Language of document : ECLI:EU:T:2020:461

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. spalio 5 d.(*)

„Valstybės pagalba – Moksliniai tyrimai naftos srityje – Prancūzijos įgyvendinta pagalbos schema – Numanoma ir neribota valstybės garantija, kurią IFPEN gavo jai suteikus PKVĮ statusą – Pranašumas – Pranašumo egzistavimo prezumpcija – Proporcingumas“

Sujungtose bylose T‑479/11 RENV ir T‑157/12 RENV

Prancūzijos Respublika, atstovaujama P. Dodeller,

ieškovė byloje T‑479/11 RENV,

IFP Énergies nouvelles, įsteigta Riuej Malmezone (Prancūzija), atstovaujama advokatų E. Lagathu ir É. Barbier de La Serre,

ieškovė byloje T‑157/12 RENV,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą B. Stromsky ir D. Grespan,

atsakovę,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2011 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimą 2012/26/ES dėl valstybės pagalbos C 35/08 (ex NN 11/08), kurią Prancūzija suteikė viešajai įstaigai Institut Français du Pétrole (OL L 14, 2012, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir G. De Baere,

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. lapkričio 28 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškiniais Prancūzijos Respublika ir IFP Énergies nouvelles (toliau – IFPEN), iki 2010 m. liepos 13 d. – Institut français du pétrole, prašo panaikinti visą 2011 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimą 2012/26/ES dėl valstybės pagalbos C 35/08 (ex NN 11/08), kurią Prancūzija suteikė viešajai įstaigai Institut Français du Pétrole (OL L 14, 2012, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).

2        IFPEN – tai viešoji mokslinių tyrimų įstaiga, kuriai pavesta vykdyti tris bendrojo intereso užduotis: atlikti mokslinius tyrimus ir vykdyti technologinę plėtrą naftos ir dujų žvalgybos, taip pat naftos perdirbimo ir naftos chemijos technologijų srityse, rengti inžinierius ir techninius darbuotojus ir vykdyti su atitinkamais sektoriais susijusią informavimo ir dokumentavimo veiklą (ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis).

3        Be to, IFPEN tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliuoja tris komercines bendroves – Axens, Beicip-Franlab ir Prosernat, su kuriomis sudarė išimtines mokslinių tyrimų ir licencijų sutartis.

4        Iki 2006 m. IFPEN turėjo privatinės teisės reglamentuojamo juridinio asmens statusą, o pagal Prancūzijos vidaus nuostatas jos ekonominę ir finansinę kontrolę vykdė Prancūzijos vyriausybė. 2005 m. liepos 13 d. Įstatymu Nr. 2005-781 dėl programos, kuria nustatomos energetikos politikos gairės (JORF, 2005 m. liepos 14 d., p. 11570), nuo 2006 m. liepos 6 d. IFPEN buvo pertvarkyta į viešosios teisės reglamentuojamą juridinį asmenį, konkrečiai – į pramoninę ir komercinę viešąją įstaigą (PKVĮ) (ginčijamo sprendimo 21–23 konstatuojamosios dalys).

5        Iš bylos matyti, pirma, kad šis pertvarkymas buvo motyvuotas Prancūzijos valdžios institucijų noru suderinti IFPEN veikimo pobūdį ir būdą su jos finansavimo būdu. Iš esmės, kadangi IFPEN daugiausia buvo finansuojama iš biudžeto dotacijų, pertvarkymo tikslas buvo sumažinti neatitiktį tarp šios įstaigos, kaip privatinės teisės reglamentuojamo subjekto, statuso ir to, kad didelė dalis jos išteklių yra skirti valstybės. Antra, šis pertvarkymas buvo atliktas vykstant Prancūzijos mokslinių tyrimų įstaigų statuso vienodinimo procesui.

6        Dėl PKVĮ teisinio statuso Prancūzijos teisėje svarbu pažymėti, kad šios įstaigos priklauso viešosios teisės reglamentuojamų juridinių asmenų, vykdančių ekonominio pobūdžio veiklą, kategorijai. Jie turi atskirą nuo valstybės teisinį subjektiškumą ir finansinį savarankiškumą, taip pat specialius įgaliojimus, kurie paprastai apima vienos ar kelių viešosios paslaugos užduočių vykdymą. Prancūzijos teisėje numatyta, kad viešosios teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims netaikomos nemokumo procedūros pagal bendrąją teisę, remiantis bendruoju išieškojimo iš viešųjų lėšų negalimumo principu. Tai, kad PKVĮ netaikytinos nemokumo procedūros, buvo patvirtinta Prancūzijos kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje dėl 1985 m. sausio 25 d. Įmonių sanavimo ir likvidavimo teismo sprendimu įstatymo Nr. 85-98 (JORF, 1985 m. sausio 26 d., p. 1097).

7        PKVĮ teisinio statuso ypatumai patraukė Europos Komisijos dėmesį – 2010 m. sausio 26 d. Sprendime 2010/605/ES dėl valstybės pagalbos C 56/07 (ex E 15/05), kurią Prancūzija suteikė Paštui (OL L 274, 2010, p. 1; toliau – Sprendimas Paštas), ji pirmą kartą nagrinėjo šį statusą atsižvelgdama į valstybės pagalbą Europos Sąjungoje reglamentuojančias normas. Tame sprendime Komisija padarė išvadą, kad dėl šio statuso PKVĮ gauna numanomą ir neribotą valstybės garantiją savo ekonominei veiklai, kurioje naudojami viešieji ištekliai. Ši išvada buvo pagrįsta tokiais argumentais (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis ir Sprendimo Paštas 20–37 konstatuojamosios dalys):

–        bendrosios teisės nemokumo procedūra PKVĮ nėra taikoma,

–        tačiau PKVĮ taikomos 1980 m. liepos 16 d. Įstatymo 80‑539 dėl administracinėse bylose paskelbtų priverstinių priemonių ir sprendimų įgyvendinimo, už kurį atsakingi pagal viešąją teisę reglamentuojami juridiniai asmenys (JORF, 1980 m. liepos 17 d., p. 1799), ir jo įgyvendinimo aktų nuostatos. Pagal šias nuostatas valstybė aiškiai nurodoma kaip institucija, kompetentinga išieškoti viešųjų įstaigų skolas, jai suteikiami dideli įgaliojimai, pavyzdžiui, duoti nurodymus savo iniciatyva ir sukaupti pakankamai išteklių, nustatomas valstybės, kaip paskutinio garanto, atsakomybės už pagal viešąją teisę reglamentuojamų juridinių asmenų skolas principas,

–        jeigu PKVĮ likviduojama, paprastai taikomas skolų perdavimo valstybei ar kitam viešajam subjektui principas, todėl visi PKVĮ kreditoriai yra tikri, kad niekada nepraras viešajai įstaigai paskolintų sumų,

–        PKVĮ gali turėti išskirtines galimybes naudotis „iždo avansinio mokėjimo sąskaitomis“.

8        Sprendime Paštas Komisija padarė išvadą, kad numanoma ir neribota valstybės garantija, neatsiejama nuo Pašto PKVĮ statuso, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes dėl jos Paštui gali būti sudarytos palankesnės paskolos sąlygos, nei būtų suteiktos, jei jis būtų vertinamas tik pagal savo nuopelnus (Sprendimo Paštas 256–300 konstatuojamosios dalys).

9        Būtent vykstant procedūrai, per kurią buvo priimtas Sprendimas Paštas, 2006 m. Prancūzijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie IFPEN pertvarkymą į PKVĮ. Ši informacija Komisijai buvo pateikta vykstant 2005 m. pradėtai procedūrai, susijusiai su Prancūzijos valdžios institucijų IFPEN skirto viešojo finansavimo nagrinėjimu atsižvelgiant į valstybės pagalbą reglamentuojančias normas (ginčijamo sprendimo 1–3 konstatuojamosios dalys).

10      Tuomet Komisija nusprendė atskirti klausimo, ar IFPEN pertvarkymas į PKVĮ galėjo būti valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimą nuo IFPEN viešojo finansavimo nagrinėjimo. Taigi 2008 m. liepos 16 d. ji baigė nagrinėti IFPEN suteiktą viešąjį finansavimą ir priėmė Sprendimą 2009/157/EB dėl valstybės pagalbos, kurią Prancūzija suteikė IFPEN grupei (C 51/05 (ex NN 84/05)) (OL L 53, 2009, p. 13). Tą pačią dieną Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu sprendimu (OL C 259, 2008, p. 12; toliau – sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą) ji nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl neribotos valstybės garantijos suteikimo IFPEN ir pasiūlė suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas.

11      Sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą Komisija pažymėjo, be kita ko, kad IFPEN įgijo pranašumą dėl savo pertvarkymo į PKVĮ – daugiausia dėl palankesnėmis laikomų finansavimo sąlygų, kuriomis ji naudojosi finansų rinkose. Šis pranašumas, finansuojamas iš valstybių išteklių, Komisijos teigimu, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal Komisijos pranešimą dėl [SESV 107] ir [108] straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (OL C 155, 2008, p. 10; toliau – Pranešimas dėl garantijų).

12      Prancūzijos valdžios institucijos savo pastabas dėl šio sprendimo pateikė 2008 m. spalio 14 d. raštu. Paskui jos dar atsakė į papildomus Komisijos klausimus ir pateikė informaciją dėl IFPEN ir įvairių kreditorių grupių santykių. 2010 m. gegužės 20 d. taip pat buvo surengtas Komisijos ir Prancūzijos valdžios institucijų atstovų susitikimas.

13      Be to, viena iš Axens konkurenčių – UOP Limited, Anglijos bendrovė, įsteigta Gilforde (Jungtinė Karalystė), pateikė komentarus atsakydama į sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Prancūzijos valdžios institucijoms buvo suteikta galimybė pateikti pastabas dėl šių komentarų.

14      2011 m. birželio 29 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

15      Pirma, vadovaudamasi tokiu pat samprotavimu, kaip Sprendime Paštas, ir, be to, ginčijamame sprendime darydama daug nuorodų į šį sprendimą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 98 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), Komisija nusprendė, kad, 2006 m. liepos mėn. IFPEN pertvarkius į PKVĮ, jai buvo suteikta neribota ir numanoma valstybės garantija. Komisija taip pat nusprendė, kad ta garantija reiškia, jog perduodami valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl garantijų 2.1 punktą, nes IFPEN nemokėjo jokios įmokos už šią garantiją. Taigi, Komisijos teigimu, įmonei buvo suteiktas pranašumas ir kartu sumažėjo valstybės ištekliai, nes valstybė atsisakė mokesčio, kuris paprastai imamas teikiant garantijas. Be to, Komisijos teigimu, dėl garantijos atsirado rizika, kad tuo metu ir ateityje gali būti naudojami valstybės ištekliai, nes valstybė galėtų būti įpareigota mokėti IFPEN skolas (ginčijamo sprendimo 134 ir 135 konstatuojamosios dalys).

16      Atvirkščiai, dėl IFPEN patronuojamųjų bendrovių Komisija pažymėjo, kad joms, kaip komercinėms bendrovėms, buvo taikomos nemokumo procedūros pagal bendrąją teisę ir kad, be to, jų kreditoriai negalėjo savaime įpareigoti jų pagrindinio akcininko. Ji padarė išvadą, kad šioms patronuojamosioms bendrovėms nebuvo taikoma neribota valstybės garantija, kuria naudojosi IFPEN dėl jos turimo PKVĮ statuso (ginčijamo sprendimo 176 ir 177 konstatuojamosios dalys).

17      Antra, Komisija pažymėjo, kad neribota valstybės garantija dėl IFPEN turimo PKVĮ statuso gali būti valstybės pagalba tiek, kiek ji taikoma šios įstaigos ūkinei veiklai. Taigi ji nusprendė apriboti valstybės pagalbos buvimo nagrinėjimą IFPEN vykdoma ekonominio pobūdžio veikla, atskyrusi ją, pirma, nuo jos patronuojamųjų bendrovių, kurioms minėta garantija netaikoma, veiklos ir, antra, nuo IFPEN neekonominės veiklos. Komisija nurodė, kad IFPEN ekonominė veikla yra tik patronuojamųjų bendrovių ir trečiųjų asmenų užsakymu pagal sutartis atliekami moksliniai tyrimai, technologijų perdavimas, susijęs su išimtinėmis patronuojamųjų bendrovių Axens, Prosernat ir Beicip-Franlab veiklos sritimis, taip pat infrastruktūros nuoma, darbuotojų ir teisinių paslaugų teikimas jos patronuojamosioms bendrovėms (ginčijamo sprendimo 187 ir 189–191 konstatuojamosios dalys).

18      Trečia, Komisija išnagrinėjo, be kita ko, klausimą, ar aptariama numanoma ir neribota garantija iš IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių sudarytai grupei (toliau – IFPEN grupė) buvo suteiktas atrankinis pranašumas.

19      Šiuo atveju Komisija visų pirma nusprendė išnagrinėti klausimą, ar pati IFPEN galėjo įgyti pranašumą dėl numanomos ir neribotos valstybės garantijos, ir paskui patikrinti, ar šis pranašumas galėjo pereiti jos patronuojamosioms bendrovėms (ginčijamo sprendimo 192 konstatuojamoji dalis).

20      Kalbant apie pranašumą, kuriuo naudojosi IFPEN, Komisija nusprendė išnagrinėti šios PKVĮ santykius su bankais ir finansų įstaigomis, tiekėjais ir klientais (ginčijamo sprendimo 193 ir 194 konstatuojamosios dalis).

21      Pirmiausia, dėl IFPEN santykių su bankais ir finansų įstaigomis Komisija nusprendė, kad ši įstaiga neįgijo realaus ekonominio pranašumo dėl valstybės garantijos, neatsiejamos nuo jos turimo PKVĮ statuso, per laikotarpį nuo jos pertvarkymo į PKVĮ 2006 m. liepos mėn. iki 2010 m. pabaigos (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) (ginčijamo sprendimo 195–199 konstatuojamosios dalys). Komisija vis dėlto pažymėjo, kad tokia išvada daroma tik dėl praėjusio laikotarpio, nes ji negali numatyti būsimo rinkos subjektų elgesio ar to, kaip keisis jų požiūris į valstybės garantijos poveikį IFPEN įsipareigojimų neįvykdymo rizikai (ginčijamo sprendimo 200 konstatuojamoji dalis). Todėl Komisija nusprendė Prancūzijos Respublikai nustatyti pareigą pateikti jai informaciją apie IFPEN skolos dydį ir skolinimosi sąlygas ir įrodyti, kad šios paskolos atitiko rinkos sąlygas, arba, vertinant garantijos poveikio maksimalius dydžius, pridėti atitinkamos pagalbos ekvivalentą. Komisija nurodė, kad Prancūzijos Respublikai nustatyti įpareigojimai ir jos prisiimtas įsipareigojimas dėl kiekvieno sandorio į finansavimo sutartį raštu įtraukti nuorodą, kad valstybė neperima IFPEN finansinių įsipareigojimų, nepadengia skolos jos nemokumo atveju ir neišsprendžia visų su garantija susijusių problemų, leistų taikyti prisiimtos rizikos išimtį ir sumažinti galimą neigiamą garantijos poveikį (ginčijamo sprendimo 201 ir 202 konstatuojamosios dalys).

22      Tada dėl IFPEN santykių su tiekėjais Komisija nusprendė, kad IFPEN naudojosi realiu ekonominiu pranašumu, nes tiekėjai jai taikė mažesnes kainas. Kainos buvo sumažintos dėl to, kad pastarieji palankiau vertino IFPEN įsipareigojimų neįvykdymo riziką dėl neribotos valstybės garantijos, kurią jai suteikė PKVĮ statusas (ginčijamo sprendimo 203–215 konstatuojamosios dalys).

23      Galiausiai dėl IFPEN santykių su klientais Komisija nusprendė, kad dėl įmonei IFPEN teikiamos valstybės garantijos jos klientai buvo tikri, kad jai niekada nebus taikoma teisminio likvidavimo procedūra, todėl ji visada galės vykdyti sutartinius įsipareigojimus arba, jeigu jų nevykdytų, klientai būtų tikri, kad jiems bus sumokėta kompensacija dėl šio nevykdymo. Tačiau, jeigu nebūtų šios garantijos, norėdamas gauti tokią pat apsaugą, klientas turėtų susitarti su finansų tarpininku dėl įvykdymą užtikrinančio užstato. Todėl IFPEN naudojosi realiu ekonominiu pranašumu, kurį siūlė klientams, nes nereikėjo mokėti įmokų už įvykdymą užtikrinantį užstatą ar bent už didžiausių pastangų garantiją (ginčijamo sprendimo 216–237 konstatuojamosios dalys).

