Language of document : ECLI:EU:T:2021:665

BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. spalio 6 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – OLAF tyrimas – Medicinos išlaidų atlyginimas – Drausminė nuobauda – Sutarties nutraukimas be įspėjimo – Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punktas – Pakartotinumas – Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnis – Sprendimas, kuriuo tenkinamas prašymas, kad asmens byloje nebūtų jokios nuorodos apie ankstesnę nuobaudą – Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis – Galimybė prieš pareigūną remtis ir naudotis nuobauda, apie kurią jo asmens byloje nėra jokios nuorodos“

Byloje T‑121/20

IP, atstovaujamas avocats L. Levi, S. Rodrigues ir J. Martins,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. Brauhoff ir A.‑C. Simon,

atsakovę,

dėl SESV 270 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2019 m. rugpjūčio 21 d. Komisijos sprendimą skirti ieškovui drausminę nuobaudą – nutraukti sutartį be įspėjimo

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai I. Reine ir L. Truchot (pranešėjas),

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. gegužės 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        2008 m. liepos 21 d. ieškovas IP pradėjo dirbti Europos Komisijoje: iš pradžių kaip per laikinojo įdarbinimo įmonę dirbantis darbuotojas, o nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. – kaip sutartininkas. 2013 m. jis buvo priskirtas prie I pareigų grupės 1 lygio 3 pakopos. Nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. jis yra neįgalus.

2        2013 m. gruodžio 13 d. raštu Europos Parlamentas informavo Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) apie tai, kad per vidaus auditą aptiko nuorodų, leidžiančių preziumuoti, kad kai kurie prašymai atlyginti medicinos išlaidas, susijusias su Portugalijoje esančiose įstaigose gautomis sveikatos priežiūros paslaugomis, buvo neteisėti. Šiuos prašymus 2013 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais pateikė A ir B (A sesuo), abu – Parlamento pareigūnai. Šiame rašte Parlamentas pasiūlė patikrinti, ar ieškovas, kurį A, remiantis Parlamento personalo valdymo duomenų bazės informacija, buvo paskyręs savo kontaktiniu asmeniu, taip pat galėjo būti padaręs panašių pažeidimų.

3        2014 m. rugsėjo 8 d. OLAF nusprendė pradėti tyrimą ieškovo atžvilgiu dėl tariamai neteisėtų prašymų atlyginti medicinos išlaidas. Tuo pat metu OLAF nusprendė pradėti dar du tyrimus A ir B atžvilgiu taip pat dėl prašymų atlyginti medicinos išlaidas.

4        2015 m. gruodžio 21 d. OLAF užbaigė tyrimą galutine ataskaita. Savo ataskaitoje ji konstatavo, kad tirtuoju laikotarpiu ieškovas Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biurui (PMO) pateikė prašymus dėl išlaidų atlyginimo, grindžiamus keturiais patvirtinamaisiais dokumentais, kurie neatitinka patirtų išlaidų realumo. Ji nusprendė, kad bendra nepagrįstai gauta išlaidų atlyginimo suma yra 5 418 EUR.

5        OLAF perdavė ataskaitą Komisijai, rekomenduodama jai pradėti drausminę procedūrą ieškovo atžvilgiu ir susigrąžinti 5 418 EUR sumą. Ji taip pat informavo Komisiją apie tai, kad ataskaita buvo perduota Portugalijos teisėsaugos institucijoms, kad šios prireikus imtųsi atitinkamų veiksmų.

6        2016 m. birželio 24 d. raštu Komisijos sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT) įgaliojo Komisijos tyrimų ir drausmės tarnybą (IDOC) išklausyti ieškovą.

7        2017 m. liepos 25 d. STSĮT nusprendė pradėti drausminę procedūrą drausmės komisijoje ieškovo atžvilgiu.

8        2018 m. balandžio 16 d. išvadoje drausmės komisija rekomendavo nuobaudą – be įspėjimo nutraukti sutartį su ieškovu.

9        Pateikus OLAF ataskaitą Portugalijos teisėsaugos institucijoms, Portugalijoje ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis procesas.

10      2018 m. lapkričio 22 d. STSĮT nusprendė sustabdyti ieškovo atžvilgiu pradėtą drausminę procedūrą.

