Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ANTHONY MICHAEL COLLINS IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 1 d.(1)
Byla C‑53/23
Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“,
Asociaţia „Mişcarea pentru Apărarea Statutului Procurorilor“
prieš
Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Procurorul General al României
(Curtea de Apel Piteşti (Piteščio apeliacinis teismas, Rumunija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisinė valstybė – Teismų nepriklausomumas – ESS 2 straipsnis – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Chartijos 12 ir 47 straipsniai – Įsakymas dėl prokurorų, tiriančių nusikalstamas veikas ir korupciją, dėl kurių įtariami teisėjai ir prokurorai, ir vykdančių jų baudžiamąjį persekiojimą, paskyrimo – Teisėjų ir prokurorų asociacijų skundas dėl įsakymo panaikinimo iš dalies – Asociacijų teisė pateikti skundą – Nacionalinėje teisėje numatytas reikalavimas dėl materialinės teisės arba teisėto privataus intereso“
Įvadas
1. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas naujas Sąjungos teisės klausimas. Ar teisėjų ir prokurorų asociacijos, įsteigtos siekiant skatinti nepriklausomą, nešališką ir veiksmingą teismų sistemą(2), gali remtis ESS 2 straipsniu ir 19 straipsnio 1 dalimi, siejamais su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 12 ir 47 straipsniais, siekdamos įrodyti savo teisę įgyvendinant šiuos tikslus pateikti skundą nacionaliniame teisme?
Teisinis pagrindas. Nacionalinės teisės aktai
2. 2004 m. gruodžio 2 d. Legea nr. 554/2004 a contenciosului administrativ (Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. 554/2004)(3) 8 straipsnio 11 dalyje nustatyta:
„Fiziniai ir privatinės teisės reglamentuojami juridiniai asmenys gali pateikti skundus dėl teisėto viešojo intereso gynimo tik subsidiariai, jeigu teisėto viešojo intereso pažeidimas yra logiškai susijęs su subjektinės teisės arba teisėto privataus intereso pažeidimu.“
3. 2022 m. kovo mėn. įsigaliojo Legea nr. 49/2022 privind desființarea Secției pentru investigarea infracțiunilor din justiție, precum și pentru modificarea Legii nr. 135/2010 privind Codul de procedură penală (Įstatymas Nr. 49/2022 dėl skyriaus, atsakingo už teismų sistemoje padarytų nusikalstamų veikų tyrimą, panaikinimo ir Įstatymo Nr. 135/2010 dėl Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo)(4). Juo buvo panaikintas Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Prokuratūra prie Aukščiausiojo Kasacinio ir Teisingumo Teismo, Rumunija, toliau – PÎCCJ) Secția pentru investigarea infracțiunilor din justiție (Nacionalinėje teismų sistemoje padarytų nusikalstamų veikų tyrimo skyrius, toliau – SIIJ). Be to, Įstatymu Nr. 49/2022 atsakomybė už visų nusikalstamų veikų, įskaitant korupciją, dėl kurių įtariami teisėjai ir prokurorai, tyrimą ir dėl jų vykdomą baudžiamąjį persekiojimą buvo perduota PÎCCJ Baudžiamųjų bylų tyrimo skyriui arba prokuratūroms prie apeliacinių teismų, nelygu instancija, kuriai tokie teisėjai ir prokurorai priklauso.
4. Pagal Įstatymo Nr. 49/2022 3 straipsnio 3 dalį Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Procurorul General al României (Prokuratūros prie Aukščiausiojo Kasacinio ir Teisingumo Teismo generalinis prokuroras, Rumunija; toliau – atsakovas), remdamasis Consiliul Superior al Magistraturii (Aukščiausioji magistratų taryba, Rumunija, toliau – CSM) siūlymu, skiria prokurorus, vykdančius baudžiamąjį persekiojimą dėl šių nusikalstamų veikų. Teisingumo ministras yra CSM narys. 2022 m. birželio 3 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. 108/2022 paskirti kelis prokurorus baudžiamajam persekiojimui pagal Įstatymą Nr. 49/2022 vykdyti (toliau – ginčijamas įsakymas). Šis įsakymas buvo grindžiamas CSM plenarinės asamblėjos pasiūlymu(5).
Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas ir prejudiciniai klausimai
5. Pareiškėjos yra pelno nesiekiantys, nevyriausybiniai, nepolitiniai privatinės teisės reglamentuojami juridiniai asmenys. Jų įstatuose nurodyta, kad jos įsteigtos, be kita ko, siekiant užtikrinti nepriklausomą, nešališką ir veiksmingą teismų sistemą ir kurti, remti, koordinuoti bei įgyvendinti projektus, skirtus teisingumo sistemai tobulinti, modernizuoti ir reformuoti.
6. 2022 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjos pateikė Curtea de Apel Pitești (Piteščio apeliacinis teismas, Rumunija) skundą dėl teisminės kontrolės, juo prašė iš dalies panaikinti ginčijamą įsakymą. Jos ginčija kelių prokurorų, atsakingų už visų nusikalstamų veikų, kurių padarymu įtariami teisėjai ir prokurorai, tyrimą ir dėl jų vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, paskyrimą į, be kita ko, PÎCCJ. Pareiškėjos tvirtina, kad Įstatymas Nr. 49/2022, kuriuo grindžiamas ginčijamas įsakymas, prieštarauja ESS 2 straipsniui, 4 straipsnio 3 daliai ir 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai, Akto dėl stojimo sąlygų(6) IX priedui ir Komisijos sprendimui 2006/928/EB(7), kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas Sprendime Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“(8).
7. Pareiškėjos teigia, kad, atsižvelgiant į teisėjams ir prokurorams reiškiamų įtarimų dėl korupcijos specifinį pobūdį, juos turėtų tirti ir baudžiamąjį persekiojimą vykdyti specializuoti prokurorai, kurie yra kovos su korupcija ekspertai ir turi pakankamai išteklių šiai užduočiai tinkamai atlikti. Pareiškėjos prieštarauja CSM plenarinės asamblėjos dalyvavimui procedūroje, per kurią paskiriami asmenys, atsakingi už šios užduoties vykdymą. Jos taip pat tvirtina, kad ši procedūra neužtikrina, kad prokurorai būtų skiriami atsižvelgiant į jų nuopelnus ir būtų nepriklausomi. Galiausiai jos teigia, kad Direcția Națională Anticorupție (Nacionalinė antikorupcinė taryba, toliau – DNA), besispecializuojančiai kovoti su korupcija Rumunijoje ir struktūros požiūriu savarankiškai nuo PÎCCJ(9), turi būti pavesta tirti tokias nusikalstamas veikas ir vykdyti dėl jų baudžiamąjį persekiojimą.
8. Atsakovas ginčijo skundo priimtinumą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos neturi teisės pateikti skundo dėl ginčijamo įsakymo teisminės kontrolės. Jis tvirtino, kad šis skundas grindžiamas teisėtu viešuoju interesu, o ne subjektine teise arba teisėtu privačiu interesu, kaip reikalaujama nacionalinėje teisėje. Kadangi ginčijamas įsakymas daro poveikį ne pareiškėjoms arba jų tikslams, o veikiau juo paskirtiems prokurorams, pareiškėjos neturi subjektinės teisės arba teisėto privataus intereso ginčyti jo galiojimą, taigi negali šiuo tikslu remtis teisėtu viešuoju interesu.
9. Pareiškėjos savo teisę pateikti skundą grindžia tuo, kad jų pagrindinė veikla yra apsaugoti teisėjų ir prokurorų statusą, stiprinti šių profesijų teises ir vertybes ir „ginti teismų nepriklausomumą teisinėje valstybėje“. Asociacijos „Rumunijos teisėjų forumas“ įstatuose numatyta galimybė tam tikrais atvejais kreiptis į teismą siekiant šių tikslų.
10. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Įstatymo Nr. 554/2004 1 straipsnio 1 dalį bet kuris asmuo gali kreiptis į kompetentingą teismą su prašymu panaikinti valdžios institucijos priimtą administracinį aktą, kuris neigiamai veikia jo teisėtus interesus. Įstatymo Nr. 554/2004 2 straipsnyje nustatyta, kad teisėtas interesas gali būti privataus arba viešojo pobūdžio. Įstatymo Nr. 554/2004 8 straipsnio 11 dalyje iš esmės įtvirtinta, kad fiziniai ir privatinės teisės reglamentuojami juridiniai asmenys gali remtis viešuoju interesu, pateikdami skundą tik tuo atveju, jeigu šis interesas yra tiesiogiai susijęs su jų subjektine teise arba teisėtu privačiu interesu. Jis pažymi, kad 2016 ir 2017 m. Rumunijos teismai pripažino pareiškėjų suinteresuotumą kreiptis į teismą siekiant sustiprinti teismų nepriklausomumą ir apsaugoti teisėjų arba prokurorų profesinį statusą(10).
11. Sprendime Nr. 8 Înalta Curte de Casație şi Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas, Rumunija)(11) nusprendė:
„Siekdamas vienodai aiškinti ir taikyti Įstatymo Nr. 554/2004 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalies a, r bei s punktus ir 8 straipsnio 11 ir 12 dalis teismas nusprendžia:
[s]iekiant vykdyti administracinių aktų teisėtumo kontrolę asociacijų, kaip suinteresuotųjų visuomeninių organizacijų, prašymu teisėtas viešasis interesas gali būti nurodomas tik subsidiariai šalia teisėto privataus intereso, kylančio iš tiesioginio ryšio tarp administracinio akto, kuriam taikoma teisėtumo kontrolė, ir tiesioginio asociacijos tikslo bei uždavinių, numatytų jos įstatuose.“
12. Priėmęs šį sprendimą, Înalta Curte de Casație şi Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) nusprendė, kad teisėjų ir (arba) prokurorų asociacijos neturi teisės kreiptis į teismą dėl CSM sprendimų, susijusių, be kita ko, su teisėjų, teisėjų padėjėjų ir Inspecţia Judiciară (Teismų inspekcija, Rumunija) vyriausiojo inspektoriaus paskyrimu, panaikinimo(12). Šią išvadą jis grindė tuo, kad toje byloje pareiškėjos siekė remtis teisėtu viešuoju, o ne privačiu interesu.
13. Taikydamas platų Sprendime Nr. 8 apibrėžtos teisėto privataus intereso sąvokos aiškinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano štai ką: kadangi pareiškėjos teigia, kad ginčijamu įsakymu įgyvendintos teisės nuostatos, kurios kenkia kovai su korupcija, ir taip pažeisti Rumunijos įsipareigojimai Europos Sąjungai, pareiškėjų įstatuose nurodyti jų tikslai ir ginčijamas įsakymas gali būti pakankamai susiję, kad būtų laikoma, kad jos turi teisėtą privatų interesą, būtiną norint pateikti skundą. Vis dėlto pagal siaurą Sprendimo Nr. 8 aiškinimą pareiškėjos turėtų tik teisėtą viešąjį interesą, taigi neturėtų teisės pateikti skundo šioje byloje.
14. Kadangi pareiškėjos teigia, kad buvo pažeista Sąjungos teisė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jos siekia veiksmingos teisminės gynybos Sąjungos teisei priklausančioje srityje. Jis siekia išsiaiškinti, ar siaurai aiškinant teisėto privataus intereso sąvoką, dėl ko būtų apribotas skundų, kuriuos gali paduoti asociacijos, kaip antai pareiškėjos, ratas, nepažeidžiami ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejami su Chartijos 12 ir 47 straipsniais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar po to, kai buvo panaikintas SIIJ, neperkėlus atsakomybės už korupcijos, dėl kurios įtariami teisėjai ir prokurorai, tyrimą ir dėl jų vykdomą baudžiamąjį persekiojimą DNA, pažeistas ESS 2 straipsnis, 4 straipsnio 3 dalis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Akto dėl stojimo sąlygų IX priedas ir BTM sprendimas.
15. Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Pitești (Piteščio apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamus su [Chartijos] 12 ir 47 straipsniais, draudžiamos nuostatos, kuriose numatyti apribojimai teisėjų profesinėms asociacijoms pateikti tam tikrus skundus (kuriais siekiama skatinti ir apsaugoti teisėjų nepriklausomumą ir teisinės valstybės principo laikymąsi, taip pat ginti profesinį statusą), nustatant pernelyg ribojantį reikalavimą, kad turi būti teisėtas privatus interesas, remiantis privalomu Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) sprendimu, kurį priėmus susiformavo tokia nacionalinė praktika, kad panašiose bylose kaip ta, kurią nagrinėjant pateiktas šis klausimas, reikalaujama, kad būtų tiesioginis ryšys tarp administracinio akto, kurio teisėtumą turi patikrinti teismai, ir teisėjų profesinių asociacijų tiesioginio tikslo bei uždavinių, numatytų jų įstatuose, tais atvejais, kai šios asociacijos siekia veiksmingos teisminės gynybos Europos Sąjungos teisės reguliuojamais klausimais pagal bendrą įstatuose numatytą tikslą ir uždavinius?
2. Ar, atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, pagal ESS 2 straipsnį, 4 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, [Akto dėl stojimo sąlygų] IX priedą ir [BTM sprendimą] draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais [DNA] kompetencija apribojama, išimtinę kompetenciją tirti teisėjų ir prokurorų padarytus korupcinius nusikaltimus (plačiąja prasme) suteikiant tam tikriems prokurorams, kuriuos ([CSM] plenarinės asamblėjos siūlymu Rumunijos generalinis prokuroras) konkrečiai paskiria prokuratūroje prie Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) ir atitinkamai prokuratūrose prie Curțile de Apel (apeliaciniai teismai), kurie taip pat turi įgaliojimus tirti kitų kategorijų nusikalstamas veikas, kurias padaro teisėjai ir prokurorai?“
Procesas Teisingumo Teisme
16. Asociacija „Rumunijos teisėjų forumas“, atsakovas, Rumunija ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
17. Prieš pateikdamas Teisingumo Teismui jo prašymu pasiūlymą, kaip atsakyti į pirmąjį klausimą, išnagrinėsiu pareikštus prieštaravimus dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir prejudicinių klausimų priimtinumo.
Vertinimas
Teisingumo Teismo jurisdikcija ir pirmojo klausimo priimtinumas
Pastabos
18. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos nesiremia jokia Sąjungos teisės saugoma teise, taigi Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstantis procesas, tiek šio teismo Teisingumo Teismui užduoti klausimai yra susiję tik su nacionalinės teisės aiškinimu ir yra hipotetinio pobūdžio(13). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas yra „modelinė byla“ arba „priemonė“, skirta tam, kad būtų pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.
19. Rumunija tvirtina, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nepaaiškino nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir visų pirma nenurodė, kaip ir kokiu pagrindu yra apribota pareiškėjų teisė kreiptis į teismą. Neaišku, ar šis galimas apribojimas grindžiamas Įstatymu Nr. 554/2004, Sprendimu Nr. 8, ar siauru šio sprendimo aiškinimu. Kadangi pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad yra tiesioginis ryšys tarp ginčijamo įsakymo ir pareiškėjų tikslų, atrodo, kad darytina išvada, jog pareiškėjų skundas yra priimtinas pagal nacionalinę teisę, taigi atsakymas į pirmąjį klausimą nebūtų naudingas(14).
Analizė
20. Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos pareiškėjų argumentų santraukos matyti, kad, priešingai, nei teigia atsakovas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas skundas grindžiamas Sąjungos teise. Pareiškėjos remiasi ESS 2 straipsniu ir 19 straipsnio 1 dalimi, siejamais su Chartijos 12 ir 47 straipsniais, Akto dėl stojimo sąlygų IX priedu bei BTM sprendimu, ir prašo juos išaiškinti. Motyvai, kuriais remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė šį prašymą, ir jo Teisingumo Teismui užduoti klausimai atspindi Sąjungos teisės svarbą sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje taip pat nėra nieko, kas leistų manyti, kad ginčas pagrindinėje byloje yra kaip nors išgalvotas arba hipotetinis(15).
21. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjos nesiremia jokia Sąjungos teisės saugoma teise, yra susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmojo klausimo dėl teisės pateikti skundą esme. Dėl šio prieštaravimo pobūdžio juo negalima pagrįsti išvados, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas(16). Priešingai, nei tvirtina Rumunija, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsamiai išdėstė su nagrinėjamu ginču susijusias aplinkybes, dėl kurių jis kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, visapusiškai laikydamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio a punkto reikalavimų.
22. Dėl Rumunijos teiginio, kad atsakymas į pirmąjį klausimą nebūtų naudingas, konstatuotina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų mano, jog pareiškėjos turi teisę pateikti skundą šioje byloje, ir pažymi, kad kiti Rumunijos teismai yra pripažinę jų teisę kreiptis į teismus, siekiant sustiprinti teismų nepriklausomumą(17). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad taip pat pasitaiko atvejų, kai Sprendimas Nr. 8 aiškinamas taip siaurai, jog iš pareiškėjų atimama teisė reikšti tokius reikalavimus(18). Pakanka nurodyti, kad atsakovas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme rėmėsi Sprendimu Nr. 8, grįsdamas savo argumentą, jog pareiškėjos neturi teisės pateikti skundo.
23. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti įvairius prieštaravimus, pareikštus dėl jo jurisdikcijos ir pirmojo klausimo priimtinumo.
Dėl esmės
24. Pirmasis klausimas susijęs su teisės į veiksmingą teisminę gynybą nacionaliniuose teismuose pagal Sąjungos teisę ir nacionalinių taisyklių dėl teisės pateikti skundą santykiu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį, siejamus su Chartijos 12 ir 47 straipsniais, draudžiamos nacionalinės taisyklės dėl teisės pateikti skundą, pagal kurias teisėjų asociacijos turi įrodyti, kad turi teisėtą privatų interesą(19) pateikti skundą, siekdamos, kad būtų panaikinti aktai, kurie, kaip jos mano, yra nesuderinami su teismų nepriklausomumu ir teisinės valstybės principu(20).
25. Nei iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš šalių pastabų neaišku, ar pareiškėjos pagal vidaus teisę turi teisę kreiptis į Rumunijos teismus dėl teisminės kontrolės, ir, jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis. Asociacija „Rumunijos teisėjų forumas“ ir Rumunija tvirtina, kad pagal Rumunijos teisę pareiškėjos turi teisę bylinėtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Pagal Sprendimą Nr. 8 pareiškėjos turi teisėtą privatų interesą pateikti šį skundą dėl ginčijamo įsakymo teisminės kontrolės, nes yra ryšys tarp šio skundo ir pareiškėjų įstatuose nustatytų tikslų. Atsakovas teigia, kad Rumunijos teismų jurisprudencijoje nustatyta papildoma sąlyga – asociacijos turi įrodyti, kad tikrinamas aktas turi įtakos jų, kaip juridinių asmenų, buvimui, jų turtui, veiklos sąlygoms arba tikslų įgyvendinimui.
26. Pareiškėjos Rumunijos teismuose pateikė keletą skundų, siekdamos užtikrinti teisinės valstybės principo laikymąsi – dėl kai kurių iš jų buvo pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą(21). Neaišku, kodėl atsakovas ginčija pareiškėjų teisę nagrinėjamu atveju pateikti skundą pagal nacionalinę teisę, kai yra konstatuota, kad pareiškėjos turi teisę pateikti tokius skundus Rumunijos teismuose. Be to, asociacija „Rumunijos teisėjų forumas“ pažymi, kad Teisingumo Teismas neprieštaravo prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“.
27. Pakanka nurodyti, kad Teisingumo Teismas iš esmės negali prieštarauti prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui, jeigu laikoma, kad šis prašymas atitinka jo Procedūros reglamento 94 straipsnį. Nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma svarbos prezumpcija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su pateikto skundo priimtinumu, pagal vidaus teisę(22).
Veiksminga teisminė asmenų teisių gynyba pagal Sąjungos teisę ir valstybių narių procesinė autonomija
28. Pagarba teisinei valstybei yra viena iš bendrųjų vertybių, įtvirtintų ESS 2 straipsnyje. ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, yra konkreti šios vertybės išraiška. Sąjungos teisėje teisės subjektams numatytų teisių veiksminga teisminė gynyba yra bendrasis principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kuris įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje. Taigi į Chartijos 47 straipsnio nuostatą reikia atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą(23). Pagal Chartijos 47 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas(24).
29. Valstybės narės turi sukurti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, kad užtikrintų veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Valstybės narės turi nustatyti teismus ir (arba) institucijas, turinčius jurisdikciją tikrinti nacionalinės teisės nuostatų galiojimą, numatyti teisinės gynybos priemones ir procedūras, leidžiančias ginčyti šių nuostatų galiojimą, o jeigu skundas pagrįstas, – panaikinti tas nuostatas ir nustatyti tokio panaikinimo padarinius(25).
30. Nors valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, nesant Sąjungos teisės nuostatų šioje srityje, pagal Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo priimti specialios teisių gynimo priemonių sistemos arba procesinių taisyklių, reglamentuojančių ieškinius, skirtus iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti(26), su sąlyga, kad šiuo tikslu taikomos teisių gynimo priemonės ir procedūros atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Taigi iš Sąjungos teisės sistemos kylančių asmenų teisių apsaugos priemonių išsamios procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems iš nacionalinės teisės sistemos kylančių teisių apsaugai numatytiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas). Šie reikalavimai taip pat grindžiami ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu(27).
31. Kadangi Įstatymas Nr. 554/2004 ir Sprendimas Nr. 8 vienodai taikomi tiek nacionaline teise grindžiamiems skundams, tiek Sąjungos teise grindžiamiems skundams, teikiamiems Rumunijos teismams, atrodo, kad nagrinėjamu atveju svarstytinas tik veiksmingumo principas. Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį pripažįstama, kad valstybės narės turi veiksmingai užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę iš Sąjungos teisės sistemos kylančių asmenų teisių gynybą(28). Šis reikalavimas atspindi ir suderina ESS 5 straipsnyje įtvirtintus subsidiarumo ir proporcingumo principus, valstybių narių procesinę autonomiją(29) ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą(30).
Teisė į veiksmingą teisminę gynybą turi būti susieta su pagal Sąjungos teisę suteikta teise
32. Sprendime Inuit(31) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nei SESV, nei ESS 19 straipsnyje nereikalaujama, kad siekiant užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi nacionaliniuose teismuose būtų numatytos kitos teisių gynimo priemonės nei tos, kurios jau įtvirtintos nacionalinėje teisėje. Kitaip yra tik tuo atveju, jeigu nacionalinės teisės sistemoje nenumatyta jokių teisminių gynybos priemonių, leidžiančių, nors ir netiesiogiai, užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių teisės subjektų teisių laikymąsi(32). Tokiais atvejais nacionaliniai teismai turi pasinaudoti jurisdikcija priimti sprendimą dėl ieškinio, kurį pareiškė suinteresuotasis asmuo, siekdamas apginti teises, kurios jam užtikrinamos Sąjungos teisėje(33).
33. Sprendime Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert / Komisija(34) Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisė į teismą nėra absoliuti ir jai taikomos, pavyzdžiui, taisyklės, nustatančios terminus, per kuriuos turi būti pareikštas ieškinys. Vis dėlto šios taisyklės neturi riboti ginčo šalies galimybės naudotis teise taip arba tiek, kad būtų pažeista pati teisės, kuria ji siekia pasinaudoti, esmė. Tokiomis taisyklėmis turi būti siekiama teisėto tikslo, o ryšys tarp jose numatytų priemonių ir siekiamo tikslo turi būti pagrįstas ir proporcingas(35). Dėl teisės pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad „nors asmens teisė ir suinteresuotumas kreiptis į teismą iš esmės nustatomi pagal nacionalinę teisę, pagal Sąjungos teisę vis dėlto reikalaujama ne tik laikytis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, bet nacionalinės teisės aktais taip pat nepažeisti teisės į veiksmingą teisminę gynybą <...>“(36).
34. Teisė į veiksmingą teisminę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį nėra vakuume ir turi būti susieta su pagal Sąjungos teisę suteikiama teise arba su jos garantuojama laisve. Bet kuris asmuo gali remtis Chartijos 47 straipsniu, nacionaliniame teisme ginčydamas sau nepalankų aktą, kurį valstybė narė priėmė įgyvendindama Sąjungos teisę(37). Būtent šiuo klausimu valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti, kas yra teisės arba laisvės pažeidimas, ir nustatyti, be kita ko, ieškinio priimtinumo sąlygas bei įstaigas, kuriose jis gali būti pareikštas(38).
35. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktame skunde pareiškėjos nurodo tris argumentus, siekdamos įrodyti savo teisę pateikti skundą pagal Sąjungos teisę. Pirma, jos pagal analogiją remiasi teise kreiptis į teismą, kuri pagal Sąjungos antrinės teisės aktus suteikiama aplinkos apsaugos arba kitoms asociacijoms. Antra, jos teigia, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog nacionalinėje teisėje turi būti numatyta galimybė pareikšti ieškinį (pateikti skundą), siekiant apsaugoti teisinę valstybę ir teismų nepriklausomumą. Trečia, pareiškėjos tvirtina, kad turi teisę pateikti skundą pagal Chartijos 12 straipsnį.
36. Tam tikrais atvejais Sąjungos antrinės teisės aktuose asociacijoms konkrečiai suteikiama teisė pareikšti ieškinius nacionaliniuose teismuose siekiant įgyvendinti tais teisės aktais siekiamus tikslus. Aplinkos apsaugos srityje Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje aplinkos apsaugos organizacijoms suteikiama teisė pareikšti ieškinį dėl tam tikrų konkrečių veiksmų arba neveikimo(39). Tokiais atvejais laikoma, kad šios organizacijos yra pakankamai suinteresuotos arba turi teisių, kurios gali būti pažeistos, taigi jos gali pareikšti šiuos ieškinius. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės priima įstatymus, kuriais suteikiama platesnė arba net neribota teisė reikšti tam tikrų rūšių aplinkosaugos srities ieškinius: vis dėlto joje nenustatyta pareigos priimti tokias taisykles(40).
37. Direktyvos 2000/78/EB(41) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad asociacijos, kurios pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus yra teisėtai suinteresuotos, kad būtų užtikrintas šios direktyvos nuostatų laikymasis, gali nukentėjusiojo vardu arba jį remdamos, taip pat gavusios jo sutikimą dalyvauti šioje direktyvoje nustatytiems įsipareigojimams įgyvendinti numatytose teismo ir (arba) administracinėse procedūrose. Pagal šią nuostatą nereikalaujama, kad valstybėse narėse asociacijoms būtų pripažinta teisė inicijuoti teismo procesą įsipareigojimų vykdymui užtikrinti, kai neįmanoma nustatyti konkretaus nukentėjusiojo. Vis dėlto valstybės narės gali priimti arba toliau taikyti nuostatas, kurios yra palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei numatytos Direktyvoje 2000/78. Taigi valstybė narė gali numatyti asociacijų teisę inicijuoti teismo procesus Direktyvoje 2000/78 nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti, nesant identifikuojamo ieškovo ar pareiškėjo(42).
38. Pagal jokius Sąjungos antrinės teisės aktus teisėjų ir prokurorų asociacijoms nesuteikta teisės teikti skundų nacionaliniams teismams, siekiant užtikrinti teisinės valstybės principų laikymąsi dėl viešojo intereso. Pagal Sąjungos teisę nei reikalaujama, nei draudžiama valstybėms narėms nustatyti teisės pateikti skundą taisyklių, leidžiančių tokioms asociacijoms teikti skundus ginant viešuosius interesus arba numatyti actio popularis, siekiant užtikrinti teisinės valstybės principo laikymąsi ir (arba) teismų nepriklausomumą(43). Nesant Sąjungos teisės aktų(44), tokios asociacijos iš esmės turi remtis nacionalinėmis taisyklėmis dėl teisės kreiptis į teismą ir bet kuria galbūt suteikta teise teikti tokius skundus.
39. Pareiškėjos mano, kad pagal Sprendimą A. B. turi teisę kreiptis į teismą dėl teisinės valstybės principo laikymosi ir teismų nepriklausomumo užtikrinimo, paduodamos tokį skundą, kokį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Toje byloje Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą draudžiami tokie nacionalinės teisės pakeitimai, pagal kuriuos nacionaliniai teismai netenka jurisdikcijos spręsti dėl skundų, kuriuos pateikė neatrinkti kandidatai eiti teisėjų pareigas, jeigu šie pakeitimai gali teisės subjektams sukelti pagrįstų abejonių dėl to, ar paskirtiems teisėjams nedaroma įtakos(45).
40. Kitaip nei byla, kurioje priimtas Sprendimas A. B., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjama byla susijusi ne su teisėjų, o su prokurorų, kuriems pavesta tirti teisėjų padarytas veikas ir vykdyti jų baudžiamąjį persekiojimą, skyrimu. Laikantis nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų, kurių pagal Sąjungos teisę reikalaujama iš teisėjų, draudžiamos nacionalinės taisyklės, kurios gali tiesiogiai daryti įtaką teisėjų sprendimams arba netiesiogiai juos paveikti, ir taip lemti „nepriklausomumo ar nešališkumo nebuvimą, kuris galėtų pakenkti pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje teismai turi kelti teisės subjektams“(46). Vadinasi, sprendimus, kuriais leidžiama patraukti atitinkamus teisėjus baudžiamojon atsakomybėn, turi priimti ar kontroliuoti institucija, kuri pati atitinka su veiksminga teismine gynyba, įskaitant nepriklausomumo principą, susijusias garantijas. Vien rizika, kad leidimo patraukti teisėjus baudžiamojon atsakomybėn gali būti prašoma ir jis gali būti gautas iš institucijos, kurios nepriklausomumas nėra garantuotas, savaime gali pakenkti teismų nepriklausomumui(47).
41. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad kandidatai, nepaskirti eiti prokuroro pareigas, be kita ko, PÎCCJ Baudžiamųjų bylų tyrimo skyriuje, neturi teisėto privataus intereso, taigi ir teisės pagal nacionalinę teisę pateikti skundo ir taip apskųsti ginčijamą įsakymą bei Įstatymą Nr. 49/2022, kuriuo grindžiamas šis įsakymas. Galbūt dar svarbiau yra tai, kad nors Sprendime A. B. patvirtinta, jog tam tikrais ribotais atvejais neatrinkti kandidatai eiti teisėjo pareigas, kurių interesai buvo pažeisti, pagal Sąjungos teisę gali turėti teisę pateikti skundą nacionaliniuose teismuose, kad būtų užtikrintas teisinės valstybės principo laikymasis ir teismų nepriklausomumas, pagal ją ši teisė nesuteikta teisėjų arba prokurorų asociacijoms, kaip antai pareiškėjoms.
42. Dėl Chartijos 12 straipsnio ir asociacijų laisvės Teisingumo Teismas Sprendime Komisija / Vengrija (Asociacijų skaidrumas)(48) konstatavo, kad asociacijos turi turėti galimybę vykdyti savo veiklą ir veikti be nepagrįsto valstybės kišimosi. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjoms arba kokiai nors kitai asociacijai būtų taikomos kitokios arba griežtesnės taisyklės dėl teisės pateikti skundą nei kitiems fiziniams arba juridiniams asmenims. Kaip nurodyta šios išvados 33 punkte, teisė į teismą nėra absoliuti. Atrodo, kad nėra įrodymų, jog Rumunijoje galiojančios taisyklės dėl teisės pateikti skundą pažeidžia pareiškėjų teisės į teismą esmę, kad nacionalinės teisės aktais siekiamas tikslas yra neteisėtas arba kad šiam tikslui pasiekti naudojamos priemonės yra neproporcingos, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tai, kad asociacijos „Rumunijos teisėjų forumas“ įstatuose numatyta galimybė inicijuoti tam tikrus teismo procesus siekiant jos tikslų, nekeičia šio vertinimo. Asociacijos veikla iš esmės turi būti vykdoma laikantis teisės aktų, įskaitant taisykles dėl teisės pateikti skundą.
Išvada
43. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį Curtea de Apel Pitești (Piteščio apeliacinis teismas, Rumunija) prejudicinį klausimą:
pagal ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį, siejamus su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 ir 47 straipsniais, Akto dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedu ir 2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimu 2006/928/EB, nustatančiu bendradarbiavimo su Rumunija ir jos pažangos siekiant orientacinių tikslų teismų reformos ir kovos su korupcija srityse patikrinimo mechanizmą, nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl teisės pateikti skundą, pagal kurias reikalaujama, kad teisėjų ir prokurorų asociacijos, teikdamos skundą dėl teisės aktų, kurie tariamai nesuderinami su teismų nepriklausomumu ir teisinės valstybės principu, įrodytų teisėtą privatų interesą, kaip jis apibrėžtas nacionalinėje teisėje.