Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 8 d.(1)
Byla C‑174/23
HJ,
IK,
LM
prieš
Twenty First Capital SAS
(Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įsisteigimo laisvė – Alternatyvaus investavimo fondų valdytojai (AIFV) – Direktyva 2011/61/ES – Veiklos vykdymo sąlygos – 13 straipsnis – AIFV atlyginimų politika ir praktika – Taikymo sritis ratione temporis“
1. Direktyvoje 2011/61/ES(2) yra nustatyta suderinta ir griežta alternatyvaus investavimo fondų valdytojų (toliau – AIFV) veiklos Sąjungoje reguliavimo ir priežiūros sistema.
2. Direktyvoje 2011/61, be kitų numatytų priemonių, reikalaujama, kad valstybės narės įpareigotų AIFV formuoti ir vykdyti tam tikrų kategorijų darbuotojų atlyginimų politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu (13 straipsnis).
3. Šis įpareigojimas apima ir darbuotojus, kurių profesinė veikla turi esminį poveikį jų valdomų alternatyvaus investavimo fondų (toliau – AIF) rizikos pobūdžiui.
4. Bylos, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, šalys yra AIFV ir keli jo darbuotojai; jų ginčas kilo dėl 2014 m. birželio 27 d. sutartyje nustatyto atlyginimo. Prancūzijos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šią sutartį pripažino negaliojančia, nes ji neatitinka sąlygų, numatytų nacionalinės teisės normose, kuriomis į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2011/61.
5. Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija), turintis priimti galutinį sprendimą dėl ginčo, prašo Teisingumo Teismo nuspręsti dėl tam tikrų Direktyvos 2011/61 nuostatų taikymo ratione temporis byloje nagrinėjamai sutarčiai.
6. Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikia galimybę išaiškinti Direktyvą 2011/61, siekiant nustatyti, nuo kurio momento AIFV atsiranda pareiga visiškai laikytis šios direktyvos 13 straipsnyje numatytų reikalavimų dėl atlyginimo.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2011/61
7. 24 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Siekiant spręsti problemas, susijusias su galimai nepalankiu prastai suformuotų atlyginimų struktūrų poveikiu patikimam rizikos valdymui ir asmenų prisiimamos rizikos kontrolei, turėtų būti nustatyta aiški prievolė AIFV formuoti ir vykdyti tų kategorijų darbuotojų, kurių profesinė veikla turi esminį poveikį jų valdomų AIF rizikos pobūdžiui, atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu. Tų kategorijų darbuotojų grupei turėtų būti priskirti bent vyresnieji vadovai, už riziką atsakingi ir kontrolės funkcijas atliekantys darbuotojai bei visi darbuotojai, kurių gaunamo atlyginimo dydis siekia vyresniųjų vadovų ir už riziką atsakingų darbuotojų atlyginimų mastą.“
8. 1 straipsnyje („Dalykas“) numatyta:
„Šia direktyva nustatomos alternatyvaus investavimo fondų valdytojų (AIFV), kurie valdo ir (arba) platina alternatyvaus investavimo fondų (AIF) investicinius vienetus ar akcijas Sąjungoje, veiklos leidimo suteikimo, nuolatinės veiklos ir skaidrumo taisyklės.“
9. 4 straipsnio („Sąvokų apibrėžtys“) 1 dalyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžtys: <...> b) alternatyvaus investavimo fondo valdytojai (AIFV) – juridiniai asmenys, kurių įprasta veikla – vieno ar daugiau AIF valdymas[.]“
10. 6 straipsnio („AIFV veiklos vykdymo išankstinės sąlygos“) 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad AIFV valdytų vieną ar daugiau AIF tik gavę veiklos leidimą pagal šią direktyvą.
