Byla C‑216/22
A. A.
prieš
Bundesrepublik Deutschland
(Verwaltungsgericht Sigmaringen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka – Direktyva 2013/32/ES – 33 straipsnio 2 dalies d punktas ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalys – Paskesnis prašymas – Tokio prašymo atmetimo kaip nepriimtino sąlygos – Sąvoka „nauja informacija arba naujos faktinės aplinkybės“ – Teisingumo Teismo sprendimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo – 46 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Nacionalinio teismo jurisdikcija nagrinėti tokį prašymą iš esmės tuo atveju, kai sprendimas atmesti prašymą kaip nepriimtiną yra neteisėtas – Procedūrinės garantijos – 14 straipsnio 2 dalis“
1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra – Prašymas, kurį valstybės narės gali pripažinti nepriimtinu – Pagrindas – Paskesnis prašymas, kuriame nenurodyta nauja informacija ar faktinės aplinkybės – Sąvoka „nauja informacija“ – Teisingumo Teismo sprendimas, svarbus vertinant, ar tenkinami tarptautinės apsaugos statuso suteikimo reikalavimai – Atitinkamas Teisingumo Teismo sprendimas dėl nuostatos, kuri jau galiojo priimant ankstesnį sprendimą, išaiškinimo – Įtraukimas – Teisingumo Teismo sprendimo data – Poveikio nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 2 straipsnis, 33 straipsnio 2 dalies d punktas ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalys)
(žr. 38–40, 44, 49, 54 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Skundas dėl sprendimo, priimto dėl tarptautinės apsaugos prašymo – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Sprendimo atmesti paskesnį prašymą kaip nepriimtiną panaikinimas – Pareiga grąžinti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą sprendžiančiajai institucijai – Nebuvimas – Valstybių narių galimybė suteikti savo teismams kompetenciją patiems priimti sprendimą dėl šio prašymo – Sąlyga – Direktyvos 2013/32 II skyriaus nuostatose numatytų garantijų laikymasis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalis ir 46 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis ir 3 dalis)
(žr. 58–65, 67 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Santrauka
Gavęs Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas, Vokietija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) turėjo progą pareikšti nuomonę, be kita ko, dėl klausimo, ar Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas yra nauja informacija, reiškianti, kad paskesnis prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas iš esmės, o ne atmestas kaip nepriimtinas.
2017 m. liepos 26 d. siras Vokietijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Per pokalbį kompetentingoje Vokietijos institucijoje jis nurodė, kad nuo 2003 m. iki 2005 m. atliko karo tarnybą Sirijoje ir kad išvyko iš šios šalies nuogąstaudamas vėl būti pašauktas į karo tarnybą arba būti įkalintas, jei atsisakys vykdyti karo prievolę.
2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu kompetentinga Vokietijos institucija suteikė prašytojui papildomą apsaugą, tačiau atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą. Ji, be kita ko, nurodė, kad negalima daryti prielaidos, jog prašytojas, išvykęs iš Sirijos prieš tai, kai buvo pašauktas į Sirijos kariuomenę, savo šalyje būtų laikomas dezertyru ar režimo opozicionieriumi. Be to, jis neįrodė, kad šaukimas į kariuomenę buvo jo išvykimo priežastis. Apskritai jis nurodė tik dėl karo Sirijoje susidariusią grėsmingą situaciją.
Prašytojas neapskundė to sprendimo ir šis tapo galutinis. 2021 m. sausio 15 d. jis pateikė naują prieglobsčio prašymą, t. y. „paskesnį prieglobsčio prašymą“; jį iš esmės grindė 2020 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimu Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo tarnyba ir prieglobstis)(1). Jis teigė, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, jog tam tikromis aplinkybėmis egzistuoja „rimta prielaida“, kad karinės tarnybos atsisakymas susijęs su viena iš Direktyvos 2011/95(2) 10 straipsnyje išvardytų persekiojimo priežasčių.
2021 m. kovo 22 d. sprendimu kompetentinga Vokietijos institucija atmetė kaip nepriimtiną paskesnį prašytojo prieglobsčio prašymą, motyvuodama tuo, kad nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas nereiškia, kad ji turi šį prašymą išnagrinėti iš esmės.
Gavęs skundą dėl šio sprendimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Zigmaringeno administracinis teismas abejoja, ar Teisingumo Teismo sprendimas, kuriame tik aiškinama sprendimo dėl ankstesnio prieglobsčio prašymo priėmimo metu jau galiojusi Sąjungos teisės nuostata, gali būti laikomas „nauja informacija arba faktine aplinkybe“, dėl kurios neleidžiama atmesti paskesnį prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną.
Teisingumo Teismo vertinimas
Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad iš Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies formuluotės ir tikslo, taip pat iš šios direktyvos struktūros matyti, kad šioje nuostatoje numatyta galimybe atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną nukrypstama nuo pareigos išnagrinėti tokį prašymą iš esmės. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad tiek iš šioje nuostatoje pateikto sąrašo baigtinio pobūdžio, tiek dėl šiame sąraše esančių nepriimtinumo pagrindų nukrypstamo pobūdžio išplaukia, kad šie pagrindai turi būti aiškinami siaurai(3). Taigi atvejai, kai pagal Direktyvą 2013/32 paskesnis prašymas turi būti laikomas priimtinu, priešingai, turi būti aiškinami plačiai.
Be to, iš pačios Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotės, visų pirma iš vartojamo žodžių junginio „nauja informacija arba faktinė aplinkybė“, matyti, kad šioje nuostatoje kalbama ne tik apie faktinį prašytojo asmeninės padėties arba jo kilmės šalies padėties pasikeitimą, bet ir apie naujas teisines aplinkybes.
Iš jurisprudencijos, be kita ko, matyti, kad paskesnis prašymas negali būti pripažintas nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32(4) 33 straipsnio 2 dalies d punktą, kai sprendžiančioji institucija, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą(5), konstatuoja, kad galutinis ankstesnio prašymo atmetimas prieštarauja Sąjungos teisei. Tokia išvada neišvengiamai privaloma šiai institucijai, kai šis prieštaravimas konstatuojamas Teisingumo Teismo sprendime arba jį vėliau konstatuoja nacionalinis teismas(6).
Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į konkrečias Direktyvos 2013/32 aplinkybes, bet kuris Teisingumo Teismo sprendimas gali būti pripažįstamas nauja informacija, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalis(7). Tokia išvada peršasi neatsižvelgiant į tai, ar minėtas Teisingumo Teismo sprendimas priimtas prieš priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo, ar po jo priėmimo, ar minėtame Teisingumo Teismo sprendime konstatuojama, kad nacionalinė nuostata, kuria buvo grindžiamas šis sprendimas, yra nesuderinama su Sąjungos teise, ir ar apsiribojama Sąjungos teisės, įskaitant jau galiojusią minėto sprendimo priėmimo metu, aiškinimu.
Vis dėlto tam, kad paskesnis prašymas būtų priimtinas, pagal Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalį dar reikia, kad dėl naujos informacijos ar faktinių aplinkybių „labai [padidėtų] tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95]“.
Darytina išvada, kad nauja informacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalis, pripažįstamas bet kuris Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, įskaitant sprendimą, kuriame tik išaiškinama Sąjungos teisės nuostata, jau galiojusi sprendimo dėl ankstesnio prašymo priėmimo metu, nepaisant to, kada jis buvo priimtas, jeigu dėl jo gerokai padidėja tikimybė, kad prašytojas atitiks tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus.