BENDROJO TEISMO NUTARTIS (šeštoji kolegija)
2015 m. rugsėjo 16 d.*
„REACH – Medžiagos registracijos mokestis – Labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms taikomas mokesčio sumažinimas – Deklaracijoje padaryta klaida dėl įmonės dydžio – Sprendimas, kuriuo nustatomas administravimo mokestis – Rekomendacija 2003/361/EB – Akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas ieškinys“
Byloje T‑89/13
Calestep, SL, įsteigta Estepoje (Ispanija), atstovaujama advokato E. Cabezas Mateos,
ieškovė,
prieš
Europos cheminių medžiagų agentūrą (ECHA), atstovaujamą M. Heikkilä, A. Iber ir C. Schultheiss, padedamų advokato C. Garcia Molyneux,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2012 m. gruodžio 21 d. ECHA sprendimą SME (2012) 4028, kuriuo nustatyta, jog ieškovė netenkina mokesčio sumažinimo mažoms įmonėms sąlygų, ir ieškovei nurodyta sumokėti administravimo mokestį,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen, teisėjai F. Dehousse (pranešėjas) ir A. M. Collins,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. lapkričio 29 d. ieškovė Calestep, SL, pateikė dviejų medžiagų registracijos paraišką pagal 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantį Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantį Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantį Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, p. 1).
2 Vykstant registracijos procedūrai ieškovė nurodė, kad ji yra „maža“ įmonė, kaip tai suprantama pagal 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendaciją 2003/361/EB dėl labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 124, p. 36). Ši deklaracija jai leido pasinaudoti už kiekvieną registracijos paraišką privalomo sumokėti mokesčio, nustatyto Reglamento Nr. 1907/2006 6 straipsnio 4 dalyje, sumažinimu. Pagal to paties reglamento 74 straipsnio 1 dalį minėtas mokestis apibrėžtas 2008 m. balandžio 16 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 340/2008 dėl Europos cheminių medžiagų agentūrai mokėtinų mokesčių pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (OL L 107, p. 6). Reglamento Nr. 340/2008 I priede nurodomi mokesčių, kurie turi būti sumokėti pateikiant registracijos paraiškas pagal Reglamento Nr. 1907/2006 6 straipsnį, dydžiai ir labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms nustatyti sumažinimai. Be to, pagal Reglamento Nr. 340/2008 13 straipsnio 4 dalį, jei fizinis ar juridinis asmuo, kuris teigia turįs teisę mokėti sumažintą mokestį arba būti atleistas nuo mokesčio, negali įrodyti, kad turi teisę mokėti sumažintą mokestį arba jo nemokėti, Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) renka visą mokestį ir administravimo mokestį. Šiuo klausimu 2010 m. lapkričio 12 d. ECHA administravimo taryba priėmė Sprendimą MB / D/29/2010 dėl paslaugų, už kurias mokamas mokestis, klasifikavimo (toliau – Sprendimas MB / D/29/2010). Šio sprendimo, galiojusio klostantis faktinėms aplinkybėms, 2 straipsnyje ir 1 lentelėje nurodyta, kad Reglamento Nr. 340/2008 13 straipsnio 4 dalyje numatyto administravimo mokesčio dydis didelei įmonei yra 20 700 eurų, vidutinei įmonei – 14 500 eurų, mažai įmonei – 8 300 eurų ir labai mažai įmonei – 2 070 eurų.
3 2010 m. lapkričio 29 d. ECHA išrašė dvi 9 300 eurų sąskaitas faktūras Nr. 10024188 ir 10024196. Pagal klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusį Reglamento Nr. 340/2008 I priedą tokia sąskaitos faktūros suma atitiko mokestį, kurį maža įmonė privalėjo sumokėti už bendrą cheminių medžiagų, kurių kiekis yra didesnis nei 1 000 tonų, registracijos paraišką.
4 2011 m. vasario 28 d. ECHA paprašė ieškovės pateikti tam tikrus dokumentus tam, kad patikrintų jos pateiktą deklaraciją, kurioje ji nurodė esanti maža įmonė.