AIFV, kuriam suteiktas leidimas pagal šią direktyvą, privalo bet kokiu metu tenkinti šioje direktyvoje nustatytas veiklos leidimo suteikimo sąlygas.“
11. 7 straipsnio („Prašymas išduoti veiklos leidimą“) 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės reikalauja, kad AIFV pateiktų prašymą išduoti veiklos leidimą savo buveinės valstybės narės kompetentingoms institucijoms.“
12. 12 straipsnyje („Bendrieji principai“), kuris patenka į III skyriaus („AIFV veiklos sąlygos“) 1 skirsnį („Bendrieji reikalavimai“), nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad AIFV visuomet laikytųsi toliau išdėstytų nuostatų:
a) veiktų sąžiningai, deramai profesionaliai, apdairiai, stropiai ir teisingai;
<…>
e) vykdytų visus jų verslo veiklai taikytinus reguliavimo reikalavimus, kad kuo geriau patenkintų jų valdomų AIF ar tų AIF investuotojų interesus ir skatintų rinkos vientisumą;
<...>“
13. 13 straipsnyje („Atlyginimas“) nurodyta:
„1. Valstybės narės reikalauja, kad AIFV turėtų tų kategorijų darbuotojų, įskaitant vyresniuosius vadovus, už riziką atsakingus ir kontrolės funkcijas atliekančius darbuotojus bei darbuotojus, kurių gaunamo atlyginimo dydis siekia vyresniųjų vadovų ir už riziką atsakingų darbuotojų atlyginimų mastą, kurių profesinė veikla turi esminį poveikį AIFV ar jų valdomų AIF rizikos pobūdžiui, atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu bei jį skatintų ir kuria nebūtų skatinamas su jų valdomų AIF rizikos pobūdžiu, fondo taisyklėmis ar steigimo dokumentais nesuderinamas rizikos prisiėmimas.
AIFV nustato atlyginimų politiką ir praktiką pagal II priedą.
2. EVPRI [Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija; toliau – EVPRI] užtikrina, kad būtų parengtos patikimos atlyginimų nustatymo politikos gairės, atitinkančios II priedą. <...>“
14. 61 straipsnio („Pereinamojo laikotarpio nuostata“) 1 dalyje numatyta:
„AIFV, vykdydami veiklą pagal šią direktyvą, iki 2013 m. liepos 22 d. imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje, ir per vienerius metus nuo tos datos pateikia prašymą gauti veiklos leidimą.“
15. 66 straipsnyje („Perkėlimas į nacionalinę teisę“) nustatyta:
„1. Valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. liepos 22 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų nuostatų tekstus bei tų nuostatų ir šios direktyvos atitikties lentelę.
2. Valstybės narės taiko įstatymus ir kitus teisės aktus, nurodytus 1 dalyje, nuo 2013 m. liepos 22 d.
<...>“
16. Pagal 70 straipsnį („Įsigaliojimas“) Direktyva 2011/61 įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2011 m. liepos 1 d.
2. EVPRI gairės
17. Pagal Direktyvos 2011/61 13 straipsnio 2 dalį EVPRI priėmė „Gaires dėl patikimos atlyginimų nustatymo politikos pagal AIFVD“ (ESMA/2013/232), kurios paskelbtos 2013 m. liepos 3 d. ir pataisytos 2014 m. sausio 30 d.(3)
B. Nacionalinė teisė. Code monétaire et financier(4)
18. Ordonnance nº 2013-676 du 25 juillet 2013 modifiant le cadre juridique de la gestion d’actifs(5), kuriuo į Prancūzijos teisę perkelta Direktyva 2011/61, įsigaliojo 2013 m. liepos 28 d.
19. Visų pirma Nutarimu Nr. 2013-676 buvo iš dalies pakeistas Code monétaire et financier, papildžius tokio turinio L. 533-22-2 straipsniu:
– I dalyje iš esmės pakartotas Direktyvos 2011/61 13 straipsnis: reikalaujama, kad AIFV nustatytų, be kita ko, vadovų ir valdybos ar vykdomosios valdybos narių atlyginimų politiką ir praktiką, kai jų profesinė veikla turi poveikį turto valdymo bendrovių arba jų valdomų AIF rizikos pobūdžiui.
– II dalies paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad AIFV atlyginimų politikos ir praktikos sąlygos turi būti nustatytos Finansų rinkų institucijos reglamente.
20. Nutarimo Nr. 2013-676 33 straipsnio I dalyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią „valdymo bendrovės, šio nutarimo paskelbimo dieną vykdančios veiklą, atitinkančią jo nuostatas, iki 2014 m. liepos 22 d. kreipiasi dėl leidimo verstis turto valdymo bendrovių veikla <...>“.
21. Décret nº 2013-687 du 25 juillet 2013 pris pour l’application de l’ordonnance nº 2013-676(6) aiškinamajame rašte nurodyta:
„Įsigaliojimas: valdymo bendrovės, vykdančios veiklą, atitinkančią šio dekreto nuostatas jo paskelbimo dieną, imasi visų būtinų priemonių, kad būtų laikomasi šio dekreto nuostatų, ir ne vėliau kaip 2014 m. liepos 22 d. pateikia atitinkamą prašymą išduoti veiklos leidimą <...>.“
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai
22. Bendrovė Twenty First Capital SAS valdė kolektyvinio investavimo subjektus ir bent vieną AIF.
23. 2014 m. birželio 27 d. Twenty First Capital sudarė partnerystės sutartį(7), kurioje numatyti įvairūs atlyginimai IK, HJ ir LM(8).
