BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. spalio 29 d.(*)
„Bendrijos paramos pasirengimo stojimui priemonėms žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms programa (SAPARD) – Sąjungos finansuojamos tam tikros Lietuvos patirtos išlaidos – Komisijos sprendimas, kuriuo reikalaujama, kad Lietuva grąžintų dalį išmokėtos sumos – Reglamento (EB) Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalis – Nuoroda į Reglamente (EB) Nr. 1258/1999 įtvirtintus principus – Daugiametės finansavimo sutarties dėl SAPARD programos taikymo sritis – Lojalus bendradarbiavimas“
Byloje T‑110/13
Lietuvos Respublika, atstovaujama D. Kriaučiūno, R. Krasuckaitės, D. Skaros ir V. Čepaitės,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Erlbacher, A. Steiblytės ir G. von Rintelen,
atsakovę,
dėl pagrindinio prašymo pripažinti 2012 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimą Nr. FK/fa/D(2012)1707818 negaliojančiu tiek, kiek prie jo pridėta debeto aviza Nr. 3241213460 yra susijusi su projektais, kurių įmonės vykdytojos bankrutavo, ir su Projektu Nr. P27010010,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai J. Schwarcz (pranešėjas) ir V. Tomljenović,
posėdžio sekretorius L. Grzegorczyk, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. birželio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1268/1999 dėl Bendrijos paramos pasirengimo stojimui priemonėms žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms pasirengimo stojimui laikotarpiu (OL L 161, p. 87; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 31 t., p. 268) buvo numatyta teikti finansinę paramą, siekiant padėti įgyvendinti Bendrijos acquis dėl bendros žemės ūkio politikos ir su ja susijusių politikos sričių bei išspręsti prioritetines ir konkrečias problemas, susijusias su nuosekliu šalių kandidačių žemės ūkio sektoriaus ir kaimo vietovių pritaikymu.
2 2001 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublika ir Europos Bendrijų Komisija pasirašė daugiametę finansavimo sutartį dėl Bendrijos paramos pasirengimo stojimui priemonėms žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms programos (SAPARD) (toliau – SAPARD sutartis); joje buvo išdėstytos šios programos techninės, teisinės ir administracinės sąlygos ir nurodytas tikslas – remti Lietuvos Respublikos pastangas pasirengti vykdyti bendrą žemės ūkio politiką ir dalyvauti bendrojoje rinkoje.
3 2002–2003 m. laikotarpiu Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagal šią sutartį skyrė 4 209 112,22 EUR piniginę paramą penkių įmonių projektams. Keturioms iš šių penkių įmonių vėliau buvo iškeltos bankroto bylos ir jos buvo likviduotos, o penktosios įmonės veikla 2008–2009 m. buvo laikinai sustabdyta.
4 Taikydama SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktą Nacionalinė mokėjimo agentūra minėtas penkias įmones įtraukė į SAPARD programos skolininkų žurnalą.
5 2010 m. balandžio 15 d. raštu Nacionalinė mokėjimo agentūra Komisijos tarnybų užklausė, ar, atsižvelgiant į tai, kad, jos manymu, laikinas penktosios įmonės (nurodytos šio sprendimo 3 punkte) veiklos sustabdymas nelėmė šios įmonės veiklos pakeitimo, kuris nebeatitiktų SAPARD programos finansuojamo projekto, galima nutraukti prieš šią įmonę pradėtą išieškojimo procedūrą.
6 2010 m. gegužės 10 d. rašte Komisija nurodė, kad nacionalinės valdžios institucijos turi įsitikinti, kad visas pagal SAPARD sutartį finansuojamas projektas vis dar atitinka bendro su Europos Sąjunga finansavimo reikalavimus, visų pirma, kad nepadaryta didelių pakeitimų, nes laikinas veiklos sustabdymas nebūtinai reiškia, kad nepasiekti projekto tikslai ir pažeistos SAPARD sutarties sąlygos.
7 2010 m. liepos 19 d. rašte Komisija konstatavo, kad Lietuvos Respublika iš paramos gavėjų išieškojo arba nurašė 3 565 323,67 EUR, bet į šią sumą neatsižvelgta 2008 m. birželio 18 d. išmokant SAPARD programos likutį, todėl šią sumą Komisija išieškos.
8 2010 m. rugsėjo 13 d. rašte Lietuvos Respublika paprašė Komisijos išdėstyti savo teisinę poziciją dėl skolų, kurios buvo nurašytos suėjus dvejiem metams nuo jų įrašymo į SAPARD programos skolininkų žurnalą, išieškojimo. Ji nurodė, kad, neišieškojus visos sumos, vadovaujantis Europos Sąjungos Tarybos ir Komisijos reglamentais, Sąjunga turi prisiimti dėl pažeidimų ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes.
9 2010 m. gruodžio 14 d. rašte Komisija, be kita ko, priminė teisės nuostatas, pagal kurias buvo privaloma grąžinti Sąjungos išmokėtas sumas už projektus, kurių atveju negalėjo būti užtikrintas penkerių metų tęstinumas, po to, kai atitinkamos sumos buvo įrašytos į SAPARD programos skolininkų žurnalą, o vėliau nurašytos.
10 Tada Lietuvos Respublika ir Komisija pasikeitė keliais raštais, kuriuose pirmoji klausė antrosios dėl galimo sumų, išmokėtų už projektus, kuriuos vykdančios įmonės vėliau bankrutavo, grąžinimo, o 2011 m. gruodžio 19 d. įvyko Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Komisijos atstovų susitikimas.
11 2012 m. lapkričio 8 d. rašte Komisija priminė Lietuvos Respublikai, kad, vadovaudamasi 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) 73 straipsniu, ji nurodys grąžinti išieškotas ar nurašytas skolas, neatskaitytas pagal SAPARD programą pateiktose išlaidų deklaracijose. Komisija nurodė, kad jai turi būti grąžinta 5 747 452,13 EUR suma, kurią Lietuvos Respublika išieškojo ar nurašė, ir 27 942,43 EUR palūkanų, kurios išieškotos ar susijusios su sumomis, nepanaudotomis įgyvendinant šią programą. Ji pranešė apie savo ketinimą pateikti dvi su šiomis sumomis susijusias debeto avizas, kurios detalizuotos prie rašto pridėtuose prieduose, ir prieš išsiųsdama tas avizas suteikė dviejų savaičių terminą galimoms pastaboms pateikti.
12 2012 m. lapkričio 21 d. raštu Lietuvos Respublika informavo, kad nesutinka su Komisijos sprendimu susigrąžinti jos 2012 m. lapkričio 8 d. rašte nurodytas sumas, ir pateikė papildomos informacijos apie vienos iš bankrutavusiomis paskelbtų įmonių pagal SAPARD programą finansuojamo projekto įgyvendinimą, o tai užtikrino projekto tvarumą, taip pat apie SAPARD sąskaitoje susikaupusias 7 731,82 EUR dydžio palūkanas. Be to, Lietuvos Respublika pranešė apie savo ketinimą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, bet kartu nurodė, kad įvykdys reikalaujamą mokėjimą per atsiųstose debeto avizose nurodytą terminą.
13 2012 m. gruodžio 10 d. raštu Komisija pateikė Lietuvos Respublikai dvi debeto avizas Nr. 3241213460 ir Nr. 3241213461, susijusias atitinkamai su 5 747 452,13 EUR ir 35 674,25 EUR sumomis; galutinė data joms apmokėti buvo nurodyta 2013 m. kovo 28 d. Šiame rašte paaiškinta, kad į antrąją sumą įskaitytos SAPARD sąskaitoje susikaupusios palūkanos, t. y. 7 731,82 EUR, apie kurias minima šio sprendimo 12 punkte.
Procesas ir šalių reikalavimai
14 Lietuvos Respublika pareiškė šį ieškinį; Bendrojo Teismo kanceliarija jį gavo 2013 m. vasario 23 dieną.
15 Lietuvos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti 2012 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimą FK/fa/D(2012)1707818 negaliojančiu tiek, kiek prie jo pridėta debeto aviza Nr. 3241213460 yra susijusi su projektais, kurių vykdytojai bankrutavo, ir nurodyti Komisijai grąžinti jai 3 148 549,66 EUR sumą,
– pripažinti 2012 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimą FK/fa/D(2012)1707818 negaliojančiu tiek, kiek prie jo pridėta debeto aviza Nr. 3241213460 yra susijusi su Projektu Nr. P27010010, ir nurodyti Komisijai grąžinti jai 1 060 560,56 EUR sumą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
16 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą,
– priteisti iš Lietuvos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
17 Kaip per teismo posėdį paaiškino Lietuvos Respublika, konstatuotina, kad abu reikalavimai dėl pripažinimo negaliojančia iš tiesų susiję tik su viena debeto aviza Nr. 3241213460, pridėta prie Sprendimo FK/fa/D(2012)1707818, kurį ji prašė pripažinti negaliojančiu tiek, kiek jis susijęs su projektais, kurių vykdytojai bankrutavo, ir kiek jis susijęs su Projektu Nr. P27010010 (toliau – ginčijamas sprendimas).
18 Grįsdama ieškinį Lietuvos Respublika nurodo du ieškinio pagrindus. Pirmajame ieškinio pagrinde nurodomas 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414) 8 straipsnio 2 dalies, siejamos su Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalimi, 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 įgyvendinimo taisykles (OL L 357, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145), 87 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, pažeidimas. Antrajame ieškinio pagrinde nurodomas SAPARD sutarties priedo F skyriaus 7.7.4 papunkčio nuostatos dėl konsultavimosi, aiškintinos su ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, pažeidimas.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kuriame nurodomas Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalies, aiškintinos kartu su Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalimi, Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, pažeidimas
19 Lietuvos Respublika teigia, kad, atsisakiusi su ja iš dalies pasidalyti SAPARD programos finansavimo administravimo nuostolius arba net nesvarsčiusi šio klausimo ir nepateikusi jokių šio atsisakymo motyvų, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalį. Pirmiausia ji tvirtina, kad SAPARD sutartyje nereguliuojamos situacijos, kai įmonės bankrutuoja ir tai įvyksta ne dėl valstybės narės padarytų pažeidimų ar aplaidumo; taip pat, atsižvelgiant į tai, jog SAPARD sutartyje daroma nuoroda į Reglamentą Nr. 1268/1999, reikia taikyti Reglamente Nr. 1258/1999 įtvirtintas konkrečias finansavimo taisykles, kurios numatytos pirmajame reglamente, bei iš reglamentų Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 išplaukiančias taisykles. Antra, Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija klaidingai įvertino situaciją ir nepateikė atsisakymo pasidalyti nuostolius motyvų, o toks sprendimas sukelia neproporcingų pasekmių Lietuvos biudžetui, nesant sukčiavimo, pažeidimų ar aplaidumo. Trečia, Lietuvos Respublika mano, kad Komisija pažeidė ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.
20 Komisijos manymu, reikia atmesti visus argumentus.
Dėl kaltinimo, susijusio su taikytinomis teisės nuostatomis
21 Iš esmės Lietuvos Respublika mano, kad, SAPARD sutartyje nesant numatytų konkrečių taisyklių dėl gavėjui išmokėtos paramos išieškojimo tuo atveju, kai jis bankrutuoja ir tai įvyksta ne dėl valstybės narės padarytų pažeidimų ar aplaidumo, ir kai pastaroji negali susigrąžinti tos paramos, Komisija turėjo atsižvelgti į Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, pagal kurį „neišieškojus visos sumos, [Sąjunga] prisiima dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes, išskyrus tas, kurios priskirtinos valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms“. Ji taip pat remiasi Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nuostatomis ir teigia, kad egzistuoja bendra taisyklė, pagal kurią Sąjunga prisiima finansines pasekmes dėl neišieškotų sumų.
22 Komisijos manymu, SAPARD sutartis yra išsami, nes jos priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punkte numatyta taisyklė, kuri taikytina visoms skoloms, įrašytoms į nacionalinės valdžios institucijų tvarkomą skolininkų žurnalą.
23 Pirmiausia primintina, kad SAPARD programa buvo įtvirtinta Reglamente Nr. 1268/1999, kurio tikslas, kaip nurodyta jo 1 straipsnio 2 dalyje, pirma, padėti įgyvendinti Bendrijos acquis, skirtą bendrai žemės ūkio politikai ir su ja susijusioms politikos sritims, ir, antra, spręsti prioritetines ir konkrečias problemas, susijusias su nuosekliu šalių kandidačių žemės ūkio sektoriaus ir kaimo vietovių pritaikymu.
24 SAPARD programos finansinės nuostatos įtvirtintos Reglamento Nr. 1268/1999 7–11 straipsniuose. Reglamento Nr. 1268/1999 7 straipsnyje numatytos išsamios laiko ir techninės nuostatos, pagal kurias Sąjungos parama išmokama šalims kandidatėms, ir kriterijai, kuriais remiantis nustatoma parama kiekvienai šaliai kandidatei. Reglamento Nr. 1268/1999 8 straipsnyje nustatytas Sąjungos įnašo procentinis dydis atsižvelgiant į visas bendras reikalavimus atitinkančias viešąsias išlaidas. Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnyje „Finansinė kontrolė“ reglamentuojamos Komisijos išlaidų, programos valdymo, kontrolės bei monitoringo taisyklės ir tvarka. Reglamento Nr. 1268/1999 10 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kuriomis remiantis Sąjungos parama gali būti sumažinta, sustabdyta ar nutraukta. Reglamento Nr. 1268/1999 11 straipsnyje nustatytas terminas, per kurį Komisija paskirsto lėšas šalims kandidatėms.
25 Pirmiausia reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos kalbinės versijos skiriasi; versijose prancūzų ir čekų kalbomis numatyta: „concours financier est accordé sur la base des principes établis dans le règlement <…> No 1258/1999“ („finansinė parama skiriama remiantis Reglamente <...> Nr. 1258/1999 išdėstytais principais“), o versijose kitomis kalbomis, pavyzdžiui, anglų, nurodyta: „financial support shall comply with the principles laid down in Regulation <...> No 1258/1999“ („finansinė parama atitinka Reglamente <...> Nr. 1258/1999 išdėstytus principus“)“. Aptariamą nuostatą, dar paaiškintą Reglamento Nr. 1268/1999 11 konstatuojamojoje dalyje, kurioje, įskaitant versijas prancūzų ir čekų kalbomis, numatyta, kad pagalbai pasirengimui stojimui turi būti taikomos Reglamente Nr. 1258/1999 nustatytos konkrečios finansavimo taisyklės, reikia suprasti taip, kad pagal ją pastarajame reglamente nustatyti principai taikytini finansinei paramai, ir negalima jos aiškinti siauriau, pažodžiui vadovaujantis versijomis prancūzų ir čekų kalbomis; t. y. kad remiantis Reglamente Nr. 1258/1999 įtvirtintais principais grindžiamas tik šios paramos skyrimas.
26 Vis dėlto, kaip teigia Komisija, Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą būtina aptarti atsižvelgti į jos kontekstą. Taigi, nurodžius, kad finansinė parama pagal SAPARD programą turėtų atitikti Reglamente Nr. 1258/1999 išdėstytus principus, Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad Komisija lėšas pagal šį reglamentą leidžia remdamasi 1977 m. gruodžio 21 d. Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomu finansiniu reglamentu (OL L 356, p. 1), kurį vėliau pakeitė Reglamentas Nr. 1605/2002, pagal finansinį memorandumą, šiuo atveju – SAPARD sutartį, kurį tarpusavyje turi parengti Komisija ir konkreti šalis gavėja.
27 Pritariant Komisijai, laikytina, kad Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje dėl konkrečios leidžiamų lėšų tvarkos daroma nuoroda į SAPARD sutartį, o tai, be kita ko, apima išlaidų atitikties reikalavimams kontrolę ir jų galimą išieškojimą; šiuo atžvilgiu ja nustatoma SAPARD lėšų valdymo sistema. Tad dėl tokios nuorodos Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa nukrypsta nuo Reglamento Nr. 1258/1999 principų, į kuriuos daroma nuoroda Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.
28 Be to, konstatuotina, kad Reglamente Nr. 1258/1999 įtvirtintos bendros žemės ūkio politikos finansavimo nuostatos bei išdėstyti šios srities principai ir taisyklės, kurie skirti ne šalims kandidatėms, o tik valstybėms narėms. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje pateikta nuoroda į Reglamente Nr. 1258/1999 įtvirtintus principus negali lemti to, kad visos pastarajame reglamente esančios taisyklės taptų taikytinos leidžiant lėšas ir valdant išlaidas pagal SAPARD programą.
29 Kalbant apie Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje esančią nuorodą į finansinį reglamentą, taigi, į reglamentus Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002, taikytinus klostantis bylos aplinkybėmis, reikia pažymėti, kad ji reiškia, jog pagal SAPARD programą lėšų leidimo procedūroms taikytinos tik tos šių reglamentų nuostatos, kuriose reglamentuojamos techninės įsipareigojimų ir mokėjimų Komisijai leidžiant lėšas sąlygos bei įtvirtinamos pagal šią programą nepagrįstai išmokėtų sumų išieškojimo nuostatos. Tad ši nuoroda negali turėti Lietuvos Respublikos jai suteikiamos reikšmės, nes Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, beje – pagrįstai, daromas skirtumas tarp taisyklių, kurių pagrindu leidžiamos lėšos pagal SAPARD programą, t. y. šiuo atveju SAPARD sutarties, ir nuostatų, kurių reikia laikytis taip leidžiant lėšas, t. y. reglamentų Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 nuostatų.
30 Antra, Lietuvos Respublika remiasi Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalies, siejamos su Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nuostatomis ir teigia, kad egzistuoja bendra taisyklė, pagal kurią Sąjunga prisiima finansines pasekmes dėl neišieškotų sumų. Ji taip pat tvirtina, kad Komisija nepateikė motyvų, kuriais remdamasi padarė išvadą, kad reglamentai Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 negalėjo būti taikomi siekiant sustabdyti išieškojimo procedūrą ir nuspręsti dėl nuostolių pasidalijimo.
31 Kaip tvirtina Komisija, Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas sąlygas tam, kad Sąjungos institucija galėtų atsisakyti išieškoti skolą, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalyje, galima taikyti tikrajam Sąjungos paramos gavėjui tik jeigu tie ištekliai valdomi centralizuotai, t. y. juos valdo pati institucija. Neginčijama, kad su SAPARD programa susijusios lėšos Lietuvos atveju buvo valdomos decentralizuotai, pagal, kaip tai nurodyta SAPARD sutarties 5 konstatuojamojoje dalyje, 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1266/1999 dėl pagalbos šalims kandidatėms derinimo pagal pasirengimo narystei strategiją ir iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 3906/89 (OL L 161, p. 68; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 31 t., p. 249) 12 straipsnio 2 dalį. Taip pat pažymėtina, kad SAPARD sutarties 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika užtikrina tinkamą ir decentralizuotą programos vykdymą šalyje pagal šios sutarties nuostatas.
32 Tokiomis teisinėmis aplinkybėmis Komisija negalėjo taikyti Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalies, siejamos su Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 dalies b punktu, nuostatų ir atsisakyti išieškoti motyvuodama tuo, kad tikrasis paramos pagal SAPARD programą gavėjas tapo nemokus, t. y. pastarojoje nuostatoje įtvirtintu atsisakymo išieškoti motyvu. Remiantis Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 dalies b punktu, tik tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublika būtų nemoki, Komisija būtų galėjusi taikyti Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atsisakyti išieškoti iš jos gautinas sumas, nes, beje, iš reglamentų Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 neišplaukia joks bendrasis principas dėl Sąjungos institucijų atsisakymo išieškoti skolas.
33 Taigi iš šio sprendimo 25–32 punktų matyti, kad SAPARD sutarties, į kurią daroma nuoroda Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, nuostatos, kaip specialios nuo minėto reglamento nukrypstančios nuostatos, įtvirtina teisinį pagal SAPARD programą leidžiamų lėšų pagrindą.
34 Trečia, reikia patikrinti, ar SAPARD sutartyje yra nuostatų, pagal kurias Komisijai suteikiama galimybė išieškoti esant pažeidimų išmokėtas sumas, nesvarbu, koks nustatyto pažeidimo motyvas ir kokiomis aplinkybėmis šis pažeidimas buvo padarytas.
35 Lietuvos Respublika mano, kad reikia taikyti Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, ir remiasi argumentu, kad SAPARD sutartyje nėra numatyta taisyklių tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja ir kai valstybė narė nepadarė pažeidimų ar nesielgė aplaidžiai, o tai įrodo, kad SAPARD sutartis, konkrečiai jos priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktas, yra neišsami.
36 Kaip pabrėžia Komisija, SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktas – tai nuostata, kuri reglamentuoja, kaip elgtis su pagal SAPARD programą išmokėtomis sumos, kurios, kaip paaiškėja, buvo pervestos esant pažeidimų. Šiame straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad, pirma, Nacionalinė mokėjimo agentūra turi įkurti visų pagal programą gautinų sumų pripažinimo ir visų tokių skolų, įskaitant pažeidimus, įrašymo į skolininkų žurnalą, iki jos bus susigrąžintos, sistemą, antra, skolininkų žurnalas turi būti reguliariai tikrinamas, siekiant išieškoti skolas, kurių terminas yra praėjęs, ir, trečia, bet koks finansinis Komisijos įnašas, susijęs su šiomis sumomis, įskaitant pažeidimus, yra nurašomas suėjus dvejiems metams po jo užregistravimo skolininkų žurnale ir atimamas iš paskesnės mokėjimo paraiškos sumos.
37 SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktas, kuriuo rėmėsi Komisija siekdama išieškoti pagal SAPARD programą klaidingai išmokėtas sumas, detaliai apibrėžia tik apskaitos mechanizmą, pagal kurį gautinos sumos užregistruojamos ir nurašomos. Iš šios nuostatos pirmos dalies aiškiai matyti, kad tokias sumas Nacionalinė mokėjimo agentūra įrašo į skolininkų žurnalą kaip skolas pagal šią programą, kurias ši agentūra, kiek įmanoma, turi išieškoti, kad šios sumos turi būti nurašytos suėjus dvejiems metams po jų užregistravimo skolininkų žurnale, ir galiausiai, kad jos turi būti atimtos iš paskesnės mokėjimo paraiškos, kurią Lietuvos Respublika pateiks Komisijai, sumos.
38 Iš SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punkto formuluotės aiškiai neišplaukia, kad Komisija turi įgaliojimus išieškoti esant pažeidimų išmokėtas sumas po to, kai pateikiama paskutinė finansinės paramos mokėjimo paraiška. Iš tiesų SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punkte numatyta, kad išmokėtos sumos, kurios nurašomos po jų įrašymo į skolininkų žurnalą, turi būti atskaitytos iš paskesnės mokėjimo paraiškos, kaip numatyta to paties skyriaus 9 straipsnyje. Taigi, sutarties šalys nustatė, kad šios sumos turi būti grąžintos Komisijai sumažinant jos atliekamus mokėjimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai, o 9 straipsnyje įtvirtinta procedūra, pagal kurią ta agentūra pateikia paraišką dėl išlaidų, susijusių su SAPARD programa, finansavimo.
39 Nors SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punkte nenumatyta, ką reikia daryti dėl esant pažeidimų išmokėtų sumų, kurios buvo nurašytos po to, kai Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė paskutinę mokėjimo paraišką, šiuo klausimu šią nuostatą reikia aiškinti taip pat, kaip ir sumų, kurios po jų įrašymo į skolininkų žurnalą nurašomos ir atskaitomos iš paskesnės mokėjimo paraiškos. Todėl Komisijai turėtų būti pripažinta galimybė susigrąžinti tokias sumas, net nesant valstybės narės padarytų pažeidimų ar aplaidumo, nes SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punkte nedaromas skirtumas remiantis tokiu kriterijumi, kiek tai susiję su tuo, kaip elgtis su esant pažeidimų išmokėtomis sumis.
40 SAPARD sutartį aiškinant kitaip, būtų nepateisinamai taikomas nevienodas požiūris į esant pažeidimų išmokėtas sumas, kurios buvo nurašytos prieš Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikiant Komisijai paskutinę finansinės paramos mokėjimo paraišką, ir tų, kurios buvo nurašytos po šios paskutinės paraiškos. Iš tiesų pirmuoju atveju dėl aptariamų sumų būtų sumažinta Sąjungos parama, o antruoju – tai paramai nebūtų jokių pasekmių. Be to, sutikus su tokiu SAPARD sutarties aiškinimu, šaliai kandidatei atsirastų galimybė išlaikyti Sąjungos paramą, nepaisant atitinkamuose projektuose konstatuotų pažeidimų, vien pakeitus su šiais projektais susijusių sumų užregistravimo į skolininkų žurnalą momentą, nes registravimo data SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punkte nėra tiksliai numatyta, arba šių sumų užregistravimo kaip nurašomų momentą, tai yra, pastarasis registravimas būtų atliktas pateikus paskutinę paramos mokėjimo paraišką.
41 Iš šio sprendimo 34–40 punktų matyti, kad SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį Lietuvos Respublikai pagal SAPARD programą pateikus paskutinę finansinės paramos mokėjimo paraišką Komisija gali išieškoti su tuo susijusias esant pažeidimų išmokėtas sumas, įskaitant tada, kai nėra valstybės narės padarytų pažeidimų ar aplaidumo.
42 Be to, neturi įtakos argumentas, jog Reglamente Nr. 2342/2002 nėra nurodyta, kad skolininku laikytina tik valstybė, nors, beje, kituose Sąjungos aktuose, netgi SAPARD sutartyje, kalbama apie skolas, kurios susijusios ne tik su Komisijos ir valstybės santykiais, bet ir su paramos gavėjais. Iš tiesų Reglamento Nr. 2342/2002 nuostatos apima tiek institucijos skolinius reikalavimus privatinės ar viešosios teisės reglamentuojamo fizinio ar juridinio asmens atžvilgiu, tiek reikalavimus valstybės atžvilgiu; šiuo atveju lemiamas klausimas yra tas, ar Komisijos skolininkas yra nemokus, tam, kad būtų galima jam taikyti Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas (žr. šio sprendimo 32 punktą).
43 Galiausiai dėl argumento, kad nusprendusi, jog SAPARD sutartis buvo vienintelis taikytinas teisinis pagrindas, Komisija padarė vertinimo klaidą, pažymėtina, kad jį reikia atmesti kaip netinkamą, nes iš visa to, kas išdėstyta, matyti, kad SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktas yra būtent ta teisės nuostata, kurią taikant turėtų būti ištaisyta situacija, susijusi su esant pažeidimų išmokėtomis sumomis, ir neturi reikšmės aplinkybė, ar tai vienintelė šiuo atveju taikytina nuostata, ar ne.
44 Todėl reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo pirmą kaltinimą.
Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, motyvavimo nebuvimo ir neproporcingomis ginčijamo sprendimo pasekmėmis
45 Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija klaidingai įvertino situaciją, nepateikė atsisakymo pasidalyti nuostolius motyvų ir kad toks sprendimas sukelia neproporcingų pasekmių Lietuvos biudžetui, nors nebuvo sukčiavimo, pažeidimų ar aplaidumo.
46 Pirma, Lietuvos Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ji vykdė nagrinėjamų sumų susigrąžinimo procedūrą taikydama reglamentus Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002, be kita ko, tam, kad pateiktų debeto avizas. Tačiau SAPARD sutartyje nenumatyta, kaip Komisijai turi būti grąžintos nurašytos sumos po to, kai pateikta paskutinė paraiška išmokėti SAPARD lėšas.
47 SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį Komisijai leidžiama iš Lietuvos Respublikos išieškoti kaip finansinę paramą pagal SAPARD programą esant pažeidimų išmokėtas sumas po paskutinės šios valstybės pateiktos mokėjimo paraiškos, antraip būtų nepaisoma SAPARD programos tikslo ir Reglamento Nr. 1268/1999 bei SAPARD sutarties logikos (žr. šio sprendimo 34–40 punktus).
48 Aplinkybė, kad SAPARD sutartyje nenustatyta procedūra, pagal kurią būtų galima taip išieškoti Lietuvos valdžios institucijoms pateikus paskutinę Sąjungos paramos paraišką, neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui.
49 Viena vertus, iš Reglamento Nr. 1268/1999 aiškiai matyti, kad, kalbant apie konkrečią pagal SAPARD programą leidžiamų lėšų tvarką, taikytini reglamentai Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002, nes jie pakeitė Reglamento Nr. 1268/1999 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir to paties reglamento 10 straipsnio 3 dalyje nurodytą 1977 m. gruodžio 21 d. finansinį reglamentą (žr. šio sprendimo 26 punktą), taip pat jie sudaro teisinį su ta programa susijusio finansavimo valdymo finansinės kontrolės pagrindą.
50 Kita vertus, nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Sąjungą dienos reglamentai Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 taikomi šios valstybės narės ir Sąjungos institucijų santykiams, nes iš Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33) 2 ir 10 straipsnių matyti, kad šis aktas pagrįstas principu, jog naujosioms valstybėms narėms iš karto taikomos visos Sąjungos teisės nuostatos, o išimtys galimos tik tais atvejais, kai jos aiškiai numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatose (šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimo KappAhl, C‑233/97, Rink., EU:C:1998:585, 15 punktą ir 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, T‑465/08, Rink., EU:T:2011:186, 97 punktą).
51 Todėl norėdama išieškoti pagal SAPARD programą esant pažeidimų išmokėtas sumas Komisija galėjo remtis reglamentuose Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 nustatyta tvarka, net jeigu SAPARD sutartyje šiuo atžvilgiu nebuvo nustatyta konkreti procedūra, kaip tai, beje, tvirtino Lietuvos Respublika, per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, nesusijusį su šiuo ginčo aspektu.
52 Be to, Lietuvos Respublika teigia, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi visų įmanomų priemonių siekdamos susigrąžinti paramą iš gavėjų, neviršydamos joms pagal SAPARD sutartį suteiktų įgaliojimų ribų. Atsižvelgiant į tai, kaip aiškinama SAPARD sutartis (žr. šio sprendimo 34–40 punktus), tokia aplinkybė neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes visos pagal SAPARD programą esant pažeidimų išmokėtos ir nurašytos sumos, neatsižvelgiant į Lietuvos valdžios institucijų elgesį, turi būti atskaitytos iš paskesnės mokėjimo paraiškos arba, jeigu tai nebeįmanoma, dėl jų Komisija turi pradėti ieškojimo procedūrą, laikydamasi taikytinų teisės aktų, t. y. reglamentų Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002.
53 Antra, Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija nemotyvavo atsisakymo pasidalyti nuostolius, o toks sprendimas sukelia neproporcingų pasekmių Lietuvos biudžetui, nors jos negalima kaltinti sukčiavimu, pažeidimu ar aplaidumu.
54 Primintina, kad pagal teismo praktiką remiantis SESV 296 straipsniu motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti ginčijamą teisės aktą priėmusios Sąjungos institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o Sąjungos teismas – vykdyti jos kontrolę. Pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo susijusio akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas, taip pat visų atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų (2009 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Austrija / Komisija, T‑368/05, EU:T:2009:305, 148 punktas ir 2013 m. vasario 27 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑241/10, EU:T:2013:96, 109 punktas).
55 Kalbant apie sprendimus dėl pagal SAPARD programą išmokėtos finansinės paramos išieškojimo, pažymėtina, kad juose nurodyti motyvai turi būti laikomi pakankamais, jeigu valstybė adresatė glaudžiai dalyvavo rengiant šį sprendimą ir žinojo priežastis, dėl kurių Komisija manė, kad ginčijama suma neturi būti padengta pagal tą programą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 54 punkte minėto Sprendimo Lenkija / Komisija, EU:T:2013:96, 110 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
56 Šiuo atveju 2010 m. balandžio 15 d. raštu Nacionalinė mokėjimo agentūra užklausė Komisijos, kokios būtų vieno iš SAPARD finansinės paramos gavėjų laikino veiklos sustabdymo – nelėmusio jo veiklos pakeitimo, kuris nebeatitiktų pagal šią paramą finansuojamo projekto – pasekmės, kiek tai susiję su galima išieškojimo procedūra prieš šį gavėją. 2010 m. gegužės 10 d. raštu Komisija atsakė Nacionalinei mokėjimo agentūrai, o vėliau 2010 m. liepos 19 d. rašte nurodė, kad Lietuvos Respublika iš paramos gavėjų išieškojo arba nurašė 3 565 323,67 EUR, bet į šią sumą nebuvo atsižvelgta išmokant finansavimo pagal SAPARD programą likutį, todėl ji turės išieškoti šią sumą. 2010 m. rugsėjo 13 d. rašte Lietuvos Respublika paprašė Komisijos išdėstyti savo teisinę poziciją dėl skolų, kurios buvo nurašytos suėjus dvejiem metams nuo įrašymo į SAPARD programos skolininkų žurnalą, išieškojimo. 2010 m. gruodžio 14 d. Komisija išsamiai atsakė į šį raštą. Galiausiai po to, kai buvo pasikeista dar keliais raštais, 2012 m. lapkričio 8 d. Komisija priminė Lietuvos Respublikai, kad vadovaudamasi Reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsniu ji lieps grąžinti išieškotas ar nurašytas skolas, neatskaitytas pagal SAPARD programą patirtų išlaidų deklaracijose, ir nurodė grąžintinų sumų dydį (žr. šio sprendimo 5–11 punktus).
57 Iš visų tarp šalių pasikeistų raštų, ypač iš Komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. ir iš ką tik prieš tai jos 2012 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos finansų viceministrui adresuoto rašto, matyti, kad ši institucija aiškiai išdėstė teisinius motyvus, dėl kurių manė privalanti išieškoti esant pažeidimų pagal SAPARD programą išmokėtas sumas, be kita ko, dėl SAPARD sutarties taikymo. 2012 m. lapkričio 8 d. Komisija, be kita ko, nurodė, kad SAPARD programa valdoma decentralizuotai, šiuo atveju šį valdymą Komisija patikėjo Lietuvos valdžios institucijoms. Nors iš tiesų Komisija nepaaiškino, dėl kokių priežasčių Sąjunga negalėjo padengti dalies SAPARD programai priskirtų nuostolių, tokia aplinkybė neleidžia suabejoti konstatavimu, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes, jis yra motyvuotas, nes Komisijos argumentai, kuriuos ji pateikė įvairiuose savo raštuose, parodo, kad ji manė, jog visos ginčijamos sumos turi būti priskirtos SAPARD programai.
58 Dublike Lietuvos Respublika remiasi pavyzdžiu, susijusiu su kitos nei SAPARD programos lėšų administravimu, nurodydama, kad tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad paramos gavėjas nekaltas dėl jokio pažeidimo, Komisija turėtų grąžinti išsireikalautas lėšas, ir kad ginčijamas sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes jis yra sankcija valstybei, kurios kaltės visiškai nėra.
59 Pirma, Lietuvos Respublika sugretina su Komisijos sprendimu dėl sumų, išieškotų pagal kitą nei SAPARD programa, grąžinimo po to, kai Lietuvos teismas pripažino, kad paramos gavėjas nepadarė jokio pažeidimo. Tačiau pažymėtina, kad aptariamas 2012 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimas buvo priimtas „išimties tvarka“, todėl Komisija galėjo taip nuspręsti dėl susiklosčiusių aplinkybių. Be to, Lietuvos Respublika nepateikė jokios informacijos apie teisines aplinkybes, kuriomis tada aptariamą Sąjungos finansinę paramą šalys kandidatės decentralizuotai suteikė gavėjams. Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti šį argumentą.
60 Antra, Lietuvos Respublika nurodo, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes neatsižvelgė į Reglamento Nr. 2342/2002 87 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriame nustatyta, kad atsakingasis leidimus duodantis pareigūnas gali atsisakyti išieškoti visą nustatytą gautiną sumą ar jos dalį, jeigu šis ieškojimas pažeistų minėtą principą.
61 Konstatuotina, kad vien tai nurodydama Lietuvos Respublika neįrodo, kad, neatsisakiusi išieškoti ginčijamų sumų, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes ji, remiantis ta pačia nurodyta nuostata, turi diskreciją priimti tokį sprendimą.
62 Be to, prielaida, kuria pagrįstas argumentas dėl proporcingumo principo pažeidimo, yra klaidinga, nes ginčijamų sumų išieškojimas yra ne sankcija už valstybės narės veiksmus, bet Komisijos pareiga susigrąžinti finansinės paramos lėšas, kurios nebuvo išleistos pagal SAPARD sutartį. Komisija 2012 m. lapkričio 8 d. rašte konstatavo, kad šio sprendimo 3 punkte nurodytoms įmonėms išlieka pareiga laikytis SAPARD sutarties priedo B skyriaus 4 straipsnio 4 dalies nuostatų, kuriose numatyta, kad projektai ir toliau atitinka Sąjungos finansavimo reikalavimus, tik jeigu juose per penkerius metus nuo paskutinio Nacionalinės mokėjimo agentūros atlikto mokėjimo dienos neįvyksta jokių didelių pasikeitimų; dideli projekto pasikeitimai reiškia pakeitimus, kurie, viena vertus, pakeičia projekto pobūdį ar jo vykdymo sąlygas arba suteikia įmonei ar valstybinei institucijai nepagrįstos naudos, ir, kita vertus, atsiranda dėl pasikeitusios infrastruktūros objekto nuosavybės arba pakeistos gamybinės veiklos, kuriai skiriamas finansavimas, vietos. Šiuo konstatavimu pagrįstas ginčijamų sumų išieškojimas yra ne sankcija valstybei narei, o tik SAPARD sutartyje nustatytų sąlygų tam, kad projektas išliktų atitinkantis Sąjungos finansavimo reikalavimus, nesilaikymo pasekmė.
63 Iš šio sprendimo 47–62 punktų matyti, kad pirmojo ieškinio pagrindo antrą kaltinimą reikia atmesti.
Dėl kaltinimo, susijusio su ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu
64 Lietuvos Respublika teigia, kad buvo pažeistas ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas. Ji kaltina Komisiją tuo, kad ši su ja nebendradarbiavo, nes neatsakė į įvairius jos raštus ir nenurodė priežasties, dėl kurios nebuvo įmanoma atsisakyti išieškoti nagrinėjamų reikalaujamų sumų, motyvų, nes rėmimasis tuo, kad šiai situacijai taikoma tik SAPARD sutartis, nėra pakankamas motyvavimas. Lietuvos Respublika mano, kad Komisija bendradarbiaudama su ja turėjo nuspręsti, kokiomis proporcijomis jos turėjo pasidalyti finansine našta, arba atsisakyti išieškoti, tad dėl šios priežasties ginčijamas sprendimas neteisėtas.
65 Primintina, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės įpareigojamos imtis visų tinkamų priemonių, kad garantuotų Sąjungos teisės taikymą ir veiksmingumą, o Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms nustatytos abipusės pagarbos ir pagalbos įgyvendinant sutartyse numatytas užduotis pareigos (šiuo klausimu žr. 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo First ir Franex, C‑275/00, Rink., EU:C:2002:711, 49 punktą ir 2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Airija / Komisija, C‑339/00, Rink., EU:C:2003:545, 71 punktą).
66 Pirma, nors Komisija atsakė ne į visus Lietuvos Respublikos jai adresuotus raštus, vis dėlto konstatuotina, kad 2010 m. gegužės 10 d. rašte Komisija jai nurodė, kad nacionalinės valdžios institucijos turi įsitikinti, jog kiekvienas pagal SAPARD sutartį finansuojamas projektas vis dar atitinka bendro su Sąjunga finansavimo reikalavimus, visų pirma tai, kad neįvyksta didelių pakeitimų, ir patikslino, jog laikinas veiklos sustabdymas nebūtinai reiškia, kad nepasiekti projekto tikslai ir pažeistos sutarties sąlygos. Antra, nuo 2010 m. liepos 19 d. Komisija pranešė Lietuvai apie savo ketinimą susigrąžinti nurašytas sumas, kurios nebuvo atskaitytos iš paraiškos dėl SAPARD finansavimo galutinio mokėjimo, ir nurodė reikšmingas SAPARD sutarties nuostatas, kurios, Komisijos manymu, pagrindė jos ketinimą dėl susigrąžinimo, t. y. sutarties priedo B skyriaus 4 straipsnio 4 dalį ir to paties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktą. Trečia, 2012 m. spalio 26 d. ir 2012 m. lapkričio 8 d. raštuose Komisija pateikė Lietuvai teisinius motyvus, pagrindžiančius ketinimą susigrąžinti ginčijamas sumas, kaip tai nurodyta šio sprendimo 57 punkte.
67 Kalbant apie tai, kad nepakankamai motyvuota priežastis, dėl kurios, Komisijos manymu, nebuvo įmanoma atsisakyti išieškoti ginčijamų reikalaujamų sumų, pažymėtina, kad iš šio sprendimo 56 ir 57 punktų matyti, jog šis argumentas jau buvo atmestas. Ir šiuo atveju, kai jis pateiktas kartu su kaltinimu dėl lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimo, jam negali būti pritarta.
68 Be to, negalima teigti, kaip tai daro Lietuvos Respublika, kad Komisija, nenusprendusi, kokiomis proporcijomis reikėtų tarp jos ir Lietuvos Respublikos pasidalyti finansine našta, arba neatsisakusi išieškoti, pažeidė lojalaus bendradarbiavimo su valstybe nare pareigą. Iš tiesų jau buvo konstatuota, kad Komisijos veiksmai nebuvo neteisėti, kai ji atsisakė, viena vertus, pasidalyti finansine našta pagal Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalį, implicitiškai čia nurodytą nuostatą (žr. šio sprendimo 25–28 punktus), ir, kita vertus, išieškoti reglamentuose Nr. 1605/2002 ir Nr. 2342/2002 numatytomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 31–42 punktus).
69 Dublike Lietuvos Respublika tvirtina, kad vienintelis elgesys, kuris būtų atitikęs lojalaus bendradarbiavimo principą ir leidęs išvengti pasekmių, dėl kurių dabar vyksta šis teisminis ginčas, būtų tas, kad Komisija jai būtų perdavusi savo pastabas dėl būtinybės ginčijamas skolas palikti skolininkų žurnale; o Komisija pripažino, kad to nepadarė. Šiuo klausimu konstatuotina, kad Komisija 2010 m. gegužės 10 d. rašte nurodė, kad už skolininkų žurnalo valdymą atsakinga ne ji, bet valstybė. Kaip tai patikslinta atsiliepime į ieškinį, būtent Lietuvos Respublika turi pagal SAPARD sutarties priedo A skyriaus 14 straipsnio 2.8 punktą parengti visų gautinų sumų pripažinimo ir visų tokių skolų, įskaitant pažeidimus, įrašymo į skolininkų žurnalą, iki jos bus susigrąžintos, sistemą. Decentralizuotoje valdymo sistemoje, būtent Lietuvos Respublika yra atsakinga už skolininkų žurnalo valdymą, tad ji kompetentinga spręsti dėl to, ar skola turi likti į jį įrašyta. Taigi Komisija, kuri 2010 m. gegužės 10 d. rašte priminė Lietuvos Respublikos atliekamo skolų registravimo ir jų monitoringo teisinį pagrindą ir principus, negali būti pripažinta pažeidusi lojalaus bendradarbiavimo principą todėl, kad nenurodė, ar šiuo atveju su ginčijamomis skolomis susiję skolininkai turėtų būti palikti skolininkų žurnale. Bet kuriuo atveju neginčijama, kad dviejų iš penkių susijusių įmonių skolininkių atveju jų skolos buvo nurašytos prieš Nacionalinei mokėjimo agentūrai išsiunčiant 2010 m. balandžio 15 d. raštą, taigi, ir prieš 2010 m. gegužės 10 d. Komisijos pateiktą atsakymą, todėl šis atsakymas negalėjo turėti jokios įtakos aptariamų skolų palikimui skolininkų žurnale.
70 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo ieškinio pagrindo trečias kaltinimas turi būti atmestas, o kartu nepritarta visam pirmajam pagrindui.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kuriame nurodomas SAPARD sutarties priedo F skyriaus 7.7.4 papunkčio nuostatos dėl pareigos konsultuotis tarpusavyje, siejamos su ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, pažeidimas
71 Lietuvos Respublika mano, kad Komisija pažeidė SAPARD sutarties nuostatą dėl pareigos konsultuotis tarpusavyje, įtvirtintą šios sutarties priedo F skyriaus 7.7.4 papunktyje.
72 Komisijos manymu, šis argumentas turi būti atmestas.
73 SAPARD sutarties priedo F skyriaus 7.7.4 papunktyje numatyta, kad jeigu taikant nuostatas išryškėja jų spragos, galinčios pakenkti Sąjungos interesams, Lietuvos Respublika ir Komisija konsultuojasi vienos iš jų prašymu, kaip tai ištaisyti.
74 Lietuvos Respublikos tvirtinimu, aptariamų SAPARD sutarties nuostatų spragų atsiranda dėl to, kad negalima aiškiai nustatyti, ar paramos pagal SAPARD programą gavėjo laikinas veiklos sustabdymas gali būti vertinamas kaip minėtos sutarties priedo B skyriaus 4 straipsnio 4 dalies pažeidimas. Taigi, su antruoju ieškinio pagrindu susijusi tik įmonės, laikinai sustabdžiusios (2008 m. ir 2009 m.) pagal SAPARD programą finansuotą veiklą, skola. Be to, antrajame ieškinio pagrinde, kaip savo ieškinyje jį išdėstė Lietuvos Respublika, visiškai neginčijamas minėtą skolą sudarančios sumos išieškojimo pagrįstumas, tik siekiama nurodyti, kad, neatsakiusi į Lietuvos klausimus dėl paramos gavėjo laikino veiklos sustabdymo neteisėtumo atsižvelgiant į SAPARD sutartį, Komisija pažeidė konsultavimosi tarpusavyje nuostatas, siejamas su ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu.
75 Pirma, konstatuotina, kad vien skaitant motyvą, dėl kurio 2010 m. balandžio 15 d. rašte Lietuvos Respublika pateikė klausimų Komisijai, matyti, kad buvo klausta, ar Nacionalinės mokėjimo agentūros pradėta skolos susigrąžinimo procedūra, kurią paramos gavėjas ginčijo Lietuvos teisme, galėjo būti nutraukta dėl to, kad veikla buvo vykdoma pagal pradinio projekto reikalavimus, jo tikslai buvo pasiekti ir gavėjo įmonė veikė. Taigi Nacionalinė mokėjimo agentūra klausė, kaip išspręsti konkrečią situaciją atsižvelgiant į SAPARD sutarties nuostatas, o dėl to galėjo kilti būtinybė jas išaiškinti, tačiau ji nenurodė, kad sutartyje yra spragų.
76 Antra, net darant prielaidą, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra nurodė SAPARD sutarties spragas, pažymėtina, jog savo 2010 m. gegužės 10 d. atsakyme Komisija nurodė sutarties nuostatas, kurias galima taikyti jai nurodytu atveju, t. y. sutarties priedo B skyriaus 4 straipsnio 4 dalį, ir paaiškino, kad laikinas veiklos nutraukimas galėtų būti laikomas šių nuostatų pažeidimu. Tada ji nurodė, kaip, jos nuomone, reikėtų aiškinti šiame SAPARD sutarties straipsnyje esančią sąvoką „dideli pasikeitimai“. Galiausiai savo raštą ji užbaigė pažymėjusi, kad laikinas veiklos nutraukimas nebūtinai reiškia, jog nepasiekti programos tikslai, ir kad ji nemano, jog tokią situaciją reglamentuoja SAPARD sutarties priedo B skyriaus 4 straipsnio 4 dalies nuostatos. Tad reikia laikyti, kad Komisija atsakė į Nacionalinės mokėjimo agentūros prašymą.
77 Trečia, nors 2010 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos finansų viceministro Komisijai adresuotame rašte klausiama, ką daryti su sumomis, kurios buvo nurašytos 2007 m. ir 2008 m. dėl Sąjungos paramos gavėjų bankroto, visiškai neminima apie laikinai savo veiklą sustabdžiusio gavėjo projektą; beje, jo skolą Nacionalinė mokėjimo agentūra nurašė tik 2011 m. sausio 26 d. Tas pats pasakytina ir apie 2011 m. kovo 4 d. Lietuvos finansų viceministro raštą.
78 Vis dėlto 2010 m. gruodžio 3 d. rašte Lietuvos finansų viceministras priminė Komisijai Nacionalinės mokėjimo agentūros jai pateiktą klausimą (2010 m. balandžio 15 d. rašte) apie tai, ką daryti su laikinai savo veiklą sustabdžiusio gavėjo skola, taip pat 2010 m. gegužės 10 d. rašto turinį. Jis nurodė, kad remdamasi šiuo atsakymu ir pripažinimu, jog tas paramos gavėjas savo veiklą vykdė pagal SAPARD programą finansuojamą projektą penkerius metus, Nacionalinė mokėjimo agentūra nusprendė, kad šis gavėjas pasiekė programoje nustatytus tikslus. Ministras savo raštą užbaigė prašydamas Komisijos patvirtinti, kad aptariama skola gali būti panaikinta ir išbraukta iš skolininkų žurnalo. 2011 m. gegužės 13 d. Lietuvos finansų viceministras pranešė Komisijai, kad negavo jos atsakymo į ankstesnį raštą. 2012 m. sausio 26 d. raštu jis pakartojo savo ankstesnius prašymus.
79 Nors tokios aplinkybės parodo, kad Komisija neatsižvelgė į ne kartą Lietuvos Respublikos išreikštą susirūpinimą, tai neleidžia pakeisti šio sprendimo 75 punkte padarytos išvados, kad jos iškelta problema susijusi ne su tuo, kad SAPARD sutarties nuostatose yra spragų, o su tos sutarties priedo B skyriaus 4 straipsnio 4 dalies taikymu konkrečiu atveju, tad su šių nuostatų aiškinimu. Dėl šių aplinkybių taip pat negalima paneigti konstatavimo, kad į Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. balandžio 15 d. pateiktą klausimą buvo atsakyta (žr. šio sprendimo 76 punktą).
80 Ketvirta, atsižvelgiant į šio sprendimo 75 punkte padarytas išvadas, aplinkybė, kad Komisijai buvo pateikta visa reikalinga informacija, neturi reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes Lietuvos Respublika iš tiesų niekada nenurodė jokios SAPARD sutarties spragos. Tas pats pasakytina ir apie rimtas pasekmes, kurių kilo dėl, kaip teigiama, pažeistos Komisijos pareigos bendradarbiauti ir konsultuotis dėl su projektu, kurį vykdžiusi įmonė laikinai sustabdė savo veiklą, susijusios skolos panaikinimo.
81 Todėl Lietuvos Respublikos argumentai dėl SAPARD sutarties priedo F skyriaus 7.7.4 papunktyje įtvirtintos pareigos konsultuotis tarpusavyje yra nepagrįsti.
82 Beje, dublike Lietuvos Respublika nurodė, kad teismas panaikino įpareigojimą laikinai veiklą nutraukusiai bendrovei grąžinti gautą finansavimą motyvuodamas tuo, kad paramos gavėja atnaujino savo veiklą ir ją tęsė pagal SAPARD programos reikalavimus, todėl, jos tvirtinimu, ginčijamas sprendimas nepagrįstas tiek, kiek jis susijęs su skolos išieškojimu.
83 Tačiau primintina, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrįsti teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 14 d. Sprendimo Buono ir kt. / Komisija, C‑12/13 P ir C‑13/13 P, Rink., EU:C:2014:2284, 55 punktą ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑266/04, EU:T:2008:37, 219 punktą).
84 Šio sprendimo 82 punkte nurodyti Lietuvos Respublikos argumentai susiję su finansinės paramos, kurią gavo laikinai savo veiklą sustabdžiusi bendrovė, grąžinimo pagrįstumu. Taigi jie skiriasi nuo šio ieškinio antrojo pagrindo, kuriame tik nurodomas SAPARD sutartyje numatytos pareigos konsultuotis tarpusavyje pažeidimas. Todėl tokie argumentai yra naujas ieškinio pagrindas, kuris, beje, nėra pagrįstas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Iš tiesų dublike nurodytą sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė 2013 m. balandžio 13 d., t. y. praėjus mažiau kaip dviem mėnesiams po ieškinio šioje byloje pateikimo.
85 Taigi, dublike pateiktus argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus.
86 Tad reikia nepritarti antrajam ieškinio pagrindui ir atmesti visą ieškinį, nesant reikalo nagrinėti atsiliepime į ieškinį Komisijos nurodyto nepriimtinumo pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
87 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Lietuvos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Lietuvos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dittrich | Schwarcz | Tomljenović |
Paskelbta 2015 m. spalio 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.