TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. spalio 18 d.(*)
„Direktyva 2005/29/EB – Nesąžininga komercinė veikla – Veikla, kuria užsiimant vartotojas informuojamas apie tai, kad laimėjo dovaną, ir įpareigojamas padengti tam tikras išlaidas, jei nori ją gauti“
Byloje C‑428/11
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. rugpjūčio 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Purely Creative Ltd,
Strike Lucky Games Ltd,
Winners Club Ltd,
McIntyre & Dodd Marketing Ltd,
Dodd Marketing Ltd,
Adrian Williams,
Wendy Ruck,
Catherine Cummings,
Peter Henry
prieš
Office of Fair Trading
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro šeštosios kolegijos pirmininko pareigas einantis U. Lõhmus, teisėjai A. Rosas (pranešėjas) ir A. Ó Caoimh,
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 28 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Purely Creative Ltd ir kt., atstovaujamų QC K. de Haan ir solisitoriaus N. Tillott,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Ossowski ir E. Jenkinson, padedamų baristerės J. Simor,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda, M. van Beek ir M. Owsiany-Hornung,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, p. 22) I priedo 31 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp penkių įmonių, kurių specializacija –reklaminio pašto platinimas, bei kelių šiose įmonėse dirbusių asmenų (toliau – profesionalai) ir Office of Fair Trading (toliau – OFT), atsakingos už vartotojų teisių apsaugos teisės aktų taikymo priežiūrą, dėl profesionalų taikomos praktikos.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Nesąžiningo komercinės veiklos direktyvos 6, 8 ir 16–19 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(6) Ši direktyva suderina valstybių narių įstatymus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, įskaitant nesąžiningą reklamą, tiesiogiai pažeidžiančią vartotojų ekonominius interesus, ir tuo pačiu netiesiogiai – teisėtų konkurentų ekonominius interesus <...>.
<...>
(8) Ši direktyva tiesiogiai gina vartotojo ekonominius interesus nuo nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu. <…>
<...>
(16) Nuostatos dėl agresyvios komercinės veiklos turėtų apimti tą veiklą, kuri žymiai apriboja vartotojo pasirinkimo laisvę. Tokioje veikloje naudojamas priekabiavimas, prievarta, įskaitant jėgos panaudojimą, ir pernelyg didelė įtaka.
(17) Siekiant didesnio teisinio tikrumo, pageidautina, kad būtų apibrėžta tokia komercinė veikla, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis. Todėl I priede pateikiamas išsamus visos tokios veiklos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos. Sąrašą galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.
(18) Nuo nesąžiningos komercinės veiklos reikėtų saugoti visus vartotojus <...>. Ši direktyva, remdamasi proporcingumo principu ir siekdama efektyviai įgyvendinti joje numatytas nuostatas, pagal Teisingumo Teismo aiškinimą naudoja vidutinį vartotoją, kuris yra gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus, kaip standartą, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius, bet numato nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią vartotojų, kurių savybės daro juos ypač pažeidžiamus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, išnaudojimui. Kai komercinė veikla yra konkrečiai nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, pavyzdžiui, vaikus, pageidautina, kad komercinės veiklos poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario atžvilgiu. <...> Vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Atsižvelgdami į Teisingumo Teismo teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.
(19) Jeigu tam tikros savybės, tokios kaip amžius, fizinė ar proto negalia arba patiklumas, daro vartotojus ypač lengvai pasiduodančius komercinės veiklos arba peršamo produkto įtakai, ir toks veiklos būdas gali iškreipti tik tokių vartotojų ekonominį elgesį tokiu būdu, kurį prekybininkas gali iš anksto pagrįstai numatyti, reikėtų užtikrinti tinkamą jų apsaugą įvertinant šią veiklą vidutinio tos grupės nario atžvilgiu.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:
„Šios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnio e punkte įtvirtintas šis apibrėžimas:
„iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ – naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.“
6 Tos pačios direktyvos 5 straipsnis „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ išdėstytas taip:
„1. Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.
2. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:
a) prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams
ir
b) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
<...>
4. Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:
a) yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsnyje;
arba
b) yra agresyvi, kaip nurodyta šios direktyvos 8 ir 9 straipsnyje.
5. Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.“
7 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 8 straipsnis „Agresyvi komercinė veikla“ išdėstytas taip:
„Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes, ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.“
8 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priede pateikiamas sąrašas iš 31 punkto, kuriame aprašyta veikla, bet kokiomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga. Šio priedo 1–23 punktuose aprašyta veikla pavadinta „Klaidinančia komercine veikla“, o veikla, aprašyta 24–31 punktuose, pavadinta „Agresyvia komercine veikla“.
