BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. liepos 12 d.(*)
„Valstybės pagalba – Nuo 1994 m. iki 2008 m. Prancūzijos įgyvendinta pagalbos schema – Il de Franso regiono teikiamos investicinės subsidijos – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema skelbiama suderinama su vidaus rinka – Pranašumas – Atrankinis pobūdis – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Pareiga motyvuoti – „Esamos pagalbos“ ir „naujos pagalbos“ sąvokos – SESV 108 straipsnis – Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčiai“
Byloje T‑292/17
Il de Franso regionas (Prancūzija), atstovaujamas advokato J.‑P. Hordies,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą L. Armati, C. Georgieva-Kecsmar ir M. T. Maxian Rusche,
atsakovę,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2017 m. vasario 2 d. Komisijos sprendimą (ES) 2017/1470 dėl pagalbos schemų SA.26763 2014/C (ex 2012/NN), kurias Prancūzija taikė autobusų transporto įmonėms Il de Franso regione (OL L 209, 2017, p. 24),
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai V. Valančius ir U. Öberg (pranešėjas),
posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. spalio 9 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
I. Ginčo aplinkybės
1 Ieškovas Il de Franso regionas, kaip juridinio asmens statusą ir finansinį nepriklausomumą turinti valstybės įstaiga, įsteigtas pagal 1976 m. gegužės 6 d. Įstatymą Nr. 76-394 dėl Il de Franso regiono įkūrimo ir administravimo (JORF, 1976 m. gegužės 7 d., p. 2741). Pagal šio įstatymo 6 straipsnį jis buvo įpareigotas, be kita ko, apibrėžti eismo ir keleivinio transporto regioninę politiką savo teritorijoje ir užtikrinti jos įgyvendinimą.
2 Įstatymo Nr. 76-394 17 straipsnyje, be kita ko, nustatyta:
„Regiono taryba nutarimais tvarko reikalus, kurie priskirti Regiono kompetencijai <…>“
3 1994 m. spalio 20 d. Il de Franso regiono taryba priėmė Nutarimą CR 34-94 dėl pagalbos, teikiamos siekiant pagerinti visuomeninio kelių transporto paslaugas, kurias teikia privačiosios įmonės arba valstybės įmonės, kad visos anksčiau įgyvendintos pagalbos priemonės būtų nukreiptos šioms įmonėms. Po šio nutarimo vėliau, atitinkamai 1998 m. ir 2001 m., buvo priimti dar du nutarimai, t. y. CR 44-98 ir CR 47-01 (toliau kartu su Nutarimu CR 34-94 – ginčijami nutarimai), o paskui taikoma pagalbos priemonė buvo panaikinta 2008 m.
4 Remdamasis ginčijamais nutarimais ieškovas teikė finansinę pagalbą jo teritorijoje veikiančioms savivaldos institucijoms, sudariusioms sutartis su privačiomis kolektyvinio kelių transporto įmonėmis arba su tiesiogiai šias linijas eksploatuojančiomis valstybės įmonėmis dėl autobusų transporto reguliarių linijų eksploatavimo (toliau – suinteresuotosios savivaldos institucijos). Suinteresuotosios savivaldos institucijos iš regiono gautą pagalbą vėliau pervesdavo aptariamoms transporto įmonėms (toliau – galutiniai gavėjai).
5 Pagal ginčijamuose nutarimuose nustatytą pagalbos schemą (toliau – aptariama pagalbos schema) pagalba buvo teikiama investicinių subsidijų forma (toliau – ginčijamos subsidijos) ir ja siekta sudaryti palankesnes sąlygas galutiniams gavėjams įsigyti naujų transporto priemonių ir įdiegti naują įrangą, kad būtų pagerinta kolektyvinio transporto pasiūla ir panaikintas neigiamas išorės veiksnių poveikis, susijęs su ypač intensyviu kelių transporto eismu ieškovo teritorijoje.
6 Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, nuo 1994 m. iki 2008 m. aptariama pagalbos schema pasinaudojo 135 įmonės. Ginčijamos subsidijos naudojimas buvo reglamentuotas suinteresuotųjų savivaldos institucijų ir galutinių gavėjų padarytais eksploatavimo sutarčių pakeitimais. Pakeitimus pasirašydavo Il de Franso regiono tarybos pirmininkas, juose smulkiai išdėstytos galutiniams gavėjams taikomos pareigos už skiriamas subsidijas.
7 2008 m. spalio 17 d. Europos Komisijai buvo pateiktas skundas dėl, kaip įtariama, neteisėtos valstybės pagalbos schemų, kurias sudarė paramos priemonės, kurias 1994 m.–2008 m. ieškovas savo teritorijoje, o nuo 2008 m. – Il de Franso transporto profesinė sąjunga (STIF, Prancūzija) skyrė tam tikroms autobusų transporto įmonėms toje pačioje teritorijoje.
8 2014 m. kovo 11 d. raštu Komisija pranešė Prancūzijos Respublikai apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, nustatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje. Paskelbusi šį sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 141, 2014, p. 38), Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamų priemonių.
9 2014 m. balandžio 30 d. pastabas Komisijai pateikė Prancūzijos Respublika. Visos suinteresuotųjų šalių, taip pat ieškovo, pateiktos pastabos buvo perduotos Prancūzijos Respublikai, o ji nepateikė jokių komentarų.
10 2016 m. birželio 21 d. Komisija gavo keturių iš septynių suinteresuotųjų šalių bendrą pranešimą, kuriame išdėstyta jų pozicija po 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Andersen (C‑303/13 P, EU:C:2015:647) priėmimo. 2016 m. lapkričio 9 d. ieškovas papildė pastabas.
11 2017 m. vasario 2 d. Komisija baigė SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą ir priėmė Sprendimą (ES) 2017/1470 dėl pagalbos schemų SA.26763 2014/C (ex 2012/NN), kurias Prancūzija taikė autobusų transporto įmonėms Il de Franso regione (OL L 209, 2017, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas).
12 Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, be kita ko, kad pagal aptariamą pagalbos schemą nuo 1994 m. iki 2008 m. ieškovo suteiktos ginčijamos subsidijos yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kadangi valstybių narių prekybos sąlygoms nebuvo padarytas toks poveikis, kad tai prieštarautų bendrajam interesui, ji nusprendė, kad ta schema suderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį. Kita vertus, ji nusprendė, jog dėl to, kad apie pagalbą nebuvo pranešta, ir dėl to, kad ji turi būti kvalifikuojama kaip „nauja pagalba“, aptariama pagalbos schema buvo įgyvendinama neteisėtai ir pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį.
13 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
1994–2008 m. [Prancūzijos Respublikos] neteisėtai vykdyta pagalbos schema kaip Il de Franso regiono mokamos investicinės subsidijos pagal sprendimus CR 34‑94, CR 44-98 ir CR 47-01 yra suderinama su vidaus rinka.
<…>
4 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.“
II. Procesas nacionaliniuose teismuose
14 2004 m. gegužės mėn. Autonominė keleivių vežėjų profesinė sąjunga (toliau – SATV) Il de Franso regiono tarybos pirmininko paprašė panaikinti ginčijamus nutarimus. Atmetus šį prašymą, 2004 m. birželio 17 d. SATV kreipėsi į Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas, Prancūzija) su prašymu panaikinti Il de Franso regiono tarybos pirmininko sprendimą.
15 2008 m. liepos 10 d. Sprendimu Nr. 0417015 Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) patenkino SATV ieškinį ir nurodė ieškovui pateikti Il de Franso regiono tarybai naują nutarimą, nes apie aptariamą pagalbos schemą nebuvo pranešta Komisijai. Be to, Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) nurodė ieškovui panaikinti ginčijamus nutarimus.
16 Ieškovas, kuris pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, vis dėlto priėmė 2008 m. spalio 16 d. Nutarimą CR 80-08, kuriuo panaikinti ginčijami nutarimai.
17 2010 m. liepos 12 d. Sprendimu Nr. 08PA 04753 Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija) patvirtino 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendimą Nr. 0417015. Dėl šio sprendimo ieškovas pateikė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija). 2012 m. liepos 23 d. Sprendimu Nr. 343440 Conseil d’État (Valstybės Taryba) atmetė kasacinį skundą ir nurodė, kad tai, jog reguliaraus keleivinio transporto rinka ieškovo teritorijoje uždara konkurencijai, neturi įtakos ginčijamų subsidijų kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos, nes galutiniai gavėjai taip pat veikė kitose konkurencijai atvirose rinkose.
18 2015 m. lapkričio 27 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) atmetus keletą trečiųjų asmenų skundų, šiuos skundus pateikę galutiniai gavėjai pateikė kasacinius skundus Conseil d’État (Valstybės Taryba), šie skundai ieškinio šioje byloje pareiškimo dieną dar buvo nagrinėjami.
19 SATV 2008 m. spalio 27 d. pareiškus naują ieškinį, 2013 m. birželio 4 d. Sprendimu Nr. 0817138 Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) nurodė ieškovui išduoti vykdomuosius dokumentus, kad būtų galima susigrąžinti ginčijamas subsidijas. 2015 m. lapkričio 27 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) atmetė regiono apeliacinį skundą dėl šio sprendimo (Sprendimas Nr. 13PA 03172). Ieškovas pateikė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba), šis skundas ieškinio šioje byloje pareiškimo dieną dar buvo nagrinėjamas.
III. Procesas ir šalių reikalavimai
20 2017 m. gegužės 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pagal SESV 263 straipsnį pateiktą ieškovo ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies.
21 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija aptariamą pagalbos schemą kvalifikavo kaip „valstybės pagalbos schemą“,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
22 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– visų pirma, pripažinti ieškinį nepriimtinu,
– nepatenkinus šio prašymo, atmesti ieškinį ir
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
IV. Dėl teisės
A. Dėl priimtinumo
23 Atskiru aktu nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, Komisija teigia, kad ieškinys nepriimtinas dėl to, kad ieškovas neturi locus standi ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
24 Ieškovas teigia, kad nors nėra ginčijamo sprendimo adresatas, ieškinys yra priimtinas, nes jis turi tiek locus standi, tiek suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.
25 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teismas turi teisę, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, įvertinti, ar gero teisingumo vykdymo sumetimai gali pateisinti ieškinio atmetimą dėl su esme susijusių priežasčių prieš tai neišnagrinėjus jo priimtinumo klausimo (2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 51 ir 52 punktus ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Brouillard / Teisingumo Teismas, T‑420/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:633, 18 punktą).
26 Šios bylos aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad siekiant proceso ekonomijos pradžioje reikia išnagrinėti ieškinio pagrįstumą prieš tai nepriėmus sprendimo dėl jo priimtinumo.
B. Dėl esmės
27 Grįsdamas ieškinį ieškovas iš esmės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas pateiktas dėl 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 249, 2015, p. 9), 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčių pažeidimo, nes ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nusprendė, kad pagal aptariamą pagalbos schemą 1994 m.–2008 m. suteikta pagalba yra nauja pagalba, kuri, kadangi apie ją nebuvo pranešta, buvo neteisėtai įgyvendinta. Antrasis pagrindas pateiktas dėl pareigos motyvuoti pažeidimo, nes, vertindama ginčijamų subsidijų kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija nepakankamai motyvavo, kodėl šios subsidijos yra atrankinio pobūdžio ir suteikia nepagrįstos finansinės naudos galutiniams gavėjams.
28 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad reikalavimuose ieškovas aiškiai prašo Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą, nes Komisija jame konstatavo, jog ginčijamos subsidijos yra valstybės pagalbos schema.
29 Tačiau šiam ieškiniui pagrįsti pateiktų pagrindų pavadinimas neleidžia daryti prielaidos, kad jais siekiama užginčyti ginčijamų subsidijų kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos.
30 Iš tiesų, remiantis pateiktų pagrindų pavadinimu darytina išvada, jog antrasis iš jų pateiktas tik siekiant, kad būtų konstatuotas ginčijamo sprendimo motyvavimo nepakankamumas, kiek tai susiję su ginčijamų subsidijų kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, o pirmasis – siekiant užginčyti tame sprendime Komisijos pateiktą vertinimą dėl aptariamos pagalbos schemos naujumo.
31 Tačiau remiantis ieškiniu galima aiškiai teigti, kad antrajame pagrinde, kuris išties suformuluotas taip, lyg būtų pateiktas tik dėl pareigos motyvuoti pažeidimo, ieškovas iš tikrųjų taip pat kaltina Komisija, kad ši nusprendė, jog šioje byloje atrankinio pobūdžio ir naudos kriterijai yra tenkinami. Taigi šiame pagrinde ieškovas siekia ir kad būtų konstatuotas pareigos motyvuoti pažeidimas, ir užginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės, nes ginčijamos subsidijos nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
32 Be to, remiantis tiek procesiniuose dokumentuose, tiek per teismo posėdį ieškovo pateiktais argumentais, darytina išvada, kad prašymu panaikinti ginčijamą sprendimą siekiama ne tik užginčyti ginčijamų subsidijų kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos, bet ir paneigti aptariamos pagalbos schemos naujumą. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad pirmasis pagrindas dėl Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčių pažeidimo yra reikšmingas grindžiant šį reikalavimą.
33 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia pripažinti, kad pateikti pagrindai pagrindžia ieškovo reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, viena vertus, dėl to, kad nėra valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, dėl to, kad aptariama pagalbos schema klaidingai kvalifikuota kaip nauja pagalbos schema.
34 Beje, reikia priminti, kad pagrindu dėl nemotyvavimo ar motyvų nepakankamumo siekiama įrodyti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, todėl būtina atskirai išnagrinėti ginčijamo sprendimo motyvų netikslumo vertinimą, kurio kontrolė susijusi su to sprendimo pagrįstumo tyrimu (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink's France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktą).
35 Tuo remiantis darytina išvada, kad antrasis pagrindas, kiek juo siekiama, be kita ko, konstatuoti pareigos motyvuoti pažeidimą ir Komisijos padarytą vertinimo klaidą dėl ginčijamos subsidijos kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, turi būti išnagrinėtas pirmiau nei pirmasis pagrindas, kuriame kalbama tik apie ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės.
1. Dėl antrojo pagrindo dėl pareigos motyvuoti pažeidimo ir vertinimo klaidos kvalifikuojant ginčijamas subsidijas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį
a) Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo
36 Visų pirma, ieškovas teigia, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes tame sprendime Komisija tik pažymėjo, kad aptariamoje pagalbos schemoje faktiškai daroma reguliaraus visuomeninio kelių transporto sektoriaus ūkio subjektų atranka ir šiam ūkio sektoriui sudaromos palankesnės sąlygos, palyginti su kitais sektoriais. Pagalbos atrankinio pobūdžio klausimas aptariamas tik trijose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse (t. y. to sprendimo 222–224 konstatuojamosiose dalyse).
37 Antra, ieškovas teigia, kad ginčijamam sprendimui būdingą motyvų nepakankamumą lemia tai, kad Komisija neįrodė, kodėl galutiniai gavėjai turi konkrečią veiksmų maržą suteikus ginčijamas subsidijas pagal aptariamą pagalbos schemą. Komisija, be kita ko, neišanalizavo, kaip šios subsidijos galutiniams gavėjams leido sušvelninti jiems galinčios tekti naštos poveikį ir taip jiems suteikti ekonominį pranašumą.
38 Komisija ginčija ieškovo argumentus. Konkrečiai kalbant, ji teigia, kad ginčijamame sprendime pateikti išsamūs paaiškinimai tiek dėl ekonominio pranašumo buvimo, tiek dėl šio pranašumo atrankinio pobūdžio. Komisija pabrėžia, kad dėl to, jog ginčijamuose nutarimuose išsamiai nenurodytas joks su įgyto pranašumo išskaičiavimus susijęs pagrindinis parametras, ji teisėtai nusprendė, kad egzistuoja nepagrįstas galutiniams gavėjams suteiktas ekonominis pranašumas.
39 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.
40 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos samprotavimą, kad, pirma, Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę ir, antra, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas pagrįstas, galėtų susipažinti su priemonės pagrindimu (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 278 punktą).
41 Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio antroje pastraipos reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į motyvų formuluotę, bet ir į jų kontekstą ir visas teisės normas, reglamentuojančias aptariamą sritį (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 279 punktas).
42 Vis dėlto, nors Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, ji privalo išdėstyti esminę reikšmę sprendimo sandarai turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 280 punktą).
43 Dėl pagalbos priemonės kvalifikavimo reikia pasakyti, kad pareiga motyvuoti reikalaujama nurodyti priežastis, dėl kurių Komisija mano, jog aptariama priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2000 m. birželio 13 d. Sprendimo EPAC / Komisija, T‑204/97 ir T‑270/97, EU:T:2000:148, 36 punktas).
44 Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad prieš priimdama sprendimą, jog yra ekonominis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija atsakė į Prancūzijos valdžios institucijų ir suinteresuotųjų šalių argumentus, kuriuos ji priminė ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje ir kuriais siekta įrodyti, kad pagalbą ieškovas suteikė už viešosios paslaugos įsipareigojimo vykdymą ir kad ta pagalba negalėjo suteikti tokio pranašumo galutiniams gavėjams, laikydamasi 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, 87–94 punktai) nustatytų sąlygų.
45 Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 201–207 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė priežastis, dėl kurių ji mano, jog ginčijamos subsidijos neskirtos viešosios paslaugos įsipareigojimams kompensuoti, bet prisideda prie jau skurtos ieškovo teritorijoje veikiančių reguliaraus visuomeninio transporto įmonių ir suinteresuotųjų savivaldos institucijų sutartinės priemonės, kad būtų skatinamos investicijos. Ji pažymėjo, kad tai, jog šiomis subsidijomis sukurtas pranašumas gali būti ištaisytas galbūt išskaičiavus tų savivaldos institucijų galutiniams gavėjams išmokėtas sumas su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams kompensuoti, neturi reikšmės šiai analizei.
46 Atsižvelgiant į ginčijamame sprendime Komisijos pateiktą išsamų klausimo, ar ginčijamos subsidijos suteikia pranašumą galutiniams gavėjams, vertinimą, negalima jai priekaištauti šiuo atveju nepateikus pakankamų motyvų siekiant patikrinti, ar tenkinamas šis kriterijus.
47 Antra, dėl kriterijaus, susijusio su ginčijamų subsidijų atrankiniu pobūdžiu, ir dėl ginčijamame sprendime pateikto su šiuo kriterijumi susijusio motyvavimo reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, Komisija privalo įrodyti, jog dėl aptariamos priemonės diferencijuojamos įmonės, kurių faktinė ar teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios priemonės tikslą, yra panaši (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Komisija / Nyderlandai, C‑279/08 P, EU:C:2011:551, 62 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
48 Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 222 ir 223 konstatuojamosiose dalyse, viena vertus, Komisija nurodė, jog ginčijamos subsidijos teiktos tik privačioms visuomeninio transporto įmonėms, su kuriomis suinteresuotosios savivaldos institucijos sudarė eksploatavimo susitarimą, todėl ieškovo teritorijoje subsidijos teiktos vieninteliam reguliaraus visuomeninio kelių transporto sektoriui. Kita vertus, ji konstatavo, kad prieš suteikiant subsidijas buvo pasirinktos šio sektoriaus įmonės, kad būtų nustatyta, kurios iš jų bus įpareigotos vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ieškovo teritorijoje.
49 Todėl ginčijamo sprendimo 224 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad aptariamos pagalbos schemos atrankinis pobūdis galėjo būti nustatytas tiek nagrinėjamo sektoriaus lygmeniu, tiek to sektoriaus viduje, kiek tai susiję su įmonėmis, kurioms ginčijamos subsidijos buvo skirtos, ir įmonėmis, kurioms ta schema nebuvo taikyta.
50 Darytina išvada, kad Komisija pateikė pakankamai išsamių paaiškinimų, jog ieškovas galėtų suprasti priežastis, dėl kurių ji nusprendė, kad ginčijamomis subsidijomis diferencijuojami, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 47 punkte primintą jurisprudenciją, galutiniai gavėjai ir įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į ginčijamais nutarimais siekiamą tikslą, yra panaši į tų gavėjų padėtį.
51 Tokiomis aplinkybėmis ieškovas negali kaltinti Komisijos, kad, vertindama, viena vertus, aptariamos pagalbos atrankinį pobūdį ir, kita vertus, galutiniams gavėjams nepagrįstai suteiktą ekonominį pranašumą, ši pažeidė pareigą motyvuoti.
b) Dėl vertinimo klaidos ginčijamas subsidijas kvalifikuojant kaip valstybės pagalbą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir būtent pagal kriterijus, susijusius su ekonominiu pranašumu ir atrankiniu pobūdžiu
1) Dėl ekonominio pranašumo vertinimo pagrįstumo
52 Pasak ieškovo, ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nusprendė, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas su ekonominiu pranašumu susijęs kriterijus yra tenkinamas. Konkrečiai kalbant, Komisija nenurodė, kokia konkreti našta gali tekti galutiniams gavėjams, kaip ginčijamos subsidijos leidžia palengvinti šią naštą ir dėl to taip jiems suteikti ekonominį pranašumą.
53 Komisija ginčija ieškovo argumentus. Komisijos teigimu, ginčijamuose nutarimuose išsamiai nenurodyti pagrindiniai parametrai, susiję su galimu galutinių gavėjų įgyto ekonominio pranašumo išskaičiavimu. Todėl, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 209 konstatuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, t. y. konkrečiai kalbant, į tai, kad, įvertinus ginčijamus nutarimus, nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog ginčijamos subsidijos buvo tinkamai išskaičiuotos, ji pagrįstai nusprendė, kad pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta pagalba suteikia nepagrįstą ekonominį pranašumą galutiniams gavėjams.
54 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 207 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad dėl to, jog ginčijamos subsidijos buvo skirtos padengti daliai investavimo sąnaudų, kurias paprastai dengia reguliaraus visuomeninio transporto rinkoje veikiančios įmonės, suteikdamas šias subsidijas ieškovas suteikė veiksmų laisvę galutiniams gavėjams, kurie dėl šios priežasties nuosavus išteklius galėjo panaudoti kitiems tikslams.
55 Ginčijamo sprendimo 207 konstatuojamojoje dalyje pateikti analizės elementai yra pakankami, kad būtų galima atmesti ieškovo argumentą, jog Komisija nepaaiškino, kaip ginčijamos subsidijos leido palengvinti galutiniams gavėjams tenkančią naštą.
56 Kadangi ieškovas nepateikė jokio kito argumento ar įrodymo, kad užginčytų ginčijamame sprendime Komisijos atliktą SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto ekonominio pranašumo kriterijaus vertinimą, ir iš esmės tik teigė, jog toks vertinimas klaidingas, nereikia ginčyti ginčijamame sprendime pateikto ekonominio pranašumo egzistavimo vertinimo pagrįstumo.
2) Dėl atrankinio pobūdžio vertinimo pagrįstumo
57 Ieškovas neigia, kad ginčijamos subsidijos yra atrankinio pobūdžio. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad neturi jokios diskrecijos, kiek tai susiję su šių subsidijų skyrimu. Jo teigimu, visi reguliaraus keleivinio transporto rinkoje veikiantys operatoriai atitiko reikalavimus gauti šias subsidijas paprasčiausiai pateikę dokumentus su sąlyga, kad yra sudarę eksploatavimo sutartį su viena iš suinteresuotųjų savivaldos institucijų. Iš 150 jo teritorijoje veiklą vykdančių reguliaraus visuomeninio transporto operatorių daugiau kaip 130 operatorių pasinaudojo pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta pagalba.
58 Komisija ginčija ieškovo argumentus. Konkrečiau ji teigia, kad, kaip pats ieškovas pripažino, tam tikros įmonės, vykdančios veiklą Il de Franso reguliaraus visuomeninio keleivinio transporto rinkoje, buvo pašalintos iš galutinių gavėjų rato. To, kad daug įmonių galėjo pasinaudoti ginčijamomis subsidijomis, nepakanka tų subsidijų atrankiniams pobūdžiui paneigti.
59 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip pats ieškovas pripažino procesiniuose dokumentuose, ginčijamų subsidijų skyrimas priklauso nuo to, ar galutiniai gavėjai ir atitinkamos savivaldos institucijos yra sudarę eksploatacijos sutartį.
60 Darytina išvada, kad kitų valstybių narių arba kitų Prancūzijos regionų įmonės neatitiko reikalavimų ginčijamoms subsidijoms gauti ir kad tik įmonės, veikiančios reguliaraus keleivinio transporto rinkoje ir vykdančios veiklą ieškovo teritorijoje, gali naudotis pagal aptariamą pagalbos schemą teikiama pagalba subsidijuojama įranga. Konkrečiau kalbant, tik šios įmonės galėjo naudotis subsidijuojama įranga kitose Sąjungos ir Prancūzijos teritorijos dalyse, kur jos galėjo konkuruoti su visuomeninio transporto operatoriais, negavusiais tokios pat pagalbos.
61 Todėl, priešingai, nei teigia ieškovas, reikia pripažinti, kad net jeigu daug įmonių, jo teritorijoje vykdančių reguliaraus visuomeninio kelių transporto veiklą, galėjo pasinaudoti ginčijamomis subsidijomis, taikant aptariamą pagalbos schemą įmonės buvo diferencijuojamos palaikant „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, palyginti su kitomis įmonėmis, kurios, atsižvelgiant į tą schema siekiamą tikslą, buvo panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.
62 Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad ieškovo pateikti argumentai neleidžia paneigti ginčijamame sprendime Komisijos pateikto ginčijamų subsidijų atrankinio pobūdžio vertinimo.
63 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovo argumentus dėl ginčijamame sprendime Komisijos atlikto ginčijamos pagalbos schemos atrankinio pobūdžio vertinimo, taigi ir visą antrąjį pagrindą.
2. Dėl pirmojo pagrindo, pateikto dėl Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčių pažeidimo, nes aptariama pagalbos schema buvo klaidingai kvalifikuota kaip nauja pagalbos schema
64 Ieškovas teigia, kad aptariama pagalbos schema yra esama pagalbos schema pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį, nes suinteresuotųjų savivaldos institucijų galimybė skirti subsidijas visuomeninio keleivinio kelių transporto įmonėms buvo įtvirtinta 1949 m. lapkričio 14 d. Dekreto Nr. 49-1473 dėl kelių ir geležinkelių transporto koordinavimo ir derinimo (JORF, 1949 m. lapkričio 15 d., p. 11104, toliau – 1949 m. dekretas) 19 straipsnyje prieš 1958 m. sausio 1 d. Prancūzijoje įsigaliojant Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarčiai (dabar – SESV).
65 Ieškovas, be kita ko, teigia, kad dėl to, jog ginčijamame sprendime nėra jokios tikslios išvados dėl aptariamos pagalbos schemos taikymo pradžios datos, Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad ta schema buvo pradėta taikyti rinkoje, kuri iš pradžių buvo uždara konkurencijai, ir dėl tos priežasties ji yra esama pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį.
66 Dėl ieškovo argumento, kad aptariama pagalbos schema buvo įgyvendinta 1949 m. dekreto nuostatomis, Komisija primena, jog ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamojoje dalyje ji padarė išvadą, kad šiose nuostatose neapibrėžtas nė vienas pagrindinis šios schemos parametras, t. y. be kita ko, trukmė, biudžetas, gavėjai, turtas, kuris gali būti subsidijuojamas, bei taikytina subsidijos norma, ir kad jomis nesukuriama jokia teisė gauti subsidijas.
67 Be to, dėl ieškovo argumentų dėl datos, nuo kurios ginčijamos subsidijos galėjo daryti įtakos konkurencijai vidaus rinkoje, Komisija teigia, kad, kaip nustatyta 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendime Nr. 0417015, galutiniai gavėjai vienu metu veikė ir reguliaraus keleivinio transporto rinkoje, ir nenuolatinio keleivinio transporto rinkoje. Tačiau nenuolatinio keleivinio transporto rinka jau buvo liberalizuota 1979 m. Tuo remiantis teigtina, kad aptariama pagalbos schema galėjo daryti įtakos valstybių narių konkurencijai šioje rinkoje nuo pat jos taikymo pradžios, neatsižvelgiant į šios schemos taikymo pradžios datą, jei ji yra tarp 1979 m. ir 2008 m.
68 Pirma, reikia išsiaiškinti, ar, kaip teigia ieškovas, aptariama pagalbos schema nustatyta 1949 m. dekretu prieš Prancūzijoje įsigaliojant Europos ekonominės bendrijos sutarčiai ir todėl yra esama pagalbos schema pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį.
69 1949 m. dekrete, be kita ko, nustatyta:
„2 straipsnis
Keleivinio transporto paslaugos, kurioms taikomos koordinavimo ir derinimo priemonės pagal 1949 m. liepos 5 d. įstatymo 7 straipsnio nuostatas, yra:
<…>
2. Toliau išvardytos visuomeninio keleivinio kelių transporto paslaugos <…>:
Nuolatinės paslaugos, įskaitant sezonines ir periodines paslaugas <…>;
Nenuolatinės paslaugos, t. y. tos paslaugos, kurios, nors ir teikiamos pagal užsakymą, atitinka bendruosius visuomenės poreikius, pasikartojančius kasmet tam tikru laiku <…>
19 straipsnis
Savivaldos institucija gali subsidijuoti kelių transporto paslaugą, su įmone sudarydama sutartį, kurioje nurodytos tai įmonei nustatytos pareigos, papildančios numatytąsias tos įmonės įstatuose.
Remiantis šia sutartimi nustatytas tarifas turi atitikti visas ankstesniuose straipsniuose nustatytas taisykles.“
70 Dėl klausimo, ar pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta pagalba kildinama iš 1949 m. dekreto, pirma, reikia pažymėti, kad 1949 m. dekrete nustatyta subsidijų suteikimo tvarka skiriasi nuo pagalbos suteikimo pagal Nutarimą CR 34-94 tvarkos. Kaip teisingai pažymi Komisija, pagal Nutarimą CR34-94 ginčijamas subsidijas teikė ieškovas savivaldos institucijoms, o tik paskui subsidijos buvo pervedamos galutiniams gavėjams. Toks pervedimo mechanizmas nebuvo numatytas 1949 m. dekrete.
71 Antra, remiantis, be kita ko, 2012 m. liepos 23 d. Conseil d’État (Valstybės Taryba) sprendimu Nr. 343440, darytina išvada, kad pagal Nutarimą CR 34-94 suteiktos subsidijos buvo skirtos tik sudaryti palankesnes sąlygas Il de Franso visuomeninio transporto įmonėms įsigyti įrangos, o aptariamos pagalbos schemos tikslas ar pasekmė nebuvo kaip atlygį nustatyti tarifų įsipareigojimus galutiniams gavėjams. To paties negalima pasakyti apie 1949 m. dekreto 19 straipsnį, kuriame apskritai buvo numatyta galimybė Prancūzijos savivaldos institucijoms sudaryti subsidijų sutartis su tokiomis įmonėmis, tačiau taikomi tarifai buvo kontroliuojami. Šio dekreto 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad „tarifai už paslaugas, dėl kurių sudarytos sutartys su savivaldos institucijomis, nustatomi <…> pagal įmonės ir subsidiją mokančios savivaldos institucijos sudarytą sutartį“.
72 Trečia, ginčijamuose nutarimuose nėra jokios nuorodos į 1949 m. dekretą. Tuose nutarimuose minimas tik Bendrasis savivaldos institucijų kodeksas, 1982 m. gruodžio 30 d. Įstatymas Nr. 82-1153 dėl vidaus transporto politikos (JORF, 1982 m. gruodžio 31 d., p. 4004) ir keli ankstesni nutarimai ir dekretai, priimti pagal nacionalinę teisę, o tarp jų 1949 m. dekreto nėra.
73 Ketvirta, ginčijami nutarimai patenka į specifinę Il de Franso transporto organizavimo teisės aktų sistemą, kuri pirmą kartą buvo nustatyta 1959 m. sausio 7 d. Įsakymu Nr. 59‑151 dėl keleivinio transporto organizavimo Paryžiaus regione (JORF, 1959 m. sausio 10 d., p. 696), praėjus beveik dešimčiai metų nuo 1949 m. dekreto priėmimo.
74 Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad 1949 m. dekretas nėra aptariamos pagalbos schemos teisinis pagrindas.
75 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovas Bendrajam Teismui nepateikė pakankamų įrodymų, kad įrodytų, jog aptariama pagalbos schema turi būti kvalifikuojama kaip esama pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį.
76 Antra, dėl klausimo, ar aptariama pagalbos schema turi būti kvalifikuojama kaip esama pagalbos schema pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį, reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, toje nuostatoje vartojama sąvoka „vidaus rinkos vystymasis“ gali būti suprantama kaip reiškianti ekonominio ir teisinio konteksto pasikeitimą sektoriuje, kuriame taikoma aptariama priemonė. Toks pasikeitimas konkrečiai gali būti rinkos, kuri iš pradžių buvo uždara konkurencijai, liberalizavimo pasekmė (pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑443/08 ir T‑455/08, EU:T:2011:117, 188 punktą).
77 Darytina išvada, kad pagalbos schema, taikyta iš pradžių konkurencijai uždaroje rinkoje, liberalizavus tą rinką turi būti laikoma esama pagalbos schema (2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Alzetta ir kt. / Komisija, T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, EU:T:2000:151, 143 punktas).
78 Tačiau, vadovaujantis Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, į veiklos liberalizavimo pagal Sąjungos teisę datą turi būti atsižvelgiama tik siekiant, kad po šios datos priemonė, kuri nebuvo pagalba iki liberalizavimo, nebūtų kvalifikuojama kaip esama pagalba (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 16 d. 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo EDF / Komisija, T‑747/15, EU:T:2018:6, 369 punktą).
79 Šiuo atveju remiantis ginčijamu sprendimu, būtent to sprendimo 18 konstatuojamosios dalies a punktu ir 19, 183 ir 186 konstatuojamosiomis dalimis, teigtina, kad Komisija nusprendė, jog aptariama pagalbos schema pradėta taikyti 1994 m., o ją taikyti baigta 2008 m., todėl pagal ankstesnius sprendimus suteikta pagalba turi būti laikoma kaip atskira pagalbos schema nuo tos schemos, kuri įgyvendinta pagal Nutarimą CR 34-94 ir kitus nutarimus.
80 Šiuo klausimu reikia priminti, kad 1993 m. sausio 29 d. Įstatymas Nr. 93-122 dėl korupcijos prevencijos ir ekonominės veiklos ir viešųjų procedūrų skaidrumo (JORF, 1993 m. sausio 30 d., p. 1588), kuriuo visos Prancūzijos teritorijoje buvo liberalizuota reguliaraus keleivinio transporto rinka, išskyrus ieškovo rinką, buvo priimtas 1993 m., t. y. iki Nutarimo CR 34-94 įsigaliojimo datos, ir kad ši data, remiantis ginčijamame sprendime Komisijos atlikta analize, sutampa su aptariamos pagalbos schemos taikymo pradžios data.
81 Atsižvelgiant į šiuos faktus pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija pagrįstai nusprendė, kad nuo 1994 m. galutiniai pagalbos gavėjai galėjo iš ginčijamų subsidijų finansuotą įrangą naudoti kitose konkurencijai atvirose reguliaraus visuomeninio keleivinio transporto rinkose ir kad dėl to tos subsidijos nuo šios datos galėjo daryti poveikį konkurencijai ir valstybių narių prekybai.
82 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Komisijos išvada, kad visi SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai tuo laikotarpiu buvo tenkinami, atitinka nacionalinių teismų sprendimuose, t. y. būtent 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendime Nr. 0417015 ir 2010 m. liepos 12 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) sprendime Nr. 08PA 04753, kurie, be kita ko, minėti ginčijamo sprendimo 226 konstatuojamojoje dalyje, pateiktą analizę.
83 Beje, nors Komisija, kaip teigia ieškovas, padarė klaidą nuspręsdama, kad aptariama pagalbos schema pradėta taikyti tik 1994 m., tik šios klaidos nepakanka, kad negaliotų išvada, jog ta schema turi būti laikoma nauja pagalbos schema. Iš tiesų, remiantis ginčijamo sprendimo 226 ir 237 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad, net darant prielaidą, jog aptariama pagalbos schema turėtų būti laikoma pradėta taikyti nuo 1979 m. arba ne vėliau kaip 1994 m., kai reguliaraus keleivinio transporto rinka dar buvo uždara konkurencijai, galutiniai gavėjai galėjo naudotis ieškovo subsidijuota įranga nenuolatinio transporto veiklai, kuri buvo atvira konkurencijai, vykdyti.
84 Šiuo klausimu ieškovas nepateikė jokio įrodymo, kad patvirtintų, jog nenuolatinio transporto rinka nebuvo valstybių narių prekybos dalykas laikotarpiu iki aptariamos pagalbos schemos taikymo pradžios arba ją pradėjus taikyti. Per teismo posėdį jis tik nurodė, kad ši rinka yra šalutinė, palyginti su reguliaraus visuomeninio keleivinio transporto rinka.
85 Tačiau Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) jau yra teisingai pažymėjęs nenuolatinio keleivinio transporto rinkos svarbą 2015 m. lapkričio 27 d. Sprendime Nr. 15PA 00385. Taigi remdamasi būtent nacionalinių teismų sprendimais Komisija konstatavo, kad aptariama pagalbos schema turi būti laikoma nuo jos taikymo pradžios dariusia poveikį valstybių narių prekybai ir konkurencijai, ir jos nekvalifikavo kaip esamos pagalbos pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį.
86 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia konstatuoti, kad Komisija nepažeidė Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčių.
87 Todėl pirmąjį pagrindą, kaip ir visą ieškinį, reikia atmesti.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų
88 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
89 Kadangi ieškovas šiuo atveju pralaimėjo bylą, jis privalo padengti ne tik savo, bet ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Il de Franso regionas padengia ne tik savo, bet ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2019 m. liepos 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
I. Ginčo aplinkybės
II. Procesas nacionaliniuose teismuose
III. Procesas ir šalių reikalavimai
IV. Dėl teisės
A. Dėl priimtinumo
B. Dėl esmės
1. Dėl antrojo pagrindo dėl pareigos motyvuoti pažeidimo ir vertinimo klaidos kvalifikuojant ginčijamas subsidijas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį
a) Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo
b) Dėl vertinimo klaidos ginčijamas subsidijas kvalifikuojant kaip valstybės pagalbą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir būtent pagal kriterijus, susijusius su ekonominiu pranašumu ir atrankiniu pobūdžiu
1) Dėl ekonominio pranašumo vertinimo pagrįstumo
2) Dėl atrankinio pobūdžio vertinimo pagrįstumo
2. Dėl pirmojo pagrindo, pateikto dėl Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčių pažeidimo, nes aptariama pagalbos schema buvo klaidingai kvalifikuota kaip nauja pagalbos schema
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų