BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. kovo 12 d.(*)

„EŽŪGF – Nefinansuojamos išlaidos – Italijos patirtos išlaidos – Laikina cukraus pramonės restruktūrizavimo schema – Reglamentas (EB) Nr. 320/2006 – Reglamentas (EB) Nr. 968/2006 – Reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 – 24 mėnesių terminas – Sąvoka „daugiametė priemonė“ – Restruktūrizavimo pagalbos skyrimo sąlygos – Sąvoka „gamybos įrenginys“ – Saugyklų kvalifikavimas – Sąvoka „visiškas išmontavimas“ – Dokumento VI/5330/97 2 priedas – Sąjungos teisės aktų aiškinimo sunkumai – Lojalus bendradarbiavimas – Teisėti lūkesčiai – Ne bis in idem – Skerdimo priemokos – Informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonės – Pavėluoti mokėjimai – Ypatingų valdymo sąlygų buvimo įrodymas – Vienodas požiūris – Vertimo klaida vienoje iš Sąjungos reglamento kalbinių versijų – Finansinės pataisos priskyrimas valstybei narei“

Byloje T‑135/15

Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato C. Colelli,

ieškovė,

palaikoma

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos D. Colas ir S. Horrenberger,

ir

Vengrijos, atstovaujamos M. Z. Fehér ir G. Koós,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą D. Bianchi, P. Ondrůšek ir I. Galindo Martín, vėliau D. Bianchi ir P. Ondrůšek,

atsakovę,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo iš dalies panaikinti 2015 m. sausio 16 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2015/103 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 16, 2015, p. 33), kiek jis susijęs su tam tikromis Italijos Respublikos patirtomis išlaidomis

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai J. Schwarcz ir C. Iliopoulos (pranešėjas),

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. rugsėjo 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinė sistema

 Reglamentas (EB) Nr. 320/2006

1        2006 m. vasario 20 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė 2006 m. vasario 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 320/2006, nustatantį laikiną Bendrijos cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą ir iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 58, 2006, p. 42). Reglamentas Nr. 320/2006 buvo keletą kartų iš dalies keičiamas, paskutinį kartą 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 72/2009 dėl bendros žemės ūkio politikos pakeitimų, iš dalies keičiančiu reglamentus (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 320/2006, (EB) Nr. 1405/2006, (EB) Nr. 1234/2007, (EB) Nr. 3/2008 ir (EB) Nr. 479/2008 bei panaikinančiu reglamentus (EEB) Nr. 1883/78, (EEB) Nr. 1254/89, (EEB) Nr. 2247/89, (EEB) Nr. 2055/93, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 2596/97, (EB) Nr. 1182/2005 ir (EB) Nr. 315/2007 (OL L 30, 2009, p. 1). Reglamentas Nr. 320/2006 su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 72/2009, taikomas su šia byla susijusioms faktinėms aplinkybėms.

2        Reglamento Nr. 320/2006 1 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(1)      <…> Kad Bendrijos cukraus gamybos ir prekybos sistema atitiktų tarptautinius reikalavimus ir būtų užtikrintas jos konkurencingumas ateityje, būtina pradėti visapusišką restruktūrizavimo procesą, padėsiantį ženkliai sumažinti nepelningos gamybos pajėgumus Bendrijoje. Todėl siekiant užtikrinti gerą naujojo bendro cukraus rinkos organizavimo veikimą reikėtų nustatyti atskirą ir autonominę laikiną Bendrijos cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą. <…>

(5)      Reikėtų pradėti taikyti svarbią ekonominę paskatą, teiktiną kaip atitinkama restruktūrizavimo pagalba, mažiausio našumo cukraus gamybos įmonėms, kad jos nutrauktų gamybą pagal kvotas. Todėl reikėtų nustatyti restruktūrizavimo pagalbą, kuria būtų skatinama nutraukti gamybą pagal cukraus kvotas ir atsisakyti atitinkamų kvotų, tuo pačiu metu tinkamai atsižvelgiant į socialinius ir aplinkos apsaugos įsipareigojimus, susijusius su gamybos nutraukimu. Pagalbą reikėtų teikti ketverius prekybos metus, siekiant gamybą sumažinti tiek, kad Bendrijoje būtų pasiekta rinkos pusiausvyra.“

3        Reglamento Nr. 320/2006 1 straipsnyje „Laikinas restruktūrizavimo fondas“ nurodyta:

„1. Įsteigiamas laikinas fondas, skirtas Bendrijos cukraus pramonės restruktūrizavimui (toliau – restruktūrizavimo fondas). <…>

Restruktūrizavimo fondas yra Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus dalis. Nuo 2007 m. sausio 1 d. jis bus Europos žemės ūkio garantijų fondo (toliau – EŽŪGF) dalis.

2. Iš restruktūrizavimo fondo yra finansuojamos išlaidos, susijusios su 3, 6, 7, 8 ir 9 straipsniuose numatytomis priemonėmis.

<…>

4. Šis reglamentas netaikomas atokiausiems regionams, nurodytiems Sutarties 299 straipsnio 2 dalyje.“

4        Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnyje „Restruktūrizavimo pagalba“ numatyta:

„1.      Cukrų, izogliukozę ar inulino sirupą gaminančiai įmonei, kuriai kvota buvo paskirta iki 2006 m. liepos 1 d., gali būti skirta restruktūrizavimo pagalba už atsisakytos kvotos toną, jeigu per vienerius iš 2006–2007, 2007–2008, 2008–2009 ir 2009–2010 prekybos metų ji:

a)      atsisako kvotos, kurią ji priskyrė vienam ar keliems savo fabrikams[,] ir visiškai išmontuoja atitinkamų fabrikų gamybos įrenginius

[arba]

b)      atsisako kvotos, kurią ji priskyrė vienam ar keliems savo fabrikams[,] ir iš dalies išmontuoja atitinkamų fabrikų gamybos įrenginius, ir nenaudoja atitinkamų fabrikų likusių gamybos įrenginių produktų, kuriems taikomas bendras cukraus rinkos organizavimas, gamybai,

<…>

3.      Visiškai išmontuojant gamybos įrenginius reikia:

a)      galutinai ir visiškai nutraukti cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybą atitinkamuose gamybos įrenginiuose,

b)      uždaryti fabriką ar fabrikus ir išmontuoti jo (jų) gamybos įrenginius per 4 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytą terminą,

ir

c)      atkurti tinkamas fabriko teritorijos aplinkos sąlygas ir palengvinti darbuotojų perkėlimą į kitą darbą per 4 straipsnio 2 dalies f punkte nurodytą terminą. <…>

4.      Iš dalies išmontuojant gamybos įrenginius reikia:

a)      galutinai ir visiškai nutraukti cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybą atitinkamuose gamybos įrenginiuose,

b)      <…> išmontuoti gamybos įrenginius, kurie nebebus naudojami naujai gamybai ir kurie buvo skirti <…> a punkte nurodytų produktų gamybai,

c)      atkurti tinkamas fabriko teritorijos aplinkos sąlygas ir palengvinti darbuotojų perkėlimą į kitą darbą per 4 straipsnio 2 dalies f punkte nurodytą terminą <…>

5.      Restruktūrizavimo pagalba už atsisakytos kvotos toną sudaro:

a)      1 dalies a punkte nurodytu atveju:

–        730,00 EUR 2006–2007 prekybos metams,

–        730,00 EUR 2007–2008 prekybos metams,

–        625,00 EUR 2008–2009 prekybos metams,

–        520,00 EUR 2009–2010 prekybos metams.

b)      1 dalies b punkte nurodytu atveju:

–        547,50 EUR 2006–2007 prekybos metams,

–        547,50 EUR 2007–2008 prekybos metams,

–        468,75 EUR 2008–2009 prekybos metams,

–        390,00 EUR 2009–2010 prekybos metams.

<…>“

5        Be to, Reglamento Nr. 320/2006 4 straipsnyje „Restruktūrizavimo pagalbos paraiškos“ nustatyta:

„1.      Restruktūrizavimo pagalbos paraiškos atitinkamai valstybei narei pateikiamos iki sausio 31 d. prieš tuos prekybos metus, kuriais turi būti atsisakyta kvotos.

<…>

2.      Restruktūrizavimo pagalbos paraiškose turi būti:

a)      restruktūrizavimo planas;

<…>

c)      įsipareigojimas atsisakyti atitinkamos kvotos konkrečiais prekybos metais;

d)      3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu atveju – įsipareigojimas per atitinkamos valstybės narės nustatytą laikotarpį visiškai išmontuoti gamybos įrenginius;

e)      3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu atveju – įsipareigojimas per atitinkamos valstybės narės nustatytą laikotarpį iš dalies išmontuoti gamybos įrenginius ir nenaudoti gamybos vietos ir likusių įrenginių produktų, kuriems taikomas bendras cukraus rinkos organizavimas, gamybai;

<…>

3.      2 dalies a punkte nurodytame restruktūrizavimo plane turi būti bent jau:

<…>

c)      visas atitinkamų gamybos įrenginių techninis aprašymas,

d)      verslo planas, kuriame išsamiai nurodyti fabriko ar fabrikų uždarymo, taip pat dalinio ar visiško gamybos įrenginių išmontavimo būdai, tvarkaraštis ir sąnaudos,

<…>

h)      finansinis planas, kuriame išsamiai nurodytos visos su restruktūrizavimo planu susijusios sąnaudos.“

6        Reglamento Nr. 320/2006 5 straipsnyje „Sprendimas dėl restruktūrizavimo pagalbos ir kontrolės priemonių“ numatyta:

„1.      Iki vasario mėn. pabaigos prieš 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus prekybos metus valstybės narės nusprendžia dėl restruktūrizavimo pagalbos skyrimo. Tačiau sprendimas dėl 2006–2007 prekybos metų priimamas iki 2006 m. rugsėjo 30 d.

<…>

2.      Restruktūrizavimo pagalba skiriama, jei valstybė narė, atlikusi išsamų patikrinimą, nustatė, kad:

–        paraiškoje yra 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti elementai;

–        restruktūrizavimo plane yra 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti elementai;

–        restruktūrizavimo plane aprašytos priemonės ir veiksmai neprieštarauja atitinkamiems Bendrijos ir nacionalinės teisės aktams;

–        <…>

3.      Jei neįvykdyta viena ar daugiau iš 2 dalies pirmose trijose įtraukose nustatytų sąlygų, restruktūrizavimo pagalbos paraiška grąžinama pareiškėjui. Pareiškėjas informuojamas apie neįvykdytas sąlygas. Pareiškėjas gali atsiimti arba papildyti paraišką.

<…>“

7        Reglamento Nr. 320/2006 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„3 straipsnyje nurodyta restruktūrizavimo pagalba išmokama dviem dalimis:

–        40 % 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų prekybos metų birželio mėn.

ir

–        60 % sekančių prekybos metų vasario mėn.

Tačiau Komisija gali nuspręsti antroje iš ankstesnių įtraukų nurodytą dalį padalinti į dvi išmokas <…>“

8        Galiausiai Reglamento Nr. 320/2006 14 straipsnyje „Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 pakeitimai“ nurodyta:

„Reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 iš dalies keičiamas taip:

1.      3 straipsnio 1 dalis papildoma šiuo punktu:

„e)      restruktūrizavimo pagalbą, įvairinimui skirtą pagalbą, papildomą įvairinimui skirtą pagalbą ir pereinamojo laikotarpio pagalbą, numatytą [Reglamento Nr. 320/2006] 3, 6, 7, 8 ir 9 straipsniuose.“

<…>“

 Reglamentas (EB) Nr. 968/2006

9        Europos Komisija priėmė 2006 m. birželio 27 d. Reglamentą (EB) Nr. 968/2006, nustatantį išsamias Reglamento Nr. 320/2006 įgyvendinimo taisykles (OL L 176, 2006, p. 32). Reglamentas Nr. 968/2006 buvo keletą kartų iš dalies keičiamas, paskutinį kartą pakeistas 2011 m. liepos 13 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 672/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 968/2006 (OL L 184, 2011, p. 1). Reglamentas Nr. 968/2006 su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 672/2011, taikomas su šia byla susijusioms faktinėms aplinkybėms.

10      Reglamento Nr. 968/2006 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Dėl kvotų atsisakymo Reglamento <…> Nr. 320/2006 3 straipsnyje numatyta galimybė visiškai arba iš dalies išmontuoti gamybos įrenginius, numatant skirtingas restruktūrizavimo pagalbos sumas. Nors nustatant tiems dviem variantams taikytinas sąlygas turėtų būti atsižvelgta į tai, kad visiškam išmontavimui dėl didesnių išlaidų skiriama didesnė restruktūrizavimo pagalbos suma, manoma, kad būtų tikslinga leisti išsaugoti tas fabriko dalis, kurios nepriklauso gamybos linijai, jeigu jas galima naudoti kitiems restruktūrizavimo plane numatytiems tikslams, ypač jei taip jas naudojant būtų sukuriamos naujos darbo vietos. Iš kitos pusės, tiesiogiai su cukraus gamyba nesusiję įrenginiai turėtų būti išmontuojami, jeigu jų neįmanoma panaudoti alternatyviais būdais per priimtiną laikotarpį ir jų išsaugojimas būtų kenksmingas aplinkai.“

11      Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnyje „Gamybos įrenginių išmontavimas“ numatyta:

„1.      Visiškai išmontuojant gamybos įrenginius, kaip nurodyta Reglamento <…> Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies a punkte, reikalavimai taikomi:

a)      visiems įrenginiams, kurie yra reikalingi cukrui, izogliukozei arba inulino sirupui gaminti; pvz.: cukrinių runkelių, cukranendrių, grūdų arba cikorijų sandėliavimo, tyrimo, plovimo ir pjaustymo įrenginiai; visiems įrenginiams, kurie reikalingi cukrui iš cukrinių runkelių arba cukranendrių, krakmolui iš grūdų, gliukozei iš krakmolo arba inulinui iš cikorijų išgauti ir apdoroti arba koncentruoti;

b)      įrenginių dalims, išskyrus a punkte išvardytas dalis, kurios yra tiesiogiai susijusios su cukraus, izogliukozės arba inulino sirupo gamyba ir reikalingos gamybai pagal atsisakytą kvotą, net jeigu jos galėtų būti naudojamos kitiems produktams gaminti, kaip antai: vandens šildymo arba apdorojimo ar energijos gamybos įrenginiams; cukrinių runkelių minkštimo arba melasos apdorojimo įrenginiams; vidaus transporto įrenginiams;

c)      visiems kitiems įrenginiams, pvz., pakavimo, kurie yra nenaudojami ir turi būti išmontuoti bei pašalinti aplinkosaugos sumetimais.

2.      Iš dalies išmontuojant gamybos įrenginius, kaip nurodyta Reglamento <…> Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies b punkte, reikalavimai taikomi šio straipsnio 1 dalyje minėtiems įrenginiams, kurių pagal restruktūrizavimo planą neketinama naudoti kitiems gamybos ar kitiems tikslams fabriko teritorijoje.“

12      Reglamento Nr. 968/2006 6 straipsnyje „Valstybių narių įsipareigojimai“ nustatyta:

„1.      Ne ilgiau kaip po keturiasdešimt penkių dienų nuo 2 straipsnio 3 dalyje minėto kvietimo dalyvauti konsultacijoje kopijos gavimo valstybė narė praneša restruktūrizavimo plane dalyvaujančioms šalims apie savo sprendimą dėl:

<…>

b)      Reglamento <…> Nr. 320/2006 3 straipsnio 3 dalies c punkte ir 3 straipsnio 4 dalies c punkte nurodytų gamybos įrenginių išmontavimo ir socialinių bei aplinkos apsaugos įsipareigojimų laikymosi termino, kuris turi baigtis vėliausiai 2010 m. rugsėjo 30 d.;

<…>

Nukrypstant nuo 1 dalies b punkto nuostatų, jeigu susijusi įmonė pateikia motyvuotą prašymą, valstybės narės gali pratęsti tame punkte nurodytą galutinį terminą, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. kovo 31 d. Tokiu atveju minėtoji įmonė pateikia restruktūrizavimo planą su pakeitimais, kaip nurodyta šio reglamento 11 straipsnyje.

