BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. birželio 7 d.(*)
„EŽŪOGF – Garantijų skyrius – Sąskaitų patvirtinimas – Nefinansuojamos išlaidos – Pavėluotai Komisijos vertinami pranešimai, perduoti pagal Reglamento (EEB) Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalį – Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalis – Pareiga motyvuoti – Protingas terminas“
Byloje T‑267/07
Italijos Respublika, atstovaujama avvocati dello Stato G. Aiello ir S. Fiorentino,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą C. Cattabriga ir F. Erlbacher,
atsakovę,
dėl prašymo iš dalies panaikinti 2007 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimą 2007/327/EB dėl valstybių narių mokėjimo agentūrų 2006 finansinių metų sąskaitų, susijusių su Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimo (OL L 122, p. 51)
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas L. Truchot, teisėjai M. E. Martins Ribeiro ir A. Popescu (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. balandžio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1970 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 729/70 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 94, p. 13), iš dalies pakeistu 1995 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1287/95 (OL L 125, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 729/70), nustatytos bendros taisyklės, taikomos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP) finansuoti. 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414) buvo pakeistas Reglamentas Nr. 729/70 ir jis taikomas išlaidoms, patirtoms nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 16 d.
2 Pagal Reglamento Nr. 729/70 1 straipsnio 2 dalies b punktą ir 3 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal Reglamento Nr. 1258/1999 1 straipsnio 2 dalies b punktą ir 2 straipsnio 2 dalį Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyrius, vykdydamas bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą, finansuoja pagal Europos Sąjungos taisykles vykdomas intervencijas, skirtas šioms rinkoms reguliuoti.
3 Remiantis Reglamento Nr. 729/70 5 straipsnio 2 dalies c punktu ir Reglamento Nr. 1258/1999 7 straipsnio 4 dalimi, Europos Bendrijų Komisija priima sprendimą dėl išlaidų, kurios nebus Sąjungos finansuojamos, jeigu nustato, kad tokios išlaidos buvo patirtos nesilaikant Sąjungos taisyklių.
4 Pagal 8 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės, laikydamosi nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, imasi priemonių įsitikinti, kad iš EŽŪOGF lėšų finansuojamos operacijos yra tikrai atliktos ir atliktos teisingai, užkirsti kelią taisyklių pažeidimams ir su jais kovoti, išieškoti sumas, kurios buvo prarastos dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo.
5 Remiantis Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalimi, neišieškojus visos sumos, Sąjunga prisiima dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes, išskyrus tas, kurios priskirtinos valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms.
6 Reglamentas Nr. 1258/1999 buvo panaikintas ir pakeistas 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1).
7 Remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 3 dalimi, „perdavusios metines sąskaitas, kaip numatyta 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktyje, valstybės narės Komisijai pateikia suvestinę ataskaitą apie dėl pažeidimų pradėtas išieškojimo procedūras. Ataskaitoje dar neišieškotos sumos suskirstomos pagal administracinę ir (arba) teisminę procedūrą bei pagal metus, kai buvo atliktas pirminis administracinis ar teisminis pažeidimo nustatymas“. Tame straipsnyje taip pat pažymėta, jog „valstybės narės užtikrina, kad išsamios detalės apie individualias išieškojimo procedūras ir dar neišieškotas individualias sumas yra prieinamos Komisijai“.
8 Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalis išdėstyta taip:
„Jeigu išieškojimas neatliekamas per ketverius metus nuo pažeidimo nustatymo pirminiame administraciniame ar teisminiame nagrinėjime arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose, 50 % finansinių padarinių dėl neišieškotų sumų dengia atitinkama valstybė narė, 50 % – Bendrijos biudžetas.
Valstybė narė 3 dalies pirmojoje pastraipoje nurodytoje suvestinėje ataskaitoje atskirai nurodo sumas, kurios nebuvo išieškotos per šios dalies pirmojoje pastraipoje nustatytą terminą.
Neišieškojus sumų pagal pirmąją pastraipą, finansinė našta paskirstoma nepažeidžiant atitinkamos valstybės narės įsipareigojimo tęsti išieškojimo procedūras pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį. 50 % tokiu būdu išieškotų sumų pervedama į EŽŪGF pritaikius šio straipsnio 2 dalyje numatytą atskaitymą.
Kai atliekant išieškojimo procedūrą galutiniame administraciniame ar teisminiame nagrinėjime dokumentu nustatoma, kad pažeidimas nepadarytas, atitinkama valstybė narė kaip išlaidas EŽŪGF deklaruoja pagal pirmąją pastraipą prisiimtą finansinę naštą.
Tačiau, jei dėl nesusijusių su atitinkama valstybe nare priežasčių neišieškoma per šios dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą laikotarpį, ir jeigu išieškotina suma viršija 1 milijoną [eurų], Komisija valstybės narės prašymu gali šį terminą pratęsti ne ilgiau kaip 50 % pradinio termino.“
9 Remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 6 dalimi, „tinkamai pagrįstais atvejais valstybės narės gali nuspręsti nebetęsti išieškojimo“. Šioje nuostatoje pažymėta, kad tokį sprendimą galima priimti tik šiais atvejais:
„a) jei padarytų ir numatomų padaryti išieškojimo išlaidų suma viršija sumą, kuri turi būti išieškota;
b) jei išieškojimas negalimas dėl skolininko ar už pažeidimą teisiškai atsakingų asmenų nemokumo, nustatyto ir pripažinto pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktus.“
10 Toje pačioje nuostatoje numatyta, kad „atitinkama valstybė narė 3 dalies pirmojoje pastraipoje nurodytoje suvestinėje ataskaitoje atskirai nurodo sumas, dėl kurių jį priėmė sprendimą nebetęsti išieškojimo procedūrų, ir pagrindžia savo sprendimą“.
11 Pagal Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 8 dalį:
„Atlikusi 31 straipsnio 3 dalyje nustatytą procedūrą, Komisija gali nuspręsti nefinansuoti sumų, kurioms yra numatytas finansavimas iš Bendrijos biudžeto, šiais atvejais:
a) jeigu ji pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis nustato, kad pažeidimas ar išieškojimo trūkumas padarytas dėl valstybės narės administracinės institucijos ar kitos viešosios valdžios įstaigos pažeidimo ar aplaidumo;
b) jeigu ji pagal šio straipsnio 6 dalį mano, kad valstybės narės pateiktos priežastys nėra pakankamos pagrįsti sprendimą sustabdyti išieškojimo procedūrą.“
12 Remiantis Reglamento Nr. 729/70 16 straipsnio, Reglamento Nr. 1258/1999 20 straipsnio ir Reglamento Nr. 1290/2005 47 straipsnio kartu aiškinamomis nuostatomis, Reglamentas Nr. 729/70 taikomas išlaidoms, valstybių narių patirtoms nuo 1971 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., o Reglamentas Nr. 1258/1999 – išlaidoms, patirtoms nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 16 d.
13 Tačiau remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 49 straipsnio trečios pastraipos antra įtrauka, be kita ko, šio reglamento 32 straipsnis taikomas esant pažeidimams, apie kuriuos pranešta pagal 1991 m. kovo 4 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 595/91 dėl pažeidimų ir neteisingai sumokėtų sumų, susijusių su bendrosios žemės ūkio politikos finansavimu, susigrąžinimo, ir dėl šios srities informacinės sistemos organizavimo bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 283/72 (OL L 67, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 171) 3 straipsnį ir kai iki 2006 m. spalio 16 d. nebuvo išieškotos visos su tuo susijusios sumos.
