Todėl nagrinėjama byla, kurioje ginčijamas būtent toks grąžinimas, patenka į Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalies taikymo sritį.

C.      Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje nustatytas pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principas (antrasis prejudicinis klausimas)

60.      Pagrindinis dėmesys šioje byloje skiriamas antrajam prejudiciniam klausimui. Šiuo klausimu prašoma išaiškinti draudimą diskriminuoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį. Iš esmės teiraujamasi, ar tai, kad viešajame sektoriuje pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams įstatymu negarantuojama teisė būti grąžintiems į darbą, kai pripažįstama, jog darbdavys neteisėtai nutraukė darbo santykius, reiškia, kad šie darbuotojai yra diskriminuojami, palyginti su tokią teisę turinčiais pagal nuolatinio darbo sutartis dirbančiais valstybės tarnautojais.

61.      Pagal suformuotą jurisprudenciją, kurią Teisingumo Teismas jau taikė dėl Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalies, nediskriminavimo principas reiškia, kad panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas(38).

62.      Vis dėlto – priešingai, nei, atrodo, mano Ispanija, – siekiant konstatuoti, kad pažeistas diskriminacijos draudimas, darbdavio ketinimas kaip nors pakenkti ar diskriminuoti nėra būtina sąlyga.

1.      Skirtingas vertinimas

63.      Be abejonės, tai, kad įstatymu garantuojama teisė būti grąžintiems į darbą taikoma tik pagal nuolatinio darbo sutartis dirbantiems valstybės tarnautojams, reiškia skirtingą šios kategorijos darbuotojų ir laikinųjų viešojo sektoriaus darbuotojų vertinimą.

64.      G. Vernaza Ayovi yra viena iš tų viešojo sektoriaus darbuotojų, kuriems taikomos mažiau palankios sąlygos, nes pagal Ispanijos teisę jie neturi įstatymu garantuojamos teisės būti grąžinti į darbą, todėl jų darbdavys savo nuožiūra gali nuspręsti, ar grąžinti juos į darbą; šie darbuotojai yra įdarbinti pagal trumpalaikio darbo sutartį ir, kaip aiškiai kvalifikuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikytini laikinaisiais darbuotojais(39).

65.      Gali būti, kad šia palankesne sąlyga, t. y. įstatymu garantuojama teise į tai, kad būtų grąžinti į darbą, kaip numatyta Valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalyje, apskritai gali pasinaudoti tik nedaugelis darbuotojų Ispanijoje, konkrečiai – tik nuolatiniai valstybės tarnautojai, o daugeliui darbingo amžiaus Ispanijos gyventojų, kaip ir daugeliui dirbančių pagal neterminuotą sutartį, taikoma mažiau palanki Darbuotojų statuto 56 straipsnio nuostata.

66.      Siekiant konstatuoti skirtingą vertinimą, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, pakanka, kad „pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams“ būtų taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu „panašiems nuolatiniams darbuotojams“. Nebūtina, kad visi laikinieji darbuotojai būtų mažiau palankioje padėtyje nei visi nuolatiniai darbuotojai.

67.      Be to, kaip matyti iš Bendrojo susitarimo 3 punkto 2 dalies, skirtingas požiūris visuomet turi būti vertinamas tik toje pačioje įmonėje. Tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, tai reiškia, kad turi būti vadovaujamasi aplinkybėmis Terasos ligoninėje, kuri priklauso Ispanijos viešajam sektoriui ir kurios visi darbuotojai atitinkamai laikytini valstybės tarnautojais.

2.      Situacijų panašumas

68.      Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar nuolatinių valstybės tarnautojų ir laikinųjų viešojo sektoriaus darbuotojų, kuriems taikomos mažiau palankios sąlygos, situacija yra panaši(40). Kaip matyti iš Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalies teksto, pagal Sąjungos teisės aktus draudžiama diskriminuoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, palyginti su panašiais nuolatiniais darbuotojais, tačiau nereikalaujama taikyti vienodų sąlygų nepanašiems pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams ir nuolatiniams darbuotojams(41). Vadinasi, skirtingos neteisėto atleidimo iš darbo teisinės pasekmės, nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti laikomos diskriminuojančiomis pagal terminuotas sutartis dirbančius darbuotojus tik tuo atveju, jei darbuotojų padėtis yra panaši.