24      Komisija nusprendė, kad IFPEN įgytas ekonominis pranašumas dėl valstybės garantijos yra atrankinis, nes IFPEN konkurentai, kuriems taikomos nemokumo procedūros pagal bendrąją teisę, negali naudotis panašia valstybės garantija (ginčijamo sprendimo 215 ir 238 konstatuojamosios dalys).

25      Dėl galimo IFPEN suteikto pranašumo perleidimo jos privatinės teisės reglamentuojamoms patronuojamosioms bendrovėms Komisija, remdamasi Sprendime 2009/157 atlikta IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių santykių analize, padarė išvadą, kad nors IFPEN ir Beicip-Franlab santykiai vyko įprastomis rinkos sąlygomis, patronuojamosios bendrovės Axens ir Prosernat tam tikru mastu galėjo pasinaudoti ekonominiu pranašumu, kurį IFPEN įgijo dėl turimo PKVĮ statuso jai suteiktos garantijos. Šį pranašumą ji kvalifikavo kaip atrankinį, nes Axens ir Prosernat konkurentai neturėjo galimybių naudotis viešosios įstaigos IFPEN technologijomis, žmogiškaisiais ištekliais ir įranga tokiomis pat palankiomis sąlygomis (ginčijamo sprendimo 226 ir 243–250 konstatuojamosios dalys).

26      Ketvirta, Komisija išnagrinėjo konkurencijos iškraipymo ir poveikio prekybai klausimą. Komisija pažymėjo, kad dėl valstybės garantijos „<…> gali būti sumažintos [IFPEN] veiklos, susijusios su trečiosioms šalims teikiamomis paslaugomis (pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais), sąnaudos ir bendrovių Axens bei Prosernat veiklos, susijusios su patronuojančiosios bendrovės joms teikiamomis paslaugomis (išskirtinėse jų veiklos srityse atliekamais moksliniais tyrimais, pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais, darbuotojų ir įrangos teikimu, administracinių paslaugų teikimu), sąnaudos, todėl grupei IFP[EN] sudaromos palankesnės sąlygos, taigi ir iškraipoma konkurencija pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį“. Anot Komisijos, kadangi rinkos, kuriose veikia IFPEN grupė, yra plačiai atvertos prekybai Sąjungoje, valstybės garantijos suteikimas IFPEN gali neigiamai paveikti konkuruojančias įmones, kurios vykdo ar nori vykdyti panašią ekonominę veiklą atitinkamose rinkose, ir dėl to iškraipyti konkurenciją bei daryti poveikį prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (251–253 konstatuojamosios dalys).

27      Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad ši garantija yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (255 konstatuojamoji dalis).

28      Penkta, Komisija išnagrinėjo šios pagalbos suderinamumą ir atskyrė, viena vertus, pagalbą pagal sutartis atliekamų mokslinių tyrimų ir IFPEN teikiamų paslaugų tretiesiems asmenims ir savo patronuojamosioms bendrovėms srityje ir, kita vertus, pagalbą IFPEN grupei Axens ir Prosernat išskirtinėse veiklos srityse. Ji padarė išvadą, kad IFPEN grupei suteikta valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka, jei tenkinamos tam tikros sąlygos, nustatytos ginčijamame sprendime.

29      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies esminiai punktai išdėstyti taip:

„1 straipsnis

1. Kadangi Prancūzija [IFPEN] suteikė pramoninės ir komercinės viešosios įstaigos statusą, nuo 2006 m. liepos 7 d. visai šios įstaigos veiklai taikoma neribota valstybės garantija (toliau – valstybės garantija).

2. Valstybės garantija, taikoma [IFPEN] neekonominei veiklai, ypač mokymo veiklai, vykdomai siekiant parengti daugiau žmogiškųjų išteklių, kurie būtų geriau kvalifikuoti, su nepriklausomais [moksliniais tyrimais ir technologine plėtra] susijusiai veiklai, vykdomai siekiant įgyti daugiau žinių ir geresnio suvokimo, ir mokslinių tyrimų rezultatų skleidimui, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

3. Valstybės garantija, taikoma technologijų perdavimo veiklai, kurią [IFPEN] vykdo srityse, numatytose su patronuojamąja bendrove Beicip-Franlab sudarytoje išimtinėje plėtros, pardavimo ir naudojimo sutartyje, nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

4. Valstybės garantija, taikoma technologijų perdavimo veiklai, kurią [IFPEN] vykdo srityse, numatytose su patronuojamosiomis bendrovėmis Axens bei Prosernat sudarytose išimtinėse sutartyse, minėtose 2008 m. liepos 16 d. [Sprendimo 2009/157] 3 straipsnio 1 dalyje, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

5. Valstybės garantija, taikoma su [IFPEN] paslaugomis ir pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais susijusiai veiklai, vykdomai tiek trečiųjų šalių, tiek patronuojamųjų bendrovių sąskaita, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

<…>

3 straipsnis

Valstybės garantija, kuri šio sprendimo 1 straipsnio 4 ir 5 dalyse minėtai ekonominei veiklai taikyta 2006 m. liepos 7 d. – 2009 m. gruodžio 31 d., buvo pagalba, suderinama su vidaus rinka.

4 straipsnis

Valstybės garantija, kuri šio sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje minėtai ekonominei veiklai nuo 2010 m. sausio 1 d. taikoma tol, kol baigsis [Sprendimo 2009/157] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų [IFPEN] ir jos patronuojamųjų bendrovių Axens bei Prosernat išimtinių sutarčių galiojimo terminas, yra pagalba, suderinama su vidaus rinka, jeigu laikomasi šio sprendimo 5 ir 6 straipsniuose nustatytų sąlygų.

5 straipsnis

1. [Sprendimo 2009/157] 4 straipsnio 2 dalyje minėtoje metinėje finansinėje ataskaitoje, be Sprendimo 5 straipsnio 1 dalyje jau nurodytos informacijos, pateikiama šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse išdėstyta informacija.

2. Metinėje finansinėje ataskaitoje pateikiama ši informacija: atitinkamais metais [IFPEN] gautų paskolų suma, palūkanų norma bei sutarčių sąlygos ir su valstybės garantija susijusios galimos palūkanų subsidijos bendrojo subsidijos ekvivalento įvertis, nebent būtų įrodoma, kad šios paskolų sutartys atitinka įprastas rinkos sąlygas, lyginant šių sutarčių sąlygas su sąlygomis, kurios [IFPEN] sudarytos prieš pakeičiant jos statusą, arba remiantis Komisijos iš anksto patvirtinta tikslesne metodika.

3. Metinėje finansinėje ataskaitoje nurodoma prekių ir paslaugų, kurias [IFPEN] iš tiekėjų įsigijo siekdama atitinkamais metais teikti šio sprendimo 1 straipsnio 4 ir 5 dalyse minėtas ekonomines paslaugas, suma ir didžiausias pagalbos, gautos dėl to, kad tiekėjai palankiau vertino įmonės įsipareigojimų neįvykdymo riziką, bendrojo subsidijos ekvivalento įvertis. Įvertis apskaičiuojamas įsigytų prekių ir paslaugų sumai taikant vienodą 2,5 % normą arba remiantis Komisijos iš anksto patvirtinta tikslesne metodika.

4. Metinėje finansinėje ataskaitoje nurodoma šio sprendimo 1 straipsnio 4 ir 5 dalyse minėtos ekonominės veiklos, kurią viešoji įstaiga IFP vykdė atitinkamais metais, suma ir didžiausias pagalbos, gautos dėl to, kad nebuvo mokama su įvykdymą užtikrinančiu užstatu susijusi priemoka [įmoka] ar bent jau „didžiausių pastangų“ garantijos priemoka [įmoka], šį užstatą ir garantiją teikiant minėtų ekonominių paslaugų gavėjams, bendrojo subsidijos ekvivalento įvertis. Šis įvertis apskaičiuojamas suteiktų paslaugų sumai taikant vienodą 5 % normą arba remiantis Komisijos iš anksto patvirtinta tikslesne metodika.

6 straipsnis

1. Bendra viešųjų lėšų, skirtų [IFPEN] veiklai vykdyti išskirtinėse bendrovių Axens ir Prosernat veiklos srityse, suma, įskaitant didžiausią valstybės garantijos poveikį, įvertintą šio sprendimo 5 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, turi būti mažesnė negu Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai ir naujovių diegimui sistemoje nurodytas didžiausias leidžiamas intensyvumas.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyta riba viršijama, atitinkama patronuojamoji bendrovė (Axens arba Prosernat) pagalbos perteklių prireikus grąžina [IFPEN].

7 straipsnis

Valstybės garantija, kuri 1 straipsnio 5 dalyje minėtai ekonominei veiklai taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d., yra valstybės pagalba, suderinama su vidaus rinka, jeigu laikomasi šio sprendimo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų.

8 straipsnis

1. Šio sprendimo 1 straipsnio 5 dalyje minėta [IFPEN] veikla, susijusi su pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais ir paslaugų teikimu, turi likti veikla, papildanti pagrindinę nepriklausomų viešųjų mokslinių tyrimų veiklą.

<…>

3. Kiekvienais metais Prancūzija Komisijai teikia ataskaitą apie [IFPEN] veiklą, susijusią su pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais ir paslaugų teikimu, kurioje nurodo su šia veikla susijusios sumos dalį nepriklausomiems viešiesiems moksliniams tyrimams finansuoti skirtame biudžete.

9 straipsnis

1. Prancūzijos institucijos ir [IFPEN] į finansavimo sutartį dėl kiekvienos operacijos įsipareigoja įtraukti šią nuorodą (taikomą visoms sutartyje minimoms priemonėms):

„Emisijai, programai arba paskolai netaikoma jokia bet kokio pobūdžio tiesioginė ar netiesioginė valstybės garantija. Nemokumo atveju valstybė nėra įpareigota perimti finansinius [IFPEN] įsipareigojimus, kad skola būtų sumokėta.“

2. Prancūzijos institucijos tokią pat sąlygą, pagal kurią valstybė neprisiima atsakomybės, įsipareigoja įtraukti į visas sutartis, susijusias su šio sprendimo 1 straipsnio 5 dalyje minėta veikla – pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais arba paslaugų teikimu.

3. Prancūzijos institucijos tokią pat sąlygą, pagal kurią [IFPEN] ir valstybė neprisiima atsakomybės, įsipareigoja įtraukti į visas akcinių bendrovių Axens, Beicip-Franlab ir Prosernat sudarytas sutartis, pagal kurias prisiimami įsipareigojimai dėl skolos.

4. [IFPEN] akcinėms bendrovėms Axens, Beicip-Franlab ir Prosernat neišduoda jokios rūšies garantijos, patvirtinimo, laidavimo, ketinimų protokolo ar patikinimo rašto, kurie neatitiktų įprastų rinkos sąlygų.

<…>“

 Ankstesni procesai Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme

30      2011 m. rugsėjo 9 d. Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo; ieškinys užregistruotas numeriu T‑479/11.

31      2012 m. balandžio 5 d. IFPEN Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo; ieškinys užregistruotas numeriu T‑157/12.

32      2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, sustabdė bylų, kuriose vėliau buvo priimtas 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimas Prancūzija ir IFP Énergies nouvelles / Komisija (T‑479/11 ir T‑157/12, toliau – pirmasis sprendimas, EU:T:2016:320), nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, kuriuo bus baigtas procesas byloje, kurioje vėliau buvo priimtas 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217).

33      Kadangi 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimu Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismas atmetė Prancūzijos Respublikos apeliacinį skundą dėl 2012 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (T‑154/10, EU:T:2012:452), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė pastarosios ieškinį dėl Sprendimo Paštas, Bendrasis Teismas paprašė Prancūzijos Respublikos, IFPEN ir Komisijos pateikti pastabų dėl 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) pasekmių ieškiniams bylose, kuriose vėliau buvo priimtas pirmasis sprendimas.

34      2014 m. gegužės 5 d. raštu Prancūzijos Respublika atsisakė ieškinio pagrindų, kuriais neigė nuo PKVĮ statuso neatsiejamos numanomos ir neribotos valstybės garantijos egzistavimą ir sąsają tarp įtariamo pranašumo, kuriuo IFPEN naudojasi dėl tos garantijos, ir valstybės išteklių perdavimo. Tos pačios dienos raštu IFPEN taip pat atsisakė ieškinio pagrindo, kuriame neigė nuo PKVĮ statuso neatsiejamos numanomos ir neribotos valstybės garantijos egzistavimą.

35      2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas sujungė bylas, kuriose vėliau buvo priimtas pirmasis sprendimas, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

36      2015 m. spalio 8 d. įvykusiame posėdyje buvo išklausytos sujungtų bylų šalių pastabos žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo klausimus.

37      2016 m. gegužės 26 d. priimtame pirmajame sprendime Bendrasis Teismas iš dalies patenkino Prancūzijos Respublikos ir IFPEN ieškinius ir panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame dėl IFPEN suteikto PKVĮ statuso įgyta garantija kvalifikuota kaip „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir apibrėžtos šio kvalifikavimo pasekmės. Likusią ieškinių dalį Bendrasis Teismas atmetė.

38      Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su IFPEN pranašumo santykiuose su tiekėjais ir klientais apibrėžtimi, Komisija pažeidė pareigą motyvuoti ir pareigą pateikti šio pranašumo įrodymų ir padarė teisės klaidų, kai nusprendė remtis faktoringu ir įvykdymą užtikrinančiu užstatu, kad apskaičiuotų aptariamo pranašumo dydį. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad siekdama įrodyti šį pranašumą Komisija negalėjo remtis 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismo nustatyta pranašumo, kurį PKVĮ įgijo dėl su jos statusu susietos numanomos ir neribotos valstybės garantijos, prezumpcija. Bendrasis Teismas iš tiesų nusprendė, kad, pirma, prielaida, kuria grindžiama ši prezumpcija, yra neįtikinama, kiek tai susiję su IFPEN ir jos tiekėjų santykiais, ir, antra, dėl to, jog Komisija neapibrėžė pranašumo, kurį lemia IFPEN turima garantija santykiuose su klientais, prezumpcija, kuria ji ketino remtis, neteko dalyko. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši pranašumo prezumpcija taikoma tik operacijoms, susijusioms su finansavimu, paskola ar apskritai kreditu, todėl negali būti taikoma PKVĮ santykiams su tiekėjais ir klientais. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad nors Komisija galėjo remtis 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismo įtvirtinta prezumpcija, kad įrodytų, jog santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis IFPEN turėjo pranašumą dėl suteikto PKVĮ statuso, šioje byloje ta prezumpcija buvo paneigta. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nuo IFPEN pertvarkymo į PKVĮ 2006 m. liepos mėn. iki ginčijamame sprendime nagrinėto laikotarpio pabaigos, t. y. 2010 m. pabaigos, dėl turimo PKVĮ statuso IFPEN neįgijo jokio realaus ekonominio pranašumo, galėjusio pasireikšti palankesnėmis kreditavimo sąlygomis, kurias jai būtų suteikę bankai ir finansų įstaigos. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad dėl to, jog prezumpcija buvo paneigta, kiek ji susijusi su nagrinėjamu laikotarpiu, ja negalima iš naujo remtis siekiant įrodyti, kad nagrinėjama garantija ateityje gali suteikti IFPEN pranašumą santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, iš esmės nepasikeitus aplinkybėms, kuriomis ji buvo paneigta. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija negali vadovautis vien įstatuose numatyta galimybe skolintis ir tuo remdamasi nuspręsti, jog būsimas IFPEN pranašumas galėjo būti įrodytas taikant prezumpciją.

39      Komisijai pateikus apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimu Komisija / Prancūzija ir IFP Énergies nouvelles (C‑438/16 P, toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo, EU:C:2018:737) Teisingumo Teismas panaikino pirmąjį sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti Bendrajam Teismui.

40      Taigi Teisingumo Teismas pritarė Komisijos pateiktam antrajam pagrindui ir nusprendė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai nusprendė, kad galimybė remtis 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) įtvirtinta prezumpcija grindžiama realaus poveikio garantijos gavėjo naudai buvimu ir kad, kiek tai susiję su IFPEN santykiais su bankais ir finansų įstaigomis, ši prezumpcija buvo paneigta. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad aptariama prezumpcija gali būti paneigta tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad atsižvelgiant į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis suteikta nuo aptariamo PKVĮ statuso neatsiejama garantija, ta PKVĮ negavo praeityje ir, tikėtina, negaus ateityje kokios nors realios ekonominės naudos iš šios garantijos.

41      Teisingumo Teismas taip pat pritarė Komisijos trečiajam pagrindui. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) įtvirtinta prezumpcija taikytina tik santykiams, susijusiems su tam tikra finansavimo operacija, paskola arba, kalbant bendriau, PKVĮ kreditoriaus suteiktu kreditu, būtent šios PKVĮ santykiams su bankais ir finansų įstaigomis. Tačiau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl to, jog 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) įtvirtinta prezumpcija grindžiama prielaida, kad dėl nuo jos statuso neatsiejamos garantijos aptariama PKVĮ naudojosi ar galėjo naudotis palankesnėmis finansinėmis sąlygomis nei tos, kurios paprastai suteikiamos finansų rinkose, ši prezumpcija gali būti taikoma PKVĮ santykiams su tiekėjais ir klientais tik tuo atveju, jeigu tokios sąlygos buvo taikomos santykiuose su pastaraisiais atitinkamose rinkose, o tai turi patikrinti Komisija.

42      Beje, Teisingumo Teismas atmetė visą Komisijos apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą. Konkrečiai kalbant, ji nusprendė, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai priėmė sprendimą, jog dėl to, kad IFPEN pertvarkymas į PKVĮ galėjo būti kvalifikuojamas kaip „valstybės pagalba“, tai buvo individuali pagalba, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio e punktą.

43      Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, priešingai, nei teigia Komisija, Prancūzijos Respublika ir IFPEN iš tiesų kelis kartus ir pakankamai išsamiai ginčijo Komisijos išvadas dėl IFPEN turimo pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis.

 Procesas ir šalių reikalavimai grąžinus bylą

44      2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Bendrasis Teismas sujungė bylas T‑479/11 RENV ir T‑157/12 RENV, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir galima žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas. Šios bylos buvo paskirtos aštuntajai Bendrojo Teismo kolegijai.

45      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalį Prancūzijos Respublika, IFPEN ir Komisija pateikė rašytines pastabas. IFPEN pastabos buvo pateiktos 2018 m. lapkričio 28 d., o Prancūzijos Respublikos ir Komisijos pastabos pateiktos 2018 m. lapkričio 29 d.

46      Pagal Procedūros reglamento 217 straipsnio 3 dalį Prancūzijos Respublika, IFPEN ir Komisija 2019 m. vasario 21 d. taip pat pateikė papildomą pareiškimą.

47      2019 m. kovo 12 d. raštu IFPEN paprašė surengti teismo posėdį.

48      Taikydamas proceso organizavimo priemonę, Bendrasis Teismas pateikė šalims rašytinius klausimus. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

49      2019 m. lapkričio 28 d. šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

50      Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti visą ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

51      IFPEN Bendrojo Teismo prašo:

–        pirmiausia panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti tas ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies dalis, kuriose yra trūkumų.

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

52      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Prancūzijos Respublikos ir IFPEN bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

53      Byloje T‑479/11 Prancūzijos Respublika dabar pateikia du ieškinio pagrindus ieškiniui pagrįsti. Pirmasis pagrindas pateiktas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes Komisija pakankamai teisiškai nepagrindė valstybės pagalbos buvimo. Antrasis pagrindas pateiktas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes Komisija neatsižvelgė į atrankinio pranašumo sąvoką. Dėstydama šį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys, Prancūzijos Respublika, viena vertus, teigia, kad Komisija klaidingai padarė išvadą, jog garantijos buvimas gali suteikti IFPEN pranašumą tiek jos santykiuose su tiekėjais ir klientais, tiek santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis. Kita vertus, subsidiariai ji ginčija Komisijos išvadas dėl minėto pranašumo perleidimo IFPEN patronuojamoms privatinės teisės reglamentuojamoms bendrovėms Axens ir Prosernat.

54      Byloje T‑157/12 IFPEN dabar pateikia keturis pagrindus ieškiniui pagrįsti.

55      Pirmasis pagrindas susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija neįrodė IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių faktinio ekonominio pranašumo buvimo. Dėstydama šį pagrindą, kurį sudaro trys dalys, IFPEN visų pirma teigia, kad Komisijai nepavyko laikantis teismo praktikoje nustatytų įrodinėjimo standartų įrodyti, jog dėl nagrinėjamosios garantijos ji turi realų ekonominį pranašumą, be kita ko, kiek tai susiję su jos santykiais su tiekėjais ir su klientais. Paskui ji teigia, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, jog tas ekonominis pranašumas perleidžiamas jos patronuojamoms privatinės teisės reglamentuojamoms bendrovėms Axens ir Prosernat. Galiausiai ji teigia, kad nėra pakankamos sąsajos tarp to ekonominio pranašumo ir valstybės išteklių perdavimo dėl nagrinėjamos garantijos.

56      Antrasis pagrindas pateiktas dėl Pranešimo dėl garantijų pažeidimo arba – subsidiariai – dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Dėstydama šį pagrindą IFPEN iš esmės teigia, kad Pranešimo dėl garantijų 1.2 punktas negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį yra savaiminis ryšys tarp, viena, to, kad dėl teisinių ir su statusu susijusių priežasčių jai negali būti taikoma bankroto procedūra, ir, antra, atrankinio pranašumo, kuris reiškia naudojimąsi rinkose palankesnėmis finansavimo sąlygomis.

57      Trečiasis pagrindas pateiktas dėl vertinimo klaidų, padarytų nustatant IFPEN suteikto pranašumo dydį. Šiame ieškinio pagrinde, suskirstytame į dvi dalis, viena vertus, IFPEN neigia, kad faktoringas ir įvykdymą užtikrinantis užstatas arba didžiausių pastangų garantija turi reikšmės nustatant pranašumo, kurį dėl nagrinėjamosios garantijos IFPEN įgijo santykiuose su tiekėjais ir klientais, dydį. Antra, ji teigia, kad Komisija klaidingai apibrėžė valstybės pagalbos, tariamai nustatytos tiek jos, tiek jos patronuojamųjų bendrovių atžvilgiu, intensyvumą.

58      Galiausiai ketvirtasis pagrindas grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu. Dėstydama šį pagrindą IFPEN iš esmės teigia, kad pasekmės, kilusios pripažinus PKVĮ suteiktą numanomą ir neribotą valstybės garantiją, kuri yra valstybės pagalba, būtent pareiga pranešti ir kitos jai ir Prancūzijos Respublikai nustatytos pareigos, yra neproporcingos.

59      Pirmiausia reikia pažymėti, kad dėl to, jog nuo PKVĮ statuso neatsiejamos numanomos ir neribotos valstybės garantijos buvimas šioje byloje nebeginčijamas, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į Prancūzijos Respublikos ir IFPEN išdėstytus pagrindus, visų pirma turi išnagrinėti klausimą, ar Komisija nepadarė klaidos prieidama prie išvados, kad šios garantijos taikymas, viena vertus, IFPEN vykdomai technologijų perdavimo veiklai srityse, nustatytose su patronuojamosiomis bendrovėmis Axens ir Prosernat sudarytose išimtinėse sutartyse, ir, kita vertus, IFPEN pagal sutartis atliekamiems moksliniams tyrimams ir teikiamoms paslaugoms trečiųjų šalių bei patronuojamųjų bendrovių sąskaita, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

60      Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas iš pradžių išnagrinės klausimą, ar šiuo atveju Komisija pagrįstai nusprendė, kad IFPEN turėjo pranašumą santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, klientais ir tiekėjais dėl su jos statusu susijusios numanomos ir neribotos valstybės garantijos, ir klausimą, ar Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad šis pranašumas buvo perleistas IFPEN patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat. Paskui, jeigu reikės, Bendrasis Teismas turės išnagrinėti pagrindus, kuriuose Prancūzijos Respublika ir IFPEN neigia, kad šis pranašumas susijęs su valstybės išteklių perdavimu.

61      Jeigu Bendrasis Teismas konstatuos, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju egzistuoja valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Bendrasis Teismas privalės patikrinti, ar Komisijos nustatytos šios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka sąlygos pažeidžia proporcingumo principą, kaip teigia IFPEN.

 Dėl pagrindų, grindžiamų SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir susijusių su IFPEN pranašumo buvimu ir apskaičiavimu

62      Ieškinio byloje T‑157/12 antrojo pagrindo pirmoje dalyje ir ketvirtajame pagrinde, taip pat ieškinio byloje T‑479/11 pirmojo pagrindo antroje dalyje ir trečiojo pagrindo pirmoje dalyje iš esmės kalbama apie pranašumo, kurį IFPEN įgijo dėl nuo jos turimo PKVĮ statuso neatsiejamos valstybės garantijos, buvimą ir, kiek mažiau, apie to pranašumo dydžio nustatymą.

63      Prancūzijos Respublikos ir IFPEN argumentai iš esmės susiję su Komisijos įrodinėjimu, kad IFPEN turi pranašumą santykiuose su klientais ir tiekėjais. Tačiau Prancūzijos Respublika taip pat ginčija tam tikras Komisijos pastabas dėl pranašumo, kuris galėtų pasireikšti IFPEN santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis.

64      Taigi iš pradžių reikia išnagrinėti argumentus dėl pranašumo, atsiradusio IFPEN santykiuose su tiekėjais ir klientais, o paskui – pranašumą, kuris galėtų atsirasti IFPEN santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis.

 Dėl IFPEN pranašumo santykiuose su tiekėjais ir klientais

65      Pirma, ieškiniuose Prancūzijos Respublika ir IFPEN teigia, kad Komisijai nepavyko laikantis jurisprudencijoje nustatytų įrodinėjimo standartų įrodyti, jog IFPEN turi realų ekonominį pranašumą santykiuose su tiekėjais ir klientais. Jos tvirtina, kad nors Komisijos analizė gali būti perspektyvioji, ji negali būti visiškai hipotetinė, atvirkščiai, ta analizė turi leisti apibrėžti realų ekonominį pranašumą.

66      Tačiau, anot Prancūzijos Respublikos ir IFPEN, šiuo atveju pranašumo egzistavimo IFPEN santykiuose su tiekėjais ir klientais įrodinėjimas buvo grindžiamas įrodymais nepatvirtintomis prielaidomis. Prancūzijos Respublika ir IFPEN konkrečiai pažymi, kad Komisija nepateikė jokio tiekėjo arba kliento liudijimo ir a fortiori neįrodė, jog tiekėjai ir klientai įprastai ir sistemingai atsižvelgdavo į tai, kad PKVĮ negali būti taikoma nemokumo procedūra. Be to, dėl IFPEN santykių su klientais Prancūzijos Respublika ir IFPEN pažymi, kad tam tikros ginčijamo sprendimo motyvų ištraukos yra neaiškios ir net nesuprantamos. Prancūzijos Respublika ir IFPEN tuo remdamosi daro išvadą, kad Komisija nesilaikė pareigų dėl tyrimo, kai argumentus dėstė remdamasi prielaidomis, užuot siekusi iš IFPEN tiekėjų ir klientų gauti galimų apčiuopiamų joms inkriminuojamo elgesio įrodymų.

67      Rašytinėse pastabose dėl apeliacine tvarka priimto sprendimo pasekmių ginčo nagrinėjimui Prancūzijos Respublika ir IFPEN teigia, kad Komisija negalėjo remtis 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismo įtvirtinta pranašumo prezumpcija, kad įrodytų, jog dėl neribotos valstybės garantijos IFPEN įgijo pranašumą santykiuose su tiekėjais ir klientais, prieš tai nepatikrinusi, ar rinkos dalyvių elgesys pagrindžia pranašumo prielaidą, kuri yra analogiška IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų institucijomis prielaidai. Prancūzijos Respublikos ir IFPEN teigimu, ginčijamame sprendime toks patikrinimas neatliktas.

68      Be to, Prancūzijos Respublikos teigimu, ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis veikia IFPEN santykių su tiekėjais ir klientais formuojama rinka, analizė leidžia atmesti pranašumo prielaidos, kuri yra analogiška IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų institucijomis prielaidai, tikėtinumą. Prancūzijos Respublika ir IFPEN savo pastabose paskui nurodo įvairias faktines aplinkybes, siekdamos įrodyti, kad pranašumo prezumpcija IFPEN santykiuose su tiekėjais ir klientais bet kuriuo atveju yra paneigta.

69      Antra, Prancūzijos Respublika ir IFPEN ginčija Komisijos taikytą metodą vertinant aptariama garantija IFPEN suteikto pranašumo santykiuose su tiekėjais ir klientais dydį. Jos konkrečiai teigia, kad faktoringas ir įvykdymą užtikrinančio užstato arba didžiausių pastangų garantijos, kuriuos Komisija pasirinko kaip palyginimo kriterijus, neturi reikšmės atliekant tokį vertinimą.

70      Rašytinėse pastabose dėl apeliacine tvarka priimto sprendimo pasekmių ginčo nagrinėjimui Komisija teigia, jog rėmimasis prezumpcija buvo pagrįstas siekiant įrodyti pranašumo IFPEN santykiuose su klientais ir tiekėjais buvimą. Komisija pažymi, kad, kiek tai susiję su rinka, kurioje veikia IFPEN, mokslinių tyrimų įstaigų ekonominė veikla apima, be kita ko, mokslinių tyrimų ir paslaugų teikimo įmonėms sutartis arba, kaip IFPEN atveju, technologijų perdavimo veiklą. Komisija taip nurodo, kad mokslinių tyrimų įstaiga iš tiekėjų gali įsigyti laboratorijoms skirtų prietaisų, įrangos ir įvairių tyrimo priemonių. Dėl IFPEN klientų Komisija pažymi, kad jie su ta įmone sudaro mokslinių tyrimų sutartis. Tačiau, Komisijos teigimu, tai, kad IFPEN mokslinių tyrimų projektams būdingas didelis netikrumas, taigi ir tai, kad mokslinių tyrimų įstaigos prekybos partneriai sutinka prisiimti didelę riziką, vis dėlto nereiškia, kad šie partneriai yra abejingi jų kontrahento bankroto rizikai. Priešingai, mokslinių tyrimų ir plėtros sutarčių ilgalaikiškumas pabrėžia IFPEN klientų suinteresuotumą apsauga nuo kontrahento bankroto, ypač kai jie ilgam laikotarpiui įsipareigoja dalyvauti vykdant sudėtingus mokslinius tyrimus. Pasak Komisijos, reikia atskirti nuo mokslinio tyrimo projekto neatsiejamą riziką ir kontrahento bankroto riziką. Taigi garantija, kuria naudojasi IFPEN, gali būti konkurencinis pranašumas, palyginti su kitomis mokslinių tyrimų įstaigomis, kiek tai susiję su ilgalaikėmis sutartimis. Be to, tam tikrose mokslinių tyrimų ir plėtros sutartyse numatytos plataus spektro techninės priežiūros paslaugos, todėl prekybos partneriai yra daug labiau priklausomi vieni nuo kitų, nei perkant labiau standartizuotą prekę ar paslaugą. Panašūs argumentai gali būti taikomi IFPEN santykiams su tiekėjais. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad net jei dalis tiekimo yra standartizuota, kitos tiekimo sutartys gali būti sudarytos dėl labai specializuotų prietaisų, kurie gali būti pristatyti tik praėjus ilgesniam laiko tarpui. Ši aplinkybė gali paskatinti mokslinių tyrimų įstaigos tiekėjus bandyti apsisaugoti nuo jų kontrahento bankroto rizikos. Komisijos teigimu, aukšta tokių prietaisų kaina taip pat galėtų lemti atidėtą mokėjimą dalimis, dėl kurio tiekėjui taip pat kiltų rizika ir atsirastų tokia pati paskata. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad rėmimasis prezumpcija siekiant įrodyti dėl neribotos valstybės garantijos IFPEN įgytą pranašumą santykiuose su klientais ir tiekėjais yra visiškai pagrįstas.

71      Papildomose pastabose Komisija taip pat ginčija Prancūzijos Respublikos ir IFPEN argumentą, kad, išnagrinėjus rinkos, kurioje veikia IFPEN, ekonomines ir teisines aplinkybes, prielaida, kad dėl neribotos valstybės garantijos IFPEN galėtų turėti tokį patį pranašumą santykiuose su tiekėjais ir klientais, kokį turi PKVĮ santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, taptų neįtikinama. Be to, Komisija neigia, kad pranašumo prezumpcija IFPEN santykiuose su tiekėjais ir klientais šioje byloje buvo paneigta.

72      Beje, Komisija teigia, kad, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika ir IFPEN, faktoringo ir įvykdymą užtikrinančio užstato naudojimas apskaičiuojant pranašumą, kurį dėl neribotos valstybės garantijos IFPEN įgijo santykiuose su tiekėjais ir klientais, yra tinkamas. Dėl šio aspekto Komisija pažymi, kad, siekiant nustatyti pranašumo, kurį IFPEN galėjo įgyti dėl nagrinėjamos garantijos, vertę, vadovavimasis „samprotavimu, grindžiamu lygiavertės rizikos garantijos taikymo sąnaudomis“, buvo pagrįstas sunkumais, kuriuos jai teko įveikti atliekant šį vertinimą ir kurių kilo būtent dėl to, kad rinkoje nėra į garantiją nuo nemokumo rizikos panašios paslaugos, kurią būtų siūloma įsigyti kaip garantiją.

73      Visų pirma reikia priminti, jog tam, kad įmonei taikoma priemonė būtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti tenkinamos keturios sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės priemonė arba priemonė, kuriai naudojami valstybės ištekliai. Antra, tokia priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ja turi būti suteiktas pranašumas tik tam tikroms įmonėms arba tam tikriems veiklos sektoriams. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba kelti grėsmę, kad ji bus iškraipyta (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Enirisorse, C‑237/04, EU:C:2006:197, 38 ir 39 punktus ir nurodytą jurisprudenciją ir 2000 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo CETM / Komisija, T‑55/99, EU:T:2000:223, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

74      Pagalbos sąvoka apima ne tik pozityviąsias išmokas, bet ir priemones, įvairiais būdais mažinančias įmonei paprastai tenkančias finansines prievoles, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį. Taigi pagalba laikoma bet kokia valstybės intervencija, kuri bet kokia forma gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms palankesnes sąlygas arba kuri turi būti laikoma ekonominiu pranašumu, kurio jį įgijusi įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis (žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 94 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

75      Paskui reikia priminti, kad būtent Komisija turi pateikti valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimo įrodymą (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies / Komisija, T‑68/03, EU:T:2007:253, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju, remiantis jurisprudencija, tikrindama, ar įmonė gavėja įgyja ekonominį pranašumą, kurio nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis, Komisija privalo atlikti visapusišką visų ginčijamos operacijos sudedamųjų dalių ir jos aplinkybių, įskaitant įmonės gavėjos padėtį ir atitinkamą rinką, vertinimą (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 251 punktas ir 2010 m. kovo 3 d. Sprendimo Bundesverband deutscher Banken / Komisija, T‑163/05, EU:T:2010:59, 37 punktas).

76      Dėl įrodymų rinkimo valstybės pagalbos srityje pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią jurisprudenciją Komisija įpareigojama rūpestingai ir nešališkai vykdyti inkriminuojamų priemonių tyrimo procedūrą, kad, priimdama galutinį sprendimą, kuriuo patvirtinamas pagalbos buvimas ir prireikus jos nesuderinamumas ar neteisėtumas, turėtų kuo išsamesnių ir patikimesnių įrodymų (žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 63 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

77      Tačiau, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, atlikdama tą tyrimą, Komisija gali remtis paprasta prezumpcija, jog numanomos ir neribotos valstybės garantijos įmonei, kuriai netaikomos įprastos reorganizavimo ir likvidavimo procedūros, suteikimas pagerina jos finansinę padėtį, nes sumažėja našta, įprastai tenkanti įmonės biudžetui. Todėl per procedūrą dėl esamos pagalbos Komisijai pakanka konstatuoti patį garantijos egzistavimą, o realaus jos poveikio nuo suteikimo momento įrodinėti nebūtina, kad įrodytų tokios garantijos įmonei gavėjai suteikiamą pranašumą (2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 98 ir 99 punktai ir sprendimo dėl apeliacinio skundo 110 punktas).

78      Kalbant apie ginčijamo sprendimo teisminės kontrolės apimtį pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia pažymėti, kad remiantis jurisprudencija darytina išvada, jog valstybės pagalbos sąvoka, kaip ji apibrėžta toje nuostatoje, yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais veiksniais. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateikto konkretaus ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr. 2012 m. kovo 2 d. Sprendimo Nyderlandai ir ING Groep / Komisija, T‑29/10 ir T‑33/10, EU:T:2012:98, 100 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

79      Remiantis jurisprudencija taip pat galima teigti, kad klausimo, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, teisminė kontrolė yra ribota, jeigu Komisijos atlikti vertinimai yra techniniai ar sudėtingi. Tačiau Bendrasis Teismas privalo nustatyti, ar taip yra nagrinėjamuoju atveju (žr. 2012 m. kovo 12 d. Sprendimo Nyderlandai ir ING Groep / Komisija, T‑29/10 ir T‑33/10, EU:T:2012:98, 101 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

80      Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Komisija turi didelę diskreciją, kurią įgyvendindama privalo atlikti ekonominius vertinimus atsižvelgdama į Sąjungos kontekstą, tai nereiškia, kad Sąjungos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos atlikto ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų, pagal jurisprudenciją Sąjungos teismas turi, be kita ko, patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr. 2012 m. kovo 2 d. Sprendimo Nyderlandai ir ING Groep / Komisija, T‑29/10 ir T‑33/10, EU:T:2012:98, 102 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

81      Tačiau, viena vertus, kaip Teisingumo Teismas nusprendė sprendime dėl apeliacinio skundo, nagrinėjama priemonė, t. y. IFPEN pertvarkymas į PKVĮ, nepatenka į pagalbos schemos sąvoką, pateiktą Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio d punkte, tačiau jei tas pertvarkymas galėtų būti kvalifikuotas kaip „valstybės pagalba“, tai būtų individuali pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio e punktą. Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija negalėjo nagrinėti tik bendrų šios priemonės požymių, kad įrodytų, jog ji yra valstybės pagalba (sprendimo dėl apeliacinio skundo 64–73 ir 82 punktai).

82      Kita vertus, reikia pažymėti, jog šio sprendimo 77 punkte nurodyta 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismo įtvirtinta pranašumo prezumpcija yra grindžiama prielaida, kad aptariama PKVĮ dėl nuo juos statuso neatsiejamos garantijos naudojasi ar gali naudotis palankesnėmis finansinėmis sąlygomis, palyginti su sąlygomis, kurios įprastai suteikiamos finansų rinkose. Taigi šios prezumpcijos taikymas PKVĮ santykiams su tiekėjais ir klientais pateisinamas tik tais atvejais, jeigu tokios palankesnės sąlygos taip pat taikomos ir santykiuose su pastaraisiais suinteresuotose rinkose (sprendimo dėl apeliacinio skundo 150 punktas).

83      Dėl tos priežasties, jeigu Komisija ketina taikyti aptariamą prezumpciją, ji privalo išnagrinėti ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis veikia aptariamų santykių paveikta rinka. Konkrečiai kalbant, Komisija privalo patikrinti, ar ūkio subjektų veiksmai atitinkamoje rinkoje pagrindžia pranašumo prielaidą, analogišką prielaidai, kuri daroma kalbant apie PKVĮ santykius su bankais ir finansų įstaigomis (sprendimo dėl apeliacinio skundo 150 punktas).

84      Prancūzijos Respublikos ir IFPEN pateiktus kaltinimus reikia vertinti atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su pranašumo IFPEN ir jos tiekėjų santykiuose įrodymų nebuvimu

85      Reikia pažymėti, kad remiantis ginčijamo sprendimo 203 ir 214 konstatuojamosiomis dalimis teigtina, jog, pasak Komisijos, egzistuoja kainų mažėjimo reiškinys, nulemtas to, kad kontrahentai palankiau vertina įstaigos, kuri, kaip jiems žinoma, dėl turimo viešosios įstaigos statuso yra apsaugota nuo teisminio likvidavimo rizikos, įsipareigojimų neįvykdymo pavojų.

86      Ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip apibūdino metodą, kurį pasitelkė vertindama kainų sumažėjimo dydį:

„Norėdama įvertinti kainų mažėjimą, susijusį su tuo, kad PKVĮ įsipareigojimų neįvykdymo riziką jos tiekėjai vertina palankiau, Komisija ketina aptarti lygiavertės rizikos garantijos taikymo sąnaudas. Jei nebūtų valstybės garantijos, IFPEN tiekėjas, norėdamas gauti panašią garantiją (t. y. visiškai apsidrausti nuo sutarties šalies įsipareigojimų neįvykdymo rizikos), galėtų prašyti specialios kredito ar draudimo įstaigos paslaugų. Prisiimti įsipareigojimų neįvykdymo riziką paprastai siūlo specialios faktoringo bendrovės.“

87      Ginčijamo sprendimo 203 ir 204 konstatuojamosiose dalyse išdėstytose pastabose, aiškinamose atsižvelgiant į to sprendimo 214 konstatuojamąją dalį, pabrėžiama tai, kad Komisija teigė, jog kainos sumažėjo dėl to, kad tiekėjai palankiau vertino IFPEN įsipareigojimų neįvykdymo riziką, nepatikrinusi šio teiginio pagrįstumo, ir kad paskui ji stengėsi įvertinti šio kainų sumažėjimo mastą remdamasi rodikliu, kuriuo matuojamas ne pats kainos sumažėjimas, o tik garantijos, kurią ji laikė panašia į IFPEN turimą garantiją, vertė. Šią išvadą patvirtina tai, kad ginčijamame sprendime nepateiktas joks kainų, kurias IFPEN tiekėjai realiai taikė prieš ir per nagrinėjamą laikotarpį, pokyčio tyrimas.

88      Pritaikius proceso organizavimo priemonę Komisija buvo paraginta patikslinti, ar teiginys, kad IFPEN santykiuose su tiekėjais įgytas pranašumas pasireiškė pastarųjų taikomų kainų sumažėjimu, grindžiamas tokiu tyrimu ir, jei taip, kokioje ginčijamo sprendimo dalyje šis nagrinėjimas buvo atliktas.

89      Atsakydama į šią proceso organizavimo priemonę Komisija nurodė, kad ginčijamo sprendimo 203 ir 204 konstatuojamosiose dalyse „ji preziumavo, kad numanomos ir neribotos garantijos buvimas gali turėti įtakos tam, kaip IFPEN tiekėjai suvokia riziką, kad [ši] nevykdys įsipareigojimų, o tai logiškai turėtų pasireikšti tam tikra nauda, už tai suteikta garantijos gavėjui (būtent kainos sumažėjimu)“. Atsakyme Komisija taip pat nurodė, kad „išvada, jog dėl nagrinėjamos garantijos IFPEN santykiuose su teikėjais turi realų ekonominį pranašumą, pasireiškiantį tų tiekėjų taikomomis mažesnėmis kainomis, buvo pagrįsta ne empirine ir konkrečia IFPEN tiekėjų kainų nustatymo šioje rinkoje analize, bet tam tikromis empirinėmis pastabomis papildyta prezumpcija“ ir kad, „kitaip tariant, tai buvo netiesioginis įrodymas, išsamiai pagrįstas loginiais duomenimis“. Apibendrindama Komisija nurodė, kad jos tarnybos iš naujo nagrinėja ginčijamo sprendimo motyvus, atsižvelgdamos į sprendime dėl apeliacinio skundo nustatytus reikalavimus.

90      Taip pat reikia pažymėti, kad per teismo posėdį pati Komisija pripažino, jog, kiek tai susiję su IFPEN santykiais su tiekėjais ir klientais, ginčijamame sprendime yra informacijos, kuria remiantis galima teigti, kad ji argumentavo remdamasi prezumpcija, ir tam tikrų rinkos duomenų, tačiau tame sprendime nebuvo pateiktas tinkamas įrodymas to, ką sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas nusprendė esant reikalinga. Komisijos teigimu, būtent ši aplinkybė paaiškina jos atsakyme į šio sprendimo 89 punkte nurodytą Bendrojo Teismo klausimą padarytą išvadą.

91      Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip Komisija pripažino procesiniuose dokumentuose Bendrajame Teisme ir vėliau patvirtino per teismo posėdį, ginčijamame sprendime nėra Teisingumo Teismo sprendime dėl apeliacinio skundo reikalaujamo įrodymo, kad ūkio subjektų elgesys nagrinėjamoje rinkoje pagrindė prielaidą, jog santykiuose su tiekėjais IFPEN turi tokį patį pranašumą, kokį PKVĮ turi santykiuose su bankais ir finansų institucijomis.

92      Taigi ginčijamo sprendimo 203 ir 214 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė klaidingą išvadą, kad IFPEN naudojosi realiu ekonominiu pranašumu, nes jos tiekėjai taikė sumažintas kainas ir palankiau vertino jos įsipareigojimų neįvykdymo riziką.

93      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nereikia nagrinėti argumentų, kuriais Prancūzijos Respublika ir IFPEN neigia, kad, nustatant aptariama garantija IFPEN suteikto pranašumo santykiuose su tiekėjais dydį, buvo tinkama remtis faktoringu. Iš tikrųjų Komisija negalėjo vertinti pranašumo, kurio egzistavimas nebuvo niekaip įrodytas.

–       Dėl kaltinimo, kad nėra įrodymų, jog IFPEN turi pranašumą santykiuose su klientais

94      Remiantis ginčijamu sprendimu darytina išvada, kad pranašumą, kurį santykiuose su klientais IFPEN galėjo įgyti dėl nuo PKVĮ statuso neatsiejamos valstybės garantijos, Komisija apibrėžė kaip įmokos už įvykdymą atitinkantį užstatą ar bent didžiausių pastangų garantiją, kuriuos IFPEN galėjo pasiūlyti savo klientams, nebuvimą.

95      Ši apibrėžtis grindžiama konstatavimu, kurį patvirtina tik UOP Limited pastabos, kad perleidžiamas technologijas įsigyjantys subjektai ypač daug dėmesio skiria garantijoms, kurias paslaugų teikėjai gali jiems suteikti sutartinės ir deliktinės atsakomybės taikymo srityje (ginčijamo sprendimo 216 konstatuojamoji dalis). Remdamasi šiuo konstatavimu ir aptariamos garantijos netaikymą IFPEN deliktinei atsakomybei atmetusi kaip nereikšmingą, Komisija nurodė:

„220)      <…> dėl [IFPEN] valstybės teikiamos garantijos šios įstaigos klientai yra tikri, kad jai niekada nebus taikoma teisminio likvidavimo procedūra, todėl ji visada galės vykdyti sutartinius įsipareigojimus arba, jeigu jų nevykdytų, dėl šio nevykdymo klientams bus sumokėta kompensacija <…>

221)            Remdamasi 204 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse išdėstytais argumentais dėl ryšių su tiekėjais Komisija mano, kad jei nebūtų valstybės garantijos, norėdamas gauti tokią pat apsaugą klientas turėtų susitarti su finansų tarpininku (pavyzdžiui, banku ar draudimo bendrove) dėl įvykdymą užtikrinančio užstato (angl. performance bond), kad būtų tikras, jog su [IFPEN] jį siejanti sutartis bus įgyvendinta. Tokios apsaugos tikslas – suteikti šiam klientui garantiją, kad dėl sutarties nevykdymo (visos sutarties ar jos dalies) patyręs žalą jis gaus finansinę kompensaciją.“

96      Paskesnėse ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse Komisija apskaičiavo įvykdymą užtikrinančio užstato arba didžiausių pastangų garantijos sąnaudas ir nusprendė, kad įmoka už tokią garantiją siektų ne daugiau kaip 5 % nuo apyvartos, gautos teikiant garantija užtikrintą paslaugą (ginčijamo sprendimo 223–225 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat pabandė nustatyti, kokioms IFPEN ekonominės veiklos paslaugoms būtų taikoma „tokia garantija“ (ginčijamo sprendimo 226–235 konstatuojamosios dalys). Ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad:

„<…>      vykdydama ekonominę veiklą [IFPEN] naudojosi faktiniu ekonominiu pranašumu: nebuvo mokamos priemokos [įmokos], susijusios su įvykdymą užtikrinančiu užstatu, [ar] bent jau su „didžiausių pastangų“ garantija, kuriuos vykdydama mokslinių tyrimų veiklą įstaiga galėjo teikti savo klientams, taip pat patronuojamosio[ms] bendrovėms Axens ir Prosernat išskirtinėse jų veiklos srityse. Dėl garantuojamos rizikos ypatumų Komisija negali nustatyti tikslios su šiuo pranašumu susijusios sumos, tačiau mano, kad bet kokiu atveju vertinant kiekvieną paslaugą ir kiekvienus metus ji negali viršyti sumų, nurodytų šioje konstatuojamojoje dalyje pateiktoje 5 lentelėje <…>“

97      Remiantis šio sprendimo 95 ir 96 punktuose nurodytomis ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis matyti, kad pranašumas, kuriuo IFPEN naudojasi santykiuose su klientais, pasireiškia tuo, kad, atsižvelgiant į nuo turimo PKVĮ statuso neatsiejamą neribotą valstybės garantiją, IFPEN jiems garantuoja, kad jai nebus taikoma likvidavimo teismo tvarka procedūra, todėl IFPEN visada galės vykdyti sutartinius įsipareigojimus, arba, jeigu nevykdytų, jiems bus išmokėta kompensacija už jų nevykdymą, o jei IFPEN negalėtų to garantuoti, tie klientai turėtų sudaryti sutartį su finansų tarpininku dėl įvykdymą užtikrinančio užstato.

