GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2010 m. gegužės 11 d.(1)
Byla C‑467/08
Sociedad General de Autores y Editores (SGAE)
prieš
Padawan S. L.
(Audiencia Provincial de Barcelona (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 2001/29/EB – Autorių teisės ir gretutinės teisės – 2 straipsnis – Atgaminimo teisė – 5 straipsnio 2 dalies b punktas – Išimtys ir apribojimai – Teisinga kompensacija – Apimtis – Skaitmeninio atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų apmokestinimo sistema“
I – Įvadas
1. Spauda, kurią apie 1450 metus išrado Johanas Gutenbergas, yra vienas reikšmingiausių Europos ir pasaulio kultūros ir istorijos atradimų. Šis su naujo atgaminimo metodo įdiegimu susijęs išradimas, iš pirmo žvilgsnio turėjęs tik technologinę reikšmę, sukėlė visuomenės informavimo revoliuciją, lėmusią pastebimą Europos dvasinio gyvenimo pakilimą. Informacija ir švietimas tapo lengviau prieinami vis daugiau žmonių, nes atsirado galimybė neregėtu mastu tiksliai atkurti informaciją. Taip buvo skatinamas masinis idėjų skleidimas ir keitimasis jomis, o tai nutiesė kelią Renesanso kultūros, o vėliau ir Švietimo epochoms. Kartu įgijo reikšmę autorystė, nes vis svarbesnis tapo klausimas, kas, ką, kokio dalykinio konteksto ir laiko aplinkybių veikiamas sukūrė. Dėl to atsirado būtinybė užtikrinti veiksmingą autorių teisių į savo kūrinius ir spaudinių leidyba užsiimančių spaustuvininkų ir leidėjų teisių apsaugą. Taip kilo pagrindinė autorių teisės idėja. Taigi, žvelgiant atgal, su literatūros ir meno kūrinių atgaminimo kontrole susijusios problemos tokios pat senos kaip ir patys techniniai jų atgaminimo metodai(2). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, vėliau šios problemos tapo dar aktualesnės, nes dėl technologinės raidos pasiekus skaitmeninį amžių sukurti nauji metodai ir prietaisai, kurie šiuo metu kiekvienam asmeniui leidžia išsaugoti duomenis skaitmeninėse laikmenose, juos keisti ar kiek tik nori kopijuoti. Įstatymų leidėjui ir teisėjui tenka subtili užduotis sukurti tinkamus šių iššūkių sprendimo būdus, kurie vienodai gintų tiek autorių, tiek naudotojų interesus.
2. Šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje pagal EB 234 straipsnį(3)Audiencia Provincial de Barcelona (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) pateikė Teisingumo Teismui keletą klausimų dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(4) 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos „teisingos kompensacijos“, kuri pagal šią išimtį nustatančią taisyklę priklauso autorių teisių turėtojams už autoriaus kūrinio ar kito saugomo objekto kopijavimą asmeniniam naudojimui, sąvokos išaiškinimo.
3. Šie klausimai kilo nagrinėjant ginčą dėl intelektinės nuosavybės teisių valdymo organizacijos Sociedad General de Autores y Editores des España (SGAE, toliau – ieškovė pagrindinėje byloje) reikalavimo, kad bendrovė Padawan S. L. (toliau – atsakovė pagrindinėje byloje) sumokėtų vienkartinę kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui, tenkančią tam tikru konkrečiu laikotarpiu Padawan S.L. parduotoms skaitmeninėms laikmenoms.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Direktyvos 2001/29 10 konstatuojamojoje dalyje sakoma:
„Kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti teisingą atlyginimą; jį turi gauti ir prodiuseriai, kad galėtų finansuoti šį darbą. Investicijos, kurių reikia tokiems produktams, kaip fonogramos, filmai ar daugialypės terpės kūriniai sukurti ir užsakomosioms paslaugoms („on-demand“) tiekti, yra didelės. Tinkama teisinė intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra būtina, kad būtų galima garantuoti galimybes gauti tokį atlyginimą ir patenkinamą investicijų grąžą.“
5. 31 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Turi būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Valstybių narių nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios išimtys ir teisių apribojimai turi būti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į naują elektroninę terpę. Egzistuojantys išimčių ir tam tikrų teisių apribojimų skirtumai turi tiesioginį neigiamą poveikį autorių teisių ir gretutinių teisių vidaus rinkos veikimui. Tokie skirtumai galėtų dar labiau išryškėti numatant tolesnę kūrinių tarpvalstybinio naudojimo ir tarptautinės veiklos plėtrą. Siekiant užtikrinti deramą vidaus rinkos veikimą, tokios išimtys ir apribojimai turėtų būti darniau apibrėžti. Jų derinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui.“
6. 32 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Ši direktyva nustato išsamų atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės išimčių ir apribojimų sąrašą. Kai kurios išimtys arba apribojimai prireikus taikomi tik atgaminimo teisei. Šiame sąraše deramai atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas ir kartu siekiama užtikrinti veikiančią vidaus rinką. Valstybės narės turėtų laikytis nuoseklaus šių išimčių ir apribojimų taikymo, kuris bus įvertintas ateityje apžvelgiant įstatymų įgyvendinimą.“
7. 35 konstatuojamojoje dalyje sakoma:
„Taikant tam tikras išimtis ar apribojimus teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais. Nustatant tokio atlyginimo formą, išsamią tvarką ir galimą dydį kiekvienu atveju turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. Įvertinant šias aplinkybes vertingas kriterijus būtų iš to kylanti galima žala teisių turėtojams. Tais atvejais, kai teisių turėtojai kokia nors kita forma jau yra gavę atlyginimą, pvz., licencinio mokesčio dalį, galima netaikyti jokio specialaus ar atskiro mokėjimo. Nustatant tinkamos kompensacijos dydį turėtų būti atsižvelgiama į šioje direktyvoje nurodytų techninės apsaugos priemonių naudojimo laipsnį. Tam tikrose situacijose, kai žala teisių turėtojui yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo.“
8. 38 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti išimtį ar apribojimus atgaminimo teisei tam tikriems garso, vaizdo ir audiovizualinės medžiagos atgaminimo asmeniniam naudojimui atvejams, kartu nustatant ir teisingą kompensaciją. Gali būti įdiegiamos arba toliau taikomos teisių turėtojams žalą kompensuojančios atlyginimo sistemos.“
9. Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„Atgaminimo teisė
Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius,
b) atlikėjams – savo atlikimų įrašus,
c) fonogramų gamintojams – savo fonogramas,
d) filmų pirmojo įrašo gamintojams – jų filmų originalus ir kopijas,
e) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“
10. Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta:
„Išimtys ir apribojimai
<…>
2. Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:
<…>
b) kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui.“
B – Nacionalinė teisė
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, Ispanijoje Direktyvos 2001/29 2 straipsnis perkeltas 1996 m. balandžio 12 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/1996, kuriuo patvirtintas kodifikuotas Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės tekstas (Texto Refundido de la Ley de Propiedad Intelectual, toliau − TRLPI), 17 straipsniu, pagal kurį pripažįstama, jog „autorius turi išimtines teises naudoti savo kūrinius bet kokia forma, o būtent: teisę atgaminti <...>, kuriomis negalima naudotis be jo sutikimo, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“, bei kitais atitinkamais straipsniais, kuriais remiantis ši atgaminimo teisė buvo suteikta ir kitiems intelektinės nuosavybės teisių turėtojams.
12. TRLPI 18 straipsnyje atgaminimas apibrėžtas kaip: „kūrinio įrašymas bet kuriuo būdu, kuriuo jį galima platinti ir kopijuoti visą arba jo dalis.“
13. Laikantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatų, TRLPI 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskelbtus kūrinius leidžiama atgaminti be autoriaus leidimo, be kita ko, „asmeniniam kopijuotojo naudojimui, laikantis šio įstatymo 25 straipsnio ir 99 straipsnio a dalies, jeigu ši kopija nėra naudojama kolektyviai ar siekiant pelno“.
14. Iki priimant 2006 m. liepos 7 d. Įstatymą 23/2006(5) galiojusios įstatymo redakcijos 25 straipsnis išsamiai reglamentavo intelektinės nuosavybės teisių turėtojams mokamą piniginę kompensaciją už „ne spausdinimo aparatais ar techninėmis priemonėmis kūrinių, išplatintų knygų ar leidinių pavidalu, kurie šiuo tikslu pagal teisės aktus prilyginami fonogramoms, videogramoms ar kitoms garso, vaizdo ar audiovizualinėms medžiagoms“, atgaminimą išimtinai asmeniniam naudojimui (TRLPI 25 straipsnio 5 dalis).
15. Šią kompensaciją, kuri turi būti nedidelė ir vienkartinė, sudaro mokestis, taikomas ne tik knygų atgaminimo įrangai ir prietaisams, bet ir videogramų ir fonogramų atgaminimo įrangai ir aparatams, taip pat garso, vaizdo ir audiovizualinėms atgaminimo medžiagoms (TRLPI 25 straipsnio 5 dalis). Mokesčiu apmokestinami šios įrangos ir laikmenų gamintojai ir importuotojai bei „mažmeniniai ir didmeniniai platintojai, t. y. tolesni šių prekių pirkėjai“ (TRLPI 25 straipsnio 4 dalies a punktas), ir jis mokamas intelektinės nuosavybės teisių valdymo organizacijai (TRLPL 25 straipsnio 7 dalis).
