Byla C‑64/16
Associação Sindical dos Juízes Portugueses
prieš
Tribunal de Contas
(Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 19 straipsnio 1 dalis – Teisių gynimo priemonės – Veiksminga teisminė gynyba – Teisėjų nepriklausomumas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Atlyginimų mažinimas nacionaliniame viešosios tarnybos sektoriuje – Griežtos biudžeto lėšų taupymo priemonės“
Santrauka – 2018 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Valstybės narės – Įsipareigojimai – Veiksmingai teisminei gynybai užtikrinti reikalingų teisių gynimo priemonių nustatymas – Apimtis
(ESS 2 ir 19 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa)
2. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Teisėjų nepriklausomumo principas – Apimtis
(ESS 19 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa)
3. Valstybės narės – Įsipareigojimai – Veiksmingai teisminei gynybai užtikrinti reikalingų teisių gynimo priemonių nustatymas – Teisėjų nepriklausomumo principo laikymasis – Nacionalinės teisės aktai dėl laikino atlyginimų sumažinimo nacionaliniame viešosios tarnybos sektoriuje – Pažeidimas – Nebuvimas
(ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa)
1. ESS 19 straipsniu, kuriame detalizuota ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, pareiga užtikrinti teisminę kontrolę Sąjungos teisės sistemoje nustatyta ne tik Teisingumo Teismui, bet ir nacionaliniams teismams (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema), EU:C:2011:123, 66 punktą, 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 90 punktą ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 45 punktą).
Pats veiksmingos teisminės kontrolės, skirtos Sąjungos teisės laikymuisi užtikrinti, egzistavimas neatsiejamas nuo teisinės valstybės (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tai reiškia, kad kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisės priklausančiose srityse sistemai, kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus. Siekiant garantuoti tokią gynybą yra itin svarbu, kad ši institucija išliktų nepriklausoma, kaip tai patvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą gynybą susijusių reikalavimų, numatytas reikalavimas užtikrinti teisę kreiptis į „nepriklausomą“ teismą.
(žr. 32, 36, 37, 41 punktus)
2. Nepriklausomumo garantija, kuri yra neatsiejama nuo teismo paskirties (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 49 punktą; 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Online Games ir kt., C‑685/15, EU:C:2017:452, 60 punktą ir 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo El Hassani, C‑403/16, EU:C:2017:960, 40 punktą), būtina ne tik Sąjungos lygmeniu, būtent Sąjungos teisėjams ir Teisingumo Teismo generaliniams advokatams, kaip numatyta ESS 19 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje, bet ir valstybių narių lygmeniu nacionaliniams teismams.
Nepriklausomumo sąvoka, be kita ko, suponuoja, kad institucija savo jurisdikcinę veiklą vykdo visiškai autonomiškai, jos nesaisto jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negauna jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi yra apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 51 punktą ir 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Margarit Panicello, C‑503/15, EU:C:2017:126, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip ir atitinkamos institucijos narių įgaliojimų pastovumas (žr., be kita ko, 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 51 punktą), tokio dydžio atlyginimo, kuris atitiktų teisėjų vykdomų svarbių įgaliojimų lygį, mokėjimas yra būtina jų nepriklausomumo garantija.
(žr. 42, 44, 45 punktus)
3. ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teisėjų nepriklausomumo principas neprieštarauja sprendimui Tribunal de Contas (Audito rūmai, Portugalija) nariams taikyti bendras atlyginimų mažinimo priemones, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, susijusias su reikalavimais pašalinti biudžeto deficito perviršį ir Sąjungos finansinės paramos programa.
Šios priemonės taikytos ne tik Tribunal de Contas (Audito rūmai) nariams, bet ir daug plačiau – įvairių kategorijų tarnautojams ir viešojo valdymo funkcijas vykdantiems asmenims, įskaitant įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atstovus. Taigi negalima laikyti, kad šios priemonės buvo specialiai nustatytos Tribunal de Contas (Audito rūmai) nariams. Atvirkščiai, jos prilygintinos bendroms priemonėms, kuriomis siekiama, kad visi nacionalinės viešosios tarnybos sektoriuje dirbantys asmenys prisidėtų prie griežto lėšų taupymo, kurį lėmė reikalavimai sumažinti Portugalijos valstybės biudžeto deficito perviršį. Galiausiai, kaip matyti iš Įstatymo Nr. 75/2014 pavadinimo ir jo 1 straipsnio 1 dalies, juo nustatytos atlyginimų mažinimo priemonės, kurios įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d., buvo laikinojo pobūdžio. Esant šioms aplinkybėms pagrindinėje byloje ginčijamos atlyginimų mažinimo priemonės negali būti pripažintos keliančiomis grėsmę Tribunal de Contas (Audito rūmai) narių nepriklausomumui.
(žr. 47–52 punktus ir rezoliucinę dalį)