69.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pareiga(42) yra įvertinti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų palyginamumą, visų pirma remiantis Bendrojo susitarimo 3 punkto 2 dalies pirmoje pastraipoje pateikta sąvokos „panašus nuolatinis darbuotojas“ apibrėžtimi atsakyti į klausimą, ar šie darbuotojai konkrečioje įmonėje vykdo tą patį ar panašų darbą arba tą pačią ar panašią veiklą. Tai reikia išsiaiškinti atsižvelgiant į visus aspektus, kaip antai darbo pobūdį, reikalaujamą išsilavinimą ir darbo sąlygas(43).

70.      Šioje byloje manytina, kad pagal terminuotą darbo sutartį dirbančios darbuotojos ir tos pačios įstaigos nuolatinių darbuotojų padėtis yra panaši, atsižvelgiant į vykdomas funkcijas, visų pirma – į darbo pobūdį, reikalaujamą išsilavinimą ir darbo sąlygas. Kaip pripažino Consorci, slaugytoja G. Vernaza Ayovi vykdė tas pačias užduotis kaip ir kiti nuolatiniai Terasos ligoninės slaugytojai. Be to, tą patį pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

71.      Kaip neseniai esu nurodžiusi kitoje išvadose(44), vertinant situacijų panašumą nepakanka bendrai palyginti laikinųjų darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų tam tikroje įstaigoje padėtį. Lemiamą reikšmę turi tai, ar laikinieji ir nuolatiniai darbuotojai yra panašioje situacijoje, visų pirma atsižvelgiant į konkretų ginčo dalyką.

72.      Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra potenciali darbuotojo teisė būti grąžintam į darbą pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu. Viena vertus, tokiu grąžinimu siekiama ištaisyti neteisėtą darbdavio veiksmą, kuris yra itin svarbus, nes susijęs su darbo santykių egzistavimu. Kita vertus, tokiu grąžinimu patenkinami teisėti darbuotojo lūkesčiai, kad jo darbo santykiai tęsis įprastą laikotarpį.

73.      Atsižvelgiant į šiuos abu tikslus, pirma, ištaisyti neteisėtą darbdavio veiksmą ir, antra, patenkinti teisėtus darbuotojo lūkesčius, laikinųjų ir nuolatinių darbuotojų padėtis nesiskiria. Egzistuojantys laikinojo darbuotojo darbo santykiai jo darbo sutarties galiojimo laikotarpiu nėra mažiau saugotini negu jo kolegos nuolatinio darbuotojo darbo santykiai. Darbdavys, neteisėtai nutraukdamas galiojančius darbo santykius, nėra mažiau neteisus, kai nutraukiami darbo santykiai su darbuotoju, dirbančiu pagal terminuotą darbo sutartį, nei su nuolatiniu darbuotoju.

74.      Taigi pagal terminuotą sutartį dirbanti darbuotoja, kaip antai G. Vernaza Ayovi, dėl galimo grąžinimo į ligoninę yra panašioje padėtyje kaip pagal nuolatinio darbo sutartį dirbantis tos pačios ligoninės valstybės tarnautojas(45).

75.      Šiuo atveju prieštaravimas, kad nuolatiniai valstybės tarnautojai Ispanijoje dėl konstitucinių priežasčių(46) įdarbinami konkurso būdu, o viešojo sektoriaus darbuotojai, kurie, kaip G. Vernaza Ayovi, dirba pagal trumpalaikio darbo sutartis, yra nepagrįstas.

76.      Apskritai nuolatinių valstybės tarnautojų darbo vietos neabejotinai laikomos saugesnėmis už viešojo sektoriaus darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, darbo vietas, todėl jiems taikomos griežtesnės įdarbinimo sąlygos. Tačiau grąžinimas į darbą po neteisėto atleidimo susijęs ne su tokiomis įdarbinimo sąlygomis, o su tikslu panaikinti atleidimo pasekmes ir atkurti atitinkamo darbuotojo padėtį, kuri būtų buvusi, jei jis nebūtų buvęs atleistas iš darbo.

