Language of document : ECLI:EU:C:2007:250

Byla C‑135/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Atliekų valdymas – Direktyvos 75/442/EEB, 91/689/EEB ir 1999/31/EB“

Sprendimo santrauka

1.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti našta

(EB 226 straipsnis)

2.        Valstybės narės – Įsipareigojimai – Komisijai patikėta priežiūros užduotis – Valstybių narių pareiga

EB 10, 211 ir 226 straipsniai; Tarybos direktyva 75/442, iš dalies pakeista Direktyva 91/156; Direktyvos 91/689 ir 1999/31)

3.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo atliekamas pagrįstumo nagrinėjimas – Padėtis, į kurią reikia atsižvelgti – Padėtis pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje

(EB 226 straipsnis)

4.        Aplinka – Atliekų šalinimas – Direktyva 75/442 – 4 straipsnis

(Tarybos direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 4 straipsnis)

1.        Per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį Komisija turi įrodyti, jog egzistuoja nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas. Būtent ji turi Teisingumo Teismui pateikti būtinus įrodymus, kad pastarasis, nesiremdamas kokia nors prielaida, galėtų patikrinti, ar vykdomi įsipareigojimai. Tačiau, jei Komisija pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tam tikrų faktų buvimą valstybės narės atsakovės teritorijoje ir tai, kad valstybės narės valdžios institucijos sistemingai ir nuolat taikė direktyvos nuostatoms prieštaraujančią praktiką, ši valstybė narė turi iš esmės ir išsamiai užginčyti pateiktus duomenis ir iš jų išplaukiančias pasekmes.

(žr. 26, 30, 32 punktus)

2.        Pagal EB 10 straipsnį, valstybės narės turi palengvinti Komisijai jos užduoties, kurią pagal EB 211 straipsnį sudaro, be kita ko, Sutarties nuostatų bei ja vadovaujantis institucijų priimtų nuostatų taikymo užtikrinimas, įgyvendinimą. Tikrinant direktyvoms veiksmingai įgyvendinti skirtų nacionalinių nuostatų, tarp jų ir priimtų aplinkosaugos srityje, teisingą taikymą praktikoje, Komisija, kuri neturi įgaliojimų atlikti tyrimą šioje srityje, yra labai priklausoma nuo skundą pateikti galinčių asmenų − atitinkamos valstybės narės teritorijoje veikiančių privačių ir viešųjų asmenų − bei pačios valstybės narės pateiktų įrodymų. Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia nacionalinės valdžios institucijos, lojaliai bendradarbiaudamos, turi atlikti reikiamus patikrinimus vietoje, laikydamosi kiekvienos valstybės narės pareigos padėti Komisijai vykdyti bendrą uždavinį.

(žr. 27–28, 31 punktus)

3.        Įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės situaciją pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas atsižvelgti negali, net jei jie sudarytų teisingą Bendrijos teisės taisyklės, esančios šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo objektu, įgyvendinimą.

(žr. 36 punktą)

4.        Nors Direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 4 straipsnis nepatikslina konkretaus priemonių, kurių turi imtis valstybės narės siekdamos užtikrinti, kad atliekos būtų panaudojamos ar šalinamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, turinio, tačiau ši nuostata valstybes nares įpareigoja tikslo, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, palikdama joms diskreciją įvertinti tokių priemonių poreikį.

Todėl iš esmės iš faktinės situacijos nesuderinamumo su paminėtos direktyvos 4 straipsnio tikslais negalima tiesiogiai daryti išvados, kad aptariama valstybė narė tikrai neįvykdė įsipareigojimų pagal šią nuostatą. Tačiau jei tokia faktinė situacija tęsiasi ir būtent jei ji sukelia reikšmingą aplinkos pablogėjimą ilgesnį laikotarpį, o kompetentingos institucijos nesikiša, tai gali reikšti, kad valstybės narės viršijo šia nuostata joms suteiktą diskreciją.

(žr. 37 punktą)