<…>“

13      Reglamento Nr. 968/2006 9 straipsnyje „Reikalavimų restruktūrizavimo pagalbai gauti atitikimas“ nurodyta:

„<…>

2.      Kad paraiška būtų tinkama, restruktūrizavimo plane:

a)      pateikiama svarbiausių užduočių, priemonių, veiksmų bei numatomų tų priemonių ir veiksmų sąnaudų, finansavimo priemonių ir tvarkaraščių santrauka;

b)      kiekvienam fabrikui nurodoma atsisakytina kvotos dalis, kuri yra mažesnė už visiškai ar iš dalies išmontuotinų gamybos įrenginių gamybos pajėgumą arba jam lygi;

c)      patvirtinama, kad gamybos įrenginiai bus visiškai arba iš dalies išmontuoti ir pašalinti iš gamybos vietos;

<…>

e)      aiškiai nustatomi visi iš restruktūrizavimo fondo finansuojami veiksmai ir sąnaudos ir tam tikrais atvejais kitos susijusios dalys, kurios bus finansuojamos iš kitų Bendrijos fondų.

3.      Jeigu 2 dalyje numatytos sąlygos nėra patenkintos, valstybė narė informuoja paraiškos teikėją apie priežastis ir nustato terminą, per kurį restruktūrizavimo planas gali būti atitinkamai pataisytas iki Reglamento <…> Nr. 320/2006 4 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pabaigos.

Valstybė narė priima sprendimą dėl pataisytos paraiškos reikalavimų atitikimo per 15 darbo dienų nuo pirmojoje pastraipoje nurodyto termino pabaigos, bet ne vėliau nei likus 10 darbo dienų iki Reglamento <…> Nr. 320/2006 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pabaigos.

Jeigu pataisyta paraiška nepateikiama laiku arba vėl neatitinka reikalavimų, restruktūrizavimo pagalbos paraiška atmetama, o valstybė narė apie tai informuoja paraiškos teikėją ir Komisiją per penkias darbo dienas. Tam pačiam paraiškos teikėjui teikiant naują paraišką taikoma 8 straipsnyje numatyta chronologinė tvarka.

<…>“

14      Reglamento Nr. 968/2006 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Iki Reglamento <…> Nr. 320/2006 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pabaigos valstybės narės praneša paraiškos teikėjams apie restruktūrizavimo pagalbos suteikimą pagal jų atitinkamą tinkamai parengtą restruktūrizavimo planą. Valstybės narės kompetentinga institucija Komisijai siunčia galutinę patvirtinto restruktūrizavimo plano kopiją.“

15      Reglamento Nr. 968/2006 11 straipsnyje „Restruktūrizavimo plano pakeitimai“ numatyta:

„1.      Kai tik restruktūrizavimo pagalba suteikiama, jos gavėjas imasi visų patvirtintame restruktūrizavimo plane pateiktų priemonių ir laikosi jo restruktūrizavimo pagalbos paraiškoje numatytų įsipareigojimų.

2.      Valstybė narė patvirtina bet kokius patvirtinto restruktūrizavimo plano pakeitimus pagal pareiškimą, gautą iš atitinkamos įmonės, kuriame:

a)      paaiškinamos pakeitimų priežastys ir įgyvendinimo problemos, su kuriomis susidurta;

b)      siūlomi pakeitimai arba naujos priemonės ir laukiami rezultatai;

c)      išdėstomi finansiniai ir laiko aspektai.

Dėl pakeitimų negali keistis bendra suteiktinos restruktūrizavimo pagalbos suma arba pagal Reglamento <…> Nr. 320/2006 11 straipsnį mokėtini laikini restruktūrizavimo mokesčiai.

Valstybė narė restruktūrizavimo planą su pakeitimais pateikia Komisijai.“

16      Reglamento Nr. 968/2006 16 straipsnyje „Restruktūrizavimo pagalbos mokėjimas“ nurodyta:

„1.      Kiekvienai restruktūrizavimo pagalbos daliai, kaip nurodyta Reglamento <…> Nr. 320/2006 10 straipsnio 4 dalyje, taikomas 120 % atitinkamos pagalbos dalies sumos užstatas.

<…>“

17      Reglamento Nr. 968/2006 22 straipsnyje „Užstato grąžinimas“ nustatyta:

„1.      [Reglamento Nr. 968/2006] 16 straipsnio 1 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas užstatas grąžinamas, jei:

a)      įvykdytos visos restruktūrizavimo plane, nacionalinėse restruktūrizavimo programose arba verslo plane numatytos priemonės ir veiksmai;

b)      pateikta 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta galutinė ataskaita;

c)      valstybės narės įgyvendino 25 straipsnyje nurodytas kontrolės priemones;

<…>

3. Išskyrus force majeure atvejus[,] užstatas negrąžinamas, jeigu vėliausiai iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nėra įvykdytos 1 dalyje nustatytos sąlygos.“

18      Reglamento Nr. 968/2006 25 straipsnyje „Kontrolės priemonės“ nustatyta:

„1.      Kiekvieną įmonę ir gamybos vietą, kuri gauna pagalbą iš restruktūrizavimo fondo, pabaigos.

Patikrinimo metu stebima, kad būtų laikomasi restruktūrizavimo arba verslo plano ir kad įmonės pažangos ataskaitoje pateikta informacija būtų tiksli ir išsami. Pirmo pagal restruktūrizavimo planą atliekamo patikrinimo metu taip pat patikrinama bet kokia įmonės paraiškoje dėl restruktūrizavimo pagalbos pateikta papildoma informacija, visų pirma Reglamento <…> Nr. 320/2006 4 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas patvirtinimas.

2.      Patikrinimas visais atvejais apima restruktūrizavimo plano elementus, išvardytus Reglamento <…> Nr. 320/2006 4 straipsnio 3 dalyje. <…>“

19      Be to, Reglamento Nr. 968/2006 26 straipsnyje „Pagalbos grąžinimas“ nurodyta:

„1.      Nepažeidžiant 3 dalies, jei pagalbos gavėjas nevykdo vieno ar keleto restruktūrizavimo plano, verslo plano arba nacionalinės restruktūrizavimo programos įsipareigojimų ir jei netaikomas force majeure principas, tam įsipareigojimui ([tiems] įsipareigojimams) vykdyti suteikta pagalbos dalis turi būti grąžinama.

<…>“

20      Galiausiai Reglamento Nr. 968/2006 27 straipsnyje „Baudos“ nurodyta:

„1.      Jei pagalbos gavėjas nevykdo vieno ar keleto restruktūrizavimo plano, verslo plano arba nacionalinės restruktūrizavimo programos įsipareigojimų, iš jo gali būti pareikalauta sumokėti sumą, atitinkančią 10 % pagal 26 straipsnį grąžintinos sumos.

<…>“

 Ginčo aplinkybės

 Ginčijamas sprendimas

21      2015 m. sausio 16 d. Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/103 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 16, 2015, p. 33; toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija, be kita ko, nustatė tokias pataisas Italijos Respublikai:

–        90 498 735,16 EUR dydžio pataisą dėl Italijos Respublikos patirtų išlaidų pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą, nes restruktūrizavimo pagalbos gavėjai nenugriovė visų cukraus gamybos įrenginių (2007, 2008 ir 2009 biudžetiniai metai),

–        1 607 275,90 EUR dydžio pataisą už pavėluotą skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais, likučio sumokėjimą (2010 biudžetiniai metai),

–        1 198 831,03 EUR fiksuoto dydžio pataisą už pavėluotą tam tikrų išlaidų, susijusių su informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonėmis, padengimą (2009 ir 2010 biudžetiniai metai).

22      Šiame ieškinyje Italijos Respublika ginčija visas tris šio sprendimo 21 punkte nurodytas pataisas.

 Dėl finansinės pataisos, susijusios su išlaidomis, patirtomis pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą

23      2010 m. rugsėjo mėn. Komisijos tarnybos Italijoje atliko tyrimą dėl pagalbos cukraus pramonei restruktūrizuoti, skirtos tam tikroms Italijos cukraus gamybos įmonėms 2007, 2008 ir 2009 biudžetiniais metais (toliau – tyrimas EX/2010/010/IT).

24      2010 m. gruodžio 9 d. raštu, išsiųstu pagal 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, 2006, p. 90), 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie tyrimo EX/2010/010/IT rezultatus; jie buvo pridėti prie atitinkamo rašto (toliau – 2010 m. gruodžio 9 d. pirmas pranešimas).

25      Iš 2010 m. gruodžio 9 d. pirmo pranešimo matyti, jog, Komisijos nuomone, Italijos valdžios institucijos laikėsi ne visų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų dėl restruktūrizavimo pagalbos už visišką gamybos įrenginių išmontavimą skyrimo sąlygų, nes ji konstatavo, kad keliose cukraus gamybos vietose, priklausančiose Italijos įmonėms, kurios prašė skirti šią pagalbą, buvo išsaugotos saugyklos (toliau – aptariamos saugyklos). Šiuo klausimu ji nurodė, kad šios įmonės neatitinka restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą gavimo sąlygų, jei jos nevisapusiškai įgyvendino restruktūrizavimo planą ir jei statiniai, susiję su gamybos veikla, įskaitant ginčijamas saugyklas, nebuvo nugriauti. Galiausiai Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų nurodyti, ar gamybos vietose, kuriose nesilankė jos pareigūnai, vis dar yra saugyklų.

26      2011 m. vasario 9 d. Italijos valdžios institucijos atsakė į 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime išdėstytus Komisijos prieštaravimus.

27      2011 m. balandžio 18 d. Komisija pakvietė Italijos valdžios institucijas į dvišalį susitikimą, jis 2011 m. gegužės 4 d. įvyko Briuselyje (Belgija).

28      Šio susitikimo protokolas Italijos valdžios institucijoms buvo išsiųstas 2011 m. liepos 26 d. Komisijos raštu. 2011 m. lapkričio 2 d. šios institucijos pateikė pastabas dėl minėto protokolo.

29      2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu, išsiųstu remiantis Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa (toliau – 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialus pranešimas), Komisija informavo Italijos valdžios institucijas, kad ketina atsisakyti Sąjungos lėšomis finansuoti 90 498 735,15 EUR sumą, nes nebuvo laikytasi restruktūrizavimo pagalbos už visišką gamybos įrenginių išmontavimą skyrimo sąlygų, numatytų Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 2 dalyje.

30      2012 m. spalio 11 d. Italijos valdžios institucijos, remdamosi Reglamento Nr. 885/2006 16 straipsniu, kreipėsi į taikinimo instituciją, ji savo ataskaitą pateikė 2013 m. vasario 10 d.

31      2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad sąvoka „gamybos įrenginiai“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 320/2006 3 ir 4 straipsnius ir Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies b punktą, apima saugyklas, skirtas restruktūrizavimo pagalbos gavėjo cukrui sandėliuoti. Tačiau Teisingumo Teismas konstatavo, kad taip nėra dviem atvejais: viena vertus, jeigu įrodoma, kad saugyklos naudojamos tik kvotiniam cukrui, kurį pristato kiti gamintojai arba kurio iš tokių gamintojų įsigyta, sandėliuoti ir, kita vertus, jeigu jos naudojamos tik kitur pagamintam cukrui laikyti ir pakuoti siekiant jį parduoti.

32      2014 m. kovo 28 d. raštu Komisija suteikė Italijos valdžios institucijoms dviejų mėnesių terminą pateikti papildomų pastabų, be kita ko, po šio sprendimo 31 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo, taip pat įrodymų, kad, prieš pateikiant paraiškas skirti restruktūrizavimo pagalbą, aptariamos saugyklos buvo naudojamos tik kitų gamintojų pagamintam kvotiniam cukrui sandėliuoti ir pakuoti.

33      2014 m. gegužės 30 d. raštu Vengrijos valdžios institucijos ginčijo Komisijos poziciją, kad, siekiant įvertinti, ar aptariamos saugyklos patenka į sąvoka „gamybos įrenginiai“, reikia atsižvelgti į tai, kaip jos buvo naudojamos pateikiant paraišką skirti restruktūrizavimo pagalbą.

34      2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos patvirtintoje suvestinėje ataskaitoje ji patvirtino savo pasiūlymą atsisakyti Sąjungos lėšomis finansuoti 90 498 735,16 EUR sumą.

 Dėl finansinės pataisos, taikomos dėl pavėluoto skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais, likučio sumokėjimo

35      Komisijos tarnybos Italijoje atliko tyrimą, susijusį su skerdimo priemokomis, dėl mokėjimo terminų nesilaikymo ir viršutinių finansinių ribų viršijimo 2010 biudžetiniais metais.

36      2011 m. vasario 14 d. raštu, išsiųstu pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie patikrinimų rezultatus. Šios institucijos atsakė į šį pranešimą 2011 m. kovo 8 d. raštu.

37      2011 m. birželio 15 d. Briuselyje įvyko Komisijos tarnybų ir Italijos valdžios institucijų dvišalis susitikimas. 2011 m. rugpjūčio 3 d. šio susitikimo protokolas buvo išsiųstas Italijos valdžios institucijoms. 2011 m. spalio 5 d. šios institucijos pateikė savo pastabas.

38      2012 m. sausio 18 d. rašte, išsiųstame pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, Komisija pakartojo savo poziciją; Italijos valdžios institucijos atsakė į šį raštą 2012 m. kovo 27 d. raštu.

39      2013 m. spalio 30 d. raštu, išsiųstu remiantis Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa, Komisija oficialiai nurodė Italijos valdžios institucijoms numatomą siūlomos pataisos sumą, t. y. 7 643 605,11 EUR, be kita ko, dėl mokėjimo terminų, susijusių su skerdimo priemokomis, susijusiomis su 2004 paraiškų teikimo metais, kurių likutis gavėjams buvo sumokėtas 2009 m. spalio 30 d. ir lapkričio 3 d., nesilaikymo.

40      2013 m. gruodžio 10 d. Italijos valdžios institucijos kreipėsi į taikinimo instituciją. Ši institucija ataskaitą pateikė 2014 m. gegužės 6 d.

41      2014 m. liepos 2 d. raštu Komisija pateikė Italijos valdžios institucijoms savo galutinę poziciją, kurioje paliko 7 643 605,11 EUR fiksuoto dydžio finansinę pataisą, įskaitant 1 607 275,90 EUR sumą, atitinkančią pavėluotą skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais, sumokėjimą, atliktą 2010 biudžetiniais metais.

 Dėl finansinės pataisos, taikomos dėl pavėluoto tam tikrų išlaidų, susijusių su informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonėmis, padengimo

42      Nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki gruodžio 4 d. Komisijos tarnybos Italijoje atliko su 2008–2010 biudžetiniais metais susijusį tyrimą dėl informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonių, įgyvendintų vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse.

43      2010 m. balandžio 27 d. raštu, išsiųstu pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie patikrinimų rezultatus. Italijos valdžios institucijos į šį pranešimą atsakė 2010 m. liepos 5 d. raštu.

44      2010 m. lapkričio 18 d. Briuselyje įvyko Italijos valdžios institucijų ir Komisijos tarnybų dvišalis susitikimas. 2011 m. sausio 31 d. šio susitikimo protokolas buvo išsiųstas Italijos valdžios institucijoms. 2011 m. kovo 30 d. šios institucijos pateikė savo pastabas.

45      2013 m. balandžio 17 d. raštu, išsiųstu pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, Komisija oficialiai nurodė Italijos valdžios institucijoms numatomą siūlomos pataisos sumą, t. y. 2 844 470,65 EUR, už 2008 (tik nuo 2008 m. gegužės 30 d.), 2009 ir 2010 biudžetinius metus.

46      2013 m. birželio 3 d. Italijos valdžios institucijos kreipėsi į taikinimo instituciją. Ši institucija ataskaitą pateikė 2013 m. lapkričio 29 d.

47      2014 m. gegužės 27 d. raštu Komisija pateikė Italijos valdžios institucijoms savo galutinę poziciją, kurioje, be kita ko, nustatė 1 198 831,03 EUR finansinę pataisą už 2009 ir 2010 biudžetiniais metais pavėluotai atliktus mokėjimus, susijusius su informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonėmis, įgyvendintomis vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse.

 Procesas ir šalių reikalavimai

48      2015 m. kovo 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Italijos Respublikos ieškinį.

49      Atitinkamai 2015 m. birželio 22 ir 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktus, kuriais Prancūzijos Respublika ir Vengrija pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimų. 2015 m. liepos 22 d. sprendimais Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido joms įstoti į bylą.

50      Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su tam tikromis Italijos Respublikos patirtomis išlaidomis,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

51      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

52      Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

53      Vengrija Bendrojo Teismo prašo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.

54      2016 m. birželio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštu šalys buvo informuotos apie Bendrojo Teismo sudėties pasikeitimą ir apie Bendrojo Teismo pirmininko sprendimą perskirti bylą kitam teisėjui pranešėjui, kuris buvo paskirtas į trečiąją kolegiją.

55      2016 m. spalio 3 d. kanceliarijos raštu šalys buvo informuotos apie Bendrojo Teismo kolegijų sudėties pasikeitimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį ir apie teisėjo pranešėjo paskyrimą į ketvirtąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta ketvirtajai kolegijai.

56      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 89 straipsnyje, šalims pateikė klausimus raštu ir paprašė pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys įvykdė proceso organizavimo priemones per nustatytus terminus.

57      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2017 m. rugsėjo 12 d. posėdį.

 Dėl teisės

58      Grįsdama ieškinį Italijos Respublika nurodo šešis pagrindus.

59      Keturi pirmieji pagrindai nurodyti grindžiant prašymą panaikinti pataisą dėl Italijos Respublikos išlaidų, patirtų pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą. Pirmasis pagrindas iš esmės grindžiamas 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, 2005, p. 1) 31 straipsnio 4 dalies, teisės į gynybą bei rungimosi principo pažeidimu ir nepakankamu motyvavimu. Antrasis pagrindas iš esmės grindžiamas Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 320/2006, Reglamento Nr. 968/2006 ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) pažeidimu. Trečiasis pagrindas iš esmės grindžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos, lojalaus bendradarbiavimo, ne bis in idem, gero administravimo principų ir rūpestingumo pareigos pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, 3 skyriaus ir 1997 m. gruodžio 23 d. Komisijos dokumente VI/5330/97 „Gairės dėl finansinių padarinių apskaičiavimo rengiant EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimo sprendimą“ (toliau – Dokumentas VI/5330/97) išdėstytų gairių, pareigos motyvuoti pažeidimu ir taikinimo institucijos pozicijos neišnagrinėjimu.

60      Penktasis pagrindas nurodytas grindžiant prašymą panaikinti pataisą, taikomą dėl pavėluoto skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais, likučio sumokėjimo, ir grindžiamas 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 883/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 taikymo taisykles dėl mokėjimo agentūrų apskaitos tvarkymo, išlaidų ir įplaukų deklaravimo ir išlaidų kompensavimo iš EŽŪGF ir EŽŪFKP sąlygų (OL L 171, 2006, p. 1), 9 straipsnio 3 dalies pažeidimu, vienodo požiūrio principo pažeidimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu.

61      Šeštasis pagrindas nurodytas grindžiant prašymą panaikinti pataisą, taikomą dėl pavėluoto tam tikrų išlaidų, susijusių su informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonėmis, padengimo, ir grindžiamas 2008 m. birželio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 501/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 3/2008 dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse taikymo taisyklės (OL L 147, 2008, p. 3), 20 straipsnio ir teisėtų lūkesčių apsaugos ir finansinių pataisų priskyrimo valstybėms narėms principų pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies, teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimu ir nepakankamu motyvavimu

62      Pirmąjį pagrindą iš esmės sudaro trys dalys. Pirma dalis grindžiama Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies pažeidimu. Antra dalis grindžiama teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimu. Trečia dalis iš esmės grindžiama nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies pažeidimu

63      Italijos Respublika iš esmės kaltina Komisiją tuo, jog ši konstatavo, kad restruktūrizavimo pagalba susijusi su daugiamete priemone, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktą, taigi nagrinėjamu atveju finansinė pataisa gali būti susijusi su visomis išlaidomis, patirtomis pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą. Taip elgdamasi Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalį.

64      Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

65      Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar Komisija pagrįstai į ginčijamos finansinės pataisos apskaičiavimo pagrindą įtraukė visas Italijos Respublikos išlaidas, patirtas pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą, remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktu, ir ar ji turėjo į šį apskaičiavimo pagrindą neįtraukti išlaidų, patirtų daugiau nei prieš 24 mėnesius iki Italijos valdžios institucijoms pateikiant 2010 m. gruodžio 9 d. pirmą pranešimą remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies a punktu. Atliekant šį vertinimą reikia nustatyti, ar restruktūrizavimo pagalba cukraus pramonės sektoriui finansuojama daugiametė priemonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktą.

66      Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Negalima atsisakyti finansuoti:

a)      [šio reglamento] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų išlaidų, kurios buvo padarytos prieš daugiau kaip [24] mėnesius iki Komisijos raštiško pranešimo valstybei narei apie patikrinimo išvadas;

b)      daugiamečių priemonių išlaidų, kurios yra [šio reglamento] 3 straipsnio 1 dalyje numatytų išlaidų dalis arba kurios yra susijusios su [šio reglamento] 4 straipsnyje nurodytomis programomis, kai paskutinį įsipareigojimą gavėjas įvykdė prieš daugiau kaip [24] mėnesius iki Komisijos raštiško pranešimo valstybei narei apie patikrinimo išvadas;

<…>“

67      Reglamento Nr. 1290/2005, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 320/2006 14 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų išlaidų dalis yra restruktūrizavimo pagalba cukraus pramonės sektoriui.

68      Be to, pagal Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalį restruktūrizavimo pagalbos skyrimas siejamas su dviejų sąlygų įvykdymu: viena vertus, gamybos kvotų atsisakymo ir, kita vertus, visiško arba dalinio gamybos įrenginių išmontavimo.

69      Kiek tai susiję su gamybos kvotų atsisakymu, Italijos Respublika teisingai teigia, kad tai yra neatidėliotina priemonė, kurios imamasi atitinkamais prekybos metais.

70      Tačiau, priešingai, nei tvirtina Italijos Respublika, gamybos kvotų atsisakymas nėra „nagrinėjamos schemos esmė“, nes pagal Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktus taip pat reikalaujama visiškai arba iš dalies išmontuoti gamybos įrenginius tam, kad būtų skirta restruktūrizavimo pagalba už visišką arba dalinį išmontavimą (žr. šio sprendimo 68 punktą).

71      Norinti išmontuoti gamybos įrenginius, reikia bėgant laikui atlikti kelis sudėtingus darbus, taigi įrenginių išmontavimas nėra vienkartinė priemonė.

72      Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 3 dalį, siekiant visiškai išmontuoti gamybos įrenginius, reikia, pirma, galutinai ir visiškai nutraukti cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybą atitinkamuose gamybos įrenginiuose, antra, uždaryti fabriką ar fabrikus ir išmontuoti jo (jų) gamybos įrenginius ir, trečia, atkurti tinkamas fabriko teritorijos aplinkos sąlygas ir palengvinti darbuotojų perkėlimą į kitą darbą.

73      Kiek tai susiję su daliniu išmontavimu, Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai yra panašūs į šio sprendimo 72 punkte nurodytus reikalavimus.

74      Be to, aplinkybę, kad restruktūrizavimo veiksmai tęsiasi kelerius metus, taip pat patvirtina Reglamento Nr. 968/2006 6 straipsnis; jame numatytas gamybos įrenginių išmontavimo ir socialinių ir aplinkos apsaugos įsipareigojimų laikymosi terminas, kurio ne kartą keista galutinė data galiausiai Įgyvendinimo reglamentu Nr. 672/2011 buvo nustatyta 2012 m. kovo 31 d.

75      Galiausiai, atsakydama į per posėdį pateiktą Bendrojo Teismo klausimą, Italijos Respublika nurodė, kad dviejų Italijos įmonių, kurios prašė skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, gamybos vietų išmontavimo veiksmai truko maždaug trejus ar ketverius metus.

76      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad pagalba cukraus pramonės restruktūrizavimui siekiama finansuoti ne vienkartinę priemonę, bet visas priemones, kurių veiksmingas įgyvendinimas iš principo tęsiasi kelerius metus. Taigi reikia konstatuoti, kad cukraus pramonės restruktūrizavimo schema yra daugiametė priemonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktą.

77      Italijos Respublikos nurodytais argumentais negali būti paneigta pirma išdėstyta išvada.

78      Pirma, Italijos Respublika tvirtina, jog restruktūrizavimo pagalba finansuojamų priemonių vienkartinį pobūdį patvirtina tai, kad Reglamento Nr. 320/2006 10 straipsnyje numatytas vienos pagalbos sumos išmokėjimas, nors ši suma ir daloma į dvi dalis, per trumpesnį nei dvylikos mėnesių laikotarpį.

79      Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš siejamų Reglamento Nr. 320/2006 10 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 968/2006 16, 22 straipsnių ir 25 straipsnio 1 dalies matyti, kad išmokant restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą keliomis dalimis kartu suteikiami užstatai, kurie gražinami, tik jeigu pasibaigus restruktūrizavimo procesui Reglamento Nr. 968/2006 25 straipsnio 1 dalyje nurodytais patikrinimais, be kita ko, patvirtinama, kad visos restruktūrizavimo plane numatytos priemonės ir veiksmai buvo iš tikrųjų įgyvendinti.

80      Iš to matyti, kad galutinė restruktūrizavimo pagalbos suma negali būti žinoma prieš grąžinant paskutinius valstybių narių laikomus užstatus, taigi po patikrinimų, atliktų pasibaigus visiems restruktūrizavimo veiksmams.

81      Taigi, net darant prielaidą, kad prieš 24 mėnesius iki 2010 m. gruodžio 9 d. pirmo pranešimo pateikimo visa restruktūrizavimo pagalba buvo išmokėta Italijos įmonėms, kaip per posėdį tvirtino Italijos Respublika, tačiau to neįrodė, šios pagalbos suma nebuvo galutinė ir dar galėjo būti pakeista.

82      Be to, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, darant prielaidą, kad restruktūrizavimo pagalba Italijos įmonėms buvo išmokėta vienu kartu, ši aplinkybė nereiškia, kad cukraus pramonės restruktūrizavimo schema negali būti laikoma daugiamete priemone. Iš tiesų šiuo aspektu lemiamas veiksnys yra tai, kad šios schemos įgyvendinimas apima keletą pareigų, kurios negali būti įvykdytos nedelsiant, bet tęsiasi kelerius metus.

83      Antra, Italijos Respublika iš esmės tvirtina, kad, taikydama Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktą, Komisija gali pagrįstai ginčyti bet kokias išlaidas, patirtas pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą, jeigu pranešimas pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą pateikiamas per 24 mėnesių terminą nuo paskutinės pagalbos gavėjo pareigos įvykdymo. Taigi nagrinėjamu atveju ji laikosi nuomonės, kad Komisija galėjo pradėti sąskaitų patvirtinimo procedūrą iki 2015 m. kovo mėn., t. y. per 24 mėnesių terminą nuo galutinės gamybos įrenginių išmontavimo datos, t. y. 2012 m. kovo 31 d. Šiuo atveju dėl Komisijos pranešimo pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, pateikto pasibaigus visiško išmontavimo terminui, valstybė narė nebegalėjo ištaisyti Komisijos nustatyto pažeidimo. Jos teigimu, ši aplinkybė prieštarauja sąskaitų patvirtinimo procedūros esmei; vienas iš pagrindinių šios procedūros elementų yra leidimas valstybei narei ištaisyti Komisijos nustatytus pažeidimus.

84      Atsakydama į per posėdį Bendrojo Teismo pateiktą klausimą Italijos Respublika patvirtino, kad argumentais, nurodytais šio sprendimo 83 punkte, ketino ne remtis Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punkto neteisėtumu, bet iš esmės ginčyti šios nuostatos taikymą nagrinėjamu atveju.

85      Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad pranešimas pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, šiuo atveju 2010 m. gruodžio 9 d. pirmas pranešimas (žr. šio sprendimo 24 punktą), Italijos Respublikai buvo išsiųstas prieš baigiantis paskutinės restruktūrizavimo gavėjams nustatytos pareigos įvykdymo terminui, t. y. 2012 m. kovo 31 d. (žr. šio sprendimo 74 punktą). Taigi Italijos Respublika galėjo ištaisyti pažeidimus, nustatytus 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime, arba bent jau imtis priemonių pabandyti juos ištaisyti.

86      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad pagalba cukraus pramonės restruktūrizavimui siekiama finansuoti daugiametę priemonę, taigi, ir kai į ginčijamą pataisą įtraukė visą Italijos įmonėms skirtą restruktūrizavimo pagalbą.

87      Todėl pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, grindžiamos teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimu

88      Italijos Respublika iš esmės tvirtina, jog dėl to, kad Komisijos pozicija dėl Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalyje nurodyto 24 mėnesių termino skaičiavimo teisinio pagrindo 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialiame pranešime buvo pakeista pavėluotai, ji negalėjo pasinaudoti teise į gynybą ir buvo pažeista rungimosi principu grindžiama sąskaitų patvirtinimo procedūra.

89      Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

90      Pagal suformuotą jurisprudenciją galutinis sprendimas dėl sąskaitų patvirtinimo turi būti priimamas per specialią rungimosi procedūrą, kurioje atitinkamos valstybės narės turi visas garantijas, reikalingas savo pozicijai pateikti (žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑245/97, EU:C:2000:687, 47 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

91      Ši procedūra reglamentuojama Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnyje „Atitikties patikrinimas“, jame nustatyta:

„1.      Jeigu po atlikto tyrimo Komisija mano, kad išlaidos neatitinka Bendrijos taisyklių, ji praneša tokias išvadas atitinkamai valstybei narei ir nurodo korekcines priemones, reikalingas užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi šių taisyklių.

Tokiame pranešime daroma nuoroda į šį straipsnį. Valstybė narė per du mėnesius nuo šio pranešimo gavimo pateikia atsakymą, o Komisija, atsižvelgusi į jį, gali pakeisti savo poziciją. Pagrįstais atvejais Komisija gali leisti pratęsti atsakymui nustatytą laikotarpį.

Kai baigiasi atsakymui nustatytas laikotarpis, Komisija sušaukia dvišalį posėdį ir abi šalys stengiasi pasiekti susitarimą dėl priemonių, kurių reikia imtis, taip pat dėl pažeidimo sunkumo įvertinimo bei dėl Bendrijos biudžetui padarytos finansinės žalos.

2.      Per du mėnesius nuo 1 dalies trečios [trečioje] pastraipoje nurodyto dvišalio posėdžio protokolo gavimo dienos valstybė narė pateikia šio posėdžio metu prašytą informaciją arba kitos informacijos, kuri, jos manymu, galėtų būti naudinga vykstančiam tyrimui.

<…>

Pasibaigus pirmoje pastraipoje nurodytam laikotarpiui, Komisija oficialiai praneša savo išvadas valstybei narei, remdamasi informacija, gauta per atitikimo patikrinimo procedūrą. Pranešime įvertinamos išlaidos, kurioms Komisija numato netaikyti Bendrijos finansavimo pagal Reglamento <…> Nr. 1290/2005 31 straipsnį, ir daroma nuoroda į šio reglamento 16 straipsnio 1 dalį.

3.      <…>

Komisija, išnagrinėjusi Taikinimo institucijos pagal šio reglamento 3 skyrių parengtą ataskaitą, priima, jei reikia, vieną ar daugiau sprendimų pagal Reglamento <…> Nr. 1290/2005 31 straipsnį, siekdama nebefinansuoti iš Bendrijos lėšų išlaidų, neatitinkančių Bendrijos taisyklių, kol valstybė narė veiksmingai neįgyvendina korekcinių priemonių.

<…>“

92      Pagal suformuotą jurisprudenciją „rašytinis pranešimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, suinteresuotajai valstybei narei turi leisti visapusiškai susipažinti su Komisijos abejonėmis, kad jis galėtų atlikti įspėjamąją funkciją, numatytą toje nuostatoje (2012 m. gegužės 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑24/11 P, EU:C:2012:266, 27 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

93      Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama kartu su Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią Komisija negali neatsižvelgti į išlaidas, patirtas ne pastarojoje nuostatoje nurodytais laikotarpiais. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytu rašytiniu pranešimu įspėjama apie tai, kad išlaidos per tam tikrą laikotarpį prieš pateikiant šį pranešimą gali būti nefinansuojamos Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) lėšomis, todėl šis rašytinis pranešimas yra referencinė aplinkybė pradedant skaičiuoti šį laikotarpį (pagal analogiją žr. 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑24/11 P, EU:C:2012:266, 30 punktą).