9 Minėtos direktyvos I priedo 20 punktas išdėstytas taip:
„Produkto apibūdinimas kaip „dykai“, „veltui“, „nemokamas“; ar panašiai, jei vartotojas turi mokėti už kažką kitką, išskyrus neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jos pristatymą.“
10 Minėto priedo 31 punktas suformuluotas taip:
„Apgaulingo įspūdžio sukūrimas, kad vartotojas jau gavo, gaus arba atlikęs tam tikrą veiksmą gaus dovanų arba kitokios lygiavertės naudos, kai iš tiesų:
– nėra jokios dovanos arba kitokios lygiavertės naudos,
arba
– vartotojas gali reikalauti dovanų ar kitokios lygiavertės naudos tik sumokėjęs pinigų arba patyręs išlaidų.“
Nacionalinė teisė
11 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę Consumer Protection from Unfair Trading Regulations 2008 (2008 m. Vartotojų apsaugos nuo nesąžiningos komercinės veiklos reglamentas, SI 1277/2008, toliau – reglamentas). Reglamento 3 taisykle draudžiama nesąžininga veikla. Jo 5 taisykle draudžiami klaidinantys veiksmai, o 6 taisykle – klaidinantis informacijos neatskleidimas.
12 Taisyklių I priedas atitinka Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedą. Tačiau jame nėra šiame direktyvos priede esančių pavadinimų. Taisyklių I priedo 31 punkte tokiais pačiais žodžiais perteiktas minėtos direktyvos I priedo 31 punktas.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Po ilgo konsultacijų ir derybų tarp OFT ir profesionalų proceso, kuriuo buvo siekiama, kad pastarieji įsipareigotų laikytis atitinkamų taisyklių reklamos srityje, OFT kreipėsi į High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Companies Court) siekdama gauti vykdomąjį raštą, kuriame profesionalams būtų nurodyta nebeplatinti reklamos priemonių, panašių į 2008 m. parengtas penkias konkrečias priemones, kurios šiam teismui pateiktoje medžiagoje pažymėtos 5–9 numeriais. OFT tvirtino, kad šios reklamos priemonės draudžiamos, kiek jos yra „nesąžininga komercinė veikla“ pagal reglamento 3 taisyklę, nes jomis pažeistas šių reglamento I priedo 31 punkto b papunktis ir jos apėmė klaidinančius veiksmus pagal taisyklių 5 taisyklę ir klaidinantį informacijos neatskleidimą pagal taisyklių 6 taisyklę.
14 Minėtos reklamos priemonės apėmė asmeniškai adresuotus laiškus, skrajutes ir kitą reklaminę informaciją, kuri buvo dedama į laikraščius ir žurnalus. Nors, konkrečiai lyginant, šios priemonės skiriasi, jos turi kelias bendras savybes, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) apibūdino taip:
– Vartotojas buvo informuotas, kad turi teisę reikalauti vienos iš nurodytų dovanų ar apdovanojimų, kurių vertė skyrėsi: buvo galima tikėtis nuo labai vertingos dovanos, iki vos kelių GBP vertos dovanos, kuri proceso metu vadinama „dažniausiai suteikiama dovana“. Tarp šių dviejų kraštutinumų buvo kelios įvairios vertės dovanos. Neginčijama, kad atitinkami vartotojai šias dovanas tikrai galėjo gauti.
– Išskyrus 8 reklamos priemonės atvejį, kad sužinotų, ko gali reikalauti, ir kad gautų reikalavimo numerį, vartotojas galėjo pasirinkti:
– skambinti padidinto tarifo telefono numeriu arba
– naudotis atsakomųjų SMS trumpųjų pranešimų paslauga, arba
– gauti informaciją paprastu paštu.
Naudojimuisi paštu buvo teikiama mažiau reikšmės nei naudojimuisi padidinto tarifo telefono numeriu, taip skatinant vartotojus naudotis brangesniu būdu nei paštas. Kalbant apie 5 reklamos priemonę, buvo nustatyta, kad bent 80 % dalyvavusių vartotojų atsakė telefonu ar trumpuoju pranešimu. Šiuo atžvilgiu nieko konkretaus nebuvo nustatyta dėl kitų reklamos priemonių. Telefono numeris buvo padidinto tarifo linija. Vartotojas buvo informuojamas apie minutės kainą ir maksimalią skambučio trukmę.
– Vartotojas nebuvo informuojamas apie tai, kad:
– minimali skambučio trukmė, reikalinga gauti informaciją, būtiną norint pareikalauti dažniausiai suteikiamos dovanos, yra keliomis sekundėmis trumpesnė nei maksimali skambučio trukmė,
– reklamą platinusiai įmonei tekusi 1,5 GBP kainos už minutę dalis –1,21 GBP.
– Kai kuriais atvejais vartotojas turėjo apmokėti papildomas pristatymo ir draudimo išlaidas, kurių dalį reklamą platinusi įmonė naudojo reikalaujamo daikto įsigijimo išlaidoms padengti.
