GENERALINIO ADVOKATO

MELCHIOR WATHELET IŠVADA,

pateikta 2018 m. rugsėjo 25 d.(1)

Byla C‑349/17

Eesti Pagar AS

prieš

Ettevõtluse Arendamise Sihtasutus,

Majandus‑ ja Kommunikatsiooniministeerium

(Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybės pagalba – Reglamentas (EB) Nr. 800/2008 – Skatinamąjį poveikį turinti pagalba – Paraiškos dėl pagalbos pateikimas prieš pradedant įgyvendinti projektą – Šios sąlygos vertinimas – Nacionalinių valdžios institucijų kompetencija – SESV 108 straipsnio 3 dalis – Pareigos nacionalinėms valdžios institucijoms susigrąžinti neteisėta laikomą pagalbą buvimas arba nebuvimas – Bendrasis teisėtų lūkesčių apsaugos Sąjungos teisės principas – Senatis – Europos Komisijos arba nacionalinio teismo sprendimo nebuvimas – Termino, taikomo tuomet, kai neteisėtą pagalbą susigrąžina nacionalinė valdžios institucija, nustatymas – Teisinis pagrindas – Palūkanos – Pareiga reikalauti palūkanų arba jos nebuvimas – Teisinis pagrindas – Taikymo taisyklės“

1.        Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija), keliami keli svarbūs ir opūs klausimai valstybės pagalbos srityje.

2.        Konkrečiai, jis susijęs, pirma, su Reglamento (EB) Nr. 800/2008(2) 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, antra, su valstybių narių pareiga susigrąžinti neteisėtą pagalbą, trečia, su bendruoju Sąjungos teisės teisėtų lūkesčių apsaugos principu, ketvirta, su termino, per kurį valstybė narė gali susigrąžinti neteisėtą pagalbą, senatimi ir, penkta, su valstybių narių pareiga reikalauti delspinigių susigrąžinant neteisėtą paramą.

3.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Eesti Pagar AS ginčą su Ettevõtluse Arendamise Sihtasutus (Verslo paramos fondas, toliau – EAS) ir Majandus‑ja Kommunikatsiooniministeerium (Ekonomikos ir ryšių ministerija, toliau – ministerija) dėl EAS sprendimo, kurį, išnagrinėjusi Eesti Pagar administracinį skundą, patvirtino ministerija, teisėtumo, kuriuo nurodyta iš šios bendrovės susigrąžinti 526 300 EUR sumą kartu su palūkanomis kaip paramą, kurią EAS suteikė Eesti Pagar.

I.      Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

4.        Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95(3) 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas <…> pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai.“

5.        Reglamento (EB) Nr. 659/1999(4) 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (toliau – sprendimas išieškoti pagalbą). Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam [Sąjungos] teisės principui.

2.      Pagalbą, kurią reikia išieškoti pagal sprendimą išieškoti pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos.“

6.        Šio reglamento 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas.“

7.        Reglamento (EB) Nr. 794/2004(5) 9 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės pagalbos, suteiktos pažeidžiant [SESV 108] straipsnio 3 dalį, susigrąžinimui taikytina palūkanų norma – tai metinė procentinė norma, kurią prieš kiekvienus kalendorinius metus nustato Komisija, nebent kitaip numatyta konkrečiame sprendime.

2.      Palūkanų norma apskaičiuojama pridedant 100 bazinių punktų prie vienerių metų pinigų rinkos palūkanų normos. Jeigu ta norma nežinoma, taikoma trijų mėnesių pinigų rinkos palūkanų norma arba, jai nesant, valstybės obligacijų palūkanų norma.

3.      Nesant patikimos pinigų rinkos, valstybės obligacijų palūkanų normos, neturint lygiaverčių duomenų ar išimtinėmis aplinkybėmis Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su atitinkama (‑omis) valstybe (‑ėmis) nare (‑ėmis), gali nustatyti susigrąžinimo palūkanų normą pagal kitokį metodą ir remdamasi turima informacija.

4.      Susigrąžinimo palūkanų norma bus tikslinama kartą per metus. Bazinė palūkanų norma bus apskaičiuojama pagal atitinkamų metų rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn. nustatytas vienerių metų pinigų rinkos palūkanų normas. Taip apskaičiuota palūkanų norma bus taikoma kitais metais.

5.      Be to, siekiant atsižvelgti į reikšmingus ir staigius pokyčius, palūkanų norma bus perskaičiuojama kiekvieną kartą, kai vidutinė norma, apskaičiuota remiantis trijų praėjusių mėnesių duomenimis, nuo galiojančios normos skirsis daugiau kaip 15 %. Ši naujoji norma įsigalioja pirmąją antrojo mėnesio, einančio po mėnesių, kurių duomenys buvo panaudoti skaičiavimams, dieną.“

8.        Šio reglamento 11 straipsnyje nurodyta:

„1.      Taikoma toji palūkanų norma, kuri buvo taikoma tą dieną, kai neteisėta pagalba buvo perduota gavėjo dispozicijon.

2.      Palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta. Nuo susikaupusių palūkanų ankstesniaisiais metais skaičiuojamos palūkanos kiekvienais vėlesniaisiais metais.

3.      Šio straipsnio 1 dalyje minėta palūkanų norma taikoma per visą laikotarpį iki susigrąžinimo dienos. Tačiau jei nuo neteisėtos pagalbos perdavimo gavėjui disponuoti ir pagalbos susigrąžinimo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, palūkanų norma kasmet perskaičiuojama pagal perskaičiavimo metu galiojančią normą.“

9.        Reglamento (EB) Nr. 1083/2006(6) 101 straipsnyje nustatyta:

„Komisijos atliekamas finansinis koregavimas nepažeidžia valstybės narės pareigos siekti susigrąžinti sumas pagal šio reglamento 98 straipsnio 2 dalį ir susigrąžinti valstybės pagalbą pagal [SESV 107] straipsnį ir pagal [Reglamento Nr. 659/1999] 14 straipsnį.“

10.      Bendrojo bendrosios išimties reglamento 28 konstatuojamoje dalyje nustatyta:

„Siekiant užtikrinti, kad pagalba būtų būtina ir skatintų toliau plėtoti tam tikrą veiklą ar projektus, šis reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai veiklai, kurią gavėjas jau vykdo įprastomis rinkos sąlygomis. Bet kokios pagalbos MVĮ [maža ir vidutinė įmonė], kuriai taikomas šis reglamentas, atveju turėtų būti laikoma, kad tokia paskata egzistuoja, jei, prieš pradėdama veiklą, susijusią su remiamo projekto ar veiklos įgyvendinimu, MVĮ pateikia paraišką valstybei narei. <…>“

11.      Šio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Pagal šį reglamentą išimtis taikoma tik pagalbai, kuri turi skatinamąjį poveikį.

2.      MVĮ skiriama pagalba, kuriai taikomas šis reglamentas, laikoma turinti skatinamąjį poveikį, jei, prieš pradėdamas vykdyti projektą ar veiklą, gavėjas pateikia paraišką dėl pagalbos konkrečiai valstybei narei.“

12.      Reglamento (ES) Nr. 1303/2013(7) 125 straipsnio „Vadovaujančiosios institucijos funkcijos“ 4 ir 5 dalyse nustatyta:

„4.      Veiksmų programos finansų valdymo ir kontrolės srityje vadovaujančioji institucija:

a)      tikrina, ar bendrai finansuojami produktai ir paslaugos <…> atitinka taikytiną teisę, veiksmų programą ir paramos veiksmui sąlygas;

<…>

c)      atsižvelgdama į nustatytą riziką nustato veiksmingas ir proporcingas kovos su sukčiavimu priemones;

<…>

5.      Tikrinant pagal 4 dalies pirmos pastraipos a punktą atliekamos šios procedūros:

a)      atliekamas kiekvienos paramos gavėjų pateiktos išlaidų atlyginimo paraiškos administracinis tikrinimas;

b)      atliekamos veiksmų patikros vietoje.

Patikrų vietoje dažnumas ir aprėptis turi proporcingai atitikti viešosios paramos veiksmui dydį bei per tokias patikras ir audito institucijos atliktą visos valdymo ir kontrolės sistemos auditą nustatytą rizikos lygį.“

13.      Šio reglamento 143 straipsnio „Valstybių narių atliekamos finansinės pataisos“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Atsakomybė už pažeidimų tyrimą, reikiamas finansines pataisas ir lėšų susigrąžinimą visų pirma tenka valstybėms narėms. <…>

2.      Valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. <…>“

14.      Reglamento (ES) Nr. 651/2014(8) 2 straipsnio 23 punkte pateikta ši apibrėžtis:

„darbų pradžia – su investicija susijusių statybos darbų pradžia arba pirmasis teisiškai privalomas įsipareigojimas užsakyti įrenginius, arba bet kuris kitas įsipareigojimas, dėl kurio investicija tampa neatšaukiama, žiūrint, kuris įvykis pirmesnis. Žemės pirkimas ir parengiamieji darbai, pvz., leidimų gavimas ir galimybių studijų vykdymas, darbų pradžia nelaikomi. Perėmimo atveju darbų pradžia laikomas momentas, kai įsigyjamas su įsigyta įmone tiesiogiai susijęs turtas.“

15.      Reglamento (ES) 2015/1589(9) 29 straipsnio „Bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais“ 1 dalyje nurodyta:

„Taikydami SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnį, valstybių narių teismai gali prašyti Komisijos perduoti jiems jos turimą informaciją arba pateikti nuomonę valstybės pagalbos taisyklių taikymo klausimais.“

16.      2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (2006/C 54/08) (OL C 54, 2006, p. 13) 38 punkte pažymėta:

„Svarbu užtikrinti, kad regioninė pagalba skatintų investicijas, kurių kitu atveju remiamose teritorijose nebūtų. Todėl pagalbą pagal pagalbos schemas galima suteikti tik tada, jei gavėjas pateikė paraišką dėl pagalbos ir už schemos administravimą atsakinga valdžios institucija raštu patvirtino (39), kad, remiantis išsamiu patikrinimu, projektas iš esmės atitinka schemoje nustatytus reikalavimus prieš pradedant projekto darbus (40). Visose pagalbos schemose taip pat turi būti aiškiai nurodomos abi sąlygos (41). Ad hoc pagalbos atveju kompetentinga institucija turi prieš pradedant projekto darbus pateikti ketinimų raštą dėl pagalbos suteikimo, kuris priklauso nuo to, ar Komisija pagalbą patvirtina. Jei darbai pradedami anksčiau, nei išpildomos šiame punkte nustatytos sąlygos, laikoma, kad visas projektas neatitinka reikalavimų pagalbai gauti“.

17.      Šių gairių 40 išnašoje (versijoje estų kalba – 39 išnašoje) pažymėta:

„Pradėti darbus“ reiškia arba pradėti statybos darbus, arba suteikti pirmąjį tvirtą įsipareigojimą užsakyti įrangą. Sąvoka neapima preliminarios ekonominio pagrįstumo analizės.“

18.      Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (2009/C 85/01) (OL C 85, 2009, p. 1) 16, 20 ir 41 punktuose nurodyta:

„16.      Nacionaliniame teisme nagrinėjama byla dėl valstybės pagalbos kartais gali būti susijusi su bendrosios išimties reglamento taikymu ir esama arba patvirtinta pagalbos schema arba jais abiem. Spręsdamas dėl tokio reglamento ar schemos taikymo, nacionalinis teismas gali tik nustatyti, ar visos reglamento arba schemos sąlygos yra tenkinamos. Jeigu taip nėra, jis negali vertinti pagalbos priemonės suderinamumo, nes šis vertinimas priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai.

<…>

20.      Pagrindinis Komisijos vaidmuo – remiantis [SESV 107] straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais kriterijais atlikti siūlomos pagalbos priemonės suderinamumo su [vidaus] rinka vertinimą. Šis suderinamumo vertinimas yra išimtinė Komisijos pareiga, kuriai taikoma [Sąjungos] teismų peržiūra. Pagal nusistovėjusią ETT jurisprudenciją nacionaliniai teismai neturi įgaliojimų paskelbti, kad valstybės pagalbos priemonė yra suderinama su [SESV 107] straipsnio 2 arba 3 dalimi.

<…>

41.      Norėdami laikytis susigrąžinimo pareigos, susijusios su neteisėtomis palūkanomis, nacionaliniai teismai turi nustatyti susigrąžinamų palūkanų dydį. Šiuo atveju taikomi toliau nurodyti principai:

a)      pradinis rodiklis yra nominalioji pagalbos suma;

b)      nustatydami taikytiną palūkanų normą ir apskaičiavimo metodą, nacionaliniai teismai turėtų atsižvelgti į tai, kad nacionalinio teismo susigrąžinamų neteisėtų palūkanų tikslas yra toks pat, kaip ir Komisijos susigrąžinamų palūkanų pagal <…> [R]eglamento [Nr. 659/1999] 14 straipsnį. Be to, ieškiniai dėl neteisėtų palūkanų susigrąžinimo yra [Sąjungos] teisės ieškiniai, tiesiogiai pagrįsti [SESV 108 straipsnio 3 dalimi]. <…>;

c)      kad būtų užtikrintas <…> [R]eglamento [Nr. 659/1999] 14 straipsnio ir veiksmingumo reikalavimo laikymasis, Komisija mano, kad nacionalinio teismo taikomas palūkanų apskaičiavimo metodas negali būti mažiau griežtas nei nustatytasis įgyvendinimo reglamente. Todėl neteisėtos palūkanos privalo būti skaičiuojamos kaupiamuoju principu, o taikytina palūkanų norma negali būti mažesnė nei orientacinė norma;

d)      be to, Komisijos nuomone, atsižvelgiant į lygiavertiškumo principą, kai palūkanų normos skaičiavimo taisyklės pagal nacionalinę teisę yra griežtesnės nei nustatytosios įgyvendinimo reglamente, nacionalinis teismas ieškiniams, pareikštiems pagal [SESV 108] straipsnio 3 dalį, taip pat turės taikyti griežtesnes nacionalines taisykles;

e)      pradinė palūkanų skaičiavimo data visada bus diena, kai neteisėta pagalba buvo perduota pagalbos gavėjui disponuoti. Pabaigos data priklauso nuo situacijos, buvusios nacionaliniam teismui priimant sprendimą. <…>“

B.      Estijos teisė

19.      Perioodi 2007–2013 struktuuritoetuse seadus (Struktūrinės paramos 2007–2013 m. laikotarpiu įstatymas; toliau – STS)(10) 26 straipsnio „Paramos susigrąžinimas“ 5 ir 6 dalyse nustatyta:

„(5)      Sprendimas dėl pagalbos susigrąžinimo gali būti priimtas ne vėliau nei 2025 m. gruodžio 31 d. [Reglamento Nr. 1083/2006] 88 straipsnyje reglamentuotu atveju sprendimas dėl susigrąžinimo gali būti priimtas iki Respublikos Vyriausybės nustatyto dokumentų saugojimo termino pabaigos.

(6)      Respublikos Vyriausybė nustato pagalbos susigrąžinimo ir grąžinimo sąlygas ir procedūrą.“

20.      Šio įstatymo 28 straipsnio „Palūkanos ir delspinigiai“ 1–3 dalyse nustatyta:

„(1)      Nuo negrąžintos paramos, kuri yra susigrąžinama remiantis šio įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalimis, sumos skaičiuojamos palūkanos. Nuo negrąžintos paramos sumos skaičiuojama palūkanų norma yra šešių mėnesių EURIBOR norma, pridedant 5 % kasmet. Palūkanos skaičiuojamos už 360 dienų laikotarpį.

(1¹)      Palūkanų nereikalaujama, jeigu susigrąžinamas gautas pelnas, o pagalbos gavėjas, vadovaudamasis šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra, yra įvykdęs pareigą pranešti apie iš projekto gautą pelną.

(2)      Palūkanos skaičiuojamos nuo tos dienos, kurią įsigalioja sprendimas dėl susigrąžinimo; remiamasi palūkanų norma, galiojusia paskutinę prieš kalendorinį mėnesį, kurį buvo priimtas sprendimas, ėjusio mėnesio darbo dieną. Jeigu prašant paramos ar ją naudojant buvo įvykdyta nusikalstama veika, palūkanos skaičiuojamos nuo paramos suteikimo dienos, taikant tą dieną galiojusią palūkanų normą.

(3)      Palūkanos skaičiuojamos iki tos dienos, kada parama grąžinama, tačiau ne ilgiau nei iki grąžinimo termino, o atidėjimo atveju – iki galutinio grąžinimo termino. <…>“

21.      Määrus nr 278 „Toetuse tagasinõudmise ja tagasimaksmise ning toetuse andmisel ja kasutamisel toimunud rikkumisest teabe edastamise tingimused ja kord“ (2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 278 dėl paramos susigrąžinimo ir grąžinimo ir informacijos apie suteikiant ir naudojant paramą padarytą pažeidimą perdavimo sąlygų ir procedūros)(11) 11 straipsnio „Paramos susigrąžinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Sprendimą dėl paramos susigrąžinimo kompetentinga institucija savo nuožiūra priima per 45 kalendorines dienas, jeigu susigrąžinama daugiau nei 127 823 EUR – per 90 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kada institucija sužinojo apie paramos susigrąžinimo priežastis. Pagrįstais atvejais terminas sprendimui priimti gali būti protingai pratęstas.“

22.      Määrus nr 44 „Tööstusettevõtja tehnoloogiainvesteeringu toetamise tingimused ja kord“ (2008 m. birželio 4 d. ekonomikos ir ryšių ministro įsakymas Nr. 44 dėl pramonės įmonių investicijų į technologijas rėmimo sąlygos ir procedūros) (įsigaliojo 2008 m. birželio 15 d. (RTL 2008, 48, 658; RT I, 2013 01 04, 9, toliau – Įsakymas Nr. 44)) 1 straipsnyje „Taikymo sritis“, be kita ko, nustatyta:

„(1)      Pramonės įmonių investicijų į technologijas rėmimo sąlygos ir procedūra (toliau – priemonė) yra nustatyti siekiant įgyvendinti veiksmų programos prioritetinės krypties „ekonominės aplinkos gerinimas“ „įmonių inovatyvumo ir augimo“ tikslus.

(2)      Pagal priemonę gal būti teikiama: 1) regioninė pagalba, suteikiama laikantis [Bendrojo bendrosios išimties reglamento] nuostatų, ir jai taikomos šio reglamento ir konkurentsiseadus (Konkurencijos įstatymas) 34² straipsnio nuostatos; <…>“

II.    Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

23.      2008 m. rugpjūčio 28 d. Eesti Pagar sudarė pardavimo sutartį su Kauko‑Telko Oy, pagal kurią ji įsipareigojo įsigyti forminei duonai ir duonai skrudinti skirtą gamybos liniją už 2 770 000 EUR. Pagal sutarties nuostatas ši sutartis įsigaliojo, kai 2008 m. rugsėjo 3 d. buvo pervestas pirmas 5 % dydžio avansas.

24.      2008 m. rugsėjo 29 d. Eesti Pagar su AS Nordea Finance Estonia sudarė lizingo sutartį ir paskui 2008 m. spalio 13 d. jos sudarė trišalę pardavimo sutartį, kuria Kauko‑Telko įsipareigojo šią gamybos liniją parduoti Nordea Finance Estonia, o ši įsipareigojo ją perleisti Eesti Pagar lizingo būdu. Ši sutartis įsigaliojo ją pasirašius.

25.      2008 m. spalio 24 d. Eesti Pagar, remdamasi ministro įsakymo Nr. 44 1 straipsniu, pateikė EAS prašymą dėl pagalbos suteikimo įsigyjant ir įrengiant minėtą duonos gamybos liniją. 2009 m. kovo 10 d. sprendimu EAS patenkino šį prašymą ir suteikė 526 300 EUR paramą.

26.      2014 m. sausio 8 d. EAS priėmė sprendimą dėl pagalbos sumos susigrąžinimo iš Eesti Pagar 98 454 EUR kartu su sudėtinėmis palūkanomis už laikotarpį nuo pagalbos išmokėjimo dienos iki sprendimo dėl susigrąžinimo dienos. Pagal šį sprendimą 2012 m. gruodžio mėn. atlikto ex post patikrinimo metu nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. pardavimo sutartis buvo sudaryta prieš prašymo dėl pagalbos suteikimo pateikimą EAS, todėl nebuvo įvykdytas Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad pagalba turėtų skatinamąjį poveikį.

27.      2014 m. vasario 10 d. AS Eesti Pagar pateikė administracinį skundą dėl šio sprendimo dėl susigrąžinimo, tačiau jis buvo atmestas 2014 m. kovo 21 d. Majandus‑ ja Kommunikatsiooniministeeriumi käskkiri nr 14‑0003 Vaideotsus (Ministerijos sprendimas Nr. 14‑0003).

28.      2014 m. balandžio 21 d. Eesti Pagar pateikė Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas, Estija) ieškinį, kuriuo prašė panaikinti EAS sprendimą dėl susigrąžinimo ir šį sprendimą patvirtinantį ministerijos sprendimą arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti juos neteisėtais, kiek jie susiję su pagalbos susigrąžinimu, taip pat, nepatenkinus šių reikalavimų, juos panaikinti tiek, kiek jais reikalaujama sumokėti palūkanas. 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu šis teismas atmetė visą šį ieškinį.

29.      2014 m. gruodžio 16 d. Eesti Pagar pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, o šis 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu jį atmetė.

30.      2015 m. spalio 26 d. Eesti Pagar pateikė kasacinį skundą, jį 2016 m. birželio 9 d. sprendimu Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) iš dalies patenkino, panaikindamas prašymą priimti pateikusio teismo sprendimą ir sprendimo dėl susigrąžinimo rezoliucinės dalies 1.1 punktą ir 1.2 punkto dalį, susijusią su palūkanomis, kurios turėjo būti apskaičiuotos remiantis sudėtinių palūkanų suma, apskaičiuota pagal 1.1 punktą. Dėl kitų kasacinio skundo reikalavimų jis grąžino bylą iš naujo nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas, be kita ko, grindžiamas šiais argumentais:

–        tvirtas įsipareigojimas pirkti įrangą prieš pateikiant paraišką dėl pagalbos nepanaikina skatinamojo poveikio, jeigu pirkėjas gali, nepatirdamas pernelyg didelių sunkumų, atsisakyti sutarties, jeigu pagalba neskiriama, o nagrinėjamu atveju to paneigti negalima;

–        jokia Europos Sąjungos teisės nuostata tiesiogiai ir imperatyviai nereikalaujama, kad valstybės narės susigrąžintų pagalbą be Komisijos sprendimo, nes sprendimą dėl tokios pagalbos susigrąžinimo valstybės narės iniciatyva savo nuožiūra priima jos valdžios institucijos;

–        kai pagalba susigrąžinama valstybės narės iniciatyva, reikia atlikti diskrecinį įvertinimą, atsižvelgiant į pagalbos gavėjo teisėtus lūkesčius, kurių gali kilti dėl nacionalinės valdžios institucijos veiksmų;

–        nors šiuo atveju nėra aišku, kad taikomas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ketverių metų senaties terminas tais atvejais, kai susigrąžinama valstybės narės išmokėta struktūrinė parama, bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų senaties terminas negali būti taikomas be Komisijos sprendimo dėl pagalbos susigrąžinimo;

–        nei Estijos, nei Sąjungos teisėje nėra teisinio pagrindo reikalauti palūkanų už laikotarpį nuo pagalbos išmokėjimo iki jos susigrąžinimo, nes, be kita ko, pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsniai taikomi tik palūkanoms, susijusioms su pagalba, kuri turi būti susigrąžinta pagal Komisijos sprendimą, ir Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 2 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalies b punkte nenustatyta pareiga mokėti palūkanas, tačiau šiose nuostatose daroma prielaida, kad tokia pareiga nustatyta Sąjungos arba valstybių narių teisės aktuose.

31.      Tokiu būdu atnaujintame procese prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Eesti Pagar, be kita ko, tvirtina, kad sutartys, kurias ji sudarė 2008 m. rugpjūčio 28 d., rugsėjo 29 d. ir spalio 13 d., nebuvo privalomos, nes atsisakymo skirti pagalbą atveju ji galėjo jas lengvai nutraukti, sumokėjusi mažesnes sutarties nutraukimo išlaidas. Projektas nebuvo įgyvendintas nepaprašius pagalbos ir EAS turėjo iš esmės išnagrinėti jos skatinamąjį poveikį.

32.      Ši bendrovė taip pat teigia, kad paraiškos dėl pagalbos pateikimo momentu EAS žinojo apie šių sutarčių sudarymą ir kad jas sudaryti prieš pateikiant minėtą paraišką rekomendavo EAS atstovas. Taigi skyręs pagalbą EAS jai sukėlė teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo.

33.      Be to, Eesti Pagar teigia, kad EAS neturi jokios pareigos susigrąžinti pagalbą, kad, be to, pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 278 11 straipsnio 1 dalį ir STS 26 straipsnio 6 dalį, gal net pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį yra suėjusi jos susigrąžinimo senatis ir kad reikalaujamos palūkanos prieštarauja STS 27 straipsnio 1 daliai ir 28 straipsnio 1–3 dalims.

34.      EAS ir ministerija mano, kad paraiška dėl pagalbos neatitiko Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų ir kad, be kita ko, pagal Reglamento Nr. 1083/2006 101 straipsnį EAS privalėjo reikalauti, kad Eesti Pagar grąžintų pagalbą.

