Language of document : ECLI:EU:T:2020:313

BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. liepos 8 d.(*)

„Ekonominė ir pinigų politika – Kredito įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalis – Administracinė piniginė sankcija, ECB skirta kredito įstaigai už Reglamento (ES) Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto pažeidimą – Paskelbimo ECB interneto svetainėje tvarka – Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalis ir Reglamento (ES) Nr. 468/2014 132 straipsnio 1 dalis“

Byloje T‑203/18

VQ, atstovaujama baristerės G. Cahill,

ieškovė,

prieš

Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą E. Koupepidou, E. Yoo ir M. Puidoko,

atsakovą,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos I. Gurov ir J. Bauerschmidt,

ir

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati, A. Steiblytės, K.-P. Wojcik ir A. Nijenhuis,

įstojusių į bylą šalių,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2018 m. kovo 14 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2018-ESSAB-4, SNC‑2016–0026, priimtą pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 18 straipsnio 1 dalį, kiek juo, pirma, ieškovei skirta 1 600 000 EUR administracinė piniginė sankcija ir, antra, nuspręsta paskelbti apie šią sankciją ECB interneto svetainėje, neužtikrinus ieškovės anonimiškumo,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai V. Tomljenović, F. Schalin, P. Škvařilová-Pelzl ir I. Nõmm (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė VQ yra kredito įstaiga, kuriai, atsižvelgiant į jos dydį, taikoma Europos Centrinio Banko (ECB) vykdoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.

2        2016 m. gruodžio 27 d. ECB Tyrimų skyrius nusiuntė ieškovei pranešimą apie prieštaravimus pagal 2014 m. balandžio 16 d. ECB reglamento (ES) Nr. 468/2014, kuriuo sukuriama ECB, nacionalinių kompetentingų institucijų ir nacionalinių paskirtųjų institucijų bendradarbiavimo Bendrame priežiūros mechanizme struktūra (BPM pagrindų reglamentas) (OL L 141, 2014, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 227, 2019, p. 26), 126 straipsnio 1 ir 2 dalis. Ieškovei priekaištauta, kad ji laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. vykdė nuosavų akcijų atpirkimo operacijas, nepaprašiusi kompetentingos institucijos išankstinio leidimo, ir taip pažeidė 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68, OL L 321, 2013, p. 6 ir OL L 20, 2017, p. 2) 77 straipsnio a punktą. Pagal Reglamento Nr. 575/2013 521 straipsnio 1 ir 2 dalis ši nuostata, įsigaliojusi 2013 m. birželio 28 d., taikoma tik nuo 2014 m. sausio 1 d.

3        2017 m. vasario 10 d. ieškovė pateikė rašytines pastabas dėl pranešimo apie prieštaravimus.

4        2017 m. birželio 29 d. ECB Tyrimų skyrius perdavė ieškovei sprendimo projektą, kad ji galėtų pateikti rašytines pastabas dėl numatytos 1 600 000 EUR administracinės piniginės sankcijos sumos.

5        2017 m. liepos 17 ir 18 d. ieškovė pateikė rašytines pastabas dėl šio sprendimo projekto.

6        2017 m. lapkričio 23 d. ECB, remdamasis 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 18 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą, kuriuo, pirma, pripažino, kad ieškovė pažeidė Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkte įtvirtintą pareigą prieš atperkant savo išleistas bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones gauti kompetentingos institucijos išankstinį leidimą, kai laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. atpirkdavo savo akcijas, antra, skyrė ieškovei 1 600 000 EUR dydžio administracinę piniginę sankciją ir, trečia, nusprendė paskelbti apie šią administracinę piniginę sankciją savo interneto svetainėje, neužtikrindamas ieškovės anonimiškumo.

7        2017 m. gruodžio 22 d. ieškovė paprašė atlikti šio sprendimo peržiūrą remiantis Reglamento Nr. 1024/2013 24 straipsnio 1, 5 ir 6 dalimis, siejamomis su 2014 m. balandžio 14 d. ECB sprendimo 2014/360/ES dėl Administracinės peržiūros valdybos įsteigimo ir jos veiklos taisyklių (OL L 175, 2014, p. 47) 7 straipsniu. Administracinės peržiūros valdybos posėdis įvyko 2018 m. sausio 25 d.

8        2018 m. vasario 21 d. Administracinė peržiūros valdyba priėmė nuomonę, kad ECB sprendimas yra teisėtas.

9        2018 m. kovo 14 d. ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį priėmė sprendimą ECB-SSM-2018-ESSAB-4, SNC‑2016–0026, kuriuo pagal to paties reglamento 24 straipsnio 7 dalį buvo panaikintas ir pakeistas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimas, išlaikant tapatų turinį (toliau – ginčijamas sprendimas).

10      Pirmiausia ECB konstatavo, kad ieškovė elgėsi neteisėtai. Jis priminė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d., kai pradėtas taikyti Reglamentas Nr. 575/2013, pagal šio reglamento 77 straipsnio a punktą ir 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 241/2014, kuriuo papildomos Reglamento Nr. 575/2013 nuostatos, susijusios su įstaigų nuosavų lėšų reikalavimų techniniais reguliavimo standartais (OL L 74, 2014, p. 8), 29 straipsnio 1 dalį ir 31 straipsnio 1 dalį kredito įstaiga, norinti atpirkti bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones, turi gauti kompetentingos institucijos išankstinį leidimą. Jis taip pat priminė, kad nuo 2014 m. lapkričio 4 d. jis yra kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, o anksčiau šias funkcijas ieškovės atžvilgiu vykdė Banco de España (Ispanijos bankas).

11      ECB pažymėjo, kad ieškovė atpirko nuosavas akcijas, nepaprašiusi kompetentingos institucijos išankstinio leidimo, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 575/2013. Jis priminė, kad 2016 m. kovo 16 d. ieškovė paprašė jungtinės rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros grupės paaiškinti, ar Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnis taikytinas sandoriams dėl nuosavų akcijų, ir į tai minėta grupė 2016 m. kovo 23 d. atsakė teigiamai. Jis pabrėžė, kad nuo 2016 m. kovo 24 d. iki lapkričio 7 d. ieškovė vis dėlto be leidimo ir toliau atpirkdavo nuosavas akcijas.

12      Tuo remdamasis ECB padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. ieškovė nesilaikė Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto, siejamo su Deleguotojo reglamento Nr. 241/2014 29 straipsnio 1 dalimi ir 31 straipsnio 1 dalimi, ir kad šis pažeidimas padarytas bent dėl neatsargumo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 23 d. ir tyčia – nuo 2016 m. kovo 24 d. iki lapkričio 7 d.

13      Antra, ECB už neteisėtus veiksmus ieškovei skyrė 1 600 000 EUR administracinę piniginę sankciją. Jis pabrėžė, kad pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį turi teisę skirti administracinę piniginę sankciją, kai pažeidžiamas tiesiogiai taikomuose Sąjungos teisės aktuose nustatytas reikalavimas ir kai už šį pažeidimą pagal atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas kompetentingos institucijos gali skirti administracines pinigines sankcijas. Jis priminė, kad pagal to paties reglamento 18 straipsnio 3 dalį taikomos sankcijos turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“.

14      Kaip į lengvinančią aplinkybę ECB atsižvelgė į tai, kad pati ieškovė pranešė jungtinei rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros grupei apie pažeidimą sudarančius veiksmus ir kad po 2016 m. lapkričio 7 d. vykdė pagal Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punktą jai tenkančias pareigas. Jis taip pat atsižvelgė į tai, kad pažeidimo laikotarpiu ieškovė savo kapitalo reikalavimų deklaracijose teisingai atskaitė atpirktas akcijas.

15      Jis nusprendė, kad 1 600 000 EUR administracinė piniginė sankcija, sudaranti 0,03 % ieškovės metinės apyvartos, yra proporcinga sankcija.

16      Trečia, ECB nusprendė savo interneto svetainėje paskelbti paskirtą administracinę piniginę sankciją, neužtikrinęs ieškovės anonimiškumo. Jis iš esmės priminė, kad iš 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 38 konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies matyti, jog taikomas principas paskelbti administracines sankcijas, siekiant išsaugoti jų atgrasomąjį poveikį. Jis nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atitinka BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią leidžiama paskelbti nuasmenintą administracinę sankciją, nustatytas sąlygas.

17      2018 m. kovo 15 d. ieškovė pranešė ECB, kad ketina Bendrajame Teisme pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiek tai susiję su paskirtos sankcijos paskelbimu.

18      2018 m. kovo 20 d. ECB informavo ieškovę, kad ketina paskelbti administracinę piniginę sankciją tarp 2018 m. kovo 21 d., trečiadienio, vakaro ir 2018 m. kovo 22 d., ketvirtadienio, ryto.

19      2018 m. kovo 22 d. rytą ieškovė pranešė ECB apie savo ketinimą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą pačią dieną ECB davė jai laiko iki 2018 m. kovo 23 d. 12.00 val. minėtam prašymui pateikti; ieškovei to nepadarius, jis teigė 2018 m. kovo 26 d. paskelbsiantis sankciją savo interneto svetainėje.

20      2018 m. gegužės 8 d. ieškovei paskirta piniginė sankcija buvo paskelbta ECB interneto svetainėje.

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2018 m. kovo 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį. Tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės prašymą užtikrinti anonimiškumą.

22      2018 m. kovo 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atskiru dokumentu ieškovės, remiantis SESV 278 ir 279 straipsniais, pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; jame ji iš esmės prašė Bendrojo Teismo pirmininko sustabdyti ginčijamo sprendimo 5 punkto, susijusio su paskirtos administracinės piniginės sankcijos paskelbimu, vykdymą, o nepatenkinus šio reikalavimo – sustabdyti minėto 5 punkto vykdymą tiek, kiek jame numatytas šios sankcijos paskelbimas neužtikrinant ieškovės anonimiškumo.

23      Ieškovės prašymas atmestas 2018 m. gegužės 3 d. Nutartimi VQ / ECB (T‑203/18 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:261), o bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas atidėtas.

24      2018 m. birželio 8 d. sprendimu antrosios kolegijos (ankstesnės sudėties) pirmininkas patenkino ieškovės prašymą dėl anonimiškumo.

25      2018 m. birželio 15 d. ir liepos 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų. 2018 m. liepos 27 d. ir rugpjūčio 17 d. sprendimais Bendrojo Teismo antrosios kolegijos (ankstesnės sudėties) pirmininkas leido Tarybai ir Komisijai įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų.

26      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė ECB atsakyti į vieną klausimą, o kitų šalių – pareikšti savo nuomonę. Šis prašymas buvo patenkintas per nustatytą laikotarpį.

27      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, byla buvo paskirta naujam teisėjui pranešėjui, o jis buvo paskirtas į antrąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta tai kolegijai.

28      Atsižvelgdamas į Bendrojo Teismo antrosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

29      Šalys per nustatytą terminą nepateikė prašymo pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį būti išklausytos per teismo posėdį.

30      Bendrasis Teismas (antroji išplėstinė kolegija), taikydamas Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį, nusprendė priimti sprendimą nerengdamas žodinės proceso dalies.

31      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        remiantis SESV 277 straipsniu pripažinti, kad Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalis yra neteisėta, todėl panaikinti ginčijamą sprendimą ir

–        priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

32      ECB ir Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

33      Taryba Bendrojo Teismo iš esmės prašo atmesti ieškovės pateiktą Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

 Dėl teisės

34      Pirmiausia reikia pažymėti, kad antruoju reikalavimu ieškovė Bendrojo Teismo prašo pagal SESV 277 straipsnį pripažinti, kad Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalis yra neteisėta, ir dėl to panaikinti ginčijamą sprendimą.

35      Šis prašymas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama netiesiogiai konstatuoti Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies neteisėtumą. Taigi neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, ieškovės pateiktą remiantis SESV 277 straipsniu, reikia nagrinėti tik nagrinėjant ieškovės reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą.

36      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus; pirmasis grindžiamas Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 49 straipsnio 1 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu, antrasis – BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkto pažeidimu ir trečiasis – iš esmės SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio pažeidimu. Pateikdama šį trečiąjį pagrindą ieškovė taip pat nurodo Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies neteisėtumą, iš esmės remdamasi argumentu, kad ginčijamas sprendimas neturi teisinio pagrindo.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalies, Chartijos 49 straipsnio 1 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu

37      Pirmajame pagrinde ieškovė iš esmės pateikia dvi pagrindo dalis, grindžiamas, pirma, Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalies bei Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir, antra, proporcingumo principo pažeidimu.

 Dėl pirmosios pagrindo dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimu

38      Ginčijamame sprendime ECB konstatavo, kad ieškovė pažeidė Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punktą, nes atpirko tam tikras bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones negavusi kompetentingos institucijos išankstinio leidimo, ir už šį pažeidimą skyrė jai administracinę sankciją pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį.

39      Ieškovė iš esmės tvirtina neprivalėjusi laikytis Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto, nes nebuvo taikytini visi to paties reglamento 78 straipsnio 1 dalyje numatyti nuosavų lėšų reikalavimai. Tuo remdamasi ji daro tokią išvadą: kadangi Direktyvoje 2013/36, į kurią daroma nuoroda Reglamento Nr. 575/2013 78 straipsnio 1 dalyje, numatytas reikalavimas turėti nuosavo kapitalo apsaugos rezervą Ispanijoje taikomas tik nuo 2016 m. sausio 1 d., iki tos dienos ji negalėjo pažeisti Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto. Vadinasi, iš esmės skirdamas jai administracinę piniginę sankciją už tokius veiksmus ECB rėmėsi dar netaikytinomis Direktyvos 2013/36 nuostatomis ir pažeidė tiek Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį, tiek Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principą.

40      ECB, palaikomas Komisijos, ginčija ieškovės argumentus.

41      Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį, „[j]ei kredito įstaigos, finansų kontroliuojančiosios bendrovės ar mišrią veiklą vykdančios finansų kontroliuojančiosios bendrovės sąmoningai arba per aplaidumą pažeidžia atitinkamuose tiesiogiai taikomuose Sąjungos teisės aktuose nustatytą reikalavimą ir kai už šį pažeidimą pagal atitinkamą Sąjungos teisę yra numatytas kompetentingų institucijų vykdomas administracinių piniginių sankcijų skyrimas, vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ECB gali skirti administracines pinigines sankcijas“.

42      Iš to matyti, jog tam, kad ECB galėtų skirti administracinę piniginę sankciją, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirmoji sąlyga susijusi su pažeidimo pobūdžiu – jis turi būti susijęs su atitinkamu tiesiogiai taikomu Sąjungos teisės aktu. Antroji sąlyga susijusi su tuo, kad kompetentingos institucijos turi turėti įgaliojimus skirti administracinę piniginę sankciją už šį pažeidimą pagal atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas.

43      Pateikdama šį ieškinio pagrindą ieškovė, remdamasi šio sprendimo 39 punkte išdėstytais argumentais, tik ginčija, kad pirmoji Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga yra įvykdyta.

44      Su tokiais argumentais negalima sutikti.

45      Šalys neginčija, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. atpirkdavo nuosavas akcijas, priskiriamas prie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemonių, iš anksto neprašiusi kompetentingos institucijos, t. y. Ispanijos banko, o nuo 2014 m. lapkričio 4 d. – ECB leidimo.

46      Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnyje „Nuosavų lėšų mažinimo sąlygos“ numatyta:

„Įstaiga prašo kompetentingos institucijos išankstinio leidimo, norėdama:

a)      sumažinti, išpirkti arba atpirkti įstaigos išleistas bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones pagal taikytiną nacionalinę teisę leidžiamu būdu;

b)      pareikalauti atitinkamai papildomų 1 arba 2 lygio priemonių, jas išpirkti, grąžinti arba atpirkti iki sutartyje nustatyto termino.“

47      Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnis yra tiesiogiai taikoma Sąjungos teisės akto nuostata, kurioje kredito įstaigoms nustatyta pareiga gauti kompetentingos institucijos išankstinį leidimą prieš išperkant arba atperkant, be kita ko, bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones.

48      Be to, Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnyje kredito įstaigos vienareikšmiškai įpareigojamos prašyti kompetentingos institucijos išankstinio leidimo, o ši pareiga siejama tik su šios nuostatos a ir b punktuose numatytų atvejų atsiradimu, o ne su kitų Sąjungos teisės aktų nuostatų taikymu.

49      Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad kompetentinga institucija negalėjo vykdyti kontrolės pagal Reglamento Nr. 575/2013 78 straipsnį.

50      Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsniu siekiama kompetentingai institucijai sudaryti sąlygas vykdyti to paties reglamento 78 straipsnyje jai patikėtą užduotį kontroliuoti, ar įstaigos numatytas nuosavų lėšų mažinimas atitinka minimalius nuosavų lėšų reikalavimus. Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovė, kompetentinga institucija galėjo jos atžvilgiu vykdyti tokią kontrolę dar prieš pradedant taikyti Direktyvos 2013/36 nuostatas dėl nuosavo kapitalo rezervo.

51      Reglamento Nr. 575/2013 78 straipsnio „Priežiūros institucijos leidimas mažinti nuosavas lėšas“ 1 dalies b punkte numatyta:

„1.      Kompetentinga institucija duoda įstaigai leidimą mažinti ir atpirkti bendro 1 lygio nuosavo kapitalo papildomas 1 arba 2 lygio priemones, jų pareikalauti arba jas išpirkti, jeigu įvykdoma kuri nors iš šių sąlygų:

<…>

b)      įstaiga kompetentingai institucijai priimtinu būdu įrodo, kad įstaigos nuosavos lėšos, atlikus pirmiau nurodytą veiksmą, šio reglamento 92 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir Direktyvos 2013/36/ES 128 straipsnio 6 punkte apibrėžtą jungtinio rezervo reikalavimą viršytų tokia dalimi, kurią kompetentinga institucija gali manyti esant reikalinga remiantis Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 3 dalimi.“

52      Taigi įstaigos numatyto nuosavų lėšų mažinimo poveikis vertinamas atsižvelgiant į minimalų nuosavų lėšų dydį, kurį turi turėti kredito įstaiga, remiantis ne tik Direktyva 2013/36, bet ir Reglamentu Nr. 575/2013.

53      Kadangi Reglamento Nr. 575/2013 92 straipsnio 1 dalyje nurodyti nuosavų lėšų reikalavimai galiojo nuo pat tos dienos, kai pradėtas taikyti šis reglamentas, kompetentinga institucija galėjo patikrinti, ar ieškovės vykdytas nuosavų akcijų atpirkimas atitinka šioje nuostatoje įtvirtintus minimalius nuosavų lėšų reikalavimus.

54      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ECB nepažeidė Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principo.

 Dėl pagrindo dalies, grindžiamos proporcingumo principo pažeidimu

–       Dėl pagrindo dalies priimtinumo

55      ECB mano, kad pagrindo dalis dėl proporcingumo principo pažeidimo turi būti atmesta kaip nepriimtina, nes ji pirmą kartą pateikta dublike.

56      Šiuo klausimu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris papildo anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytą pagrindą ir yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Tam, kad naujas argumentas būtų laikomas papildančiu anksčiau pateiktą pagrindą arba argumentą, jis turi būti pakankamai glaudžiai susijęs su ieškinyje iš pradžių pateiktais pagrindais ir argumentais, kad jį būtų galima laikyti įprasto per teismo procesą išplėtoto ginčo dalimi (žr. 2017 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Petrov ir kt. / Parlamentas, T‑452/15, EU:T:2017:822, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57      Dublike ieškovė tvirtina, kad ECB pažeidė proporcingumo principą, kai skyrė jai administracinę piniginę sankciją, atsižvelgiant, pirma, į abejones dėl Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto taikymo srities, į jos sąžiningumą, veiksmų skaidrumą, nuosavų lėšų reikalavimų laikymąsi ir į tai, kad Ispanijoje nuosavų akcijų atpirkimas yra įprasta praktika, ir, antra, į tai, kad yra kitų, ne tokių griežtų, priemonių.

58      Pažymėtina, kad ieškinio, pirma, 48 punkte ieškovė pabrėžė, jog ECB galėjo pasinaudoti įvairiomis priemonėmis, antra, be kita ko, 49, 59 ir 60 punktuose nurodė, kad kyla abejonių dėl tikslios Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto ir 78 straipsnio taikymo srities ir kad nebuvo pateikta jokių paaiškinimų dėl to, kaip šios nuostatos turi būti aiškinamos, ir, trečia, 64 punkte tvirtino, kad, kiek tai susiję su administracinės piniginės sankcijos skyrimu, ECB negalėjo taikyti jai nepalankaus aiškinimo.

59      Taigi, nors ieškinyje ieškovė aiškiai nesirėmė proporcingumo principo pažeidimu jai skyrus sankciją, savo argumentuose ji išdėstė tokią kritiką. Vadinasi, dublike pateikta pagrindo dalis dėl proporcingumo principo pažeidimo laikytina ieškinyje pateiktos pagrindo dalies išplėtojimu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 56 punkte nurodytą jurisprudenciją.

60      Remiantis tuo, kas išdėstyta, ši pagrindo dalis yra priimtina.

–       Dėl pagrindo dalies esmės

61      Pagal suformuotą jurisprudenciją proporcingumo principas, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 165 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62      Šiuo aspektu pasakytina, kad pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį ECB „gali“ skirti administracines pinigines sankcijas, taigi jis neprivalo to daryti. Vadinasi, ECB turi laikytis proporcingumo principo ne tik nustatydamas sankcijos dydį, kad būtų laikomasi to paties reglamento 18 straipsnio 3 dalies, kurioje patikslinama, jog taikomos sankcijos turi būti „proporcingos“, bet ir spręsdamas, ar padarytas pažeidimas pateisina sankcijos skyrimą.

63      Vis dėlto konstatuotina, kad ECB sprendimas skirti ieškovei administracinę piniginę sankciją nėra neproporcingas, kaip teigia ieškovė.

64      Pirma, dėl šio sprendimo 46–54 punktuose išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovės pareigų apimtį galima aiškiai nustatyti iš Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punkto teksto. Todėl aiškinant teisės aktus nekyla pagrįstų abejonių, dėl kurių ECB sprendimas skirti administracinę piniginę sankciją už ieškovės padarytą pažeidimą galėtų būti neproporcingas.

65      Antra, šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad ieškovė tęsė savo neteisėtus veiksmus, net kai 2016 m. kovo 23 d. jungtinės rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros grupės buvo informuota apie jai pagal Reglamento Nr. 575/2013 77 straipsnio a punktą tenkančių pareigų apimtį, todėl ECB padarė išvadą, kad nuo tos dienos pažeidimas buvo daromas ne dėl neatsargumo, bet tyčia.

66      Be to, ECB savo rašytinėse pastabose teisingai pažymi, kad ieškovės nurodytos administracinės piniginės sankcijos alternatyvos, kaip antai pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalį jam suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas, neturi reikšmės nagrinėjant šį argumentą, nes jos negali būti tinkamos priemonės, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 61 punkte nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų tikslas, dėl kurio ECB suteikti šie įgaliojimai, buvo būtinybė suteikti jam galimybę prižiūrėti, kaip kredito įstaigos laikosi prudencinių reikalavimų, o ne skirti šioms įstaigoms sankcijas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Crédit mutuel Arkéa / ECB, T‑712/15, EU:T:2017:900, 212 punktą).

67      Taigi ECB nepažeidė proporcingumo principo, kai nusprendė nagrinėjamu atveju skirti ieškovei administracinę piniginę sankciją.

68      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąją pagrindo dalį, taigi ir ieškinio pirmąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkto pažeidimu

69      Ginčijamame sprendime ECB nurodė, kad jis privalo paskelbti savo skirtas administracines sankcijas neužtikrindamas anonimiškumo, išskyrus atvejus, kai įvykdytos BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a arba b punktuose įtvirtintos sąlygos. Jis nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog žala, kurią jai galėjo sukelti jos pavadinimo paskelbimas kartu su jai skirta sankcija, yra didesnė už žalą, neatsiejamą nuo sankcijos paskelbimo.

70      Ieškovė tvirtina, kad nusprendęs paskelbti jai skirtą piniginę sankciją ir neužtikrinęs jos anonimiškumo ECB pažeidė BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą, nes padarė klaidingą išvadą, kad toks paskelbimas negali jai sukelti neproporcingos žalos.

71      ECB, palaikomas Komisijos, ginčija ieškovės argumentus.

72      Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalį „ECB skelbia visas 1 dalyje nurodytas sankcijas, nepaisant to, ar dėl jų pateiktas skundas, atitinkamoje Sąjungos teisėje nustatytais atvejais ir laikantis joje nustatytų sąlygų“.

73      BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.      Po to, kai apie sprendimą buvo pranešta atitinkamam prižiūrimam subjektui, ECB savo interneto svetainėje nedelsdamas paskelbia bet kurį sprendimą paskirti administracinę sankciją prižiūrimam subjektui, esančiam dalyvaujančioje valstybėje narėje, kaip numatyta 120 straipsnyje, įskaitant informaciją apie pažeidimo rūšį ir pobūdį bei atitinkamo prižiūrimo subjekto identifikavimo duomenis, išskyrus, kai toks paskelbimas:

<…>

b)      padarytų, kai tai galima nustatyti, neproporcingą žalą atitinkamam prižiūrimam subjektui.

Esant šioms aplinkybėms, skelbiamos nuasmenintos administracinės sankcijos. Kitu atveju, jei tikėtina, kad tokios aplinkybės nustos egzistuoti per pagrįstą laikotarpį, paskelbimas pagal šią dalį gali būti atidėtas tokiam pagrįstam laikotarpiui.“

74      Pirma, nagrinėjama tai, kokią reikšmę reikia suteikti sąlygai, pagal kurią subjekto, kuriam skirta sankcija, identifikavimo duomenų paskelbimas turi jam sukelti „neproporcingą žalą“, kad toks paskelbimas būtų nuasmenintas, kaip numatyta BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje.

75      Ieškovės teigimu, ši sąlyga turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad reikia įvertinti nagrinėjamų veiksmų sunkumą, palyginti su paskelbimo pasekmėmis, atsižvelgiant į tokio paskelbimo represinį pobūdį ir siekiant paisyti atitinkamo subjekto nekaltumo prezumpcijos.

76      ECB, palaikomas Komisijos, iš esmės tvirtina, kad pažeidimo sunkumas nėra reikšmingas argumentas taikant BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą.

77      Siekiant nustatyti BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkto prasmę, reikia atsižvelgti ne tik į jo formuluotę, bet taip pat į jo kontekstą bei teisės akto, kuriame jis įtvirtintas, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, EU:C:2005:362, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

78      Be to, iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad įgyvendinimo reglamentas, jei įmanoma, turi būti aiškinamas taip, kad atitiktų pagrindinio reglamento nuostatas (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Pie Optiek, C‑376/11, EU:C:2012:502, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kadangi BPM pagrindų reglamentas buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 1024/2013 33 straipsnio 2 dalimi, jis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šį reglamentą.

79      Pirma, kiek tai susiję su BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pažodiniu aiškinimu, iš jos formuluotės matyti, kad pagal šią nuostatą iš principo skelbiami visi sprendimai, kuriais skiriama administracinė piniginė sankcija, neatsižvelgiant į atitinkamo pažeidimo sunkumą, ir kad viešai skelbiama informacija apima atitinkamo prižiūrimo subjekto identifikavimo duomenis. Taigi sprendimai dėl administracinių piniginių sankcijų išimties tvarka skelbiami nuasmeninti arba jų paskelbimas gali būti atidėtas tik dviem konkrečiais šioje nuostatoje nurodytais atvejais.

80      Be to, BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkte atitinkamo pažeidimo sunkumo laipsnis neminimas kaip motyvas, kuris gali būti reikšmingas suteikiant šią išimtį.

81      Taigi, aiškinant BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalį pažodžiui, matyti, kad kredito įstaigos padaryto pažeidimo sunkumas nėra reikšmingas motyvas, kai ECB turi nuspręsti dėl to paties reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkte numatytos išimties taikymo.

82      Antra, reikia pažymėti, kad šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies formuluotė, pagal kurią „ECB skelbia visas 1 dalyje nurodytas sankcijas, nepaisant to, ar dėl jų pateiktas skundas“. Tuo remiantis neišvengiamai darytina išvada, kad bet kuri sankcija iš esmės turi būti paskelbta, neatsižvelgiant į atitinkamo pažeidimo sunkumą.

83      Trečia, šią išvadą taip pat patvirtina Direktyva 2013/36.

84      Kadangi Direktyvoje 2013/36 nustatyta sankcijų už Reglamento Nr. 575/2013 pažeidimus sistema, ji yra Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio teisinio konteksto dalis; tai patvirtina ir šiame straipsnyje daromos nuorodos į „atitinkam[ą] Sąjungos teis[ę]“.

85      Pagal Direktyvos 2013/36 38 konstatuojamąją dalį, „siekiant užtikrinti administracinių sankcijų atgrasomąjį poveikį, apie jas paprastai turėtų būti skelbiama, išskyrus tam tikrais aiškiai apibrėžtais atvejais“. Vadinasi, teisės aktų leidėjas iš esmės siekė, kad visos sankcijos būtų skelbiamos ir taip būtų užtikrinamas šių sankcijų atgrasomasis poveikis.

86      Be to, pažymėtina, kad Direktyvos 2013/36 68 straipsnyje, kuriame reglamentuojama tvarka, pagal kurią kompetentingos valdžios institucijos skelbia administracines sankcijas, šiuo klausimu laikomasi požiūrio, analogiško įtvirtintam BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje, nes, pirma, šioje nuostatoje taip pat įtvirtintas visų skirtų sankcijų paskelbimo principas, neatsižvelgiant į atitinkamo pažeidimo sunkumo laipsnį, ir, antra, minėtas sunkumo laipsnis neminimas tarp šio principo išimčių.

87      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkte įtvirtinta sąlyga, susijusi su žalos, patirtos dėl paskelbimo neužtikrinus atitinkamo subjekto anonimiškumo, „neproporcingumu“, turi būti vertinama remiantis vien tokio anonimiškumo neužtikrinimo pasekmėmis šio subjekto situacijai, neatsižvelgiant į konstatuoto jo padaryto pažeidimo sunkumo laipsnį.

88      Šios išvados nepaneigia ieškovės pabrėžta būtinybė šią nuostatą aiškinti atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą.

89      Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai, dalis, ir kurios dabar yra įtrauktos į Chartiją (žr. 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

90      Vis dėlto, atsižvelgiant tiek į BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies, tiek į Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies labai aiškią prasmę, negalima nukrypti nuo aiškinimo, išplaukiančio iš šio sprendimo 79–87 punktų. Iš tiesų, jei taip būtų, Sąjungos antrinės teisės aktus atitinkančio aiškinimo principu būtų pagrįstas aiškinimas contra legem, o tam negalima pritarti (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 17 d. Nutarties EEB / Komisija, T‑685/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:560, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vertinant nuostatą, kurios reikšmė yra aiški ir nedviprasmiška, jeigu pateikiamas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, tiktai Bendrasis Teismas gali patikrinti, ar ta nuostata atitinka Sutarties nuostatas ir bendruosius Sąjungos teisės principus.

91      Ieškovė pateikė Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, tačiau ji tai padarė ne todėl, kad šioje nuostatoje iš principo numatytas administracinių piniginių sankcijų paskelbimas, neatsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, o tik ieškinio trečiajame pagrinde tiek, kiek šioje nuostatoje numatytas minėtų sankcijų paskelbimas prieš pasibaigiant ieškinio pareiškimo Bendrajame Teisme terminui.

92      Antra, reikia patikrinti, ar ECB ginčijamame sprendime teisingai konstatavo, kad sankcijos paskelbimas neužtikrinus anonimiškumo nepadarytų ieškovei „neproporcingos žalos“, kaip tai suprantama pagal BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą.

93      Šiuo klausimu pirmiausia reikia atmesti ieškovės argumentus, kad Bendrasis Teismas turėtų vykdyti jai skirtos sankcijos paskelbimo proporcingumo kontrolę naudodamasis neribota jurisdikcija.

94      Iš tiesų, net darant prielaidą, kad, kaip tvirtina ieškovė, pagal SESV 261 straipsnį Bendrasis Teismas turi neribotą jurisdikciją dėl sankcijų, kurias ECB skiria pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį, šios jurisdikcijos apimtis, skirtingai nei teisėtumo kontrolė, kuri numatyta SESV 263 straipsnyje, griežtai apribota sankcijos dydžio nustatymu (pagal analogiją žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

95      Taigi Bendrasis Teismas gali atlikti tik BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkto taikymo teisėtumo kontrolę.

96      Ieškovė teigia, kad sankcijos paskelbimas yra neproporcingas, atsižvelgiant į jo pasekmių rimtumą, palyginti su tuo, kad pažeidimas nėra sunkus, o jo trukmė trumpa. Šiuo klausimu, pirma, ji pabrėžia savo sąžiningumą, veiksmų rinkoje skaidrumą ir bendradarbiavimą per administracinę procedūrą. Antra, ji teigia, kad administracinės piniginės sankcijos dydis savaime yra pakankamas jos atgrasomajam poveikiui užtikrinti. Trečia, ji pabrėžia paskelbimo, dėl kurio būtų pakenkta jos reputacijai, o dėl to sumažėtų jos akcijų rinkos vertė, pasekmių rimtumą. Remdamasi Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimu dėl žalos reputacijai, padarytos dėl tam tikrų teisės aktus įgyvendinančių priemonių, ji tvirtina, kad neigiamos pasekmės reputacijai yra daug rimtesnės ar netgi nesusijusios su sankcijos dydžiu. Todėl būtų neproporcinga paskelbti sankciją, kuri neviršija 0,03 % apyvartos. Be to, ieškovė remiasi sankcijos, kurią ECB skyrė kitai kredito įstaigai, paskelbimo pasekmėmis šios įstaigos akcijų vertei.

97      Dėl šio sprendimo 74–91 punktuose nurodytų priežasčių ieškovės argumentai, susiję su tuo, kad jos padarytas pažeidimas esą nesunkus, neturi reikšmės atliekant ECB atsisakymo ieškovei taikyti BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą teisėtumo kontrolę.

98      Dėl ieškovės argumentų, susijusių su jai skirtos sankcijos paskelbimo pasekmėmis, pasakytina, kad iš jų matyti tik tai, jog kredito įstaigoms skirtų administracinių sankcijų paskelbimas gali turėti neigiamą poveikį jų reputacijai. Vis dėlto dėl šio sprendimo 85 punkte nurodytų priežasčių manytina, kad teisės aktų leidėjas į tai atsižvelgė ar net to siekė, kai nusprendė įtvirtinti kredito įstaigoms skirtų sankcijų paskelbimo principą, kad būtų užtikrintas šių sankcijų atgrasomasis pobūdis.

99      Taigi tam, kad ECB privalėtų taikyti BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą, reikėtų, kad sankcijos paskelbimo neužtikrinus anonimiškumo pasekmės būtų rimtesnės už pasekmes, kylančias dėl nuo šio paskelbimo neatsiejamos žalos reputacijai. Konstatuotina, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, jog taip galėjo būti nagrinėjamu atveju.

100    Taigi reikia atmesti ieškinio antrąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, iš esmės grindžiamo SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio pažeidimu

101    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad, numatydamas ginčijamo sprendimo paskelbimą nepasibaigus SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytam ieškinio pareiškimo terminui, ECB pažeidė šią nuostatą ir Chartijos 47 straipsnį. Šiuo klausimu ji pateikia dvi pagrindo dalis. Pateikdama pirmąją pagrindo dalį ji remiasi Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, nes ši nuostata prieštarauja SESV 263 straipsnio šeštai pastraipai ir Chartijos 47 straipsniui. Antrojoje pagrindo dalyje ji teigia, kad BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje esantį žodį „nedelsdamas“ ECB aiškino ir taikė ne taip, kad ši nuostata atitiktų SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį.

 Dėl pirmosios pagrindo dalies – Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo

102    Anot ieškovės, Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalis, kiek joje numatyta privalomo administracinių piniginių sankcijų paskelbimo taisyklė, neatsižvelgiant į tai, ar kredito įstaiga, kuriai skirta sankcija, ketina šią sankciją apskųsti, prieštarauja SESV 263 straipsnio šeštai pastraipai ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintai teisei į veiksmingą teisinę gynybą.

103    Šiuo klausimu ji tvirtina, kad turi būti galima pareikšti ieškinį teisme dėl ECB atsisakymo paskelbti sankciją užtikrinant anonimiškumą ir kad toks ieškinys netenka dalyko, jei piniginė sankcija paskelbiama prieš pareiškiant ieškinį. Tuo remdamasi ji daro išvadą, kad ECB negali paskelbti piniginės sankcijos, kol nepasibaigė SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytas ieškinio pareiškimo terminas.

104    ECB, palaikomas Tarybos ir Komisijos, ginčija ieškovės argumentus.

105    Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalį „ECB skelbia visas 1 dalyje nurodytas sankcijas, nepaisant to, ar dėl jų pateiktas skundas“.

106    Konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatytas sprendimo skirti sankciją paskelbimas, net jeigu dėl jos gali būti pareikštas ieškinys, tik taikomas SESV 278 straipsnio pirmas sakinys, pagal kurį „[b]ylos iškėlimas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nesustabdo ginčijamo akto galiojimo“.

107    Taigi negalima pritarti ieškovės pateiktam neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui.

 Dėl pagrindo antrosios dalies, iš esmės grindžiamos Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies, aiškinamų atsižvelgiant į SESV 263 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį, pažeidimu

–       Dėl pagrindo dalies priimtinumo

108    ECB ir Komisija tvirtina, kad pagrindo antroji dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, nes ji pirmą kartą pateikta dublike.

109    Pažymėtina, kad ieškinyje nurodytuose trečiąjį pagrindą pagrindžiančiuose motyvuose ieškovė neapsiribojo vien tvirtinimu, kad Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalis prieštarauja SESV 263 straipsnio šeštai pastraipai ir Chartijos 47 straipsniui. Ieškinio 117–122 punktuose ji taip pat ginčijo tai, kaip ECB aiškino ir taikė BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje esantį žodį „nedelsdamas“.

110    Taigi dublike išdėstyti motyvai, kuriais ieškovė teigia, kad ECB pažeidė Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalį ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalį, aiškinamas atsižvelgiant į SESV 263 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį, laikytini ieškinyje pateiktos pagrindo dalies išplėtojimu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 56 punkte nurodytą jurisprudenciją.

111    Todėl ši pagrindo dalis yra priimtina.

–       Dėl pagrindo dalies esmės

112    Ieškovė tvirtina, kad Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalis ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos atsižvelgiant į SESV 263 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį. Iš to darytina išvada, kad kai kredito įstaiga informuoja ECB apie ketinimą pareikšti ieškinį dėl jo priimto sprendimo panaikinimo, ECB turi leisti jai visapusiškai pasinaudoti ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminu prieš paskelbdamas šį sprendimą savo interneto svetainėje.

113    Ieškovė primena, kad 2018 m. kovo 15 d., t. y. kitą dieną po ginčijamo sprendimo priėmimo, informavo ECB apie savo ketinimą pareikšti ieškinį ir prašyti sustabdyti šio sprendimo vykdymą. Ji teigia, kad ECB iš pradžių, t. y. 2018 m. kovo 20 d., pranešė jai, jog sprendimas bus paskelbtas tarp 2018 m. kovo 21 d. vakaro ir 2018 m. kovo 22 d. Tik vėliau ECB nusprendė paskelbti sprendimą tik 2018 m. kovo 26 d. su sąlyga, kad ieškinys Bendrajame Teisme bus pareikštas iki 2018 m. kovo 23 d. Iš esmės ieškovė tvirtina, kad, apribodamas terminą, per kurį ji galėjo pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, ir suteikdamas jai prieštaringą informaciją apie administracinės piniginės sankcijos paskelbimo momentą, ECB pažeidė Chartijos 47 straipsnyje ir SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje įtvirtintą veiksmingos teisminės gynybos principą.

114    Ginčijamo sprendimo 5.10 punkte ECB konstatavo, kad ieškovei skirta sankcija bus paskelbta jo interneto svetainėje neužtikrinant anonimiškumo, kaip reikalaujama BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje.

115    Kaip nurodyta šio sprendimo 73 punkte, BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ECB savo interneto svetainėje „nedelsdamas paskelbia bet kurį sprendimą paskirti administracinę sankciją prižiūrimam subjektui, esančiam dalyvaujančioje valstybėje narėje, <…> įskaitant informaciją apie pažeidimo rūšį ir pobūdį bei atitinkamo prižiūrimo subjekto identifikavimo duomenis“.

116    Be to, kaip jau minėta šio sprendimo 72 punkte, Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „ECB skelbia visas 1 dalyje nurodytas sankcijas, nepaisant to, ar dėl jų pateiktas skundas, atitinkamoje Sąjungos teisėje nustatytais atvejais ir laikantis joje nustatytų sąlygų“.

117    Kaip priminta šio sprendimo 89 punkte, Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai, dalis ir kurios dabar yra įtrauktos į Chartiją.

118    Nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime ECB turėjo taikyti Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalį ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalį, jas aiškindamas taip, kad jos atitiktų Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą veiksmingos teisminės gynybos principą, t. y. taip, kad dėl jos priimtas sprendimas skirti sankciją negalėjo būti paskelbtas ECB interneto svetainėje neužtikrinus anonimiškumo, kol nepasibaigė SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytas ieškinio dėl minėto sprendimo panaikinimo pareiškimo terminas.

119    Iš tarpusavyje siejamų Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies matyti, kad jose įtvirtinta ECB pareiga paskelbti sprendimus skirti sankcijas iš principo neužtikrinant anonimiškumo turi būti vykdoma „nedels[iant]“ ir „nepaisant to, ar dėl [sankcijų] pateiktas skundas“, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar pareikštas galimas ieškinys.

120    Kaip jau pažymėta šio sprendimo 106 punkte, ECB tenkanti pareiga apsiriboja teisėtumo prezumpcijos, kuri apskritai taikoma Sąjungos institucijų ir įstaigų aktams, taikymu ir tokių aktų privalomuoju pobūdžiu.

121    Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 297 straipsnio 2 dalies paskutinę pastraipą „apie <…> sprendimus, kuriuose nurodomi jų adresatai, pranešama tiems adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento“. Be to, Sąjungos institucijų ir įstaigų teisės aktų teisėtumo prezumpcija, kurios išraiška yra SESV 278 straipsnio pirmame sakinyje įtvirtintas principas, pagal kurį ieškinio pareiškimas neturi stabdomojo poveikio, reiškia, kad šie aktai sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais prejudiciniu sprendimu arba netaikytinais patenkinus neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą (1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija / BASF ir kt., C‑137/92 P, EU:C:1994:247, 48 punktas ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 74 punktas).

122    ECB tenkanti pareiga nedelsiant ir iš principo neužtikrinant anonimiškumo paskelbti sprendimus skirti sankciją, neatsižvelgiant į tai, ar pareikštas galimas ieškinys, pakankamai aiškiai ir konkrečiai išplaukia iš tarpusavyje siejamų Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies ir apskritai iš Sąjungos institucijų ir įstaigų aktų teisėtumo prezumpcijos ir privalomojo pobūdžio, kad ieškovės prašomas jų aiškinimas, atitinkantis Sąjungos teisę, netaptų pagal jurisprudenciją draudžiamu aiškinimu contra legem (žr. šio sprendimo 90 punktą).

123    Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti ieškovės siūlomam Sąjungos teisę atitinkančiam aiškinimui, pagal kurį ECB turėjo palaukti, kol pasibaigs ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminas, ir tik tada paskelbti sprendimą dėl jai skirtos sankcijos neužtikrindamas anonimiškumo, nes toks aiškinimas prieštarauja aiškiai ir tiksliai tarpusavyje siejamų Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies, kurios yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, formuluotei.

124    Jeigu būtų pritarta tokiam aiškinimui, vien galimybė, kad dėl ECB sprendimų, priimtų remiantis tarpusavyje siejamomis Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 6 dalies ir BPM pagrindų reglamento 132 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bus pareikštas ieškinys pagal SESV 263 straipsnį, lemtų, kad ECB atidėtų tokių sprendimų vykdymą pasibaigus SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytam terminui, o tai pakenktų šių sprendimų teisėtumo prezumpcijai ir privalomumui. Remiantis jurisprudencija, teisė pareikšti ieškinį Sąjungos teisme iš esmės visiškai nepakenkia Sąjungos institucijų ir įstaigų aktų teisėtumo prezumpcijai ir jų privalomajam pobūdžiui (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Komisija /Portugalija, C‑404/97, EU:C:2000:345, 57 punktą; 2001 m. kovo 22 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑261/99, EU:C:2001:179, 26 punktą ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑1/00, EU:C:2001:687, 84 punktą).

125    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąją pagrindo dalį ir ieškinio trečiąjį pagrindą, taigi ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

126    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji padengia ECB bylinėjimosi išlaidas pagal jo reikalavimus, įskaitant išlaidas, susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

127    Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Taryba ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      VQ padengia savo ir Europos Centrinio Banko (ECB) patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3.      Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas

Tomljenović

Schalin

Škvařilová-Pelzl

 

      Nõmm

Paskelbta 2020 m. liepos 8 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys



*      Proceso kalba: anglų.