– Per 99 % dovanos reikalavusių asmenų turėjo teisę gauti dažniausiai suteikiamą dovaną, kurios visą vertę ar didžiąją jos dalį jie jau buvo sumokėję, mokėdami už telefono skambutį arba trumpąjį pranešimą ir (arba) padengdami, kaip buvo nurodyta, pristatymo ir draudimo išlaidas.
15 Pavyzdžiui, kalbant apie 5 reklaminę priemonę, iš High Court sprendimo 87 ir 90 punktų matyti, kad norėdamas gauti tariamai šveicarišką laikrodį, pagamintą Japonijoje, vartotojas turėjo sumokėti 18 GBP (8,95 GBP už telefoną, 8,50 GBP sudarė draudimo ir pristatymo išlaidos bei dviejų vokų ir pašto ženklų kaina). Jei vartotojas būtų pasirinkęs naudotis paštu, jo išlaidos būtų siekusios 9,50 GBP. Vartotojui pasinaudojus telefonu, profesionalai iš viso gavo 15,71 GBP (7,21 GBP už telefoną ir 8,50 GBP draudimo ir pristatymo išlaidos), o jų išlaidos siekė 9,36 GBP.
16 6 ir 8 reklaminės priemonės susijusios su kruizais. Kaip matyti iš High Court sprendimo 171–173 punktų, remiantis 8 reklamine priemone, vartotojas, kuris buvo vienas iš 356 578 asmenų, laimėjusių kruizą keturiems asmenims Viduržemio jūra, galėjo pareikalauti savo dovanos užpildęs formą ir sumokėjęs 14,95 GBP už draudimą ir pristatymą. Tada jis gavo kuponą, kurio savikaina profesionalui buvo 0,35 GBP. Ant šio kupono mažu šriftu buvo parašyta, kad tai trijų dienų kruizas, aplankant Korsiką (Prancūzija) ir Sardiniją (Italija), išplaukus iš nenurodyto Toskanos (Italija) uosto ir nenurodytomis dienomis. Šis kuponas suteikė teisę į transporto paslaugas iš Anglijos į kruizo pradžios vietą ir kelionę atgal už 159 GBP. Reikėjo papildomai sumokėti už vienos ar dviejų (bet ne keturių) lovų kajutę. Vartotojas turėjo sumokėti už maistą ir gėrimus bei uosto mokesčius. Anot High Court, dvi dviejų asmenų poros už kelionę šiuo kruizu turėjo sumokėti 1 596 GBP, t. y. 399 GBP asmeniui.
17 Kaip profesionalai paaiškino savo pastabose, pateiktose Teisingumo Teisme, jiems svarbu turėti aktualią dalyvių, galinčių susidomėti reklaminėmis priemonėmis, kuriose siūloma laimėti dovanas, duomenų bazę, nes šiuos duomenis galima panaudoti, siekiant pasiūlyti kitų vartotojams svarbių produktų, arba perduoti kitoms bendrovėms, norinčioms jiems pasiūlyti produktų.
18 High Court padarė išvadą, kad nagrinėjamos reklaminės priemonės buvo nesąžininga komercinė veikla, tačiau ne tokio masto, kokį nurodė OFT.
19 Savo sprendime šis teismas pažymėjo, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkte aprašyta veikla pavadinta „Agresyvia komercine veikla“, o ne „Klaidinančia komercine veikla“, ir vis dėlto pabrėžė, jog šių pavadinimų nėra taisyklių I priede. Tačiau minėto sprendimo 47 punkte High Court nurodė, kad komercinio sandorio klaidinamas pobūdis yra minėtos direktyvos I priedo 31 punkte įtvirtinto draudimo esmė. Jis pritarė argumentui, kad šis 31 punktas nebūtų taikomas, jei reikalaujamas mokėjimas būtų nedidelis (atitinkantis pašto ženklo ar normalaus telefono skambučio kainą), jeigu jokia jo dalis netektų atitinkamam profesionalui ir jei šis mokėjimas būtų menkas, palyginti su gautos dovanos verte.
20 Remdamasis savo kompetencija High Court priėmė nutartį, kurioje nurodė profesionalų įsipareigojimus. Pagal šios nutarties 1 punktą jie buvo įpareigoti „nesukurti apgaulingo įspūdžio, kad vartotojas jau gavo, gaus arba atlikęs tam tikrą veiksmą gaus dovanų arba kitokios lygiavertės naudos, kai iš tiesų vartotojas atsakovo rekomenduotu būdu gali reikalauti dovanų ar kitokios lygiavertės naudos tik sumokėjęs pinigų arba patyręs išlaidų:
a) kurios yra didžioji dalis vieneto kainos, atsakovo turimos sumokėti, kad vartotojui pristatytų daiktą, apibūdintą kaip dovana, ar kitokia lygiavertė nauda; arba
b) kurias išlaidų, kaip nurodyta, skirtų pristatymui ar draudimui apmokėti, atveju atsakovas panaudojo siekdamas visiškai ar iš dalies padengti visas pirkimo, tvarkymo arba kitas suteikiant šį daiktą patirtas išlaidas, išskyrus iš tikrųjų patirtas daikto pristatymo vartotojui ir draudimo išlaidas (jei tokios buvo) transportuojant.“
21 Profesionalai pateikė apeliacinį skundą dėl High Court nutarties Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) su prašymu iš dalies pakeisti jos 1 punktą, panaikinti šio 1 punkto a papunktį, arba, jei pirmasis reikalavimas nebūtų patenkintas, pakeisti jį šiuo tekstu:
„a) kurios yra didžioji dalis kainos, kurią vidutiniam vartotojui tektų sumokėti įsigyjant daiktą, apibūdintą kaip dovana ar kitokia lygiavertė nauda“.
22 OFT pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą taip pat dėl nutarties 1 punkto a papunkčio su prašymu pakeisti jo turinį taip:
„nesukurti įspūdžio, kad vartotojas jau gavo, gaus arba atlikęs tam tikrą veiksmą gaus dovanų arba kitokios lygiavertės naudos, kai iš tiesų jis, kad atliktų bet kokį atsakovų nurodytą veiksmą, susijusį su dovanos ar kitokios lygiavertės naudos reikalavimu, turi sumokėti pinigų arba [patirti išlaidų]“ arba atitinkamai „[ką nors kita nei nedidelės išlaidos]“.
23 Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) mano, kad būtina teisingai išaiškinti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktą, nes valstybių narių teisės aktai, kuriais ši nuostata perkeliama į nacionalinę teisę, skiriasi. Todėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] I priedo 31 punkte nurodytos veiklos draudimas reiškia, kad profesionalams draudžiama pranešti vartotojams, kad jie laimėjo dovaną ar kitokią lygiavertę naudą, kai iš tiesų vartotojas yra skatinamas patirti išlaidų, įskaitant ir nedideles išlaidas, susijusias su dovanos ar lygiavertės naudos reikalavimu?
2. Ar profesionalui pasiūlius vartotojui įvairių galimų dovanos ar kitokios lygiavertės naudos reikalavimo būdų pažeidžiamas [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] I priedo 31 punktas, jei vartotojas, pasinaudojęs bet kuriuo [dovanos ar kitokios lygiavertės naudos] reikalavimo būdu, patiria išlaidų, įskaitant ir nedideles?
3. Jei [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] I priedo 31 punktas nepažeidžiamas, kai pasinaudojęs [dovanos ar kitokios lygiavertės naudos] reikalavimo būdu vartotojas patiria tik nedideles išlaidas, kaip nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar šios išlaidos yra nedidelės? Konkrečiai kalbant, ar šios išlaidos turi būti būtinos tam, kad:
a) reklamą platinusi įmonė nustatytų, jog vartotojas yra dovanos laimėtojas; ir (arba);
b) vartotojui būtų perduota dovana; ir (arba)
c) vartotojo patirtį būtų galima apibūdinti kaip dovanos gavimą?
4. Ar [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] I priedo 31 punkte vartojami žodžiai „apgaulingas įspūdis“ reiškia, jog, be to, kad vartotojas, reikalaudamas dovanos, turi sumokėti tam tikrą pinigų sumą ar patirti išlaidų, yra papildomas reikalavimas tam, kad nacionalinis teismas galėtų nuspręsti, jog buvo pažeistos [minėto] 31 punkto nuostatos?
5. Jei atsakymas teigiamas, kaip nacionalinis teismas turi nustatyti, kad buvo sukurtas šis „apgaulingas įspūdis“? Konkrečiai kalbant, ar nacionalinis teismas, spręsdamas, ar buvo sukurtas „apgaulingas įspūdis“, turi atsižvelgti į santykinę dovanos vertę, palyginti su reikalavimo išlaidomis? Jei atsakymas teigiamas, ar ši „santykinė vertė“ turi būti įvertinta atsižvelgiant į:
a) vieneto kainą, kurią reklamą platinusi įmonė sumokėjo įsigydama dovaną;
b) vieneto kainą, kurią reklamą platinusi įmonė sumokėjo pristatydama dovaną vartotojui; ar
c) vertę, kurią vartotojas, atsižvelgdamas į panašaus parduodamo daikto „rinkos vertės“ vertinimą, galėtų priskirti prie dovanos?“
Dėl prejudicinių klausimų
24 Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktą, konkrečiai kalbant, žodžių junginį „apgaulingas įspūdis“ ir antrą šio punkto įtrauką, kad būtų nustatyta, ar šia nuostata draudžiama vartotojui, kuriam buvo pranešta, kad jis laimėjo dovaną, priskirti, nors ir nedideles, išlaidas.
25 Kalbant apie minėtos nuostatos tekstą, reikia konstatuoti, kad ji susideda iš dviejų priešpriešinių dalių, atskirtų žodžiais „kai iš tiesų“. Šio 31 punkto pirmoje dalyje, t. y. „apgaulingo įspūdžio sukūrimas, kad vartotojas jau gavo, gaus arba atlikęs tam tikrą veiksmą gaus dovanų arba kitokios lygiavertės naudos“, apibūdinami trys apgaulingi įspūdžiai, kurie gali būti sukurti vartotojui apie dovaną ar naudą. Minėto punkto antroje dalyje apibūdintos dvi skirtingos faktinės aplinkybės. Pirmuoju atveju nėra jokios dovanos arba kitokios lygiavertės naudos, o antruoju atveju dovana ar kita nauda yra, tačiau, kad gautų dovaną, vartotojas privalo sumokėti pinigų arba patirti išlaidų.
26 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktą sudarančio sakinio struktūra parodoma, kad šio punkto antroje dalyje aprašytos dvi faktinės aplinkybės paaiškina jo pirmą dalį. Kitaip tariant, apgaulingas įspūdis sukuriamas, kai yra vienos ar kitos antroje punkto dalyje aprašytos aplinkybės elementų.
27 Tačiau profesionalai tvirtina, kad „apgaulingas įspūdis“ yra elementas, atskiras nuo šio 31 punkto antroje dalyje aprašytų aplinkybių, o tai reiškia, kad nėra nesąžiningos veiklos, jei vartotojas yra pakankamai informuotas apie kainą, kurią reikia sumokėti siekiant gauti dovaną. Jie remiasi tuo, kad žodžių junginį „apgaulingas įspūdis“ Europos Parlamentas įtraukė per antrą direktyvos projekto skaitymą ir šis bendrai teisės aktus leidžiančios institucijos papildymas pagrindžia aiškinimą, pagal kurį „apgaulingas įspūdis“ yra esminė nesąžiningos praktikos sudedamoji dalis, atskira nuo minėto 31 punkto dviejose įtraukose aprašytų aplinkybių.
28 Vis dėlto iš šio sprendimo 26 punkte nagrinėto sakinio struktūros matyti, kad „apgaulingas įspūdis“ negali būti laikomas elementu, atskiru nuo dviejų Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto antroje dalyje aprašytų aplinkybių. Be to, nors neginčijama, kad būtent Parlamentas įtraukė žodžių junginį „apgaulingas įspūdis“ į minėtos direktyvos tekstą, reikia pažymėti, kad jo padarytas pakeitimas, kaip tai matyti iš 2005 m. vasario 7 d. rekomendacijos antrajam skaitymui, susijusiam su Tarybos bendrąja pozicija siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl nesąžiningos verslo įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB ir 2002/65/EB bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (A6‑0027/2005 galutinis), apėmė ne tik šio žodžių junginio, bet ir minėto 31 punkto dviejose įtraukose aprašytų aplinkybių įtraukimą. Taigi Parlamento pateiktų pakeitimų analizė pagrindžia šio sprendimo 26 punkte pateiktą aiškinimą, kad šiose įtraukose aprašytomis aplinkybėmis paaiškinamas žodžių junginys „apgaulingas įspūdis“ ir jis nėra nesąžiningos veiklos sudėtinė dalis, nepriklausoma nuo minėtų aplinkybių.
29 Bet kuriuo atveju, kaip teisingai nurodė Europos Komisija, žodis „apgaulingas“ nebūtinas Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktui suprasti – juo tik sustiprinamas nagrinėjamas sakinys. Iš tiesų uždraustą veiklą sudaro veiksmas, kuriuo sukuriamas vienas iš šio punkto pirmoje dalyje numatytų įspūdžių, kai, kaip matyti iš minėto punkto antros dalies, šie įspūdžiai neatitinka tikrovės.
30 Konkrečiai kalbant apie Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto antrą įtrauką, reikia konstatuoti, kad pagal šios nuostatos tekstą nesąžininga veikla – tai, kai iš vartotojo reikalaujama sumokėti pinigų ar patirti išlaidų, kai jis atlieka veiksmą, kad pareikalautų to, kas jam buvo pateikta kaip dovana ar kita lygiavertė nauda. Šiame tekste nenumatyta jokios išimties, taigi, neatrodo, jog remiantis žodžių junginiu „patirti išlaidų“ būtų galima leisti vartotojui patirti bent menkiausių išlaidų, net jei tai nedidelės išlaidos, palyginti su dovanos verte arba išlaidos, dėl kurių profesionalas negautų jokios naudos, kaip antai pašto ženklo išlaidos.
31 Kalbant apie žodžius „atlikęs tam tikrą veiksmą gaus dovanų“, pažymėtina, kad jų turinys nėra labai tikslus, todėl gali apimti veiksmą, kurį atlikdamas vartotojas sužino apie jo dovanos pobūdį ar kuriuo ketina ją gauti.
32 Profesionalai nurodo žodžius „atlikęs tam tikrą veiksmą“ ir daro išvadą, kad nėra nesąžiningos veiklos, kai vartotojas gali pasirinkti iš kelių galimybių, iš kurių viena kainuoja nedaug ar iš viso nekainuoja, tam, kad pareikalautų dovanos.
33 Vis dėlto reikia pažymėti, kad žodžiai „atlikęs tam tikrą veiksmą“ yra Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto pirmoje dalyje ir taikomi atvejui, kai sukuriamas įspūdis, kad bus gauta dovana atlikus tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui, nusipirkus kataloge siūlomą produktą, todėl jie nesvarbūs siekiant aiškinti minėto 31 punkto antrą įtrauką, kurioje numatyti veiksmai, susiję su dovanos, kuri vartotojui pateikiama kaip jau laimėta, reikalavimu.
34 Be to, turint mintyje, kad draudimas reikalauti patirti išlaidų yra absoliutus, reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad siūlomos kelios galimybės, nepanaikina veiklos nesąžiningumo, kai naudodamasis kuria nors iš siūlomų galimybių vartotojas privalo patirti išlaidų, net jeigu jos labai nedidelės, palyginti su dovanos verte.
35 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto pažodinis aiškinimas pagrindžiamas ir jos konteksto analize.
36 Taigi svarbu pažymėti, kad ši nuostata yra Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priede, kuriame, kaip patikslinta šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje, pateiktas komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas. Ši aplinkybė patvirtina aiškinimą, kad neturi būti reikalaujama įvertinti, ar esama ketinimo suklaidinti arba klaidinimo, atskiro nuo minėto 31 punkto dviejose įtraukose aprašytų aplinkybių, arba nedideles išlaidas.
37 Be to, 31 punktas yra Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo dalyje „Agresyvi komercinė veikla“, dėl to visiškai nesvarbu, ar komercinė veikla yra klaidinanti. Iš tiesų, kaip matyti iš minėtos direktyvos 8 straipsnio, agresyvi veikla – tai veikla, dėl kurios ypatumų vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.
38 Kaip pažymėjo Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto antroje įtraukoje nurodyta veikla naudojamasi pranešimo apie laimėtą dovaną psichologiniu poveikiu, siekiant paskatinti vartotoją nebūtinai visada racionaliai pasirinkti, kaip antai paskambinti padidinto tarifo telefono numeriu, kad sužinotų apie dovaną, leistis į brangią kelionę atsiimti menkos vertės indų rinkinio ar sumokėti jau turimos knygos pristatymo išlaidas.
39 Šiuo atžvilgiu nesvarbu, kad dovana yra labai vertinga, palyginti su būtinomis išlaidomis jai gauti. Teisingumo Teisme profesionalai daug kartų nurodė atvejį, kai dovanojamas liukso klasės automobilis, kurį vartotojas, šiaip ar taip, turėtų atsiimti jo pagaminimo šalyje, sumokėjęs už registraciją ir draudimą.
40 Tačiau reikia pažymėti, kad šis pavyzdys nelabai atspindi dažniausiai vartotojams siūlomas dovanas. Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė, visuomenė, kuriai skirta nagrinėjama veikla, nebūtinai turi finansinių galimybių padengti tokias išlaidas, net pasiskolinusi. Galiausiai uždraudus profesionalams versti vartotojus patirti net ir mažiausių išlaidų, nebūtų neįmanoma organizuoti tokių reklaminių akcijų. Iš tiesų profesionalas galėtų numatyti geografines ribas, kiek tai susiję su dalyvavimu konkurse ar reklaminėje akcijoje, siekdamas apriboti išlaidas, kurių turės patirti ir kurios yra susijusios su vartotojo judėjimu ir būtinais formalumais vartotojui siekiant gauti dovaną. Profesionalas taip pat galėtų atsižvelgti į komunikacijos ir pristatymo išlaidas, kurių jis turės patirti, nustatydamas ketinamų platinti dovanų vertę.
41 Aplinkybė, kad į nacionalinę teisę neperkelti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priede įtvirtinti pavadinimai, nesvarbi aiškinant šią direktyvą. Taip pat nesvarbūs ir skirtinguose šią direktyvą įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose nustatyti skirtumai, kuriais remiasi profesionalai. Tačiau reikia priminti, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, Rink. p. I‑4135, 8 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, Rink. p. I‑8835, 113 punktą ir 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, Rink. p. I‑7151, 60 punktą).
42 Taigi, kaip teisingai nurodė Jungtinės Karalystės vyriausybė, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktas gali paaiškėti perskaičius minėto priedo 20 punktą. Šioje nuostatoje numatyta, kad klaidinanti veikla yra tuomet, kai produktas apibūdinamas terminais „dykai“, „veltui“, „nemokamas“ ar panašiais, o vartotojas turi mokėti už kažką kitką, išskyrus neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jos pristatymą. Minėtame 31 punkte nėra panašios formuluotės, o tai pagrindžia aiškinimą, kad draudimas versti vartotoją patirti net ir mažiausių išlaidų yra absoliutus, nesvarbu, kad jos susijusios tik su pašto ženklu ar normalaus tarifo telefono skambučiu.
43 Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto pažodinį aiškinimą patvirtina šios direktyvos tikslai.
44 Minėtos direktyvos 1 straipsnyje numatyta, kad ja siekiama padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTBVAB ir Galatea, C‑261/07 ir C‑299/07, Rink. p. I‑2949, 51 punktą).
45 Kaip matyti iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos konstatuojamųjų dalių, ypač iš jos 17 konstatuojamosios dalies, teisinis saugumas yra būtinas elementas vidaus rinkai tinkamai veikti. Siekdamas šio tikslo teisės aktų leidėjas į šios direktyvos I priedą įtraukė komercinę veiklą, kuri bet kokiomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga ir kurios dėl to nebūtina vertinti kiekvienu atveju pagal minėtos direktyvos 5–9 straipsnių nuostatas.
46 Šis tikslas nebūtų pasiektas, jei Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktas būtų aiškinamas lyg apimantis klaidinimo elementą, atskirą nuo šios nuostatos antroje dalyje aprašytų aplinkybių. Iš tiesų, siekiant įrodyti, kad šis elementas yra, kiekvienu atveju reikėtų atlikti sudėtingus vertinimus, būtent kurių siekiama išvengti tokią veiklą įtraukus į I priedą.
47 Be to, šis tikslas būtų nepasiektas, jei profesionalai turėtų teisę vartotojams nustatyti „nedideles išlaidas“, palyginti su dovanos verte. Iš tiesų tai reikštų, kad reikia nustatyti išlaidų ir dovanos vertinimo metodus ir būtinai atlikti tokius vertinimus.
48 Tikslu pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį taip pat pagrindžiamas Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkto aiškinimas, kad vartotojui, laimėjusiam dovaną, negalima nustatyti jokių išlaidų.
49 Kaip teisingai nurodė, be kita ko, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir kaip buvo priminta šio sprendimo 38 punkte, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkte numatyta veikla laikoma agresyvia pagal šią direktyvą, nes užuomina apie dovaną siekiama pasinaudoti naudos perspektyva vartotojo sąmonėje sukurtu psichologiniu poveikiu ir paskatinti jį priimti sprendimą, kuris nėra visada racionalus, ir kurio jis nepriimtų kitomis aplinkybėmis. Taigi siekiant apsaugoti vartotoją aiškinant šios direktyvos I priedo 31 punktą reikia užtikrinti tikros „dovanos“ sąvoką taip, kad dovana, už kurią vartotojas turi sumokėti kažkokią sumą, negali būti laikoma „dovana“.
50 Šiuo tikslu grindžiamas aiškinimas, pagal kurį negalima pritarti tam, kad veiksmai, susiję su dovanos reikalavimu, gali būti atliekami naudojantis įvairiais profesionalo vartotojui siūlomais būdais, iš kurių bent vienas yra nemokamas. Iš tiesų pati perspektyva gauti dovaną daro įtaką vartotojui, ir dėl jos vartotojas gali priimti sprendimą, kurio nepriimtų kitomis aplinkybėmis, kaip antai pasirinkti patį greičiausią būdą sužinoti, kokia dovana laimėta, nors, naudojantis šiuo būdu, būtų patirtos didžiausios išlaidos.
51 Profesionalai nurodė, kad kai vartotojas tinkamai informuojamas apie dovaną ir jos gavimo sąlygas, galima manyti, jog veikla, kuria užsiimama, nėra nesąžininga. Šiuo atžvilgiu reikia atskirti tai, kas yra dovana, ir tai, kas yra jos gavimas. Iš tiesų, nors dovanos apibūdinimas pateikiamas vartotojui, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punkte draudžiama, kad dovanos reikalavimo veiksmai būtų susieti su vartotojo pareiga sumokėti pinigų ar patirti išlaidų.
52 Taigi pakartojant vieną iš pavyzdžių, pateiktų per posėdį, dovana, apibūdinta kaip „įėjimo bilietas“ į konkrečias futbolo rungtynes, neapima vartotojo kelionės iš jo gyvenamosios vietos į futbolo stadioną, kuriame vyksta rungtynės. Tačiau jei dovana – „dalyvavimas“ šiame sporto renginyje be jokio patikslinimo, profesionalas turi padengti vartotojo kelionės išlaidas.
53 Aiški ir tinkama informacija vartotojui yra svarbi tokiu atveju, kai profesionalas nori, kad vartotojas atpažintų laimėtą dovaną ir įvertintų, iš ko ji susideda. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 18 konstatuojamąją dalį, kai komercinė veikla yra konkrečiai skirta tam tikrai vartotojų grupei, pageidautina, kad komercinės veiklos poveikis būtų vertinamas atsižvelgiant į vidutinį tos grupės narį. Pagal šią konstatuojamąją dalį nacionaliniai teismai turės patys nustatyti būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.
54 Tos pačios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama konkrečios grupės, lengvai pasiduodančios komercinei veiklai, sąvoka ir būtinybė apsaugoti šią grupę sudarančius vartotojus, vertinant veiklą šios grupės vidutinio vartotojo atžvilgiu. Taigi Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte apibrėžiamas veiklos nesąžiningumas konkrečios vartotojų, kuriems skirta ši veikla, grupės atžvilgiu.
55 Nacionaliniai teismai turi nagrinėti ir vertinti informaciją apie tai, kas sudaro dovaną, kaip ir bet kokią kitą profesionalo pateiktą informaciją vartotojui, remdamiesi Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 18 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis ir jos 5 straipsnio 2 dalies b punktu. Tai susiję su informacijos prieinamumu ir ją pagrindžiančia medžiaga, teksto įskaitomumu, jos aiškumu ir suprantamumu visuomenei, kuriai skirta ši veikla.
56 Konkrečiai kalbant apie šio sprendimo 16 punkte aprašytą veiklą, svarbu, kad visuomenė, kuriai skirtas dovanos pasiūlymas, galėtų sužinoti būtent kruizo datas, išvykimo ir atvykimo vietas ir apgyvendinimo bei maitinimo sąlygas. Nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar pateikta informacija yra pakankamai aiški ir suprantama visuomenei, kuriai skirta veikla, kad atitinkamos grupės vidutinis vartotojas ją žinodamas galėtų priimti sprendimą.
57 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:
– Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priedo 31 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama agresyvi veikla, kuria profesionalai sukuria apgaulingą įspūdį vartotojui, kad jis jau laimėjo dovaną, nors veiksmui, skirtam pareikalauti šios dovanos, nesvarbu, ar tai informacijos prašymas, susijęs su minėtos dovanos pobūdžiu arba jos gavimu, atlikti vartotojas privalo sumokėti pinigų ar patirti kokių nors išlaidų.
– Nesvarbu, kad vartotojui tenkančios išlaidos, pavyzdžiui, pašto ženklo išlaidos, yra nedidelės, palyginti su dovana, ar kad iš jų profesionalas negauna jokios naudos.
– Taip pat nesvarbu, kad veiksmus, susijusius su dovanos reikalavimu, galima atlikti keliais vartotojui profesionalo siūlomais būdais, iš kurių bent vienas yra nemokamas, jei dėl vieno ar kelių būdų vartotojas turi patirti išlaidų, kai siekia sužinoti apie dovaną ir apie tai kaip ją atsiimti.
– Remdamiesi Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 18 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis bei jos 5 straipsnio 2 dalies b punktu nacionaliniai teismai turi įvertinti vartotojams pateiktą informaciją, t. y. atsižvelgdami į šios informacijos aiškumą ir suprantamumą visuomenei, kuriai skirta nagrinėjama veikla.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) I priedo 31 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama agresyvi veikla, kuria profesionalai sukuria apgaulingą įspūdį vartotojui, kad jis jau laimėjo dovaną, nors veiksmui, skirtam pareikalauti šios dovanos, nesvarbu, ar tai informacijos prašymas, susijęs su minėtos dovanos pobūdžiu arba jos gavimu, atlikti vartotojas privalo sumokėti pinigų ar patirti kokių nors išlaidų.
Nesvarbu, kad vartotojui tenkančios išlaidos, pavyzdžiui, pašto ženklo išlaidos, yra nedidelės, palyginti su dovana, ar kad iš jų profesionalas negauna jokios naudos.
Taip pat nesvarbu, kad veiksmus, susijusius su dovanos reikalavimu, galima atlikti keliais vartotojui profesionalo siūlomais būdais, iš kurių bent vienas yra nemokamas, jei dėl vieno ar kelių būdų vartotojas turi patirti išlaidų, kai siekia sužinoti apie dovaną ir apie tai kaip ją atsiimti.
Remdamiesi Direktyvos 2005/29 18 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis bei jos 5 straipsnio 2 dalies b punktu nacionaliniai teismai turi įvertinti vartotojams pateiktą informaciją, t. y. atsižvelgdami į šios informacijos aiškumą ir suprantamumą visuomenei, kuriai skirta nagrinėjama veikla.
Parašai.