GENERALINIO ADVOKATO
HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,
pateikta 2016 m. birželio 1 d.(1)
Byla C‑166/15
Aleksandrs Ranks,
Jurijs Vasiļevičs
(Rīgas apgabaltiesas Krimināllietu tiesu kolēģija (Rygos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, Latvija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 91/250/EEB – Kompiuterio programų teisinė apsauga – Neoriginalių kompiuterio programų kopijų pardavimas – Kopijos, įrašytos ne į originalią materialią laikmeną – Platinimo teisės pažeidimas – Galimybė remtis platinimo teisės išnaudojimu – Atgaminimo teisės pažeidimo buvimas“
I – Įžanga
1. 2015 m. kovo 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. balandžio 13 d., Rīgas apgabaltiesas Krimināllietu tiesu kolēģija (Rygos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, Latvija) pateikė du prejudicinius klausimus dėl 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuteri[o] programų teisinės apsaugos (OL L 111, 2009, p. 16) 4 ir 5 straipsnių išaiškinimo.
2. Šis klausimas kilo nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą Aleksandrs Ranks ir Jurijs Vasiļevičs (toliau kartu – kaltinamieji), be kita ko, dėl tariamo Microsoft Corporation (toliau – Microsoft) autorių teisių pažeidimo po to, kai jie pardavė kompiuterio programų kopijas, įrašytas į kitą materialią laikmeną nei originali materiali laikmena.
Teisinis pagrindas
II – Sąjungos teisė
3. Pagal Direktyvos 2009/24 10 straipsnį panaikinama 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyva 91/250/EEB dėl kompiuteri[o] programų teisinės apsaugos (OL L 122, 1991, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 114) su pakeitimais, padarytais 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (OL L 290, 1993, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 141) (toliau – Direktyva 91/250).
4. Remiantis Direktyvos 2009/24 11 straipsniu, ji įsigaliojo 2009 m. gegužės 25 d. Tačiau iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinei bylai svarbios faktinės aplinkybės klostėsi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2004 m. gruodžio 22 d. Todėl šioje byloje reikia taikyti Direktyvos 91/250 nuostatas.
5. Direktyvos 91/250 4 straipsnyje „Apribojimai“ nustatyta:
„Vadovaujantis 5 ir 6 straipsnių nuostatomis, autoriaus teisių turėtojo išimtinės teisės, kaip apibrėžta 2 straipsnyje, apima teisę pačiam arba leisti kitam:
a) nuolat arba laikinai bet kokiomis priemonėmis ir forma atgaminti visą kompiuterio programą arba jos dalį. Jei kompiuterio programos įdiegimui, peržiūrėjimui, paleidimui, perdavimui ar saugojimui būtinas toks atgaminimas, tokiems veiksmams reikia gauti autoriaus teisių turėtojo leidimą;
<…>
c) bet kuria forma viešai platinti ir nuomoti kompiuterio programos originalą arba jos kopijas. Pirmą kartą autoriaus teisių turėtojui arba su jo leidimu pardavus programos kopiją Bendrijoje, išnaudojama tos kopijos platinimo Bendrijoje teisė, išskyrus teisę kontroliuoti tolesnę programos ar jos kopijos nuomą.“
6. Direktyvos 91/250 5 straipsnis „Apribojimų išimtys“ suformuluotas taip:
„1. Jei nėra konkrečių sutartinių nuostatų, 4 straipsnio a ir b punktuose nurodytiems veiksmams nereikia autoriaus teisių turėtojo leidimo, kai tokie veiksmai yra būtini tam, kad kompiuterio programą teisėtai įsigijęs asmuo galėtų ją naudoti pagal paskirtį ir taisyti jos klaidas.
2. Asmeniui, turinčiam teisę naudoti kompiuteri[o] programą, sutartimi negalima drausti pasidaryti laikinos kopijos, jei tai būtina tokiam naudojimui.
<…>“
7. Direktyvos 91/250 7 straipsnyje „Ypatingos apsaugos priemonės“ numatyta:
„1. Nepažeisdamos 4, 5 ir 6 straipsnių nuostatų, valstybės narės pagal savo nacionalinius įstatymus numato atitinkamas teisines priemones prieš asmenis, kurie įvykdo bet kurį a, b ir c punktuose numatytą veiksmą:
a) išleidžia į apyvartą kompiuterio programos kopiją, žinodami arba pagrįstai manydami, kad tai neteisėta kopija;
b) komerciniams tikslams naudoja kompiuterio programos kopiją, žinodami arba pagrįstai manydami, kad tai neteisėta kopija;
<…>
2. Bet kuri neteisėta kompiuterio programos kopija gali būti konfiskuota pagal atitinkamos valstybės narės įstatymus.
<…>“
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8. Nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2004 m. gruodžio 22 d. kaltinamieji, bendrininkaudami ir iš anksto susitarę, internetinėje parduotuvėje www.ebay.com pardavė daugiau kaip 3 000 autorių teisių saugomų kompiuterio programų kopijų.
9. Microsoft priklauso šitaip parduotų kompiuterio programų autorių teisės, tarp jų – programų „Windows 95“, „Windows 98“, „Windows 2000 Professional“, „Windows Milenium“, „Windows XP Home 2002“, „Office 2000 Professional“, „Office XP Small Business“ ir „Office 2003“.
10. Atliekant tyrimą nebuvo galima tiksliai nustatyti visos sumos, kurią kaltinamieji gavo iš šių pardavimų. Vis dėlto buvo nustatyta, kad kaltinamieji per www.ebay.com siūlomą mokėjimo sistemą „PayPal“ gavo 229 724,67 EUR.
11. Vykdydami minėtus pardavimus, kaltinamieji pardavė, be kita ko:
– programos „Windows Milenium Edition“, kurios licencijos sąlygose buvo nustatyta, kad ji gali būti platinama tik kartu su nauju kompiuteriu („for distribution only with a new PC“), kopiją;
– dvi programos „Windows 2000 Professional OEM“ kopijas kartu su naudojimo instrukcija ir autentiškumo sertifikatu, jas ekspertas įvertino kaip neteisėtas programos „Windows 2000 Professional“ kompaktinių diskų ir įdiegimo programos kopijas;
– trisdešimt programos „Windows 98 Second Edition OEM“ kopijų kartu su naudojimo instrukcija ir autentiškumo sertifikatu, kurias ekspertas įvertino kaip neteisėtas programų „Microsoft Windows 98 Starts Here 4/98“ ir „Microsoft Windows 98 Second Edition“ kompaktinių diskų ir įdiegimo programos kopijas.
12. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad kaltinamieji buvo kaltinami tokiais baudžiamaisiais nusikaltimais:
– neteisėtu autorių teisių saugomų objektų pardavimu veikiant kaip nusikalstamam susivienijimui, atgaminant arba naudojant juos kitu būdu, pažeidžiant autorių teises (2002 m. spalio 17 d. galiojusios redakcijos Baudžiamojo įstatymo 149 straipsnio 3 dalis);
– neteisėtu tyčiniu kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo naudojimu, sukėlusiu didelę žalą įstatymo saugomoms asmenų teisėms ir interesams (Baudžiamojo įstatymo 206 straipsnio 2 dalis), ir
– komercinės veiklos vykdymu jos neįregistravus, taip padarant didelę žalą įstatymo saugomiems asmenų interesams (Baudžiamojo įstatymo 207 straipsnio 2 dalis).
13. 2012 m. sausio 3 d. sprendimu Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės rajono apylinkės teismas, Latvija) pripažino kaltinamuosius kaltais padarius Baudžiamojo įstatymo 149 straipsnio 3 dalyje ir 206 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus ir įpareigojo juos atlyginti padarytos žalos dalį bei padengti visas bylinėjimosi išlaidas. Kaltinamieji buvo išteisinti dėl Baudžiamojo įstatymo 207 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo.
14. 2013 m. kovo 22 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kiek jis susijęs su kaltinamųjų nuteisimu pagal Baudžiamojo įstatymo 149 straipsnio 3 dalį, ir paskirtą baudą. Tačiau minėtas teismas nuteisė kaltinamuosius pagal Baudžiamojo įstatymo 149 straipsnio 3 dalį – 2002 m. spalio 17 d. galiojusią redakciją. Likusi nuosprendžio dalis liko nepakeista.
15. 2013 m. spalio 13 d. sprendimu Latvijas Republikas Augstākās tiesas Senāts (Latvijos Aukščiausiojo Teismo senatas) panaikino visą 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliaciniam teismui.
16. 2013 m. spalio 8 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti baudžiamąją bylą, susijusią su kaltinamųjų nuteisimu pagal Baudžiamojo įstatymo (2010 m. gruodžio 31 d. redakcija) 149 straipsnio 3 dalį, 206 straipsnio 2 dalį ir 207 straipsnio 2 dalį.
17. Keldama klausimą dėl Sprendimo UsedSoft(2) svarbos pagrindinės bylos aplinkybėms Rīgas apgabaltiesas Krimināllietu tiesu kolēģija (Rygos apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų kolegija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar asmuo, kuris įsigijo „naudotą“ kompiuterio programą su licencija, įrašytą į neoriginalų, veikiantį ir jokio kito naudotojo nenaudojamą diską, gali remtis teisės platinti šios kompiuterio programos egzempliorių (kopiją) išnaudojimu pagal Direktyvos 2009/24, 5 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį, jeigu šios programos pirmasis pirkėjas ją įsigijo iš teisių turėtojo kartu su originaliu disku, tačiau diskas sugedo, ir jeigu pirmasis įgijėjas ištrynė jo egzempliorių (kopiją) arba jo (jos) jau nebenaudoja?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar asmuo, kuris gali remtis teisės platinti kompiuterio programos egzempliorių (kopiją) išnaudojimu, turi teisę perparduoti šią kompiuterio programą, įrašytą į neoriginalų diską, trečiajam asmeniui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
18. Teisingumo Teismo kanceliarija prašymą priimti prejudicinį sprendimą įregistravo 2015 m. balandžio 13 d.
19. Pastabas raštu pateikė kaltinamieji, Microsoft, Latvijos, Italijos, ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija.
20. 2016 m. kovo 16 d. posėdyje dalyvavo ir pastabas žodžiu pateikė kaltinamųjų ir Microsoft atstovai, Latvijos vyriausybė ir Komisija.
V – Prejudicinių klausimų analizė
21. Teisingumo Teismui pateikti klausimai susiję su autorių teisių pažeidimo padarymu dėl kompiuterio programų kopijų, įrašytų į kitą materialią laikmeną nei originali laikmena (toliau – neoriginalios materialios kopijos), pardavimo be savininko leidimo. Taigi šie klausimai susiję ne su tuo, kad autorių teisių turėtojas pardavė savo paties ar su jo leidimu į originalią materialią laikmeną įrašytas kopijas (toliau – originalios materialios kopijos) ar kad jos buvo parduotos gavus autorių teisių turėtojo sutikimą.
22. Pagrindinėje byloje kaltinamieji kaltinami pardavę tūkstančius neoriginalių kompiuterio programų, kurių autorių teisės priklauso Microsoft, materialių kopijų. Savo rašytinėse pastabose kaltinamieji teigė, kad nusipirko šias kopijas iš įmonių ar fizinių asmenų, kurie jų jau nebenaudojo.
23. Neoriginalių materialių kopijų pardavimas gali pažeisti išimtines teises, kurios yra suteikiamos autorių teisių turėtojui pagal Direktyvos 91/250 4 straipsnio a ir c punktus: išimtinę teisę nuolat arba laikinai atgaminti ir leisti atgaminti kompiuterio programą (toliau – atgaminimo teisė) ir išimtinę teisę viešai platinti ir leisti platinti, taip pat nuomoti kompiuterio programos originalą arba jos kopijas (toliau – platinimo teisė).
24. Be to, nors pateiktuose klausimuose aiškiai nurodomas tik platinimo teisės išnaudojimas, juose taip pat nurodomos nuostatos (t. y. Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 ir 2 dalys), kuriomis leidžiama nukrypti nuo atgaminimo teisės.
25. Taigi manau, Teisingumo Teismui pateiktus klausimus reikia atitinkamai performuluoti. Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 91/250 4 straipsnio a ir c punktus ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad teisių turėtojo išimtinės atgaminimo ir platinimo teisės pažeidžiamos, jeigu naudotojas be teisių turėtojo leidimo padaro kompiuterio programos kopiją, t. y. įrašo ją į materialią laikmeną, kuri nėra originali materiali laikmena, ir jeigu šis ar kitas naudotojas parduoda šią kopiją be teisių turėtojo leidimo tokiomis aplinkybėmis, kai:
– originali materiali laikmena yra sugadinta ir
– šios kopijos pardavėjas padaro visas kitas savo turimas kopijas nenaudotinas.
A – Dėl pateiktų klausimų priimtinumo
26. Latvijos vyriausybė išreiškė abejones dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų priimtinumo, nes juose nurodomas neoriginalių licencijuotų materialių kopijų pardavimas, o nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodomos ekspertų išvados, kuriose konstatuotas autorių teises pažeidžiančių kopijų pardavimas. Todėl pateikti klausimai neturi reikšmės pagrindinės bylos išsprendimui.
27. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Teisingumo Teismui ir nacionaliniam teismui bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti, ar, norint tinkamai išspręsti bylą, būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir kokia Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarba. Todėl jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą(3).
28. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas nežino būtinų faktinių aplinkybių ar teisinių pagrindų, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(4).
29. Šiuo atveju, kaip per posėdį pateikdama žodines pastabas pažymėjo pati Latvijos vyriausybė, „pažeidimo“ kvalifikavimas priklausys nuo to, kaip Teisingumo Teismas atsakys į pateiktus klausimus. Pavyzdžiui, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad neoriginalių materialių kopijų padarymas ir pardavimas tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje nepažeidžia atgaminimo ir platinimo teisių, nacionalinis teismas nebegalėtų šių kopijų laikyti autorių teises pažeidžiančiomis kopijomis.
30. Šiomis aplinkybėmis manau, kad prejudiciniai klausimai tiesiogiai susiję su pagrindinės bylos dalyku, todėl yra priimtini.
B – Dėl platinimo teisės pažeidimo parduodant materialias neoriginalias kompiuterio programų kopijas
31. Dabar reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punktą reikia aiškinti taip, kad šios išvados 25 punkte nurodytomis aplinkybėmis pažeidžiama išimtinė teisių turėtojo platinimo teisė.
32. Kaip nurodyta šios nuostatos pirmame sakinyje, platinimo teisė pažeidžiama, jeigu be teisių turėtojo leidimo viešai platinamas kompiuterio programos originalas arba jos kopijos. Pagrindinėje byloje neginčijama, kad kaltinamieji interneto svetainėje www.ebay.com esančioje interneto parduotuvėje be teisių turėtojo, t. y. Microsoft, sutikimo pardavė keletą tūkstančių materialių neoriginalių kompiuterio programų kopijų. Taip pat neginčijama, kad šis pardavimas yra platinimas, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
33. Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų kopijų pardavimu pažeidžiama Microsoft platinimo teisė, nebent būtų įrodyta, kad šiam pardavimui taikoma nuo platinimo teisės leidžianti nukrypti nuostata. Šiuo atžvilgiu dauguma Teisingumo Teismui pateiktų pastabų susijusios su tuo, ar tokiam pardavimui taikoma Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punkto antrame sakinyje numatyta platinimo teisės išnaudojimo taisyklė.
34. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktas pastabas, galima išskirti tris požiūrius, susijusius su galimu teisės išnaudojimo taisyklės taikymu neoriginalioms materialioms kopijoms.
35. Microsoft, Italijos ir Lenkijos vyriausybės laikosi siauro požiūrio, kad teisė platinti neoriginalią materialią kopiją niekada negali būti išnaudota, tad naudotojas negali parduoti šios kopijos be teisių turėtojo leidimo.
36. Vadovaudamiesi liberaliuoju požiūriu, kaltinamieji ir Latvijos vyriausybė teigia, kad materialios neoriginalios kopijos platinimo teisė išnaudojama, jeigu yra laikomasi sąlygų, kurias Teisingumo Teismas nustatė Sprendime UsedSoft(5), t. y.:
– teisių turėtojas pirmajam įgijėjui, sumokėjus kainą, kuri leistų teisių turėtojui gauti atlyginimą, atitinkantį ekonominę jam priklausančio kūrinio kopijos vertę, suteikė teisę neterminuotai naudoti kopiją ir
– pirmasis įgijėjas, kuris perparduoda neoriginalią materialią kopiją, perpardavimo metu padaro visas savo turimas kopijas nebenaudojamas.
37. Vadovaujantis Komisijos siūlomu tarpiniu požiūriu, poziciją, kurios Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime UsedSoft(6), neoriginalioms materialioms kopijoms galima taikyti tik konkrečiu atveju, t. y. jeigu originali materiali kopija buvo sugadinta. Tiesa, neoriginalių materialių kopijų darymui kitais tikslais, nei išvardyti Direktyvos 91/250 5 straipsnyje, visų pirma siekiant jas perparduoti, negali būti remiamasi platinimo teisės išnaudojimu. Kita vertus, neoriginalios materialios kopijos darymui, jeigu originali materiali kopija yra sugadinta, taikomos Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 arba 2 dalis, jeigu tai yra būtina, kad teisėtas įgijėjas galėtų naudoti kopiją pagal paskirtį. Komisija iš to daro išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis padarytos neoriginalios nematerialios kopijos perpardavimui taikomas teisės išnaudojimas, jeigu tik yra įvykdytos minėtame sprendime nustatytos sąlygos, apibendrintos šios išvados 36 punkte.
38. Mano nuomone, toliau nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą vadovautis siauru požiūriu, kurio laikosi Microsoft, Italijos ir Lenkijos vyriausybės.
39. Pirma, Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punkto antro sakinio tekstas, kuriame nustatyta vienintelė šios direktyvos kontekste nuo platinimo teisės leidžianti nukrypti nuostata, dėl toliau nurodytų dviejų priežasčių man atrodo nesuderinamas su liberaliuoju ir tarpiniu požiūriais.
40. Viena vertus, pagal šios nuostatos formuluotę teisės išnaudojimas taikomas tik originaliai kopijai. Iš tiesų pagal šią nuostatą, jeigu kompiuterio programos kopiją parduoda teisių turėtojas arba tai padaroma gavus jo sutikimą, „išnaudojama tos kopijos platinimo <...> teisė“ (kursyvu išskirta mano). Kaip pažymi Microsoft, kadangi vartojami žodžiai „tos kopijos“, negali būti, kad teisės išnaudojimo taisykle būtų galima remtis dėl visų kitų kopijų nei originali kopija, kurią parduoda savininkas arba kuri parduodama gavus jo sutikimą.
41. Kita vertus, pagal šios nuostatos formuluotę platinimo teisės išnaudojimas nepriklauso nuo aplinkybės, kad perpardavėjas padarė visas kitas jo turimas kopijas nenaudotinas, ar nuo aplinkybės, kad originali materiali kopija buvo sugadinta, priešingai, nei teigia kaltinamieji. Iš tiesų pagal šią nuostatą platinimo teisė be išlygų išnaudojama kalbant apie kiekvieną originalią kopiją, kurią parduoda teisių turėtojas ar kuri parduodama gavus jo sutikimą.
42. Antra, mano nuomone, siauras požiūris atitinka bendrą platinimo teisės išnaudojimo taisyklės, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas yra numatęs autorių teisių srityje, sampratą, kaip nurodo Microsoft. Panaši į Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punkto antrą sakinį nuostata, be kita ko, buvo įrašyta į Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(7) 4 straipsnio 2 dalį.
43. Šią nuostatą Teisingumo Teismas yra išaiškinęs Sprendime Art & Allposters International(8). Jis buvo susijęs su autorių teisių į saugomų kūrinių atvaizdus pažeidimu, nes jie be teisių turėtojo leidimo iš popierinio plakato buvo perkelti ant tapyti skirtos drobės ir vėliau parduodamos šios naujos laikmenos. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalyje numatytas platinimo teisės išnaudojimas taikomas tik gavus teisių turėtojo sutikimą parduodamai originaliai laikmenai (popieriniam plakatui) ir negali būti taikomas naujai laikmenai su saugomo kūrinio atvaizdu (tapyti skirtai drobei).
44. Mano nuomone, tai, kad originali laikmena buvo sugadinta, nepaneigia Teisingumo Teismo pozicijos, kurios jis laikėsi Sprendime Art & Allposters International(9). Taigi galimas popierinio plakato sugadinimas negali reikšti, kad naudotojas, nepažeisdamas platinimo teisės, gali perkelti atvaizdą ant tapyti skirtos drobės ir perparduoti ją be teisių turėtojo sutikimo. Be to, knygos sugadinimas nesuteikia jos savininkui teisės pardavinėti jos kopijos, kaip ir vinilinės plokštelės sugadinimas nesuteikia teisės perkelti jos turinio į kompaktinį diską ir perpardavinėti be teisių turėtojo leidimo.
45. Pagal analogiją Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punkto antrame sakinyje numatytos platinimo teisės išnaudojimas taikomas tik originaliai laikmenai, kurią parduoda pats savininkas arba kuri parduodama gavus jo sutikimą (originali materiali kopija). Priešingai, nei teigia kaltinamieji, Latvijos vyriausybė ir Komisija, teisės išnaudojimo taisyklė negali būti taikoma norint perparduoti be teisių turėtojo sutikimo kitas laikmenas, kuriose yra kompiuterio programa (neoriginalios materialios kopijos), net jeigu originali laikmena sugadinama.
46. Trečia, manau, kad liberalusis ir tarpinis požiūris atsirado supainiojus taisykles, kuriomis reglamentuojama platinimo teisė ir atgaminimo teisė.
47. Tas pats pasakytina apie sąlygą, pagal kurią perpardavėjas turi „padaryti nenaudotiną“ kiekvieną perpardavimo metu turimą kopiją(10). Iš tiesų šis įpareigojimas, nurodytas Sprendimo UsedSoft(11) 70 ir 78 punktuose, nustatomas perpardavėjui, nes kitaip būtų pažeista atgaminimo teisė. Vis dėlto šis įpareigojimas neturi reikšmės nustatant platinimo teisės pažeidimo buvimą.
48. Be to, vadovaujantis Komisijos palaikomu tarpiniu požiūriu(12), naudotojas, darantis neoriginalią materialią kopiją Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 arba 2 dalyje numatytomis sąlygomis, turi teisę platinti šią kopiją tam tikromis sąlygomis.
49. Tačiau minėtose nuostatose leidžiama nukrypti tik nuo atgaminimo teisės. Net darant prielaidą, kad naudotojo padaryta kopija, atsižvelgiant į Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 arba 2 dalyje nustatytas sąlygas, yra teisėta, tai nereiškia, kad šis naudotojas turi teisę parduoti šią kopiją nepažeisdamas platinimo teisės. Teisė daryti kopiją asmeniniam naudojimui neapima teisės parduoti šią kopiją kitam asmeniui.
50. Ketvirta, manau, kad dėl liberalaus požiūrio, kurio laikosi kaltinamieji ir Latvijos vyriausybė, ir dėl Komisijos palaikomo tarpinio požiūrio neoriginalios materialios kopijos įgijėjui tektų sunki, o gal net neįmanoma įvykdyti įrodinėjimo pareiga.
51. Kiek žinau, Teisingumo Teismas niekada nėra priėmęs aiškaus sprendimo dėl teisių išnaudojimo įrodinėjimo pareigos pagal Direktyvą 91/250. Vis dėlto pagal įrodinėjimo pareigai taikomus bendruosius principus gynybos argumentą pateikianti šalis turi įrodyti, kad ji atitinka šiuo atžvilgiu numatytas sąlygas. Prekių ženklų srityje Teisingumo Teismas pagal šiuos principus yra nusprendęs, kad teisių išnaudojimu besiremiantis asmuo turi įrodyti, kad atitinka šiuo tikslu nustatytas sąlygas(13). Nesuprantu, kodėl nuo šio požiūrio, kuris palaikomas ir doktrinoje, reikėtų nukrypti autorių teisių srityje(14).
52. Vadovaujantis šiais principais neoriginalios materialios kopijos įgijėjui reikėtų įrodyti, kad kaltinamųjų, Latvijos vyriausybės ir Komisijos nurodytos sąlygos yra įvykdytos, visų pirma pateikiant įrodymus, kad originali kopija yra sugadinta ir kad perpardavėjas visas kitas jo turimas kopijas padarė nenaudotinas. Manau, įgijėjui būtų sunku, o gal net neįmanoma pateikti tokių įrodymų, visų pirma jeigu yra sudaromi nuotoliniai sandoriai, kaip antai tokie, kurie nagrinėjami pagrindinėje byloje. Norėčiau pridurti, kad jeigu įgijėjas negali įrodyti, kad įsigytai kopijai taikomas teisių išnaudojimas, ši neteisėta kopija gali būti konfiskuota iš jo pagal Direktyvos 91/250 7 straipsnio 2 dalį.
53. Penkta, galiausiai manau, kad kaltinamųjų ir Latvijos vyriausybės palaikomas liberalus požiūris ir Komisijos siūlomas tarpinis požiūris gerokai pasunkintų kovą su teises pažeidžiančiomis kopijomis. Iš tiesų, kaip pažymi Microsoft, dažnai praktiškai neįmanoma teisėtai padarytos atsarginės kopijos (nes ji padaryta pagal Direktyvos 91/250 5 straipsnio 2 dalį) atskirti nuo teises pažeidžiančios kopijos. Taigi leidus pardavinėti atsargines kopijas, kaip siūlo kaltinamieji, Latvijos vyriausybė ir Komisija, institucijos, atsakingos už kovą su autorių teisių pažeidimais, patirtų didelių praktinių sunkumų.
54. Atsižvelgdamas į visus šiuos motyvus, laikausi nuomonės, jog Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punktą reikia aiškinti taip, kad šios išvados 25 punkte nurodytomis aplinkybėmis pažeidžiama išimtinė teisių turėtojo platinimo teisė.
C – Dėl atgaminimo teisės pažeidimo dėl neoriginalių materialių kompiuterio programų kopijų pardavimo
55. Nors platinimo teisės pažeidimo konstatavimo gali pakakti atsakymui į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštas abejones ir jo nurodytas Direktyvos 91/250 nuostatas, man atrodo, svarbu išnagrinėti, ar Direktyvos 91/250 4 straipsnio a punktą ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad šios išvados 25 punkte nurodytomis aplinkybėmis pažeidžiama išimtinė teisių turėtojo atgaminimo teisė.
56. Pagrindinėje byloje neginčijama, kad kaltinamieji pardavė nemažai neoriginalių materialių kompiuterio programų kopijų, kurios buvo padarytos be teisių turėtojo, t. y. Microsoft, leidimo. Tokių kopijų darymas pažeidžia Microsoft atgaminimo teisę, nebent būtų įrodyta, kad joms taikoma nuo atgaminimo teisės leidžianti nukrypti nuostata.
57. Direktyvos 91/250 5 straipsnyje yra dvi leidžiančios nukrypti nuostatos, kurios gali būti reikšmingos pagrindinei bylai ir kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš principo teisių turėtojo leidimas nereikalingas atgaminimo veiksmui, pirma, jeigu šis veiksmas yra būtinas, kad kompiuterio programą teisėtai įgijęs asmuo galėtų naudoti ją pagal paskirtį (šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalis) arba, antra, jeigu juo daroma atsarginė kopija, būtina šios programos naudojimui (šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalis).
58. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos neoriginalios materialios kopijos tuo metu, kai buvo daromos, iš tiesų buvo kopijos, būtinos programų naudojimui, ar atsarginės kopijos, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas. Mano nuomone, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos faktinės aplinkybės šiuo klausimu nesuteikia jokios informacijos.
59. Vis dėlto, net darant prielaidą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos neoriginalios materialios kopijos tuo metu, kai yra daromos, patenka į Direktyvos 91/250 5 straipsnyje numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį, manau, kad paskesniam jų pardavimui šios leidžiančios nukrypti nuostatos jau nebetaikomos ir taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.
60. Pirma, iš Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad teisėtas įgijėjas turi pasidaryti neoriginalią materialią kopiją, kad galėtų naudoti kompiuterio programą pagal paskirtį. O jeigu kompiuterio programa perparduodama, šis teisėtas įgijėjas perleidžia turimas šios programos naudojimo teises ir turi nutraukti jos naudojimą. Taigi jis nebegali įvykdyti sąlygos, pagal kurią neoriginali materiali kopija turi leisti jam naudoti kompiuterio programą pagal paskirtį. Kaip pažymėjo Komisija, šioje nuostatoje esantis žodis „naudoti“ negali būti aiškinamas taip, kad jis apima neoriginalių materialių kopijų darymą siekiant jas perparduoti.
61. Antra, Direktyvos 91/250 5 straipsnio 2 dalyje daroma prielaida, kad teisę naudoti programą turintis asmuo padaro atsarginę kopiją, „jei tai būtina tokiam naudojimui“. Kita vertus, kompiuterio programos perpardavimo atveju jos turėtojas turės nutraukti naudojimą ir nebegalės įvykdyti šios sąlygos.
62. Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad, kaip teigia MicroSoft ir Italijos vyriausybė, neoriginalios materialios kopijos pardavimas, kurio tariamai neleido teisių turėtojas, pažeistų atgaminimo teisę, nes prarandama galimybė pasinaudoti Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis.
63. Man atrodo, Sprendimo UsedSoft(15) 70 ir 78 punktai patvirtina šį aiškinimą, nes Teisingumo Teismas juose nurodė, kad perpardavėjas turi padaryti nenaudotiną kiekvieną turimą kopiją, išskyrus perparduotą kopiją, nes kitaip būtų pažeista atgaminimo teisė. Iš tiesų manau, kad kopijos, kurias reikia padaryti nenaudotinas, be kita ko, apima perpardavėjo pagal Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 arba 2 dalį padarytas kopijas.
64. Kaltinamieji savo rašytinėse pastabose patvirtino, kad visas pagrindinėje byloje nagrinėjamas kompiuterio programų kopijas įsigijo iš įmonių ar fizinių asmenų, kurie jų jau nebenaudojo.
65. Akivaizdu, kad ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą šiuo fakto klausimu. Jeigu paaiškėtų, kad kaltinamieji tikrai pardavė neoriginalias materialias trečiųjų asmenų padarytas kopijas, jie negalėtų būti kaltinami Direktyvos 91/250 4 straipsnio a punkte numatytos atgaminimo teisės pažeidimu.
66. Tokiu atveju kaltinamieji galėtų remtis Direktyvos 91/250 7 straipsnio 1 dalies a arba b punktais. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar kaltinamieji atitinka šiose nuostatose esančias sąlygas ir ar jie visų pirma žinojo ar turėjo priežasčių manyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos kopijos yra neteisėtos.
67. Norėčiau pridurti, kad neteisėtos kompiuterio programų kopijos gali būti konfiskuotos pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus, taikant Direktyvos 91/250 7 straipsnio 2 dalį.
68. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau, manau, Direktyvos 91/250 4 straipsnio a punktą ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad šios išvados 25 punkte nurodytomis aplinkybėmis pažeidžiama išimtinė teisių turėtojo atgaminimo teisė.
D – Dėl Sprendimo UsedSoft taikymo srities atsižvelgiant į šią bylą
69. Kaltinamieji, Latvijos vyriausybė ir Komisija, pateikdami pastabas, savo argumentus grindė keliomis Sprendimo UsedSoft(16) ištraukomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą dėl šio sprendimo svarbos pagrindinės bylos aplinkybėmis.
70. Išnagrinėjęs platinimo teisės ir atgaminimo teisės pažeidimų buvimą pagrindinės bylos aplinkybėmis, manau, kad svarbu nurodyti priežastis, kodėl laikausi nuomonės, kad šios bylos aplinkybėmis minėtas sprendimas yra tik ribotos svarbos.
71. Norėčiau priminti, jog minėta byla buvo susijusi su tuo, kad Usedsoft perpardavinėjo naudotas licencijas, susijusias su nematerialiomis kompiuterio programos kopijomis, parsisiųstomis iš teisių turėtojo – Oracle – interneto svetainės. Pastaroji prieštaravo tokiai perpardavinėjimo praktikai, visų pirma teigdama, kad platinimo teisės išnaudojimo taisyklė netaikoma tokioms nematerialioms kopijoms(17).
72. Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės išnaudojimo taisyklė turi būti taikoma ir materialioms, ir nematerialioms kompiuterio programos kopijoms(18). Kiek tai konkrečiai susiję su nematerialiomis kopijomis, Teisingumo Teismas patikslino, kad teisės išnaudojimas turi būti taikomas nematerialiai kopijai, parsisiųstai iš interneto, jeigu teisių turėtojas, sumokėjus kainą, skirtą tam, kad būtų sudaryta galimybė gauti atlyginimą, kuris atitinka jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę, suteikė teisę neterminuotai naudoti šią kopiją(19).
73. Be to, siekdamas išlaikyti teisių išnaudojimo taisyklės veiksmingumą, Teisingumo Teismas, nukrypdamas nuo teisių turėtojo išimtinės atgaminimo teisės, yra nusprendęs, kad antrasis tokios nematerialios kopijos įgijėjas turi teisę padaryti jos kopiją savo kompiuteryje, kad naudotų programą pagal paskirtį, kaip numatyta Direktyvos 91/250 5 straipsnio 1 dalyje(20).
74. Mano vertinimu, Teisingumo Teismo poziciją tame sprendime nulėmė noras išlaikyti platinimo teisės išnaudojimo veiksmingumą, į jos taikymo sritį įtraukiant nematerialias kompiuterio programų kopijas. Iš tiesų kitoks sprendimas būtų paskatinęs teisių turėtojus platinti savo kompiuterio programas nematerialia forma siekiant išvengti teisių išnaudojimo taisyklės.
75. Vis dėlto pagrindinės bylos aplinkybės labai skiriasi nuo aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimtas Sprendimas UsedSoft(21).
76. Pirma, jokia Teisingumo Teismui šioje byloje pateikta informacija neleidžia teigti, kad kaltinamieji pardavė naudojimo licencijas, susijusias su nematerialiomis kopijomis, apie kurias buvo kalbama Sprendime UsedSoft(22). Atvirkščiai, neginčijama, kad pagrindinė byla susijusi su materialiomis neoriginaliomis kompiuterio programų kopijomis.
77. Antra, motyvų, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas priėmė sprendimą toje byloje, negalima pritaikyti šiai bylai. Iš tiesų labiau „klasikinėmis“ aplinkybėmis, susijusiomis su originaliomis materialiomis kopijomis, parduodamomis gavus teisių turėtojo sutikimą, nekyla jokio ypatingo pavojaus, kuris paveiktų platinimo teisės išnaudojimo taisyklės veiksmingumą. Šiuo atžvilgiu pabrėžiu, jog Microsoft neginčija, kad materialioms originalioms jos kompiuterio programų kopijoms, kurias parduoda ji pati ar kurios parduodamos gavus jos sutikimą, taikoma platinimo teisės išnaudojimo taisyklė. Taigi, skirtingai nei Oracle byloje UsedSoft(23), Microsoft priešinasi ne originalių naudotų kopijų rinkos, o neoriginalių naudotų kopijų, parduodamų be jos sutikimo, rinkos atsiradimui.
78. Atsižvelgdamas į šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas UsedSoft(24), aplinkybių skirtumus, manau, šis sprendimas turi tik nedidelę reikšmę šiai bylai. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, tame sprendime Teisingumo Teismas paprasčiausiai nenagrinėjo materialių neoriginalių kopijų perpardavimo klausimo.
79. Šis patikslinimas turi ne tik teorinę reikšmę. Iš tiesų jis parodo, kad tame sprendime priimta pozicija, pagal kurią nustatytos sąlygos, kuriomis nematerialios kopijos perpardavimas nepažeidžia platinimo teisės, netaikytina pagrindinės bylos aplinkybėms pagal analogiją, priešingai, nei teigia kaltinamieji, Latvijos vyriausybė ir Komisija(25).
80. Apibendrinant reikia pasakyti, kad Sprendime UsedSoft(26) priimta pozicija siejama su konkrečiomis naudojimo licencijų, susijusių su nematerialiomis kompiuterio programų kopijomis, pardavimo aplinkybėmis, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvą 91/250, nebuvo aiškiai numatęs. Nesant šių konkrečių aplinkybių, nuostatas, visų pirma Direktyvos 91/250 4 ir 5 straipsnius, kuriomis reglamentuojamos išimtinės platinimo ir atgaminimo teisės, reikia taikyti klasikiniu būdu.
E – Dėl siūlomo požiūrio praktinių pasekmių
81. Pozicija, kurios siūlau laikytis Teisingumo Teismui, sukeltų toliau nurodytų praktinių pasekmių.
82. Jeigu kompiuterio programos originali kopija, parduodama paties teisių turėtojo arba gavus jo sutikimą, yra įrašoma į materialią laikmeną, platinimo teisės išnaudojimo taisyklė taikoma tik šiai originaliai materialiai kopijai. Be to, tokios kopijos perpardavėjas turi padaryti nenaudotinas visas kitas savo turimas kopijas, nes kitaip jis pažeistų atgaminimo teisę. Taigi toks požiūris teisiškai neleistų atsirasti kompiuterio programų materialių neoriginalių naudotų kopijų rinkai, tačiau nekliudytų susiformuoti originalių naudotų kopijų rinkai.
83. Jeigu originali kopija neįrašyta į materialią laikmeną, reikia laikytis pozicijos, kurią Teisingumo Teismas suformulavo Sprendime UsedSoft(27) norėdamas išlaikyti teisių išnaudojimo taisyklės veiksmingumą. Taigi nematerialios kopijos platinimo teisė išnaudojama, jeigu teisių turėtojas, sumokėjus kainą, kuri leistų teisių turėtojui gauti atlyginimą, atitinkantį ekonominę jam priklausančio kūrinio kopijos vertę, suteikė teisę neterminuotai naudoti kopiją (72 punktas). Be to, perpardavėjas privalo visas kitas turimas kopijas padaryti nenaudotinas, nes kitaip būtų pažeista atgaminimo teisė (70 ir 78 punktai). Šis sprendimas leidžia atsirasti kompiuterio programų nematerialių naudotų kopijų rinkai.
VI – Išvada
84. Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rīgas apgabaltiesas Krimināllietu tiesu kolēģija (Rygos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterio programų teisinės apsaugos su pakeitimais, padarytais 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo, 4 straipsnio a ir c punktus ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad išimtinės teisių turėtojo atgaminimo ir platinimo teisės pažeidžiamos, jeigu naudotojas padaro kompiuterio programos kopiją, t. y. įrašo ją be teisių turėtojo leidimo ne į originalią materialią laikmeną, ir jeigu šis arba kitas naudotojas parduoda šią kopiją be teisių turėtojo leidimo tokiomis aplinkybėmis, kai:
– originali materiali laikmena yra sugadinta ir
– šios kopijos pardavėjas padaro visas kitas savo turimas kopijas nebenaudojamas.