94      Galiausiai Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nereikalaujama, kad rašytiniame pranešime būtų nurodytos nefinansuotinos išlaidos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑312/02, EU:C:2004:594, 14 punktą). Taip pat nereikalaujama, kad rašytiniame pranešime būtų aiškiai nurodytas Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Suomija / Komisija, C‑170/00, EU:C:2002:51, 32 punktą). Iš tiesų, kiek tai susiję su formos reikalavimais, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalyje daromas skirtumas tarp, viena vertus, 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyto „pranešimo apie išvadas“, kuris nagrinėjamas šiuo atveju, ir, kita vertus, 2 dalies trečioje pastraipoje numatyto „oficialaus pranešimo apie išvadas“, kuris pateikiamas vėlesniame etape. Remiantis tuo, darytina išvada, kad pirmasis pranešimas neturi atitikti tokių griežtų formos reikalavimų kaip antrasis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Suomija / Komisija, C‑170/00, EU:C:2002:51, 29 punktą).

95      Visų pirma iš šio sprendimo 68–76 punktų matyti, kad pagalba cukraus pramonės restruktūrizavimui finansuojamos daugiametės priemonės, taigi 24 mėnesių termino skaičiavimo teisinis pagrindas yra Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktas.

96      Nagrinėjamu atveju rašte, pateiktame kartu su tyrimo EX/2010/010/IT rezultatais, apie kuriuos Italijos Respublikai buvo pranešta 2010 m. gruodžio 9 d. pirmu pranešimu, nurodyta, kad galimas „atsisakymas finansuoti bus susijęs tik su išlaidomis, patirtomis prieš [24] mėnesius iki [minėto] pranešimo išsiuntimo“. Taigi Komisija netiesiogiai, bet neišvengiamai kaip 24 mėnesių termino skaičiavimo teisiniu pagrindu rėmėsi Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies a punktu, o ne Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktu.

97      Vis dėlto, kaip tai padarė Komisija, reikia pažymėti, kad nepaisant įrašo, esančio 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime pateiktame rašte, iš šio rašto priedo aiškiai matyti, jog Komisija ginčijo aptariamų Italijos įmonių tinkamumą gauti visą restruktūrizavimo pagalbą, kuri joms buvo skirta. Iš tiesų, be kita ko, buvo nurodyta, kad „Žemės ūkio ir kaimo plėtros GD laikosi nuomonės <…>, kad [nė] viena iš aptariamų įmonių nesilaiko būtinų [restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą] gavimo sąlygų“ ir kad, „kadangi didžioji dalis restruktūrizavimo pagalbos jau buvo išmokėta ir didžioji dalis užstatų jau buvo grąžinta aptariamoms įmonėms, pažymėta, kad galiausiai administracija gali prisiimti bet kokio reglamentuose numatytų reikalavimų nesilaikymo finansinius padarinius“.

98      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad, remdamosi 2010 m. gruodžio 9 d. pirmu pranešimu, Italijos valdžios institucijos galėjo pakankamai susipažinti su Komisijos abejonėmis ir pataisomis, kurios bus greičiausiai taikomos dėl nagrinėjamų išlaidų, todėl tas pranešimas atliko įspėjamąją funkciją, nustatytą rašytiniam pranešimui, numatytam Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

99      Nors per 2011 m. gegužės 4 d. dvišalį susitikimą Komisija nurodė, kad tyrimas EX/2010/010/IT vykdytas dėl 24 mėnesių laikotarpio prieš išsiunčiant Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytą pranešimą, taigi tik išlaidos, patirtos nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. gruodžio 9 d., buvo susijusios su šiuo tyrimu, 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialaus pranešimo 1 priede Komisija patvirtino poziciją, kurios laikytasi 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime. Iš tiesų, ji iš esmės tvirtino, kad finansinė pataisa gali būti nustatyta remiantis visomis Italijos Respublikos išlaidomis, patirtomis pagal laikiną cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą, įskaitant prieš 24 mėnesių laikotarpį iki 2010 m. gruodžio 9 d. pirmo pranešimo išsiuntimo, taigi nagrinėjamu atveju 24 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktą.

100    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad gavusi 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialų pranešimą Italijos Respublika kreipėsi į taikinimo instituciją remdamasi Reglamento Nr. 885/2006 16 straipsniu, taigi turėjo galimybę toje institucijoje ginčyti Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punkto taikymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:471, 35 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

101    Per posėdį Italijos Respublika pripažino, kad taikinimo institucijoje nepateikė prieštaravimo dėl Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punkto taikymo ir susitelkė tik į klausimą dėl esmės, susijusį su galimybe išsaugoti aptariamas saugyklas ir gauti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą.

102    Galiausiai reikia priminti, kad paskelbus 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737), 2014 m. kovo 28 d. raštu Komisija suteikė Italijos Respublikai galimybę pateikti papildomų pastabų (žr. šio sprendimo 32 punktą). 2014 m. gegužės 30 d. atsakymo rašte Italijos valdžios institucijos taip pat neginčijo Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punkto taikymo nagrinėjamu atveju (žr. šio sprendimo 33 punktą).

103    Tokiomis aplinkybėmis Italijos Respublika negali Bendrajame Teisme remtis procedūrine garantija, kuria ji pati nepasinaudojo per sąskaitų patvirtinimo procedūrą (pagal analogiją žr. 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Petrides / Komisija, C‑64/98 P, EU:C:1999:399, 32 punktą).

104    Todėl pirmojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

 Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, iš esmės grindžiamos nepakankamu motyvavimu

105    Italijos Respublika iš esmės teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes staigaus ir nepagrįsto 24 mėnesių termino skaičiavimo teisinio pagrindo pakeitimas, kurį Komisija atliko 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialiame pranešime, buvo lakoniškai išdėstytos tame pranešime.

106    Komisija nepateikė pozicijos šiuo klausimu.

107    Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į su sąskaitų patvirtinimu susijusių sprendimų rengimo ypatingą kontekstą, sprendimo motyvavimas turi būti laikomas pakankamu, jeigu valstybė, kuriai skirtas sprendimas, buvo labai įsitraukusi į jo rengimo procesą ir žinojo motyvus, dėl kurių Komisija neketino finansuoti ginčijamos sumos iš EŽŪOG (1998 m. spalio 1 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑27/94, EU:C:1998:446, 36 punktas ir 2008 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑181/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:331, 32 punktas).

108    Nagrinėjamu atveju 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialaus pranešimo 1 priedo dalies „Argumentai“ 12 punkte Komisija nurodė, kad laikina cukraus pramonės restruktūrizavimo schema susijusi su laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., t. y. 69 mėnesių laikotarpiu. Be to, dalies „Argumentai“ 13 punkte ji paaiškino, kad ši schema yra daugiametė priemonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1290/2005 3 straipsnį, ir pagal tą priemonę buvo atliekami daliniai įvairių restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą dalių mokėjimai. Be to, Komisija nurodė, kad kiekvienos restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą dalies mokėjimas buvo susietas su užstato, kurio suma lygi 120 % atitinkamos dalies sumai, suteikimu. Komisija taip pat paaiškino, kad, remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktu, šių išlaidų atitiktis restruktūrizavimo fondo tikslams ir su tuo susijusiems reglamentams galėjo būti įvertinta tik paskutinės pagalbos gavėjui nustatytos pareigos įvykdymo dieną, t. y. 2012 m. kovo 31 d. 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialaus pranešimo 1 priedo dalies „Argumentai“ 15 punkte Komisija iš esmės padarė išvadą, jog, kadangi 2012 m. kovo 31 d. aptariamos saugyklos nebuvo išmontuotos, sąskaitų patvirtinimo procedūra vykdoma dėl visų išlaidų, susijusių su Italijos įmonėms skirta restruktūrizavimo pagalba.

109    Taigi nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 16 d. oficialiame pranešime Komisija pakankamai išdėstė motyvus, dėl kurių į finansinę pataisą turėjo būti įtrauktos visos išlaidos, patirtos per laikotarpį, apskaičiuotą pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalies b punktą. Be to, remdamasi šio sprendimo 108 punkte nurodytais motyvais Italijos Respublika galėjo suprasti priežastis, dėl kurių Komisija pakeitė savo poziciją dėl 24 mėnesių termino, nurodyto Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 4 dalyje, apskaičiavimo teisinio pagrindo.

110    Todėl turi būti atmesta pirmojo pagrindo trečia dalis, taigi ir visas pirmasis pagrindas.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio, teisės į gynybą, reglamentų Nr. 320/2006 ir 968/2006 ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo „SFIR ir kt.“ (C‑187/12–C‑189/12) pažeidimu

111    Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma dalis iš esmės grindžiama Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio ir teisės į gynybą pažeidimu. Antra dalis grindžiama reglamentų Nr. 320/2006 ir 968/2006 ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) pažeidimu.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, iš esmės grindžiamos Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio ir teisės į gynybą pažeidimu

112    Italijos Respublika iš esmės tvirtina, kad 2010 m. gruodžio 9 d. pranešimu pažeista Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, nes jis neleido jai visapusiškai susipažinti su Komisijos abejonėmis ir pasinaudoti teise į gynybą, įtvirtinta toje nuostatoje. Šiuo klausimu ji teigia, viena vertus, jog 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime Komisija tvirtino, kad saugyklos visomis aplinkybėmis yra gamybos įrenginiai, nors 2014 m. kovo 28 d. rašte, išsiųstame paskelbus 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737), ji pripažino, kad saugyklos nebūtinai turi būti laikomos gamybos įrenginiais. Kita vertus, ji pažymi, jog 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime visai nenurodyta, kad saugyklų naudojimas turėjo būti vertinamas paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą pateikimo dieną (toliau – Komisijos nustatytas kriterijus). Jos teigimu, tik remdamasi 2014 m. kovo 28 d. Komisijos raštu ji visapusiškai susipažino su Komisijos abejonėmis dėl saugyklų išmontavimo klausimo skiriant restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą. Tačiau tą dieną ji nebegalėjo pasinaudoti visomis procedūrinėmis garantijomis, įtvirtintomis Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnyje, ir teise į gynybą.

113    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

114    Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją galutinis sprendimas dėl sąskaitų patvirtinimo turi būti priimamas per specialią rungimosi procedūrą, kurioje atitinkamos valstybės narės turi turėti visas garantijas, reikalingas savo pozicijai pateikti (1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑61/95, EU:C:1998:27, 39 punktas, 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑245/97, EU:C:2000:687, 47 punktas ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, T‑16/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:603, 69 punktas).

115    Be to, iš Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos teksto matyti, kad pirmame pranešime valstybei narei turi būti nurodyti Komisijos patikrinimų rezultatai ir taisomosios priemonės, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi nagrinėjamų Sąjungos teisės normų (žr. šio sprendimo 91 punktą).

116    Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 25 punkte, iš 2010 m. gruodžio 9 d. pirmo pranešimo matyti, kad, Komisijos požiūriu, restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimo skyrimo sąlygos nebuvo įvykdytos, nes kai kurie gamybos įrenginiai, įskaitant aptariamas saugyklas, buvo išsaugoti buvusiose cukraus gamybos vietose, kuriose lankėsi Komisijos tyrėjai. Šiame pranešime Komisija taip pat nurodė, kad Italijos įmonės neturėjo teisės gauti restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą, jei jos nevisapusiškai įgyvendino restruktūrizavimo planą ir jei kiti statiniai, susiję su gamybos veikla, įskaitant aptariamas saugyklas, nebuvo nugriauti.

117    2011 m. vasario 9 d. rašte Italijos Respublika ginčijo Komisijos poziciją, kad saugyklos bet kuriuo atveju yra gamybos įrenginiai, dėl kurių taikoma pareiga išmontuoti, ir iš esmės teigė, kad, viena vertus, aptariamos saugyklos nėra gamybos įrenginiai, nes jos išimtinai skirtos galutiniam produktui sandėliuoti, ir, kita vertus, Komisijos aiškinimas prieštarauja reglamentams Nr. 320/2006 ir 968/2006. Italijos Respublika pakartojo savo poziciją per 2011 m. gegužės 4 d. dvišalį susitikimą, 2011 m. lapkričio 2 d. pastabose dėl to susitikimo protokolo ir per taikinimo procedūrą.

118    Per 2011 m. gegužės 4 d. dvišalį susitikimą Komisija toliau laikėsi pozicijos, kad aptariamos saugyklos turi būti laikomos gamybos įrenginių dalimis ir, remiantis tuo, turi būti išmontuotos.

119    Be to, 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad sąvoka „gamybos įrenginiai“ apima saugyklas, skirtas restruktūrizavimo pagalbos gavėjo cukrui sandėliuoti. Tačiau jis konstatavo, kad taip nėra dviem atvejais (toliau – Teisingumo Teismo nustatytos išimtys): viena vertus, jeigu įrodoma, kad saugyklos naudojamos tik kvotiniam cukrui, kurį pristato kiti gamintojai arba kurio iš tokių gamintojų įsigyta, sandėliuoti, ir, kita vertus, jeigu jos naudojamos tik kitur pagamintam cukrui laikyti ir pakuoti siekiant jį parduoti (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 32, 33 ir 35 punktai).

120    Atsižvelgdama į 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) Komisija pakeitė savo poziciją dėl saugyklų kvalifikavimo ir, kaip nurodyta šio sprendimo 32 ir 102 punktuose, 2014 m. kovo 28 d. raštu suteikė dviejų mėnesių terminą Italijos valdžios institucijoms pateikti įtikinamų įrodymų, kad nagrinėjamu atveju prieš pateikiant paraiškas skirti ginčijamą pagalbą aptariamos saugyklos buvo naudojamos tik kitų gamintojų pagamintam kvotiniam cukrui sandėliuoti ir pakuoti.

121    Italijos Respublika neįvykdė šio prašymo. Iš tiesų 2014 m. gegužės 30 d. rašte ji tik ginčijo Komisijos nustatytą kriterijų. Šiuo klausimu ji, be kita ko, teigia, jog 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) aiškiai pripažino, kad saugyklos gali būti neišmontuotos, jeigu įrodoma, kad jos naudojamos kitų gamintojų turimam arba iš jų įsigytam cukrui sandėliuoti arba yra skirtos kitur pagamintam cukrui pakuoti. Taigi, jos teigimu, nereikėjo vertinti saugyklų naudojimo prieš pateikiant paraišką skirti restruktūrizavimo pagalbą. Galiausiai ji nurodė, kad Italijos valdžios institucijos perdavė Komisijai visus dokumentus, susijusius su restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą skyrimo procedūra, įskaitant patvirtintus restruktūrizavimo planus ir metines patikrinimų vietoje ataskaitas, nurodant įrenginius ir įrangą, kurie buvo nugriauti ir išsaugoti, ir realų kiekvieno iš šių įrenginių ir įrangos naudojimą.

122    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Italijos Respublika nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paraiškos skirti pagalbą pateikimo dieną aptariamos saugyklos nebuvo gamybos įrenginiai, taigi ir nepasinaudojo teise į gynybą šiuo aspektu.

123    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į šio sprendimo 103 punkte nurodytą jurisprudenciją, kaltinimas, grindžiamas teisės į gynybą pažeidimu, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

124    Todėl antrojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl antrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos reglamentų Nr. 320/2006 ir 968/2006 ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo „SFIR ir kt.“ (C‑187/12–C‑189/12) pažeidimu

125    Italijos Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos, iš esmės tvirtina, jog konstatuodama, kad aptariamų saugyklų išsaugojimas yra kliūtis skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, Komisija pažeidė reglamentus Nr. 320/2006 ir 968/2006 ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737).

126    Komisija ginčija Italijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos argumentus.

127    Visų pirma reikia priminti, jog 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737), konstatavęs, kad sąvoka „gamybos įrenginiai“ nėra apibrėžta reglamentuose Nr. 320/2006 ir 968/2006, Teisingumo Teismas, pirma, pažymėjo, kad sąvoka „gamyba“ gali apimti ir kitus produkto gaminimo etapus, einančius prieš cheminį ar fizikinį perdirbimo procesą arba po jo, taigi ji gali apimti cukraus, kuris nesupakuojamas iš karto po išgavimo iš pirminių žaliavų, sandėliavimą. Todėl jis padarė išvadą, kad sandėliavimą galima laikyti „tiesiogiai susijusiu su cukraus gamyba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies b punktą (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 26 punktas). Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad saugyklos gali daryti tiesioginį poveikį galimam pagaminti cukraus kiekiui ir gamybos procesams, kuriuos lemia tai, kad netoliese yra sandėliavimo įrenginys, nes jos, be kita ko, leidžia visiškai arba iš dalies atidėti per atitinkamus cukraus derliaus metus gautų produktų pardavimą ir taip daryti įtaką rinkos padėčiai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 320/2006 5 konstatuojamąją dalį (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 27–29 punktai). Trečia, jis iš esmės konstatavo, jog iš Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 3 dalies a ir b punktų išplaukia, kad iš principo, siekiant gauti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, turi neveikti visas atitinkamas pramoninis kompleksas ir kad galimybė neišmontuoti ne gamybos įrenginių arba juos toliau naudoti išlaikant teisę į visą pagalbos sumą yra tokios taisyklės išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 30 punktas).

