GENERALINIO ADVOKATO MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2016 m. spalio 19 d.(1)
Byla C‑452/16 PPU
Openbaar Ministerie
prieš
Krzysztof Marek Poltorak
(Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Sąvokos „teisminė institucija“ ir „teisminis sprendimas“
1. Kiek tai susiję su Pagrindų sprendime 2002/584/TVR(2) nustatyta sistema, kuri pakeitė tradicinį ekstradicijos mechanizmą, pažymėtina, kad pagrindinis vaidmuo tenka valstybių narių teisminėms institucijoms. Visų pirma Pagrindų sprendime kalbama ir apie išduodančiąją teisminę instituciją, kuri išduoda Europos arešto orderį(3), ir apie tokį orderį gaunančios valstybės vykdančiąją teisminę instituciją, kuriai pavestas tinkamas orderio vykdymas.
2. Iki šiol Teisingumo Teismo nebuvo prašoma pateikti sąvokų „teisminė institucija“ (kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnį) ir „teisminis sprendimas“ (kaip jis suprantamas pagal to paties sprendimo 1 straipsnį) išaiškinimo. Pateiktame prašyme Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) Teisingumo Teismui pateikia keturis klausimas, kuriais iš esmės prašoma patikslinti šių sąvokų reikšmę, kad prireikus būtų nurodyta arba atsisakyta vykdyti Švedijos policijos išduotą EAO, siekiant įvykdyti galutinį teismo sprendimą.
3. Paraleliai su šia byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė kitų prejudicinių klausimų dėl „teisminio sprendimo“, minimo vienoje iš Pagrindų sprendimo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, sąvokos, tačiau šie klausimai susiję ne su EAO, bet su nacionaliniu arešto orderiu, išduotinu prieš EAO. Tą pačią dieną teikiu savo išvadą ir toje kitoje byloje(4).
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. ES sutartis
4. 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjunga pripažįsta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje [toliau – Chartija] išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys.
Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos.
Chartijoje nustatytos teisės, laisvės ir principai aiškinami laikantis Chartijos VII antraštinėje dalyje pateiktų bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių jos aiškinimą ir taikymą, taip pat tinkamai atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus paaiškinimus, kuriuose pateikti tų nuostatų šaltiniai.
2. Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, (toliau – EŽTK)]. Šis prisijungimas neturi įtakos Sutartyse apibrėžtai Sąjungos kompetencijai.
3. Pagrindinės teisės, kurias garantuoja [EŽTK] ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.“
2. Chartija
5. Chartijos 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ nurodyta:
„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.
<…>“
3. Pagrindų sprendimas
6. 5 konstatuojamoje dalyje numatyta:
„Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. <…>“
7. Pagal 6 konstatuojamąją dalį:
„Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.“
8. Be to, 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus pagal minėtos sutarties 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda jos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.“
9. Pagal 1 straipsnį „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [sulaikytų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“
10. 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ nurodyta:
„1. Išduodančioji teisminė institucija ‐ tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.
2. Vykdančioji teisminė institucija ‐ tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.
3. Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“
11. Pagal 7 straipsnį, susijusį su centrine institucija:
„1. Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms.
2. Valstybė narė, prireikus ir atsižvelgdama į savo vidaus teisminės sistemos sąrangos ypatybes, centrinę instituciją (institucijas) gali paskirti atsakingą už administracinį Europos arešto orderių perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą.
<…>“
12. Dėl ryšio su kitais teisės dokumentais 31 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta:
„1. Nepažeidžiant toliau išvardytų konvencijų nuostatų taikymo valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams, šis pamatinis [pagrindų] sprendimas nuo 2004 m. sausio 1 d. pakeičia šių konvencijų, taikomų valstybių narių tarpusavio santykiams ekstradicijos srityje, atitinkamas nuostatas:
a) 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, jos 1975 m. spalio 15 d. papildomo protokolo, jos 1978 m. kovo 17 d. antrojo papildomo protokolo ir 1977 m. sausio 27 d. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu nuostatas, susijusias su ekstradicija;
<…>“
B – Švedijos teisė
13. 2009 m. gegužės 29 d. Švedija(5), remdamasi Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 3 dalimi, Europos Sąjungos Tarybos Generaliniam sekretoriatui pranešė apie informacijos dėl pagal jos nacionalinę teisę kompetentingų teisminių institucijų atnaujinimą; ji konkrečiai nurodė:
„[Kiek tai susiję su] 6 straipsnio 3 dalimi:
Švedijoje kompetenciją išduoti Europos arešto orderį ir jį vykdyti turi šios institucijos:
Išduodančioji teisminė institucija
<…>
Siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo Europos arešto orderį priima Nacionalinės policijos generalinis direktoratas (Rikspolisstyrelsen) <…>“
14. Iš nutarties, kuria teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad Švedijoje už galutinių teismo sprendimų ir sprendimų, kurie turi būti priimti vėliau, vykdymą atsako ne teisminės, o kitos institucijos, konkrečiai kalbant, ne tos, kurios priima tokius sprendimus(6): tai savo pastabose raštu ir per teismo posėdį patvirtino ir Švedijos vyriausybė.
15. Be to, atsakydama į Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) prašymą pateikti informacijos Švedijos policija (Swedish Police Authority) 2016 m. rugpjūčio 1 d. pateiktame dokumente nurodė, kad ji:
a) turi kompetenciją išduoti EAO, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę;
b) EAO išduoda tik paprašius Švedijos kalėjimų ir pataisos namų tarnybai (Kalėjimų tarnyba), nuo kurios vis dėlto yra nepriklausoma;
c) kompetenciją spręsti kai kuriuos klausimus delegavo vienam ar keliems Tarptautinio policijos bendradarbiavimo skyriaus pareigūnams, dirbantiems policijoje;
d) šiuos įgaliojimus vykdo visiškai nekontroliuojant teismams, Teisingumo ministerijai ar kaltinamąjį nuosprendį priėmusiam teismui.
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
16. 2016 m. gegužės 23 d. prie Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) veikiantis prokuroras paprašė, kad būtų nurodyta vykdyti 2014 m. birželio 30 d. EAO, kurį 2014 m. birželio 30 d. išdavė Švedijos nacionalinės policijos generalinis direktoratas(7) ir kuriuo nurodyta sulaikyti ir perduoti K. M. Poltorak, esantį Alphen aan de Rijn (Nyderlandai) laisvės atėmimo įstaigoje.
17. EAO paremtas galutiniu sprendimu (Nr. B 9380/12), kurį 2012 m. gruodžio 21 d. priėmė Geteborgo teismas (Švedija) ir kuriuo K. M. Poltorak buvo skirta ketverių metų ir trejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė už sunkų sužalojimą lėmusios agresijos nusikaltimą(8).
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar EAO išdavė „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, ir ar todėl tai yra „teisminis sprendimas“, kaip tai suprantama pagal to paties teisės akto 1 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat nurodo, kad visų pirma toks probleminis klausimas kyla dėl išvadų, kurias Teisingumo Teismas padarė savo 2016 m. birželio 1 d. Sprendime Bob-Dogi(9).
19. Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar terminas „teisminė institucija“, vartojamas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje, ir terminas „teisminis sprendimas“, vartojamas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnio 1 dalyje, yra Sąjungos teisės savarankiškos sąvokos?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, pagal kokius kriterijus galima nustatyti, ar išduodančiosios valstybės narės institucija yra tokia „teisminė institucija“ ir ar jos išduotas [EAO] dėl šios priežasties yra toks „teisminis sprendimas?
3. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Švedijos nacionalinės policijos generalinį direktoratą apima sąvoka „teisminė institucija“, vartojama Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje, ir ar šios institucijos išduotas [EAO] dėl šios priežasties yra „teisminis sprendimas“, nurodytas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnio 1 dalyje?
4. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Sąjungos teisę atitinka nacionalinės policijos institucijos, kaip antai Nacionalinės policijos generalinis direktorato, paskyrimas išduodančiąja teismine institucija?“
20. Nutarties, kuria teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, 4.2–4.6 punktuose nacionalinis teismas pateikia tokį vertinimą:
– Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „teisminė institucija“ galima aiškinti kaip suteikiančią išduodančiajai valstybei narei galimybę savo teisėje apibrėžti, ką apima „teisminė institucija“, arba tik kaip leidžiančią savo teisės sistemoje nustatyti „kompetentingą instituciją“(10). Pirmuoju atveju „teisminė institucija“ nebūtų laikoma Sąjungos teisės sąvoka, taigi, jos nereikėtų aiškinti savarankiškai ir vienodai. Antruoju atveju ji būtų laikoma savarankiška Sąjungos sąvoka, tačiau ne visai aišku, kaip ją aiškinti(11); ši sąvoka nebuvo aiškinta ankstesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose, todėl ji nėra „acte éclairé“(12).
– Iš konteksto, konkrečiai kalbant, iš Europos konvencijos dėl ekstradicijos (toliau – Konvencija dėl ekstradicijos) ir iš anksčiau priimtų teisės aktų, visų pirma iš Pagrindų sprendimo pasiūlymo(13), neaišku, ar, pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, neteisminės institucijos gali turėti įgaliojimus išduoti EAO, nepaisant tendencijos, kuri pasireiškė priimant teisės aktus po Konvencijos dėl ekstradicijos priėmimo, valstybių narių tarpusavio ryšius pakeisti teisminių institucijų tarpusavio ryšiais.
– Pagrindų sprendimo tikslas nustatyti paprastesnę asmenų perdavimo sistemą, grindžiamą tarpusavio pripažinimo principu ir vykdomą prižiūrint teismui(14), užtikrina dvipakopę procesinių ir pagrindinių teisių apsaugą(15), t. y. apsaugą išduodančiojoje ir vykdančiojoje valstybėse narėse, ir apsaugos neužtikrinimas vienoje iš pakopų galėtų turėti neigiamą poveikį tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principams.
III – Procesas Teisingumo Teisme
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. rugpjūčio 16 d. kartu su prašymu taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą (SESV 267 straipsnio ketvirta pastraipa). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokį prašymą grindė tuo, kad K. M. Poltorak yra sulaikytas ir kad nuo sprendimo dėl bylos esmės priklauso, ar jo padėtis tokia ir liks.
22. 2016 m. rugsėjo 1 d. tvarkomajame posėdyje Teisingumo Teismas sutiko nagrinėti bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
23. Pastabas raštu pateikė K. M. Poltorak advokatas, Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
24. 2016 m. spalio 5 d. įvyko šiai bylai ir bylai C‑477/16 PPU (Kovalkovas) bendras teismo posėdis, kuriame Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytos suinteresuotosios šalys, konkrečiai kalbant, Švedijos vyriausybė, atsakė į jai pateiktus klausimus.
25. K. M. Poltorak, Nyderlandų, Vokietijos, Graikijos, Suomijos, Švedijos vyriausybių atstovai ir Komisija minėtame posėdyje pateikė savo pastabas.
IV – Analizė
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
26. Nyderlandų teismas klausia, ar Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „teisminė institucija“ ir to paties teisės akto 1 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „teisminis sprendimas“ reikia aiškinti kaip savarankiškas Sąjungos teisės sąvokas.
27. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, jog Sąjungos teisės nuostatoje, kurioje aiškiai nenurodoma, kad jos prasmę ir apimtį reikia nustatyti pagal valstybių narių teisę, įtvirtinti terminai visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinami savarankiškai ir vienodai. Ši teismo praktika konkrečiai pritaikyta aiškinant Pagrindų sprendimo nuostatas(16) ir 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms(17) 1 straipsnio a punkto iii papunktyje vartojamą sąvoką „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“.
28. Vis dėlto nė viename iš minėtų dviejų Pagrindų sprendimo straipsnių nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę, kurioje būtų nustatyta jų reikšmė ir apimtis. Iš tikrųjų 6 straipsnio 1 dalyje minima teisminė institucija, „kuri pagal <…> valstybės teisę yra kompetentinga“. Tačiau ši nuoroda daroma ne į „teisminę instituciją“, bet tik į kompetencijos išduoti EAO suteikimą pagal nacionalinę teisę vienai ar kelioms nacionalinėms teisminėms institucijoms.
29. Taigi reikia konstatuoti, kad Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisminė institucija“ ir jo 1 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisminis sprendimas“ yra Sąjungos teisės savarankiškos sąvokos, kurios jos teritorijoje turi būti aiškinamos savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šių nuostatų formuluotę, kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis jos yra, siekiamą tikslą(18).
30. Vis dėlto šį teiginį reikia patikslinti: atsižvelgiant į procesines aplinkybes, kuriomis šios dvi sąvokos vertinamos, jas aiškinant reikės atsižvelgti į diskreciją, kurią valstybės narės turi, kiek tai susiję su kompetentingų teisminių institucijų skyrimu ir su teisės aktų, reglamentuojančių išsamias ieškinių, skirtų Sąjungos teisėje įtvirtintų asmenims suteikiamų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinėmis taisyklėmis(19).
31. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, nereikia nagrinėti ketvirtojo klausimo, nagrinėtino tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai.
B – Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų
32. Antruoju ir trečiuoju klausimais Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) siekia galiausiai išsiaiškinti, ar institucija, kaip antai Švedijos NPGD, tenkina sąlygas, kad ją galima būtų laikyti „teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, todėl konkrečiu atveju jos išduotas EAO būtų laikomas „teisminiu sprendimu“, kaip tai suprantama pagal to paties teisės akto 1 straipsnio 1 dalį.
33. Kaip minėjau, kitaip nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑453/16 PPU, šioje byloje nacionalinio teismo pateikti klausimai susiję ne su kompetentinga institucija, galinčia išduoti pirmesnį nacionalinį orderį, o su institucija, galinčia išduoti EAO pagal Pagrindų sprendimą.
34. Visų pirma noriu pabrėžti, kad šitaip performuluoti antrąjį ir trečiąjį klausimus siūlau dėl to, kad esu įsitikinęs, jog tarp teisminio sprendimo pobūdžio ir jį priimančios teisminės institucijos yra tiesioginis ryšys. Todėl šioje byloje faktiškai reikia patikslinti sąvoką „teisminė institucija“.
35. Atrodo logiška manyti, kad jeigu Švedijos NPGD nėra viena iš institucijų ar įstaigų, kurios laikomos teisminėmis institucijomis, jos išduotas EAO netektų esminės savybės, taigi, jis netenkintų ir pirmojo reikalavimo, kad būtų laikomas „teisminiu“ sprendimu, t. y. reikalavimo, kad jį priimtų viena iš teisingumą vykdančių institucijų.
36. Kadangi Pagrindų sprendimo tekste „teisminės institucijos“ sąvoka neapibrėžta(20) laikantis aiškinimo kriterijų, kuriais Teisingumo Teismas paprastai vadovaujasi, reikės remtis pažodiniu aiškinimu, jo kontekstu ir juo siekiamais tikslais.
37. Vis dėlto manau, kad, siekiant išvengti neaiškumų, visų prima reikia pabrėžti, kad nematau teisinio pagrindo skirtingai aiškinti EAO, išduodamus siekiant teismo sprendimo vykdymo, ir EAO, išduodamus siekiant, kad būtų įgyvendintos kitos priemonės, kurių imamasi baudžiamajame procese prieš paskelbiant teismo sprendimą (kaip EAO ir panašių priemonių). Kadangi visų jų tikslas: pasiekti, kad ieškomus asmenis viena valstybė narė perduotų kitai, aiškinant sąvokas, susijusias su EAO išduodančia ir gaunančia teisminėmis institucijomis, neturi reikšmės tai, ar asmuo, dėl kurio jau priimtas nuosprendis ar kuriam iškelta baudžiamoji byla, tačiau dėl kurio dar nepriimtas sprendimas, ieškomas tam, kad būtų pristatytas į nacionalinį teismą.
38. Toks patikslinimas būtinas, nes, jo nesant, galima būtų manyti, kad tuo atveju, kai EAO išduodami siekiant apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo, „teisminė institucija“ jau dalyvavo procese paskelbiant teismo sprendimą ir ji negalėtų imtis veiksmų dėl tokio sprendimo vykdymo. Mano nuomone, taip nėra. Kalbant apie perdavimo sistemą, kuriai būdingas teisminių institucijų dalyvavimas ir atitinkamai teisminių sprendimų tarpusavio pripažinimas, po teismo sprendimo išduodamas EAO reiškia, kad prieš tai turi būti priimti tam tikri sprendimai ir tokie sprendimai gali būti tik teisminiai, nes susiję su laikinu arba nelaikinu laisvės atėmimu, ir kad turi būti išnagrinėta, ar išduodant tokį arešto orderį laikytasi proporcingumo principo(21).
39. Kiek tai susiję su 6 straipsnio aiškinimu, pirmiausia su įprastu terminų „institucija“ ir „teisminis“ suvokimu, reikia nurodyti, kad pirmasis iš jų apibūdina subjektą, vykdantį viešosios valdžios funkcijas, nes tokia institucija turi kompetenciją ir įgaliojimus, taip pat yra pripažintas jos legitimumas tai daryti. Būdvardžiu „teisminis“ daiktavardžiui, su kuriuo jis naudojamas, suteikiama reikšmė, kad tokia institucija turi priklausyti prie teisingumą vykdančių institucijų(22), atskiriant ją, remiantis klasikiniu valdžios paskirstymo modeliu, nuo įstatyminės ir vykdomosios valdžios.
40. Pagrindų sprendimo kalbinėse versijose, kurias patikrinau, vienareikšmiškai daroma nuoroda į „teisingumą“: prancūzų k. „autorité judiciaire“, anglų k. „judicial authority“, vokiečių k. „Justizbehörde“, italų k. „autorità giudiziaria“, portugalų k. „autoridade judiciária“, švedų k. „rättsliga myndighet“, latvių k. „tiesu iestāde“.
41. Iš to jau šioje stadijoje matyti, kad institucija, kuri nurodyta Pagrindų sprendimo 6 straipsnyje, turi būti siejama su teisingumo vykdymu. Šią pirmąją prielaidą patvirtina ankstesni vykstant teisėkūros procedūrai priimti dokumentai, kaip teisingai nurodo Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas). Ir Konvencijoje dėl ekstradicijos, ir Pagrindų sprendimo pasiūlyme(23) prioritetas teiktas sąvokų „kompetentinga institucija“ ir „teisminė institucija“ vartojimui, kurios apėmė teismus ir prokuratūrą, bet aiškiai atmetė policijos įtraukimą į šias sąvokas(24).
42. Antra, šią prielaidą patvirtina ir Pagrindų direktyvos 6 straipsnio kontekstas, kuris kartu su 7 straipsniu „Kreipimasis į centrinę instituciją“ sudaro Pagrindų sprendime nustatytos paprastesnės procedūros institucinę struktūrą. Ši sistema veikia pagal bazinę schemą, kurią nagrinėsiu toliau.
43. Iš principo, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 5 konstatuojamosios dalies, ekstradicijos sistema tarp valstybių narių pakeičiama tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta perdavimo tarp teisminių institucijų sistema(25). Tokio pripažinimo ramstis konkrečiai yra pagal 6 straipsnį sukuriamas dialogas inter pares, t. y. dialogas tarp EAO išduodančios teisminės institucijos ir EAO turinčios vykdyti arba priimti teisminės institucijos. Toks valstybių narių tarpusavio santykių nustatymas įtraukiant atitinkamas teismines institucijas leidžia sukurti tarpusavio pasitikėjimą tuo, kad šių valstybių teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Chartijoje, apsaugą(26).
44. Vienintelis nuokrypis nuo šios schemos veikimo, kurį leido teisės aktų leidėjas, įtvirtintas Pagrindų sprendimo 7 straipsnyje; pagal jį išimties tvarka leidžiamas institucijų, kurios nepriklauso „teisminei“ sričiai, įsikišimas. Tačiau galiausiai šio straipsnio formuluotė nepalieka vietos abejonėms: itin apdairiai buvo parinkti žodžiai, kurie išreiškia tokių „centrinių institucijų“ įsikišimo subordinacinį pobūdį, taip stengiantis apibrėžti funkcijas, kurias šios institucijos vykdo vykstant teisminių institucijų dialogui.
45. Taigi, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 7 straipsnio 1 dalies, galimybė numatyti tokios rūšies centrines institucijas valstybėms narėms suteikta tam, kad tokios institucijos „padėtų“ kompetentingoms teisminėms institucijoms. Iš to aiškiai matyti, kad tokių centrinių institucijų vaidmuo yra tiesiog bendradarbiauti: jokiu būdu tai neapima sprendimų priėmimo ar vadovavimo funkcijų; instrumentinę jų veiklą patvirtina to paties straipsnio 2 dalyje vartojami žodžiai, kad paskirtos centrinės institucijos funkcijos apima administracinį EAO „perdavimą“ ir „priėmimą“, taip pat „visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą“.
46. Iš šių funkcijų palyginimo su teisminėms institucijoms priskirtomis funkcijomis (pagal 6 straipsnio 1 dalį išduodančioji institucija yra „kompetentinga išduoti <…> orderį“, o pagal to paties straipsnio 2 dalį vykdančioji institucija yra „kompetentinga vykdyti <…> orderį“) matyti, kad centrinėms institucijoms pavesta vykdyti tik administracinę veiklą ir jos neturi jokios galios pradėti reikalingus procesinius veiksmus, t. y. naudoti EAO išdavimo mechanizmą.
47. Todėl, nors teisės aktų leidėjas numatė įtraukti specialaus pobūdžio administracinę instituciją į Pagrindų sprendime numatytą teisminių institucijų dialogą, jos dalyvavimas labai ribotas: a) viena vertus, veiklą gali vykdyti tik valstybės narės konkrečiai paskirta institucija (valstybė narė apie ją turi pranešti Tarybos Generaliniam sekretoriatui); ir b) kita vertus, jų funkcijų paskirtis – teikti administracinę pagalbą realiai sprendimus priimančioms institucijoms, būtent teisminėms institucijoms, kurios turi priimti sprendimą išduoti arba vykdyti EAO.
48. Toks aiškinimas išplaukia ir iš Pagrindų sprendimo pasiūlymų motyvų santraukos(27). Paaiškinimuose prie dabar galiojančio 7 straipsnio nurodyta, kad jis „grindžiamas 1996 m. Europos Sąjungos konvencijos dėl ekstradicijos ir 2000 m. Europos Sąjungos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose nuostatomis. [Tai] praktinė nuostata, skirta palengvinti informacijos pasikeitim[ui] tarp valstybių narių“, o „šių centrinių institucijų vaidmuo yra palengvinti [EAO] perdavimą ir vykdymą [ir] užtikrinti areštų vertimą ir administracinę pagalbą juos vykdant“(28).
49. Trečia, tokia institucinė EAO sistema geriausiai padeda siekti tikslo nustatyti naują, paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, palengvinant ir paspartinant teisminį bendradarbiavimą, taip norint prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu(29).
50. Teisminių institucijų, kurioms iš esmės būdingos tos pačios konstitucinės priklausymo atitinkamų valstybių narių teisminei valdžiai savybės ir jiems tenkanti pareiga užtikrinti ESS 6 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių laikymąsi, dialogas yra tokio tarpusavio pasitikėjimo pagrindas. Šiam dialogui būdinga tai, kad į jį neįtraukiamos kitokios (neteisminės) institucijos, kurių funkcija prireikus būtų tik pagalbos teikimas neperžengiant Pagrindų sprendimo 7 straipsnyje nustatytų ribų.
51. Be to, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „visa Pagrindų sprendim[e] numatyta asmenų perdavimo tarp valstybių narių procedūra, laikantis šio sprendimo, vykdoma teismui prižiūrint“(30).
52. Egzistuoja ir papildomas argumentas, patvirtinantis tai, kad bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose, kiek tai susiję su EAO, vyksta tik tarp teisminių institucijų: jis grindžiamas paties Pagrindų sprendimo turinio teisiniu pagrindu, būtent ESS 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktais. 2002 m. galiojusioje šios sutarties redakcijoje(31) buvo kalbama net apie „ministerijų ir teisminių arba joms prilygstančių institucijų“ bendradarbiavimo lengvinimą ir spartinimą. Vis dėlto Lisabonos sutartimi šis straipsnis buvo perkeltas į SESV ir tapo 82 straipsniu; jo 1 dalyje įtvirtintas nuosprendžių ir teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principas, o jos d punkte pakartotas ankstesnio ESS 31 straipsnio 1 dalies d punkto turinys, tačiau su reikšmingu pakeitimu, nes panaikinta aiški nuoroda į ministerijas(32). Į šį pakeitimą svarbu atsižvelgti aiškinant Pagrindų sprendimą pagal naują sistemą, kuri bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose tvarką dar labiau sieja su teismine veikla(33). Šiuo klausimu reikia paminėti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Sąjungos antrinės teisės aktą reikia aiškinti taip, kad jis kuo labiau atitiktų Sutarčių nuostatas(34).
53. Kiek tai susiję su policijos ir teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, reikia nurodyti, jog Teisingumo Teismas pripažino, kad Lisabonos sutartimi iš esmės buvo pakeista institucinė struktūra ir kad Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad taip bendradarbiaujant priimtus aktus ir toliau būtų galima veiksmingai taikyti, nepaisant institucinės jį reglamentuojančios struktūros pakeitimų(35).
54. Ši išvada, suformuluota nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, neprieštarauja, bet (kaip tik atvirkščiai) patvirtina kintantį Pagrindų sprendimo aiškinimą; nors Pagrindų sprendimas priimtas remiantis anksčiau galiojusiu teisiniu pagrindu, laikantis tokio aiškinimo minėtas sprendimas ima atitikti naujo pagrindo formuluotę ir tikslus, t. y. taip jis labiau atitinka teisės aktų leidėjo pasirinktą kryptį teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Jeigu šis teisės aktas būtų toliau aiškinamas remiantis tik ankstesniu teisiniu pagrindu, kiltų pavojus „įšaldyti“ teisės sistemą, o tai prieštarautų pačiai SESV ir vėliau aiškiai išreikštai teisės aktų leidėjo valiai.
55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kai, kaip nagrinėjamu atveju, EAO išdavusi institucija priskiriama prie policijos, o jos sprendimo nėra patvirtinęs teismas, logiška, kad kyla abejonių dėl to, ar policijos įstaiga gali būti laikoma „teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimą. Nors iš tiesų policija priskiriama prie valstybės prievartos jėgų ir paprastai yra pavaldi vykdomosios valdžios atstovams, ne mažiau svarbu, kad dažnai ji padeda teisminėms institucijoms atlikti nusikalstamų veikų tyrimą ir kartais – vykdyti teismo sprendimus. Vis dėlto dėl šio bendradarbiavimo ar pagalbos aspekto ji netampa teismine institucija.
56. Iš informacijos, kurią Švedijos policijos įstaiga(36) pateikė atsakydama į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, matyti, kad įgaliojimus išduoti EAO turinti institucija išsiskiria šiomis savybėmis: a) policija yra represinė institucija, turinti plačią veiksmų laisvę; b) ši institucija dėl EAO negauna nurodymų iš teisingumo ministro; c) ji nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusijusi su ieškomą asmenį nuteisusiu teismu; d) EAO srityje ji veikia laisvės atėmimo įstaigos prašymu, tačiau negauna iš jos nurodymų ir turi diskreciją dėl tokių orderių išdavimo; ir e) ji pavedė IPO(37), t. y. iš teisininkų, iš kurių tik trys įgalioti pasirašyti Švedijos EAO, sudarytam administraciniam padaliniui įgaliojimus išduoti EAO siekiant įvykdyti galutinį nuosprendį, kuriuo skiriama laisvės atėmimo bausmė.
57. Iš visų šių atskirų aspektų didžiausią susirūpinimą konkrečiai kelia institucijos, kompetentingos išduoti EAO, paskyrimo pagal Švedijos įstatymą, kuriuo į Švedijos teisės sistemą perkeltas Pagrindų sprendimas, tvarka, kaip tai matyti iš pranešimo, kurį 2009 m. Švedijos vyriausybė perdavė Tarybai pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 3 dalį(38).
58. Iš tiesų Taryba rekomendavo Švedijai(39) imtis priemonių, kurios užtikrintų, kad vykdant bausmes pagal Pagrindų sprendimą EAO išduotų teisminė institucija ar kita teisminės institucijos prižiūrima įstaiga.
59. Aišku, kad, kiek tai susiję su EAO sistemos įgyvendinimo Švedijos teisės sistemoje tvarka, Švedijos vyriausybė nesilaikė šios rekomendacijos. Apibendrinant(40) galima daryti išvadą, kad minėta vyriausybė laikosi pozicijos, jog tam, kad galima būtų įvykdyti baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį, pagal kurį nuteistąjį turi perduoti kita valstybė narė, nebūtina, kad EAO išduotų teisminė institucija stricto sensu. Ji kaip tik teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinę teismo sprendimų sistemą kompetencija suteikta kitos rūšies institucijoms, kurios nebūtinai yra teisminės, Pagrindų sprendimui neprieštarauja tai, kad šios institucijos, kurios, kaip pripažįsta, nėra teisminės, taip pat išduotų EAO.
60. Vis dėlto atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Švedijos vyriausybės rekomenduojama sistema prieštarauja Pagrindų sprendimui. Pagal šį teisės aktą ji būtų galima tik tuo atveju, jeigu siekiant įvykdyti nuosprendį EAO išduodanti policijos įstaiga atitiktų šias sąlygas, kurios, manau, yra būtinos tam, kad būtų užtikrintas teisminių garantijų lygis, kuriuo pagrįsta EAO sistema: a) ji turėtų veikti teisminės institucijos, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnį, nurodymu ir jos prižiūrima; ir b) ji negalėtų turėti veiksmų laisvės ar diskrecijos EAO išdavimo klausimu ir turėtų laikytis teisminės institucijos pateiktų nurodymų. Be to, kilus abejonių dėl orderio, pastaroji institucija turėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Pagrindų sprendimo išaiškinimo.
61. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir iš Švedijos vyriausybės pastabų raštu, Švedijos NPGD neatitinka tokių reikalavimų. Dėl savo organizacinės struktūros ji nepatenka į teisingumą vykdančių institucijų sistemą, ir, atsižvelgiant į tai, kad ji nesusijusi su teismais ir prokuratūra, nėra ir privalomos teisminės institucijos vykdomos EAO, dėl kurių NPGD turi diskreciją, kontrolės.
62. Šios išvados nepaneigia tai, kad policija gali būti nepriklausoma nuo Teisingumo ministerijos ir laisvės atėmimo įstaigų, iš kurių ji negauna nurodymų. Mano manymu, šis aspektas nesvarbus sprendžiant klausimą dėl galimybės policiją prilyginti „teisminei institucijai“. Kiek tai susiję su policijos diskrecija sprendžiant dėl EAO išdavimo, svarbiausia yra tai, kad ji neturi prašyti ieškomą asmenį nuteisusio teismo priimti sprendimą ar pateikti jam ataskaitą. Tai sustiprina jos nepriklausomumą nuo bausmę skyrusio teismo, tačiau rodo ir faktą, kad nėra teisminės kontrolės, o tai prieštarauja teismo praktikai, pagal kurią visa Pagrindų sprendimo numatyta asmenų perdavimo tarp valstybių narių procedūra vykdoma teismui prižiūrint(41).
63. Galiausiai valstybių narių autonomija suteikia joms diskreciją, būtiną tam, kad savo nacionalinėse sistemose jos galėtų nustatyti institucijas, kurioms suteiks kompetenciją spręsti dėl procesinių klausimų (nagrinėjamu atveju – dėl EAO išdavimo). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo teisės sistemoje turi nustatyti kompetentingus teismus ir ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių teisės subjektams skirtų teisių apsaugai užtikrinti, pateikimo teismui procesines taisykles, tačiau jos neturi būti nepalankesnės, nei taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės suteikiamomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(42).
64. Patvirtinus Pagrindų sprendimą, kai kurios valstybės narės, laikydamosi jo 6 straipsnio 3 dalies, pranešė, kokios institucijos pagal jų nacionalinę teisę bus kompetentingos išduoti arba vykdyti EAO; Švedija į šį sąrašą įtraukė policijos įstaigą (Nacionalinės policijos generalinį direktoratą arba Rikspolisstyrelsen), kiek tai susiję su EAO, išduodamais siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo.
65. Vis dėlto, vertinant griežtai teisiniu požiūriu, tokie pranešimai neturi įtakos priemonių, kurių imasi kiekviena valstybė narė, atitikčiai Pagrindų sprendimui ir jos nelemia. Pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms suteikta teisė paskirti teismines institucijas arba iš jų pasirinkti tas, kurios bus kompetentingos vykdyti arba išduoti EAO, tačiau neleidžia joms išplėsti sąvokos „teisminė institucija“ ribų ir įtraukti į ją tokio statuso neturinčių įstaigų.
66. Tokiomis aplinkybėmis nemanau, kad būtų pernelyg daug kišamasi į valstybės pasirinktą modelį siekiant vykdyti nuosprendžius, atsižvelgiant į jos procesinę autonomiją, nustatant reikalavimą (pagal Švedijos vyriausybei Tarybos pateiktas rekomendacijas) imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad tuo atveju, kai valstybė nori išlaikyti policijos dalyvavimą, kiek tai susiję su EAO, policija turi veikti ją kontroliuojančios tikros teisminės institucijos nurodymu ir jos prižiūrima. Toks pakeitimas neturėtų neigiamo poveikio jos nacionalinės sistemos pagrindams ir palengvintų jos atitiktį teisminio bendradarbiavimo tikslui, kuris šioje srityje numatytas Pagrindų sprendime.
67. Todėl manau, kad policijos įstaiga, turinti tokius įgaliojimus, kaip antai Švedijos NPGD, neatitinka sąvokos „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, taigi, ir jos išduoto EAO negalima laikyti „teisminiu sprendimu“, kaip tai suprantama pagal to paties Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį.
V – Dėl Teisingumo Teismo sprendimo padarinių ribojimo laiko atžvilgiu
68. Kai kurios teismo posėdyje dalyvavusios vyriausybės ir Komisija prašė Teisingumo Teismo tuo atveju, jeigu galiausiai nuspręstų, kad Švedijos NPGD išduoti EAO nėra teisminiai sprendimai (kurių, logiškai mąstant, negalėtų vykdyti vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija), apriboti savo sprendimo padarinius laiko atžvilgiu ir numatyti, kad jie kyla tik pro futuro.
69. Mano manymu, tam nėra reikalo. Kaip nurodžiau kitoje neseniai pateiktoje išvadoje(43), bendra taisyklė yra tokia: „Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas, įgyvendindamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Remiantis tuo, darytina išvada, kad taip išaiškintą normą teismas gali ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susiklosčiusiems prieš priimant sprendimą, kuriame išnagrinėtas prašymas dėl išaiškinimo, jei, be to, yra įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį, susijusį su minėtos normos taikymu“.
70. Nemanau, kad nagrinėjamu atveju yra priežasčių nukrypti nuo šios taisyklės, nes:
a) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekėlė jokio klausimo dėl Teisingumo Teismo sprendimo taikymo laiko atžvilgiu (galiausiai jis net nekėlė klausimo dėl nedelsiant kylančių padarinių EAO atžvilgiu) ir išreiškė abejonių tik dėl klausimų, kurie jau išnagrinėti;
b) kiekvienos valstybės narės teismai, atsižvelgdami į konkretų atvejį, turi nustatyti, ar jau išduoti EAO atitinka kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatys savo sprendime ir kurie gali daryti poveikį ir nebaigtiems tvarkyti atvejams, juolab kad kalbama apie asmenų, kurie sulaikyti laukiant perdavimo, laisvės atėmimą. Sprendimas, kuris bus priimamas kiekvienu atveju, priklausys nuo kintamųjų, kuriuos šiuo momentu sunku numatyti ir tarp kurių yra, pvz., prielaida, kad bus a posteriori pašalintas pradinio EAO „trūkumas“;
c) galiausiai, kiek tai susiję su jau atliktais perdavimais (dėl kurių pasekmių, atrodo, Komisija ir reiškia didžiausią susirūpinimą), būtent nacionaliniai teismai turės įvertinti Teisingumo Teismo padarinius tokiais atvejais ir jie negalės neatsižvelgti į reikalavimus, kylančius iš res judicata principo.
VI – Išvada
71. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) pateiktus klausimus:
„1. Sąvokos „teisminis sprendimas“ ir „teisminė institucija“, įtvirtintos atitinkamai 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinamos vienodai.
2. Institucija, turinti tokius įgaliojimus, kokius turi Švedijos nacionalinės policijos generalinis direktoratas, neatitinka reikalavimų, kad būtų pripažinta „teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalį, o jos išduotas Europos arešto orderis, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, neatitinka „teisminio sprendimo“, kaip tai suprantama pagal nurodyto Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, požymių.“