35.      EAS ginčija, kad paraiškos nagrinėjimo momentu jis žinojo apie 2008 m. rugpjūčio 28 d., rugsėjo 29 d. ir spalio 13 d. Eesti Pagar sudarytas sutartis ir kad rekomendavo jas sudaryti. Taigi jis nesukėlė jokių teisėtų lūkesčių minėtai bendrovei. Ministerija mano, kad bet kuriuo atveju nei pagalbos gavėjo sąžiningumas, nei administracinės institucijos veiksmai neatleidžia nuo pareigos grąžinti neteisėtą pagalbą.

36.      EAS ir ministerija mano, kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje numatytas dešimties metų senaties terminas bent jau pagal analogiją yra taikomas šiuo atveju ir pareiga sumokėti palūkanas kyla iš to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies.

37.      2016 m. gruodžio 30 d. Komisija, kaip amicus curiae, pateikė pastabas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pagal Reglamento Nr. 2015/1589 29 straipsnio 1 dalį.

38.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad, nors vadovaujantis teismams privaloma nacionaline teisės norma negalutinės instancijos teismams aukštesnės instancijos teismo atliktas teisės klausimo vertinimas yra privalomas, jis turi laikytis 2016 m. birželio 9 d. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo, nes jis pateikia savo nuomonę dėl teisės aiškinimo ir taikymo, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tokia taisyklė nereiškia, kad jis negali pasinaudoti SESV 267 straipsnyje numatyta galimybe pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo.

39.      Antra, jis abejoja dėl klausimo, ar Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) analizė, kuria remiantis buvo galima įvertinti klausimą, ar asmuo, kuris pateikė paraišką, siekdamas gauti pagalbą, tuomet, kai buvo atsisakyta suteikti pagalbą, būtų galėjęs atsisakyti sutarčių nepatirdamas pernelyg didelių sunkumų, taip pat taikoma valstybei narei vertinant skatinamąjį poveikį pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, ir dėl klausimo, ar valstybės narės valdžios institucija turi kompetenciją iš esmės vertinti klausimą, ar pagalba turi skatinamąjį poveikį.

40.      Trečia, šis teismas mano, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nėra aišku, kad valstybė narė, priimdama sprendimą susigrąžinti neteisėtą pagalbą atitinkamo sprendimo nepriėmus Komisijai, gali remtis nacionaliniais administracinio proceso teisės principais ir atsižvelgti į teisėtus lūkesčius, kurių nacionalinė valdžios institucija sukėlė pagalbos gavėjui.

41.      Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad taip pat nėra aiškumo dėl klausimo, ar valstybės narės valdžios institucijos priimto sprendimo susigrąžinti neteisėtą pagalbą atveju reikia remtis Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatytu ketverių metų senaties terminu, ar dvejų metų senaties terminu, numatytu Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje.

42.      Penkta, šis teismas pažymi, kad nors Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) iš dalies išsprendė ginčą, kiek jis susijęs su palūkanomis, ir panaikino sprendimą dėl susigrąžinimo tiek, kiek juo Eesti Pagar buvo įpareigota sumokėti palūkanas, siekiant išspręsti bylą, vis dar reikia žinoti sąlygas, kurias dėl palūkanų mokėjimo nustato Sąjungos teisė, kai neteisėta pagalba susigrąžinama valstybės narės iniciatyva.

43.      Vis dėlto Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra pakankamai aiškiai išspręstas klausimas, ar valstybės narės valdžios institucija, savo iniciatyva susigrąžindama neteisėtą pagalbą, privalo remtis SESV 108 straipsnio 3 dalyje išdėstytais tikslais ir neturi atsižvelgti į taikomas nacionalinės teisės normas, o turi reikalauti sumokėti palūkanas ir apskaičiuoti jas pagal Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsnius.

44.      Šiomis aplinkybėmis Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„[1.]      Ar [Bendrojo bendrosios išimties reglamento] 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą tuomet, kai remiama veikla yra, pavyzdžiui, įrangos įsigijimas ir atitinkama šios įrangos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, yra laikoma, kad „projektas ar veikla“ buvo pradėti vykdyti? Ar valstybių narių institucijos turi teisę vertinti minėtoje nuostatoje nustatyto kriterijaus pažeidimą, atsižvelgdamos į sutarties, kuri pažeidžia skatinamojo poreikio reikalavimą, nutraukimo išlaidas? Jeigu valstybių narių institucijos tokią teisę turi, kokio dydžio išlaidoms (procentais), kurių atsiranda nutraukiant sutartį, esant galima laikyti, kad jos, vertinamos atitikties skatinamojo poveikio reikalavimui aspektu, yra pakankamai nereikšmingos?

[2.]      Ar valstybės narės institucija privalo savo suteiktą neteisėtą pagalbą susigrąžinti taip pat tuomet, kai Europos Komisija nėra priėmusi atitinkamo sprendimo?

[3.]      Jeigu valstybės narės institucija nusprendžia suteikti pagalbą – darydama klaidingą prielaidą, kad tai yra pagalba, kuri atitinka bendrosios išimties sąlygas, nors iš tiesų teikiama pagalba yra neteisėta, – ar tokiu atveju pagalbos gavėjai gali remtis teisėtais lūkesčiais? Visų pirma, ar gavėjų teisėtiems lūkesčiams pagrįsti pakanka to, kad valstybės narės institucija, suteikdama neteisėtą pagalbą, žinojo apie aplinkybes, dėl kurių bendroji išimtis pagalbai nėra taikoma?

Jeigu į pirmiau pateiktą prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar būtina tarpusavyje palyginti viešąjį interesą ir pavienio asmens interesą? Ar juos atitinkamai lyginant turi reikšmės tai, ar dėl nagrinėjamo pagalbos atvejo Europos Komisija yra priėmusi sprendimą pripažinti šią pagalbą nesuderinama su [vidaus] rinka?

[4.]      Koks senaties terminas taikomas neteisėtos pagalbos susigrąžinimui, kurį vykdo valstybės narės institucija? Ar šis terminas yra [dešimt] metų, t. y. laikotarpis, kuriam praėjus pagal [Reglamento Nr. 659/1999] 1 ir 15 straipsnius pagalba tampa esama pagalba ir jos nebegalima susigrąžinti, ar [ketveri] metai pagal [Reglamento Nr. 2988/95] 3 straipsnio 1 dalį?

Kokiu teisiniu pagrindu galima grįsti susigrąžinimą, jeigu pagalba buvo suteikta iš struktūrinio fondo: [SESV] 108 straipsnio 3 dalimi ar [Reglamentu Nr. 2988/95]?

[5.]      Ar valstybės narės institucija, susigrąžindama neteisėtą pagalbą, privalo reikalauti iš gavėjo sumokėti palūkanas už šią neteisėtą pagalbą? Jeigu taip, kokios taisyklės yra taikytinos jas apskaičiuojant – be kita ko, kokia palūkanų norma ir laikotarpis, už kurį jos skaičiuojamos?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

45.      Rašytines pastabas pateikė Eesti Pagar, Estijos ir Graikijos vyriausybės ir Europos Komisija. EAS ir visos anksčiau šiame punkte nurodytos šalys, išskyrus Graikijos vyriausybę, buvo išklausytos 2018 m. birželio 18 d. vykusiame posėdyje.

IV.    Analizė

A.      Dėl pagrindinės bylos faktinių aplinkybių

1.      Šalių pastabų santrauka

46.      Komisija pažymi, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios galutinės išvados, visų pirma, dėl sudarytų sutarčių privalomumo, antra, dėl to, kad EAS, vertindamas paraišką dėl pagalbos, žinojo, kad šios sutartys sudarytos, ir, galiausiai, dėl EAS rekomendacijos Eesti Pagar sudaryti šias sutartis buvimo.

47.      Ši institucija pažymi, kad, remdamasi 2016 m. birželio 9 d. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) sprendimu ir prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ji padarė išvadą, kad, pirma, bent jau 2008 m. spalio 13 d. trišalė sutartis buvo tvirtas įsipareigojimas ir, antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi prielaida, kad EAS žinojo apie sutarčių sudarymą, tačiau nerekomendavo Eesti Pagar jų sudaryti.

48.      Eesti Pagar mano, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. sudaryta sutartis iš esmės buvo tik preliminarus susitarimas, o ne galutinai privaloma sutartis, nes, abiejų šalių teigimu, ši sutartis neturėjo įsigalioti, jeigu EAS nesuteiktų prašomos pagalbos. Nustatyta, kad jos patirtos išlaidos, siekiant nutraukti šio preliminaraus susitarimo pagrindu sukurtus santykius, būtų siekę tik 5 % bendros sutarties kainos, t. y. tiek, kiek Eesti Pagar sumokėjo prieš pateikdama paraišką dėl pagalbos.

49.      Kiek tai susiję su 2008 m. rugsėjo 29 d. sudaryta lizingo sutartimi, iš jos nuostatų matyti, kad, priešingai, nei tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jame numatytos pareigos turėjo įsigalioti tik įvykus tam tikroms sąlygoms. Pagal šias sąlygas ši sutartis įsigaliojo tik 2008 m. lapkričio 7 d., taigi po paraiškos dėl pagalbos pateikimo.

50.      Eesti Pagar pažymi, kad 2008 m. spalio 13 d. sudarytoje sutartyje jai nenustatyta jokios pareigos ir jos tikslas buvo tas pats kaip ir 2008 m. rugpjūčio 28 d. sutarties. Be to, EAS šia sutartimi nesirėmė nei sprendime dėl susigrąžinimo, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstančiame procese.

51.      Be to, ši bendrovė tvirtina, kad iš tam tikrų įrodymų matyti, kad EAS žinojo apie minėtas sutartis ir jai rekomendavo jas sudaryti prieš pateikiant paraišką dėl pagalbos.

2.      Vertinimas

52.      Aišku, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti faktines aplinkybes ir Teisingumo Teismas peržiūrėti jų negali (priešingai, nei šiuo atveju norėtų Eesti Pagar).

53.      Vis dėlto manau (kaip ir Komisija), kad galima teigti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nepateikė jokios galutinės išvados visų pirma dėl 2008 m. rugpjūčio 28 d., rugsėjo 29 d. ir spalio 13 d. sudarytų sutarčių privalomumo(12), taip pat dėl to, kad EAS, vertindamas paraišką dėl pagalbos, žinojo apie šių sutarčių sudarymą, ir galiausiai dėl EAS rekomendacijos Eesti Pagar sudaryti šias sutartis buvimo(13).

54.      Žinoma, tai nepalengvina užduoties Teisingumo Teismui, nes, kaip matyti iš jurisprudencijos, pageidautina ir, priklausomai nuo atvejo, gali būti naudinga, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Teisingumo Teismui metu būtų nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir išspręsti visiškai su vidaus teise susiję klausimai“(14).

55.      Bet kuriuo atveju, siekdamas pateikti naudingus atsakymus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, išnagrinėsiu kiekvieną iš šių hipotezių, visų pirma tuos atvejus, kai EAS žinojo apie minėtas sutartis ir rekomendavo Eesti Pagar jas sudaryti prieš pateikiant savo paraišką.

B.      Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo

1.      Šalių pastabų santrauka

56.      Eesti Pagar teigia, kad savo 2016 m. birželio 9 d. sprendimu Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) išsprendė ginčą nacionaliniu lygmeniu, todėl prejudiciniai klausimai, atsižvelgiant į proceso etapą, kuriame jie yra pateikti, išskyrus ketvirtąjį klausimą, yra nepriimtini ir neturi reikšmės, nes pats Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) minėtame sprendime pažymėjo, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą teikimas Teisingumo Teismui gali būti reikšmingas tik dėl su senatimi susijusio klausimo.

57.      Be to, ši bendrovė mano, kad pirmasis klausimas nėra reikšmingas ir yra grindžiamas klaidinga prielaida, jog nepaisoma skatinamojo poveikio, kad antrasis klausimas turėtų būti veikiau susijęs su valstybės narės pareigos susigrąžinti pagalbą savo iniciatyva teisiniu pagrindu, kad trečiasis klausimas grindžiamas neišsamiu faktinių aplinkybių aprašymu, nes EAS jai rekomendavo sudaryti sutartis, sudarytas 2008 m. rugpjūčio 28 d., rugsėjo 29 d. ir spalio 13 d., ir kad ketvirtasis klausimas turi būti papildytas, nes jis susijęs su pagalbos susigrąžinimu nacionalinės valdžios institucijos iniciatyva ir grindžiamas klaidinga prielaida, kad pareiga susigrąžinti nustatyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje.

2.      Vertinimas

58.      Reikia pažymėti, kad minėtame sprendime Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) ankstesnio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo panaikinimą ir dalinį ginčijamo sprendimo panaikinimą grindė, be kita ko, kelių Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu, tačiau šis nacionalinis teismas neteikė Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Komisija, į pagrindinę bylą įstojusi kaip amicus curiae, remdamasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu, pateiktu pagal Reglamento Nr. 2015/1589 29 straipsnio 1 dalį, tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tiek ir Teisingumo Teisme ginčijo beveik visus Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) atliktus Sąjungos teisės vertinimo aspektus.

59.      Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Estijos teisę jam privalomas Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) pateiktas teisės išaiškinimas ir teisės taikymas, mano, kad tai iš jo neatima SESV 267 straipsnyje numatytos galimybės pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo. Taigi, jo prašymas iš esmės yra grindžiamas abejonėmis, kurių jam kyla dėl Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) pateikto Sąjungos teisės išaiškinimo.

60.      Aišku, tokiu atveju žemesnės instancijos teismas iš principo išsaugo galimybę Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus(15), tačiau reikia, kad pateikti klausimai nebūtų hipotetiniai, kad byla nebūtų galutinai išspręsta Estijos aukščiausiosios instancijos teismo sprendimu.

61.      Manau, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad ginčą pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar visapusiškai nagrinėja, kiek jis susijęs su aspektais, kurie yra pirmo–ketvirto prejudicinių klausimų dalykas.

62.      Kalbant apie penktąjį klausimą, susijusį su palūkanomis, pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) iš dalies išsprendė ginčą pagrindinėje byloje, panaikinęs sprendimą dėl susigrąžinimo, nes juo Eesti Pagar buvo įpareigota sumokėti palūkanas. Jis mano, kad siekiant priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, vis dėlto reikia žinoti sąlygas, kurios Sąjungos teisėje yra keliamos dėl palūkanų mokėjimo, kai neteisėta pagalba susigrąžinama valstybės narės iniciatyva.

63.      Bet kuriuo atveju manau (kaip ir Komisija), kad Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) savo 2016 m. birželio 9 d. sprendime pažymėjo, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi išspręsti klausimą dėl palūkanų apskaičiavimo, taigi tai nereiškia, kad panaikintos palūkanos negali būti nustatytos iš naujo, jeigu Komisija kada nors priimtų sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo.

C.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo, susijusio su pagalbos skatinamuoju poveikiu

1.      Šalių pastabų santrauka

64.      Eesti Pagar mano, kad iš bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų aiškiai matyti, kad pagalba turėjo skatinamąjį poveikį. Ji pažymi, kad be tos pagalbos ji nebūtų įgyvendinusi projekto, kad prieš pateikdama paraišką dėl pagalbos ji nesudarė jokios galutinai privalomos sutarties ir kad vertinant sutarties privalomumą reikėjo atsižvelgti į galimybę atsisakyti sutarties ir į minimalias dėl to susidarančias išlaidas.

65.      Kita vertus, negalima remtis gairių, kurios nėra privalomos, išnaša, siekiant tvirtinti, kad pagalba neturėjo skatinamojo poveikio. Bet kokiu atveju negalima remtis formaliu požiūriu ir reikėtų išsamiai išnagrinėti klausimą, ar sunku atsisakyti sutarčių.

66.      Kadangi Komisijos „dažniausiai užduodamuose klausimuose“ yra glaustas dokumentas, skirtas nacionalinėms valdžios institucijoms, atsakingoms už Bendrojo bendrosios išimties reglamento taikymą, šios valdžios institucijos privalo atlikti minėtą išsamią analizę dėl klausimo, ar darbai pradėti, kuri, beje, skiriasi nuo pagalbos suderinamumo su vidaus rinka analizės. Graikijos vyriausybė pritaria šiai analizei.

67.      Vis dėlto Eesti Pagar teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju Komisija teigia, jog minėtu glaustu dokumentu remtis negalima, ji gina nuomonę, prieštaraujančią bendriesiems teisėtų lūkesčių apsaugos, aiškumo ir teisinio saugumo teisės principams ir pažeidžia šios bendrovės teisę į gerą administravimą, numatytą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje.

68.      Galiausiai Eesti Pagar kelia klausimą, ar tikslą, kurio siekiama Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalimi, galima pasiekti, jeigu nacionalinė valdžios institucija turėtų tik teisę konstatuoti faktą dėl sutarties sudarymo arba jos nesudarymo prieš pateikiant paraišką dėl pagalbos.

69.      Estijos vyriausybė mano, kad vertindama skatinamąjį poveikį valstybės narės kompetentinga valdžios institucija gali remtis tik Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatyta skatinamojo poveikio chronologine sąlyga, t. y. kad projektas arba veikla gali būti pradėti vykdyti tik pateikus paraišką dėl pagalbos. Ši valdžios institucija neturi galimybės vertinti kitų aplinkybių, be kita ko, klausimo, kokios buvo sutarties atsisakymo išlaidos. Tik tokiu būdu galima užtikrinti vienodą bendrosios išimties taikymą ir apsaugoti išimtinę Komisijos kompetenciją iš esmės įvertinti skatinamąjį poveikį, o tai patvirtina Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės 16 punktas.

70.      Dėl sąvokos „projekto vykdymo pradžia“ Estijos vyriausybė mano, kad tam, jog būtų pažeista skatinamojo poveikio sąlyga, pakanka, kad pagalbos gavėjas prieš pateikdamas paraišką dėl pagalbos prisiimtų pirmą tvirtą sutartinį įsipareigojimą užsakyti įrangą. Tokia pasekmė gali būti kildinama iš 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių 40 išnašos, ir ji yra patvirtinta Reglamento Nr. 651/2014 2 straipsnio 23 punkte.

71.      Komisija pažymi, kad Bendrojo bendrosios išimties reglamento 28 konstatuojamoje dalyje projekto arba veiklos pradžia apibrėžiama kaip „[veiklos], susijusi[os] su remiamo projekto ar veiklos įgyvendinimu[, pradėjimas]“, ir mano, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., rugsėjo 29 d. ir spalio 13 d. sutarčių sudarymas yra veikla, susijusi su remiamo projekto įgyvendinimu. Todėl akivaizdu, kad pagrindinėje byloje ginčijama pagalba neatitinka Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalies, taigi ji yra neteisėta, atsižvelgiant į tai, kad ji buvo suteikta pažeidžiant pareigą pranešti, numatytą SESV 108 straipsnio 3 dalyje.

72.      Šios išvados nepaneigia nei 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija (C‑630/11 P, EU:C:2013:387) 106–109 punktuose nurodyti argumentai, nei Eesti Pagar argumentas, kad ji galėjo nesunkiai ir už minimalias sutarties nutraukimo išlaidas nutraukti sutartis, nei Komisijos „dažnai užduodamuose klausimuose“ esantis glaustas dokumentas.

73.      Pirmiausia minėtuose punktuose Teisingumo Teismas tikrai pripažino, kad būtinas planuojamos pagalbos pobūdis gali būti įrodytas remiantis ne tik tuo, kad paraiška dėl pagalbos yra pateikta pirmiausiai. Vis dėlto ši išvada padaryta Komisijai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį vertinant pagalbos suderinamumą, taigi, ji nėra reikšminga nagrinėjamoje byloje, kurioje klausimas kyla nacionalinei valdžios institucijai, taikant Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą. Tokia išvada darytina todėl, kad su bendrąja išimtimi susijusios taisyklės turėtų būti aiškios, konkrečios ir valstybių narių valdžios institucijoms jas turėtų būti lengva taikyti.

74.      Taip pat Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalies ir jo 28 konstatuojamosios dalies tekstas paneigia bet kokią aiškinimo, kurio rezultatą lemtų galimybės nutraukti sutartis buvimas arba sutarties nutraukimo išlaidų dydis, galimybę, kadangi šios nuostatos susijusios su „projekt[o] ar veikl[os] vykdymo pradžia“ ir „[veiklos], susijusi[os] su remiamo projekto ar veiklos įgyvendinimu [pradėjimu]“. Nors Komisija, vertindama skatinamojo poveikio kriterijų pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį, gali atsižvelgti į tai, kaip sunku nutraukti sutartis, arba į sutarties nutraukimo išlaidas, to negali daryti valstybės narės valdžios institucijos, taikydamos Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalį.

75.      Galiausiai, Komisija pažymi, kad jos tarnybų parengti „dažniausiai užduodami klausimai“ negali pakeisti reglamento turinio, kad juose esantis dokumentas nėra nei privalomas, nei reikšmingas nacionalinėms valdžios institucijoms ir teismams ir kad atsižvelgiant į tai, jog jame nėra pateikiama oficiali Komisijos nuomonė, jis taip pat nėra privalomas Komisijai. Bet kuriuo atveju tas dokumentas susijęs tik su preliminariųjų susitarimų, pavyzdžiui, susitarimų dėl preliminarių ekonominio pagrįstumo analizių sudarymu, o ne su sutarčių, susijusių su remiamos įrangos įsigijimu, sudarymu.

2.      Vertinimas

76.      Pirmuoju savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo, kad Teisingumo Teismas išaiškintų Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje pateiktą sąvoką „projekto vykdymo pradžia“ ir nurodytų teises, kurias turi nacionalinės valdžios institucijos, taikydamos šią nuostatą. Kaip prašymo priimti prejudicinį sprendimą 29 punkte pripažįsta pats jį pateikęs teismas, pagrindinis klausimas šiuo atveju kyla dėl to, ar regioninė pagalba, kuri buvo suteikta Eesti Pagar, atitinka toje nuostatoje numatytą skatinamojo poveikio reikalavimą(16).

77.      Pirmiausia manau, kad nacionalinių valdžios institucijų teisė vertinti jų suteikiamos pagalbos skatinamąjį poveikį nedaro neigiamo poveikio išimtinei Komisijos kompetencijai vertinti, ar pagalba suderinama su vidaus rinka.

78.      Reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrojo bendrosios išimties reglamento sistemoje nenumatytas Komisijos dalyvavimas, logiška, kad tokios analizės atlikimas priskirtinas nacionalinių valdžios institucijų, atsakingų už minėto reglamento įgyvendinimą, kompetencijai.

79.      Taip pat pritariu Estijos vyriausybei ir Komisijai, kurios mano, kad pagal Bendrojo bendrosios išimties reglamento logiką reikia, kad kriterijai, kuriuos reikia taikyti, būtų aiškūs ir paprasti, kad būtų užtikrintas jų nuoseklus taikymas Sąjungoje.

80.      Dėl sąvokos „projekto įgyvendinimo pradžia“ Komisija savo 2007–2013 m. nacionalinėse regioninės pagalbos teikimo gairėse pažymėjo, kad tokia pradžia yra „pirm[ojo] tvirt[o] įsipareigojim[o] užsakyti įrangą [suteikimas]. Sąvoka neapima preliminarios ekonominio pagrįstumo analizės“.

81.      Nors šios gairės Teisingumo Teismui nėra privalomos, manau, kad Teisingumo Teismas gali panaudoti šią sąvoką kaip atskaitos tašką, juo labiau kad, kaip pagrįstai pažymi Graikijos vyriausybė, Komisija ją pakartojo savo naujo Bendrojo bendrosios išimties reglamento Nr. 651/2014 2 straipsnio 23 dalyje, pagal kurią „darbų pradžia“ gali būti „su investicija susijusių statybos darbų pradžia arba pirmasis teisiškai privalomas įsipareigojimas užsakyti įrangą, arba bet kuris kitas įsipareigojimas, dėl kurio investicija tampa neatšaukiama“ (išskirta mano).

82.      Jeigu tvirtas sutartinis įsipareigojimas gali būti laikomas tokia pradžia, manau, kad kiekvienu atveju reikia išnagrinėti įsipareigojimų, kuriuos prieš paraiškos dėl pagalbos pateikimą galėjo prisiimti galimas pagalbos gavėjas, pobūdį.

83.      Be to, šią logiką patvirtina Komisijos dažniausiai užduodamuose klausimuose esantis glaustas dokumentas. Visiškai pritariu tam, kas nurodyta šiame Komisijos tarnybų parengtame dokumente dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento taikymo, t. y. kad „darbų pradžios“ kriterijus, kaip jis suprantamas pagal, be kita ko, minėtų gairių išnašą, turi būti aiškinamas taip, kad net jei prieš pateikiant paraišką dėl pagalbos buvo sudaryti susitarimai ir pervestos sumos, negalima laikytis tik formalaus požiūrio ir kad reikia išsamiai išnagrinėti klausimą, ar ekonominiu požiūriu įmanoma ir kokia kaina atsisakyti pasirašytų sutarčių arba net ar pagalbos gavėjas prarastų didelę pinigų sumą, jeigu jam reikėtų atsisakyti sutarčių negavus pagalbos(17).

84.      Eesti Pagar pažymi, kad Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalimi siekiamas tikslas negalėtų būti pasiektas, jeigu nacionalinė valdžios institucija turėtų tik teisę konstatuoti faktą, susijusį su sutarties sudarymu arba nesudarymu prieš paraiškos dėl pagalbos pateikimą. Visų pirma, skatinamojo poveikio tikrai galėtų nebūti tuomet, kai kitą dieną po paraiškos dėl pagalbos pateikimo pareiškėjas sudarytų įpareigojančią sutartį, ketindamas ją įvykdyti, nesvarbu, ar pagalba būtų suteikta.

85.      Šiame etape reikia, kaip tai pagrįstai jau padarė Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) savo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo 21 punkte, išnagrinėti „HGA“ jurisprudenciją(18), kuri patvirtina nurodytą analizę ir kurios istorija yra įdomi.

86.      Visų pirma minėtoje byloje Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nagrinėjo ieškinio pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida dėl skatinamojo poveikio buvimo. Savo sprendimo(19) 215 punkte pažymėjęs, kad paraiškos dėl pagalbos pateikimo prieš pradedant vykdyti investicijų projektą kriterijus yra paprastas ir tinkamas, leidžiantis Komisijai preziumuoti skatinamojo poveikio buvimą, Bendrasis Teismas minėto sprendimo 226 punkte nurodė, kad reikia nustatyti, ar ieškovai pirmojoje instancijoje įrodė aplinkybes, galinčias užtikrinti ginčijamos schemos skatinamąjį poveikį net ir nepateikus pagalbos paraiškos prieš pradedant įgyvendinti atitinkamą projektą.

87.      Generalinio advokato Y. Bot(20) manymu, „Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes turėjo nuspręsti ne taip, kaip jis tai padarė skundžiamo sprendimo 215 ir 226 punktuose, kad išankstinės paraiškos kriterijus yra paprastas, svarbus ir tinkamas, leidžiantis Komisijai preziumuoti skatinamąjį poveikį, bet kad pagalbos paraiškos pateikimas prieš pradedant vykdyti Komisijos patvirtintą projektą yra privaloma tos pagalbos paraiškos būtinumo sąlyga. Šis privalomumas negalėtų būti užginčytas ir lemti tai, kad būtų galima vertinti kitas aplinkybes tik tuomet, kai nagrinėjant konkrečios pagalbos schemos suderinamumą vien Komisijos pateikta informacija (susirašinėjimas, pareiškimai, sprendimai, pranešimai ir t. t.) galėtų lemti 1998 m. gairių 4.2 punkte paskutinės pastraipos nuostatos taikymo ar jos taikymo pagalbos schemai sąlygų klaidą. Toks vertinimas, man atrodo, yra konsoliduotas Komisijos jai įtvirtinus papildomą atsargumą 2007–2013 m. Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse“.

88.      Teisingumo Teismas nesivadovavo šia nuomone.

89.      Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė (žr. jo 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P, EU:C:2013:387, 106 ir paskesnius punktus), kad pagalbos paraiškos pateikimo prieš pradedant įgyvendinti investicijų projektą sąlyga buvo tik nuginčijama prezumpcija, vadinasi, pagalbos gavėjai galėjo pateikti priešingus įrodymus, kad aptariama priemonė turėjo skatinamąjį poveikį.

90.      Be to, teisės doktrinoje pažymima(21): „In the light of the [HGA] case law it may <…> be concluded that where soft law guidelines purport to introduce a legal obligation to submit a specific application form in order to be considered as eligible for an aid scheme it is highly questionable that if an applicant has failed to do so, the Commission could conclude that the aid would be incompatible without more. It is submitted that, in the light of [that case law], the failure to comply with such formalities should not establish a non-rebuttable presumption that the aid has no incentive effect and is incompatible – the Commission should look at the circumstances of the case to assess whether the (potential) beneficiary has an incentive to change its behavior. It will of course be for the Member States [or the beneficiaries] to provide sufficient evidence to support this claim.“

91.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmiausia darytina išvada, kad pagalbą suteikianti valdžios institucija negali remtis formalumais ir kad ji turi iš esmės vertinti, ar darbai pradėti, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, kaip ką tik nurodžiau.

92.      Nors Komisija įstojo į bylą tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tiek ir Teisingumo Teisme, pateikdama argumentus, kuriais ji ginčija bet kokią nacionalinių valdžios institucijų diskreciją vertinti(22), manau, kad atsižvelgiant į tai, kad glaustas dokumentas, kurį paminėjau šios išvados 83 punkte, yra skirtas būtent nacionalinėms valdžios institucijoms, atsakingoms už Bendrojo bendrosios išimties reglamento taikymą, neturėtų kilti jokios pagrįstos abejonės dėl to, kad šios valdžios institucijos turi atlikti minėtą išsamią analizę dėl klausimo, ar darbai buvo pradėti, t. y. analizę, kuri, be to, skiriasi nuo pagalbos suderinamumo su vidaus rinka analizės, nes akivaizdu, kad įmonė, kuri planuoja teikti paraišką dėl pagalbos, turi teisę atsižvelgti į šį glaustą dokumentą.

93.      Teisė vertinti, ar pagalba yra suderinama su vidaus rinka, kurią turi tik Komisija, nepaneigia valdžios institucijos galimybės ir pareigos iš esmės vertinti pagalbos suderinamumą su Bendruoju bendrosios išimties reglamentu, nesilaikant išimtinai formalaus požiūrio.

94.      Taigi kalbant apie nepagrįstas abejones, nurodytas sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 29 punkte, dėl valstybės narės valdžios institucijos teisės iš esmės vertinti, ar yra skatinamasis poveikis, manau, kad buvo pakankamai aiškiai išdėstyta, kad valstybės narės valdžios institucija turi teisę iš esmės vertinti, ar pagalba turi skatinamąjį poveikį. Priešingos nuomonės laikymasis kenktų Bendrojo bendrosios išimties reglamento taikymui ir pagalbos skyrimui jo pagrindu, nes valstybės narės valdžios institucija negalėtų patikrinti, ar įvykdytas skatinamojo poveikio kriterijus.

95.      Be to, nacionalinė valdžios institucija turi įsitikinti, kad skatinamasis poveikis yra, nes priimdama sprendimą, ar suteikti pagalbą, ji privalo laikytis minėto reglamento.

96.      Vis dėlto, jeigu nacionalinė valdžios institucija arba pagalbos gavėjas, kurie yra bendrai atsakingi už tai, kad būtų laikomasi šio reglamento, turi pagrįstų abejonių dėl to, ar yra skatinamasis poveikis, jie gali kreiptis į Komisiją, nes ji pripratusi atlikti sudėtingas šios srities analizes.

97.      Apibendrinant šį aspektą reikia pažymėti, kad nors klausimas, ar Eesti Pagar prisiimti įsipareigojimai prieš pateikiant paraišką dėl pagalbos faktiškai yra „tvirtas įsipareigojimas“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalį (išskyrus „išankstinius“ arba kitaip „nuginčijamus“ įsipareigojimus), tikrai priskiriamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai, Teisingumo Teismas jam turi pateikti šios nuostatos išaiškinimą, kuris jam galėtų būti naudingas.

98.      Šiuo klausimu tokią kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamą padėtį, kurioje žinoma apie visas trišales sutartis, iš principo reikėtų vertinti atsižvelgiant į sutartinius santykius kaip visumą, o ne nagrinėti kiekvieną iš sutarčių atskirai, tačiau akivaizdu, kad tai priklauso nuo faktinės minėtų sutarčių analizės, kurią gali atlikti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(23).

99.      Vertinant sutarčių privalomumą skatinamojo poveikio požiūriu, taip pat reikia atsižvelgti į galimybę atsisakyti sutarties ir minimalias išlaidas, kurias dėl to patiria Eesti Pagar, atsižvelgiant į bendrą projekto kainą.

100. Kaip pažymi Graikijos vyriausybė, tam, kad nagrinėjama sutartis ir atitinkami mokėjimai, atliekami ją vykdant, būtų laikomi „pirmuoju tvirtu įsipareigojimu“ užsakyti įrangą ir kad jie būtų „darbų pradžia“, neturi reikšmės tai, kad sutartis būtų aiškiai įvardyta kaip galutinė. Kita vertus, tuomet, kai, palyginti su visu ekonominiu sandoriu, sutarties atsisakymo sąlygos yra itin griežtos būtent dėl sumos, kurios reikalaujama sutarties nutraukimo atveju, reikia konstatuoti, kad vykdymas yra pradėtas, kaip tai suprantama pagal Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalį. Tačiau, jeigu sutarties šalys, pavyzdžiui, susitarė, kad jų sutartis įsigalios tik tuo atveju, jeigu bus gauta paskola ir jeigu jų pagalbos prašymas bus patenkintas arba jeigu sutarties atsisakymo išlaidos yra nedidelės, bus galima manyti, kad vykdymas nepradėtas, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Turi būti atsižvelgta į įrodytą aplinkybę, kad nacionalinė valdžios institucija patarė Eesti Pagar pasirašyti sutartis prieš pateikiant paraišką dėl pagalbos.

101. Todėl, siekiant atsakyti į klausimą, ar pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą skirta pagalba turi skatinamąjį poveikį, reikia išsamiai išnagrinėti sutarčių nuostatas ir nagrinėjamų sutarčių sudarymo metu susiklosčiusias faktines aplinkybes.

D.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo, susijusio su valstybės narės pareiga susigrąžinti neteisėtą pagalbą net Komisijai nepriėmus sprendimo

1.      Šalių pastabų santrauka

102. Eesti Pagar tvirtina, kad nėra teisinio teksto, kuriuo valstybės narės valdžios institucijos būtų aiškiai įpareigotos savo iniciatyva, be Komisijos sprendimo, kuriuo būtų nurodyta tai daryti, susigrąžinti jų pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą suteiktą pagalbą, ir remiasi diskrecija, kurią, jos nuomone, Estijos teisė šiuo klausimu palieka nacionalinėms valdžios institucijoms.

103. Graikijos vyriausybė primena, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį Komisija turi teisę susigrąžinti neteisėtą pagalbą ir kad iš SESV 107 straipsnio ir 108 straipsnio 2 dalies matyti, kad valstybių narių teismai gali nurodyti susigrąžinti pagalbą. Todėl Komisijai arba valstybės narės teismui nepriėmus sprendimo dėl susigrąžinimo, faktiškai nėra bendros tiesioginės pareigos valstybių narių administracinėms institucijoms reikalauti sugrąžinti pagalbą. Tačiau, kiek tai susiję konkrečiai su pagalba, suteikta iš struktūrinių fondų lėšų, Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir 143 straipsnyje kompetentingoms valdžios institucijoms nustatoma pareiga stengtis susigrąžinti sumas, kurios buvo suteiktos pažeidžiant taikomą teisę.

104. Estijos vyriausybė mano, kad valstybė narė turi susigrąžinti tokią neteisėtą pagalbą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri buvo suteikta pažeidžiant Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalį ir SESV 108 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgiant į kokį nors Komisijos sprendimą. Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi visų priemonių, siekdamos užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą.

105. Komisija iš esmės teigia, kad neteisėtą pagalbą turi susigrąžinti visos nacionalinės valdžios institucijos: tiek teismai, tiek administracinės institucijos.

2.      Vertinimas

106. Nors atrodo, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje tokia pareiga nėra nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad jis yra priėmęs sprendimus tik dėl Komisijos sprendimų arba nacionalinių teisminių procesų, pritariu Estijos vyriausybei, kad iš SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 3 dalies ir EB sutarties 4 straipsnyje nurodyto lojalaus bendradarbiavimo principo turėtų būti kildinama nacionalinių valdžios institucijų pareiga savo iniciatyva susigrąžinti neteisėtą pagalbą(24).

107. Manau (kaip ir Komisija), kad pagalba, kuri neatitinka Bendrojo bendrosios išimties reglamento nuostatų, yra neteisėta pagalba, prieštaraujanti SESV 108 straipsnio 3 dalyje, kuri taikoma tiesiogiai, numatytam draudimui įgyvendinti priemones. Jame nustatyta pareiga susigrąžinti pagalbą taip pat taikoma administracinėms institucijoms. Taigi, laikydamosi savo nacionalinės teisės, nacionalinės valdžios institucijos (ir teismai) turės atsižvelgti į visas SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo pasekmes tiek dėl aktų, kuriais įgyvendinamos pagalbos priemonės, galiojimo, tiek dėl nesilaikant šios nuostatos suteiktos finansinės paramos išieškojimo.

108. Šiuo atveju, jeigu Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatytas skatinamojo poveikio kriterijus nėra įvykdytas suteikiant pagalbą, ji neatitinka Bendrajame bendrosios išimties reglamente numatytų sąlygų. Pagalba taip pat nebuvo patvirtinta Komisijos pagal SESV 108 straipsnio 3 dalyje arba SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Taigi tokiu atveju tai pagalba, kuri pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį yra nesuderinama su vidaus rinka.

109. Todėl valstybė narė turi savo iniciatyva ir kuo greičiau susigrąžinti tokią su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą ir taip ištaisyti neteisėtumą ir atkurti padėtį, kuri būtų susiklosčiusi, jeigu būtų laikytasi Sąjungos teisės. Šią pareigą valstybė narė turi pagal lojalaus bendradarbiavimo principą (SESV 4 straipsnis), pagal kurį reikalaujama, kad valstybė narė imtųsi visų tinkamų priemonių siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą ir veiksmingumą.

110. Vis dėlto, ar pagal šį naują „būdą“ susigrąžinti neteisėta laikomą pagalbą reikalaujama, kad būtų akivaizdu, jog pagalba yra neteisėta? Taigi to, kad kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms tik kilo tam tikrų abejonių dėl pagalbos teisėtumo, nepakanka, kad joms kiltų pareiga ją susigrąžinti.

111. Manau, jeigu susigrąžinimas turėtų būti grindžiamas neteisėtumo įrodymu, pateiktu paramos gavėjo konkurento arba pačios nacionalinės valdžios institucijos(25), paprasčiausia abejonė dėl pagalbos teisėtumo nacionalinei valdžios institucijai nėra pakankamas motyvas susigrąžinti pagalbą, nes šiuo atveju taikomas Bendrasis bendrosios išimties reglamentas, taigi kalbame apie pagalbą, kuriai tariamai pritaikyta išimtis, tačiau nereikalaujama, kad minėto reglamento pažeidimas būtų akivaizdus.

112. Darytina išvada, kad, mano nuomone, atsakymas į antrąjį klausimą turėtų būti toks, kad pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybės narės valdžios institucija privalo susigrąžinti neteisėtą pagalbą, kurią ji suteikė pažeisdama Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, kai nustato, kad pagalba buvo suteikta neteisėtai, neatsižvelgiant į tai, ar Komisija priėmė sprendimą dėl tokio susigrąžinimo, ir į tai, ar to reglamento pažeidimas yra akivaizdus. Vis dėlto šiuo atveju negali pakakti paprasčiausios abejonės.

E.      Dėl trečiojo klausimo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principu

1.      Šalių pastabų santrauka

113. Eesti Pagar tvirtina, kad bendrasis teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis ir Komisija ir nacionalinės valdžios institucijos turi jo laikytis vykdydamos savo įgaliojimus, įskaitant tada, kai įgyvendina Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą. Atsižvelgiant į tai, kad, įgyvendinant minėtą reglamentą, sprendimą dėl paraiškos dėl pagalbos priima kompetentinga nacionalinė valdžios institucija be jokio Komisijos įsikišimo, būtent ši institucija galėtų būti sukėlusi teisėtų lūkesčių pareiškėjui.

114. Be to, Eesti Pagar manymu, rūpestingo ūkio subjekto principas šiuo atveju negali užkirsti kelio pripažinti jos teisėtus lūkesčius, nes pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą Komisijos įsikišimas nėra numatytas. Tačiau taikant šį principą negali būti reikalaujama nei kad šiame reglamente nustatytų reikalavimų klausimu ji turėtų daugiau kompetencijos negu EAS, nei kad a fortiori ji tikrintų EAS, kuris, beje, po pagalbos suteikimo pakeitė savo nuomonę dėl to, kaip turėtų būti aiškinamas šis reglamentas.

115. Savo rašytinėse pastabose Graikijos vyriausybė šio klausimo nenagrinėja.

116. Estijos vyriausybė ir Komisija mano, jog tam, kad teisėti lūkesčiai būtų sukelti, reikia, kad kompetentinga valdžios institucija ūkio subjektui būtų suteikusi tikslius patikinimus, kurie negali prieštarauti taikomai Sąjungos teisei ir kurie būtų sukėlę pagrįstų lūkesčių rūpestingam ūkio subjektui. Be to, reikėtų, kad palyginus viešuosius ir privačiuosius interesus pusiausvyra būtų privačiųjų naudai. Estijos vyriausybės ir Komisijos nuomone, šiuo atveju nėra įvykdyta nė viena iš šių sąlygų.

117. Pirma, kadangi nurodyti teisėti lūkesčiai grindžiami Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalies aiškinimu, Estijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad EAS nėra valdžios institucija, turinti įgaliojimus aiškinti šią nuostatą. Pastarojoje nustatyta pareiga pagalbos gavėjui įsitikinti, kad laikomasi joje nustatytų sąlygų. Taigi nacionalinės valdžios institucijos neturi įgaliojimų pagalbos gavėjui pateikti nuomonę dėl finansinės paramos atitikties minėtos nuostatos reikalavimams. Todėl nacionalinės valdžios institucijos negali pagalbos gavėjams sukelti teisėtų lūkesčių.

118. Antra, Estijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad administracinės institucijos reakcijos nebuvimas, neatsižvelgiant į tai, ar ji žinojo apie tam tikras aplinkybes, ar ne, nelaikytinas tikslia, besąlygiška ir tikrovę atitinkančia informacija. Todėl toks reakcijos nebuvimas negali sukelti teisėtų lūkesčių.

119. Trečia, Komisija tvirtina, kad lyginant viešuosius ir privačiuosius interesus neturi reikšmės tai, ar Komisija priėmė sprendimą, kuriuo nagrinėjama pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka. Kadangi valstybės pagalba iš principo yra draudžiama, pagal Sąjungos teisę draudžiama leisti pagalbos gavėjui pasilikti neteisėtą valstybės pagalbą, nes toks konkurencijos iškraipymas prieštarauja bendrajam interesui.

2.      Vertinimas

120. Trečiasis prejudicinis klausimas, susijęs su teisėtais lūkesčiais, yra glaudžiai susijęs su pirmojo klausimo antra dalimi (t. y. nacionalinių valdžios institucijų kompetencija įgyvendinant Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą).

121. Pirmiausia, Komisijos ginama pozicija nagrinėjant pirmąjį prejudicinį klausimą, kuri grindžiama kriterijumi, dėl kurio reikia atlikti tam tikrą vertinimą (t. y. įvertinti skatinamąjį poveikį), ir kuria šiame procese ginčijama bet kokia nacionalinių valdžios institucijų kompetencija atlikti šį vertinimą, yra sunkiai suvokiama.

122. Kadangi pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą valdžios institucijos būtent ir yra atleistos nuo pareigos informuoti apie pagalbą, jeigu įvykdytos visos sąlygos, manau, kad sunku grįsti argumentą tuo, kad buvo nesilaikyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, kai pagalbos gavėjas ir kompetentinga nacionalinė valdžios institucija mano, kad šios sąlygos buvo įvykdytos.

123. Taip pat iš principo, kad kiltų teisėtų lūkesčių, reikia, kad kompetentinga valdžios institucija pagalbos gavėjui būtų suteikusi tikslius patikinimus, kurie negali prieštarauti taikomai Sąjungos teisei ir kurie sukėlė pagrįstų lūkesčių rūpestingam ūkio subjektui. Be to, reikėtų, kad palyginus viešuosius ir privačiuosius interesus pusiausvyra būtų privačiųjų naudai.

124. Tačiau remdamasis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga manau (kaip Estijos vyriausybė ir Komisija), kad šiuo atveju nė viena iš šių sąlygų veikiausiai nėra įvykdyta, ypač dėl to, jog iš jurisprudencijos matyti, kad net nacionalinis teismas negali sukelti teisėtų lūkesčių dėl valstybės pagalbos nebuvimo(26).

125. Jeigu remdamasis atsakymu į pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, kad pagalba buvo suteikta pažeidžiant Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalį, dėl to EAS būtų pažeidęs SESV 108 straipsnio 3 dalį, o tai paneigia bet kokius teisėtus lūkesčius, kuriais galėtų remtis pagalbos gavėjas.

126. Be to, nuovokus ir apdairus ūkio subjektas, esantis tokioje padėtyje kaip Eesti Pagar, taip pat turėjo įsitikinti, kad įvykdytos Bendrojo bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos(27). Be to, pagalbos gavėjo pareigai įsitikinti, jog buvo laikytasi SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, nepriklauso nuo nacionalinės valdžios institucijos elgesio ir ši išvada galioja „net jei pastaroji buvo tiek atsakinga už sprendimo neteisėtumą, kad jo atšaukimas prieštarauja sąžiningumui“(28).

127. Taip gali būti nagrinėjamoje byloje, kai Eesti Pagar mano, kad su ja elgtasi nesąžiningai ir neteisingai, nes nacionalinė valdžios institucija ją skatino sudaryti sutartį (‑is) arba paraiškos dėl dotacijos skyrimo metu bent jau žinojo apie šią (‑as) sutartį (‑is).

128. Nors vien tai, kad EAS pareigūnai žinojo apie šios bendrovės anksčiau sudarytas sutartis, per se nereiškia, kad suteikiami tikslūs patikinimai, negalima iškart paneigti, kad išvada būtų kitokia, jeigu EAS rekomendavo Eesti Pagar sudaryti minėtas sutartis. Vis dėlto, jeigu tai būtų įrodyta, tada kiltų tik valstybės atsakomybės, o ne teisėtų lūkesčių, kurie leistų išvengti pagalbos susigrąžinimo, klausimas.

129. Todėl į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad valstybės narės valdžios institucija, kuri nusprendžia suteikti pagalbą, neteisingai manydama, kad ji atitinka bendrosios išimties sąlygas, suteikia neteisėtą pagalbą ir negali šios pagalbos gavėjui sukelti teisėtų lūkesčių. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, jog ji iš anksto žinojo, kad neįvykdyta viena iš šių sąlygų, arba net neteisingai patarė pagalbos gavėjui.

F.      Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo (taikytinas senaties terminas) ir dėl penktojo prejudicinio klausimo (pareiga reikalauti palūkanų)

130. Šiuos du klausimus reikia nagrinėti kartu, nes jais keliamas tas pats pagrindinis klausimas (klausimas, kokia norma taikoma tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje)(29).

1.      Šalių pastabų santrauka

a)      Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

131. Eesti Pagar iš esmės tvirtina, kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje numatytas dešimties metų senaties terminas galioja tik Komisijos veiksmams, ir mano, kad nėra pagrindo tokią nacionalinę instituciją kaip EAS prilyginti Komisijai. Kita vertus, tokiam susigrąžinimui galėtų būti taikomas arba Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje numatytas ketverių metų senaties terminas, arba atitinkami nacionaliniai teisės aktai.

132. Graikijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad taikytinas Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje numatytas dešimties metų senaties terminas.

133. Estijos vyriausybė ir Komisija mano, kad jeigu nacionalinė valdžios institucija arba teismas sprendimu dėl pagalbos susigrąžinimo tiesiogiai taiko SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą įgyvendinti projektą, turi būti taikomos nacionalinės procesinės normos. Vis dėlto nacionalinę teisę reikėtų taikyti atsižvelgiant į Sąjungos teisės veiksmingumo principą. Siekiant išsaugoti išimtinę Komisijos kompetenciją patvirtinti arba uždrausti pagalbos priemones prieš jas įgyvendinant, pagal nacionalinę teisę turėtų būti galima susigrąžinti neteisėtą pagalbą per ne trumpesnį kaip dešimties metų laikotarpį nuo neteisėtos pagalbos suteikimo jos gavėjui; šis terminas numatytas Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje.

134. Dėl struktūrinės paramos atveju Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje numatyto ketverių metų senaties termino nuo tada, kai buvo padarytas pažeidimas, Estijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad šioje byloje šis reglamentas yra nereikšmingas, nes su valstybės pagalba susijusios taisyklės yra speciali sistema, kurios pagrindą sudaro už šį reglamentą viršesnė nuostata, t. y. SESV 108 straipsnio 3 dalis. Be to, šią analizę patvirtina Reglamento Nr. 1083/2006 101 straipsnis, pagal kurį Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis taikomas valstybės pagalbos susigrąžinimui.

b)      Dėl penktojo klausimo

135. Eesti Pagar pažymi, kad savo res judicata galią įgijusiame 2016 m. birželio 9 d. sprendime Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad ši byla nepatenka į Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsnių taikymo sritį ir kad šiuo pagrindu ji panaikino sprendimą dėl susigrąžinimo, kiek jis susijęs su palūkanomis.

136. Ši bendrovė mano, kad šiuo atveju šių nuostatų taip pat negalima taikyti pagal analogiją, nes jose kalbama tik apie palūkanas, susijusias su Komisijos sprendimais dėl susigrąžinimo, ir kad šis reglamentas buvo priimtas, siekiant taikyti Reglamentą Nr. 659/1999, kuriame reglamentuojami tik Komisijos, o ne valstybių narių valdžios institucijų veiksmai. Iš SESV 108 straipsnio 3 dalies negali būti kildinamas nei teisinis pagrindas, nei teisė, nei pareiga, kurie būtų skirti valstybės narės institucijai tam, kad susigrąžindama pagalbą ji reikalautų palūkanų.

137. Graikijos vyriausybė mano, kad tuomet, kai neteisėta pagalba susigrąžinama pagal nacionalinio teismo sprendimą, taikoma nacionalinė teisė, visų pirma nuostatos, susijusios su skoliniams valstybės reikalavimams taikoma palūkanų norma. Vis dėlto, siekiant užtikrinti su valstybės pagalba susijusių nuostatų tikslų pasiekimą, palūkanų apskaičiavimo būdas neturėtų būti lankstesnis, nei numatyta Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalyje arba Reglamento Nr. 794/2004 9–11 straipsniuose. Nacionalinė teisė turėtų užtikrinti, kad bus pasiektas EB sutarties nuostatomis, susijusiomis su valstybės pagalba, iškeltas tikslas, t. y. ekonominio pranašumo, kurį gavo pagalbos gavėjas, visiškas panaikinimas susigrąžinus visą gautą naudą, kuri apima įstatyme numatytas palūkanas.

138. Estijos vyriausybė ir Komisija mano, kad nustatydami taikytiną palūkanų normą, būdą ir momentą, nuo kurio skaičiuojamos palūkanos, teismai ir nacionalinės valdžios institucijos visų pirma turėtų taikyti nacionalines procesines normas.

139. Vis dėlto, reikalaudami palūkanų teismai ir nacionalinės valdžios institucijos turėtų atsižvelgti į Sąjungos teisės veiksmingumo principą. Todėl reikėtų ne pagal analogiją taikyti Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsniuose numatytą būdą, bet panaudoti jį, siekiant patikrinti, kad apskaičiuojant palūkanas taikoma nacionalinė teisė atitinka minėtą veiksmingumo principą.

2.      Vertinimas

a)      Senaties terminas, taikomas, kai pagalbą susigrąžina nacionalinė valdžios institucija

140. Pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės 41 punkte susigrąžinamų palūkanų klausimu Komisija daro nuorodą į Reglamentą Nr. 659/1999 ir iš esmės teigia, kad nacionaliniai teismai turėtų taikyti minėtą reglamentą pagal analogiją. Be to, šiame procese ji remiasi veiksmingumo principu, siekdama pagrįsti šiame reglamente išdėstytų taisyklių taikymą tiek senaties terminui, per kurį nacionalinė valdžios institucija turėtų susigrąžinti pagalbą, tiek šiuo atveju reikalautinoms palūkanoms.

141. Šie argumentai grindžiami Komisijos nuogąstavimu, kad, pirma, pagal nacionalinę teisę numatyti trumpesni senaties terminai nei tie, kurie numatyti Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje, pakenks įgaliojimams, kurie jai suteikti šiuo reglamentu, ir, antra, nacionalinės nuostatos dėl susigrąžinamų palūkanų, kurios yra ne tokios griežtos kaip minėto reglamento nuostatos, taps kliūtimi susigrąžinti visą neteisėtai suteiktą pagalbą, kaip to reikalaujama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 3 dalį.

142. Iš šių argumentų matyti trintis tarp Reglamento Nr. 659/1999 tikslo, susijusio vien tik su procedūra Komisijoje, ir jo taikymo nacionalinėms procedūroms išplėtimo pagal analogiją, kad būtų pasiekti minėtomis pirminės teisės nuostatomis siekiami tikslai.

143. Be to, kalbant apie senaties terminą, kyla klausimas dėl reguliavimo nuoseklumo, atsižvelgiant į tai, kad Eesti Pagar suteiktai pagalbai taikytinas Reglamentas Nr. 1083/2006 ir Reglamentas Nr. 2988/95, o pastarajame numatytas ketverių metų senaties terminas.

144. Savo rašytinėse pastabose Komisija Reglamento Nr. 659/1999 viršenybę grindė tuo, kad jis buvo priimtas remiantis pirmine teise. Per posėdį Teisingumo Teismui pateikus pastabą, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitus du reglamentus, Komisija nurodė, kad jai reikia „patikslinti ir pakoreguoti“ savo rašytines pastabas, pripažįstant, kad visi trys reglamentai yra antrinės teisės aktai, kurių vieta teisės normų hierarchijoje yra vienoda, ir kad finansavimo būdas ar šaltinis neturi reikšmės senaties termino taisyklėms.

145. Vis dėlto Komisija mano, kad nors šiuo atveju a priori trys reglamentai yra taikomi, jais siekiama skirtingų tikslų ir tiek dėl tiesioginio SESV 108 straipsnio 3 dalies taikymo, tiek dėl būtinybės išsaugoti Komisijos prerogatyvas reikia taikyti (net ir „netiesiogiai“) Reglamentą Nr. 659/1999, todėl remiantis veiksmingumo principu negalima taikyti trumpesnio kaip dešimties metų senaties termino.

146. Nepritariu šiam teiginiui.

147. Nematau, kaip trumpesnio nei dešimties metų senaties termino, numatyto kitame reglamente arba nacionalinėje teisėje, taikymas tuomet, kai pagalbą susigrąžina nacionalinė valdžios proprio motu, trukdytų Komisijai priimti sprendimą dėl šios pagalbos susigrąžinimo. Komisija „vis tiek“ per dešimt metų gali išnagrinėti įtarimų keliančią pagalbą nepriklausomai nuo to, kad suėjo nacionalinėje procedūroje pritaikytas senaties terminas, ir tai ji pripažino per teismo posėdį.

148. Todėl, kaip pažymėjo Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas), šiuo atveju nereikia „netiesiogiai“ ar pagal analogiją taikyti Reglamento Nr. 659/1999. Kaip jame nurodyta, jis galioja tik Komisijos veiksmams ir nereikia nacionalinės valdžios institucijos veiksmų prilyginti Komisijos veiksmams.

149. Šiuo klausimu savo 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Transalpine Ölleitung in Österreich (C‑368/04, EU:C:2006:644) 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors Reglamentas Nr. 659/1999 nustato procedūrinio pobūdžio taisykles, kurios taikomos visoms Komisijoje vykstančioms administracinio pobūdžio procedūroms dėl valstybės pagalbos, vis dėlto iš šio reglamento 2 konstatuojamosios dalies ir nuostatų visumos matyti, kad jame nėra nuostatų, susijusių su nacionalinių teismų įgaliojimais ir pareigomis, kurie ir toliau reglamentuojami Sutarties nuostatomis, kaip jos išaiškintos Teisingumo Teismo. Manau, ši logika a fortiori turi būti taikoma nacionalinių administracinių institucijų įgaliojimų ir pareigų atveju.

150. Vis dėlto Estijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad, vadovaujantis veiksmingumo principu, turi būti atsižvelgta į Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį ir Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsnius.

151. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas Nr. 1083/2006 ir Reglamentas Nr. 2988/95 yra tiesiogiai taikomi, manau, nebereikia atsižvelgti į Reglamentą Nr. 659/1999 ir Reglamentą Nr. 794/2004.

152. Be to, manau (kaip ir Eesti Pagar), kad Reglamente Nr. 659/1999 numatyto dešimties metų senaties termino taikymas pagal analogiją tuomet, kai pagalbą savo iniciatyva susigrąžina nacionalinė valdžios institucija Komisijai nepriėmus atitinkamo sprendimo dėl susigrąžinimo, prieštarautų gero administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos (teisinio aiškumo) ir teisinio saugumo principams. Iš tiesų, senaties termino taisyklės turi būti aiškiai nustatytos ir, nacionalinei valdžios institucijai priėmus sprendimą, asmeniui negali būti taikomas senaties terminas, nustatytas nuostatoje, kurioje kalbama tik apie Komisijos sprendimą.

153. Todėl tokioje byloje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, susijusioje su valstybės narės išmokėtos struktūrinės paramos susigrąžinimu, reikia taikyti ketverių metų senaties terminą, numatytą Reglamento Nr. 2988/95 dėl [Sąjungos] finansinių interesų apsaugos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

154. Nagrinėjama pagalba buvo suteikta Eesti Pagar pagal įsakymą Nr. 44, priimtą pagal Struktūrinės paramos 2007–2013 m. laikotarpiu įstatymą (STS). Vadovaujantis jo 1 straipsnio 2 dalimi, STS taikomas lėšų, pagal Komisijos vadovaujantis Reglamento Nr. 1083/2006 32 straipsnio 5 dalimi patvirtintą veiksmų programą skirtų struktūrinei paramai, suteikimui ir naudojimui. Todėl pagalba, suteikta Eesti Pagar, yra iš Sąjungos struktūrinių fondų finansuojama pagalba, su kuria susijusias taisykles nustato Reglamentas Nr. 2988/95.

155. Vadovaujantis Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalimi „[p]ažeidimas“ – tai bet kuris [Sąjungos] teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio [Sąjungos] bendrajam biudžetui ar [jos] valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai [Sąjungos] vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas“.

156. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybės narės valdžios institucijai susigrąžinant nagrinėjamą neteisėtą pagalbą taikomas ketverių metų senaties terminas, kaip numatyta Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje(30).

b)      Taikytinos palūkanos, kai pagalbą susigrąžina nacionalinė valdžios institucija

157. Teisingumo Teismo manymu, „sudėtinių palūkanų metodo taikymas yra labai tinkama priemonė užtikrinti, kad būtų visiškai panaikintas šią valstybės pagalbą gavusioms įmonėms neteisėtai suteiktas konkurencinis pranašumas“(31). Palūkanų susigrąžinimo tikslas yra panaikinti, „[p]agalbos gavėjo požiūriu, nepagrįstą naudą, [kurią] sudarytų, pirma, nesumokėtos palūkanos, kurias jis būtų sumokėjęs nuo suderinamos pagalbos sumos, jei būtų turėjęs pasiskolinti šią sumą rinkoje laukdamas, kol bus priimtas Komisijos sprendimas, ir, antra, jo konkurencinės padėties kitų rinkos ūkio subjektų atžvilgiu pagerinimas neteisėtumo laikotarpiu“. Todėl Teisingumo Teismas mano, kad „priemonė, kuri tik numato grąžinimo be palūkanų pareigą, iš principo nėra tinkama siekiant ištaisyti neteisėtumo pasekmes“(32).

158. Kadangi senaties klausimu siūlau taikyti Reglamentą Nr. 2988/95, kyla klausimas, ar palūkanų taip pat galima reikalauti remiantis šiuo reglamentu.

159. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalis „[į]vykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama <…> įpareigojant <…> grąžinti neteisėtai įgytas sumas <…> Taikant 1 dalyje nurodytas priemones apsiribojama įgytos naudos panaikinimu ir, jei taip yra numatyta, palūkanomis, kurias galima nustatyti pagal vienodą palūkanų normą“ (išskirta mano).

160. Minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad „[p]adarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo gali būti skiriamos šios administracinės nuobaudos: <…> b) reikalavimas sumokėti didesnę sumą negu neteisėtai gautos arba vengiamos mokėti sumos, tam tikrais atvejais pridėjus palūkanas; <…>“

161. Taigi Reglamente Nr. 2988/95 nenumatyta besąlygiško palūkanų mokėjimo.

162. Žinoma, ne Teisingumo Teismas turi aiškinti nacionalinę teisę, tačiau vadovaujantis 2016 m. birželio 9 d. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) sprendimu pagal Estijos teisę neleidžiama reikalauti, kad ieškovė sumokėtų palūkanas už laikotarpį nuo pagalbos išmokėjimo dienos iki jos susigrąžinimo dienos.

163. Vis dėlto manau, kad, kaip nustatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl valstybės pagalbos, kurią priminiau ankstesniuose šios išvados punktuose, palūkanų turi būti reikalaujama tiesiogiai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, kad būtų panaikintas konkurencinis pranašumas, neteisėtai suteiktas valstybės pagalbą gavusioms įmonėms.

164. Nors nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos, apskaičiuodami mokėtinas palūkanas, pirmiausia taiko nacionalinius procedūrinius reikalavimus, susijusius su taikytina palūkanų norma, apskaičiavimo būdui (įprastinės ar sudėtinės palūkanos) ir palūkanų mokėjimo laikotarpio pradžios nustatymui, manau (kaip ir Komisija), kad pagalbos susigrąžinimo momentu reikalaudami palūkanų jie turi siekti to paties tikslo kaip ir Komisija ir laikytis Sąjungos teisės veiksmingumo principo. Šio principo taikymas reiškia, kad netaikoma nacionalinė nuostata, kuri neužtikrintų su valstybės pagalba susijusių taisyklių veiksmingumo(33).

165. Jeigu Komisijai reikėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje, ji taikytų Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsnius.

166. Nacionalinio lygmens sprendimo dėl neteisėtos pagalbos susigrąžinimo tikslas yra tas pats kaip ir Komisijos sprendimo dėl susigrąžinimo tikslas, t. y. panaikinti visą nepagrįstą pagalbos gavėjo pranašumą, įskaitant ir palūkanas(34).

167. Todėl, kaip savo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo 41 punkte nurodo Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas), reikėtų ne pagal analogiją taikyti būdą, numatytą Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsniuose, o jį naudoti siekiant įsitikinti, kad apskaičiuojant palūkanas taikytina nacionalinė teisė atitinka veiksmingumo principą(35), taip tam tikra prasme numatyti, ką Komisija darytų tokiu atveju.

168. Taigi valstybės narės valdžios institucijos turi užtikrinti, kad palūkanų norma, taikytinas jų apskaičiavimo būdas ir jų taikymo laikotarpis panaikintų neteisėtą konkurencinį pranašumą.

169. Neteisėtos pagalbos atveju neteisėtas konkurencinis pranašumas įgyjamas nuo pagalbos suteikimo momento. Jeigu palūkanos būtų skaičiuojamos tik nuo sprendimo dėl susigrąžinimo, konkurencinis pranašumas išliktų laikotarpiu nuo pagalbos suteikimo iki sprendimo dėl susigrąžinimo priėmimo, per kurį pagalbos gavėjas galėjo naudotis pagalba nesilaikydamas draudimo teikti pagalbą. Tokiu atveju dėl valstybės narės valdžios institucijų neveikimo galėtų būti pakenkta Sąjungos teisės taikymui ir kitų asmenų interesams ir nebūtų užtikrintas Sąjungos teisės veiksmingumas.

170. Savo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo 41 punkte Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) pripažino, kad nustatyto konkurencijos iškraipymo panaikinimo tikslas pateisina palūkanų skaičiavimą nuo pagalbos suteikimo ir kad vienintelė problema yra teisingo teisinio pagrindo tam nebuvimas. Manau, palūkanų apskaičiavimo teisinė bazė yra SESV 108 straipsnio 3 dalis, aiškinama kartu su veiksmingumo principu.

171. Taigi į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad tuomet, kai neteisėtą pagalbą susigrąžina nacionalinė valdžios institucija, palūkanos, kurias ji nusprendžia pridėti, turi būti apskaičiuojamos vadovaujantis taikoma nacionaline teise, tačiau turi būti laikomasi Sąjungos teisės veiksmingumo principo. Tai reiškia, kad siekiant užtikrinti, jog bus panaikintas visas nagrinėjama pagalba suteiktas nepagrįstas pranašumas, palūkanos turi būti apskaičiuojamos pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią palūkanos mokamos nuo pagalbos suteikimo dienos, ir pagal Komisijos reglamento Nr. 794/2004 9 ir 11 straipsnius, pagal kuriuos palūkanos privalo būti apskaičiuojamos vadovaujantis kaupiamuoju principu, o taikytina palūkanų norma negali būti mažesnė nei orientacinė norma.

V.      Išvada

172. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008, skelbiančio tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su [vidaus] rinka taikant [SESV 107 ir 108] straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas), 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą tuomet, kai remiama veikla yra, pavyzdžiui, įrangos įsigijimas ir šios įrangos įsigijimo sutartys buvo sudarytos, laikoma, kad „projektas ar veikla“ buvo pradėti vykdyti, nes tokių sutarčių sudarymas yra su projekto įgyvendinimu susijusios veiklos pradžia.

Vis dėlto, siekiant atsakyti į klausimą, ar pagal šį reglamentą skirta pagalba turi skatinamąjį poveikį, reikia išsamiai išnagrinėti sutarčių nuostatas ir jų sudarymo metu susiklosčiusias faktines aplinkybes.

Valstybės narės institucijos turi teisę vertinti šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto skatinamojo poveikio kriterijaus pažeidimą, atsižvelgdamos, be kita ko, į nagrinėjamos sutarties nutraukimo išlaidas.

2.      Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybės narės valdžios institucija privalo susigrąžinti neteisėtą pagalbą, kurią ji suteikė pažeisdama Reglamentą Nr. 800/2008, kai nustato, kad pagalba buvo suteikta neteisėtai, neatsižvelgiant į tai, ar Komisija priėmė sprendimą dėl tokio susigrąžinimo, ir į tai, ar minėto reglamento pažeidimas yra akivaizdus. Vis dėlto šiuo atveju negali pakakti paprasčiausios abejonės.

3.      Valstybės narės valdžios institucija, kuri nusprendžia suteikti pagalbą, neteisingai manydama, kad ji atitinka bendrosios išimties sąlygas, suteikia neteisėtą pagalbą ir negali šios pagalbos gavėjui sukelti teisėtų lūkesčių. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, jog ji iš anksto žinojo, kad neįvykdyta viena iš šių sąlygų, arba net neteisingai patarė pagalbos gavėjui.

4.      Valstybės narės valdžios institucijai susigrąžinant nagrinėjamą neteisėtą pagalbą taikomas ketverių metų senaties terminas, kaip numatyta 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl [Europos Sąjungos] finansinių interesų apsaugos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

5.      Tuomet, kai neteisėtą pagalbą susigrąžina nacionalinė valdžios institucija, palūkanos, kurias ji nusprendžia pridėti, turi būti apskaičiuojamos vadovaujantis taikoma nacionaline teise, tačiau turi būti laikomasi Sąjungos teisės veiksmingumo principo. Tai reiškia, kad siekiant užtikrinti, jog bus panaikintas visas nagrinėjama pagalba suteiktas nepagrįstas pranašumas, palūkanos turi būti apskaičiuojamos pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles, 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią palūkanos mokamos nuo pagalbos suteikimo dienos, ir pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles, 9 ir 11 straipsnius, pagal kuriuos palūkanos privalo būti apskaičiuojamos vadovaujantis kaupiamuoju principu, o taikytina palūkanų norma negali būti mažesnė nei orientacinė norma.

1      Originalo kalba – prancūzų.

2      2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamentas, skelbiantis tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su [vidaus] rinka taikant [SESV 107 ir 108] straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (OL L 214, 2008, p. 3), toliau – Bendrasis bendrosios išimties reglamentas.

3      1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas dėl [Europos Sąjungos] finansinių interesų apsaugos (OL L 312, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340).

4      1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3).

5      2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3).

6      2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25).

7      2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL L 347, 2013, p. 320).

8      2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant [SESV] 107 ir 108 straipsnius (OL L 187, 2014, p. 1).

9      2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (kodifikuota redakcija) (OL L 248, 2015, p. 9).

10      Priimtas 2006 m. gruodžio 7 d., įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d. (RT I 2006, 59, 440; RT I, 2011 02 03, 3), nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija.

11      Įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d. (RT I 2006, 61, 463; RT I, 2011 07 05, 20) ir priimtas, be kita ko, remiantis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. galiojusios STS 26 straipsnio 6 dalimi

12      Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo 20 punkte nurodyta, kad „[t]eismai pakankamai motyvavo savo teiginius, kad prieš pateikdama 2008 m. spalio 24 d. paraišką dėl pagalbos ieškovė prisiėmė tvirtą sutartinį įsipareigojimą įsigyti atitinkamą įrangą. Nors jeigu būtų manoma, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. dvišalė sutartis buvo sąlyginė remiantis prieš sutarties sudarymą vykusiu šalių susirašinėjimu [nuoroda į bylą], 2008 m. spalio 13 d. trišalėje sutartyje, sudarytoje su lizingo davėju, nebuvo nurodyta jokia sąlyga“.

13      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apklausė liudytojus per 2017 m. balandžio 11 d. posėdį, tačiau jis nepateikė jokios galutinės išvados šiuo klausimu (žr. 2017 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio protokolą).

14      Žr. Sprendimo 1981 m. kovo 10 d. Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association ir kt. (36/80 ir 71/80, EU:C:1981:62) 6 punktą ir 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Meilicke (C‑83/91 EU:C:1992:332) 26 punktą. Taip pat žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo JämO (C‑236/98, EU:C:2000:173) 31 punktą.

15      Šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov (C‑173/09, EU:C:2010:581) 25–32 punktus.

16      Teismo posėdyje buvo patvirtinta, kad šiuo atveju nagrinėjamos lėšos buvo skirtos iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF). Tai vienas iš Europos struktūrinių fondų, kuriuo siekiama stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą Sąjungoje, ištaisant regionų pusiausvyros sutrikimus.

17      Su dokumentu anglų kalba „General Block Exemption Regulation (GBER) – Frequently Asked Questions“ galima susipažinti Komisijos interneto svetainėje adresu http://ec.europa.eu/competition/state_aid/legislation/gber_practical_faq_en.pdf“ ir į klausimą „Is it contrary to the incentive effect requirement of Art. 8 to conclude agreements and make payments based on them, in particular preliminary contracts for purchase options and pre-contracts of sale, before the aid application is submitted?“ jame atsakoma taip: „Footnote 40 of the Regional Aid Guidelines defines “start of work” as either the start of construction work or the first firm commitment to order equipment, excluding preliminary feasibility studies. Whether the agreements and payments made on the basis of these agreements can be considered a „first firm commitment“ to start the project does not necessarily depend on the formal classification of the agreements in question, but on the terms of those agreements. If contractual obligations make it difficult from an economic standpoint to abandon the project in a given case, particularly because a considerable sum of money would be lost, work will be deemed to have started within the meaning of Art. 8. A more detailed examination of the specific circumstances of the case would be needed to see if this is indeed the case.“

18      2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija (C‑630/11 P, EU:C:2013:387) 106–109 punktai.

19      2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija (T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08, EU:T:2011:493).

20      Išvada byloje HGA (C‑630/11 P, EU:C:2013:194, 66 punktas).

21      Žr. Werner, P., ir Verouden, V. (leidėjai), „ES State Aid Control: Law and Economics“, Wolters Kluwer, Alfenas prie Reino, 2017, p. 208.

22      Komisijos manymu, Bendrasis bendrosios išimties reglamentas yra tiesiogiai vykdomas.

23      Teismo posėdyje EAS tvirtino, kad nagrinėjamu atveju veikiau buvo kalbama apie tris atskiras sutartis, kurios turėjo būti vertinamos atskirai, o ne kartu.

24      Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos (be kita ko, žr. 1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Fratelli Costanzo / Comune di Milano, 103/88, EU:C:1989:256, 30 ir 31 punktus), pareigą susigrąžinti pagalbą turi visos nacionalinės valdžios institucijos: tiek teismai, tiek administracinės institucijos.

25      Nesant Komisijos sprendimo dėl procedūros dėl pagalbos suderinamumo nagrinėjimo pradėjimo.

26      2017 m. kovo 1 d. Sprendimo SNCM / Komisija (T‑454/13, EU:T:2017:134) 299 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. liepos 16 d. Sprendimo Zweckverband Tierkörperbeseitigung / Komisija (T‑309/12, EU:T:2014:676) 237–241 punktus ir 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo France / Ladbroke Racing ir Komisija (C‑83/98 P, EU:C:2000:248) 58–61 punktus ir 1999 m. lapkričio 23 d. pateiktos generalinio advokato G. Cosmas išvados (EU:C:1999:577) 53–98 punktus.

27      Ypač taikant bendrąją išimtį pagalbos gavėjas turi žinoti, kad jis prisiima riziką, nes apie pagalbą nepranešta Komisijai.

28      1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Land Rheinland‑Pfalz / Alcan Deutschland (C‑24/95, EU:C:1997:163) 41 punktas.

29      Atrodo, galimai analogiškas klausimas taip pat kyla byloje C‑387/17, Fallimento Traghetti del Mediterraneo (taip pat nagrinėjamoje Teisingumo Teisme), nagrinėjant pagalbos gavėjo konkurento ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą Italijai dėl tariamai patirtos žalos dėl per anksti išmokėtos pagalbos.

30      Vis dėlto, jeigu nacionalinėje teisėje numatytas ilgesnis terminas, bus taikomas pastarasis (žr. infra šios išvados 35 išnašą; tas pats principas taikomas apskaičiuojant palūkanas).

31      2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A SpA / Agenzia delle Entrate (C‑89/14, EU:C:2015:537) 42 punktas.

32      2008 m. vasario 22 d. Sprendimo Centre d’exportation du livre français (CELF) ir Ministre de la Culture et de la Communication / Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE) (C‑199/06, EU:C:2008:79) 50–54 punktai.

33      2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑232/05, EU:C:2006:651) 53 punktas.

34      To priežastis yra ta, kad pernelyg ankstyvas neteisėtos pagalbos suteikimas lemia, kad tam tikrais atvejais konkurentai anksčiau pajaučia pagalbos poveikį. O tai reiškia, kad pagalbos gavėjas įgijo nepagrįstą pranašumą (2008 m. vasario 22 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 50–52 punktai ir 55 punktas). Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi nurodyti sumokėti palūkanas net po to, kai Komisija priėmė teigiamą sprendimą (minėto Sprendimo CELF 52 ir 55 punktai). Šiuo atveju palūkanos taikomos tik konkurencinio pranašumo galiojimo laikotarpiu, per kurį pagalbos gavėjas per anksti galėjo naudotis pagalba (t. y. iki Komisijos teigiamo sprendimo priėmimo).

35      Jeigu pagal nacionalinę teisę numatyta palūkanų norma yra didesnė, nei numatyta pagal Sąjungos teisę, reikia taikyti šias griežtesnes nuostatas. Žr. 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Klausner Holz Niedersachsen GmbH / Land Nordrhein‑Westfalen (C‑505/14, EU:C:2015:742) 40 punktą.