77.      Kaip teisingai pažymi Komisija, laikinasis darbuotojas grąžinamas į įstaigą tik likusiam terminuotos darbo sutarties laikotarpiui, t. y. trumpalaikio darbo sutarties atveju – kol grįš į darbą anksčiau šias pareigas ėjęs asmuo arba kol baigsis naujo darbuotojo atrankos į šias pareigas procedūra(47). Laikinojo darbuotojo grąžinimas į darbą jokiu būdu nereiškia, kad terminuota darbo sutartis tampa neterminuota arba kad laikinojo darbuotojo padėtis tampa palankesnė, palyginti su jo ankstesne padėtimi.

78.      Kadangi į darbą grąžinamas laikinasis darbuotojas neįgyja nuolatinio valstybės tarnautojo statuso, nėra pagrįsta reikalauti, kad jis laimėtų atrankos procedūrą. Jeigu laikinasis darbuotojas pirma buvo įdarbintas ne konkurso būdu, vargu ar galima reikalauti, kad tas pats darbuotojas, siekdamas tęsti tokią pačią darbinę veiklą, laimėtų konkursą, ypač tokiu atveju kaip šis, kai darbo santykiai buvo nutraukti ne dėl netinkamo darbuotojo elgesio ir prastų rezultatų, o todėl, kad darbdavys neteisėtai atleido darbuotoją iš darbo (su sąlyga, kad tai konstatavo nacionalinis teismas).

79.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad panašios situacijos yra vertinamos skirtingai, kai laikiniesiems viešojo sektoriaus darbuotojams neleidžiama grįžti į darbą pripažinus, kad darbdavys jų darbo sutartį nutraukė neteisėtai, o tokioje situacijoje esantiems nuolatiniams valstybės tarnautojams teisė būti grąžintiems į darbą garantuojama įstatymu.

3.      Pagrindimas

80.      Galiausiai kyla klausimas, ar yra objektyvių priežasčių, dėl kurių skirtingas laikinųjų viešojo sektoriaus darbuotojų ir nuolatinių valstybės tarnautojų vertinimas dėl galimo jų grąžinimo į darbą gali būti pateisinamas.

81.      Europos socialiniai partneriai ir galiausiai Sąjungos teisės aktų leidėjas, atkreipdami dėmesį į objektyvias priežastis, kaip nurodyta, be kita ko, Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, išreiškia pagrindinę mintį, jog darbdaviai negali nustatyti terminuotų darbo santykių tam, kad laikinieji darbuotojai negalėtų pasinaudoti teisėmis, kuriomis naudojasi panašūs nuolatiniai darbuotojai(48).

82.      Argumentuodamos Ispanija ir Consorci remiasi valstybės tarnybos ypatumais, kurie taip pat įtvirtinti Ispanijos Konstitucijoje ir, šių proceso šalių teigimu, leidžia tik nuolatiniams valstybės tarnautojams, bet ne laikiniesiems viešojo sektoriaus darbuotojams suteikti teisę būti grąžintiems į darbą, kai atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu.

83.      Valstybės tarnybos principai, kaip antai etatų principas, pareigybės modelis, reikalavimas dėl įdarbinimo valstybės tarnyboje konkurso būdu, taikomas įdarbinant neterminuotai, savo ruožtu taip pat turi įtakos praktiškai taikant Bendrojo susitarimo nuostatas(49). Bendrajame susitarime aiškiai nurodyta, „kad jį konkrečiai taikant būtina atsižvelgti į specialias nacionalinių, sektorinių ar sezoninių situacijų realijas“(50).

84.      Vis dėlto ne bet koks pagal terminuotą sutartį dirbančių darbuotojų ir panašių nuolatinių darbuotojų skirtingas vertinimas apskritai gali būti pateisinamas valstybės tarnybos ypatumais(51), taip galima pateisinti tik skirtingą vertinimą, kurį lemia būtent minėti ypatumai(52).

85.      Šiuo atveju nėra nieko, kas leistų manyti, kad, siekiant įgyvendinti valstybės tarnybos principus, iš visų laikinųjų viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie buvo neteisėtai atleisti iš tarnybos, būtina atimti teisę į tai, būtų grąžinti į darbą. Kaip jau minėta(53), toks grąžinimas į darbą po neteisėto atleidimo iš darbo nepakeičia laikinojo darbuotojo statuso įstaigoje ir jokiu būdu nereiškia, kad jo terminuoti darbo santykiai tampa neterminuotais.

86.      Vadinasi, suteikus neteisėtai atleistam laikinajam darbuotojui teisę būti grąžintam į darbą nekyla pavojaus pažeisti valstybės tarnybos principus. Toks grąžinimas į darbą neturi jokios įtakos nuolatinių valstybės tarnautojų statusui, be to, grąžintas į buvusias pareigas laikinasis darbuotojas neįgyja pranašumo, kuris prieštarautų valstybės tarnybos principams. Pažymėtina, kad į buvusias pareigas grąžinamas darbuotojas netampa nuolatiniu viešojo sektoriaus darbuotoju apeidamas atrankos procedūrą – jis grįžta į savo darbą tik likusiam terminuotoje darbo sutartyje numatytam laikotarpiui(54).

87.      Aplinkybę, kad laikiniesiems viešojo sektoriaus darbuotojams nėra nustatyta teisė būti grąžintiems į darbą, Ispanija bando pagrįsti išimtiniu Valstybės tarnybos pagrindų statuto 96 straipsnio 2 dalies pobūdžiu, nurodydama, kad visiems darbuotojams taikomoje Darbuotojų statuto 56 straipsnyje įtvirtintoje bendroje taisyklėje nenumatyta teisė būti grąžintiems į darbą.

88.      Vis dėlto šis argumentas taip pat nėra įtikinamas. Pirma, natūralu, kad nediskriminavimo principo taikymas pirmiausia reiškia, jog privilegijos, kuriomis naudojosi tik tam tikrai kategorijai priklausantys asmenys, suteikiamos ir kitai, diskriminuojamai asmenų kategorijai(55). Antra, visuomet atsižvelgiant į konkrečią įstaigą būtina įvertinti, ar šioje įstaigoje iš tikrųjų buvo diskriminuojami pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, o ne apskritai, atsižvelgiant į visus tam tikros valstybės narės darbuotojus (šiuo klausimu žr. Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, taikomą kartu su 3 punkto 2 dalimi). Trečia, skirtingas požiūris į darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas ir neterminuotas darbo sutartis, negali būti pateisinamas tuo, kad toks požiūris yra numatytas bendroje ir abstrakčioje nacionalinės teisės normoje, pavyzdžiui, įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje(56).

89.      Tik tarp kitko paminėsiu, kad teisė būti grąžintam į darbą negali būti remiantis argumentais dėl biudžeto atimta iš visų pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų, įgyjančių vis didesnį svorį dėl įtemptos biudžeto grynųjų pinigų srauto padėties daugelyje valdžios institucijų valstybėse narėse. Tokio pateisinimo pripažinimas prilygtų neteisėtų viešojo sektoriaus darbdavių veiksmų, šiuo atveju – neteisėto terminuotų darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva nepasibaigus darbo sutarties galiojimo laikotarpiui – toleravimui. Be to, tai reikštų, kad biudžeto drausmė taikoma tik laikiniesiems darbuotojams; tai akivaizdžiai prieštarautų pagrindiniam Bendrojo susitarimo tikslui apsaugoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus nuo diskriminacijos(57). Todėl logiška, kad diskriminacija pagal suformuotą jurisprudenciją nėra pateisinama vien su biudžetu susijusiais argumentais, nors jais gali būti grindžiamas valstybės narės socialinės politikos pasirinkimas ir jie gali daryti įtaką priemonių, kurių ketina imtis valstybė, pobūdžiui ir apimčiai(58).

4.      Baigiamosios pastabos

90.      Pripažįstu, kad neteisėtai atleistų laikinųjų darbuotojų grąžinimas į buvusias pareigas kai kuriais atvejais gali sukelti neįveikiamų praktinių sunkumų.

91.      Viena vertus, gali būti atvejų, kai tolesnis bendradarbiavimas tarp darbuotojo ir darbdavio abiem šalims ar bent vienai iš jų tampa nebeįmanomas, visų pirma tais atvejais, kai objektyvūs faktai rodo, kad pasitikėjimo ryšys tarp jų yra sunaikintas.

92.      Kita vertus, visų pirma dėl teisminių procesų trukmės gali susiklostyti situacija, kai tik pasibaigus numatytam terminuotos darbo sutarties laikotarpiui konstatuojama, kad atitinkamas asmuo turi būti grąžintas į darbą. Jei, pavyzdžiui, kolega, kurio nebuvimo laikotarpiu buvo sudaryta trumpalaikio darbo sutartis, jau grįžo į darbą, atleistas laikinasis darbuotojas turėtų būti grąžinamas į galimai nesuplanuotą darbo vietą, o tai galėtų pažeisti viešosios tarnybos principus.

93.      Tiek negalėjimas toliau bendradarbiauti, tiek aplinkybė, kad ginčijama darbo vieta tapo užimta, gali būti objektyvi priežastis atsisakyti grąžinti laikinąjį darbuotoją į darbą ir atitinkamai sumokėti jam tik kompensaciją.

94.      Vis dėlto atimant teisę būti grąžintiems į darbą iš visųbe išimties neteisėtai atleistų laikinųjų viešojo sektoriaus darbuotojų būtų viršijama tai, kas yra būtina siekiant išspręsti tokias problemas.

95.      Šiuo atveju Teisingumo Teismui, pavyzdžiui, nebuvo pateikta duomenų, kad Consorci nebegalėjo tęsti terminuotų darbo santykių su G. Vernaza Ayovi iki sutartyje numatyto termino pabaigos arba kad G. Vernaza Ayovi darbo vieta jau buvo užimta.

5.      Tarpinė išvada

96.      Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tvarka, pagal kurią leidžiama visiems pagal terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje dirbantiems darbuotojams nesuteikti įstatymu garantuojamos teisės būti grąžintiems į darbą, kai darbo santykiai nutraukiami neteisėtai, nors tokia teisė suteikiama nuolatiniams valstybės tarnautojams, laikytina pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį draudžiama diskriminacija.

D.      Lygybės prieš įstatymą principas pagal Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnį (trečiasis prejudicinis klausimas)

97.      Trečiuoju, paskutiniu, klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar „skirtingas vertinimas susiklosčius tokiai pačiai situacijai būtų pateisinamas ne pagal minėtą direktyvą, bet pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnį“.

98.      Iš esmės šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar, kai teisė būti grąžintiems į darbą viešajame sektoriuje darbdaviui neteisėtai atleidus iš darbo suteikiama tik nuolatiniams, bet ne laikiniesiems darbuotojams, tai yra diskriminacija, draudžiama pagal Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnį.

99.      Remiantis Sąjungos teisėje įtvirtintu bendruoju vienodo požiūrio principu, dabar taip pat įtvirtintu Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, pagal suformuotą jurisprudenciją reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas yra objektyviai pagrįstas(59).

100. Tebenagrinėjamoje byloje Grupo Norte Facility neseniai turėjau galimybę padaryti išvadą, kad turinio atžvilgiu bendrasis Sąjungos teisės vienodo požiūrio principas reiškia ne ką kita, o tik specialųjį nediskriminavimo principą pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį (taip pat žr. Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 2 dalį)(60). Todėl Teisingumo Teismas vertina priemones, kurioms taikoma kovos su diskriminacija direktyva, taip pat tik atsižvelgdamas į šią direktyvą ir nenagrinėja jų pagal pirminės teisės principus, kurie konkrečiau apibrėžiami direktyvoje(61).

101. Kadangi nagrinėjant antrąjį klausimą jau buvo analizuota Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis, atskirai atsakyti į trečiąjį klausimą šiuo atveju nebūtina.

VII. Išvada

102. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de lo Social n° 2 de Terrassa (Terasos darbo ginčų teismas Nr. 2, Ispanija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikiamo Direktyvos 1999/70/EB priede, 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje dirbantys darbuotojai yra diskriminuojami nesuteikiant jiems įstatymu garantuojamos teisės būti grąžintiems į darbą, kai darbdavys jų darbo santykius nutraukia neteisėtai, nors tokia teisė suteikiama nuolatiniams valstybės tarnautojams.