5 2012 m. gruodžio 21 d. šalims apsikeitus dokumentais ir elektroniniais laiškais ECHA dėl ieškovės priėmė sprendimą SME (2012) 4028, kuriuo nustatė, jog ieškovė neatitinka mokesčio sumažinimo mažoms įmonėms sąlygų, ir jai nurodė sumokėti administravimo mokestį (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiame sprendime ECHA informavo ieškovę, kad ji turi būti laikoma vidutine įmone ir kad jai bus išrašyta sąskaita faktūra, skirta jos iš pradžių sumokėto mokesčio ir mokėtino mokesčio skirtumui padengti, ir sąskaita faktūra dėl 14 500 eurų administravimo mokesčio sumokėjimo.
6 Vykdydama ginčijamą sprendimą 2013 m. sausio 23 d. ir vasario 8 d. ECHA išrašė ieškovei tris sąskaitas faktūras, kuriose atitinkamai nurodytos 6 975 eurų, 6 975 eurų ir 14 500 eurų sumos.
Procesas ir šalių reikalavimai
7 2013 m. vasario 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
8 2013 m. vasario 19 d. ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama, kad būtų sustabdytas 2013 m. sausio 23 d. ir vasario 8 d. sąskaitų faktūrų mokėjimo vykdymas.
9 2013 m. kovo 11 d. Nutartimi Calestep / ECHA (T‑89/13 R, EU:T:2013:123) laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas minėtą prašymą atmetė ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
10 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į šeštąją kolegiją, kuriai 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo paskirta ši byla.
11 Taikant 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, 2015 m. sausio 9 d. šalių buvo paprašyta pateikti savo pastabas dėl 2014 m. spalio 2 d. Sprendimo Spraylat / ECHA (T‑177/12, Rink., EU:T:2014:849) galimos įtakos šios bylos nagrinėjimui ir atsakyti į konkretų klausimą. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
12 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš ECHA bylinėjimosi išlaidas.
13 ECHA Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti ieškinį nepriimtinu,
– subsidiariai – atmesti ieškinį ir patvirtinti ginčijamo sprendimo teisinę galią,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
14 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnį tuo atveju, kai ieškinys yra akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas, teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.
15 Kadangi šioje byloje Bendrasis Teismas mano, kad viskas pakankamai aišku iš bylos dokumentų, jis nusprendžia priimti sprendimą ir netęsti proceso.
Dėl Bendrojo Teismo jurisdikcijos
16 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, nors šalys neginčija Bendrojo Teismo jurisdikcijos, Bendrasis Teismas mano esant tikslinga nustatyti savo jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį dėl panaikinimo. Šiuo atveju primintina, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijos klausimas yra susijęs su viešąja tvarka, todėl jis gali jį nagrinėti savo iniciatyva (žr. 2005 m. kovo 15 d. Sprendimo GEF / Komisija, T‑29/02, Rink., EU:T:2005:99, 72 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
17 Reglamento Nr. 1907/2006 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „pagal [SESV 263 straipsnį] Bendrajam Teismui arba Teisingumo Teismui gali būti pateiktas ieškinys dėl Apeliacinės komisijos priimto sprendimo, o tais atvejais, kai sprendimo negalima apskųsti Apeliacinei komisijai – dėl [ECHA] priimto sprendimo.“
18 Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1907/2006 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Apeliacinei komisijai „apskųsti galima tuos [ECHA] sprendimus, kurie buvo priimti pagal [Reglamento Nr. 1907/2006] 9, 20 straipsnius, 27 straipsnio 6 dalį, 30 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 51 straipsnį.“
19 Tačiau ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne pagal Reglamento Nr. 1907/2006 91 straipsnio 1 dalies nuostatas, o pagal Reglamento Nr. 340/2008 13 straipsnio 4 dalį ir Sprendimo MB / D/29/2010 2 straipsnį. Taip pat reikia pažymėti, kad nei Reglamentas Nr. 340/2008, nei Sprendimas MB / D/29/2010 nebuvo priimti įgyvendinant Reglamento Nr. 1907/2006 91 straipsnio 1 dalies nuostatas.
20 Be to, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1907/2006 91 straipsnio 1 dalyje nurodytos to paties reglamento 9, 27, 30 ir 51 straipsnių nuostatos yra susijusios su sprendimais, kurie neturi ryšio su deklaruojančiųjų įmonių mokėtinu mokesčiu.
21 Reglamento Nr. 1907/2006 20 straipsnyje nurodytos „[ECHA] pareigos“. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad „pagal šio straipsnio 2 dalį priimti [ECHA] sprendimai gali būti apskundžiami vadovaujantis [Reglamento Nr. 1907/2006] 91, 92 ir 93 straipsniais.“ Pagal minėtą 2 dalį ECHA patikrina kiekvienos registracijos dokumentacijos, įskaitant duomenis apie mokesčio sumokėjimą, „išsamumą“. Vis dėlto pažymėtina, kad „išsamumo patikrinimo metu nevertinama pateiktų duomenų ar pagrindimo kokybė arba atitikimas.“ Be to, Reglamento Nr. 1907/2006 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei registracijos dokumentacija yra „neišsami“ ir jei „per nustatytą terminą registruotojas nepapildo registracijos dokumentacijos“, ECHA „ją atmeta.“ Tačiau šiuo atveju, nepaisant to, kad ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas Reglamento Nr. 1907/2006 20 straipsnio 2 dalimi, ECHA neatsisakė įregistruoti nagrinėjamų cheminių medžiagų.
22 Todėl, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą.
Dėl ieškinio priimtinumo
23 ECHA atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės registruotos buveinės adresas ir įmonių grupės, prie kurios ieškovė priklauso, elektroninio pašto adresas yra nurodyti kaip ieškovės atstovo kontaktiniai duomenys. Tokia padėtis kelia abejonių dėl ieškovės atstovo nepriklausomumo nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme. Šiuo klausimu dublike ieškovės pateikti dokumentai palieka abejonių. Konkrečiai kalbant, ieškovės atstovas gali būti įrašytas į savarankiškai praktikuojančių advokatų sąrašą ir tuo pačiu metu gali dirbti pagal darbo sutartį.
24 Dublike ieškovė nurodo, kad nuo 1975 m. jos atstovas yra įrašytas į Sevilijos (Ispanija) praktikuojančių advokatų sąrašą ir kad jis pats pasirenka savo klientus, o už suteiktas paslaugas jiems išrašo PVM sąskaitą faktūrą. Kitaip tariant, tarp ieškovės ir jos advokato nėra jokių pavaldumo santykių, susijusių su darbo užmokesčiu. Ieškovė pasirinko dublike nurodyti savo buveinės ir elektroninio pašto adresus tam, kad palengvintų bendravimą; toks pasirinkimas neįrodo egzistuojančių pavaldumo santykių. Be to, ieškovė dubliko priede pateikė įvairius dokumentus, susijusius su jos atstovo veikla.
25 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, kuris Bendrajam Teismui taikomas remiantis šio statuto 53 straipsniu, 19 straipsnio pirmoje, trečioje ir ketvirtoje pastraipose numatyta:
„Valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms Teisingumo Teisme atstovauja kiekvienai bylai skiriamas atstovas; atstovui gali padėti patarėjas arba advokatas.
<...>
Kitoms bylų šalims turi atstovauti advokatas.
Bylos šaliai Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme.“
26 Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmoje pastraipoje taip pat nurodyta:
„Bylos Teisme keliamos pareiškiant ieškinį, pateikiamą Teismo kancleriui. Ieškinyje nurodoma pareiškėjo vardas, pavardė ar pavadinimas ir nuolatinis adresas bei ieškinį pasirašiusiojo apibūdinimas <...>“
27 Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą:
„Kiekvieno procesinio dokumento originalą turi pasirašyti šalies atstovas arba advokatas.“
28 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš šioje nutartyje nurodytų nuostatų, ypač iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje vartojamo termino „atstovauti“, matyti, kad, pateikdama ieškinį Bendrajam Teismui, „šalis“, kaip matyti iš šio straipsnio, negali pati imtis veiksmų, o turi naudotis trečiojo asmens, kuris privalo turėti leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme, paslaugomis (1996 m. gruodžio 5 d. Nutarties Lopes / Teisingumo Teismas, C‑174/96 P, Rink., EU:C:1996:473, 11 punktas; 1999 m. gruodžio 8 d. Nutarties Euro‑Lex / VRDT (EU‑LEX), T‑79/99, Rink., EU:T:1999:312, 27 punktas ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo EREF / Komisija, T‑40/08, EU:T:2009:455, 25 punktas).
