PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 27 d.(*)
„Deliktinė atsakomybė – Pienas – Papildomas mokestis – Referencinis kiekis – Reglamentas (EEB) Nr. 2187/93 – Kompensacija gamintojams – Senaties termino sustabdymas“
Sujungtose bylose T‑8/95 ir T‑9/95
Wilhelm Pelle, gyvenantis Kluzė-Alene (Vokietija),
Ernst‑Reinhard Konrad, gyvenantis Liolbache (Vokietija),
atstovaujami advokatų B. Meisterernst, M. Düsing, D. Manstetten, F. Schulze ir W. Haneklaus,
ieškovai,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą A. Brautigam ir A.‑M. Colaert, vėliau A.‑M. Colaert,
ir
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą iš pradžių D. Booß ir M. Niejahr, vėliau H.‑J. Rabe ir M. Niejahr, padedamų iš pradžių H.‑J. Rabe, G. Berrisch ir M. Núñez‑Müller,
atsakoves,
dėl prašymo atlyginti žalą pagal EB sutarties 178 straipsnį (dabar – EB 235 straipsnis) ir EB sutarties 215 straipsnio antrąją pastraipą (dabar – EB 288 straipsnio antroji pastraipa), kurią ieškovai tariamai patyrė dėl 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 857/84, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo pieno ir pieno produktų sektoriuje bendrąsias taisykles (OL L 90, p. 13), papildyto 1984 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1371/84, nustatančiu Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto papildomo mokesčio taikymo sąlygas (OL L 132, p. 11), taikymo,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai E. Martins Ribeiro ir K. Jürimäe,
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. sausio 23 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisės aktai
Referencinių kiekių sistema
1 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1078/77, nustatantis priemokų už pasitraukimą iš pieno ir pieno produktų rinkos ir už melžiamų bandų pakeitimą sistemą (OL L 131, p. 1), numatė priemokų už pasitraukimą iš rinkos ir priemokų už bandų pakeitimą mokėjimą gamintojams, kurie įsipareigoja neprekiauti pienu ar pieno produktais penkerius metus arba neprekiauti pienu ar pieno produktais ir pakeisti melžiamas bandas į mėsines per ketverių metų rekonversijos laikotarpį.
2 Pagal Reglamentą Nr. 1078/77 prisiėmę įsipareigojimą pieno gamintojai bendrai yra vadinami „SLOM gamintojais“. Ši santrumpa kilusi iš olandų kalbos sąvokos „slachten en omschakelen“ (skersti ir rekonvertuoti), aprašančios jų pareigas taikant pasitraukimo iš rinkos ar rekonversijos sistemą.
3 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 856/68, iš dalies keičiantis Reglamentą Nr. 804/68 dėl bendros pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo (OL L 90, p. 10), ir 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas Nr. 857/84, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo pieno ir pieno produktų sektoriuje bendrąsias taisykles (OL L 90, p. 13), nuo 1984 m. balandžio 1 d. įvedė papildomą mokestį, renkamą už pristatyto pieno kiekį, kuris viršija referencinį kiekį, nustatomą kiekvienam pirkėjui, neperžengiant kiekvienai valstybei narei garantuoto bendro kiekio. Referencinis kiekis, už kurį nemokamas papildomas mokestis, buvo lygus pieno ar pienui ekvivalentiško produkto kiekiui, pateiktam gamintojo arba nupirktam pieno perdirbimo įmonės pagal valstybės narės pasirinktą būdą per referencinius metus, Vokietijos Federacinės Respublikos atveju – per 1983 metus.
4 1984 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1371/84 (OL L 132, p. 11) buvo nustatytos išsamios 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 804/68 dėl bendros pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo (OL L 148, p. 13) 5c straipsnyje numatyto papildomo mokesčio taikymo taisyklės.
5 Gamintojams, neteikusiems pieno atitinkamos valstybės narės nurodytais referenciniais metais, vykdant įsipareigojimą, prisiimtą pagal Reglamentą Nr. 1078/77, nebuvo suteikiami referenciniai kiekiai.
6 1988 m. balandžio 28 d. Sprendimu Mulder (120/86, Rink. p. 2321, toliau – sprendimas Mulder I) ir sprendimu Von Deetzen (170/86, Rink. p. 2355) Teisingumo Teismas paskelbė negaliojančiu Reglamentą Nr. 857/84, papildytą 1984 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1371/84, tiek, kiek jis nenumatė referencinių kiekių suteikimo gamintojams, neteikusiems pieno atitinkamos valstybės nurodytais referenciniais metais, vykdant įsipareigojimą, prisiimtą pagal Reglamentą Nr. 1078/77.
7 Po 6 punkte minėtų sprendimų Mulder I ir von Deetzen Taryba 1989 m. kovo 20 d. priėmė Reglamentą Nr. 764/89, iš dalies keičiantį Reglamentą Nr. 857/84 (OL L 84, p. 2), kuris įsigaliojo 1989 m. kovo 29 d., siekdama suteikti šiuose straipsniuose numatytiems gamintojams specialų referencinį kiekį, atitinkantį 60 % jų produkcijos per dvylika mėnesių iki įsipareigojimo neprekiauti ar rekonvertuoti, prisiimto pagal Reglamentą Nr. 1078/77.
8 Gamintojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus neprekiauti ar rekonvertuoti ir kurie pagal Reglamentą Nr. 764/89 gavo „specialų“ referencinį kiekį, vadinami „SLOM I gamintojais“.
Kompensavimo sistema ir ieškinio senaties sistema
9 1992 m. gegužės 19 d. tarpiniu sprendimu Mulder ir kt. prieš Tarybą (C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑3061, toliau – sprendimas Mulder II) Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrija turi atlyginti žalą tam tikriems pieno gamintojams, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal Reglamentą Nr. 1078/77 ir todėl negalėjo prekiauti pienu dėl Reglamento Nr. 857/84, papildyto Reglamentu Nr. 1371/84, įgyvendinimo. Dėl mokėtinos sumos Teisingumo Teismas nurodė šalims susitarti.
10 Po šio sprendimo Taryba ir Komisija 1992 m. rugpjūčio 5 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą 92/C‑198/04 (OL C 198, p. 4, toliau – 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas). Šiame pranešime teigiama:
„Po <...> (šio sprendimo 9 punkte minėto) sprendimo (Mulder II) Bendrijų institucijos mano, kad yra būtina pranešti suinteresuotiesiems asmenims tokią informaciją:
1. Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrijos deliktinė atsakomybė pagal (EB 288) straipsnį kyla kiekvienam gamintojui, apibrėžtam Reglamento (EEB) Nr. 857/84 12 straipsnio c punkte, kuris patyrė atitaisomą žalą minėto sprendimo prasme dėl to, kad tinkamu laiku negalėjo gauti pieno kvotos dėl dalyvavimo Reglamento (EEB) Nr. 1078/77 numatytame režime, ir kuris iš esmės atitinka šiame sprendime patvirtintus kriterijus bei sąlygas.
2. Institucijos įsipareigoja visų 1 punkte numatytų gamintojų atžvilgiu iki 3 punkte numatyto termino pabaigos nesinaudoti Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje (dabar – Teisingumo Teismo statuso 46 straipsnis) numatytu prieštaravimu dėl senaties, jeigu iki šio pranešimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba iki datos, kai gamintojai jau kreipėsi į vieną iš institucijų, teisė į kompensaciją dar nebuvo pasibaigusi.
3. Kad (šio sprendimo 9 punkte minėtas) sprendimas (Mulder II) būtų visiškai įgyvendintas, institucijos priims tvarką dėl kompensacijos, įskaitant palūkanas, atitinkamiems asmenims.
Institucijos patikslins, kokioms valdžios institucijoms ir per kokį terminą turės būti pateikti prašymai. Gamintojams garantuojama, kad nebus sudaromos kliūtys jų teisėms pripažinti, jeigu jie iki šio termino pradžios neteiks reikalavimų Bendrijos ar nacionalinėms valdžios institucijoms.“
11 Po 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimo Taryba 1993 m. liepos 22 d. priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 2187/93, numatantį kompensacijos pasiūlymą tam tikriems pieno ar pieno produktų gamintojams, kurių prekyba buvo laikinai sustabdyta (OL L 196, p. 6). Šis reglamentas numato gamintojams, gavusiems galutinį specialų referencinį kiekį, kompensacijos pasiūlymą dėl žalos, patirtos įgyvendinant šio sprendimo 9 punkte minėtame sprendime Mulder II numatytus teisės aktus, atlyginimo.
12 Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalis numato:
„Gamintojas pateikia prašymą (dėl kompensacijos) kompetentingai (nacionalinei) valdžios institucijai. Gamintojo prašymas turi būti pateiktas kompetentingai valdžios institucijai vėliausiai 1993 m. rugsėjo 30 dieną.
Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatytas senaties terminas visų gamintojų atžvilgiu pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo datos, numatytos pirmojoje pastraipoje, jei joje numatytas prašymas nebuvo pateiktas iki šios datos ir senaties terminas nebuvo nutrauktas dėl Teisingumo Teisme pagal Statuto 43 straipsnį pareikšto ieškinio“.
13 Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmoji pastraipa numato:
„10 straipsnyje numatyta kompetentinga valdžios institucija, Tarybos ir Komisijos vardu ir jų naudai, ilgiausiai per keturių mėnesių terminą nuo prašymo pateikimo gamintojui pateikia kompensacijos pasiūlymą <...>“
14 Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio trečioji pastraipa nustato:
„Pasiūlymo nepriėmimas per du mėnesius nuo jo gavimo reiškia, kad jis ateityje neįpareigoja atitinkamų institucijų.“
15 Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnis nustato:
„Bylos prieš Bendrijas su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Bendrijų institucijai. Pastaruoju atveju byla turi būti iškelta per (EB) 230 straipsnyje <...> nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį; tam tikrais atvejais taikomos (EB) 232 straipsnio antrosios pastraipos <...> nuostatos.“
Bylos faktinės aplinkybės
16 Ieškovai yra pieno gamintojai Vokietijoje. Jie pagal Reglamentą Nr. 1078/77 prisiėmė įsipareigojimą neprekiauti, kuris ieškovui T‑8/95 byloje baigėsi 1985 m. kovo 1 d., o ieškovui byloje T‑9/95 – 1984 m. birželio 30 dieną. Būdami SLOM I gamintojais, jie pagal Reglamentą Nr. 764/89 gavo specialų referencinį kiekį.
17 1991 m. gruodžio 23 d. laišku, adresuotu institucijoms atsakovėms, ieškovas byloje T‑8/95 tvirtino, kad jis turi teisę į kompensaciją iš Bendrijos. Ieškovas byloje T‑9/95 tą patį teigė 1990 m. gruodžio 4 d. laiške. Taryba 1992 m. sausio 13 d. (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 20 d. (byla T‑9/95) laiškuose ir Komisija 1992 m. sausio 16 d. (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 19 d. (byla T‑9/95) laiškuose atsisakė kompensuoti ieškovams. Institucijos atsakovės tuose pačiuose laiškuose teigė, kad įsipareigojo netaikyti ieškinio senaties, kol baigsis trijų mėnesių terminas nuo šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Tačiau šis laiko atžvilgiu ribotas įsipareigojimas galiojo tik prašymams, kurių senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs tą dieną, kurią pažymėti minėti laiškai.
18 Priėmus Reglamentą Nr. 2187/93, ieškovai kompetentingai Vokietijos institucijai pateikė prašymus dėl kompensacijos, pagrįstus minėto reglamento 10 straipsnio 2 dalies pirmąja pastraipa.
19 1993 m. gruodžio 17 d. (byla T‑8/95) ir 1993 m. gruodžio 2 d. (byla T‑9/95) laiškais Vokietijos institucija ieškovams pateikė vienodo dydžio kompensacijos pasiūlymus, pagrįstus Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmąja pastraipa, Bendrijos vardu ir sąskaita.
20 Ieškovai praleido Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio trečiojoje pastraipoje numatytą dviejų mėnesių terminą. Taigi ankstesniame punkte minėti kompensacijos pasiūlymai netiesiogiai buvo atmesti.
Procesas
21 Šios bylos buvo pradėtos ieškiniais, 1995 m. sausio 23 d. pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje.
22 1995 m. liepos 3 d. pirmosios kolegijos nutartimi Pirmosios instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą byloje Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (C‑104/89 ir C‑37/90). Teisingumo Teismui 2000 m. sausio 27 d. priėmus sprendimą Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑203), bylos nagrinėjimas buvo pratęstas.
23 1995 m. liepos 6 d. pirmosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑366/94, T‑3/95, T‑7/95, T‑8/95, T‑9/95, T‑14/95, T‑16/95, T‑20/95, T‑22/95, T‑100/95, T‑120/95 ir T‑124/95 buvo sujungtos. Bylos T‑366/94, T‑3/95, T‑7/95, T‑14/95, T‑16/95, T‑20/95, T‑22/95, T‑100/95, T‑120/95 ir T‑124/95 iki to laiko buvo išbrauktos iš Pirmosios instancijos teismo registro.
24 2000 m. balandžio 10 d. ketvirtosios kolegijos nutartimi Pirmosios instancijos teismas sustabdė šių bylų nagrinėjimą iki Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją (T‑187/94) paskelbimo. Pirmosios instancijos teismui 2000 m. vasario 7 d. priėmus sprendimą Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją (T‑187/94, Rink. p. II‑367), bylos nagrinėjimas buvo pratęstas.
25 2003 m. liepos 2 d. Sprendimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė perduoti šią bylą trijų teisėjų kolegijai, šiuo atveju – pirmajai kolegijai.
26 Pakeitus Pirmosios instancijos kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją. Taigi šios bylos paskirtos penktajai kolegijai.
27 2006 m. rugsėjo 20 d. raštu pateiktu klausimu šalių buvo prašoma pareikšti nuomonę dėl 2004 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo van den Berg prieš Tarybą ir Komisiją (C‑164/01 P, Rink. p. I‑10225, toliau – sprendimas van denBerg) svarbos senaties terminui apskaičiuoti šiose bylose. Šalys į šį klausimą atsakė per joms nustatytą terminą.
28 Šalys buvo išklausytos ir pateikė atsakymus į Pirmosios instancijos teismo klausimus per 2007 m. sausio 23 d. posėdį.
Šalių reikalavimai
29 Byloje T‑8/95 ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo:
– priteisti solidariai iš institucijų atsakovių jam sumokėti 81 159,764 Vokietijos markių (DEM) SLOM I kompensaciją už laikotarpį nuo 1985 m. kovo 2 d. iki 1989 m. kovo 29 d. su 8 % metinėmis palūkanomis už įsipareigojimų neįvykdymą, skaičiuojamomis nuo 1992 m. gegužės 19 dienos,
– priteisti solidariai iš institucijų atsakovių atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
30 Šioje byloje ieškovas dublike pabrėžia, kad jis reikalauja kompensacijos už laikotarpį nuo 1986 m. gruodžio 31 d. iki 1989 m. kovo 29 dienos.
31 Byloje T‑9/95 ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo:
– priteisti solidariai iš institucijų atsakovių jam sumokėti 83 670,155 DEM SLOM I kompensaciją už laikotarpį nuo 1984 m. liepos 1 d. iki 1989 m. kovo 29 d. su 8 % metinėmis palūkanomis už įsipareigojimų neįvykdymą, skaičiuojamomis nuo 1992 m. gegužės 19 dienos,
– priteisti solidariai iš institucijų atsakovių atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
32 Šioje byloje ieškovas dublike pabrėžia, kad jis reikalauja kompensacijos už laikotarpį nuo 1985 m. gruodžio 7 d. iki 1989 m. kovo 29 dienos.
33 Be to, abiejose bylose ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašo sujungti šias bylas su byla Hülseberg ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (T‑77/93) bei sustabdyti bylų nagrinėjimą Pirmosios instancijos teisme iki sprendimo priėmimo šioje byloje. Tačiau pastaroji byla 1997 m. vasario 4 d. Nutartimi buvo išbraukta iš Pirmosios instancijos teismo registro.
34 Bylose T‑8/95 ir T‑9/95 institucijos atsakovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį nepriimtinu,
– nepatenkinus šio prašymo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Šalių argumentai
35 Ieškovai remiasi šio sprendimo 9 punkte minėtu sprendimu Mulder II ir tvirtina, kad jie, SLOM I gamintojai, turi teisę į žalos atlyginimą. Aplinkybė, kad nacionalinės institucijos pagal Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmąją pastraipą pateikė kompensacijos pasiūlymą, patvirtino Bendrijos atsakomybę. Ieškovų atsisakymas priimti šį pasiūlymą neturi jokios įtakos jų teisei į kompensaciją.
36 Dėl tariamai patirtos žalos ieškovai tvirtina, kad dėl vietos trūkumo nebuvo įmanoma gaminti alternatyvių produktų ir patirta žala buvo daug didesnė nei Reglamente Nr. 2187/93 numatytas žalos atlyginimas.
37 Ieškovų teigimu, jų teisė pateikti prašymus nebuvo pasibaigusi. Šiuo klausimu jie, remdamiesi Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje nustatytomis ieškinio senaties sąlygomis, pirmiausia teigia, kad jie, paprasti piliečiai, iki šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II, kuris buvo priimtas 1992 m. gegužės 19 d., paskelbimo neprivalėjo žinoti, jog buvo įvykdytos sąlygos ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
38 Antra, ieškovai tvirtina, kad iš Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies išplaukia, jog Teisingumo Teismo 43 straipsnyje numatytas penkerių metų terminas pieno gamintojams, kurie iki 1993 m. rugsėjo 30 d. nepateikė prašymų ar ieškinių, pradedamas skaičiuoti nuo šios dienos. Kadangi ieškinio senaties terminas baigėsi tik 1998 m., 1995 m. sausio 23 d. teisė pareikšti ieškinius nebuvo pasibaigusi.
39 Trečia, ieškovai teigia, kad Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnio trečiame sakinyje numatytas dviejų mėnesių terminas taikomas tik institucijos, priimančios sprendimą dėl prieš iškeliant bylą pateikto prašymo, neigiamo atsakymo atveju. Ieškovų teigimu, pagal Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmąją pastraipą jiems pateiktas kompensacijos pasiūlymas nėra toks sprendimas. Taigi dėl jų 1991 m. gruodžio 23 d. (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 4 d. (byla T‑9/95) prieš iškeliant bylą pateiktų prašymų institucijos atsakovės dar nebuvo priėmusios neigiamo atsakymo. Be to, prašymas, pateiktas pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, nėra prieš iškeliant bylą pateiktas prašymas Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnio prasme ir todėl nei Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmąja pastraipa pagrįstas pasiūlymas, nei šios nuostatos trečiojoje pastraipoje numatyta dviejų mėnesių laikotarpio pabaiga nėra Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatytas neigiamas atsakymas. Taigi Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatytas dviejų mėnesių laikotarpis pareikšti ieškiniui netaikomas.
40 Ketvirta, papildomai, ieškovai tvirtina, kad padarė pateisinamą klaidą, susijusią su termino ieškiniui pateikti pradžia. Iš tiesų institucijos atsakovės elgėsi taip, kad jų veiksmai sukėlė arba didele dalimi nulėmė ieškovų, kurie elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto ūkio subjekto, pateisinamą klaidą (1991 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bayer prieš Komisiją, T‑12/90, Rink. p. II‑219, 29 punktas ir 1999 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios isnatncijos teismo sprendimas Evans ir kt. prieš Komisiją, T‑148/98 ir T‑162/98, Rink. p. II‑2837, 31 punktas).
41 Jie tvirtina, kad institucijos atsakovės reikalavo, jog patyrę žalą pieno gamintojai nepateiktų nei prašymo dėl kompensacijos, nei ieškinio dėl žalos atlyginimo. Tai įvyko tuo pačiu metu, kai buvo priimtas 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas ir Reglamentas Nr. 2187/93. Institucijos atsakovės žinojo, kad žala dažnai atsirasdavo 1984 m. ir 1985 m., bet keletą kartų jos pareiškė, jog įsipareigoja netaikyti ieškinio senaties. Ieškovų teigimu, todėl įprastai informuotas ūkio subjektas galėjo manyti ir tikėtis, kad momento, kai jis pasinaudos teise į kompensaciją, atidėjimas neapribos jo teisės pareikšti ieškinį.
42 Be to, kadangi Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa nustatė, jog naujas penkerių metų laikotarpis prasideda 1993 m. rugsėjo 30 d., įprastai informuotas ūkio subjektas negalėjo numatyti teismo praktikos, nustatytos 1998 m. lapkričio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Steffens prieš Tarybą ir Komisiją (T‑222/97, Rink. p. II‑4175), evoliucijos.
43 Penkta, pagal Europos sutarčių teisės principus (Principles of European Contract Law, Parts 1 and 2, O. Lando ir H. Beale (ed.), 2000 m.; ZEuP 1995, p. 8644, ir ZEuP 2000, p. 675) Bendrija nebegali remtis senaties terminu, nes priimdama Reglamentą Nr. 2187/93 ji pripažino pareigą kompensuoti patyrusiems žalą gamintojams.
44 Atsakydami į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu (žr. šio sprendimo 27 punktą) ieškovai savo 2006 m. spalio 5 d. laiškuose teigė, kad šio sprendimo 27 punkte minėtas sprendimas van den Berg turėjo būti aiškinamas taip, jog laikotarpis nuo senaties termino nutraukimo iki 1993 m. rugsėjo 30 d. negalėjo būti įskaičiuotas į penkerių metų senaties terminą. Šiame sprendime nustatytų principų taikymas leido daryti išvadą, kad ieškovų teisė į kompensaciją buvo tik iš dalies pasibaigusi.