24. 2014 m. rugpjūčio 18 d. bendrovė Twenty First Capital gavo AIFV veiklos leidimą pagal Direktyvą 2011/61.
25. 2015 m. lapkričio 12 d. Twenty First Capital pranešė IK, HJ ir LM, kad atsisako vykdyti partnerystės sutartį(9), ir nurodė, kad ją vykdydama atsidurtų situacijoje, kai negalėtų laikytis teisės aktų.
26. 2015 m. gruodžio 24 d. ir 2016 m. sausio 6 d. HJ ir IK(10)Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) pareiškė ieškinį bendrovei Twenty First Capital; jie reikalavo užtikrinti partnerystės sutarties vykdymą ir priteisti žalą bei palūkanas. Twenty First Capital pareiškė priešieškinį dėl šios sutarties negaliojimo.
27. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu panaikino partnerystės sutartį, nes ji neatitiko nacionalinės teisės normų, kuriomis į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2011/61, ir atmetė ieškovų reikalavimus(11).
28. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo buvo pateiktas apeliacinis skundas ir 2021 m. vasario 8 d. Cour d'appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) tą sprendimą patvirtino(12).
29. IK, HJ ir LM dėl apeliacinio teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis Teismas).
30. Šis teismas mano, kad išaiškinus Direktyvos 2011/61 13 straipsnį ir 61 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti, ar 2013 m. liepos 28 d. įsigaliojusio Pinigų ir finansų kodekso L. 533-22-2 straipsnis buvo taikomas partnerystės sutarties sudarymo dieną (2014 m. birželio 27 d.).
31. Jis šiuo klausimu pažymi, kad yra trys dokumentai, kuriuos paskelbė atitinkamai Europos Komisija(13), EVPRI(14) ir Finansų rinkų institucija(15) ir kurie galėtų padėti nustatyti Direktyvos 2011/61 nuostatų ir jas perkeliančių nacionalinės teisės normų taikymo sritį ratione temporis.
32. Vis dėlto remiantis šiais dokumentais galima daryti prieštaringas išvadas dėl Direktyvos 2011/61 13 straipsnio reikalavimų įsigaliojimo datos:
– atrodo, kad Komisijos dokumente pripažįstama, jog yra vienų metų pereinamasis laikotarpis, kuris baigiasi 2014 m. liepos 21 d. ir kuriuo Direktyvoje 2011/61 numatytos pareigos nėra teisiškai privalomos(16),
– vis dėlto iš EVPRI ir Finansų rinkų institucijos dokumentų matyti, kad atlyginimą reglamentuojančios (nacionalinės ir Sąjungos) teisės normos AIFV taikomos nuo tos dienos, kurią jis gavo leidimą.
33. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad galima pateikti ir kitokį aiškinimą atsižvelgiant į tai, ar dėl atlyginimo buvo susitarta iki Direktyvos 2011/61 perkėlimo į Prancūzijos teisę, ar po jo.
– Pirmuoju atveju (jeigu sutartys sudarytos iki Direktyvos 2011/61 perkėlimo į nacionalinę teisę) „būtų galima pripažinti, jog sunku reikalauti, kad AIFV nedelsdamas peržiūrėtų atlyginimą, kuriuo nebuvo pažeista jokia taisyklė, kai jis buvo nustatytas“. Iš AIFV daugių daugiausia būtų galima reikalauti pereinamuoju laikotarpiu dėti visas pastangas, kad būtų įvykdyti nauji reikalavimai dėl atlyginimo.
– Antruoju atveju (jeigu sutartys sudarytos perkėlus Direktyvą 2011/61 į nacionalinę teisę) būtų galima teigti, kad „įsigaliojus nacionalinės teisės aktui, kuriuo AIFV direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, AIFV iš karto netenka galimybės susitarti dėl ateityje mokėtino atlyginimo, kuris prieštarautų šioje jau įsigaliojusioje direktyvoje nustatytoms taisyklėms“.
34. Atsižvelgdamas į tai, kad nė vienas iš šių sprendimų nėra akivaizdus, Cour de cassation (Kasacinis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar [Direktyvos 2011/61] 13 straipsnį ir 61 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad valdytojai, iki 2013 m. liepos 22 d. vykdę veiklą pagal šią direktyvą, privalo laikytis su atlyginimų politika ir praktika susijusių įpareigojimų:
i) pasibaigus šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui;
ii) direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų įsigaliojimo dieną;
iii) pasibaigus 61 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienų metų laikotarpiui, kuris baigėsi 2014 m. liepos 21 d., arba
iv) nuo tada, kai pagal šią direktyvą gaunamas valdytojo veiklos leidimas?
b) Ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar dėl įmonės darbuotojui ar vadovui alternatyvaus investavimo fondo valdytojo mokamo atlyginimo buvo susitarta iki ar po:
i) šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos;
ii) nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, įsigaliojimo datos;
iii) šios direktyvos 61 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos 2014 m. liepos 21 d.;
iv) datos, kurią alternatyvaus investavimo fondų valdytojas gavo savo veiklos leidimą?
2. Darant prielaidą, kad iš atsakymo į 1 klausimą matyti, jog po direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę alternatyvaus investavimo fondų valdytojas tam tikru laikotarpiu privalo tik dėti visas pastangas, kad laikytųsi iš šios direktyvos kylančių nacionalinės teisės aktų, ar jis šią pareigą įvykdo, jei per šį laikotarpį įdarbina bendrovės darbuotoją arba paskiria jos direktorių tokiomis atlyginimo sąlygomis, kurios neatitinka nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamas direktyvos 13 straipsnis, reikalavimų?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
35. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2023 m. kovo 21 d.
36. Rašytines pastabas pateikė HJ, IK ir LM (kartu), Twenty First Capital, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.
37. Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.
IV. Vertinimas
A. Direktyvos 2011/61 taikymas
38. HJ, IK ir LM teigia, kad byla ratione materiae nepatenka į Direktyvos 2011/61 taikymo sritį, nes ji susijusi su atlyginimu, kuris nėra mokamas už AIF valdymo veiklą(17).
39. Kaip žinoma, prašymams priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma svarbos prezumpcija. Be to, nacionalinis teismas pats turi nustatyti faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, o Teisingumo Teismui netenka pareiga tikrinti jų tikslumo. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl vieno iš tų prašymų tik išimtiniais atvejais, kuriuos jis pats yra nurodęs(18).
40. Nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad ginčijamas atlyginimas dėl savo dalyko patenka į Direktyvos 2011/61 ir nacionalinės teisės normų, kuriomis ji perkelta į nacionalinę teisę, taikymo sritį(19).
41. Remiantis šia prielaida (Teisingumo Teismas turi jos paisyti), nėra susiklosčiusių jokių aplinkybių, leidžiančių netaikyti direktyvos, su kuria susijęs sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
B. Pirminės pastabos
42. Pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.
43. Direktyvos yra skirtos valstybėms narėms (ir joms privalomos); iš esmės jose negali būti tiesiogiai nustatyta pareigų privatiems asmenims arba jomis negalima remtis prieš juos(20).
44. Direktyva 2011/61 yra unikali tuo, kad joje nustatyta pareiga AIFV, kurie vykdė veiklą (pagal tą direktyvą) iki 2013 m. liepos 22 d.(21) Jos 61 straipsnio 1 dalyje iš AIFV reikalaujama imtis „visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje“, ir prireikus per vienus metus nuo tos datos pateikti prašymą gauti veiklos leidimą.
45. Atsižvelgiant į pirma nurodytą specifinį direktyvų pobūdį reikia konstatuoti, jog būtent valstybės narės turi užtikrinti, kad AIFV laikytųsi Direktyvos 2011/61 nuostatų, susijusių su leidimų išdavimu, veiklos vykdymu ir AIF valdymo skaidrumu.
C. Pirmojo prejudicinio klausimo a punktas
46. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, nuo kurios datos „AIFV, iki 2013 m. liepos 22 d. vykdę veiklą pagal [Direktyvą 2011/61], privalo laikytis su atlyginimų politika ir praktika susijusių įpareigojimų“.
47. Pagal Direktyvos 2011/61 13 straipsnį valstybės narės reikalauja, kad AIFV tam tikrų kategorijų darbuotojams taikytų tokią atlyginimų politiką ir praktiką(22), kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir jį skatintų. Tikimasi, kad taikant šią politiką ir praktiką nebus „skatinamas su jų valdomų AIF rizikos pobūdžiu, fondo taisyklėmis ar steigimo dokumentais nesuderinamas rizikos prisiėmimas“.
48. Direktyvos 2011/61 66 straipsnyje išsamiai nurodyta, kaip jos turinys turi būti perkeltas į nacionalinę teisę:
– pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. liepos 22 d. turėjo priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti(23),
– pagal jo 2 dalį „[v]alstybės narės taiko įstatymus ir kitus teisės aktus, nurodytus 1 dalyje, nuo 2013 m. liepos 22 d.“
49. Iš kartu aiškinamų Direktyvos 2011/61 13 straipsnio 1 dalies ir 66 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad nuo 2013 m. liepos 22 d. valstybės narės privalėjo reikalauti iš AIFV taikyti tokią atlyginimų politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir atitiktų šios direktyvos II priedą.
50. Vis dėlto kartu su šia bendrąja tvarka yra taikoma pereinamojo laikotarpio nuostata, skirta „AIFV, vykd[žiusiems] veiklą pagal [Direktyvą 2011/61] iki 2013 m. liepos 22 d.“ Šie AIFV „imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta šioje direktyvoje, ir per vien[us] metus nuo tos datos pateikia prašymą gauti veiklos leidimą“(24).
51. Tai, kad AIFV, kurie (iki 2013 m. liepos 22 d.) jau vykdė veiklą, patenkančią į Direktyvos 2011/61 taikymo sritį, buvo nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, yra ypač svarbu nagrinėjamoje byloje. Tai reiškia, kad šie AIFV neprivalėjo iš karto laikytis visų Direktyvos 2011/61 nuostatų, susijusių su savo aukščiausias pareigas einančių darbuotojų atlyginimu (buvo taikomos išlygos, kurias nurodysiu).
52. Remdamasis šia prielaida darau išvadą, kad pirmieji du scenarijai, dėl kurių klausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi būti atmesti: pareigos, susijusios su atlyginimu iki 2013 m. liepos 22 d. veikusiems AIFV, nepradėtos taikyti „pasibaigus šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui“ (i scenarijus) arba „direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų įsigaliojimo dieną“ (ii scenarijus).
53. Pripažįstu, kad Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalies tekstas nėra vienareikšmis: frazė „per vien[us] metus nuo tos datos [2013 m. liepos 22 d.]“ gali būti aiškinama kaip reiškianti bet kurį iš dviejų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimų scenarijų, nurodytų iii ir iv punktuose.
54. Taigi turi būti išaiškinta, ar iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV privalėjo nuo šios dienos iki 2014 m. liepos 22 d. priimti savo pareigoms vykdyti būtinas priemones ir pateikti prašymą išduoti leidimą arba tik pateikti prašymą išduoti leidimą.
55. Aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą, taip pat į teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslus ir paskirtį(25).
56. Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalis turi būti siejama su jos 13 straipsnio 1 dalimi ir 66 straipsnio 1 bei 2 dalimis. Kaip minėjau, iš šių kartu aiškinamų nuostatų matyti, jog valstybės narės privalėjo reikalauti, kad AIFV nuo 2013 m. liepos 22 d. taikytų tokią atlyginimų politiką ir praktiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu.
57. Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo nustatyti pereinamojo laikotarpio tvarką AIFV, jau vykdžiusiems veiklą, patenkančią į Direktyvos 2011/61 taikymo sritį. Pereinamasis laikotarpis buvo skirtas tam, kad šios kategorijos AIFV galėtų laipsniškai prisitaikyti prie pačioje direktyvoje numatytų reikalavimų.
58. Analizuojant Direktyvos 2011/61 61 straipsnio kontekstą matyti, kokia svarbi yra direktyvoje įtvirtinta leidimų išdavimo sistema. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia, ar galima nustatyti „leidimo gavimo ir iš direktyvos kylančių taisyklių laikymosi“(26) ryšį.
59. Valstybės narės turi užtikrinti, kad AIFV valdytų AIF tik gavę veiklos leidimą pagal Direktyvą 2011/61. AIFV, kuriam suteiktas leidimas pagal šią direktyvą, turi bet kokiu metu tenkinti Direktyvoje 2011/61 nustatytas veiklos leidimo suteikimo sąlygas(27).
60. Informacija, kurią AIFV turi pateikti kompetentingoms institucijoms siekdami gauti leidimą, apima būtent informaciją apie „atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką pagal 13 straipsnį“(28).
61. Toks leidimas suteikiamas „tik tuo atveju, jeigu <...> [kompetentingos institucijos] įsitikina, kad AIFV sugebės laikytis šios direktyvos sąlygų“(29). AIFV savo buveinės valstybėje narėje gali pradėti valdyti AIF, taikantį prašyme išduoti leidimą aprašytas investavimo strategijas, kai tik suteikiamas leidimas(30).
62. Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalyje taip pat reikalaujama, kad iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV per vienus metus nuo tos dienos pateiktų prašymą gauti veiklos leidimą šioje direktyvoje aprašytomis sąlygomis.
63. Iš Direktyvos 2011/61 7, 8 ir 61 straipsnių matyti, kad iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV, prieš gaudami privalomą leidimą, neturėjo laikytis visų tose nuostatose numatytų pareigų, susijusių su atlyginimu.
64. Priešingai, šios pareigos jiems taikytos tik gavus leidimą, kompetentingų nacionalinių institucijų išduotą įvertinus AIFV gebėjimą pro futuro laikytis Direktyvos 2011/61 nuostatų. Jeigu, kaip minėjau, norint vykdyti AIFV veiklą būtinas leidimas, yra logiška, kad atlyginimų politikai iki leidimo išdavimo dienos netaikomos tokios pat griežtos sąlygos kaip po jo išdavimo.
65. Taigi sutinku su IK, HJ, LM ir Prancūzijos vyriausybe, kad visos iki 2013 m. liepos 22 d. veikusių AIFV pareigos turėjo būti įvykdytos nuo tos dienos, kurią kompetentingos nacionalinės institucijos leido vykdyti veiklą(31). Nuo to laiko visiems AIFV (ir veikusiems iki 2013 m. liepos 22 d., ir pradėjusiems veiklą po šios dienos) taikoma visa Direktyvoje 2011/61 numatyta bendroji tvarka.
66. Dėl tokio aiškinimo nekyla pavojus Direktyva 2011/61 siekiamų tikslų įgyvendinimui.
67. Teisingumo Teismas nurodė, kad šie tikslai yra „apsaugoti investuotojus, be kita ko, kai jų interesai gali prieštarauti fondų valdytojų interesams tiek rizikos, tiek sprendimų investuoti tvarumo požiūriu[,] ir užtikrin[ti] finansų sistemos stabilumą“(32).
68. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad „[D]irektyv[a] <...> 2011/61 reglamentuojama atlyginimų politika ir praktika siekiama šiomis aplinkybėmis skatinti patikimą ir veiksmingą rizikos valdymą ir neskatinti prisiimti rizikos, kuri nesuderinama su <...> AIF rizikos pobūdžiu, taisyklėmis ar steigimo dokumentais“(33).
69. Nemanau, kad šie tikslai nukentės pripažinus, jog iki 2013 m. liepos 22 d. veikusiems AIFV taikomas pereinamasis prisitaikymo laikotarpis, trunkantis iki privalomo leidimo gavimo dienos. Be to, galimybė pasinaudoti pereinamuoju laikotarpiu leidžia suderinti šių tikslų įgyvendinimą su poreikiu užtikrinti teisinį saugumą.
70. Tokią poziciją galima pagrįsti bent dviem argumentais:
– pirma, pereinamuoju prisitaikymo laikotarpiu AIFV nebuvo atleisti nuo jokių iš Direktyvos 2011/61 kylančių pareigų. Kaip nurodysiu toliau, AIFV turėjo stengtis imtis priemonių, kurios neprieštarautų nacionalinės teisės aktams, kylantiems iš tos direktyvos(34),
– antra, kaip nurodė Komisija, Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalies tikslas buvo iki 2013 m. liepos 22 d. veikusiems AIFV suteikti tam tikro laiko, kad siekdami gauti leidimą jie galėtų pasirengti laikytis šioje direktyvoje nustatytų (naujų) reikalavimų.
71. Taigi iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV visų šioje direktyvoje numatytų pareigų privalėjo laikytis tik gavę (privalomą) leidimą, dėl kurio jie turėjo kreiptis per vienus metus nuo tos datos. Gavus leidimą mokamas atlyginimas turėjo atitikti Direktyvos 2011/61 13 straipsnio 1 dalį.
72. Tokiam pat aiškinimui pritaria ir EVPRI – institucija, kuriai, kaip pripažįstama Direktyvoje 2011/61, tenka „bendro koordinavimo vaidmuo“(35). Šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje Komisijai pavesta užduotis parengti „patikim[as] atlyginimų nustatymo politikos gair[es], atitinkanči[as] II priedą“(36).
73. EVPRI nurodo, kad, gavus leidimą, AIFV turi būti taikomos Direktyvos 2011/61 ir Atlyginimų nustatymo gairių taisyklės; jos taikomos nuo leidimo gavimo momento(37).
74. Šią taisyklę reikia papildyti nuostata, kad, kalbant apie kintamąjį atlyginimą, Direktyvos 2011/61 taisyklės EVPRI yra privalomos laikotarpiu nuo leidimo išdavimo dienos(38).
D. Pirmojo prejudicinio klausimo b punktas
75. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, kokią įtaką bylai gali turėti aplinkybė, kad dėl atlyginimo, kurį moka AIFV, buvo susitarta iki vienos iš nurodytų hipotetinių datų (jos sutampa su pirmojo klausimo a punkte minimomis datomis) ar po jos.
76. Mano nuomone, data, kada susitarta dėl atlyginimo, šiuo atveju nėra svarbi(39). Sutartinės valios išraiška nėra viršesnė už teisės aktų leidėjo ketinimą, todėl Direktyvos 2011/61 13 straipsnio 1 dalies taikymas negali priklausyti nuo šio subjektyvaus elemento.
77. Vėlgi sutinku su EVPRI vertinimu: sutarties, kurioje susitarta dėl atlyginimo, data nėra lemiamas veiksnys. EVPRI mano, kad jos gairėse pateiktos taisyklės dėl kintamojo atlyginimo(40) taikomos, kai AIFV gauna leidimą(41).
78. Mano argumentas atitinka šią Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją:
– „Nauja teisės norma iš principo taikoma nuo akto, kuriame ji įtvirtinta, įsigaliojimo. Nors teisės norma netaikoma galiojant ankstesniam įstatymui atsiradusioms ir galutinai susidariusioms teisinėms situacijoms, ji taikoma būsimoms situacijų, susidariusių galiojant ankstesnei normai, pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms. Laikantis teisės aktų negaliojimo atgaline data principo, kitaip yra tik tuo atveju, jei nauja teisės norma priimama kartu su specialiomis nuostatomis, kurios konkrečiai nustato jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygas.“(42)
– „Konkrečiau kalbant apie direktyvas, pažymėtina, kad paprastai teisinės situacijos, susidariusios pasibaigus direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, gali būti priskirtos direktyvos taikymo ratione temporis sričiai.“(43)
– „Tai a fortiori taikytina teisinėms situacijoms, susidariusioms galiojant ankstesnei normai, kurios ir toliau daro poveikį po nacionalinės teisės aktų, priimtų direktyvai perkelti, įsigaliojimo pasibaigus jos perkėlimo terminui.“(44)
79. Manau, kad atlyginimo mokėjimas pagal sutartį, sudarytą, kai iki 2013 m. liepos 22 d. veikęs AIFV dar neturėjo privalomo leidimo, yra viena iš galimų būsimų pasekmių, atsirandančių dėl situacijos, kuri susidarė galiojant ankstesniam teisės aktui. Taigi nekyla kliūčių naująjį teisės aktą (Direktyvą 2011/61) taikyti atlyginimui, mokamam nuo to momento, kai ši direktyva pradėta visapusiškai taikyti, neatsižvelgiant į ankstesnės sutarties inter partes datą.
E. Tarpinė išvada
80. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 2011/61 13 straipsnį ir 61 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalėjo reikalauti, kad iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV laikytųsi visų su atlyginimų politika ir praktika susijusių pareigų nuo tos dienos, kai gavo leidimą veikti kaip AIFV.
F. Antrasis prejudicinis klausimas
81. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimą suformulavo, jeigu „iš atsakymo į 1 klausimą [būtų] matyti, jog po direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę alternatyvaus investavimo fondų valdytojas tam tikru laikotarpiu privalo tik dėti visas pastangas, kad laikytųsi iš šios direktyvos kylančių nacionalinės teisės aktų“.
82. Atsižvelgiant į tai, klausiama, „ar [AIFV] šią pareigą įvykdo, jei per šį laikotarpį įdarbina bendrovės darbuotoją arba paskiria jos direktorių tokiomis atlyginimo sąlygomis, kurios neatitinka nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamas [Direktyvos 2011/61] 13 straipsnis, reikalavimų?“
83. Kaip minėjau, valstybės narės privalėjo reikalauti, kad iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV nuo tos dienos, kai gavo privalomą leidimą, visapusiškai laikytųsi atlyginimų politikos ir praktikos, numatytos toje direktyvoje ir nacionalinės teisės normose, kuriomis direktyva perkelta į nacionalinę teisę.
84. Be to, pažymėjau, kad Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalyje yra numatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, taikoma iki 2013 m. liepos 22 d. veikusiems AIFV. Pereinamuoju laikotarpiu AIFV turėjo imtis „visų reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kaip numatyta [Direktyvoje 2011/61]“.
85. Nagrinėjamoje byloje kyla abejonių dėl šios sąvokos (imtis visų reikiamų priemonių) reikšmės kalbant apie pareigų, susijusių su atlyginimų politika ir praktika, laikymąsi.
86. Visų pirma nesutariama, ar veiksmai, prieštaraujantys Direktyvos 2011/61 13 straipsniui, tačiau atlikti iki leidimo išdavimo, atitinka šios direktyvos 61 straipsnio 1 dalį.
87. Manau, kad 2013 m. liepos 22 d. jau veikusiems AIFV nuo tos dienos buvo taikoma švelnesnė pareiga (susijusi su atlyginimų politika ir praktika) nei ta, kurią jie turi vykdyti nuo leidimo gavimo dienos.
88. Pereinamojo laikotarpio tvarka, įtvirtinta Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 13 straipsniu, yra tarpinė priemonė tarp visiško atleidimo nuo pareigos laikytis Direktyvoje 2011/61 numatytos atlyginimų politikos ir praktikos ir absoliutaus reikalavimo griežtai laikytis tos politikos ir praktikos.
89. Komisija teigia(45), kad tokio absoliutaus reikalavimo ir visiško atleidimo pusiausvyrą galima pasiekti pripažinus, jog pereinamuoju laikotarpiu Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 dalis taikoma kaip nuostata, pagal kurią „dedamos visos pastangos“ („best efforts“). Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė tik to, kad šioje srityje būtų dedamos pastangos, o ne nustatyti konkrečius rezultatus, kuriuos reikia pasiekti(46).
90. Manau, kad toks aiškinimas atitinka, pirma, išimtinę pereinamojo laikotarpio tvarką (derinamą su būtinybe užtikrinti teisinį saugumą) ir, antra, Direktyva 2011/61 siekiamą tikslą.
91. Taigi ši pereinamojo laikotarpio tvarka turi būti aiškinama taip, kad iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV privalėjo laipsniškai pritaikyti savo praktiką prie Direktyvos 2011/61 taisyklių. Priešingai, AIFV, tuo metu nevykdę jokios veiklos, kuriai taikoma Direktyva 2011/61, privalėjo visiškai laikytis šių taisyklių.
92. Prieštaraujančiais Direktyvos 2011/61 61 straipsnio 1 daliai, siejamai su jos 13 straipsniu, gali būti laikomi tik veiksmai, kuriais laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki leidimo gavimo dienos akivaizdžiai nukrypta nuo tų taisyklių.
93. Manau, kad toks aiškinimas yra nuosekliausias, atsižvelgiant į šių ir kitų Direktyvos 2011/61 nuostatų kontekstą. Visų pirma, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė:
– pirmasis iš bendrųjų principų, susijusių su taikomais AIFV veiklos reikalavimais, yra toks: AIFV turi „veikt[i] sąžiningai, deramai profesionaliai, apdairiai, stropiai ir teisingai“(47),
– nors iki 2013 m. liepos 22 d. veikę AIFV nuo leidimo gavimo dienos turėjo visiškai laikytis Direktyvoje 2011/61 nustatytų pareigų, jie negalėjo imtis veiksmų, dėl kurių kiltų pavojus pakenkti šioje direktyvoje įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymui. Priešingu atveju būtų padaryta žalos tikslui užtikrinti aukšto lygio investuotojų apsaugą.
94. Galiausiai iki 2013 m. liepos 22 d. pagal Direktyvą 2011/61 veiklą vykdę AIFV nuo šios dienos iki leidimo gavimo dienos negalėjo imtis veiksmų, akivaizdžiai neatitinkančių stropaus elgesio, kurio iš jų buvo galima tikėtis tuo laikotarpiu.
V. Išvada
95. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti tokį atsakymą į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) klausimus:
2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 1095/2010, 13 straipsnis ir 61 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinami taip:
– Valstybės narės privalėjo reikalauti, kad iki 2013 m. liepos 22 d. pagal Direktyvą 2011/61 veikę alternatyvaus investavimo fondų valdytojai iš šios direktyvos kylančių pareigų, susijusių su atlyginimo politika ir praktika, visiškai laikytųsi nuo leidimo, dėl kurio jie turėjo kreiptis per vienus metus nuo 2013 m. liepos 22 d., gavimo dienos.
– Minėtų alternatyvaus investavimo fondų valdytojų (iki 2013 m. liepos 22 d. vykdžiusių veiklą pagal Direktyvą 2011/61) veiksmai, kurių jie ėmėsi po 2013 m. liepos 22 d., bet prieš gaudami leidimą, gali būti laikomi prieštaraujančiais tos direktyvos 13 straipsniui ir 61 straipsnio 1 daliai, jeigu dėl jų akivaizdžiai kilo pavojus pakenkti šioje direktyvoje įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymui.