2009 m. rugsėjo 2 d. Centre de Promotion de l'Emploi par la Micro-Entreprise (CPEM) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) priimto sprendimo byloje T-444/07 Centre de Promotion de l'Emploi par la Micro-Entreprise (CPEM) prieš Europos Bendrijų Komisiją
(Byla C-350/09 P)
Proceso kalba: prancūzų
Šalys
Apeliantas: Centre de Promotion de l'Emploi par la Micro-Entreprise (CPEM), atstovaujamas advokato C. Bonnefoi
Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija
Apelianto reikalavimai
Panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Patenkinti visus pirmojoje instancijoje pareikštus reikalavimus arba jų dalį.
Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Grįsdamas savo skundą apeliantas nurodo trylika pagrindų, susijusių su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą panaikinti 2007 m. spalio 4 d. Komisijos sprendimą, panaikinantį 1999 m. rugpjūčio 17 d. Sprendimu Nr. C (1999) 2645 suteiktą Europos socialinio fondo (ESF) finansinę paramą.
Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė vienodo vertinimo principą, nes nesilaikė reikalavimo išlaikyti tinkamą šalių argumentų pusiausvyrą. Vien kelis kartus nurodydamas, jog Komisija atmeta ar neigia CPEM argumentus, Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nenurodo nei pačių Komisijos argumentų, nei kaip ji atmeta ar paneigia ieškovės argumentus, o tai rodo, kad sprendime pateikiant žodines diskusijas, taigi ir jas vertinant, neišlaikyta pusiausvyra.
Antrajame apeliacinio skundo pagrinde CPEM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, atsisakydamas pripažinti Komisijos "bendrą atsakomybę" tuo pagrindu, kad ji žinojo apie veiksmus, kuriais CPEM kaltintas, tačiau atlikdama periodinius dotuojamo projekto įgyvendinimo patikrinimus nesiėmė jokių priemonių, kad būtų blokuojami išankstiniai mokėjimai ir likusios dotacijos sumos. Taigi, CPEM tenkanti pareiga grąžinti visą suteiktą finansinę paramą yra nepagrįsta, atsižvelgiant į jo pateiktus argumentus, kuriais įrodoma, jog yra bent jau bendra Komisijos atsakomybė šioje nepalankiai susiklosčiusioje situacijoje.
Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas pasielgė neteisingai, neišnagrinėjęs argumentų dėl patikrinimo teisinių pagrindų pasirinkimo; šis patikrinimas yra neteisėtas, nes vykdytas remiantis kitu reglamentu, nei tas, kuriuo remiantis oficialiai jis atliekamas.
Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, pripažinęs nepriimtinais jo reikalavimus dėl kompensacijos už viešai padarytą žalą jo įvaizdžiui. OLAF perdavė vietos spaudai informaciją, kai pačiam CPEM dar nebuvo pranešta apie sprendimą dėl grąžinimo. Tokiomis aplinkybėmis, tokios informacijos paviešinimas daro rimtą žalą visuotinės svarbos misiją atliekančios įstaigos, neturinčios nei biudžeto, nei klientų, ir kurios vienintelis finansavimo šaltinis yra viešieji ir privatūs įnašai, įvaizdžiui.
Penktajame apeliacinio skundo pagrinde CPEM teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą ir nesilaikė proporcingumo principo: jis atmetė prašymą dėl simbolinės kompensacijos CPEM darbuotojams dėl to, kad advokatui nebuvo suteikti specialūs įgaliojimai, tačiau neišnagrinėjo ieškovės nurodytų klaidų, susijusių su OLAF tikrintojų ir Komisijos personalo įgaliojimais.
Šeštajame apeliacinio skundo pagrinde CPEM kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidą, nes šis susiaurino skundo taikymo sritį ir pirmąjį pagrindą nagrinėjo tik teisės į gynybą laikymosi aspektu, nors jis rėmėsi pagrindine teise į gynybą ir bendraisiais teisės principais.
Septintajame apeliacinio skundo apeliacinio skundo pagrinde apeliantas tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisės klaidą, nes teisės į gynybą laikymąsi vertino tik pagal asmenų, kuriems skirtas sprendimas, galintis turėti reikšmingą poveikį jų interesams, galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę. Tačiau teisės į gynybą principo taikymo sritis yra kur kas platesnė. Maža to, šioje byloje kyla rimtų abejonių dėl diskusijų su OLAF ir Komisija "veiksmingumo", visų bylos aplinkybių "kruopštaus ir nešališko" išnagrinėjimo ir dėl to, kad OLAF nepranešė apie CPEM atžvilgiu pareikštų skundų dalyką.
Aštuntajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas konkrečiai kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidą dėl to, kad šis nusprendė, jog spaudos informavimas apie administracinį sprendimą, kuriuo nustatoma sankcija, anksčiau nei gavėjui apie jį pranešta, nėra teisės į gynybą pažeidimas.
Devintajame apeliacinio skundo pagrinde CPEM kaltina Pirmosios instancijos teismą nepagrįstai atmetus jo pagrindą, kuriame nurodoma, jog ginčijamo sprendimo priėmimo procedūroje Komisija neužtikrino teisės į gynybą ir nesilaikė nekaltumo prezumpcijos, teisinio saugumo, pusiausvyros bei patikrinimų neutralumo principų. Užtikrinti šių bendrųjų teisės principų laikymąsi reikia ne tik administracinėse procedūrose, kuriose gali būti skirtos sankcijos, bet ir išankstinio tyrimo procedūrose.
Dešimtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nepaisė Prancūzijos teisėje numatytos "ne pelno organizacijos" sąvokos bei santykių, kuriuos tokia organizacija gali ir turi palaikyti su įvairiomis vietos valdžios institucijomis. Taip jis patvirtino klaidą, kurią iš pradžių padarė Komisija ir OLAF, manydamos, jog CPEM ir vietos valdžios institucijų, įskaitant Marselio miestą, palaikomi ryšiai yra šiurkštus pažeidimas.
Vienuoliktame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius fakto klaidą, nes šis nurodė, jog, apelianto nuomone, "Vystytojo vadovu" nebuvo galima remtis, ir atmetė jo šiuo klausimu pateiktus argumentus, nors iš tiesų apeliantas nemano, kad šiuo vadovu remtis negalima, o paprasčiausiai kritikuoja faktą, jog egzistuoja kelios skirtingos jo versijos, dėl kurių kyla teisinis nesaugumas ir pažeidžiama teisė į rungimosi principu pagrįstą procesą.
Dvyliktame apeliacinio skundo pagrinde CPEM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino sąvoką "užskaitymas", pasiremdamas teisiškai klaidingu Komisijos argumentu, jog tokia išlaidų užskaitymo praktika leidžiama pagal "įprastą" ESF projektų finansavimo schemą, tačiau draudžiama finansuojant eksperimentinius projektus pagal Reglamento Nr. 4255/88
1 6 straipsnio 1 dalies a punktą.
Tryliktame apeliacinio skundo pagrinde apeliantas galiausiai kaltina Pirmosios instancijos teismą nesilaikius teisinio saugumo principo, nes šis neišnagrinėjo pagrindo dėl Reglamento Nr. 1605/2002
2, kuriuo pagrįstas OLAF ir Komisijos sprendimas, netaikymo, o faktinių aplinkybių atsiradimo momentu galiojo 1977 m. gruodžio 21 d. Finansinis reglamentas
3. Be to, CPEM prašo Teisingumo Teismo faktus patvirtinti liudininkų parodymais, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 47 straipsnio 1 dalies antra ir trečia pastraipomis.