Byla T‑156/11

Since Hardware (Guangzhou) Co., Ltd

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Kinijos kilmės lyginimo lentų importas – Procedūros dėl vienintelės bendrovės pradėjimas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatytas trijų mėnesių terminas – Įrodinėjimo pareiga – Žalos nustatymas“

Santrauka – 2012 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas

1.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Tyrimo pradžia – Tiriamosios įmonės – Galimybė pradėti antidempingo procedūrą vienintelio gamintojo atžvilgiu

(1994 m. Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VI straipsnio 1 dalis; Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (1994 m. antidempingo kodeksas) 1 straipsnis, 5 straipsnio 2 dalies ii papunktis, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6 straipsnio 7 dalis, 6 straipsnio 10 dalis ir 9 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnio 1, 2, 7 ir 9 dalys, 9 straipsnio 3–6 dalys ir 17 straipsnis)

2.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Veiksnių, kuriais remiantis buvo nustatyti antidempingo muitai, peržiūra – Pasaulio prekybos organizacijos pranešimas, kuriuo eksportuotojas pašalintas iš antidempingo priemonių, priimtų atlikus pradinį tyrimą, taikymo srities ir draudžiantis peržiūras – Institucijų pradėtas naujas tyrimas šio eksportuotojo atžvilgiu – Leistinumas – Sąlygos

(Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo 5 straipsnio 8 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnis)

3.      Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Metodai – Aiškinimas atsižvelgiant į Bendrijos sudarytus tarptautinius susitarimus – Reglamento Nr. 1225/2009 aiškinimas atsižvelgiant į 1994 m. GATT antidempingo kodeksą

(1994 m. Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VI straipsnio 1 dalis; Sutartis dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (1994 m. antidempingo kodeksas); Tarybos reglamentas Nr. 1225/2009)

4.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Tyrimo nutraukimas – Mažesnis nei 2 % dempingo skirtumas – Naujo tyrimo pradėjimas – Institucijų diskrecija

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 9 straipsnio 3 dalis)

5.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Naujo tyrimo pradėjimas – Peržiūros procedūra – Analizė, kurią institucijos privalo atlikti – Apimtis

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 3 dalis)

6.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Antidempingo muito nustatymas – Taikymo trukmė – Tarybos diskrecija

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 11 straipsnio 1 ir 2 dalys)

7.      Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Sąvoka

(SESV 263 straipsnis)

8.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Daugetas – Institucijų diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos – Ne visų su Sąjungos pramonės situacija susijusių veiksnių ir rodiklių nagrinėjimas – Atsižvelgimas tik į tiriamam atvejui reikšmingus veiksnius – Akivaizdi vertinimo klaida – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 5 dalis)

9.      Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Bylos dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Abstraktus paaiškinimas – Nepriimtinumas

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)

10.    Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies b punktą – Sąlygų, leidžiančių gamintojui gauti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą, vertinimo procedūra – Komisijos viršytas šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje įtraukoje numatytas trijų mėnesių terminas – Pasekmės

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punktas)

11.    Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies b punktą – Su rinkos ekonomikos šalimis susijusių taisyklių taikymas – Taikymas tik gamintojams, tenkinantiems šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytas kumuliacines sąlygas

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punktas)

12.    Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies b punktą – Su rinkos ekonomikos šalimis susijusių taisyklių taikymas – Institucijų diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos – Gamintojams tenkanti įrodinėjimo našta

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai)

1.      Nors per antidempingo procedūrą tiriami iš principo visi iš kurios nors trečiosios valstybės importuojami tam tikros kategorijos produktai, Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnio 1, 2, 7 ir 9 dalių bei 17 straipsnio tekstu negalima pagrįsti tvirtinimo, kad antidempingo procedūros jokiomis aplinkybėmis negalima inicijuoti vienintelio gamintojo atžvilgiu. Be to, Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies negalima aiškinti kaip draudžiančios Sąjungos institucijoms, jei skundas joms tinkamai pateiktas ir jame yra dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymų, inicijuoti procedūrą vienintelio gamintojo atžvilgiu, kai atliekant ankstesnį tyrimą konstatuota, kad minėto gamintojo dempingo skirtumas yra nulinis arba de minimis ir kai antidempingo priemonės taikomos visiems kitiems atitinkamo produkto gamintojams.

Taip pat Reglamento Nr. 1225/2009 9 straipsnio 4 dalyje nurodant, kad antidempingo muitas įvedamas, kai galutinai nustatyti faktai patvirtina, jog vykdomas dempingas, juo padaryta žala ir dėl Bendrijos interesų reikia imtis veiksmų, nenumatyta jokio reikalavimo dėl bendrovių, kurių atžvilgiu reikia nustatyti tuos faktus ir gali reikėti nustatyti antidempingo muitą, skaičiaus. Kalbant apie šio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antru sakiniu nustatytą pareigą reglamente, kuriuo nustatomas muitas, tiksliai apibrėžti muitą kiekvienam tiekėjui arba, jeigu tai nepraktiška, atitinkamo tiekėjo valstybei, žodžius „kiekvienam tiekėjui“ reikia aiškinti kaip apibūdinančius kiekvieną tiekėją, kurio atžvilgiu vykdoma procedūra. Taigi šioje nuostatoje nereikalaujama, kad muitai būtų nustatyti visiems atitinkamos trečiosios šalies tiekėjams. Tokį aiškinimą patvirtina ir 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (Antidempingo kodeksas) 9 straipsnio 2 dalies tekstas, kuriame aiškiai nurodyta: „institucijos įvardija tiriamosios prekės tiekėją ar tiekėjus“.

Beje, negalima laikyti, kad iš Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio 1 dalies arba Antidempingo sutarties 1 straipsnio išplaukia, jog niekada negalima inicijuoti procedūros dėl vienintelio gamintojo. GATT VI straipsnio 1 dalyje nekalbama nei apie procedūros pradėjimą, nei apie gamintojų, kurių atžvilgiu tokios procedūros gali būti vykdomos, skaičių. Antidempingo sutarties 5 straipsnio 2 dalies ii papunktyje ir 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 7 ir 10 dalyse bei 9 straipsnio 2 dalyje irgi nėra nurodyta gamintojų, dėl kurių galima inicijuoti procedūrą, skaičiaus apribojimų.

(žr. 65, 68, 74, 76, 77, 92 ir 93 punktus)

2.      Pasaulio prekybos organizacijos apeliacinės tarybos pranešimas, kuriame konstatuojama, kad vieno eksportuotojo dempingo skirtumas, kaip nustatyta per pirminį tyrimą, nebuvo didesnis už de minimis ir dėl to šis eksportuotojas turėtų būti pašalintas iš galutinės antidempingo priemonės taikymo srities be galimybės jo atžvilgiu atlikti peržiūrą, negali trukdyti Sąjungos institucijoms inicijuoti naują procedūrą tokio eksportuotojo atžvilgiu tuo atveju, kai joms tinkamai pateiktas skundas su dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymais.

Vien todėl, kad atitinkamam gamintojui netaikoma antidempingo priemonė ir jų eksportas atleistas nuo muito, jų atžvilgiu negalima atlikti peržiūrų, nes jos vykdomos dėl sumokėtų muitų arba dėl būtinybės toliau taikyti muitus, todėl negali būti taikomos gamintojams, kurių skirtumas yra de minimis.

(žr. 80, 82 ir 83 punktus)

3.      Sąjungos aktai turi būti aiškinami kuo labiau atsižvelgiant į tarptautinę teisę, ypač kai tokiais aktais būtent siekiama įgyvendinti Bendrijos sudarytą tarptautinį susitarimą, kaip yra Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 1225/2009, priimto siekiant įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus pagal Sutartį dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo atveju. Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė Sąjungos antrinės teisės atžvilgiu reikalauja ją aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į šiuos susitarimus.

(žr. 108 ir 109 punktus)

4.      Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 1225/2009 9 straipsnio 3 dalyje numatyta paprasta galimybė, o ne pareiga institucijoms vykdyti peržiūrą, kai nustatyta, jog eksportuotojo skirtumas yra de minimis. Iš tiesų iš šios nuostatos matyti, kad tų individualių eksportuotojų, dėl kurių per tyrimą konstatuota, kad jų dempingo skirtumas yra de minimis, atžvilgiu tyrimas nedelsiant baigiamas, bet tiktai tyrimas, be to, jie išlieka antidempingo procedūrų objektai ir jų atžvilgiu gali būti atliktas pakartotinis tyrimas, vėliau atliekant bet kurią peržiūrą.

Šiuo atžvilgiu matyti, kad veiksmažodžio „galėti“ vartojimas reiškia, jog institucijos turi galimybę, o ne pareigą atlikdamos peržiūrą atlikti naują tyrimą gamintojo, kurio dempingo skirtumas buvo de minimis, atžvilgiu. Ši nuostata suteikia institucijoms diskreciją per peržiūrą nuspręsti imtis naujo tyrimo individualių eksportuotojų, kurių dempingo skirtumas buvo mažesnis nei 2 %, atžvilgiu.

(žr. 110–112 punktus)

5.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 119–123 punktus)

6.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 125 ir 126 punktus)

7.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 130 punktą)

8.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 134–143, 148 punktus)

9.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 153 punktą)

10.    Iš principo kiekvienas sprendimas dėl rinkos ekonomikos režimo pagal Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą turi būti priimtas per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios ir jame nustatytas statuso galiojimo laikotarpis turi apimti visą šio tyrimo laikotarpį. Tačiau, viena vertus, dabartiniu Sąjungos teisės vystymosi etapu, atsižvelgiant į Sąjungos teismo pateiktą šios nuostatos aiškinimą, vien tai, kad sprendimas priimtas pažeidus šį terminą, dar nereiškia, jog reikia panaikinti reglamentą, kuriuo nustatyti antidempingo muitai, ir, kita vertus, vykstant procedūrai tokį sprendimą galima pakeisti, jei pasitvirtina, kad jis klaidingas.

Dėl trijų mėnesių termino praleidimo reglamentas gali būti panaikintas, tik jei ieškovė įrodo, kad, jei nebūtų praleidusi termino, Taryba būtų galėjusi priimti kitokį, jos interesams palankesnį nei ginčijamasis reglamentą.

Be to, Bendrijos Teismas nėra nusprendęs, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos ratio legis pateisintų tai, kad reglamentą, kuriuo nustatomi galutiniai antidempingo muitai, reikėtų panaikinti įmonės atžvilgiu kiekvieną kartą, kai Komisija galėjo žinoti sprendimo dėl rinkos ekonomikos režimo pasekmes šios įmonės dempingo skirtumo apskaičiavimui vien todėl, kad ji turėjo tokius duomenis sprendimo dėl šio režimo priėmimo metu. Nėra tiesioginio ryšio tarp trijų mėnesių termino ir Komisijos galimybės žinoti, kokį poveikį sprendimas dėl įmonės rinkos ekonomikos režimo turės įmonės dempingo skirtumui. Be to, Pagrindiniame reglamente nereikalaujama, kad sprendimas dėl įmonės rinkos ekonomikos režimo būtų priimtas tuomet, kai Komisija neturi duomenų, kad galėtų nustatyti sprendimo dėl šio režimo poveikį įmonės dempingo skirtumui. Šiuo atžvilgiu negalima atmesti galimybės, kad Komisija tokį sprendimą priims visiškai nepraleidusi šio termino sprendimui dėl rinkos ekonomikos režimo priimti, nes jau turės duomenų, reikalingų apskaičiuoti jo poveikį atitinkamos įmonės dempingo skirtumui.

(žr. 160, 165, 167 punktus)

11.    Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 177 punktą)

12.    Bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo. Taigi, vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais.

Tas pats taikoma ir teisinio bei politinio pobūdžio faktinei padėčiai atitinkamoje šalyje, kurią Sąjungos institucijos privalo įvertinti, kad nustatytų, ar eksportuotojas veikia rinkos sąlygomis, valstybei per daug nesikišant ir atsižvelgiant į tai, ar jam gali būti suteikiamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas.

Vis dėlto, nors prekybos apsaugos priemonių, konkrečiai kalbant, antidempingo priemonių, srityje Sąjungos teismas negali kištis į tik Sąjungos tarnybų atliekamą vertinimą, jis turi užtikrinti, kad institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes ir įvertintų bylos aplinkybes su reikalaujamu rūpestingumu.

Be to, iš Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punkto matyti, kad įrodinėjimo pareiga tenka gamintojui, kuris nori įgyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą. Iš tiesų šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, kad pagal b punkto nuostatą paduotas skundas turi būti išdėstomas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis. Tačiau Sąjungos institucijos neturi pareigos įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų. Kita vertus, šios institucijos turi vertinti, ar eksportuojančio gamintojo pateikti įrodymai pakankamai patvirtina minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtintų reikalavimų įvykdymą, o Sąjungos teismas – tikrinti, ar atliekant šį vertinimą nepadaryta akivaizdžios klaidos.

(žr. 182–185 punktus)