Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 8 d.(1)
Byla C-425/22
MOL Magyar Olaj- és Gázipari Nyrt.
prieš
Mercedes-Benz Group AG
(Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – Ieškinys dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimų – Patronuojamųjų bendrovių patirta žala – Vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis – Patronuojančiosios bendrovės registruota buveinė – Ekonominis vienetas“
I. Įvadas
1. 2016 m. Europos Komisija priėmė sprendimą, jame padarė išvadą, kad kelios įmonės, įskaitant Mercedes-Benz Group AG (toliau – atsakovė), susitarusios dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių bruto kainų, pažeidė, be kita ko, SESV 101 straipsnyje nustatytą draudimą(2). Dėl to sprendimo buvo pareikšta nemažai ieškinių dėl žalos atlyginimo, o dėl kai kurių iš jų pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose Teisingumo Teismo prašyta išaiškinti, kaip turi būti tinkamai aiškinamos Reglamente (ES) Nr. 1215/2012(3) išdėstytos jurisdikcijos taisyklės, siekiant nustatyti, į kuriuos teismus gali būti kreipiamasi su tokiais ieškiniais(4).
2. Šis prašymas pateiktas panašiomis aplinkybėmis ir juo prašoma išaiškinti šį reglamentą, kiek tai susiję su tuo, ar iš esmės patronuojančioji bendrovė gali remtis konkurencijos teisėje vartojama sąvoka ekonominis vienetas, siekdama nustatyti savo registruotos buveinės vietos teismų jurisdikciją nagrinėti jos ieškinį dėl žalos, kurią patyrė jos patronuojamosios bendrovės, atlyginimo ir priimti sprendimą.
3. Konkrečiau kalbant, MOL Magyar Olaj- és Gázipari Nyrt. (toliau – ieškovė), įsteigta Vengrijoje, turi MOL grupei priklausančių bendrovių, įsteigtų įvairiose valstybėse narėse, kontrolinį akcijų paketą. Šios patronuojamosios bendrovės pirko netiesiogiai iš atsakovės sunkvežimius kainomis, kurios, kaip teigiama, buvo iškraipytos dėl nurodytame Komisijos sprendime nustatyto konkurencijos teisės pažeidimo. Pagrindinėje byloje ieškovė prašo Vengrijos teismų priteisti iš atsakovės, kurios buveinė yra Vokietijoje, kompensaciją už permokėtą sumą dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo.
4. Pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 jurisdikcija nustatoma pagal bendrąją atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos taisyklę(5). Ši taisyklė turi keletą išimčių, įskaitant tą, kuri taikoma ieškiniams dėl civilinės teisės pažeidimų (kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje) ir pagal kurią jurisdikcija taip pat gali būti priskirta, be kita ko, įtariamo žalos atsiradimo vietos teismams(6).
5. Tiek pirmosios, tiek antrosios instancijos teismai nustatė, kad ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė vis dėlto negalėjo būti taikoma pagrindinėje byloje, todėl Vengrijos teismai neturėjo tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinio ir priimti sprendimo. Trumpai tariant, taip buvo todėl, kad aptariamus sunkvežimius įsigijo ne ieškovė, o jos patronuojamosios bendrovės (kurios iš tikrųjų patyrė žalą dėl dirbtinai padidintų kainų). Šiomis aplinkybėmis Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) dabar prašo išaiškinti, ar tokia jurisdikcija gali būti nustatyta remiantis tuo, kad ieškovės registruota buveinė yra Vengrijoje. Jis taip pat klausia, ar šiam vertinimui svarbi aplinkybė, kad kai kurios iš atitinkamų patronuojamųjų bendrovių tuo metu, kai buvo įsigyti aptariami sunkvežimiai, dar nepriklausė ieškovės įmonių grupei.
6. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas grindžiamas ieškovės teiginiu, kad ieškovės registruota buveinė yra vieta, kurioje galiausiai buvo patirta žala, nes ieškovė ir nukentėjusios patronuojamosios bendrovės priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui.
7. Kaip išsamiau paaiškinsiu šioje išvadoje, ši sąvoka buvo išplėtota konkurencijos teisėje ir taikoma, be kita ko, siekiant pagerinti jos vykdymą. Visų pirma šia nuostata buvo remiamasi siekiant priskirti atsakovei atsakomybę už pažeidimą, kurį iš tikrųjų padarė kitas (juridinis) asmuo, jeigu abi įmonės priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis klausimas šioje byloje – ar šia sąvoka taip pat galima remtis siekiant nustatyti jurisdikciją dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, neatsižvelgiant į tai, ar ieškovė yra (juridinis) asmuo, kuris iš pradžių patyrė pagrindinę žalą.
II. Teisinis pagrindas
8. Reglamento Nr. 1215/2012 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. <…>“
9. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 16 konstatuojamąją dalį „jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. <...>“
10. Reglamento Nr. 1215/2012 II skyrius skirtas nuostatoms dėl jurisdikcijos. Šio skyriaus 1 skirsnyje išdėstytos bendrosios nuostatos, įskaitant 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „[p]agal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę“.
11. To paties skirsnio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant [II skyriaus] 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles“.
12. Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 skirsnis pavadintas „Specialioji jurisdikcija“. Pagal jame esančio 7 straipsnio 2 punktą asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas „bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“.
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
13. 2016 m. liepos 19 d. sprendime Komisija konstatavo, kad atsakovė, kurios buveinė yra Vokietijoje, nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. kartu su kitomis bendrovėmis susitarusi dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių bruto kainos Europos ekonominėje erdvėje (EEE), dalyvavo kartelyje, o tai buvo tęstinis SESV 101 straipsnyje ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnyje nustatyto draudimo pažeidimas(7). Komisija padarė išvadą, kad pažeidimas apėmė visą EEE.
14. Ieškovė yra Vengrijoje įsteigta bendrovė. Ji turi MOL įmonių grupei priklausančių bendrovių kontrolinį akcijų paketą. Ieškovė yra didžiausia akcininkė arba kitaip išimtinai kontroliuoja įvairias įmones, pavyzdžiui, Vengrijoje įsteigtą MOLTRANS, Kroatijoje įsteigtą INA, Italijoje įsteigtas Panta ir Nelsa, Austrijoje įsteigtą ROTH ir Slovakijoje įsteigtą SLOVNAFT. Komisijos sprendime nurodytu pažeidimo laikotarpiu šios patronuojamosios bendrovės netiesiogiai iš atsakovės nuosavybės teise arba pagal finansinės nuomos sutartį įsigijo 71 sunkvežimį keliose valstybėse narėse.
15. Ieškovė prašė Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) (toliau – pirmosios instancijos teismas) priteisti iš atsakovės 530 851 EUR su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis, teigdama, kad šią sumą jos patronuojamosios bendrovės permokėjo dėl Komisijos sprendime nustatytų antikonkurencinių veiksmų. Remdamasi sąvoka „ekonominis vienetas“, ji atsakovei pareiškė patronuojamųjų bendrovių reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Šiuo tikslu ji siekė nustatyti Vengrijos teismų jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, teigdama, kad jos registruota buveinė, kaip įmonių grupės ekonominių ir finansinių interesų centras, yra vieta, kurioje galiausiai įvyko žalą sukėlęs įvykis, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
16. Atsakovė pareiškė prieštaravimą, motyvuodama tuo, kad Vengrijos teismai neturi jurisdikcijos.
17. Pirmosios instancijos teismas patenkino šį prieštaravimą ir pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė turi būti aiškinama siaurai ir gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarp teismo, į kurį kreiptasi, ir ginčo dalyko yra itin glaudus ryšys. Jis nustatė, kad dirbtinai padidintas kainas mokėjo ne ieškovė, o jos patronuojamosios bendrovės (kurioms ir buvo padaryta žala dėl nagrinėjamo konkurencijos iškraipymo). O ieškovė patyrė tik finansinę žalą, todėl jos registruota buveinė negali būti laikoma žalos atsiradimo vieta pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą ir dėl to negali būti nustatyta Vengrijos teismo jurisdikcija.
18. Šią poziciją apeliacine tvarka nutartimi patvirtino Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės regiono apeliacinis teismas, Vengrija) (toliau – antrosios instancijos teismas). Šis teismas nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ekonominio vieneto teorija taikoma tik nustatant atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimą, todėl iš esmės nukentėjusioji šalis negali ja remtis, siekdama nustatyti jurisdikciją. Remdamasis Teisingumo Teismo sprendimu CDC Hydrogen Peroxide(8), jis pridūrė, kad jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą turi būti nustatoma pagal nuostolių patyrusios bendrovės registruotą buveinę, o ne jos patronuojančiosios bendrovės registruotą buveinę.
19. Ieškovė pateikė kasacinį skundą Kúria (Aukščiausiasis Teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji prašė panaikinti antrosios instancijos teismo priimtą nutartį ir tęsti bylos nagrinėjimą teismuose, į kuriuos buvo kreiptasi anksčiau. Iš esmės ji teigė, kad ekonominio vieneto teorija yra tinkama siekiant prisiimti jurisdikciją šiomis aplinkybėmis ir kad ji, kaip vienintelė grupės kontroliuojančioji bendrovė, tiesiogiai susijusi su grupės bendrovių veikla, nesvarbu, ar ji būtų pelninga, ar nuostolinga.
20. Atsikirsdama atsakovė tvirtino, kad ieškovė neįsigijo nė vieno sunkvežimio, kuriam turėjo įtakos kartelis, todėl nepatyrė jokios žalos. Be to, ji teigė, kad ekonominio vieneto teorija netaikytina nustatant jurisdikciją ir kad toks požiūris nepagrįstas Teisingumo Teismo jurisprudencija.
21. Šiomis aplinkybėmis Kúria (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tais atvejais, kai patronuojančioji bendrovė pareiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl konkurenciją pažeidžiančių kitos bendrovės veiksmų, siekdama gauti kompensaciją už šiais veiksmais tik jos patronuojamosioms bendrovėms padarytą žalą, kompetentingas teismas nustatomas pagal patronuojančiosios bendrovės buveinę kaip vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 2 punktą?
2. Ar taikant [Reglamento Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 2 punktą svarbu tai, kad įvairių aptariamų įsigijimų metu patronuojančiosios bendrovės įmonių grupei priklausė ne visos patronuojamosios bendrovės?“
22. Ieškovė, atsakovė, Čekijos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas.
IV. Analizė
23. Prašymu priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai patronuojančioji bendrovė pareiškia ieškinį dėl žalos, kurią patyrė tik jos patronuojamosios bendrovės dėl kartelinio susitarimo dėl kainų nustatymo ir didinimo (taip pažeidžiant SESV 101 straipsnį)(9), atlyginimo, teismo jurisdikciją galima nustatyti remiantis tuo, kad patronuojančiosios bendrovės registruota buveinė yra vieta, kurioje „įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą. Antra, šis teismas taip pat klausia, ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos aplinkybė, kad tuo metu, kai patronuojamosios bendrovės įsigijo nagrinėjamas prekes, kai kurios iš šių bendrovių dar nepriklausė ieškovės įmonių grupei.
24. Prieš pradėdamas nagrinėti šiuos klausimus (C dalis) pateiksiu įžangines pastabas apie nagrinėjamą specialiosios jurisdikcijos taisyklę ir ypač apie žalos, dėl kurios gali būti taikoma ši taisyklė, pobūdį (A dalis). Taip pat priminsiu Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus dėl siejamųjų veiksnių, pagal kuriuos sprendžiama, į kurį teismą reikia kreiptis konkrečiai ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus SESV 101 straipsnį (kaip antai nagrinėjamo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme), atveju (B dalis).
A. Nagrinėjama jurisdikcijos taisyklė ir žalos pobūdis
25. Sąjungos teisės srityje klausimas, kuris teismas turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą, susijusią su tarpvalstybiniu aspektu, sprendžiamas pagal Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytas taisykles. Kaip jau užsiminta, pagal šį reglamentą nustatyta bendroji taisyklė – atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta(10).
26. Ši taisyklė turi keletą išimčių, kurios yra specialiosios ir išimtinės jurisdikcijos taisyklės, apibūdinančios atvejus, kai atsakovui gali arba turi būti iškelta byla kitos valstybės narės teismuose.
27. Ši byla yra susijusi su viena iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių, t. y. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle, pagal kurią (alternatyvi, neprivaloma) jurisdikcija bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto priskiriama „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teism[ams]“.
28. Pradedant nuo Sprendimo Bier ir vėlesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ išaiškinta taip, kad apima dvi kategorijas: pirma, atitinkamo priežastinio įvykio vietą (vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis) ir, antra, žalos materializavimosi vietą (vieta, kurioje atsirado žala)(11). Todėl pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą ieškinys atsakovui gali būti pareiškiamas bet kurios iš šių vietų teismuose, priklausomai nuo to, kurį iš jų pasirenka ieškovas(12).
29. Ši jurisdikcijos taisyklė grindžiama itin glaudžiu ryšiu tarp ginčo ir teismo, kuris jį nagrinės ir spręs, „be kita ko, dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo“(13), atsižvelgiant į tai, kad ieškiniuose dėl civilinės teisės pažeidimų svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp nurodytos žalos ir jos priežasties(14).
30. Kartu šia taisykle nukrypstama nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią jurisdikcija turi būti nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Todėl ji turi būti aiškinama siaurai(15).
31. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nors „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ gali apimti ir vietą, kurioje žalą sukėlęs (priežastinis) įvykis sukėlė apčiuopiamas pasekmes (žr. šios išvados 28 punktą), tai neleidžia nustatyti teismo jurisdikcijos vien dėl to, kad nukentėjusysis, būdamas šio teismo jurisdikcijoje, patiria neigiamas pasekmes dėl įvykio, kuris jau sukėlė žalą kitoje vietoje(16).
32. Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad tokių neigiamų pasekmių neišvengiamai galiausiai bus patiriama ieškovo nuolatinėje gyvenamojoje (buveinės) vietoje, priešingas sprendimas prieštarautų glaudaus ryšio tarp teismo, į kurį kreiptasi, ir ginčo dalyko reikalavimui, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta savaime yra tinkamiausia vieta teisminiam procesui palengvinti dėl to, kad joje būtų galima lengvai gauti įrodymų dėl žalos buvimo ir jos dydžio. Be to, daugeliu atvejų tai leistų ieškovui pareikšti ieškinį atsakovui savo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose ir taip savo nuožiūra faktiškai pakeisti bendrąją atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos taisyklę(17).
33. Dėl tų pačių priežasčių (dėl kurių iš esmės reikalaujama, kad teismas, į kurį kreipiamasi pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, būtų pirminės žalos atsiradimo vietos teismas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima vietos, kur žala padaryta netiesiogiai nukentėjusio asmens turtui(18).
34. Tokią išvadą Teisingumo Teismas padarė byloje, kurioje dvi Prancūzijos bendrovės, kurių registruotos buveinės buvo Paryžiuje (Prancūzija), įsteigė patronuojamąsias bendroves Vokietijoje, siekdamos įgyvendinti nekilnojamojo turto projektą. Vis dėlto Vokietijos bankai nutraukė finansavimą, tad šios patronuojamosios bendrovės tapo nemokios. Prancūzijos patronuojančiosios bendrovės siekė pareikšti ieškinį Vokietijos bankams Paryžiuje, teigdamos, kad būtent ten jos patyrė dėl to atsiradusių finansinių nuostolių.
35. Teisingumo Teismo tame sprendime pateiktas atsakymas, mano nuomone, yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla. Iš šios bylos medžiagos, panašiai kaip ir iš Sprendime Dumez nagrinėtų aplinkybių, matyti, kad ieškovės nurodyta žala yra ne ta, kuri ją paveikė tiesiogiai, o veikiau ta, kurią iš pradžių patyrė jos patronuojamosios bendrovės ir kuri ją galėjo paveikti tik „netiesiogiai“(19). Iš tiesų neginčijama, kad ieškovė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįsigijo iš atsakovės jokių sunkvežimių ir neperėmė nukentėjusių patronuojamųjų bendrovių teisių atitinkamų skolinių reikalavimų perleidimo ar kitu pagrindu(20).
36. Kaip pažymi ieškovė, tiesa, kad Sprendime Tibor-Trans (kuris susijęs su tais pačiais slaptais veiksmais, kaip ir nustatyti šioje byloje nagrinėjamu Komisijos sprendimu) nagrinėtą atvejį Teisingumo Teismas atskyrė nuo to, kuris nagrinėtas Sprendime Dumez. Byloje Tibor-Trans faktinės aplinkybės buvo ypatingos tuo, kad ieškovė toje byloje, galutinė sunkvežimių naudotoja, nepirko jokių sunkvežimių iš atsakovės tiesiogiai, o tai darė per koncesininką. Vis dėlto tai nesutrukdė Teisingumo Teismui konstatuoti, kad ieškovės reikalavimas toje byloje susijęs su tiesiogine žala, nes ta žala buvo pripažinta tiesiogine SESV 101 straipsnio pažeidimo pasekme, atsižvelgiant į tai, kad dėl kartelinio susitarimo susidariusį antkainį koncesininkai perkėlė minėtai ieškovei(21).
37. Toks perkėlimas gali įvykti tiekimo grandinėje, kurioje tariamas nukentėjusysis įsigyja prekių (arba paslaugų), dėl kurių buvo sudarytas kartelis(22). Vis dėlto nėra tvirtinama, kad tai įvyko pagrindinėje byloje. Atrodo, kad vietoj to ieškovė savo patronuojamųjų bendrovių patirtą pradinę žalą nurodo kaip savo pačios patirtą žalą.
38. Šios aplinkybės rodo, kad, kaip jau minėta, ieškovė veikia kaip netiesioginis nukentėjusysis. Ji prašo atlyginti nuostolius, kurie jau buvo padaryti pirmiausia kitam juridiniam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą suprantu kaip klausimą, ar, nepaisant šios aplinkybės, galima nustatyti jurisdikciją remiantis ieškovės registruotos buveinės siejamuoju veiksniu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ir paveiktos patronuojamosios bendrovės sudaro ekonominį vienetą.
39. Prieš pradedant nagrinėti šį klausimą būtina paaiškinti, kodėl ieškovės registruota buveinė pirmiausia nurodoma kaip taikytinas siejamasis veiksnys. Tai savo ruožtu reikalauja paaiškinti, kokius siejamuosius veiksnius Teisingumo Teismas nustatė kaip svarbius siekiant taikyti nagrinėjamą jurisdikcijos taisyklę, konkrečiai – ieškinių dėl žalos, padarytos pažeidus SESV 101 straipsnį, atveju.
B. Siejamieji veiksniai tuo atveju, kai pateikiami reikalavimai atlyginti žalą dėl SESV 101 straipsnio pažeidimų
40. Šioje dalyje pirmiausia aptarsiu reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją (1 skirsnis) ir tik tada išnagrinėsiu Komisijos prašymą Teisingumo Teismui išaiškinti konkretų jos aspektą (2 skirsnis).
1. Reikšminga jurisprudencija
41. Grįžtant prie dviejų vietų kategorijų, kurios apibūdina „viet[ą], kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte ir kaip aprašyta pirma šios išvados 28 punkte, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal pirmąją kategoriją (žalą sukėlęs įvykis) jurisdikciją turintis teismas iš esmės yra vietos, kurioje galutinai sudarytas kartelis, teismas(23).
42. Kalbant apie antrąją kategoriją, t. y. žalos atsiradimo (materializavimosi) vietą, taikytina taisyklė yra sudėtingesnė.
43. Sprendime CDC Hydrogen Peroxide Teisingumo Teismas pirmiausia nusprendė, kad tokia vieta yra nukentėjusiojo registruota buveinė. Jis tokį požiūrį grindė tuo, kad atitinkamas vertinimas priklauso nuo veiksnių, konkrečiai susijusių su ieškovės (tariamos nukentėjusiosios) situacija(24).
44. Šis sprendimas sulaukė tam tikros kritikos. Pirma, pažymėta, kad Teisingumo Teismas, regis, pripažino finansinių nuostolių patyrimo vietą tinkamu siejamuoju veiksniu(25). Antra, nurodyta, kad nukentėjusiojo registruota buveinė, kuri yra siejamasis veiksnys, gali neatitikti reikalavimo, kad teismas, į kurį kreiptasi, ir ginčo dalykas būtų artimi. Konkrečiai kalbant, pabrėžta, kad nors negalima atmesti, jog tam tikri įrodymai gali būti prieinami nukentėjusiojo registruotoje buveinėje, konkrečiomis aplinkybėmis patirta žala paprastai bus nustatoma lyginant kartelio kainas su hipotetinėmis rinkos kainomis, kurias paprastai galima nustatyti remiantis ekonominiais duomenimis, susijusiais su paveikta rinka(26).
45. Šiaip ar taip, Teisingumo Teismo jurisprudencija formavosi toliau. Ją plėtodamas Teisingumo Teismas pabrėžė ryšį tarp antikonkurencinių veiksmų paveiktos rinkos ir vietos, kurioje ieškovai tariamai patyrė žalą. Šią raidą išsamiai išanalizavo generalinis advokatas J. Richard de la Tour savo išvadoje byloje Volvo(27). Šioje byloje pakanka pažymėti, kad, viena vertus, Sprendime Tibor-Trans teigiama, kad žalos materializavimosi vieta yra rinka, kuriai turėjo įtakos aptariami antikonkurenciniai veiksmai (be išsamesnio patikslinimo)(28). Kita vertus, Sprendime Volvo Teisingumo Teismas išaiškino (o tai yra naujausias reikšmingas pokytis), kad nagrinėjant ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl susitarimo dėl kainų nustatymo ir padidinimo, atlyginimo „žalos atsiradimo vieta“ yra vieta paveiktoje rinkoje, kurioje buvo įsigytos prekės, dėl kurių sudarytas kartelis(29). Taigi atrodo, kad toks siejamasis veiksnys leidžia identifikuoti ieškovės nurodytą vietą, kurioje jai buvo padaryta konkreti žala, platesnėje teritorijoje, kurią paveikė nagrinėjamas konkurencijos iškraipymas(30).
46. Kartu tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino, kad tariamo nukentėjusiojo registruota buveinė ir toliau yra svarbi tais atvejais, kai keli pirkimai buvo atlikti skirtingose vietose(31). Mano nuomone, iš to išplaukia, kad nukentėjusiojo registruotos buveinės siejamasis veiksnys turi būti taikomas subsidiariai, kai dėl pirkimų, atliktų įvairiose vietose, gausos negalima nustatyti jurisdikciją turinčio teismo pagal pagrindinį siejamąjį veiksnį – (vieną) pirkimo (-ų) vietą(32).
47. Komisija mano, kad nors registruotos buveinės vieta gali būti paveiktoje rinkoje (kaip, pavyzdžiui, byloje Volvo), pagal esamą jurisprudenciją kyla abejonių, ar šis siejamasis veiksnys gali būti taikomas ir tada, kai nukentėjusiojo registruota buveinė yra už paveiktos rinkos ribų. Tai, Komisijos nuomone, prieštarautų teismo artumo, nuspėjamumo principams, taip pat teismo vietos ir taikytinos teisės suderinamumo reikalavimui. Todėl ji prašo Teisingumo Teismo šiuo atveju atmesti tokią galimybę ir patvirtinti, kad pagrindinis siejamasis veiksnys, kaip suprantu šį argumentą, yra paveiktos rinkos veiksnys.
48. Šį klausimą nagrinėsiu toliau.
2. Tariamo nukentėjusiojo registruota buveinė ir paveikta rinka
49. Pirma, kaip jau minėta, Sprendime Volvo Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad paveikta rinka nebūtinai yra pakankamai konkretus siejamasis veiksnys, kad būtų galima nustatyti jurisdikciją. Iš tiesų, jei slaptas susitarimas turėjo poveikį visoje Europos Sąjungos teritorijoje, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti pareikštas bet kurioje Sąjungos vietoje(33). Iš tikrųjų kompetentingas teismas turi būti nustatytas remiantis konkretesniu ryšiu (pirmiausia pirkimo vieta).
50. Antra, bylos Volvo faktinės aplinkybės buvo tokios, kad ir pirkimų vieta, ir nukentėjusiojo registruota buveinė buvo ne tik vienoje valstybėje narėje, bet ir toje pačioje atitinkamos valstybės narės vietoje. Iš tiesų nukentėjusiojo registruota buveinė buvo Kordoboje (Ispanija), kur jis taip pat pirko sunkvežimius, dėl kurių buvo sudarytas kartelis. Be to, Ispanija, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, (būtinai) priklausė (platesnei) paveiktai rinkai (apimančiai visą EEE), kaip nurodyta atitinkamame Komisijos sprendime(34).
51. Kitaip tariant, abiejų rūšių konkretūs siejamieji veiksniai (pirkimo vieta ir nukentėjusiojo registruota buveinė) bet kuriuo atveju susiję su ta pačia paveikta rinka (ir tais pačiais vietiniais ir nacionaliniais jos segmentais). Atsižvelgiant į tai, atrodo, kad Teisingumo Teismo išvada yra (arba bent jau gali būti laikoma) suformuluota remiantis pradine prielaida, kad abi siejamųjų veiksnių kategorijos buvo nagrinėjamos atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes(35).
52. Taigi lieka atviras klausimas, ar būtų galima priimti priešingą sprendimą kitomis faktinėmis aplinkybėmis, kai ieškovo registruota buveinė yra už paveiktos rinkos ribų(36)(ir kai ši rinka neapima visos Europos Sąjungos teritorijos).
53. Prima facie sutinku su Komisija, kad jeigu ieškiniui dėl žalos, tariamai atsiradusios dėl tam tikrų antikonkurencinių veiksmų, atlyginimo būtų nustatyta teismo, esančio už konkrečių antikonkurencinių veiksmų paveiktos rinkos ribų, jurisdikcija, tai neatitiktų pirma aptartų pokyčių, kai Teisingumo Teismas pradėjo pabrėžti ryšį tarp paveiktos rinkos ir tariamos žalos atsiradimo vietos. Panašiai generalinis advokatas M. Bobek savo išvadoje byloje flyLAL konstatavo, kad „neįmanoma, remiantis [nagrinėjama jurisdikcijos taisykle] ir „žalos atsiradimo vieta“, pripažinti jurisdikcijos teismams už rinkų, kuriose pažeidimas turėjo poveikį, ribų“(37).
54. Atsižvelgdamas į tai ir atsakydamas į Komisijos prašymą manau, kad absoliutus tam tikro aspekto svarbos atmetimas, nesant konkrečios faktinių aplinkybių visumos, yra subtilus veiksmas, kurį reikia atlikti atsargiai, juo labiau atsižvelgiant į naujausią jurisprudenciją.
55. Atvejis, kurį Komisija siekia atmesti, mano nuomone, po Sprendimo Volvo gali susiklostyti, kai ieškovas, kurio registruota buveinė yra B valstybėje narėje, daug kartų perka skirtingose vietose A valstybėje narėje, o B valstybė narė yra už atitinkamos antikonkurencinių veiksmų paveiktos rinkos ribų. Norint užkirsti kelią tokiam rezultatui, reikėtų atmesti galimybę tokiam tarpvalstybiniam atvejui taikyti byloje Volvo priimtą sprendimą(38).
56. Kitas į galvą ateinantis pavyzdys yra situacija, kai netiesioginiai pirkėjai tvirtina, kad dėl kartelinio susitarimo susidaręs antkainis buvo perkeltas jiems. Kaip jau minėta, Teisingumo Teismas Sprendime Tibor-Trans konstatavo, kad tokia žala laikoma tiesiogine, taikant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą(39). Atsižvelgiant į tai, negalima atmesti, kad, esant konkrečioms sudėtingos tiekimo grandinės aplinkybėms, atitinkamas siejamasis veiksnys gali būti teritorija, esanti už tariamai žalą sukėlusių antikonkurencinių veiksmų paveiktos rinkos ribų(40).
57. Vis dėlto, kaip pripažįsta Komisija, šis klausimas nėra nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Nors šie pokyčiai iš dalies paaiškina, kodėl ieškovė remiasi savo registruota buveine, siekdama nustatyti Vengrijos teismų jurisdikciją, ji tai daro remdamasi aplinkybėmis, kurios labai skiriasi nuo pirma minėtose bylose nagrinėjamų aplinkybių. Ieškovė siekia išplėsti šio siejamojo veiksnio taikymą, kad būtų nustatyta jurisdikcija dėl jos ieškinio, kuriuo ji prašo atlyginti vien kitų jos ekonominio vieneto narių patirtą žalą.
58. Atsižvelgiant į tai, primintina, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti ne tai, ar sąvoka „ekonominis vienetas“ gali būti taikoma siekiant priskirti atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimą konkrečiam atsakovui (taip ji yra taikoma įprastai, kaip paaiškinsiu toliau), o būtent tai, ar ji gali būti taikoma siekiant nustatyti jurisdikciją, nepriklausomai nuo to, koks (juridinis) asmuo iš pradžių patyrė nurodytą žalą.
59. Šį klausimą nagrinėsiu toliau.
C. Patronuojamosios bendrovės patirta žala. Ar patronuojančiosios bendrovės registruota buveinė gali būti „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“?
60. Siekdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą pirmiausia aptarsiu sąvoką „ekonominis vienetas“ (1 skirsnis) ir paaiškinsiu, kodėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai (2 skirsnis). Nors dėl tokio siūlomo atsakymo nereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą, dėl išsamumo trumpai aptarsiu ir šį klausimą (3 skirsnis).
1. Sąvoka „ekonominis vienetas“
61. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje sąvoka „ekonominis vienetas“ (arba „vienas ekonominis vienetas“) buvo išplėtota siekiant iš esmės apibūdinti SESV 101 ir 102 straipsniuose vartojamą sąvoką „įmonė“. Ši sąvoka laikoma „labai svarbia“(41) konkurencijos teisės sričiai, nes ši teisė reglamentuoja ne juridinius ir fizinius asmenis, o „įmones“(42). Šiomis aplinkybėmis įmonė vienais atvejais gali atitikti fizinį ar juridinį asmenį, o kai kuriais kitais atvejais gali apimti kelis tokius asmenis(43).
62. Kalbant apie tai, kas aktualu šiai bylai, paprastai laikoma, kad patronuojančioji bendrovė ir jos patronuojamoji bendrovė sudaro ekonominį vienetą, kai iš esmės antroji bendrovė patiria lemiamą pirmosios bendrovės daromą įtaką ir veikia nesavarankiškai(44). Tokiu atveju visa grupė bus laikoma „įmone“, kuriai skirtos konkurencijos teisės normos, kurių ji, kaip visuma, privalo laikytis, todėl yra solidariai atsakinga(45).
63. Tai turi svarbių pasekmių tam tikrų konkurencijos materialinės teisės normų taikymui ir paveikia atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus priskyrimą.
64. Pirma, kalbant apie materialinės teisės aspektą, kaip pavyzdį galima nurodyti tai, kad SESV 101 straipsnis netaikomas vieną ekonominį vienetą sudarančių asmenų susitarimams(46), nes iš esmės koordinavimas grupės viduje negali turėti įtakos konkurencijai, kadangi vieneto viduje visų pirma nėra konkurencijos.
65. Antra, kalbant apie teisės aktų vykdymą, pažymėtina, kad sąvoka „ekonominis vienetas“ daro esminę įtaką logikai, pagal kurią nustatoma atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus. Dar svarbiau yra tai, kad ji Komisijai (arba nacionalinei konkurencijos institucijai) suteikia galimybę iš esmės patraukti patronuojančiąją bendrovę atsakomybėn už tokį pažeidimą, nors iš tikrųjų jį padarė jos patronuojamoji bendrovė(47). Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai patronuojančioji ir jos patronuojamoji bendrovės sudaro ekonominį vienetą ir kai Komisijos sprendime minima tik patronuojančioji bendrovė, kuri buvo nubausta už antikonkurencinę veiklą, ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti pareikštas bet kuriai iš jų, laikantis tam tikrų sąlygų(48). Teisingumo Teismas iš esmės paaiškino, kad sąvokos „įmonė“, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnį, apimtis negali būti skirtinga, priklausomai nuo to, ar ja remiamasi viešojo, ar privačiojo konkurencijos teisės vykdymo atveju(49).
66. Taigi ieškovė tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog konkurencijos teisės pažeidimas lemia solidarią viso ekonominio vieneto atsakomybę, t. y. vienas narys gali būti laikomas atsakingu už kito nario veiksmus, tas pats principas turi būti taikomas, kaip suprantu šį argumentą, atvirkščiai tuo atveju, kai siekiama įgyvendinti reikalavimus dėl konkurencijos teisės pažeidimo, turinčio įtakos vienam ekonominio vieneto nariui. Kaip teigia ieškovė (ji, atrodo, remiasi ankstesniame punkte performuluotomis Teisingumo Teismo išvadomis), sąvoka „ekonominis vienetas“ negali turėti skirtingos reikšmės, priklausomai nuo to, ar konkreti įmonė veikia kaip ieškovė, ar kaip atsakovė. Nagrinėjamos bylos kontekste šis teiginys reiškia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą reikalavimą gali įgyvendinti patronuojančioji bendrovė, nepriklausomai nuo to, kad žalą patyrė jos patronuojamosios bendrovės. Taigi, vadovaujantis ieškovės argumentu, patronuojančiosios bendrovės registruota buveinė turi būti laikoma „žalos atsiradimo vieta“ pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą.
67. Manau, kad bendresniu lygmeniu (nesusijusiu su jurisdikcijos klausimais) Teisingumo Teismas atmetė sąvokos „ekonominis vienetas“ atvirkštinio taikymo idėją, kai nusprendė, kad ši sąvoka netaikoma (akivaizdžiai skirtingomis) ieškinio dėl žalos atlyginimo, grindžiamo Europos Sąjungos deliktine atsakomybe pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, aplinkybėmis. Sprendime Guardian Europe / Europos Sąjunga Bendrasis Teismas iš esmės atmetė patronuojančiosios bendrovės teiginį, kad ji patyrė nuostolių dėl Komisijos paskirtos ir vėliau iš dalies panaikintos baudos sumokėjimo, kai baudos našta iš tikrųjų teko jos patronuojamosioms bendrovėms. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą Teisingumo Teismas pritarė Bendrojo Teismo atsisakymui „atvirkščiai“ suprasti sąvoką „ekonominis vienetas“ ir paaiškino, kad ieškinį, grindžiamą Europos Sąjungos deliktine atsakomybe, reikia laikyti tokiu ieškiniu, „kuriam taikomos bendrosios procesinės normos, <...> nepriklausomai nuo atsakomybės pagal kartelių teisę logikos“(50).
68. Nepriklausomai nuo to, ar privataus ieškinio dėl žalos atlyginimo atveju būtų galima priimti kitokį sprendimą dėl bylos esmės(51), pažymiu, kad generalinis advokatas M. Szpunar neseniai atmetė panašų argumentą ir įtikinamai paaiškino, kad sąvoka „ekonominis vienetas“ negali turėti įtakos teisinių dokumentų įteikimą Sąjungoje reglamentuojančių taisyklių aiškinimui(52) ir neleidžia patronuojančiajai bendrovei skirto ieškinio dėl žalos teisėtai įteikti šios bendrovės patronuojamajai bendrovei(53).
69. Atsižvelgiant į šiuos bendresnio pobūdžio pokyčius, reikia išnagrinėti, ar sąvoką „ekonominis vienetas“ galima vartoti taikant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, kad tariamai netiesiogiai nuo SESV 101 straipsnį pažeidžiančių veiksmų nukentėjęs asmuo iš esmės galėtų pasinaudoti forum actoris.
2. Ar sąvoka „ekonominis vienetas“ gali turėti įtakos žalos atsiradimo vietos apimčiai?
70. Pritardamas atsakovės, Čekijos vyriausybės ir Komisijos pozicijai manau, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.
71. Pirma, iš ankstesnių šios išvados dalių matyti, kad priešinga ieškovės pozicija paprasčiausiai neturi jokio pagrindo Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
72. Antra, priėmus tokią poziciją būtų pažeisti principai, kuriais grindžiama nagrinėjama jurisdikcijos taisyklė. Tai prieštarautų jos artumo logikai ir su ja susijusiam reikalavimui individualiai įvertinti siejamuosius veiksnius (a skirsnis). Be to, šios bylos aplinkybėmis tai neatitiktų teismo vietos nuspėjamumo reikalavimo, taip pat teismo vietos ir taikytinos teisės suderinamumo tikslo (b skirsnis).
73. Galiausiai siekdamas atsakyti į ieškovės nuogąstavimus paaiškinsiu, kad ši išvada netrukdo veiksmingai įgyvendinti teisių, kylančių dėl konkurencijos teisės pažeidimo (c skirsnis).
a) Artumo ir individualaus vertinimo reikalavimas
74. Kaip jau paaiškinau, teismai, kurių jurisdikciją galima nustatyti remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktu, laikomi tinkamiausiais, „be kita ko, dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo“(54).
75. Šiuo požiūriu, be abejo, pripažįstu, kad sudėtinga rinkti įrodymus tarpvalstybiniuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo(55), įskaitant ieškinius (arba atsiliepimus į juos), kuriuose pateikiami argumentai, kad dėl kartelinio susitarimo susidaręs antkainis buvo perkeltas kitiems asmenims(56).
76. Vis dėlto patronuojančiosios bendrovės buveinės vieta iš karto nesuteikia jokios reikšmingos sąsajos, rodančios, kodėl ji būtų tinkamesnė šiam tikslui, palyginti (ypač) su pirkimo vieta(57).
77. Šiuo aspektu ieškovės palaikomas sprendimas būtų nesuderinamas su reikalavimu, pagal kurį siejamieji veiksniai turi būti vertinami atskirai dėl kiekvieno nukentėjusiojo. Tai buvo aiškiai nurodyta Sprendime CDC Hydrogen Peroxide, susijusiame su ieškiniu dėl kelių reikalavimų, kurie buvo perleisti vienai bendrovei(58).
78. Tiesa, kaip pažymi ieškovė, Sprendime Volvo Teisingumo Teismas vartoja sąvoką „įmonė“, apibūdindamas ieškovę toje byloje, o ji buvo tariamai nukentėjusi dėl nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų. Vis dėto nemanau, kad ši sąvoka vartojama siekiant papildyti pirma aptartus pokyčius, kuriais Teisingumo Teismas patikslino sąvokos „žalos atsiradimo vieta“ apibrėžtį, siekdamas atsižvelgti į konkurencijos teisės ginčų specifiką (šiomis aplinkybėmis papildydamas „ieškovo“ apibrėžtį).
79. Pirma, Teisingumo Teismo vartojama sąvoka „įmonė“, kaip pirma aprašyta, atsirado jau Sprendime CDC Hydrogen Peroxide, priimtame dar iki šių pokyčių. Dar svarbiau yra tai, kad, kaip pažymi Komisija ir Čekijos Respublika, tiek Sprendimą CDC Hydrogen Peroxide, tiek Sprendimą Volvo skaitant atidžiau akivaizdu, kad sąvoka „įmonė“ vartojama ne specialiąja konkurencijos teisės prasme, o bendrąja prasme ir kaip „bendrovės“ arba „juridinio asmens“ sinonimas(59). Kitokia išvada taip pat tiesiogiai prieštarautų individualaus vertinimo būtinybei, kuri buvo viena iš pagrindinių išvadų Sprendime CDC Hydrogen Peroxide ir vėliau buvo priminta Sprendime Volvo(60).
80. Be to, kaip pažymi atsakovė, Čekijos vyriausybė ir Komisija, tokį patį „individualų požiūrį“ į tariamai nukentėjusiojo nuo antikonkurencinių veiksmų apibrėžtį Sąjungos teisės aktų leidėjas patvirtino Direktyvoje 2014/104(61). Šio dokumento priėmimas iš esmės buvo laikomas svarbiu etapu, padedančiu veiksmingai užtikrinti privatųjį teisių, kylančių iš konkurencijos teisės pažeidimų, įgyvendinimą(62). Todėl šioje direktyvoje nustatytos taisyklės, kuriomis, be kita ko, koordinuojamas konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimas nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo tam, kad kiekvienas asmuo, patyręs žalą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, galėtų veiksmingai pasinaudoti teise reikalauti visos kompensacijos iš atsakingos įmonės(63).
81. Atsižvelgiant į tai, svarbu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nemanė esant tikslinga sąvoką „nukentėjusioji šalis“(64) apibrėžti plačiau, taip, kad ji apimtų nukentėjusiuosius ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai(65). Jei tai nebuvo laikoma būtina taikant teisės aktą, konkrečiai skirtą privačiajam konkurencijos teisės vykdymui stiprinti, nematau jokios priežasties laikytis tokio požiūrio taikant Reglamentą Nr. 1215/2012, kuris, kaip iš esmės pažymi pati ieškovė, yra visuotinai taikomas teisės aktas, reglamentuojantis bet kokio pobūdžio ginčus, patenkančius į jo taikymo sritį (ypač kai toks požiūris trukdytų nagrinėjamos jurisdikcijos taisyklės taikymo aspektams, kuriuos ką tik paminėjau, taip pat tiems, kuriuos aptarsiu toliau).
b) Teismo vietos ir taikytinos teisės suderinamumo tikslas, taip pat ypač nuspėjamos teismo vietos reikalavimas
82. Pirma nurodytoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pabrėžė, viena vertus, jurisdikciją turinčio teismo ir taikytinos teisės suderinamumo svarbą ir, kita vertus, teismo vietos nuspėjamumo reikalavimą.
83. Dėl pirmojo aspekto Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tai, kad žalos atsiradimo vieta nustatoma ten, kur yra paveikta rinka, atitinka taikytinos teisės ir jurisdikciją turinčio teismo suderinamumo tikslą, įtvirtintą reglamento „Roma II“ 7 konstatuojamojoje dalyje, atsižvelgiant į tai, kad pagal šį reglamentą ieškiniams dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo taikytina šalies, kurioje yra arba gali būti paveikta rinka, teisė(66).
84. Dėl antrojo aspekto Teisingumo Teismas pagrindė Sprendime Volvo nurodytą (papildomą) siejamąjį veiksnį – nukentėjusiojo buveinės vietą, remdamasis tuo, kad „atsakovės, kartelio narės, negali nežinoti to, kad nagrinėjamų prekių pirkėjai yra įsisteigę rinkoje, kuriai daro poveikį su karteliu susiję slapti veiksmai“(67).
85. Be ankstesniame skirsnyje iškeltų klausimų, susijusių su artumu ir individualiu vertinimu, remtis patronuojančiosios bendrovės registruota buveine nagrinėjamos bylos aplinkybėmis atrodo nepakankama dėl abiejų priežasčių.
86. Tiesa, ieškovės registruota buveinė yra paveiktoje rinkoje, kaip nurodyta Komisijos sprendime (tai yra natūrali nagrinėjamo kartelio apimties visoje Europoje pasekmė). Vis dėlto jau paaiškinau, kad pagal Sprendimą Volvo reikia taikyti konkretesnį veiksnį, pavyzdžiui, pirkimo vietą arba tiesiogiai nukentėjusio asmens registruotą buveinę.
87. Iš bylos medžiagos matyti, kad atitinkami skirtingų patronuojamųjų bendrovių pirkimai buvo atlikti keliose valstybėse narėse (įskaitant, be kita ko, Vengriją)(68), kurių teisė yra taikytina pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 3 dalies a punktą. Tokiomis aplinkybėmis tikslas užtikrinti suderinamumą su taikytina teise negali būti pasiektas (jeigu reikalavimus dėl žalos, atsiradusios už Vengrijos ribų, turėtų nagrinėti Vengrijos teismai).
88. Kalbant apie teismo vietos nuspėjamumą, pažymėtina, kad jeigu jurisdikcija būtų nustatoma pagal patronuojančiosios bendrovės registruotos buveinės vietą, kiltų pavojus, kad dėl to teismo vieta taptų judančiu taikiniu. Iš tiesų kiekvieną kartą įvykus sandoriui, dėl kurio pasikeičia konkrečią patronuojamąją bendrovę kontroliuojantis asmuo, pasikeistų ir esamomis aplinkybėmis jurisdikciją turintis teismas pagal naujos patronuojančiosios bendrovės buveinę(69). Antrasis prejudicinis klausimas gana gerai iliustruoja šią riziką, nes iš jo matyti, kad kai kurios paveiktos patronuojamosios bendrovės pirkimų metu nepriklausė ieškovės grupei. Nors šiuo aspektu būtų galima teigti, kad, kai reikia nustatyti konkrečią „žalos atsiradimo vietą“, teismo vietos nuspėjamumo siekis iš dalies tampa iliuzinis (atsižvelgiant į visą Europą apimantį kartelį), tai nėra priežastis visiškai atsisakyti šio siekio ir suteikti dar daugiau neapibrėžtumo.
89. Tai paaiškinęs, vis dėlto turėčiau aptarti ieškovės argumentą, jog tai, kad negali būti taikoma sąvoka „ekonominis vienetas“ šiomis aplinkybėmis, labai sumenkina nuo antikonkurencinių veiksmų nukentėjusių asmenų galimybę įgyvendinti savo teises.
c) Teisių įgyvendinimo veiksmingumas
90. Ieškovė išsamiai paaiškina sunkumus, kurių, jos nuomone, kyla nukentėjusiajam nuo antikonkurencinių veiksmų, kai reikia užtikrinti tarpvalstybinį atitinkamų teisių įgyvendinimą. Ji, be kita ko, pažymi, kad pažeidėjai sistemingai trukdo jas įgyvendinti, visų pirma prieštaraudami tarptautinei teismų, į kuriuos kreiptasi, jurisdikcijai. Iš esmės ji mano, kad šių sunkumų galima išvengti (konkrečiu nagrinėjamo sunkvežimių kartelio atveju), jeigu jurisdikcija yra centralizuota visai žalai, kurią skirtingose vietose patyrė įvairūs vieno ekonominio vieneto nariai, atlyginti ir jei ši centralizuota jurisdikcija nustatyta pagal patronuojančiosios bendrovės registruotos buveinės vietą. Dabartinė padėtis, jos nuomone, turi įtakos pagrindinių teisių įgyvendinimo veiksmingumui, nes nukentėjusysis, vykdantis veiklą skirtingose valstybėse narėse (kaip ir ji pati, jei teisingai suprantu argumentą), turi pradėti bylinėtis penkiose skirtingose valstybėse narėse vien dėl to, kad sunkvežimius įsigijo jo patronuojamosios bendrovės. Be to, ieškovė nurodo, kad dėl tokio fragmentiško bylinėjimosi padidėja išlaidos, ir pažymi: kadangi dauguma pažeidėjų yra įsisteigę Sąjungą įsteigusiose valstybėse narėse (arba valstybėse narėse, kurios į ją įstojo pirmosios), pagal dabartines taisykles nukentėjusieji turi pradėti bylinėjimąsi tose valstybėse narėse, nors patys gali būti įsisteigę kitose valstybėse narėse.
91. Atsakydamas į pastarąją pastabą pirmiausia norėčiau pasakyti, kad man atrodo, jog ieškovė iš esmės kritikuoja, jei teisingai suprantu argumentą, pagrindinę atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos taisyklę, nustatytą Reglamente Nr. 1215/2012. Iš tiesų ši taisyklė sukelia nepatogumų ieškovams (bet kuriam ieškovui), nes būtent ieškovas turi „keliauti“ į atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą ir laikytis taikomų procesinių taisyklių (o ne atvirkščiai). Vis dėlto taip ir buvo parengtas Reglamentas Nr. 1215/2012 (pagal seniai nusistovėjusią taisyklę, galiojančią visose nacionalinėse teisės sistemose)(70).
92. Antra, reikia pažymėti, kad šis reglamentas pakeičia šią bendrą taisyklę, kiek tai susiję su tam tikrų kategorijų ieškovais, laikomais silpnesnėmis šalimis, suteikdamas jiems didesnę apsaugą – galimybę pareikšti ieškinį savo nuolatinėje gyvenamojoje (buveinės arba darbo) vietoje(71). Nuo antikonkurencinių veiksmų tariamai nukentėję asmenys nėra priskiriami prie šių kategorijų (nebent konkrečiu atveju jie veikia kaip vartotojai). Ši status quo nepriklauso nuo to, kad egzistuoja viešasis interesas užtikrinti konkurencijos teisės laikymąsi ir kad dėl šio intereso Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė priimti tam tikras bendras taisykles šios teisės privataus vykdymo užtikrinimo srityje(72). Nagrinėjamai bylai svarbu tai, kad šis pasirinkimas neturi atitikmens „apsauginėse“ jurisdikcijos taisyklėse, kaip šiuo metu nustatyta Reglamente Nr. 1215/2012.
93. Trečia, priešingai nei minėtos apsauginės taisyklės, nagrinėjama jurisdikcijos taisyklė grindžiama iš esmės kitokiu pagrindu, kaip pirma paaiškinta. Iš to išplaukia, kad atitinkami ieškovų ir atsakovų interesai turi būti laikomi lygiaverčiais. Be to, kaip bendrosios taisyklės išimtis, ta jurisdikcijos taisyklė turi būti aiškinama siaurai.
94. Ketvirta, Sprendime CDC Hydrogen Peroxide Teisingumo Teismas vis dėlto žengė dar toliau ir sukūrė forum actoris nuo kainų kartelio (tiesiogiai) nukentėjusiam asmeniui; šis forum actoris buvo papildomai patvirtintas Sprendime Volvo. Kaip pažymi Komisija, Sprendime CDC Hydrogen Peroxide Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusiojo buveinės vietoje jurisdikciją turintis teismas gali priimti sprendimą dėl visos prašomos atlyginti žalos(73) (tai, atrodo, yra logiška nukentėjusiojo registruotos buveinės, kaip siejamojo veiksnio, pasirinkimo pasekmė).
95. Penkta, kaip jau paaiškinta ir kaip nurodo Komisija, nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį ne tik patronuojančiajai bendrovei, kuriai skirtas atitinkamas pažeidimą nustatantis Komisijos sprendimas, bet ir tos patronuojančiosios bendrovės ekonominiam vienetui priklausančiai patronuojamajai bendrovei, laikydamasis tam tikrų sąlygų(74). Taip sukuriama papildomo teismo galimybė (priklausomai nuo patronuojamosios bendrovės buvimo vietos), todėl gali būti dar labiau palengvintas teisių įgyvendinimas.
96. Galiausiai, jei konkretus ieškovas mano, kad jurisdikcijos centralizavimas yra jo didžiausias prioritetas, universali teisių gynimo priemonė visada galima atsakovo buveinės vietos teismuose. Toks pasirinkimas neabejotinai susijęs su „kelionės“ nepatogumais, tačiau jo negalima kritikuoti dėl to, kad jis lemia fragmentišką bylinėjimąsi.
97. Tokiomis aplinkybėmis nesuprantu, kaip dabartinės jurisdikcijos taisyklės iš esmės trukdo nuo antikonkurencinių veiksmų tariamai nukentėjusiems asmenims ginti savo teises ir koks konkrečiai dabartinės Reglamento Nr. 1215/2012 tvarkos trūkumas verčia taikyti „atvirkštinę“ sąvoką „ekonominis vienetas“, kad būtų išplėsta sąvokos „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą (konkrečiau – žalos atsiradimo vietos sąvokos, kaip ji suprantama pagal pirma išnagrinėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją), taikymo sritis.
98. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, neapima patronuojančiosios bendrovės, kuri pareiškia ieškinį dėl žalos, padarytos tik šios patronuojančiosios bendrovės patronuojamosioms bendrovėms trečiojo asmens antikonkurenciniais veiksmais, atlyginimo, registruotos buveinės, kai teigiama, kad ši patronuojančioji bendrovė ir šios patronuojamosios bendrovės sudaro tą patį ekonominį vienetą.
3. Antrasis prejudicinis klausimas: pirkimo momento (ir patronuojamųjų bendrovių įsigijimo momento) svarba
99. Atsižvelgiant į mano pirma padarytą išvadą, nereikia nagrinėti antrojo prejudicinio klausimo, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar patronuojančiosios bendrovės galimybei remtis registruota buveine (ir sąvoka „ekonominis vienetas“) nustatant jurisdikciją turi įtakos tai, kad kai kurias iš paveiktų patronuojamųjų bendrovių ieškovė įsigijo tik po to, kai jos sumokėjo dirbtinai padidintas kainas ir patyrė atitinkamų nuostolių.
100. Vis dėlto, mano nuomone, šio klausimo esmė gali būti išnagrinėta gana greitai. Šiuo aspektu sutinku su ieškove, kad šis klausimas yra susijęs su ieškinio esme, todėl nėra svarbus jurisdikcijos nustatymo etape(75).
101. Iš tiesų, jei būtų pripažinta, kad dėl sąvokos „ekonominis vienetas“ ieškovės registruota buveinė tampa taikytinu siejamuoju veiksniu pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, tektų konstatuoti, kad antruoju klausimu keliama problema susijusi su žalos, kurios gali reikalauti ieškovė, dydžiu (t. y. ar ji taip pat turi teisę reikalauti atlyginti žalą, kurią patyrė patronuojamosios bendrovės prieš įsigyjant jas ieškovei). Taigi šis aspektas susijęs su bylos esme, o ne su jurisdikcijos klausimu.
V. Išvada
102. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 2 punktas
turi būti aiškinamas taip:
sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ neapima patronuojančiosios bendrovės, kuri pareiškia ieškinį dėl žalos, padarytos tik šios patronuojančiosios bendrovės patronuojamosioms bendrovėms antikonkurenciniais trečiojo asmens veiksmais, registruotos buveinės, kai teigiama, kad ši patronuojančioji bendrovė ir šios patronuojamosios bendrovės sudaro tą patį ekonominį vienetą.