16. Įstatymu 23/2006 buvo pakeistas TRLPI 25 straipsnis aiškiai išplečiant šio mokesčio taikymo sritį skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ir laikmenoms. Kompensacijos dydį turi patvirtinti Kultūros bei Pramonės, turizmo ir prekybos ministerijos, vadovaudamosi tokiomis taisyklėmis: pirma, daugeliui šiuo mokesčiu apmokestinamų asmenų atstovaujančioms teisių valdymo organizacijoms ar sektorinėms asociacijoms suteikiamas keturių mėnesių terminas nustatyti įrangą, aparatus ir materialias laikmenas, už kuriuos mokėtina teisinga kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui, ir kiekvienu atveju mokėtiną sumą; antra, per tris mėnesius nuo pranešimo apie susitarimą arba, jei nepavyksta susitarti, po keturių mėnesių Kultūros bei Pramonės, turizmo ir prekybos ministerijos patvirtina įrangos, aparatų ir materialinių laikmenų, kuriems taikomas „mokestis“, sąrašą ir mokesčio dydį (TRLPI 25 straipsnio 6 dalis).
17. Įstatyme nustatyti kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant mokesčio dydį: a) intelektinės nuosavybės teisių turėtojams kilusi faktinė žala dėl atgaminimo, pripažinto kopijavimu asmeniniam naudojimui; b) įrangos, aparatų ir materialinių laikmenų naudojimo lygis minėtai asmeninei kopijai; c) šios įrangos, aparatų ir materialinių laikmenų, naudojamų kopijuoti asmeniniam naudojimui, pajėgumas; d) atgaminimo kokybė; e) technologinių priemonių prieinamumas, taikymo lygis ir veiksmingumas; f) atgamintų kūrinių saugojimo laikas ir g) būtinas atsižvelgiant į atitinkamą įrangą ir aparatus taikomos kompensacijos dydžio ekonominis proporcingumas vidutinės galutinės mažmeninės kainos atžvilgiu (TRLPI 25 straipsnio 6 dalis).
18. Įgyvendinant tai, kas pasakyta, 2008 m. birželio 18 d. Ministro įsakyme 1743/2008(6) buvo įtvirtinta, kad skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ir materialinėms laikmenoms taikomas kompensacinis mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir nustatytos sumos, mokėtinos kiekvieno apmokestinamo asmens.
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
19. Kaip minėta, ieškovė pagrindinėje byloje yra Ispanijos kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių valdymo organizacija. Atsakovė pagrindinėje byloje prekiauja skaitmeninėmis laikmenomis, be kita ko, CD‑R, CD‑RW, DVD‑R ir MP3 grotuvais. Ieškovė reikalauja, kad atsakovė sumokėtų teisingą kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui, tenkančią už nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. rugsėjo mėnesio parduotas laikmenas.
20. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovės 16 759,25 euro ir palūkanas. Atsakovė dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą.
21. Apeliacinį skundą nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą išreiškia abejones dėl teisingo Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos „teisingos kompensacijos“ sąvokos išaiškinimo. Jis kelia klausimą, ar Ispanijos Karalystėje įtvirtinta sistema, pagal kurią mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikomas absoliučiai visai skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ar laikmenoms, gali būti laikoma suderinama su direktyva. Teismo nuomone, atsakymas į šiuos klausimus turės įtakos sprendimui pagrindinėje byloje, nes nuo to priklauso, ar ieškovė pagrindinėje byloje turi teisę reikalauti teisingos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui už visus atsakovės minėtu laikotarpiu parduotus CD‑R, CD‑RW, DVD‑R ir MP3 grotuvus, ar tik už tuos skaitmeninio atgaminimo aparatus ir laikmenas, kurie, tikėtina, buvo naudojami kopijuoti asmeniniam naudojimui.
22. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius klausimus, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą:
1. Ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta „teisingos kompensacijos“ sąvoka reiškia visišką suderinimą, nepaisant to, jog valstybėms narėms pripažinta teisė pasirinkti, jų manymu, tinkamiausią apmokestinimo sistemą, veiksmingai užtikrinančią intelektinės nuosavybės teisių turėtojų, kuriems turi įtakos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, teisę į „teisingą kompensaciją“?
2. Ar valstybės narės, nepaisydamos pasirinktos teisingos kompensacijos apskaičiavimo sistemos, turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp suinteresuotųjų asmenų – tarp intelektinės nuosavybės teisių turėtojų, kuriems turi įtakos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, kaip šios kompensacijos gavėjų, bei asmenų, turinčių tiesiogiai ar netiesiogiai mokėti šią kompensaciją, – ir ar šią pusiausvyrą nulemia pagrindimas teisinga kompensacija, t. y. siekis sumažinti žalą, kylančią dėl kopijavimui asmeniniam naudojimui taikomos išimties?
3. Ar tais atvejais, kai valstybė narė pasirenka skaitmeninio atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenos apmokestinimo sistemą, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto tikslą ir šios normos kontekstą, toks apmokestinimas (teisinga kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui) būtinai turi būti susijęs su numanomu įrangos ir laikmenų naudojimu reprodukcijoms, kurioms taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, ir todėl toks apmokestinimas būtų pateisinamas, tik jei daroma prielaida, kad skaitmeniniam atgaminimui naudojama įranga, aparatai ar laikmenos bus naudojami darant kopijas asmeniniam naudojimui?
4. Ar tuo atveju, kai valstybė narė pasirenka apmokestinimo už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemą, šio mokesčio taikymas nedarant skirtumo tarp įmonių ir laisvų profesijų atstovų, aiškiai įsigyjančių skaitmeninio atgaminimo aparatus ir laikmenas kitiems tikslams nei kopijavimas asmeniniam naudojimui, atitinka „teisingos kompensacijos“ sąvoką?
5. Ar Ispanijos nustatyta sistema, pagal kurią mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikomas absoliučiai visiems skaitmeninio atgaminimo aparatams ir laikmenoms, atitinka Direktyvą 2001/29, jeigu tarp teisingos kompensacijos ir ją pagrindžiančios atgaminimo asmeniniam naudojimui teisės apribojimo nėra tinkamo santykio, nes kompensacija daugiausia taikoma kitokioms situacijoms, kai nėra piniginę kompensaciją pagrindžiančių teisės apribojimų?
IV – Procesas Teisingumo Teisme
23. 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. spalio 31 dieną.
24. Šalys pagrindinėje byloje, Ispanijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Jungtinės Karalystės, Graikijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Portugalijos Respublikos vyriausybės, Centro español de derechos reprográficos (toliau – CEDRO), Entidad de gestión de derechos de los productores audiovisuales (toliau – EGEDA), Asociación de Artistas Intérpretes o Ejecutantes – Sociedad de Gestión de España (toliau – AIE), Asociación de Gestión de Derechos Intelectuales (toliau – AGEDI) ir Komisija savo rašytines pastabas pateikė per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą.
25. Per 2010 m. kovo 4 d. posėdį savo pastabas žodžiu pateikė šalių pagrindinėje byloje, EGEDA, AIE, AGEDI, CEDRO bei Ispanijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos ir Komisijos atstovai.
V – Pagrindiniai šalių argumentai
A – Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo
26. Ispanijos vyriausybė ir CEDRO siūlo Teisingumo Teismui pripažinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu, nes, jų nuomone, teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė nagrinėdamas bylą, kurioje taikytini iki Direktyvą 2001/29 perkėlusių Ispanijos teisės nuostatų įsigaliojimo galioję teisės aktai. Jų teigimu, taikytinos vien TRLPI 25 straipsnio nuostatos, galiojusios dar iki Įstatymo 23/2006 įsigaliojimo. Todėl galimos nuorodos dėl Direktyvoje 2001/29 įtvirtintos sąvokos „teisinga kompensacija“ išaiškinimo nėra reikalingos pagrindinei bylai išspręsti.
27. Ieškovė pagrindinėje byloje taip pat siūlo pripažinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu, tačiau ji remiasi kitu pagrindu. Jos manymu, akivaizdu, kad kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui buvo tik minimalaus suderinimo dalykas. Direktyvoje 2001/29 nenustatyta nei metodas, pagal kurį turi būti apskaičiuojama teisinga kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui, nei įranga, aparatai ar laikmenos, kuriuos pardavus atsirastų teisė reikalauti teisingos kompensacijos, nei konkrečių aplinkybių, kuriomis mokestis nerenkamas.
B – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
28. Komisijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Suomijos vyriausybių bei EGEDA ir AIE nuomone, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta „teisingos kompensacijos“ sąvoka turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse ir kiekvienoje valstybėje narėje turi būti taikoma taip, kaip nustato Bendrijos teisė, o ypač aptariama direktyva.
29. Ispanijos, Prancūzijos ir iš dalies Graikijos vyriausybės, ieškovė pagrindinėje byloje, CEDRO ir AGEDI savo ruožtu laikosi nuomonės, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė apriboti tam tikros sąvokos, t. y. „teisinga kompensacija“, derinimo funkciją dėl to, kad, pirma, jos nebuvo būtina perkelti į nacionalinę valstybių narių teisę ir, antra, ši sąvoka neturi esminių kriterijų, kurie leistų nustatyti teisinio santykio šalis, dalyką ir turinį, o tai būtina tam, kad būtų galima daryti išvadą dėl Bendrijos lygmeniu suderintos sąvokos. Iš to išplaukia, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta „teisingos kompensacijos“ sąvoka nėra Bendrijos derinimo priemonė.
C – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
30. Jungtinės Karalystės ir Graikijos vyriausybės, atsakovė pagrindinėje byloje bei EGEDA ir AGEDI teigia, kad kiekviena nacionalinė „teisingos kompensacijos“ dydžio apskaičiavimo sistema turi užtikrinti pusiausvyrą tarp autorių ir naudotojų bei tiesiogiai ar netiesiogiai šiuo mokesčiu apmokestinamų asmenų, atsižvelgiant į galimą autorių patirtą žalą ar nuostolius, suteikus leidimą daryti kopijas asmeniniam naudojimui. Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės ypač pabrėžia, kad „teisingos kompensacijos“ apskaičiavimas turi užtikrinti, kad autoriai gautų tinkamą atlygį už jų kūrinių naudojimą.
31. Ispanijos vyriausybė ir CEDRO teigia priešingai, kad iš Direktyvos 2001/29 teksto negalima daryti išvados dėl pusiausvyros reikalavimo. Jos taip pat tvirtina, kad šios kompensacijos tikslas gali būti ne tik žalos atlyginimas, juo labiau kad šis elementas galėtų būti nebent „vertingas kriterijus“, o tai nereiškia, kad jis vienintelis, į kurį reikia atsižvelgti, ar juo labiau lemiamas, nustatant finansinę kompensaciją. Savo ruožtu Vokietijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą nėra draudžiama tokia valstybės narės teisingo atlygio sistema, kai bendrai vadovaujamasi galimu paprastai asmeniniam kopijavimui naudojamų aparatų naudojimu, jeigu toks metodas neprieštarauja proporcingumo principui.
32. Komisija mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog Direktyvoje 2001/29 nėra jokių nuostatų dėl 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos teisingos kompensacijos finansavimo, valstybės narės gali laisvai nustatyti šios kompensacijos finansavimo būdus, ir, jeigu pasirinktas finansavimo mokesčiu būdas, detalizuoti šį mokestį, nors visuomet turi būti laikomasi Bendrijos teisėje nustatytų apribojimų, visų pirma – pagrindinių teisių ir bendrųjų teisės principų.
D – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
33. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vyriausybių, atsakovės pagrindinėje byloje ir AGEDI nuomone, jei valstybė narė pasirenka įrangos, aparatų ar laikmenų apmokestinimo sistemą, skirtą, atsižvelgus į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto tikslą, suteikti autoriams kompensaciją už patirtą žalą ar nuostolius, toks apmokestinimas turi būti susijęs su numanomu skaitmeniniam atgaminimui skirtų įrangos ir laikmenų naudojimu.
34. Priešingai, Ispanijos, Suomijos ir Graikijos vyriausybės bei EGEDA ir CEDRO laikosi nuomonės, kad valstybės narės turi diskrecijos laisvę, leidžiančią įvesti skirtingas kompensacijų sistemas, kaip ir yra šiuo metu. Todėl, jų manymu, leidžiama, kad į šią įvairovę būtų įvestos tokios sistemos, kurios grindžiamos objektyviu įrangos ar aparato tinkamumu padaryti kopijas asmeniniam naudojimui. Jos teigia, kad protinga remtis prielaida, kad vien prietaiso pagaminimas ar importavimas suteikia priemones, kuriomis gali būti padaryta finansinė žala autoriams, nepaisant galimybės pakoreguoti šį kriterijų, kaip jau buvo padaryta Ispanijos teisės aktuose, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir kitus papildomus aspektus.
35. Komisija ir AIE atkreipia dėmesį, kad pagal Direktyvą 2001/29 valstybėms narėms leidžiama nuspręsti, kas ir kokia forma turi prisidėti prie „teisingos kompensacijos“ finansavimo. Remiantis direktyva, nėra užkertamas kelias tam, kad asmenys, gaunantys naudos dėl autorių, menininkų, atlikėjų, prodiuserių ar žiniasklaidos priemonių autorinių teisių išimčių ir apribojimų, būtų įpareigoti mokėti atlygį, laikydamiesi Bendrijos teisėje nustatytų ribų.
E – Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo
36. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vyriausybės bei atsakovės pagrindinėje byloje mano, kad mokesčio taikymas nedarant skirtumo tarp įmonių ir laisvų profesijų atstovų, aiškiai įsigyjančių skaitmeninio atgaminimo aparatų ir laikmenų kitiems tikslams nei kopijavimas asmeniniam naudojimui, nėra suderinamas su „teisingos kompensacijos“ sąvoka. Suomijos vyriausybės nuomone, ypač tais atvejais, kai valstybė narė pasirenka skaitmeninio atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų apmokestinimo mokesčiu sistemą, pateisinama neimti mokesčio už prietaisus, kurie naudojami vien profesinėje veikloje.
37. Ispanijos ir Graikijos vyriausybės, EGEDA, CEDRO ir AGEDI laikosi priešingos nuomonės, kad net jei teisinga, jog įrangos ar prietaiso objektyvaus tinkamumo kriterijus galėtų būti pritaikytas atsižvelgiant į subjektyvias įgijėjo savybes (jei užtikrinama, kad jis jų nenaudos asmeniniam kopijavimui), ne mažiau teisinga būtų teigti, kad nėra jokio pagrindo šį subjektyvų elementą prilyginti svarbiausiam kriterijui, juo labiau kad nelengva nustatyti galutinę prietaiso paskirtį. Direktyvos 2001/29 nuostatomis valstybės narės nėra įpareigojamos atleisti tam tikrų įgijėjų kategorijų nuo pareigos mokėti atitinkamas kompensacijas. Graikijos vyriausybės nuomone, profesinėje veikloje naudojama įranga ir prietaisai negali būti atleisti nuo kompensacijos mokėjimo, nes neįmanoma patikrinti, kam šie prietaisai iš tiesų naudojami.
38. Komisija ir AIE atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyva 2001/29 valstybei narei, įvedusiai skaitmeninio saugomų kūrinių atgaminimo asmeniniam naudojimui įrangos, aparatų ar laikmenų apmokestinimo sistemą, nedraudžiama taikyti šios sistemos, neatsižvelgiant į tai, ar įgijėjas yra privatus asmuo, įmonė ar laisvos profesijos atstovas.
F – Dėl penktojo prejudicinio klausimo
39. Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybių, SGAE, EGEDA, CEDRO bei AGEDI nuomone, Ispanijos įstatymų leidėjo pasirinktos taisyklės suderinamos su Direktyva 2001/29. Nors Komisija nepateikė aiškios nuomonės dėl šio prejudicinio klausimo, atrodo, kad ji taip pat mano, jog Ispanijos taisyklės suderinamos su Direktyva 2001/29.
40. Atsakovė pagrindinė byloje savo ruožtu mano, kad Ispanijoje galiojantis asmeninių kopijų reglamentavimas prieštarauja Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktui ir Bendrijos teisės proporcingumo ir nediskriminavimo principams, nes ji taikoma absoliučiai visai skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ar laikmenoms, neatsižvelgiant į tai, ar jie iš tiesų naudojami kūriniams ir kitiems saugomiems objektams kopijuoti asmeniniam naudojimui (o ne komerciniams tikslams).
VI – Teisinis vertinimas
A – Įvadinės pastabos
41. 2001 m. birželio 23 d., perkeliant 1996 m. PINO autorių teisių sutartį(7) į Bendrijos teisę, priimta Direktyva 2001/29/EB kartu su kitomis šešiomis direktyvomis sudaro Europos Sąjungos autorių teisės pagrindą(8). Jos priėmimas – tai Bendrijos teisės aktų leidėjo reakcija į informacinių technologijų srities technologijų plėtrą, kuri, viena vertus, suteikia teisių turėtojams naujų produkcijos ir eksploatavimo formų(9), kita vertus, kelia iššūkių intelektinės nuosavybės teisų apsaugai dėl kūrinių ar kitų saugomų objektų klastojimo, piratinių kūrinių ir neteisėto atgaminimo pavojaus(10). Kartu ja siekiama atsižvelgti į teisėtą visuomenės suinteresuotumą turėti galimybę prieiti prie tokių saugomų objektų. Taigi Direktyvoje 2001/29 atsispindi Bendrijos teisės aktų leidėjo pastangos suderinti teisių turėtojų ir visuomenės interesus(11). Kaip matyti iš jos 2 konstatuojamosios dalies, ji yra teisinių priemonių, kurias priėmė 1994 m. birželio 24 ir 25 d. Korfu saloje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba ir kurių tikslas – Bendrijos lygmeniu sukurti bendrą ir lanksčią teisinę sistemą informacinės visuomenės Europoje kūrimui skatinti, dalis.
42. Remiantis EB 95 straipsniu, EB 47 straipsnio 2 dalimi bei EB 55 straipsniu priimta direktyva, kaip matyti iš jos 1 konstatuojamosios dalies, padedama užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma. Pagal jos 6 konstatuojamąją dalį derinimas Bendrijos lygmeniu turi atremti vidaus rinkos susiskaidymo pavojų, kylantį dėl teisinės apsaugos skirtumų. 4 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad Direktyva 2001/29 siekiama sukurti suderintą teisinę autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos sistemą, kuri, padidindama teisinį aiškumą ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui.
43. Reguliavimo politikos atžvilgiu Direktyva 2001/29 yra kompromisas(12), kuriuo, nepaisant deklaruojamo suderinimo tikslo, pakankamai atsižvelgiama į skirtingas Europos Sąjungos valstybių narių teisės tradicijas ir nuomones, prie kurių ypač priskirtinos anglosaksų Copyright ir kontinentinės teisės autorių teisių apsaugos koncepcijos(13), pavyzdžiui, numačius daug išimčių(14) ir palikus valstybėms narėms didelę laisvę perkelti direktyvą(15).
44. Tai pasakytina ir apie Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatą, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama savo teisinėse sistemose nustatyti saugomų kūrinių ar atlikimo atgaminimo, skirto asmeniniam naudojimui, išimtį ar apribojimus, tačiau kartu jos aiškiai įpareigojamos užtikrinti teisių turėtojams „teisingą kompensaciją“. Kaip matyti iš pačios nuostatos teksto („gali“), sprendimas, ar įvesti tokią išimtį ar ribojimą, yra fakultatyvaus pobūdžio, t. y. palikta valstybių narių diskrecijai(16). Ir priešingai, į nagrinėjamoje byloje kilusį pagrindinį klausimą, kaip tiksliai turi būti organizuota tokia kompensavimo sistema, negalima atsakyti remiantis vien direktyvos nuostatų tekstu. Tam reikia išsamaus direktyvos aiškinimo, taikant visus aiškinimo metodus, kuriais Teisingumo Teismas naudojasi.
45. Atidžiai įvertinus prejudicinius klausimus matyti, kad prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės siekiama, kad Teisingumo Teismo išaiškintų, kokias valstybių narių diskrecijos, perkeliant direktyvą, ribas nustato Bendrijos teisė ir į kokius kriterijus, remiantis Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytais reikalavimais, jos turi atsižvelgti, nustatydamos „teisingą kompensaciją“. Siekdama aiškumo, atlikdama teisinį vertinimą laikysiuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasirinkto klausimų eiliškumo. Trečias, ketvirtas ir penktas prejudiciniai klausimai dėl glaudaus tarpusavio ryšio bus nagrinėjami kartu.
B – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
1. Aiškinimo objekto priimtinumas ir prašymo svarba ginčo sprendimui
46. Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus, reikia įvertinti Ispanijos vyriausybės, CEDRO ir ieškovės pagrindinėje byloje pateiktus prieštaravimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
47. Ispanijos vyriausybė ir CEDRO iš esmės tvirtina, kad prejudiciniai klausimai nėra svarbūs pagrindinės bylos baigčiai, nes joje taikytinos ne Ispanijos teisės nuostatos dėl Direktyvos 2001/29 perkėlimo, o anksčiau, iki jų priėmimo, galiojusios nuostatos. Ieškovė pagrindinė byloje savo ruožtu atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad Direktyvoje 2001/29 numatytas minimalus suderinimas, todėl klausimas, kaip turi būti apskaičiuojama teisinga kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui, yra ne Bendrijos, o nacionalinės teisės klausimas, dėl to reikšmingas tik atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų išaiškinimas.
48. Konstatuotina, jog minėtų proceso dalyvių prieštaravimai dėl priimtinumo, nepaisant akivaizdžių motyvavimo skirtumų, iš esmės grindžiami tuo, kad nagrinėjant pagrindinę bylą reikia aiškinti ne Bendrijos, o nacionalinę teisę. Todėl teisiniu požiūriu proceso dalyviai, viena vertus, kelia klausimą dėl aiškinimo objekto priimtinumo ir, kita vertus, dėl aptariamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą svarbos pagrindinės bylos baigčiai. Atitinkamai jos taip pat tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi įgaliojimų aiškinti nacionalinės teisės nuostatų.
49. Pastarasis argumentas yra teisingas ir atitinka Teisingumo Teismo praktiką(17), tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad jis iš principo irgi negali vertinti priežasčių, paskatinusių nacionalinį teisėją pateikti tam tikrus prejudicinius klausimus(18). Teisingumo Teismas yra ne kartą nurodęs, kad, kiek tai susiję su Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo sistema pagal EB 234 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(19).
50. Jeigu nacionalinių teismų pateikti klausimai susiję su tam tikros Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą(20), nebent būtų akivaizdu, kad prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš tiesų pateikiamas spręsti dirbtinis ginčas ar prašoma pateikti išvadą bendrais ar hipotetiniais klausimais, kad prašymas išaiškinti Bendrijos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku arba kad Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos norint naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(21).
51. Dėl šios prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros pasakytina, jog pirmiausia Teisingumo Teismo neabejotinai prašoma išaiškinti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą. Tai, be abejonės, yra priimtinas aiškinimo dalykas pagal EB 234 straipsnio pirmos pastraipos b punktą. Dėl klausimo apie svarbą bylos baigčiai pasakytina, jog nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tezę, kad prejudiciniai klausimai visai nesusiję su pagrindine byla. Atrodo, kad yra kaip tik priešingai, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme(22) ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog atsakymas į prejudicinius klausimus turės įtakos sprendimui byloje, kurioje iškilo prejudiciniai klausimai, nes nuo to priklauso, ar ieškovė pagrindinėje byloje turi teisę reikalauti teisingos kompensacijos. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tai priklauso nuo to, ar konkreti galiojanti Ispanijos teisės nuostata apskritai suderinama su Bendrijos teisės sąvoka „teisinga kompensacija“, kitaip tariant, ar ji atitinka „teisingai kompensacijai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, keliamus reikalavimus.
52. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, iš esmės neturi reikšmės, kokios tiksliai nacionalinės nuostatos taikytinos pagrindinėje byloje. Tai įvertinti turi nacionalinis teisėjas, atsakingas už nacionalinės teisės aiškinimą ir taikymą pagrindinėje byloje.
53. Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas.
2. Dėl argumento, susijusio su vėlesniu sąvokos „teisinga kompensacija“ įvedimu į Ispanijos autorių teisę
54. Dėl išsamumo šiomis aplinkybėmis norėčiau aptarti Ispanijos vyriausybės argumentus, kad nagrinėjant bylą Direktyvos 2001/29 aiškinimas nereikalingas, nes sąvoka „teisinga kompensacija“ (compensación equitativa), kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, buvo įrašyta į TRLPI 25 straipsnį tik priėmus 2006 m. liepos 7 d. Įstatymą 23/2006 pakeičiant iki tol vartotą „teisingo atlygio“ (remuneración equitativa) sąvoką.
55. Visų pirma konstatuotina, kad Ispanijos vyriausybė nepateikė argumentų ir įrodymų, kaip ankstesniame įstatyme vartota sąvoka savo normatyviniu turiniu skiriasi nuo sąvokos „teisinga kompensacija“. Ypač neaišku, ar šiuo pakeitimu Ispanijos teisės aktų leidėjas siekė tik semantinio patikslinimo, norėdamas suderinti nacionalinės autorių teisės terminiją su Direktyvos 2001/29 terminija. Atsižvelgiant į tai, kad tekstas buvo pakeistas labai nedaug, ši versija atrodo labiau tikėtina(23).
56. Taip pat primintina, kad procesas pagal EB 234 straipsnį remiasi Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimu, todėl Teisingumo Teismas negali išreikšti nuomonės dėl nacionalinių nuostatų išaiškinimo ir nuspręsti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas jų išaiškinimas yra teisingas(24). Procesiniu požiūriu, vadovaudamasis kompetencijos tarp Bendrijos ir nacionalinių teismų pasidalijimu, dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis buvo iškelti prejudiciniai klausimai, Teisingumo Teismas iš principo turi remtis nacionalinio teismo konstatavimu(25). Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio aspekto nebuvo iškėlęs, toliau bus daroma prielaida, kad šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje jis nėra svarbus.
57. Atsižvelgdama į būtinybę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam nacionaliniam teismui naudingą atsakymą(26), vis dėlto manau, jog apdairumo dėlei reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jei pagrindinėje byloje būtų svarbu tiksliai nustatyti laiko atžvilgiu taikytinas nacionalinės teisės nuostatas, ypač dėl Ispanijos materialinės teisės pritaikymo direktyvos reikalavimams, reikia turėti omenyje, kad faktai, dėl kurių kilo šis ginčas, klostėsi nuo 2002 rugsėjo mėn. iki 2004 m. iki rugsėjo mėn., t. y. didžiąja dalimi jau galiojant Direktyvai 2001/29 ir tuomet, kai valstybės narės jau turėjo priimti reikiamas perkėlimo nuostatas. Pagal Direktyvos 2001/29 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti, iki 2002 m. gruodžio 22 dienos.
58. Tuo atveju, jei „teisingos kompensacijos“ sąvoka į Ispanijos autorių teisę buvo įvesta tik vėliau, priėmus 2006 m. liepos 7 d. Įstatymą 23/2006, ir teisiniu požiūriu nėra identiška ankstesnei sąvokai, dėmesys atkreiptinas į tai, kad pasibaigus perkėlimo terminui Ispanijos teismai bet kokiu atveju privalėjo aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgdami į direktyvą. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, pasibaigus direktyvos perkėlimo terminui, atsiranda bendra nacionalinių teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę, kad ji atitiktų direktyvą(27). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę, kad ji atitiktų direktyvą, reiškia, kad nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos kuo labiau paisant atitinkamos direktyvos teksto ir jos tikslų, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas, ir kad teismai pasirenka tokį nacionalinės teisės nuostatos aiškinimo variantą, kuris labiausiai atitiktų šį tikslą, ir todėl priima tos direktyvos nuostatas atitinkantį sprendimą(28).
C – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
59. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo atsakyti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta „teisingos kompensacijos“ sąvoka implikuoja suderinimą ir ar tai yra Bendrijos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama autonomiškai.
60. Pačioje Direktyvoje 2001/29 oficialus šios sąvokos apibrėžimas nepateikiamas. Todėl kyla klausimas, ar ši aplinkybė užkerta kelią kvalifikuoti ją kaip Bendrijos teisės sąvoką.
61. Dėl tokio klasifikavimo pirmiausia būtų galima priminti veikiausiai jau nusistovėjusią teismo praktiką(29), pagal kurią tiek dėl vienodo Bendrijos teisės taikymo, tiek dėl lygybės principo reikalavimų Bendrijos teisės nuostatos, kurioje dėl prasmės bei apimties nustatymo nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjama norma siekiamą tikslą. Tačiau jei Bendrijos teisės aktų leidėjas Bendrijos teisės akte teikia implicitinę nuorodą į įprastą valstybių narių praktiką, Teisingumo Teismas neturi kompetencijos vartojamai sąvokai suteikti vienodos Bendrijos teisės apibrėžties(30).
62. Esant implicitinei nuorodai į įprastą valstybių narių praktiką ar teisės nuostatas dėl sąvokos aiškinimo, atsisakoma sąvokos apibrėžties pagal Bendrijos teisę. Taip nacionalinė teisė įgyja aiškinamąjį poveikį Bendrijos teisėje. Tokios nuorodos visų pirma būtinos tada, kai dėl dar nepanaudotos ar nesamos teisės aktų leidybos kompetencijos tam tikroje srityje Bendrija nėra suformavusi vienodos Bendrijos teisės terminijos. Taigi tokios nuorodos yra pagal EB 5 straipsnį Bendrijos teisei būdingų ribotų įgaliojimų ir subsidiarumo principo pasekmė(31).
63. Kadangi Direktyvoje 2001/29 nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, tai iš esmės būtų argumentas laikyti aptariamą sąvoką Bendrijos teisės sąvoka.
64. Minėta teismų praktika turi būti suprantama taip, kad dėl vienodo taikymo ir vienodo požiūrio būtinumo Teisingumo Teismas veikiausiai daro autonominio aiškinimo prezumpciją, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali būti paneigta(32), jei neįmanoma sukurti vienodos sąvokos(33) arba jei tai būtina dėl tik dalinio suderinimo(34).
65. Vis dėlto nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra, nes sąvokos turinį galima pakankamai tiksliai nustatyti sisteminiu ir teleologiniu būdais aiškinant atskiras direktyvos nuostatas, atsižvelgiant į jos konstatuojamąsias dalis. Pagal Teisingumo Teismo praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(35).
66. Ši sąvoka direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte vartojama „sąlygos“ turiniui aprašyti. Kaip minėta, šią sąlygą valstybės narės turi įvykdyti, jei jos nustato išimtis ar apribojimus 2 straipsnyje numatytai atgaminimo teisei. Be to, 35 konstatuojamojoje dalyje deklaruojamas tokios teisingos kompensacijos tikslas. Pagal tai teisių turėtojams turėtų būti deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais. Taip pat ir iš kitų konstatuojamųjų dalių, pavyzdžiui, 31 ir 32, matyti kai kurie šioje išvadoje detaliau aptarsimi Bendrijos teisės reikalavimai, kuriuos valstybės narės turi įvykdyti, nustatydamos tokią kompensaciją. Todėl, kaip teisingai pažymėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė(36), Direktyvos 2001/29 nuostatos yra tokios apimties, kad iš jų teisę taikantys asmenys gali nustatyti bent jau pagrindinius tokios teisingos kompensacijos elementus.
67. Klasifikavimo kaip Bendrijos teisės sąvokos naudai liudija ir pats Direktyvos 2001/29 tikslas – suderinti tam tikrus autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje aspektus ir tokiu būdu užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma dėl valstybių narių teisės aktų nuostatų įvairovės. Kad būtų pasiektas tikslas, teisės aktų derinimas neišvengiamai suponuoja savarankiškų Bendrijos teisės koncepcijų sukūrimą, įskaitant vieningą terminiją(37). Savarankiškų sąvokų atsiradimas turėtų būti įmanomas neatsižvelgiant į tai, ar valstybės narės, perkeldamos direktyvą, turi tam tikrą diskreciją. Bendrijos teisės aktų leidėjo susirūpinimas dėl kuo vienodesnio Direktyvos 2001/29 aiškinimo, be kita ko, matyti iš jos 32 konstatuojamosios dalies, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi nuoseklaus išimčių ir apribojimų, susijusių su atgaminimo teise, taikymo. Nevienodas pagrindinės Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto sąvokos „teisinga kompensacija“ aiškinimas sužlugdytų šį tikslą.
68. Šie argumentai patvirtinami ir Sprendime SENA(38), kuriame Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti „teisingo atlygio“ sąvoką pagal Direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje(39) 8 straipsnio 2 dalį. Šiame sprendime Teisingumo Teismas, visų pirma, darė nuorodą į pirmiau minėtą teismo praktiką dėl autonominio Bendrijos sąvokų aiškinimo(40) ir toliau atkreipė dėmesį į faktą, kad Direktyvoje 92/100 nėra šios sąvokos apibrėžties(41). Jis veikiausiai preziumavo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai nenustatė detalių ir privalomų tokio atlygio apskaičiavimo metodų(42). Todėl jis aiškiai pripažino valstybių narių teisę pačioms reglamentuoti tokio „teisingo atlygio“ apskaičiavimo detales, nustatant „svarbiausius kriterijus tam, kad neperžengiant Bendrijos teisės ir visų pirma direktyvos apibrėžtų ribų būtų užtikrinamas šios Bendrijos sąvokos laikymasis“(43), ir apsiribojo reikalavimu, kad valstybės narės Bendrijoje užtikrintų kuo vienodesnį „teisingo atlygio“ sąvokos taikymą, atsižvelgdamos į Direktyvos 92/100 tikslus, kaip jie apibrėžti jos konstatuojamosiose dalyse(44). Pabrėžtina, jog aplinkybė, kad ši sąvoka turi būti sukonkretinta pagal nacionalinę teisę nustatytinais kriterijais, nesukliudė Teisingumo Teismui nuspręsti, kad „teisingo atlygio“ sąvoka pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse ir ją turėjo perkelti kiekviena valstybė narė(45). Taigi net ir ypatingomis tos bylos aplinkybėmis Teisingumo Teismas sugebėjo patvirtinti Bendrijos teisės sąvokos savybę ir autonominio aiškinimo būtinumą.
69. Man atrodo, jog šiuos principus įmanoma pritaikyti pagrindinei bylai, juo labiau kad šioje byloje taip pat reikia išaiškinti Bendrijos autorių teisės srities teisės sąvoką, kuri dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo pasirinkto reguliavimo būdo taip pat neapibrėžta, ir ją sukonkretinti.
70. Galiausiai klasifikavimo kaip Bendrijos teisės sąvokos naudai galima pateikti dar vieną argumentą, pagrįstą istoriniu Direktyvos 2001/29 aiškinimu. Iš šios direktyvos priėmimo istorijos matyti, kad sąvoka „teisinga kompensacija“ 5 straipsnio 2 dalies b punkte turėjo būti „nauja koncepcija“, kurios taikymo gaires turėjo nustatyti Taryba, nes Komisijos pasiūlyme nebuvo pateikta apibrėžties(46). Šias gaires dabar galima rasti direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje. Iš to matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė sukurti naują koncepciją Bendrijos lygmeniu, nesiedamas jos su esamomis valstybių narių ar tarptautinės autorių teisės sąvokomis(47). Tuo ši sąvoka skiriasi nuo Direktyvos 2006/155 5 straipsnyje ir 8 straipsnio 2 dalyje vartojamos „teisingo atlygio“ sąvokos, kilusios iš tarptautinės autorių teisės(48) ir pažodžiui perkeltos į Bendrijos teisę.
71. Todėl atrodo, kad naujos atlyginimo autoriui už kopijavimą asmeniniam naudojimui koncepcijos pasirinkimas, atsižvelgiant į jos priėmimo istoriją, būtinumą ją detalizuoti, jos autonomiją valstybių narių ir tarptautinės autorių teisės sąvokų atžvilgiu, taip pat Direktyvos 2001/29 derinimo tikslą, buvo grindžiamas Bendrijos teisės aktų leidėjo siekiu sujungti esamas, iš skirtingų valstybių narių teisės tradicijų kilusias nacionalines taisykles. Kartu tikėtina, kad jis jautė poreikį sukurti kuo lankstesnę koncepciją, kuri būtų plėtojama atsižvelgiant technologinę ir ekonominę pažangą(49).
72. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta „teisingos kompensacijos“ sąvoka yra autonominė Bendrijos teisės sąvoka, kuri turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse ir kuri turi būti perkelta kiekvienoje valstybėje narėje, šiai valstybei narei savo teritorijoje nustatant kriterijus, kurie, neperžengiant Bendrijos teisės ir visų pirma direktyvos nustatytų ribų, gali geriausiai užtikrinti šios Bendrijos teisės sąvokos paisymą.
D – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
73. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar valstybės narės turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp intelektinės nuosavybės teisių turėtojų ir asmenų, tiesiogiai ar netiesiogiai turinčių mokėti kompensaciją. Tuo atveju, jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar siektina teisinga kompensacija grindžiama siekiu sumažinti teisių turėtojų patiriamą žalą.
74. Į pirmąją šio klausimo dalį, mano manymu, reiktų atsakyti teigiamai. Būtinumas užtikrinti tokią pusiausvyrą išplaukia, pirmiausia, iš Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamosios dalies, kurioje kalbama apie „deramos teisių ir interesų pusiausvyros“ tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų išlaikymą. Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkto tekste taip pat daroma aiški nuoroda į tai, kad ribojimas, susijęs su kopijavimu asmeniniam naudojimui, galimas tik su sąlyga, kad bus gauta „teisinga kompensacija“. Ši sąvoka jau semantiniu požiūriu implikuoja tam tikrą priešingų interesų pusiausvyrą. Nepaisant to, tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas pasitelkė tokią teisės filosofijos sąvoką kaip „teisingumas“, leidžia geriau suprasti už šios taisyklės slypinčius teisės aktų leidėjo motyvus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes norėčiau priminti Aristotelį, kuris savo kūrinyje „Nikomacho etika“ pirmą kartą dogmatiškai ištyrė ir sistemiškai klasifikavo šią sąvoką, teigdamas, kad teisingumas yra ne vien dorybė ir apie jį visuomet turi būti galvojama bendraujant su kitais. Todėl neteisingai elgiasi tas, kuris reikalauja daugiau, nei jam priklauso pagal įstatymą. Kita vertus, jei kas nors gauna mažiau, nei jam priklauso, viešpatauja neteisybė. Aristotelio nuomone, užduotis užtikrinti lygybę ir kartu teisingumą paprastai tenka teisėjui (dikastes). Įdomu, kad, siekdamas iliustruoti savo tezes dėl „išlyginamojo teisingumo“ (iustitia commutativa), jis, be kita ko, paminėjo menininko teisę gauti deramą atlygį už savo kūrinius kiekybės ir kokybės požiūriu(50). Iš to darytina išvada, kad, kaip teisingai teigė Jungtinės Karalystės vyriausybė, šios kompensacijos teisingumas turi būti pasiekiamas derinant teisių turėtojų ir naudotojų interesus.
75. Šių samprotavimų nepaneigia aplinkybė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime kalba ne apie „naudotojus“, o apie „asmenis, turinčius tiesiogiai ar netiesiogiai mokėti šią kompensaciją“. Tiesiog prejudiciniam klausimui turi būti suteiktas tinkamas kontekstas, o tam reikia kelių mano paaiškinimų. Formali prievolę mokėti kompensacija turinčio asmens savybė savaime dar nieko nesako apie to fizinio asmens, kuris patiria naudą iš nuostatos dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, tapatybę pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą. Mano nuomone, veikiau reikia orientuotis į asmenį, o ne į prievolės turėtoją. Kadangi pagal principą cuius commoda, eius incommoda(51) būtent naudotojui tenka ekonominė kompensacijos našta, tai ieškant interesų pusiausvyros turėtų būti atsižvelgta ir į jo interesus. Man atrodo, kad tai labiau atitiktų direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje išreikštą Bendrijos teisės aktų leidėjo valią.
76. Nepaisant to, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte neapibrėžta, kam apskritai turi būti nustatyta mokėjimo prievolė. Aiškinimo nepalengvina ir direktyvos 35 konstatuojamoji dalis. Tam tikromis aplinkybėmis visiškai įmanoma, kad mokėjimo prievolė gali tekti pačiam naudotojui, kaip yra Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalyje numatytos „teisingo atlygio“ sąvokos atveju(52). Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad pagal tokią vienkartinės kompensacijos taikant rinkliavą sistemą, kokia numatyta Ispanijos teisėje, tiesiogiai kompensaciją turintys mokėti asmenys, t. y. prekybininkai ir importuotojai pagal TRLPI 25 straipsnio 4 dalies a punktą, paprastai per prekės kainą perkels šią sumą klientams ir kartu naudotojams(53). Todėl, kaip teisingai pažymėjo Vokietijos vyriausybė(54), šios nuostatos poveikis prekybininkams ir importuotojams yra neutralus. Nors jie turi sumokėti vienkartinę kompensaciją autoriams, dėl to nepatiria jokių nuostolių, nes kompensuoja tai per pardavimo kainą, kurią moka naudotojai. Todėl nebūtų teisinga atsižvelgti vien į prievolę mokėti kompensaciją turinčių asmenų interesus. Vis dėlto tai nepaneigia galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis jie gali turėti reikšmę, pavyzdžiui, kai jie veikia įgyvendindami naudotojų interesus.
77. Taigi pirmoji klausimo dalis turi prasmę tik tuomet, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pavartotas žodžių junginys „asmenys, turintys netiesiogiai mokėti šią kompensaciją“ suprantamas ne technine prasme, o taip, kad turimi omenyje naudotojai, kuriems galiausiai tenka ekonominė kompensacijos mokėjimo našta. Tokiu atveju būtų taikytini pirmiau išdėstyti argumentai.
78. Dėl antrosios klausimo dalies pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad „teisingos kompensacijos“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą tikslas nėra atlyginti teisių turėtojui žalą, patirtą dėl nelegalių veiksmų, susijusių su draudžiamu kūrinių ir kitų saugomų objektų atgaminimu. Reikalauti kompensacijos galima tik dėl tokio kopijavimo asmeniniam naudojimui, kuris leidžiamas pagal valstybių narių autorių teisių įstatymus(55). Aplinkybė, jog internete, pavyzdžiui, per vadinamuosius P2P (peer to peer) mainų portalus, konstatuotini daug dažnesni iš esmės plačių autorių atgaminimo teisių pažeidimai, neturi reikšmės taikant šią direktyvos nuostatą ir negali būti laikoma teisių turėtojų ir naudotojų interesų balansavimo veiksniu(56). Nelegalios kopijos paprastai daromos siekiant komercinių tikslų. Bet kokiu atveju jos daromos siekiant kitų tikslų nei „asmeninis naudojimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, ir todėl joms netaikomos ribojimus nustatančios nuostatos(57).
79. Kaip teisingai pažymi Vokietijos vyriausybė, teisė į „teisingą kompensaciją“ 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto prasme, visų pirma, turi atlygio požymių(58). Tai matyti 10 konstatuojamosios dalies pirmojo sakinio, pagal kurį tam, kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti „teisingą atlyginimą“. 35 konstatuojamojoje dalyje išaiškinta, kad „teisinga kompensacija“ taip pat priskirtina prie šios atlygio kategorijos, darant nuorodą į tai, jog tam tikrais atvejais taikant išimtis ar apribojimus teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais.
80. Kita vertus, negalima pritarti tam, kad teisinė „teisingos kompensacijos“ koncepcija būtų vertintina kaip tiesioginis reikalavimas atlyginti žalą, kaip veikiausiai mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tiesa, Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje įtvirtinta išimtinė atgaminimo teisė yra autoriaus intelektinės nuosavybės išraiška. Todėl jos išimtis ar ribojimas pagal 5 straipsnio 2 dalies b punktą galėtų būti vertinamas kaip pagrindinės Bendrijos teisėje saugomos teisės pažeidimas(59). Tačiau nustatant teisingos kompensacijos dydį nėra būtina atsižvelgti į žalos kriterijų. Direktyva tik leidžiama atsižvelgti į žalą ar nuostolius, tačiau jie netampa privalomais kriterijais(60).
81. Iš direktyvos 35 konstatuojamosios dalies antrojo sakinio matyti, kad nustatant teisingos kompensacijos formą, išsamią tvarką ir galimą dydį kiekvienu atveju turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, o vertinant šias aplinkybes „vertingas kriterijus“ būtų iš to kylanti galima žala teisių turėtojams. Tai rodo, kaip teisingai pažymi Ispanijos vyriausybė, kad galima žala nelaikytina nei vieninteliu, nei svarbiausiu kriterijumi nustatant tokią „teisingą kompensaciją“, ji yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos valstybės narės gali atsižvelgti, apskaičiuodamos teisingą kompensaciją. Tai gali būti 35 konstatuojamojoje dalyje išvardyti kiti kriterijai, pavyzdžiui, kokia nors kita forma jau gautas atlyginimas, techninės apsaugos priemonių naudojimo laipsnis arba patirtos žalos mažareikšmiškumas. Šis sąrašas jokiu būdu nelaikytinas baigtiniu(61).
82. Direktyvoje 2001/29 iš dalies pritariama kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties išlaikymui, 38 konstatuojamosios dalies pirmajame sakinyje nurodant, kad valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti išimtį ar apribojimus atgaminimo teisei tam tikriems garso, vaizdo ir audiovizualinės medžiagos atgaminimo asmeniniam naudojimui atvejams, nustatant teisingą kompensaciją. Tačiau kartu joje pripažįstama, kad valstybės narės turi plačią diskreciją dėl to, kaip įgyvendinti šią teisingą kompensaciją, įdiegiant atitinkamas nacionalines sistemas(62), pavyzdžiui, 38 konstatuojamosios dalies antrajame sakinyje nustatyta, kad gali būti įdiegiamos arba toliau taikomos teisių turėtojams žalą kompensuojančios atlyginimo sistemos.
83. Pagal EB 249 straipsnio trečią pastraipą direktyva privaloma siektino rezultato atžvilgiu, tačiau nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus(63), todėl toks reguliavimas atitinka direktyvos teisinį pobūdį. Direktyva 2001/29 išsiskiria tuo, kad joje įtvirtinti pavieniai, menkai detalizuoti Bendrijos teisės reikalavimai, pavyzdžiui, dėl „teisingos kompensacijos“ formos, išsamios tvarkos ir galimo dydžio pagal jos 35 konstatuojamąją dalį. Su direktyvos perkėlimu susijusi kiekvienos valstybės narės pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą(64), kuris Direktyvos 2001/29 atveju apibrėžtinas kaip finansinės kompensacijos tarp autorių ir vartotojų garantija, jei ta valstybė narė nusprendžia numatyti autorių atgaminimo teisės išimtis ar apribojimus pagal 5 straipsnio 2 dalies b punktą(65).
84. Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrojo prejudicinio klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad neatsižvelgiant į tai, kokią sistemą valstybės narės taiko nustatydamos teisingą kompensaciją, jos privalo užtikrinti pusiausvyrą tarp suinteresuotųjų asmenų, t. y. tarp intelektinės nuosavybės teisių turėtojų, kuriems turi įtakos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, kaip šios kompensacijos gavėjų, bei asmenų, turinčių tiesiogiai ar netiesiogiai mokėti šią kompensaciją. Į antrą prejudicinio klausimo dalį reikia atsakyti, kad „teisingos kompensacijos“ sąvoka Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte turi būti suprantama kaip mokėjimas teisių turėtojui ir tai, įvertinus visas leidimo kopijuoti asmeniniam naudojimui aplinkybes, yra teisingas atlygis už jo saugomo kūrinio ar kito saugomo objekto naudojimą.
E – Dėl trečiojo, ketvirtojo ir penktojo prejudicinių klausimų
85. Trečiasis, ketvirtasis ir penktasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su tuo, kaip turi būti organizuota sistema, kurią valstybės narės turi įdiegti, nustatydamos išimtis ar ribojimus pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kad būtų perkelta teisingos kompensacijos sąlyga. Jais siekiama, kad Teisingumo Teismas nustatytų, kokius Bendrijos teisės reikalavimus turi atitikti tokia nacionalinė sistema, kokia yra Ispanijoje, numatanti teisių turėtojams vienkartinį atlygį už numanomą įrangos, prietaisų ir laikmenų naudojimą kopijuojant asmeniniam naudojimui. Ginčijamas tokios nacionalinės nuostatos suderinamumo su Bendrijos teise, visų pirma, su Direktyva 2001/29, klausimas kyla ypač dėl to, kad ši nuostata nedarant skirtumo taikoma didelėms adresatų ir technikos prietaisų grupėms.
86. Teisingumo Teismas per procesą, pradėtą pagal EB 234 straipsnį, nesprendžia, ar nacionalinės teisės nuostatos atitinka Bendrijos teisę. Tačiau Teisingumo Teismas gali pateikti nacionaliniam teismui visapusį Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendžiant, ar jos šią teisę atitinka(66).
1. Ryšio tarp kompensacijos ir galimo naudojimo kopijuoti asmeniniam naudojimui reikalavimas
87. Trečiasis prejudicinis klausimas yra principinis ir todėl turi būti nagrinėjamas pirmiausia. Juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tarp rinkliavos teisingai kompensacijai finansuoti ir galimo pirmiau minėtų įrangos ir laikmenų naudojimo privalo būti ryšys. Kitaip tariant, keliamas klausimas dėl vienkartinio atlygio teisių turėtojui apskaičiavimo metodo atitikties Bendrijos teisei.
a) Ryšys kaip nerašytas sudėties elementas
88. Kaip minėta, išimtis ar ribojimas pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą galėtų būti vertinami kaip pagal Bendrijos teisę leistinas įsikišimas į išimtinę teisių turėtojo atgaminimo teisę(67), tačiau tokiu atveju šioje direktyvos nuostatoje numatyta privaloma kompensacija autoriui. Valstybei narei perkėlus šią nuostatą į nacionalinę teisę, fizinio asmens kopijavimas asmeniniam naudojimui vertintinas kaip konkretus įsikišimo veiksmas, dėl kurio, esant kitiems įstatyme nustatytiniems kriterijams, atsiranda teisių turėtojo teisė reikalauti finansinės kompensacijos.
89. Šiuo požiūriu tikrai esama ryšio tarp kopijavimo asmeniniam naudojimui ir pareigos sumokėti atlygį. Taip yra neatsižvelgiant į tai, kaip konkrečiai organizuota valstybės narės atlygio sistema, skirta kompensuoti už kopijavimą asmeniniam naudojimui, ir ar ji finansuojama, pavyzdžiui, nustačius rinkliavą. Todėl pagal Bendrijos teisę logiška reikalauti, kad tarp atitinkamos rinkliavos ir minėtų prietaisų bei laikmenų naudojimo bet kokiu atveju būtų pakankamai glaudus ryšys.
90. Kita vertus, šiam ryšiui keliami reikalavimai negali būti tokie aukšti, kad galiausiai tai reikštų, jog reikalauti, kad atitinkami prietaisai iš tikrųjų būtų naudojami kopijuoti asmeniniam naudojimui. Veikiau turi pakakti vien potencialios galimybės juos taip naudoti. Atitinkamas išvadas galima padaryti ir iš Sprendimo SGAE(68), kuriame Teisingumo Teismas išaiškino neapibrėžtą teisinę sąvoką „viešas paskelbimas“ Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies prasme ir pripažino, jog pakanka paprasčiausios galimybės, kad kūrinys taps prieinamas visuomenei, konkrečiu atveju – per televiziją(69). Savo ruožtu Teisingumo Teismas nereikšminga pripažino aplinkybę, kad kai kurie naudotojai šia galimybe nepasinaudojo, nes, pavyzdžiui, neįsijungė televizoriaus(70). Itin naudingi yra generalinės advokatės E. Sharpston argumentai toje byloje pateiktoje išvadoje, kurioje ji priminė, kad pagal pamatinius autorių teisių principus teisių turėtojams atlyginama ne dėl faktinio kūrinio naudojimo, o dėl paprasčiausios teisinės panaudojimo galimybės(71).
b) Ryšio išlaikymas rinkliavos taikymo sistemoje, pagal kurią leidžiami vienkartiniai mokėjimai
91. Kyla klausimas, ar nacionalinėje rinkliavų sistemoje, pagal kurią taikomas vienkartinio atlygio apskaičiavimo metodas, išlaikomas pakankamo ryšio tarp naudojimosi teise ir atitinkamos finansinės kompensacijos už kopijavimą asmeniniais tikslais reikalavimas.
92. Pakankamo ryšio reikalavimas bet kokiu atveju netrukdo valstybėms narėms įgyvendinti savo didelę diskreciją perkeliant direktyvą ir dėl praktinių sumetimų įdiegti sistemą, pagal kurią atsižvelgiama ne į faktinę, o į galimą kopijavimo asmeniniam naudojimui tokias technines galimybes turinčiais prietaisais apimtį, todėl „teisinga kompensacija“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą apskaičiuojama remiantis prognozėmis. Reikšminga, kad būtinumą įdiegti tokią sistemą valstybėse narėse gali lemti ir tai, jog praktiškai beveik neįmanoma nei veiksmingai kontroliuoti atgaminimo proceso, nei surinkti tikslių statistinių kopijavimo asmeniniam naudojimui duomenų(72). Darytina prielaida, kad teisių turėtojams paprastai būtų neįmanoma sužinoti, ar ir kas kopijavo asmeniniam naudojimui. Todėl tiesioginis naudotojų apmokestinimas būtų neįmanomas dėl praktinių priežasčių(73). Apie šias problemas tiesiogiai užsimena Ispanijos, Graikijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės.
93. Ispanijos teisėje numatyta vienkartinio atlygio teisių turėtojams sistema, grindžiama galimu prietaisų ir laikmenų naudojimu, šios problemos įveikiamos objektyviu būdu. Prietaiso ar laikmenos, kuri paprastai iš tiesų naudojama atgaminimui, gamintojai, importuotojai ir prekeiviai tiesiogiai moka vienkartinę sumą, renkamą kaip atlygis visiems teisių turėtojams už kopijavimą asmeniniam naudojimui. Tiesa, mokėjimo pareigą turi ne tikrasis naudotojas. Ji iš esmės perkelta šiai asmenų grupei. Tačiau, kaip minėta, darytina prielaida, kad paprastai šis vienkartinis mokestis per prekės kainą perkeliamas prietaiso ar laikmenos įgijėjui, t. y. naudotojui(74). Todėl galiausiai atlygis susiejamas su įprastu faktiniu prietaiso ar laikmenos naudojimu kopijuoti asmeniniam naudojimui.
94. Kaip rašytinėse pastabose nurodo Ispanijos vyriausybė(75), orientavimasis į objektyvią galimybę prietaisu daryti kopijas asmeniniam naudojimui iš dalies grindžiamas įstatymo prezumpcija, pagal kurią tikėtina, kad pirkėjas šia galimybe pasinaudos(76). Taigi tol, kol ši prezumpcija nepaneigta konkrečiais duomenimis, laikytina, kad pakankamas ryšys egzistuoja. Šia įstatymo prezumpcija atsižvelgiama į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą ryšio tarp naudojimosi teise ir teisingos kompensacijos sąlygą. Tai reiškia, kad metodas, pagal kurį atlygis teisių turėtojui apskaičiuojamas kaip vienkartinė suma, iš principo laikytinas suderinamu su Bendrijos teise.
c) Išvada
95. Todėl į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad tais atvejais, kai valstybė narė pasirenka skaitmeninio atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenos apmokestinimo sistemą, toks apmokestinimas, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punkto tikslą ir šios normos kontekstą, gali būti pateisinamas tik tada, kai įranga, aparatai ar laikmenos bus numanomai naudojami atgaminimui, kuriam taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis.
2. Dėl rinkliavos taikymo visoms įmonės ir laisvų profesijų atstovams
96. Ketvirtasis prejudicinis klausimas šiek tiek specifiškesnis, nes juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tam tikrą Ispanijos mokesčių sistemos ypatumą. Jis klausia, ar numatytas rinkliavos taikymas nedarant skirtumo, ypač įmonių ir laisvų profesijų atstovų atveju, suderinamas su „teisingos kompensacijos“ sąvoka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi tuo, kad įmonės ir laisvų profesijų atstovai skaitmeninio atgaminimo aparatus ir laikmenas aiškiai įsigyja kitiems tikslams, nei kopijuoti asmeniniam naudojimui(77). Taigi prejudiciniame klausime yra esminių faktinių konstatavimų, kuriuos Teisingumo Teismas privalo įtraukti į savo teisinį vertinimą.
a) Reikalavimas atsižvelgti į ypatingas kiekvieno atvejo aplinkybes
97. Rinkliavos taikymas be jokio skirtumo, tinkamai neįvertinus aplinkybės, kad aptariami prietaisai dėl specifinių tam tikrų ūkio sektorių savybių gali būti įgyjami kitiems tikslams, nei kopijuoti asmeniniam naudojimui, negali būti pagrįstas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu. Tai nėra „teisinga kompensacija“ šios nuostatos prasme, juo labiau kad pagal 35 konstatuojamąją dalį valstybėms narėms aiškiai nurodoma(78) nustatant teisingos kompensacijos formą, išsamią tvarką ir galimą dydį kiekvienu atveju atsižvelgti konkrečias aplinkybes. Tai reiškia, kad pagrindinėje byloje šis reikalavimas nebūtų įvykdytas.
b) Kopijavimo asmeniniam naudojimui ir kompensacijos ryšio reikalavimas
98. Be to, taikant tokią taisyklę nagrinėjamomis aplinkybėmis, iš esmės būtų neatsižvelgta į ryšį, kuris pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą privalo egzistuoti tarp teisę ribojančio veiksmo ir atitinkamos finansinės kompensacijos. Pagrindinėje byloje nebūtų net teisinio finansinės kompensacijos pagrindo. Pagal šią nuostatą pagrindinė kompensavimo sąlyga yra atgaminimas „asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų“.
99. Rinkliavos taikymas įmonei be jokios diferenciacijos, siekiant kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui, nebūtų pateisinamas, nes, visų pirma, kopiją asmeniniam naudojimui turi padaryti „fizinis asmuo“ ir todėl bent jau pagal direktyvos tekstą tai neapima „įmonės“ atliekamo atgaminimo. Tačiau net įvertinus, kad realioje situacijoje atgaminimo veiksmą neišvengiamai atlieka fizinis asmuo, pavyzdžiui, įmonės darbuotojas, dėl galimybės priskirti šį atgaminimo veiksmą įmonei kiltų teisės klausimų, į kuriuos nebūtų galima pateikti galutinio atsakymo. Kita vertus, iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto prasmės ir tikslo netiesiogiai išplaukia, kad minima kopija bet kokiu atveju turi būti skirta „fizinio asmens asmeniniam naudojimui“. Todėl tai neapima, pavyzdžiui, atgaminimo asmeniniam naudojimui juridinio asmens reikmėms, jei dėl to šia kopija galėtų naudotis daugelis asmenų(79).
100. Tačiau net jei į atgaminimo veiksmo priskyrimo klausimą išimties tvarka būtų atsakyta teigiamai, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sąlygos nebūtų įvykdytos. Ši nuostata aiškiai netaikoma atgaminimui, kuriuo siekiama komercinių tikslų, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie teisėtus (pavyzdžiui, kopijos duomenims išsaugoti), ar apie neteisėtus (muzikos kūrinių piratavimas) tikslus. Jeigu, kaip nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įmonės ir laisvų profesijų atstovai minėtus skaitmeninio atgaminimo prietaisus ir laikmenas „įsigijo aiškiai kitiems tikslams, nei kopijuoti asmeniniam naudojimui“, pavyzdžiui, siekdami profesinių tikslų, direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta ribas nustatanti nuostata tokiai situacijai nebūtų taikytina(80). Tokiu atveju finansinis atlygis teisių turėtojams viršytų tai, ko iš tiesų reikalaujama pagal Direktyvą 2001/29 užtikrinant „teisingą kompensaciją“(81).
101. Teisiniu požiūriu ginčijama nacionaline nuostata, kurioje nustatyta kompensavimo pareiga, taikoma, viena vertus, ne tik fiziniams asmenims ir, kita vertus, tokiems atvejams, kurie nelaikytini atgaminimu „asmeniniam naudojimui“, išplečiama asmeninė ir dalykinė Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sritis.
c) Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos „teisingos kompensacijos“ sąvokos išsamumas
102. Dėl to kylančias pasekmes iš esmės lemia tai, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto nuostata dėl „teisingos kompensacijos“ už kopijavimą asmeniniam naudojimui yra išsamaus pobūdžio.
103. Jeigu tam tikrą aspektą direktyva reglamentuoja išsamiai, platesnės tai pačiai situacijai taikytinos valstybių narių teisės nuostatos neleistinos. Ar direktyva siekiama tokio išsamaus reglamentavimo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, atsižvelgiant į direktyvos tekstą, tikslus ir jos nuostatų visumą(82). Be to, direktyvoje gali būti tiek išsamių nuostatų, tiek nuostatų, kurios suteikia diskrecijos teisę valstybėms narėms, pavyzdžiui, dėl apsaugos lygio, kurį nustato teisės nuostata(83).
104. Šiomis aplinkybėmis dar kartą atkreiptinas dėmesys į tai, kad „teisingos kompensacijos“ sąvoka pagal šią direktyvos nuostatą yra pakankamai aiškiai apibrėžta Bendrijos teisės sąvoka. Nepaisant santykinai nedidelio Direktyvos 2001/29 suderinimo lygio, kuris šiuo atžvilgiu prilygsta pagrindų direktyvos suderinimo lygiui, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai nustatyta, kokiomis aplinkybėmis teisių turėtojas turi teisę reikalauti atlygio. Be to, remiantis šios nuostatos prasme ir tikslu galima tiksliai nustatyti, kas turi pareigą mokėti atlygį. Kilus abejonių, tai naudotojas, gaunantis naudą dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui taisyklės(84). Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte tiek, kiek tai susiję su „teisinga kompensacija“ už kopijavimą asmeniniam naudojimui, įtvirtinta išsami Bendrijos taisyklė, kuri draudžia valstybėms narėms bent jau kopijavimo asmeniniam naudojimui srityje vienašališkai išplėsti pareigą mokėti atlygį turinčių asmenų ratą, į jį įtraukiant kitas asmenų grupes, pavyzdžiui, įmones ir laisvų profesijų atstovus, kurie, kaip rodo praktika, skaitmeninio atgaminimo prietaisus ir laikmenas įsigyja kitiems nei asmeninio naudojimo tikslams.
105. Taigi atlygis, kurį turi teisę gauti teisių turėtojas dėl to, kad rinkliava pagal nuostatą dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui įmonėms ir laisvų profesijų atstovams taikoma be jokios diferenciacijos, negali būti laikomas „teisinga kompensacija“ Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto prasme.
106. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą apskritai draudžiama taikyti autorių teisių rinkliavą įmonėms ir laisvų profesijų atstovams. Ši direktyva suderina tik tam tikrus autorių teisės aspektus. Taigi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu draudžiama tik tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią reikalaujama, kad įmonės ir laisvų profesijų atstovai mokėtų kompensavimo už kopijavimą asmeniniam naudojimui į prietaisus, laikmenas ir įrenginius rinkliavą, jeigu darytina prielaida, jog šie prietaisai, laikmenos ir įrenginiai nebus naudojami kopijuoti asmeniniam naudojimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą. Tačiau nacionalinė taisyklė, pagal kurią mokestis turi būti mokamas remiantis kitais pagrindais, neprieštarauja Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktui(85).
d) Išvada
107. Todėl į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad atlygis, kurį turi teisę gauti teisių turėtojas, dėl to, kad rinkliava pagal nuostatą dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui įmonėms ir laisvų profesijų atstovams taikoma be jokios diferenciacijos, bet kuriuo atveju nėra „teisinga kompensacija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą.
3. Ispanijos rinkliavos sistemos ir Direktyvos 2001/29 suderinamumas
108. Į penktąjį prejudicinį klausimą dėl tokios apmokestinimo sistemos, kokia galioja Ispanijoje, suderinamumo su Direktyva 2001/29 reikia atsakyti remiantis ankstesniais išaiškinimais ir atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytas aplinkybes.
109. Iš esmės tokia rinkliava finansuojama kopijavimo asmeniniam naudojimui sistema, pagal kurią „teisinga kompensacija“ praktiniais sumetimais apskaičiuojama kaip vienkartinė suma, atsižvelgiant į didelę valstybių narių diskreciją, laikytina suderinama su Direktyva 2001/29. Tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad būtų išlaikytas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas ryšys tarp iš esmės plačios teisių turėtojo atgaminimo teisės apribojimo ir jį atitinkančios finansinės kompensacijos(86).
110. Jei tokio ryšio neliko, pavyzdžiui, dėl to, kad aptariama rinkliava taikoma daugiausia kitokioms situacijoms, kai nėra finansinę kompensaciją pagrindžiančios teisės apribojimų, atlygis teisių turėtojui bet kokiu atveju nėra „teisinga kompensacija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą.
111. Todėl į penktąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinė sistema, pagal kurią rinkliava už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikoma visiems skaitmeninio atgaminimo aparatams, įrangai ir laikmenoms be jokios diferenciacijos, nesuderinama su Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktu, jeigu nėra pakankamo ryšio tarp teisingos kompensacijos ir ją pagrindžiančios teisės į kopijavimą asmeniniam naudojimui apribojimo, nes rinkliava daugiausia taikoma kitokioms situacijoms, kai nėra finansinę kompensaciją pagrindžiančios teisės apribojimų.
VII – Išvada
112. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Audiencia Provincial de Barcelona pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta „teisingos kompensacijos“ sąvoka yra autonominė Bendrijos teisės sąvoka, kuri turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse ir kuri turi būti perkelta kiekvienoje valstybėje narėje, šiai valstybei narei savo teritorijoje nustatant kriterijus, pagal kuriuos, neperžengiant Bendrijos teisės ir visų pirma direktyvos nustatytų ribų, gali būti geriausiai užtikrinamas šios Bendrijos teisės sąvokos paisymas.
2. „Teisingos kompensacijos“ sąvoka turi būti suprantama kaip mokėjimas teisių turėtojui, kuris, įvertinus visas leidimo kopijuoti asmeniniam naudojimui aplinkybes, yra teisingas atlygis už saugomo kūrinio ar kito saugomo objekto naudojimą. Neatsižvelgiant į tai, kokią sistemą valstybės narės taiko nustatydamos teisingą kompensaciją, jos privalo užtikrinti pusiausvyrą tarp suinteresuotųjų asmenų, t. y. tarp intelektinės nuosavybės teisių turėtojų, kuriems turi įtakos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, kaip šios kompensacijos gavėjų, bei asmenų, turinčių tiesiogiai ar netiesiogiai mokėti šią kompensaciją.
3. Tais atvejais, kai valstybė narė pasirenka įrangos, aparatų ar laikmenos apmokestinimo sistemą, toks apmokestinimas, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punkto tikslą ir šios normos kontekstą, būtinai turi būti susijęs su numanomu įrangos ir laikmenų panaudojimu atgaminimui, kuriam taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, ir todėl rinkliava pateisinama tik tada, kai įranga, aparatai ar laikmenos bus numanomai naudojami atgaminimui, kuriam taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis.
4. Rinkliava, pagal nuostatą dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui įmonėms ir laisvų profesijų atstovams taikoma be jokios diferenciacijos, neatitinka „teisingos kompensacijos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą.
5. Nacionalinė sistema, pagal kurią rinkliava už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikoma visiems skaitmeninio atgaminimo aparatams, įrangai ir laikmenoms be jokios diferenciacijos, nesuderinama su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, jeigu nėra pakankamo ryšio tarp teisingos kompensacijos ir ją pagrindžiančios teisės į kopijavimą asmeniniam naudojimui apribojimo, nes negalima daryti prielaidos, kad ši įranga, aparatai ar laikmenos bus naudojami kopijuoti asmeniniam naudojimui.