98      Kaip pažymi Prancūzijos Respublika ir IFPEN, argumentai, kuriuos Komisija taikė IFPEN turimam pranašumui santykiuose su klientais apibrėžti, grindžiami prielaida, kad įprastomis rinkos sąlygomis mokslinių tyrimų institutų, kaip antai IFPEN, klientai naudojasi įvykdymą užtikrinančio užstato arba didžiausių pastangų garantijomis, kad apsisaugotų nuo kontrahento nemokumo rizikos, ir kad esant tokiai garantijai, kurią turi IFPEN, jos klientams nebereikia naudotis tokia įvykdymą užtikrinančio užstato arba didžiausių pastangų garantija.

99      Tačiau, be bendrovės UOP Limited pastabų, pateiktų ginčijamo sprendimo 216 konstatuojamojoje dalyje, kad „ <…> perleidžiamas technologijas įsigyjantys subjektai ypač daug dėmesio skiria garantijoms, kurias paslaugų teikėjai gali jiems suteikti sutartinės ir deliktinės atsakomybės taikymo srityje“, Komisija nenurodo jokio su rinka susijusio aspekto, kuriuo būtų galima pagrįsti šio sprendimo 98 punkte apibendrintų prielaidų pagrįstumą.

100    Nors ginčijamo sprendimo 221–236 konstatuojamosiose dalyse pateikta samprotavimų apie didžiausių pastangų garantiją arba įvykdymą užtikrinantį užstatą, reikia konstatuoti, kad tuose samprotavimuose buvo siekiama tik apskaičiuoti galimo pranašumo dydį, kaip galima teigti remiantis nuoroda į ginčijamo sprendimo 204 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse pateiktus argumentus dėl galimo IFPEN pranašumo santykiuose su tiekėjais apskaičiavimo. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad nei didžiausių pastangų garantijos, nei įvykdymą užtikrinančio užstato negalima prilyginti neribotai valstybės garantijai, kuria naudojasi IFPEN ir kuri apima daug platesnę nei šių dviejų garantijų taikymo sritį, ir kad iš ginčijamo sprendimo labai aiškiai matyti, jog ji šias garantijų rūšis naudojo kaip palyginimo priemones, kad gautų kiek įmanoma patį tiksliausią dėl valstybės garantijos IFPEN suteikto pranašumo santykiuose su klientais vertės apytikslį dydį. Komisija pažymi, kad ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamojoje dalyje šią samprotavimų dalį ji grindė galimu jau gauto pranašumo apskaičiavimu, o ne priemonės galimybe suteikti pranašumą.

101    Taigi reikia konstatuoti, kad Komisija rėmėsi hipotetiniu samprotavimu. Vis dėlto reikia pažymėti, kad šiuo atveju Komisija negali pateisinti tokio samprotavimo remdamasi 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismo įtvirtinta pranašumo prezumpcija.

102    Iš tiesų reikia pažymėti, kad Komisijos sprendime nepateikta preliminari nagrinėjamos rinkos ekonominio ir teisinio konteksto analizė, apie kurią kalbama šio sprendimo 83 punkte nurodytoje jurisprudencijoje ir kuria remiantis būtų galima pripažinti prielaidos, kad santykiuose su klientais IFPEN turi tokį patį pranašumą, kokį PKVĮ turi santykiuose su bankais ir finansų institucijomis, įtikimumą, kurį, beje, Komisija aiškiai pripažino per teismo posėdį, kaip šio sprendimo 90 punkte priminė Bendrasis Teismas.

103    Tuo remiantis darytina išvada, kad, kiek tai susiję su IFPEN įgyto pranašumo santykiuose su klientais dėl nuo turimo PKVĮ statuso neatsiejamos numanomos ir neribotos valstybės garantijos apibrėžtimi, Komisija neįvykdė įsipareigojimo pateikti to pranašumo įrodymų, kaip nustatyta šio sprendimo 75 punkte nurodytoje jurisprudencijoje. Taigi ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai nusprendė, kad dėl nagrinėjamos garantijos IFPEN naudojosi realiu ekonominiu pranašumu, nes nereikėjo mokėti įmokų už įvykdymą užtikrinantį užstatą ar bent už didžiausių pastangų garantiją, kuriuos įstaiga, vykdydama mokslinių tyrimų veiklą, galėjo suteikti klientams, taip pat patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat išskirtinėse jų veiklos srityse.

104    Darytina išvada, jog nereikia nagrinėti argumentų, kuriais Prancūzijos Respublika ir IFPEN neigia, kad nustatant aptariama garantija IFPEN suteikto pranašumo santykiuose su tiekėjais dydį buvo tinkama remtis įvykdymą užtikrinančiu užstatu arba didžiausių pastangų garantija.

105    Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, kiek tai susiję su pranašumo, kurį dėl nagrinėjamos garantijos IFPEN galėjo įgyti santykiuose su tiekėjais ir klientais, egzistavimu, Komisija neįvykdė įrodinėjimo pareigos, kaip ji apibrėžta šio sprendimo 75 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.

 Dėl pranašumo, susijusio su IFPEN santykiais su bankais ir finansų įstaigomis

106    Ieškinyje byloje T‑157/12 IFPEN teigė, kad dėl valstybės garantijos neįgijo jokio pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, o tai pati Komisija pripažino ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje. Todėl IFPEN teigė, kad nereikia grįžti prie šio klausimo.

107    Byloje T‑479/11 Prancūzijos Respublika taip pat pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, jog nuo statuso pakeitimo iki 2010 m. dėl turimo PKVĮ statuso IFPEN neturėjo realaus ekonominio pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis.

108    Be to, Prancūzijos Respublika teigė, kad ginčijamo sprendimo 200 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas Komisijos teiginys, kurį ji, beje, ginčija, jog realus ekonominis IFPEN pranašumas santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis gali pasireikšti ateityje, nepagrįstas jokiais įrodymais.

109    Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika ginčijo Komisijos atsiliepime į ieškinį išdėstytą teiginį, kad Prancūzijos valdžios institucijos turėjo įrodyti, jog nuo 2011 m. sausio 1 d. IFPEN skolinimosi sąlygos išliko panašios į tas, kurias ji turėjo iki statuso pakeitimo. Prancūzijos Respublika teigė, kad tokio įrodymo neįmanoma pateikti dėl ekonominės padėties nenuspėjamumo. Prancūzijos Respublika pabrėžė, kad Komisija pati pripažino negalinti numatyti būsimo rinkos subjektų elgesio.

110    Per 2015 m. spalio 8 d. teismo posėdį Prancūzijos Respublika rėmėsi 2010 m. gruodžio 28 d. Įstatymo Nr. 2010/1645 dėl 2011–2014 m. viešųjų finansų programavimo (JORF, 2010 m. gruodžio 29 d., p. 22868) 12 straipsniu, kuriame nustatyta, kad, „nepaisant joms taikomų priešingų teisės aktų nuostatų, prie centrinės valdžios institucijų, kaip jos suprantamos pagal 1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje, priskirtos Prancūzijos įstaigos, išskyrus valstybę, Caisse d'amortissement de la dette sociale, Caisse de la dette publique ir Société de prises de participation de l’État, negali su kredito įstaiga sudaryti paskolos sutarties, kurios terminas viršytų dvylika mėnesių, ir išduoti skolos vertybinių popierių, kurių terminas viršytų tą trukmę“, ir kad „bendrame už ekonomiką ir biudžetą atsakingų ministrų nutarime turi būti nustatytas įstaigų, kurioms taikomas šis draudimas, sąrašas“. Anot Prancūzijos Respublikos, remiantis šia nuostata galima teigti, kad IFPEN negalėjo su kredito įstaiga sudaryti paskolos sutarties, kurios terminas būtų ilgesnis nei dvylika mėnesių, todėl bet kuriuo atveju IFPEN negalėjo ateityje įgyti pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis. Komisija nurodė, kad šis argumentas nepriimtinas, ir tvirtino, kad vykstant oficialiai tyrimo procedūrai Prancūzijos valdžios institucijos nesirėmė šio įstatymo tekstu.

111    Pastabose dėl sprendimo dėl apeliacinio skundo pasekmių Prancūzijos Respublika teigia, kad jurisprudencija, kuria Komisija remiasi ginčydama 2010 m. rugsėjo 28 d. įstatymo 12 straipsniu grindžiamo argumento priimtinumą, neturi reikšmės, atsižvelgiant į to įstatymo objektyvumą ir viešumą. Be to, Prancūzijos Respublika teigia, kad, remiantis jurisprudencija, Bendrojo Teismo vykdoma kontrolė turi apimti visus ieškovo pateiktus reikšmingus duomenis, nesvarbu, ar jie yra ankstesni, ar vėlesni už ginčijamą sprendimą, ir neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo visų pirma pateikti per administracinę procedūrą, ar pirmą kartą išdėstyti Bendrajam Teismui pateiktame ieškinyje. Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika pažymi, be kita ko, kad per administracinę procedūrą nebuvo diskutuojama nei dėl pranašumo prezumpcijos buvimo, nei dėl būtinybės paneigti šią prezumpciją dėl ateities, todėl jos negalima kaltinti nepranešus Komisijai apie 2010 m. rugsėjo 28 d. įstatymo 12 straipsnį.

112    Prancūzijos Respublika priduria, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. įstatymo 12 straipsnyje nustatytas draudimas buvo perkeltas į 2014 m. gruodžio 29 d. Įstatymą 2014-1653 dėl 2014–2019 m. viešųjų finansų programavimo (JORF, 2014 m. gruodžio 30 d., tekstas Nr. 1) ir į 2018 m. sausio 22 d. įstatymą 2018‑32 dėl 2018–2022 m. viešųjų finansų programavimo (JORF, 2018 m. sausio 23 d., tekstas Nr. 1). Prancūzijos Respublika taip pat remiasi 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakymu, kuriame nustatytas įvairių centrinės valdžios įstaigų, kurioms draudžiama su kredito įstaiga sudaryti paskolos sutartį, kurios terminas būtų ilgesnis nei dvylika mėnesių, ir išduoti skolos vertybinius popierius, kurių terminas viršytų tą trukmę, sąrašas (JORF Nr. 230, 2018 m. spalio 5 d., tekstas Nr. 22).

113    Pastabose dėl sprendimo dėl apeliacinio skundo pasekmių IFPEN teigia, kad pati Komisija atmetė pranašumo prezumpcijos, kurią Teisingumo Teismas išgrynino 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217), taikymą, taip pat ir ateityje. Taip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 200 konstatuojamąja dalimi, kurioje Komisija užbaigė tyrimą dėl galimo IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis ir nurodė, kiek tai susiję su po ginčijamo sprendimo priėmimo susiklosčiusiais santykiais, kad Komisija „negali numatyti būsimo rinkos subjektų elgesio ar to, kaip keisis jų požiūris į valstybės garantijos poveikį viešosios įstaigos IFP įsipareigojimų neįvykdymo rizikai“. IFPEN teigimu, ši išvada dėl prezumpcijos netaikymo juo labiau darytina dėl to, kad ginčijamame sprendime Komisija nepadarė jokios aiškios išvados dėl jos pranašumo egzistavimo. Taigi, nors pagal SESV 107 straipsnį Komisija, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, privalo įrodyti pranašumą, o ne pranašumo galimybę, ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik paminėjo, kiek tai susiję su praeitimi, jog potencialus pranašumas nebuvo įgytas, o to sprendimo 200 konstatuojamojoje dalyje, kiek tai susiję su ateitimi, nurodė, jog neįmanoma numatyti konkrečių ūkio subjektų būsimo elgesio rinkoje.

114    Bet kuriuo atveju IFPEN mano, kad paprastoji pranašumo prezumpcija paneigta ne tik dėl praeities, kaip tai įrodo paskolų, dėl kurių sutartis ji sudarė nuo statuso pasikeitimo iki 2018 m. lapkričio mėn., sąnaudų analizė, bet ir dėl ateities.

115    Dėl pastarojo aspekto IFPEN teigia, kad būsimo pranašumo jos naudai neįtikimumą patvirtina visi konteksto aspektai, kuriuos Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai per administracinę procedūrą. IFPEN remiasi trimis konkrečiais aspektais. Pirma, remiantis 2005 m. liepos 13 d. įstatymo 95-VI straipsnyje įtvirtintu bendro tęstinumo principu, IFPEN pertvarkymas į PKVĮ nedaro poveikio jos finansinei padėčiai ar finansavimo sąlygoms. Antra, dėl puikaus IFPEN finansų valdymo nuolat didėja nuosavi ištekliai. Trečia, ginčijamo sprendimo 197 ir 198 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad per paskutinius penkerius metus nebuvo paimta nė viena ilgesnės nei vieni metai trukmės paskola ir kad buvo paimta vienintelė nedidelė trumpesnės nei vieni metai trukmės paskola.

116    Remdamasi argumentais, panašiais į tuos, kuriuos pateikė Prancūzijos Respublika, IFPEN teigia, kad IFPEN pranašumo ateityje neįtikimumas taip pat įrodytas 2010 m. rugsėjo 28 d. įstatymo 12 straipsniu.

117    Beje, pasak IFPEN, negalima teigti, kad Prancūzijos Respublika ir ji turėjo daug galimybių per administracinę procedūrą informuoti Komisiją apie šio teisės akto egzistavimą, nes jis buvo paskelbtas 2010 m. gruodžio 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai Prancūzijos valdžios institucijos atsakė į paskutinį prašymą pateikti informacijos, kuris joms buvo nusiųstas per administracinę procedūrą, ar kad šio teisės akto nepateikimas per administracinę procedūrą paaiškinamas noru jį panaudoti per teismo procesą.

118    Galiausiai IFPEN tvirtina, jog Komisijos argumentą, kad nors 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsniu struktūriškai sumažinama jos galimybė skolintis, tačiau juo neužkertamas kelias galimybei gavus didelę paskolą vienus metus turėti pranašumą, paneigia trijų bankų pateikti duomenys.

119    Pastabose dėl sprendimo dėl apeliacinio skundo pasekmių, Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas patvirtino, jog ji neprivalėjo įrodyti realaus garantijos poveikio IFPEN santykiams su bankais ir finansų įstaigomis, nes egzistavo paprasta prezumpcija, kad ši garantija tuose santykiuose yra pranašumas. Anot Komisijos, remiantis sprendimu dėl apeliacinio skundo matyti, jog šiai prezumpcijai paneigti nepakako konstatuoti, kad garantija praeityje neturėjo jokio realaus poveikio IFPEN santykiams su bankais ir finansų įstaigomis, bet taip pat reikėjo įrodyti, kad, atsižvelgiant į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis taikoma nuo aptariamo PKVĮ statuso neatsiejama garantija, ta PKVĮ, tikėtina, ateityje neįgis jokio realaus ekonominio pranašumo dėl šios garantijos.

120    Per posėdį Komisija ginčijo IFPEN argumentą, kad ginčijamame sprendime ji nepasinaudojo IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis prezumpcija.

121    Be to, Komisija teigia, kad, remiantis jurisprudencija, Prancūzijos Respublikos ir IFPEN argumentai, kuriais siekiama paneigti šią prezumpciją dėl ateities, turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes jie grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, kurios susiklostė po ginčijamo sprendimo priėmimo arba apie kurias Prancūzijos Respublika ir IFPEN jai nepranešė per administracinę procedūrą, nors per tą procedūrą daug kartų keistasi informacija apie IFPEN taikomus nacionalinės teisės aktus.

122    Beje, Komisija ginčija Prancūzijos Respublikos ir IFPEN argumentus, jei jie bus priimtini, kad 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsniu buvo galima paneigti IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis ateityje prezumpciją.

123    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip sprendime dėl apeliacinio skundo nusprendė Teisingumo Teismas, vienintelė aplinkybė, kad IFPEN naudojasi valstybės garantija, leido Komisijai remtis pranašumo prezumpcija, kurią Teisingumo Teismas išgrynino 2014 m. balandžio 3 d. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217), nes ta prezumpcija grindžiama prielaida, kad dėl nuo jos statuso neatsiejamos garantijos PKVĮ naudojasi ar gali naudotis palankesnėmis finansinėmis sąlygomis nei įprastai suteikiamos finansų rinkose (sprendimo dėl apeliacinio skundo 116 punktas).

124    Taip pat reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia IFPEN, Komisija šiuo atveju tikrai rėmėsi argumentais, pagrįstais prezumpcija, kad IFPEN turi pranašumą santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis.

125    Taigi, pirma, ginčijamo sprendimo 196–198 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjusi Prancūzijos Respublikos pateiktus duomenis, to sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad toks pranašumas negalėjo pasireikšti laikotarpiu nuo IFPEN statuso pakeitimo iki 2010 m.

126    Antra, ginčijamo sprendimo 200 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad išvada, jog nagrinėjamu laikotarpiu valstybės garantija nesuteikė IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, daroma tik dėl praėjusio laikotarpio, nes ji „negalėjo numatyti būsimo rinkos subjektų elgesio ar to, kaip keisis jų požiūris į valstybės garantijos poveikį [IFPEN] įsipareigojimų neįvykdymo rizikai“.

127    Toje pačioje ginčijamo sprendimo 200 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog „reikėtų, kad metinėse ataskaitose, kurias Prancūzijos [valdžios] institucijų ateityje bus prašoma pateikti Komisijai, [tos] institucijos pateiktų informaciją apie [IFPEN] skolų dydį bei skolinimosi sąlygas ir įrodymą, kad šios paskolos atitinka rinkos sąlygas, arba nurodytų bendrąjį atitinkamos pagalbos ekvivalentą, didžiausias garantijos poveikio sumas apskaičiuodamos pagal metodiką, panašią į apibūdintąją [ginčijamame sprendime]“.

128    Taigi remiantis ginčijamo sprendimo 200 konstatuojamąją dalimi darytina išvada, kad Komisija netiesiogiai, bet neišvengiamai preziumavo, kad IFPEN turi pranašumą santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, ir nusprendė, kad ji negali atmesti tokio pranašumo ateityje, todėl Prancūzijos valdžios institucijoms nustatė pareigą įrodyti, kad šis pranašumas neatsiras, o jeigu atsiras – kad neperžengs leistinų maksimalaus garantijos poveikio ribų.

129    Reikia priminti, kad, kaip sprendime dėl apeliacinio skundo pažymėjo Teisingumo Teismas, tam, kad būtų paneigta tokia prezumpcija, turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis taikoma nuo aptariamo PKVĮ statuso neatsiejama garantija, ta PKVĮ neįgijo praeityje ir, tikėtina, neįgis ateityje jokio realaus ekonominio pranašumo dėl šios garantijos (sprendimo dėl apeliacinio skundo 117 punktas).

130    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje pati Komisija konstatavo, jog IFPEN pranašumas santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis nepasireiškė per laikotarpį nuo IFPEN pertvarkymo į PKVĮ iki 2010 m., todėl pripažino, kad pranašumo prezumpcija buvo paneigta, kiek tai susiję su praeitimi.

131    Taigi reikia patikrinti, ar Prancūzijos Respublikos ir IFPEN pateiktais argumentais galima paneigti pranašumo ateityje prezumpciją Teisingumo Teismo sprendime dėl apeliacinio skundo nustatytomis ir šio sprendimo 129 punkte primintomis sąlygomis.

132    Šiuo klausimu suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti priimdama tą sprendimą (žr. 2017 m. lapkričio 23 d. SprendimoSACE ir Sace BT / Komisija, C‑472/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:885, 76 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

133    Todėl IFPEN argumentus dėl 2011–2018 m. bankų jai suteiktų finansavimo sąlygų analizės ir dėl IFPEN kreipimosi į bankus siekiant įrodyti, kad 2016 m. jai buvo suteikta trumpalaikio kredito linija komercinėms rinkos sąlygoms, reikia atmesti kaip nepriimtinus, nes tie argumentai buvo grindžiami už ginčijamo sprendimo priėmimą vėlesne informacija. Tas pats pasakytina apie Prancūzijos Respublikos argumentą, kad 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsnyje tam tikroms valstybės įstaigoms nustatytas draudimas sudaryti sutartį su kredito įstaiga dėl paskolos, kurios terminas būtų ilgesnis nei dvylika mėnesių, buvo sistemingai kartojamas po ginčijamo sprendimo priėmimo priimtuose viešųjų finansų programavimo įstatymuose.

134    Dėl 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsniu grindžiamo Prancūzijos Respublikos argumento reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, inkriminuojamų priemonių tyrimo procedūrą Komisija privalo atlikti kruopščiai ir nešališkai, kad priimdama galutinį sprendimą tuo tikslu turėtų kuo išsamesnius ir patikimesnius duomenis (žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Ryanair ir Airport Marketing Services / Komisija, T‑53/16, EU:T:2018:943, 223 ir 224 punktus bei nurodytą jurisprudenciją).

135    Tačiau taip pat reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, negalima Komisijos kaltinti tuo, kad ji neatsižvelgė į galimas faktines ar teisines aplinkybes, kurios galėjo būti, bet nebuvo jai nurodytos per administracinę procedūrą, nes Komisija neprivalo savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais nagrinėti aplinkybių, kurios jai galėjo būti nurodytos (žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Ryanair ir Airport Marketing Services / Komisija, T‑53/16, EU:T:2018:943, 223 punktą bei nurodytą jurisprudenciją).

136    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad šalys neginčija, jog per formalią tyrimo procedūrą Prancūzijos Respublika ir IFPEN šio teisės akto teksto Komisijai nepateikė, ir kad iš bylos medžiagos nematyti, jog priimdama ginčijamą sprendimą Komisija būtų su juo susipažinusi.

137    Todėl reikia konstatuoti, kad Prancūzijos Respublikos argumentą dėl 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsnio reikia atmesti kaip nepriimtiną.

138    Šio teiginio negalima paneigti Prancūzijos Respublikos nurodytais argumentais.

139    Taigi, pirma, reikia pažymėti, kad 2016 m. sausio 21 d. Sprendime Galp Energía España ir kt. / Komisija (C‑603/13 P, EU:C:2016:38) suformuota jurisprudencija, kurią cituoja Prancūzijos Respublika, šiuo atveju neturi reikšmės.

140    Iš tiesų 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija (C‑603/13 P, EU:C:2016:38) 72 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė taikoma visiems Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo procedūra, aspektams, kurių išsamią kontrolę teisės ir faktų požiūriu užtikrina Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į ieškovų nurodytus pagrindus ir į visas jų nurodytas aplinkybes, nesvarbu, ar jos susiklostė prieš priimant sprendimą, ar jį priėmus, nurodytas administracinėje procedūroje arba pirmą kartą pateikiant ieškinį, su kuriuo kreipiamasi į Bendrąjį Teismą, jei šios aplinkybės yra svarbios vykdant Komisijos sprendimo teisėtumo kontrolę (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 72 punktas).

141    Tačiau remiantis pirmiau išdėstyta 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija (C‑603/13 P, EU:C:2016:38) 72 punkto formuluote galima teigti, kad ši jurisprudencija susijusi su sprendimų, priimtų remiantis SESV 101 ir 102 straipsniais, teisėtumo kontrole, o ne su sprendimų, priimtų remiantis SESV 107 straipsniu, teisėtumo kontrole.

142    Antra, Prancūzijos Respublika negali teigti, kad jai turi būti leista remtis 2010 m. sausio 28 d. įstatymo 12 straipsnio tekstu siekiant Bendrajame Teisme paneigti IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis prezumpciją tik todėl, kad ji negalėjo juo remtis per formalią tyrimo procedūrą, nes per šią procedūrą visiškai nebuvo diskutuojama dėl šios prezumpcijos.

143    Iš tiesų reikia pažymėti, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą Komisija nurodė, jog nepaisant Prancūzijos valdžios institucijų pateiktų paaiškinimų, atsižvelgiant į valstybės garantijos, kuria dėl turimo PKVĮ statuso naudojosi IFPEN, požymius, ji negalėjo neatsižvelgti į tai, kad IFPEN turi ekonominį pranašumą, susijusį su galimybe, jog valstybė galiausiai imtųsi veiksmų. Komisija taip pat pažymėjo, kad šį pranašumą lėmė tai, jog dėl neribotos valstybės garantijos kreditoriai palankiau vertina kreditų grąžinimo riziką, ir kad tas pranašumas gali pasireikšti geresnėmis kreditavimo sąlygomis. Darytina išvada, kad Prancūzijos Respublika, kuri dalyvavo formalioje tyrimo procedūroje, turi pateikti informacijos, kuria ji mano galinti paneigti sprendime pradėti šią procedūrą Komisijos pateiktą vertinimą dėl IFPEN ekonominio pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis egzistavimo, įskaitant prireikus 2010 m. gruodžio 28 d. Įstatymo 12 straipsnio tekstą.

144    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad net jeigu Prancūzijos Respublika galėtų šioje byloje remtis 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsnio tekstu, reikia konstatuoti, kad tas straipsnis savaime negalėtų paneigti IFPEN pranašumo prezumpcijos santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis tuo metu, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

145    Iš tiesų 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „nepaisant joms taikomų priešingų teisės aktų nuostatų, prie centrinės valdžios institucijų, kaip jos suprantamos pagal 1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje, priskirtos Prancūzijos įstaigos, išskyrus valstybę, Caisse d'amortissement de la dette sociale, Caisse de la dette publique ir Société de prises de participation de l’État, negali su kredito įstaiga sudaryti paskolos sutarties, kurios terminas viršytų dvylika mėnesių, ir išduoti skolos vertybinius popierius, kurių terminas viršytų tą trukmę“, ir kad „bendrame už ekonomiką ir biudžetą atsakingų ministrų nutarime turi būti nustatytas įstaigų, kurioms taikomas šis draudimas, sąrašas“.

146    Taigi reikia pažymėti, kad, priešingai, nei per teismo posėdį teigė Prancūzijos Respublika, vienintelė nuoroda į centrinių valdžios institucijų kategoriją, kaip tai suprantama pagal 1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje (OL L 1996, 310, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 2 t., p. 3), neleido daryti išvados, kad ši nuostata buvo taikoma IFPEN, nes pačioje nuostatoje taip pat buvo numatyta, kad įstaigų, kurioms ji turi būti taikoma, sąrašas sudaromas ministrų nutarimu.

147    Beje, svarbu pažymėti, kad atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą Prancūzijos Respublika pažymėjo, jog IFPEN buvo įtraukta į Prancūzijos įstaigų, priskirtų prie 2010 m. gruodžio 28 d. įstatymo 12 straipsnyje nurodytos centrinių valdžios institucijų kategorijos, sąrašą, kuris pridėtas prie 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, nustatančio įstaigų, kurioms draudžiama su kredito įstaiga sudaryti sutartis dėl paskolos, kurios terminas viršytų dvylikos mėnesių terminą, arba išduoti skolos vertybinius popierius, kurių terminas viršytų tą trukmę, sąrašą (JORF Nr. 232, 2011 m. spalio 6 d., p. 16907).

148    Dėl IFPEN argumento, kad šio sprendimo 115 punkte primintų aplinkybių, kurias Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai per administracinę procedūrą, pakako paneigti jos pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis ateityje prezumpciją, reikia, sekant Komisijos pavyzdžiu, pažymėti, kad tos su praeitimi susijusios aplinkybės buvo nepakankamos, kad būtų galima paneigti pranašumo egzistavimą ateityje, nes IFPEN įstatuose buvo nuostata, numatanti jos galimybę imti neribotos trukmės ir dydžio paskolas.

149    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus reikia konstatuoti, kad Prancūzijos Respublika ir IFPEN nepavyko paneigti IFPEN pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis ateityje prezumpcijos.

150    Taigi reikia pripažinti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog valstybės garantija, kuria dėl turimo PKVĮ statuso naudojasi IFPEN, suteikia jai ekonominį pranašumą.

151    Todėl, nepaisant šio sprendimo 105 punkte išdėstyto konstatavimo, kad Komisija neįvykdė įrodinėjimo pareigos dėl pranašumo, kurį dėl numanomos ir neribotos valstybės garantijos IFPEN galėjo įgyti santykiuose su tiekėjais ir klientais, egzistavimo, reikia atmesti kaip nepagrįstus ieškinio pagrindus dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir dėl IFPEN suteikto pranašumo buvimo bei apskaičiavimo.

 Dėl pagrindų, grindžiamų SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir susijusių su pranašumo perleidimu IFPEN patronuojamosioms bendrovėms „Axens“ ir „Prosernat“

152    Argumentai dėl pranašumo, kuriuo IFPEN naudojosi dėl nuo turimo PKVĮ statuso neatskiriamos numanomos ir neribotos valstybės garantijos, perleidimo patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat pateikti ieškinio byloje T‑157/12 antrojo pagrindo antroje dalyje ir ieškinio byloje T‑479/11 trečiojo pagrindo antroje dalyje.

153    IFPEN ir Prancūzijos Respublika teigia, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė ekonominio pranašumo, kuriuo, kaip įtariama, IFPEN naudojosi dėl nagrinėjamos valstybės garantijos, perleidimo patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat.

154    Šiuo klausimu IFPEN pažymi, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas. Be to, ji teigia, kad dėl to, jog Komisija privalo kiekviename sprendime išnagrinėti konkrečias bylos aplinkybes, jos pasirinkimas ginčijamame sprendime išdėstytus argumentus pagal analogiją grįsti 2005 m. gruodžio 21 d. Komisijos sprendime C(2005) 5412 final dėl valstybės pagalbos N 531/2005, Prancūzija – Priemonės, susijusios su įstaigos Banque Postale steigimu ir veikimu (toliau – sprendimas Banque Postale) taikytais argumentais yra netinkamas ir nepagrįstas. Dėl šio aspekto ji pažymi, kad tame sprendime atsižvelgta į konkrečią La Poste grupės veikimo struktūrą, kuri skiriasi nuo IFPEN grupės veikimo struktūros, ir kad IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių veiklos mokslinis pobūdis visiškai nepalyginamas su pašto veikla. Be to, IFPEN teigia, jog remiantis ginčijamo sprendimo 246 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad dėl to, jog Komisija jos apskaitoje neaptiko pranašumo perleidimo pėdsakų, šio perleidimo įrodymą ji grindė tik prezumpcija, jog pranašumas buvo perleistas nereikalaujant patronuojamųjų įmonių padengti sąnaudas, susijusias su valstybės garantijos teikiamos apsaugos taikymu jų vardu IFPEN teikiamoms paslaugoms.

155    Prancūzijos Respublika teigia, kad, viena vertus, Komisija padarė sprendimo Banque Postale aiškinimo klaidą ir, kita vertus, neatsižvelgė į tai, kad sąskaitos už IFPEN teikiamas paslaugas ir mokslinių tyrimų paslaugas buvo išrašomos remiantis IFPEN patirtomis sąnaudomis, prie jų pridėjus antkainį, taigi ir į tai, kad dėl IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių komercinių santykių buvo susitarta įprastomis rinkos sąlygomis. Prancūzijos Respublika taip pat teigia, kad Komisija padarė teisės ir fakto klaidą, kai nusprendė, kad argumentai, kuriais ji vadovavosi savo Sprendime 2009/157/EB, taikytini visiems IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių santykiams, nors ji turėjo apsiriboti tik IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių Axens ir Prosernat sudarytose išimtinėse sutartyse nustatytais santykiais.

156    Beje, Prancūzijos Respublika tvirtina, kad, priešingai, nei teigia Komisija, iš ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, jog pranašumo perdavimo patronuojamosioms bendrovėms klausimas yra neatskiriamas nuo likusios to sprendimo dalies.

157    Komisija teigia, kad klausimas dėl pranašumo perdavimo yra papildomas siekiant įrodyti IFPEN suteiktos nuo PKVĮ statuso neatsiejamos valstybės pagalbos egzistavimą ir juo gali būti siekiama tik iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, t. y. dalį, susijusią su pagalbos perdavimu patronuojamosioms bendrovėms. Pasak Komisijos, galimo pranašumo perdavimo IFPEN patronuojamosioms bendrovėms klausimą reikia atskirti nuo pirminio IFPEN pranašumo egzistavimo klausimo.

158    Be to, Komisija ginčija Prancūzijos Respublikos ir IFPEN argumentus ir prašo atmesti šiuos pagrindus.

159    Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės garantija taikoma technologijų perdavimo veiklai, kurią IFPEN vykdo srityse, numatytose su Axens ir Prosernat sudarytose išimtinėse sutartyse.

160    Reikia pažymėti, kad, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 249 ir 250 konstatuojamosiomis dalimis, dėl IFPEN suteiktos valstybės garantijos teikiamos apsaugos įgytas ekonominis pranašumas patronuojamųjų bendrovių Axens ir Prosernat išskirtinėse veiklos srityse yra atrankinis pranašumas, nes jis leidžia patronuojamosioms bendrovėms naudotis IFPEN technologija ir žmogiškaisiais bei materialiaisiais ištekliais palankesnėmis sąlygomis nei jų konkurentams.

161    Darytina išvada, jog tam, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje nurodytą priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti, jog IFPEN suteiktas pranašumas buvo perleistas jos patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat.

162    Taip pat reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalyje kalbama apie valstybės garantijos taikomą apsaugą IFPEN pagal sutartis atliekamiems moksliniams tyrimams ir teikiamoms paslaugoms trečiųjų šalių bei patronuojamųjų bendrovių sąskaita.

163    Reikia pažymėti, jog tam, kad ši priemonė galėtų būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, iš esmės nereikia įrodyti IFPEN suteikto pranašumo perdavimo jos patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat, kiek tai susiję su išimtinėse sutartyse nenumatytose srityse IFPEN pagal sutartis atliekamais moksliniais tyrimais ir teikiamomis paslaugomis trečiųjų šalių ir jos patronuojamųjų bendrovių sąskaita.

164    Atvirkščiai, reikia pažymėti, kad IFPEN turimo pranašumo perleidimo jos patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat įrodymas turi lemiamą reikšmę siekiant kaip valstybės pagalbą kvalifikuoti valstybės garantijos teikiamą apsaugą su patronuojamosiomis bendrovėmis sudarytose išimtinėse sutartyse numatytose srityse IFPEN pagal sutartis atliekamiems moksliniams tyrimams ir teikiamoms paslaugoms tų bendrovių sąskaita. Iš tiesų pastaruoju atveju būtent IFPEN patronuojamosios bendrovės Axens ir Prosernat yra pagalbos gavėjos, nes dėl išimtinių sutarčių IFPEN šias paslaugas gali teikti tik jų sąskaita.

165    Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip iš esmės teigia Komisija, ieškinio pagrindą dėl pranašumo perdavimo įrodymų nebuvimo reikia atmesti kaip nereikšmingą tiek, kiek juo siekiama užginčyti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalyje nurodytos priemonės kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos, nes ta priemonė susijusi su valstybės garantijos teikiama apsauga išimtinėse sutartyse nenumatytose srityse IFPEN pagal sutartis atliekamiems moksliniams tyrimams ir teikiamoms paslaugoms trečiųjų šalių ir jos patronuojamųjų bendrovių sąskaita.

166    Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia išnagrinėti Prancūzijos Respublikos ir IFPEN pateiktus kaltinimus.

167    Pirma, dėl IFPEN kaltinimo, kad jos įgyto pranašumo perleidimo patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat įrodymą Komisija klaidingai grindė netinkama analogija su Sprendime Banque postale taikytais argumentais ir dėl to neįvykdė pareigos motyvuoti, reikia pažymėti, kad tas kaltinimas grindžiamas klaidinga prielaida.

168    Taigi ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, jog „nereikė[jo] manyti, kad IFPEN ir atitinkamai Prancūzijos valstybė galėtų būti atsakingos už bendrovėms Axens ir Prosernat vykdant ekonominę veiklą susidariusių skolų trečiosioms šalims grąžinimą, ypač jeigu būtų vykdoma šių bendrovių teisminio likvidavimo procedūra, nes pagal Prancūzijos teisę nėra numatyta bendra akcininko atsakomybė už patronuojamąsias bendroves, veikiančias bendrovių grupėse“.

169    Taigi Komisija atmetė galimybę, kad Axens ir Prosernat gali pasinaudoti tiesioginiu pranašumo, kuriuo IFPEN, kaip įtariama, naudojosi santykiuose su kreditoriais, perleidimu.

170    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 241–247 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad Axens ir Prosernat pasinaudojo netiesioginiu aptariamo pranašumo perleidimu, remdamasi tokiais argumentais:

„(241)      Tačiau pažymėtina, kad nors Sprendime [Banque Postale] Komisija ir pareiškė nuomonę, kad <…> įstaigai Banque Postale, kaip akcinei bendrovei, teisminio reorganizavimo ir likvidavimo srityje taikoma bendroji teisė, todėl neribota valstybės garantija jos vardu neteikiama, ji iškėlė galimo vieninteliam akcininkui teikiamos valstybės garantijos poveikio patronuojamajai bendrovei klausimą.

(242)            Komisija pareiškė, kad dėl grupės veiklos struktūros akcininkas (Paštas) ir patronuojamoji bendrovė (Banque Postale) daro įtaką vienas kitam, nes patiriamas toks bendras poveikis: i) patronuojamoji bendrovė naudojasi patronuojančiosios bendrovės suteiktais žmogiškaisiais ištekliais ir įranga; ii) už šiuos išteklius užmokestis mokamas remiantis patronuojančiosios bendrovės patirtomis sąnaudomis, taigi dėl ekonominio pranašumo sumažėjus Pašto sąnaudoms, atitinkamai sumažėtų bendrovės Banque Postale patronuojančiajai bendrovei mokamas užmokestis, todėl patronuojamajai bendrovei būtų suteiktas ekonominis pranašumas (bent dalis jo).

(243)            Sprendime Nr. C 51/2005 Komisija taip pat pareiškė, kad tam tikra tarpusavio įtaka daroma visų pirma viešajai įstaigai IFP priimant sprendimus dėl paslaugų, kurios bendrovėms Axens ir Prosernat teikiamos jų išskirtinėse veiklos srityse, tarifų, todėl grupės vidaus komerciniai santykiai ne atitinka rinkos logiką, o priešingai – palaikant juos galima iš patronuojančiajai bendrovei skirtų viešųjų lėšų suteikti kryžmines subsidijas patronuojamųjų bendrovių ekonominei veiklai.

(244)            Sprendime dėl Banque Postale Komisija pareiškė, kad Prancūzijos institucijos privalo prisiimti įsipareigojimus įdiegti mechanizmą, pagal kurį būtų atsvertas patronuojančiajai bendrovei teikiamo pranašumo poveikis patronuojamajai bendrovei.

(245)            Šiuo atveju viešosios įstaigos IFP patronuojamųjų bendrovių (Axens, Beicip-Franlab, Prosernat) skolinimosi sąlygų klausimu Prancūzijos institucijos prisiėmė įsipareigojimą dėl kiekvienos operacijos į finansavimo sutartį įtraukti rašytinę nuorodą (taikomą visoms sutartyje minimoms priemonėms), kad „pagal Prancūzijos teisę (pagal kurią visų pirma turi būti gautas aiškus teisės aktu nustatytas leidimas teikti kiekvieną garantiją) šiai finansavimo operacijai netaikoma jokia bet kokio pobūdžio tiesioginė ar netiesioginė valstybės garantija“.

(246)            Dėl patronuojamųjų bendrovių naudojimosi patronuojančiosios bendrovės suteiktais žmogiškaisiais ištekliais ir įranga pažymėtina, kad, kaip Komisija nurodė Sprendime Nr. C 51/05, „jei ekonominė veikla subsidijuojama, tai tokios subsidijos susijusios su atitinkamų pavaldžiųjų bendrovių pagrindinei bendrovei mokamu užmokesčiu ir atsispindi IFP grupės sąskaitose“. Tačiau iš viešosios įstaigos IFP apskaitos matyti, kad Komisija dar neatsižvelgė į tuos sąnaudų duomenis, kurie priskiriami 2006 m. (Sprendime Nr. C 51/05) bei vėlesniems metams (Prancūzijos institucijų pateiktose metinėse ataskaitose) ir kurie susiję su neribotos garantijos taikymu paslaugoms, kurias viešoji įstaiga IFP teikia patronuojamosioms bendrovėms. Kadangi su įvykdymą užtikrinančiu užstatu susijusi priemoka [įmoka] ar bent jau „didžiausių pastangų“ garantijos priemoka [įmoka] valstybei nebuvo mokama, ji taip pat negalėjo būti nustatyta teikiant paslaugas patronuojamosioms bendrovėms.

(247)            Todėl reikia daryti išvadą, kad pagal privatinę teisę reglamentuojamoms patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat suteiktas ekonominis pranašumas, kuris viešajai įstaigai teikiamas dėl garantijos, taikomos turint viešosios įstaigos statusą.“

171    Beje, ginčijamo sprendimo 269 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „[IFPEN] pagal sutartis atliekamų mokslinių tyrimų paslaugų tarifai nustatomi remiantis visomis su šiais tyrimais susijusiomis gamybos sąnaudomis, kurioms taikoma marža[, o] šios maržos norma priklauso nuo <…> derybų su klientu rezultatų“, ir kad „vis dėlto vienintelė sąnaudų dalis, į kurią viešoji įstaiga veikiausiai neatsižvelgė, yra kaip tik [IFPEN] įvykdymą užtikrinančio užstato (arba „didžiausių pastangų“ garantijos) priemoka [įmoka]“.

172    Remiantis nurodytomis konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad IFPEN turimo pranašumo perleidimo jos patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat įrodymas grindžiamas konstatavimu, kad toms bendrovėms taikytos sumažintos IFPEN teikiamų paslaugų kainos, apie kurį galima spręsti remiantis, viena vertus, Sprendimu 2009/157, kuriame Komisija konstatavo, kad 2006 m. būtent Axens ir Prosernat išimtinėse srityse egzistavo sąlygas kryžminėms subsidijoms sudaranti tarpusavio įtaka, ir, kita vertus, aplinkybe, kad 2007–2009 m. metinėse ataskaitose, kurias Prancūzijos valdžios institucijos pateikė siekdamos įrodyti, kad kainos už IFPEN suteiktas paslaugas jos patronuojamųjų bendrovių sąskaita atitiko rinkos kainą, neatsižvelgta į aplinkybę, kad į patronuojamosioms bendrovėms, kaip klientėms, išrašytas sąskaitas faktūras IFPEN neįtraukdavo toms paslaugoms valstybės garantijos teikiamos apsaugos, kuria pati naudojosi dėl turimo PKVĮ statuso.

173    Tuo remiantis darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia IFPEN, įrodymų, kad IFPEN įgytą pranašumą perleido patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat, Komisija negrindė paprasta analogija su Sprendime Banque Postale taikytais argumentais, o atsižvelgė į konkrečias IFPEN grupės vidaus santykių aplinkybes.

174    Taigi Prancūzijos Respublikos kaltinimą, kad Komisija klaidingai aiškino Sprendimą Banque Postale, taip pat reikia atmesti kaip nereikšmingą.

175    Antra, atsižvelgiant į šio sprendimo 172 punkte išdėstytą konstatavimą dėl argumentų, kuriais Komisija rėmėsi įrodinėdama, kad IFPEN turimas pranašumas buvo perleistas patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat, taip pat reikia kaip nepagrįstą atmesti IFPEN argumentą, kad Komisija tuos įrodymus grindė tik prezumpcija, jog pranašumas buvo perleistas nereikalaujant padengti sąnaudų, susijusių su valstybės garantijos teikiama apsauga patronuojamųjų bendrovių vardu IFPEN teikiamoms paslaugoms.

176    Trečia, dėl Prancūzijos Respublikos argumento, kad Komisija iš esmės negalėjo remtis Sprendimu 2009/157, kad įrodytų, jog IFPEN turimą pranašumą perleido patronuojamosioms bendrovėms pagal sutartis vykdydama mokslinius tyrimus ir teikdama paslaugas tų bendrovių sąskaita išimtinėse sutartyse nenumatytose srityse, reikia pripažinti, kad dėl to, jog tas argumentas nesusijęs su pranašumo perleidimu išimtinėse sutartyse numatytose srityse, jis turi būti atmestas kaip nereikšmingas dėl šio sprendimo 165 punkte nurodytos priežasties.

177    Ketvirta, Prancūzijos Respublika kaltina Komisiją, kad ši neatsižvelgė į aplinkybę, jog sąskaitas faktūras patronuojamosioms bendrovėms už pagal sutartis teikiamas paslaugas ir vykdomus mokslinius tyrimus IFPEN išrašė rinkos sąlygomis.

178    Šiuo klausimu, viena vertus, reikia pažymėti, kad Komisija atsižvelgė į šią aplinkybę, kai įrodinėjo IFPEN pranašumo perleidimą patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat su jų išimtine veikla nesusijusiose srityse. Taigi, kaip atsiliepime į ieškinį pažymi Komisija, remiantis ginčijamo sprendimo 269 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad nors Prancūzijos valdžios institucijų pateiktas IFPEN kainų nustatymo tvarkos aprašymas įrodo, kad IFPEN pagal sutartis atliekamų ir į išimtinių santykių su patronuojamosiomis bendrovėmis sritį nepatenkančių mokslinių tyrimų paslaugų kainos buvo nustatomos prie visos savikainos pridedant maržą, vis dėlto tame aprašyme neminima valstybei mokama rizikos įmoka už neribotą garantiją.

179    Kita vertus, kaip taip pat teigia Komisija, remiantis ginčijamo sprendimo 246 konstatuojamąja dalimi galima teigti, kad įrodinėdama IFPEN turimo pranašumo perdavimą patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat jų išimtinės veiklos srityje Komisija rėmėsi Sprendimu 2009/157, o remiantis to sprendimo 146 ir 147 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad atlygis, kurį Axens ir Prosernat mokėjo IFPEN už suteiktas paslaugas jų išimtinėje veiklos srityje, buvo mažesnis už savikainą, o tai reiškia valstybės pagalbos perleidimą. Tačiau reikia pažymėti, kad Prancūzijos Respublika neginčijo Sprendimo 2009/157 ir juo labiau šioje byloje neneigė jame padarytų išvadų dėl atlygio, kurį Axens ir Prosernat mokėjo IFPEN už suteiktas paslaugas jų išimtinėje veiklos srityje.

180    Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstą Prancūzijos Respublikos kaltinimą, grindžiamą tuo, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, jog už suteiktas paslaugas ir pagal sutartį atliktus tyrimus sąskaitas faktūras patronuojamosioms bendrovėms IFPEN išrašo rinkos kaina.

181    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pagrindus dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir IFPEN turimo pranašumo perleidimo patronuojamosioms bendrovėms Axens ir Prosernat reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl pagrindo dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir valstybės išteklių pervedimo

182    Ieškinio byloje T‑157/12 antrojo pagrindo trečioje dalyje išplėtotu argumentu IFPEN pertekliškai teigia, kad nėra pakankamo ryšio tarp pranašumo, kuriuo ji neva naudojasi, ir dėl neribotos garantijos gautų valstybės išteklių perdavimo. Nesvarbu, ar kalbama apie santykius su tiekėjais, ar klientais, ryšys tarp, viena vertus, neva sumažintų kainų ar įtariamo pasinaudojimo įvykdymą užtikrinančio užstato garantija ir, kita vertus, valstybės išteklių pervedimo yra objektyviai dirbtinis ir visas pagrįstas hipotetiniais konstruktais, nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis.

183    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors IFPEN argumentai pateikti ieškinio dalyje dėl pranašumo buvimo, jie susiję su kita valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimo sąlyga, t. y. su valstybės išteklių panaudojimu.

184    Be to, reikia pažymėti, kad šie argumentai susiję tik su IFPEN santykiais su tiekėjais ir klientais.

185    Darytina išvada, kad dėl to, jo šio sprendimo 105 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija neįrodė, kad IFPEN įgyta numanoma ir neribota valstybės garantija išimtinai tik IFPEN suteikė ar galėjo suteikti pranašumą santykiuose su tiekėjais ir klientais, šį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

 Dėl pagrindo dėl proporcingumo principo pažeidimo

186    Argumentus dėl proporcingumo principo pažeidimo IFPEN pateikia penktajame ieškinio byloje T‑157/12 pagrinde.

187    Šie argumentai suskirstyti į dvi dalis. Pirmoje dalyje IFPEN iš esmės teigia, kad dėl to, jog Komisijai nepavyko pateikti objektyvių įrodymų, jog egzistuoja numanoma ir neribota valstybės garantija PKVĮ naudai, o dėl to argumentus teko grįsti daugeliu nepatikrintų prielaidų, reikalavimas sistemingai taikyti pareigą iš anksto pranešti apie PKVĮ įsteigimą ir vėliau teikti administracinės ataskaitas, kad būtų patikrintas suderinamumas, yra neproporcingas. Proporcingumo principo pažeidimas dar akivaizdesnis dėl to, kad, viena vertus, PKVĮ taikomi principai yra ankstesni už Romos sutartį ir Prancūzijos vyriausybė pateikė svarių teisinių argumentų, kad įrodytų Komisijos teiginio klaidingumą, ir, kita vertus, Prancūzijos vyriausybė pateikė pakankamai priemonių, kad išsklaidytų Komisijos abejones dėl PKVĮ teikiamos garantijos egzistavimo, ir pasiūlė pakeisti 1980 m. liepos 16 d. įstatymą įgyvendinantį dekretą.

188    Antroje dalyje IFPEN tvirtina, kad ginčijamame sprendime Prancūzijos valdžios institucijoms, o dėl tos priežasties – jai taip pat nustatyta pareiga laikytis tam tikrų įpareigojimų, kurie yra akivaizdžiai neproporcingi, palyginti su siekiamu tikslu ir jos atveju labai ribotu PKVĮ statuso poveikiu.

189    Taigi, pirma, IFPEN pažymi, kad ginčijamame sprendime Prancūzijos valdžios institucijos, taigi ir ji, įpareigojamos kiekvienais metais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki išimtinių sutarčių pabaigos pateikti metinę finansinę ataskaitą, įskaitant to sprendimo 5 straipsnyje išvardytus duomenis. Tačiau, viena vertus, IFPEN teigimu, Komisijos reikalaujamos pastangos į metinę ataskaitą įtraukti galimą neribotą garantiją sustiprinančio poveikio vertinimą, kiek tai susiję su tuo, kad tiekėjai palankiau vertina IFPEN įsipareigojimų nevykdymo riziką ir kad nemokama įmoka už įtariamą įvykdymą užtikrinantį užstatą, lemia jos nuosavų išteklių eikvojimą, nors tokios pastangos visiškai dirbtinės ir ekonomiškai nepagrįstos. Tai, kad tokio „sustiprinimo“ IFPEN sąskaitose nėra ir kad Komisija po daugelio metų negali rasti priimtinų palyginimo normų, patvirtina, jog bet kokios kalbos apie „sustiprinimą“ yra pernelyg dirbtinės arba išgalvotos. Antra, IFPEN pažymi, kad laikotarpiu nuo ginčijamo sprendimo priėmimo iki šio ieškinio pareiškimo dienos Prancūzijos valdžios institucijos pagal Sprendimo 2009/157 3 straipsnio 2 dalį pranešė apie IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių Axens ir Prosernat pramoninių tyrimų sutarčių atnaujinimą patronuojamųjų bendrovių išimtinės veiklos srityse. IFPEN teigimu, ginčijamame sprendime šių sutarčių atnaujinimo suderinamumo teigiamas įvertinimas aiškiai siejamas su viso ginčijamo sprendimo laikymusi. Tačiau praktiškai ginčijamame sprendime Prancūzijos valdžios institucijos įpareigojamos teikti metines ataskaitas iki išimtinių sutarčių pabaigos, t. y. dešimt metų, o tai yra akivaizdžiai neproporcinga, atsižvelgiant į valstybės pagalbos, kurios buvimu galima teisėtai abejoti, kontrolės tikslą.

190    Antra, IFPEN kaltina Komisiją tuo, kad ši Prancūzijos valdžios institucijas įpareigojo į IFPEN sutartis įtraukti ginčijamo sprendimo 9 straipsnyje nurodytas sąlygas, o tai yra itin ribojanti ir juo labiau nepagrįsta priemonė, nes Komisija nusprendė, jog valstybės pagalba egzistuoja, remdamasi daugeliu nepatvirtintų prielaidų ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

191    Reikia pažymėti, kad šio pagrindo pirmą dalis grindžiama prielaida, jog Komisija neįrodė, kad PKVĮ statusas suteikia IFPEN galimybę pasinaudoti numanoma ir neribota valstybės garantija.

192    Vis dėlto, viena vertus, reikia priminti, kad 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) Teisingumo Teismas nusprendė, jog siekdama įrodyti, kad egzistuoja tokia garantija, kuri aiškiai nenumatyta jokiame teisės akte ar sutartyje, Komisija galėjo remtis rimtų, tikslių ir nuoseklių įrodymų visumos metodu, kad patikrintų, ar pagal vidaus teisę egzistuoja reali valstybės pareiga skirti išteklių įsipareigojimų nevykdančios PKVĮ nuostoliams padengti, taigi ir, remiantis suformuota jurisprudencija, pakankamai konkreti ekonominė naštos valstybės biudžetui rizika (2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 65 punktas).

193    Kita vertus, taip pat reikia priminti, kad, Bendrojo Teismo paklausta dėl 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217) pasekmių šiai bylai, 2014 m. gegužės 5 d. laiške IFPEN nurodė mananti, kad šio sprendimo 192 punkte išdėstyta išvada taikytina nagrinėjamu atveju, todėl atsisakanti pirmojo pagrindo dėl teisės klaidos, kuriame teigė, kad Komisija viršijo jai nustatytas ribas aiškinti nacionalinę teisę pagal valstybės pagalbos srities teisės aktus.

194    Darytina išvada, kad tą šio pagrindo pirmą dalį, kurios IFPEN neatsisakė, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

195    Dėl šio pagrindo antros dalies IFPEN teigia, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje ir 9 straipsnio 1–3 dalyse nustatyti įpareigojimai Prancūzijos Respublikai ir netiesiogiai jai yra neproporcingi.

196    Reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, jog Sąjungos institucijų aktais nebūtų viršijama tai, kas tinkama ir būtina nagrinėjamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Maatschap Schonewille-Prins, C‑45/05, EU:C:2007:296, 45 punktas).

197    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad remiantis ginčijamo sprendimo 4 straipsniu matyti, jog to paties sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta priemonė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki IFPEN ir jos patronuojamųjų bendrovių Axens ir Prosernat išimtinių sutarčių pabaigos yra su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba, jei laikomasi to sprendimo 5 ir 6 straipsniuose nustatytų sąlygų.

198    Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Sprendimo Nr. C 51/05 4 straipsnio 2 dalyje minėtoje metinėje finansinėje ataskaitoje, be Sprendimo 5 straipsnio 1 dalyje jau nurodytos informacijos, pateikiama šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse išdėstyta informacija“.

199    Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „metinėje finansinėje ataskaitoje pateikiama ši informacija: atitinkamais metais [IFPEN] gautų paskolų suma, palūkanų norma bei sutarčių sąlygos ir su valstybės garantija susijusios galimos palūkanų subsidijos bendrojo subsidijos ekvivalento įvertis, nebent būtų įrodoma, kad šios paskolų sutartys atitinka įprastas rinkos sąlygas, lyginant šių sutarčių sąlygas su sąlygomis, kurios [IFPEN] sudarytos prieš pakeičiant jos statusą, arba remiantis Komisijos iš anksto patvirtinta tikslesne metodika“.

200    Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „metinėje finansinėje ataskaitoje nurodoma prekių ir paslaugų, kurias [IFPEN] iš tiekėjų įsigijo siekdama atitinkamais metais teikti šio sprendimo 1 straipsnio 4 ir 5 dalyse minėtas ekonomines paslaugas, suma ir didžiausias pagalbos, gautos dėl to, kad tiekėjai palankiau vertino įmonės įsipareigojimų neįvykdymo riziką, bendrojo subsidijos ekvivalento įvertis“ ir kad „įvertis apskaičiuojamas įsigytų prekių ir paslaugų sumai taikant vienodą 2,5 % normą arba remiantis Komisijos iš anksto patvirtinta tikslesne metodika“.

201    Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „metinėje finansinėje ataskaitoje nurodoma šio sprendimo 1 straipsnio 4 ir 5 dalyse minėtos ekonominės veiklos, kurią [IFPEN] vykdė atitinkamais metais, suma ir didžiausias pagalbos, gautos dėl to, kad nebuvo mokama su įvykdymą užtikrinančiu užstatu susijusi priemoka ar bent jau „didžiausių pastangų“ garantijos priemoka [įmoka], šį užstatą ir garantiją teikiant minėtų ekonominių paslaugų gavėjams, bendrojo subsidijos ekvivalento įvertis“ ir kad „šis įvertis apskaičiuojamas suteiktų paslaugų sumai taikant vienodą 5 % normą arba remiantis Komisijos iš anksto patvirtinta tikslesne metodika“.

202    Remiantis šiomis nuostatomis galima teigti, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje IFPEN iš esmės nustatyti įpareigojimai patikrinti valstybės jai suteiktos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka. Tuo straipsniu subjektas įpareigojamas kasmet pateikti Komisijai duomenis apie paimtų paskolų sąlygas, sumą, už kurią iš tiekėjų įsigytos prekės ir paslaugos ūkinei veiklai vykdyti, kartu su didžiausiu pagalbos subsidijos ekvivalento įverčiu ir, galiausiai, jo vykdytos ūkinės veiklos sumą ir didžiausią pagalbos subsidijos ekvivalento įvertį.

203    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai valstybės priemonė gali būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jai taikoma SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti. Taigi pareiga pateikti Komisijai informaciją, kuri jai būtina vertinant pagalbos suderinamumą, negali būti laikoma savaime prieštaraujančia proporcingumo principui.

204    Be to, reikia pažymėti, kad, kaip teigia Komisija, IFPEN nustatyti įpareigojimai yra Sprendimu 2009/157, kurio neginčijo nei IFPEN, nei Prancūzijos Respublika, jai nustatytų įpareigojimų tęsinys.

205    Beje, reikia pažymėti, kad, kaip taip pat teigia Komisija, metinės ataskaitos pateikimas vykdant pagalbos schemą yra įprasta ir valstybės pagalbos kontrolės tikslui proporcinga praktika.

206    Vis dėlto šiuo atveju reikia pažymėti, kad nors ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas yra susijęs su IFPEN turimo pranašumo santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis prezumpcija, kuria, kaip konstatavo Bendrasis Teismas, Komisija teisėtai pasinaudojo, kad to paties sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje nurodytą priemonę kvalifikuotų kaip valstybės pagalbą, to paties negalima pasakyti apie to sprendimo 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus įpareigojimus.

207    Iš tiesų, reikia konstatuoti, kad tose nuostatose nustatyti įpareigojimai susiję su pranašumu, kuriuo IFPEN neva naudojosi santykiuose su tiekėjais ir klientais ir kurio egzistavimo, kaip šio sprendimo 105 punkte konstatavo Bendrasis Teismas, Komisija neįrodė. Tuo remiantis darytina išvada, kad tokie įpareigojimai iš esmės negali būti laikomi tinkamais ir reikalingais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 196 punkte primintą jurisprudenciją.

208    Beje, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 9 straipsnio 1–3 dalyse Prancūzijos valdžios institucijos iš esmės įpareigojamos į IFPEN sudarytas sutartis įtraukti valstybės atsakomybės nebuvimo sąlygą, o į IFPEN patronuojamųjų bendrovių sudarytas sutartis – sąlygą dėl IFPEN ir valstybės atsakomybės nebuvimo.

209    Vis dėlto šiuo klausimu IFPEN tik nurodo, kad pareiga įtraukti atsakomybės nebuvimo sąlygas ją ypač varžytų, tačiau nepaaiškina, kodėl įvairios ginčijamo sprendimo 9 straipsnyje nurodytos sąlygos nagrinėjamu atveju nėra būtinos ar tinkamos.

210    Todėl tokį kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną atsižvelgiant į jurisprudenciją, kurioje nustatyta, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, taikomą procesui Bendrajame Teisme remiantis to paties statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, ir pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti pateikta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, esant reikalui, be papildomos informacijos. Dėl to ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus jo įvardijimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų. Analogiški reikalavimai taikomi, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas kaltinimas (žr. 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo Winkler / Komisija, T‑369/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:334, 53 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

211    Todėl reikia pritarti šio pagrindo antrai daliai dėl proporcingumo principo pažeidimo, kiek ji susijusi su ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 3 ir 4 dalimis, o likusią jos dalį atmesti kaip nepriimtiną.

212    Tuo remiantis darytina išvada, kad reikia iš dalies patenkinti IFPEN ieškinį byloje T‑157/12.

213    Priešingai, kadangi visi Prancūzijos Respublikos nurodyti pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti ieškinį byloje T‑479/11.

 Dėl panaikinimo apimties

214    IFPEN pirmiausia prašo panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti to sprendimo rezoliucinės dalies dalis, kuriose yra trūkumų.

215    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrinde dėl proporcingumo principo pažeidimo, kuriam buvo pritarta, kalbama tik apie priemonių, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje kvalifikuojamų kaip valstybės pagalba, suderinamumo sąlygas.

216    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 3 ir 4 dalis, taip pat 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ji susijusi su didžiausiu valstybės garantijos poveikiu, kaip jis įvertintas to sprendimo 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse, o likusią ieškinio dalį atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

217    Procedūros reglamento 219 straipsnyje nustatyta, kad sprendimuose, Bendrojo Teismo priimamuose panaikinus jo sprendimą ir grąžinus jam bylą, Bendrasis Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų, susijusių su jo nagrinėtomis bylomis, ir bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Teisingumo Teismo nagrinėtais apeliaciniais skundais, klausimus.

218    Kadangi sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas panaikino pradinį sprendimą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą, Bendrasis Teismas šiame sprendime turi nuspręsti dėl visų bylinėjimosi jame išlaidų, įskaitant procesą pirmoje instancijoje, ir dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese byloje C‑438/16 P.

219    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

220    Kadangi Prancūzijos Respublika, IFPEN ir Komisija iš dalies pralaimėjo bylą pirmojoje instancijoje, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas šiame procese.

221    Prancūzijos Respublika, IFPEN ir Komisija kiekviena padengia savo apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

222    Kadangi Prancūzijos Respublika pralaimėjo bylą T‑479/11 RENV, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos per šį procesą patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

223    Kadangi byloje T‑157/12 RENV IFPEN ir Komisija pralaimėjo bylą, Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą ir atmetė likusią ieškinio dalį, IFPEN ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas šiame procese.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2011 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimo 2012/26/ES dėl valstybės pagalbos C 35/08 (ex NN 11/08), kurią Prancūzija suteikė viešajai įstaigai Institut Français du Pétrole, 5 straipsnio 3 ir 4 dalis, taip pat 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ji susijusi su didžiausiu valstybės garantijos poveikiu, kaip jis įvertintas to sprendimo 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

2.      Atmesti likusią ieškinių dalį.

3.      Europos Komisija, Prancūzijos Respublika ir IFP Énergies nouvelles kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas bylose T479/11 ir T157/12.

4.      Prancūzijos Respublika, IFP Énergies nouvelles ir Komisija kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje C438/16 P.

5.      Prancūzijos Respublika padengia ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje T479/11 RENV.

6.      IFP Énergies nouvelles ir Komisija kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T157/12 RENV.

Collins

Kancheva

De Baere

Paskelbtas 2020 m. spalio 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys



*      Proceso kalba: prancūzų.