BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. gruodžio 14 d.(*)

„Subsidijos – Indonezijos kilmės biodyzelino importas – Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/2092 – Galutinis kompensacinis muitas – Reglamento (ES) 2016/1037 8 straipsnio 1 ir 2 dalys – Priverstinis kainų mažinimas – Spaudimas kainoms – Reglamento (ES) 2016/1037 8 straipsnio 5 dalis – Priežastinis ryšys – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktis ir 2 punktas – Veiksmai, kuriais privačiam subjektui „pavedama“ arba „nurodoma“ vykdyti finansinio indėlio suteikimo funkciją – Mažesnis nei tinkamas atlygis – Pajamų ar kainų palaikymas – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio d punktas – Nauda – Reglamento (ES) 2016/1037 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis ir 2 dalis – Tiesioginis lėšų pervedimas – Reglamento (ES) 2016/1037 7 straipsnis – Naudos dydžio apskaičiavimas – Reglamento (ES) 2016/1037 8 straipsnio 1 ir 8 dalys – Didelės žalos grėsmė – Teisė į gynybą“

Byloje T‑143/20

PT Pelita Agung Agrindustri, įsteigta Medene (Indonezija),

PT Permata Hijau Palm Oleo, įsteigta Medene,

atstovaujamos avocats F. Graafsma, J. Cornelis ir E. Rogiest,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Kienapfel, G. Luengo ir P. Němečková,

atsakovę,

palaikomą

European Biodiesel Board (EBB), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos avocats M.‑S. Dibling ir L. Amiel,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį per posėdį sudarė pirmininkas S. Gervasoni (pranešėjas), teisėjai L. Madise, P. Nihoul, R. Frendo ir J. Martín y Pérez de Nanclares,

posėdžio sekretorė I. Kurme, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. sausio 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Pagal SESV 263 straipsnį pareikštu ieškiniu ieškovės PT Pelita Agung Agrindustri ir PT Permata Hijau Palm Oleo prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 28 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/2092, kuriuo importuojamam Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatomas galutinis kompensacinis muitas (OL L 317, 2019, p. 42, toliau – ginčijamas reglamentas), kiek šis reglamentas su jomis susijęs.

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovės yra Indonezijos bendrovės, gaminančios ir eksportuojančios biodyzeliną į Europos Sąjungą.

3        2013 m. lapkričio 19 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1194/2013, kuriuo importuojamam Argentinos ir Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas (OL L 315, 2013, p. 2); jame ieškovėms buvo nustatytas galutinis antidempingo muitas.

4        2013 m. lapkričio 25 d. Europos Komisija priėmė Reglamentą (ES) Nr. 1198/2013, kuriuo nutraukiamas antisubsidijų tyrimas dėl importuojamo Argentinos ir Indonezijos kilmės biodyzelino ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 330/2013, kuriuo įpareigojama registruoti importuojamą produktą (OL L 315, 2013, p. 67).

5        2016 m. rugsėjo 15 d. Bendrasis Teismas panaikino Įgyvendinimo reglamento Nr. 1194/2013 1 ir 2 straipsnius, kiek jie susiję su pirmąja ieškove (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas PT Pelita Agung Agrindustri / Taryba, T‑121/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:500).

6        Gavusi Indonezijos Respublikos prašymą, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) specialioji grupė 2018 m. sausio 25 d. pateikė ataskaitą dėl Įgyvendinimo reglamente Nr. 1194/2013 Indonezijos kilmės biodyzelino importui nustatytų antidempingo priemonių (PPO specialiosios grupės ataskaita „Europos Sąjunga – Antidempingo priemonės, taikomos Indonezijos kilmės biodyzelinui“ (WT/DS 480/R) (toliau – specialiosios grupės ataskaita „ES-Biodyzelinas (Indonezija)“). PPO specialioji grupė padarė išvadą, kad Sąjungos veiksmai buvo nesuderinami su Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) ir Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1A priede (OL L 336, 1994, p. 3) pateikto Susitarimo dėl GATT VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, 1994, p. 103) tam tikromis nuostatomis.

7        2018 m. spalio 22 d. European Biodiesel Board (EBB) pateikė Komisijai skundą pagal 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1037 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 55), iš dalies pakeisto 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/825 (OL L 143, 2018, p. 1) (toliau – pagrindinis reglamentas), 10 straipsnį. Skunde teigiama, kad importuojamas Indonezijos kilmės biodyzelinas buvo subsidijuojamas ir dėl to buvo daroma žala Sąjungos pramonei.

8        2018 m. gruodžio 6 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu pranešimu (OL C 439, 2018, p. 16) Komisija pradėjo antisubsidijų tyrimą dėl Indonezijos kilmės biodyzelino importo.

9        Produktas, su kuriuo susijęs tyrimas – tai „Indonezijos kilmės riebalų rūgščių monoalkilesteriai ir (arba) parafininiai gazoliai, gaunami sintetinant ir (arba) apdorojant vandeniu, neiškastinės kilmės, dažniausiai vadinami biodyzelinu, tiek gryni, tiek mišinio pavidalo“ (toliau – nagrinėjamas produktas).

10      Indonezijoje gaminamas biodyzelinas daugiausia yra alyvpalmių aliejaus metilesteris (toliau – AAM), gautas iš neapdoroto alyvpalmių aliejaus (toliau – NAA). Kita vertus, Sąjungoje gaminamas biodyzelinas iš esmės yra rapsų metilesteris (toliau – RME), tačiau jis gaunamas ir iš kitų žaliavų, įskaitant NAA.

11      Ir AAM, ir RME priklauso riebalų rūgščių monoalkilesteriai kategorijai. Sąvoka „esteris“ susijusi su augalinio aliejaus peresterinimu, t. y. aliejaus maišymu su alkoholiu; taip gaminamas biodyzelinas, o kaip šalutinis produktas – glicerinas. Žodžio dėmuo „metil-“ reiškia metanolį – šiame procese dažniausiai naudojamą alkoholį. Riebalų rūgščių monoalkilesteriai taip pat yra vadinami „riebalų rūgščių metilesteriais“ (toliau – RRME). Nors ir AAM, ir RME yra RRME, kai kurios jų fizinės ir cheminės savybės skiriasi, ypač skiriasi jų ribinė filtravimo temperatūra (toliau – RFT). RFT – tai temperatūra, kuriai esant degalų filtras užsikemša, nes kai kurios degalų sudedamosios dalys kristalizuojasi arba virsta drebučiais. RME atveju RFT gali būti – 14 °C, o AAM atveju ji yra apie 13 °C. Rinkoje biodyzelinas, turintis tam tikrą RFT, dažnai apibūdinamas kaip RRME X, pavyzdžiui, RRME 0 arba RRME 5.

12      Atliekant tyrimą dėl subsidijų ir žalos buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Analizuojant žalai nustatyti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos. Prireikus Komisija taip pat nagrinėjo duomenis, gautus po tiriamojo laikotarpio.

13      2019 m. sausio 18 d. raštu ieškovės pateikė atsakymus į Komisijos joms pateiktą klausimyną dėl antisubsidijų, o 2019 m. kovo 1 d. juos papildė. 2019 m. kovo 12–15 d. ir 22 d. Komisija ieškovių patalpose Indonezijoje atliko patikrinimus vietoje.

14      2019 m. rugpjūčio 12 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/1344, kuriuo importuojamam Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatomas laikinasis kompensacinis muitas (OL L 212, 2019, p. 1; toliau – laikinasis reglamentas). Ieškovėms buvo taikomas 18 % laikinas kompensacinis muitas.

15      2019 m. rugpjūčio 28 d. ieškovės pateikė pastabas dėl preliminaraus pranešimo dokumentų. 2019 m. rugsėjo 6 d. įvyko posėdis Komisijoje.

16      2019 m. spalio 4 d. Komisija nurodė pagrindines faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais remdamasi Indonezijos kilmės biodyzelinui ketino nustatyti galutines kompensacines priemones. 2019 m. spalio 14 d. ieškovės pateikė dėl jų pastabas. Posėdžiai įvyko 2019 m. spalio 14 d. (dalyvaujant bylas nagrinėjančiam pareigūnui) ir 2019 m. spalio 17 d.

17      Užbaigusi antisubsidijų tyrimą Komisija priėmė ginčijamą reglamentą; jame patvirtino išvadas, kurias buvo padariusi laikinajame reglamente. Ji nusprendė, kad Indonezijos valdžios institucijos rėmė biodyzelino pramonę subsidijomis, kaip jos suprantamos pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį. Komisija pripažino, kad parama buvo teikiama pagal tam tikras programas. Kalbama, be kita ko, apie tai, kad Alyvpalmių plantacijų fondas, kuris yra viešoji įstaiga, mokėdavo biodyzelino gamintojams, kurie tiekė biodyzeliną bendrovėms, vadinamoms „Petrofuel subjektais“, mineralinio dyzelino referencinės kainos, kurią mokėjo šie subjektai, ir Energetikos ir mineralinių išteklių ministro nustatytos biodyzelino referencinės kainos skirtumą. Be to, Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos valdžios institucijos pavedė arba nurodė NAA (o tai yra žaliava, kurią biodyzelino gamintojai pirko tam, kad perdirbtų ją į biodyzeliną) gamintojams tiekti šią žaliavą už mažesnį nei tinkamas atlygį, be kita ko, taikant eksporto apribojimus ir kainų kontrolę, tarpininkaujant valstybės bendrovių grupei PT Perkebunan Nusantara (toliau – PTPN).

18      Ieškovėms buvo taikomas 18 % galutinis kompensacinis muitas.

 Šalių reikalavimai

19      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis su jomis susijęs,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

20      Komisija, palaikoma EBB, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

21      Grįsdamos savo ieškinį ieškovės iš esmės nurodo septynis pagrindus, siejamus su:

–        pirma, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu nustatant priverstinį kainų mažinimą,

–        antra, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu vertinant priežastinį ryšį,

–        trečia, akivaizdžia vertinimo klaida, kurią Komisija padarė, kai nusprendė, kad buvo subsidijuojama tiekiant NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį,

–        ketvirta, akivaizdžia vertinimo klaida ir pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio ir 2 punkto pažeidimu Komisijai padarius išvadą, kad buvo subsidijuojama tiesiogiai pervedant lėšas,

–        penkta, pagrindinio reglamento 7 straipsnio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kuriuos Komisija padarė apskaičiuodama naudą, suteiktą pagal Alyvpalmių plantacijų fondo sistemą,

–        šešta, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 8 dalių pažeidimu nustatant didelės žalos grėsmę,

–        septinta, ieškovių teisės į gynybą pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu nustatant priverstinį kainų mažinimą

22      Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys; Komisija, palaikoma EBB, jas ginčija.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos neatsižvelgimu į visus duomenis, reikšmingus nustatant priverstinį kainų mažinimą

23      Pirmoje dalyje ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes priverstinio kainų mažinimo skaičiavimas nėra grindžiamas jį patvirtinančiais įrodymais ir neišplaukia iš objektyvaus nagrinėjimo. Konkrečiau kalbant, pateikdamos pirmąjį prieštaravimą jos teigia, kad taikant pirmąjį metodą, kurį Komisija naudojo apskaičiuodama priverstinį kainų mažinimą, neatsižvelgiama į tai, kad iš Indonezijos importuojamas AAM negali tiesiogiai konkuruoti su Sąjungoje pagamintu AAM, nes pirmasis naudojamas kaip sudedamoji dalis gaminant biodyzelino mišinį, o antrasis tiesiogiai maišomas su mineraliniu dyzelinu. Pateikdamos antrąjį prieštaravimą ieškovės tvirtina, kad taikant antrąjį metodą, kai Indonezijos kilmės AAM importas lyginamas su Sąjungoje pagaminto AAM ir Sąjungoje pagaminto biodyzelino, kurio RFT yra 0 °C (toliau – RRME 0), pardavimais, taip pat neatsižvelgiama į tai, kad Indonezijos biodyzelinas yra sudedamoji dalis gaminant RRME 0 ir kad jis negali būti naudojamas tam tikruose šaltuose Sąjungos regionuose dėl aukštos savo RFT. Pateikdamos trečiąjį prieštaravimą ieškovės teigia, kad taikant trečiąjį metodą, kai visas Indonezijos kilmės biodyzelino importas lyginamas su visais biodyzelino pardavimais Sąjungoje, nekoreguojant kainos, neatsižvelgiama į biodyzelino rūšių kainų skirtumus pagal jų RFT.

24      Iš pradžių reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių ir politinių situacijų, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją (žr. 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25      Ši didelė diskrecija apima, be kita ko, Sąjungos pramonei padarytos žalos buvimo nustatymą per antidempingo procedūrą. Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Bricmate, C‑569/13, EU:C:2015:572, 46 punktą ir 2021 m. gegužės 19 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, T‑254/18, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:278, 149 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip, be kita ko, yra kalbant apie veiksnių, darančių žalą Sąjungos pramonei, nustatymą per antisubsidijų tyrimą (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Bricmate, C‑569/13, EU:C:2015:572, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26      Bendrojo Teismo atliekamas įrodymų, kuriais Sąjungos institucijos grindžia savo išvadas, tikrinimas nėra naujas faktinių aplinkybių vertinimas, pakeičiantis tų institucijų vertinimą. Ši kontrolė nedaro poveikio didelei diskrecijai, kurią šios institucijos turi prekybos politikos srityje – ja tik siekiama nustatyti, ar šiais įrodymais galima pagrįsti institucijų padarytas išvadas. Todėl Bendrasis Teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 64 punktas).

27      Be to, reikia priminti, kad, remiantis pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalimi, žala Sąjungos pramonei nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus, pirma, subsidijuojamo importo kiekį ir šio importo poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje ir, antra, to importo poveikį minėtai pramonei. Konkrečiai dėl subsidijuojamo importo poveikio kainoms pažymėtina, kad pagrindinio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga išnagrinėti, ar importuoti produktai buvo parduodami už smarkiai sumažintą kainą, palyginti su Sąjungos pramonės panašaus produkto kaina, o gal šis importas kitokiu būdu gerokai mažino kainas arba sudarė dideles kainų kilimo, kuris kitu atveju būtų įvykęs, kliūtis (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 236 ir 237 punktai).

28      Pagrindiniame reglamente nepateikta priverstinio kainų mažinimo sąvokos apibrėžtis ir jame nenumatytas jo apskaičiavimo metodas (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 238 punktas). Galimo priverstinio kainų mažinimo nustatymo metodas iš esmės turi būti taikomas atsižvelgiant į „panašų produktą“, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio c punktą, net jeigu jį gali sudaryti įvairių rūšių produktai (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 73 ir 74 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir generalinio advokato P. Pitruzzella išvados byloje Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2021:533, 64 punktą, kuriuo Teisingumo Teismas rėmėsi toje byloje).

29      Remiantis pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atitinkamo importo priverstinis kainos mažinimas skaičiuojamas tam, kad būtų galima nustatyti, ar Sąjungos pramonė dėl šio importo patyrė žalos, ir tas skaičiavimas plačiau naudojamas siekiant įvertinti tą žalą ir nustatyti jos skirtumą, t. y. žalos pašalinimo lygį. To paties 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga objektyviai išnagrinėti subsidijuojamo importo poveikį reiškia, kad reikia teisingai palyginti nagrinėjamo produkto ir panašaus tos pramonės produkto kainas, kai pardavimai vykdomi Sąjungos teritorijoje (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 239 punktas).

30      Apibendrinant pažymėtina, kad, nustatydamos priverstinį kainų sumažinimą institucijos Sąjungos kainas lygina su pakoreguotomis importo kainomis, kad gautų priverstinio kainų mažinimo skirtumą, išreikštą procentais (pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, T‑192/08, EU:T:2011:619, 65 punktą).

31      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad priverstinio kainų mažinimo analizė reiškia sudėtingų ekonominių situacijų vertinimą ir kad Komisijos turima didelė diskrecija apima bent jau sprendimus, susijusius su analizės metodo pasirinkimu, surinktinais duomenimis ir įrodymais, apskaičiavimo metodu, kuris turi būti naudojamas nustatant priverstinį kainų mažinimą, ir surinktų duomenų aiškinimu ir vertinimu (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 78 ir 107 punktus ir generalinio advokato P. Pitruzzella išvados byloje Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2021:533, 27–30 punktus, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi toje byloje).

32      Pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus.

–       Dėl pirmojo apskaičiavimo metodo

33      Pagal ginčijamo reglamento 234 konstatuojamąją dalį taikant pirmąjį priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodą „[AAM] importas iš Indonezijos buvo palygintas su Europos Sąjungoje pagaminto [AAM] pardavimu“, o „[p]riverstinio kainų mažinimo skirtumai buvo 6,0–11,6 %“. Ginčijamo reglamento 235 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „konkrečiai buvo lygintas iš Indonezijos importuotas [AAM], kurio [RFT] yra +13, ir Sąjungos pramonės sektoriuje pagamintas [AAM], kurio RFT yra +10“, kad „[p]arduodamame +10 RFT [AAM] priedų, padedančių pasiekti tokią RFT, nebuvo“, kad „į biodyzeliną buvo pridedama priedo, kurio kaina sudaro mažiau negu 1 EUR už MT, t. y. tik apie 0,1 % gamybos sąnaudų“, ir kad „Komisija nemano, kad koregavimas dėl šio priedo yra reikalingas, nes jis neturėtų jokio poveikio skaičiavimams“.

34      Pagal laikinojo reglamento 293 konstatuojamąją dalį šis palyginimas apėmė apie 20 % visų į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų pardavimų.

35      Iš laikinojo reglamento 292 konstatuojamosios dalies matyti, kad šis palyginimas susijęs su tuo pačiu iš Indonezijos importuojamu ir Sąjungos pramonės gaminamu produktu, t. y. biodyzelinu, gaunamu naudojant grynąjį alyvpalmių aliejų. Šio aspekto ieškovės neginčija.

36      Ginčijamo reglamento 242 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat nurodė, kad nepastebėjo jokio šių produktų kainų skirtumo. Be to, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad pasiūlymuose dėl grynojo AAM nebuvo jokios informacijos apie faktinę produkto RFT, o tik nurodyta, kad tai yra AAM. Kadangi ieškovės nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti šias išvadas, Komisija padarė teisingą išvadą, kad visas AAM buvo parduodamas už panašią kainą, neatsižvelgiant į tikslią jo RFT. Kiek tai susiję su konkurenciniu šių dviejų produktų ryšiu, ginčijamo reglamento 228 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų pardavimų nagrinėjimas parodė didelius grynojo AAM tiesioginius pardavimus mineralinio dyzelino perdirbimo gamykloms, tiesiogiai konkuruojant dėl Indonezijos kilmės grynojo AAM importo. Tai, kad pagal laikinojo reglamento 290 konstatuojamąją dalį grynasis AAM „paprastai“ maišomas ne su mineraliniu dyzelinu, o su kitomis biodyzelino rūšimis, kurių RFT yra mažesnė, siekiant gauti mišinį, kurio RFT yra 5 °C arba 0 °C ir kuris paskui maišomas su mineraliniu dyzelinu, negali paneigti to, kad šis produktas tiesiogiai parduodamas mineralinio dyzelino perdirbimo gamykloms.

37      Ieškovių argumento, kad importuojamas AAM yra naudojamas kaip sudėtinė dalis gaminant biodyzelino mišinį, o Sąjungoje pagamintas AAM tiesiogiai maišomas su mineraliniu dyzelinu ir kad dėl šios priežasties šie du produktai tarpusavyje tiesiogiai nekonkuruoja, nepatvirtina įrodymai ir atrodo, jog jis yra grindžiamas klaidingu ginčijamo reglamento aiškinimu.

38      Iš tiesų tai, kad ginčijamo reglamento 253 konstatuojamojoje dalyje paminėta, jog Sąjungoje gaminamas AAM yra tiesiogiai parduodamas naftos bendrovėms, nereiškia, kad taip nėra importuojamo AAM atveju. Priešingai, ši prielaida aiškiai paminėta ginčijamo reglamento 228 konstatuojamojoje dalyje, kurioje Komisija paaiškino tiesioginę dviejų produktų konkurenciją, pažymėdama, kad „[i]š atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimo analizės paaiškėjo, kad nemaža dalis gryno [AAM] yra parduodama tiesiogiai mineralinio dyzelino gamintojams, tad jis tiesiogiai konkuruoja su iš Indonezijos importuojamu grynu [AAM]“. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, minėto reglamento 254 konstatuojamojoje dalyje tik tvirtinama, jog „Komisija neneigia, kad [AAM] yra importuojamas į Sąjungą ir tam, kad būtų maišomas su biodyzelinu“.

39      Taigi ieškovės nepateikė pakankamai įrodymų, kad laikinajame reglamente suformuluotas ir ginčijamame reglamente patvirtintas faktinių aplinkybių vertinimas taptų neįtikinamas. Tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad taikydama pirmąjį apskaičiavimo metodą Komisija atsižvelgė į lyginamų produktų rūšį ir fizines savybes, jų naudojimo būdus ir konkurencinį ryšį. Taigi ji teisingai palygino nagrinėjamo produkto kainą su Sąjungos pramonės panašaus produkto kaina vykdant pardavimus Sąjungos teritorijoje, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 29 punkte nurodytą jurisprudenciją.

41      Vadinasi, ieškovių argumentai dėl pirmojo apskaičiavimo metodo turi būti atmesti.

–       Dėl antrojo apskaičiavimo metodo

42      Kaip pažymėta ginčijamo reglamento 245 konstatuojamojoje dalyje, pagal antrąjį priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodą „Sąjungoje pagamintas biodyzelino kiekis, lygintas su importu iš Indonezijos, buvo padidintas – į jį įtrauktas atrinktų Sąjungos gamintojų parduotas biodyzelino [RRME 0] kiekis“.

43      Ginčijamo reglamento 246–248 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„246) Siekiant palyginti Sąjungos parduodamą biodyzeliną [RRME 0] su visu iš Indonezijos importuojamu [AAM], Sąjungos parduodamo biodyzelino [RRME 0] kaina buvo pakoreguota ir sumažinta iki Sąjungoje parduodamo [AAM] kainos, kad būtų atsižvelgta į fizinių savybių nulemtus kainos skirtumus.

247) Atsakant į pastabas teikusių subjektų prašymą paaiškinti, kaip atliktas skaičiavimas, pažymėtina, kad pirm[a] paminėta sumažinta kaina atitiko 100–130 EUR už <…> toną intervalą. Taip pat siekiant paaiškinti, kaip atliktas skaičiavimas, pažymėtina, kad 55 % viso Sąjungos pramonės parduoto į šį palyginimą įtraukto kiekio sudaro ir [AAM], ir [RRME 0] <…>

248) Šiuo metu apskaičiuota, kad priverstinio kainų mažinimo skirtumas visos šalies mastu buvo 7,4 %.“

44      Iš ginčijamo reglamento matyti, kad Komisija išplėtė pagal pirmąjį metodą atliekamą palyginimą tam, kad vertinant Sąjungos pramonės pardavimus taip pat būtų įtrauktas ir AAM, ir RRME 0. Šiuo tikslu RRME 0 kainos buvo sumažintos iki AAM kainų lygio, kad būtų atsižvelgta į įvairių fizinių savybių rinkos vertę.

45      Ieškovės kaltina Komisiją, jog ši neatsižvelgė į tai, kad Indonezijos biodyzelinas yra sudedamoji dalis gaminant 0 °C RFT biodyzeliną, ir tai, kad jo negalima naudoti tam tikruose šaltuose Sąjungos regionuose dėl aukštos jo RFT. Grįsdamos savo teiginius jos remiasi PPO specialiosios grupės ataskaitomis, visų pirma ataskaita „ES-biodyzelinas (Indonezija)“, kurios 7.158 punkte pabrėžtas „konkurencinio ryšio tarp AAM ir biodyzelino mišinio, kurio RFT yra 0 °C, sudėtingumas, atsižvelgiant į tai, kad Indonezijos AAM yra sudedamoji dalis gaminant biodyzelino mišinį, įskaitant mišinį, kurio RFT yra 0 °C“.

46      Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, PPO steigimo sutarties 1A priede pateiktos sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (OL L 336, 1994, p. 156; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80, toliau – SKP sutartis) aiškinimai, kuriuos pateikia šis organas, nėra privalomi Bendrajam Teismui, kai jis vertina ginčijamo reglamento galiojimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Van Parys, C‑377/02, EU:C:2005:121, 54 punktą; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 103 punktą ir 2021 m. gegužės 19 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, T‑254/18, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:278, 419 punktą).

47      Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje įtvirtintas bendrasis tarptautinės teisės principas, pagal kurį reikalaujama vykdyti sutartinius įsipareigojimus (pacta sunt servanda), reiškia, kad Sąjungos teismas, aiškindamas ir taikydamas SKP sutartį, turi atsižvelgti į PPO ginčų sprendimo tarybos įvairių šios sutarties nuostatų aiškinimą (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 32 punktą ir generalinio advokato P. Pitruzzella išvados byloje Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2021:533, 24 punktą, kuriuo Teisingumo Teismas rėmėsi toje byloje) Taigi niekas nedraudžia Bendrajam Teismui juo remtis, jei reikia aiškinti pagrindinio reglamento nuostatas, kurios atitinka SKP sutarties nuostatas (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 103 punktas).

48      Bet kuriuo atveju ginčijamo reglamento 251 ir 252 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai pabrėžė, kad pasikeitė Sąjungos pramonės, kuri nuo šiol taip pat gamina AAM, struktūra. Taigi padėtis rinkoje pasikeitė, palyginti su padėtimi, kuria buvo grindžiama šio sprendimo 45 punkte išdėstyta analizė, pateikta specialios grupės ataskaitoje „ES-biodyzelinas(Indonezija)“.

49      Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, iš ginčijamo reglamento 246 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija iš tikrųjų atsižvelgė į įvairių fizinių savybių rinkos vertę, kai siekdama atlikti palyginimą pakoregavo RRME 0 pardavimo Sąjungoje kainą. Be to, ieškovės neginčija Komisijos atlikto RRME 0 kainos koregavimo. Atvirkščiai, jos šį koregavimą naudoja kaip atskaitos tašką, siūlydamos savo skaičiavimus, susijusius su visų biodyzelino pardavimų Sąjungoje kainų priverstiniu mažinimu.

50      Galiausiai ginčijamo reglamento 254 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat konstatavo, kad importuojamas Indonezijos AAM buvo naudojamas kaip „sudėtinė dalis“ ir maišomas su kitomis biodyzelino rūšimis siekiant pagaminti, pavyzdžiui, RRME 0, ir pridūrė, kad „importuojamas [AAM] kiekis priklauso nuo šio importo kainos ir nuo [AAM] fizinių savybių, todėl importuojamo [AAM] kaina daro spaudimą ir degalų mišinių kainai“. Komisija pridūrė, kad „[AAM] yra viena pigiausių biodyzelino rūšių, šį biodyzeliną galima naudoti mišiniuose [RRME 0] ir [RRME 5], kuriuos galima naudoti didelėje dalyje Sąjungos rinkos visus metus“, ir kad „[t]odėl importuojamas [AAM] tiesiogiai konkuruoja su ES gaminamu kitų rūšių biodyzelinu, nes, jei nebūtų importo, tokiems patiems mišiniams pagaminti būtų daugiau panaudojama ES pagaminto biodyzelino“. Be to, laikinojo reglamento 297 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad RRME 0 dažnai buvo iki 20 % AAM.

51      Taigi atrodo, kad atlikdama analizę Komisija tinkamai atsižvelgė ir į produktų naudojimą, ir į jų konkurencinį ryšį.

52      Vadinasi, ieškovės neįrodė, kad pagal antrąjį metodą nustatytas priverstinis kainų mažinimas yra akivaizdžiai klaidingas.

–       Dėl trečiojo apskaičiavimo metodo

53      Remiantis ginčijamo reglamento 256 konstatuojamąja dalimi, pagal trečiąjį priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodą „visas iš Indonezijos importuotas biodyzelino kiekis buvo palygintas su visu atrinktų Sąjungos gamintojų parduotu biodyzelino kiekiu“, o „priverstinio kainų mažinimo skirtumas visos šalies mastu buvo 17,1 %“.

54      Ginčijamo reglamento 270 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, kad atliekant šį apskaičiavimą Indonezijos AAM, kurio RFT yra 13 °C, buvo lyginamas su visais Sąjungos pramonės produktų, įskaitant AAM, pardavimais Sąjungoje ir kad nebuvo pateikta jokio pagrįsto ir kiekybiškai išreikšto koregavimo prašymo.

55      Ieškovės teigia, kad taikant šį apskaičiavimo metodą visiškai neatsižvelgiama į Indonezijos biodyzelino ir Sąjungos gamintojų parduodamo biodyzelino skirtingą RFT lygį, ir pabrėžia, jog svarbu, kad PPO apeliacinė institucija ir specialioji grupė atliktų būtinas korekcijas siekiant užtikrinti tinkamą kainų palyginimą.

56      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodytą jurisprudenciją šių institucijų pateikti SKP sutarties aiškinimai negali saistyti Bendrojo Teismo vertinant ginčijamo reglamento galiojimą, net jeigu Sąjungos teismas turi į tai atsižvelgti.

57      Be to, PPO specialioji grupė pažymėjo, kad „lyginamos kainos turi atitikti produktus ir sandorius, kuriuos galima palyginti, jeigu norima gauti patikimų duomenų apie vykdant importą dempingo kaina arba subsidijuojamą importą priverstinai sumažintas kainas ir jų dydį, palyginti su panašaus nacionalinio produkto kaina, kuriais paskui galima remtis vertinant priežastinį ryšį tarp atitinkamo importo ir nacionalinei gamybos šakai padarytos žalos“. Ji pridūrė, kad „valdžios institucijos diskreciją taip pat riboja bendra pareiga <…> kurią vykdant žala nustatoma „remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus“, ir kad „kainų, kurių negalima lyginti, palyginimo nepakanka tam, kad būtų įvykdytas reikalavimas, kad už tyrimą atsakinga institucija turi atlikti „patvirtinančių įrodymų objektyvų tyrimą“. Specialioji grupė pabrėžia, kad konkretaus sandorio pardavimo kainą lemia ne vienas veiksnys, todėl kainų palyginimas turi būti užtikrintas, kiek tai susiję su įvairiomis lyginamų produktų ir sandorių savybėmis. Taigi pagrindinis kainą lemiantis veiksnys yra fizinės produkto savybės, o kai tyrimą atliekanti institucija „kainas lygina remdamasi produktų ar pardavimo sandorių „krepšeliu“, ji turi užtikrinti, kad lyginamų produktų ar sandorių grupės, sudarančios dvi lygties puses, būtų pakankamai panašios, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog bet kokį kainų skirtumą lemia „priverstinis kainų mažinimas“, o ne vien dviejų lyginamų krepšelių sudėties skirtumai“, pažymint, kad, „esant neatitikimui, institucija turi atlikti korekcijas, kad būtų atsižvelgta į atitinkamus produkto fizinių ar kitų savybių skirtumus ir jie būtų ištaisyti“ (2013 m. rugpjūčio 2 d. priimta PPO specialiosios grupės ataskaita „Kinija – Antidempingo ir kompensacinės priemonės, taikomos JAV kilmės broilerių produktams“ (WT/DS 427/R, 7.475, 7.476, 7.480 ir 7.483 punktai)).

58      Neabejotina, kad Komisija neatliko koregavimo, taikydama trečiąjį priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodą. Todėl reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamo produkto kainos palyginimas su Sąjungos pramonės panašaus produkto kaina yra teisingas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 29 punkte nurodytą jurisprudenciją, ir ar Komisija neperžengė savo diskrecijos ribų, atlikdama priverstinio kainų mažinimo analizę, kuri, remiantis šio sprendimo 31 punkte nurodyta jurisprudencija, reiškia sudėtingų ekonominių situacijų vertinimą.

59      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsiliepime į ieškinį Komisija patikslino, jog panašaus Sąjungos pramonės produkto, į kurį atsižvelgta atliekant šį palyginimą, RFT buvo nuo –20 °C iki 10 °C. Ji manė, kad tarp kainos ir RFT nėra koreliacijos, iš kurios būtų matyti, jog laipsnių skirtumas lemia kainos eurais už toną pakeitimą. Nors Komisija galėjo apskaičiuoti Sąjungoje parduodamų RRME 0 ir iš Indonezijos importuojamo AAM fizinių savybių skirtumų rinkos vertę ir atitinkamai pakoreguoti Sąjungoje parduodamų RRME 0 kainą, ji tvirtina nenustačiusi pagrindo atlikti kitų korekcijų, kiek tai susiję su kitomis biodyzelino rūšimis, pavyzdžiui, iš AAM gaminamu biodyzelinu ir biodyzelinu, kurio RFT yra –14 °C.

60      Šalys sutaria, kad vasaros mėnesiais ir šiltesniuose regionuose gali būti parduodamas biodyzelinas, kurio RFT yra aukštesnė, o žiemos mėnesiais ir šaltesniuose regionuose reikia biodyzelino, kurio RFT yra žemesnė. Taigi mišinyje naudojamas AAM kiekis priklauso nuo sezono ir geografinės padėties Europoje.

61      Komisija pažymėjo, kad biodyzelino rinka yra labai sudėtinga. Ji nesutinka su ieškovių nuomone, kad RFT lygis bet kuriuo atveju daro poveikį kainoms. Iš tikrųjų RFT lygis daro poveikį kainoms, kai, nelygu sezonas ir geografinė padėtis, šioje rinkoje gali konkuruoti skirtingi RFT lygiai. Pavyzdžiui, keliuose pietų Europos regionuose ištisus metus konkuruoja biodyzelinas, kurio RFT yra 13 °C, ir biodyzelinas, kurio RFT yra 10 °C. Vis dėlto tokia konkurencija savaime nereiškia kainų skirtumo. Taigi Komisija pabrėžia, kad Sąjungoje parduodamas AAM, kurio RFT yra 10 °C, galėjo būti lyginamas su importuojamu Indonezijos AAM, kurio RFT yra 13 °C, nesant reikalo atlikti koregavimą tam, kad būtų atsižvelgta į galimus RFT lygio skirtumus. Kita vertus, esant tam tikroms klimato sąlygoms, pavyzdžiui, žiemą Šiaurės Europoje, biodyzelinas, kurio RFT yra 13 °C, negali konkuruoti su biodyzelinu, kurio RFT yra –10 °C, nepaisant kainų skirtumo, nes biodyzelinas, kurio RFT yra 13 °C, tokiomis žiemos sąlygomis negali būti naudojamas. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad nors buvo nuspręsta, jog kainos koregavimas atsižvelgiant į nustatytą rinkos vertę yra būtinas dėl RRME 0, o tai yra produktas, kurio Sąjungos gamintojai parduoda daugiausiai, to paties negalima pasakyti apie kitas biodyzelino rūšis, kurių RFT yra žema ir kurios nebūtinai tiesiogiai dėl kainų konkuruoja su biodyzelinu, kurio RFT lygis yra aukštesnis.

62      Iš Komisijos pateiktų paaiškinimų matyti, kad sprendimas nekoreguoti kainų taikant trečiąjį apskaičiavimo metodą buvo pagrįstas objektyviais veiksniais, t. y. skirtingų RFT lygių biodyzelino rūšių konkurencinių santykių sudėtingumu, skirtingų RFT lygių biodyzelino rūšių rinkos sąlygų skirtumais ir tiesioginės koreliacijos tarp RFT lygio ir kainos nebuvimu. Šie veiksniai gali įtikinamai pagrįsti Komisijos išvadas; šiuo atveju nustatydama tikslų priverstinio kainų mažinimo analizės metodą ji neperžengė savo diskrecijos ribų.

63      Šiomis aplinkybėmis ieškovės neįrodė, kad prašomas koregavimas yra būtinas, norint palyginti nagrinėjamo produkto kainą su panašaus Sąjungos pramonės produkto kaina, kaip reikalaujama pagal jurisprudenciją (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 58 punktą).

64      Šios išvados negali paneigti ieškovių dublike pasiūlytas alternatyvus priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimas. Remdamosi Komisijos atsiliepime į ieškinį pateikta informacija, ieškovės siūlo priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimą, pagal kurį, taikant 10 arba 13 EUR už toną koeficientą (t. y. tokį patį skirtumą už vienetą, kokį Komisija konstatavo tarp biodyzelino, kurio RFT yra 0 °C, ir biodyzelino, kurio RFT yra 10 °C, kainų) tam, kad būtų atsižvelgta į kiekvieną RFT skirtumo laipsnį, gaunamas tik –0,27 % vidutinis priverstinis kainų sumažinimas.

65      Reikia konstatuoti, kad, kaip per posėdį pripažino ieškovės, šis apskaičiavimo metodas grindžiamas prezumpcija, kad produkto, kurio RFT yra 0 °C, ir produkto, kurio RFT yra 10 °C, kainos korekcija, kurią Komisija taikė antrajame apskaičiavimo metode, gali būti pagrindas atlikti korekcijas dėl kiekvieno RFT skirtumo laipsnio. Kaip triplike teisingai pažymi Komisija, ieškovės nepaaiškina, kodėl skirtumas tarp 0 °C RFT ir 10 °C RFT, padalytas iš dešimties, atspindi kainos už laipsnį skirtumą. Iš tiesų tokiai prezumpcijai negalima pritarti, kiek tai susiję su RFT lygiais, svyruojančiais nuo –20 °C iki 10 °C ir įtrauktais į apskaičiavimo metodą, kurį nepateikdamos paaiškinimų dėl savo požiūrio svarbos siūlo ieškovės.

66      Ieškovės taip pat teigia, kad, pirma, Komisijai buvo pateikti motyvuoti prašymai atlikti koregavimą ir, antra, kitų skaičiavimų jos nepateikė dėl to, kad Komisija joms nesuteikė šiuo tikslu reikalingos informacijos. Vis dėlto savo rašytiniuose dokumentuose ieškovės nesiremia tuo, kad dėl šio informacijos nesuteikimo buvo pažeista jų teisė į gynybą.

67      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su pirmu ieškovių nurodytu aspektu, iš dokumentų, kuriais jos remiasi, matyti, kad jų, kaip ir Indonezijos viešosios valdžios institucijų, pasiūlymas atlikti koregavimą buvo susijęs su pirmuoju priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodu ir AAM, kurio RFT yra 13 °C, bei AAM, kurio RFT yra 10 °C, palyginimu. Taigi šie pasiūlymai nebuvo susiję su trečiuoju apskaičiavimo metodu ir ieškovės nepaaiškina, kodėl jie yra svarbūs šiame kontekste.

68      Dėl ieškovių nurodyto antro aspekto šalys sutaria, kad per tyrimą Komisija neatskleidė Sąjungos pramonės pardavimų intervalų pagal RFT lygį, nors ieškovės to prašė.

69      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad laikinajame reglamente jau buvo pateikta informacija apie Sąjungos pramonės pardavimus pagal RFT. Taigi, remiantis laikinojo reglamento 295 ir 296 konstatuojamosiomis dalimis ir ginčijamo reglamento 247 konstatuojamąja dalimi, 20 % Sąjungos pardavimų yra susiję su 10 °C RFT, o 35 % Sąjungos pardavimų – su 0 °C RFT (pagal antrąjį metodą gautas rezultatas, t. y. 55 %, atėmus procentinę dalį, kurią sudaro AAM, kurio RFT yra 10 °C, t. y. 20 %). Iš šios informacijos jau buvo aišku, kad Sąjungos pardavimai, išskyrus susijusius su 10 °C RFT ir 0 °C RFT, sudarė maždaug 45 %. Be to, ginčijamo reglamento 247 konstatuojamojoje dalyje ir laikinojo reglamento 295 konstatuojamojoje dalyje pateikti paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad didžioji šių 45 % dalis yra susijusi su neigiama RFT, kaip, beje, ieškovės nurodo ieškinyje. Taigi ieškovės turėjo informacijos, kuri joms leido suprasti Komisijos skaičiavimus ir tuo remiantis pateikti šių skaičiavimų alternatyvas. Vadinasi, jų argumentas turi būti atmestas.

70      Net jeigu ieškovių kritika, susijusi su trečiuoju metodu, būtų priimtina dėl to, kad Komisija suklydo neatlikusi koregavimo, kurį lėmė produktų skirtumai, Komisijos išvada dėl priverstinio kainų mažinimo, kuris buvo nustatytas taikant pirmąjį ir antrąjį metodus, kurių rezultatai nebuvo ginčijami, vis tiek būtų pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovių argumentus, taigi, ir visą pirmojo pagrindo pirmą dalį, bet kuriuo atveju reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, grindžiamos tuo, kad nebuvo nustatytas viso Sąjungos pramonės produkto priverstinis kainų mažinimas ir tuo, kad buvo klaidingai nuspręsta, jog buvo daromas spaudimas kainoms

71      Antros dalies, kurią sudaro du prieštaravimai, pirmajame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija nenustatė viso Sąjungos pramonės produkto priverstinio kainų mažinimo. Pateikdamos antrąjį prieštaravimą jos teigia, kad Indonezijos kilmės biodyzelino importas nedaro spaudimo Sąjungos rinkos kainoms.

–       Dėl viso produkto priverstinio kainų mažinimo nustatymo

72      Reikia pažymėti, kad iš pagrindinio reglamento 1 straipsnio „Principai“, kurio 1 dalyje kalbama apie „bet kur[į] produkt[ą] <…> kurį išleidus į laisvą apyvartą Sąjungoje būtų padaryta žala“, matyti, kad antisubsidijų tyrimas yra susijęs su specifiniu produktu. Pradėdamos šį tyrimą Sąjungos institucijos apibrėžia šį „aptariamą produktą“. Šio reglamento 2 straipsnio c punkte „panašus produktas“ apibrėžiamas kaip identiškas produktas, t. y. visais atžvilgiais panašus į aptariamą produktą, arba, nesant tokio produkto, kaip kitas produktas, kuris, nors ir nėra visais atžvilgiais į jį panašus, pasižymi savybėmis, kurios labai panašios į aptariamo produkto savybes.

73      Subsidijuojamo importo poveikis panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje, būtinas žalai įvertinti pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktą, nustatomas remiantis „aptariamu produktu“. Kaip nurodyta šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje, siekiant nustatyti šį poveikį, be kita ko, reikia išnagrinėti, „ar subsidijuoti importuoti produktai buvo parduodami daug mažesne kaina, palyginti su Sąjungos pramonės panašaus produkto kaina“.

74      Priverstinis kainų mažinimas apskaičiuojamas remiantis Sąjungos institucijų pasiūlyta „aptariamo produkto“ apibrėžtimi, į kurią daroma nuoroda vartojant sąvoką „panašus produktas“ (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, 57 punktą).

75      Remiantis jurisprudencija, pačiame pagrindiniame reglamente nereikalaujama, kad sąvoka „aptariamas produktas“ būtinai reikštų visiškai homogenišką produktą, sudarytą iš tų panašių produktų (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Portmeirion Group, C‑232/14, EU:C:2016:180, 42 punktą). Pradedant tyrimą pateikta „aptariamo produkto“ apibrėžtis nedraudžia Sąjungos institucijoms suskirstyti šio produkto pagal rūšis ar atskirus produktų modelius ir remtis produkto kainos Sąjungos rinkoje ir importuojamo produkto kainos palyginimu, atsižvelgiant į kiekvieną modelį ir kiekvieną rūšį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, 59 punktą).

76      Ieškovės teigia, kad Komisijos pareiga nustatyti viso „aptariamo produkto“ priverstinį kainos mažinimą gali būti pagrįsta pagal analogiją taikant iš 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba (C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, 60 punktas) išplaukiančias išvadas.

