PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji išplėstinė kolegija)

SPRENDIMAS

1999 m. kovo 25 d.(*)

„Konkurencija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Sprendimas, skelbiantis, kad koncentracija nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo –Priimtinumas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 taikymas teritorijos atžvilgiu – Bendra dominuojanti padėtis – Įsipareigojimai“

Byloje T‑102/96

Gencor Ltd, įmonė, reglamentuojama Pietų Afrikos Respublikos teisės, įsteigta Johanesburge (Pietų Afrikos Respublika), atstovaujama QC Paul Lasok, solicitors James Flynn ir David Hall, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Marc Loesch kontora, 11 rue Goethe,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą Teisės tarnybos darbuotojo Richard Lyal, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Teisės tarnybos darbuotojo Carlos Gómez de la Cruz biuras, Centre Wagner, Kirchberg,

atsakovė,

palaikoma

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Federacinės ekonomikos ir technologijų ministerijos Ministerialrat Ernst Röder ir Oberregierungsrat Bernd Kloke, Bona (Vokietija),

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 1996 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimą 97/26/EB, skelbiantį, kad koncentracija nesuderinama su bendrąja rinka ir su Europos ekonominės erdvės susitarimo veikimu (byla Nr. IV/M.619 – Gencor prieš Lonrho) (OL L 11, 1997, p. 30),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai B. Vesterdorf, R. García‑Valdecasas, R. M. Moura Ramos ir M. Jaeger,

posėdžio sekretoriai J. Palacio González ir A. Mair, administratoriai,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1998 m. vasario 18 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Nagrinėjama koncentracija

 Koncentracijoje dalyvaujančios šalys

1        Gencor Ltd (toliau – Gencor) yra Pietų Afrikos Respublikos teisės reglamentuojama bendrovė. Tai yra įmonių grupės, kurių svarbiausia veikla vykdoma kalnakasybos ir metalurgijos srityse, patronuojanti bendrovė.

2        Impala Platinum Holdings Ltd (toliau – Implats) yra Afrikos Respublikos teisės reglamentuojama bendrovė, apimanti Gencor veiklą platinos grupės metalų (PGM) srityje. Kadangi 46,5 % jos akcijų priklauso Gencor, o 53,5 % – valstybei, ją kontroliuoja Gencor, kaip apibrėžta 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1, pataisytas OL L 257, 1990, p. 13, toliau – Reglamentas Nr. 4064/89) 3 straipsnio 3 dalyje.

3        Lonrho Plc (toliau – Lonrho) – Anglijos teisės reglamentuojama bendrovė. Ji yra bendrovių grupės, vykdančios įvairaus pobūdžio veiklą, susijusią su kalnakasyba, metalurgija ir viešbučiais, žemės ūkiu ir apskritai prekyba, patronuojanti bendrovė.

4        Eastern Platinum Ltd (toliau – Eastplats) ir Western Platinum Ltd (toliau – Westplats), paprastai žinomos Lonrho Platinum Division (toliau – LPD) pavadinimu, yra Pietų Afrikos Respublikos teisės reglamentuojamos bendrovės, apimančios Lonrho veiklą platinos grupės metalų srityje. 73 % jų akcijų priklauso Lonrho, o 27 % tarpininkaujant Implats priklauso Gencor. Pastarasis akcijų paketas yra 1990 m. sausio 15 d. Gencor ir Lonrho grupių sudaryto akcininkų susitarimo (toliau – Akcininkų susitarimas) objektas. Pagal šį susitarimą kiekvienas akcininkas į valdybą skiria vienodą skaičių atstovų, kurie turi vienodas teises ir nė vienas neturi sprendžiamojo balso. Valdybos sutikimas yra būtinas priimant tam tikrus sprendimus, ypač šiose srityse: LPD veiklos diversifikacija, išmokamų dividendų dydis; metinis biudžetas ir metinis strateginis planas, metinių finansinių ataskaitų tvirtinimas; išmokų akcininkams dydžio keitimas. Akcininkų pritarimas yra būtinas priimant svarbius sprendimus dėl investicijų ir akcijų perleidimo. Pagal Eastplats ir Westplats susitarimus (toliau – susitarimai dėl valdymo) šias bendroves valdo Lonrho Management Services (toliau – LMS), Pietų Afrikos Respublikos teisės reglamentuojama bendrovė, kurią kontroliuoja Lonrho.

 Numatoma koncentracija

5        Gencor ir Lonrho planavo drauge perimti Implats kontrolę, o per šią įmonę – Eastplats bei Westplats (LPD) kontrolę; tai turėjo būti įgyvendinta dviem etapais. Pirmuoju etapu Gencor ir Lonrho turėjo drauge perimti Implats kontrolę. Antrojo etapo tikslas buvo suteikti Implats išimtinę teisę valdyti Eastplats ir Westplats. Mainais už perleistą savo Eastplats ir Westplats akcijų dalį Lonrho priklausanti Implats akcijų dalis turėjo padidėti.

6        Visa tai atlikus, Eastplats ir Westplats išimtinė kontrolė turėjo tekti Implats. Jos pačios akcijos turėjo būti paskirstytos taip, kad 32 % priklausytų Gencor, 32 % – Lonrho, o 36 % – valstybei. Susitarimas dėl atstovų skyrimo ir išsamios balsavimo tvarkos turėjo reglamentuoti abiejų pagrindinių akcininkų veiksmus sprendžiant svarbiausius įmonės valdymo klausimus, taip suteikiant jiems bendrą Implats kontrolę.

2.     Administracinė procedūra

7        1995 m. birželio 25 d. Gencor ir Lonrho paskelbė apie sudarytą bendrąjį susitarimą dėl veiklos PGM srityje sujungimo. Tą pačią dieną jos nusiuntė Komisijai spaudos pranešimo, kuriame buvo kalbama apie sudarytą sandorį, kopiją.

8        1995 m. rugpjūčio 22 d. Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos tarnyba (South African Competition Board) šalims pranešė, kad, remiantis jai 1995 m. rugpjūčio 14 d. perduotais dokumentais, sandoris neprieštaravo Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos teisei.

9        1995 m. lapkričio 10 d. Gencor ir Lonrho pasirašė su koncentracija susijusių susitarimų paketą. Tarp šių dokumentų buvo susitarimas dėl pirkimo, kurio įgyvendinimas susijęs su tam tikromis sąlygomis, tarp kurių – Komisijos pritarimas sandoriui iki 1996 m. birželio 30 d. arba šalių susitarimas – ne vėliau kaip iki 1996 m. rugsėjo 30 d., kaip nurodyta susitarimo dėl pirkimo 3.1.8 ir 3.3 punktuose.

10      1995 m. lapkričio 17 d. Gencor ir Lonrho, pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį panaudojusios CO blanką, kartu pranešė Komisijai apie savo susitarimus ir jų priedus.

11      Savo 1995 m. gruodžio 8 d. Sprendimu, remdamasi to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalimi ir 18 straipsnio 2 dalimi, Komisija nurodė sustabdyti koncentracijos vykdymą, kol ji priims galutinį sprendimą.

12      1995 m. gruodžio 20 d. Sprendime ji nurodė, kad koncentracija kelia rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka ir, remdamasi 6 straipsnio 1 pastraipos c punktu, pradėjo Reglamente Nr. 4064/89 numatytą procedūrą.

13      1996 m. kovo 13 d. Anglo American Corporation of South Africa Ltd (toliau – AAC) įsigijo 6 % Lonrho akcijų su pirmumo teise įsigyti dar 18 % akcijų. Veikdama per su ja susijusią bendrovę Amplats, kuri laikoma didžiausia pasaulyje platinos tiekėja, ji yra pagrindinė Gencor ir Lonrho konkurentė PGM sektoriuje.

14      Po 1996 m. kovo 13 d. Komisijos surengto posėdžio ieškovė ir Lonrho inicijavo pasitarimus su Komisija, siekdamos išnagrinėti galimybę prisiimti įpareigojimus pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies nuostatas.

15      1996 m. kovo 27 d. Komisija Gencor ir Lonrho pranešė, kad labiausiai nerimą keliantis dalykas, susijęs su koncentracija, yra galimas gamybos apimčių ribojimas, dėl kurio gali kilti kainos. Kartu ji priminė, kad paprastai Bendrijos institucijos nepritaria su elgesiu susijusiems įpareigojimams.

16      1996 m. balandžio 1 d. įvykus daugeliui posėdžių ir šiuo klausimu pateikus daug pasiūlymų, Gencor ir Lonrho pateikė paskutinį savo siūlomų įsipareigojimų variantą. Visų pirma šie įsipareigojimai buvo susiję su konkrečios vietovės gamybos apimtimis.

17      1996 m. balandžio 2 d. laiške Komisija kritikavo pasiūlytus įsipareigojimus tvirtindama, kad jais nebuvo atsakyta į jos susirūpinimą keliančius klausimus. Be kita ko, ji pabrėžė sunkumus, su kuriais gali būti susidurta tikrinant, kaip laikomasi šių įsipareigojimų, ir problemas, kurios iškiltų panaikinus sandorį, jei įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Ji pridūrė, kad pasiūlymuose nebuvo atsižvelgta į tikėtiną paklausos didėjimą.

18      1996 m. balandžio 9 d. Konsultacinis komitetas įmonių koncentracijų klausimais (toliau – Konsultacinis komitetas) pateikė savo nuomonę dėl koncentracijos ir ieškovės bei Lonrho pasiūlytų įsipareigojimų. Jis paskelbė pritariantis Komisijos sprendimo projektui dėl koncentracijos pobūdžio, jos svarbos Bendrijoje, atitinkamų produktų ir geografinių rinkų bei nurodytų įsipareigojimų nepakankamumo. Dauguma jo narių sutiko su Komisijos nuomone, jog dėl koncentracijos atitinkamose rinkose susidarys oligopolinio dominavimo padėtis, ir su jos išvada, kad koncentracija bus nesuderinama su bendrąja rinka ir Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) veikimu. Konsultacinio komiteto narių mažuma išreiškė abejonių dėl galimybės taikyti Reglamentą Nr. 4064/89 oligopoliniam dominavimui, todėl susilaikė sprendžiant klausimą, ar koncentracija suderinama su bendrąja rinka ir EEE veikimu.

19      1996 m. balandžio 19 d. Pietų Afrikos Respublikos užsienio reikalų ministras oficialiai perdavė Komisijai vyriausybės pastabas dėl numatomos koncentracijos. Šiame laiške jis apsiribojo pareiškimu, kad neketina prieštarauti Bendrijos koncentracijų ir slaptų susitarimų srityje taikomai konkurencijos politikai, tačiau atsižvelgdamas į mineralinių žaliavų išteklių svarbą Pietų Afrikos Respublikos ekonomikai mano, jog geriau imtis veiksmų konkrečiais slaptų susitarimų atvejais. Šiuo konkrečiu atveju Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė manė, kad tam tikrais atvejais du vienodai stiprūs konkurentai yra palankesnis variantas nei tuometinė padėtis, kai sektoriuje dominavo tik viena kasybos įmonė. Jos nuomone, nors didžiausi platinos ištekliai yra PAR, užsienio šalyse esantys ištekliai, be galimų didžiulių Zimbabvės išteklių, teoriškai galėjo tenkinti paklausą 20 metų. Galiausiai PAR vyriausybė pareiškė pageidavimą aptarti šiuos klausimus su Komisija ir paprašė atidėti sprendimo priėmimą, kol bus surengtos tokios diskusijos.

20      1996 m. balandžio 24 d. Sprendimu 97/26/EB (OL L 11, 1997, p. 30, toliau ? ginčijamas sprendimas) Komisija paskelbė, kad ši koncentracija pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 3 dalies nuostatas yra nesuderinama su bendrąja rinka ir EEE veikimu, nes dėl jos pasaulio platinos ir rodžio rinkoje atsirastų Amplats ir Implats/LPD dominuojanti duopolija, todėl veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje būtų gerokai apribota.

21      1996 m. gegužės 21 d. laišku Lonrho ieškovei pranešė neketinanti nuo 1996 m. birželio 30 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. pratęsti susitarime dėl pirkimo numatyto termino atidedamosioms sąlygoms įvykdyti, jei per nustatytą laikotarpį nebus įvykdyta to susitarimo 3.1.8 sąlyga, pagal kurią reikalaujama Komisijos leidimo dėl koncentracijos.

 Teismo procesas

22      1996 m. birželio 28 d. ieškovė pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

23      1996 m. gruodžio 3 d. ieškovė pagal Procedūros reglamento 49, 64 ir 65 straipsnių nuostatas pateikė prašymą imtis proceso organizavimo ar tyrimo priemonių, kad būtų aiškiai apibrėžtas oficialių Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos tarnybų laiškų teisinis statusas ir reikšmė bei Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos teisės sritis ir jos taikymo sąlygos.

24      1996 m. gruodžio 18 d., 1997 m. sausio 24 d. ir 1997 m. liepos 30 d. Komisija pateikė savo pastabas dėl šio prašymo.

25      1996 m. lapkričio 25 d. ir gruodžio 3 d. Vokietijos Federacinė Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pateikė prašymus įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

26      1996 m. gruodžio 11 d. ir 1997 m. sausio 3 d. ieškovė paprašė įslaptinti tam tikrus bylos dokumentus Vokietijos Federacinės Respublikos ir Jungtinės Karalystės atžvilgiu.

27      1997 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismas paprašė ieškovės ir Lonrho atsakyti į keletą klausimų dėl ieškinio priimtinumo ir pateikti kai kuriuos dokumentus. Atitinkamai 1997 m. kovo 10 d. ir balandžio 1 d. ieškovė ir Lonrho atsakė į Pirmosios instancijos teismo klausimus. Ieškovė pateikė reikalingus dokumentus, be kita ko, susitarimus dėl valdymo, sudarytus 1990 m. sausio 15 d. tarp Eastplats bei Westplats ir LMS, ir vadinamąjį Akcininkų susitarimą dėl LPD kontrolės, kurį Gencor ir Lonrho taip pat sudarė 1990 m. sausio 15 dieną.

28      1997 m. birželio 3 d. Nutartimi, Pirmosios instancijos teismo penktosios išplėstinės kolegijos pirmininkas leido Vokietijos Federacinei Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į bylą ir iš dalies patenkino prašymą pritaikyti konfidencialumo nuostatas.

29      1997 m. birželio 27 d. ieškovė pateikė papildomą prašymą įslaptinti tam tikrus bylos duomenis.

30      1997 m. liepos 16 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios išplėstinės kolegijos pirmininkas šį prašymą patenkino.

31      1997 m. rugsėjo 22 d. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė atsiėmė prašymą įstoti į bylą. 1997 m. rugsėjo 26 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą.

32      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pagal proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 64 straipsnyje, ieškovės ir Komisijos buvo paprašyta pateikti visą įsipareigojimų, kuriuos koncentracijos šalys pasiūlė per administracinį procesą, sąrašą. Šalys prašomą dokumentą pateikė atitinkamai 1998 m. vasario 6 d. ir vasario 12 dienomis.

33      Šalys pagrindinėje byloje buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus1998 m. vasario 18 d. vykusiame posėdyje.

34      1998 m. liepos 11 d. laišku Pirmosios instancijos teismas ieškovės paklausė, ar ji, atsižvelgdama į 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Prancūzija ir kt. prieš Komisiją (C‑68/94 ir C‑30/95, Rink. p. I‑1375), atsisako savo ieškinio pagrindo, pagal kurį koncentracijos, sukuriančios bendro dominavimo padėtį, nepatenka į Reglamento Nr. 4064/89 taikymo sritį. 1998 m. liepos 29 d. laišku atsakovė atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktą klausimą.

 Šalių reikalavimai

35      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.

36      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        neįvykdžius pastarojo reikalavimo, atmesti jį kaip nepagrįstą,

–        nurodyti ieškovei padengti bylinėjimosi išlaidas.

37      Vokietijos Federacinė Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.

 Dėl priimtinumo

 Atsakovės argumentai

38      Komisija tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovė nebeturi suinteresuotumo pareikšti jį teisme. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas jos naudai, nepakeistų jos teisinės padėties, nes minėtas sandoris nebegali būti įgyvendintas.

39      Komisija šiuo klausimu pabrėžia, kad Gencor ir Lonrho numatytas sandoris priklausė nuo tam tikrų atidedamųjų sąlygų įvykdymo, tarp kurių buvo ir Komisijos leidimo gavimas pagal Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies a ar b punktą arba 8 straipsnio 2 dalį. Ji nurodo, kad ši sąlyga turėjo būti įvykdyta ne vėliau kaip iki 1996 m. birželio 30 d., kitaip, remiantis susitarimo dėl pirkimo 3.3 punktu, visas minėtas susitarimas negalios. Galiausiai ji teigia, kad nors tame pačiame punkte buvo numatyta galimybė pratęsti terminą iki 1996 m. rugsėjo 30 d., Lonrho savo 1996 m. gegužės 21 d. laišku atsisakė pratęsti terminą.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

40      Ieškinys dėl panaikinimo, kurį pateikia fizinis ar juridinis asmuo, yra priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu (1994 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scottish Football prieš Komisiją, T‑46/92, Rink. p. II‑1039, 14 punktas). Toks suinteresuotumas galimas tik tuomet, kai pats akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių (1986 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Chemie prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 21 punktas).

41      Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad pagal EB sutarties 176 straipsnį institucija, kurios priimtas aktas paskelbiamas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti. Šios priemonės nėra susijusios su akto pašalinimu iš Bendrijos teisinės sistemos, nes taip atsitinka pačiam teisėjui panaikinus aktą. Jos visų pirma yra susijusios su nagrinėjamo akto sukelto poveikio, atsiradusio dėl konstatuoto teisėtumo reikalavimų pažeidimo, panaikinimu. Akto, kuris jau buvo įgyvendintas arba kuris vėliau nuo tam tikros datos buvo panaikintas, panaikinimas vis tiek gali turėti teisinių pasekmių. Iš tikrųjų savo galiojimo laikotarpiu aktas galėjo turėti teisinių pasekmių ir šios pasekmės aktą panaikinus nebūtinai išnyko. Ieškinys dėl panaikinimo gali būti priimtinas ir tuo atveju, jei panaikinimas leis ateityje išvengti nurodyto neteisėto veiksmo. Dėl šių priežasčių sprendimas dėl panaikinimo tampa pagrindu, kuriuo remdamasi atitinkama institucija gali privalėti adekvačiai atkurti ieškovo pradinę padėtį arba vengti priimti panašų aktą (žr. 1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 32 punktą; minėto sprendimo Akzo Chemie prieš Komisiją, 21 punktą ir 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Apesco prieš Komisiją, 207/86, Rink. p. 2151, 16 punktą).

42      Aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas, kuriame teigiama, jog koncentracija nesuderinama su bendrąja rinka, buvo skirtas ieškovei, rodo, kad ieškovė yra suinteresuota pareikšti ieškinį ir kad Bendrijos teismas turėtų ištirti minėto sprendimo teisėtumą.

43      Be to, kaip pabrėžia ieškovė, sprendimas gali pakeisti jos, kaip potencialios pretendentės įsigyti Lonrho dalį LPD, teisinę padėtį.

44      Iš tikrųjų pagal Akcininkų susitarimo 11 straipsnio (ypač 11 straipsnio 1 ir 6 dalių) nuostatas bet koks Lonrho vykdomas jai priklausančio 73 % LPD akcijų paketo dalies pardavimas arba Lonrho pasiūlymas įtraukti šio paketo dalį į oficialųjį biržos prekybos sąrašą suteikia Gencor teisę įsigyti jį visą arba jo dalį. Gencor įsigijimo teisė taip pat atsirastų tuo atveju, jei viena iš tarpinių bendrovių, turinčių LPD akcijų, paliktų Lonrho grupę ir tretieji asmenys įsigytų 51 % Lonrho akcinio kapitalo. Reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas kliudytų įgyvendinti šias pirmumo teises.

45      Galiausiai pritarus Komisijos argumentams susidarytų situacija, kai nepalankių sprendimų, priimtų pagal Reglamentą Nr. 4064/89, teisėtumo atžvilgiu negalėtų būti vykdoma teisminė kontrolė, jei prieš Pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą nebeliktų sandorio sutartinio pagrindo. Tačiau vien tai, kad išnyko sandorio pagrindas, dar nereiškia, jog negalėtų būti vykdoma Komisijos sprendimo teisėtumo kontrolė.

46      Iš to galima daryti išvadą, kad Komisijos pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.

 Dėl esmės

47      Ieškovė, pagrįsdama savo ieškinį, nurodo įvairius ieškinio pagrindus, susijusius su Komisijos įgaliojimų neturėjimu nagrinėjamos koncentracijos atžvilgiu ir atitinkamu Sutarties 190 straipsnio pažeidimu; Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio pažeidimu tiek, kiek koncentracijoms, sukuriančioms bendrą dominuojančią padėtį, minėtas reglamentas netaikytinas, ir atitinkamu Sutarties 190 straipsnio pažeidimu; Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio pažeidimu tiek, kiek Komisija neteisingai nusprendė, jog koncentracija sukurtų bendrą dominuojančią padėtį rinkoje, ir atitinkamu Sutarties 190 straipsnio pažeidimu; ir galiausiai su Reglamento 4064/89 8 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir atitinkamu Sutarties 190 straipsnio pažeidimu.

I –  Dėl ieškinio pagrindų, susijusių, pirma, su Reglamento Nr. 4064/89 pažeidimu, nes jis nesuteikia Komisijai įgaliojimų nagrinėti, ar koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, ir, antra, Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

 Šalių argumentai

48      Visų pirma ieškovė nurodo, kad Reglamentas Nr. 4064/89 nesuteikia Komisijai įgaliojimų nagrinėti, ar koncentracija suderinama su bendrąja rinka. Papildomai ji pareiškia, kad net jei Reglamentas Nr. 4064/89 suteiktų Komisijai tokius įgaliojimus, jis, remiantis Sutarties 184 straipsniu, būtų netaikytinas kaip neteisėtas.

49      Reglamentas Nr. 4064/89 nagrinėjamai koncentracijai nėra taikytinas, nes ji susijusi su ekonomine veikla, vykdoma trečiojoje šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje, ir šios šalies valdžios institucijos yra davusios leidimą šiai koncentracijai. Reglamentas taikomas tik koncentracijoms, įgyvendinamoms Bendrijoje.

50      Ši analizė atitinka teritorinį principą – bendrąjį viešosios tarptautinės teisės principą, kurio Bendrija, vykdydama savo įgaliojimus, privalo laikytis (1988 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, 89/85 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–129/85, Rink. p. 5193, toliau – sprendimas dėl medienos plaušienos, 18 punktas ir 1992 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Poulsen et Diva Navigation, C‑286/90, Rink. p. I‑6019, 9 punktas).

51      Teisinis pagrindas, kuriuo Komisija naudojosi priimdama Reglamentą Nr. 4064/89, būtent Sutarties 87 ir 235 straipsniai, negali būti aiškinamas pažeidžiant šį principą, siekiant išplėsti įgaliojimus už Bendrijos teritorijos ribų. Iš tiesų 87 straipsnyje nurodyti principai, išdėstyti 85 ir 86 straipsniuose, bei 235 straipsnyje nurodyti Bendrijos tikslai skirti tik konkurencijai bendrojoje rinkoje, jie neapima nei konkurencijos tarp įmonių, įsteigtų bendrojoje rinkoje, ir jai nepriklausančių įmonių, nei konkurencijos tarp įmonių, veikiančių už bendrosios rinkos ribų. Tokią išvadą galima daryti tiek iš 85 ir 86 straipsniuose įvardytos sąlygos, kad turi būti paveikta prekyba tarp valstybių narių, tiek iš Bendrijos tikslų, nurodytų Sutarties 2 straipsnyje ir 3 straipsnio g punkte.

52      Šis Sutarties konkurencijos taisyklių taikymo srities apribojimas atsispindi Reglamento Nr. 4064/89 preambulės 1–5 bei 9–11 konstatuojamosiose dalyse ir 2 straipsnyje, nes šiuose nuostatose nurodyta, jog Reglamentas taikytinas tik toms koncentracijoms, kurios daro poveikį bendrojoje rinkoje.

53      Nors Reglamente Nr. 4064/89 nėra aiškiai apibrėžta jo taikymo sritis pagal koncentracijos įgyvendinimo vietą, iš jo trisdešimtos konstatuojamosios dalies ir 24 straipsnio galima nuspręsti, kad trečiojoje šalyje vykdoma koncentracija, kurioje dalyvauja Bendrijos įmonės, priklauso tos šalies valdžios institucijų, o ne Komisijos kompetencijai.

54      Ieškovė patikslina, kad jos analizė nereiškia, jog Reglamentas Nr. 4064/89 yra taikytinas tik koncentracijoms tarp Bendrijoje įsteigtų įmonių. Vieta, kur įsteigtos tos įmonės, iš tiesų yra mažiau svarbi nei vieta, kurioje įgyvendinama koncentracija. Ieškovė šiuo klausimu remiasi 1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimu Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją (6/72, Rink. p. 215), kuriame pripažįstami Komisijos įgaliojimai taikyti Sutarties 86 straipsnį koncentracijai, įgyvendintai įmonės, įsikūrusios už Bendrijos ribų, nes šiuo atveju buvo įsigyjama dalis Bendrijai priklausančios įmonės.

55      Taigi Reglamentas Nr. 4064/89 yra taikytinas tik tuo atveju, kai su koncentracija susijusi veikla vykdoma Bendrijoje. Tiksliau, kaip nurodyta vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje, jis taikytinas įmonėms, didelę dalį savo veiklos vykdančioms Bendrijoje. Šiuo atveju koncentracija, apie kurią buvo pranešta Komisijai, turėjo būti įvykdyta Pietų Afrikos Respublikoje, kur ir yra vykdoma pagrindinė joje dalyvaujančių įmonių veikla – PGM kasyba ir taurinimas. Nei aplinkybė, kad Lonrho dukterinė bendrovė turi biurą Bendrijoje, skirtą parduoti visą savo PGM produkciją, nei tai, kad Bendrijoje ji vykdo kitą su viešbučių verslu ir apskritai prekyba susijusią veiklą, neleidžia teigti, jog ji didelę savo veikos dalį vykdo Bendrijoje vienuoliktos konstatuojamosios dalies prasme.

56      Ieškovė sugretina šią analizę su minėtame sprendime dėl medienos plaušienos atlikta analize, kuri dėl susitarimų, susijusių su kainų nustatymu, patvirtino, kad Bendrija turi įgaliojimus taikyti savo konkurencijos taisykles įmonėms, įsikūrusioms už Bendrijos ribų, kurios bendrojoje rinkoje riboja konkurenciją, jeigu susitarimas ar suderintieji veiksmai buvo inicijuoti arba įgyvendinti Bendrijos teritorijoje. Tačiau nagrinėjamu atveju koncentracija buvo inicijuota ir būtų įgyvendinama ne Bendrijos teritorijoje, o Pietų Afrikos Respublikoje. Taigi pirmiausia ji paveiktų šios trečiosios šalies pramonės ir konkurencijos politiką. Todėl Komisija neturėjo teritorinės kompetencijos (sprendimo dėl medienos plaušienos 11–18 punktai ir generalinio advokato M. Darmon išvados šioje byloje 20 punktas).

57      Net jei pagal Reglamentą Nr. 4064/89 kompetencijos nustatymo kriterijus būtų tai, ar koncentracija turi greitą ir pastebimą poveikį konkurencijai Bendrijoje, šiuo atveju šis kriterijus nebūtų patenkintas.

58      Pirma, Komisija konstatavo (ginčijamo sprendimo 206 ir 210 punktai), kad koncentracija vidutinės trukmės laikotarpiu galėtų sukurti dominuojančią duopoliją pasaulinėje platinos ir rodžio rinkoje. Tačiau šios išvados nepakanka, kad šiuo atveju galima būtų pateisinti „greitą ir pastebimą poveikį“. Pasakymas „vidutinės trukmės laikotarpiu“ yra dviprasmiškas, nes jis gali būti susijęs tiek su dominuojančios padėties atsiradimu per vidutinės trukmės laikotarpį, tiek su jos išnykimu. Pirmuoju atveju koncentracijos pasekmės neatsirastų greitai, nes jos priklausytų tiek nuo įmonės, sukurtos po įmonių koncentracijos, tiek nuo antrojo duopolijos nario – Amplats elgesio. Antruoju atveju pasekmės nėra labai pastebimos, nes jos laikinos.

59      Antra, kadangi kalbama apie pasaulinę rinką, galima dominuojanti padėtis, susiklosčiusi dėl koncentracijos, Bendrijos nepaveiktų labiau nei bet kurios kitos institucijos, todėl koncentracijos poveikis nebūtų rimtas. Ginčijamame sprendime (16, 18 ir 98 punktai) Bendrijai priskiriama kompetencija nėra didesnė nei priskiriama Pietų Afrikos Respublikai ar bet kuriai trečiajai šaliai, ypač Japonijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, o tik apsiribojama pastaba, kad rinkos, apie kurias kalbama, yra pasaulinės, kad Europa sudaro apie 20 % pasaulinės PGM paklausos (vidutiniškai 17 % platinos) ir kad bet koks poveikis pasaulinei rinkai būtinai atsilieptų ir Bendrijai bei EEE. Šie veiksniai yra nepakankami, kad būtų galima teigti, jog Bendrija turi kompetenciją, ir bet kuriuo atveju motyvuoti sprendimą pagal Sutarties 190 straipsnio reikalavimus.

60      Šiuo atžvilgiu sektorinė ir geografinė platinos ir rodžio paklausa pasauliniu lygiu rodo, kad Vakarų Europai (įskaitant Bendriją), kuriai 1991–1995 m. teko tik 17–22 % pasaulinės paklausos, koncentracija, vykstanti už jos ribų, turėtų labai nedidelį poveikį, palyginti su Japonija, kuriai tuo pačiu metu teko 47–51 % pasaulinės paklausos, ar Šiaurės Amerika (įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas), kuriai tuo pačiu laikotarpiu teko 19–21 % pasaulinės paklausos. Šią analizę patvirtina gana maža dviejų koncentracijoje dalyvaujančių įmonių bendra rinkos dalis (1994 m. apie (...)(1) % platinos ir (...) % rodžio sektoriuose) ir bendra su platina ir rodžiu susijusi apyvarta Bendrijoje (1994 m. maždaug (...) milijonų ekiu vien platinos sektoriuje). Todėl norint nustatyti, ar koncentraciją vykdoma Bendrijos mastu, skaičiuojant joje dalyvaujančių įmonių apyvartą pagal Reglamento Nr. 4065/89 5 straipsnį reikia įmonės sąvoką aiškinti kaip reiškiančia bendrovę ar juridinį asmenį, o ne įmonę Sutarties 85 ir 86 straipsnių prasme (žr. ginčijamo sprendimo 24, 34, 44, 56, 98, 100 ir 209 punktus, taip pat 96 punkte pateiktą 6 lentelę).

61      Trečia, tuo atveju, jei platinos ir rodžio rinkoje būtų sukurta dominuojanti duopolija, Komisijos nurodomo oligopolijos narių slaptų susitarimų ar suderintųjų veiksmų pavojaus klausimą iš esmės turėtų spręsti Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos tarnybos. Priešingai galėtų būti tik tuo atveju, jei būtų patenkintos sprendimo dėl medienos plaušienos sąlygos. Tačiau ši byla skiriasi nuo tos bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, nes ta byla buvo susijusi ne su trečioje šalyje įvykdyta koncentracija, o su susitarimu dėl kainų, kuris buvo tiesiogiai susijęs su Bendrija ir įvykdytas jos teritorijoje (žr. sprendimo dėl medienos plaušienos 13 punktą). Bet kuriuo atveju Komisija negali nuspręsti turinti įgaliojimus spręsti dėl koncentracijos, remdamasi spėjamu būsimų įmonių, veikiančių atitinkamoje rinkoje, elgesiu, nesvarbu, ar pagal Sutartį tai priklauso, ar nepriklauso jos kompetencijai.

62      Galiausiai dėl nagrinėjamų susitarimų kompetentinga Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos institucija – Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos tarnyba – 1995 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą. Šiame sprendime buvo pripažinta, kad nagrinėjamas sandoris neprieštarauja Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos politikai. Taigi koncentracija šalyje, kurioje ji turėjo būti vykdoma, yra teisėta, todėl jei Komisija ją paskelbtų neteisėta, dėl to neišvengiamai kiltų jurisdikcijos kolizija su Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijomis. Pietų Afrikos Respublikos užsienio reikalų ministras savo 1996 m. balandžio 19 d. rašte Komisijai aiškiai išdėstė susirūpinimą šiuo klausimu. Jurisdikcijos kolizija atsirastų dėl to, kad koncentracija pakeistų trečiosios šalies, t. y. Pietų Afrikos Respublikos, pramonės struktūrą, o tai labiau nei paprasti susitarimai paveiktų pirmiausia atitinkamas įmones, taip pat ir pačios valstybės ekonomiką. Todėl teigti turint kompetenciją spręsti dėl tokių pakeitimų reikštų didžiausią kišimąsi į šios valstybės vidaus reikalus.

63      Galiausiai dėl gana riboto koncentracijos poveikio Bendrijoje galima daryti išvadą, kad Komisijos tvirtinimas, esą ji turi kompetenciją, neturi jokio teisinio pagrindo ir yra neproporcingas.

64      Komisija pateikia du esminius savo įgaliojimų pagrindus. Pirmasis – tai nacionalinės priklausomybės principas, kuriuo remdamasi bendrovės Lonrho, įsteigtos pagal valstybės narės įstatymus, veiksmų atžvilgiu ji turi kompetenciją ratione personae. Antrasis – teritorinis principas.

65      Visų pirma Komisija pažymi, kad būtent koncentracijoje dalyvaujančios šalys kreipėsi į ją prašydamos ištirti, ar jų numatyta koncentracija suderinama su bendrąją rinką ir EEE, ir pranešė apie susitarimą, kuriame kaip išankstinę jo įvykdymo sąlygą numatė Komisijos leidimą. Šiomis aplinkybėmis, kai viena iš šalių elgiasi taip, tarsi klausimas nebūtų savanoriškai perduotas nagrinėti pagal Reglamentą Nr. 4064/89, ji nusižengia principams nemo auditur… ir venire contra factum proprium.

66      Komisija kritikuoja ieškovės argumentus dėl ūkinės veiklos, susijusios su koncentracija, vietos kriterijaus bei dėl jos kompetencijos kriterijų ir išsamių taisyklių pagal Reglamentą Nr. 4064/89.

67      Kalbėdama apie su koncentracija susijusios ūkinės veiklos vietą, Komisija pabrėžia, jog nors ji sutinka su ieškove, kad Reglamentas Nr. 4064/89, kaip ir Sutarties 85 ir 86 straipsniai, yra susijęs su konkurencija bendrojoje rinkoje, šiuo atveju ji nepritaria ieškovės iš to padarytai išvadai. Iš tiesų, kadangi ginčijamas sprendimas grindžiamas tvirtinimu, jog nagrinėjama koncentracija, nors vykdoma Pietų Afrikos Respublikoje sujungiant gamybos priemones, būtų įgyvendinta visame pasaulyje ir dėl geografinės rinkos pasaulinio masto pakeistų atitinkamų produktų rinkų konkurencinę struktūrą tiek pasaulyje, tiek Bendrijoje, ieškovė klysta tvirtindama, kad minėtas sprendimas nėra susijęs su ūkinės veiklos reguliavimu Bendrijos teritorijoje. Komisija pabrėžia, kad nors šalys ir nekasa platinos Bendrijoje, nemaža jų veiklos dalis vis tiek yra vykdoma čia.

68      Komisija teigia, kad jos argumentai atitinka sprendimo dėl medienos plaušienos argumentaciją ir šiame sprendime pateiktą generalinio advokato M. Darmon išvadą. Ji primena, kad minėtoje byloje svarbiausia buvo ne atitinkamų įmonių vieta, o antikonkurencinio poveikio vieta Bendrijos teritorijoje. Todėl šioje byloje reikėtų dėmesį sutelkti ne į įmonių vietą, o į konkurencinės struktūros pakitimus bendrojoje rinkoje. Šie pakitimai yra susiję ne su byloje nagrinėjamų produktų kasimu ir taurinimu, kaip tvirtina ieškovė, o su platinos pardavimo rinka Bendrijoje.

69      Dėl išsamių taisyklių ir kriterijų, nustatančių Bendrijos tarptautinę kompetenciją pagal Reglamentą Nr. 4064/89, Komisija mano, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja požiūriui, išdėstytam sprendime dėl medienos plaušienos, kuriame Teisingumo Teismas nurodė du būtinus elementus – susitarimo sudarymą ir įgyvendinimą, ir pažymėjo, kad nagrinėjamas susitarimas buvo įgyvendintas bendrojoje rinkoje. Šioje byloje svarstoma koncentracija būtų įgyvendinta ir pakeistų konkurencinę struktūrą visame pasaulyje. Todėl Komisijos įgaliojimai kyla iš įprastų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, o šią išvadą patvirtina tai, kad pasaulinėje rinkoje LPD prekiauja per savo tarpininką Western Metal Sales, Briuselyje įsteigtą Lonhro dukterinę bendrovę.

70      Komisija mano, kad ieškovės pateikta argumentacija dėl pastebimo ir greito poveikio yra visiškai nepagrįsta, nes ginčijamame sprendime tinkamai paaiškinta, kaip koncentracija sukels tokį poveikį konkurencinei struktūrai bendrojoje rinkoje ir EEE.

71      Kalbant apie galimą jurisdikcijos koliziją su Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijomis, reikėtų pažymėti, kad nagrinėjama koncentracija nesmarkiai paveiktų konkurencinę situaciją Pietų Afrikos Respublikoje, nes platinos paklausa šioje šalyje yra labai maža. Dėl to Komisija numatomą koncentraciją prilygina eksporto karteliui, kuris paprastai neturi poveikio dalyvaujančių įmonių šalių konkurencinei struktūrai ir kurio poveikis šių šalių valdžios institucijų net gali būti įvertintas kaip naudingas.

72      Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad Reglamentas Nr. 4064/89 leidžia įvertinti, ar nagrinėjama koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka ir EEE. Ši analizė atitinka tarptautinės viešosios teisės principus ir su Sutarties 85 straipsniu susijusią Teisingumo Teismo praktiką.

73      Pirma, Reglamentas Nr. 4064/89 pats nustato savo taikymo tvarką už Bendrijos ribų. Kolizijai taikoma taisyklė, susijusi su įmonėmis už Bendrijos ribų, paaiškėja kartu skaitant vienuoliktą konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnio 2 dalies b punktą. Vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, numatyta taikyti 1 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą kriterijų, pagal kurį kiekvienos iš ne mažiau kaip dviejų koncentracijoje dalyvaujančių įmonių bendroji metinė apyvarta Bendrijos mastu turi būti didesnė kaip 250 milijonų ekiu, koncentracijoms, kurias vykdo įmonės, savo pagrindinę veiklą plėtojančios už Bendrijos ribų, tačiau Bendrijoje vykdančios didelę jos dalį. Šiuo atveju nagrinėjama koncentracija atitinka nustatytas ribas, o savo sprendime Komisija pakankamai aiškiai apibūdino koncentracijos pasekmes bendrojoje rinkoje.

74      Antra, kalbant apie šios analizės atitiktį tarptautinei viešajai teisei, Vokietijos vyriausybė teigia, kad tiek į Reglamentą Nr. 4064/89 įtraukta kolizijos taisyklė, tiek jos taikymas šiuo atveju atitinka poveikio teorijos, kitaip vadinamos objektyviu teritoriniu principu, kriterijus. Tai, kad kiekvienos iš abiejų koncentracijoje dalyvaujančių įmonių apyvarta Bendrijoje yra mažiausiai 250 milijonų ekiu, yra pakankamas sąsajų įrodymas. Komisijos parengtoje koncentracijos poveikio EEE analizėje pateikti faktai patvirtina, kad Reglamento Nr. 4064/89 taikymas už Bendrijos ribų atitinka tarptautinę teisę.

75      Trečia, paremdama Komisijos šiuo klausimu išdėstytus argumentus, Vokietijos vyriausybė pažymi, kad šis Reglamento Nr. 4064/89 aiškinimas neprieštarauja sprendimui dėl medienos plaušienos.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

76      Pirmiausia reikia atmesti Komisijos argumentą, kad ieškovė, pateikdama jai išnagrinėti susitarimą dėl koncentracijos ir kaip išankstinę jo įgyvendinimo sąlygą numatydama Komisijos leidimą, savanoriškai pripažino Komisijos kompetenciją. Iš tikrųjų už Reglamento Nr. 4064/89 4 ir 7 straipsniuose nustatytą įpareigojimų pranešti apie bet kokią koncentraciją Bendrijos mastu ir sustabdyti jos vykdymą pažeidimą pagal šio reglamento 14 straipsnį yra skiriamos didelės piniginės baudos. Iš pranešimo apie koncentraciją arba iš jos vykdymo sustabdymo negalima daryti išvados, kad ieškovė savanoriškai kaip nors pripažįsta Bendrijos kompetenciją. Be to, kad galėtų nustatyti kompetenciją koncentracijos atžvilgiu, Komisija pirmiausia privalo turėti galimybę išnagrinėti tą koncentraciją, o tai paaiškina jos dalyvių įpareigojimą informuoti Komisiją. Remiantis šiuo įpareigojimu, negalima iš anksto daryti prielaidos, jog Komisija turi kompetenciją nuspręsti dėl nagrinėjamos koncentracijos.

77      Šioje byloje reikia išnagrinėti du klausimus. Pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 4064/89 taikomas tokiai koncentracijai, kokia nagrinėjama šioje byloje, ir, jei atsakymas teigiamas, išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 4046/89 taikymas tokiai koncentracijai prieštarauja tarptautinės viešosios teisės nuostatoms dėl valstybių jurisdikcijos.

1.     Dėl Reglamento Nr. 4064/89 teritorinės taikymo srities

78      Nagrinėjant pirmąjį klausimą svarbu priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsniu, minėtas reglamentas taikomas visoms Bendrijos mastu vykdomoms koncentracijoms, t. y. visoms koncentracijoms tarp įmonių, kurių bendroji apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne didesnė kaip du trečdaliai jų bendrosios metinės apyvartos Bendrijos mastu, kai bendroji suminė koncentracijoje dalyvaujančių įmonių metinė apyvarta pasaulinėje rinkoje yra didesnė kaip 5 milijardai ekiu, o kiekvienos iš ne mažiau kaip dviejų koncentracijoje dalyvaujančių įmonių bendroji metinė apyvarta Bendrijos mastu yra didesnė kaip 250 milijonų ekiu.

79      Kad koncentracija būtų laikoma vykdoma Bendrijos mastu, Reglamento 1 straipsnyje nereikalaujama nei kad atitinkamos įmonės būtų įsteigtos Bendrijoje, nei kad jų gamybos veikla, kuri yra koncentracijos objektas, būtų vykdoma Bendrijos teritorijoje.

80      Kalbant apie apyvartos kriterijų, reikia pažymėti, kad nagrinėjama koncentracija, kaip teigiama ginčijamo sprendimo 13 punkte, yra Bendrijos masto, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnio 2 dalyje. Iš tikrųjų atitinkamų įmonių bendra metinė apyvarta pasaulio mastu yra didesnė nei 10 milijardų ekiu, o tai viršija Reglamente Nr. 4064/89 numatytą 5 milijardų ribą. Gencor ir Lonrho praėjusių ataskaitinių metų rezultatai rodo, kad kiekvienos jų metinė apyvarta Bendrijoje buvo didesnė kaip 250 milijonų ekiu. Galiausiai Gencor ir Lonrho bendroji apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne didesnė kaip du trečdaliai kiekvienos iš jų bendrosios metinės apyvartos Bendrijos mastu.

81      Ieškovės argumentai, kad reglamento negalima taikyti nagrinėjamai koncentracijai dėl jo teisinio pagrindo, taip pat dėl Reglamento Nr. 4064/89 preambulės ir nuostatų formuluotės, turi būti atmesti.

82      Iš tiesų tiek Reglamento Nr. 4064/89 teisiniuose pagrinduose, t. y. Sutarties 87 ir 235 straipsniuose, ypač nuostatose, kurias jais siekiama įgyvendinti, t. y. Sutarties 3 straipsnio g punkte bei 85 ir 86 straipsniuose, tiek reglamento 1–5, 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse tik nurodyta būtinybė užtikrinti, kad konkurencija bendrojoje rinkoje nebūtų iškraipyta, ypač koncentracijomis, sukuriančiomis ar stiprinančiomis dominuojančią padėtį. Jie jokiu būdu nepašalina iš reglamento taikymo srities koncentracijų, kurios, nors ir būdamos susijusios su kasybos ir (arba) gamybos veikla už Bendrijos ribų, sukuria ar stiprina dominuojančią padėtį, taip itin apribodamos veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje.

83      Ieškovės nuomonės negalima pagrįsti Reglamento Nr. 4064/89 vienuoliktos konstatuojamosios dalies pabaigoje esančiais žodžiais.

84      Šioje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „Bendrijos masto koncentracija būna tada, kai <...> ją vykdo pagrindinę veiklą už Bendrijos ribų vykdančios įmonės, kurių didelė veiklos dalis vykdoma Bendrijoje“.

85      Apskritai reglamente vartojant pastebimos veiklos dalies sąvoką, apibrėžiant jo taikymo teritoriją, gamybos veiklai neteikiama didesnė reikšmė nei prekybos veiklai. Atvirkščiai, reglamento 1 straipsnyje nustatant kiekybines atitinkamų įmonių metinės apyvartos pasaulyje ir Bendrijoje ribas jame didesnė reikšmė teikiama prekybos veiklai bendrojoje rinkoje kaip Bendriją ir koncentraciją siejančiam elementui. Negalima paneigti, kad Gencor ir Lonrho Bendrijoje vykdo didelės apimties prekybinę veiklą (kuri vertinama daugiau kaip 250 milijonų ekiu).

86      Be to, nei reglamento trisdešimtoje konstatuojamojoje dalyje, nei jo 24 straipsnyje nepatvirtinama, kad kriterijus, kuris grindžiamas gamybos veiklos vieta, yra pagrįstas. Reglamento 24 straipsnyje, kuriuo tikrai nebuvo nustatomas jo teritorinės taikymo srities kriterijus, tik nustatytos procedūros, kurių reikia laikytis sprendžiant atvejus, kai trečiosios šalys koncentracijų kontrolės srityje Bendrijos įmones traktuoja kitaip nei Bendrija trečiųjų šalių įmones.

87      Ieškovė, remdamasi sprendimu dėl medienos plaušienos, negali nurodyti kartelio įgyvendinimo kriterijaus, siekdama pagrįsti savo Reglamento Nr. 4064/89 teritorinės taikymo srities aiškinimą. Šis kriterijus, skirtas kartelio ir Bendrijos teritorijos sąsajoms nustatyti, ne paremia ieškovės nuomonę, o jai prieštarauja. Pagal sprendimą dėl medienos plaušienos kartelio įgyvendinimo kriterijus yra patenkinamas tiesiog prekiaujant Bendrijoje, nesvarbu, kur yra tiekimo šaltiniai ir gamybos įranga. Neginčijama, kad Gencor ir Lonrho vykdė prekybinę veiklą Bendrijoje iki koncentracijos ir būtų ją tęsusios po jos.

88      Todėl Komisija, šioje byloje taikydama Reglamentą Nr. 4064/89 planuojamai koncentracijai, apie kurią pranešė įmonės, kurių registruotos buveinės ir kasybos bei gamybos veikla vykdoma už Bendrijos ribų, nesuklydo vertindama teritorinę Reglamento Nr. 4064/89 taikymo sritį.

2.     Dėl ginčijamo sprendimo atitikties tarptautinei viešajai teisei

89      Tarp Implats ir LPD sudarius įmonių koncentracijos sutartį, anksčiau buvę konkurencijos santykiai, ypač susiję su prekyba Bendrijoje, išnyktų. Tai pakeistų konkurencijos struktūrą bendrojoje rinkoje, nes vietoje trijų Pietų Afrikos Respublikos PGM tiekėjų rinkoje liktų tik du. Įgyvendinus numatomą koncentraciją būtų sujungta ne tik PGM kasybos ir gamybos veikla Pietų Afrikoje, bet ir jų prekybos veikla visame pasaulyje, ypač Bendrijoje, kur Implats ir LPD pardavimas yra stambaus masto.

90      Reikia pažymėti, kad jei numatoma, jog planuojama koncentracija turės greitą ir pastebimą poveikį Bendrijoje, reglamento taikymas būtų pagrįstas tarptautinės viešosios teisės požiūriu.

91      Remiantis ginčijamu sprendimu, koncentracija sukurtų dominuojančią Amplats ir Implats/LPD duopoliją platinos ir rodžio rinkose ir dėl to bendrojoje rinkoje būtų itin apribota veiksminga konkurencija Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalies prasme.

92      Taigi reikia išsiaiškinti, ar šiuo atveju yra tenkinami visi trys greito, ženklaus ir numatomo poveikio kriterijai.

93      Kalbant apie greito poveikio kriterijų žodžiai „vidutinės trukmės laikotarpis“, pavartoti ginčijamo sprendimo 206 ir 210 punktuose dominuojančios duopolijos sukūrimo atžvilgiu, priešingai ieškovės teiginiui, nėra dviprasmiški. Jie akivaizdžiai susiję su numatomu Rusijos išteklių išsekimu, kuris sudaro prielaidą dominuojančiai Amplats ir Implats/LPD duopolijai atsirasti pasaulinėje platinos ir rodžio rinkoje, o dėl to ir atitinkamoje Bendrijos rinkoje, kuri yra svarbi pasaulinės rinkos dalis.

94      Ši dominuojanti padėtis nepriklausys, kaip teigia ieškovė, nuo koncentracija sukurtos įmonės ir Amplats veiksmų ateityje, o bus pačios rinkos ypatumų ir jos struktūros pasikeitimo rezultatas. Kalbėdama apie duopolijos narių veiksmus ateityje, ieškovė neskiria galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kurio duopolijos nariai gali imtis artimesnėje ar tolimesnėje ateityje ir kurį galbūt būtų galima kontroliuoti remiantis Sutarties 85 ir (arba) 86 straipsniais, nuo įmonių ir rinkos struktūros pasikeitimo dėl koncentracijos. Be abejo, piktnaudžiavimas nebūtinai gali būti greita koncentracijos pasekmė, žinant tai, kad jis priklauso nuo duopolijos narių ateityje priimsimų sprendimų. Tačiau koncentracijos tiesioginė ir greita pasekmė būtų sąlygų, kuriomis toks piktnaudžiavimas yra ne tik galimas, bet ir ekonomiškai naudingas, sukūrimas, atsižvelgiant į tai, kad ši koncentracija itin apribotų veiksmingą konkurenciją rinkoje ir ilgam laikui pakeistų atitinkamų rinkų struktūrą.

95      Taigi įmonių koncentracija Bendrijoje turėtų greitą poveikį.

96      Kalbant apie pastebimo poveikio kriterijų reikia pabrėžti, jog Komisija, kaip nurodyta šio sprendimo 297 punkte, teisės požiūriu pakankamai nustatė, kad koncentracija gali sukurti ilgalaikę duopoliją pasaulinėje platinos ir rodžio rinkoje.

97      Ieškovė, remdamasi tuo, kad koncentracijoje dalyvaujančių įmonių užimama EEE rinkos dalis yra nedidelė, o jų prekybos apimtys EEE – mažos, negali įrodyti, kad koncentracija neturės pastebimo poveikio Bendrijai. Iš tiesų jau vien koncentracija sukuriamo subjekto pardavimai Vakarų Europoje (20 % pasaulinės paklausos) ir bendrai užimama Bendrijos rinkos dalis (...) % platinos rinkos) pakankamai pagrindžia Bendrijos jurisdikciją koncentracijos atžvilgiu, o galimas koncentracijos poveikis gali būti dar didesnis, nei liudija šie skaičiai. Atsižvelgiant į tai, kad koncentracijos pasekmė būtų dominuojančios duopolijos pasaulinėje platinos ir rodžio rinkoje sukūrimas, akivaizdu, jog koncentracijai tikėtinai paveikus pardavimą Bendrijoje šis apimtų ne tik Implats/LPD, bet ir Amplats (maždaug 35–50 %) pardavimą, o tai sudarytų ypač didelę platinos ir rodžio pardavimo Vakarų Europoje dalį ir daug didesnę bendrą Implats/LPD bei Amplats užimamą rinkos dalį (maždaug (...)–65 %).

98      Galiausiai visiškai nepriimtinas ieškovės argumentas, kad Komisijos ginčijamame sprendime nagrinėjamas dominuojančios padėties sukūrimas su Bendrija susijęs ne daugiau nei su kitu kompetentingu subjektu ir Bendrijai netgi yra mažiau svarbus nei kitiems. Iš tikrųjų tas faktas, kad kitose pasaulinės rinkos dalyse taip pat pasijus įmonių koncentracijos pasekmės, netrukdo Bendrijai kontroliuoti koncentracijos, kuri, sukurdama dominuojančią padėtį, gerokai paveiks konkurenciją bendrojoje rinkoje.

99      Todėl argumentai, kuriais remdamasi ieškovė ginčija pastebimą poveikį, kurį Bendrijoje gali sukelti įmonių koncentracija, turi būti atmesti.

100    Kalbant apie numatomo poveikio kriterijų, iš anksčiau išdėstytų teiginių aišku, kad įmanoma numatyti, jog dominuojančios duopolijos pasaulinėje rinkoje sukūrimas itin apribotų konkurenciją Bendrijoje, kuri yra sudedamoji minėtos rinkos dalis.

101    Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 4064/89 taikymas numatomai įmonių koncentracijai tarptautinės viešosios teisės požiūriu yra pagrįstas.

102    Dabar reikia patikrinti, ar Bendrija, įgyvendindama savo jurisdikciją, nenusižengė nesikišimo ir proporcingumo principams.

103    Ieškovės argumentas, esą Bendrija, remdamasi nesikišimo principu, turėjo neuždrausti koncentracijos, kad išvengtų jurisdikcijos kolizijos su Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijomis, turi būti atmestas, nes nėra būtina atsakyti į klausimą, ar tarptautinėje teisėje tokia norma yra. Užtenka konstatuoti, kad tarp Pietų Afrikos Respublikos vyriausybės ir Bendrijos veiksmų kolizijos nebuvo, nes savo 1995 m. rugpjūčio 22 d. laiške kompetentinga Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos institucija apsiribojo išvada, kad susitarimai dėl koncentracijos nekėlė problemų konkurencijos politikos požiūriu, ir nereikalavo sudaryti tokių sutarčių (šiuo klausimu žr. sprendimo dėl medienos plaušienos 20 punktą).

104    Šiuo atžvilgiu savo 1996 m. balandžio 19 d. laiške Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė visiškai neabejojo Bendrijos jurisdikcija priimti sprendimą dėl šios koncentracijos, atsižvelgdama į strateginę mineralų gavybos Pietų Afrikos Respublikoje svarbą; ji visų pirma tik išreiškė bendro pobūdžio pageidavimą dėl ad hoc įsikišimo konkrečiais slaptų susitarimų atvejais ir konkrečiai nekomentavo koncentracijos tarp Gencor ir Lonrho palankaus poveikio pramonei ar kam kitam. Tada ji tik išreiškė savo nuomonę, kad planuojama įmonių koncentracija gali ir nesudaryti kliūčių konkurencijai, turint omenyje Amplats ekonominį pajėgumą, kitus apsirūpinimo PGM šaltinius bei galimybę kitiems gamintojams įžengti į Pietų Afrikos Respublikos rinką, suteikiant jiems naujų kasybos koncesijų.

105    Galiausiai nei ieškovė, nei Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė savo 1996 m. balandžio 19 d. laiške nepaaiškino, išskyrus paprastus principinius pareiškimus, kaip planuojama įmonių koncentracija paveiks Pietų Afrikos Respublikos esminius ekonomikos ir (arba) prekybos interesus.

106    Svarstant argumentą, kad Bendrija negali teigti turinti jurisdikciją dėl koncentracijos spręsti pagal būsimą ir spėjamą elgesį, t. y. atitinkamoje rinkoje veikiančių įmonių sutartinį elgesį, kuris gali patekti arba nepatekti į Bendrijos kompetencijos ribas pagal Sutartį, reikia pabrėžti, kaip buvo pastebėta nagrinėjant greitą koncentracijos poveikį, kad nors bet kurios kompetentingos konkurencijos institucijos interesas pašalinti piktnaudžiavimų ateityje pavojų gali būti teisėtas, koncentracijos kontrolės Bendrijos mastu pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad dėl įmonių restruktūrizavimo nebūtų sukurta ekonominės galios padėtis, galinti itin apriboti veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje. Todėl Bendrijos jurisdikcija pirmiausia yra grindžiama būtinybe nesukurti rinkos struktūrų, galinčių sukurti arba sustiprinti dominuojančią padėtį rinkoje, o ne būtinybe tiesiogiai kontroliuoti galimą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

107    Todėl nėra būtina atsakyti į klausimą, ar 1995 m. rugpjūčio 22 d. Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos tarnybos laiške buvo išreikšta galutinė pozicija dėl koncentracijos ir ar Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė buvo institucija, atsakinga už su konkurencija susijusius klausimus, taip pat priimti sprendimą dėl Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos teisės taikymo srities. Taigi nėra pagrindo patenkinti ieškovės 1996 m. gruodžio 3 d. laišku pateikto prašymo imtis proceso organizavimo ar tyrimo priemonių.

108    Tokiomis aplinkybėmis Komisijos sprendimas neprieštarauja nei Reglamentui Nr. 4064/89, nei ieškovės nurodytoms tarptautinės viešosios teisės normoms.

109    Dėl tų pačių priežasčių turi būti atmestas Sutarties 184 straipsniu pagrįstas prieštaravimas dėl teisėtumo, susijęs su Reglamentu Nr. 4064/89, nes jis suteikia Komisijai teisę spręsti dėl koncentracijos tarp Gencor ir Lonrho.

110    Kalbant apie Bendrijos jurisdikcijos taikyti reglamentą koncentracijai pagrindimą ginčijamame sprendime reikia pažymėti, jog šio sprendimo 4, 13–18, 204–206 ir 213 punktuose pateikti paaiškinimai atitinka Komisijai Sutarties 190 straipsnyje nustatytus įpareigojimus motyvuoti savo sprendimus, kad Bendrijos teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę, šalys – ginti savo teises, o bet kuri suinteresuotoji šalis – sužinoti, kokiomis sąlygomis Komisija taikė Sutartį ir ją įgyvendinančias normas.

111    Taigi abu išnagrinėti argumentai dėl panaikinimo turi būti atmesti, nesant reikalo patenkinti ieškovės 1996 m. gruodžio 3 d. laiške pateikto prašymo imtis proceso organizavimo ar tyrimo priemonių.

II –  Dėl ieškinio pagrindų, susijusių, pirma, su Reglamento Nr. 4064/98 2 straipsnio pažeidimu, nes Komisija neturėjo įgaliojimų uždrausti koncentracijos, sukuriančios arba sustiprinančios bendrą dominuojančią padėtį rinkoje, ir, antra, su Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

 Ieškovės argumentai

112    Ieškovė teigia, kad pagal Reglamentą Nr. 4064/89 negalima uždrausti sukurti arba sustiprinti bendros dominuojančios padėties.

113    Iš Reglamento Nr. 4064/89 teksto analizės matyti, kad bendro dominavimo sąvoka nepatenka į jo taikymo sritį. Skirtingai nuo Sutarties 86 straipsnio, Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalyje bendros dominuojančios padėties sąvoka visiškai nėra minima. Taigi Komisija neturi įgaliojimų uždrausti koncentracijos šiuo pagrindu.

114    Be to, Reglamento Nr. 4064/89 penkiolikta konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad koncentracija gali būti suderinama su bendrąja rinka tuomet, kai dalyvaujančių įmonių užimama rinkos dalis yra ne didesnė kaip 25 %, reiškia, jog Reglamente atmetama galimybė sudaryti kliūtis įmonių koncentracijai dėl to, kad taip sukuriama bendra dominuojanti padėtis. Iš tiesų oligopolinėse rinkose dviejų ūkio subjektų koncentracija gali ir nesukurti bendro vieneto, užimančio daugiau kaip 25 % rinkos. Taigi tariamos bendros dominuojančios padėties dalyviai, nesantys koncentracijos šalimis, negali būti laikomi „dalyvaujančiomis įmonėmis“, kaip apibrėžta Reglamente Nr. 4064/89.

115    Atsižvelgdama į Reglamento Nr. 4064/89 parengiamuosius darbus ieškovė nurodo, kad bendros dominuojančios padėties klausimas buvo diskutuojamas jį priimant. Taigi faktas, kad Reglamentas neapima oligopolijų, nėra neapsižiūrėjimo pasekmė; taip buvo padaryta sąmoningai, nes Taryboje posėdžiavusios valstybės narės nesusitarė šiuo klausimu. Šiame kontekste būtų nederama ir netikslinga aiškinti Reglamentą Nr. 4064/89 taip, kad jis prieštarautų tam, kas buvo pasiekta po intensyvių derybų, vykusių Taryboje jo priėmimo metu.

116    Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Prancūzijoje nuostatos, susijusios su koncentracijų kontrole, konkrečiai apima bendrą dominavimą, o to jokiu būdu negalima pasakyti apie Reglamentą Nr. 4064/89. Be to, šiose sistemose numatyta speciali procedūra, taikoma visoms bendrovėms, kurios laikomos sudarančiomis oligopoliją

117    Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalies aiškinimas įtraukiant į ją bendros dominuojančios padėties sąvoką sukurtų dvi konkrečias teisines problemas, pažeisdamas pagrindinius EB sutarties principus, t. y. teisinio saugumo ir trečiųjų šalių procesinių teisių principus.

118    Toks aiškinimas prieštarautų teisinio saugumo principui, ypač atsižvelgiant į sankcijas, kurios įmonėms taikomos pagal Reglamentą Nr. 4064/89.

119    Kalbėdama apie procesines trečiųjų šalių teises, ieškovė tvirtina, kad nors Komisija paprastai vykstant procedūrai konsultuojasi su trečiosiomis šalimis, veikiančiomis atitinkamoje rinkoje, ir joms leidžia pateikti savo pastabas bei dalyvauti posėdyje, trečiosios šalys neturi tokių pačių teisių ir nėra traktuojamos kaip įmonės, dalyvaujančias koncentracijoje, o tai įrodo, kad Reglamentas Nr. 4064/89 nereglamentuoja bendros dominuojančios padėties situacijų.

120    Labai svarbu reglamentą taikyti griežtai remiantis jo nuostatomis, kai koncentracijos yra susijusios tik su trečiųjų šalių teritorijoje vykdoma veikla, ypač tais atvejais, kai tų šalių vyriausybės, kaip šiuo atveju Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė, tvirtina, kad slapti susitarimai turi būti kontroliuojami jiems atsiradus, o ne bandant užkirsti jiems kelią.

121    Ieškovė pažymi, kad 1992 m. liepos 22 d. Sprendime 92/553/EEB, susijusiame su procedūra pagal Reglamentą Nr. 4064/89 (byla Nr. IV/M.190 – Nestlé prieš Perrier; OL L 356, p. 1, toliau – sprendimas Nestlé prieš Perrier), Komisija, aiškindama Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnį, pareiškė, kad Sutarties 3 straipsnio g punkte nustatytam pagrindiniam tikslui – užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškreipta, iškiltų pavojus, jei nebūtų koncentracijų, galinčių sukurti ir (arba) sustiprinti bendrą dominuojančią padėtį, kontrolės. Ieškovė teigia, jog savo Šešioliktojoje konkurencijos politikos ataskaitoje Komisija pripažino, kad tokio pavojaus nėra. Toje ataskaitoje Komisija teigė, kad remdamasi Sutarties 86 straipsniu ji gali kontroliuoti piktnaudžiaujančius įmonių, užimančių bendrą dominuojančią padėtį, veiksmus. Bet kuriuo atveju Komisijos įgaliojimai būtų šiuo atveju nustatyti pagal Reglamentą Nr. 4064/89, o ne pagal bendros politikos, kuria siekiama užkirsti kelią galimam konkurenciją ribojančiam elgesiui, tikslus. Tuomet Komisijos kompetencija galiotų tik tokiu atveju, kai koncentracija sukurtų arba sustiprintų dominuojančią padėtį ir taip sudarytų kliūtis veiksmingai konkurencijai, o ne tuomet, kai ji tik galėtų sudarytų kliūtis veiksmingai konkurencijai.

122    Galiausiai taikant reglamentą įmonių koncentracijai, dėl kurios bus sukurta bendra dominuojanti padėtis, visiškai nemotyvuojant tokio sprendimo teisinio pagrindo būtų pažeistas Sutarties 190 straipsnis.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

123    Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį ir dėl to itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.“

124    Taigi kyla klausimas, ar žodžiai „kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį“ reiškia tik individualios dominuojančios padėties sukūrimą arba sustiprinimą, ar turimas omenyje ir bendros dominuojančios padėties, kai tokią padėtį užima dvi ar daugiau įmonių, sukūrimas arba sustiprinimas.

125    Iš reglamento 2 straipsnio formuluotės negalima daryti išvados, kad jis taikomas tik koncentracijoms, sukuriančioms arba sustiprinančioms individualią dominuojančią padėtį, t. y. dominuojančią padėtį, į kurią patenka tik koncentracijoje dalyvavusios šalys. Iš tiesų dėl to, kad reglamento 2 straipsnyje minima „koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį“, savaime nėra atmetama galimybė taikyti reglamentą tais atvejais, kai dėl koncentracijos sukuriama arba sustiprinama bendra dominuojanti padėtis, t. y. dominuojanti padėtis, kuria koncentracijoje dalyvaujančios šalys naudojasi kartu su viena ar keliomis trečiosiomis įmonėmis (minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 166 punktas).

126    Ieškovė yra neteisi teigdama, esą atsižvelgiant į tai, kad kitų šalių nacionalinėse sistemose Reglamento Nr. 4064/89 priėmimo metu buvo konkrečiai numatyta koncentracijų, sukuriančių arba sustiprinančių bendrą dominuojančią padėtį rinkoje, kontrolė, sąmoningas Tarybos sprendimas neįtraukti tokių nuostatų į reglamentą reiškia, jog šis reglamentas netaikomas bendros dominuojančios padėties atvejams. Iš tiesų pasirinkus tokią neutralią formuluotę, kokia yra vartojama reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, iš jo taikymo srities a priori nepašalinamas bendros dominuojančios padėties sukūrimas arba sustiprinimas.

127    Galiausiai svarbu pažymėti, kad, neatsižvelgiant į jų konkretumo laipsnį, nacionalinės teisės aktai, kurie iki įsigaliojant Reglamentui Nr. 4064/89 buvo taikomi bendrai dominuojančiai padėčiai sukurti arba sustiprinti, dabar, remiantis minėto reglamento 21 straipsnio 2 dalimi, tokioms koncentracijoms nebetaikomi. Jei pritartume ieškovės argumentams, reikėtų pripažinti, kad visos valstybės narės, kurių koncentracijos kontrolės sistemos apėmė bendros dominuojančios padėties sukūrimą arba sustiprinimą, be kita ko, Prancūzijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika ir Jungtinė Karalystė, atsisakė tokios kontrolės, susijusios su koncentracijomis Bendrijoje. Kadangi šiuo klausimu nėra aiškių nurodymų, negalima teigti, jog tokia buvo valstybių narių valia.

128    Dėl ieškovės argumentų, susijusių su reglamento priėmimo parengiamaisiais darbais, Teisingumo Teismas mano, kad aiškinant teisės aktą reikėtų mažiau dėmesio skirti pozicijoms, kurių jį rengiant laikėsi viena ar kita valstybė narė, o labiau sutelkti dėmesį į jo formuluotę ir tikslus.

129    Patys parengiamieji darbai negali būti laikomi kaip aiškiai išreiškiantys Reglamento Nr. 4064/89 rengėjų ketinimus, susijusius su sąvokos „dominuojanti padėtis“ taikymo sritimi. Tokiomis aplinkybėmis jie nėra naudingi aiškinant ginčijamą sąvoką (minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 167 punktas ir jame minėtas sprendimas).

130    Bet kuriuo atveju tai, kad kai kurios valstybės narės, būtent – Prancūzijos Respublika, priėmus reglamentą ginčijo galimybę jį taikyti bendrai dominuojančiai padėčiai, nereiškia, kad reglamentas neapima tokio atvejo. Iš tikrųjų, kadangi valstybių narių neįpareigoja tos pozicijos, kurių jos laikėsi vykstant svarstymams Taryboje, negalima atmesti galimybės, kad viena iš jų priėmus teisės aktą pakeis savo nuomonę ar paprasčiausiai nuspręs iškelti Bendrijos teisme jo teisėtumo klausimą.

131    Taigi Reglamentą Nr. 4064/89, ypač 2 straipsnį, reikia aiškinti remiantis jo bendra struktūra.

132    Reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, kad reglamento struktūra neleidžia jo taikyti bendrai dominuojančiai padėčiai. Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad dėl reglamento penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatytos 25 % ribos jo negalima taikyti bendrai dominuojančiai padėčiai.

133    Šioje penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„<…> koncentracija, kuri dėl ribotos konkurencijoje dalyvaujančių įmonių rinkos dalies negali riboti veiksmingos konkurencijos, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka; <…> nepažeidžiant Sutarties 85 ir 86 straipsnių, taip yra tada, kai konkurencijoje dalyvaujančių įmonių rinkos dalis bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje neviršija 25 %.“ (Pataisytas vertimas)

134    Kaip teisingai pažymėjo Komisija, nurodyta 25 % rinkos dalies riba negali tapti pagrindu griežtai aiškinti reglamentą. Kadangi oligopolinės rinkos, kuriose viena iš bendroje dominuojančioje padėtyje esančių įmonių užima mažiau kaip 25 % rinkos, yra gana retos, šis rinkos dalies nurodymas negali bendro dominavimo atvejų pašalinti iš reglamento taikymo srities. Iš tikrųjų dažniau pasitaiko oligopolinės rinkos, kuriose dominuojančioje padėtyje esančios įmonės užima daugiau kaip 25 % rinkos. Taigi oligopoliniam elgesiui atsirasti palankiausios rinkos, kuriose yra du, trys ar keturi tiekėjai, užimantys po maždaug vienodą rinkos dalį, pavyzdžiui, du tiekėjai, kiekvienas užimantis po 40 % rinkos, trys tiekėjai, kiekvienas užimantys po 25–30 % rinkos, keturi tiekėjai, kiekvienas užimantis po 25 % rinkos. Visi šie variantai suderinami su reglamento penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta riba.

135    Be to, ši riba yra tik rekomendacinio pobūdžio, kaip tai patikslinta pačioje penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje, ir Reglamento nuostatose ji visiškai nėra minima (minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 176 punktas).

136    Taigi Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalies aiškinimas remiantis penkiolikta konstatuojamąja dalimi negali pagrįsti ieškovės nuomonės, kad reglamentas netaikytinas bendrai dominuojančiai padėčiai.

137    Toliau reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, susijusį su teisinio saugumo principu ir teise į gynybą.

138    Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į sankcijas, kurios gali būti skiriamos įmonėms pagal Reglamentą Nr. 4064/89, teisinio saugumo principui prieštarautų 2 straipsnio 3 dalies įprasto aiškinimo išplėtimas, įtraukiant į jos taikymo sritį ir bendrą dominuojančią padėtį.

139    Šiuo argumentu faktiškai iškeliamas klausimas, ar Komisijos siūlomas reglamento aiškinimas yra teisingas. Jei yra būtent taip, šiuo požiūriu sprendimas yra teisėtas ir teisinio saugumo principas nėra pažeistas. Tačiau jeigu teisingas reglamento aiškinimas yra tas, kurį pateikia ieškovė, sprendimas yra neteisėtas dėl kompetencijos trūkumo ir tokiu atveju nebūtina priimti sprendimo dėl galimo teisinio saugumo principo pažeidimo.

140    Taigi ieškovės argumentas yra netinkamas.

141    Kalbant apie teisę į gynybą, Reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnyje nustatyta:

„1. Prieš priimdama bet kokį 7 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 8 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje ir 3–5 dalyse, 14 ar 15 straipsniuose numatytą sprendimą, Komisija kiekviename tyrimo etape, įskaitant ir konsultacijas Konsultaciniame komitete, suteikia suinteresuotiesiems asmenims, įmonėms ir įmonių asociacijoms galimybę pareikšti nuomonę dėl jiems pareikštų prieštaravimų.

<...>

3. Priimdama sprendimą Komisija remiasi tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus. Procedūros metu visiškai garantuojama šalių teisė į gynybą. Bent jau tiesiogiai su procesu susijusioms šalims garantuojama galimybė susipažinti su proceso medžiaga, atsižvelgiant į teisėtus įmonių komercinių paslapčių apsaugos interesus.

4. Jei Komisija ar valstybių narių kompetentingos institucijos mano, kad tai būtina, jos taip pat gali išklausyti ir kitus fizinius arba juridinius asmenis. Fiziniams arba juridiniams asmenims, galintiems įrodyti, kad jie yra pakankamai suinteresuoti, ypač koncentracijoje dalyvaujančių įmonių administracijos arba valdymo organų nariams ar jų darbuotojų atstovams, jų prašymu taip pat suteikiama teisė būti išklausytiems.“

142    Priešingai nei teigia ieškovė, šios nuostatos iš oligopolijos narių, nedalyvaujančių koncentracijoje, neatima a priori galimybės pasinaudoti teise būti išklausytoms tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir koncentracijoje dalyvaujančios šalys.

143    Iš tiesų pagal reglamento 18 straipsnyje numatytą sistemą įmonės teisės į gynybą apsaugos laipsnis priklauso tik nuo to, ar ji laikoma suinteresuota įmone, tiesiogiai susijusia šalimi, ar pakankamai suinteresuota trečiąja šalimi, o tai savo ruožtu priklauso nuo klausimo, ar Komisijos ketinamas priimti sprendimas gali neigiamai ją paveikti. Taigi iš to matyti, kad jei įmonės, kurios yra oligopolijos narės, bet nėra įmonių koncentracijoje dalyvaujančios šalys, turėtų būti laikomos šalimis, tiesiogiai susijusiomis su sprendimu, jos turėtų tokias pačias procesines teises kaip ir įmonių koncentracijoje dalyvaujančios šalys.

144    Kita vertus, jei Komisijos sprendimas negali pakenkti įmonėms, kurios nėra įmonių koncentracijoje dalyvaujančios šalys, jos turėtų teisę būti išklausytos tuo atveju, jei įrodytų pakankamą suinteresuotumą pagal Reglamento 4064/89 18 straipsnio 4 dalį, ir tai atitiktų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką, susijusią su trečiųjų šalių procesinėmis teisėmis.

145    Net jeigu Komisijos išvada, kad planuojama koncentracija sukurtų ar sustiprintų bendrą dominuojančią suinteresuotųjų įmonių ir trečiosios įmonės padėtį, pati savaime neigiamai paveiktų tą trečiąją įmonę, reikia turėti omenyje, kad bet kurioje procedūroje, kurioje gali būti priimtas aktas, neigiamai paveikiantis kokį nors asmenį, teisės į gynybą principas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net tais atvejais, kai procedūros nereglamentuoja jokie teisės aktai (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461; 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktą ir minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 174 punktą).

146    Atsižvelgiant į šį principą, aplinkybė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas reglamente tiksliai nenumatė procedūros, užtikrinančios trečiųjų įmonių, galinčių kartu su koncentracijoje dalyvaujančiomis įmonėmis užimti bendrą dominuojančią padėtį rinkoje, teisę į gynybą, negali būti laikoma lemiamu įrodymu, kad reglamentas netaikomas bendrai dominuojančiai padėčiai (minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 175 punktas).

147    Iš to galima daryti išvadą, kad argumentams, susijusiems su trečiųjų asmenų procesinėmis teisėmis, negali būti pritarta.

148    Kadangi reglamento, ypač jo 2 straipsnio, pažodinis, istorinis ir sisteminis aiškinimas neleidžia nustatyti, kokių tipų dominuojančios padėtys patenka į jo taikymo sritį, nagrinėjamas teisės aktas turi būti aiškinamas remiantis jo tikslais (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, 11/76, Rink. p. 245, 6 punktą; 1996 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Merck ir Beecham, C‑267/95 ir C‑268/95, Rink. p. I‑6285, 19–25 punktus ir minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 168 punktą).

149    Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš pirmųjų penkių konstatuojamųjų dalių, reglamento nustatytas pagrindinis tikslas, siekiant įgyvendinti Sutarties tikslus, ypač jos 3 straipsnio f punktą (įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai – 3 straipsnio g punktą), yra užtikrinti, kad įmonių restruktūrizavimo procesas, vykstantis ypač dėl vidaus rinkos sukūrimo, nepadarytų ilgalaikės žalos konkurencijai. Todėl Reglamento Nr. 4064/89 penktos konstatuojamosios dalies antroje dalyje pabrėžiama, kad „Bendrijos teisėje reikalingos koncentraciją, galinčią itin riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, reglamentuojančios nuostatos“ (žr. minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 169 punktą).

150    Be to, iš to paties reglamento šeštos, septintos, dešimtos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad reglamentas, skirtingai nuo Sutarties 85 ir 86 straipsnių, gali būti taikomas visoms Bendrijos masto koncentracijoms, jei dėl savo galimo poveikio konkurencijos struktūrai Bendrijoje jos gali būti nesuderinamos su neiškreiptos konkurencijos sistema, numatyta Sutartyje (minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 170 punktas).

151    Taigi gali paaiškėti, kad koncentracija, kuri sukuria ar sustiprina koncentracijos šalių ir su ja nesusijusio subjekto dominuojančią padėtį, yra nesuderinama su Sutartyje nustatyta neiškreiptos konkurencijos sistema. Tokiu atveju, jeigu būtų pripažinta, kad reglamentas taikomas tik toms koncentracijoms, kurios sukuria arba sustiprina koncentracijos šalių dominuojančią padėtį rinkoje, pirmiau minėtose konstatuojamosiose dalyse nurodytą reglamento tikslą pasiekti iš dalies būtų sunku. Taigi gana smarkiai sumažėtų reglamento veiksmingumas, nors tai visai nebūtina, atsižvelgiant į bendrąją Bendrijos koncentracijų kontrolės sistemos struktūrą (minėto sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 171 punktas).

152    Argumentai, susiję, pirma, su faktu, kad reglamentas gali būti taikomas įmonių, kurių pagrindinė verslo vieta yra ne Bendrijoje, koncentracijoms, ir, antra, su galimybe remiantis Sutarties 86 straipsniu Komisijai kontroliuoti konkurenciją ribojančius oligopolijos narių veiksmus, negali sukelti abejonių dėl reglamento taikymo koncentracijos būdu sukurtiems bendro dominavimo atvejams.

153    Svarstant pirmąjį argumentą reikia pabrėžti, kad reglamento taikymas bendrai dominuojančiai padėčiai negali priklausyti nuo jo teritorinės taikymo srities.

154    Kalbant apie galimybę taikyti Sutarties 86 straipsnį, reikėtų pastebėti, kad iš jos negalima daryti išvados, jog reglamentas netaikomas bendram dominavimui, nes tie patys argumentai galiotų ir tais atvejais, kai dominuotų viena įmonė, o tai reikštų, kad reglamentas yra visiškai nereikalingas.

155    Be to, kadangi remiantis Sutarties 86 straipsniu galima kontroliuoti tik dominuojančios padėties sustiprinimą, o ne jos sukūrimą (minėto sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją 26 punktas), dėl reglamento netaikymo koncentracijoms, sukuriančioms dominuojančią padėtį, Bendrijos koncentracijų kontrolės sistemoje gali atsirasti spraga, o tai pakenktų tinkamam bendrosios rinkos veikimui.

156    Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Reglamentas Nr. 4064/89 yra taikytinas bendros dominuojančios padėties atvejams, kaip tai patvirtina paties Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija ir kt. prieš Komisiją (178 punktas), priimtas po 1998 m. vasario 18 d. posėdžio.

157    Taigi Komisija neprivalėjo į ginčijamo sprendimo tekstą įtraukti jokių motyvų dėl reglamento taikymo bendrai dominuojančiai padėčiai, juo labiau kad savo nuomonę tuo klausimu ji jau buvo pareiškusi metinėse konkurencijos politikos ataskaitose ir kitose su koncentracijos atvejais susijusiose bylose, be kita ko, sprendime Nestlé prieš Perrier. Taigi kaltinimas, susijęs su Sutarties 190 straipsnyje nurodyto įsipareigojimo pateikti motyvus pažeidimu, nėra pagrįstas.

158    Todėl išnagrinėti ieškinio pagrindai turi būti atmesti.

III –  Dėl ieškinio pagrindų, susijusių, pirma, su Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio pažeidimu, nes Komisija suklydo nuspręsdama, jog koncentracija sukurtų bendrą dominuojančią padėtį, ir, antra, su Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

A –  Ginčijamas sprendimas

159    Darydama išvadą, kad būtų sukurta bendra dominuojanti padėtis tarp Implats/LPD ir Amplats, galinti itin apriboti veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje (ginčijamo sprendimo 219 punktas), Komisija konstatavo (74–214 punktai):

–        nepaisant to, kad PGM (platina, paladis, rodis, iridis, rutenis ir osmis) gamtoje randami tuose pačiuose kloduose, jie negali būti visiškai prilyginami vieni kitiems, kad būtų galima laikyti, jog jie sudaro vieną produktų rinką, todėl kiekvienas PGM sudaro atskirą produkto rinką,

–        PGM yra didelės vertės prekės, visame pasaulyje parduodamos vienodomis sąlygomis, todėl egzistuoja kiekvieno PGM integruota pasaulinė rinka,

–        pasaulinės platinos ir rodžio rinkos pasižymi produkto homogeniškumu, dideliu rinkos skaidrumu, paklausos pastovumu dabartiniu kainų lygiu, nedideliu paklausos augimu, ištobulinta gamybos technologija, didelėmis patekimo į rinką kliūtimis, aukštu įmonių koncentracijos lygiu, finansiniais tiekėjų ryšiais ir kontaktais daugelyje rinkų, pirkėjų derybinių galių nebuvimu, taip pat menkai išvystyta konkurencija, praeityje pasireiškusia tik keletu konkurencijos epizodų,

–        įvykdžius koncentraciją Implats/LPD ir Amplats kiekviena užims apie 35 % pasaulinės platinos rinkos (bendra rinkos dalis sieks apie 70 %), o maždaug po dvejų metų išsekus Rusijos atsargoms, jos kiekviena užims apie 40 % rinkos (bendra rinkos dalis sieks apie 80 %); jos taip pat per pusę dalysis 89 % numatomų pasaulio PGM išteklių,

–        įvykdžius koncentraciją Implats/LPD ir Amplats turės panašią sąnaudų struktūrą,

–        įmonių koncentracija galutinai panaikins konkurencijos pavojų, kurį anksčiau rinkoje kėlė LPD,

–        įvykdžius koncentraciją Rusija rinkoje vaidins tik nereikšmingą vaidmenį,

–        nedideli žaliavos tiekimo šaltiniai, t. y. už oligopolijos ribų esantys tiekėjai, perdirbimo įmonės, atsargų turėtojai, išskyrus Rusijos atsargų turėtojus, bei platinos pakeitimas paladžiu negalės sumažinti ekonominio duopolijos, sudarytos iš Implats /LPD ir Amplats, pajėgumo,

–        naujų rinkos dalyvių atsiradimas platinos ir rodžio rinkose yra mažai tikėtinas.

B –  Bendros pastabos

160    Ieškovė tvirtina, kad šiuo atveju ginčijame sprendime pateiktų įrodymų ir motyvų nepakanka pagrįsti išvadą, jog egzistuoja bendra dominuojanti padėtis, ir jie neatitinka sprendimo motyvavimo reikalavimų, nustatytų Teisingumo Teismo praktikoje dėl Sutarties 190 straipsnio.

161    Ji teigia, kad jei Komisija objektyviems platinos ir rodžio rinkos požymiams būtų tinkamai taikiusi kriterijus, kuriuos anksčiau taikė priimdama sprendimus, ji nebūtų priėjusi prie išvados, kad koncentracija sukurtų bendrą dominuojančią padėtį rinkoje.

162    Reikia turėti omenyje, kad pagal Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalį koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį ir dėl to yra itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

163    Todėl spręsdama dėl bendros dominuojančios padėties Komisija, remdamasi atitinkamos rinkos perspektyviniu tyrimu, privalo nustatyti, ar svarstoma koncentracija sukurtų situaciją, kurioje veiksmingą konkurenciją itin apribotų koncentracijoje dalyvaujančios įmonės ir viena ar keletas trečiųjų įmonių, kurios, ypač dėl jas siejančių veiksnių rinkoje, gali laikytis bendros politikos ir veikti praktiškai savarankiškai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 221 punktas).

164    Šiuo atžvilgiu reglamento pagrindinės normos, ypač jo 2 straipsnis, suteikia Komisijai tam tikrą diskreciją, ypač atliekant ekonominio pobūdžio vertinimus (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 223 punktas).

165    Todėl Bendrijos teismai, vykdydami naudojimosi šia diskrecija, kuri yra esminė nustatant koncentracijų taisykles, kontrolę, turi atsižvelgti į šios diskrecijos ribas, netiesiogiai numatytas ekonominio pobūdžio nuostatose, sudarančiose koncentracijų sistemos dalį (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 224 punktas).

166    Įvairius ieškovės pateiktus argumentus reikia išnagrinėti atsižvelgiant į šias pastabas.

C –   Dėl argumento, kad dar iki koncentracijos Gencor ir Lonrho tariamai bendrai kontroliavo LPD

 Šalių argumentai

167    Ieškovė tvirtina, kad Komisija, atrodo, nepakankamai atsižvelgė į visus jai pateiktus įrodymus dėl situacijos, buvusios iki koncentracijos, kai ji kartu su Lonrho kontroliavo LPD. Veiksniai, kuriais remdamasi Komisija priėmė sprendimą, kad planuojama koncentracija bus nesuderinama su bendrąja rinka, egzistavo dar prieš suplanuojant šią koncentraciją. Taigi sunku suprasti, kaip koncentracija būtų pakeitusi konkurencijos lygį bendrojoje rinkoje ar didelėje jos dalyje.

168    Komisija pabrėžia, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, iki koncentracijos LPD nebuvo bendrai kontroliuojama Gencor ir Lonrho. Jos teigimu, šiuo savo pareiškimu ieškovė visiškai prieštarauja tam, ką ji teigė šalių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, t. y. kad Implats ir LPD yra visiškai atskiri subjektai ir kad Implats su LPD tėra susijusi tik kaip smulkioji jos akcininkė.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

169    Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo 114–121 ir 186–191 punktuose Komisija atliko išsamią Implats ir LPD struktūrinių ryšių iki koncentracijos bei koncentracijos poveikio konkurencijos struktūrai platinos rinkoje analizę. Ginčijamame sprendime teigiama, kad tokių ryšių egzistavimas nesutrukdė LPD likti nepriklausoma Implats konkurente, bet ši nepriklausomybė būtų prarasta įvykdžius koncentraciją.

170    Todėl reikia išnagrinėti, ar koncentracija galėjo pastebimai pakeisti ieškovės turimos įtakos LPD laipsnį, o dėl to ir konkurencijos platinos bei rodžio rinkose sąlygas ir struktūrą, ar koncentracijai nieko smarkiai nepakeitus rinkos struktūroje Komisija turėjo duoti jai leidimą.

171    Pagal 1990 m. Akcininkų susitarimo 8 straipsnio 2 dalį kasdienį Eastplats ir Westplats, t. y. LPD, administravimą ir įprastą veiklos bei sandorių kontrolę vykdo išimtinai Lonrho per savo dukterinę bendrovę LMS.

172    8 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Kiekvienos bendrovės sandorių ir įsipareigojimų administravimas bei įprasta ir kasdienė kontrolė valdymo susitarimais bus perduota LMS (Lonrho Management Services) ir pasirašymo dieną įmonės turės pasirašyti valdymo susitarimus su LMS, kuriais remdamasi ši administruos bendrovių sandorius. LSA (Lonrho South Africa) turės užtikrinti, kad LMS reguliariai ir išsamiai informuotų kiekvienos bendrovės valdybą apie kiekvienos bendrovės veiklos esminius aspektus, teikdama (be kita ko) mėnesines valdymo ataskaitas.“

173    Be to, kaip nurodyta Akcininkų susitarimo 8 straipsnio 5 dalyje, LPD produkcijos rinkodarą ir pardavimą taip pat kontroliuoja išimtinai Lonrho per savo dukterinę bendrovę Western Metal Sales (ginčijamo sprendimo 117 punktas).

174    8 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„WPL (Westplats) ir EPL (Eastplats) produkcijos, taip pat ir pagrindiniu susitarimu WPL įgytos kasyklų produkcijos rinkodara ir pardavimas bus vykdomi per WMS (Western Metal Sales) <...>“

175    Be to, pagal Akcininkų susitarimo 6 straipsnio 3 dalį „tol, kol Lonrho grupė bendrai valdys 50 % ar daugiau viso kiekvienos bendrovės akcinio kapitalo, kiekvienos bendrovės prezidentas ir valdytojas, taip pat valdybos posėdžių pirmininkas bus LSA paskirtas direktorius“. Taigi neginčijama, kad LMS, kaip valdymo paslaugų teikėja LPD, užėmė tvirtą ir kartu privilegijuotą poziciją, leidžiančią žinoti apie LPD veiklą, ją administruoti ir daryti didelę įtaką visiems jos priimamiems verslo sprendimams (ginčijamo sprendimo 118 punktas).

176    Be to, tai, kad Gencor grupė nedarė įtakos konkurencinei LPD strategijai, patvirtina ir pačių koncentracijoje dalyvaujančių šalių atsakymas į pranešimą apie kaltinimus (žr. Gencor ir Lonrho atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 5 priedo pavadinto „6, 7 ir 8 straipsniai: Gencor ir Lonrho turima LPD kontrolė“, ketvirtąją pastraipą), kur jos teigia, kad „Implats ir LPD buvo ir iki šiol tebėra visiškai atskiri subjektai, kurių kasdienį valdymą atskirai vykdo jų vienas nuo kito nepriklausomi atitinkami valdymo organai“, ir kad „Implats turėjo ir tebeturi 27 % LPD kapitalo dalį“ (ginčijamo sprendimo 118 punktas). Įtakos nebuvimą taip pat patvirtina Akcininkų susitarimo 17 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad „akcininkų (Gencor ir Lonrho grupių) santykius reglamentuoja šis susitarimas ir jokia jo nuostata negali būti laikoma kaip sukurianti asociaciją, bendrą ar jai prilyginamą įmonę <...>“.

177    Galiausiai yra neginčijama, kad, pirma, LPD ir Implats, išsaugodamos atskirus prekybos departamentus, prieš įvykdant koncentraciją tarpusavyje konkuravo ir savo produkciją kai kuriems bendriems klientams parduodavo skirtingomis sąlygomis, pavyzdžiui, klientams suteikdamos nuolaidas (ginčijamo sprendimo 117 punktas), ir, antra, kad LPD kartu su Rusija pastarąjį dešimtmetį buvo pagrindinės konkurentės rinkoje (ginčijamo sprendimo 174–177 punktai).

178    Iš to galima daryti išvadą, kad Lonrho savarankiškai, be Gencor sutikimo, galėjo kontroliuoti labai svarbų LPD konkurencijos strategijos aspektą, t. y. jos prekybos politiką.

179    Tačiau po koncentracijos šis LPD prekybos politikos aspektas nebegalėtų būti kontroliuojamas tik Lonrho; jį bendrai kontroliuotų Lonrho ir Gencor. Dėl koncentracijos atsiradęs naujas subjektas apimtų ir Western Metal Sales bei LMS, o visa kasybos, apdirbimo, taurinimo ir prekybos veikla pereitų Implats/LPD, vadovaujant vienai vadovybei (ginčijamo sprendimo 120 ir 186 punktai).

180    Tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei tvirtina ieškovė, koncentracija galėtų itin pakeisti LPD konkurencines galimybes PGM prekyboje.

181    Kalbant apie gamybos politiką reikia pabrėžti, kad, remiantis toliau nurodytais Akcininkų susitarimo straipsniais, visus sprendimus, susijusius su didesnėmis nei numatyta patvirtintoje programoje investicijomis, taip pat kiekvienos iš LPD sudarančių bendrovių metinį strategijos planą ir biudžetą turėjo iš anksto patvirtinti Gencor ir Lonrho.

„6.1      LSA ir Implats bendrovių valdybose yra vienodai atstovaujamos ir turi tokias pačias balso teises <...>.

<...>

8.3      Akcininkai susitaria dėl bet kokių didesnių nei numatyta patvirtintoje programoje investicijų, susijusių su vienos iš bendrovių reikalais, įskaitant jų finansavimą ir sprendimus dėl investicijų mažinimo. Jeigu akcininkams nepavyktų susitarti tokiais klausimais, jie prašo nepriklausomo, abiem šalims priimtino eksperto nuomonės, į kurią bus atsižvelgiama.

8.4      Neatsižvelgiant į kiekvienos iš bendrovių įstatų nuostatas, kiekvienos bendrovės valdybos įgaliojimai ir funkcijos apima toliau išvardytų dalykų nagrinėjimą ir, jei būtina, patvirtinimą:

<...>

8.4.3 kiekvienos bendrovės metinį strateginį planą ir biudžetą.“

182    Šiuo atžvilgiu neginčijama, kad Lonrho be Gencor pagalbos gali padidinti dabartines LPD gamybos apimtis iki <…> uncijų per metus iš turimų šachtų bei dėl kitų papildomų plėtros veiksnių, įgyvendintų nuolat tobulinant gamybos metodus ir šalinant trikdžius pasiūlos grandinėje (1996 m. kovo mėn. ekonominių konsultacijų biuro National Economic Research Associates ataskaitos (toliau – NERA ataskaita) 5.1 punktas).

183    Vis dėlto ieškovė teigia, kad koncentracija nebūtų pakeitusi jos galimybių užkirsti kelią galimam LPD gamybos pajėgumų augimui, peržengiančiam šią ribą, atsižvelgiant į tai, kad pagal Akcininkų susitarimą jos sutikimas buvo reikalingas kiekvienai stambesnei investicijai, įskaitant ir investicijas, būtinas kasykloms, žinomoms kaip <...>, plėsti. Pasak ieškovės, jos turima veto teisė tvirtinant metinius strateginį planą bei biudžetą suteikė galimybę sutrukdyti LPD gauti <...> šachtai plėsti būtiną finansavimą (bankų paskolas ar finansavimą iš vartotojų) (NERA ataskaitos 5.1 punktas).

184    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, remiantis šalių pateikta informacija ir buvusio Lonrho prezidento R. W. Rowland pateikta analize, LPD, nepaisydama įsiskolinimo, galėjo iš savo išteklių finansuoti plėtros projektą ir kad jos ribotos papildomos išlaidos įrenginiams turėjo jai leisti padidinti gamybą iki 900 000 uncijų per metus (ginčijamo sprendimo 115 punkto pabaiga, 121 ir 191 punktai). <...>

185    Pagal 1990 m. Akcininkų susitarimo 8 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį, jei tarp Gencor ir Lonrho kyla nesutarimų dėl LPD plėtros ateityje, jos turėtų klausti nepriklausomo eksperto nuomonės. Kaip pabrėžia Komisija, iš to galima daryti išvadą, kad Gencor negalėjo dėl su sklandžiu įmonės veikimu nesusijusių priežasčių visiškai užkirsti kelio sprendimams dėl investicijų, būtinų LPD gamybos pajėgumui didinti ir galinčių suteikti naudos visiems akcininkams (ginčijamo sprendimo 191 punktas).

186    Tačiau po koncentracijos, atsižvelgiant į pasikeitusius šalių finansinius interesus, toks interesų konfliktas būtų mažiau tikėtinas.

187    Iš tikrųjų iki koncentracijos Gencor kontroliavo Implats ir turėjo tik 27 % LPD akcijų, susietų su akcininkų susitarimu. Lonrho valdė 73 % LPD kapitalo, tačiau visiškai neturėjo Implats akcijų. Tokiomis aplinkybėmis, nors iki koncentracijos Gencor galėjo būti suinteresuota primesti sprendimus, palankius jos pačios kontroliuojamos (ir duodančios proporcingai didesnį pelną) veiklos plėtrai, t. y. Implats veiklos plėtrai, jei būtina, net pakenkiant LPD, to negalima pasakyti apie Lonrho, kurios vienintelis interesas, objektyviai žiūrint, buvo kuo racionalesnė jos dukterinės bendrovės LPD plėtra, nes PGM rinkose ji veikė tik per LPD.

188    Tačiau po koncentracijos ši situacija būtų galėjusi iš esmės pasikeisti, nes Gencor ir Lonrho valdytų po tokią pačią naujo subjekto Implats/LPD kapitalo dalį ir todėl tikriausiai turėtų tokius pačius ekonominius tikslus ir interesus, bent jau priimant strateginius sprendimus dėl naujo subjekto plėtojimo. Kitaip tariant, koncentracija galėjo pakeisti dviejų pagrindinių LPD akcininkių interesų pusiausvyrą, suvienydama Gencor ir Lonrho požiūrį visų pirma į naujo subjekto gamybos pajėgumo didinimą, ir šitaip sudaryti sąlygas atsirasti rinkoje duopolinei struktūrai, susidedančiai iš Gencor bei Lonrho ir Amplats.

189    Iš tiesų šią išvadą patvirtino ir pačios šalys.

190    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 187 punkte teigiama:

„<...> Kaip pažymėta Lonrho akcininkams adresuotame laiške dėl numatomos koncentracijos:

„Yra klausimų, kuriais iki šiol Implats ir Lonrho nepavyko susitarti, pavyzdžiui, dėl Lonrho pasiūlytų LPD veiklos plėtros planų. Valdybos nuomone, įvykdžius koncentraciją tiek Lonrho, tiek Gencor bus suinteresuotos naujo subjekto Implats vertės didėjimu visų akcininkų naudai.“

191    Ginčijamo sprendimo 188 punkte priduriama:

„Be to, remiantis <...> pateiktais planais, dėl įvykdžius koncentraciją atsiradusio interesų supanašėjimo sumažės gamybos apimtys ir pakils kainos, priešingai nei būtų tuo atveju, jei koncentracija neįvyktų ir abi įmonės vykdytų dabartinius plėtros planus. Konkrečiai kalbant, <...> buvo pateikti du skirtingi variantai, kuriuose aprašomas Implats/LPD gamybos apimčių kitimas susijungimo atveju ir jam neįvykus:

a)      <...>

b)      <...>“

192    Galiausiai pagal ginčijamo sprendimo 189 punktą <...> manė, kaip nurodyta 1994 m. rugpjūčio mėn. ataskaitoje, pavadintoje <...>, kad koncentracija atneštų dvejopą naudą rinkos požiūriu (be galimo sąnaudų sumažėjimo):

„<...> dabartinių gamybos apimčių išsaugojimas turėtų teigiamai paveikti <...> kainas <...>“

be to,

„<...> po koncentracijos susidariusios grupės rinkos vertė būtų didesnė už bendrą sujungtų subjektų vertę dėl jos dydžio ir galimybės daryti didesnę įtaką <...> rinkoje.“

193    Tokiomis aplinkybėmis, nepaisant ieškovės ir Lonrho struktūrinių ryšių pagal 1990 m. Akcininkų susitarimą, Komisija pagrįstai manė, kad planuojama koncentracija galėjo galutinai panaikinti LPD konkurencijos grėsmę didelėmis sąnaudomis tiek prekyboje, tiek gamyboje pasižyminčios Implats ir Amplats veiklos atžvilgiu, šitaip padarydama pastebimą poveikį buvusiai rinkos struktūrai.

194    Taigi išnagrinėtas kaltinimas turi būti atmestas.

D –  Dėl Komisijos pateikto bendros dominuojančios padėties apibūdinimo

1.     Dėl rinkos dalies kriterijaus

 Šalių argumentai

195    Ieškovė pabrėžia, kad šalims priklausančios pasaulinės platinos rinkos dalys, kuriomis rėmėsi Komisija, yra atitinkamai (...) % (Implats) ir (...) % (LPD), o tai sudaro (...) % bendrai užimamos rinkos. Bendrijos rinkoje šios šalys užimtų atitinkamai (...) % (LPD), (...) % (Implats) ir (...) % (bendrai užimama dalis). Tačiau kitose bylose, susijusiose su koncentracijų kontrole, kuriose buvo nustatyta bendra dominuojanti padėtis, pavyzdžiui, bylose, kuriose priimtas sprendimas Nestlé prieš Perrier ir 1993 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimas 94/449/EB dėl Reglamento Nr. 4064/89 taikymo procedūros (byla Nr. IV M.308 – Kali + Salz/MdK/Treuhand; OL L 186, 1994, p. 38; toliau – sprendimas Kali + Salz/MdK/Treuhand), bendrai užimama rinkos dalis buvo daug didesnė negu šioje byloje, tačiau Komisija leido vykdyti planuojamas koncentracijas.

196    Byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Nestlé prieš Perrier, Nestlé ir BSN bendra rinkos dalis sudarė 82 % atitinkamos rinkos, t. y. Prancūzijos mineralinių vandenų rinkos (sprendimo 119 punktas). Koncentracijai leidimas buvo duotas iškėlus sąlygą, kad bus įvykdyti tam tikri reikalavimai.

197    Byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Kali + Salz/MdK/Treuhand, Kali+ Salz užimama rinkos dalis padidėjo nuo 17 iki 25 % Bendrijos rinkos, išskyrus Vokietiją, ir faktiškai sukūrė monopolį, užimantį 98 % Vokietijos rinkos, kuri buvo laikoma atitinkama geografiškai atskira rinka. Šiuo atveju Komisija, koncentracijai suteikdama leidimą, taip pat nustatė tam tikras sąlygas.

198    Komisija tvirtina, kad ieškovės pateiktas koncentracijos šalių rinkos dalių palyginimas su bendra visų oligopolijos narių rinkos dalimi byloje Nestlé prieš Perrier (82 %) yra neteisingas, kaip ir palyginimas su byla, kurioje buvo priimtas sprendimas Kali + Salz/MdK/Treuhand.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

199    Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas atspindi Sutarties 3 straipsnio g punkte nurodytą bendrą tikslą, t. y. neiškreiptą konkurenciją bendrojoje rinkoje užtikrinančios sistemos sukūrimą (Reglamento Nr. 4064/89 pirma ir septinta konstatuojamosios dalys). Draudimas taikomas koncentracijoms, sukuriančioms ar sustiprinančioms dominuojančią padėtį rinkoje, dėl kurios būtų itin apribota veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje ar didelėje jos dalyje.

200    Minima dominuojanti padėtis yra situacija, kai viena ar kelios įmonės įgyja tokią ekonominę galią, kuri joms suteikia galimybę neleisti atitinkamoje rinkoje išlikti veiksmingai konkurencijai, nes jos gali veikti pakankamai savarankiškai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų.

201    Dominuojanti padėtis gali atsirasti dėl daugelio veiksnių, kurie, atskirai paėmus, gali nebūti lemiami. Tarp šių veiksnių ypač svarbus labai didelių rinkos dalių egzistavimas. Vis dėlto nemenkos rinkos dalies užėmimas, kaip dominuojančios padėties buvimo įrodymas, nėra nekintamas veiksnys. Jo reikšmingumas kinta, nelygu rinkos struktūra, ypač susijusi su produkcija, pasiūla ir paklausa (minėto sprendimo Hoffmann – La Roche prieš Komisiją 39 ir 40 punktai).

202    Be to, santykis tarp koncentracijoje dalyvaujančioms šalims ir jų konkurentams, ypač rimtiems konkurentams, priklausančių rinkos dalių yra svarbus dominuojančios padėties požymis. Šis veiksnys leidžia įvertinti nagrinėjamos įmonės konkurentų konkurencingumą (sprendimo Hoffmann – La Roche prieš Komisiją 48 punktas).

203    Šiomis aplinkybėmis faktas, kad Komisija tam tikrose koncentracijų bylose rėmėsi didesnėmis ar mažesnėmis rinkos dalimis, norėdama pagrįsti savo vertinimą dėl galimybės sukurti ar sustiprinti bendrą dominuojančią padėtį, neįpareigoja jos taip daryti kitose bylose, ypač susijusiose su rinkomis, kuriose yra kitokia pasiūlos bei paklausos struktūra ir kitokios konkurencijos sąlygos.

204    Kadangi nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad mineralinių vandenų ir (arba) kalio karbonato rinkos, nagrinėtos bylose, kuriose buvo priimti sprendimai Nestlé prieš Perrier ir Kali + Salz/MdK/Treuhand, bei platinos ir rodžio rinkos, nagrinėjamos šioje byloje, pasižymi iš esmės panašiomis savybėmis, ieškovė negali remtis galimais oligopolijos narių užimamų rinkos dalių skirtumais, į kuriuos Komisija atsižvelgė vienoje ar kitoje minėtų bylų, ginčydama rinkos dalies ribos naudojimą kaip bendros dominuojančios padėties egzistavimo požymį šioje byloje.

205    Be to, nors rinkų dalių svarba skirtingose rinkose gali būti nevienoda, galima pagrįstai manyti, kad itin didelės rinkos dalys pačios savaime yra dominuojančios padėties rinkoje egzistavimo įrodymas, išskyrus tam tikrus ypatingus atvejus (1991 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo prieš Komisiją, C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 60 punktas). Iš tikrųjų įmonė, užimanti itin didelę rinkos dalį tam tikrą laikotarpį, dėl savo gamybos apimčių ir pasiūlos masto, kol daug smulkesni rinkos dalyviai negali operatyviai patenkinti rinkos dalyvių, norinčių veikti savarankiškai nuo didžiausią rinkos dalį užimančios įmonės, paklausos, įgyja tokią galią, kuri ją paverčia neišvengiamu partneriu ir kuri jai dėl to užtikrina, bent jau sąlygiškai ilgu laikotarpiu, veiksmų laisvę, kuri yra dominuojančios padėties požymis (minėto sprendimo Hoffmann – La Roche prieš Komisiją 41 punktas).

206    Reikia pripažinti, jog oligopolijos atveju, palyginti su individualia dominuojančia padėtimi, tas faktas, kad jos nariai valdo dideles rinkos dalis, nebūtinai turi tokią pačią reikšmę vertinant šių šalių, kaip grupės, galimybes veikti pakankamai savarankiškai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai nuo vartotojų. Vis dėlto, ypač duopolijos atveju, didelės rinkos dalies užėmimas gali būti svarbus bendros dominuojančios padėties rinkoje buvimo požymis, jei nėra priešingų įrodymų.

207    Šioje byloje, kaip Komisija pabrėžė ginčijamame sprendime (81 ir 181 punktai), po koncentracijos įmonėms Implats/LPD ir Amplats priklausytų maždaug po 30–35 % rinkos, t. y. bendrai užimama rinkos dalis sudarytų maždaug 60–70 % pasaulinės PGM rinkos ir maždaug 89 % pasaulinių PGM išteklių. Rusijai priklausė maždaug 22 % rinkos ir maždaug 10 % pasaulinių išteklių, Šiaurės Amerikos gamintojams priklausė 5 % rinkos ir 1 % pasaulinių išteklių, o perdirbimo įmonės užėmė 6 % rinkos. Taigi buvo galimybė, kad išsekus Rusijos atsargoms, t. y. tikėtina, kad per dvejus metus po ginčijamo sprendimo priėmimo, įmonės Implats/LPD ir Amplats kiekviena būtų turėjusi maždaug 40 % rinkos dalies, taigi iš viso 80 % rinkos, o tai sudarytų itin didelę rinkos dalį.

208    Todėl, atsižvelgusi į koncentracijoje dalyvaujančių šalių anksčiau turėtų rinkos dalių pasidalijimą ir po koncentracijos atsirasiantį didžiulį valdomų rinkos dalių skirtumą tarp naujo po susijungimo atsiradusio subjekto ir Amplats bei kitų platinos tiekėjų, Komisija galėjo pagrįstai prieiti prie išvados, kad planuojama koncentracija galėtų sukurti dominuojančią Pietų Afrikos Respublikos įmonių padėtį.

209    Reikia nurodyti, kad ieškovės pateiktas koncentracijoje dalyvaujančių šalių užimamų rinkos dalių bei visų oligopolijos narių bendrai užimamos rinkos dalies (82 %) byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Nestlé prieš Perrier, palyginimas yra neteisingas. Iš tikrųjų, kaip pabrėžė Komisija, 82 % rinkos dalį reikėtų lyginti su bendrai užimama koncentracijoje dalyvavusių šalių ir Amplats rinkos dalimi, realiai pašalinus Rusijos gamintoją (Almaz) iš įtakingos pozicijos rinkoje, t. y. maždaug 80 %. Kalbėdama apie sprendimą Kali + Salz/MdK/Treuhand, ieškovė taip pat neteisingai palygino šioje byloje svarstomoje koncentracijoje dalyvaujančių šalių užimamas rinkos dalis su Kali+Salz ir MdK užimama Vokietijos rinkos dalimi (98 %), kur net nebuvo keliamas bendros dominuojančios padėties klausimas. Byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Kali + Salz/MdK/Treuhand, Komisija nustatė, kad bendra dominuojanti padėtis buvo Europos rinkoje, išskyrus Vokietiją, kur dėl susijungimo atsiradusi įmonė kartu su kitu duopolijos nariu drauge valdė maždaug 60 % rinkos. Todėl ieškovė turėjo palyginti su šiuo skaičiumi, kuris gerokai mažesnis už Amplats ir Implats/LPD rinkos dalį po koncentracijos.

210    Kalbant apie ieškovės argumentą, kad po koncentracijos bendra Implats/LPD užimama rinkos dalis Bendrijoje sieks tik (...) %, reikia pažymėti, kad nagrinėjama geografinė rinka yra apibrėžta geografinė zona, kuriai būdingos gana vienodos konkurencijos sąlygos visiems ūkio subjektams. Šioje zonoje įmonė ar įmonės, užimančios dominuojančią padėtį, turėtų galimybę pradėti piktnaudžiauti savo padėtimi, taip sudarydamos kliūčių veiksmingai konkurencijai (šiuo klausimu žr. 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo United Brands prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 11 ir 44 punktus). Todėl Komisija galėjo pagrįstai įvertinti koncentracijos poveikį konkurencijai minėtoje zonoje. Antra, dėl PGM rinkos ypatumų, aprašytų ginčijamo sprendimo motyvų 68–72 punktuose, reikia pastebėti, kad šioje byloje nagrinėjama geografinė rinka yra pasaulinio masto, ir to šalys neginčija.

211    Tokiomis aplinkybėmis negalima remtis šalims priklausančiomis „rinkos dalimis“ Bendrijoje. Iš tikrųjų tokioje pasaulinėje rinkoje, kokia yra platinos ir rodžio rinka, tokios grupės, kokią po koncentracijos būtų suformavusios Implats/LPD ir Amplats, ekonominė galia būtų susijusi su jos dalimi pasaulio rinkoje, o ne su jos dalimi tam tikroje pasaulio rinkos dalyje.

212    Šiuo atžvilgiu egzistuojantys regioniniai oligopolijos, kuri dominuoja paklausaus, lengvai transportuojamo, turinčio nusistovėjusias pasaulines kainas produkto rinkoje, narių rinkos dalių pasiskirstymo skirtumai tik atspindi tradicinius verslo santykius, kurie galėtų arba lengvai išnykti, jei dominuojančioje padėtyje esančios įmonės nuspręstų taikyti savanaudiškas kainas, siekdamos pašalinti savo konkurentus, arba būtų sunkiai nutraukiami dėl piktnaudžiavimo kainomis, jeigu kiti, smulkieji tiekėjai negalėtų lengvai patenkinti dominuojančių įmonių, piktnaudžiaujančių kainomis, klientų paklausos.

213    Tačiau, kaip pati ieškovė pripažįsta savo ieškinio 4.24 punkte, nėra jokių įrodymų, kad platinos rinkoje veikiančios įmonės, nepriklausančios Komisijos nustatytai duopolijai, labiau nei pačios duopolijos narės galėtų izoliuoti bendrąją rinką, pavyzdžiui, tam, kad pasipriešintų dominuojančios oligopolijos narių sprendimui padidinti kainas pasauliniu mastu.

214    Net jeigu turint omenyje tokią pasaulinę rinką, kokia yra platinos ir rodžio rinka, šioje byloje reikėtų taip pat nustatyti tikslias atitinkamų rinkos dalyvių pardavimo Bendrijoje apimtis, tektų pažymėti, kad bendrai Implats/LPD bei Amplats užimama Bendrijos rinkos dalis iš esmės nesiskirtų nuo jų užimamos rinkos dalies pasaulinėje platinos rinkoje.

215    Iš tikrųjų, remiantis CO pranešimo blanke koncentracijoje dalyvaujančių šalių pateiktais duomenimis, 1992–1995 metais bendra Implats/LPD priklausanti rinkos dalis Bendrijoje buvo vidutiniškai apie (...) % (žr. CO blanko 6.1.10 punktą, ieškinio 6 priedas), o 1994 metais Amplats, manoma, priklausė apie 35–50 %, o Rusijai – apie 25–35 % rinkos. Kitaip tariant, bendra Implats/LPD ir Amplats priklausanti rinkos dalis Bendrijoje koncentracijos metu sudarė apie (...)–65 %, o išsekus Rusijos atsargoms turėjo padidėti iki maždaug (...)–78 %, nes, remiantis pačių koncentracijos šalių pateikta informacija, nuo 1994 metų Rusija maždaug 50 % viso savo pardavimo vykdė iš atsargų (žr. CO blanko 7.3.2 punktą, ieškinio 7 priedas).

216    Taigi kaltinimas, pagrįstas rinkos dalies kriterijumi, turi būti visiškai atmestas.

2.     Dėl Implats/LPD ir Amplats sąnaudų struktūrų panašumo po koncentracijos

 Ieškovės argumentai

217    Ieškovės nuomone, Komisija klaidingai nusprendė, kad po susijungimo sukurtas subjektas ir Amplats rinkoje neišvengiamai veiks sutartinai dėl panašios sąnaudų struktūros. Komisijos analizėje nebuvo atsižvelgta į didelius skirtingų Implats ir LPD, taip pat Amplats priklausančių kasyklų eksploatavimo sąnaudų skirtumus. Būtų visiškai klaidinga atsižvelgti tik į vidutines sąnaudas, nes sprendimai dėl gamybos yra priimami kiekvienai konkrečiai kasyklai ir konkurencija vyksta ribinių sąnaudų lygmeniu.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

218    Komisijos atliktas sąnaudų palyginimas yra pagrįstas ginčijamo sprendimo II priede pateiktais grafikais, kuriuose vaizduojamos trijų Pietų Afrikos Respublikos gamintojų eksploatavimo sąnaudų kreivės, pateiktos pačių koncentracijoje dalyvaujančių šalių.

219    Ginčijamo sprendimo 138 punkto b papunktyje Komisija nurodo, o ieškovė to neginčija, kad platinos pramonei būdinga nelanksti sąnaudų struktūra ir labai didelės fiksuotos sąnaudos, todėl produkcijos apimtys platinos kasyklose negali labai skirtis, net jeigu tam tikros eksploatuojamos šachtos yra visai nerentabilios arba nelabai rentabilios. Ji taip pat pabrėžia, kad jei būtų laikomasi mažai pelningų šachtų uždarymo pelningesnių šachtų naudai strategijos, fiksuotos sąnaudos turėtų būti paskirstytos likusioms šachtoms, todėl sumažėtų kiekvienos papildomos šachtos rentabilumas ir nuolat reikėtų uždaryti vis naujas šachtas.

220    Taigi ji pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad platinos pramonėje gamintojas, norėdamas nustatyti tinkamą gamybos lygį, privalo atsižvelgti į bendras veiklos sąnaudas, o ne tik į kiekvienos savo šachtos eksploatavimo sąnaudas. Tokiomis aplinkybėmis po susijungimo suformuoto subjekto ir Amplats sąnaudų palyginimas, remiantis visų jų šachtų bendromis eksploatavimo sąnaudomis, buvo visiškai pagrįstas.

221    Ieškovė negali pagrįstai teigti, kad Komisijos analizėje nebuvo atsižvelgta į didelius skirtingų šachtų eksploatavimo sąnaudų skirtumus tiek Implats bei LPD, tiek Amplats kasyklose. Remiantis grafikais, pateikiančiais trijų Pietų Afrikos Respublikos gamintojų veiklos sąnaudų kreives iki koncentracijos ir po jos (ginčijamo sprendimo II ir IV priedai), nepaisant ginčijamame sprendime (182 punktas) Komisijos nurodytų skirtumų, susijusių su iškasamos rūdos kokybe, apdirbimo bei taurinimo sąnaudomis ir administracinėmis išlaidomis, dėl koncentracijos būtų sukurta nauja įmonė, kurios kasyklų eksploatavimo sąnaudų struktūra būtų analogiška atitinkamai Amplats sąnaudų struktūrai.

222    Todėl, atsižvelgdama į nagrinėjamų įmonių rinkos dalių, jų turimų pasaulinių išteklių dalių bei sąnaudų struktūros panašumus, Komisija pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad po koncentracijos Implats/LPD ir Amplats interesai, susiję su rinkos plėtra, sutaptų labiau ir kad dėl šio interesų sutapimo padidėtų suderintų antikonkurencinių veiksmų pavojus, pavyzdžiui, pasireiškiantis gamybos apribojimais.

223    Todėl išnagrinėti kaltinimai turi būti atmesti.

3.     Dėl rinkos požymių

a)     Dėl rinkos skaidrumo

 Šalių argumentai

224    Ieškovė tvirtina, kad Komisijos atlikta rinkos požymių analizė yra klaidinga. Jos teigimu, nors platina ir yra homogeninis produktas, kurio kainos labai skaidrios, bet tai savaime neužtikrina konkurentų pardavimo apimties, gamybos sprendimų ir išteklių skaidrumo, kaip tai parodo faktas, kad 1994 m. Amplats pavyko kelis mėnesius nuslėpti savo gamybos problemas pasinaudojant platinos išperkamąja nuoma, kad būtų patenkinti jos tiekimo įsipareigojimai.

225    Komisija nurodo, kad ginčijamo sprendimo 145 ir 146 punktuose ji išdėstė priežastis, kodėl ženklus skaidrumas egzistavo ne tik kainų, bet ir gamybos, pardavimo, išteklių bei naujų investicijų srityse. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti sprendimo išvadas. Be to, kainų skaidrumas yra svarbiausias įrodymas nustatant rinkos skaidrumą oligopolijos atveju. Galiausiai Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai NERA ataskaitos teiginiams, Lonrho teigia, jog Amplats negalėjo nuslėpti nuo rinkos dalyvių savo gamybos problemų.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

226    Ieškovė neginčija fakto, kad platina yra homogeninis produktas, kurio kainų nustatymo rinkoje mechanizmas yra skaidrus.

227    Kainų skaidrumas yra pagrindinis elementas nustatant rinkos skaidrumo lygį oligopolijos atveju. Per kainų mechanizmą oligopolijos nariai visų pirma gali nedelsdami nustatyti kitų oligopolijos narių sprendimą – padidinant savo rinkos dalį pakeisti ankstesnę padėtį rinkoje – ir tuomet jie gali imtis reikalingų priemonių tokiems planams sužlugdyti.

228    Čia nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta ginčijamame sprendime (144–146 punktai), rinkos skaidrumas yra sąlygiškai didelis, ypač dėl platinos kotiravimo metalų biržose, gamybos ir pardavimo statistikos skelbimo, riboto ir žinomo tiesioginių klientų skaičiaus rinkoje, taip pat todėl, kad platinos sektorių sudaro sąlygiškai uždara nedidelė įmonių grupė, pasižyminti glaudžiais tarpusavio ryšiais, kad dažniausia sudaromos sutartys yra specifinės, t. y. ilgalaikės sutartys, draudžiančios perparduoti įsigytą produkciją, o gamybos pajėgumas paprastai didinamas vykdant investicinius projektus, kurių detalės šio sektoriaus dalyviams paprastai yra žinomos.

229    Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Komisija teisingai nusprendė, jog skaidrumas buvo būdingas ne tik kainoms, bet ir gamybai, pardavimui, ištekliams bei naujoms investicijoms.

230    Todėl išnagrinėtas kaltinimas turi būti atmestas.

b)     Dėl platinos rinkos augimo perspektyvų

 Šalių argumentai

231    Ieškovės teigimu, Komisijos atlikta rinkos požymių analizė yra klaidinga. Tai, kad paklausa didėja lėtai, negali kliudyti intensyviai konkurencijai ir iš to kylančiai rinkos dalių kaitai. Savo teiginius ieškovė pagrindžia NERA ataskaita. Jos 4 dalies 1 punkto 4 papunktyje teigiama, kad jei nagrinėjama pramonės šaka pasižymi perprodukcija, kaip yra nagrinėjamu atveju, gamintojai privalo konkuruoti tarpusavyje, be kita ko, mažindami gamybos sąnaudas, kad išvengtų būtinybės sumažinti savo perteklinės gamybos pajėgumus. Ieškovės nuomone, rinkos dalių kitimas ir realių platinos kainų sumažėjimas 1985–1995 m., taip pat Amplats, padidinusios savo produkcijos mažomis kainomis gamybos apimtis, ir Implats, kuri ėmėsi svarbių racionalizacijos priemonių, reakcija rodo, kad platinos rinkos struktūra nepadėjo atsirasti oligopoliniam pagrindinių gamintojų bendradarbiavimui.

232    Komisija tvirtina, kad po planuojamos koncentracijos abiejų pagrindinių gamintojų sąnaudų struktūra būtų tapusi labai panaši. Todėl suderintieji veiksmai, net sąnaudų mažinimo srityje, būtų protinga strategija. Be to, negalima paneigti, kad lėtu augimu pasižyminti rinka neskatina naujų rinkos dalyvių atsiradimo ir smarkios konkurencijos.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

233    Ieškovė neneigia, kad iš esmės lėtai auganti rinka neskatina naujų rinkos dalyvių atsiradimo ir smarkios konkurencijos. Remdamasi praeities rinkos tendencijomis, ji tik ginčija, kad šis principas taikytinas platinos rinkai.

234    Ji neginčijo Komisijos analizės (ginčijamo sprendimo 160–172 punktai), susijusios su anksčiau egzistavusia oligopolinio dominavimo tendencija, pagrįsta pastarojo dešimtmečio rinkos augimo ir rinkos dalių pokyčių tyrimu, dėl nedidelės tiesioginės kainų konkurencijos ilgalaikių sutarčių su pirkėjais atžvilgiu, dėl didelių kainų išsilaikymo ir dėl pagrindinių rinkos pirkėjų veiksmų.

235    Ieškovės argumentai pagrįsti prielaidomis dėl paklausos augimo, kurios negali būti lyginamos su paklausos didėjimo 1995–2000 m. prognozėmis. 1985–1995 m. laikotarpiu, kai įvyko ieškovės minėti rinkos dalių bei kainų pokyčiai ir pasireiškė Amplats bei Implats reakcijos, paklausa padidėjo beveik dvigubai – nuo 2 830 000 iki 5 205 000 uncijų per metus (žr. NERA ataskaitos 3.1 lentelės 15 punktą), o 1995–2000 metais buvo prognozuojamas nedidelis paklausos didėjimas – nuo 4 705 000 iki 5 570 000 uncijų per metus (žr. ginčijamo sprendimo 127 punktą).

236    Galiausiai ieškovės analizėje neatsižvelgiama į koncentracijos poveikį rinkos struktūrai ir naujo subjekto poveikį pagrindinei jos konkurentei – bendrovei Amplats. Taigi, net jeigu ieškovės analizė dėl praeityje buvusios situacijos būtų teisinga, vis tiek aišku, kad po koncentracijos abi pagrindinės gamintojos turėtų panašią sąnaudų struktūrą ir kad, atsižvelgiant į platinos rinkos struktūrą, suderinti antikonkurenciniai veiksmai ekonominiu požiūriu būtų racionalesnė strategija nei tolesnis konkuravimas, mažinantis galimybę padidinti bendrą pelną.

237    Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgusi į platinos rinkos stabilumą, kuriai buvo prognozuojamas maždaug 3 % metinis augimas 1995–2000 m. laikotarpiu, Komisija pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad naujų konkurentų atsiradimas šioje rinkoje nebūtų skatinamas, o esami konkurentai nebūtų skatinami taikyti agresyvią strategiją, siekiant perimti tą papildomą paklausą.

238    Taigi ieškovės kaltinimą reikia atmesti.

c)     Dėl pasiūlos ir paklausos pusiausvyros

 Ieškovės argumentai

239    Ieškovė teigia, kad Komisijos būgštavimai dėl galimo platinos kainų padidėjimo yra akivaizdžiai paremti nepagrįstu susirūpinimu dėl galimo pasiūlos trūkumo (sprendimo 136 punktas).

240    Ieškovės manymu, Komisijos požiūris prieštarauja daugumos šios pramonės atstovų nuomonei, kad egzistuoja pasiūlos perteklius, kuris per kelerius ateinančius metus turėtų išnykti.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

241    Ginčijamo sprendimo 127 punkte Komisija mini įvairias paklausos pokyčių ateities prognozes, kurias pateikė šalys, t. y. pačių koncentracijos šalių ir skirtingas bendrovių Anderson, Wilson & Partners Inc., BOENat West Securities, SBCWarburg ir Engelhard prognozes.

242    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 128–131 punktuose Komisija taip pat atliko išsamią veiksnių, pagrindusių prognozę, kad ateinančiais metais paklausa šiek tiek augs, analizę, kurios ieškovė taip pat neginčijo.

243    Šie veiksniai:

–        automobilių katalizinių konverterių gamybos apimčių padidėjimas dėl numatomo teisės aktų, reglamentuojančių išmetamų teršalų kontrolę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europoje, Brazilijoje ir Argentinoje, priėmimo ir (arba) sugriežtinimo (nuo dabar iki amžiaus pabaigos), ir platinos naudojimo gaminant katalizinius konverterius dyzeliu varomiems automobiliams išaugimas,

–        platinos paklausos padidėjimas papuošalų gamybos sektoriuje Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir, tikėtina, Kinijoje,

–        kalbant apie pramoninį pritaikymą, naftos ir chemijos pramonės nuosmukio laikotarpiu nenaudojamų įrengimų atnaujinimas ar pakeitimas,

–        sparčiai augantis asmeninių kompiuterių, kuriuose platina naudojama padengiant kietuosius diskus ir kitoms dalims, naudojimas,

–        galiausiai kuro elementų naudojimas tolesnėje ateityje.

244    Be to, neatsižvelgiant į klausimą, kurios iš šalių pateiktų prognozių dėl paklausos raidos yra tiksliausios, ginčijamo sprendimo 134–136 punktuose Komisija paaiškino, kad pasaulinė platinos pasiūla po koncentracijos būtų buvusi kontroliuojama Pietų Afrikos Respublikos įmonių ir todėl bet kokį paklausos deficitą būtų galėjusios panaikinti tik Pietų Afrikos Respublikos įmonės.

245    Atsižvelgiant į šiuos ieškovės neginčijamus teiginius, reikia daryti išvadą, kad Komisijos atliktoje platinos pasiūlos ir paklausos raidos analizėje nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.

246    Taigi išnagrinėtas kaltinimas turi būti atmestas.

d)     Dėl smulkių ir alternatyvių tiekimo šaltinių

 Šalių argumentai

247    Ieškovė tvirtina, kad nagrinėdama kliūtis, trukdančias patekti į rinką, Komisija nepakankamai atsižvelgė į:

–        įvairių smulkių ir alternatyvių tiekimo šaltinių bendrą poveikį, būtent į didėjantį perdirbtos platinos potencialą,

–        keturis milijonus uncijų platinos atsargų, sukauptų nuo 1985 metų,

–        augančias tendencijas platiną keisti paladžiu,

–        Rusijos gamybą ir prekybą iš jos atsargų,

–        smulkiųjų tiekėjų, kaip antai Stillwater Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Hartley Zimbabvėje, didelės apimties gamybos planus.

248    Šiuo atžvilgiu ieškovė pabrėžia, jog 1996 m. balandžio 19 d. laiške Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė nurodo, kad, be Pietų Afrikos Respublikos ir Zimbabvės turimų išteklių, esami pasauliniai ištekliai teoriškai galėtų pasaulinę paklausą tenkinti 20 metų.

249    Komisija iš esmės neįvertino įvairių smulkių tiekimo šaltinių bei kitų galinčių paveikti konkurenciją veiksnių poveikio tuo atveju, jei kainos išaugtų, pavyzdžiui, 10 % ar 20 %. Toks kainų didėjimas, jei jį būtų galima išlaikyti, aiškiai įrodytų, kad po susijungimo atsiradęs subjektas, veikdamas išvien su Amplats, būtų pajėgus veikti gana savarankiškai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų.

250    Taigi Komisija nepakankamai įvertino, kaip kistų kainos, jei nė vieno iš ieškovės minimų veiksnių nebūtų, ir dar mažiau įvertino ateityje didėsiančią tų veiksnių svarbą, jei prasidėtų hipotetinis kainų kilimas, dėl kurio labiausia nerimauja Komisija. Tai reiškia, kad pažeidžiant Sutarties 190 straipsnį buvo nepateikti motyvai nes akivaizdu, jog smulkieji tiekėjai, užimantys 37 % rinkos, kartu su kitais veiksniais, būtų leidę sustabdyti kainų kilimą.

251    Savo ruožtu Komisija nurodo ginčijamo sprendimo 91–95 punktus, kur kalbama apie perdirbimą, 29–32 punktus, kuriuose kalbama apie platinos pakeitimą paladžiu, 138 punkto c papunktį, susijusį su atsargomis, 122–125, 134, 135 ir 173 punktus, kuriuose kalbama apie Rusijos gamybą ir prekybą iš atsargų, 85–90 punktus ir 138 punkto c papunktį, susijusius su naujomis gamybos galimybėmis, bei 193–204 punktus, skirtus šalių pateiktai ekonominei analizei. Ginčijamo sprendimo 138 punkto pabaigoje ji priėjo prie išvados, kad smulkiųjų tiekėjų tiekimas iš atsargų, naujos kasyklos ir perdirbtos žaliavos negalėtų sukliudyti piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Be to, 203 punkte ji pareiškė, jog yra labai maža tikimybė, kad oligopolijai nepriklausantys tiekimo šaltiniai, atsargos už Rusijos ribų bei perdirbimas turėtų rinkai pakankamą poveikį, kad užkirstų kelią piktnaudžiavimui bendra dominuojančia padėtimi. Darant šią išvadą buvo atsižvelgta į dabartinę Rusijos, kaip pagrindinio konkurencijos rinkoje šaltinio po LPD, situaciją.

252    Atsakydama į ieškovės argumentą, kad 37 % rinkos, kurie tenka smulkiesiems tiekėjams, ir kiti poveikio šaltiniai sustabdytų kainų kilimą, Komisija tvirtina, kad 1995 m. vien Pietų Afrikos Respublikos gamintojai užėmė 63 % rinkos ir kad šis skaičius turėtų labai padidėti (pasiekti apie 80 %), kai nuo 1997 m. Rusija nebepardavinės sukauptų atsargų. Be to, ji teigia, kad didelė smukiosios konkurencijos dalis yra tik hipotetinė, todėl bet kuriuo atveju galėtų daryti spaudimą rinkai tik po daugelio metų.

253    Galiausiai ji tvirtina, kad ieškovė nepagrindė teiginio, jog ne Pietų Afrikos Respublikos, o kitų šalių turimos atsargos galėtų teoriškai patenkinti pasaulinę paklausą 20 ateinančių metų. Ieškovė taip pat nepatikslino, kokios būtų tokių kitų „teoriškai“ pakankamų išteklių pasekmės rinkai.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

254    Ieškovės požiūris yra nepagrįstas faktais.

255    Ginčijamo sprendimo 93, 94 ir 95 punktuose Komisija nagrinėja platinos perdirbimo veiklos potencialaus augimo ribas, ypatingą dėmesį atkreipdama į katalizinius konverterius, nes šios veiklos ribos yra susijusios su atliekų surinkimo išlaidomis, į automobilių, eksportuojamų į trečiojo pasaulio šalis ir taip išvengiančių perdirbimo, skaičių ir į kitus veiksnius.

256    Ginčijamo sprendimo 138 punkto c papunktyje ji tinkamai atsižvelgia į keturis milijonus uncijų platinos atsargų, sukauptų nuo 1985 metų.

257    29–32 punktuose ji pažymi augančios tendencijos platiną keisti paladžiu ribas.

258    81 punkte Komisija nagrinėja Rusijos gamybą ir pardavimą iš atsargų. 123–125, 134 ir 173 punktuose ji įvertina Rusijos gamybos plėtojimosi galimybes. 171 ir 173 punktuose ji apsvarsto, bet galiausiai atmeta Rusijos galimybę selektyviai pasinaudoti sukauptomis atsargomis, siekiant monopoliniu būdu sumažinti gamybos apimtis.

259    Smulkiųjų tiekėjų, pavyzdžiui, Stillwater Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Hartley Zimbabvėje, planai išnagrinėti 88 punkte.

260    Įvairių smulkių ir alternatyvių tiekimo šaltinių bendras poveikis yra išnagrinėtas 138 punkto c papunktyje ir 202 punkte.

261    Taigi paaiškėja, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija pakankamai atsižvelgė į anksčiau nurodytus veiksnius ir šiuo atžvilgiu tinkamai motyvavo savo sprendimą.

262    Dėl ieškovės argumento, kad Komisija nepakankamai įvertino, kaip kistų kainos, jei nė vieno iš ieškovės minimų veiksnių nebūtų, užtenka pažymėti, kad vertindama numatomą koncentracijos poveikį rinkai Komisija neprivalo nagrinėti, kokia būtų buvusi rinkos raida praeityje, jei nebūtų buvę vieno ar kito su konkurencija susijusio veiksnio. Nagrinėdama Komisija privalo tik patikrinti, ar būtent dėl buvusių konkurencijos sąlygų pokyčių nagrinėjamoje rinkoje koncentracija gali vienai ar kelioms įmonėms sukurti didelės ekonominės galios padėtį, taip suteikdama joms galimybę piktnaudžiauti, ypač keliant kainas.

263    Iš to galima daryti išvadą, kad ieškovės kaltinimai turi būti atmesti.

e)     Dėl struktūrinių ryšių

 Šalių argumentai

264    Ieškovė teigia, kad Komisija neatsižvelgė į Pirmosios instancijos teismo praktiką (1992 m. kovo 10 d. Sprendimas SIV ir prieš Komisiją, T‑68/89, T‑77/89 ir T‑78/89, Rink. p. II‑1403, toliau – sprendimas Verre plat), kuri Sutarties 86 straipsnio kontekste būtina bendros dominuojančios padėties nustatymo sąlyga laiko egzistuojančius dviejų įmonių struktūrinius ryšius, pavyzdžiui, per susitarimus ar licencijas suteikiančius joms technologinį pranašumą, kuris joms leidžia veikti savarankiškai nuo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų. Šiuo atveju Komisija neįrodė nei struktūrinių ryšių buvimo, nei to, kad susijungusi įmonė ir Amplats ketino elgtis taip, lyg jos būtų vienas dominuojantis subjektas. Tai taip pat pažeidžia įpareigojimą pagal Sutarties 190 straipsnį motyvuoti sprendimus.

265    Ieškovė pažymi, kad ginčijamame sprendime (156 ir 157 punktai) Komisija nurodo tokius struktūrinius ryšius tarp po susijungimo sukurtos įmonės ir Amplats:

–        ryšiai tam tikrose pramonės šakose, įskaitant bendrą įmonę plieno sektoriuje,

–        AAC neseniai įsigyti 6 % Lonrho akcijų su pirmumo teise įsigyti papildomai 18 % kapitalo.

266    Tačiau šios analizės nepakanka dėl trijų priežasčių.

267    Pirma, nė vieni iš minėtų ryšių nėra tiesiogiai susiję su PGM pramone. Pirmieji konkrečiai susiję su kitomis pramonės šakomis, ir tiek pirmieji, tiek antrieji susiję su AAC veiksmais, o ne su jos aktyvios partnerės Amplats veiksmais platinos pramonėje.

268    Antra, šie ryšiai visiškai nėra panašūs į struktūrinius ryšius, nurodytus sprendime Verre plat, kurių užtektų, kad būtų galima nustatyti bendrą dominuojančią padėtį pagal Sutarties 86 straipsnį.

269    Galiausiai neseniai ACC įsigyta Lonrho kapitalo dalis buvo nepalankus sandoris Gencor bei planuojamai koncentracijai. Ji pati savaime įrodo, kad tarp įvairių bendrovių esantys ryšiai nekliudė agresyviai jų tarpusavio konkurencijai.

270    Komisija teigia, kad, pirma, savo ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje ji, darydama išvadas dėl bendros dominuojančios padėties buvimo, ne visada rėmėsi ekonominių ryšių buvimu ir, antra, savo sprendime Verre plat (358 punktas) Pirmosios instancijos teismas nenurodė ekonominių ryšių buvimo kaip būtinos sąlygos ir nesutapatino ekonominių ryšių sąvokos su struktūriniais ryšiais, apie kuriuos kalba ieškovė. Todėl Komisija turi teisę suvokti šią sąvoką kaip apimančią tarpusavio priklausomybės santykius, egzistuojančius tarp glaudžios oligopolijos narių.

271    Be to, net jeigu Pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs ekonominių ryšių reikalavimą Sutarties 86 straipsnio kontekste, tai nereikštų, jog tas pats reikalavimas turėtų būti taikomas ir įgyvendinant koncentracijų kontrolę.

272    Taip pat, net jei ekonominių ryšių sąvoka turėtų būti aiškinama siauriau, nepaisant ieškovės polinkio neteikti didelės reikšmės, būtų galima rasti nemažai tokių ryšių tarp koncentracijoje dalyvaujančių šalių ir Amplats, galinčių sustiprinti bendrus glaudžios oligopolijos narių interesus (ginčijamo sprendimo 155–157 punktai).

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

273    Savo spendime Verre plat Pirmosios instancijos teismas struktūrinio pobūdžio ryšius paminėjo tik kaip pavyzdį, o jų buvimo nelaikė būtina bendros dominuojančios padėties nustatymo sąlyga.

274    Jis apsiribojo nurodydamas (sprendimo 358 punkte), kad iš esmės neįmanoma atmesti tikimybės, jog du ar keletas nepriklausomų ūkio subjektų yra susieti ekonominiais ryšiais konkrečioje rinkoje ir dėl to kartu užima dominuojančią padėtį kitų ūkio subjektų toje pačioje rinkoje atžvilgiu. Tame pačiame punkte jis pridūrė, kad tokia situacija gali susidaryti, kai dvi ar keletas nepriklausomų įmonių per sutartis ar licencijas įgyja technologinį pranašumą, leidžiantį joms veikti pakankamai savarankiškai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų.

275    Iš to paties sprendimo taip pat negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas susiaurino ekonominių ryšių sąvoką iki struktūrinių ryšių, nurodytų ieškovės.

276    Be to, teisiniu arba ekonominiu požiūriu nėra jokios priežasties iš ekonominių ryšių sąvokos pašalinti tarpusavio priklausomybės santykių, egzistuojančių tarp glaudžios oligopolijos narių, kurie konkrečiomis savybėmis, ypač susijusiomis su rinkos koncentracija, skaidrumu ir gaminio homogeniškumu, pasižyminčioje rinkoje gali numatyti vienas kito veiksmus ir todėl yra labai skatinami suderinti juos rinkoje, ypač taip, kad galėtų būti siekiama maksimalaus bendro pelno apribojant gamybą tam, kad didėtų kainos. Iš tiesų šiame kontekste kiekvienas rinkos dalyvis žino, kad kiekvienas jo konkuruojantis veiksmas, siekiant padidinti užimamą rinkos dalį (pavyzdžiui, kainų sumažinimas), išprovokuos tokį patį kitų rinkos dalyvių elgesį, ir taip jis iš savo iniciatyvos negaus jokios naudos. Taigi visus rinkos dalyvius paveiktų kainų sumažėjimas.

277    Tokia išvada peršasi ir dėl koncentracijų kontrolės, kurios tikslas yra užkirsti kelią antikonkurencinių struktūrų atsiradimui ar sustiprinimui rinkoje. Minėtos struktūros gali atsirasti tiek dėl egzistuojančių ekonominių ryšių siaurąja ieškovės nurodoma prasme, tiek dėl oligopolinio pobūdžio rinkos struktūrų, kur kiekvienas ūkio subjektas gali žinoti apie bendrus interesus ir, be kita ko, padidinti kainas be būtinybės pasirašyti susitarimą ar derinti veiksmus.

278    Todėl šiuo atveju ieškovės kaltinimas, kad Komisija nenustatė struktūrinių ryšių buvimo, yra neteisingas.

279    Komisija, remdamasi numatomu rinkos struktūros pakeitimu bei Amplats ir Implats/LPD sąnaudų panašumu, galėjo pagrįstai padaryti išvadą, kad planuojamas sandoris sukurs bendrą dominuojančią padėtį rinkoje, todėl atsiras iš šių dviejų įmonių susidedanti duopolija.

280    Be to, ji turėjo teisę tais pačiais tikslais atsižvelgti į ekonominius ryšius, kurie minimi ginčijamo sprendimo 156 ir 157 punktuose.

281    Ieškovė neturi pagrindo neigti minėtų ryšių svarbos, motyvuodama tuo, kad jie nėra tiesiogiai susiję su PGM pramone ir labiau egzistavo dėl AAC veiksmų nei dėl Amplats. Iš tikrųjų Komisija atsižvelgė į pagrindinių platinos gamintojų ryšius, susijusius su jų veikla už PGM gamybos ribų (ginčijamo sprendimo 156 punktas), ne kaip į veiksnius, įrodančius, jog egzistuoja ekonominiai ryšiai griežtai ieškovės apibrėžta šios sąvokos prasme, bet kaip į veiksnius, kurie padeda sudrausminti oligopolijos narius, padidindami atsakomųjų priemonių galimybę tuo atveju, jei vieno iš narių elgesys būtų nepriimtinas kitiems. Šią analizę patvirtina ir konsultanto atliktas galimo Implats konkurencinio pobūdžio atsako LPD atžvilgiu tyrimas, esantis tarp Gencor ir Implats valdybos 1994 m. gegužės 6 d. pateiktų dokumentų, minimų ginčijame sprendime (158 punktas). Konsultanto nuomone, vienas iš galimų scenarijų yra „metodiškas puolimas ir įspėjimai, susiję su kainų karu arba su Rh (rodžiu)“.

282    Ta aplinkybė, kad byloje nagrinėjami ryšiai susiję su AAC, o ne tiesiogiai su Amplats, negali paneigti Komisijos išvadų. Kadangi Amplats bendrovę kontroliavo AAC, Komisija pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad AAC ryšiai su kitomis įmonėmis, veikiančiomis arba ne PGM rinkoje, gali teigiamai arba neigiamai paveikti Amplats.

283    Dėl argumento, kad pastaruoju metu AAC įsigyta Lonrho kapitalo dalis buvo Gencor ir koncentracijai nepalankus sandoris, pats savaime parodantis, kad tarp skirtingų bendrovių esantys ryšiai nesudaro kliūčių aršiai tarpusavio konkurencijai, reikia nurodyti, kad, pirma, ieškovė nepateikė šio sandorio nepalankumo įrodymų ir, antra, nepaisant sandorio priežasčių, jis sustiprino dviejų svarbiausių rinkos konkurentų ryšius.

284    Todėl išnagrinėtas kaltinimas turi būti atmestas.

f)     Dėl konkurencijos priemonių, išskyrus technologijų plėtrą

 Šalių argumentai

285    Ieškovė teigia, kad nors gamybos ir kasybos technologijos yra ištobulintos, Komisija neatsižvelgė į kitus, ne techninius, konkurencijos aspektus, pavyzdžiui, turimus mineralų išteklius, veiklos valdymą ir įvairią pagalbą skirtingiems gamintojams, dėl kurių įmonių konkurencingumas yra labai skirtingas.

286    Komisija neneigia, kad konkurencija ištobulintų technologijų sektoriuje yra galima. Tačiau technologijoms nesikeičiant išsektų svarbus konkurencijos šaltinis. Be to, ieškovės argumentas pabrėžia valdymo stiliaus ir turimų išteklių skirtumų svarbą. Vienas iš svarbiausių planuojamos koncentracijos požymių, darančių poveikį konkurencijai, yra tai, kad ji pašalintų iš rinkos vieną konkurentę (LPD), kurios įmonės valdymo stilius ir sąnaudų struktūra yra visiškai kitokia nei Implats ir Amplats.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

287    Priešingai nei teigia ieškovė, Komisija ginčijamo sprendimo 152 ir 153 punktuose atsižvelgė į tą faktą, kad netgi sektoriuje, kuriame technologija yra ištobulinta, konkurencija įmanoma taikant naujus darbo metodus ir naujas gamybos technologijas, taip pat ir į tai, kad keturių pagrindinių platinos gamintojų valdymas skyrėsi, kad technologijų pažanga platinos kasyboje yra gana lėta ir kad nebuvo tikimasi jokių naujovių, galinčių iš esmės pakeisti gamybos struktūrą platinos pramonėje.

288    Taigi ginčijamame sprendime yra atsižvelgta ir į kitus, ne techninius, konkurencijos veiksnius. Tad ieškovės kaltinimas turi būti atmestas.

g)     Dėl atsižvelgimo į suinteresuotų trečiųjų asmenų reakciją

 Ieškovės argumentai

289    Pasak ieškovės, Komisija neatsižvelgė į tai, kad dauguma klientų ir kitų trečiųjų asmenų, su kuriais Komisija buvo susisiekusi, kaip pažymėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 2.17–2.21 punktuose, į koncentraciją reagavo neutraliai arba teigiamai. Jeigu šie ūkio subjektai nemanytų, kad smulkieji ar kiti šaltiniai paveiktų konkurenciją tam, kad užkirstų kelią galimam kainų kilimui, jie tikrai būtų reagavę neigiamai.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

290    Ieškovė nepateikia jokio įrodymo, galinčio patvirtinti jos teiginį. Tai, kad Komisija, remdamasi savo pačios rinkos analize, pritaria klientų ir kitų suinteresuotų trečiųjų asmenų, neigiamai reagavusių į planuojamą koncentraciją, nuomonei, nereiškia, kad ji neatsižvelgė į tų trečiųjų asmenų, kurių reakcija buvo teigiama ar neutrali, nuomonę.

291    Bet kuriuo atveju, nors klientų ir kitų trečiųjų asmenų nuomonė gali būti naudingas informacijos apie galimas koncentracijos pasekmes rinkai šaltinis, ji Komisijai nėra privaloma, kai ši pati vertina koncentracijos pasekmes.

292    Taigi išnagrinėtas kaltinimas turi būti atmestas.

h)     Dėl ankstesnių oligopolinių tendencijų

 Šalių argumentai

293    Ieškovė teigia, kad Komisija, nurodydama jau anksčiau platinos pramonėje buvusią tendenciją susidaryti bendrai dominuojančiai padėčiai, neatsižvelgė į tai, kad laikui bėgant rinkos dalys kito (NERA ataskaitos 15 lentelė), ir tai, kad pagrindinių gamintojų užimamos rinkos dalių laipsniškas mažėjimas, kaip Komisija pati pripažįsta, rodė rinkoje esant konkurenciją. Be to, per pastarąjį dešimtmetį kainos iš tikrųjų mažėjo (NERA ataskaitos 3.2 lentelė, p. 18; atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 10 priedo 3 paveikslas, pateikiamas ir ieškinio 11 priede).

294    Komisija teigia, kad nors pačiame ginčijamame sprendime pripažįstama praeityje buvusi konkurencija, lygiai taip pat rinkoje egzistavo suderintieji ar panašūs į kartelį susijungusių įmonių veiksmai.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

295    Priešingai nei teigia ieškovė, iš ginčijamo sprendimo 166 ir 173 punktų, taip pat iš 168–172 ir 204 punktų matyti, kad Komisija savo analizėje, nagrinėjančioje konkurencinę aplinką, kurioje Pietų Afrikos Respublikos tiekėjai veikė iki koncentracijos, pakankamai atsižvelgė ir į rinkos dalių nepastovumą, ir į kainų pokyčius.

296    Taigi ieškovės pateiktas kaltinimas turi būti atmestas.

i)     Išvada

297    Iš to, kas pirmiau išdėstyta, matyti, jog ginčijamame sprendime padaryta išvada (219 punktas), kad po koncentracijos platinos ir rodžio rinkoje būtų sukurta dominuojanti duopolinė Amplats ir Implats/LPD padėtis, todėl bendrojoje rinkoje veiksminga konkurencija būtų itin apribota Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio prasme, yra pagrįsta. Todėl reikia daryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas atitinka Sutarties 190 straipsnio reikalavimus.

298    Atmetus visus ieškovės kaltinimus, išnagrinėti ieškinio pagrindai taip pat turi būti atmesti.

IV –  Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su, pirma, Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija nesutiko su koncentracijoje dalyvaujančių šalių pasiūlytais įsipareigojimais, ir, antra, Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

 Šalių argumentai

299    Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, atsisakiusi sutikti su koncentracijoje dalyvaujančių šalių pasiūlytais įsipareigojimais, ir kad nepakankamai teisiniu požiūriu pagrindė atsisakymą, taip pažeisdama Sutarties 190 straipsnį.

300    Ji primena, kad pagal ginčijamo sprendimo 215 punktą šalys pateikė Komisijai įsipareigojimų projektą, kuriuo buvo siekiama išspręsti koncentracijos keliamas konkurencijos problemas. Šie įsipareigojimai pateikti valstybėms narėms ir aptarti Konsultacinio komiteto 1996 m. balandžio 9 d. posėdyje.

301    Buvo pateikti trys įsipareigojimai:

a)      padidinti (...) kasyklų gamybos pajėgumus iki (...) uncijų;

b)      išlaikyti (...) dabartines (...) uncijų produkcijos apimtis;

c)      suformuoti rinkoje naują tiekėją.

302    Komisija neteisingai (ginčijamo sprendimo 216 punktas) atmetė šiuos įsipareigojimus, motyvuodama tuo, kad tai buvo elgesio įsipareigojimai, kurių pagal Reglamentą Nr. 4064/89 negalima priimti. Tačiau ieškovė tvirtina, kad Komisija anksčiau jau buvo sutikusi su elgesio įsipareigojimais pagal šį reglamentą. Šiuo atžvilgiu ji pamini keletą sprendimų, kuriuose Komisija aiškiai buvo patvirtinusi tokius įsipareigojimus.

303    Ieškovė pažymi, jog ginčijamo sprendimo 216 punkte įsipareigojimai atmetami dėl to, kad „kitose naujo susijungusio subjekto valdomose kasyklose gali būti sumažinta gamyba, paprasčiausiai siekiant išlaikyti bendros produkcijos lygį, siekiantį (…) uncijų, kuris sumažintų bendros gamybos apimtis“. Ji mano, kad šis argumentas neturi jokios prasmės. Jos teigimu, įsipareigojimas reiškė papildomą gavybos (…) kasykloje padidinimą iki (…) uncijų ir esamų gamybos apimčių išsaugojimą. Todėl, nepadidėjus pajėgumui, negalėtų būti jokio gamybos sumažinimo.

304    Ieškovė taip pat ginčija Komisijos argumentą (ginčijamo sprendimo 216 punktas), kad jei vienas iš tiekėjų išlaikytų atitinkamą gamybos lygį, tai žinotų ir kita oligopolijos narė – Amplats, o tai skatintų kainų didinimą. Ji tvirtina, kad įsipareigojime nebuvo numatyta viršutinė po susijungimo atsiradusios įmonės gamybos apimčių riba. Taigi Amplats negalėtų daryti prielaidos, kad į paklausos didėjimą susijungusi įmonė reaguos išlaikydama dabartines savo gamybos apimtis. Bet kuriuo atveju įmonės turi teisę iš savo ūkinės veiklos gauti normalų pelną, jei jis pagal konkurencijos teisę nėra nepriimtinai ar neteisingai didelis. Ieškovės teigimu, visus po susijungimo suformuoto subjekto ir Amplats veiksmus, galinčius atnešti tokį pelną, galėtų kontroliuoti Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijos.

305    Ieškovė taip pat teigia, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijų išvadą, kad Amplats jau anksčiau užėmė dominuojančią padėtį rinkoje ir kad po koncentracijos atsiradęs subjektas būtų jai veiksminga konkurencinė atsvara. Taip elgdamasi Komisija neatsižvelgė į Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijų pagrįstą nerimą dėl esamos rinkos struktūros.

306    Dėl naujo tiekėjo sukūrimo, kurio įtaka, Komisijos nuomone, būtų neesminė, ieškovė teigia, kad jeigu jos kita kritika Komisijos atžvilgiu dėl šios požiūrio į įsipareigojimus yra pagrįsta, šis ginčijamo sprendimo aspektas negali būti pateisintas.

307    Ji taip pat ginčija Komisijos tvirtinimą, kad įsipareigojimai neatspindėjo rinkos augimo tendencijų, dėl kurių vieningai sutarė visi jas komentavę asmenys (ginčijamo sprendimo 216 punktas). Ji mano, kad šis požiūris nesutapo su daugumos pramonės atstovų nuomone, kurie atkreipė dėmesį į tiekimo perteklių, galintį išnykti per keletą metų. Šiam požiūriui buvo pritarta mažiausiai trijose prie šalių atsakymo į pranešimą apie kaltinimus pridėtose nepriklausomų ekspertų ataskaitose, kurias Komisija ginčijamame sprendime tik trumpai paminėjo. Atsižvelgiant į tai, šalių įsipareigojimai išlaikyti esamas gamybos apimtis buvo skirti Komisijos pagrindiniam rūpesčiui išsklaidyti.

308    Be to, ieškovė pabrėžia, kad būtų buvę įmanoma kontroliuoti, kaip laikomasi įsipareigojimų. Visų pirma būtų galima tikrinti, ar išsaugomos esamos gamybos apimtys, įpareigojus kiekvieną ketvirtį Komisijai pateikti gamybos apimties ataskaitas. Jas kasmet būtų galima palyginti su metinėje ataskaitoje pateiktais skaičiais bei sąskaitomis, kurie tikrinami auditorių. Dėl kito pasiūlyto įsipareigojimo, būtent <…> projekto plėtros, ieškovė mano, kad, nepaisant jo struktūrinio pobūdžio, jis bet kuriuo atveju taip pat galėtų būti lengvai patikrinamas pateikus patvirtintas pažangos ataskaitas ir kasmet inspektuojant objektus vietoje. Taigi užtikrinti šių įsipareigojimų vykdymą nebūtų buvę sunkiau, nei užtikrinti kitais atvejais priimtų įsipareigojimų vykdymą.

309    Galiausiai Komisija, norėdama atmesti pasiūlytus įsipareigojimus, negalėjo remtis tuo, kad bus sunku patikrinti, ar laikomasi prisiimtų įpareigojimų, nes visos sukurtos grupės gamybos infrastruktūros yra Pietų Afrikos Respublikoje. Iš tiesų, ieškovės teigimu, jei Komisija pagal Bendrijos ir tarptautinę teisę turi teisę sukliudyti koncentracijai, visiškai vykdomai už Bendrijos ribų, ji tokiam susijungimui privalo taikyti tokias pačias normas ir kriterijus, kuriuos taikytų susijungimui Bendrijoje.

310    Komisija ginčija, kad įsipareigojimą sudarė gamybos apimčių išlaikymas ir <…> projekto plėtra, t. y. gamybos didinimas. Jos teigimu, pateiktame įsipareigojime buvo kalbama tik apie esamų gamybos apimčių išlaikymą plėtojant naujus gamybos pajėgumus. Ginčijamas sprendimas (216 punktas) paaiškina, kodėl bet kuriuo atveju to nebūtų pakakę besiplečiančiai rinkai. Be to, ieškovės argumentas, kad Amplats nebūtų galėjusi daryti prielaidos, jog po koncentracijos atsiradusi įmonė didėjant paklausai nedidintų gamybos apimčių, neigia oligopolijos egzistavimą. Galiausiai dėl priežasčių, išdėstytų kalbant apie pirmąjį ieškinio dėl panaikinimo pagrindą, būtų keista teigti, kad Pietų Afrikos Respublikos konkurencijos institucijos sąmoningo gamybos ribojimo atveju būtų suinteresuotos įsikišti.

311    Komisija mano, kad elgesio įsipareigojimai negalėjo būti priimti. Jos teigimu, Reglamento Nr. 4064/89 kontekste veiksmai, kurių imamasi siekiant išspręsti situaciją, susiklosčiusią dėl ekonomine galia pasižyminčios koncentracijos atsiradimo rinkoje po susijungimo, taip pat turi būti struktūrinio pobūdžio. Kadangi reglamento tikslas yra išvengti situacijų, sudarančių sąlygas antikonkurenciniam elgesiui be suderintųjų veiksmų, galima atsižvelgti tik į įsipareigojimus, padedančius panaikinti galimybę piktnaudžiauti. Be to, pagal reglamento 2 straipsnį Komisija negalėtų duoti leidimo koncentracijai, sukuriančiai ar sustiprinančiai dominuojančią padėtį. Tokiomis aplinkybėmis pažadas nepiktnaudžiauti dominuojančia padėtimi yra nepakankamas ir netenkinta reglamento reikalavimų.

312    Komisija nesutinka su ieškovės atlikta tam tikrose ankstesnėse bylose pasiūlytų ir patvirtintų įsipareigojimų analize. Įsipareigojimas gali būti laikomas struktūriniu, kai juo sprendžiama struktūrinė problema, pavyzdžiui, patekimo į rinką. Šiuo atžvilgiu nereikia svarstyti klausimo, ar pasiūlytas įsipareigojimas vykdyti <…> projektą pats savaime yra struktūrinis, nes jis niekaip neišspręstų nagrinėjamos konkurencijos problemos.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

313    Iš pradžių reikia išnagrinėti, kokio pobūdžio įsipareigojimai yra priimtini pagal Reglamentą Nr. 4064/89, ypač ar Komisijos nuomonė, kad elgesio įsipareigojimai negali būti patvirtinti, yra teisiškai pagrįsta.

314    Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 4064/89 septintą konstatuojamąją dalį, kurioje teigiama, kad „turėtų būti sukurtas naujas, leidžiantis veiksmingai kontroliuoti visas koncentracijos rūšis jų poveikio konkurencijos struktūrai požiūriu <…> teisinis dokumentas Bendrijoje“, jo pagrindinis tikslas yra kontroliuoti rinkos struktūras, o ne įmonių elgesį, kurį iš esmės reikia kontroliuoti pagal Sutarties 85 ir 86 straipsnius.

315    Reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Jeigu Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią buvo pranešta, joje dalyvaujančioms įmonėms prireikus padarius pakeitimus, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, ji priima sprendimą, skelbiantį šią koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka.

Komisija gali susieti savo sprendimą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių Komisijos atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų pakeisti pradinį koncentracijos planą vykdymą. <...>“ (Pataisytas vertimas)

316    Iš šių nuostatų, taip pat iš reglamento 2 straipsnio 3 dalies aišku, kad jeigu Komisija nusprendžia, jog koncentracija gali sukurti ar sustiprinti dominuojančią padėtį, ji privalo ją uždrausti, net jei planuojama koncentracija suinteresuotos įmonės įsipareigoja Komisijai ja nepiktnaudžiauti.

317    Kadangi reglamento tikslas yra sutrukdyti sukurti ar sustiprinti rinkos struktūras, galinčias itin apriboti veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje, negalima leisti tokioms situacijoms atsirasti remiantis tuo, kad koncentracija suinteresuotos įmonės įsipareigoja nepiktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, net jei ir būtų lengva patikrinti tų įsipareigojimų vykdymą.

318    Taigi pagal Reglamentą Nr. 4064/89 Komisija yra įgaliota priimti tik tuos įsipareigojimus, dėl kurių planuojama įmonių koncentracija taptų suderinama su bendrąja rinka. Kitaip tariant, koncentracija suinteresuotų įmonių siūlomi įsipareigojimai turi leisti Komisijai padaryti išvadą, kad nagrinėjama koncentracija nesukurs ir nesustiprins dominuojančios padėties reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalių prasme.

319    Taigi visai nesvarbu, ar siūlomas įsipareigojimas yra elgesio, ar struktūrinis įsipareigojimas. Negalima paneigti, kad struktūrinio pobūdžio įsipareigojimai, pavyzdžiui, įsipareigojimas sumažinti po koncentracijos susikūrusio subjekto rinkos dalį parduodant dukterinę bendrovę, paprastai yra labiau priimtini, atsižvelgiant į reglamento tikslus, nes jie galutinai ar bent jau ilgam laikotarpiui sutrukdytų atsirasti ar sustiprėti iš anksto Komisijos nustatytai dominuojančiai padėčiai, be to, jiems nereikėtų vidutinės trukmės ar ilgalaikės priežiūros priemonių. Vis dėlto negalima a priori paneigti galimybės, kad iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip elgesio įsipareigojimai, pavyzdžiui, prekės ženklo nenaudojimas tam tikrą laikotarpį, po koncentracijos atsiradusios įmonės gamybos potencialo dalies perdavimas konkuruojančioms trečiosioms šalims ar sudaryta galimybė nediskriminacinėmis sąlygomis pasinaudoti pagrindinėmis infrastruktūromis, taip pat gali sukliudyti atsirasti arba sustiprėti dominuojančiai padėčiai.

320    Todėl koncentracija suinteresuotų įmonių siūlomus įsipareigojimus reikia išnagrinėti kiekvieną atskirai.

321    Šiuo atveju, nors ieškovė įsipareigojimą vykdyti <…> projektą laiko struktūriniu, ji neneigia, kad, kaip Komisija teigia ginčijamame sprendime (216 punktas), šis įsipareigojimas, kaip ir kiti pasiūlyti įsipareigojimai – būtent išlaikyti nustatyto dydžio gamybos apimtis ir sukurti naują tiekėją – negali išspręsti koncentracijos sukurtos oligopolinės rinkos struktūros klausimo.

322    Iš tiesų pirmieji du įsipareigojimai nieko nekeičia aptariamos duopolinės rinkos struktūroje, jie tik apriboja Implats/LPD gamybos politiką paprastu minimalias gamybos apimtis nustatančiu įpareigojimu, kuris, nors ir gali ateityje sumažinti galimą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, atsižvelgiant į paklausos pokyčius, negarantuoja, nei kad nebus jokio pobūdžio piktnaudžiavimo, nei, ir tai svarbiausia, pačios dominuojančios padėties išnykimo.

323    Be to, ieškovė negali teigti, kad Komisija negalėjo nesutikti su įsipareigojimu dėl to, kad jeigu Implats/LPD išlaikytų nurodyto dydžio gamybos apimtis, apie tai sužinotų Amplats ir tai skatintų kainų didėjimą. Iš tikrųjų pateiktas argumentas toli gražu neįrodo, kad nurodytas įsipareigojimas galėjo panaikinti koncentracijos sukurtą dominuojančią duopolinę padėtį, o tik sukelia abejonių dėl pačios dominuojančios padėties buvimo. Tačiau ieškovės argumentai šiuo klausimu jau buvo atmesti nagrinėjant ieškinio dėl panaikinimo pagrindą, susijusį Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio pažeidimu ir išvada, kad bendra dominuojanti padėtis buvo.

324    Dėl ieškovės argumentų, kad, pirma, įmonės turi teisę gauti normalų pelną iš savo ūkinės veiklos ir, antra, bet kokie po susijungimo atsiradusio subjekto ir Amplats veiksmai, duodantys tokį pelną, galėtų būti kontroliuojami Pietų Afrikos Respublikos valdžios institucijų, pakanka nurodyti, kad, nepaisant šių argumentų pagrįstumo, jie neturi reikšmės vertinant, ar pateiktas įsipareigojimas galėjo pašalinti dėl koncentracijos atsiradusius konkurencijos struktūros suvaržymus.

325    Dėl trečio įsipareigojimo sukurti naują tiekėją pakanka pažymėti, kad ieškovė neginčija Komisijos atliktos analizės, kurioje teigiama, kad šis įsipareigojimas ateityje neturėtų pastebimo poveikio platinos tiekimui galutiniam vartotojui. Ieškovė tik pabrėžia, taip pripažindama antraeilį šio įsipareigojimo pobūdį, kad jeigu jos kita kritika Komisijos atžvilgiu dėl šios požiūrio į įsipareigojimus yra pagrįsta, šio ginčijamo sprendimo aspekto niekas negali pateisinti.

326    Kadangi, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, Komisija pagrįstai atmetė pirmuosius du įsipareigojimus, ji nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nusprendusi, kad, neatsižvelgiant į trečio įsipareigojimo pobūdį, jis negali būti patvirtintas dėl savo nereikšmingo poveikio rinkai.

327    Tokiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai dėl galimybių kontroliuoti, kaip laikomasi pasiūlytų įsipareigojimų, neturi jokios reikšmės. Iš tikrųjų, kadangi įsipareigojimai apskritai negalėjo panaikinti dėl koncentracijos atsiradusio veiksmingos konkurencijos apribojimo, Komisija juos pagrįstai atmetė, net jeigu jų vykdymo kontrolė nesukeltų ypatingų sunkumų.

328    Taigi Komisija, atmesdama Gencor ir Lonrho pasiūlytus įsipareigojimus, turėjusius pašalinti koncentracijos sukeltas konkurencijos problemas, nepadarė nei teisės, nei akivaizdžios vertinimo klaidos.

329    Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, sprendimas atmesti įsipareigojimus yra pakankamai motyvuotas.

330    Taigi išnagrinėti ieškinio pagrindai turi būti atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

331    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

332    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą, į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Vokietijos Federacinė Respublika turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Nurodyti ieškovei padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Nurodyti Vokietijos Federacinei Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Vesterdorf García-Valdecasas

Moura Ramos       Jaeger

Paskelbta 1999 m. kovo 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

H. Jung       J. Azizi

Turinys

Ginčo aplinkybės

1. Nagrinėjama koncentracija

Koncentracijoje dalyvaujančios šalys

Numatoma koncentracija

2. Administracinė procedūra

Teismo procesas

Šalių reikalavimai

Dėl priimtinumo

Atsakovės argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl esmės

I – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių, pirma, su Reglamento Nr. 4064/89 pažeidimu, nes jis nesuteikia Komisijai įgaliojimų nagrinėti, ar koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, ir, antra, Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1. Dėl Reglamento Nr. 4064/89 teritorinės taikymo srities

2. Dėl ginčijamo sprendimo atitikties tarptautinei viešajai teisei

II – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių, pirma, su Reglamento Nr. 4064/98 2 straipsnio pažeidimu, nes Komisija neturėjo įgaliojimų uždrausti koncentracijos, sukuriančios arba sustiprinančios bendrą dominuojančią padėtį rinkoje, ir, antra, su Sutarties 190 straipsnio pa˛eidimu

Ieškovės argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių, pirma, su Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio pažeidimu, nes Komisija suklydo nuspręsdama, jog koncentracija sukurtų bendrą dominuojančią padėtį, ir, antra, su Sutarties 190 straipsnio pa˛eidimu

A – Ginčijamas sprendimas

B – Bendros pastabos

C – Dėl argumento, kad dar iki koncentracijos Gencor ir Lonrho tariamai bendrai kontroliavo LPD

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

D – Dėl Komisijos pateikto bendros dominuojančios padėties apibūdinimo

1. Dėl rinkos dalies kriterijaus

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Dėl Implats/LPD ir Amplats sąnaudų struktūrų panašumo po koncentracijos

Ieškovės argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3. Dėl rinkos požymių

a) Dėl rinkos skaidrumo

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

b) Dėl platinos rinkos augimo perspektyvų

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

c) Dėl pasiūlos ir paklausos pusiausvyros

Ieškovės argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

d) Dėl smulkių ir alternatyvių tiekimo šaltinių

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

e) Dėl struktūrinių ryšių

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

f) Dėl konkurencijos priemonių, išskyrus technologijų plėtrą

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

g) Dėl atsižvelgimo į suinteresuotų trečiųjų asmenų reakciją

Ieškovės argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

h) Dėl ankstesnių oligopolinių tendencijų

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

i) Išvada

IV – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su, pirma, Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija nesutiko su koncentracijoje dalyvaujančių šalių pasiūlytais įsipareigojimais, ir, antra, Sutarties 190 straipsnio pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.

1 – Konfidencialūs duomenys nenurodomi.