11      Pasibaigus Portugalijoje pradėtam baudžiamajam procesui, 2019 m. gegužės 21 d. ieškovas buvo pakviestas į apklausą STSĮT, kurią sudarė Žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinio direktorato generalinė direktorė, Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato generalinis direktorius ir Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato generalinio direktoriaus pavaduotojas (toliau – trišalė STSĮT).

12      2019 m. rugpjūčio 21 d. trišalė STSĮT pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 49 ir 119 straipsnius nusprendė skirti ieškovui drausminę nuobaudą – be įspėjimo nutraukti su juo darbo sutartį (toliau – ginčijamas sprendimas).

13      Ginčijamame sprendime trišalė STSĮT nurodė, kad ieškovui priekaištaujama dėl to, kad jis pateikė PMO du prašymus atlyginti medicinos išlaidas, kurios neatitinka faktiškai sumokėtų sumų ar gautų sveikatos priežiūros paslaugų (ginčijamo sprendimo 12 punktas). Šiuos veiksmus ji kvalifikavo kaip „bandymą sukčiauti, susijusį su Europos Sąjungos biudžetu“, o tai, jos nuomone, yra ypač sunkus pažeidimas (ginčijamo sprendimo 37 punktas). Galiausiai ji nustatė skirtiną nuobaudą, atsižvelgdama į Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) IX priedo 10 straipsnyje nustatytus kriterijus (ginčijamo sprendimo 37‑50 punktai). Taikydama Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punktą trišalė STSĮT pakartotinumo klausimu rėmėsi tuo, kad 2010 m. lapkričio 19 d. ieškovas buvo gavęs papeikimą.

14      2019 m. spalio 7 d. ieškovas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, apskundė ginčijamą sprendimą.

15      2020 m. sausio 28 d. sprendimu (toliau – sprendimas atmesti skundą) Komisija atmetė skundą.

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

16      2020 m. vasario 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

17      Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. kovo 4 d.) ieškovas paprašė, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 66 straipsnį jam būtų suteiktas anonimiškumas. 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) patenkino šį prašymą.

18      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, uždavė šalims rašytinių klausimų, taip pat paprašė į kai kuriuos iš jų atsakyti raštu, o į kitus – per posėdį.

19      Šalys atsakė per joms nustatytą terminą.

20      Per 2021 m. gegužės 10 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus. Be to, ieškovas pateikė vieną dokumentą, o Komisija pasiūlė pateikti du dokumentus.

21      Šiomis aplinkybėmis septintosios kolegijos pirmininkas paskelbė, kad žodinė proceso dalis bus baigta vėliau, kad Komisija galėtų pateikti šio sprendimo 20 punkte nurodytus dokumentus, o kiekviena šalis – pastabas.

22      Komisija pateikė nurodytus dokumentus, o kiekviena šalis – pastabas.

23      Žodinė proceso dalis buvo baigta 2021 m. birželio 2 d.

24      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą ir prireikus sprendimą atmesti skundą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

25      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

26      Prieš pradedant nagrinėti ieškovo nurodytus pagrindus reikia nustatyti ieškinio dalyką.

A.      Dėl ieškinio dalyko

27      Iš pradžių primintina: administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti, esantys sudėtingos procedūros sudėtine dalimi, yra tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Taigi reikalavimo panaikinti, formaliai pateikto dėl sprendimo atmesti skundą, pasekmė (jeigu tokio reikalavimo turinys nėra savarankiškas) yra kreipimasis į Bendrąjį Teismą dėl pradinio akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktas ir 2018 m. spalio 25 d. Sprendimo KF / ESPC, T‑286/15, EU:T:2018:718, 115 punktas).

28      Reikalavimo panaikinti, formaliai pateikto dėl sprendimo atmesti skundą, turinys yra savarankiškas, kai sprendimo atmesti skundą apimtis skiriasi nuo pradinio akto, dėl kurio buvo pateiktas šis skundas, apimties. Taip yra tuomet, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, atsižvelgiant į naujas teisines ir faktines aplinkybes, arba kai tuo sprendimu atmesti skundą iš dalies pakeičiama ar papildoma pradinio sprendimo rezoliucinė dalis. Tokiais atvejais skundo atmetimas savaime yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė; teismas laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, bent jau iš dalies pakeičiančiu pradinį aktą (2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 34 punktas).

29      Išskyrus atvejus, kuriais skundo atmetimas yra savarankiškas aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nagrinėjant pradinio akto teisėtumą reikia atsižvelgti į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus, kai jais papildomi arba pakeičiami pradiniame akte nurodyti motyvai. Šie motyvai privalo sutapti su pradinio akto motyvais (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 58 ir 59 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Taigi pradinio akto teisėtumas prireikus nagrinėjamas atsižvelgiant, be kita ko, į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus.

30      Kadangi sprendimo atmesti skundą apimtis nagrinėjamu atveju nesiskiria nuo ginčijamo sprendimo apimties, ieškinys turi būti laikomas pareikštu tik dėl pastarojo sprendimo.

B.      Dėl ieškinio pagrindų nagrinėjimo

31      Ieškovas nurodo šešis ieškinio pagrindus, grindžiamus, pirma, rūpestingumo ir rūpinimosi pareigos pažeidimu, antra, pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, OLAF ataskaitos neteisėtumu, ketvirta, drausmės komisijos išvados neteisėtumu, penkta, visų bylos aplinkybių neišnagrinėjimu ir principo, pagal kurį „baudžiamasis procesas sustabdo drausminę procedūrą“, pažeidimu ir, šešta, Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio pažeidimu.

32      Reikia išnagrinėti šeštąjį pagrindą ir ypač ieškovo priekaištus trišalei STSĮT, kad ši taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punkto nuostatas, susijusias su pakartotinumu (žr. šio sprendimo 13 punktą).

33      Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnyje nurodyta:

„Drausminės nuobaudos griežtumas turi būti proporcingas netinkamo elgesio sunkumui. Nustatant netinkamo elgesio sunkumą ir sprendžiant, kurią drausminę nuobaudą taikyti, visų pirma atsižvelgiama į:

<…>

h)      tai, ar netinkamą elgesį sudaro pakartotiniai veiksmai ar elgesys,

<…>“

34      Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 45 punkte, prieš kurį yra pavadinimas „Netinkamų veiksmų ar elgesio pakartotinumas“, trišalė STSĮT priminė, kad 2010 m. lapkričio 19 d. ieškovui už veiksmus, kurie, jos nuomone, yra panašūs į tuos, dėl kurių jam priekaištaujama dabar, buvo skirtas papeikimas (toliau – pirmoji nuobauda). Ji priminė, kad šie veiksmai pasireiškė „prašymu gydytojui, kad šis [išrašytų ieškovui] 4,98 EUR [sąskaitą] už kraujo tyrimą, atliktą jo pusbroliui <…>, turinčiam širdies patologiją, [ir] bandymu vėliau du kartus gauti šių išlaidų atlyginimą iš medicinos išlaidas administruojančių Komisijos tarnybų“. Ginčijamo sprendimo 46 punkte trišalė STSĮT pridūrė: „[n]et jei tuo metu tai buvo nedidelė suma, [ieškovas] buvo nubaustas dėl savo akivaizdžiai apgaulingo elgesio“.

35      Ginčijamo sprendimo 47 ir 48 punktuose pažymėjusi, kad, atsižvelgiant į tai, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punkte nėra nustatyto termino, ji „gali“ atsižvelgti į pirmąją nuobaudą, trišalė STSĮT ginčijamo sprendimo 49 punkte nurodė:

„<…> [trišalė] SDSĮT konstatuoja, kad [ieškovas] atliko veiksmus, panašius į tuos, dėl kurių jam buvo skirtas papeikimas, ir padarė tai praėjus maždaug ketveriems metams. [Trišalė] SDSĮT mano, kad [ieškovas] taip parodė, kad nepasimokė iš 2010 m. skirtos drausminės nuobaudos, ir toliau teikė pirmenybę savo asmeniniams, o ne institucijos interesams.“

36      Ieškovas tvirtina, kad spręsdama pakartotinumo klausimą trišalė STSĮT neturėjo atsižvelgti į pirmąją nuobaudą; atsižvelgdama ji pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punktą.

37      Viena vertus, šiuo klausimu jis teigia, kad trišalė STSĮT pažeidė proporcingumo, gero administravimo ir protingo termino principus. Jis visų pirma pabrėžia nedidelį sumos, kurios atlyginimą pabandė gauti ir dėl kurios jo atžvilgiu vyko pirmoji drausminė procedūra, dydį, be to, laiko tarpą tarp dviejų nuobaudų. Galiausiai ieškovas nesutinka su tuo, kad abiejose drausminėse procedūrose nagrinėjamos faktinės aplinkybės yra panašios.

38      Kita vertus, ieškovo teigimu, jo asmens byloje negalėjo būti nuorodos apie pirmąją nuobaudą, nes jis pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnį buvo pateikęs prašymą, kad toje byloje nebūtų jokios nuorodos apie šią nuobaudą.

39      Komisija mano, kad ši aplinkybė sprendžiant pakartotinumo klausimą netrukdo atsižvelgti į šią nuobaudą, nors ieškovo prašymas ir buvo patenkintas. Jos teigimu, Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punkto nuostatų taikymo neriboja jokie terminai, o ieškovo prašymo patenkinimas nereiškia, kad pirmoji nuobauda buvo pašalinta iš jo drausmės bylos, nes sprendimai skirti nuobaudą pareigūnų drausmės byloje saugomi 20 metų.

40      Savo atsakyme dėl Bendrojo Teismo taikomų proceso organizavimo priemonių (žr. šio sprendimo 18 punktą) ieškovas nurodo:

„<…> pakartotinumo kriterijui taikyti reikia, kad egzistuotų ankstesnė nuobauda. Kadangi ieškovas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsniu, paprašė, kad jo asmens byloje nebūtų jokios nuorodos apie [pirmąją nuobaudą], ir šis jo prašymas buvo patenkintas, jis turi teisę manyti, kad tokios nuobaudos nebeliko, <…> ir kad administracija prieš jį bet kuriuo atveju nebegali ja remtis (nagrinėjamu atveju – per naują drausminę procedūrą, kaip aptariama šioje byloje), juo labiau taikyti pakartotinumo kriterijaus, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnį nustatydama netinkamo elgesio sunkumui proporcingą nuobaudą.“

41      Savo atsakyme dėl Bendrojo Teismo taikomų proceso organizavimo priemonių (žr. šio sprendimo 18 punktą) Komisija nurodo:

„4.      Kiek tai susiję su poveikiu, kurį nuorodos į [pirmąją nuobaudą] ieškovo asmens byloje pašalinimas būtų galėjęs turėti šioje byloje ginčijamam sprendimui, jeigu ieškovas nori pasakyti, kad į šią aplinkybę turėjo būti atsižvelgta siekiant sušvelninti ginčijamą sankciją, pažymėtina, kad toks argumentas yra priimtinas, bet nepagrįstas <…>. Iš tiesų Komisija įrodė, kad šis pašalinimas nereiškia, jog [pirmoji nuobauda] visiškai panaikinama. Kadangi su šia nuobauda susijusi drausminė byla saugoma 20 metų, taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punktą į ją buvo galima teisėtai atsižvelgti.

<…>

25.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio šeštą pastraipą kiekvienas pareigūnas turi tik vieną asmens bylą.

26.      Drausmės byla skiriasi nuo asmens bylos. Pirmojoje yra visi dokumentai, susiję su tam tikra drausmine procedūra. Šie dokumentai saugomi laikantis [pirma] minėtų saugojimo terminų. Jie prieinami tik [IDOC] personalui ir nėra įtraukiami į asmens bylą.

27.      Į asmens bylą įtraukiamas tik sprendimas dėl drausminės nuobaudos, o tai atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio šeštą pastraipą. Taigi jis yra prieinamas apsaugotoje elektroninėje sistemoje, kurią Komisija naudoja savo žmogiškiesiems ištekliams valdyti, <…> tik tiems darbuotojams, kurie turi tam teisę. Jis ten saugomas [trejus] metus (rašytinio įspėjimo ir papeikimo atveju) arba [šešerius] metus visų kitų nuobaudų, išvardytų Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 9 straipsnio c–h punktuose, atveju.“

42      Reikia išnagrinėti ieškovo kaltinimą, grindžiamą teisės klaida, kurią tariamai padarė trišalė STSĮT, kai spręsdama pakartotinumo klausimą rėmėsi pirmąja nuobauda, nors buvo patenkintas jo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnį pateiktas prašymas, kad jo asmens byloje nebūtų jokios nuorodos apie šią nuobaudą.

43      Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnyje nurodyta:

„Pareigūnas, kuriam paskirta drausminė nuobauda nėra pašalinimas iš posto, po trejų metų, jeigu tai buvo rašytinis įspėjimas ar papeikimas, arba po šešerių metų, jeigu tai buvo kitokia nuobauda, gali pateikti prašymą pašalinti iš jo asmens bylos visas nuorodas apie tokią [nuobaudą]. Paskyrimų tarnyba nusprendžia, ar patenkinti šį prašymą.“

44      Nagrinėjamu atveju ieškovas 2014 m. sausio 20 d. pateikė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsniu grindžiamą prašymą, kad jo asmens byloje nebūtų jokios nuorodos apie pirmąją nuobaudą. 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Komisija patenkino ieškovo prašymą. Taigi iš ieškovo asmens bylos ji pašalino visas nuorodas apie pirmąją nuobaudą. Vis dėlto ginčijamame sprendime trišalė STSĮT, spręsdama pakartotinumo klausimą, rėmėsi šia nuobauda nustatydama sankciją, kuri jai atrodė tinkama dėl veiksmų, dėl kurių priekaištaujama ieškovui (žr. šio sprendimo 13 punktą).

45      Taigi reikia nustatyti, kiek administracija, darydama išvadą apie pakartotinumą, gali remtis arba naudotis prieš pareigūną sprendimu skirti nuobaudą, apie kurią asmens byloje nėra jokios nuorodos.

46      Pirmiausia reikia pažymėti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis, susijęs su pareigūno asmens byla, pagal KTĮS 11 ir 81 straipsnius taikomas sutartininkams.

47      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio pirmos pastraipos a punktą pareigūno asmens byloje turi būti „visi dokumentai, susiję su jo administraciniu statusu, ir visos ataskaitos apie jo sugebėjimus, naudingumą ir elgesį“.

48      Taigi buvo nuspręsta, kad pareigūno atžvilgiu priimtas sprendimas skirti nuobaudą turi būti įtrauktas į jo asmens bylą, nes susijęs su šio pareigūno administraciniu statusu (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Apostolidis / Teisingumo Teismas, T‑86/97, EU:T:1998:71, 36 punktas).

49      Pažymėtina, kad toks sprendimas turi lemiamą įtaką pareigūno administraciniam statusui, kai drausmės institucija nusprendžia remtis tuo sprendimu nagrinėdama pakartotinumo klausimą tam, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punkto nuostatas skirtų pareigūnui naują griežtesnę drausminę nuobaudą. Iš to matyti, kad jis turi būti to pareigūno asmens byloje.

50      Be to, reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad „dokumentai registruojami, numeruojami ir klasifikuojami eilės tvarka asmens byloje“ ir kad „institucija negali naudoti arba remtis dokumentais, susijusiais su pareigūno administraciniu statusu, išskyrus atvejus, kai jie jam perduodami prieš juos suklasifikuojant“.

51      Šios nuostatos, kurioje nustatyta pareigūno apsauga nuo veiksmų, kurių administracija gali imtis jo atžvilgiu, taikymo sritis yra plati, nes ji taikoma „bet kuriam“ dokumentui, „susijusiam su pareigūno administraciniu statusu“.

52      Tas pats pasakytina apie Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio septintą pastraipą, kurioje numatyta, kad „pareigūnas“ turi teisę sužinoti „visą“ jo bylos dokumentuose esančią „informaciją“ ir daryti jos kopijas „net baigęs tarnybą“.

53      Galiausiai Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio šeštoje pastraipoje nurodyta, kad „kiekvienas pareigūnas“ turi „tik vieną asmens bylą“; ši taisyklė, kuri, kaip ir dokumentų registravimas, numeravimas ir klasifikavimas eilės tvarka (žr. šio sprendimo 50 punktą), palengvina pareigūnui prieigą prie dokumentų, kuriais gali būti remiamasi arba naudojamasi prieš jį, išvengiant to, kad šie dokumentai būtų išsklaidyti įvairiose bylose.

54      Kaip matyti iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 47–53 punktuose, Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnyje numatyta visuma garantijų, kuriomis siekiama apsaugoti pareigūną, išvengiant to, kad administracijos priimti ir jo administracinį statusą paveikiantys sprendimai būtų pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, kurių egzistavimas išplaukia iš į asmens bylą neįtrauktų dokumentų (šiuo klausimu žr. 1972 m. birželio 28 d. Sprendimo Brasseur / Parlamentas, 88/71, EU:C:1972:58, 10 ir 11 punktus ir 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Apostolidis / Teisingumo Teismas, T‑86/97, EU:T:1998:71, 33 punktą).

55      Atsižvelgiant į esminį asmens bylos vaidmenį apsaugant ir informuojant pareigūną, reikia daryti išvadą, kad sprendimu skirti nuobaudą, net jeigu jis anksčiau buvo pridėtas prie pareigūno asmens bylos, negalima remtis arba naudotis prieš jį, jeigu toje byloje nebėra jokios nuorodos apie tą sprendimą.

56      Reikia pridurti, kad sprendimas, grindžiamas asmens byloje nenurodytais faktais, yra nesuderinamas su Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintomis garantijomis (šiuo klausimu žr. 1994 m. vasario 9 d. Sprendimo Lacruz Bassols / Teisingumo Teismas, T‑109/92, EU:T:1994:16, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57      Be to, administracijai suteikta teisė remtis iš pareigūno asmens bylos pašalintu sprendimu skirti nuobaudą, siekiant padaryti išvadą apie pakartotinumą, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnį, panaikintų šio priedo 27 straipsnio veiksmingumą šiuo klausimu. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnį pareigūnui leidžiama prašyti, kad iš jo asmens bylos būtų pašalintas sprendimas skirti nuobaudą, ir administracijai paliekama teisė nuspręsti, ar tenkinti tokį prašymą. Remdamasi tokiu sprendimu skirti nuobaudą, kurį naudodamasi didele diskrecija vis dėlto nusprendė pašalinti iš pareigūno asmens bylos, administracija iš tikrųjų siekia vėl įtraukti tokį sprendimą į šią bylą.

58      Taigi drausmės institucija, kuri spręsdama pakartotinumo klausimą remiasi drausmine nuobauda, apie kurią atitinkamo pareigūno asmens byloje nėra jokios nuorodos, po to, kai buvo patenkintas šio pareigūno pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnį pateiktas prašymas, pažeidžia Pareigūnų tarnybos nuostatuose, ypač jų 26 straipsnyje, pareigūnams užtikrintas teises.

59      Darytina išvada, kad Komisija, kuri, siekdama nustatyti aptariamo pažeidimo sunkumą ir skirti antrąją drausminę nuobaudą, atsižvelgė į pirmąją drausminę nuobaudą, pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punktą, nes sprendžiant pakartotinumo klausimą nebebuvo galima remtis šia pirmąja nuobauda, apie kurią ieškovo asmens byloje nebuvo jokios nuorodos.

60      Komisijos pateikti argumentai negali paneigti šio sprendimo 59 punkte padarytos išvados.

61      Pirma, Komisija teigia, kad kai kurios Pareigūnų tarnybos nuostatų normos gali būti aiškinamos taip, kad pareigūnui taikoma drausmine nuobauda, jeigu ji išlieka drausmės byloje, gali būti remiamasi prieš šį pareigūną, net jeigu iš jo asmens bylos buvo pašalinta bet kokia nuoroda apie jos buvimą.

62      Šiuo klausimu Komisija nurodo Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnio nuostatas, taip pat jų IX priedą. Vis dėlto ji nepaaiškina, kaip šios nuostatos kartu galėtų patvirtinti jos argumentus.

63      Komisija taip pat remiasi tuo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnio h punkte nenurodytas terminas, taip pat tuo, kad šiame straipsnyje daroma nuoroda į pareigūno elgesį „per [visą] karjerą“.

64      Pagal šio sprendimo 63 punkte Komisijos nurodytas nuostatas drausmės institucija turi didelę diskreciją atsižvelgti į buvusį pareigūno administracinį statusą.

65      Vis dėlto šiose nuostatose nėra nuorodos į pareigūno asmens bylą. Taigi jomis nenukrypstama nuo iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio išplaukiančios taisyklės, kad sprendimu skirti nuobaudą, pridėtu prie pareigūno asmens bylos, negali būti remiamasi arba naudojamasi prieš jį, jeigu minėtoje byloje nebėra jokios nuorodos apie šį sprendimą (žr. šio sprendimo 55 punktą).

66      Taigi Komisijos nurodytos nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios drausmės institucijai atsižvelgti į anksčiau pareigūnui skirtą nuobaudą, jeigu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnį šio pareigūno asmens byloje nėra jokios nuorodos apie šią nuobaudą.

67      Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga į pareigūno asmens bylą įtraukti visus dokumentus, susijusius su jo administraciniu statusu, ir visas ataskaitas apie jo gebėjimus, naudingumą ar elgesį. Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio šeštoje pastraipoje įtvirtinta pareiga kiekvienam pareigūnui turėti tik vieną bylą. Reikia pridurti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatuose ir KTĮS nurodoma tik pareigūno asmens byla, išskyrus Pareigūnų tarnybos nuostatų 26a straipsnyje nurodytą medicinos bylą.

68      Taigi asmens byla yra viena ir draudžiama, kad bet kokia forma egzistuotų bet koks kitas dokumentų rinkinys, kuriame būtų su jo administraciniu statusu susijusių dokumentų (1995 m. spalio 11 d. Sprendimo Baltsavias / Komisija, T‑39/93 ir T‑553/93, EU:T:1995:177, 38 punktas).

69      Kaip matyti, be kita ko, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 13 straipsnio 1 dalies nuostatų, administracija gali užvesti su tyrimu susijusią bylą, prireikus – su šiuo tyrimu susijusios drausminės procedūros bylą. Vis dėlto tokia byla užvedama tik atitinkamos procedūros tikslais (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Apostolidis / Teisingumo Teismas, T‑86/97, EU:T:1998:71, 36 punktą ir 2009 m. spalio 5 d. Sprendimo de Brito Sequeira Carvalho ir Komisija / Komisija ir de Brito Sequeira Carvalho, T‑40/07 P ir T‑62/07 P, EU:T:2009:382, 96 punktą). Todėl joje esančiais dokumentais, visų pirma galimu sprendimu dėl nuobaudos, kuriuo užbaigiama ši procedūra, negali būti remiamasi arba naudojamasi prieš pareigūną ne per šią procedūrą, nebent jie būtų pridėti prie šio pareigūno asmens bylos.

70      Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 62–69 punktuose, matyti, kad Komisija negali pagrįstai teigti, jog tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų normos gali būti aiškinamos taip, kad pareigūnui paskirta ir jo drausmės byloje saugoma drausmine nuobauda galima remtis prieš šį pareigūną, net jeigu iš jo asmens bylos buvo pašalinta bet kokia nuoroda apie jos buvimą.

71      Antra, siekdama pateisinti atsižvelgimą į pirmąją nuobaudą sprendžiant pakartotinumo klausimą tais atvejais, kai ieškovo asmens byloje nėra jokios nuorodos apie šią sankciją, Komisija nurodo „Bendrojo Europos Komisijos bylų saugojimo sąrašo“ nuostatas, pagal kurias leidžiama „drausmės bylas saugoti 20 metų“.

72      „Bendrasis Europos Komisijos bylų saugojimo sąrašas“ buvo patvirtintas remiantis Komisijos darbo tvarkos taisyklių priedo „Nuostatos dėl dokumentų tvarkymo“ 6 straipsniu, o pats priedas buvo priimtas 2002 m. sausio 23 d. Komisijos sprendimu, iš dalies keičiančiu jos darbo tvarkos taisykles (OL L 21, 2002, p. 23).

73      Komisijos darbo tvarkos taisyklių priedo 6 straipsnyje „Saugojimas“ nustatyta:

„<…>

Administracinės taisyklės ir teisiniai įsipareigojimai apibrėžia minimalų dokumento saugojimo laikotarpį.

Kiekvienas Generalinis direktoratas ir analogiškas padalinys nustato savo bylų saugojimo vidaus organizacinę struktūrą. Minimalus saugojimo laikotarpis padaliniuose turi atitikti bendrą sąrašą, parengtą visai Komisijai pagal 12 straipsnyje nurodytą įgyvendinimo tvarką.“

74      „Bendrasis Europos Komisijos bylų saugojimo sąrašas“ yra lentelės formos; lentelėje nustatyti įvairių kategorijų bylų saugojimo laikotarpiai. Šios lentelės 12.4.3 eilutėje „Drausminė procedūra“ sprendimams, kuriais skiriamos drausminės priemonės, nustatytas 20 metų saugojimo laikotarpis.

75      Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 72–74 punktuose, matyti, kad yra teisinis pagrindas, leidžiantis sprendimus dėl drausminių nuobaudų saugoti 20 metų laikotarpį.

76      Vis dėlto atsižvelgiant į teisės normų hierarchijos principą (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 30 d. Sprendimo Strack / Komisija, T‑85/04, EU:T:2008:18, 39–41 punktus) „Bendrasis Europos Komisijos bylų saugojimo sąrašas“, kadangi juo nustatytos tik Komisijos priimto sprendimo įgyvendinimo vidaus taisyklės (žr. šio sprendimo 72 punktą), negali prieštarauti prieš tai išaiškintoms Pareigūnų tarnybos nuostatų normoms (žr. šio sprendimo 67 punktą); Pareigūnų tarnybos nuostatai yra reglamentas, kuris pagal SESV 288 straipsnį turi privalomąją galią ir yra taikomas visuotinai (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑110/03, EU:C:2005:223, 33 punktą).

77      Be to, aptariamų teisės normų tikslas – priešingai, nei numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnyje (žr. šio sprendimo 47‑54 punktus) – nėra nustatyti sąlygas, kuriomis dokumentais gali būti remiamasi arba naudojamasi prieš pareigūną. Kaip matyti iš Komisijos darbo tvarkos taisyklių priedo 3 konstatuojamosios dalies, šiomis taisyklėmis siekiama „užtikrinti, kad Komisija gal[ėtų] bet kuriuo metu pateikti informaciją apie jos kompetencijai priklausančius klausimus“, o tai reiškia, kad saugomuose dokumentuose „saugoma informacija apie institucijos ankstesnę veiklą, dokumentai ir bylos turi palengvinti apsikeitimą informacija, pagrįsti atliktus veiksmus bei atitikti padalinio teisinius įsipareigojimus“. Taigi šios taisyklės negali leisti Komisijai sprendžiant pakartotinumo klausimą remtis anksčiau pareigūnui skirta nuobauda, apie kurią atitinkamo pareigūno asmens byloje nebėra jokios nuorodos.

78      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovo priekaištas, grindžiamas teisės klaida, kurią tariamai padarė trišalė STSĮT, kai spręsdama pakartotinumo klausimą rėmėsi pirmąja nuobauda, nors buvo patenkintas ieškovo prašymas, kad jo asmens byloje nebūtų jokios nuorodos apie šią nuobaudą, turi būti pripažintas pagrįstu.

79      Reikia pažymėti, kad tokia klaida taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnį gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą.

80      Viena vertus, nustatydama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnyje nurodytus devynis kriterijus skirtiną nuobaudą trišalė STSĮT šių kriterijų analizei skyrė keturiolika ginčijamo sprendimo punktų (37–50 punktai). Iš jų pakartotinumo kriterijus išnagrinėtas išsamiausiai, nes jam vienam skirti penki iš šių keturiolikos punktų.

81      Kita vertus, iš vienos šio sprendimo 34 punkte pacituotos ištraukos matyti, kad trišalė STSĮT nusprendė, jog abiejose procedūrose nagrinėtos faktinės aplinkybės yra panašios, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad veiksmai, dėl kurių buvo priekaištaujama ieškovui skiriant pirmąją sankciją, buvo „akivaizdžiai apgaulingi“. Be to, iš šio sprendimo 35 punkte pacituotos ištraukos matyti, kad trišalė STSĮT šį panašumą, todėl ir ieškovo elgesio pakartotinumą, nepaisant anksčiau jam skirtos nuobaudos, laikė sunkinančia aplinkybe, kuri turėjo lemiamą reikšmę pasirenkant nuobaudą.

82      Taigi tai, kad trišalė STSĮT atsižvelgė į pirmąją nuobaudą, turėjo lemiamą įtaką skirtos nuobaudos pasirinkimui. Todėl dėl šio sprendimo 78 punkte konstatuotos teisės klaidos, dėl kurios trišalė STSĮT spręsdama pakartotinumo klausimą nepagrįstai atsižvelgė į pirmąją sankciją, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

83      Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo, pirma, nagrinėti kitų ieškovo nurodytų priekaištų ir ieškinio pagrindų ir, antra, priimti sprendimo dėl dokumentų, kuriuos šalys pateikė per teismo posėdį ir po jo, priimtinumo (žr. šio sprendimo 20–22 punktus).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

84      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2019 m. rugpjūčio 21 d. Europos Komisijos sprendimą skirti IP drausminę nuobaudą – be įspėjimo nutraukti su juo darbo sutartį.

2.      Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

da Silva Passos

Reine

Truchot

Paskelbtas 2021 m. spalio 6 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.