1      Originalo kalba: vokiečių.


2      Ispanų kalba contrato de trabajo de interinidad.


3      Konkrečiai su trumpalaikio darbo sutartimi visų pirma susijęs 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683) (de Diego Porras I), tebenagrinėjama byla de Diego Porras (C‑619/17) (de Diego Porras II), taip pat tebenagrinėjama byla Montero Mateos (C‑677/16). Pastarojoje byloje, taip pat byloje Grupo Norte Facility (C‑574/16) 2017 m. gruodžio 20 d. pateikiau išvadą (EU:C:2017:1022 ir EU:C:2017:1021). Be to, atkreiptinas dėmesys į tebenagrinėjamą bylą Rodríguez Otero (C‑212/17).


4      OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368.


5      Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamoji dalis.


6      Bendrojo susitarimo preambulės trečia pastraipa.


7      Bendrojo susitarimo preambulės antra pastraipa; taip pat žr. jo bendrosios dalies 6 punktą.


8      Bendrojo susitarimo bendrosios dalies 8 punktas; taip pat žr. jo preambulės antrą pastraipą.


9      Bendrojo susitarimo preambulės pirma pastraipa; taip pat žr. jo bendrosios dalies 3 ir 5 punktus.


10      Texto refundido de la Ley del Estatuto Básico del Empleado Público, aprobado por el Real Decreto Legislativo 5/2015 (Įstatymo galią turinčiu karaliaus dekretu 5/2015 patvirtintos naujos redakcijos Įstatymas dėl Viešosios tarnybos pagrindų statuto) (BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d., p. 103105).


11      2015 m. spalio 23 d. Texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores, aprobado por el Real Decreto Legislativo 2/2015 (Įstatymo galią turinčiu karaliaus dekretu 2/2015 patvirtintos naujos redakcijos Įstatymas dėl Darbuotojų statuto) (BOE, Nr. 255, 2015 m. spalio 24 d., p. 100224).


12      Aukščiausiasis Teismas (Ispanija).


13      1998 m. gruodžio 18 d. Real Decreto 2720/1998 por el que se desarrolla el artículo 15 del Estatuto de los Trabajadores en materia de contratos de duración determinada (Karaliaus dekretas 2720/1998 dėl Darbuotojų statuto 15 straipsnio taikymo terminuotų darbo sutarčių srityje) (BOE Nr. 7, 1999 m. sausio 8 d., p. 568).


14      Terasos sveikatos srities susivienijimas.


15      Žr. šios išvados 15 ir 16 punktus.


16      Terasos darbo ginčų teismas Nr. 2 (Ispanija).


17      Taip pat žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Carratù (C‑361/12, EU:C:2013:830, 24 punktas).


18      2006 m. liepos 4 d. Sprendimas Adeneler ir kt. (C‑212/04, EU:C:2006:443, 54–57 punktai), 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso (C‑307/05, EU:C:2007:509, 25 punktas), 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Gavieiro Gavieiro ir Iglesias Torres (C‑444/09 ir C‑456/09, EU:C:2010:819, 38–40 punktai) ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Mascolo ir kt., (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 67 punktas).


19      2008 m. balandžio 15 d. Sprendimas Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 68 punktas) ir 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas (Carratù, C‑361/12, EU:C:2013:830, 28 punktas).


20      Žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimą van Delft ir kt. (C‑345/09, EU:C:2010:610, 114 punktas), 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Târșia (C‑69/14, EU:C:2015:662, 13 punktas), 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimą M.A.S. ir M.B. (C‑42/17, EU:C:2017:936, 24 punktas).


21      2014 m. gruodžio 11 d. Nutartis León Medialdea (C‑86/14, EU:C:2014:2447, 41 punktas).


22      Ispanų kalba condiciones de trabajo.


23      Ispanų kalba condiciones de empleo.


24      Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Grupo Norte Facility (C‑574/16, EU:C:2017:1022, 39–43 punktai) ir išvadą byloje Montero Mateos (C‑677/16, EU:C:2017:1021, 34–38 punktai).


25      2010 m. birželio 10 d. Sprendimas Bruno ir Pettini (C‑395/08 ir C‑396/08, EU:C:2010:329, 45 ir 46 punktai), 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Carratù (C‑361/12, EU:C:2013:830, 35 punktas), 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 25 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 28 punktas).


26      Pavyzdžiui, Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalies tekste vokiečių kalba vartojami ne žodžiai Arbeitsbedingungen (darbo sąlygos), o Beschäftigungsbedingungen (įdarbinimo sąlygos). Tas pats pasakytina, pavyzdžiui, apie tekstą prancūzų (conditions d’emploi), italų (condizioni di impiego), portugalų (condições de emprego) ir anglų (employment conditions) kalbomis.


27      Bendrojo susitarimo 1 punkto a papunktis ir Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamoji dalis.


28      Bendrojo susitarimo preambulės trečia pastraipa.


29      2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso (C‑307/05, EU:C:2007:509, 27 ir 38 punktai), taip pat 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimas Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 114 punktas) ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 24 punktas).


30      2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso (C‑307/05, EU:C:2007:509, 38 punktas kartu su 37 punktu), 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimas Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 114 punktas) ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 24 punktas).


31      Taip pat žr. 2010 m. birželio 10 d. Sprendimą Bruno ir Pettini (C‑395/08 ir C‑396/08, EU:C:2010:329, 45 ir 46 punktai).


32      2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79).


33      2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, 2006, p. 23).


34      Žr., be kita ko, 1982 m. vasario 16 d. Sprendimą Burton (19/81, EU:C:1982:58, 9 punktas), 2004 m. birželio 8 d. Sprendimą Österreichischer Gewerkschaftsbund (C‑220/02, EU:C:2004:334, 36 punktas) ir 2010 m. spalio 12 d. Sprendimą Ingeniørforeningen i Danmark (C‑499/08, EU:C:2010:600, 21 punktas).


35      2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 27–29 punktai).


36      2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Carratù (C‑361/12, EU:C:2013:830, 35–37 punktai) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 29–32 punktai).


37      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 31 ir 32 punktai); be to, žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Carratù, (C‑361/12, EU:C:2013:830, 35–37 punktai, taip pat punktai dėl kompensavimo tvarkos) ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimą Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 27–29 punktai dėl įspėjimo apie atleidimą termino).


38      2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Rosado Santana (C‑177/10, EU:C:2011:557, 65 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 35 punktas).


39      Žr. šios išvados 42 punktą.


40      Taip pat žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Carratù (C‑361/12 EU:C:2013:830, 43 punktas), 2014 m. kovo 13 d. Sprendimą Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 30 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 39 ir 40 punktai).


41      2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Carratù (C‑361/12 EU:C:2013:830, 42 punktas), 2014 m. balandžio 30 d. Nutartis D’Aniello ir kt. (C‑89/13, EU:C:2014:299, 28 punktas); taip pat žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Valenza (sujungtos bylos C‑302/11–C‑305/11, EU:C:2012:646, 48 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendime de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 39 ir 40 punktai) išreikštas mintis.


42      2012 m. spalio 18 d. Sprendimas Valenza (sujungtos bylos C‑302/11–C‑305/11, EU:C:2012:646, 43 punktas), 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 32 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 42 punktas).


43      2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Rosado Santana (C‑177/10, EU:C:2011:557, 66 punktas) ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 31 punktas), taip pat 2011 m. kovo 18 d. Nutartis Montoya Medina (C‑273/10, EU:C:2011:167, 37 punktas) ir 2017 m. vasario 9 d. Nutartis Rodrigo Sanz (C‑443/16, EU:C:2017:109, 38 punktas); tuo pačiu klausimu žr. 1995 m. gegužės 31 d. Sprendimą Royal Copenhagen (C‑400/93, EU:C:1995:155, 33 punktas).


44      Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Grupo Norte Facility (C‑574/16, EU:C:2017:1022, 49–52 punktai) ir išvadą byloje Montero Mateos (C‑677/16, EU:C:2017:1021, 44–47 punktai).


45      Šiuo aspektu nagrinėjama byla iš esmės skiriasi nuo tebenagrinėjamų bylų Grupo Norte Facility ir Montero Mateos, kuriose, remdamasi visiškai kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis, pasiūliau Teisingumo Teismui neigiamai atsakyti į klausimą dėl laikinųjų ir nuolatinių darbuotojų padėties panašumo; šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Grupo Norte Facility (C‑574/16, EU:C:2017:1022, 46–62 punktai) ir išvadą byloje Montero Mateos (C‑677/16, EU:C:2017:1021, 41–60 punktai).


46      Įsidarbinimui Ispanijos valstybės tarnyboje taikomi lygybės, tinkamumo ir gebėjimo principai (Žr. Ispanijos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį ir 103 straipsnio 3 dalį).


47      Problemos, kai grąžinimas į darbą tampa neįmanomas, pavyzdžiui, grįžus į pareigas ankstesniam darbuotojui, nagrinėjimui skyriau šios išvados 90–95 punktus.


48      2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso (C‑307/05, EU:C:2007:509, 37 punktas), 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Carratù (C‑361/12, EU:C:2013:830, 41 punktas) ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimas Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 23 punktas).


49      Šiuo klausimu žr. mano išvadą sujungtose bylose Angelidaki ir kt. (C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2008:686, 117 punktas), taip pat išvadą byloje Adeneler ir kt. (C‑212/04, EU:C:2005:654, 85 ir 86 punktai); šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą bylose Marrosu ir Sardino ir Vasallo (C‑53/04 ir C‑180/04, EU:C:2005:569, 42 ir 43 punktai).


50      Bendrojo susitarimo preambulės trečia pastraipa; taip pat žr. jo bendrosios dalies 10 punktą.


51      Taip pat šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Marrosu ir Sardino (C‑53/04, EU:C:2006:517, 45 punktas), Sprendimą Vassallo (C‑180/04, EU:C:2006:518) ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 70 punktas), kuriame Teisingumo Teismas neišsiplėsdamas priduria: „jei tai objektyviai pateisinama“.


52      Šiuo klausimu taip pat žr. mano nuomonę byloje Komisija / Strack (peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:573, 66–68 punktai).


53      Žr. šios išvados77 ir 78 punktus.


54      Taip pat žr. šios išvados77 punktą.


55      Suformuota jurisprudencija. Žr., be kita ko, 2007 m. birželio 21 d. Sprendimą Jonkman ir kt. (C‑231/06–C‑233/06, EU:C:2007:373, 39 punktas) ir 2016 m. liepos 13 d. Sprendimą Pöpperl (C‑187/15, EU:C:2016:550, 46 punktas).


56      2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Del Cerro Alonso (C‑307/05, EU:C:2007:509, 57 punktas), 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Gavieiro ir Iglesias Torres (C‑444/09 ir C‑456/09, EU:C:2010:819, 54 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683, 46 punktas).


57      Pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai neturi būti vertinami mažiau palankiai vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius; taip pat žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Gavieiro Gavieiro ir Iglesias Torres (C‑444/09 ir C‑456/09, EU:C:2010:819, 56 ir 57 punktai), 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Valenza (C‑302/11–C‑305/11, EU:C:2012:646, 52 punktas) ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimą Nierodzik (C‑38/13, EU:C:2014:152, 37 ir 38 punktai).


58      1994 m. vasario 24 d. Sprendimas Roks ir kt. (C‑343/92, EU:C:1994:71, 35 punktas, taip pat jį papildantys 36 ir 37 punktai), 2003 m. kovo 20 d. Sprendimas Kutz‑Bauer (C‑187/00, EU:C:2003:168, 59 punktas, taip pat jį papildantys 60 ir 61 punktai) ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 110 punktas).


59      2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt. (C‑127/07, EU:C:2008:728, 23 punktas), 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija (C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 55 punktas) ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimas Persidera (C‑112/16, EU:C:2017:597, 46 punktas).


60      Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Grupo Norte Facility (C‑574/16, EU:C:2017:1022, 82 punktas).


61      Taip pat šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 7 d. Sprendimą Tyrolean Airways Tiroler Luftfahrt Gesellschaft (C‑132/11, EU:C:2012:329, 21–23 punktai), susijusį su Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu.