BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. liepos 13 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Akredituoti Parlamento narių padėjėjai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Pagalbos prašymas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis – Psichologinis priekabiavimas – Patariamasis komitetas dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos, nagrinėjantis akredituotų Parlamento narių padėjėjų skundus dėl Europos Parlamento narių – Sprendimas atmesti pagalbos prašymą – Vertinimo klaida – Pareigos suteikti pagalbą apimtis – Administracinės procedūros trukmė – Protingas terminas – Atsisakymas pateikti patariamojo komiteto parengtus pranešimus“
Byloje T‑275/17,
Michela Curto, buvusi akredituota Europos Parlamento nario padėjėja, gyvenanti Genujoje (Italija), atstovaujama advokatų L. Levi ir C. Bernard-Glanz,
ieškovė,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą M. O. Caisou-Rousseau, E. Taneva ir M. Rantala,
atsakovą,
dėl SESV 270 straipsniu grindžiamo prašymo, pirma, panaikinti 2016 m. birželio 30 d. Parlamento sprendimą, kuriuo šios institucijos sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba atmetė 2014 m. balandžio 14 d. pateiktą ieškovės pagalbos prašymą, ir, antra, atlyginti žalą, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl to, kad minėta tarnyba nesilaikė Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatytos pareigos suteikti pagalbą, be kita ko, dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul ir J. Svenningsen (pranešėjas),
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Bylos aplinkybės
1 Ieškovė Michela Curto buvo įdarbinta Europos Parlamento sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos (toliau – STSĮT) kaip akredituota Parlamento nario padėjėja (toliau – APNP) tam, kad padėtų M., šios institucijos narei, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 16 d. iki Parlamento kadencijos pabaigos, t. y. 2014 m. gegužės mėn.
2 2013 m. lapkričio 7 d. M. paprašė STSĮT nutraukti ieškovės sutartį ir nurodė, kad pastaroji, nepaprašiusi leidimo, nusprendė visą savaitę neatvykti į darbą, todėl nesilaikė darbo sutarties sąlygų. Savo prašyme ši Parlamento narė nurodė, kad pastaba ieškovei ją įžeidė ir ši paskui nebesirodė darbe.
3 Nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 24 d. ieškovė buvo laikinojo nedarbingumo atostogose.
4 2013 m. lapkričio 11 d. ieškovė gavo Parlamento Personalo generalinio direktorato (GD) Žmogiškųjų išteklių plėtros direktorato Darbuotojų įdarbinimo ir perkėlimo skyriaus vadovo raštą, juo buvo pranešta, kad M. paprašė STSĮT nutraukti ieškovės kaip APNP darbo sutartį, nes buvo prarastas pasitikėjimo ryšys. Ieškovės sutartis buvo nutraukta ir jai nereikėjo dirbti įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu.
5 2013 m. lapkričio 25 d. ieškovė Personalo GD Paramos ir socialinių paslaugų valdymo direktorato atostogų tarnybai pateikė gydytojo pažymą dėl jos laikinojo nedarbingumo atostogų pratęsimo nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki gruodžio 15 d. ir prašymą leisti praleisti laikinojo nedarbingumo atostogas Italijoje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki gruodžio 15 d. Dėl šio prašymo vienas iš medicinos tarnybos gydytojų bandė nesėkmingai susisiekti su ieškove telefonu ir elektroniniais laiškais, parašytais jos asmeniniu ir darbo elektroninio pašto adresais, kad ji vėl susisiektų su atostogų tarnyba.
6 2013 m. lapkričio 27 d. ieškovė pranešė atostogų tarnybai, kad jau yra Italijoje.
7 2013 m. gruodžio 5 d. STSĮT nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 24 d. nutraukti ieškovės sutartį, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotasis asmuo nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 24 d. buvo laikinojo nedarbingumo atostogose (toliau – sprendimas patvirtinti atleidimą iš darbo).
8 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu Personalo GD Paramos ir socialinių paslaugų valdymo direktorato direktorius, veikdamas kaip STSĮT, nusprendė, kad ieškovė pažeidė Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 60 straipsnio antrą pastraipą, kurioje nurodyta, kad „[j]eigu pareigūnas pageidauja atostogauti kitur nei savo darbo vietoje, jis turi gauti išankstinį paskyrimų tarnybos leidimą“, ir kuri taikoma APNP pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 131 straipsnio 5 dalį. Iš esmės ieškovė prašymo dėl atitinkamo išankstinio leidimo nepateikė ir išvyko iš darbo vietos negavusi tokio išankstinio leidimo. Dėl šių priežasčių minėtas direktorius nusprendė, kad 2013 m. lapkričio 25 d. ieškovės pateikta gydytojo pažyma yra nepriimtina, todėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą ieškovės neatvykimas į darbą laikotarpiu nuo lapkričio 25 d. iki jos darbo sutarties pabaigos laikytinas neteisėtu, turi būti išskaičiuotas iš jos kasmetinių atostogų, atitinkamai ji praranda teisę į atlyginimą už šį laikotarpį.
9 2013 m. gruodžio 16 d. Paramos ir socialinių paslaugų valdymo direktorato atostogų tarnyba gavo iš ieškovės naują gydytojo pažymą, kuri buvo parengta 2013 m. gruodžio 14 d. ir kurioje konstatuota būtinybė skirti ieškovei laikinojo nedarbingumo atostogas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 24 d. 2014 m. sausio 13 d. sprendimu šio direktorato direktorius, veikdamas kaip STSĮT, nusprendė atmesti šią gydytojo pažymą kaip nepriimtiną dėl tų pačių priežasčių, kurios buvo išdėstytos jo ankstesniame 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime.
10 2013 m. gruodžio 14 d. ieškovės gydytojas parengė pažymą, pagal kurią ieškovei buvo skirtos laikinojo nedarbingumo atostogos iki 2014 m. sausio 13 d.
11 2014 m. vasario 3 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, padavė skundą dėl 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2014 m. sausio 13 d. sprendimų.
12 2014 m. vasario 10 d. ieškovės gydytojas parengė pažymą, pagal kurią ieškovei buvo skirtos laikinojo nedarbingumo atostogos iki 2014 m. kovo 12 d.
13 2014 m. kovo 5 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, padavė skundą (jis įregistruotas 2014 m. kovo 6 d.) dėl sprendimo patvirtinti atleidimą iš darbo.
14 2014 m. balandžio 14 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalimi ir 24 straipsniu, per savo patarėjus pateikė STSĮT pagalbos prašymą (toliau – pagalbos prašymas) tuo pagrindu, kad savo darbo kaip APNP laikotarpiu ji patyrė M. „psichologinį priekabiavimą“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, pagal analogiją taikytiną APNP remiantis Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 127 straipsniu. Du kiti ieškovės bendradarbiai per tuos pačius patarėjus tuo pačiu metu pateikė tapačius pagalbos prašymus, kuriuos STSĮT nagrinėjo kartu.
15 Pagalbos prašyme ieškovė STSĮT paprašė pradėti administracinį tyrimą, kad būtų nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat perkelti ją į kitą darbo vietą, kad ji vėl nesusidurtų su M., jei būtų atšauktas ar panaikintas sprendimas patvirtinti atleidimą iš darbo, ir imtis kitų tinkamų priemonių, pavyzdžiui, taikyti sankcijas M., parengti STSĮT raštą, patvirtinantį, kad ieškovė patyrė psichologinį priekabiavimą, suteikti finansinę pagalbą jos gynybai užtikrinti, atlyginti jos patirtas gydymosi išlaidas ir imtis kitų konkrečių veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias tokiai situacijai pasikartoti ateityje.
16 Grįsdama pagalbos prašymą ieškovė pateikė rašytinius trijų APNP, kurie anksčiau dirbo su M. ir tarp kurių buvo du APNP, pateikę pagalbos prašymus kartu su ieškove, parodymus. Šie liudytojai patvirtina, kad ieškovė kentėjo nuo netinkamo M. elgesio, kuris pasireiškė menkinimu, žeminimu, grasinimais, niekinimu, įžeidinėjimu ir rėkimu. Ieškovė taip pat apibūdino tam tikrus įvykius, įvykusius jos darbo kaip APNP laikotarpiu. Be to, ji paaiškino, kad dėl M. elgesio jos atžvilgiu 2013 m. lapkričio 6 d. ji patyrė panikos priepuolį ir kreipėsi į Parlamento medicinos tarnybą, kurioje vienas iš gydytojų patarė jai pailsėti. Ji paaiškina, kad kitą dieną jos asmeninis gydytojas skyrė jai laikinojo nedarbingumo atostogas tuo pagrindu, kad „nerimo sutrikimai dėl priekabiavimo darbe problemų“ pateisina „laikinojo nedarbingumo iki 2013 m. gruodžio 15 d.“ nustatymą.
17 2014 m. gegužės 22 d. Personalo GD generalinis direktorius (toliau – personalo generalinis direktorius), remiantis STSĮT žodžiais, „perdavė [ieškovės] bylą“ Patariamajam komitetui dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos, nagrinėjančiam APNP skundus dėl Parlamento narių (toliau – Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP), kuris neseniai buvo sukurtas 2014 m. balandžio 14 d. Parlamento biuro sprendimu dėl Vidaus taisyklių, skirtų Patariamajam komitetui dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos, kompetentingam nagrinėti APNP ir Parlemento narių ginčus, įsteigti (toliau – Vidaus taisyklės dėl priekabiavimo, susijusios su APNP). Šį komitetą sudaro penki Parlamento pirmininko skiriami nariai. Šio komiteto pirmininkas ir du nariai yra kvestoriai, vieną narį skiria akredituotų Parlamento narių padėjėjų komitetas, o administracijai atstovauja Patariamojo komiteto dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos, kuris buvo įkurtas 2006 m. vasario 21 d. Parlamento sprendimu, pirmininkas.
18 2014 m. birželio 17 d. sprendimu Parlamento Generalinis sekretorius (toliau – Generalinis sekretorius), veikdamas kaip STSĮT, atmetė 2014 m. vasario 3 d. skundą kaip nepagrįstą.
19 2014 m. birželio 24 d. Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP išklausė ieškovę, M. ir du kitus buvusius APNP, kurie skundėsi, kad nukentėjo nuo M. psichologinio priekabiavimo.
20 2014 m. liepos 15 d. Parlamento kvestorių kolegija uždarame posėdyje priėmė sprendimą dėl konfidencialaus pranešimo, kurį 2014 m. birželio 24 d. pagal Vidaus taisyklių dėl priekabiavimo, susijusių su APNP, 10 straipsnį parengė Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP (toliau – 2014 m. birželio 24 d. pranešimas) ir kuriame buvo nurodyta, kad „komitetas kvestorių kolegijai perduoda konfidencialų pranešimą, kuriame pateikt[i]“ „kaltinimų apibūdinimas“, „procedūros detalės“, „šio komiteto išvada“ ir „pasiūlymai dėl tolesnės eigos, prireikus prašant [kvestorių] pavesti [komitetui] atlikti išsamų tyrimą“. Šiomis aplinkybėmis kvestorių kolegija svarstė šio komiteto siūlomų išvadų projektą ir vienbalsiai nusprendė, kad nereikia imtis kitų priemonių dėl nagrinėjamo atvejo.
21 2014 m. liepos 16 d. sprendimu Generalinis sekretorius, veikdamas kaip STSĮT, 2014 m. kovo 6 d. skundą dėl sprendimo patvirtinti atleidimą iš darbo atmetė kaip pavėluotą ir atitinkamai – kaip nepriimtiną, nes ieškovė savo pagalbos prašyme pripažino, jog gavo minėtą sprendimą 2013 m. lapkričio 11 d. Dėl atleidimo iš darbo įsigaliojimo datos, atvirkščiai, Generalinis sekretorius iš dalies tenkino skundą ir nusprendė, kad šis atleidimas turėjo įsigalioti 2013 m. gruodžio 27 d., o ne 2013 m. gruodžio 24 d.
22 2014 m. lapkričio 4 d. Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP pranešė ieškovei apie kvestorių kolegijos išvadą.
23 Ieškiniu, kurį Europos Sąjungos Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2014 m. spalio 27 d. ir kuris buvo įregistruotas numeriu F-125/14, ieškovė, be kita ko, paprašė panaikinti sprendimą patvirtinti atleidimą iš darbo.
24 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu personalo generalinis direktorius, veikdamas kaip STSĮT, atmetė pagalbos prašymą kaip nepagrįstą (toliau – pirmasis sprendimas atmesti pagalbos prašymą).
25 2015 m. vasario 12 d. generalinis komisaras gavo ieškovės skundą, pateiktą remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, ir 2015 m. birželio 2 d. nusprendė panaikinti pirmąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą, iš naujo perduoti nagrinėti ieškovės atvejį Specialiajam patariamajam komitetui dėl APNP ir pranešti šiam komitetui, kad bus priimtas naujas sprendimas dėl pagalbos prašymo.
26 2015 m. lapkričio 25 d. Nutartimi Curto / Parlamentas (F‑125/14, EU:F:2015:142) Tarnautojų teismas atmetė kaip akivaizdžiai nepriimtiną ieškovės skundą dėl sprendimo patvirtinti atleidimą iš darbo.
27 2015 m. gruodžio 22 d., remiantis Vidaus taisyklių dėl priekabiavimo, susijusių su APNP (su pakeitimais, padarytais 2015 m. liepos 6 d. Parlamento biuro sprendimu), 10 straipsniu, pagal kurį Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP turi pateikti savo konfidencialų pranešimą Parlamento pirmininkui, o ne kvestoriams, Parlamento pirmininkas, susipažinęs su nauja Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvada, nurodė ieškovei manantis, kad jos pagalbos prašyme apibūdintas elgesys neįrodo netinkamo Parlamento nario elgesio APNP atžvilgiu ir kad jis perduoda šią bylą STSĮT sprendimui dėl pagalbos prašymo priimti (toliau – motyvuotas pirmininko sprendimas).
28 Iš esmės Parlamento pirmininko – kuris pagal Vidaus taisyklių dėl priekabiavimo, susijusių su APNP (su pakeitimais, padarytais 2015 m. liepos 6 d. Parlamento biuro sprendimu), 12 straipsnį yra įgaliotas, „[a]tsižvelgdamas į [Specialiojo patariamojo] komiteto [dėl APNP] nuomonę“, priimti „motyvuotą sprendimą, kuriame nurodoma, ar buvo pateiktas psichologinio priekabiavimo įrodymas“, ir prireikus turi teisę „skirti atitinkamam Parlamento nariui sankciją pagal [2009–2014 m. 8‑osios kadencijos] Parlamento darbo tvarkos taisyklių 11 ir 166 straipsnius – teigimu, šiurkščios (harsh) kalbos vartojimas ir pakeltas balsas nėra reti reiškiniai esant stresą keliančioms situacijoms, susijusioms su Parlamento narių veikla. Dėl artimų ir intensyvių darbo santykių taip pat nėra retas reiškinys, kad Parlamento nariai skambina savo APNP savaitgaliais ir per atostogas. Taigi, dėl skambučių telefonu, kuriuos girdėjo kai kurie ieškovės draugai ir per kuriuos M. ieškovės atžvilgiu vartojo vulgarius ir net įžeidžiančius žodžius, Parlamento pirmininkas nusprendė, kad net jei tai nėra normalu, juos gali pateisinti skubūs darbo klausimai ir tai, kad M. buvo nepatenkinta dėl ieškovės profesinių įgūdžių.
29 Be to, Parlamento pirmininkas nusprendė, kad pagalbos prašyme apibūdintos aplinkybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į artimus ir neformalius ieškovės ir M., kurią ieškovė daug metų pažinojo kaip vienos iš savo draugių motiną, santykius. Taigi, vaizdinga kalba, kurią M. kartais vartojo bendraudama su ieškove, jo nuomone, galėjo atspindėti jų artimus santykius. Be to, jis pažymėjo, kad 2013 m. spalio mėn. buvo tam tikra įtampa tarp M., ieškovės ir dviejų kitų APNP, kurie, atrodo, norėjo, kad jų darbo sutartys būtų nutrauktos. Šiomis aplinkybėmis buvo įrašyti pokalbiai, M. apie tai nežinant, ir, Parlamento pirmininko nuomone, tai būtų sukėlę įtampą bet kurioje darbo aplinkoje ir bet kurioje darbo vietoje.
30 Taigi, savo motyvuotame sprendime Parlamento pirmininkas nusprendė, jog, atsižvelgiant į ypatingą darbo kontekstą, būdingą Parlamento nario ir APNP darbo santykiams, negali būti laikoma, kad šioje byloje nagrinėjamu M. elgesiu buvo peržengtos leistinos ribos, ir kad atitinkamai įprasto jautrumo išorės stebėtojui, kuriam žinomas šis specifinis darbo kontekstas, neturėtų atrodyti, jog toks elgesys gali pakenkti ieškovės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį.
31 Galiausiai savo motyvuotoje nuomonėje Parlamento pirmininkas pažymėjo, kad ieškovė nesirėmė psichologiniu priekabiavimu skunde, kurį pateikė 2014 m. kovo 5 d. dėl sprendimo patvirtinti atleidimą iš darbo, t. y. kuris buvo pateiktas anksčiau nei tų pačių metų balandžio 14 d. pagalbos prašymas.
32 Po pirmojo dokumentų išsiuntimo adresu, kuriuo ieškovė nebegyveno, personalo generalinis direktorius 2016 m. vasario 25 d. raštu, skirtu ieškovės patarėjams, suteikė ieškovei galimybę iki 2016 m. balandžio 1 d. pateikti savo pastabas dėl pirmininko motyvuoto sprendimo, kol šis generalinis direktorius, veikdamas kaip STSĮT, nepriėmė galutinio sprendimo dėl pagalbos prašymo.
33 2016 m. kovo 30 d. pateiktose pastabose ieškovė ginčijo pirminį vertinimą, išdėstytą pirmininko motyvuotame sprendime.
34 2016 m. birželio 30 d. sprendimu personalo generalinis direktorius, veikdamas kaip STSĮT, atmetė pagalbos prašymą ir savo ruožtu iš esmės pakartojo Parlamento pirmininko vertinimą, pateiktą pastarojo motyvuotame sprendime (toliau – antrasis sprendimas atmesti pagalbos prašymą).
35 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą.
36 2017 m. sausio 31 d. sprendimu Generalinis sekretorius, veikdamas kaip STSĮT, atmetė 2016 m. rugsėjo 27 d. skundą (toliau – sprendimas atmesti skundą) ir pabrėžė, kad ginčijamos aplinkybės susiklostė esant didelei įtampai tarp M. ir ieškovės. Taigi, Generalinio sekretoriaus teigimu, nors dėl šiurkščios kalbos vartojimo savaime tenka apgailestauti, vis dėlto stresą keliančioje politinėje aplinkoje kartais sunku susilaikyti ir nevartoti tokios kalbos. Be to, tokie skambučiai telefonu ieškovei per vestuves ir savaitgalį, kaip nurodyti pagalbos prašyme, galėtų būti pateisinti dėl skubių darbo reikalų, ir Generalinis sekretorius pabrėžia, kad APNP kartais tenka dirbti pasibaigus darbo laikui ir savaitgaliais. Taip pat Generalinis sekretorius mano, kad aplinkybė, jog tuo metu Parlamento nare buvusi M. buvo nepatenkinta ieškovės atliekamu darbu, tik paaštrino ir taip įtemptą situaciją, ypač didelio darbo krūvio laikotarpiais.
Procesas ir šalių reikalavimai
37 2017 m. gegužės 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.
38 2017 m. gegužės 25 d. raštu ieškovė nurodė Bendrajam Teismui, kad nenori, jog byloje būtų užtikrintas anonimiškumas, kiek tai susiję su jos asmeniu. Todėl ji paprašė Bendrojo Teismo panaikinti bylos anonimiškumą, kurį iš pradžių buvo nuspręsta jai suteikti teismo iniciatyva, ir šis prašymas buvo tenkintas.
39 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) pavedė teisėjui pranešėjui išnagrinėti taikaus ginčo sprendimo galimybes, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50a straipsniu ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 125a straipsnio 3 dalimi. Ieškovė atsisakė pasinaudoti šia galimybe, ir Bendrasis Teismas konstatavo, kad ši procedūra buvo nesėkminga.
40 2017 m. liepos 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštu, imantis proceso organizavimo priemonių, Parlamentas, be kita ko, buvo paragintas pateikti 2014 m. birželio 24 d. pranešimą, kurį jis buvo pateikęs kvestorių kolegijai, ir atsakyti į tam tikrus klausimus, visų pirma, ar STSĮT dar yra saistoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nurodytos pareigos suteikti pagalbą, jei pagalbos prašymo pateikimo dieną atitinkamas tarnautojas jau kelis mėnesius nebedirba institucijoje, todėl jo ir institucijos nebesieja darbo santykiai. Ieškovė savo ruožtu buvo paraginta paaiškinti, kokio pobūdžio asmeniniai santykiai siejo ją su M. ne vienus metus iki ieškovės įdarbinimo.
41 Šalys įvykdė šias proceso organizavimo priemones per nustatytus terminus. Tačiau savo 2017 m. rugpjūčio 10 d. atsakyme Parlamentas paprašė, kad 2014 m. birželio 24 d. pranešimas, kurį jis atsisakė pateikti, būtų laikomas konfidencialiu, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 103 straipsnį, ir kad atitinkamai ieškovė negalėtų su juo susipažinti.
42 2017 m. rugpjūčio 25 d. kanceliarijos raštu, imantis proceso organizavimo priemonių, Parlamentas, be kita ko, buvo paragintas paaiškinti Bendrajam Teismui, ar nauja Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvada, kuri buvo perduota Parlamento pirmininkui ir kuria jis pasirėmė motyvuotame sprendime, buvo parengta pranešimo forma, kaip antai kvestorių kolegijai pateiktas 2014 m. birželio 24 d. pranešimas, ir, jei taip, Parlamentas raginamas pateikti šį pranešimą.
43 2017 m. rugsėjo 8 d. raštu Parlamentas, be kita ko, patvirtino, kad 2015 m. spalio 29 d. Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP iš tikrųjų parengė antrąjį pranešimą (toliau – 2015 m. spalio 29 d. pranešimas), bet nurodė Bendrajam Teismui, kad šiame procedūros etape Parlamentas taip pat negali pateikti šio pranešimo, nes jis turi likti konfidencialus ieškovės atžvilgiu.
44 2017 m. spalio 2 d. nutartimi Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 92 straipsnio 3 dalimi, nurodė Parlamentui per Bendrojo Teismo kanceliarijos nustatytą terminą pateikti 2014 m. birželio 24 d. ir 2015 m. spalio 29 d. pranešimus, kuriuos Parlamentas buvo atsisakęs pateikti Bendrajam Teismui imantis proceso organizavimo priemonių, ir patikslino, kad šie dokumentai nebus perduoti ieškovei šioje proceso stadijoje.
45 2017 m. spalio 12 d. Parlamentas pateikė 2014 m. birželio 24 d. ir 2015 m. spalio 29 d. pranešimus.
46 2017 m. spalio 13 d. ieškovė atskiru prie dubliko pridėtu dokumentu paprašė Bendrojo Teismo pasirūpinti, kad būtų užtikrinta jos teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir jai būtų pateikti susipažinti 2014 m. birželio 24 d. ir 2015 m. spalio 29 d. pranešimai. Be to, ji prašė Bendrojo Teismo, jei būtina, paraginti Parlamentą pateikti liudytojų apklausos ataskaitas ar protokolus, kuriuos vykdydamas administracinį tyrimą galėjo parengti Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP, ir kvestorių kolegijos 2014 m. liepos 15 d. išvadą jos atžvilgiu.
47 Po dubliko ir tripliko pateikimo 2017 m. gruodžio 4 d. buvo užbaigta rašytinė proceso dalis.
48 Manydamas, kad 2014 m. birželio 24 d. ir 2015 m. spalio 29 d. pranešimai yra svarbūs sprendimui byloje priimti ir nėra konfidencialūs ieškovės atžvilgiu, nes, be kita ko, dvejų liudytojų, kuriuos Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP apklausė administracinio tyrimo metu, tapatybė ieškovei buvo žinoma dėl to, kad šie du liudytojai pateikė tokius pat pagalbos prašymus kaip ieškovė bei sutiko, kiek to reikia šio ieškinio nagrinėjimui, duoti rašytinius parodymus, Bendrasis Teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nusprendė, kad remiantis Procedūros reglamento 103 straipsnio 3 dalimi reikia leisti ieškovei susipažinti su šiais pranešimais, ir iki 2018 m. sausio 12 d. nustatė jai terminą pastaboms dėl minėtų pranešimų pateikti.
49 2018 m. sausio 8 d. ieškovė ir Parlamentas atsakė į Bendrojo Teismo klausimus, užduotus imantis proceso organizavimo priemonių, ir pateikė teismo prašomus dokumentus.
50 2018 m. sausio 12 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl 2014 m. birželio 24 d. ir 2015 m. spalio 29 d. pranešimų.
51 2018 m. vasario 9 d. Parlamentas pateikė savo pastabas dėl 2018 m. sausio 8 d. ieškovės atsakymų ir dėl jos 2018 m. sausio 12 d. pastabų, o tų pačių metų vasario 10 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl 2018 m. sausio 8 d. Parlamento atsakymų.
52 2018 m. kovo 23 d. raštu Parlamentas paprašė, kad taikant Procedūros reglamento 109 straipsnį būtų surengtas uždaras posėdis. 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu Bendrasis Teismas šį prašymą atmetė.
53 2018 m. gegužės 3 d. šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
54 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti antrąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą ir prireikus panaikinti sprendimą atmesti skundą,
– nurodyti Parlamentui sumokėti ieškovei 10 000 EUR arba bet kokią kitą sumą, kurią teismas laikytų tinkama atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad STSĮT nesilaikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatytos pareigos suteikti pagalbą, be kita ko, dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės, kartu su įstatyminėmis palūkanomis, kol bus atliktas visas mokėjimas,
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
55 Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl ieškovės galimybės pateikti pagalbos prašymą pasibaigus jos darbo sutarties galiojimui
56 Visų pirma reikia atsakyti į Parlamento argumentus, kad pagalbos prašymo pateikimo momentu ieškovė nebebuvo įdarbinta STSĮT ir M. mandatas buvo pasibaigęs, o tai, jo nuomone, reiškia, kad Parlamentas nebegalėjo nei imtis pagalbos priemonių, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, susijusių su ieškovės darbo sąlygomis, nei taikyti M. sankcijas pagal tuo metu taikytinų Parlamento darbo tvarkos taisyklių 166 ir 167 straipsnius.
57 Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, kaip yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatytos pareigos suteikti pagalbą tikslas – užtikrinti dirbančių pareigūnų ir tarnautojų saugumą dabar ir ateityje, kad vadovaujantis bendrais tarnybos interesais jie galėtų geriau atlikti savo užduotis. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pareiga suteikti pagalbą nėra numatyta išimtinai pareigas einančių pareigūnų ir tarnautojų naudai, bet šia pareiga gali remtis ir buvę pareigūnai ir tarnautojai, pavyzdžiui, išėję į pensiją iš Europos Sąjungos viešosios tarnybos (šiuo klausimu žr. 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte / Komisija, 229/84, EU:C:1986:241, 19 punktą).
58 Be to, dėl tokios situacijos, kai STSĮT buvo tinkamai pateiktas pagalbos prašymas tą dieną, kai ir atitinkamas APNP, ir atitinkamas Parlamento narys ėjo savo pareigas institucijoje, buvo nuspręsta, kad STSĮT vis dar privalo atlikti administracinį tyrimą dėl nurodytų psichologinio priekabiavimo aplinkybių, neatsižvelgdama į tai, ar tariamas priekabiavimas nutrūko dėl vienos iš konflikto šalių išėjimo iš darbo (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 122 punktą), net jei po tokio išėjimo STSĮT nebegalėjo imtis priemonių, kurias šioje byloje nurodė Parlamentas.
59 Pagrindžiant šį požiūrį buvo atsižvelgta į tai, kad: pirma, administraciniu tyrimu siekiama išsiaiškinti aplinkybes, o jas išsiaiškinus imtis tinkamų priemonių tiek dėl atvejo, kuris yra tyrimo dalykas, tiek apskritai pagal gero administravimo principą, siekiant, kad tokia situacija nepasikartotų ateityje; antra, kad galimas psichologinio priekabiavimo pripažinimas STSĮT atlikus administracinį tyrimą galbūt padedant patariamajam komitetui, kaip antai Specialiajam patariamajam komitetui dėl APNP, savaime gali turėti teigiamos įtakos APNP, prie kurio priekabiauta, psichologinės reabilitacijos procesui ir, be to, šiuo pripažinimu nukentėjusysis gali remtis, jei nuspręstų pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme, o tokiu atveju STSĮT pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį tenka pareiga padėti, kuri neišnyksta pasibaigus APNP darbo sutarties galiojimui; ir, trečia, kad užbaigus administracinį tyrimą, atvirkščiai, gali būti paneigti tariamo nukentėjusiojo pateikti kaltinimai, taigi ir ištaisyta žala, kuri tokiais kaltinimais, jei paaiškėja, kad jie nepagrįsti, galėjo būti padaryta atliekant tyrimą priekabiavimu įtariamam asmeniui (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 95, 123 ir 124 punktai).
60 Taigi, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju pagalbos prašymo pateikimo dieną STSĮT nebegalėjo imtis pagalbos priemonių, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, susijusių su ieškovės darbo sąlygomis, ir (arba) taikyti M. sankcijas pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių 166 ir 167 straipsnius, neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar STSĮT privalo išnagrinėti pagalbos prašymą, nors ieškovė ir M. nebedirba šioje institucijoje, ir atitinkamu atveju užbaigti administracinį tyrimą.
61 Vis dėlto pasibaigus darbo sutarčiai buvęs laikinasis tarnautojas negali pateikti pagalbos prašymo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį bet kuriuo momentu. Šiuo atžvilgiu, kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų nei 24 straipsnyje, nei 90 straipsnio 1 dalyje nenumatyta termino, per kurį turi būti pateiktas pagalbos prašymas, iš esmės turi būti vadovaujamasi reikalavimu, kad toks prašymas būtų pateiktas per protingą terminą nuo to laikotarpio, kai susiklostė šiame prašyme nurodytos aplinkybės, ir iš principo šis terminas neturėtų viršyti penkerių metų (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 8 d. Sprendimo Skareby / Komisija, F‑95/09, EU:F:2011:9, 52 ir 53 punktus).
62 Šioje byloje pagalbos prašymas buvo pateiktas praėjus keliems mėnesiams po ginčijamų aplinkybių, be to, jis buvo pateiktas nedelsiant po to, kai pasibaigė laikotarpis, per kurį buvo nagrinėjami ieškovės skundai, paduoti dėl sprendimo patvirtinti atleidimą iš darbo ir STSĮT sprendimų, susijusių su ieškovės pateiktų gydytojo pažymų priimtinumu. Taigi, šioje byloje laikytina, kad pagalbos prašymas nebuvo pateiktas pavėluotai, todėl STSĮT iš tikrųjų turėjo jį išnagrinėti, ir ji tai padarė priėmusi antrąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą.
Dėl pirmosios reikalavimų dalies, kiek ji susijusi su sprendimo atmesti skundą panaikinimu
63 Remiantis suformuota jurisprudencija, reikalavimais panaikinti tam tikrą aktą, nors ir formaliai pareikštais dėl sprendimo atmesti skundą, Bendrajame Teisme siekiama užginčyti tą aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas, kai šių reikalavimų turinys nėra savarankiškas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktą ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 43 punktą).
64 Šioje byloje, kadangi sprendimu atmesti skundą tik patvirtinta tai, kad antrajame sprendime atmesti pagalbos prašymą STSĮT atsisakė pripažinti, jog M. elgesys ieškovės atžvilgiu patenka į „psichologinio priekabiavimo“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, ir kad šis atsisakymas pateisina pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateikto pagalbos prašymo atmetimą, konstatuotina, kad reikalavimų panaikinti sprendimą atmesti skundą turinys nėra savarankiškas, todėl nereikia priimti sprendimo konkrečiai dėl šių reikalavimų, net jei nagrinėjant antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą teisėtumą reikės atsižvelgti į sprendimo atmesti skundą motyvus, ir laikytina, kad šie motyvai sutampa su antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą motyvais (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 58 ir 59 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
Dėl pirmosios reikalavimų dalies, kiek ji susijusi su antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą panaikinimu
65 Grįsdama savo reikalavimus dėl antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą panaikinimo ieškovė nurodo du ieškinio pagrindus, susijusius atitinkamai su akivaizdžia vertinimo klaida ir su Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su „akivaizdžia vertinimo klaida“
66 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad atsisakiusi pripažinti, jog pagalbos prašyme apibūdintas M. elgesys – tai psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, STSĮT padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Iš tiesų, atsižvelgiant į pagalbos prašyme apibūdintas aplinkybes, kurias patvirtina ne tik kiti trys su M. dirbę APNP, iš kurių du taip pat pateikė pagalbos prašymus tuo pačiu metu kaip ir ieškovė, bet ir institucijoje nedirbę asmenys ir – ikiteisminio nagrinėjimo etape – du kiti buvę bendradarbiai Parlamente, STSĮT negalėjo nuspręsti, kad M. elgesys nebuvo netinkamas ir nekenkė ieškovės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, kaip STSĮT tai padarė antrajame sprendime atmesti pagalbos prašymą, nors pripažino šio elgesio tyčinį ir pasikartojantį pobūdį.
67 Kalbėdama apie ginčijamas aplinkybes ieškovė mano, kad patyrė žodinį smurtą, be kita ko, daugybę įžeidinėjimų ir agresyvių pasisakymų, taip pat psichologinį spaudimą, įskaitant keistus nurodymus, ir kad M. netinkamas elgesys neapsiribojo pagalbos prašyme nurodytais įvykiais, o buvo nuolatinis.
68 Pavyzdžiui, ieškovė remiasi, be kita ko, 2013 m. spalio 18 d. trumposios žinutės (SMS), kuri buvo išsiųsta organizuojant M. kelionę į Strasbūrą (Prancūzija) ir vėlavus lėktuvui dėl skrydžių vadovų streiko, tekstu, kai M. ieškovės atsiprašymo pareikalavo tokiais žodžiais: „Galėtum bent atsiprašyti už šios dienos košmarą!!! („Mi farebbe piacere ricevere pero almeno le tue scuse per il massacro di oggi!!!“). Toliau ji nurodo nuolatinius M. skambučius telefonu 2013 m. spalio 26 d. šeštadienio vakarą, per ieškovės vakarienę su dviem jos draugais. Patikslinusi, kad tai įvyko per vadinamąją „žaliąją savaitę“, kai Parlamento nariai paprastai vyksta į savo rinkimų apygardas, ieškovė paaiškina, ir tai patvirtina liudytojai, kad skambindama telefonu M. įsiutusi rėkė ir šiuos nesibaigiančius skambučius užbaigė išvadindama ieškovę „kvaiša“ („stupida“) ir pasakiusi jai „[eiti] šikti“ („ma va a cagare“). Vienas iš liudytojų teigia, kad girdėjo, kaip M. pasakė žodį „kvailė“ („stronza“), skirtą ieškovei.
69 Ieškovė taip pat nurodo 2013 m. spalio 5 ir 6 d. savaitgalį, kai ji dalyvavo vienos draugės vestuvėse. Tą savaitgalį M. kelis kartus skambino ieškovei. Pokalbius per garsiakalbį girdėjo tretieji asmenys, be kita ko, tuo metu, kai ieškovė vairavo automobilį, ir šie asmenys sutiko pateikti savo parodymus raštu. Liudytojų teigimu, M. žodžiai ieškovei buvo tokie: „Tu tikra mulkė! Išvažiuoji kiekvieną savaitgalį, tai dėl vienos priežasties, tai dėl kitos, tau į viską nusispjaut, tik galvoji, kaip pasikrušt“ („Sei solo una stronza! Tutti i weekend sei via, per un motivo o per l’altro non te ne frega un cazzo, pensi solo a scopare“); „Tu mulkė! Savaitgaliais tavęs niekad nebūna, siauraprotė tu „o-man-nerūpi“, galvoji tik kaip pasikrušt“ („Sei una stronza! Non ci sei mai il week end, meschina e menefreghista, pensi solo a scopare“); „Viskas, ką turi padaryti, tai atsiprašyti už savo „o-man-nerūpi“, galvoji tik kaip pasikrušt“ („Dovresti solo chiedermi scuza menefreghista del cazzo, pensi solo a scopare“); „Nepasisekė, tai neuronų problema; jei proto nėra, tai nėra <…>, idiote“ („Purtroppo e’una questione di neuroni; se non ce la fai non ce la fai <…> idiota“); „tu tikrai kretinė; bet kaip tu gali nesuprasti <…> kvaiša tu“ („sei proprio una cretina; ma come si fa a non capire <…> stupida“); „tu tikra bybiagalvė <…> visi jūs silpnapročiai, kodėl man vien tik silpnapročiai pasitaiko“ („testa di cazzo che non sei altro <…> siete tutti degli imbecilli, come facio io a trovare solo imbecilli“).
70 Ieškovė nurodo ir 2013 m. lapkričio 1–3 d. savaitgalį, kai ji buvo Italijoje su savo vaikinu ir M. nesiliaudama jai skambino telefonu, taip pat vėlai vakare, apie pirmą valandą nakties. Kai kalbėdama telefonu ieškovė verkė, M., remiantis ieškovės vaikino patvirtintais žodžiais, pasakė ieškovei štai ką: „Taip, verk, kretine, <…> tau telieka atsiklaupti ir verkti, kvaile“ („Atroche piangere, cretina <…> dovresti solo metterti in ginocchio e piangere stronza“).
71 Ieškovė taip pat remiasi aplinkybe, kad 2013 m. lapkričio 7 d., kai ji buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, M. reikalavo, kad ji atvyktų į darbą, atsiųsdama tokią SMS: „Šiandien darbo diena ir tu TURI perduoti dokumentus: tavęs laukė vidurdienį, STAIGIAI atvažiuok!!!! Pietūs su drauge gali palaukti: turėk gėdos!!!! („Oggi è una giornata di lavoro e DEVI passare le consegne: eri attesa alle 12, vieni URGENTEMENTE!!!! Il pranzo con amica può attendere: VERGOGNATI!!!!“). Ieškovė paaiškina, kad, jai neatvykus į darbą, popiet M. atsiuntė tokią SMS: „Apgailestauju, bet turiu pranešti apie tavo elgesį [STSĮT]“ („Devo, purtroppo denunciare il tuo comportamento!“).
72 Be to, ieškovė pažymi, kad 2013 m. lapkričio 13 d., kai ji buvo laikinojo nedarbingumo atostogose ir jau buvo gavusi lapkričio 11 d. raštą dėl atleidimo iš darbo, M. jai atsiuntė tokią žinutę: „Tikiuosi, tau labai gėda dėl savo elgesio: iki galo neatlikai nė vienos tau paskirtos užduoties ir trukdai (nors gauni labai gerą atlyginimą) tarnybos darbui“ („Spero che tu ti vergogni profondamente del tuo comportamento: non hai portato a compimento alcun compito assegnato e stai ostacolando (molto ben retribuita) l’attività dell’ufficio“). Be to, 2013 m. lapkričio 29 d. M. išsiuntė elektroninį laišką savo dukrai, ieškovės draugei, ir šmeiždama ieškovę pareiškė: „Tik įsivaizduok, kokia ŠIKNĖ ta Michela: IŠNAUDOJA VISĄ MANO BIUDŽETĄ, KAD SĖDĖTŲ NAMIE RANKAS SUSIDĖJUS“ („Guarda che MERDA la Michela: STA USANDO TUTTO IL MIO BUDGET PER RIMANERE A CASA E NON FARE UN CAZZO“).
73 Parlamentas prašo atmesti ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą ir pažymi, kad ieškovės nurodyti skambučiai telefonu įvyko įtampos ir stresą keliančio darbo kontekste, kad tuo laikotarpiu su M. dirbusių APNP elgesys šios Parlamento narės atžvilgiu buvo provokuojantis ir kadangi ieškovė buvo M. dukters draugė, M. vartojami žodžiai „neperžengė paprasto deputatės ir ieškovės konflikto dėl atliktino darbo ribų“. Parlamentas taip pat pažymi, kad ieškovė dirbo su M. tik tris mėnesius, iš kurių – du 2013 m. vasaros mėnesiai, kai M. nebuvo biure. Be to, 2013 m. rugsėjo 25 d. ieškovė buvo paaukštinta iki 5 lygio, o tai kartu su dviem tuzinais parašytų normalių, netgi draugiškų, SMS rodo, kad M. nebuvo nusiteikusi neigiamai ieškovės atžvilgiu.
74 Visų pirma primintina, kad, kalbant apie priemones, kurių reikia imtis esant situacijai, patenkančiai į Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo sritį, įskaitant pagalbos prašymo, pateikto dėl institucijos nario psichologinio priekabiavimo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, nagrinėjimą (žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 54–58 punktus ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo CN / Parlamentas, F‑26/14, EU:F:2015:22, 42 punktą), administracija turi plačią diskreciją (1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Haas ir kt. / Komisija, T‑3/96, EU:T:1998:202, 54 punktas), kuriai taikoma Sąjungos teismo kontrolė, pasirinkti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo priemones ir būdus (2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 48 punktas). Sąjungos teismo kontrolė šiuo atžvilgiu apsiriboja patikrinimu, ar atitinkama institucija neperžengė protingai nustatomų ribų ir savo diskrecija nepasinaudojo akivaizdžiai klaidingai (2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice / Komisija, T‑154/05, EU:T:2007:322, 137 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 89 punktas).
75 Vis dėlto nagrinėdamas pirmąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar antrajame sprendime atmesti pagalbos prašymą STSĮT teisingai nusprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nėra psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, todėl nebuvo pagrindo imtis priemonių siekiant įvykdyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatytą pareigą suteikti pagalbą. Šiuo klausimu taip pat reikia pabrėžti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje pateiktas apibrėžimas grindžiamas objektyvia sąvoka ir net jei pareigūnų ir tarnautojų veiksmai ir elgesys turi būti vertinami atsižvelgiant į kontekstą, vis dėlto nereikia atlikti tokių sudėtingų vertinimų, kurių gali pareikalauti ekonominio (dėl apsaugos priemonių prekybos srityje žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 86 punktą ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, EU:C:2007:547, 40 punktą), mokslinio (dėl Europos cheminių medžiagų agentūros (EHMA) sprendimų žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Rütgers Germany ir kt. / EHMA, T‑94/10, EU:T:2013:107, 98 ir 99 punktus) arba techninio (dėl Bendrijos augalų veislių tarnybos (BAVT) sprendimų žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Schräder / BAVT, C‑38/09 P, EU:C:2010:196, 77 punktą) pobūdžio sąvokos, pateisinančios administracijos diskreciją taikyti atitinkamą sąvoką. Todėl, jei pareiškiamas kaltinimas dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimo, reikia patikrinti, ar STSĮT nepadarė klaidos vertindama faktines aplinkybes šioje nuostatoje pateikto psichologinio priekabiavimo apibrėžimo atžvilgiu, o ne tai, ar ji nepadarė akivaizdžios šių faktinių aplinkybių vertinimo klaidos.
76 Dėl psichologinio priekabiavimo sąvokos pažymėtina, pirma, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje ji apibrėžta kaip „netinkamas elgesys“, kurį, pirma, sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai ir kuris „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas“, o tai reiškia, kad psichologinis priekabiavimas turi būti suprantamas kaip tam tikras procesas laiko atžvilgiu ir reiškia tam tikrus pasikartojančius ar tęstinius veiksmus, kurie yra „tyčiniai‘, o ne „atsitiktiniai“. Antra, tam, kad patektų į šios sąvokos taikymo sritį, šis fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai turi būti tokie, kad gali pakenkti bet kurio asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai (2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo HQ / BAVT, T‑592/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:897, 101 punktas; taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo CQ / Parlamentas, F‑12/13, EU:F:2014:214, 76 ir 77 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
77 Taigi nereikalaujama nustatyti, kad nagrinėjamu fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais ar kitais veiksmais buvo siekiama pakenkti asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, jie gali sudaryti psichologinį priekabiavimą neįrodžius, kad priekabiautojas šiais veiksmais siekė diskredituoti auką arba tyčia pabloginti jos darbo sąlygas. Pakanka, kad šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių, nes jie buvo įvykdyti sąmoningai (žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Cantisani / Komisija, F‑71/10, EU:F:2012:71, 89 punktą ir 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo CQ / Parlamentas, F‑12/13, EU:F:2014:214, 77 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
78 Galiausiai, kadangi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį nagrinėjami veiksmai turi būti netinkami, „priekabiavimu“ jie pripažįstami su sąlyga, kad yra pakankamai objektyviai tikri ta prasme, kad įprasto jautrumo nešališkas ir nuovokus stebėtojas tokiomis pačiomis sąlygomis šį elgesį laikytų peržengiančiu normalaus elgesio ribas ir jį kritikuotų (2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby / Komisija, F‑42/10, EU:F:2012:64, 65 punktas ir 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo CQ / Parlamentas, F‑12/13, EU:F:2014:214, 78 punktas).
79 Kadangi ši byla susijusi su institucijos nariu, taip pat reikia pridurti, kad šį statusą turinčiai M. iš tiesų nėra tiesiogiai taikomi nei Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyti įpareigojimai, nei šių nuostatų 12a straipsnyje numatytas bet kokio psichologinio priekabiavimo draudimas.
80 Vis dėlto, pirma, pagal klostantis faktinėms aplinkybėms taikytinų Parlamento darbo tvarkos taisyklių, t. y. pagal 2009–2014 m. 7-osios kadencijos Parlamento darbo tvarkos taisyklių, 9 straipsnio 2 dalį „Parlamento narių elgesys paremtas abipuse pagarba ir pagrindiniuose Europos Sąjungos dokumentuose apibrėžtomis vertybėmis bei principais, pagarba Parlamentui ir neturi trukdyti sklandžiam Parlamento darbui ar trikdyti ramybės visose Parlamento patalpose“. 2014–2019 m. 8-osios kadencijos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalyje, kiek tai susiję su vertybėmis ir principais, dabar yra padaryta aiški nuoroda į principus, kurie numatyti visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Antra, STSĮT visomis aplinkybėmis turi užtikrinti savo pareigūnams ir tarnautojams darbo sąlygas, kuriomis paisoma jų sveikatos ir orumo.
81 Darytina išvada, kaip per posėdį sutarė ieškovė ir Parlamentas, kad šiomis Parlamento darbo tvarkos taisyklėmis šios institucijos nariai taip pat įpareigojami laikytis psichologinio priekabiavimo draudimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, nes tokio elgesio draudimas, įtvirtintas Pareigūnų tarnybos nuostatų lygmeniu, iš tikrųjų yra paremtas pagrindiniuose dokumentuose apibrėžtomis vertybėmis ir principais ir kyla iš Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio, kuriame numatyta, kad „[k]iekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas“.
82 Patikslinus šiuos dalykus konstatuotina, kad šioje byloje ginčijamos faktinės aplinkybės, kurias ieškovė nurodė pagalbos prašyme ir ieškinyje, buvo patvirtintos liudytojų ir kad galiausiai jų tikrumo neginčijo nei STSĮT ikiteisminio nagrinėjimo etape, nei Parlamentas vykstant teismo procesui. Remiantis motyvuotu pirmininko sprendimu, M. taip pat neginčijo faktinių aplinkybių, susijusių su telefono skambučiais savaitgaliais, vėlai vakare ir per ieškovės atostogas.
83 Be to, nors tiesa, jog atsitiktiniai žodžiai ar gestai, net jei gali atrodyti netinkami, nepatenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalies taikymo sritį (2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo CQ / Parlamentas, F‑12/13, EU:F:2014:214, 95 punktas), yra aišku, kad šioje byloje Parlamentas neginčija M. inkriminuojamo elgesio pasikartojančio ir tyčinio, t. y. sąmoningo, pobūdžio ir kad šiuo konkrečiu atveju jis teisingai pripažįsta, jog tai, kad ieškovė vykdė savo pareigas tik trumpu laikotarpiu, nėra pagrindas laikyti, kad šis elgesys nepatenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio taikymo sritį.
84 Vis dėlto tiek STSĮT, savo ruožtu pritarusi Parlamento pirmininko požiūriui į 2015 m. spalio 29 d. pranešimą, tiek Parlamentas, kaip atsakovas, mano, kad M. elgesys ieškovės atžvilgiu negalėjo būti laikomas netinkamu Parlamento nario elgesiu APNP atžvilgiu. Konkrečiai kalbant, pirma, šiurkščios kalbos vartojimas ir pakeltas balsas nėra reti reiškiniai esant stresą keliančioms situacijoms, susijusioms su Parlamento narių veikla. Antra, dėl vulgarių ir net įžeidžiančių žodžių, kuriuos M. vartojo ieškovės atžvilgiu, Parlamentas mano, kad net jei tai nėra normalu, juos gali pateisinti skubūs darbo klausimai ir tai, kad M., būdama nepatenkinta ieškovės profesiniais įgūdžiais, galiausiai tiesiog grubiai išreiškė nepasitenkinimą.
85 Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad M. kalbėjimo su ieškove, be kita ko, telefonu, turinys, visų pirma ypatingas vulgarumo lygis, yra tiek pačios ieškovės asmenybės, tiek jos darbo menkinimas. Taip pat matyti, kad M. menkindavo ir net įžeisdavo ieškovę jos darbo vietoje, taip pat trečiųjų asmenų, nesusijusių su institucija, akivaizdoje. Taigi matyti, kad M. elgesys, kuris užfiksuotas bylos dokumentuose, yra netinkamas ir jokiu būdu negali būti laikomas Sąjungos institucijos nario vertu elgesiu, nes ši institucija pagal Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 1 dalį turi užtikrinti savo pareigūnams ir tarnautojams saugias ir jų sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.
86 Priešingai, nei teigia Parlamentas, netinkamo ginčijamo elgesio pobūdžio negali sušvelninti M. ir ieškovės santykių artumas, paaiškinamas tuo, kad pastaroji buvo M. dukters draugė, arba įtampa, vyravusi M. dirbusių APNP komandoje.
87 Iš tiesų, net darant prielaidą, kaip iš esmės teigė M. Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP, kad ieškovės darbo įgūdžiai neatitiko M. reikalavimų, kad ji buvo įdarbinta tik dėl savo asmeninio ryšio su M. arba bent dėl ryšio su pastarosios dukra, taip pat, kad ieškovė tariamai norėjo išeiti iš darbo ir net pati pasirašydavo komandiruočių įsakymus savo naudai arba kad pažeidė statutines nuostatas, įskaitant tai, kad įrašė pokalbius savo darbo vietoje M. apie tai nežinant, vis dėlto ieškovė turėjo teisę į jos sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas. Iš esmės tokios aplinkybės, kurios galėtų pateisinti drausminių nuobaudų taikymą arba atleidimą iš darbo remiantis pasitikėjimo ryšio nutrūkimu, visiškai nereiškia, kad leidžiamas netinkamas, pasikartojantis ir tyčinis Sąjungos institucijos nario elgesys Sąjungos pareigūno ar tarnautojo atžvilgiu. Kad ir kaip būtų, STSĮT išlieka pareiga pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, siejamą su Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 1 dalimi ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsniu, užtikrinti savo pareigūnams ir tarnautojams jų sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas ir, be kita ko, darbo aplinką, kurioje jie nesusiduria su jokio pobūdžio priekabiavimu – nei psichologiniu, nei seksualiniu.
88 Dėl Parlamento teiginio, kad didelis streso lygis yra neatsiejamas nuo šios institucijos narių veiklos, be kita ko, dėl aukšto jų veiklos lygio, dėl kurio prireikus tenka dirbti savaitgaliais ir kartais net per atostogas, todėl yra pateisinama, kad APNP turi būti pasiekiami ir ne darbo dienomis ar įprastomis darbo valandomis, konstatuotina, kad šioje byloje iš tikrųjų nagrinėjama ne tiek aplinkybė, kad M. susisiekdavo su ieškove pasibaigus minėtoms darbo valandoms ar ne darbo dienomis, o iš esmės tai, kad M. elgesys buvo netinkamas ne tik darbo vietoje darbo valandomis, bet ir ieškovės poilsio laikotarpiu, visų pirma – jos kalbėjimo telefonu su ieškove tonas ir vulgarumas, nesiliaujantys skambučiai, kuriais buvo kėsinamasi į šios APNP asmeninį gyvenimą.
89 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrajame sprendime atmesti pagalbos prašymą nusprendusi, jog nagrinėjamas M. elgesys nebuvo netinkamas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, STSĮT padarė vertinimo klaidą, kuri yra akivaizdi atsižvelgiant į šioje nuostatoje pateiktą apibrėžimą.
90 Dėl klausimo, ar šis elgesys pakenkė ieškovės asmenybei, orumui arba fizinei ar psichinei sveikatai, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, taip pat matyti, kad antrajame sprendime atmesti pagalbos prašymą nusprendusi, jog nagrinėjamu atveju taip nėra, STSĮT padarė vertinimo klaidą, kuri yra akivaizdi atsižvelgiant į šioje nuostatoje pateiktą apibrėžimą.
91 Iš tiesų, atsižvelgiant į ypatingą ieškovės atžvilgiu pasikartojančių žodžių vulgarumo lygį, jų žeidžiamą pobūdį ir akivaizdų ieškovės asmenybės bei jos darbo menkinimą, pabrėžtinai išreškiamą tais žodžiais, STSĮT negalėjo nuspręsti, kad tokiu M. netinkamu elgesiu nebuvo kenkiama ieškovės asmenybei, orumui arba psichinei sveikatai.
92 Be to, net jei medicinos ekspertų nuomonės savaime teisiškai neįrodo priekabiavimo buvimo ar institucijos pareigos suteikti pagalbą nesilaikymo (2015 m. vasario 6 d. Sprendimo BQ / Audito Rūmai, T‑7/14 P, EU:T:2015:79, 49 punktas; 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo CW / Parlamentas, T‑742/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:338, 69 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 92 punktas), šioje byloje pateiktos gydytojų pažymos galėjo patvirtinti, kad iš tikrųjų buvo kenkiama ieškovės psichinei sveikatai.
93 Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus Bendrasis Teismas mano, kad įprasto jautrumo nešališkas stebėtojas, kuriam žinomas specifinis Parlamento narių ir jų APNP darbo kontekstas, padarytų išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamu M. elgesiu buvo peržengtos leistinos ribos, šis elgesys yra kritikuotinas ir galėjo pakenkti ieškovės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.
94 Taigi pirmasis ieškinio pagrindas turi būti priimtas.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pažeidimu
95 Grįsdama antrąjį ieškinio pagrindą dėl panaikinimo ieškovė teigia, kad STSĮT pažeidė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį jai tenkančią pareigą suteikti pagalbą, nes, pirma, neveikė rūpestingai ir greitai, kad pradėtų administracinį tyrimą ir atitinkamai kreiptųsi į Specialųjį patariamąjį komitetą dėl APNP, todėl procedūra užsitęsė daugelį mėnesių; antra, nevertino situacijos rimtai, kaip tai rodo aplinkybė, kad STSĮT laukė, kol bus tenkintas pirmasis skundas, kad galiausiai pradėtų administracinį tyrimą; ir, trečia, išsiuntė motyvuotą pirmininko sprendimą adresu, kuriuo ieškovė nebegyveno, ir dėl to buvo vėluojama dar dviem mėnesiais. Taigi ieškovė kritikuoja tai, kad buvo vėluojama priimti įvairius STSĮT sprendimus, todėl nacionaliniame teisme ji vėlavo pareikšti ieškinį prieš M., nes manė, jog šio ieškinio pareiškimui būtina pasiremti oficialiu STĮST konstatavimu dėl nurodyto psichologinio priekabiavimo buvimo.
96 Parlamentas prašo atmesti ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą ir, be kita ko, dėl pagalbos prašymo nagrinėjimo trukmės nurodo, kad šio nagrinėjimo trukmė turi būti skaičiuojama tik nuo to laiko, kai buvo priimtas 2015 m. birželio 2 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės skundas dėl pirmojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą.
97 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad kai į tam tikros institucijos STSĮT arba kai kuriais atvejais – paskyrimų tarnybą kreipiamasi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį ir pateikiamas pagalbos prašymas pagal minėtų nuostatų 24 straipsnį, pareiga suteikti pagalbą reiškia, kad susiklosčius situacijai, kuri nedera su tarnybos drausme ir įprasta tvarka, ši institucija turi įsikišti ir veikti skubiai ir rūpestingai, kaip to atitinkamu atveju reikalauja situacija, kad išsiaiškintų aplinkybes, o jas išsiaiškinusi – imtis tinkamų priemonių. Tam pakanka, kad institucijos pagalbos prašantis pareigūnas ar tarnautojas pateiktų išpuolių, kuriuos teigia patyręs, pradinių įrodymų. Gavusi tokią informaciją atitinkama institucija turi imtis tinkamų priemonių, pavyzdžiui, pradėti administracinį tyrimą, kad nustatytų aplinkybes, dėl kurių pateiktas skundas, bendradarbiaudama su skundą pateikusiu asmeniu (1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff / Komisija, 224/87, EU:C:1989:38, 15 ir 16 punktai; 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 46 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 87 punktas).
98 Jei pateikiami kaltinimai dėl priekabiavimo, pareiga padėti pirmiausia reiškia administracijos pareigą rimtai, greitai ir visiškai konfidencialiai išnagrinėti pagalbos prašymą, kuriame nurodomas priekabiavimas, ir informuoti pareiškėją apie veiksmus, kurių ketinama imtis dėl šio prašymo (2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 47 punktas; 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Klug / EMEA, F‑35/07, EU:F:2008:150, 74 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 88 punktas).
99 Dėl priemonių, kurių reikia imtis esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama, patenkančiai į Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo sritį, pažymėtina, kad administracija, prižiūrima Sąjungos teismo, turi plačią diskreciją pasirinkti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo priemones ir būdus (1998 m. rugsėjo 15 d. Spendimo Haas ir kt. / Komisija, T‑3/96, EU:T:1998:202, 54 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice / Komisija, T‑154/05, EU:T:2007:322, 137 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 89 punktas).
100 Šiuo atžvilgiu reikia iškart atmesti ieškovės kaltinimus, susijusius su ta aplinkybe, kad jai tariamai teko paduoti pirmąjį skundą tam, kad būtų pradėtas administracinis tyrimas. Iš tiesų, pirma, 2014 m. gegužės 22 d. pirmą kartą kreipdamasi į Specialųjį patariamąjį komitetą dėl ieškovės atvejo STSĮT pradėjo pirmąjį administracinį tyrimą, kuris buvo perduotas šiam komitetui, ir per tą tyrimą minėtas komitetas apklausė ieškovę, M. ir du kitus APNP. Antra, ieškovė negali kaltinti STĮST, t. y. Generalinio sekretoriaus, kuris veikė kaip STĮST, tuo, kad jis tenkino jos skundą ir nusprendė iš naujo perduoti nagrinėti jos atvejį šiam komitetui. Be to, atsižvelgiant į plačią STSĮT diskreciją pasirinkti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo priemones ir būdus, tai, kad Generalinis sekretorius tenkino šį skundą, negali prilygti šio sekretoriaus pripažinimui, jog pirmajame sprendime atmesti pagalbos prašymą buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
101 Dėl bendro termino, per kurį šioje byloje buvo išnagrinėtas pagalbos prašymas, primintina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatose nėra specialios nuostatos dėl termino, per kurį administracija turi atlikti administracinį tyrimą, be kita ko, psichologinio priekabiavimo srityje, todėl STSĮT šiuo atžvilgiu turi vadovautis protingo termino principu (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 59 ir 62 punktus). Taigi, Sąjungos institucija ar įstaiga turi vykdyti administracinį tyrimą taip, kad kiekvienas aktas būtų priimtas per protingą terminą po ankstesnio akto priėmimo (žr. 2016 m. birželio 10 d. Sprendimo HI / Komisija, F‑133/15, EU:F:2016:127, 112 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), ir, priešingai, nei teigia Parlamentas, aplinkybė, kad ieškovė ir M. nebedirba institucijoje, negali atleisti STSĮT nuo pareigos greitai išnagrinėti pagalbos prašymą, be kita ko, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį ir kurie buvo priminti šio sprendimo 97 ir 98 punktuose.
102 Šiuo atžvilgiu matyti, kad šioje byloje vykdydama savo pareigą suteikti pagalbą STSĮT pažeidė greito nagrinėjimo reikalavimus, nustatytus jai Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje. Iš tiesų po to, kai 2014 m. liepos 15 d. kvestorių kolegija priėmė išvadą, STSĮT delsė iki 2014 m. lapkričio 12 d., t. y. apie keturis mėnesius, kol priėmė sprendimą atmesti pagalbos prašymą, ir šis sprendimas galiausiai buvo panaikintas, kai Generalinis sekretorius 2015 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą dėl tų pačių metų vasario 12 d. skundo. Nors ieškovės skundas buvo tenkintas 2015 m. birželio 2 d., tik 2015 m. gruodžio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams, STSĮT pateikė ieškovei motyvuotą pirmininko sprendimą, grindžiamą antruoju pranešimu, kurį Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP parengė 2015 m. spalio 29 d.; be to, šis komitetas buvo nusprendęs, kad nebūtina iš naujo apklausti įvairių konflikto šalių, kurių apklausos būtų galėjusios pateisinti tokį šešių mėnesių terminą.
103 Be to, nepaisant Parlamento argumento, kad tuo metu ieškovė nebuvo nurodžiusi STSĮT savo naujo adreso, matyti, kad nors ieškovės pasirinkimu ikiteisminio nagrinėjimo etape jai atstovavo patarėjai, taip pat ir pateikiant šio sprendimo 11 ir 13 punktuose nurodytus skundus, STSĮT išsiuntė pirmininko motyvuotą sprendimą adresu, kuriuo ieškovė nebegyveno, ir ėmėsi iniciatyvos perduoti jai šį sprendimą per patarėjus tik 2016 m. vasario 25 d., dėl to pagalbos prašymo nagrinėjimas buvo uždelstas dar dviem mėnesiams.
104 Vis dėlto, nors tai, kad pažeisdama rūpestingumo pareigą STSĮT neatsakė pakankamai greitai į Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu grindžiamą pagalbos prašymą, gali nulemti atitinkamos institucijos atsakomybę dėl galimos žalos ieškovei, ši aplinkybė pati savaime neturi įtakos antrojo sprendimo atmesti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu grindžiamą pagalbos prašymą teisėtumui. Iš tiesų protingo termino principo pažeidimas gali pagrįsti pasibaigus administracinei procedūrai priimto sprendimo, kaip antai antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą, panaikinimą tik tuo atveju, jei pernelyg ilgas praėjęs laikotarpis gali turėti įtakos pačiam sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, turiniui (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 13 d. Nutarties SGA / Komisija, C‑39/00 P, EU:C:2000:685, 44 punktą; 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Füller-Tomlinson / Parlamentas, T‑390/10 P, EU:T:2012:652, 116 punktą ir 2009 m. gegužės 18 d. Sprendimo Meister / VRDT, F‑138/06 ir F‑37/08, EU:F:2009:48, 76 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), o šioje byloje taip nėra.
105 Taigi, šioje byloje tai, kad STSĮT nepakankamai greitai nagrinėjo pagalbos prašymą, iš tikrųjų sudaro Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pažeidimą, ir į jį turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl reikalavimų atlyginti žalą, bet šis nepakankamai greitas nagrinėjimas pats savaime negali pateisinti antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą panaikinimo.
106 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies netinkamą.
107 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus ir, nesant reikalo priimti sprendimo dėl ieškovės prašymo nurodyti Parlamentui pateikti pranešimo, kuris iš pradžių buvo pateiktas kvestorių kolegijai, projektą, reikia tenkinti reikalavimus dėl antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą, papildyto sprendimu atmesti skundą, panaikinimo, nes tame sprendime STSĮT padarė vertinimo klaidą, vertindama, ar šioje byloje M. elgesys sudarė psichologinį priekabiavimą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį.
Dėl reikalavimų atlyginti žalą
108 Pateikdama reikalavimus atlyginti žalą ieškovė Bendrojo Teismo prašo nurodyti Parlamentui atlyginti neturtinę žalą, kurią ji patyrė, nes STSĮT pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nurodytą pareigą suteikti pagalbą, be kita ko, dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės, dėl kurios ji buvo palikta netikrumo ir nerimo būsenoje, buvo trukdoma jos psichologinės reabilitacijos procesui ir ji neteko būtinos pagalbos tam, kad nacionaliniame teisme pareikštų ieškinį M. Ši neturtinė žala yra atskirtina nuo antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą neteisėtumo, kuris yra pirmojo ieškinio pagrindo dalykas. Todėl tokiai neturtinei žalai atlyginti nepakanka vien panaikinti antrąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą.
109 Parlamentas prašo atmesti reikalavimus atlyginti žalą.
110 Visų pirma dėl ieškovės raštuose nurodytos neturtinės žalos, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl M. veiksmų, atlyginimo primintina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą Sąjunga padeda pareigūnui ar tarnautojui, „ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens [imantis veiksmų prieš asmenį], kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų]. Be to, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą Sąjunga „solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo [jeigu jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo nėra pats padaręs šios žalos] ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens“.
111 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nustatyta pareiga suteikti pagalbą siekiama, kad institucija apsaugotų pareigūnus ir tarnautojus nuo trečiųjų asmenų veiksmų, o ne nuo pačios institucijos veiksmų, kurių kontrolę reglamentuoja kitos Pareigūnų tarnybos nuostatų normos (1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Bellardi-Ricci ir kt. / Komisija, 178/80, EU:C:1981:310, 23 punktas ir 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo De Esteban Alonso / Komisija, T‑557/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:456, 45 punktas). Šiuo atveju pagal šią nuostatą kiti pareigūnai ar tarnautojai arba Sąjungos institucijos nariai, kaip antai M., gali būti laikomi trečiaisiais asmenimis (šiuo klausimu žr. 1979 m. birželio 14 d. Sprendimo V. / Komisija, 18/78, EU:C:1979:154, 15 punktą).
112 Taigi, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antra pastraipa, dėl neturtinės žalos, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl M. veiksmų, atlyginimo ieškovė iš tikrųjų, kaip ji nurodė, visų pirma turėtų kreiptis į nacionalinį teismą, nes pagal šią Pareigūnų tarnybos nuostatų normą tik tuo atveju, jei ši žala negalėtų būti atlyginta, STSĮT galėtų kilti solidarioji atsakomybė dėl žalos, kurią ieškovei padarė „trečiasis asmuo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, atlyginimo.
113 Vis dėlto reikia pažymėti, kad laikydamasi pareigos suteikti pagalbą STSĮT jau tuo momentu, be kita ko, suteikdama finansinę paramą, galėjo padėti ieškovei siekti tokio žalos atlyginimo (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 57 punktą) ir šiuo atveju pasiekti, kad „su institucijos pagalba“ pareiškus ieškinį teisme būtų pripažinta, jog su ieškove susiję veiksmai dėl jos statuso ar vykdomų funkcijų, kuriais grindžiamas pagalbos prašymas, buvo neteisėti ir suteikia teisę į žalos atlyginimą nacionaliniame teisme (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo De Esteban Alonso / Komisija, T‑557/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:456, 42 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
114 Tai patikslinus, primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, neteisėto akto, kaip antai antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą, panaikinimu savaime gali būti tinkamai ir iš esmės pakankamai atlyginta bet kuri neturtinė žala, kuri galėjo būti patirta dėl šio akto. Tačiau taip nėra tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, atsietą nuo teisės pažeidimo, kuriuo grindžiamas panaikinimas, ir negalinčią būti visiškai atlygintą šiuo panaikinimu (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 131 punktą; 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo CW / Parlamentas, T‑742/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:338, 64 punktą ir 2015 m. gegužės 19 d. Sprendimo Brune / Komisija, F‑59/14, EU:F:2015:50, 80 punktą).
115 Šioje byloje ieškovės nurodyta neturtinė žala yra susijusi ne su vertinimo klaida, kurią padarė STSĮT ir kuri buvo ginčijama pirmajame ieškinio pagrinde dėl antrojo sprendimo atsisakyti sutekti pagalbą panaikinimo, o su tuo, kad STSĮT pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nustatytą pareigą suteikti pagalbą – šis pažeidimas sudaro antrojo ieškinio pagrindo dalyką.
116 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nagrinėdamas antrąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas konstatavo, kad STSĮT pažeidė savo pareigą suteikti pagalbą, nes, be kita ko, nepakankamai greitai nagrinėjo pagalbos prašymą; vis dėlto toks pažeidimas savaime nėra pagrindas panaikinti antrąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą.
117 Šiomis aplinkybėmis turi būti pripažinta, kad ieškovės nurodyta neturtinė žala gali būti atskirta nuo konstatuoto neteisėtumo, t. y. vertinimo klaidos, pagrindžiančios antrojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą panaikinimą, ir kad bet kuriuo atveju ši žala negali būti visiškai atlyginta šiuo panaikinimu.
118 Šios bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant, be kita ko, į nenuoseklius STSĮT veiksmus, dėl kurių reikėjo antrą kartą kreiptis į Specialųjį patariamąjį komitetą dėl APNP, ir neprotingą, dvejus metus viršijantį laikotarpį, kurio STSĮT prireikė ieškovės pagalbos prašymui išnagrinėti, ieškovė buvo netikrumo būsenoje ir jai buvo trukdoma pareikšti teisme ieškinį M. arba bent jau teko atidėti šį kreipimąsi į teismą, todėl Bendrasis Teismas mano, kad ieškovės patirta neturtinė žala būtų teisingai įvertinta nustatant, ex æquo et bono ir kaip prašo ieškovė, 10 000 EUR sumą jai atlyginti.
119 Dėl ieškovės prašymo, kad priteistam žalos atlyginimui prireikus būtų taikoma Europos Centrinio Banko (ECB) nustatyta palūkanų norma, Bendrasis Teismas mano, kad jis turi būti tenkintas, ir, kadangi nėra nurodyta diena, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamos palūkanos, nusprendžia, kad jos turi būti pradėtos skaičiuoti nuo šio sprendimo priėmimo dienos (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo CW / Parlamentas, T‑742/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:338, 67 punktą ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 127 punktą).
120 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia panaikinti antrąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą dėl šiame sprendime padarytos vertinimo klaidos ir nurodyti Parlamentui sumokėti ieškovei 10 000 EUR patirtos neturtinės žalos atlyginimą, taikant ECB pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatytą palūkanų normą nuo šio Bendrojo Teismo sprendimo priėmimo dienos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
121 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. birželio 30 d. Parlamento sprendimą, kuriuo šios institucijos sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba atmetė 2014 m. balandžio 14 d. Michela Curto pateiktą pagalbos prašymą.
2. Nurodyti Parlamentui sumokėti M. Curto 10 000 EUR už patirtą neturtinę žalą ir palūkanas, skaičiuojamas nuo šio teismo sprendimo paskelbimo dienos taikant Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatytą palūkanų normą.
3. Priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Nihoul | Svenningsen |
Paskelbta 2018 m. liepos 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.