Byla T‑498/04

Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Kinijos kilmės glifosato importas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai“

Sprendimo santrauka

1.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, nurodytų Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punkte – Rinkos ekonomikos šalims taikomos taisyklės – Taikymas tik gamintojams, tenkinantiems Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytas kumuliacines sąlygas – Per didelio valstybės kišimosi nebuvimas – Sąvoka – Įrodinėjimo pareiga

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoji įtrauka)

2.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, nurodytų Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punkte – Sąlygų, leidžiančių gamintojui gauti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą, vertinimo procedūra – Institucijų diskrecija – Atsižvelgimas į valstybės kontrolę – Leistinumas – Valstybės kontrolės prilyginimas per dideliam valstybės kišimuisi – Nepriimtinumas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai)

3.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, nurodytų Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punkte – Rinkos ekonomikos šalims taikomos taisyklės – Taikymas tik gamintojams, tenkinantiems Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytas kumuliacines sąlygas – Atsižvelgimas tiek į veiklą nacionalinėje rinkoje, tiek į eksporto veiklą

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai)

1.      Iš Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos teksto aiškiai matyti, kad vertinant, ar egzistuoja per didelis valstybės kišimasis, reikia atsižvelgti į tai, kaip „įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų“ yra priimami. Iš tikrųjų ši nuostata reikalauja, jog atitinkami eksportuojantys gamintojai įrodytų, kad jų sprendimai priimami „atsižvelgiant į rinkos sąlygas“ bei „valstybei per daug nesikišant“. Be to, žodžių junginio „į šią sritį“ vartojimas sustiprina atitinkamų sprendimų ir valstybės kišimosi ryšį.

Todėl valstybės elgesys, kuriuo nedaroma įtaka atitinkamiems sprendimams, negali būti pripažintas „per dideliu kišimusi“ Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme.

Be to, atsižvelgiant į šios nuostatos tekstą, tikslą ir kontekstą, sąvoka „per didelis valstybės kišimasis“ negali būti prilyginama bet kokiai įmonės veiklai daromai įtakai ar bet kokiam dalyvavimui sprendimų priėmimo procedūroje ir turi būti suprantama kaip viešosios valdžios veiksmas, kuris gali lemti šių sprendimų nesuderinamumą su rinkos ekonomikos sąlygomis.

Iš tikrųjų žodžių junginio „per didelis kišimasis“ vartojimas rodo Bendrijos teisės aktų leidėjo valią leisti tam tikrą valstybės įtakos įmonės veiklai ar dalyvavimo sprendimų priėmimo procedūroje lygį, kuris neturi jokios reikšmės būdui, kaip priimami sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų.

(žr. 84–87 punktus)

2.      Siekiant išaiškinti Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką reikia atsižvelgti į tai, kad to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte nurodytos valstybės, nepaisant reformų, nėra laikomos rinkos ekonomikos valstybėmis. Tai Bendrijos teisės aktų leidėjo ekonominės, teisinės ir politinės situacijos šiose trečiosiose valstybėse vertinimas, kuris yra aiškiai pripažintas minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalyje ir kuris pateisina importo iš šių valstybių specialų traktavimą nustatant normaliąją vertę. Todėl reikia preziumuoti, kad sąlygos, kuriomis veikia įmonės šiose valstybėse, nėra panašios į rinkos ekonomikos valstybėse esančias sąlygas, jei neįrodoma priešingai.

Aplinkybė, kad ne rinkos ekonomikos valstybėje įsteigta bendrovė yra kontroliuojama valstybės, gali sukelti abejonių dėl to, ar minėta valstybė nėra daugiau nei paprasta akcininkė, kuri laikosi rinkos taisyklių, ir ar bendrovės valdymas yra pakankamai nepriklausomas nuo valstybės ir bendrovė pati savarankiškai gali priimti sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą.

Be to, iš Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos, pagal kurią yra „priimami“ įmonių sprendimai, matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas konkrečiai reikalauja, kad atitinkamos įmonės sprendimų priėmimo procedūra būtų nepriklausoma nuo bet kokio per didelio valstybės kišimosi.

Savarankiškų ir prekybos taisyklėmis pagrįstų sprendimų priėmimas iš esmės yra privataus sektoriaus požymis. Todėl Bendrijos institucijos, įgyvendindamos savo didelę diskreciją, turimą šioje srityje, tačiau prižiūrimos Bendrijos teismo, kuris turi užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į visus reikšmingus pateiktus įrodymus ir kad jie būtų įvertinti rūpestingai, kaip to reikalaujama, vertindamos atitinkamo eksportuotojo pateiktus įrodymus, teisėtai gali atsižvelgti į aplinkybę, kad atitinkamą įmonę kontroliuoja valstybė.

Tačiau valstybės kontrolė nėra savaime nesuderinama su atitinkamos įmonės komercinių sprendimų priėmimu remiantis rinkos ekonomikos sąlygomis ir nereiškia, kad šie sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų yra priimti remiantis ne pačios tokiomis sąlygomis veikiančios įmonės vertinimais.

Vis dėlto valstybės kontrolės prilyginimas „per dideliam valstybės kišimuisi“ Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme iš principo panaikina valstybės kontroliuojamų bendrovių galimybę gauti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą, neatsižvelgiant į konkretų faktinį, teisinį ir ekonominį kontekstą ir ypač į klausimą, ar jos pateikė pakankamai įrodymų, kad patvirtintų, jog valstybė neturi daugiau įgaliojimų nei paprastas akcininkas rinkos ekonomikos valstybėje, kad įmonės sprendimai yra priimami savarankiškai ir nepriklausomai nuo viešosios valdžios vertinimų ir kad jie priimami atsižvelgiant tik į komercinius vertinimus, kurių paiso įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikianti įmonė. Toks požiūris yra nesuderinamas 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktuose nustatyta sistema.

Todėl, nors valstybės kontrolė įmonės atžvilgiu yra įrodymas, į kurį prireikus galima atsižvelgti, vis dėlto jo vieno nepakanka įrodyti „per didelį valstybės kišimąsi“, ir jis neleidžia nuspręsti, kad atitinkamo eksportuotojo pateikti įrodymai yra reikšmingi, Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme.

(žr. 89–92, 97–101, 106 punktus)

3.      Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalis normaliosios vertės nustatymą pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintas taisykles riboja sąlyga, kad atitinkamas gamintojas įrodys veikiantis rinkos ekonomikos sąlygomis. Šios „rinkos ekonomikos sąlygos“ neturi būti susijusios tik su nagrinėjamo gamintojo veikla nacionalinėje rinkoje. Iš tikrųjų eksporto veiklos ribojimų nebuvimas, ypač derėjimosi dėl eksporto kainų laisvė, yra rinkos ekonomikos požymiai. Be to, minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte, kuriame nurodoma, kokių įrodymų turi pateikti gamintojas tam, kad jis būtų laikomas veikiančiu rinkos ekonomikos sąlygomis, nėra jokios nuorodos į atitinkamų gamintojų veiklą nacionalinėje rinkoje. Konkrečiai kalbant, nuoroda apie „įmonių sprendimus dėl kainų“ nepateikia jokios išlygos, pagal kurią šie sprendimai turėtų būti susiję tik su gamintojo nacionaline rinka.

Todėl, nors Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalis yra susijusi su normaliosios vertės, kuri šiame reglamente yra atskira sąvoka, nesutampanti su eksporto kainų sąvoka, nustatymu, iš to neišplaukia, kad atitinkamų eksportuojančių gamintojų su eksporto kainomis susijęs elgesys neturi jokios reikšmės minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų taikymui.

(žr. 114–116 punktus)