14 Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnyje numatyta:
„1. Per du mėnesius nuo kiekvieno ketvirčio pabaigos valstybės narės pateikia Komisijai pažeidimų, kurie buvo nustatyti pirminio administracinio arba teisminio nagrinėjimo metu, sąrašą.
Šiuo tikslu jos suteikia kiek galima detalesnę informaciją apie:
– nuostatą, kuri buvo pažeista,
– išlaidų rūšį ir dydį; jei nebuvo atliktas mokėjimas, sumą, kuri būtų buvusi neteisingai sumokėta, jei nebūtų buvęs nustatytas pažeidimas, išskyrus tuos atvejus, kai ekonominis subjektas yra kaltas dėl klaidos arba neapdairumas yra nustatomas prieš atliekant mokėjimą ir todėl nėra skiriama nei administracinė, nei teismo nustatyta bauda,
– bendrą rinkos organizavimą ir produktą arba produktus, arba atitinkamą priemonę,
– periodą, kurio metu arba momentą, kada buvo padarytas pažeidimas,
– veiklą, pritaikytą pažeidimo padarymui,
– būdą, kaip buvo nustatytas pažeidimas,
– nacionalines institucijas arba organus, kurie užregistravo pažeidimą,
– finansinius susigrąžinimo padarinius ir galimybes,
– pradinės informacijos, leidžiančios įtarti, kad buvo padarytas pažeidimas, datą ir šaltinį,
– datą, kada buvo nustatytas pažeidimas,
– prireikus susijusias valstybes nares ir trečiąsias šalis,
– susijusių fizinių ir juridinių asmenų tapatybę, išskyrus tuos atvejus, kai tokia informacija, atsižvelgiant į atitinkamo pažeidimo pobūdį, nėra svarbi kovai prieš pažeidimus.
– <...>“
15 To paties reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „per du mėnesius nuo kiekvieno ketvirčio pabaigos valstybės narės informuoja Komisiją apie veiksmus, kurių buvo imtasi pranešus apie pažeidimus pagal 3 straipsnį, ir apie visus dėl to padarytus svarbius pakeitimus <...>“. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „kai valstybė narė mano, kad suma negali būti visiškai susigrąžinta arba nesitikima, kad ji bus visiškai sugrąžinta, ji specialiu pranešimu informuoja Komisiją apie nesusigrąžintos sumos dydį ir priežastis, dėl kurių, jos manymu, sumas turėtų padengti Bendrija arba valstybė narė“, kad „ši informacija turi būti pakankamai detali, kad Komisija galėtų nuspręsti, kas yra finansiškai atsakingas pagal Reglamento (EEB) Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalį“, ir kad „šis sprendimas priimamas vadovaujantis šio reglamento 5 straipsnyje nustatyta tvarka“.
16 EŽŪOGF sąskaitų patvirtinimo tvarka išdėstyta 1995 m. liepos 7 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1663/95, nustatančiame išsamias taisykles dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 729/70 apibrėžtos EŽŪOGF garantijų skyriaus sąskaitų apmokėjimo tvarkos taikymo (OL L 158, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 18 t., p. 31), paskutinį kartą iš dalies pakeistame 2005 m. kovo 22 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 465/2005 (OL L 77, p. 6).
17 Minėto reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Jeigu po tyrimo dėl išlaidų Komisija mano, kad buvo pažeistos Bendrijos taisyklės, ji informuoja atitinkamą valstybę narę apie atliktų patikrų rezultatus ir nurodo pažeidimų šalinimo priemones, taikytinas siekiant užtikrinti minėtų taisyklių laikymąsi ateityje.
Minėtame pranešime daroma nuoroda į šį reglamentą. Valstybė narė per du mėnesius pateikia atsakymą, o Komisija, atsižvelgusi į jį, gali pakeisti savo poziciją. Pateisinamais atvejais Komisija gali pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį.
Pasibaigus laikotarpiui, per kurį reikia pateikti atsakymą, Komisija pakviečia valstybę narę dvišaliam aptarimui, kurio metu šalys stengiasi susitarti dėl taikytinų priemonių ir pažeidimo sunkumo bei Bendrijai padarytų finansinių nuostolių įvertinimo. Pasibaigus minėtam aptarimui ir bet kokiam po aptarimo Komisijos nustatytam galutiniam terminui, pasikonsultavus su valstybėmis narėmis dėl tolesnės informacijos teikimo arba, jeigu valstybė narė atsisako atvykti į susitikimą iki Komisijos nustatyto galutinio termino, jam pasibaigus, Komisija formaliai supažindina valstybę narę su savo išvadomis darydama nuorodą į Komisijos sprendimą 94/442/EB. Nepažeidžiant šios dalies ketvirtos pastraipos, minėtame pranešime pateikiamas bet kokių išlaidų, kurių Komisija neketina įtraukti į sąskaitas pagal Reglamento <...> Nr. 729/70 5 straipsnio 2 dalies c punktą, įvertinimas.
Valstybė narė iš karto, atsiradus galimybei, informuoja Komisiją apie priimtas pažeidimų šalinimo priemones, užtikrinančias Bendrijos taisyklių laikymąsi ir šių priemonių įsigaliojimo datą. Komisija, laikydamasi Reglamento <...> Nr. 729/70 5 straipsnio 2 dalies c punkto reikalavimų, prireikus priima vieną arba kelis sprendimus iki pažeidimų šalinimo priemonių įsigaliojimo datos neįtraukti į sąskaitas išlaidų, kurios neatitinka Bendrijos taisyklių.
2. Reglamento <...> Nr. 729/70 5 straipsnio 2 dalies c punkte minimi sprendimai priimami, išnagrinėjus pagal Direktyvos [sprendimo] 94/442/EB nuostatas Sutaikinimo įstaigos parengtą ataskaitą.“
Ginčo aplinkybės
18 2003 m. Komisija įsteigė „task force ‘Recouvrement’“ (toliau – task force), kurią sudaro Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) ir Žemės ūkio generalinio direktorato pareigūnai. Ši task force turėjo užduotį nagrinėti bylas dėl pažeidimų, apie kuriuos valstybės narės pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį pranešė iki 1999 m. sausio 1 d. ir kurių atžvilgiu nebuvo išieškotos visos sumos, ir tikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijos vykdo Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnyje arba atitinkamai Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnyje numatytas pareigas. Task force, be kita ko, tikrino Italijos mokėjimo agentūrų Agenzia per le erogazioni in agricoltura (AGEA, Pagalbos skyrimo žemės ūkio sektoriuje agentūra) ir Servizio autonomo interventi nel settore agricolo (SAISA, Nepriklausoma žemės ūkio sektoriaus intervencijų tarnyba) veiksmus.
19 Atsižvelgusi į tai, kad pažeidimų, kuriuos tirti buvo įgaliota, buvo labai daug, o maždaug 4 200 atvejų iš viso sudarė 1,2 mlrd. EUR sumą, task force nusprendė per pirmąjį etapą nagrinėti pažeidimus, kurių kiekvieno suma viršijo 500 000 EUR, o mažesnių sumų atvejus nagrinėti tik per antrąjį etapą.
20 Task force baigus darbą, susijusį su atvejais, kurių kiekvieno suma didesnė nei 500 000 EUR, ir pasibaigus Reglamente Nr. 1663/95 numatytai sąskaitų patvirtinimo procedūrai, Komisija priėmė 2006 m. spalio 3 d. Sprendimą 2006/678/EB dėl finansinių padarinių apmokant Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus finansuotas išlaidas nustačius tam tikrus ūkio subjektų padarytus pažeidimus (OL L 278, p. 24)
21 Konkretūs Komisijos padarytų finansinių korekcijų motyvai buvo apibendrinti suvestinėje ataskaitoje AGRI‑2006-62645-01-00 dėl EŽŪOGF garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimo kontrolės rezultatų pagal Reglamento Nr. 729/70 5 straipsnio 2 dalies c punktą ir Reglamento Nr. 1258/1999 7 straipsnio 4 dalį, kiek tai susiję su neteisėtų mokėjimų išieškojimu.
22 Šioje ataskaitoje dėl pirmosios 157 pažeidimų grupės Komisija konstatavo, kad Italijos valdžios institucijos nesilaikė rūpestingumo pareigos, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnį ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnį, ir kad jos, atsižvelgiant į aplaidumą, turi visiškai prisiimti dėl netinkamai išmokėtų sumų neišieškojimo atsiradusią finansinę naštą, kurią iš viso sudaro 310 849 495,98 EUR. Dėl antrosios pažeidimų grupės Komisija pažymėjo, kad dėl nacionalinių valdžios institucijų elgesio jos tarnybos nepateikė jokių pastabų. Tam tikrose šios grupės bylose, dėl kurių nuo šiol buvo pripažinta, kad netinkamai išmokėtų sumų nėra galimybės išieškoti, atitinkama finansinė našta turėjo būti visiškai priskirta EŽŪOGF. Galiausiai, kiek tai susiję su trečiąja pažeidimų grupe, tuo atveju, kai dar atrodė, kad atitinkamas sumas išieškoti įmanoma, Komisijos sprendimo priėmimas buvo atidėtas, nes dėl atitinkamų sumų neišieškojimo atsiradusios finansinės naštos dar nebuvo galima priskirti EŽŪOGF.
23 2006 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateiktu pareiškimu Italijos Respublika šiame teisme pareiškė ieškinį su prašymu iš dalies panaikinti Sprendimą 2006/678, kiek juo nuspręsta, kad Bendrija nefinansuos finansinių padarinių, susijusių su 105 bylomis dėl pažeidimų, ir jie turės būti padengti iš Italijos Respublikos biudžeto. Šį ieškinį Bendrasis Teismas atmetė 2012 m. rugsėjo 12 d. Sprendimu Italija prieš Komisiją (T‑394/06).
24 2007 m. balandžio 27 d. Komisija priėmė Sprendimą 2007/327/EB dėl valstybių narių mokėjimo agentūrų 2006 finansinių metų sąskaitų, susijusių su EŽŪOGF Garantijų skyriaus finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimo (OL L 122, p. 51, toliau – ginčijamas sprendimas). Tame sprendime Komisija pagal Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalį Italijos Respublikai priskyrė 50 % finansinės naštos, atsiradusios dėl netinkamų mokėjimų, apie kuriuos ši valstybė narė pranešė pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį ir kurie iki 2006 m. spalio 16 d. nebuvo visiškai išieškoti. Tarp šių mokėjimų buvo didesnės nei 500 000 EUR sumos pažeidimų atvejai, apie kuriuos Italijos Respublika pranešė pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį iki 1999 m. sausio 1 d. ir kurių, atsižvelgiant į tai, kad dar nebuvo pabaigtos išieškojimo procedūros, nebuvo galima įtraukti į Sprendimą 2006/678, taip pat kiti mažesnės nei 500 000 EUR sumos atvejai, kuriuos išnagrinėjo task force per antrąjį savo darbų etapą.
Procesas ir šalių reikalavimai
25 2007 m. liepos 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Italijos Respublika pateikė šį ieškinį.
26 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla paskirta tai kolegijai.
27 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
28 Per 2012 m. balandžio 18 d. posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
29 Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo jai priskirta 50 % finansinių padarinių, atsiradusių dėl neišieškojimo tam tikrais pažeidimų atvejais ar aplaidumo, apie kuriuos kalbama ieškinyje,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
31 Italijos Respublika iš esmės nurodo du pagrindus savo ieškiniui pagrįsti. Ji teigia, kad, pirma, buvo pažeistas Reglamento Nr. 1663/95 8 straipsnis, Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalis ir nesilaikyta pareigos motyvuoti ir, antra, buvo pažeista Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalis, Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalis ir nesilaikyta pareigos motyvuoti.
Dėl Reglamento Nr. 1663/95 8 straipsnio ir Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareigos motyvuoti nesilaikymo
32 Pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma dalis susijusi su didesnės nei 500 000 EUR sumos pažeidimų atvejais, o antra dalis – su mažesnės sumos atvejais.
Dėl didesnės nei 500 000 EUR sumos pažeidimų atvejų
33 Italijos Respublika kritikuoja tai, kad Sprendime 2006/678 Komisija formaliai nenusprendė dėl septynių pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR. Kalbama apie šiuos atvejus: Ilca SpA [IT/1989/003 (S)], Eurofeed SpA [IT/1991/003 (S)], Italtrading Srl (IT/1994/001), Codelme Srl (IT/1996/001), Codelme Srl (IT/1997/014), Europa Vini Srl (IT/1998/003) ir Italsemole Srl (IT/1996/018) (toliau – septyni pažeidimo atvejai, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR).
34 Tai, kad Komisija nepateisinamai delsė priimti sprendimą, esą sukliudė užbaigti nagrinėti septynis pažeidimo atvejus, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR, prieš priimant ginčijamą sprendimą, o tai lėmė 50 % finansinės naštos priskyrimą Italijos Respublikos biudžetui. Komisija per protingą laikotarpį buvo gavusi visą reikiamą informaciją, kad atsižvelgtų arba neatsižvelgtų į negalėjimą išieškoti visų su pažeidimais susijusių sumų ir priskirtų jas Bendrijos arba valstybės narės biudžetui. To nepadariusi Komisija užkirto kelią Italijos valdžios institucijoms ginti savo teises teisme.
35 Anot Italijos Respublikos, kadangi Reglamento Nr. 1663/95 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad valstybė narė privalo per du mėnesius atsakyti į pranešimą, kuriuo Komisija ją informavo apie tyrimo rezultatus, to paties dviejų mėnesių termino turi laikytis ir Komisija, kai priima sprendimą dėl pagal Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalį siunčiamų pranešimų.
36 Bet kuriuo atveju Italijos Respublika pažymi, kad, Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalyje nesant konkretaus termino, negalima praleisti protingo termino, laikantis teismo praktikoje nurodytų ribų. Šis terminas buvo gerokai praleistas Komisijai priimant Sprendimą 2006/678.
37 Dublike Italijos Respublika pažymi, kad šis ieškinio pagrindas priimtinas, nes interesas kritikuoti tai, kad į Sprendimą 2006/678 neįtraukti didesnės nei 500 000 EUR sumos atvejai, atsirado tik tuomet, kai šie atvejai buvo įtraukti į ginčijamą sprendimą. Anot Italijos vyriausybės, nagrinėjamų atvejų neįtraukimas į Sprendimą 2006/678 nebūtinai reiškė, kad šie atvejai turėtų būti įtraukti į ginčijamą sprendimą, bet buvo tik viena iš sąlygų tai padaryti. Tuo metu Komisija galėjo iš naujo apibrėžti nagrinėjamus atvejus ar net juos užmiršti, ir Italijos vyriausybė nebūtų turėjusi jokio pagrindo tuo skųstis.
38 Be to, Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes Komisija nepaaiškino, kodėl septyni pažeidimo atvejai, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR, nebuvo sureguliuoti Sprendime 2006/678, ir nepagrindė delsimo priimti ginčijamą sprendimą. Italijos Respublika tik nagrinėjant šią bylą buvo informuota apie priežastis, dėl kurių Komisija nepriėmė jokio sprendimo dėl septynių pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR. Vis dėlto Komisijos atsiliepime į ieškinį pateikti paaiškinimai – tai ne tik priėmus ginčijamą sprendimą nurodytas motyvavimas, neturintis reikšmės vertinant to sprendimo teisėtumą, bet ir argumentai, kurių nepakanka minėto sprendimo motyvams paaiškinti. Kadangi sąvokos „visos sumos neišieškojimas“ ir „vykdoma procedūra“ yra teisinės, Komisija negalėjo tik konstatuoti, kad viena ar kita procedūra dar buvo nepabaigta, bet turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių manė, jog dar buvo galimybių išieškoti atitinkamas sumas.
39 Komisija visų pirma teigia, kad pirmasis Italijos Respublikos ieškinio pagrindas iš tikrųjų yra pateiktas ne dėl ginčijamo sprendimo, bet dėl Sprendimo 2006/678 panaikinimo. Todėl Komisija mano, kad ši neteisėtumu grindžiamo pirmojo pagrindo dalis turi būti pripažinta nepriimtina.
40 Taigi reikia išnagrinėti, ar ši pirmojo pagrindo dalis yra priimtina.
41 Šiuo klausimu Italijos Respublika iš esmės kritikuoja tai, kad Sprendime 2006/678 Komisija formaliai nenusprendė dėl septynių pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR. Italijos Respublika mano, kad priimdama sprendimą dėl valstybės narės pagal Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalį pateiktų pranešimų Komisija turėjo laikytis dviejų mėnesių termino arba bet kuriuo atveju protingo termino. Komisijai priimant Sprendimą 2006/678 šis terminas buvo gerokai viršytas.
42 Reikia pažymėti, kad nėra pagrindo teigti, jog šis Italijos Respublikos kaltinimas yra pateiktas ne dėl Sprendimo 2006/678. Ieškinio ir dubliko tekstas aiškiai patvirtina, kad Italijos Respublikos argumentai susiję ne su ginčijamo sprendimo, bet su Sprendimo 2006/678 teisėtumu.
43 Akivaizdu, kad nors septyni pažeidimo atvejai, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR, buvo Sprendimo 2006/678 dalykas, jie nebuvo įtraukti į ginčijamą sprendimą. Vis dėlto Sprendimas 2006/678 nėra šio ginčo dalykas, todėl dėl jo pateikti kaltinimai negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo, taigi nagrinėjamu atveju jie neturi reikšmės.
44 Be to, reikia konstatuoti, kaip tai daro Komisija, kad nors Italijos vyriausybė kaltino Komisiją per protingą terminą nepriėmus aiškaus ir tinkamai motyvuoto sprendimo dėl septynių pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR, ji turėjo galimybę paprašyti Komisijos nuspręsti dėl šių atvejų ir prireikus pagal EB 232 straipsnio antros pastraipos nuostatas pareikšti ieškinį su prašymu, kad Sąjungos teismas konstatuotų, jog Komisija nesiėmė veiksmų.
45 Šiomis aplinkybėmis šį Italijos Respublikos kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą ir nepriimtiną.
46 Kalbant apie kaltinimą, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, reikia priminti, kad EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti šį aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuoti asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o Sąjungos teismas – vykdyti savo kontrolę (žr. 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑26/00, Rink. p. I‑6527, 113 punktą ir 2009 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Qualcomm prieš Komisiją, T‑48/04, Rink. p. II‑2029, 174 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
47 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamosios dalies matyti, jog remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalimi, jeigu išieškojimas neatliekamas per ketverius metus nuo pažeidimo nustatymo per pirminį administracinį ar teisminį nagrinėjimą arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose, 50 % finansinių padarinių dėl neišieškotų sumų dengia atitinkama valstybė narė, o kita 50 % dalis dengiama iš Bendrijos biudžeto.
48 Kadangi valstybės narės pagal 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 885/2006, nustatantį išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, p. 90), kuris taikomas nuo 2006 m. spalio 16 d. ir kurio 11 straipsnio 1–3 dalyse iš esmės įtvirtinta tokia pati procedūra kaip numatytoji Reglamento 1663/95 8 straipsnyje, pranešė apie pažeidimus, kurių sumos nebuvo visiškai išieškotos iki 2006 m. spalio 16 d., toje pačioje konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad remdamasi šia informacija Komisija turi priimti sprendimą dėl su pažeidimais susijusių sumų neišieškojimo per daugiau kaip atitinkamai ketverius ar aštuonerius metus finansinių padarinių.
49 Tai reiškia, kad iš šios ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalies Italijos Respublika galėjo sužinoti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė jai priskirti 50 % neišieškojimo finansinių padarinių naštos.
50 Bet kuriuo atveju, nors šiuo kaltinimu Italijos Respublika kritikuoja nepakankamą Sprendimo 2006/678 motyvavimą, nes jame nepaaiškinta, kodėl septyni pažeidimo atvejai, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR, nebuvo sureguliuoti tame pačiame sprendime, šį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą. Konstatavimas, kad galbūt Sprendimas 2006/678 nepakankamai motyvuotas, negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo.
51 Be to, reikia priminti, kad Komisijos sprendimai dėl EŽŪOGF sąskaitų patvirtinimo priimami remiantis suvestine ataskaita ir susirašinėjimu tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės (2002 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑132/99, Rink. p. I‑2709, 39 punktas). Šiomis aplinkybėmis tokių sprendimų motyvavimas turi būti laikomas pakankamu, jeigu valstybė adresatė aktyviai dalyvavo juos rengiant ir žinojo priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad ginčijama suma neturi būti apmokėta iš EŽŪOGF lėšų (2002 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑130/99, Rink. p. I‑3005, 126 punktas).
52 Reikia konstatuoti, kaip tvirtina ir Komisija, kad šio sprendimo 21 punkte minėtoje suvestinėje ataskaitoje AGRI‑2006-62645-01-00 yra pateiktas išsamus Sprendime 2006/678 nurodytų korekcijų pagrindimas. Šio dokumento skirsnio „Ataskaita apie sprendimus dėl sumų, susijusių su pažeidimais, neišieškojimo finansinių padarinių“ 4 punkte Komisijos tarnybos aiškiai nurodė, jog nustatė, kad tam tikrose pažeidimų, padarytų iki 1999 m., bylose išieškojimo procesai dar nebuvo baigti nacionaliniuose teismuose, nors nacionalinės valdžios institucijos iki to laiko rodė reikiamą rūpestingumą. Todėl jos manė, kad nebebuvo galimybės užbaigti šių bylų, nes atitinkama suma negalėjo būti priskirta nei Bendrijos biudžetui (išieškojimas vis dar buvo įmanomas), nei atitinkamos valstybės narės biudžetui (nacionalinės valdžios institucijos nebuvo aplaidžios). Taigi jos priėjo prie išvados, kad reikėjo laukti neužbaigtų nacionalinių teismo procesų pabaigos tam, kad būtų galima priimti sprendimą dėl galimo neišieškojimo finansinių padarinių, todėl šios bylos neįtrauktos į Sprendimo 2006/678 taikymo sritį.
53 Todėl kaltinimas, susijęs su ginčijamo sprendimo nemotyvavimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su tariamai nepakankamu Sprendimo 2006/678 motyvavimu, kaip nereikšmingas.
54 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
Dėl pažeidimų, kurių kiekvieno suma mažesnė nei 500 000 EUR
55 Italijos Respublika dėl ginčijamame sprendime patvirtintų pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma mažesnė nei 500 000 EUR, teigia, jog minėto sprendimo tikslui turi įtakos aplinkybė, kad Komisija be jokio pateisinimo priėmė su šiais atvejais susijusius sprendimus praleidusi protingą terminą. Be to, atsiliepime į ieškinį Komisija pripažįsta, kad šie atvejai nereikalauja papildomų Italijos valdžios institucijų paaiškinimų ir kad jie buvo nagrinėjami task force vykdomoje procedūroje tik dėl administracinių procedūrų ekonomijos sumetimų. Dėl šio praleidimo, kuris yra visiškai nepagrįstas, nagrinėjami atvejai buvo įtraukti į ginčijamą sprendimą, todėl jiems taikytas Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnis, dėl ko nacionaliniam biudžetui priskirta 50 % atitinkamos finansinės naštos.
56 Pirma, Italijos Respublika priekaištauja dėl to, kad Komisija per protingą terminą nepriėmė sprendimo dėl 25 pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma mažesnė nei 500 000 EUR, kurie jau buvo įtraukti į 2001 m. pradėtą patvirtinimo procedūrą ir apie kurių priskyrimą EŽŪOGF 2001 m. birželio 12 d. rašte jau buvo paskelbusi OLAF. Kalbama apie šiuos atvejus: Coprap (IT/1987/001), Tabacchi Levante (IT/1987/002), Casearia Sarda (IT/1991/001), Beca (IT/1994/009), Soc.Coop.Super (IT/1995/003/A), Vinicola Magna (IT/1995/005/A), Eurotrade (IT/1995/015/A), COASO – Italiana Tabacchi (IT/1995/016/A), Ionia (IT/1995/017/A), Beca (IT/1995/018), Addeo Fruit (IT/1995/021), Quaranta (IT/1996/003), D’Apolito (IT/1996/007), Sibillo (IT/1996/016), Agrocom (IT/1996/019), Procaccini (IT/1996/020), Addeo Fruit (IT/1996/023), Mediterrane Vini (IT/1996/001), Oleificio Centro Italia (IT/1996/029), Procaccini (IT/1997/002), Soc.Coop.Super (IT/1997/006/A), Savict (IT/1997/01), Agricola S. Giuseppe (IT/1997/012), Terra D’Oro (IT/1997/017/A) ir Toscana Tabacchi (IT/1997/018) (toliau – 25 pažeidimo atvejai).
57 Antra, Italijos vyriausybė kritikuoja tai, kad Komisija pavėluotai patvirtino kitus 36 pažeidimo atvejus, kurie neįtraukti į 2001 m. birželio 12 d. OLAF raštą ir kuriuos Italijos valdžios institucijos tuščiai prašė Komisijos tarnybų priskirti Bendrijos biudžetui. Italijos Respublika kaip pavyzdį nurodo septynis atvejus, paminėtus dviejuose, t. y. 2006 m. spalio 6 ir 13 d., SAISA raštuose. Tai yra šie pažeidimo atvejai: Codelme‑Cabosa (IT/III/98/12), Centro Sud Conserve (IT/4/98/16), Agroverde (IT/I/95/9), Racaniello Rosa (IT/3/95/19), Agricola Paduli (IT/00/11), Vinicola Vedovato Mario (IT/3/96/26) ir Agricola Paduli (IT/95/12).
58 Italijos vyriausybės manymu, aplinkybė, kad Komisija nesilaikė pareigos priimti sprendimą per protingą terminą, lėmė tai, jog atitinkamos kitų 36 pažeidimo atvejų bylos buvo įtrauktos į Reglamento 1290/2005 32 straipsnio 5 dalies taikymo sritį, kartu 50 % su tuo susijusių atitinkamų finansinių padarinių priskiriant nacionaliniam biudžetui.
59 Iš pradžių reikia pažymėti, kad jokia teisės nuostata Komisijos neįpareigojo per konkretų laikotarpį priimti sprendimo dėl specialaus pranešimo, pateikto pagal Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalį (2010 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, T‑236/07, Rink. p. II‑5253, 63 punktas).
60 Tačiau reikia priminti, kad, remiantis bendruoju Sąjungos teisės principu, Komisija, vykdydama savo administracines procedūras, privalo laikytis protingo termino (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 179 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristoteleio Panepistimio Thessalonikis prieš Komisiją, T‑196/01, Rink. p. II‑3987, 229 punktą).
61 Pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai ir kuris taip pat yra teisės į gerą administravimą sudėtinė dalis pagal 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 41 straipsnio 1 dalį (2006 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angeletti prieš Komisiją, T‑394/03, Rink. VT p. I‑A‑2-95 ir II‑A‑2‑441, 162 punktas).
62 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, tai, ar administracinės procedūros trukmė yra protinga, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, visų pirma jos kontekstą, skirtingus nagrinėjimo procedūros etapus, bylos sudėtingumą ir svarbą įvairioms suinteresuotosioms šalims (2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑501/00, Rink. p. I‑6717, 53 punktas).
63 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad nors tiesa, jog galiojančiuose teisės aktuose Komisijai nenustatytas konkretus terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl finansinių padarinių priskyrimo tuo atveju, kai valstybė narė pateikė pranešimą pagal Reglamento 595/91 5 straipsnio 2 dalį, vis dėlto reikia įvertinti administracinės procedūros trukmės protingumą, o tuo atveju, jei protingas terminas būtų praleistas, nustatyti, ar ši aplinkybė galėjo turėti įtakos ginčijamam sprendimui.
64 Pirma, kalbant apie 25 pažeidimo atvejus, neginčytina, kaip Komisija patvirtino per teismo posėdį, kad tai yra atvejai, apie kuriuos SAISA pranešė Komisijai iki 1995 m.
65 Šie 25 atvejai buvo tarp daugiau kaip tūkstančio pažeidimo atvejų, apie kuriuos Italijos Respublika pranešė iki 1995 m. Tačiau tai buvo vieninteliai pažeidimo atvejai, dėl kurių nereikėjo papildomų Italijos valdžios institucijų paaiškinimų.
66 Savo 2001 m. birželio 12 d. rašte OLAF pažymėjo, kad šis raštas yra „oficialus pranešimas pagal Reglamento Nr. 1663/95 8 straipsnio 1 dalį“, ir dėl šio rašto I priede pateiktos pirmos atvejų grupės paaiškino: „atvejai, dėl kurių kompetentingos valdžios institucijos nurodė, kad atitinkamas sumas reikia laikyti neįmanomomis išieškoti ir kuriuos galima priskirti EŽŪOGF garantijų skyriui <...>“.
67 Komisija ginčijamą sprendimą, į kurį buvo įtraukti 25 pažeidimo atvejai, priėmė tik 2007 m. balandžio 27 d.
68 Kadangi apie šiuos pažeidimo atvejus Komisijai buvo pranešta iki 1995 m., tačiau jie į Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinamos sąskaitos, įtraukti tik 2007 m. balandžio 27 d., su jais susijusi patvirtinimo procedūra iš viso tęsėsi daugiau kaip dešimt metų.
69 Be to, reikia pažymėti, kad 2001 m. birželio mėn., t. y. prieš maždaug šešerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, Komisija neįmanomomis išieškoti pripažino 25 pažeidimo atvejų sumas ir sutiko, kad jos būtų priskirtos EŽŪOGF.
70 Šiam laikotarpiui pagrįsti Komisija paaiškino, kad nors 2003 m. ji galėjo patvirtinti pažeidimo atvejų, apie kuriuos iki 1995 m. pranešė Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Airija, Nyderlandų Karalystė, Portugalijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, finansinius padarinius, nes OLAF išnagrinėjo visus pažeidimo atvejus, apie kuriuos šios valstybės narės pranešė iki 1995 m., padėtis dar buvo labai paini Italijos Respublikos atveju dėl didelio skaičiaus neužbaigtų išieškojimo procedūrų, taip pat dėl labai neaiškių ir neišsamių Italijos valdžios institucijų atsakymų.
71 Komisija teigia negalėjusi į tą patį 2003 m. sprendimą įtraukti 25 pažeidimo atvejų, kad išanalizuotų bendrą Italijos situaciją ir užtikrintų reikiamą administracinių procedūrų ekonomiją. Todėl Komisija nusprendė nevykdyti patvirtinimo procedūros dėl atvejų, apie kuriuos Italijos vyriausybė pranešė iki 1995 m. ir kuriuos kartu su tais, apie kuriuos pranešta nuo 1995 iki 1999 m., turėjo nagrinėti 2003 m. įkurta task force.
72 Be to, Komisija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog task force pradėjo darbus didžiausią dėmesį skirdama didesnės nei 500 000 EUR sumos atvejams, kurie sudarė 85 % išieškotinų sumų, tik pirmaisiais 2005 m. mėnesiais ji galėjo pradėti nagrinėti mažesnės nei 500 000 EUR sumos atvejus, t. y. daugiau kaip 3 800 atvejų, apie kurių daugumą buvo pranešusi Italijos Respublika.
73 Komisijos manymu, 2005 m. birželio 21 d. Reglamento Nr. 1290/2005 priėmimas reiškė, kad visi atvejai, įskaitant 25 pažeidimo atvejus, apie kuriuos pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį buvo pranešta iki 2006 m. spalio 16 d. ir kurių sumos dar nebuvo visiškai išieškotos, automatiškai buvo įtraukti į to reglamento 32 straipsnio 5 dalies taikymo sritį.
74 Konstatuotina, kad net atsižvelgiant į didelį Italijoje vykdomų išieškojimo procedūrų skaičių ir reikalavimą, kad Komisija išanalizuotų bendrą Italijos situaciją ir užtikrintų reikiamą administracinių procedūrų ekonomiją, negalima pagrįstai remtis šios administracinės procedūros trukmės protingumu, kiek tai susiję su 25 pažeidimo atvejais.
75 Pirma, reikia pažymėti, kad nuo 2001 m. birželio mėn. dėl 25 pažeidimo atvejų Komisija neturėjo vykdyti jokio tyrimo, o valstybė narė neturėjo pateikti jokios papildomos informacijos. Šią aplinkybę Komisija patvirtino ir savo rašytinėse pastabose, ir per teismo posėdį.
76 Antra, tai, kad buvo daug kitų su Italijos Respublika susijusių pažeidimo atvejų, kurie dar buvo nagrinėjami, nekliudė Komisijai užbaigti procedūros ir priimti formalaus sprendimo dėl 25 pažeidimo atvejų. Be to, kad visi šie pažeidimo atvejai buvo susiję su ta pačia valstybe nare, nebuvo jokio kito techninio ar teisinio ryšio tarp 25 pažeidimo atvejų ir kitų su Italijos Respublika susijusių pažeidimo atvejų, kuris kliudytų Komisijai sureguliuoti šiuos 25 pažeidimo atvejus atskirame sprendime.
77 Trečia, 25 pažeidimo atvejus buvo delsiama išnagrinėti ne dėl Italijos Respublikos kaltės. Konkrečiai dėl laikotarpio po 2001 m. birželio 12 d. OLAF rašto šio sprendimo 75 punkte jau buvo pažymėta, kad Komisija iš Italijos Respublikos neprašė jokios papildomos informacijos ar paaiškinimų dėl šių atvejų. Tai reiškia, kad net pripažįstant, kaip teigia Komisija, jog pažeidimo atvejų, apie kuriuos pranešė Italijos Respublika, situacija buvo paini dėl, be kita ko, neaiškių ir neišsamių Italijos valdžios institucijų atsakymų, nė vienas iš šių atsakymų nebuvo susijęs su 25 pažeidimo atvejais. Vadinasi, Italijos Respublika niekaip neprisidėjo prie administracinės procedūros trukmės pratęsimo po 2001 m. birželio mėn.
78 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad dėl 25 pažeidimo atvejų vykdydama administracinę procedūrą Komisija nesilaikė protingo termino.
79 Toliau reikia išsiaiškinti, ar šio principo pažeidimas gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą atsižvelgiant į minėtus atvejus.
80 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad protingo termino principo pažeidimas paprastai nepateisina baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo panaikinimo. Tik tuo atveju, kai pernelyg ilgas terminas gali turėti įtakos pačiam baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo turiniui, protingo termino principo nesilaikymas turi įtakos administracinės procedūros teisėtumui (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties SGA prieš Komisiją, C‑39/00 P, Rink. p. I‑11201, 44 punktą; pagal analogiją taip pat žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 203 punktą ir 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Heineken Nederland ir Heineken prieš Komisiją, T‑240/07, Rink. p. II-3355, 295 punktą).
81 Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad Italijos Respublika kritikuoja tai, jog Komisija delsė priimti ginčijamą sprendimą dėl 25 pažeidimo atvejų, ir skundžiasi dėl pasekmių, kurių šis delsimas turėjo minėtam sprendimui.
82 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad remiantis iki Reglamento Nr. 1290/2005 priėmimo galiojusia nuostata, taikoma minėtiems 25 atvejams, t. y. Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalimi, neišieškojus visos sumos, Bendrija prisiima dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusius finansinius padarinius, išskyrus tuos, kurie priskirtini valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms.
83 Savo 2001 m. birželio 12 d. rašte OLAF pripažino, kad sumos, susijusios su 25 pažeidimo atvejais, turi būti laikomos neįmanomomis išieškoti ir priskirtos EŽŪOGF.
84 Todėl sprendimu, kurį Komisija priėmė pagal Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalį, visi 25 pažeidimo atvejų finansiniai padariniai buvo priskirti EŽŪOGF.
85 Tai reiškia, kad tik dėl praėjusio laiko tarpo, ypač dėl Komisijos delsimo priimti ginčijamą sprendimą ir taikytinų teisės aktų pakeitimo, 50 % šių padarinių buvo priskirta EŽŪOGF ir 50 % Italijos Respublikai.
86 Šiomis aplinkybėmis, kadangi praėjęs pernelyg ilgas laiko tarpas turėjo įtakos pačiam baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo turiniui, protingo termino principo pažeidimas yra pagrindas iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo 50 % 25 pažeidimo atvejų finansinių padarinių priskiriama Italijos Respublikai.
87 Antra, kalbant apie kitus pažeidimo atvejus, kurių kiekvieno suma mažesnė nei 500 000 EUR, kurie neįtraukti į 2001 m. birželio 12 d. OLAF raštą ir dėl kurių Italijos valdžios institucijos taip pat remiasi protingo termino principo pažeidimu, reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika tik pateikia prie ieškinio pridėtą lentelę, kur minimi 36 pažeidimo atvejai, kurių 22 nurodomi kaip dar nagrinėjami, o likę 14 – kaip užbaigti nagrinėti.
88 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog „kai valstybė narė mano, kad suma negali būti visiškai susigrąžinta arba nesitikima, kad ji bus visiškai sugrąžinta, ji specialiu pranešimu informuoja Komisiją apie nesusigrąžintos sumos dydį ir priežastis, dėl kurių, jos manymu, sumas turėtų padengti Bendrija arba valstybė narė“. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad „ši informacija turi būti pakankamai detali, kad Komisija galėtų nuspręsti, kas yra finansiškai atsakingas pagal Reglamento (EEB) Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalį“.
89 Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, neišieškojus visos sumos, Sąjunga prisiima dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes, išskyrus tas, kurios priskirtinos valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms.
90 Tai reiškia, kad pagal šias nuostatas, kol išieškojimo procedūros vykdomos, o netinkamai išmokėtų sumų išieškojimas dar įmanomas, Bendrijai negalima priskirti atitinkamų finansinių padarinių.
91 Turint tai galvoje, dėl 22 pažeidimo atvejų, kurie šio sprendimo 87 punkte minėtoje lentelėje nurodyti kaip dar nagrinėjami, reikia pažymėti, kad su šiais atvejais susijusios išieškojimo procedūros dar nebuvo baigtos, todėl, remiantis Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalimi, atitinkamų sumų nebuvo galima priskirti EŽŪOGF.
92 Tiesa, kad byloje yra du Italijos valdžios institucijų pranešimai dėl septynių iš šių dvidešimt dviejų atvejų nutraukto nagrinėjimo, nesant galimybės išieškoti atitinkamų skolų. Tačiau šie pranešimai buvo pateikti tik 2006 m. spalio 6 ir 13 d.
93 Remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 49 straipsnio trečios pastraipos antra įtrauka, to reglamento 32 straipsnis taikomas esant pažeidimams, apie kuriuos pranešta pagal Reglamento Nr. 595/91 3 straipsnį ir kai iki 2006 m. spalio 16 d. dar nebuvo išieškotos visos su jais susijusios sumos.
94 Taigi reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog šiuos pranešimus Italijos valdžios institucijos pateikė tik 2006 m. spalio 6 ir 13 d., Komisijos tarnybos neturėjo pakankamai laiko iki 2006 m. spalio 16 d. atlikti reikiamų patikrinimų tam, kad galėtų konstatuoti, jog neįmanoma išieškoti su šiais pažeidimo atvejais susijusių skolų ir atitinkamai priimti sprendimo dėl su tais atvejais susijusių finansinių padarinių priskyrimo pagal Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalį. Vadinasi, nuo 2006 m. spalio 16 d. šie atvejai automatiškai pateko į Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalies taikymo sritį.
95 Dėl kitų keturiolikos pažeidimo atvejų, kurių nagrinėjimas šio sprendimo 87 punkte minėtoje lentelėje nurodytas kaip užbaigtas, reikia konstatuoti, kad bylos medžiagoje nėra jokio specialaus Italijos valdžios institucijų pranešimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalį. Be to, bylos medžiagoje taip pat nėra kokio nors Komisijos pranešimo, patvirtinančio, kad nagrinėjamų sumų išieškoti neįmanoma.
96 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, jog, atsižvelgiant į šio sprendimo 62 punkte minėtą teismo praktiką, Italijos Respublika nepateikė pakankamai įrodymų, kad Bendrasis Teismas galėtų įvertinti su šiais atvejais susijusios administracinės procedūros trukmės pagrįstumą ir juo labiau tai, ar už galbūt pernelyg ilgą šios procedūros trukmę yra atsakingos Komisijos tarnybos.
97 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju neįrodytas protingo termino principo pažeidimas dėl minėtų 36 atvejų.
98 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia pripažinti pagrįsta pirmojo pagrindo antrą dalį, kiek tai susiję su 25 pažeidimo atvejais, įtrauktais į 2001 m. birželio 12 d. OLAF raštą, o likusią jo dalį – atmesti.
Dėl Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareigos motyvuoti nesilaikymo
99 Antrajame pagrinde Italijos Respublika, pirma, dėl septynių pažeidimo atvejų, kurių kiekvieno suma viršija 500 000 EUR, teigia, kad priimant Sprendimą 2006/678 kriterijai, pateisinantys jai palankų sprendimą, buvo įvykdyti, nes Italijos valdžios institucijos buvo pateikusios įrodymų, kad buvo rūpestingos, kai administravo su šiais atvejais susijusias išieškojimo procedūras. Taigi šių atvejų neįtraukimas į Sprendimą 2006/678 ir jų įtraukimas į ginčijamą sprendimą, dėl ko 50 % atitinkamų sumų buvo priskirta valstybei narei, akivaizdžiai prieštarauja Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
100 Antra, Italijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog Italijos administracinės institucijos ar organai aplaidžiai vykdė pareigas, jiems tenkančias pagal Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalį, todėl Komisija nepagrįstai jai priskyrė 50 % tariamo aplaidumo finansinių padarinių septyniais pažeidimo atvejais, kurių kiekvieno suma didesnė nei 500 000 EUR, ir kitais atvejais, kurių kiekvieno suma mažesnė nei 500 000 EUR, įtrauktais į ginčijamą sprendimą.
101 Italijos Respublika teigia, kad, atsižvelgiant į taikytinas nacionalines taisykles, praėjusio laiko savaime nepakanka jos aplaidumui įrodyti. Ji tvirtina, kad pagal šias taisykles pažeidimų, apie kuriuos pranešta AGEA tretiesiems asmenims atlikus kontrolę, atveju tik teismui atlikus pirmąjį vertinimą Italijos Respublika galėjo prašyti sugrąžinti atitinkamas sumas ir kad skola atitiko šiam tikslui Italijos teisėje nustatytus tikrumo, likvidumo ir mokėtinumo kriterijus. Tai reiškia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į laikotarpį, kurio reikia išsiaiškinti, ar šie kriterijai tenkinami, tam, kad įvertintų termino, per kurį buvo nustatytas tariamas Italijos Respublikos aplaidumas, trukmę pagal Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalį.
102 Trečia, anot Italijos Respublikos, ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes jame nenurodytos priežastys, dėl kurių, nepaisant akivaizdaus Italijos valdžios institucijų rūpestingumo, Komisija nacionaliniam biudžetui priskyrė 50 % nagrinėjamų atvejų finansinės naštos.
103 Komisija pažymi, kad pateikiant šį ieškinio pagrindą Italijos Respublikos nurodyti kaltinimai dėl didesnės nei 500 000 EUR sumos atvejų yra susiję ne su ginčijamu sprendimu, bet su Sprendimu 2006/678. Komisija nurodo, kad siekdama užginčyti Sprendimą 2006/678, kiek jame nesprendžiama dėl nagrinėjamų atvejų, Italijos vyriausybė pareiškė ieškinį dėl panaikinimo byloje T‑394/06, kuriame jau minėjo tariamą rūpestingumą, parodytą administruojant išieškojimo procedūras dėl minėtų pažeidimo atvejų.
104 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Sprendimas 2006/678 nėra šio ieškinio dalykas, todėl visi dėl to sprendimo pateikti kaltinimai, net jeigu būtų priimtini ir pagrįsti, negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo ir turi būti atmesti kaip neturintys reikšmės.
105 Kalbant apie Italijos vyriausybės ginčijamą jos elgesio aplaidumą vykdant jai priklausančias pareigas netinkamai išmokėtų sumų išieškojimo srityje, reikia pažymėti, kad tokia pozicija grindžiama klaidinga prielaida.
106 Ginčijamame sprendime 50 % nagrinėjamų atvejų finansinių padarinių priskirdama nacionaliniam biudžetui Komisija rėmėsi ne aplaidžiu Italijos valdžios institucijų elgesiu. Ji rėmėsi Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią, jeigu išieškojimas neatliekamas per ketverius metus nuo pažeidimo nustatymo per pirminį administracinį ar teisminį nagrinėjimą arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose, 50 % finansinių padarinių dėl neišieškotų sumų dengia atitinkama valstybė narė, 50 % – Bendrijos biudžetas.
107 Pagal ankstesnę sistemą, remiantis Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalimi, Bendrija prisiimdavo dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes, išskyrus tas, kurios priskirtinos valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms. Priimdama Reglamentą Nr. 1290/2005 Sąjungos Taryba visų pirma išsikėlė tikslą nustatyti procedūrą, pagal kurią Komisija galėtų apsaugoti Bendrijos biudžeto interesus, priimdama sprendimą atitinkamai valstybei narei priskirti dalį sumos, kuri buvo prarasta dėl pažeidimų ir nebuvo išieškota per protingą laikotarpį (25 ir 26 konstatuojamosios dalys). Taigi Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sumos, kurios neišieškotos per ketverius ar aštuonerius metus po to, kai pažeidimas buvo pirmą kartą nustatytas per administracinį arba teisminį nagrinėjimą, nuo šiol padalijamos per pusę valstybei narei ir Bendrijos biudžetui (minėto Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 49 punktas).
108 Tai reiškia, kad pagal nagrinėjamą nuostatą Komisija gali valstybei narei priskirti pusę sumų, prarastų dėl pažeidimų ar neišieškotų per protingą laikotarpį, ir ši institucija neturi kiekvienu konkrečiu atveju įrodyti, kad atitinkamų sumų neišieškojimą ar delsimą išieškoti lėmė nacionalinių valdžios institucijų aplaidumas. 50 % finansinės naštos, atsiradusios dėl neišieškojimo ar delsimo išieškoti, priskyrimas nacionaliniam biudžetui paprasčiausia yra savaiminė praėjusio laiko pasekmė.
109 Šiomis aplinkybėmis šis Italijos Respublikos kaltinimas turi būti atmestas.
110 Kalbant apie tariamai nepakankamą ginčijamo sprendimo motyvavimą, pakanka pažymėti, kaip teisingai teigia Komisija, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas sprendimas, kuriame 50 % atitinkamų atvejų finansinių padarinių priskiriama nacionaliniam biudžetui, yra pagrįstas ne Italijos valdžios institucijų aplaidumu, bet jame tik taikoma Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalis, Komisija galėjo nevykdyti Sutartyje numatytos pareigos motyvuoti ir tik pateikti nuorodą į šią nuostatą. Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo šio sprendimo 47–49 punktuose, ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje daroma akivaizdi nuoroda į Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalį.
111 Todėl ginčijamo sprendimo motyvus šiuo klausimu reikia pripažinti pakankamais.
112 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas.
113 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamas sprendimas turi būti iš dalies panaikintas, kiek Komisija 50 % finansinių padarinių, atsiradusių dėl neišieškojimo 25 pažeidimo atvejais, priskyrė Italijos Respublikai. Likusi šio ieškinio dalis turi būti atmesta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
114 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal to paties reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo išlaidas.
115 Atsižvelgiant į tai, kad Italijos Respublika pralaimėjo bylą, išskyrus dėl 50 % finansinių padarinių, atsiradusių dėl neišieškojimo 25 pažeidimo atvejais, priskyrimo, ji padengia keturis penktadalius savo ir keturis penktadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
116 Komisija padengia vieną penktadalį savo ir vieną penktadalį Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2007 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimą 2007/327/EB dėl valstybių narių mokėjimo agentūrų 2006 finansinių metų sąskaitų, susijusių su Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimo, kiek juo Italijos Respublikai priskirta 50 % finansinių padarinių, atsiradusių dėl neišieškojimo šiais pažeidimo atvejais: Coprap (IT/1987/001), Tabacchi Levante (IT/1987/002), Casearia Sarda (IT/1991/001), Beca (IT/1994/009), Soc.Coop.Super (IT/1995/003/A), Vinicola Magna (IT/1995/005/A), Eurotrade (IT/1995/015/A), COASO – Italiana Tabacchi (IT/1995/016/A), Ionia (IT/1995/017/A), Beca (IT/1995/018), Addeo Fruit (IT/1995/021), Quaranta (IT/1996/003), D’apolito (IT/1996/007), Sibillo (IT/1996/016), Agrocom (IT/1996/019), Procaccini (IT/1996/020), Addeo Fruit (IT/1996/023), Mediterrane Vini (IT/1996/001), Oleificio Centro Italia (IT/1996/029), Procaccini (IT/1997/002), Soc.Coop.Super (IT/1997/006/A), Savict (IT/1997/01), Agricola S. Giuseppe (IT/1997/012), Terra D’Oro (IT/1997/017/A) ir Toscana Tabacchi (IT/1997/018).
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Italijos Respublika padengia keturis penktadalius savo ir keturis penktadalius Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
4. Komisija padengia vieną penktadalį savo ir vieną penktadalį Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidų.
Truchot | Martins Ribeiro | Popescu |
Paskelbta 2013 m. birželio 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Teisinis pagrindas
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl Reglamento Nr. 1663/95 8 straipsnio ir Reglamento Nr. 595/91 5 straipsnio 2 dalies pa˛eidimo ir pareigos motyvuoti nesilaikymo
Dėl didesnės nei 500 000 EUR sumos pažeidimų atvejų
Dėl pažeidimų, kurių kiekvieno suma mažesnė nei 500 000 EUR
Dėl Reglamento Nr. 729/70 8 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 2 dalies pa˛eidimo ir pareigos motyvuoti nesilaikymo
Dėl bylinėjimosi išlaidų