GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2019 m. vasario 26 d.(1)
Byla C‑129/18
SM
prieš
Entry Clearance Officer, UK Visa Section
(Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – Sąvoka „Sąjungos piliečio tiesioginis palikuonis“ – Šeimos susijungimas – Pagal Alžyro kafalos sistemą globojamas vaikas – Teisė į šeimos gyvenimą – Vaiko interesų apsauga“
1. Du sutuoktiniai, Prancūzijos piliečiai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, šios šalies institucijų prašo išduoti leidimą atvykti į šalį įvaikintai mažametei alžyrietei, kuri Alžyre buvo patikėta šeimai (prancūzų k. recueil legal) pagal kafalos modelį(2).
2. Kadangi Didžiosios Britanijos institucijos nesuteikė leidimo ir dėl to vaikas pateikė atitinkamus skundus, Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Didžioji Britanija) Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal Direktyvą 2004/38/EB(3) vaikas laikytinas „tiesioginiu palikuoniu“, kai jis patikimas pagal kafalą. Jei taip būtų, tai palengvintų jo prisijungimą prie šeimos valstybėje narėje, kurioje šeima gyvena.
I. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
1. Vaiko teisių konvencija(4)
3. 20 straipsnyje numatyta:
„1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
2. Valstybės dalyvės, vadovaudamosi savo įstatymais, pasirūpina tokio vaiko priežiūros pakeitimu.
3. Tokia priežiūra gali reikšti perdavimą perauklėti, „kafalą“ pagal islamo teisę, įvaikinimą arba, esant reikalui, atidavimą į atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas <…>.“
2. 1993 m. kovo 29 d. Hagos konvencija(5)
4. Šios konvencijos tekste nenurodoma kafala.
3. 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencija(6)
5. 3 straipsnyje numatyta:
„1 straipsnyje nurodytos priemonės gali visų pirma būti taikomos:
<…>
e) vaiko įkurdinimui globėjo šeimoje ar institucinėje priežiūroje arba kafalos ar analogiškos institucijos teikiamai globai;
<…>.“
6. 33 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Jei institucija, turinti jurisdikciją pagal 5–10 straipsnius, planuoja įkurdinti vaiką globėjo šeimoje ar globos institucijoje ar atiduoti kafalos ar analogiškos institucijos globai ir jei toks įkurdinimas ar atidavimas globai turi vykti kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, toji institucija pirmiausia konsultuojasi su pastarosios valstybės centrine įstaiga ar kita kompetentinga institucija. Tuo tikslu ji pateikia ataskaitą dėl vaiko kartu su planuojamo įkurdinimo ar atidavimo globai pagrindimu.
2. Sprendimas dėl įkurdinimo ar globos paskyrimo gali būti priimtas prašančiojoje valstybėje tik tuo atveju, jei prašomosios valstybės centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija, atsižvelgdama į vaiko interesus, sutinka su tokiu įkurdinimu ar globos paskyrimu“.
B. Sąjungos teisė
1. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija(7)
7. Chartijos 7 straipsnyje nustatyta:
„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo <…> šeimos gyvenimas <…>.“
8. 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Visuose valstybės institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.“
2. Direktyva 2004/38/EB
9. 2 straipsnio 2 punkto c papunktyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
2) „šeimos narys“ – tai:
<…>
c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai“.
10. 3 straipsnyje numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje [2 straipsnio 2 punkte] apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų [arba pas juos atvyksta].
2. Nepažeisdama jokių laisvo judėjimo ir gyvenimo teisių, kuriuos atitinkami asmenys gali turėti savaime, priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje tokiems asmenims:
a) bet kokiems kitiems šeimos nariams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, nepatenkantiems į 2 straipsnio 2 dalies [2 straipsnio 2 punkte pateiktą] apibrėžimą, kurie savo išvykimo šalyje yra išlaikomi ar veda bendrą namų ūkį su pirminę gyvenimo šalyje teisę turinčiu Sąjungos piliečiu <…>
<…>
Priimančiosios valstybės narės imasi išsamiai nagrinėti asmenines aplinkybes ir turi patvirtinti bet kokį draudimą šiems žmonėms įvažiuoti ar gyventi šalyje.“
11. 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.“
12. Direktyvos 27 straipsnyje nustatyta:
„1. Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti.
<…>.“
13. 35 straipsnyje įtvirtinta:
„Valstybės narės gali patvirtinti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei ja piktnaudžiaujama ar sukčiaujama, pvz., fiktyviomis santuokomis. <…>.“
C. Jungtinės Karalystės teisė
1. „The Immigration Regulations 2006“ (2006 m. imigracijos taisyklės)(8)
14. 7 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Laikantis antros dalies nuostatų šiose taisyklėse asmens šeimos nariais laikomi šie asmenys:
<…>
b) jo, jo sutuoktinio arba jo registruoto partnerio tiesioginiai palikuonys, kurie yra:
i) jaunesni nei 21 metų amžiaus; arba
ii) jo, jo sutuoktinio arba registruoto partnerio išlaikytiniai;
<…>.“
15. 8 straipsnyje nustatyta:
„1. Pagal šias taisykles „išplėstinės šeimos nariu“ laikomas bet kuris asmuo, kuris nėra EEE piliečio šeimos narys pagal 7 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktus ir atitinka 2, 3, 4 arba 5 dalyse numatytus reikalavimus.
<…>.“
2. „Adoption and Children Act 2002“ (2002 m. Įstatymas dėl įvaikinimo ir vaikų)(9)
16. Pagal 83 straipsnį vaiko atvežimas į Jungtinę Karalystę, siekiant čia jį įvaikinti arba jau įvaikintą kitoje šalyje, yra nusikalstama veika, išskyrus kai Jungtinės Karalystės įvaikinimo agentūra įvertina kandidatų tinkamumą įvaikinti.
17. 66 straipsnio 1 dalyje išvardyti įvaikinimo atvejai, kurie pagal Anglijos ir Velso teisės aktus pripažįstami įvaikinimu. Kafalos šiame sąraše nėra.
D. Alžyro teisė
18. Alžyro šeimos kodekso (toliau – CFA) atitinkamai I knygos V skyriuje „Dėl vaiko kilmės“ ir II knygos VII skyriuje „Dėl teisėto vaiko patikėjimo šeimai (kafala)“ įtvirtintos šios teisės normos:
46 straipsnis: „Įvaikinimas (tabanni) draudžiamas pagal šariatą ir pagal įstatymus“.
116 straipsnis: „Teisėtas vaiko patikėjimas šeimai (kafala) yra savanoriškas įsipareigojimas išlaikyti, lavinti ir globoti vaiką taip, kaip tai darytų vaiko tėvai. Jis nustatomas teisės aktu“.
117 straipsnis: „Teisėtą vaiko patikėjimą šeimai nustato teismas ar notaras vaiko sutikimu, kai jis turi tėvą ir motiną“.
118 straipsnis: „Teisės teisėtai priimti vaiką į šeimą turėtojas (kafil) turi būti musulmonas, nuovokus, doras, taip pat gebėti išlaikyti patikėtą vaiką (makful) ir jį globoti“.
119 straipsnis: „Patikėto vaiko kilmė gali būti žinoma arba nenustatyta“.
120 straipsnis: „Patikėtas vaikas turi išsaugoti savo giminystę pagal kilmę, jeigu jo tėvai žinomi. Kitu atveju, jam taikomas Civilinės būklės kodekso 64 straipsnis“.
121 straipsnis: „Pagal teisėtą patikėjimą šeimai vaikui suteikiama teisėta globa ir teisė į tokias pačias išmokas šeimai ir mokslui kaip santuokinio vaiko“.
122 straipsnis: „Suteikiant teisę teisėtai priimti vaiką į šeimą užtikrinama, kad priimto vaiko turtas, įgytas pagal paveldėjimą, testamentinę išskirtinę ar dovanojimą, būtų tvarkomas jo interesais“.
123 straipsnis: „Teisės teisėtai priimti vaiką į šeimą turėtojas gali palikti testamentu ar dovanoti priimtam vaikui ne daugiau kaip trečdalį savo turto. Testamentinė valia, viršijanti šį trečdalį, yra niekinė ir negalioja, nebent tam pritaria įpėdiniai“.
124 straipsnis: „Jei tėvas ir motina arba vienas iš jų prašo grąžinti patikėto šeimai vaiko globą, vaikas pasirenka, ar grįžti į savo tėvų namus, jei yra tokio amžiaus, kai gali juos atpažinti. Jei vaikas nėra tokio amžiaus, kad galėtų juos atpažinti, grąžintas jis gali būti tik teismo sprendimu, atsižvelgiant į patikėto šeimai vaiko interesus“.
125 straipsnis: „Prašymas dėl teisėto patikėjimo šeimai atsisakymo pateikiamas jį paskyrusiam teismui, prieš tai pranešus prokuratūrai <…>.“
II. Faktinės aplinkybės
19. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(10) išdėstytos šios faktinės aplinkybės:
„– Ieškovė S. M. gimė 2010 m. birželio 27 d. Alžyre <…> Ji turi Alžyro pilietybę. Jos globėjas M. yra Alžyro kilmės Prancūzijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. Jos globėja M. yra Prancūzijos pilietė nuo gimimo. 2001 m. jie sudarė santuoką Jungtinėje Karalystėje. Kadangi patys negalėjo natūraliai susilaukti vaikų, 2009 m. jie nuvyko į Alžyrą, kad būtų įvertintas jų tinkamumas tapti globėjais pagal kafalos sistemą. [2013 m. spalio 7 d. sprendimu] First Tier Tribunal (Pirmosios instancijos administracinis teismas, Jungtinė Karalystė) teisėjas nusprendė, kad taip jie „nusprendė pasielgti sužinoję, kad Alžyre įgyti vaiko globos teises yra lengviau nei Jungtinėje Karalystėje“.
– Po to, kai per procesą, kurį (First Tier Tribunal (Pirmosios instancijos administracinis teismas)) teisėjas apibūdino kaip „ribotą“, buvo nustatyta, kad jie tinkami tapti globėjais, 2010 m. birželio mėn. jie buvo informuoti, kad po gimimo [S. M.] tėvai ją paliko, taigi globėjas M. ir globėja M. paprašė, kad jiems būtų skirta mergaitės globa. Tada sekė trijų mėnesių laukimo laikotarpis, per kurį pagal Alžyro teisę biologiniai tėvai galėjo pareikalauti atgauti vaiką.
– 2010 m. rugsėjo 28 d. Alžyro Nacionalinio solidarumo ir šeimos reikalų ministerija Tizi Ouzou provincijoje priėmė dekretą, juo [S. M.], kuriai tuo metu buvo trys mėnesiai, globa buvo paskirta jiems.
– Atsižvelgus į prokuroro išvadą, 2011 m. kovo 22 d. jiems buvo išduotas teisinės globos aktas, kuriuo jiems buvo paskirta [S. M.] globa ir pagal Alžyro teisę suteikta tėvų valdžia. Akte nustatytos šios sąlygos: „suteikti jų globojamai mergaitei islamišką išsilavinimą, rūpintis jos fizine ir psichologine sveikata, tenkinti jos poreikius, rūpintis jos mokymu, elgtis su ja kaip su biologine dukra, saugoti ją, ginti ją teisminėse institucijose, prisiimti civilinę atsakomybę dėl žalingų veiksmų“.
– Pagal aktą jiems taip pat suteikta teisė gauti išmokas, paramą ir kompensacijas, kurių galima teisėtai reikalauti, pasirašyti visus administracinius ir kelionės dokumentus ir išvykti su [S. M.] iš Alžyro.
– 2011 m. gegužės 3 d. Tizi Ouzou teismas priėmė sprendimą, kad gimimo liudijime nurodyta [S. M.] pavardė turi būti pakeista į pono ir ponios M. pavardes.
– 2011 m. spalio mėn. ponas M. išvyko iš Alžyro ir grįžo į Jungtinę Karalystę dirbti virėju. Ponia M. liko Alžyre su [S. M.].
– 2012 m. sausio mėn. [S. M.] pateikė prašymą išduoti Jungtinės Karalystės vizą, jis buvo atmestas. 2012 m. gegužės mėn. ji pateikė prašymą išduoti leidimą atvykti kaip EEE piliečio įvaikintam vaikui pagal 2006 m. Imigracijos taisyklių 12 straipsnio 1 dalį arba subsidiariai pagal 12 straipsnio 2 dalį.
– Entry Clearance Officer (toliau – ECO) atsisakė išduoti leidimą, motyvuodamas tuo, kad: i) Alžyras nebuvo prisijungęs prie 1993 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio įvaikinimo ir jis nebuvo nurodytas tuo metu galiojusioje Adoption (Designation of Overseas Adoptions) Order 1973 (1973 m. Nutartis dėl įvaikinimo (tarptautinio įvaikinimo taisyklės), todėl globa pagal Alžyro teisę nebuvo pripažinta kaip įvaikinimas pagal Jungtinės Karalystės teisę; ir ii) nebuvo pateikta jokio prašymo dėl tarptautinio įvaikinimo pagal 2002 m. Įstatymo dėl tarptautinio įvaikinimo 83 straipsnį“.
III. Procesai Jungtinėje Karalystėje(11)
20. First Tier Tribunal (Pirmosios instancijos administracinis teismas) atmetė S. M. skundą dėl ECO sprendimo. Jo nuomone, S. M. nei pagal teisės aktus, nei de facto negalėjo būti laikoma įvaikinta dukra. Ji taip pat nepatenka į 2006 m. Imigracijos taisyklėse įtvirtintų sąvokų „šeimos narys“, „išplėstinės šeimos narys“ arba „EEE piliečio įsivaikintas vaikas“ apibrėžčių taikymo sritį.
21. Išnagrinėjęs S. M. skundą Upper Tribunal (Aukštesnysis administracinis teismas, Jungtinė Karalystė) patvirtino, kad vaikas nebuvo „šeimos narys“ pagal 2006 m. imigracijos taisyklių 7 straipsnį. Vis dėlto jis patenkino [S. M.] skundą, laikydamas, kad ji pateko į sąvokos „išplėstinės šeimos narys“ apibrėžties taikymo sritį pagal 8 straipsnį. Todėl byla buvo grąžinta Secretary of State (valstybės sekretorius, Jungtinė Karalystė), kad jis pasinaudotų jam pagal minėtų taisyklių 12 straipsnio 2 dalies c punktą suteikta diskrecija.
22. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Jungtinė Karalystė) patenkino ECO skundą dėl Upper Tribunal (Aukštesnysis administracinis teismas) sprendimo. Jo nuomone, tikrasis klausimas yra ne tai, ar S. M. yra „šeimos narys“ pagal 2006 m. Imigracijos taisyklių 7 straipsnį, arba „išplėstinės šeimos narys“ pagal 8 straipsnį, o ar ji gali būti laikoma „tiesioginiu palikuoniu“ pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktyje įtvirtintą sąvoką „šeimos narys“ arba, jeigu negali būti juo laikoma, ar patenka į kategoriją „bet kok[ie] kit[i] šeimos nar[iai], <…> kurie savo išvykimo šalyje yra išlaikomi ar veda bendrą namų ūkį su pirminę gyvenimo šalyje teisę turinčiu Sąjungos piliečiu <…>“ pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą.
23. Court of Appeal (Apeliacinis Teismas) teigimu, pagal Direktyvą 2004/38/EB valstybėms narėms leidžiama riboti įvaikinimo būdus, kurie pripažįstami pagal jos 2 straipsnio 2 punkto c papunktį. Kadangi S. M. nebuvo įvaikinta tokiu būdu, kuris pripažįstamas pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus, ji negali patekti į minėto straipsnio taikymo sritį, tačiau gali patekti į 3 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį.
24. Court of Appeal (Apeliacinis Teismas) sprendimas apskųstas Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė), kuris Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą.
IV. Prejudicinis klausimas
25. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) „beveik neabejoja“, kad S. M. patenka į Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalies a punkto, dėl kurio taikymo šioje byloje pateikia kelias išvadas, kurias vėliau nurodysiu, taikymo sritį.
26. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad „negali paprasčiausiai patenkinti kasacinio skundo ir patvirtinti Upper Tribunal (Aukštesnysis Teismas) sprendimo, remdamasis tuo, kad S. M. atvejį reikėtų vertinti pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalies a punktą, jeigu iš tikrųjų jis patenka į 2 straipsnio 2 punkto c papunktyje pateiktą sąvokos „šeimos narys“ apibrėžtį, o tai reiškia, kad S. M. automatiškai turi teisę įvažiuoti į šalį ir gyventi joje, kuri jai suteikiama pagal Direktyvą 2004/38/EB. Taigi kokia yra sąvokos „tiesioginiai palikuonys“ reikšmė(12)?
27. Patvirtinęs, kad į šią sąvoką patenka biologiniai vaikai ir anūkai ir kiti tiesiosios linijos palikuonys, jis nėra tikras, ar į ją patenka nebiologiniai palikuonys. Bet kuriuo atveju mano, kad į šią sąvoką patenka „palikuonys, kurie buvo teisėtai įvaikinti pagal priimančios šalies reikalavimus“.
28. Vis dėlto, pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, „yra pagrindų manyti, kad sąvokos taikymo sritis yra dar platesnė“, ir šį teiginį jis grindžia šiais argumentais:
– Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB(13) nuostatų perkėlimo ir taikymo 2.1.2 punkte nurodyta, kad „sąvokos „tiesiosios žemutinės ir aukštutinės giminystės linijos giminaičiai apima įtėvius ir įvaikius arba nepilnamečius, globojamus nuolatinio teisėto globėjo“. Kadangi S. M. nuolatinę teisinę globą turi ponas ir ponia M., ji patenka į minėtos Komunikato nuostatos taikymo sritį.
– Sąvoka „tiesioginis palikuonis“ negali būti aiškinama pagal priimančios valstybės narės nacionalinę teisę, tai yra savarankiškas terminas, kuris visoje Sąjungoje turi būti aiškinamas vienodai(14).
– Jeigu kai kurios valstybės narės vaikus, kuriems taikoma kafalos sistema, pripažįsta tiesioginiais palikuonimis, o kitos nepripažįsta, tai aiškiai sudaro laisvo Europos Sąjungos piliečių, kurie turi tokių vaikų, judėjimo kliūtis. Tai taip pat diskriminuoja tuos, kurie dėl religinių ar kultūrinių priežasčių negali pripažinti įvaikinimo sąvokos, kaip ji suprantama Jungtinėje Karalystėje ir kai kuriose Europos šalyse, t. y. kaip visiško vaiko perkėlimo iš vienos šeimos ir giminės į kitą“(15).
– „Tai, kad sąvoka „tiesioginis palikuonis“ gali būti aiškinama savarankiškai, nebūtinai reiškia, kad ji turi būti aiškinama plačiai“. Taigi S. M. priskyrimas prie šios kategorijos negali būti laikomas acte clair(16).
29. Šiomis aplinkybėmis ir išreiškęs susirūpinimą dėl galimybės, kad dėl tokio skirtingo aiškinimo gali būti sudarytos palankios sąlygos vaikų išnaudojimui, prievartai ir prekyba jais ar jų apgyvendinimui netinkamuose namų ūkiuose, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar vaikas, už kurio nuolatinę teisinę globą atsakingas Sąjungos pilietis arba piliečiai ir kuriam taikoma kafala ar kuri nors lygiavertė sistema, nustatyta jo arba jos kilmės šalyje, yra „tiesioginis palikuonis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktį?
2. Ar kitas Direktyvos 2004/38/EB nuostatas, visų pirma 27 ir 35 straipsnius, galima aiškinti taip, kad pagal jas neleidžiama tokiems vaikams įvažiuoti į šalį, jeigu jie išnaudojami ar yra tapę prekybos žmonėmis aukos arba kyla tokia grėsmė?
3. Ar tam, kad vaiką, kuris nėra Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) piliečio biologinis palikuonis, pripažintų tiesioginiu palikuoniu pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktį, valstybė narė turi teisę kelti klausimą, ar vaiko globos paskyrimo EEE piliečiui procedūros užtikrino, kad būtų pakankamai atsižvelgta į to vaiko interesus?“
V. Procesas Teisingumo Teisme
30. Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. vasario 19 d.
31. S. M., Choram Children Legal Centre, Aire Centre ir Čekijos Respublikos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Lenkijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija pateikė rašytines pastabas. Visi, išskyrus Lenkijos vyriausybę ir Čekijos Respublikos vyriausybę, dalyvavo 2018 m. gruodžio 4 d. įvykusiame teismo posėdyje.
VI. Analizė
A. Pirminės pastabos
32. Pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar į Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktyje įtvirtintą sąvoką „tiesioginis palikuonis“ (kurią apima platesnė sąvoka „šeimos nariai“) patenka vaikas, kurį nuolat globoja Sąjungos pilietis, priėmęs jį į šeimą pagal kafalos sistemą(17).
33. Į taip išreikštą abejonę nedera atsakyti bendrai ir abstrakčiai. Kafala yra kai kurių Korano tradicijos šalių šeimos teisės institutas, kuris nėra vienodai traktuojamas visose šiose šalyse. Siekiant nustatyti, ar makful (vaikas) gali būti laikomas kafilo ar kafilės (jį priimančių į šeimą suaugusiųjų) „tiesioginiu palikuoniu“, reikia:
– visų pirma atsižvelgti į vaiko kilmės šalies civilinius teisės aktus (t. y. šalies, kurioje vaikas patikėtas šeimai),
– nustatyti, ar pagal šiuos teisės aktus kafala gali turėti skirtingas teisines formas, ir, jei taip, išnagrinėti, kokių teisinių padarinių kyla dėl tos formos, kurią pasirinko kafilas ar kafilė, siekdami vaiko priežiūros, ir
– įsitikinti, kad, be atitinkamų saitų, kylančių iš globos santykių, vienas iš šių teisinių padarinių yra tikro tėvystės (tėvų ir vaikų) ryšio tarp kafilo arba kafilės ir makful sukūrimas. Jei taip nėra, reikia išnagrinėti, ar kafilo arba kafilės ir makful santykiai iš esmės gali būti prilyginami įvaikinimo santykiams.
34. Laikydamasis šios schemos, pradėsiu nagrinėti kafalą, kokia įtvirtinta Alžyro teisėje ir tarptautiniuose teisės aktuose, ir kokia nagrinėta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, visų pirma jos santykį su įvaikinimu. Antra, nagrinėsiu, ar vaikas, patikėtas pagal kafalą, vadovaujantis jo teisinį statusą reglamentuojančiomis teisės normomis, gali būti laikomas jį priėmusių asmenų tiesioginiu palikuonimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktį. Todėl reikės nagrinėti, kaip ši teisės norma aiškinama.
B. Kafalos teisinis režimas
1. Kafala Alžyro teisėje
35. Kaip jau pažymėjau, yra skirtingi kafalos variantai, atsižvelgiant į teisinę sistemą, kuria remiamasi. Vis dėlto atrodo, kad sutariama, jog bendras pagrindinis principas glūdi Korane, pagal kurį kafilais gali būti tik musulmonai(18), įsipareigojantys suteikti makful islamišką išsilavinimą(19).
36. Vadovaujantis šiuo vaiko patikėjimo šeimai būdu Alžyre, kafilas ar kafilė įsipareigoja prižiūrėti, lavinti ir globoti makful taip pat, kaip tai darytų vienas iš vaiko tėvų(20). Kafilas ar kafilė prisiima teisėtą šio vaiko globą, tačiau šis vaiko patikėjimo šeimai būdas nesukuria vaiko ir tėvų giminystės santykių ir nėra tapatus įvaikinimui(21), kuris šioje šalyje aiškiai uždraustas(22).
37. Alžyre makful neįgyja jį į šeimą priėmusių asmenų įpėdinio statuso, nors priėmę asmenys dovanodami ar pagal testamentą gali perleisti jam ne daugiau kaip trečdalį savo turto(23).
38. Be to, kafala yra laikina (makful gali būti tik nepilnametis asmuo) ir atšaukiama tiek biologinių tėvų, jei tokie yra, tiek kafilo ar kafilės prašymu(24).
39. Dėl jos suteikimo procedūrinių garantijų reikia pažymėti, kad, be privačios kafalos, kurią suteikia adul notaras, nesaistomas labai griežtų taisyklių, yra teisminė kafala, kurią, konstatavus, kad vaikas paliktas, nustato ar pripažįsta kompetentingas teismas dalyvaujant prokuratūrai. Šios procedūros buvo laikomasi pagrindinėje byloje.
2. Kafala tarptautiniuose teisės aktuose
40. Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnyje kafala numatyta kartu su kitomis vaiko, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, apsaugos priemonėmis.
41. Kai kurių į bylą įstojusių šalių(25) nuomone, ši nuoroda reiškia, kad kafala pripažįstama lygiaverte įvaikinimui, nes abi numatytos toje pačioje nuostatoje. Tačiau, mano nuomone, Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnyje įtvirtintos kelios vaiko apsaugos priemonės, kurios negali būti lyginamos. Vadovaujantis tais pačiais argumentais, lyginti būtų galima su perkėlimu į vaikų globos namus ar globos institucijas. Be to, priešingai nei kitų institutų atveju, 21 straipsnyje skiriamas ypatingas dėmesys įvaikinimui ir nurodomi konkretūs šio instituto bruožai.
42. Grįsdama savo teiginį apie įvaikinimo ir kafalos lygiavertiškumą, S. M. savo pastabose nurodo „Alternatyvios globos vaikams gaires“ (toliau – gairės)(26), kaip papildomą tekstą prie Konvencijos, nes tokią išvadą galima daryti remiantis šių gairių 2 punktu(27).
43. Vis dėlto manau, kad perskaičius visas gaires taip pat negalima daryti išvados, kad kafala prilyginama įvaikinimui. Susiklosto tokia pati aplinkybė, kaip ir nurodyta dėl Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnio: šioje konvencijoje ir gairėse tik išvardijamos įvairios apsaugos priemonės, tinkamos siekiant perkelti vaiką į stabilią šeimos aplinką, kurios nebūtinai sukelia tokius pačius teisinius padarinius(28). Tai logiška, nes abu dokumentai susiję.
44. Kaip jau minėjau, 1993 m. Hagos konvencijoje nenurodoma kafala. Priežasties, kodėl ji nenurodoma tarptautiniame teisės akte, kuriuo reguliuojamas įvaikinimas, reikia ieškoti būtent šio instituto ir kafalos skirtumuose.
45. Per teismo posėdį kažkuri šalis pabrėžė, kad kafalos padariniai gali būti prilyginami dalinio įvaikinimo padariniams(29), nes abiem atvejais vaiko kilmės giminystės ryšiai išlieka nepažeisti. Aišku, kad 1993 m. Hagos konvencija atvira galimybei, kad ankstesni vaiko ir jo tėvų santykiai nenutrūktų (26 straipsnio 1 dalies c punktas), tačiau – ir tai ypač svarbu – toje pačioje šio straipsnio dalyje be jokių išlygų patvirtinama, kad „įvaikinimo pripažinimas reiškia: a) teisėtų tėvų – t. y. vaiko ryšių tarp vaiko ir įtėvių, pripažinimą“.
46. 1996 m. Hagos konvencijoje, atvirkščiai, numatytos kitos nei įvaikinimas vaikui ar jo turtui palankios priemonės, tarp kurių nurodyti vaiko apgyvendinimas priimančioje šeimoje ar įstaigoje arba jo teisėta globa pagal kafalą ar analogišką institutą. Pagal šios konvencijos 4 straipsnį į jos taikymo sritį nepatenka, be kitų, klausimai, susiję su vaiko ir jo tėvų santykių nustatymu, ir sprendimas dėl įvaikinimo.
47. Šių dviejų Hagos konvencijų aiškinimas patvirtina, kad, pirma, įvaikinimas yra vienintelis apsaugos institutas, kuris yra konkretus tarptautinio teisės akto dalykas; antra, jo tvarka, kai tai susiję su tarptautiniais įvaikinimais, skiriasi nuo taikytinos kitoms apsaugos priemonėms, kaip antai kafalai, globos teisėms, globai, rūpybai, vaiko patikėjimui šeimai ir vaiko turto valdymui, išsaugojimui ir disponavimui juo.
48. Aiškinamajame pranešime dėl 1996 m. Hagos konvencijos (toliau – Lagarde pranešimas)(30) pateiktos gairės, padedančios ją geriau suprasti:
– Pabrėžiama, kad „1961 m. spalio 5 d. Konvencijoje dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje(31) [vartojamas] terminas „apsaugos priemonės“, tačiau nepateikta jo apibrėžtis. Valstybių, kurios nėra šios konvencijos šalys, delegacijos pageidavo, kad, jei nebūtų įtvirtinta apibrėžtis, bent būtų išvardytos sritys, su kuriomis susijusios šios priemonės. Kadangi šios priemonės kiekvienos valstybės teisės aktuose skiriasi, šiame straipsnyje pateiktas sąrašas turėtų būti tik pavyzdinis“.
– Konkrečiai dėl 3 straipsnio e punkto nurodyta, kad „vaiko apgyvendinimo priimančioje šeimoje ar įstaigoje priemonės yra <…> apsaugos priemonių prototipai ir joms aiškiai taikoma konvencija“.
– Paaiškinama, kad „kafala nėra įvaikinimas, kuris draudžiamas pagal islamo teisę, ir nesukuria vaiko ir tėvų giminystės santykių. Vaikas, kuriam pritaikyta ši priemonė, netampa kafil šeimos nariu ir tai yra priežastis, kodėl kafalai netaikoma 1993 m. gegužės 29 d. Konvencija dėl įvaikinimo. Tačiau tai neginčijamai yra apsaugos priemonė, kuri pagal šią antraštinę dalį turi patekti į konvencijos dėl vaikų apsaugos taikymo sritį“.
3. Kafala (jos santykis su įvaikinimu) EŽTT jurisprudencijoje
49. EŽTT dviejuose sprendimuose nagrinėjo problemas, kylančias dėl kafalos santykio su įvaikinimu, pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (toliau – EŽTK).
50. Pirmajame, remiantis lyginamuoju teisės tyrimu, pabrėžiama, kad „n[ė] vienoje valstybėje kafala neprilyginama įvaikinimui, tačiau šioje [Prancūzijoje] ir kitose valstybėse ji sukelia panašius padarinius kaip globa, rūpyba ar apgyvendinimas siekiant įvaikinti“(32).
51. EŽTT tame pačiame sprendime pakartojo, kad EŽTK 8 straipsnyje neužtikrinama nei teisė kurti šeimą, nei teisė įsivaikinti, o tai nereiškia, kad valstybės, EŽTK šalys, negali atsidurti padėtyje, kurioje kyla pozityvi pareiga leisti sukurti ir plėtoti šeimos ryšius tuo atveju, kai yra šeimos ir vaiko ryšys(33).
52. Vis dėlto jis laikė, kad kafalos neprilyginimas visiškam įvaikinimui nepažeidžia teisės į šeimos gyvenimą, nes (Prancūzijos) teisės aktuose liberalizuojamas Alžyro teisėje galiojantis įvaikinimo draudimas – jis laipsniškai panaikinamas, atsižvelgiant į objektyvius vaiko integracijos Prancūzijos visuomenėje ženklus(34).
53. Antrajame sprendime(35) EŽTT dar kartą nagrinėjo EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimą, primindamas, kad „de facto šeimos ryšių“ buvimas reiškia, jog šią nuostatą galima taikyti. Konkrečioje situacijoje, dėl kurios turėjo priimti sprendimą, jis nusprendė, kad kafala pagrįstas ryšys nesiskiria nuo įprastai suprantamo šeimos gyvenimo, tačiau ankstesnių šeimos ryšių išlaikymas nepanaikina šeimos gyvenimo su kitais asmenimis(36).
54. Vis dėlto EŽTT nusprendė, jog tai, kad Belgijos institucijos atsisakė prilyginti kafalą įvaikinimui, neatima iš ieškovų teisės į juos siejančio ryšio pripažinimą kitais būdais (šioje byloje – taikant Belgijos neoficialios globos institutą)(37).
4. Kafala ir teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas pagal Europos Sąjungos teisę
55. Nepaisant to, kad Reglamentas dėl teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo Europos Sąjungoje(38) taikomas lygiagrečiai su 1996 m. Hagos konvencija, jame neminima kafala(39).
56. Nepaisant to, kad kafala nenurodyta reglamente, sutinku su generaline advokate J. Kokott, kad Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos gali būti aiškinamos atsižvelgiant į 1996 m. Hagos konvenciją, o tam Lagarde pranešimu, kurį minėjau, gali būti remiamasi kaip naudingomis gairėmis(40).
57. Remiantis šia prielaida, gali būti patvirtinta galimybė, kad valstybės narės teisminės institucijos pripažintos kafalos padarinių kyla ir kitoje valstybėje narėje pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, kurio 1 straipsnio 2 dalyje nurodomi „globos teis[ės] ir bendravimo teis[ės] <…>; globos, rūpybos ir panaš[ūs] [institutai] <…>; asmens ar institucijos, atsakingos už vaiko asmenį ar turtą, skyrim[as] ir funkcij[os], atstovavim[as] [ir parama] vaikui“. Vis dėlto neįmanoma tokios galimybės pripažinti įvaikinimo atveju, nes į šio reglamento taikymo sritį neįtraukti „sprendim[ai] dėl įvaikinimo, pasirengimo įvaikinti priemonės arba įvaikinimo panaikinimas ar atšaukimas“ (1 straipsnio 3 dalies b punktas).
C. Direktyvoje 2004/38/EB vartojama sąvoka „tiesioginis palikuonis“ (pirmasis prejudicinis klausimas)
1. Autonominis sąvokos aiškinimas
58. Ar Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktyje vartojamas žodžių junginys „tiesioginis palikuonis“ turi savarankišką reikšmę Sąjungos teisėje? Tai vienas iš klausimų, dėl kurių bylos šalių nuomonės skiriasi(41).
59. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „tiek iš reikalavimo vienodai taikyti Sąjungos teisę, tiek iš lygybės principo matyti, kad tuo atveju, kai Sąjungos teisės nuostatoje nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, kuri leistų nustatyti jos reikšmę ir taikymo sritį, ji visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai“(42).
60. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šis aiškinimas „turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir nagrinėjamo reglamentavimo tikslą“(43).
61. Direktyvos 2004/38/EB kontekstas, kuriame vartojamas pasakymas „tiesioginis palikuonis“, kaip konkreti „šeimos nario“ subkategorija, skatina palaikyti šios sąvokos koncepcinį savarankiškumą Sąjungos teisėje. Iš tikrųjų manau, kad jei specialioje nuostatoje, kaip šiuo atveju, nurodyta, jog „šioje direktyvoje <…>“, tai turi būti laikoma taisykle.
62. Taigi po šiuo įžanginiu sakiniu pateiktos apibrėžtys suformuluotos siekiant nurodyti, ką „reiškia“ atitinkamas terminas pagal konkretų Sąjungos teisės pagrindą (šiuo atveju Direktyvą 2004/38/EB). Nors apibrėžtyje nurodoma valstybių narių teisė, siekiant apibrėžti instituto, kuris apibūdinamas šiuo terminu, bruožus, reikia nagrinėti pačią šio termino reikšmę pagal Sąjungos teisę.
63. Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnyje pateiktas aiškios nuorodos į valstybių narių teisę pavyzdys: kartu su sutuoktiniu (2 punkto a papunktis) nurodomas „partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais“ (2 punkto b papunktis). Be pastarosios prielaidos, kartoju, šiame straipsnyje įtvirtintos sąvokos nenagrinėjamos pagal nacionalinę teisę.
64. Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 5 d. priimtas sprendimas, susijęs su Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „sutuoktinis“(44), gali padėti suprasti šios sąvokos autonominį aiškinimą, kuris metodologiškai gali būti taikomas sąvokai „tiesioginis palikuonis“.
65. Nors (skirtingai nei išvadoje, kurioje generalinis advokatas palaikė jo taikymą)(45) sprendime nenurodomas autonominis aiškinimas, aišku, kad Teisingumo Teismas prieina prie tokios pačios išvados: sąvoka „sutuoktinis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38/EB, turi jai būdingas savybes(46), prieš kurias „valstybė narė negali remtis savo nacionaline teise“(47), kad nepripažintų direktyvos saugomos teisės gyventi šalyje.
66. Vis dėlto Sąjungos teisėje numatytos teisinės kategorijos naudojimas nereiškia, kad ji būtinai nesusijusi su atitikmenimis pagal valstybių narių teisę. Todėl reikia atsižvelgti į kodeksus ir įstatymus, kuriais reglamentuojama šeimos teisė kiekvienoje valstybėje narėje (nes jos turi tokią kompetenciją), siekiant nustatyti, ar jų institutai, vadovaujantis atitinkama direktyva, atitinka joje nustatytus tikslus.
2. Tiesioginis palikuonis pagal Direktyvą 2004/38/EB
67. Kadangi svarbu nustatyti šios Direktyvoje 2004/38/EB įtvirtintos sąvokos bruožus, reikia išnagrinėti padarinius, susijusius su atvykimu į šalį ir gyvenimu joje vaikų, kurie, nors priklauso Sąjungos piliečių šeimai (plačiąja prasme), vis dėlto nepriskiriami prie šių kategorijų:
– „tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžius, arba išlaikytiniai“ automatiškai(48) įgyja teisę atvykti į valstybę narę, kurioje gyvena jo tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, Sąjungos piliečiai, ir gyventi joje.
– Kitus išplėstinės šeimos narius, nurodytus Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat vaikus, kai jie atitinka tam tikras iš anksto nustatytas sąlygas(49), turi vertinti priimančios valstybės institucijos. Šios, atlikusios įvertinimą, privalo: i) pagal savo nacionalinės teisės aktus leisti atvykti į šalį ir gyventi joje(50); ii) atidžiai išnagrinėti visas asmenines aplinkybes; ir iii) pagrįsti atsisakymą leisti atvykti į šalį ar gyventi joje(51).
68. Kaip jau nurodžiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui beveik nekyla abejonių dėl to, kad S. M. priskirtina prie šios antros kategorijos. Be to, šis teismas nurodo Jungtinės Karalystės institucijoms, įgaliotoms atlikti vertinimą, kad pagal Sąjungos teisę(52) jos turi leisti vaikui atvykti į Jungtinę Karalystę. Ir pirmiausia jis pažymi, kad „atlikdami šį vertinimą, sprendimą priimantys asmenys tiek Home Office (Vidaus reikalų ministerija), tiek atskirose teisminėse institucijose taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad direktyvos tikslas – supaprastinti ir sustiprinti visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę, nes judėjimo laisvė yra viena iš pagrindinių vidaus rinkos laisvių. Jei asmuo turi gyventi atskirai nuo šeimos narių arba šeimos narių platesne prasme, tai gali stipriai atgrasyti pasinaudoti šia laisve“(53).
69. Vis dėlto nemanydamas, kad pakanka tokios galimybės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar santykis, sukurtas pagal kafalą, S. M. atveju gali būti prilyginamas pagal įstatymą patvirtintai vaiko kilmei iš tėvų. Jei taip būtų, S. M. turėtų Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktyje numatytą statusą, pagal kurį suteikiama didžiausia šeimos gyvenimo apsauga ir užtikrinama vaiko interesų gynyba.
70. Remiuosi prielaida (dėl kurios neturiu abejonių), kad Direktyvoje 2004/38/EB vartojama sąvoka „tiesioginiai palikuonys“ apima ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Teisiniu požiūriu įvaikinimas visais atžvilgiais laikomas vaiko ir tėvų giminystės santykiais.
71. Šios bylos sričiai artimiausių Sąjungos teisės normų apžvalga patvirtina šį teiginį. Taigi Direktyvoje 2003/86/EB(54) nustatant „valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas“, ši teisė, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, taip pat suteikiama:
„– globėjo ir jo / jos sutuoktinio nepilnamečiams vaikams, įskaitant vaikus, įvaikintus atitinkamoje valstybėje narėje kompetentingos institucijos priimtu sprendimu arba sprendimu <…>;
– nepilnamečiams vaikams, įskaitant globėjo įvaikintus vaikus tais atvejais, kai globėjui priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi <…>;
– nepilnamečiams vaikams, įskaitant sutuoktinio įvaikintus vaikus tais atvejais, kai sutuoktiniui priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi <…>“(55)
72. Taip pat Direktyvos 2011/95/ES(56) 2 straipsnio j punkte prie tarptautinės apsaugos prašytojo šeimos narių priskiriami „pirmoje įtraukoje nurodytų porų arba tarptautinės apsaugos gavėjo nepilnamečiai vaikai, jei jie nėra susituokę, nesvarbu, ar jie yra santuokiniai, ar nesantuokiniai, ar įvaikinti, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje“. Ši apibrėžtis pakartota Reglamento (ES) Nr. 604/2013 2 straipsnio g punkte(57).
73. Kitose Sąjungos teisės normose nuoroda į tiesioginius palikuonis daroma remiantis Direktyva 2004/38/EB(58) arba atitinkamos valstybės teisės aktais(59).
74. Darant šią prielaidą, jei kafala galėtų būti laikoma vienu iš įvaikinimo būdų, makful, kaip įvaikintas vaikas, galėtų tapti jį priimančių asmenų „tiesioginiu palikuoniu“.
75. Pritardamas tokiam prilyginimui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pritariant kai kurioms prejudicinio proceso šalims(60), nurodo minėtą Komisijos komunikatą(61).
76. Šio komunikato 2.1.2 punkte, skirtame „tiesiosios linijos šeimos nariams“(62), įtėvių ir įvaikių santykiai iš tiesų prilyginami nepilnamečiams, globojamiems nuolatinio teisėto globėjo. Jei būtų pasirinktas šis kriterijus, S. M., kaip ją priimančių sutuoktinių teisėtai globojamas vaikas, galėtų būti laikoma šių įvaikinta dukra.
77. Vis dėlto manau, kad toks prilyginimas neatitinka Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunkčio tiesioginio aiškinimo. Be to, iš esmės nė nereikia priminti, kad komunikatas nėra norminio pobūdžio.
78. Mano manymu, vaikas, „glob[ojamas] nuolatinio teisėto globėjo“, netampa vaiku, kurį globėjas globoja kaip tiesioginį palikuonį (dėl įvaikinimo). Yra įvairių argumentų, prieštaraujančių šiam sugretinimui tiek apskritai, tiek esant konkrečiai S. M., kaip Alžyro teisės reglamentuojamos kafalos subjekto, situacijai.
79. Apskritai globos santykiai neprilyginami vaiko ir tėvų giminystės santykiams. Be to, tėvų ir vaikų giminystės (biologinės arba pagal įvaikinimą) santykiai ir globa gali egzistuoti kartu, kai pastaroji paskirta kitam asmeniui nei tėvai (biologiniai ar įtėviai). Kaip tvirtina Vokietijos vyriausybė, kad būtų galima juos sugretinti, neišvengiamai turi būti visiškas teisinis tapatumas.
80. Ryšio pastovumo požiūriu, net jeigu jo turinys abstraktus, globa (ir a friori kafala) yra laikinojo pobūdžio, o ne pastovus institutas, nes galioja tik tol, kol globojamasis yra nepilnametis. Atvirkščiai, vaiko ir tėvų giminystės santykiai, net jei palaikomi pagal dalinį įvaikinimą, yra nepanaikinami.
81. Be to, paskutiniame Komisijos komunikato 2.1.2 punkto sakinyje nurodyta, kad nacionalinės valdžios institucijos gali pareikalauti deklaruojamų šeimos ryšių įrodymų, o tai gali būti padaryta tik atliekant išankstinį vertinimą pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalį. Tačiau šis vertinimas netaikomas „tiesioginiams palikuonims“.
82. Taigi, paliekant Komisijos komunikatą nuošalyje, manau, kad esminis įvaikinimą ir kafalą skiriantis požymis yra būtent vaiko ir tėvų giminystės ryšys. Kafala nesukuria vaiko ir tėvų giminystės ryšių, o įvaikinimas juos visada sukuria, įskaitant švelnesnę dalinio įvaikinimo formą.
83. Prie tokios pačios išvados prieinama išanalizavus skirtingus anksčiau nurodytus tarptautinius teisės aktus(63), reglamentuojančius, pirma, įvaikinimą ir, antra, vaiko apsaugos būdus, kaip antai kafalą, niekaip neskatinant jų sugretinti.
84. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad griežti tarptautinio įvaikinimo kontrolės mechanizmai, numatyti 1993 m. Hagos konvencijoje siekiant užtikrinti vaiko interesus, gali būti lengvai apeiti(64), jei įvaikinimu būtų pripažinta teisėta globa, kurios atveju būtent dėl to, kad ji nesukelia tokių pačių padarinių kaip įvaikinimas, pirmenybė teikiama nacionalinėms procedūroms, nesuteikiant tokių pačių garantijų (įskaitant notaro nustatomą kafalą, kai net nereikalaujama valstybinių institucijų įsikišimo).
85. Tai, kas išdėstyta, yra ypač svarbu, atsižvelgiant į tai, kad Alžyras neratifikavo nė vienos iš dviejų Hagos konvencijų, taigi jam netaikomos tarptautinės teisės normos, kuriose nustatyti vaiko apsaugos kontrolės ir užtikrinimo mechanizmai ir pagal kurias vaikas patikimas šeimai taikant kafalą ar kurį nors kitą lygiavertį būdą.
86. Reikia priminti: kadangi pagal Alžyro teisę, kuria vadovaujantis S. M. buvo nustatyta kafala, leidžiamas šis makful patikėjimo šeimai būdas ir kartu draudžiamas jo įvaikinimas, pagal ją neleidžiamas tariamas jų sugretinimas. Ir šis draudimas taikomas ne tik tada, kai vaikas, turėdamas žinomus vaiko ir tėvų giminystės santykius, išlaiko vaiko ir tėvų ryšį su savo tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiais, bet ir kitais atvejais. Kafilui arba kafilei suteikiama tik makful teisėta globa, tačiau dėl kafalos jis netampa jų tiesioginis palikuonis. Taigi nemanau, kad net ir labai norint būtų galima teigti, kad S. M. yra tiesioginis palikuonis, kaip jį priėmusių asmenų įvaikis(65).
87. Tai, kas išdėstyta, nereiškia, kad nustačius kafalą kafilas ar kafilė negali nuspręsti įsivaikinti makful, jei mano tai esant tinkama ir jei pagal atitinkamos šalies teisinę sistemą tai leidžiama. Toks sprendimas įtvirtintas kai kuriose valstybėse narėse(66) ir, mano nuomone, leidžiama, kad vėliau įvaikintas makful (t. y. tarptautinis įvaikinimas pagal 1993 m. Hagos konvenciją) įgytų savo įtėvių tiesioginio palikuonio statusą ir galėtų atvykti į valstybę narę, kurioje įtėviai turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ir gyventi joje turėdamas šį statusą.
88. Įvairių jau nurodytų Sąjungos teisės aktų, kuriuose vartojama sąvoka „šeimos nariai“ ir minimi vaikai, analizė patvirtina, kad sąvoka „tiesioginis palikuonis“ negali būti taikoma plačiau nei įvaikintiems vaikams, į taikymo sritį įtraukiant ir teisėtai asmenų globojamus vaikus, kuriems paskirta globa.
3. Teisės į šeimos gyvenimą ir vaiko interesų įtaka Direktyvoje 2004/38/EB vartojamos sąvokos „tiesioginis palikuonis“ aiškinimui
89. (Tarpinė) išvada, kurią išdėsčiau pirmesniuose punktuose, turi būti patikrinta atsižvelgiant į Chartijoje saugomas teises ir principus. Iš tiesų galima manyti, kad mano siūlomas aiškinimas yra per daug formalus ir kad pareiga gerbti teisę į šeimos gyvenimą ir „visų pirma vadovautis“ vaiko interesais (atitinkamai Chartijos 7 straipsnis ir 24 straipsnio 2 dalis) reikalauja kafalą prilyginti įvaikinimui.
90. Šioje analizėje tikslinga vėl nurodyti du EŽTT sprendimus(67), kuriuose aiškintas EŽTK 8 straipsnis (dėl teisės į šeimos gyvenimą), susijusius su kiekvienos šią konvenciją pasirašiusios valstybės institucijų atsisakymu iš kafalos kylančius santykius prilyginti santykiams, kylantiems iš įvaikinimo.
a) Kafala ir šeimos gyvenimo apsauga
91. Direktyvoje 2004/38/EB įtvirtinti du būdai, kai nepilnametis, kuris nėra Sąjungos pilietis, gali atvykti į valstybę narę ir gyventi joje su asmenimis, su kuriais gyvena „šeimos gyvenimą“. Skirtumas tas, kad pagal 2 straipsnio 2 punkto c papunktį (tiesioginiai palikuonys) šeimos gyvenimo tęstinumas yra automatiškas(68), o 3 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad turi būti iš anksto įvertintos aplinkybės.
92. Nagrinėjamoje byloje S. M. prašė Jungtinės Karalystės institucijų, kad jai „suteiktų leidimą atvykti kaip EEE piliečio įvaikintam vaikui“(69). Tačiau, neatsižvelgiant į įvaikio statusą, prašymas leisti atvykti į šalį ir gyventi joje gali būti vertinamas pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką, skirtą kitiems „šeimos nariams“, kaip pripažįsta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, vadovaujantis išdėstytomis minėto teismo išvadomis, paliekama nedaug diskrecijos Jungtinės Karalystės institucijoms nesuteikti S. M. teisės atvykti į Jungtinę Karalystę ir gyventi joje, kad galėtų gyventi šeimos gyvenimą su ją priėmusiais į šeimą Sąjungos piliečiais.
93. Taigi nematau, kodėl vieno būdo (susijusio su tiesioginiais palikuoniais) atmetimas reikštų šeimos gyvenimo vystymosi apribojimą, kai alternatyva (leidimo gyventi šalyje suteikimas patikrinant, ar S. M. prižiūrima Sąjungos piliečio, turinčio teisę gyventi joje, arba gyvena su juo) nedraudžia suteikti vaikui šio šeimos gyvenimo realią teisinę apsaugą.
94. Žinoma, automatiškas pripažinimas pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punktą kelia mažiau problemų. Tačiau, vadovaujantis šioje byloje svarbiu požiūriu, jei toks pripažinimas nagrinėjamoje byloje atmetamas dėl hermeneutinių sunkumų (mano nuomone, neįveikiamų), kuriuos nurodžiau, ir kartu vaikui gali būti taikomas mechanizmas, koks nustatytas šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, manau, kad teisė į šeimos gyvenimą yra gerbiama.
95. Analogišką išvadą padarė EŽTT pirma nurodytose bylose. Sprendime Chbihi ir kiti prieš Belgiją(70), remiantis sprendimu byloje Harroudj prieš Prancūziją(71), patvirtinta, kad „8 straipsnio nuostatoje neužtikrinamos nei teisė sukurti šeimą, nei teisė įsivaikinti <…> Vis dėlto, tai nereiškia, kad valstybės, Konvencijos šalys, tam tikromis aplinkybėmis negali turėti pozityvios pareigos leisti sukurti ir vystyti šeimos santykius“. Taip pat nurodyta, kad, „vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytais principais, kai nustatyta, kad yra šeimos santykiai su vaiku, valstybė turi veikti taip, kad būtų leidžiama šiam santykiui vystytis ir suteikta teisinė apsauga, kad vaikas galėtų integruotis į savo šeimą“.
96. Šioje byloje, kurios paralelė su bylos medžiaga nepaneigiama, pripažinta, kad (Maroke) tinkamai nustatyta kafala sukūrė teisinį ryšį tarp kafilų ir makful. Kadangi Belgijoje šio instituto nėra, šioje šalyje prašant įvaikinimo susidarė nauja teisinė situacija. EŽTT argumentavo, kad „būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp konkuruojančių individo ir visos visuomenės interesų“ ir kad “valstybė turi tam tikrą vertinimo diskreciją“(72). Tuo remdamasi ji turi „visų pirma įvertinti, ar Belgijos teismų sprendimai neleisti įsivaikinti kliudo vystytis tinkamiems šeimos santykiams tarp vaiko ir pagal kafalą jį į šeimą priėmusių asmenų“(73).
97. EŽTT konstatavo, kad „jei neleidžiama įsivaikinti, tai nekliudo, kad būtų pripažintas ieškovus jungiantis ryšys. Faktiškai Belgijos teisės aktuose ieškovams siūloma kita galimybė suteikti teisinę jų šeimos gyvenimo apsaugą. Tai susiję su neoficialios globos tvarka, kurios dalykas pakankamai panašus į kafalos(74) <…> ir kuri leidžia suaugusiems asmenims pripažinti savo sutikimą prižiūrėti vaiką ir suteikti jam išsilavinimą“(75).
b) Kafala ir vaiko interesai
98. Pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį valdžios institucijoms priimant sprendimus ar privačioms institucijoms priimant su nepilnamečiu susijusius aktus, „pirmiausia turi būti vadovaujamasi“ vaiko interesų apsauga.
99. Kai, kaip nagrinėjamoje byloje, vaiko, kurį paliko jo biologiniai tėvai, apsaugos aktai pirmiausia įgyvendinami trečiojoje šalyje (Alžyre) ir teigiama, kad padarinių kyla Sąjungos valstybėje narėje (Jungtinė Karalystė), kilmės ir priimančių valstybių institucijos, vykdydamos kontrolę, turi atsižvelgti į vaiko interesus, tačiau paisydamos taisyklių, kuriomis vadovaujantis pagal Sąjungos teisę leidžiama juos įvertinti.
100. Vaiko interesų vertinimas turi du aspektus: pirmasis yra esminis (akivaizdžiai priklausantis nuo aplinkybių, susiklosčiusių vaiko situacijoje), o antrasis susijęs su jų vertinimo tvarka.
101. Dėl esmės reikia pažymėti, kad vaiko patikėjimas šeimai atitinka jo interesų apsaugos reikalavimus, kaip konstatavo Teisingumo Teismas: „tęstinė ir ilgalaikė vaiko, kuris dėl sunkios šeiminės padėties yra ypač pažeidžiamas, integracija globėjo namuose ir jo šeimoje yra tinkama priemonė siekiant apsaugoti vaiko interesus, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje“(76).
102. Kiek tai susiję su procedūriniais aspektais, dabar tik priminsiu, kaip konvencijose dėl įvaikinimo ir tėvystės santykių pripažinimo pristatant tarptautinius susijungimo elementus ir pačioje Sąjungos teisėje nustatyti šios vertinimo procedūros pagrindai.
103. Dėl šių tarptautinių teisės aktų, kuriais siekiama užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į vaiko interesus, reikia pabrėžti, kad:
– reguliuojant tarptautinį įvaikinimą, 1993 m. Hagos konvencijoje įtvirtinta dvigubos kontrolės procedūra, kurioje dalyvauja ir kilmės, ir priimančios valstybės institucijos(77),
– 1996 m. Hagos konvencijos 33 straipsnyje taip pat įtvirtintas dvigubas mechanizmas, pagal kurį, „jei institucija, turinti jurisdikciją pagal 5–10 straipsnius, planuoja įkurdinti vaiką globėjo šeimoje ar globos institucijoje ar atiduoti kafalos ar analogiškos institucijos globai ir jei toks įkurdinimas ar atidavimas globai turi vykti kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, toji institucija pirmiausia konsultuojasi su pastarosios valstybės centrine įstaiga ar kita kompetentinga institucija“(78).
104. Pagal analogišką požiūrį, tačiau įtvirtintą Sąjungos teisės normose tais atvejais, kai valstybėje narėje nustatytas patikėjimas šeimai turi sukelti padarinių kitoje valstybėje narėje, Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnyje įtvirtinta kontrolės procedūra, kurioje dalyvauja abiejų valstybių institucijos(79).
105. Šias nuostatas sugretinu, siekdamas pabrėžti vaiko interesų apsaugai būdingą požymį esant panašioms į nagrinėjamos bylos prielaidoms, t. y. kad juos vertinti turi abiejų procedūroje dalyvaujančių valstybių narių institucijos, kurioms pavesta vykdyti išankstinę kontrolę.
106. Taigi, pagal Direktyvą 2004/38/EB ši garantija gali būti išsaugoma tik tuo atveju, jei vadovaujamasi 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tvarka – nuostata, kurioje siūlomas teisinis pagrindas, tinkamas, kad vaiko apsauga būtų veiksminga ir vyktų Sąjungos viduje, ir kartu derinami pirminiai globos instituto (kafalos) tikslai ir teisė į šeimos gyvenimą.
107. Atvirkščiai, jei būtų patvirtintas automatiškas pripažinimas pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punktą, būtų įmanoma tik priežiūra a posteriori, sukelianti paradoksalius padarinius: patikėjimas šeimai pagal kafalą, nustatytas tokioje šalyje, kaip Alžyras, kuri nėra ratifikavusi 1996 m. Hagos konvencijos, nedelsiant sukeltų padarinių (priimančiajai valstybei negalint iš anksto įvertinti vaiko interesų), o konvenciją pasirašiusių valstybių sprendimai turėtų būti tvirtinami paskirties valstybės institucijų.
108. Bendrai tariant, „vadovavimasis pirmiausia“ vaiko interesais tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamoje byloje, reikalauja, kad vertinimas ad casum būtų atliktas vadovaujantis išankstinio vertinimo tvarka, taikytina tiesioginiams palikuonims(80).
D. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
109. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvą 2004/38/EB, visų pirma jos 27 ir 35 straipsnius, leidžiama pagal kafalą šeimai patikėtiems vaikams atvykti į šalį, jeigu jie yra išnaudojami ar tapę prekybos žmonėmis aukomis arba jei kyla tokia grėsmė.
110. Pagal Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnį leidžiama apriboti paties Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario laisvę judėti ir apsigyventi šalyje „dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių“.
111. Jei nagrinėjamoje byloje S. M., kaip makful, gali būti laikoma ją priėmusių į šeimą sutuoktinių (Sąjungos piliečių) išplėstinės šeimos nare, iš esmės jokios aplinkybės nekliudo taikyti 27 straipsnį. Tas pats būtų taikoma sutuoktiniams, Sąjungos piliečiams, kurių laisvė judėti ir apsigyventi šalyje galėtų būti apribota dėl su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir sveikata susijusių priežasčių(81).
112. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų, dėl kurių būtų galima manyti, kad šioje byloje būtų galima remtis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos priežastimis(82). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad „vaikai negali būti išnaudojimo, smurto ar prekybos žmonėmis aukos“(83), tačiau remiantis šiomis priežastimis būtent šių sunkių nusikalstamų veikų vykdytojų (o ne jų aukų, kai šios yra vaikai, kaip antai S. M.) teisė judėti ir gyventi Jungtinėje Karalystėje gali būti apribota(84).
113. Pagal Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnį valstybėms narėms leidžiama „atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama <…>“. Šis leidimas labai plačios apimties: jis apima tiek priemones ex ante (atsisakymas suteikti teisę), tiek ex post (jau suteiktos teisės išnykimas ir atšaukimas) Abiem atvejais pakanka, kad būtų piktnaudžiaujama teise ir sukčiaujama, kai tai nustatoma kiekvienu atveju atlikus išankstinį individualų tyrimą(85).
114. Nors šioje nuostatoje kaip konkretus pavyzdys pateikiamas piktnaudžiavimas ir sukčiavimas „santuokomis iš išskaičiavimo“, neatmetamos ir kitos prielaidos. Iš tiesų Direktyvos 2004/38/EB 28 konstatuojamojoje dalyje fiktyvios santuokos prilyginamos „kitų formų santyk[iams], sudarom[iems] vien tam, kad būtų įgyta laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisė“.
115. Kaip nurodo Aire Centre(86), prie piktnaudžiavimo kategorijos galėtų būti priskiriami Direktyvoje 2011/36/ES nurodyti vaikų išnaudojimo veiksmai(87). Prekybos žmonėmis reiškinys apima įvairias išnaudojimo formas, kai kurios jų, jei susijusios su vaikais, gali skatinti neteisėtus įvaikinimus(88).
116. Vaiko patikėjimas šeimai nesąžiningas, jei tikrasis juo siekiamas tikslas, teisiškai įformintas kaip kafala, – perkelti jį iš vienos valstybės į kitą, siekiant jį „seksual[iai] išnaud[oti], privers[ti] [dirbti] darbą ar [teikti] paslaugas, įskaitant elgetavimą, vergiją ar į vergiją panašią praktiką, priverstinę tarnystę, išnaudojimą įtraukiant į nusikalstamą veiką arba organų išėmimą“(89).
117. Šiomis aplinkybėmis priimančios valstybės institucijos turi teisę reaguoti į piktnaudžiavimą ir sukčiavimą, imdamosi „būtinų priemonių“, numatytų Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnyje. Kaip ir pagal šios direktyvos 27 straipsnį, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima taikyti šias priemones S. M. atvejui.
E. Valstybės narės vykdoma procedūros, per kurią paskirta vaiko globa ar rūpyba, kontrolė
118. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar prieš pripažindamos „tiesioginiu palikuoniu pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktį“ vaiką, esantį tokioje situacijoje, kaip S. M., Jungtinės Karalystės institucijos gali išnagrinėti arba ištirti (angl. k. enquire), ar „vaiko globos ar priežiūros procedūros [užtikrino, kad būtų pakankamai] atsižvelgta į to vaiko interesus“.
119. Kadangi manau, jog nuostata, dėl kurios kyla šis klausimas, netaikoma S. M., kuri negali būti laikoma tiesioginiu palikuoniu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, situacijai, į šį klausimą atsakyti nereikia.
120. Be to, pritarus, kad S. M. yra tiesioginis palikuonis dėl kafalai būdingų šeimos ryšių ir kad jos atvykimas į valstybę narę pripažįstamas automatiškai pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 punkto c papunktį, nebūtų įmanoma atlikti tyrimo, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių.
121. Atvirkščiai, šis tyrimas įmanomas, jei pripažįstamas Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kelias, kaip būdas suteikti vaikui leidimą atvykti Jungtinę Karalystę ir gyventi joje, leidžiant jam gyventi šeimos gyvenimą su jį į šeimą priėmusiais Sąjungos piliečiais.
122. Iš tiesų, siekdamos „atidžiai išnagrinėti [šeimos narių] asmenines aplinkybes“, kaip numatyta šio straipsnio paskutinėje įtraukoje, kompetentingos Jungtinės Karalystės institucijos turi „pirmiausia vadovautis“ vaiko interesais. Atsižvelgiant į šiuos interesus nereikia pakartoti to, ką jau išdėsčiau analizuodamas pirmąjį klausimą(90), ir, be kitų aspektų, reikia analizuoti aplinkybes, pagrindus ir procedūrą, kuriais vadovaujantis vaikas buvo patikėtas šeimai.
VII. Išvada
123. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktus klausimus:
1. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 2 straipsnio 2 punkto c papunktis aiškintinas taip, kad vaiko, kuris yra tik teisėtai globojamas pagal recueil legal (kafala) institutą, galiojantį Alžyro Respublikoje, negalima laikyti Sąjungos piliečio „tiesioginiu palikuoniu“.
Vis dėlto minėtas vaikas gali būti laikomas „kitu šeimos nariu“, jei laikomasi kitų sąlygų ir Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros, todėl priimanti valstybė narė, įvertinusi šeimos gyvenimo apsaugą ir gindama vaiko interesus, pagal savo nacionalinės teisės aktus turi leisti jam atvykti į minėtą šalį ir gyventi joje.
2. Direktyvos 2004/38/EB 27 ir 35 straipsniai gali būti taikomi esant bet kurioms direktyvoje nurodytoms prielaidoms, jei yra atitinkamai viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos priežastys, taip pat piktnaudžiavimo teise ir sukčiavimo atveju.
3. Taikant Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalį, priimančiosios valstybės narės institucijos gali ištirti, ar per procedūrą, per kurią paskirta globa ar rūpyba, buvo pakankamai atsižvelgta į vaiko interesus.