77      Vis dėlto iš 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba (C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269) išplaukiančių išvadų dėl 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 21) 2 straipsnio 11 dalies aiškinimo negalima pritaikyti dempingo kaina vykdomo importo poveikio Sąjungos pramonės kainoms analizei, numatytai to reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kurias antisubsidijų srityje atitinka pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalys. Reikia atkreipti dėmesį į esminį skirtumą tarp dempingo skirtumo nustatymo ir importo dempingo kaina poveikio Sąjungos pramonės kainoms analizės siekiant nustatyti žalą, nes ši analizė apima ne tos pačios įmonės pardavimų palyginimą, kaip yra dempingo skirtumo, kuris skaičiuojamas remiantis atitinkamo eksportuojančio gamintojo duomenimis, nustatymo atveju, bet kelių įmonių, t. y. į imtį įtrauktų eksportuojančių gamintojų ir į ją įtrauktų Sąjungos pramonės įmonių, pardavimų palyginimą (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 150–159 punktai ir generalinio advokato P. Pitruzzella išvados byloje Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2021:533, 136–139 punktai, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi toje byloje). Tokia pati išvada mutatis mutandis taikytina ir tuo atveju, kai reikia nustatyti priverstinį kainų mažinimą antisubsidijų srityje pagal pagrindinį reglamentą. Taigi iš 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba (C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269) išplaukiančios išvados negali būti taikomos šioje byloje.

78      Šiuo atveju ginčijamo reglamento 27 konstatuojamojoje dalyje dėl nagrinėjamo produkto apibrėžties daroma nuoroda į laikinojo reglamento 31–37 konstatuojamąsias dalis (žr. šio sprendimo 9–11 punktus).

79      Ieškovės tvirtina, kad pagal pirmąjį apskaičiavimo metodą Komisija nustatė priverstinį kainų mažinimą tik dėl 20 % visų į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų pardavimų. Be to, taikant antrąjį apskaičiavimo metodą atliekama priverstinio kainų mažinimo analizė turi trūkumų, nes joje neatsižvelgiama į labai sudėtingą šių produktų konkurencinį santykį ir ji apima tik 55 % visų į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų pardavimų, o trečiasis metodas neturi prasmės. Taikant tokį požiūrį būtų galima susidurti su situacijomis, kai priverstinis kainų mažinimas dėl mažos Sąjungos pramonės pardavimų procentinės dalies būtų ekstrapoliuojamas likusiai Sąjungos pramonės pardavimų daliai.

80      Reikia konstatuoti, kad šių ieškovių argumentų atskaitos taškas yra teiginys, jog trečiasis priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodas, kai lyginamas Indonezijos kilmės biodyzelino importas su visais į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų biodyzelino pardavimais, yra klaidingas, o taikant antrąjį apskaičiavimo metodą, kuris esą turi trūkumų, priverstinio kainų mažinimo analizė apima tik 55 % visų į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų pardavimų. Šiuo atžvilgiu suformuluotus ieškovių argumentus Bendrasis Teismas atmetė pagrindiniais motyvais, pateiktais nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą dalį. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad priverstinį kainų mažinimą Komisija apskaičiavo pirmiausia dėl 20 %, paskui dėl 55 % ir galiausiai dėl visų Sąjungos gamintojų pardavimų. Taigi, kaip teisingai pabrėžia Komisija, nebuvo atlikta jokios ekstrapoliacijos remiantis išvadomis, padarytomis dėl 20 % Sąjungos pardavimų.

81      Vadinasi, šį prieštaravimą reikia atmesti. Net jeigu Komisija klaidingai rėmėsi trečiuoju priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimo metodu, ieškovių argumentams negalima pritarti. Kitų dviejų metodų naudojimas leido Komisijai įvertinti priverstinio kainų mažinimo mastą dėl 55 % Sąjungos gamintojų pardavimų, t. y. dėl daugumos pardavimų, atspindinčių padėtį visoje rinkoje. Taigi ieškovės, kurios negalėjo įrodyti, kad ši analizė turi akivaizdžių trūkumų, negali pagrįstai teigti, kad priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimas yra akivaizdžiai klaidingas, nes pagrįstas pernelyg fragmentiškų ar atspindinčių nedidelę pardavimų dalį duomenų netinkama ekstrapoliacija.

–       Dėl spaudimo kainoms

82      Ieškovės teigia, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog Indonezijos kilmės biodyzelino importas galėjo daryti spaudimą kainoms, nes AAM sudaro tik 20 % biodyzelino, kurio RFT yra 0 °C, ir tik 35–45 % Sąjungoje parduodamo biodyzelino, kurio RFT neigiama. Be to, remiantis ginčijamo reglamento 2 lentele galima konstatuoti, kad tik 13 % sąnaudų sumažėjimo laikotarpiu po tyrimo buvo perkelta klientams, o tai įrodo, kad importas iš Indonezijos nedaro jokio spaudimo Sąjungos pardavimų kainoms. Iš duomenų, įtrauktų į ginčijamo reglamento 2 lentelę ir laikinojo reglamento 11 lentelę, analizės matyti, kad Sąjungos gamintojų pelno marža pakito nuo –1,8 % iki 0,4 %.

83      Iš pradžių reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktą reikalaujama įvertinti ne paties priverstinio kainų mažinimo poveikį Sąjungos kainoms (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, EU:T:2014:1076, nepaskelbtas Rink., 174 punktą), o bendrą subsidijuojamo importo poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje.

84      Bet kuriuo atveju Komisija, remdamasi laikinojo reglamento 325 konstatuojamosios dalies 11 lentelėje pateiktais duomenimis, to reglamento 328 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad dėl maždaug 10 % priverstinai sumažintų kainų buvo daromas didelis spaudimas dar jas mažinti, todėl Sąjungos pramonė negalėjo pasinaudoti tiriamuoju laikotarpiu sumažėjusiomis gamybos sąnaudomis, nes siekdama išvengti dar didesnio rinkos dalies praradimo ji turėjo visą šį sumažėjimą perkelti klientams.

85      Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į ginčijamo reglamento 325 konstatuojamosios dalies 2 lentelės ir laikinojo reglamento 325 konstatuojamosios dalies 11 lentelės duomenis:

Sąjungos pramonė (prieš tyrimo laikotarpį, per jį ir po jo)
	2015	2016	2017	Tiriamasis laikotarpis	2018 m. spalio mėn. – 2019 m. birželio mėn.
Vidutinė vieneto pardavimo kaina visoje Sąjungos rinkoje (EUR už toną)	715	765	832	794	790
Vieneto gamybos sąnaudos (EUR / t)	728	767	827	791	760

86      Iš šių duomenų matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu ir po jo Sąjungos pardavimo kaina buvo didesnė už gamybos sąnaudas. Tačiau negalima atmesti to, kad importas iš Indonezijos darė spaudimą kainoms. Iš šių duomenų taip pat matyti, kad nors gamybos sąnaudų sumažėjimas (–4,35 % nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio) leido išvengti nuotolių, palyginti su sąnaudomis, Sąjungos pramonės kainos sumažėjo dar labiau (–4,56 % nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio), ir tai patvirtina ginčijamo reglamento 399 konstatuojamojoje dalyje suformuluotą Komisijos išvadą, kad Sąjungos pramonė negalėjo tiriamuoju laikotarpiu pasinaudoti sumažėjusiomis sąnaudomis. Be to, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 85 punkte nurodytose lentelėse pateikti duomenys susiję su visais Sąjungos pardavimais, o ne tik su procentine jų dalimi, kaip teigia ieškovės.

87      Kadangi šie duomenys gali pagrįsti Komisijos išvadas, reikia konstatuoti, kad šiuo atveju Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 25 punkte nurodytą jurisprudenciją.

88      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį prieštaravimą, taigi, ir visą pirmąjį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ginčijamame reglamente analizuojant priežastinį ryšį buvo pažeista pagrindinio reglamento 8 straipsnio 5 dalis

89      Antrajame pagrinde ieškovės tvirtina, kad priežastinio ryšio tarp tariamai subsidijuojamo importo ir Sąjungos pramonei padarytos žalos analizę Komisija grindė klaidinga išvada dėl priverstinio kainų mažinimo. Taigi dėl pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, kurį nustatydama priverstinį kainų mažinimą padarė Komisija, yra pažeista to reglamento 8 straipsnio 5 dalis.

90      Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad antrasis pagrindas grindžiamas prielaida, jog bus pritarta pirmajam pagrindui, susijusiam su pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu, padarytu apskaičiuojant priverstinį kainų mažinimą. Kadangi visas šis pagrindas buvo atmestas, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji atsižvelgė į ginčijamame reglamente konstatuotą priverstinį kainų mažinimą, siekdama įvertinti jo poveikį Sąjungos pramonei.

91      Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida, kurią padarė Komisija, kai priėjo prie išvados, kad buvo subsidijuojama tiekiant NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį

92      Trečiąjį pagrindą sudaro trys dalys; Komisija, palaikoma EBB, jas ginčija.

 Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos valdžios institucijos pavedė arba nurodė NAA tiekėjams tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį

93      Pirmoje dalyje ieškovės tvirtina, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog Indonezijos valdžios institucijos pavedė arba nurodė NAA tiekėjams tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį, pirma, taikant eksporto apribojimus ir, antra, PTPN, kuri yra Indonezijos valdžios institucijoms 100 % priklausanti NAA gamintoja, skaidriai „nustatant kainas“.

94      Iš pradžių reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, jog subsidija laikoma egzistuojančia, jei tenkinamos jo 1 ir 2 punktuose išdėstytos sąlygos, t. y. egzistuoja kilmės arba eksporto valstybės valdžios institucijų „finansinis indėlis“ ir taip yra suteikta „nauda“.

95      Remiantis jurisprudencija, Sąjungos institucijų turima didelė diskrecija prekybos apsaugos priemonių srityje (žr. šio sprendimo 24 punktą) taip pat susijusi su finansinio indėlio, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, buvimo nustatymu (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 11 d. Sprendimo Novatex / Taryba, T‑556/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:537, 34 ir 35 punktus).

96      Remiantis pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčiu, „finansinis indėlis“ yra skirtas, jeigu valdžios institucijos „paveda arba nurodo privačiam subjektui atlikti vieną ar kelias i, ii ir iii punktuose nurodytų tipų funkcijas, kurios paprastai suteiktos Vyriausybei“, ir kurių „atlikimo tvarka realiai nesiskiria nuo tvarkos, kurios paprastai laikosi Vyriausybės“.

97      Sąvokos „pavesti“ ar „nurodyti“ pagrindiniame reglamente nėra apibrėžtos.

98      Pagal suformuotą jurisprudenciją sąvokų, kurių apibrėžties Sąjungos teisė nepateikia, reikšmė ir taikymo sritis turi būti nustatomos pagal jų įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, atsižvelgiant į jų vartojimo kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 19 punktą ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, 52 punktą).

99      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio tikslas yra apibrėžti sąvoką „subsidija“, kuri gali būti kompensuojama.

100    Konkrečiai kalbant, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto tikslas yra apibrėžti sąvoką „finansinis indėlis“ taip, kad į ją nepatektų valdžios institucijų priemonės, kurios nepriskiriamos prie kurios nors iš šioje nuostatoje nurodytos kategorijos. Būtent todėl pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose yra išvardytos konkrečios situacijos, kurios turi būti laikomos valdžios institucijų finansiniu indėliu, t. y. tiesioginis arba netiesioginis lėšų pervedimas, valstybės pajamų atsisakymas ir prekių tiekimas ar paslaugų teikimas arba prekių pirkimas, o pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antroje įtraukoje numatyta, kad tai, jog valdžios institucijos privačiam subjektui paveda arba nurodo atlikti vieną ar kelias i, ii ir iii papunkčiuose nurodytų tipų funkcijas, prilygsta šių valdžios institucijų suteiktam finansiniam indėliui, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 106 punktas).

101    Šiomis aplinkybėmis pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antra įtrauka iš esmės yra apsaugos nuo vengimo nuostata, kuria siekiama užtikrinti, kad trečiųjų šalių valdžios institucijos negalėtų apeiti subsidijavimo taisyklių, priimdamos priemones, kurios stricto sensu lyg ir nepatenka į šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i-iii papunkčių taikymo sritį, tačiau faktiškai turi lygiavertį poveikį (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 107 punktas). Be to, ir PPO apeliacinė institucija taip aiškina SKP sutarties 1.1 straipsnio a dalies 1 punkto iv papunktį, kurio turinys panašus į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio turinį (žr. 2005 m. birželio 27 d. priimtą PPO apeliacinės institucijos ataskaitą „JAV – Tyrimas dėl Korėjos kilmės dinaminių laisvosios kreipties atmintinių (DRAM) puslaidininkiams taikomo kompensacinio muito (WT/DS 296/AB/R, 113 punktas).

102    Bendrinėje kalboje žodis „pavesti“ paprastai reiškia „nurodyti funkciją, paskirti, deleguoti, pasiūlyti“. Būtent todėl jurisprudencijoje, siekiant užtikrinti visišką pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antros įtraukos veiksmingumą, ši sąvoka aiškinama kaip reiškianti „bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais privačiam subjektui tiesiogiai ar netiesiogiai patikima atsakomybė vykdyti viena iš funkcijų, nurodytų to reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose“ (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 108 punktas). Vadinasi, sąvoka „nurodyti“, kuri bendrinėje kalboje įprastai reiškia „priversti, liepti, duoti nurodymus, įpareigoti, įsakyti“, apima bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais jos privataus subjekto atžvilgiu tiesiogiai ar netiesiogiai naudojasi savo įgaliojimais tam, kad jis vykdytų vieną iš funkcijų, nurodytų pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose.

103    Be to, iš jungtuko „arba“, kuris žymi alternatyvą tarp „pavedimo“ ir „nurodymo“, aišku, kad šie du veiksmai gali būti atliekami tiek nepriklausomai vienas nuo kito, tiek kartu. Iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antros įtraukos, kurioje nėra apribotas „pavedimo“ arba „nurodymo“ pobūdis ar dalykas, ir iš šio sprendimo 102 punkte cituojamos jurisprudencijos, kurioje atsižvelgiama į „bet kokius valdžios institucijų veiksmus“, taip pat matyti, kad ši veikla nebūtinai turi būti atskiro veiksmo ar priemonės rezultatas, bet gali būti ir kelių priemonių bendro poveikio rezultatas.

104    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia išnagrinėti Komisijos išvadą, kad tokiomis priemonėmis, kaip eksporto mokestis ir rinkliava bei vidaus rinkoje taikomų NAA kainų faktinė kontrolė tarpininkaujant PTPN, Indonezijos valdžios institucijos siekė, kad NAA gamintojai Indonezijos rinkoje šį produktą tiektų už mažesnį nei tinkamas atlygį.

–       Dėl eksporto mokesčio ir rinkliavos

105    Pirmajame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog dėl eksporto mokesčio, kuris tiriamuoju laikotarpiu buvo lygus nuliui, ir eksporto rinkliavos, kurios taikymas buvo sustabdytas nuo 2018 m. gruodžio mėn., NAA gamintojams buvo „pavesta“ arba nurodyta tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį. Be to, šių priemonių tikslas nėra išlaikyti mažas NAA kainas siekiant remti biodyzelino pramonę. Toks rezultatas būtų tik antraeilis priemonių, kurių pagrindinis tikslas buvo užtikrinti kepimo aliejaus kainų stabilumą ir finansuoti Alyvpalmių plantacijų fondą, poveikis.

106    Iš laikinojo reglamento 113–117 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjamu atveju Indonezijos valdžios institucijos NAA taikė eksporto mokestį ir rinkliavą.

107    Remiantis laikinojo reglamento 87 ir 88 konstatuojamosiomis dalimis, eksporto mokestis buvo įvestas 1994 m., o 2016 m. jį sudarė progresiniai tarifai, taikomi NAA ir kitiems produktams, įskaitant biodyzeliną (jam taikomas tarifas visuomet buvo mažesnis už taikomą NAA). Indonezijos eksportuotojai mokėdavo mokestį, susietą su Indonezijos valdžios institucijų nustatyta NAA eksporto referencine kaina. Taigi, kai Indonezijos valdžios institucijų nustatyta eksporto referencinė kaina didėjo, didėjo ir eksporto mokestis. Kai referencinė kaina buvo mažesnė nei 750 JAV dolerių už toną, taikytinas eksporto mokesčio tarifas buvo 0 %. Tiriamuoju laikotarpiu NAA kaina nesiekė 750 JAV dolerių už toną ribos, todėl prievolės mokėti eksporto mokestį nebuvo.

108    Remiantis laikinojo reglamento 89 konstatuojamąja dalimi, 2015 m. Indonezijos valdžios institucijos taip pat nustatė eksporto rinkliavą NAA ir tolesnės gamybos grandies produktams. Tiriamuoju laikotarpiu NAA eksporto rinkliava buvo 50 JAV dolerių už toną, biodyzelino – 20 JAV dolerių už toną.

109    Siekdama nustatyti, ar laikinajame reglamente, kurio išvados patvirtintos ginčijamame reglamente (102–161 konstatuojamosiose dalyse), yra numatytas finansinis indėlis, Komisija atliko analizę, pagrįstą atitinkama PPO praktika.

110    Remdamasi šia analize laikinojo reglamento 111–157 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad Indonezijos valdžios institucijų veiksmais, susijusiais su NAA gamintojais, jiems buvo „pavesta“ arba „nurodyta“ tiekti savo produktus nacionaliniams vartotojams už mažesnį nei tinkamas atlygį tam, kad Indonezijoje būtų sukurta vidaus rinka, kurioje kainos būtų dirbtinai sumažintos. Toliau šio reglamento 160 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad visi NAA Indonezijos gamintojai turi būti laikomi privačiais subjektais, o to paties reglamento 162 ir 169 konstatuojamosiose dalyse – kad vidaus rinkoje šios įmonės tiekė NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį. Galiausiai to paties reglamento 170 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad Indonezijos kilmės NAA tiekimas Indonezijos biodyzelino pramonei yra funkcija, kurią paprastai vykdo valdžios institucijos. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad tokia funkcija apima valstybės, kuri turi suverenitetą savo gamtinių išteklių atžvilgiu, vyriausybės vykdomą šalies žaliavų tiekimo jos įmonėms reguliavimo sąlygų nustatymą.

111    Atlikusi aptariamą analizę Komisija nustatė, kad, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 134 konstatuojamosios dalies, eksporto mokesčiu ir rinkliava kartu su kitomis priemonėmis, kaip pabrėžta ginčijamo reglamento 103, 146 ir 157 konstatuojamosiose dalyse, Indonezijos valdžios institucijos siekė, kad NAA gamintojai Indonezijos rinkoje tiektų NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį. Iš tiesų šios valdžios institucijos sukūrė eksporto ribojimų sistemą, dėl kurios NAA eksportas tapo komerciniu požiūriu nepatrauklus.

112    Tai, kad Indonezijos valdžios institucijos sumanė ir nustatė tokią sistemą, įrodo įvairūs elementai, kuriuos Komisija paminėjo ginčijamame ir laikinajame reglamentuose ir kurių ieškovės neginčijo.

113    Laikinojo reglamento 116 konstatuojamojoje dalyje buvo pažymėta, kad Indonezijos valdžios institucijos eksporto mokesčių sistemą tiesiogiai susiejo su tarptautinėmis NAA kainomis, o ne su kitais duomenis (pavyzdžiui, gamybos apimtimi ar poveikiu aplinkai), siekdamos paveikti eksportuojančių gamintojų mokamas kainas. Iš šioje konstatuojamojoje dalyje pateiktos 1 lentelės matyti, kad Indonezijos valdžios institucijos sekė kainų pokyčius tarptautiniu lygmeniu ir atsižvelgdamos į šias kainas koregavo eksporto mokesčių dydį, todėl eksporto pelningumas sumažėjo.

114    Laikinojo reglamento 119 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad Indonezijos muitų ir netiesioginių mokesčių generalinis direktoratas 2015 m. viešai paaiškino, jog eksporto muitais buvo siekiama užtikrinti žaliavų prieinamumą ir skatinti tolesnės gamybos grandies alyvpalmių aliejaus pramonės, kurios neatsiejama dalis yra biodyzelino gamyba, augimą.

115    Kalbėdama apie eksporto rinkliavą Komisija laikinojo reglamento 117 konstatuojamojoje dalyje pabrėžė, kad jos nustatymas 2015 m. sutapo su laikotarpiu, kai kainos Indonezijoje buvo beveik identiškos pasaulinėms kainoms, todėl biodyzelino gamintojai galėjo pirkti NAA mažesnėmis kainomis nei įprastai. Be to, ginčijamo reglamento 114 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad iš šios eksporto rinkliavos buvo finansuojamas Alyvpalmių plantacijų fondas ir ja faktiškai buvo remiama tik biodyzelino pramonė teikiant subsidijas.

116    Ginčijamo reglamento 128 ir 129 konstatuojamosiose dalyse taip pat minimi du spaudos straipsniai, paskelbti pasibaigus tiriamajam laikotarpiui, kurie patvirtina dėl šio laikotarpio padarytas Komisijos išvadas. 2018 m. gruodžio 19 d. straipsnyje Indonezijos alyvpalmių aliejaus asociacijos Generalinis sekretorius prognozavo, kad, sumažinus eksporto rinkliavą iki nulio, NAA eksportas gali padidėti. 2018 m. gruodžio 6 d. straipsnyje nepriklausomas analitikas laikosi nuomonės, kad panaikinus eksporto rinkliavą padidės Indonezijos alyvpalmių aliejaus eksportuotojų konkurencingumas dėl sutaupytų lėšų, kurių didžiąją dalį, tikėtina, gaus Indonezijos ūkininkai dėl didesnių NAA kainų vidaus rinkoje.

117    Tuo remdamasi ginčijamo reglamento 118 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad „bendra Indonezijos [v]yriausybės nustatytų eksporto apribojimų sistema yra skirta biodyzelino pramonei remti dirbtinai išlaikant mažas NAA vidaus rinkos kainas“.

118    Šiuo aspektu, pirma, ieškovės, remdamosi PPO praktika, teigia, kad šie eksporto apribojimai nepatenka į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, nes jų tikslas buvo patenkinti vietinę kepimo aliejaus paklausą, užtikrinti kainų stabilumą (eksporto mokesčio atveju) ir finansuoti Alyvpalmių plantacijų fondą (eksporto rinkliavos atveju), o tai, kad jie galėjo turėti poveikį NAA kainoms, buvo tik šalutinis šio reguliavimo padarinys. Indonezijos valdžios institucijos atliko tik skatinamąjį vaidmenį, paprasčiausiai vykdydamos viešųjų išteklių rinkimo veiklą.

119    Kalbant apie ieškovių argumentą, kad Indonezijos valdžios institucijos ėmėsi paprasčiausių skatinimo veiksmų ir neatliko aktyvesnio vaidmens, reikia konstatuoti, kad nustatydamos eksporto apribojimus konkrečiomis aplinkybėmis, kai, pirma, eksporto mokestis buvo susietas su tarptautinėmis NAA kainomis ir didėdavo joms didėjant ir, antra, eksporto rinkliava buvo taikoma laikotarpiu, per kurį Indonezijos kainos buvo beveik identiškos pasaulinėms kainoms, šios institucijos suvaržė tų įmonių veiksmų laisvę, praktiškai apribodamos jų galimybę nuspręsti, kokioje rinkoje parduoti savo produktus (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 124 punktą).

120    Be to, negalima pritarti ieškovių argumentui, kad Indonezijos valdžios institucijos paprasčiausiai vykdė valstybinių išteklių rinkimo veiklą, nes poveikis, kurį ši veikla galėjo turėti NAA kainoms, yra tik šalutinis jos padarinys. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 111–116 punktų, aptariami eksporto apribojimai kartu su kitomis priemonėmis buvo nustatyti siekiant užtikrinti NAA tiekimą Indonezijos rinkoje mažesne nei tinkama kaina ir jie netgi buvo koreguojami atsižvelgiant į tarptautines kainas tam, kad būtų pasiektas šis rezultatas. Tai, kad šis tikslas nėra aiškiai paminėtas atitinkamuose teisės aktuose, nėra pakankamas pagrindas paneigti šią išvadą.

121    Galiausiai reikia atmesti argumentus, kuriuos ieškovės šiuo atžvilgiu grindžia PPO ginčų sprendimo tarybos praktika ir visų pirma 2001 m. rugpjūčio 23 d. priimta šios tarybos specialiosios grupės ataskaita „JAV – Priemonės, kuriomis eksporto apribojimai laikomi subsidijomis“ (WT/DS 194/R). Nepažeidžiant šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodytos jurisprudencijos, ta byla buvo susijusi su klausimu, ar JAV teisės aktai kompensacinių muitų srityje, kuriuose, pasak Kanados, prekės eksportą ribojanti valdžios institucijų reguliavimo veikla, kitaip tariant, eksporto ribojimo veikla, prilyginama „finansiniam indėliui“, kaip jis suprantamas pagal SKP sutarties 1.1 straipsnio a dalies 1 punktą, yra suderinami su ta sutartimi. Taigi šis ginčas nebuvo susijęs su konkrečiais eksporto apribojimais, kurie yra priemonių, kuriomis siekiama tokio paties tikslo, dalis ir kurie nagrinėjami atsižvelgiant į Indonezijos muitų ir netiesioginių mokesčių generalinio direktorato pareiškimus, susijusius su tikslu užtikrinti žaliavų prieinamumą ir skatinti tam tikros pramonės augimą, kaip nurodyta šio sprendimo 114 punkte (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 134 punktą).

122    Antra, ieškovės teigia, kad eksporto apribojimai neatėmė iš NAA tiekėjų galimybės racionaliai pasirinkti ir nepakenkė jų eksporto pajėgumui, nes buvo eksportuojama daugiau nei 70 % Indonezijos NAA.

123    Šiam argumentui negalima pritarti. Iš tiesų tai, kad 70 % Indonezijos NAA buvo eksportuojama, nereiškia, kad NAA gamintojai galėjo laisvai priimti racionalų sprendimą eksportuoti savo produktą ir gauti tinkamą atlygį. Atvirkščiai, kaip teisingai pažymi Komisija, NAA gamintojai pirmiausiai tenkindavo vidaus paklausą, kuri, remiantis ginčijamo reglamento 153 konstatuojamojoje dalyje nurodytais viešais šaltiniais, sudarė 30 % produkcijos, ir tik paskui eksportuodavo. Iš to matyti, kad šie gamintojai nesiekė eksportuoti didesnės savo produkcijos dalies ten, kur kainos buvo didesnės, nes galimą papildomą eksporto pelną ribojo Indonezijos valdžios institucijų nustatyti eksporto apribojimai.

124    Trečia, ieškovės tvirtina, kad eksporto mokesčiu, kuris tiriamuoju laikotarpiu buvo lygus nuliui, ir eksporto rinkliava, kurios rinkimas buvo sustabdytas nuo 2018 m. gruodžio mėn., negalėjo būti pavesta arba nurodyta NAA gamintojams tiekti savo produktus už mažesnį nei tinkamas atlygį.

125    Kaip pažymėta šio sprendimo 106 ir 113 punktuose, Indonezijos valdžios institucijos eksporto mokesčių sistemą tiesiogiai susiejo su tarptautinėmis NAA kainomis. Vadinasi, tai, kad eksporto mokestis tiriamuoju laikotarpiu buvo lygus nuliui, kaip pabrėžiama ginčijamo reglamento 113 konstatuojamojoje dalyje, lėmė ypatingos rinkos aplinkybės. Iš tikrųjų vien mažų tarptautinių kainų pakako, kad NAA gamintojai būtų paskatinti pirmiausia tenkinti vidaus paklausą. Kaip teisingai pažymi Komisija, jei Indonezijos valdžios institucijos būtų norėjusios neberinkti šio mokesčio, būtų jį panaikinusios.

126    Kiek tai susiję su eksporto rinkliava, neginčytina, kad ji buvo renkama tiriamuoju laikotarpiu ir sudarė 50 JAV dolerių už NAA toną ir 20 JAV dolerių už biodyzelino toną. Tai, kad, kaip teigia ieškovės, šios rinkliavos rinkimas buvo sustabdytas pasibaigus tiriamajam laikotarpiui, t. y. 2018 m. gruodžio mėn., neturi įtakos Komisijos ginčijamame reglamente padarytų išvadų dėl šio laikotarpio pagrįstumui.

127    Ketvirta, ieškovės teigia, kad Komisija taip pat pažeidė pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nes nustatė kompensacines priemones, nepaisant to, kad eksporto mokestis ir eksporto rinkliava buvo „panaikinti“ arba nebeteikė jokios naudos atitinkamiems eksportuotojams, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, tuo metu, kai buvo priimtos antisubsidijų priemonės.

128    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, jog jokios kompensacinės priemonės nenustatoma, jei įrodoma, kad subsidijos yra panaikintos arba nebeteikia naudos atitinkamiems eksportuotojams.

129    Iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad ieškovių argumentas grindžiamas klaidingu jo aiškinimu. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad, kaip teigia ieškovės, eksporto mokestis ir rinkliava buvo „panaikinti“, tai reiškia, kad neliko tik vienos iš priemonių, kurias Indonezijos valdžios institucijos turi tam, kad NAA būtų tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį, kartu su PTPN kainų nustatymu ir subsidijų NAA gamintojams suteikimu. Taigi šis išnykimas nereiškia, kad buvo panaikinta subsidija, nes ji pasireiškė ne tik NAA tiekimu už mažesnį nei tinkamas atlygį (ginčijamo reglamento 102–187 konstatuojamosios dalys), bet ir tiesioginiu lėšų pervedimu tarpininkaujant Alyvpalmių plantacijų fondui (ginčijamo reglamento 28–101 konstatuojamosios dalys) ir atleidimu nuo importo muitų už į laisvąsias zonas importuojamą techniką (ginčijamo reglamento 188–193 konstatuojamosios dalys). Taip pat negalima teigti, kad šios subsidijos nebeteikė naudos atitinkamiems eksportuotojams, nes ši nauda priklauso ne nuo eksporto muitų dydžio, o nuo jų atgrasomojo poveikio ir nuo to, kad NAA gamintojams įvairiomis priemonėmis, įskaitant eksporto apribojimus, buvo „pavesta“ arba nurodyta tiekti NAA už mažesnę nei tinkama kainą.

130    Taigi pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl PTPN vykdomos kainų kontrolės

131    Antrajame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktį ir padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai priėjo prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijos PTPN skaidriai „nustatant kainas“ atliko „pavedimą“ arba „nurodymą“ NAA tiekėjams.

132    Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš laikinojo reglamento 91–99 ir 126 konstatuojamųjų dalių ir ginčijamo reglamento 120 ir 123 konstatuojamųjų dalių, atsižvelgdama į tai, kad NAA tiekėjai ir PTPN nepakankamai bendradarbiavo, Komisija taikė pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalies nuostatas ir savo išvadas grindė turimais duomenimis.

133    Remiantis jurisprudencija, pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį institucijoms leidžiama naudotis turimais duomenimis, kad nebūtų pakenkta Sąjungos prekybos apsaugos priemonių veiksmingumui, kai atlikdamos tyrimą Sąjungos institucijos susiduria su atsisakymu arba nepakankamu bendradarbiavimu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Maxcom / City Cycle Industries, C‑248/15 P, C‑254/15 P ir C‑260/15 P, EU:C:2017:62, 67 punktą), tačiau jos neįpareigojamos remtis geriausiais turimais duomenimis (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 94 punktas). Iš to matyti, kad, remiantis šio sprendimo 24 punkte nurodyta jurisprudencija, Komisija turi didelę diskreciją prekybos apsaugos priemonių srityje ir tuomet, kai taiko pagrindinio reglamento 28 straipsnį.

134    Pirma, ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad ši padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog PTPN nustatydavo dirbtinai mažas savo NAA kainas. Jos tvirtina, kad PTPN nenustatydavo kainų, nes, pirma, šios kainos buvo nustatomos per kasdienius aukcionus ir, antra, vidaus rinkai būdinga didelė NAA pirkėjų perkamoji galia.

135    Šiuo klausimu iš laikinojo reglamento 128–131 konstatuojamųjų dalių matyti, kad PTPN yra visiškai valstybei priklausančių bendrovių grupė, kurią kontroliuoja Indonezijos valdžios institucijos ir kuri gamina įvairias žaliavas, įskaitant NAA.

136    Laikinojo reglamento 132 ir 133 konstatuojamosiose dalyse paaiškinta, ir šalys sutaria, kad PTPN organizuodavo kasdieninius aukcionus savo NAA parduoti. Prieš pradėdama kasdienį konkursą PTPN nustatydavo vienos dienos „orientacinę kainą“, tačiau neprivalėjo atmesti pasiūlymų, kurių kaina buvo mažesnė už šią „orientacinę kainą“.

137    Komisija rėmėsi tam tikrais turimais duomenimis, padarydama išvadą, kad PTPN nustatydavo dirbtinai mažas savo NAA kainas. Pirma, iš ginčijamo reglamento 151 konstatuojamosios dalies matyti, kad Indonezijos valdžios institucijos darė įtaką PTPN sprendimams dėl jos kainų politikos. Iš tiesų, kai siūloma NAA pirkimo kaina buvo mažesnė už nustatytą vienos dienos „orientacinę kainą“, PTPN valdyba, kurioje buvo atstovaujama tik Indonezijos valdžios institucijoms, galėjo nuspręsti priimti pasiūlymą ir tai nuolat darydavo. Antra, iš ginčijamo reglamento 125 konstatuojamosios dalies ir laikinojo reglamento 135 konstatuojamosios dalies matyti, kad turima informacija rodė, jog laikydamasi Indonezijos valdžios institucijų nurodymų pastaraisiais metais PTPN patyrė nuostolių. Trečia, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 122–124 konstatuojamųjų dalių, Komisija negalėjo gauti jokių įrodymų, patvirtinančių, kad „orientacinė kaina“ atspindėjo kokią nors rinkos kainą, nustatytą per konkurencinį konkursą. Priešingai, NAA vidaus rinkos kaina buvo mažesnė už nustatytąją pagal visus tarptautinius referencinius kriterijus.

138    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai remdamasi turimais duomenimis priėjo prie išvados, kad PTPN rinkoje neveikė kaip racionalus ūkio subjektas ir nustatydavo NAA kainą, kuri buvo mažesnė už nustatytąją pagal referencinius kriterijus.

139    Dėl ieškovių argumento, susijusio su rinkos disbalansu, reikia pažymėti, kad, žinoma, rinkoje egzistuoja toks NAA pirkėjams, t. y. didelėms įmonėms, turinčioms „derybinę pirkėjo galią“, palankus disbalansas. Komisija tai pripažino laikinojo reglamento 146 konstatuojamojoje dalyje. Vis dėlto ši aplinkybė negali paneigti išvados, kad tarpininkaujant PTPN Indonezijos valdžios institucijos galėjo įgyvendinti kainų nustatymo mechanizmą. Iš tiesų, kaip Komisija pažymėjo toje pačioje konstatuojamojoje dalyje, ir jai nebuvo prieštarauta, kitas NAA rinkos ypatumas, šį kartą susijęs su pasiūla, buvo tai, kad ji buvo suskaidyta tarp daugybės mažų bendrovių, įskaitant atskirus ūkininkus. Tokiomis aplinkybėmis, PTPN nustačius vienos dienos kainą, NAA tiekėjams, kurių kiekvienas užima nedidelę rinkos dalį, buvo labai sunku nustatyti didesnes pardavimo kainas didelę perkamąją galią turintiems pirkėjams. Todėl reikia atmesti ieškovių teiginius, kad dėl rinkos struktūros PTPN negalėjo nustatyti kainų. Atvirkščiai, atrodo, kad būtent ši rinkos struktūra buvo veiksnys, leidęs PTPN nustatyti NAA kainas.

140    Be to, reikia atmesti ieškovių teiginį, kad Komisija neįvykdė savo pareigos motyvuoti.

141    Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, motyvų nebuvimas ar jų nepakankamumas yra esminių procesinių reikalavimų pažeidimu grindžiamas pagrindas, savaime besiskiriantis nuo pagrindo, grindžiamo sprendimo motyvų netikslumu, kuris tikrinamas vertinant to sprendimo pagrįstumą (2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Qualcomm / Komisija, T‑48/04, EU:T:2009:212, 175 punktas ir 2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑351/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:616, 110 punktas). SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Eurocoton ir kt. / Taryba, C‑76/01 P, EU:C:2003:511, 88 punktą ir 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, EU:T:2014:1076, 129 punktą (nepaskelbtas Rink.).

142    Šiuo atveju šio sprendimo 135–139 punktuose nagrinėtose ginčijamo reglamento ir laikinojo reglamento konstatuojamosiose dalyse aiškiai išdėstyti motyvai, dėl kurių Komisija nusprendė, kad PTPN rinkoje neveikė kaip racionalus ūkio subjektas ir nustatydavo NAA kainą, kuri buvo mažesnė už nustatytąją pagal referencinius kriterijus. Šie paaiškinimai leido ieškovėms sužinoti priemonės, kurios buvo imtasi siekiant apginti jų teises, pagrindimą, o Sąjungos Teismui – atlikti jos kontrolę, kaip matyti iš šio sprendimo 134 ir paskesnių punktų.

143    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog visiškai skaidriai pranešdamos PTPN NAA kasdienes kainas Indonezijos valdžios institucijos „pavedė“ arba „nurodė“ kitiems NAA tiekėjams tiekti savo produktus vidaus rinkoje už mažesnį nei tinkamas atlygį. Nepriklausomų NAA tiekėjų kainas lemia šios bylos faktinės aplinkybės, rinkos struktūra ir jos dalyvių laisvė priimti sprendimus. NAA tiekėjų elgesys yra „tik nelaukta“ PTPN skaidrumo „pasekmė“.

144    Iš ginčijamo reglamento 160 konstatuojamosios dalies matyti, kad „pavedimo“ arba „nurodymo“ veiksmus šiuo atveju sudaro tai, kad nagrinėjamu atveju Indonezijos valdžios institucijos, tarpininkaujant PTPN, veikė kaip Indonezijos vidaus rinkos kainų nustatytojos ir kad šiomis kainų gairėmis vadovavosi visi nepriklausomi NAA tiekėjai. Visų pirma Komisija nustatė, ir ieškovės šių išvadų tinkamai neužginčijo, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 135–137 punktų, PTPN taikydavo dirbtinai mažas NAA kainas. Laikinojo reglamento 140 ir 141 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat pažymėjo, kad PTPN savo internetinėje platformoje konkurso dieną 15.30 val. visuomet skelbdavo kasdieninių konkursų rezultatus, nurodydama tikslią NAA vieneto kainą aukcione, ir kad kasdieninės derybos tarp kitų nei PTPN NAA tiekėjų ir NAA pirkėjų, kuriose pradinė kaina atitiko PTPN nustatytą dienos kainą, paprastai vykdavo po to, kai paaiškėdavo PTPN konkursų rezultatai. Kasdieninė NAA vidaus rinkos kaina tiksliai atspindėjo PTPN organizuojamų kasdienių aukcionų kainą, be to, eksportuojančių gamintojų NAA gamintojams, kurie nepriklausė valstybei, mokėta vieneto kaina tiriamuoju laikotarpiu visada buvo tokia pati kaip PTPN tos pačios dienos kaina arba už ją mažesnė. Galiausiai, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 138 konstatuojamosios dalies, šios aplinkybės susiklostė, kai Indonezijos valdžios institucijos priėmė priemones, ribojančias tiekėjų galimybes eksportuoti savo NAA.

145    Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėjo prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijos atliko pavedimą arba nurodymą NAA tiekėjams, PTPN skaidriai „nustatant kainas“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 101–103 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

146    Dėl šių priežasčių ieškovių argumentams negalima pritarti, todėl turi būti atmesta visa trečiojo pagrindo pirma dalis.

 Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija priėjo prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijos rėmė pajamas arba kainas

147    Komisija mano, kad trečiojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta, nes ieškovės ieškinyje nurodo „NAA tiekėjų“ pajamų arba kainų rėminą, o Komisijos išvados susijusios su biodyzelino gamintojams teikiama parama. Komisija taip pat tvirtina, kad dubliko stadijoje ieškovių pateikti patikslinimai šiuo klausimu yra nepriimtini, kaip tai suprantama pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį.

148    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pateikta pagrindų santrauka, o informacija turi būti aiški ir tiksli, kad atsakovei būtų sudaryta galimybė paruošti savo argumentus, o Sąjungos teismui – vykdyti jam pavestą kontrolę (2018 m. gegužės 3 d. Sprendimo Sigma Orionis / Komisija, T‑48/16, EU:T:2018:245, 54 punktas). Atsižvelgusi į atsiliepime į ieškinį ir triplike pateiktus argumentus Komisija akivaizdžiai galėjo suprasti ieškovių pateiktą ginčijamo reglamento kritiką. Be to, pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis grindžiama ši dalis, nuosekliai ir suprantamai atskleidžia pats ieškinio tekstas, nepaisant to, kad šios dalies pavadinime nurodyta, jog buvo remiamos „NAA tiekėjų“ pajamos arba kainos, ir to, kad buvo pateikta klaidinga nuoroda į laikinojo reglamento 172 konstatuojamąją dalį, kuri iš tikrųjų yra susijusi su finansinio įnašo buvimu pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktį (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 3 d. Sprendimo Transtec / Komisija, T‑616/15, EU:T:2018:399, 46 punktą). Taigi ieškinys atitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto reikalavimus.

149    Be to, Procedūros reglamento 84 straipsnyje nustatyta, kad vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Remiantis jurisprudencija, pagrindas, kuriuo išplečiamas anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Analogiškai turi būti vertinamas ir prieštaravimas, pateiktas ieškinio pagrindui pagrįsti (2013 m. kovo 19 d. Sprendimo In’t Veld / Komisija, T‑301/10, EU:T:2013:135, 97 punktas).

150    Trečiojo pagrindo antra dalis, susijusi su Komisijos išvadomis dėl pajamų arba kainų rėmimo, jau buvo nurodyta ieškinyje, kuriuo pradėta byla. Patikslinimai, kuriuos dublike pateikė ieškovės, atsakydamos į atsiliepime į ieškinį pateiktus teiginius, tik išplečia šią dalį, todėl ją reikia laikyti priimtina.

151    Ieškovės tvirtina, kad Komisija pernelyg plačiai aiškino sąvoką „pajamų ar kainų palaikymas“, kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą, ir taip nesilaikė PPO praktikos. Ši sąvoka apima tik tiesioginį viešosios valdžios institucijų įsikišimą į rinką siekiant nustatyti tam tikrą produkto kainą. Ji neapima veiksmų, turinčių tik netiesioginį poveikį rinkai, kaip antai šiuo atveju eksporto apribojimų ir kainų pranešimo PTPN. Kitomis priemonėmis, į kurias atsižvelgė Komisija, pajamos arba kainos taip pat nebuvo remiamos.

152    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad šioje dalyje ieškovės ginčija ne tai, kad egzistuoja Indonezijos valdžios institucijų priimtos priemonės, Komisijos nurodytos laikinojo reglamento 188–190 konstatuojamosiose dalyse, kurių išvados patvirtintos ginčijamo reglamento 169 konstatuojamojoje dalyje, o jų kvalifikavimą kaip „pajamų ar kainų palaikymą“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

153    Kadangi šis žodžių junginys pagrindiniame reglamente neapibrėžtas, remiantis šio sprendimo 98 punkte nurodyta jurisprudencija, jį reikia aiškinti remiantis jo įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jis vartojamas, ir teisės akto, kuriame jis įtvirtintas, tikslus.

154    Pagrindinio reglamento 3 straipsnio tikslas yra apibrėžti sąvoką „subsidija“, kuri pateisina kompensacinių muitų nustatymą. Konkrečiau kalbant, minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad subsidija laikoma egzistuojančia, jei yra „finansinis indėlis“, „arba“ b punkte – jei yra „bet kokios formos pajamų ar kainų palaikymas, kaip apibrėžta GATT 1994 XVI straipsnyje“. Tuo remiantis darytina išvada, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto tikslas yra numatyti alternatyvą a punkte nurodytai subsidijai, kaip aiškiai matyti iš jungtuko „arba“, kuris vartojamas siekiant išplėsti šios nuostatos taikymo sritį.

155    Ši nuostata taikoma nustatant subsidijos buvimą ir joje pateikta aiški nuoroda, kad ją aiškinant reikia remtis GATT XVI straipsniu, taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas nori apriboti savo veiksmų laisvę taikant GATT ir PPO taisykles (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 40 ir 41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Šiame straipsnyje kalbama apie „subsidijas, įskaitant bet kokio pobūdžio paramą kainoms ar pajamoms, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai didina prekės eksportą arba mažina prekės importą į (iš) jos teritoriją (-os)“. Iš to matyti, kad „parama kainoms ar pajamoms“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra subsidijos forma ir kad šioje nuostatoje daugiausia dėmesio skiriama šios subsidijos poveikiui eksportui ir importui.

156    Bendrinėje kalboje žodis „parama“ įprastai reiškia „pagalbą“, „rėmimą“, „apsaugą“, „saugumą“ ar „palengvinimą“, o veiksmažodis „remti“ reiškia „palaikyti, paremti“ arba „padėti, padrąsinti, pagelbėti“. Iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir GATT XVI straipsnio formuluotės matyti, kad šie veiksmai gali būti „bet kokios formos“ arba „bet kokio pobūdžio“, t. y. formuluotė, pagal kurią „išvaizda“, „vaizdas“, „konfigūracija“ arba „veikimo būdas ar metodas“ gali būti įvairūs. Taigi sąvoka „parama pajamoms ar kainoms“ turi būti aiškinama kaip apimanti bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama išlaikyti pajamų ar kainų stabilumą arba jas padidinti. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte pateikta nuoroda į GATT XVI straipsnį taip pat reiškia, kad reikia atsižvelgti į šių veiksmų poveikį eksportui ir importui.

157    Nagrinėjamu atveju nustatydama pajamų arba kainų rėmimo faktą Komisija laikinajame reglamente, kurio išvados patvirtintos ginčijamo reglamento 169 konstatuojamojoje dalyje, padarė išvadą, kad, taikant įvairias priemones, t. y. NAA eksporto apribojimų sistemą, dirbtinai mažų NAA vidaus rinkos kainų de facto nustatymą ir tiesiogines subsidijas NAA gamintojams, siekiant paskatinti juos laikytis valdžios institucijų nustatytų tikslų, jas vertinant platesniame biodyzelino pramonės plėtros skatinimo kontekste, įskaitant privalomus maišymo reikalavimus ir Alyvpalmių plantacijų fondo įsteigimą biodyzelino gamintojų naudai, Indonezijos valdžios institucijos ketino kištis į rinką tam, kad užtikrintų tam tikrą rezultatą, t. y. kad biodyzelino gamintojams būtų taikomos dirbtinai mažos tiekiamo NAA, t. y. žaliavos, kuri sudaro apie 90 % jų gamybos sąnaudų, kainos.

158    Laikinojo reglamento 191 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad šie Indonezijos valdžios institucijų veiksmai didino biodyzelino gamintojų gaunamas pajamas, nes leido jiems gauti pagrindinę žaliavą ir pagrindinį sąnaudų elementą už mažesnę nei pasaulinės rinkos kainą, o tai savo ruožtu dirbtinai lėmė didesnį pelną, daugiausia iš eksporto į trečiąsias rinkas. Komisija taip pat konstatavo didelį biodyzelino eksporto padidėjimą 2018 m., kaip matyti iš laikinojo reglamento 192 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 2 lentelės. Visa ši analizė buvo patvirtinta ginčijamame reglamente (žr. ginčijamo reglamento 169 konstatuojamąją dalį).

159    Iš šių aplinkybių ir iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 154–156 punktuose, matyti, kad Komisija nepažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėjo prie išvados, kad Indonezijos valdžios institucijų įgyvendintos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip parama biodyzelino gamintojų pajamoms ar kainoms.

160    Vadovaujantis šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodyta jurisprudencija, šios išvados negali paneigti argumentai, nurodyti 2012 m. birželio 15 d. priimtoje OPP specialiosios grupės ataskaitoje „Kinija – Kompensaciniai ir antidempingo muitai JAV kilmės orientuoto grūdėtumo plokštiems valcavimo produktams iš elektrotechninio plieno“ (WT / DS 414/R), kuriais remiasi ieškovės. Toje byloje specialioji grupė nusprendė, kad SKP sutarties 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto 2 papunkčio frazė „bet kokios formos <…> kainų palaikymas“ nėra pakankamai plati, kad apimtų savanoriškus apribojimo susitarimus, kuriais ribojamas plieno importas į JAV ir kurie gali turėti atsitiktinį šalutinį poveikį kainoms. Todėl šis ginčas nebuvo susijęs su priemonėmis, kurių tikslas ir pobūdis sutampa su ginčijamo reglamento tikslu ir pobūdžiu, be kita ko, su konkrečiais eksporto apribojimais ir kainų de facto nustatymu, tarpininkaujant įmonei, kuri 100 % priklauso Indonezijos valdžios institucijoms.

161    Taigi trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio d punkto pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija priėjo prie išvados, kad Indonezijos gamintojams buvo suteikta nauda

162    Nurodydamos trečiojo pagrindo trečią dalį ieškovės tvirtina, kad nustatydama naudos buvimą ir taikydama klaidingas referencines kainas minėtai naudai apskaičiuoti Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio d punktą.

163    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnyje numatyta, jog subsidija laikoma egzistuojančia, jei valdžios institucijos suteikia „finansinį indėlį“ arba yra „pajamų ar kainų palaikymas“ ir jei taip suteikiama „nauda“. To reglamento 6 ir 7 straipsniuose yra nurodyta suteiktos „naudos“ apskaičiavimo tvarka. Kiek tai susiję su finansiniu indėliu arba pajamų ar kainų rėmimu valdžios institucijoms tiekiant prekes, pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte iš esmės numatyta, kad šis tiekimas suteikia naudą, jeigu jis vykdomas už mažesnį nei tinkamas atlygį (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 195 ir 196 punktus).

164    Minėto reglamento 6 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės, pagal kurias, atsižvelgiant į atitinkamos priemonės rūšį, nustatoma, ar ji gali būti laikoma „suteikiančia gavėjui naudos“. Remiantis šiomis taisyklėmis, nauda egzistuoja tuo atveju, jeigu gavėjas gavo finansinį indėlį palankesnėmis sąlygomis, palyginti su tomis, kuriomis jį būtų gavęs rinkoje. Konkrečiai kalbant apie prekių tiekimą, pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte numatyta, kad nauda egzistuoja tik tuo atveju, jeigu jos „suteiktos už mažesnį nei pakankamą atlygį“, o „atlygio pakankamumas nustatomas atsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje aptariama prekė ar paslauga suteikta, nupirkta, vyraujančias rinkos sąlygas, įskaitant kainą, kokybę, galimybes gauti, paklausą, transportavimą ir kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas“. Iš šių formuluočių matyti, kad apibrėžiant „naudą“ reikia atlikti palyginimą, o kadangi šiuo palyginimu siekiama įvertinti mokamos kainos tinkamumą, palyginti su įprastomis rinkos sąlygomis, paprastai tiekimo šalyje, jį atliekant reikia atsižvelgti į visas sąnaudas, kurių gavėjas patiria gaudamas valdžios institucijų tiekiamą prekę. Todėl iš šios nuostatos matyti, kad metodas, kurį Komisija naudoja naudai apskaičiuoti, turi kiek įmanoma atspindėti gavėjui faktiškai suteiktą naudą (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 208–210 punktus).

165    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo reglamento 170 ir 171 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nustatė naudos buvimą, o atlikdama palyginimą kaip referencinę kainą naudojo NAA FOB (angl. free on board) kainas, kurios taikomos eksportui iš Indonezijos į kitas pasaulio šalis ir kurios nurodytos Indonezijos eksporto statistikoje, ir kad gavėjui suteiktą naudą ji apskaičiavo kaip šių NAA referencinių kainų, apskaičiuotų kiekvieną tiriamojo laikotarpio mėnesį, ir kainų, mokėtų už vidaus rinkoje nupirktą NAA, skirtumų sumą. Konkrečiau kalbant, kaip matyti iš laikinojo reglamento 199–201 konstatuojamųjų dalių, Komisija apskaičiavo tiriamojo laikotarpio vidutines pasaulines eksporto iš Indonezijos FOB mėnesio kainas, paskui šias kainas palygino su NAA vidaus kainomis, kurias mokėjo Indonezijos biodyzelino gamintojai. Komisija padarė išvadą, kad bendra skirtumo suma rodo Indonezijos biodyzelino gamintojų, pirkusių NAA Indonezijos vidaus rinkoje, „sutaupytas lėšas“, palyginti su kainomis, kurias jie būtų mokėję nesant Indonezijos rinkos iškraipymų, ir kad ši suma reiškia šiems gamintojams tiriamuoju laikotarpiu Indonezijos valdžios institucijų suteiktą naudą.

166    Remiantis šiais motyvais darytina išvada, kad, pirma, ieškovių argumentas, jog Komisija klaidingai naudojo tarptautines kainas kaip referencines kainas, yra grindžiamas klaidingu laikinojo reglamento ir ginčijamo reglamento aiškinimu ir turi būti atmestas. Iš tikrųjų iš laikinojo reglamento 198 konstatuojamosios dalies ir ginčijamo reglamento 182 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad Komisija rėmėsi ne tarptautinėmis kainomis, o eksporto iš Indonezijos į kitas pasaulio šalis FAB kainomis.

167    Antra, ieškovių argumentai, kuriais siekiama paneigti Komisijos išvadą, kad NAA kainos Indonezijos rinkoje buvo iškreiptos įsikišus Indonezijos valdžios institucijoms, jau buvo atmesti nagrinėjant šio ieškinio pagrindo pirmą dalį. Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad, siekiant apskaičiuoti naudą, gavėjui suteiktą dėl prekių tiekimo už mažesnį nei tinkamas atlygį, reikėjo nustatyti tinkamą referencinę kainą.

168    Trečia, iš laikinojo reglamento 198 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija priėjo prie išvados, jog NAA eksporto iš Indonezijos į kitas pasaulio šalis FOB kainos yra tinkamas referencinis dydis, nes jos buvo nustatomos laikantis laisvos konkurencijos principų, atspindėjo Indonezijos rinkoje vyraujančias sąlygas, nebuvo iškraipytos įsikišus valdžios institucijoms, todėl geriausiai rodė tai, kokia būtų Indonezijos vidaus rinkos kaina, jei nebūtų iškraipymo, kurį lėmė Indonezijos valdžios institucijų įsikišimas. Prieštaraudamos šiai analizei ieškovės tvirtina, kad net darant prielaidą, jog NAA kainos Indonezijos vidaus rinkoje yra iškreiptos, FAB eksporto kaina nėra tinkama referencinė kaina, nes ji pati yra iškraipyta dėl eksporto apribojimų. Ieškovės šį argumentą patvirtino per posėdį pabrėždamos, kad kaina, į kurią įtraukta 50 JAV dolerių už toną eksporto rinkliava, kuri iš esmės mokama tik už eksportuojamą produktą, negali būti naudojama kaip referencinis dydis neiškreiptai kainai vidaus rinkoje nustatyti. Atsiliepime į ieškinį pati Komisija pripažino, kad skirtumas tarp NAA vidaus kainų ir NAA eksporto kainų daugiau ar mažiau atitiko eksporto rinkliavos dydį.

169    Šį argumentą reikia atmesti. Visų pirma tai, kad į NAA eksporto iš Indonezijos FOB kainą yra įtrauktas eksporto rinkliavos poveikis, kaip Komisija pažymi ginčijamo reglamento 173 ir 181 konstatuojamosiose dalyse, nebūtinai reiškia, kad ši kaina yra iškraipyta. Atvirkščiai, atsižvelgiant į tai, kad NAA vidaus rinkos kaina buvo mažesnė už tinkamą dėl įvairių priemonių, įskaitant eksporto mokestį ir rinkliavą bei PTPN atliekamą kainų nustatymą, NAA eksporto kaina, sumokėjus eksporto rinkliavą, kaip teisingai pabrėžia Komisija, atitiko kainą, kurią pardavėjai siūlė eksportui ir kurią pirkėjai buvo pasirengę mokėti tarptautinėje rinkoje.

170    Toliau ginčijamo reglamento 173 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad ieškovių argumentų atspirties taškas yra prielaida, jog ne NAA vidaus kainos buvo dirbtinai sumažintos, bet eksporto kainos buvo per didelės dėl eksporto rinkliavos. Neginčytina, kad ieškovių argumentas grindžiamas kainų vidaus rinkoje ir eksporto FAB kainos palyginimu. Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, įrodė, kad biodyzelino gamintojui NAA buvo parduodamas dirbtinai sumažinta kaina dėl Indonezijos valdžios institucijų taikomų priemonių paketo, o eksporto rinkliava buvo tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Iš to matyti, kad ieškovių argumentas grindžiamas klaidinga prielaida.

171    Galiausiai, nors eksporto rinkliava yra viena iš priemonių, kuriomis NAA tiekėjai skatinami vidaus rinkoje parduoti už mažesnę nei tinkamas kainą, Indonezijos eksporto FOB kaina dėl jos netampa netinkama kaip referencinė kaina naudai apskaičiuoti.

172    Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad ši kaina, remiantis pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkte nustatyta taisykle ir šio sprendimo 164 punkte nurodyta jurisprudencija, leido kiek įmanoma atspindėti gavėjui faktiškai suteiktą naudą.

173    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečią dalį, taigi, ir visą trečiąjį pagrindą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad konstatuodama subsidijavimo tiesioginio lėšų pervedimo forma buvimą Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį ir 2 dalį

174    Ketvirtąjį pagrindą sudaro dvi dalys; Komisija, palaikoma EBB, jas ginčija.

 Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimus kvalifikavo kaip subsidijas

175    Pirmoje dalyje ieškovės teigia, kad Alyvpalmių plantacijų fondo atlikti mokėjimai yra ne tiesioginis lėšų pervedimas subsidijos forma, o mokėjimas už biodyzelino įsigijimą.

176    Reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatyta, jog „kilmės arba eksportuojančios valstybės Vyriausybė skyrė finansinį indėlį“, jeigu „Vyriausybės veikla apima tiesioginį lėšų (pvz., dotacijų, paskolų, turto įliejimo) pervedimą“.

177    Pagrindinio reglamento 3 straipsnio tikslas yra apibrėžti, pirma, sąvoką „subsidija“, kuri pateisina kompensacinio muito nustatymą, ir, antra, sąvoką „finansinis indėlis“ taip, kad į jas nepatektų valdžios institucijų priemonės, nepriskirtinos prie vienos iš šioje nuostatoje išvardytų kategorijų (žr. šio sprendimo 99 ir 100 punktus).

178    Iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio ir, be kita ko, formuluotės „vyriausybės veikla“ matyti, kad tiesioginį lėšų pervedimą turi būti galima priskirti valdžios institucijoms. Vis dėlto šioje nuostatoje nėra jokio patikslinimo dėl pervedamų lėšų kilmės. Taigi pagal šio straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį sąvoka „finansinis indėlis“ apima „vyriausybės [valdžios institucijų] veiklą“, kurią vykdant lėšos pervedamos tiesiogiai, tačiau nėra nustatyti reikalavimai dėl šių lėšų kilmės. Tai, kad lėšų kilmė neturi įtakos valdžios institucijų veiklos kvalifikavimui kaip „valdžios institucijų finansinio indėlio“, aiškiai matyti iš 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antroje įtraukoje numatyto atvejo, kai valdžios institucijos privačiam subjektui paveda arba nurodo vykdyti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, tiesiogiai pervesti lėšas, nepatikslinant, kokia turi būti naudojamų lėšų kilmė. Remiantis šiomis nuostatomis darytina išvada, kad sąvoka „valdžios institucijų finansinis indėlis“ apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti. Be to, vertinant, ar tiesioginis lėšų pervedimas gali pateisinti kompensacinio muito nustatymą, reikia atsižvelgti į tai, kad įmonė, kuriai atliekamas toks pervedimas, negauna atlygio ar lygiaverčio mokėjimo.

179    Šiuo atveju iš ginčijamo reglamento 30–33 konstatuojamųjų dalių matyti ir neginčijama, kad Alyvpalmių plantacijų fondas yra viešoji įstaiga. Ši įstaiga yra naudojama remti biodyzelino pirkimui, kurį vykdo valstybės institucijų paskirti subjektai; ji pavedė Fondo valdymo agentūrai (toliau – Valdymo agentūra) rinkti alyvpalmių aliejaus produktų eksporto rinkliavą, iš kurios tas fondas finansuojamas (laikinojo reglamento 41–43 konstatuojamosios dalys).

180    Pagal laikinojo reglamento 45–50 konstatuojamąsias dalis (taip pat ginčijamo reglamento 37 konstatuojamąją dalį) procedūra, kurią Komisija kvalifikavo kaip „tiesioginį lėšų pervedimą“, buvo tokia:

„45) tiksliau [sakant], Prezidento reglamento Nr. 26/2016 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato] generalinis direktorius paskiria bendrovę Petrofuel Entity biodyzelino pirkimo procedūroms vykdyti, kaip nurodyta 4 straipsnyje, naudojantis <…> Valdymo agentūros skiriamu finansavimu ir laikantis <…> Valdymo agentūros iniciatyvinio komiteto politikos“, o toliau 9 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad, „[r]emdamasis 7 dalyje nurodytu ministro patvirtinimu, [Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato] generalinis direktorius ministro vardu: a. paskiria biodyzelino gamintojus, kurie dalyvaus biodyzelino pirkimo procedūrose; b. biodyzelino kiekį paskirsto kiekvienam biodyzelino gamintojui“. <…>

46) biodyzelino gamintojai, kurie nusprendžia dalyvauti pirkimo procedūroje ir kuriems pagal tą reglamentą nustatoma kvota, privalo kiekvieną mėnesį parduoti tą biodyzelino kiekį bendrovei Petrofuel Entity. Kol kas Indonezijos vyriausybė bendrovės Petrofuel Entity funkcijas vykdyti pavedė šioms bendrovėms:

a) „valstybinei naftos ir dujų bendrovei PT Pertamina (toliau – Pertamina); ir

b) privačiai naftos ir dujų bendrovei PT AKR Corporindo Tbk (toliau – AKR).

47) [Alyvpalmių plantacijų fondas] yra numatęs taikyti specialų mokėjimo mechanizmą, pagal kurį Pertamina (ir už nedidelį kiekį AKR) moka biodyzelino gamintojams dyzelino referencinę kainą (ne biodyzelino faktinę kainą, kuri per [tiriamąjį laikotarpį] būtų buvusi didesnė), o dyzelino ir biodyzelino referencinės kainos skirtumą biodyzelino gamintojams sumoka Valdymo agentūra iš [Alyvpalmių plantacijų fondo].

48) <…> dyzelino ir biodyzelino referencinę kainą Energetikos ir mineralinių išteklių ministras nustato tokia tvarka:

a) dyzelino referencinė kaina nustatoma pagal „Platts Singapore“ skelbiamas naftos kainas <…> ir dyzelino gamybos Indonezijoje sąnaudas;

b) <…> biodyzelino referencinė kaina nustatoma pagal NAA vidaus rinkos kainą, prie jos pridėjus apdorojimo išlaidas <…>

49) tiksliau [sakant], kiekvienas biodyzelino gamintojas, įskaitant visus eksportuojančius gamintojus, išrašo sąskaitas bendrovei Pertamina (arba tam tikrais atvejais bendrovei AKR) už biodyzelino kiekį, kurį pirkėjas privalo panaudoti vykdydamas degalų maišymo įpareigojimą, [pagal kurį įvairių sričių, pavyzdžiui, viešojo transporto, veiklos vykdytojai turi pareigą kaip degalus naudoti mineralinio dyzelino ir biodyzelino mišinį, kurio bent 20 % sudarytų biodyzelinas], o Pertamina (arba AKR) sumoka gamintojui to laikotarpio dyzelino referencinę kainą. <…>

50) tam, kad biodyzelino gamintojui būtų padengtas bendrovių Pertamina ir AKR mokamos kainos (nustatomos pagal dyzelino referencinę kainą) ir biodyzelino referencinės kainos skirtumas, jis už tą patį biodyzelino kiekį siunčia papildomą sąskaitą faktūrą Valdymo agentūrai, prie jos pridėdamas nurodytus dokumentus. Valdymo agentūra, gavusi sąskaitą faktūrą ir patikrinusi jos rekvizitus, sumoka atitinkamam biodyzelino gamintojui dyzelino referencinės kainos (kurią moka bendrovė Pertamina arba tam tikrais atvejais bendrovė AKR) ir tam laikotarpiui nustatytos biodyzelino referencinės kainos skirtumą.“

181    Pirma, ieškovės teigia, kad Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimus Komisija klaidingai kvalifikavo kaip tiesioginį lėšų pervedimą subsidijos forma, o ne kaip mokėjimus už įmonei PT Pertamina (toliau – Pertamina) parduotą biodyzeliną, nes atsižvelgiant į tai, kad Pertamina taip pat yra viešoji įstaiga, ji priklausė Indonezijos valstybei ir bet kuriuo atveju kartu su Valdymo agentūra sudarė vieną ekonominį vienetą.

182    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad iš laikinojo reglamento 46 konstatuojamosios dalies matyti, jog Pertamina priklauso Indonezijos valstybei. Vis dėlto, nepaisant to, kad Pertamina ir Valdymo agentūra priklauso Indonezijos valstybei, ieškovės nenurodo jokių faktinių ar teisinių aplinkybių, pagrindžiančių teiginį, kad, remiantis jų nurodyta jurisprudencija (2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 52–55 punktai), šios įstaigos veikia grupėje, kurią sudaro teisiškai atskiros bendrovės ir kuri organizuoja visą veiklą, kitais atvejais teisiniu požiūriu vykdomą vieno subjekto. Priešingai, neginčytina, kad valstybei nepriklausanti privati įmonė PT AKR Corporindo Tbk (toliau – AKR) vykdo tokias pačias funkcijas kaip ir Pertamina.

183    Antra, net darant prielaidą, kad, priešingai, nei Komisija konstatavo ginčijamo reglamento 48 ir 49 konstatuojamosiose dalyse, Pertamina yra viešoji įstaiga, ji yra atskiras nuo Alyvpalmių plantacijų fondo ir Valdymo agentūros subjektas ir nėra jokių įrodymų, kad Pertamina kartu su Valdymo agentūra ir Indonezijos valdžios institucijomis veikė kaip vienas ir tas pats biodyzelino pirkėjas, kelioms viešosioms įstaigoms vykdant „bendrus veiksmus“, kaip tvirtina ieškovės. Iš tiesų, kaip teisingai pabrėžia Komisija, Pertamina buvo ne agentūra, kuriai valdžios institucijos pavedė vykdyti tik tam tikras funkcijas, o naftos ir dujų bendrovė, kuri vykdė tas pačias funkcijas kaip ir AKR, privati naftos ir dujų bendrovė, kaip matyti iš laikinojo reglamento 46 konstatuojamosios dalies ir ginčijamo reglamento 55 konstatuojamosios dalies, ir ieškovės to neginčijo. Per posėdį suformuluotas ieškovių argumentas, kad iš Komisijos pateiktos bylos medžiagos matyti, jog Indonezijos vyriausybė pavedė Pertamina ir AKR tiekti biodyzeliną, negali pakeisti šios išvados.

184    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad net jei ieškovių teiginiai, jog Pertamina yra viešoji įstaiga, būtų teisingi, tokia Komisijos klaida pateisintų ginčijamo reglamento panaikinimą tik jeigu ji galėtų kelti abejonių dėl jo teisėtumo ir visa Komisijos analizė, susijusi su subsidijos egzistavimu, taptų negaliojanti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, T‑192/08, EU:T:2011:619, 119 punktą), o nagrinėjamu atveju taip nėra.

185    Antra, ieškovės pateikia grupę argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad, nors Bendrasis Teismas mano, jog Pertamina nėra viešoji įstaiga ir nesudaro vieno ekonominio vieneto su Indonezijos valdžios institucijomis, reikia manyti, kad Indonezijos valdžios institucijos jai „pavedė“ arba „nurodė“ pirkti biodyzeliną, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktį.

186    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad Komisija „tiesioginiu lėšų pervedimu“ laikė ne tai, kad už įsigytą biodyzeliną Pertamina mokėjo dyzelino referencinę kainą, ar tai, kad biodyzelino gamintojai pardavinėjo biodyzeliną, o tai, kad Valdymo agentūra, kuri yra viešoji įstaiga, atitinkamam biodyzelino gamintojui mokėjo tam tikram laikotarpiui nustatytos dyzelino referencinės kainos ir biodyzelino referencinės kainos skirtumą. Taigi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktis, susijęs su privačių subjektų elgesiu (žr. šio sprendimo 96 punktą), netaikytinas.

187    Trečia, ieškovės teigia, kad jas ir Alyvpalmių plantacijų fondą siejo sutartiniai santykiai, kurie reiškia, kad pastarojo mokėjimas priklausė nuo biodyzelino tiekimo Pertamina. Tai yra pirkimas, kurį vykdant nebūtina, kad už prekes mokantis subjektas jas ir įgytų.

188    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad ginčijamo reglamento 38 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, jog „[Alyvpalmių plantacijų fondo] mokėjimų biodyzelino gamintojams negalima laikyti mokėjimais pagal Indonezijos [v]yriausybės ir biodyzelino gamintojų pirkimo-pardavimo sutartį ir kad tai veikiau yra tiesioginis lėšų pervedimas“.

189    Iš šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių, kurios nurodytos laikinojo reglamento 45–50 konstatuojamosiose dalyse ir ginčijamo reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 180 punktą) ir kurių ieškovės neginčija, matyti, kad Prezidento reglamentu Nr. 26/2016 sukurtoje sistemoje Valdymo agentūra nesikišdavo į biodyzelino gamintojų ir Pertamina bei AKR sandorius. Iš tiesų būtent Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato generalinis direktorius, pirma, skirdavo subjektus biodyzelino pirkimo procedūroms vykdyti (laikantis politikos, kurią apibrėžia Valdymo agentūros iniciatyvinis komitetas) ir, antra, ministro vardu skirdavo biodyzelino gamintojus, kurie dalyvaus biodyzelino viešo pirkimo procedūrose, taip pat kiekvienam gamintojui nustatydavo biodyzelino kiekį. Tiek dyzelino, tiek biodyzelino referencinę kainą nustatydavo energetikos ir mineralinių išteklių ministras. Be to, kiekvienas gamintojas išrašydavo Pertamina ar AKR sąskaitas faktūras už biodyzelino kiekį, kurį šios įmonės turėjo naudoti, vykdydamos maišymo pareigą, o jos gamintojui mokėjo referencinę dyzelino kainą. Tik užbaigus šį sandorį, biodyzelino gamintojai išsiųsdavo Valdymo agentūrai papildomą sąskaitą faktūrą už tą patį biodyzelino kiekį, kad jiems būtų sumokėtas dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumas, prie kurios pridėdavo Naujos atsinaujinančiosios energijos ir energijos saugojimo generalinio direktorato sprendimo, kuriame patvirtinta, kad jiems buvo leista dalyvauti biodyzelino viešajame pirkime ir kuriame nurodytos atitinkamai skirtos biodyzelino kvotos, kopiją, su Pertamina arba AKR sudarytos biodyzelino pirkimo sutarties kopiją, Pertamina arba AKR ir atitinkamo biodyzelino gamintojo pasirašytą sertifikatą su Indonezijos valdžios institucijų antspaudu, kuriame pateikta informacija apie biodyzelino tiekimo vietą, kiekį ir tipą ir apie transporto išlaidų dydį, taip pat Valdymo agentūros ir atitinkamo biodyzelino gamintojo sudarytos sutarties kopiją.

190    Be to, ginčijamo reglamento 67 ir 69 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat nusprendė, ir ieškovės neginčijo, kad nepriklausomiems tiekėjams mokama biodyzelino referencinė kaina neatspindi pasiūlos ir paklausos normaliomis rinkos sąlygomis, kai valdžios institucijos nesikiša, ir kad Indonezijos valdžios institucijų apskaičiuota perdirbimo sąnaudų suma, gauta pagal formulę, naudotą biodyzelino referencinei kainai nustatyti, yra per didelė. Atsižvelgdama į šią situaciją Komisija ginčijamo reglamento 68 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad be šių mokėjimų biodyzelino kaina Indonezijoje būtų mažesnė. Kadangi Valdymo agentūros atlikti mokėjimai biodyzelino gamintojams yra apskaičiuojami remiantis referencine biodyzelino kaina, kurios nelemia normalios rinkos sąlygos, jų negalima laikyti kainos priedu, kurį gamintojai turėtų teisę gauti už tiekimus Pertamina arba AKR.

191    Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į šio sprendimo 95 punkte minėtoje jurisprudencijoje Komisijai pripažintą didelę diskreciją, susijusią su finansinio indėlio, kaip jis suprantamas pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, buvimo nustatymu, ši institucija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje priėjo prie išvados, kad Alyvpalmių plantacijų fondo pervestos lėšos „nėra užmokestis pagal sutartį (pavyzdžiui, už [v]yriausybės už tam tikrą kainą perkamą biodyzeliną)“. Iš tikrųjų iš pateiktų faktinių aplinkybių nematyti, kad Alyvpalmių plantacijų fondas kišosi į biodyzelino gamintojų ir „Petrofuelo subjektų“, t. y. Pertamina ir AKR, sandorį ar gavo kokį nors atlygį už atliktus mokėjimus. Taigi sandorio pobūdis neleidžia daryti išvados, kad minėto fondo mokėjimai buvo abipusių įsipareigojimų schemos dalis.

192    Šiomis aplinkybėmis ieškovių argumentas, kad subsidijų, kurioms taikomos sąlygos, sąvoka turi būti aiškinama siaurai, yra nereikšmingas.

193    Vadinasi, reikia atmesti visą ketvirtojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, grindžiamos pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kuriuos padarė Komisija, kai priėjo prie išvados, kad buvo suteikta nauda

194    Antroje dalyje ieškovės ginčija Komisijos išvadą, kad Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimai suteikia naudą.

195    Pirmame prieštaravime ieškovės tvirtina, kad Komisija rėmėsi akivaizdžiai klaidingu priešingos padėties scenarijumi, kai nusprendė, kad, nesant Alyvpalmių plantacijų fondo ir jo mokėjimų, biodyzelino gamintojai nebūtų galėję parduoti savo produkto Indonezijos rinkoje ir kad biodyzelino kainos būtų buvusios mažesnės. Alyvpalmių plantacijų fondas ir maišymo pareiga yra dvi skirtingos teisinės priemonės, kurių tikslai skiriasi. Jei šio fondo nebūtų, ši pareiga vis tiek egzistuotų ir mišinių gamintojai turėtų pirkti biodyzeliną, kad įvykdytų maišymo pareigą.

196    Kaip priminta šio sprendimo 163 punkte, pagrindinio reglamento 3 straipsnyje numatyta, kad subsidija laikoma egzistuojančia, jeigu yra valdžios institucijų „finansinis indėlis“ ir jeigu taip suteikiama „nauda“. To reglamento 6 ir 7 straipsniuose nurodyta „suteikiamos naudos“ skaičiavimo tvarka. Remiantis jurisprudencija, gavėjas gauna naudos, jeigu jo padėtis yra palankesnė nei ta, kuri būtų buvusi nesant subsidijų schemos. Be to, iš pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad eksportuojančiam gamintojui subsidija yra suteikiama tik tuo atveju, jeigu valdžios institucijų finansinis indėlis iš tiesų suteikia jam naudos (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 195 ir 210 punktus).

197    Nagrinėjamu atveju ginčijamo reglamento 65 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad teisingas priešingos padėties scenarijus nėra atvejis, kai, nesant Alyvpalmių plantacijų fondo, mišinių gamintojai mokėtų referencinę biodyzelino kainą. Komisijos teigimu, nesant maišymo pareigos, Alyvpalmių plantacijų fondo ir jo mokėjimų, mišinių gamintojai neturėtų jokio intereso įsigyti biodyzelino, o biodyzelino gamintojai negautų priedo, atitinkančio Indonezijos valdžios institucijų nustatytos dyzelino ir biodyzelino referencinių kainų skirtumą. Kaip nurodyta šio sprendimo 190 punkte, Komisija taip pat manė, kad nepriklausomiems tiekėjams mokama referencinė biodyzelino kaina buvo per didelė.

198    Iš laikinojo reglamento matyti, kad maišymo pareiga buvo nustatyta Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos nutarimu Nr. 12/2015 (189 konstatuojamoji dalis). Tais pačiais 2015 m. Biodyzelino subsidijų fondas, priklausantis Alyvpalmių plantacijų fondui, buvo įsteigtas Prezidento reglamentu Nr. 61/2015 (40 konstatuojamoji dalis), o Valdymo agentūrai buvo pavesta rinkti alyvpalmių aliejaus produktų eksporto rinkliavą, iš kurios finansuojamas Alyvpalmių plantacijų fondas (41 ir 42 konstatuojamosios dalys). Ta pačia nuostata (Prezidento reglamento Nr. 61/2015 1 straipsnio 4 dalimi) Indonezijos valdžios institucijos suteikė Valdymo agentūrai teisę rinkti eksporto rinkliavas ir eksporto mokesčius, nustatytus NAA ir jo produktams, taip pat nustatė pareigą pirkti ir naudoti biodyzeliną (60 konstatuojamoji dalis). Lėšos, kurios buvo pervedamos biodyzelino gamintojams dyzelino ir biodyzelino referencinės kainos skirtumui padengti, buvo mokamos iš taip Valdymo agentūrai skirtų lėšų.

199    Maišymo pareigos įgyvendinimas Indonezijos valdžios institucijų sukurtoje sistemoje priklausė nuo Valdymo agentūros finansavimo. Tai yra sudėtinga schema, kurią Indonezijos valdžios institucijos nustatė tam, kad būtų remiamas biodyzelino pirkimas, kurį vykdo valstybės įstaigų paskirti subjektai, kaip matyti iš prezidento reglamentų Nr. 24/2016 ir 26/2016 (laikinojo reglamento 44 konstatuojamoji dalis). Taigi mišymo pareigos egzistavimo scenarijus be Valdymo agentūros finansavimo yra visiškai hipotetinis, ir Komisijos negalima kaltinti tuo, kad negrindė juo savo analizės.

200    Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 24 ir 25 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kuri taikoma ir nustatant subsidijos gavėjui suteiktos naudos buvimą, kai nusprendė, kad ši schema yra visa apimanti, ir ginčijamo reglamento 71 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad dėl šios schemos biodyzelino gamintojai atsidūrė palankesnėje padėtyje, nei būtų kitu atveju, todėl jie gavo naudos.

201    Be to, ieškovės neginčijo Komisijos išvados, kad pagal šią schemą perdirbimo sąnaudų suma, naudota formulėje, pagal kurią buvo nustatoma biodyzelino referencinė kaina, buvo per didelė (šio sprendimo 197 punktas). Taigi, kaip teisingai pabrėžia Komisija, referencinė biodyzelino kaina, į kurią atsižvelgė Valdymo agentūra, nustatydama savo išmokų biodyzelino gamintojams dydį, neatspindi kainos, kuri būtų rinkos sąlygomis. Tuo remdamasi Komisija galėjo akivaizdžiai nesuklysdama padaryti išvadą, kad dėl šio valdžios institucijų finansinio indėlio gavėjai buvo geresnėje padėtyje nei be jo, netgi ieškovių siūlomo priešingos padėties scenarijaus atveju.

202    Taigi pirmąjį ieškovių prieštaravimą reikia atmesti.

203    Antrajame prieštaravime ieškovės teigia, kad net jeigu nauda buvo suteikta, visa ji buvo perkelta mišinių gamintojoms Pertamina ir AKR. Ieškovių teigimu, Alyvpalmių plantacijų fondo schema buvo sukurta siekiant remti mišinių gamintojus jiems perkant biodyzeliną ir užtikrinti, kad jie už šį produktą mokėtų mažesnę nei referencinę rinkos kainą, o ne suteikti naudos biodyzelino gamintojams.

204    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentai, kuriais ginčijamas finansinio indėlio, kuriuo joms suteikiama nauda, buvimas, buvo atmesti (šio sprendimo 181–192 ir 195–201 punktai). Taip pat neginčytina, kad aptariamus mokėjimus, atitinkančius dyzelino ir biodyzelino referencinės kainos skirtumą, Valdymo agentūra perdavė biodyzelino gamintojams, įskaitant ieškoves. Ieškovės nepateikė pakankamai įrodymų, kad dalis šių sumų ar iš jų mokėjimo gautos naudos buvo perduotos AKR ir Pertamina. Tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 62 punktą). Tai, kad Indonezijos valdžios institucijų nustatyta schema taip pat galėjo būti naudinga AKR ir Pertamina, nereiškia, kad gavėjams suteikta nauda buvo perkelta šioms įmonėms. Be to, net darant prielaidą, kad mišinių gamintojai pasinaudojo palankiomis biodyzelino pirkimo sąlygomis, jį įsigydami už dyzelino, o ne už biodyzelino referencinę kainą, ši aplinkybė nepaneigia to, kad pagal tą pačią schemą biodyzelino gamintojai gavo ir kitos naudos, kurią lėmė Valdymo agentūros mokėjimai.

205    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį prieštaravimą, taigi, ir visą ketvirtojo pagrindo antrą dalį.

206    Kadangi visi su ketvirtuoju pagrindu susiję argumentai buvo atmesti, šis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 7 straipsnio pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kuriuos padarė Komisija, apskaičiuodama naudos, suteiktos pagal Alyvpalmių plantacijų fondo sistemą, dydį

207    Penktajame pagrinde pateikti ieškovių argumentai gali būti suskirstyti į du prieštaravimus. Pirmasis prieštaravimas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, kurią Komisija esą padarė apskaičiuodama naudos, suteiktos pagal Alyvpalmių plantacijų fondo sistemą, dydį, nes iš subsidijos sumos neatėmė eksporto rinkliavų, pervestų Alyvpalmių plantacijų fondui, ir transporto išlaidų. Antras prieštaravimas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, kurią Komisija esą padarė atlikdama tą skaičiavimą, nes Alyvpalmių plantacijų fondo atliktus mokėjimus paskirstė pagal visą biodyzelino apyvartą.

208    Komisija, palaikoma EBB, šį pagrindą ginčija.

 Dėl eksporto rinkliavų ir transporto išlaidų neatskaitymo iš subsidijos sumos

209    Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„<…> nustatant [kompensuotinos subsidijos dydį], iš bendros subsidijos galima atskaityti šias dalis:

a)      bet kurie prašymo mokesčiai ar kitos išlaidos, būtinai sumokėtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas arba gauti subsidiją;

b)      eksporto mokesčiai, muitai bei kiti mokesčiai, sumokėti už produkto eksportą į Sąjungą, jei jie yra konkrečiai skirti kompensuoti subsidiją.

Jei suinteresuotoji šalis prašo atimti kurią nors dalį, ji turi įrodyti savo prašymo pagrįstumą.“

210    Iš pradžių reikia pabrėžti, kad iš pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies formuluotės, visų pirma iš žodžių „gali būti neįtraukiamos“, aiškiai matyti, kad taikydama šią nuostatą Komisija turi didelę diskreciją pagal šio sprendimo 24 punkte nurodytą jurisprudenciją. Tam, kad šie elementai būtų atimti iš kompensuotinos subsidijos sumos, suinteresuotoji šalis turi įrodyti, kad jos prašymas atskaityti yra pagrįstas. Jeigu tai įrodyta, Komisija turi atlikti prašomą atskaitą.

211    Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija iš kompensuotinos subsidijos sumos turėjo atimti Alyvpalmių plantacijų fondui sumokėtas eksporto rinkliavas, nes šios rinkliavos yra kitokio pobūdžio nei įprasti mokesčiai ir susijusios su biodyzelino pramone kaip jos vertės grandinės dalis.

212    Reikia konstatuoti, kad ieškovės pagal Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą ir šio sprendimo 204 punkte nurodytą jurisprudenciją nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog aptariama eksporto rinkliava buvo skirta būtent subsidijai kompensuoti. Atvirkščiai, iš laikinojo reglamento 89 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, ir ieškovės neginčijo, kad eksporto rinkliava yra susijusi ne tik su biodyzelinu, bet su „NAA ir tolesnės gamybos grandies produktais“, įskaitant biodyzeliną. Ieškovės nepaaiškina, kodėl eksporto rinkliava, susijusi su keliais produktais, yra skirta būtent subsidijai, kuri taikoma vienam iš šių produktų, kompensuoti. Be to, aplinkybės, kad iš šios rinkliavos buvo finansuojamas Alyvpalmių plantacijų fondas ir ji yra biodyzelino vertės grandinės dalis, nepakanka įrodyti, kad ji buvo skirta būtent subsidijai kompensuoti ir kad todėl Komisija neteisingai aiškino pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį arba savo analizėje padarė akivaizdžią klaidą.

213    Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

214    Antra, ieškovės teigia, kad transporto išlaidos buvo būtinos, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą, tam, kad būtų tiekiamas biodyzelinas ir taip būtų gauta išmoka iš Alyvpalmių plantacijų fondo, todėl jos turėjo būti atskaitytos iš kompensuotinos subsidijos sumos. Komisija klaidingai rėmėsi savo Pranešimu dėl subsidijų dydžio apskaičiavimo atliekant antisubsidinius tyrimus (OL C 394, 1998, p. 6, toliau – Subsidijų dydžio apskaičiavimo gairės), t. y. neprivalomu dokumentu, siekdama neatskaityti transporto išlaidų kaip privačioms įmonėms mokamų neprivalomų išlaidų.

215    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad šios gairės yra priemonė, skirta laikantis aukštesnės galios teisės normų nustatyti kriterijams, kuriuos Komisija, naudodamasi savo diskrecija, ketina taikyti apskaičiuodama kompensuotinų subsidijų dydį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Daiichi Pharmaceutical / Komisija, T‑26/02, EU:T:2006:75, 49 punktą). Vadinasi, priimdama gaires Komisija negali nukrypti nuo aukštesnės galios teisės akto, kurio taikymo kriterijus ji patikslina.

216    Be to, remiantis jurisprudencija, priimdama elgesio taisykles, kuriomis siekiama išorinio poveikio, kaip yra ūkio subjektams skirtų gairių atveju, ir pranešdama viešai, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, atitinkama institucija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju, kai tai taikoma, jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą. Todėl negalima atmesti to, kad tam tikromis aplinkybėmis tokios visuotinai taikomos elgesio taisyklės, atsižvelgiant į jų turinį, gali turėti teisinį poveikį (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P-C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 210 ir 211 punktus).

217    Subsidijų dydžio apskaičiavimo gairių antraštinėje dalyje „G. Elementai, kuriuos galima atimti iš subsidijos sumos“ numatyta, kad „vienintelės sąnaudos ir išlaidos, kurias paprastai galima išskaityti, yra tos, kurios tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“, kad „reikia įrodyti, jog šie mokėjimai yra būtini subsidijai gauti“ ir kad „mokėjimai privatiems asmenims, pavyzdžiui, teisininkams ar apskaitininkams, susiję su paraiška subsidijai gauti, nėra atskaitomi“.

218    Šie patikslinimai atitinka aukštesnės galios teisės aktą, kurį jais siekiama paaiškinti. Pirma, patikslinimas, kad reikia įrodyti, jog atskaitytinos sąnaudos ir išlaidos yra „būtinos subsidijai gauti“, atitinka pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą sąlygą, kad atskaitytinos sąnaudos ir išlaidos turi būti „būtinai sumokėtos“ tam, kad būtų galima gauti subsidiją. Antra, patikslinimas, kad „vienintelės sąnaudos ir išlaidos, kurias paprastai galima išskaityti, yra tos, kurios tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“, taip pat atitinka šią nuostatą. Atsižvelgiant į Komisijos šioje srityje turimą didelę diskreciją, pagal šio sprendimo 24 punkte nurodytą jurisprudenciją Komisija, priešingai, nei teigia ieškovės, nepagrįstai neapribojo atskaitytinų sąnaudų ir išlaidų, kai gairėse nurodė, kad pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte minimi „prašymo mokesčiai ar kitos išlaidos, būtinai sumokėtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas“, yra tos, kurios „tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėtos tiesiogiai valdžios institucijoms“.

219    Taigi ginčijamo reglamento 87–92 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisėtai Subsidijų dydžio apskaičiavimo gaires taikė prašymui atskaityti transporto išlaidas.

220    Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovės netvirtina, kad biodyzelino tiekimo transporto išlaidos tiriamuoju laikotarpiu buvo tiesiogiai sumokėtos Indonezijos valdžios institucijoms. Antra, negalima sutikti su jų argumentu, kad Alyvpalmių plantacijų fondo mokėjimai priklausė nuo biodyzelino tiekimo, todėl susijusios transporto išlaidos yra „išlaidos, būtinai sumokėtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš tiesų šios išlaidos buvo susijusios tik su ieškovių ir Pertamina arba AKR pardavimo sutarties vykdymu. Tai, kad, siekdami gauti Valdymo agentūros mokėjimus biodyzelino gamintojai prie sąskaitos faktūros turėjo pridėti tam tikrus pagrindžiamuosius dokumentus, įskaitant informaciją apie biodyzelino tiekimo vietą, kiekį ir tipą bei apie transportavimo išlaidų sumą, nereiškia, kad šios išlaidos buvo „privalomos subsidijai gauti“, kaip tai suprantama pagal Subsidijų dydžio apskaičiavimo gaires, ir neturi įtakos šiai išvadai.

221    Taigi šiuos argumentus reikia atmesti.

 Dėl subsidijos sumos paskirstymo pagal visą biodyzelino apyvartą

222    Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „jei subsidija suteikta nesiejant jos su perdirbtų, pagamintų, eksportuotų ar transportuotų prekių kiekiais, kompensuotinos subsidijos dydis nustatomas visos subsidijos vertę atitinkamai paskirstant pagal aptariamųjų prekių gamybos, pardavimo arba eksporto mastą subsidijavimo tiriamuoju laikotarpiu“.

223    Iš Subsidijų dydžio apskaičiavimo gairių antraštinėje dalyje „F. Tyrimo laikotarpis subsidijai apskaičiuoti: priskyrimas versus paskirstymas“ esančios dalies „b) vardiklis, naudojamas subsidijos sumai paskirstyti“ nuostatų matyti, kad „ii) dėl su eksportu nesusijusių subsidijų kaip vardiklis turi būti naudojami visi pardavimai (vidaus ir eksporto), nes šios subsidijos skiriamos tiek dėl vidaus pardavimų, tiek dėl pardavimų eksportui“.

224    Nagrinėjamu atveju laikinojo reglamento 81 konstatuojamojoje dalyje, kuri patvirtinta ginčijamo reglamento 100 konstatuojamojoje dalyje, Komisija paskirstė subsidijų sumas pagal visą eksportuojančių gamintojų biodyzelino apyvartą tiriamuoju laikotarpiu, kuri apima vidaus pardavimus ir pardavimus eksportui.

225    Ieškovės teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, paskirstydama iš Alyvpalmių plantacijų fondo gautų išmokų sumą pagal visą jų biodyzelino pardavimų apyvartą. Jų nuomone, šios sumos turėjo būti paskirstytos vien pagal biodyzelino pardavimus Indonezijos vidaus rinkoje, nes tik jie pateisina iš Alyvpalmių plantacijų fondo gaunamas išmokas.

226    Vis dėlto, pirma, kadangi subsidijos nėra skiriamos atsižvelgiant į perdirbtą, pagamintą, eksportuotą ar pervežtą kiekį, paskirstydama subsidijų sumas pagal visą apyvartą, kurią sudaro nagrinėjamo produkto, t. y. biodyzelino, pardavimai tiriamuoju laikotarpiu, Komisija nepažeidė pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalies. Antra, kadangi šiuo atveju aptariamos subsidijos nėra eksporto subsidijos, Komisija veikė laikydamasi Subsidijų dydžio apskaičiavimo gairių, kaip vardiklį naudodama visus šio produkto pardavimus (vidaus ir eksporto). Kaip teisingai pažymi Komisija, Alyvpalmių plantacijų fondo išmokos neribojo jų poveikio Indonezijos vidaus rinkoje – jos reiškė paramą biodyzelino gamintojams, taip pat galėjo suteikti jiems naudos parduodant eksportui. Ieškovių rašytinėse pastabose ir per posėdį pateiktas argumentas, kad jei būtų taikomas pinigų kaip pakeičiamo turto principas, nauda turėtų būti paskirstyta pagal visus pardavimus, negali pakeisti šios išvados, o veikiau ją patvirtina. Iš tiesų toks argumentas reiškia pripažinimą, kad paskirstymas turėtų būti atliekamas remiantis platesniu pagrindu nei vien biodyzelino pardavimai vidaus rinkoje.

227    Vadinasi, metodas, pagal kurį atsižvelgiama į visą biodyzelino pardavimų apyvartą, yra tinkamas, todėl nėra akivaizdžiai klaidingas.

228    Be to, ieškovės tvirtina, kad ginčijamame reglamente neatsakiusi į jų argumentą, kad subsidijos suma turėjo būti paskirstyta pagal visą jų apyvartą, Komisija pažeidė savo pareigą motyvuoti.

229    Remiantis suformuota jurisprudencija, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, pakanka, kad ji išdėstytų faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminė reikšmės sprendimo turiniui (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 280 punktas). Taigi motyvuodama laikiną arba galutinį reglamentą Komisija neturi atsakyti į visus vykstant administracinei procedūrai suinteresuotųjų asmenų pateiktus faktinius ir teisės klausimus (pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba, T‑192/08, EU:T:2011:619, 256 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, galutinį kompensacinį muitą nustatančiame reglamente Komisija neprivalo atskirai pagrįsti, kodėl neatsižvelgta į įvairius šalių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus. Pakanka, kad šiame reglamente būtų aiškiai pagrįstos pagrindinės jo analizėje nurodytos aplinkybės, nes šis pagrindimas gali paaiškinti priežastis, dėl kurių Komisija atmetė svarbius argumentus, kuriais šalys šiuo klausimu rėmėsi per administracinę procedūrą (pagal analogiją žr. 2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Taryba, T‑442/12, EU:T:2017:372, 90 punktą).

230    Vis dėlto, kai antisubsidijų byloje per administracinę procedūrą suinteresuotieji asmenys primygtinai reikalauja atsakymų ar paaiškinimų dėl esminės institucijų atliktų skaičiavimų tvarkos, šios turi dar labiau motyvuoti savo sprendimą, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti atliktus skaičiavimus (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 11 d. Sprendimo Viraj Profiles / Taryba, T‑67/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:481, 127 punktą). Be to, akto motyvai turi būti pateikti pačiame akto tekste ir negali, išskyrus tam tikromis aplinkybėmis, išplaukti iš vėliau raštu arba žodžiu pateiktų paaiškinimų, kai Sąjungos teisme dėl akto jau yra pareikštas ieškinys (2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Taryba, T‑442/12, EU:T:2017:372, 91 punktas).

231    Šioje byloje neginčytina, kad viena iš ieškovių per administracinę procedūrą subsidiariai teigė, jog subsidijos suma turi būti paskirstyta pagal visą jos apyvartą, apimančią ir biodyzeliną, ir kitus produktus, ir kad ginčijamame reglamente nėra aiškaus atsakymo į šį argumentą. Vis dėlto iš laikinojo reglamento 81 konstatuojamosios dalies, kurios išvados patvirtintos ginčijamame reglamente, aiškiai matyti, kad paskirstymas buvo atliktas pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad bendra subsidijos vertė turi būti paskirstyta pagal „atitinkamų prekių“, o šiuo atveju tai yra biodyzelinas, gamybos, pardavimo arba eksporto mastą.

232    Darytina išvada, kad šis pagrindimas gali paaiškinti priežastis, dėl kurių Komisija atmetė argumentus, kuriuos šiuo aspektu šalys per administracinę procedūrą pateikė pagal šio sprendimo 229 punkte nurodytą jurisprudenciją.

233    Be to, subsidijos sumos paskirstymo metodas teisiniu požiūriu pakankamai matyti iš ginčijamo reglamento 100 konstatuojamosios dalies ir laikinojo reglamento 81 konstatuojamosios dalies, o tai leido ieškovėms sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus tam, kad jos galėtų apginti savo teises, o Sąjungos teismui – vykdyti jos kontrolę, kaip matyti iš šio sprendimo 225 ir paskesnių punktų. Todėl šį argumentą reikia atmesti remiantis šio sprendimo 141 punkte nurodyta jurisprudencija.

234    Taigi prieštaravimas, grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu, turi būti atmestas.

235    Kadangi visi penktajame pagrinde pateikti prieštaravimai buvo atmesti, šį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 8 dalių pažeidimu nustatant didelės žalos grėsmės buvimą

236    Šeštajame pagrinde ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 8 dalis, nes priėjo prie išvados, kad kilo didelės žalos grėsmė, neišnagrinėjusi tam tikrų pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalyje nurodytų veiksnių ir atsižvelgusi ne į visus pateiktus įrodymus.

237    Nagrinėjamu atveju ginčijamo reglamento 319 ir 320 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė išvadą, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė nepatyrė didelės žalos, nors ir nebuvo stipri. Vis dėlto ji nusprendė, kad nagrinėjamu atveju šiai pramonei kilo didelės žalos grėsmė.

238    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio d punkte sąvoka „žala“ apibrėžiama kaip reiškianti, jei nenurodyta kitaip, be kita ko, didelę žalą Sąjungos pramonei arba didelės žalos tokiai pramonei grėsmę, ir kad dėl šios sąvokos aiškinimo jame pateikiama nuoroda į 8 straipsnio nuostatas.

239    Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas žalos buvimo nustatymas. Jis nustatomas objektyviai ištyrus, pirma, subsidijuojamo importo mastą ir poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje ir, antra, šio importo poveikį Sąjungos pramonei.

240    Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamas „materialinės [didelės] žalos grėsmės nustatymas“. Joje patikslinama, kad šis vertinimas atliekamas remiantis faktais, o ne vien prielaidomis, spėjimais ar neaiškiomis galimybėmis ir kad aplinkybių pasikeitimas, kuris lemtų situaciją, kai subsidijos padarytų žalos, turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas. Tuo remiantis darytina išvada, kad žalos grėsmė turi aiškiai išplaukti iš faktinių bylos aplinkybių. Iš to taip pat matyti, kad gresianti žala turi atsirasti greitai (pagal analogiją žr. 2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 54 punktą).

241    Šioje nuostatoje pateikiamas nebaigtinis veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant didelės žalos grėsmę, sąrašas (pagal analogiją žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados sujungtose bylose ArcelorMittal Tubular Products Ostrava ir kt. / Taryba ir Taryba / Hubei Xinyegang Steel, C‑186/14 P ir C‑193/14 P, EU:C:2015:767, 44 punktą), t. y. minimi tokie veiksniai:

„a) aptariamos subsidijos ar subsidijų pobūdis ir dėl jo tikėtinai atsirasiantis poveikis prekybai;

b) spartus subsidijuoto importo į Sąjungos rinką didėjimo tempas, rodantis gerokai padidėsiančio importo tikimybę;

c) pakankamas laisvai eksportuotojo disponuojamas pajėgumas arba neišvengiamai išaugsiantis toks pajėgumas, rodantis labai padidėsiančią subsidijuoto eksporto į Sąjungą tikimybę, atsižvelgiant į kitų eksporto rinkų, galinčių absorbuoti bet kokį papildomą eksportą, prieinamumą;

d) [tai] ar importas įvežamas kainomis, kurios gerokai priverstinai mažintų kainas arba trukdytų kainoms kilti, kaip atsitiktų kitomis aplinkybėmis, ir tikriausiai padidintų tolesnio importo paklausą;

e) tiriamo produkto atsargos.“

242    Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 8 dalyje taip pat patikslinama, kad nė vienas iš šių veiksnių nėra lemiamas, bet apsvarstytų veiksnių visuma turi lemti išvadą, kad neišvengiamai gresia tolesnis eksportas dempingo kaina ir kad nesiėmus apsaugos veiksmų bus padaryta didelė materialinė žala.

243    Be to, Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad tai, ar kyla žalos grėsmė, kaip ir tai, ar žala yra padaryta, turi būti nustatyta antisubsidijų priemonės priėmimo dieną, atsižvelgiant į Sąjungos pramonės padėtį tuo momentu. Iš tiesų tik atsižvelgdamos į šią padėtį Sąjungos institucijos gali nustatyti, ar dėl ateityje neišvengiamai padidėsiančio subsidijuojamo importo bus padaryta didelė žala šiai pramonei, jeigu nebus imtasi jokių prekybos apsaugos priemonių. Vis dėlto Sąjungos institucijos tam tikromis aplinkybėmis turi teisę atsižvelgti į duomenis, atsiradusius po tiriamojo laikotarpio (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo eurocylinder systems, C‑324/19, EU:C:2021:94, 40 ir 41 punktus).

244    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 24 punkte nurodytą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad žalos grėsmės vertinimas suponuoja sudėtingų ekonominių klausimų nagrinėjimą, todėl tokio vertinimo teisminė kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, ar nepadaryta akivaizdžių klaidų vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Ši ribota teisminė kontrolė nereiškia, kad Sąjungos teismas neturi atlikti institucijų pateikto ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės (pagal analogiją žr. 2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 53 punktą). Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (pagal analogiją žr. 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 64 punktą).

245    Be to, Komisijos išvada dėl Sąjungos pramonės padėties, padaryta analizuojant Sąjungos pramonei padarytą didelę žalą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 4 dalį, iš esmės išlieka reikšminga analizuojant didelės žalos šiai pramonei grėsmę, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 8 straipsnio 8 dalį (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo eurocylinder systems, C‑324/19, EU:C:2021:94, 42 punktą).

246    Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar Komisija pažeidė 8 straipsnio 1 ir 8 dalis, kai ginčijamo reglamento 405 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad tiriamuoju laikotarpiu dėl importo iš Indonezijos kilo didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmė.

 Dėl Sąjungos pramonės padėties

247    Prieidama prie išvados, kad Sąjungos pramonė tiriamuoju laikotarpiu nebuvo stipri, Komisija atsižvelgė į įvairius mikroekonominius ir makroekonominius rodiklius laikinojo reglamento 309–340 konstatuojamosiose dalyse ir patvirtino šią analizę ginčijamo reglamento 279–317 konstatuojamosiose dalyse; ginčijamo reglamento 321–341 konstatuojamosiose dalyse ji taip pat išnagrinėjo ekonominius rodiklius, buvusius po tiriamojo laikotarpio.

248    Ieškovės, neginčydamos Komisijos naudotų duomenų teisingumo, teigia, kad, turint omenyje mikroekonominius ir makroekonominius rodiklius, rodančius tam tikras teigiamas tendencijas, Komisija nepagrįstai tvirtina, kad Sąjungos pramonės padėtis buvo sudėtinga.

249    Visų pirma dėl makroekonominių rodiklių ieškovės teigia, kad, pirma, tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos gamyba, gamybos pajėgumai ir pajėgumų panaudojimas didėjo.

250    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš laikinojo reglamento 268 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 3 lentelės matyti, jog po padidėjimo 2015–2017 m. Sąjungos gamyba nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio beveik nekito (padidėjo nuo 13 071 053 iki 13 140 582 tonų, esant stabiliam indeksui 111), nors suvartojimas Sąjungoje gerokai padidėjo, kaip matyti iš laikinojo reglamento 271 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės (nuo 14 202 128 iki 15 634 102 tonų, t. y. 10,08 %). Tuo remiantis darytina išvada, kad Sąjungos gamyba nedidėjo kartu su Sąjungos vartojimu, taigi su paklausa. Be to, iš laikinojo reglamento 309 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 8 lentelės matyti, kad Sąjungos gamybos pajėgumai šiek tiek padidėjo nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio (nuo 16 594 853 iki 17 031 230 tonų), o šių pajėgumų naudojimas 2015, 2016 ir 2017 m. padidėjo, tačiau paskui nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio šiek tiek sumažėjo.

251    Remdamasi šiais duomenimis Komisija laikinojo reglamento 310 konstatuojamojoje dalyje laikėsi nuomonės, kad Sąjungos pramonės gamybos pajėgumų didėjimas buvo daug mažesnis už paklausos didėjimą, nes ši pramonė rinkos augimu galėjo pasinaudoti tik labai ribotai dėl smarkaus subsidijuojamo importo didėjimo, ypač tiriamuoju laikotarpiu.

252    Kadangi šis vertinimas atitinka išanalizuotus duomenis ir gali pagrįsti išvadą, kad Sąjungos pramonės padėtis buvo sudėtinga, pirmąjį ieškovių argumentą reikia atmesti.

253    Antra, ieškovės tvirtina, kad padidėjo pardavimų apimtis.

254    Vis dėlto iš laikinojo reglamento 314 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 9 lentelės aiškiai matyti, kad nors pardavimų apimtis Sąjungos rinkoje didėjo 2015–2017 m., šie pardavimai mažėjo nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio, kuris, kaip Komisija pažymi laikinojo reglamento 317 konstatuojamojoje dalyje, atitinka laikotarpį, kai buvo panaikinti importo iš Indonezijos muitai. Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

255    Trečia, ieškovės teigia, kad Sąjungos pramonė tebeturėjo didelę rinkos dalį – 81–95 %.

256    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš laikinojo reglamento 314 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 9 lentelės matyti, jog Sąjungos pramonės rinkos dalis nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio labai sumažėjo (nuo 91,6 % iki 81,5 %). To reglamento 317 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, ir ieškovės neginčija, kad šį sumažėjimą galima paaiškinti tuo, jog tiriamuoju laikotarpiu buvo panaikintas importo iš Indonezijos muitas ir tai 2018 m. kovo mėn. pakeitė rinkos padėtį. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

257    Ketvirta, ieškovės teigia, kad užimtumo ir produktyvumo tendencijos yra teigiamos.

258    Iš tikrųjų iš laikinojo reglamento 319 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 10 lentelės matyti, kad nuo 2015 m. iki tiriamojo laikotarpio Sąjungos pramonės darbuotojų skaičius šiek tiek padidėjo (78 darbuotojais). Vis dėlto nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio produktyvumas sumažėjo (nuo 4 782 tonų vienam darbuotojui iki 4 625 tonų vienam darbuotojui). Iš to matyti, kad vien nedidelio darbuotojų skaičiaus padidėjimo nepakanka paneigti Komisijos išvadas, padarytas remiantis visais makroekonominiais rodikliais. Remiantis jurisprudencija, nors institucijų tyrimas turi leisti daryti išvadą, kad žalos grėsmė yra didelė, nereikalaujama, kad visi atitinkami ekonominiai veiksniai ir rodikliai rodytų neigiamą tendenciją (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo Shanxi Taigang Stainless Steel / Komisija, T‑675/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:209, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

259    Vadinasi, šiuos ieškovių argumentus reikia atmesti.

260    Antra, dėl mikroekonominių rodiklių ieškovės teigia, kad, pirma, pardavimo kainos Sąjungoje išaugo.

261    Reikia konstatuoti, kad iš laikinojo reglamento 325 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 11 lentelės matyti, jog 2015–2017 m., kai importui iš Indonezijos buvo taikomi muitai, kainos didėjo, o nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio jos sumažėjo nuo 832 iki 794 EUR už toną. Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

262    Antra, ieškovės nurodo, kad gamybos sąnaudos nuo 2017 m. sumažėjo.

263    Iš laikinojo reglamento 325 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 11 lentelės matyti, kad nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio gamybos sąnaudos sumažėjo nuo 827 iki 791 EUR už toną. Vis dėlto iš visų šios lentelės duomenų, ypač sumažėjusios pardavimo kainos, matyti, kad Sąjungos pramonė negalėjo pasinaudoti šiuo išlaidų sumažėjimu, nes visą sąnaudų sumažėjimą ji turėjo perkelti savo klientams, kaip Komisija teisingai pažymėjo laikinojo reglamento 328 konstatuojamojoje dalyje. Taigi šį ieškovių argumentą reikia atmesti.

264    Trečia, ieškovės tvirtina, kad grynųjų pinigų srautai, pardavimų pelningumas ir investicijų grąža padidėjo.

265    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš laikinojo reglamento 334 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 14 lentelės matyti, jog grynųjų pinigų srautai didėjo 2015–2017 m. (smarkiai augo 2016–2017 m.), o vėliau grįžo į 2016 m. lygį. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, padidėjimo konstatuoti negalima.

266    Kiek tai susiję su investicijų grąža, pažymėtina, kad nuo 2015 m. iki 2016 m. ji gerokai padidėjo, o vėliau išliko gana stabili (2016 m. – 18 %, 2017 m. – 16 %, o tiriamuoju laikotarpiu – 17 %). Šis investicijų grąžos stabilizavimasis, taip pat pardavimų nepriklausomiems klientams Sąjungoje nedidelio 0,8 % pelningumo 2017 m. ir tiriamuoju laikotarpiu stabilizavimasis nepaneigia Komisijos išvadų dėl Sąjungos pramonės padėties, grindžiamų visomis šiuo klausimu reikšmingomis aplinkybėmis.

267    Dėl vėlesnių nei tiriamojo laikotarpio duomenų ieškovės teigia, kad jie nėra reprezentatyvūs ir jais negali būti grindžiamos išvados.

268    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją teisė tam tikromis aplinkybėmis atsižvelgti į duomenis, susijusius su vėlesniu nei tiriamasis laikotarpiu, pateisinama, kai kalbama apie tyrimus, kurių tikslas yra ne konstatuoti žalą, o nustatyti žalos grėsmę, kuri dėl savo pobūdžio yra susijusi su perspektyvine analize. Taigi šie duomenys gali būti naudojami siekiant patvirtinti arba paneigti Komisijos reglamente, kuriuo nustatomas laikinasis kompensacinis muitas, išdėstytas prognozes, o pirmuoju atveju – leisti nustatyti galutinį kompensacinį muitą. Vis dėlto tai, kad Sąjungos institucijos naudojasi duomenimis, susijusiais su vėlesniu nei tiriamasis laikotarpiu, negali padėti išvengti Sąjungos teismo atliekamos kontrolės (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo Eurocylinder systems, C‑324/19, EU:C:2021:94, 41 punktą).

269    Šiuo atveju ginčijamo reglamento 321–341 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo duomenis, susijusius su laikotarpiu nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. birželio mėn. (toliau – laikotarpis po tyrimo), ir padarė išvadą, kad laikotarpiu po tyrimo ekonominė Sąjungos pramonės padėtis dar labiau pablogėjo.

270    Ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad ji naudojo nereprezentatyvius duomenis, nes, pirma, ginčijamame reglamente teigiama, jog keturių iš devynių tiriamojo laikotarpio mėnesių atveju duomenys buvo iškraipyti dėl išimtinių aplinkybių, su kuriomis susidūrė gamintojas, ir, antra, ginčijamo reglamento 322 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „tiriamojo laikotarpio rodiklių su laikotarpio po [tiriamojo laikotarpio] rodikliais tiesiogiai lyginti negalima“.

271    Šie ieškovių teiginiai nepagrįsti. Iš tikrųjų Komisija nurodė aplinkybes, kurios sumenkina laikotarpio po tyrimo duomenų reprezentatyvumą arba pagrindžia jų svarbą. Pirma, ginčijamo reglamento 331 konstatuojamojoje dalyje ji paaiškino, kad 2018–2019 m. žiemą gautas didesnis pelnas buvo išskirtinis, nes jį gavo į imtį įtraukta bendrovė, galėjusi pasinaudoti laikinais tiekimo jos regione sunkumais, kurie jai leido šiuo laikotarpiu padidinti kainas, taigi, ir pelną. Antra, minėto reglamento 322 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžė, kad tiriamojo laikotarpio skaičių negalima tiesiogiai lyginti su skaičiais, susijusiais su laikotarpiu po tyrimo. Ji pažymėjo, kad, viena vertus, atsižvelgiant į tyrimui nustatytus terminus tam tikri makroekonominiai rodikliai galėjo būti analizuojami tik į imtį įtrauktų Sąjungos gamintojų atžvilgiu. Kita vertus, dvylika tiriamojo laikotarpio mėnesių ji palygino su devyniais laikotarpio po tyrimo mėnesiais, nes laikotarpio po tyrimo dvylikos mėnesių duomenys dar nebuvo gauti.

272    Vadinasi, šie duomenys gali būti naudojami Komisijos reglamente, nustatančiame laikinąjį kompensacinį muitą, pateiktoms prognozėms patvirtinti arba paneigti, kad būtų galima nustatyti galutinį kompensacinį muitą pagal šio sprendimo 268 punkte nurodytą jurisprudenciją.

273    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentus, nesant reikalo priimti sprendimo dėl jų priimtinumo klausimo, kurį Komisija išnagrinėjo netiesiogiai ir kurį iškeliant buvo teigiama, kad šie argumentai pirmą kartą buvo pateikti dubliko stadijoje (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑344/15, EU:T:2017:250, 92 punktą).

 Dėl aptariamų subsidijų pobūdžio ir poveikio prekybai, kurį jos gali daryti

274    Ieškovės tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į jų ir kitų šalių pateiktus įrodymus dėl aptariamų subsidijų pobūdžio ir poveikio. Šie įrodymai esą patvirtino, kad, pirma, tariamas NAA tiekimas už mažesnį nei tinkamas atlygį nebedarė poveikio prekybai, nes eksporto mokestis ir rinkliava nebuvo taikomi nuo 2018 m. gruodžio mėn., ir, antra, mokėjimai pagal Alyvpalmių plantacijų fondo programą nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki gruodžio mėn. tapo nuliniai, o nuo 2019 m. sausio mėn. vėl buvo nedideli ir nebedarė poveikio prekybai, kiek tai susiję su Indonezijos biodyzelino gamintojų eksporto veikla. Be to, bet kokia Alyvpalmių plantacijų fondo gauta nauda turi būti paskirstyta tik pagal biodyzelino pardavimus vidaus rinkoje.

275    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškovių argumentai, kuriais siekiama paneigti Komisijos išvadas dėl priverstinio kainų mažinimo, NAA tiekimo už mažesnį nei tinkamas atlygį ir subsidijavimo Alyvpalmių plantacijų fondui tiesiogiai pervedant lėšas, buvo atmesti nagrinėjant atitinkamai pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus. Argumentai, susiję su subsidijos sumos paskirstymu pagal visą biodyzelino apyvartą, buvo atmesti nagrinėjant penktąjį pagrindą.

276    Šiomis aplinkybėmis ieškovių nurodytos aplinkybės, susijusios su nulinio eksporto mokesčio nustatymu, eksporto rinkliavos mokėjimo sustabdymu 2018 m. gruodžio mėn. ir mokėjimų, atliktų pagal Alyvpalmių plantacijų fondo programą, svyravimu, kurios visos siejamos su laikotarpiu po tyrimo, negali paneigti Komisijos išvados, kad taikydamos įvairias priemones Indonezijos valdžios institucijos iškraipė NAA vidaus rinką Indonezijoje ir dirbtinai palaikė nedidelę šio produkto kainą, kuri naudinga tolesnės gamybos grandies biodyzelino pramonei (žr. laikinojo reglamento 80, 162, 172, 190 ir 203 konstatuojamąsias dalis).

277    Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo reglamento 343 konstatuojamojoje dalyje, kaip ir laikinojo reglamento 349 konstatuojamojoje dalyje, konstatavo, kad aptariamos subsidijos galėjo išlaikyti tokio lygio Indonezijos biodyzelino eksporto kainą, kad Sąjungos pramonei buvo daromas dar didesnis neigiamas poveikis, taip patvirtinant (ginčijamo reglamento 351 konstatuojamoji dalis) laikinojo reglamento 350 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad priemonės, kurių ėmėsi Indonezijos valdžios institucijos, darė poveikį Sąjungos pramonės ekonominei padėčiai.

 Dėl subsidijuojamo importo padidėjimo rodiklio

278    Ieškovės teigia, kad duomenys, susiję su laikotarpiu po tyrimo, nerodo Indonezijos biodyzelino importo į Sąjungos rinką padidėjimo, todėl mažai tikėtina, kad toks padidėjimas bus ateityje.

279    Vis dėlto reikia konstatuoti, ir ieškovės neginčija šių duomenų teisingumo, kad iš ginčijamo reglamento 353 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės matyti, jog importas iš Indonezijos per tris laikotarpio po tyrimo ketvirčius (581 078 tonos) buvo didesnis nei per keturis tiriamojo laikotarpio ketvirčius (516 068 tonos). Ieškovių argumentas, kad laikotarpio po tyrimo ketvirčio importo apimtis buvo mažesnė nei 2018 m. trečiojo ketvirčio importo apimtis, negali paneigti Komisijos išvadų dėl importo padidėjimo rodiklio. Iš tiesų, kaip teisingai ginčijamo reglamento 355 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, pirmieji trys ketvirčiai, ėję po tiriamojo laikotarpio, negali būti tiesiogiai lyginami su trimis paskutiniais tiriamojo laikotarpio ketvirčiais, atsižvelgiant į sezoninius svyravimus, o 2018 m. trečiąjį ketvirtį pasiekta didžiausia apimtis, t. y. 263 678 tonos, negali būti lyginama su 2019 m. trečiojo ketvirčio rezultatu, nes tuo metu vykdytam importui turėjo įtakos laikinųjų muitų nustatymas.

280    Taigi reikia atmesti ieškovių teiginius, kad su laikotarpiu po tyrimo susiję duomenys nerodo jokio importo padidėjimo.

281    Ieškovės taip pat teigia, kad priėmus 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją (OL L 328, 2018, p. 82) yra ribojamas AAM importas.

282    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad ši direktyva buvo priimta pasibaigus tiriamajam laikotarpiui ir kad remiantis 36 straipsnio 1 dalimi šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigiasi 2021 m. birželio 30 d. Be to, pagal tos direktyvos 26 straipsnio 2 dalį „didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių biodegalų, skystųjų bioproduktų ar biomasės kurui, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kurių atveju stebima reikšminga jų auginimo teritorijos plėtra užimant žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus“ visiškas importo ribojimas nuo 2023 m. gruodžio 31 d. bus laipsniškas, kaip nustatyta šios direktyvos 26 straipsnio 2 dalyje. Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo reglamento 360 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad šios direktyvos poveikio nebuvo galima numatyti, ir „analizei, kokią žalos grėsmę Indonezijos importas kels Sąjungos pramonei artimiausioje ateityje, jis neturi reikšmės“.

283    Taigi šiuos ieškovių argumentus reikia atmesti.

 Dėl pakankamų ir laisvai disponuojamų eksportuotojo pajėgumų

284    Dėl Indonezijos eksportuotojų laisvai disponuojamų gamybos pajėgumų ieškovės teigia, kad Komisija gavo prieštaringą Indonezijos valdžios institucijų ir EBB informaciją ir nusprendė remtis iš EBB gauta informacija bei 2019 m. ataskaita „US Gain de Jakarta“ dėl Indonezijos biodegalų. Šiomis aplinkybėmis Komisija turėjo padaryti išvadą, kad šiuo klausimu turimi įrodymai nėra įtikinami.

285    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 244 punkte nurodytą jurisprudenciją Bendrasis Teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

286    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kai institucijos vertina didelės žalos Sąjungos pramonei grėsmę, atsižvelgiant į gamybos ir eksporto pajėgumus eksportuojančioje šalyje, jos turi įvertinti ne tik tai, ar egzistuoja kitos eksporto rinkos, bet ir galimą pasikeitusį vidaus vartojimą eksportuojančioje šalyje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. sausio 29 d. Sprendimo Hubei Xinyegang Steel / Taryba, T‑528/09, EU:T:2014:35, 81 punktą).

287    Nagrinėjamu atveju ieškovės neginčija laikinojo reglamento 353 ir 354 konstatuojamosiose dalyse Komisijos padarytų išvadų, grindžiamų Indonezijos valdžios institucijų pateikta informacija, kad Indonezijos biodyzelino gamintojų gamybos pajėgumai gerokai, maždaug 300 %, viršija vidaus paklausą ir kad tiriamuoju laikotarpiu nepanaudoti Indonezijos gamintojų gamybos pajėgumai, kaip manoma, sudarė apie 40 % Sąjungos suvartojimo. Jos taip pat neginčija ginčijamo reglamento 373 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateiktos išvados, kad, remiantis 2019 m. ataskaita „US GAIN de Jakarta“, nuo 2019 iki 2021 m. Indonezijos biodyzelino gamybos pajėgumai turėtų padidėti nuo 11,5 mlrd. litrų iki 13 mlrd. litrų.

288    Ieškovės teigia, kad Indonezijos valdžios institucijos pateikė informaciją, rodančią, kad 2019 m. tikėtinas pajėgumų panaudojimas yra 85 %. Iš 2019 m. rugsėjo 6 d. Indonezijos valdžios institucijų argumentų, į kuriuos ieškovės daro nuorodą, matyti, kad 2019 m. 85 % pajėgumų panaudojimas yra dėl 2019 m. sausio–gegužės mėn. turimų duomenų ekstrapoliacijos rezultatas ir yra susijęs su gamybos dalimi, kuri naudojama vidaus ir išorės paklausai tenkinti. Ieškovės konkrečiai nepaaiškina, kaip šie duomenys paneigia Komisijos išvadas. Be to, net ieškovių nurodytu atveju 2019 m. buvo 15 % nepanaudotų gamybos pajėgumų.

289    Ieškovės taip pat teigia, kad Indonezijos valdžios institucijos pateikė informaciją, patvirtinančią, kad 2020 m. Indonezija pereis nuo privalomojo mišinio B20, t. y. biodyzelino ir mineralinio dyzelino mišinio, kurio sudėtyje yra 20 % biodyzelino, prie privalomojo mišinio B30, kuriame yra 30 % biodyzelino, ir dėl to bus išnaudoti visi Indonezijos gamintojų laisvai disponuojami pajėgumai. Taigi Komisija nepagrįstai pritarė EBB, kuri teigė, kad pareigos gaminti mišinį B20 vykdymas kėlė problemų ir kad perėjimas nuo privalomojo mišinio B20 prie mišinio B30 gali kelti panašių problemų.

290    Konkrečiau kalbant, ieškovės teigia, kad iš 2019 m. ataskaitos „US GAIN de Jakarta“ matyti, jog pareiga gaminti mišinį B20 buvo išplėsta, kad apimtų transporto sektorių, kuriam netaikomi viešosios paslaugos įpareigojimai, tik 2018 m. rugsėjo mėn., todėl vietinis biodyzelino suvartojimas 2019 m. padidėjo 54 %, o nuo 2017 m. mišinio gamybos rodiklis didėjo eksponentiškai (nuo 8,2 % 2017 m. iki 12,7 % 2018 m. ir galiausiai iki 19,9 % 2019 m.). Minėtoje ataskaitoje teigiama, kad pareigą gaminti mišinį B30 numatoma įgyvendinti 2020 m.

291    Iš ginčijamo reglamento 374–376 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija atsižvelgė į Indonezijos valdžios institucijų pastabas dėl perėjimo nuo privalomojo mišinio B20 prie privalomojo mišinio B30.

292    Ginčijamo reglamento 382 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad, remiantis 2019 m. ataskaita „US GAIN de Jakarta“, pareiga gaminti mišinį B20, o tai buvo privalomas tikslas nuo 2016 m., pirmą kartą galėjo būti įgyvendinta tik 2019 m., t. y. praėjus trejiems metams nuo nustatyto termino pabaigos. Savo rašytinėse pastabose ieškovės pripažįsta, kad ši informacija yra tiksli.

293    Iš ginčijamo reglamento 376 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad Komisija išnagrinėjo Indonezijos valdžios institucijų pateiktus duomenis, susijusius su informacija, kurią EBB pateikė 2019 m. balandžio 29 d. pastabose; iš jų matyti, kad vykdydami pareigą gaminti mišinį B20 Indonezijos ūkio subjektai susidūrė su platinimo ir sandėliavimo bei maišymo infrastruktūros buvimo problemomis ir kad šiuo įpareigojimu buvo siekiama sumažinti mineralinio dyzelino importą, o ne biodyzelino eksportą į kitas rinkas. Ginčijamo reglamento 377 konstatuojamojoje dalyje ji taip pat atsižvelgė į EBB pateiktą informaciją, rodančią, kad pareigos gaminti mišinį B30 įgyvendinimas turėtų užtrukti.

294    Dėl galimybės per vienus metus padidinti mišinio gamybos rodiklį iki 30 % Komisija ginčijamo reglamento 383 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad, turint omenyje mišinio gamybos rodiklio didėjimą nuo 2011 m., padidinimas nuo 19,9 % iki 30 % atrodo itin ambicingas.

295    Šiuo aspektu konstatuotina, kad, kaip teigia ieškovės (žr. šio sprendimo 290 punktą), mišinio gamybos rodiklis labiausiai padidėjo nuo 2018 iki 2019 m. – nuo 12,7 iki 19,9 %. Šis 7,2 % padidėjimas buvo gerokai mažesnis už 10 %, kurių reikia tam, kad per vienus metus būtų pasiektas tikslas gaminti mišinį B30.

296    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Komisija įvykdė savo pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba, T‑249/06, EU:T:2009:62, 53 punktą) ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo reglamento 384 konstatuojamojoje dalyje priėjo prie išvados, jog mažai tikėtina, kad pareiga gaminti mišinį B30 bus įvykdyta artimiausioje ateityje ir per trumpą laiką turės didelį poveikį nepanaudotiems pajėgumams Indonezijoje.

297    Reikia konstatuoti, jog ieškovės nepateikė pakankamai įrodymų, kad ginčijamame reglamente pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas, susijęs su maišymo pareiga, taptų neįtikinamas. Kadangi tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 62 punktą), šių aplinkybių pakanka šiems ieškovių argumentams atmesti.

 Dėl subsidijuojamo importo kainų lygio

298    Ieškovės teigia, kad dėl subsidijuojamo importo kainų lygio Komisija tik nurodė savo išvadas dėl priverstinio kainų mažinimo, kurios, kaip buvo nurodyta pirmajame pagrinde, neatitinka pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Be to, importas iš Indonezijos nedaro spaudimo Sąjungos kainoms.

299    Šiuo aspektu reikia priminti, kad visi ieškovių pirmajame pagrinde pateikti argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai nustatė priverstinį kainų mažinimą, ir kad ji klaidingai nusprendė, jog Indonezijos kilmės biodyzelino importas darė spaudimą Sąjungos kainoms, buvo atmesti. Be to, iš laikinojo reglamento 283 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 7 lentelės matyti, ir ieškovės neginčijo, kad importuojamo Indonezijos kilmės biodyzelino kaina tiriamuoju laikotarpiu buvo 671 EUR už toną, o kaip matyti iš laikinojo reglamento 325 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 11 lentelės, vidutinė vieneto pardavimo Sąjungoje kaina nuo 2017 m. iki tiriamojo laikotarpio sumažėjo nuo 832 EUR iki 794 EUR už toną.

300    Taigi reikia atmesti šiuos ieškovių argumentus, vadinasi, ir šeštąjį pagrindą.

 Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo ieškovių teisės į gynybą pažeidimu

301    Septintajame pagrinde ieškovės teigia, kad tam tikra informacija joms buvo atskleista tik ginčijamame reglamente, taip atimant iš jų galimybę pateikti pastabas šiuo atžvilgiu. Anot ieškovių, negalima atmesti to, kad jeigu jos būtų galėjusios pateikti savo pastabas šiais klausimais, procedūros rezultatas būtų kitoks.

302    Iš pradžių reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog teisės į gynybą užtikrinimas per bet kokią procedūrą, pradėtą prieš asmenį ir galinčią pasibaigti jam neigiamų pasekmių sukeliančiu sprendimu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio reikia laikytis, net ir nesant jokių atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba, C‑141/08 P, EU:C:2009:598, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

303    Remiantis šiuo principu, suinteresuotosioms įmonėms turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos, taip pat dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama subsidijavimo ir iš jo kylančios žalos egzistavimą (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 76 punktą ir 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic / Taryba, T‑35/01, EU:T:2004:317, 289 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

304    Nors, iš tiesų, teisės į gynybą paisymas yra nepaprastai svarbus antisubsidijų tyrimo procedūrose (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 77 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), dėl su šios teisės paisymu susijusio padaryto pažeidimo reglamentas, kuriuo nustatytas kompensacinis muitas, gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu yra tikimybė, jog dėl šio pažeidimo administracinė procedūra galėjo baigtis kitaip ir taip konkrečiai paveikti suinteresuotosios šalies teisę į gynybą (žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

305    Remiantis jurisprudencija, ieškovė įpareigota įrodyti ne tai, kad institucijos būtų priėmusios kitokį sprendimą, o tik tai, kad tokia prielaida nėra visiškai atmestina, nes jei procedūros pažeidimo, dėl kurio būtent ir pažeidžiama teisė į gynybą, nebūtų, ji būtų galėjusi geriau užtikrinti savo gynybą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 78 ir 79 punktus).

306    Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar per tyrimo procedūrą buvo pažeista ieškovių teisė į gynybą.

307    Pirma, ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad ši ginčijamo reglamento 230–233 konstatuojamosiose dalyse padarė naujas išvadas, susijusias su mažu biodyzelino paklausos jautrumu kainų pokyčiams Sąjungos biodyzelino rinkoje, teigdama, kad nedidelė biodyzelino kaina nepadidino vartojimo, todėl kainų konkurencija buvo nulinės sumos žaidimas, kad ir kokios žaliavos būtų naudojamos.

308    Šį argumentą reikia atmesti. Ginčijamo reglamento 230–233 konstatuojamosiose dalyse pateiktose išvadose Komisija patikslino paaiškinimus, iš pradžių pateiktus laikinojo reglamento 289 konstatuojamojoje dalyje, t. y. kad „dauguma galutinių biodyzeliną perkančių klientų nežino, kokios žaliavos naudotos gaminant, ir tuo nesidomi, bet reikalauja tam tikrą maksimalią RFT atitinkančio produkto“, paskui to reglamento 299 konstatuojamojoje dalyje, t. y. kad „[AAM] importas iš Indonezijos subsidijuojamomis kainomis darytų poveikį daugumos Sąjungos rinkoje parduodamų mišinių kainai ją mažindamas“, ir galiausiai to paties reglamento 328 konstatuojamojoje dalyje, t. y. kad, „[k]ai <…> kaina priverstinai sumažinama apie 10 %, tai daro reikšmingą poveikį – kyla spaudimas mažinti kainas“. Taigi ieškovės neturi pagrindo teigti, kad ginčijamo reglamento 230–233 konstatuojamosiose dalyse buvo nurodytos naujos aplinkybės, kurios pakeitė Komisijos iki tol atliktą analizę ir dėl kurių jos turėjo turėti galimybę pateikti pastabas.

309    Antra, ieškovės kaltina Komisiją tuo, kad ši ginčijamo reglamento 251–254 konstatuojamosiose dalyse pateikė naujas išvadas, susijusias su pokyčiais Sąjungos rinkoje po ankstesnio tyrimo, ir tuo, kad importuojamas AAM konkuravo su kitų rūšių biodyzelinu.

310    Šį argumentą reikia atmesti. Ieškovės negalėjo nežinoti, kad Sąjungos pramonė šiuo metu gamina AAM. Ši išvada buvo išdėstyta laikinojo reglamento 292–294 konstatuojamosiose dalyse. Taigi Komisija negali būti kaltinama tuo, kad pažeidė ieškovių teisę į gynybą, nes joms nepranešė apie tai, kad Sąjungos pramonė gamina AAM.

311    Todėl laikinajame reglamente, vykstant administracinei procedūrai, kuri baigiasi priėmus galutinį reglamentą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Kundan ir Tata / Taryba, T‑88/98, EU:T:2002:280, 131 punktą), Komisija pateikė savo poziciją dėl ieškovių nurodytų aplinkybių, išdėstytų šio sprendimo 307 ir 309 punktuose. Tuo remiantis darytina išvada, kad nuo pat pranešimo apie laikinąjį reglamentą etapo ieškovės turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę šiais klausimais.

312    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti septintąjį pagrindą, taigi, ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

313    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, jos turi padengti Komisijos ir EBB bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti bylinėjimosi išlaidas iš PT Pelita Agung Agrindustri ir PT  Permata Hijau Palm Oleo.

Gervasoni Madise Nihoul

Frendo       Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2022 m. gruodžio 14 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.