29 Šis reikalavimas naudotis trečiojo asmens paslaugomis atitinka advokato vaidmens koncepciją, t. y. jis laikomas teisingumo pagalbininku, kuris visiškai nepriklausomai ir vadovaudamasis viršesniais teisingumo interesais turi teikti klientui reikalingą teisinę pagalbą. Ši koncepcija atitinka bendras valstybių narių teisės tradicijas ir Sąjungos teisės sistemą, be to, ji konkrečiai išplaukia iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio (šios nutarties 28 punkte minėtos Nutarties EU‑LEX, EU:T:1999:312, 28 punktas ir Nutarties EREF / Komisija, EU:T:2009:455, 26 punktas).
30 Nors nagrinėjamoje byloje neginčytina, kad ieškovės registruotos buveinės adresas ir prie tos pačios įmonių grupės kaip ir ieškovė priklausančios bendrovės elektroninio pašto adresas, nurodyti kaip ieškovės advokato kontaktiniai duomenys, gali a priori sukelti abejonių dėl pastarojo nepriklausomumo, per teisminį ginčą pateikti dokumentai ir dublike pateikti paaiškinimai išsklaidė šias abejones.
31 Iš tikrųjų būtent iš dokumentų, pridėtų prie dubliko, matyti, kad, pirma, nuo 1975 m. ieškovės advokatas yra įrašytas į Sevilijos savarankiškai praktikuojančių advokatų sąrašą kaip advokatas „por cuenta propia“ (savarankiškai praktikuojantis), kuris skiriasi nuo advokato „por cuenta ajena“ (praktikuojantis pagal darbo sutartį); antra, ieškovės advokatas turi savo adresą, telefono ir fakso numerius; trečia, ieškovės advokatas savo vardu pareiškė priklausantis prie „pagalbinių administracijos darbuotojų“ kategorijos; ketvirta, iš pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų matyti, kad ieškovės advokatas nurodė užsiimantis su ieškove nesusijusia advokato veikla. Be to, dublike ieškovė aiškiai nurodė, kad tarp jos ir jai atstovaujančio advokato nėra jokių pavaldumo santykių, susijusių su darbo užmokesčiu.
32 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.
Dėl esmės
33 Šis ieškinys grindžiamas vieninteliu pagrindu, kuris iš esmės yra susijęs su klaida, padaryta ieškovę priskiriant prie „vidutinių“ įmonių.
34 Konkrečiai kalbant, remdamasi Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnio 2 dalimi ieškovė tvirtina, kad grupė, prie kurios ji priklauso, iš tikrųjų samdo daugiau nei 50 asmenų, tačiau kitos sąlygos, susijusios su metine apyvarta ir bendra metinio balanso suma, nėra tenkinamos. Todėl ieškovė turi būti priskiriama prie „mažų“, o ne „vidutinių“ įmonių.
35 ECHA nesutinka su tokiu aiškinimu. Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnio 2 dalis nepalieka jokių abejonių dėl to, kad įmonė gali būti laikoma maža įmone, tik jeigu ji atitinka abi sąlygas, t. y. įmonė, kurioje dirba mažiau nei 50 asmenų ir kurios metinė apyvarta arba bendra metinio balanso suma neviršija 10 mln. eurų. Tai matyti iš minėto straipsnio formuluotės ir Sąjungos teismų praktikos.
36 Visų pirma pažymėtina, kad ieškovė ginčija tik Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimą, pagal kurį įmonę galima laikyti maža įmone, jeigu tenkinama kumuliacinė sąlyga, susijusi su įmonės darbuotojų skaičiumi.
37 Šiuo klausimu, siekiant apibrėžti labai mažas, mažas ir vidutines įmones, tiek Reglamento Nr. 1907/2006 3 straipsnyje, tiek Reglamento Nr. 340/2008 9 konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnyje daroma nuoroda į Rekomendaciją 2003/361. Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 340/2008 2 straipsnyje numatyta, kad mažos įmonės – „tai mažos įmonės, kaip nurodyta Rekomendacijoje 2003/361.“
38 Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 dalyje pateikti „Komisijos priimti labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimai“. Šios dalies 2 straipsnio pavadinimas – „Darbuotojų skaičius ir finansinės ribos, į kuriuos atsižvelgiama nustatant įmonės kategoriją“.
39 Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „maža įmonė apibrėžiama kaip įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 asmenų ir kurios metinė apyvarta arba bendra metinė balanso suma neviršija 10 mln. eurų.“
40 Pažodžiui skaitant šią nuostatą matyti, kad Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, susiję, pirma, su įmonės darbuotojų skaičiumi (toliau – darbuotojų skaičiaus kriterijus), ir, antra, su finansinėmis ribomis (toliau – finansinis kriterijus), yra kumuliaciniai. Tai aiškiai matyti iš vartojamo jungtuko „ir“, parodančio kumuliacinį kriterijų pobūdį, ir skiriasi nuo jungtuko „ar“, kuris atskleidžia pastarųjų alternatyvų pobūdį (šiuo klausimu žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Ferriere Nord / Komisija, C‑219/95 P, Rink., EU:C:1997:375, 13–15 punktus ir 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑111/08, Rink., EU:T:2012:260, 139 punktą).
41 Be to, reikia pabrėžti, kad darbuotojų skaičiaus kriterijus – tai lemiamas kriterijus, kuriuo vadovaujantis nustatoma, ar pagal Rekomendaciją 2003/361 įmonė turi būti laikoma labai maža, maža ar vidutine įmone. Taigi, kaip savo rašytinėse pastabose teisingai pabrėžia ECHA, pagal Rekomendacijos 2003/361 4 konstatuojamąją dalį „[darbuotojų skaičiaus] kriterijus, be abejo, lieka vienas svarbiausių ir jo reikia laikytis kaip pagrindinio kriterijaus, tačiau būtina papildomai įtraukti finansinį kriterijų, norint suvokti realų įmonės mastą ir veiklą bei jos padėtį konkurentų atžvilgiu.“ Be to, reikia pažymėti, kad, nors pagal Rekomendacijos 2003/361 2 straipsnį valstybės narės, Europos investicijų bankas (EIB) ir Europos investicijų fondas (EIF) gali savo nuožiūra nustatyti žemesnes ribas arba visai neatsižvelgti į finansinį kriterijų tam, kad būtų įgyvendinta tam tikra politikos kryptis, vis dėlto jie privalo visada laikytis darbuotojų skaičiaus kriterijaus.
42 Galiausiai pažymėtina, kad remiantis teismo praktika dėl 1996 m. balandžio 3 d. Komisijos rekomendacijos 96/280/CE dėl mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 107, p. 4), kuri buvo pakeista Rekomendacija 2003/361 ir kurioje buvo nurodyti iš esmės panašūs darbuotojų skaičiaus ir finansinis kriterijai, aiškinimo, minėti kriterijai yra laikomi kumuliaciniais (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, T‑50/00, Rink., EU:T:2004:220, 285 ir 286 punktus).
43 Todėl ieškovės aiškinimas, kuriuo iš esmės siekiama pripažinti, kad įmonė, kurioje, kaip ir nagrinėjamu atveju, dirba daugiau nei 50 asmenų, galėtų būti priskiriama prie mažų įmonių, kaip jos suprantamos pagal Rekomendaciją 2003/361, yra akivaizdžiai klaidingas.
44 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti vienintelį ieškovės pagrindą, todėl ir visą ieškinį kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti ECHA bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį.
2. Calestep, SL, padengia savo ir Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Priimta 2015 m. rugsėjo 16 d. Liuksemburge.
E. Coulon | | S. Frimodt Nielsen |