45 Institucijos atsakovės neginčijo, kad ieškovai priklauso gamintojams, kurie iš esmės po šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II turi teisę į žalos, atsiradusios dėl jiems nustatyto laikino draudimo prekiauti pieno produktais, kompensavimą. Tačiau jos tvirtina, kad iš Pirmosios instancijos teismo sprendimų Steffens prieš Tarybą ir Komisiją, minėto šio sprendimo 42 punkte, Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją, minėto šio sprendimo 24 punkte ir 2002 m. vasario 7 d. Sprendimo Kustermann prieš Tarybą ir Komisiją (T‑201/94, Rink. p. II‑415) išplaukia, jog ieškovų teisė į kompensaciją yra visiškai pasibaigusi. Todėl šie ieškiniai nepriimtini.
46 Institucijos atsakovės primena, kad Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti, jei yra įvykdytos visos sąlygos, kuriomis pagrįsta Bendrijos pareiga atlyginti žalą. Tuo atveju kai atsakomybė, kaip šioje byloje, išplaukia iš norminio akto, reikia, kad atsirastų šio akto žalingas poveikis (šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją 31 punktas). Šiuo klausimu jos pabrėžia, kad SLOM I gamintojams minėtos sąlygos buvo įvykdytos, kai Reglamentas Nr. 857/84 jiems pirmą kartą uždraudė prekiauti pieno produktais, t. y. kitą dieną po jų įsipareigojimų neprekiauti ar rekonvertuoti pasibaigimo, tačiau anksčiausiai 1984 m. balandžio 1 d. (1997 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją, T‑554/93, Rink. p. II‑563, 87 punktas ir Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją, T‑20/94, Rink. p. II‑595, 2 ir 130 punktai). Kadangi ieškovų bylose T‑8/95 ir T‑9/95 įsipareigojimas neprekiauti ar rekonvertuoti pasibaigė atitinkamai 1985 m. kovo 1 d. ir 1984 m. birželio 30 d., ieškinio senaties terminas byloje T‑8/95 turėjo prasidėti 1985 m. kovo 2 d., o byloje T‑9/95 – 1984 m. liepos 1 dieną.
47 Tačiau Bendrijos padaryta žala pieno gamintojams atsirasdavo kasdieną tiek, kiek jiems nebuvo paskirti referenciniai kiekiai. Šioje byloje SLOM I gamintojai, pavyzdžiui, ieškovai, negalėjo gaminti pieno iki Reglamento Nr. 764/89 įsigaliojimo 1989 m. kovo 29 dieną.
48 Siekdamos nustatyti, kokiai žalai, patirtai nuo 1985 m. kovo 2 d. iki 1989 m. kovo 29 d. (byla T‑8/95) ar nuo 1984 m. liepos 1 d. iki 1989 m. kovo 29 d. (byla T‑9/95), teisė pateikti prašymus dėl kompensacijos buvo pasibaigusi, institucijos atsakovės primena, kad savo atsakymuose į ieškovų bylose T‑8/95 ir T‑9/95 atitinkamai 1991 m. gruodžio 23 d. ir 1990 m. gruodžio 4 d. prašymus dėl kompensacijos jos įsipareigojo nesinaudoti išimtimi dėl senaties iki trijų mėnesių termino po šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II paskelbimo Oficialiajame leidinyje pabaigos. Sprendimą paskelbus Oficialiajame leidinyje 1992 m. birželio 17 d., šio įsipareigojimo galiojimo terminas baigėsi 1992 m. rugsėjo 17 dieną. Tačiau tuo metu 1992 m. rugpjūčio 5 d. institucijos atsakovės įsipareigojo visų SLOM gamintojų, susijusių su 9 punkte minėtu sprendimu Mulder II, atžvilgiu nesinaudoti išimtimi dėl senaties iki kompensavimo tvarkos priėmimo. Tokiems gamintojams kaip ieškovai, kurių atžvilgiu institucijos įsipareigojo netaikyti senaties iki 1992 m. rugsėjo 17 d., šio įsipareigojimo galiojimo terminas buvo pratęstas iki kompensavimo tvarkos priėmimo. 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešime numatyta kompensavimo tvarka buvo priimta Reglamentu Nr. 2187/93.
49 Be to, institucijos atsakovės remiasi aplinkybe, kad ieškovai per Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį nepriėmė šios nuostatos pirmąja pastraipa pagrįsto jiems pateikto kompensacijos pasiūlymo ir nepareiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo per du mėnesius nuo šio termino pabaigos. Esant šioms aplinkybėms, Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu ir todėl jis nebuvo nutrauktas ir ieškovų prašymais, pateiktais atitinkamai 1991 m. gruodžio 23 d. (byla T‑8/95) bei 1990 m. gruodžio 4 d. (byla T‑9/95) laiškais (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 137 punktas; šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją 37–40 punktai; šio sprendimo 24 punkte minėto sprendimo Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją 60–64 punktai ir šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Kustermann prieš Tarybą ir Komisiją 72–76 punktai). Ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas tik 1995 m. sausio 23 d. pareiškus ieškinius.
50 Iš to, institucijų atsakovių teigimu, išplaukia, kad ieškovų teisė į kompensaciją, atsiradusi daugiau nei prieš penkerius metus iki ieškinio senaties nutraukimo, yra pasibaigusi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senatis nutraukta tik 1995 m. sausio 23 d. pareiškus ieškinius, visos teisės, atsiradusios iki 1990 m. sausio 23 d. buvo pasibaigusios. Kadangi ieškovai gali pretenduoti į kompensaciją tik už laikotarpius nuo 1985 m. kovo 2 d. (byla T‑8/95) ar nuo 1984 m. liepos 1 d. (byla T‑9/95) iki 1989 m. kovo 29 d., jų teisė yra visiškai pasibaigusi. Taigi ieškinius reikia atmesti kaip nepriimtinus.
51 Institucijos atsakovės atsakymuose į ieškinius priduria, kad, pirma, Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį nuo 1993 m. rugsėjo 30 d. turi prasidėti naujas penkerių metų ieškinio senaties terminas, nesuderinamas su Teisingumo Teismo statuto 43 straipsniu.
52 Antra, ieškovų argumentai, pagrįsti Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnio trečiojoje pastraipoje numatytu dviejų mėnesių laikotarpiu, nepaaiškina, kodėl atmetus kompensacijos pasiūlymą ieškovams turėjo būti taikomas naujas ieškinio senaties terminas. Šiuo klausimu Komisija primena, o tai išplaukia iš šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją (40 punktas), kad institucijų atsakovių įsipareigojimas netaikyti ieškinio senaties yra vienašalis aktas, kurio galiojimas baigiasi praėjus laikotarpiui priimti kompensacijos pasiūlymą.
53 Trečia, institucijos atsakovės tvirtina, kad ieškovų padaryta klaida, susijusi su ieškinio senaties termino pradžia, nėra pateisinama. Iš tiesų ieškovai parodė savo nerūpestingumą.
54 Ketvirta, dėl tariamo Europos sutarčių teisės principų taikymo institucijos atsakovės mano, kad šioje byloje jie netaikytini. Komisija šiuo klausimu pabrėžia, kad nėra jokio sutartinio ryšio tarp institucijų atsakovių ir ieškovų.
55 Atsakydamos į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu (žr. šio sprendimo 27 punktą) institucijos atsakovės savo 2006 m. spalio 5 d. laiškuose ginčija šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg svarbą ieškinio senaties terminui apskaičiuoti šioje byloje. Komisija šiuo klausimu pabrėžia, kad šio sprendimo 27 punkte minėtas sprendimas van den Berg (100 punktas) yra aiškiai susijęs su atveju, kai nebuvo pateiktas prašymas pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalį. Kadangi šioje byloje gamintojai pateikė tokį prašymą, šio sprendimo 27 punkte minėtoje byloje van den Berg priimtinas sprendimas negalėjo būti jiems taikomas, o ieškinio senaties terminas galėjo būti skaičiuojamas atsižvelgiant tik į šio sprendimo 49 punkte nurodytą Pirmosios instancijos teismo praktiką.
56 Komisija priduria, kad jei būtų taikytas šio sprendimo 27 punkte minėtas sprendimas van den Berg, skaičiuojant ieškinio senaties terminą būtų reikėję atsižvelgti į ieškinio senaties termino sustabdymą, kuris prasidėjo Komisijai išsiuntus atsakymus į pradinius ieškovų prašymus: 1991 m. gruodžio 23 d. – byloje T‑8/95 ir 1990 m. gruodžio 4 d. – byloje T‑9/95. Taigi ieškinio senaties sustabdymo data buvo 1992 m. sausio 16 d. byloje T‑8/95 ir 1990 m. gruodžio 19 d. byloje T‑9/95. Tačiau posėdyje Komisija pripažino, kad ieškinio senaties sustabdymo pradžios diena taip pat galėjo būti nustatyta tą dieną, kai institucijos atsakovės gavo pradinius ieškovų prašymus, t. y. 1991 m. gruodžio 31 d. – byloje T‑8/95 ir 1990 m. gruodžio 7 d. – byloje T‑9/95. Šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg prasme galutinė ieškinio senaties sustabdymo data buvo arba 1993 m. rugsėjo 30 d. abiem byloms, arba Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmosios pastraipos pagrindu pateikto kompensacijos pasiūlymo priėmimo termino pabaigos diena. Abiem pastaraisiais atvejais, į gautą Komisijos atsakymą į pradinį ieškovų prašymą atsižvelgiant kaip į ieškinio senaties skaičiavimo sustabdymo tašką, visos iki 1988 m. gegužės 5 d. arba iki 1987 m. gruodžio 18 d. atsiradusios teisės į kompensaciją pasibaigė byloje T‑8/95. Taip pat yra byloje T‑9/95 dėl teisų į kompensaciją, atsiradusių iki 1987 m. balandžio 12 d. ar iki 1986 m. gruodžio 8 dienos.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
57 Iš šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II išplaukia, kad Bendrijos atsakomybė atsiranda kiekvieno gamintojo, kuris patyrė atitaisomą žalą dėl draudimo tiekti pieną pagal Reglamentą Nr. 857/84, atžvilgiu (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 71 punktas ir šio sprendimo 24 punkte minėto sprendimo Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją 45 punktas).
58 Aišku, kad ieškovų padėtis yra tokia pati kaip ir gamintojų, aptariamų šio sprendimo 9 punkte minėtame sprendime Mulder II.
59 Iš to išplaukia, kad ieškovai turi teisę gauti kompensaciją už žalą iš institucijų atsakovių, nebent terminas pateikti prašymus yra pasibaigęs.
60 Taigi reikia išnagrinėti, ar šie prašymai pateikti pažeidžiant ieškinio senatį ir kuria dalimi.
61 Svarbu priminti, kad Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas neprasideda, kol nėra įvykdomos visos sąlygos, kuriomis pagrįsta pareiga atlyginti žalą, ypač kalbant apie atvejus, kai atsakomybė išplaukia iš norminio akto, iki pasireiškia žalingas akto poveikis. Šios sąlygos susijusios su neteisėtais Bendrijos institucijų veiksmais, tariamos žalos tikrumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų bei nurodytos žalos egzistavimu (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 107 punktas).
62 Be kita ko, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką žala, atsiradusi dėl negalėjimo pasinaudoti referenciniais kiekiais, yra patirta nuo dienos, kai pasibaigus įsipareigojimui neprekiauti atitinkamas gamintojas būtų galėjęs iš naujo tiekti pieną, nemokėdamas papildomo mokesčio, jeigu nebūtų buvę atsisakyta jam suteikti tokį kiekį. Taigi sąlygos pareikšti ieškinį Komisijai dėl žalos atlyginimo yra įvykdytos tą dieną (2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Jestädt prieš Tarybą ir Komisiją, T‑332/99, Rink. p. II‑2561, 41 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją 87 punktą ir šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 130 punktą).
63 Todėl šioje byloje ieškinio senaties terminas prasidėjo 1985 m. kovo 2 d. byloje T‑8/95 ir 1984 m. liepos 1 d. byloje T‑9/95, t. y. kitą dieną po ieškovų įsipareigojimo neprekiauti pabaigos. Iš tiesų šiomis dienomis dėl Reglamente Nr. 857/84, papildytame Reglamentu Nr. 1371/84, esančio draudimo prekiauti pienu ieškovai patyrė žalą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 130 punktą ir šio sprendimo 24 punkte minėto sprendimo Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją 50 punktą; šio sprendimo 62 punkte minėtos nutarties Jestädt prieš Tarybą ir Komisiją 42 punktą).
64 Aplinkybė, kad ieškovai iki šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II paskelbimo nežinojo, kad tai, jog sąlygos pareikšti ieškinį Bendrijai dėl žalos atlyginimo yra įvykdytos, neturi jokios įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžiai, nes šiuo atveju ieškovai bylose T‑8/95 ir T‑9/95 negalėjo abejoti, kad draudimas tiekti pieną nuo atitinkamai 1985 m. kovo 2 d. ir 1984 m. liepos 1 d. buvo Reglamento Nr. 857/84, papildyto Reglamentu Nr. 1371/84, taikymo pasekmė (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją 85 punktą ir šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 112 punktą).
65 Siekiant nustatyti laikotarpį, per kurį yra patirta žala, reikia konstatuoti, kad ji nebuvo padaryta akimirksniu. Tai truko tam tikrą laiką, per kurį ieškovai negalėjo gauti referencinių kiekių, t. y. šioje byloje iki 1989 m. kovo 28 d., Reglamento Nr. 764/89, kuris leido suteikti specialius referencinius kiekius SLOM I gamintojams ir nutraukė žalos darymą ieškovams, įsigaliojimo išvakarių. Kalbama apie tęstinę, kas dieną atsinaujinančią žalą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 132 ir 140 punktus; šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Kustermann prieš Tarybą ir Komisiją 63 ir 77 punktus ir šio sprendimo 24 punkte minėto sprendimo Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją 65 punktą).
66 Todėl laikotarpis, per kurį ieškovai patyrė žalą dėl Reglamento Nr. 857/84, papildyto Reglamentu Nr. 1371/84, taikymo ieškovui byloje T‑8/95 yra nuo 1985 m. kovo 2 d. iki 1989 m. kovo 28 d., o ieškovui byloje T‑9/95 – nuo 1984 m. liepos 1 d. iki 1989 m. kovo 28 dienos.
67 Siekiant nustatyti, kurių prašymų kompensuoti žalą, patirtą per ankstesniame punkte minėtus laikotarpius, pateikimo terminai yra pasibaigę, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnį ieškinio senaties terminas nutraukiamas tik pareiškus ieškinį Bendrijos teismui arba padavus išankstinį prašymą kompetentingai Bendrijos institucijai; tačiau pastaruoju atveju ieškinio senaties termino eiga sustabdoma, tik jei po tokio prašymo, atsižvelgus į aplinkybes, per EB 230 straipsnyje ar EB 232 straipsnyje numatytus terminus pareiškiamas ieškinys (1973 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Giordano prieš Komisiją, 11/72, Rink. p. 417, 6 punktas; šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją 35 ir 42 punktai ir šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Kustermann prieš Tarybą ir Komisiją 67 punktas).
68 Šioje byloje pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovai pagal Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnį 1991 m. gruodžio 23 d. laišku (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 4 d. laišku (byloje T‑9/95) pareiškė išankstinį prašymą ir kad Taryba atmetė jį 1992 m. sausio 13 d. laišku (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 20 d. laišku (byla T‑9/95). Tą patį padarė Komisija 1992 m. sausio 16 d. (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 19 d. (byla T‑9/95) laiškais.
69 Reikia konstatuoti, kad ankstesniame punkte cituotuose laiškuose institucijos atsakovės įsipareigojo netaikyti ieškinio senaties termino ieškovų atžvilgiu, kol pasibaigs trijų mėnesių laikotarpis nuo šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II paskelbimo Oficialiajame leidinyje. Tačiau prieš pasibaigiant įsipareigojimo galiojimo laikotarpiui, pastarasis buvo pratęstas 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu. Iš tiesų institucijos atsakovės įsipareigojo visų gamintojų, kurie įvykdė šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II sąlygas ir kurių teisė į kompensaciją nebuvo pasibaigusi 1992 m. rugpjūčio 5 d., atžvilgiu netaikyti senaties termino pagal Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnį, kol bus apibrėžta kompensavimo tvarka atitinkamiems gamintojams (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją 90 punktas).
70 Ši tvarka buvo priimta Reglamentu Nr. 2187/93. Taikant šio reglamento 10 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą pačių institucijų nustatytas savo teisių apribojimas gamintojų, kurie pagal Reglamentą nepateikė prašymų dėl kompensacijos, atžvilgiu baigėsi 1993 m. rugsėjo 30 dieną (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 137 punktas ir šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją 91 punktas). Kita vertus, gamintojams, kurie pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pateikė prašymą, šis apribojimas baigėsi praėjus terminui priimti kompensacijos pasiūlymą pagal Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmąją pastraipą (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 137 punktas; šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją 91 punktas; šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją 40 punktas ir 2002 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schulte prieš Tarybą ir Komisiją, T‑261/94, Rink. p. II‑441, 67 punktas). Pastarasis terminas pagal Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio trečiąją pastraipą baigėsi praėjus dviem mėnesiams nuo kompensacijos pasiūlymo gavimo, o ji pagal minėto reglamento 14 straipsnio pirmąją pastraipą turėjo būti išmokėta per keturis mėnesius nuo prašymo gavimo.
71 Priešingai nei tvirtina ieškovai, 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas nėra pagrindas pradėti naujo penkerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimą nuo 1993 m. rugsėjo 30 dienos (šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg 100 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją 36 punktą).
72 Tačiau institucijų atsakovių įsipareigojimas netaikyti ieškinio senaties termino, kurį jos prisiėmė 1992m. rugpjūčio 5 d. pranešime ir ankstesniuose laiškuose, išsiųstuose po išankstinių prašymų dėl kompensacijos, turi įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui.
73 Šiuo klausimu iš šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg išplaukia, kad ieškinio senaties sustabdymas, atsiradęs dėl institucijų vienašališko įsipareigojimo netaikyti ieškinio senaties, esančio 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešime ir galbūt taip pat ankstesniuose laiškuose, galioja, nesvarbu, kada ieškovas Pirmosios instancijos teismui pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg 100 ir 101 punktai).
74 Šiuo atveju, kalbant apie klausimą, ar šio sprendimo 27 punkte minėtoje byloje van den Berg priimtas sprendimas yra taikytinas, institucijos atsakovės pabrėžė, kad, priešingai nei ieškovas byloje van den Berg, ieškovai šiose bylose pateikė prašymą pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą. Todėl institucijų atsakovių teigimu, Teisingumo Teismo priimtas požiūris sprendimo 27 punkte minėtame sprendime van den Berg negali būti tiesiogiai perkeliamas į šias bylas.
75 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, jog Bendrijos institucijai skirto prašymo dėl kompensacijos pasekmė yra tik penkerių metų ieškinio senaties termino atidėjimas, o ne Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje nustatyto penkerių metų ieškinio senaties termino sutrumpinimas (šio sprendimo 67 punkte minėto sprendimo Giordano prieš Komisiją 6 ir 7 punktai ir 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T‑167/94, Rink. p. II‑2589, 30 punktas). Iš to išplaukia, kad apskaičiuojant ieškinio senaties terminą tokio pieno gamintojo, kuris, kaip ieškovai šiose bylose, pateikė prašymą dėl kompensacijos pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, padėtis neturėtų būti mažiau palanki nei tokio prašymo nepateikusio gamintojo.
76 Esant šioms aplinkybėms, reikia nuspręsti, kad šio sprendimo 27 punkte minėtame sprendime van den Berg Teisingumo Teismas institucijų atsakovių vienašališką įsipareigojimą besąlygiškai sustabdyti ieškinio senatį ketino taikyti ne vien gamintojams, kurie nepateikė prašymo pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą. Iš tiesų reikia nuspręsti, kad jis sprendimo 100 punkte rėmėsi šiuo prašymo nebuvimu tik siekdamas nustatyti iš šio įsipareigojimo kylančio ieškinio senaties sutabdymo galutinę datą, kuri priklauso nuo prašymo pagal Reglamento Nr.2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pateikimo ar tokio prašymo nebuvimo (žr. šio sprendimo 70 punktą).
77 Per posėdį institucijos atsakovės dar kartą pabrėžė, kad ieškovas byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 27 punkte minėtas sprendimas van den Berg, negalėjo pateikti prašymo pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, nes jo padėtis nepatenka į minėto reglamento taikymo sritį. Tačiau, institucijų atsakovių teigimu, Teisingumo Teismas šio sprendimo 27 punkte minėtame sprendime van den Berg nusprendė, kad ieškovui pastarojoje byloje turėjo būti taikomas ieškinio senaties sustabdymas iki 1993 m. rugsėjo 30 d., nes jis negalėjo numatyti, kad jo padėties nereglamentuos Reglamentas Nr. 2187/93.
78 Tačiau ši aplinkybė negali pateisinti šio sprendimo 27 punkte minėtoje byloje van den Berg priimto sprendimo netaikymo ieškovų šiose bylose padėčiai. Iš tiesų, kaip ir ieškovas byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 27 punkte minėtas sprendimas van den Berg, ieškovai šiose bylose taip pat negalėjo numatyti Reglamento Nr. 2187/93 taikymo apimties iki jo priėmimo.
79 Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 27 punkte minėtą sprendimą van den Berg, reikia nustatyti, su kuria žala – patirta nuo 1985 m. kovo 2 d. iki 1989 m. kovo 28 d. (byla T‑8/95) ar nuo 1984 m. liepos 1 d. iki 1989 m. kovo 28 d. (byla T‑9/95) – susijusio prašymo dėl kompensacijos pateikimo teisė buvo pasibaigusi ieškinių pateikimo momentu, t. y. 1995 m. sausio 23 dieną.
80 Pirmiausia tam reikia konstatuoti, kad ieškovai institucijoms atsakovėms pateikė išankstinį prašymą, kuris šio prašymo vienoje ar kitoje institucijoje gavimo momentu nutraukė penkerių metų ieškinio senaties terminą. Iš tiesų iš Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnio ir nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad ieškinio senaties nutraukimas priklauso nuo prašymo gavimo datos, o ne, kaip tvirtina institucijos atsakovės, nuo datos, kada atitinkama institucija atsakė į šį prašymą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg 101 punktą ir šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 139 punktą).
81 Ieškovas byloje T‑8/95 pareiškė šį prašymą 1991 m. gruodžio 23 d. laišku, skirtu institucijoms atsakovėms. Taryba šį laišką gavo 1991 m. gruodžio 31 dieną. Data, kada šį laišką gavo Komisija, negali būti tiksliai nustatyta. Tačiau posėdyje šalys sutiko, kad galima laikyti, jog šį laišką Komisija gavo taip pat 1991 m. gruodžio 31 dieną. Esant šioms aplinkybėms, išankstinio prašymo gavimo momentu teisė į kompensaciją buvo pasibaigusi iki 1986 m. gruodžio 31 dienos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 139 ir 140 punktus). Taip pat reikia konstatuoti, jog ieškovas byloje T‑8/95 dublike pabrėžė, kad jis įgyvendina savo teisę į kompensaciją už laikotarpį nuo 1986 m. gruodžio 31 d. iki 1989 m. kovo 29 dienos.
82 Byloje T‑9/95 ieškovas 1990 m. gruodžio 4 d. laišku nusiuntė išankstinį prašymą institucijoms atsakovėms. Taryba šį laišką gavo 1990 m. gruodžio 7 dieną. Data, kada šį laišką gavo Komisija, negali būti tiksliai nustatyta. Tačiau posėdyje šalys sutiko, kad galima laikyti, jog šį laišką Komisija gavo taip pat 1990 m. gruodžio 7 dieną. Esant šioms aplinkybėms, išankstinio prašymo gavimo momentu teisė į kompensaciją buvo pasibaigusi iki 1985 m. gruodžio 7 dienos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 139 ir 140 punktus). Taip pat reikia konstatuoti, jog ieškovas byloje T‑9/95 dublike pabrėžė, kad jis įgyvendina savo teisę į kompensaciją už laikotarpį nuo 1985 m. gruodžio 7 d. iki 1989 m. kovo 29 dienos.
83 Antra, pagal šio sprendimo 27 punkte minėtoje byloje van den Berg priimtą sprendimą (100 ir 101 punktai) siekiant apskaičiuoti ieškinio senaties terminą reikia atsiriboti nuo laikotarpio, trunkančio atitinkamai nuo 1991 m. gruodžio 31 d. (byla T‑8/95) ir 1990 m. gruodžio 7 d. (byla T‑9/95) iki institucijų atsakovių įsipareigojimo netaikyti ieškinio senaties pasibaigimo datos.
84 Tačiau, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 27 punkte minėtas sprendimas van den Berg, ieškovai pateikė prašymą pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą ir pagal minėto reglamento 14 straipsnio pirmąją pastraipą gavo kompensacijos pasiūlymą, kurį netiesiogiai atmetė praleidę jam priimti numatytą terminą. Esant šioms aplinkybėms, ieškinio senaties termino sustabdymo laikotarpio pabaigos tikslais reikia atsižvelgti į kompensacijos pasiūlymo, pateikto Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmosios pastraipos pagrindu, priėmimo laikotarpio pabaigą (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją 137 punktas; šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją 91 punktas; šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Steffens prieš Tarybą ir Komisiją 40 punktas ir šio sprendimo 70 punkte minėto sprendimo Schulte prieš Tarybą ir Komisiją 67 punktas).
85 Reikia konstatuoti, kad kompensacijos pasiūlymas Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmosios pastraipos pagrindu ieškovui byloje T‑8/95 buvo pateiktas 1993 m. gruodžio 17 d. laišku, kurį jis gavo 1993 m. gruodžio 18 dieną. Ieškovui byloje T‑9/95 1993 m. gruodžio 2 d. laišku pateikto kompensacijos pasiūlymo gavimo data negali būti tiksliai nustatyta. Tačiau posėdyje šalys sutiko, kad ieškovas byloje T‑9/95 šį kompensacijos pasiūlymą gavo 1993 m. gruodžio 3 dieną.
86 Kadangi pagal Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio trečiąją pastraipą pasiūlymo, pateikto pagal to paties reglamento 14 straipsnio pirmąją pastraipą priėmimo terminas buvo du mėnesiai nuo jo gavimo, galima daryti išvadą, kad skaičiuojant penkerių metų ieškinio senaties terminą negalima atsižvelgti į laikotarpius byloje T‑8/95 nuo 1991 m. gruodžio 31 d. iki 1994 m. vasario 18 d. ir byloje T‑9/95 – nuo 1990 m. gruodžio 7 d. iki 1994 m. vasario 3 dienos.
87 Posėdyje ieškovai, atsakydami į Pirmosios instancijos teismo klausimą, tvirtino, kad galima buvo pratęsti ieškinio senaties termino sustabdymą dar dviem mėnesiams, taikant šio sprendimo 24 punkte minėtame sprendime Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją ir šio sprendimo 45 punkte minėtame sprendime Kustermann prieš Tarybą ir Komisiją nustatytus principus.
88 Tačiau reikia priminti, kad šiuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas norėjo sušvelninti savo požiūrio pasekmes, pagal kurį ieškinio senaties termino sustabdymas neturėjo jokio poveikio, jei ieškinys dėl žalos atlyginimo Pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas per laikotarpį, kai institucijos atsakovės galėjo netaikyti ieškinio senaties. Todėl šiuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad gamintojams, kurie, remdamiesi institucijų įsipareigojimu pateikti jiems kompensacijos pasiūlymą, delsė pareikšti Pirmosios instancijos teisme ieškinį dėl žalos atlyginimo, o vėliau jį pareiškė per dviejų mėnesių terminą pasibaigus terminui priimti pasiūlymą, numatytą Reglamento Nr.2187/93 14 straipsnio trečiojoje pastraipoje, vis dar buvo taikomas institucijų įsipareigojimas netaikyti ieškinio senaties (šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Kustermann prieš Tarybą ir Komisiją 76 punktas ir šio sprendimo 24 punkte minėto sprendimo Rudolph prieš Tarybą ir Komisiją 64 punktas).
89 Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal šio sprendimo 27 punkte minėtą sprendimą van den Berg ieškinio senaties termino sustabdymas atsirado dėl institucijos vienašalio įsipareigojimo netaikyti ieškinio senaties, neatsižvelgiant į momentą, kada ieškovas pareiškė ieškinį, šiose bylose nereikia taikyti ankstesniuose punktuose minėtos teismo praktikos.
90 Atsižvelgiant į visa tai, kas minėta, tiek, kiek susiję su byla T‑8/95, reikia konstatuoti, jog laikotarpis, kai ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas, truko nuo 1991 m. gruodžio 31 d. iki 1994 m. vasario 18 dienos. Tai yra dvejus metus, vieną mėnesį ir aštuoniolika dienų. Susumavus šį laikotarpį su penkeriais metais, praėjusiais nuo ieškinio pareiškimo 1995 m. sausio 23 d., reikia konstatuoti, kad ieškininė senatis ieškovo byloje T‑8/95 reikalavimams suėjo iki 1987 m. gruodžio 5 dienos. Kadangi patirta žala baigėsi 1989 m. kovo 28 d. (žr. šio sprendimo 65 punktą), ieškovui byloje T‑8/95 turi būti suteikta kompensacija už žalą, patirtą dėl Reglamento Nr. 857/84, papildyto Reglamentu Nr. 1371/84, taikymo už laikotarpį nuo 1987 m. gruodžio 5 d. iki 1989 m. kovo 28 dienos.
91 Byloje T‑9/95 laikotarpis, į kurį neturi būti atsižvelgiama skaičiuojant ieškinio senaties terminą, truko nuo 1990 m. gruodžio 7 d. iki 1994 m. vasario 3 dienos. Tai yra trejus metus, vieną mėnesį ir dvidešimt šešias dienas. Susumavus šį laikotarpį su penkeriais metais, praėjusiais nuo ieškinio pareiškimo 1995 m. sausio 23 d., reikia konstatuoti, kad ieškininė senatis ieškovo byloje T‑9/95 reikalavimams suėjo iki 1986 m. lapkričio 27 dienos. Kadangi patirta žala baigėsi 1989 m. kovo 28 d. (žr. šio sprendimo 65 punktą), ieškovui byloje T‑9/95 turi būti suteikta kompensacija už žalą, patirtą dėl Reglamento Nr. 857/84, papildyto Reglamentu Nr. 1371/84, taikymo už laikotarpį nuo 1986 m. lapkričio 27 d. iki 1989 m. kovo 28 dienos.
92 Kadangi terminas pateikti prašymus dėl kompensacijos iš dalies yra pasibaigęs, reikia dar išnagrinėti papildomus ieškovų argumentus, pagal kuriuos jie padarė pateisinamą klaidą, susijusią su ieškinio senaties termino pradžia.
93 Svarbu priminti, kad pateisinamos klaidos sąvoka, kaip išplaukia iš teismo praktikos, turi būti aiškinama siaurai ir gali būti taikoma tik ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis būtent dėl paties atitinkamos institucijos elgesio padaroma pateisinama klaida arba kurią toks elgesys didžiąja dalimi lemia, kai teisės subjektas yra sąžiningas ir įrodo bet kokį rūpestingą elgesį, kurio reikalaujama iš įprastai informuoto subjekto. Tokiu atveju administracija neturėtų remtis savo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų nesilaikymu, dėl kurio šalis suklydo (šio sprendimo 40 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 29 punktas, patvirtintas 1994 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, C‑195/91 P, Rink. p. I‑5619, 26 punktu; 2005 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Air Burbon prieš Komisiją, T‑321/04, Rink. p. II‑3469, 38 punktas).
94 Šiose bylose, net jei institucijos atsakovės norėjo apriboti ieškinių teismui skaičių, 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešime nurodydamos, kad laikinai įsipareigoja netaikyti ieškinio senaties, jos niekada nedarė įtakos atitinkamų ūkio subjektų laisvei pareikšti ieškinį Bendrijos teismuose. Todėl reikia atmesti ieškovų argumentus, kad institucijos atsakovės reikalavo, jog pieno gamintojai nepareikštų ieškinių.
95 Be to, institucijos atsakovės niekada nepalaikė painiavos dėl savo įsipareigojimo netaikyti ieškinio senaties pagal Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnį. Iš tiesų 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešime jos skelbė, kad įsipareigojimas galios, kol bus apibrėžta kompensavimo tvarka atitinkamiems gamintojams.
96 Taigi negali būti atsižvelgiama į papildomą ieškovų argumentą.
97 Galiausiai argumentas, susijęs su Europos sutarčių teisės principais, yra nesvarbus, nes ieškinys susijęs su deliktinės žalos kompensavimu.
98 Tiek, kiek tai susiję su institucijų atsakovių mokėtinos kompensacijos suma, reikia priminti, kad institucijos nemano, jog būtina šį klausimą išnagrinėti per rašytinę proceso dalį, atsižvelgiant į aplinkybę, kad, jų nuomone, terminas pareikšti ieškinius buvo pasibaigęs, ir bet kuriuo atveju ieškovai sutinka sudaryti sutartį pagal Reglamento Nr. 2187/93 principus. Posėdyje jos prašė Pirmosios instancijos teismo, kad tuo atveju, jeigu jis nuspręstų, jog ne visiems reikalavimams pareikšti terminas yra pasibaigęs, tarpiniame sprendime nustatyti laikotarpius, už kuriuos senaties terminas dar nepasibaigęs, tam, kad šalys galėtų sudaryti taikos sutartis dėl kompensacijos sumos.
99 Esant šioms aplinkybėms, Pirmosios instancijos teismas nurodė šalims per šešis mėnesius sudaryti sutartį dėl ieškovams institucijų atsakovių mokėtinos kompensacijos sumos. Jei per šį terminą, sutartis nebus sudaryta, šalys per tą patį terminą Pirmosios instancijos teismui nurodys savo reikalaujamas sumas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100 Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta šio sprendimo 99 punkte, bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas turi būti atidėtas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Priteisti iš Tarybos ir Komisijos atlyginti Wilhelm Pelle ir Ernst‑Reinhard Konrad dėl 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 857/84, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo pieno ir pieno produktų sektoriuje bendrąsias taisykles, papildyto 1984 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1371/84, nustatančiu Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto papildomo mokesčio taikymo sąlygas, taikymo patirtą žalą tiek, kiek šie reglamentai nenumatė referencinio kiekio suteikimo gamintojams, įsipareigojusiems pagal 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1078/77, nustatantį priemokų už pasitraukimą iš pieno ir pieno produktų rinkos ir už melžiamų bandų pakeitimą sistemą, per atitinkamos valstybės narės nustatytus referencinius metus netiekti pieno.
2. W. Pelle, ieškovui byloje T‑8/95, turi būti atlyginta žala, patirta dėl Reglamento Nr. 857/84 taikymo už laikotarpį nuo 1987 m. gruodžio 5 d. iki 1989 m. kovo 28 dienos.
3. E. R. Konrad, ieškovui byloje T‑9/95, turi būti atlyginta žala, patirta dėl Reglamento Nr. 857/84 taikymo už laikotarpį nuo 1986 m. lapkričio 27 d. iki 1989 m. kovo 28 dienos.
4. Per šešių mėnesių terminą nuo šio sprendimo priėmimo šalys turi nurodyti Pirmosios instancijos teismui bendru susitarimu nustatytas mokėtinas sumas.
5. Jei sutartis nebus sudaryta, šalys per tą patį terminą turi nurodyti Pirmosios instancijos teismui savo reikalaujamas sumas.
6. Bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas atidedamas.
Vilaras | Martins Ribeiro | Jürimäe |
Paskelbta 2007 m. rugsėjo 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.