128    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) 31 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagalbos gavėjo cukrui sandėliuoti skirtos saugyklos turi būti laikomos gamybos įrenginiais, nepaisant to, kad tokia saugykla naudojama ir kitoms reikmėms. Vis dėlto Teisingumo Teismas nustatė dvi šio principo išimtis (žr. šio sprendimo 119 punktą).

129    Nagrinėjamu atveju Italijos Respublika neginčija, kad pasibaigus restruktūrizavimo procesui aptariamos saugyklos buvo paliktos keliose cukraus gamybos vietose, priklausančiose Italijos įmonėms, gavusioms restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą. Ji neginčija ir to, kad nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tuo metu, kai buvo pateiktos paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, aptariamoms saugykloms buvo taikomos Teisingumo Teismo nustatytos išimtys.

130    Vis dėlto Italijos Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos, laikosi nuomonės, kad šio sprendimo 129 punkte nurodytomis aplinkybėmis gali būti pateisinta jai taikyta finansinė pataisa.

131    Iš Reglamento Nr. 320/2006 1 ir 5 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjamų teisės aktų tikslas yra sumažinti nepelningos cukraus gamybos pajėgumus Sąjungoje skatinant mažiausio našumo įmones nutraukti cukraus gamybą pagal kvotas ir atsisakyti atitinkamų kvotų.

132    Be to, iš Reglamento Nr. 320/2006 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad restruktūrizavimo schema paremta savanorišku cukraus gamybos įmonės dalyvavimu, nes juo siekiama pradėti taikyti svarbią ekonominę paskatą, teiktiną kaip derama restruktūrizavimo pagalba (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 44 punktą).

133    Tam, kad būtų įgyvendintas tikslas sumažinti nepelningos cukraus gamybos pajėgumus Sąjungoje, kurio siekiama nagrinėjamais teisės aktais, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė dvi skirtingas restruktūrizavimo schemas pagal taikomą išmontavimo tipą, t. y. visišką išmontavimą arba dalinį išmontavimą, už kuriuos skiriama skirtingo dydžio restruktūrizavimo pagalba, kaip matyti iš Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 5 dalies a ir b punktų, siejamų su Reglamento Nr. 968/2006 4 konstatuojamąja dalimi.

134    Pirma, kalbant apie sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų skirta restruktūrizavimo pagalba už visišką išmontavimą, pažymėtina, jog Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies a punkte ir 3 dalies b punkte reikalaujama, kad cukraus gamybos įmonė pareiškėja atsisakytų kvotos, kurią ji priskyrė vienam ar keliems savo fabrikams, ir uždarytų fabriką arba visiškai išmontuotų gamybos įrenginius. Priešingai, tam, kad būtų skirta restruktūrizavimo pagalba už dalinį išmontavimą, Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies b punkte ir 4 dalies b punkte reikalaujama, kad cukraus gamybos įmonė pareiškėja atsisakytų vienam ar keliems jos fabrikams priskirtos kvotos, iš dalies išmontuotų atitinkamų fabrikų gamybos įrenginius ir nebenaudotų likusių įrenginių produktų, priskiriamų bendro cukraus rinkos organizavimo sričiai, gamybai.

135    Antra, Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnyje buvo apibrėžta pareigos išmontuoti gamybos įrenginius taikymo sritis.

136    Pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalį pareiga visiškai išmontuoti, nurodyta Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies a punkte, susijusi su įrenginiais, kurie yra reikalingi cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybai (Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies a punktas), su įrenginiais, kurie tiesiogiai susiję su cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamyba ir reikalingi gamybai pagal atsisakytą kvotą, net jeigu jie gali būti naudojami kitiems produktams gaminti (Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies b punktas), taip pat su bet kokiais kitais įrenginiais, be kita ko, pakavimo įrenginiais, kurie yra nenaudojami ir turi būti išmontuoti bei pašalinti aplinkosaugos sumetimais (Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punktas).

137    Taigi pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies a punktu ir Reglamento Nr. 968/2006 4 konstatuojamąja dalimi, išimties tvarka visiško išmontavimo atveju gali būti išsaugoti visi įrenginiai, kurie nėra reikalingi cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybai arba kurie nėra tiesiogiai susiję su šių produktų gamyba, kaip antai pakavimo įrenginiai, su sąlyga, kad jie bus naudojami ir nebus išmontuoti bei pašalinti aplinkosaugos sumetimais.

138    Be to, Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dalinio išmontavimo atveju pareiga išmontuoti apima to paties straipsnio 1 dalyje nurodytus įrenginius (žr. šio sprendimo 136 punktą), kurių pagal restruktūrizavimo planą neketinama naudoti kitiems gamybos ar kitiems tikslams fabriko teritorijoje. Be to, iš Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad gamybos įrenginiai, kurie gali būti išsaugoti, nebeturi būti naudojami produktų, priskiriamų bendro cukraus rinkos organizavimo sričiai, gamybai. Taigi pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 2 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktu, gali būti išsaugoti įrenginiai, kurie buvo reikalingi cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybai arba kurie buvo tiesiogiai susiję su šių produktų gamyba, su sąlyga, kad jie nebebus naudojami produktų, priskiriamų bendro cukraus rinkos organizavimo sričiai, gamybai ir juos pagal restruktūrizavimo planą ketinama naudoti kitiems gamybos ar kitiems tikslams fabriko teritorijoje.

139    Trečia, cukraus gamybos įmonės turi pasirinkti visišką išmontavimą arba dalinį išmontavimą pateikdamos paraišką skirti restruktūrizavimo pagalbą.

140    Iš tiesų, iš siejamų Reglamento Nr. 320/2006 4 straipsnio 2 dalies a, c, d ir e punktų ir 3 dalies c ir h punktų bei Reglamento Nr. 968/2006 9 straipsnio 2 dalies a ir c punktų matyti, kad į paraišką skirti restruktūrizavimo pagalbą, be kita ko, turi būti įtrauktas pagalbos prašytojo įsipareigojimas, viena vertus, atsisakyti aptariamos kvotos ir, kita vertus, visiškai arba iš dalies išmontuoti gamybos įrenginius per terminą, kurį turi nustatyti atitinkama valstybė narė, taip pat restruktūrizavimo planas, kuriame, be kita ko, būtų pateiktas išsamus atitinkamų gamybos įrenginių techninis aprašymas, priemonių ir veiksmų santrauka, šių priemonių ir veiksmų sąnaudų vertinimas, finansinis planas ir įvairių numatytų imtis priemonių įgyvendinimo grafikas.

141    Taigi, remiantis šio sprendimo 140 punkte nurodytomis nuostatomis, pagalbos gavėjas ne vėliau kaip paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką arba dalinį išmontavimą pateikimo dieną turi būti nustatęs visus gamybos įrenginius, kuriuos įsipareigoja išmontuoti pagal restruktūrizavimo planą. Taigi, kalbant apie aptariamas saugyklas, tai reiškia, kad pateikiant paraišką skirti pagalbą nustatyti, ar jos yra gamybos įrenginiai, kurių išmontavimas turi būti būtinai numatytas restruktūrizavimo plane, jeigu prašoma skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, ir ar jos patenka į Teisingumo Teismo nustatytų išimčių taikymo sritį.

142    Dėl bet kokio priešingo aiškinimo Reglamento Nr. 320/2006 4 straipsnyje ir Reglamento Nr. 968/2006 9 straipsnyje nustatyti reikalavimai netektų prasmės ir būtų nepaisoma nagrinėjamuose teisės aktuose daromo dalinio išmontavimo ir visiško išmontavimo skirtumo (žr. šio sprendimo 133 punktą).

143    Šiuo klausimu pažymėtina, viena vertus, jeigu paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną cukraus gamybos įmonės nežinotų, ar jų gamybos vietose esančios saugyklos yra gamybos įrenginiai, jie restruktūrizavimo plane nebūtų nurodyti kaip gamybos įrenginiai, kurie turi būti išmontuoti pažeidžiant Reglamento Nr. 320/2006 4 straipsnio 3 dalies c punktą (žr. šio sprendimo 140 punktą).

144    Be to, įsipareigojimas išmontuoti visus gamybos įrenginius, kuris turi būti pridėtas prie paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą (žr. šio sprendimo 140 punktą), būtų netinkamas, nes tokiu atveju jis nebūtų susijęs su visais to įsipareigojimo prisiėmimo dieną buvusiais gamybos įrenginiais.

145    Kita vertus, jeigu saugyklų kvalifikavimas kaip gamybos įrenginių būtų įvertintas restruktūrizavimo proceso pabaigoje, tai sudarytų sąlygas tiek visiško išmontavimo, tiek dalinio išmontavimo atveju išsaugoti saugyklas, kurios paraiškos skirti pagalbą pateikimo dieną buvo gamybos įrenginiai, nes po restruktūrizavimo jos nebebūtų naudojamos kaip cukraus gamybos įrenginiai. Todėl galimybė išsaugoti dalį gamybos įrenginių nebebūtų būdinga tik daliniam išmontavimui, bet būtų taikoma ir visiškam išmontavimui, nors dėl su visišku išmontavimu susijusių didelių išlaidų veiklos vykdytojai gautų 25 % didesnę restruktūrizavimo pagalbą, nei gaunama dalinio išmontavimo atveju, kaip matyti iš Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 5 dalies a ir b punktų ir Reglamento Nr. 968/2006 4 konstatuojamosios dalies.

146    Todėl, priešingai, nei teigia Italijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir Vengrija, Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad aptariamų saugyklų kvalifikavimą reikia vertinti paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną.

147    Pirma pateiktos išvados negali paneigti Italijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos pateikti argumentai.

148    Pirma, Italijos Respublika dėl saugyklų, skirtų fasavimo ir pakavimo veiklai, tvirtina, kad Komisijos nustatytas kriterijus neatitinka nagrinėjamais teisės aktais siekiamo tikslo išsaugoti darbo vietas ir apsaugoti atitinkamų įmonių, patiriančių restruktūrizavimo poveikį, veiklą. Šiuo klausimu ji primena, kad nagrinėjamuose teisės aktuose aiškiai leidžiama tęsti pakavimo veiklą ir išsaugoti tam reikalingus įrenginius. Taigi, jos teigimu, neginčijama, kad siekiant užtikrinti pakavimo veiklos tęstinumą visada reikia turėti saugyklas. Todėl, jeigu pakavimo veiklai naudojama saugykla būtų nugriauta, dėl to nutrūktų atitinkamos įmonės veikla ir būtų prarastos darbo vietos, o tai prieštarautų pirma nurodytam tikslui.

149    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad kelios reglamentų Nr. 320/2006 ir 968/2006 nuostatos patvirtina svarbą, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas skyrė užimtumo padėčiai regionuose, kuriuose patiriamas cukraus pramonės restruktūrizavimo poveikis. Pavyzdžiui, iš Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 3 dalies c punkto ir 4 dalies c punkto matyti, kad visiškai ir iš dalies išmontuojant gamybos įrenginius reikia imtis priemonių, skirtų darbuotojų perkėlimui į kitą darbą palengvinti. Be to, dalinio išmontavimo atveju pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 2 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktu, leidžiama išsaugoti gamybos įrenginius siekiant perskirstyti produktų, kurie nėra priskiriami bendro cukraus rinkos organizavimo sričiai, gamybą (žr. šio sprendimo 138 punktą) ir taip sudaryti sąlygas išlaikyti darbo vietas buvusiose cukraus gamybos vietose. Taip pat pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su to reglamento 4 konstatuojamąja dalimi, visiško išmontavimo atveju leidžiama išimties tvarka išsaugoti visus įrenginius, išskyrus įrenginius, kurie reikalingi cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybai arba kurie tiesiogiai susiję su šių produktų gamyba, kaip antai pakavimo įrenginius, su sąlyga, kad jie bus naudojami ir nebus išmontuoti bei pašalinti aplinkosaugos sumetimais (žr. šio sprendimo 137 punktą).

150    Atsižvelgiant į tai, darbo vietų išsaugojimo ir atitinkamų įmonių, patiriančių restruktūrizavimo poveikį, apsaugos tikslas turi būti vertinamas kartu su pagrindiniu nagrinėjamų teisės aktų tikslu – sumažinti nepelningos cukraus gamybos pajėgumus Sąjungoje, remiantis Reglamento Nr. 320/2006 1 ir 5 konstatuojamosiomis dalimis (žr. šio sprendimo 131 punktą).

151    Be to, socialinio pobūdžio vertinimais, pateiktais Italijos Respublikos, negali būti pateisintas jos siūlomas nagrinėjamų teisės aktų aiškinimas, kuriuo nepaisoma esminio skirtumo, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti tarp visiško ir dalinio išmontavimo (žr. šio sprendimo 133, 134 ir 145 punktus), taigi toks aiškinimas prieštarauja minėtiems teisės aktams.

152    Todėl Italijos Respublikos argumentas turi būti atmestas.

153    Antra, Italijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir Vengrija iš esmės teigia, kad pareiga visiškai išmontuoti gamybos įrenginius gali būti įvykdyta, net jeigu pakavimui ar fasavimui skirtos saugyklos nėra išmontuotos, nes atsisakyta gamybos kvotų, taigi galutinai nutraukta cukraus gamyba.

154    Iš šio sprendimo 133, 134 ir 145 punktų matyti, jog tam, kad būtų įgyvendintas nagrinėjamais teisės aktais siekiamas tikslas sumažinti nepelningos cukraus gamybos pajėgumus Sąjungoje, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė dvi skirtingas restruktūrizavimo schemas pagal taikomą išmontavimo tipą; pagal šias schemas skiriama skirtingo dydžio restruktūrizavimo pagalba. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 139–141 punktuose, galimybė pasirinkti dalinį išmontavimą arba visišką išmontavimą reiškia, kad restruktūrizavimo pagalbos prašanti įmonė, pateikdama paraišką skirti pagalbą, turi nustatyti visus atitinkamoje vietoje esančius gamybos įrenginius, kuriuos ji įsipareigoja visiškai ar iš dalies nugriauti ne vėliau kaip iki restruktūrizavimo proceso pabaigos.

155    Taigi, vadovaujantis Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytos sistemos logika, norima, kad gamybos įrenginiai, kurie turi būti išmontuoti, būtų nustatyti pateikus paraišką skirti restruktūrizavimo pagalbą. Todėl, priešingai, nei tvirtina Vengrija, Komisijos nustatytas kriterijus neprieštarauja cukraus pramonės restruktūrizavimo schemos struktūrai.

156    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Italijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos argumentai turi būti atmesti.

157    Trečia, Italijos Respublika kaltina Komisiją 2014 m. kovo 28 d. rašte reikalavus, kad aptariamos pakavimo saugyklos būtų naudojamos tik kitų gamintojų pagamintam cukrui pakuoti. Iš tiesų, jos teigimu, skirtas pakavimo saugyklas buvo leista išsaugoti Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punkte, taigi nesvarbu, ar cukrų, kuris turi būti supakuotas, pagamino kiti gamintojai, ar įrenginio operatorius. Be to, ji, kaip ir Prancūzijos Respublika, teigia, jog iš 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) 33 punkto matyti, kad fasavimo arba pakavimo saugyklos nėra priskiriamos prie gamybos įrenginių, jeigu šiose saugyklose laikomas cukrus „pagamintas kitur pagal kvotą“, nors, kalbant apie sandėliavimo saugyklas, remiantis 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) 32 punktu, reikia, kad cukrus būtų įsigytas iš kitų gamintojų.

158    Pirma, šio sprendimo 136 ir 137 punktuose jau nurodyta, kad Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punkte leidžiama išsaugoti tik įrenginius, kurie nėra gamybos įrenginiai. Taigi Komisija pagrįstai paprašė Italijos Respublikos iš esmės įrodyti, kad aptariamoms pakavimo saugykloms, kurių buvimas nugriautose gamybos vietose buvo konstatuotas vykdant tyrimą EX/2010/010/IT, paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną taikyta viena iš Teisingumo Teismo nustatytų išimčių, taigi jos nepriskiriamos prie gamybos įrenginių.

159    Antra, 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 26 ir 31 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad saugykla, naudota pagalbos gavėjo cukrui sandėliuoti, yra įrenginys, tiesiogiai susijęs su cukraus gamyba, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Taigi ji nepriskiriama prie Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų kitų įrenginių, be kita ko, pakavimo įrenginių, kuriuos išsaugoti gali būti leista visiško išmontavimo atveju, jeigu jie naudojami ir nėra išmontuotini ar nugriautini aplinkosaugos sumetimais.

160    Taigi Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punktu negali būti leista išsaugoti saugyklas, kurios buvo naudojamos pagalbos gavėjo produkcijai laikyti, nes šis išsaugojimas galimas tik dalinio išmontavimo atveju su sąlyga, kad po restruktūrizavimo šios saugyklos nebebus naudojamos produktų, priskiriamų bendro cukraus rinkos organizavimo sričiai, gamybai.

161    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat reikia atmesti Vengrijos argumentą, kurį ji pateikė atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, kad Reglamento Nr. 968/2006 4 konstatuojamojoje dalyje iš gamybos įrenginių išskiriamas įrenginių, „kuri[e] nepriklauso gamybos linijai“, pogrupis, įskaitant cukraus saugyklas, ir kuriuos galima išsaugoti neatsižvelgiant į visišką ar dalinį išmontavimo pobūdį.

162    Trečia, per nagrinėjamą sąskaitų patvirtinimo procedūrą Italijos Respublika neįrodė ir net netvirtino, kad paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną aptariamos saugyklos buvo naudojamos pagalbos gavėjo kitur pagal kitą gamybos kvotą pagamintam cukrui fasuoti ir pakuoti. Taigi nereikia atsakyti į Italijos Respublikos argumentą, kad iš esmės „kitur pagaminto kvotinio“ cukraus fasavimo arba pakavimo saugykloms taikoma viena iš Teisingumo Teismo nustatytų išimčių, nes tuo argumentu nepaneigiama Komisijos padaryta išvada, kad paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną aptariamoms saugykloms nebuvo taikoma viena iš Teisingumo Teismo nustatytų išimčių.

163    Todėl Italijos Respublikos argumentas turi būti atmestas.

164    Ketvirta, Italijos Respublika iš esmės tvirtina, kad Komisijos taikomos finansinės pataisos ir aptariamų saugyklų išmontavimo pasekmės yra neproporcingos nagrinėjamais aktais siekiamiems tikslams, kurie visapusiškai pasiekiami atsisakant kvotų ir paskui galutinai nutraukiant cukraus gamybą.

165    Visų pirma reikia pažymėti, kad nagrinėjamuose teisės aktuose reikalaujama nugriauti gamybos įrenginius, įskaitant saugyklas, naudotas pagalbos gavėjo pagamintam cukrui sandėliuoti, tik visiško išmontavimo atveju. Tokia pareiga neatrodo neproporcinga nagrinėjamais teisės aktais siekiamam tikslui sumažinti nepelningos cukraus gamybos pajėgumus Sąjungoje.

166    Be to, net jei paraiškos skirti pagalbą pateikimo metu saugyklos laikomos gamybos įrenginiais, jas leidžiama išsaugoti dalinio išmontavimo atveju. Tokiu atveju pagalbos gavėjas neprivalės išmontuoti saugyklų ir galės tęsti ekonominę veiklą iš dalies išmontuotoje gamybos vietoje. Dėl šių priežasčių jis gaus 25 % mažesnio dydžio pagalbą, nei gautų visiško išmontavimo atveju.

167    Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamu sprendimu Italijos Respublika nėra įpareigota nugriauti aptariamas saugyklas, bet juo nustatyta 25 % finansinė pataisa, atitinkanti pagalbos už visišką išmontavimą ir pagalbos už dalinį išmontavimą skirtumą.

168    Galiausiai reikia priminti, kad dėl nagrinėjamų teisės aktų proporcingumo klausimo Teisingumo Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) pažymėjo, kad šiais teisės aktais gamintojui suteikta galimybė laisvai nuspręsti, ar jis nori pasinaudoti pagalba, pasirinkti fabriką, kuriam skirtos kvotos atsisako, ir prireikus visiškai arba tik iš dalies išmontuoti gamybos įrenginius. Be to, jis nusprendė, kad nauda, kurią gamintojas gali gauti iš restruktūrizavimo pagalbos, daugiausia priklauso nuo jo paties pasirinkimo. Taigi jis padarė išvadą, kad nagrinėjami teisės aktai nėra neproporcingi (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 44–46 punktai).

169    Todėl Italijos Respublikos argumentas turi būti atmestas.

170    Penkta, Prancūzijos Respublika ir Vengrija teigia, kad Komisijos nustatytu kriterijumi neatsižvelgiama į cukraus produkcijos sezoniškumą ir jis kelia abejonių dėl Teisingumo Teismo nustatytų išimčių praktinio taikymo. Šiuo klausimu jos primena, kad remiantis Reglamento Nr. 320/2006 4 straipsnio 1 dalimi paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą turėjo būti pateiktos valstybei narei ne vėliau kaip metų, ėjusių prieš prekybos metus, kuriais turėjo būti atsisakyta kvotos, sausio 31 d. Tačiau, kadangi ši data pateko į sezoninį cukraus gamybos ciklą, labai tikėtina, kad saugyklos vis dar buvo naudojamos gaminant cukrų pagal restruktūrizavimo pagalbos gavėjo kvotą, atsižvelgiant į jų veikimo ir naudojimo charakteristikas. Vengrija tvirtina, jog dėl to nėra įmanoma, kad tuo metu įmonės saugyklose būtų laikiusios tik kitų gamintojų pagamintą cukrų. Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika priduria, kad įmonės retai toje pačioje vietoje turi cukraus gamybos pagal jos kvotą įrenginį ir saugyklas, kurios naudojamos kitų gamintojų pagal kvotą pagamintam cukrui sandėliuoti, pakuoti ar fasuoti.

171    Viena vertus, tai, jog Teisingumo Teismo nustatytomis išimtimis įtvirtintas sąlygas sunku įvykdyti paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo metu, nereiškia, kad šios sąlygos negali būti įvykdytos. Beje, Komisija pateikė 2015 m. birželio 15 d. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) sprendimą Nr. 2966, iš kurio matyti, kad iš trijų atitinkamos paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimo pateikimo dieną buvusių saugyklų viena saugykla buvo naudojama cukrui, pagamintam įmonės pagalbos gavėjos gamybos vietoje, sandėliuoti, o kitos dvi saugyklos naudotos kitų gamintojų pagamintam cukrui sandėliuoti ir pakuoti.

172    Kita vertus, saugyklų, kurios nėra gamybos įrenginiai, išsaugojimas yra taisyklės, nurodytos 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737), išimtis, pagal kurią tam, kad būtų skirta restruktūrizavimo pagalba už visišką išmontavimą, turi neveikti visas atitinkamas pramonės kompleksas. Taigi aplinkybė, kad vertinant saugyklų naudojimą paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną jos retai nepriskiriamos prie gamybos įrenginių, tėra pasekmė to, kad galimybė neišmontuoti ar net ateityje toliau naudoti įrenginius, išskyrus gamybos įrenginius, kartu išsaugant teisę gauti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, yra Teisingumo Teismo nurodytos taisyklės, kuri turi būti aiškinama siaurai, išimtis (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt., C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737, 30 punktą).

173    Todėl Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos argumentai turi būti atmesti.

174    Šešta, Prancūzijos Respublika iš esmės tvirtina, jog iš Reglamento Nr. 968/2006 11 straipsnyje numatytos galimybės keisti restruktūrizavimo planą išplaukia, kad konkreti paskirtis, kuriai bus naudojamos išsaugotos saugyklos, gali keistis vykstant išmontavimo procesui. Taigi, jos teigimu, kintantis išmontavimo proceso pobūdis prieštarauja saugyklų naudojimo vertinimui paraiškos skirti pagalbą pateikimo dieną. O Vengrija teigia, kad Komisijos nustatytas kriterijus prieštarauja veiksmų rengiant ir įgyvendinant restruktūrizavimo planus laisvei, kurią turi cukraus gamybos įmonės pagal taikomus teisės aktus, visų pirma pagal Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 1 dalies c punktą.

175    Viena vertus, veiksmų rengiant restruktūrizavimo planą laisvė, kurią turi pagalbos gavėjai, taip pat galimybė keisti šį restruktūrizavimo planą pagal Reglamento Nr. 968/2006 11 straipsnį negali pažeisti Reglamento Nr. 320/2006 ir Reglamento Nr. 968/2006 nuostatų, visų pirma Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytos esminės pareigos išmontuoti gamybos įrenginius, kurią vykdant visiško išmontavimo atveju turi būti nugriauti visi paraiškos skirti pagalbą pateikimo dieną esantys gamybos įrenginiai.

176    Kita vertus, Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos argumentais neatsižvelgiama į visiško išmontavimo ir dalinio išmontavimo skirtumą, kuris vis dėlto yra neatsiejamas nuo nagrinėjamų teisės aktų (žr. šio sprendimo 133, 134 ir 145 punktus). Taigi galimybe išsaugoti gamybos įrenginius, įskaitant saugyklas, gali būti pasinaudota tik dalinio išmontavimo atveju ir už tai skiriama mažesnė pagalba, nei būtų gauta išmontavus visus gamybos įrenginius.

177    Todėl Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos argumentai turi būti atmesti.

178    Galiausiai, septinta, Prancūzijos Respublika iš esmės teigia, jog iš to, kad Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 4 dalies b punkte esančiame žodžių junginyje prancūzų kalba „les installations de production qui ne seront pas utilisées“ („gamybos įrenginius, kurie nebebus naudojami naujai gamybai“) vartojamas būsimasis laikas, matyti, kad sąlyga, susijusi su gamybos vietoje išsaugotų įrenginių naudojimu, negali būti vertinama paraiškos skirti restruktūrizavimo pagalbą pateikimo dieną.

179    Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 4 dalies b punktą dalinio išmontavimo atveju leidžiama palikti dalį gamybos įrenginių ir išmontuoti įrenginius, kurių tokiu atveju pagalbos gavėjas nebenaudos pasibaigus restruktūrizavimui. Be to, šiuo aspektu Reglamento Nr. 968/2006 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad turi būti išmontuoti visi įrenginiai, „kurių pagal restruktūrizavimo planą neketinama naudoti kitiems gamybos ar kitiems tikslams fabriko teritorijoje“.

180    Taigi iš siejamų šio sprendimo 179 punkte minėtų nuostatų matyti, kad jau teikdamas paraišką skirti restruktūrizavimo pagalbą už dalinį išmontavimą jos gavėjas turi žinoti, kurių gamybos įrenginių jis nebeketina naudoti pasibaigus restruktūrizavimui, ir juos nurodyti restruktūrizavimo plane.

181    Tokiomis aplinkybėmis būsimojo laiko vartojimas Reglamento Nr. 320/2006 3 straipsnio 4 dalies b punkto versijoje prancūzų kalba negali būti kliūtis Komisijos nustatytam kriterijui.

182    Todėl Prancūzijos Respublikos argumentas turi būti atmestas.

183    Kadangi nė vienas iš Italijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos nurodytų argumentų nėra pagrįstas, turi būti atmesta antrojo pagrindo antra dalis, taigi ir visas antrasis pagrindas.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo teisėtų lūkesčių apsaugos, lojalaus bendradarbiavimo, „ne bis in idem“, gero administravimo principų ir rūpestingumo pareigos pažeidimu

184    Trečiąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys. Pirma dalis grindžiama teisėtų lūkesčių apsaugos, lojalaus bendradarbiavimo, gero administravimo principų ir rūpestingumo pareigos pažeidimu. Antra dalis grindžiama ne bis in idem principo pažeidimu.

185    Pirmiausia reikia išnagrinėti trečiojo pagrindo antrą dalį, tada pirmą dalį.

 Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, grindžiamos „ne bis in idem“ principo pažeidimu

186    Italijos Respublika nurodo, jog pažeistas ne bis in idem principas, iš esmės remdamasi tuo, kad ankstesnis Komisijos tyrimas EX/2008/008/IT buvo susijęs su klausimais, tapačiais klausimams, dėl kurių vykdytas tyrimas EX/2010/010/IT.

187    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

188    Nesant reikalo priimti sprendimo dėl klausimo, ar ne bis in idem principas taikomas vykdant EŽŪOGF sąskaitų patvirtinimo procedūrą, pirma, reikia konstatuoti, kaip tai padarė Komisija, kad tyrimais EX/2008/008/IT ir EX/2010/10/IT siekta skirtingų tikslų. Iš tiesų, iš su tyrimu EX/2008/008/IT susijusio pavedimo rašto, kurį 2008 m. spalio 10 d. Komisija faksimile išsiuntė Italijos valdžios institucijoms, matyti, kad Komisija iš esmės norėjo išnagrinėti ir aptarti patikrinimus, susijusius su cukraus gamyba ir judėjimu nuo 2006–2007 prekybos metų, ir esamas patikrinimų ataskaitas. O iš su tyrimu EX/2010/10/IT susijusio pavedimo rašto, kurį 2010 m. rugpjūčio 30 d. Komisija faksimile išsiuntė Italijos valdžios institucijoms, matyti, kad Komisija ketino apsilankyti Italijos įmonių, restruktūrizavimo pagalbos gavėjų, gamybos vietose, aptarti priemonių, susijusių su cukraus pramonės restruktūrizavimu, patikrinimus ir išnagrinėti atrinktus mokėjimus.

189    Be to, dėl tyrimo EX/2008/008/IT reikia pažymėti, kad 2009 m. balandžio 8 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms išsiuntė pranešimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, kurį sudaro raštas ir priedas ir kuriuo ji pagal tą nuostatą pranešė Italijos valdžios institucijoms apie minėto tyrimo rezultatus, išdėstytus nagrinėjamame priede. Tame pranešime, be kita ko, buvo nurodyta, kad „apskritai atitinkamos Eridania [Sadam] gamybos vietos jau nugriautos ir dar yra likę veikiančių tam tikrų sandėliavimo saugyklų ir pakavimo mašinų“ ir kad, „inspektorių teigimu, iki to momento nekilo problemų“. Tačiau šioje 2009 m. balandžio 8 d. pranešimo priedo ištraukoje nurodyti Agenzia per le Erogazioni in Agricoltura (AGEA) (Pagalbos skyrimo žemės ūkio sektoriuje agentūra, Italija) techninių ekspertų pareiškimai, pateikti per Komisijos vizitą įmonės Eridania Sadam administracinėje buveinėje; šiuos pareiškimus Komisija tiesiog nurodė išdėstydama tyrimo EX/2008/008/IT rezultatus ir remdamasi jais nepadarė jokių išvadų.

190    Be to, remiantis aplinkybe, kad atlikdama tyrimą EX/2008/008/IT Komisija paprašė pateikti patikrinimų ataskaitas ir informaciją, susijusią su dviejų Italijos įmonių, dalyvaujančių restruktūrizavimo programoje, restruktūrizavimo planais, negalima daryti išvados, jog Komisija nagrinėjo klausimą dėl visų gamybos įrenginių, įskaitant aptariamas saugyklas, faktinio išmontavimo.

191    Antra, vykdant tyrimą EX/2010/010/IT, 2011 m. lapkričio 2 d. pastabose dėl 2011 m. gegužės 4 d. dvišalio susitikimo protokolo (žr. šio sprendimo 28 punktą) Italijos Respublika aiškiai tvirtino, kad tas tyrimas ir tyrimas EX/2008/008/IT yra atskiri ir, konkrečiai, kad 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime, viena vertus, nebuvo jokios nuorodos į tyrimą EX/2008/008/IT ir šiuo pagrindu atliktus patikrinimus ir, kita vertus, nurodyti tik faktai ir aplinkybės, nustatyti tik per tyrimą EX/2010/010/IT.

192    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ne bis in idem principo pažeidimu grindžiamas kaltinimas turi būti atmestas.

 Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos teisėtų lūkesčių apsaugos, lojalaus bendradarbiavimo ir gero administravimo principų ir rūpestingumo pareigos pažeidimu

193    Italijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, lojalaus bendradarbiavimo ir gero administravimo principus ir rūpestingumo pareigą, nes žinojo apie Italijos valdžios institucijų poziciją dėl aptariamų saugyklų išsaugojimo visiško išmontavimo atveju, tačiau šiuo klausimu nepareiškė prieštaravimų iki tyrimo EX/2010/010/IT. Jos teigimu, vėl įtraukiant aptariamų saugyklų klausimą į tyrimą EX/2010/010/IT taip pat pažeisti lojalus bendradarbiavimo ir gero administravimo principai ir rūpestingumo pareiga.

194    Prancūzijos Respublika tvirtina, kad Komisija pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą, nes, nors jos sąvokos „gamybos įrenginiai“ aiškinimas keitėsi laikui bėgant, ji apie tai nepranešė valstybėms narėms, o tai, Prancūzijos Respublikos teigimu, lėmė nevienodą požiūrį į tas valstybes.

195    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus. Be to, ji mano, kad Prancūzijos Respublikos argumentai, pateikti grindžiant pagrindą, susijusį su lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, tampa pagrindu, kurio nenurodė Italijos Respublika, todėl šis pagrindas turi būti atmestas.

196    Pirma, dėl šio sprendimo 188–191 punktuose išdėstytų motyvų reikia atmesti Italijos Respublikos teiginį, kad Komisija vėl įtraukė aptariamų saugyklų klausimą į tyrimą EX/2010/010/IT pažeisdama lojalaus bendradarbiavimo ir gero administravimo principus ir rūpestingumo pareigą.

197    Antra, reikia priminti, kad, remiantis ESS 4 straipsnio 3 dalimi, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda, vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.

198    Lojalaus bendradarbiavimo principas pagal savo pobūdį yra abipusis. Iš tiesų pagal jį valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių Sąjungos teisės apimčiai ir veiksmingumui užtikrinti ir Sąjungos institucijoms nustatomos abipusės lojalaus bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis pareigos (2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Airija / Komisija, C‑339/00, EU:C:2003:545, 71 ir 72 punktai ir 2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑632/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:934, 34 punktas).

199    Iš šio sprendimo 198 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, jog nagrinėjamu atveju valstybės narės turėjo užtikrinti, kad būtų pašalinti neaiškumai dėl teisingo nagrinėjamų teisės aktų taikymo, prireikus kreipiantis į Komisiją su užklausa dėl galimybės skirti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą įmonėms, ketinančioms išsaugoti saugyklas, juo labiau kad pagal Reglamento Nr. 320/2006 5 straipsnį sprendimą skirti restruktūrizavimo pagalbą turi priimti valstybė narė, kuriai pateikta tokia paraiška.

200    Taigi, jeigu buvo abejonių dėl teisingo nagrinėjamų teisės aktų taikymo, Italijos Respublika turėjo kreiptis į Komisiją.

201    Iš bylos medžiagos nematyti, kad Italijos Respublika būtų aiškiai kreipusis į Komisiją su užklausa dėl galimybės išsaugoti aptariamas saugyklas ir gauti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą. Kalbant konkrečiai, reikia konstatuoti, kad Italijos valdžios institucijos nekėlė šio klausimo faksimilėje, išsiųstoje Komisijai 2006 m. kovo 22 d. siekiant gauti paaiškinimų dėl Reglamento Nr. 968/2006 projekto, kiek tai, be kita ko, susiję su visišku išmontavimu. 2013 m. vasario 10 d. taikinimo institucijos ataskaita (žr. šio sprendimo 30 punktą) taip pat patvirtina, kad Italijos Respublika nebuvo viena iš šešių valstybių narių, pateikusių konkrečius klausimus dėl saugyklų įtraukimo į išmontavimo veiksmus.

202    Todėl, priešingai, nei tvirtina Italijos Respublika, prieš atlikdama tyrimą EX/2010/010/IT Komisija neprivalėjo jai pateikti savo pozicijos dėl aptariamų saugyklų išmontavimo.

203    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat reikia atmesti šio sprendimo 194 punkte nurodytą Prancūzijos Respublikos argumentą, nes, remiantis lojalaus bendradarbiavimo principu, nebuvo galima reikalauti, kad Komisija būtų pateikusi jai savo poziciją dėl visų valstybių narių saugyklų išmontavimo.

204    Galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, taikomo Bendrojo Teismo procesui pagal šio statuto 53 straipsnį, 40 straipsnio penktoje pastraipoje nustatyta, kad prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Be to, Procedūros reglamento 145 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstojimo į bylą paaiškinime, be kita ko, nurodomi įstojusios į bylą šalies reikalavimai, kuriais visiškai arba iš dalies palaikomi vienos iš pagrindinių šalių reikalavimai, pagrindai ir argumentai, kuriais remiasi įstojusi į bylą šalis.

205    Pagal jurisprudenciją šios nuostatos įstojusiai į bylą šaliai suteikia teisę savarankiškai nurodyti ne tik argumentus, bet ir ieškinio pagrindus, jei jais palaikomi vienos iš pagrindinių šalių reikalavimai ir jei iš esmės jie nesiskiria nuo reikalavimų, kuriais pagrįstas ginčas tarp ieškovo ir atsakovo, dėl ko galėtų būti pakeistas ginčo dalykas (žr. 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija, T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08, EU:T:2011:493, 41 ir 42 punktus ir nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. sausio 14 d. Sprendimo Doux / Komisija, T‑434/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:7, 74 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

206    Nagrinėjamu atveju, iš esmės tvirtindama, kad dėl Komisijos pozicijos dėl pareigos išmontuoti saugyklas siekiant gauti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą nepateikimo visoms valstybėms narėms sukurtas nevienodas požiūris į tas valstybes, Prancūzijos Respublika nurodo atskirą pagrindą, kuris nėra pagrįstas nei ieškiniu, nei atsiliepimu į ieškinį.

207    Remiantis tuo, darytina išvada, kad Prancūzijos Respublikos nurodytas pagrindas nėra susijęs su ginčo dalyku, kaip antai apibrėžtu pagrindinių šalių, taigi juo keičiamas šio ginčo dalykas. Todėl, remiantis šio sprendimo 205 punkte nurodyta jurisprudencija, tas pagrindas turi būti atmestas.

208    Trečia, kalbant apie teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pažymėtina, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisę juo remtis turi kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kai Sąjungos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikusi konkrečių garantijų. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, besąlyginė ir nuosekli informacija iš teisėtų ir patikimų šaltinių. Tačiau niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei nebuvo administracijos jam suteiktų konkrečių garantijų (2012 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑356/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:418, 108 punktas ir nurodyta jurisprudencija ir 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑255/13, nepaskelbtas Rink, EU:T:2015:838, 143 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

209    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, jog Italijos Respublika neįrodė, kad egzistuoja konkrečios garantijos, kurias jis gavo iš Komisijos dėl galimybės išsaugoti aptariamas saugyklas visiško išmontavimo atveju.

210    Pirma, tai, kad atlikdama tyrimą EX/2008/008/IT Komisija nepateikė prieštaravimų dėl aptariamų saugyklų išsaugojimo, negali būti prilyginta institucijos pozicijos, patvirtinančios Italijos valdžios institucijų palaikomą nagrinėjamų teisės aktų aiškinimą, pateikimui. Iš tiesų tik aiškus ir akivaizdus Komisijos pareiškimas galėjo leisti Italijos valdžios institucijoms padaryti išvadą, kad ši institucija patvirtino aptariamų saugyklų išsaugojimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑106/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:740, 69 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

211    Antra, priešingai, nei tvirtina Italijos Respublika, iš šio sprendimo 189 punkto matyti, jog atlikdama tyrimą EX/2008/008/IT Komisija nekonstatavo, kad kai kurių Italijos įmonių gamybos vietose yra saugyklų, ir tik atsižvelgė į AGEA techninių ekspertų šiuo klausimu pateiktą informaciją. Be to, reikia priminti, kad tuo metu restruktūrizavimo schema vis dar buvo įgyvendinama, taigi saugyklų išsaugojimas nebuvo neteisėtas (žr. šio sprendimo 74 punktą).

212    Trečia, Italijos Respublikos nurodyta aplinkybė, kad Komisija nepareiškė prieštaravimo, kai gavo pagalbos gavėjų parengtų ir Italijos valdžios institucijų patvirtintų restruktūrizavimo planų kopiją, iš kurios matyti, kad buvo numatoma išsaugoti aptariamas saugyklas, nesuteikia konkrečių garantijų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 208 punkte nurodytą jurisprudenciją.

213    Šiuo klausimu pažymėtina, viena vertus, kad Komisijos prieštaravimų nepareiškimas nėra aiškus ir akivaizdus Komisijos pareiškimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 210 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad ši institucija patvirtino aptariamų saugyklų išsaugojimą. Kita vertus, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 320/2006 5 straipsnį sprendimą skirti restruktūrizavimo pagalbą turi priimti valstybės narės, o ne Komisija. Be to, iš Reglamento Nr. 968/2006 9 straipsnio matyti, kad tik valstybės narės yra atsakingos už paraiškų skirti restruktūrizavimo pagalbą priimtinumo vertinimą ir patikrinimą, kad restruktūrizavimo planai atitinka visas to paties reglamento 9 straipsnio 2 dalyje išdėstytas sąlygas. Galiausiai reikia konstatuoti, kaip tai padarė Komisija, kad pagal Reglamento Nr. 968/2006 10 straipsnio 4 dalį ir 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą institucija gauna valstybių narių patvirtintų restruktūrizavimo planų kopiją ir nėra reikalaujama, kad ji pateiktų pastabų dėl tų planų.

214    Per posėdį Komisija paaiškino, kad gavusi restruktūrizavimo planus ji atlieka patikrą „statistiniais“ tikslais ekonomine šio žodžio prasme ir šia patikra iš esmės siekiama patikrinti atitinkamos įmonės restruktūrizavimo poveikį kvotų mažinimui ir vykdytiną biudžetą. Tačiau restruktūrizavimo įgyvendinimo atitiktis nagrinėjamiems teisės aktams tikrinama paskui, t. y. po restruktūrizavimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo.

215    Todėl kaltinimas, grindžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, turi būti atmestas.

216    Ketvirta, galiausiai Italijos Respublika nurodo, jog pažeistas gero administravimo principas ir rūpestingumo pareiga, iš esmės remdamasi tuo, kad prieš atlikdama tyrimą EX/2010/010/IT Komisija žinojo, kad Italijos įmonės, restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą gavėjos, ketino išsaugoti aptariamas saugyklas, tačiau nepareiškė jokio prieštaravimo prieš pateikdama 2010 m. gruodžio 9 d. pirmą pranešimą.

217    Reikia priminti, kad viena iš Sąjungos teisės per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, įtvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 41 straipsnyje, nuo kurio neatskiriama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamam atvejui svarbias aplinkybes (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Applied Microengineering / Komisija, T‑387/09, EU:T:2012:501, 76 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

218    Su gero administravimo principu taip pat susijusi administracijai tenkanti rūpestingumo pareiga (generalinio advokato W. Van Gerven išvados byloje Nölle, C‑16/90, EU:C:1991:233, 28 punktas). Kalbant konkrečiai, iš jurisprudencijos matyti, kad rūpestingumo pareiga, be kita ko, reiškia, kad spręsdama dėl pareigūno ar tarnautojo situacijos administracija turi atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, ir kad tai darydama ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Angelidis / Parlamentas, T‑416/03, EU:T:2006:375, 117 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

219    Nagrinėjamu atveju, pirma, iš bylos medžiagos nematyti, kad prieš atlikdama tyrimą EX/2010/010/IT Komisija nagrinėjo klausimą, ar Italijos įmonės, dalyvaujančios restruktūrizavimo schemoje, iš tikrųjų išmontavo visus gamybos įrenginius (žr. šio sprendimo 188–190 punktus). Šiuo klausimu reikia priminti, kad prieš atliekant tyrimą EX/2010/010/IT saugyklų išsaugojimas nebuvo neteisėtas, nes restruktūrizavimo schema buvo vis dar įgyvendinama (žr. šio sprendimo 211 punktą). Antra, priešingai, nei teigia Italijos Respublika, visiškai neįrodyta, kad prieš atliekant tyrimą EX/2010/010/IT Komisija buvo informuota apie tai, jog Italijos įmonės, restruktūrizavimo pagalbos už visišką išmontavimą gavėjos, pasibaigus išmontavimo veiksmams ketina išsaugoti aptariamas saugyklas. Trečia, suabejojusi dėl teisingo nagrinėjamų teisės aktų taikymo Italijos Respublika turėjo kreiptis į Komisiją, tačiau ji to nepadarė (žr. šio sprendimo 199–201 punktus). Taigi negalima kaltinti Komisijos dėl to, kad 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime pirmą kartą nepateikė Italijos valdžios institucijoms savo pozicijos dėl aptariamų saugyklų išmontavimo. Todėl Italijos Respublika neįrodė, kad pažeistas gero administravimo principas ir rūpestingumo pareiga.

220    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turi būti atmesta trečiojo pagrindo pirma dalis, taigi ir visas trečiasis pagrindas.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, 3 skyriaus ir Komisijos dokumente VI/5330/97 išdėstytų gairių ir pareigos motyvuoti pažeidimu

221    Ketvirtą pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys: pirma dalis grindžiama pareigos motyvuoti, Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir 3 skyriaus pažeidimu ir taikinimo institucijos pozicijos neišnagrinėjimu, o antra dalis grindžiama Komisijos dokumente VI/5330/97 išdėstytų gairių pažeidimu.

 Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, iš esmės grindžiamos pareigos motyvuoti, Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir 3 skyriaus pažeidimu ir taikinimo institucijos pozicijos neišnagrinėjimu

222    Italijos Respublika iš esmės teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeista Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir 3 skyrius. Be to, ji iš esmės tvirtina, kad neišnagrinėta taikinimo institucijos pozicija ir ginčijamas sprendimas šiuo aspektu nemotyvuotas.

223    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

224    Pirma, kalbant apie tariamą Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir 3 skyriaus pažeidimą, reikia pažymėti, kaip tai padarė Komisija, jog Italijos Respublika tik teigia, kad buvo padaryti tokie pažeidimai, tačiau visiškai nepagrindžia savo teiginių.

225    Pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje, be ginčo dalyko, turi būti nurodyti pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka, o to nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

226    Taigi reikia atmesti Italijos Respublikos kaltinimą, grindžiamą Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir 3 skyriaus pažeidimu, kaip nepriimtiną.

227    Antra, kalbant apie kaltinimą, grindžiamą tuo, kad Komisija neišnagrinėjo taikinimo institucijos išdėstytos pozicijos, reikia priminti, jog Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Prieš priimant sprendimą nefinansuoti, Komisijos patikrinimo išvados ir valstybės narės paaiškinimai pateikiami raštu, po to abi šalys stengiasi susitarti dėl priemonių, kurių reikės imtis.

Nepavykus susitarti, valstybė narė gali prašyti pradėti procedūrą, kurios tikslas – suderinti kiekvienos šalies pozicijas per keturis mėnesius. Šios procedūros rezultatai yra pateikiami Komisijai siunčiamoje ataskaitoje, kuri ją išnagrinėja prieš priimdama sprendimą nefinansuoti.“

228    Iš šios nuostatos matyti, kad prieš priimdama sprendimą nefinansuoti Komisija turi tik „išnagrinėti“ taikinimo institucijos ataskaitą, taigi ši ataskaita jai nėra privaloma.

229    Be to, nagrinėjamu atveju iš 2013 m. vasario 10 d. taikinimo institucijos ataskaitos matyti, kad atsižvelgdama į nagrinėjamų teisės aktų aiškinimo sunkumus, kurių kilo pačiai Komisijai, taikinimo institucija paragino Komisiją numatyti galimybę sumažinti finansinę pataisą arba jos visai netaikyti remiantis Dokumentu VI/5330/97.

230    2014 m. kovo 28 d. rašte, kurį Komisija išsiuntė Italijos valdžios institucijoms po 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) paskelbimo, Komisija iš esmės atmetė galimybę sumažinti pataisą arba jos visais netaikyti dėl nagrinėjamų teisės aktų aiškinimo sunkumų ir, be kita ko, teigė, kad dauguma iš 23 valstybių narių, dalyvavusių cukraus pramonės restruktūrizavimo schemoje, konkrečiai aiškino šiuos teisės aktus taip, kad jais reikalaujama išmontuoti saugyklas, taigi nekilo problemų dėl nagrinėjamų teisės aktų aiškinimo.

231    Tai padariusi, Komisija netiesiogiai, bet neišvengiamai pateikė poziciją dėl taikinimo institucijos nuomonės, pateiktos jos ataskaitoje.

232    Galiausiai, priešingai, nei tvirtina Italijos Respublika, tinkami motyvai gali būti išdėstyti pažodžiui perteikiant Komisijos jau pateiktas pastabas.

233    Todėl Italijos Respublika neturi pagrindo teigti, kad neišnagrinėta taikinimo institucijos pateikta pozicija ir kad ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas, kiek tai susiję su ta pozicija.

234    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, grindžiamos Komisijos dokumente VI/5330/97 išdėstytų gairių pažeidimu

235    Italijos Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos, kaltina Komisiją pažeidus gaires, išdėstytas Dokumente VI/5330/97, iš esmės remdamasi tuo, kad, atsižvelgdama, viena vertus, į objektyvius nagrinėjamų teisės aktų aiškinimo sunkumus dėl saugyklų išsaugojimo visiško išmontavimo atveju klausimo ir, kita vertus, į tai, kad Italijos valdžios institucijos nedelsdamos ėmėsi priemonių Komisijos nustatytiems pažeidimams ištaisyti, Komisija turėjo sumažinti finansinės pataisos, susijusios su cukraus pramonės restruktūrizavimu, sumą arba net visai netaikyti pataisos remdamasi Dokumente VI/5330/97 išdėstytomis gairėmis. Šiuo klausimu ji pažymi, kad toks sprendimas taip pat būtų atitikęs teisingumo ir gero administravimo principus.

236    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

237    Pagal Dokumento VI/5330/97 2 priedą „Valstybių narių neatliktos kontrolės finansiniai padariniai patvirtinant EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitas“ finansinės pataisos turi būti taikomos, jeigu Komisija konstatuoja, kad valstybės narės neatliko patikrinimų, kurių yra konkrečiai reikalaujama pagal taikomus teisės aktus arba kurie bet kuriuo atveju yra esminiai siekiant užtikrinti išlaidų iš EŽŪOGF Garantijų skyriaus teisėtumą.

238    Dokumento VI/5330/97 2 priedo antraštinės dalies „Ribiniai atvejai“ (toliau – Dokumento VI/5330/97 2 priede numatytas ribinis atvejis) antroje pastraipoje numatyta:

„Kai trūkumus lemia Sąjungos tekstų aiškinimo sunkumai, išskyrus atvejus, kuriais pagrįstai galima manyti, jog valstybė narė šiuos sunkumus nurodys Komisijai, ir kai nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi reikiamų veiksmų šiems pažeidimams pašalinti iškart po to, kai jie buvo atskleisti, gali būti atsižvelgta į šiuos veiksnius kaip į atsvarą ir korekcija gali būti sumažinta arba visai netaikoma.“

239    Visų pirma reikia priminti, kad priimdama administracinio elgesio taisykles, kuriomis siekiama sukelti išorinį poveikį, kaip antai gaires, išdėstytas Dokumente VI/5330/97, ir viešai paskelbdama arba pranešdama valstybėms narėms, kaip nagrinėjamu atveju, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems jos skirtos, atitinkama institucija (šioje byloje nagrinėjamu atveju Komisija) apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Todėl negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į jų turinį tokios visuotinai taikomos elgesio taisyklės gali turėti teisinį poveikį ir kad, be kita ko, administracija konkrečiu atveju negali nuo jų nukrypti nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių bendruosius teisės principus, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principus, su sąlyga, kad toks požiūris neprieštarauja kitoms viršesnės galios Sąjungos teisės normoms (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑344/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:440, 192 punktą; 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑3/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:473, 84 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Graikija / Komisija, nepaskelbtas Rink., T‑376/12, EU:T:2014:623, 106 punktą).

240    Be to, reikia pažymėti, kad Dokumento VI/5330/97 2 priede numatytas ribinis atvejis yra svorinis veiksnys, pagal kurį automatiškai nesuteikiama teisė taikyti šį atvejį. Iš tiesų, kaip patvirtina Dokumento VI/5330/97, kuriame numatytas šis ribinis atvejis, tekstas, jo taikymas siejamas su sąlygomis, viena vertus, kad Komisijos per sąskaitų patvirtinimo procedūrą nustatytas trūkumas atsirado dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo sunkumų ir, kita vertus, kad nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi būtinų veiksmų šiam trūkumui pašalinti po to, kai jį nustatė Komisija.

241    Dėl Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo taikymo pirmosios sąlygos pirmiausia pažymėtina, jog Italijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir Vengrija teigė, kad kelioms valstybėms narėms kilo sunkumų aiškinant reglamentus Nr. 320/2006 ir 968/2006, ypač dėl sąvokos „gamybos įrenginiai“ ir galimybės išsaugoti saugyklas visiškai išmontuojant cukraus gamybos vietą. Be to, Prancūzijos Respublika ir Vengrija tvirtino, kad pačiai Komisijai kilo aiškinimo sunkumų ir kad jos pozicija keitėsi bėgant laikui. Taikinimo institucija taip pat konstatavo, kad Komisijai kilo aiškinimo sunkumų, nes 2006 m. ji savo teisės tarnybos paprašė pateikti nuomonę. Galiausiai reikia konstatuoti, kad 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime SFIR ir kt. (C‑187/12–C‑189/12, EU:C:2013:737) spręstas tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis saugykla nėra gamybos įrenginys, kuriam taikoma pareiga išmontuoti, tačiau nepateikta pozicija nei dėl klausimo, kuriuo momentu turi būti vertinamas saugyklų naudojimas, nei dėl to, ar pareiga išmontuoti neišvengiamai reiškia gamybos įrenginių nugriovimą.

242    Atsižvelgiant į šio sprendimo 241 punkte nurodytas aplinkybes, priešingai, nei teigia Komisija, reikia konstatuoti, kad dėl nagrinėjamų teisės aktų kyla sunkumų aiškinant saugyklų išsaugojimo visiško išmontavimo atveju klausimą.

243    Šios išvados negali paneigti Komisijos argumentas, kad ji visada valstybėms narėms, uždavusioms klausimą, pateikdavo visiškai suderintą informaciją apie pareigą išmontuoti saugyklas; šis argumentas yra ne tik nepagrįstas, bet ir bet kuriuo atveju neturi įtakos išvadai dėl objektyvių nagrinėjamų teisės aktų aiškinimo, atsižvelgiant į saugyklų išsaugojimo visiško išmontavimo atveju klausimą, sunkumų buvimo.

244    Taigi nagrinėjamu atveju pirmoji Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo taikymo sąlyga yra įvykdyta.

245    Kalbant apie Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo taikymo antrąją sąlygą, pagal kurią valstybė narė turėjo imtis priemonių trūkumui ištaisyti po to, kai jis buvo nustatytas, pažymėtina, jog Italijos Respublika nedelsdama ėmėsi priemonių siekdama laikytis Komisijos pozicijos, išdėstytos 2010 m. gruodžio 9 d. pirmame pranešime, ir paprašė AGEA sustabdyti užstatų, kuriuos remdamiesi Reglamento Nr. 968/2006 16 straipsniu suteikė pagalbos gavėjai, grąžinimą. Be to, Italijos Respublika pateikė AGEA raštus, išsiųstus Italijos įmonėms, restruktūrizavimo pagalbos gavėjoms, kuriuose nurodyta, kad AGEA negali grąžinti užstatų ir kad jos iki 2011 m. rugsėjo 30 d. turi išmontuoti saugyklas.

246    Taigi antroji Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo taikymo sąlyga taip pat buvo įvykdyta.

247    Tačiau iš to, kad Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo formuluotėje vartojamas veiksmažodis „galėti“, matyti, jog Komisija turi plačią diskreciją jį taikyti, taigi ji neprivalo sumažinti arba visai netaikyti finansinės pataisos, net jeigu įvykdomos šio sprendimo 240 punkte nurodytos sąlygos.

248    Konkrečiai, Komisija gali atsisakyti taikyti Dokumento VI/5330/97 2 priede numatytą ribinį atvejį, jeigu dėl tokio taikymo gali būti pažeisti bendrieji Sąjungos teisės principai, kaip antai proporcingumo ir vienodo požiūrio principai.

249    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2011 m. gegužės 4 d. dvišalio susitikimo protokolo priede nurodyta pozicija, kurios per tą susitikimą laikėsi Komisija ir pagal kurią, išvengdami išmontavimo, Italijos cukraus gamintojai gavo restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą, nepatyrė jokių aptariamų saugyklų išmontavimo išlaidų ir gavo finansinės naudos dėl tų saugyklų naudojimo, o kitų valstybių narių gamintojai, išmontavę savo sandėliavimo saugyklas, turėjo padengti visas su tuo susijusias išlaidas ir iš to negavo jokios naudos. Taigi Komisija padarė išvadą, kad pagal vienodo požiūrio principą ji negali leisti išsaugoti aptariamas saugyklas Italijoje, nes ji nesuteikė tokios teisės kitoms valstybėms narėms.

250    Komisija pakartojo šią poziciją atsiliepime į ieškinį ir jame pagrįstai nurodė, kad išsaugant aptariamas saugyklas Italijos gamintojams būtų suteiktas didelis pranašumas, palyginti su kitose valstybėse narėse įsisteigusiais konkurentais, kurie įvykdė išmontavimą.

251    Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija iš esmės teisingai konstatavo, kad, neišmontavus aptariamų saugyklų, Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo taikymas būtų lėmęs nevienodą požiūrį į Italijos cukraus gamintojus ir kitose valstybėse narėse įsisteigusius cukraus gamintojus, kurie turėjo nugriauti saugyklas siekdami gauti restruktūrizavimo pagalbą už visišką išmontavimą.

252    Komisijos negalima kaltinti netaikius Dokumento VI/5330/97 2 priede numatyto ribinio atvejo.

253    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turi būti atmesta ketvirtojo pagrindo antra dalis, taigi ir visas ketvirtasis pagrindas.

 Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu

254    Penktasis pagrindas nurodytas grindžiant prašymą panaikinti pataisą, taikomą dėl pavėluoto skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais, likučio sumokėjimo, ir jį iš esmės sudaro trys dalys: pirma dalis grindžiama Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalies pažeidimu, antra dalis – vienodo požiūrio principo pažeidimu, o trečia dalis – faktinių aplinkybių iškraipymu.

 Dėl penktojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalies pažeidimu

255    Italijos Respublika iš esmės kaltina Komisiją nepripažinus, jog skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais (toliau – ginčijami mokėjimai), likučio sumokėjimo terminai viršyti dėl to, kad egzistavo ypatingos valdymo sąlygos, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalį, kuriomis buvo galima pateisinti pataisos netaikymą nagrinėjamu atveju.

256    Komisija ginčija Italijos Respublikos kaltinimą.

257    Reglamento Nr. 883/2006 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Žemės ūkį reglamentuojančiuose Bendrijos teisės aktuose EŽŪGF atveju yra numatytos vėliausios pagalbos lėšų išmokėjimo gavėjams datos, kurių valstybės narės privalo laikytis. Mokėjimai, atlikti pasibaigus tiems terminams, kai mokėjimo vėlavimas yra nepateisinamas, privalo būti laikomi netinkamais ir todėl Komisija jų kompensuoti neturi. Tačiau siekiant, kad finansinės pasekmės būtų proporcingos nustatytam mokėjimo vėlavimui, reikia numatyti, kad Komisija mokėjimo mažinimą atliktų palaipsniui, priklausomai nuo nustatyto vėlavimo trukmės. Be to, turi būti numatyta fiksuota vėlavimo trukmė, kad būtų įmanoma sumažinimo netaikyti, kai mokėjimus vėluojama atlikti dėl ginčo procedūros.“

258    Reglamento Nr. 883/2006, iš dalies pakeisto 2009 m. gegužės 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 451/2009, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 883/2006 (OL L 135, 2009, p. 12), 9 straipsnyje numatyta:

„1. Išlaidos, patirtos pasibaigus mokėjimo terminams, gali būti Bendrijos finansuojamos ir per mėnesio mokėjimus yra sumažinamos laikantis šių taisyklių:

a)      jeigu terminams pasibaigus patirtos išlaidos sudaro 4 % ar mažiau visų iki terminų pabaigos patirtų išlaidų, tos išlaidos nemažinamos;

b)      jei viršijama 4 % riba, visos tolesnės pavėluotos išlaidos sumažinamos taip:

–      išlaidos, patirtos pirmą mėnesį po mokėjimo termino pabaigos mėnesio, sumažinamos 10 %,

–      išlaidos, patirtos antrą mėnesį po mokėjimo termino pabaigos mėnesio, sumažinamos 25 %,

–      išlaidos, patirtos trečią mėnesį po mokėjimo termino pabaigos mėnesio, sumažinamos 45 %,

–      išlaidos, patirtos ketvirtą mėnesį po mokėjimo termino pabaigos mėnesio, sumažinamos 70 %,

–      išlaidos, patirtos vėliau nei ketvirtą mėnesį po mokėjimo termino pabaigos mėnesio, sumažinamos 100 %;

c)      1 dalies a ir b punktuose nurodyta 4 % riba padidinama iki 5 % tuo atveju, kai mokėjimo terminai baigiasi po 2009 m. spalio 15 d.

<…>

3.      Komisija taiko kitokią, nei nurodyta 1 ir 2 dalyse, laiko skalę ir (arba) mažesnius ar visiškai netaiko sumažinimų, jeigu tam tikroms priemonėms bus taikomos ypatingos valdymo sąlygos arba valstybės narės pateikia tinkamai pagrįstus pateisinimus.

<…>“

259    Pagal jurisprudenciją išlaidos, kurios turi būti finansuojamos EŽŪOGF lėšomis, turi būti apskaičiuojamos darant prielaidą, kad laikytasi taikytinuose teisės aktuose žemės ūkio srityje numatytų terminų. Todėl, jei nacionalinės valdžios institucijos išmoka pagalbą pasibaigus terminui, jos EŽŪOGF priskiria neteisėtas, taigi ir netinkamas finansuoti išlaidas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑253/97, EU:C:1999:527, 126 punktą ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑243/05, EU:T:2007:270, 116 punktą). Taigi valstybė narė turi tvarkyti savo patikrinimų sistemą atsižvelgdama į Sąjungos teisėje nustatytą pagalbos išmokėjimo terminą. Be to, Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose numatyta 4 arba 5 % riba yra būtent skirta tam, kad būtų suteikta valstybėms narėms galimybė atlikti papildomus patikrinimus, ir tokiu atveju mėnesių, kai vėluojama, skaičius nedaro jokios įtakos šios ribos neviršijantiems mokėjimams (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑243/05, EU:T:2007:270, 116 punktą).

260    Be to, pagal jurisprudenciją valstybė narė turi įrodyti, kad yra tenkinamos Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalies sąlygos, t. y. įrodyti, kad tam tikroms priemonėms taikomos ypatingos valdymo sąlygos, arba pateikti pagrįstų pateisinimų. Ji, be kita ko, turi įrodyti, kad vėlavimai neviršijo protingų terminų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑331/00, EU:C:2003:472, 117 punktą; 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑33/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:195, 372 punktą ir 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:471, 136 punktą).

261    Galiausiai, kadangi Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta nukrypti leidžianti nuostata, ji turi būti aiškinama siaurai (pagal analogiją žr. 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:471, 137 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

262    Nagrinėjamu atveju Italijos Respublika neginčija pavėluotų mokėjimų egzistavimo. Ji taip pat neginčija, kad pavėluotai padengtos išlaidos viršija 5 % išlaidų, padengtų laikantis sąlygų ir terminų, ribą. Vis dėlto ji tvirtina, kad vėlavimai pateisinami ypatingomis valdymo sąlygomis. Jos teigimu, šioms ypatingoms valdymo sąlygoms būdinga tai, kad Italijoje vyko keli sudėtingi teisminiai procesai dėl tam tikrų jos patirtų išlaidų teisėtumo, ir tai, kad dėl šių procesų Agenzia veneta per i pagamenti in agricultura (AVEPA) (Veneto regiono mokėjimo agentūra, Italija) sustabdė visus mokėjimus įmonėms, dalyvaujančioms tuose procesuose.

263    Pirma, reikia priminti, kad 2005 m. vasario 7 d. Nucleo Antifrodi Carabinieri di Parma (Italija) (NAC, Parmos karabinierių kovos su sukčiavimu skyrius, Italija) pranešimu AVEPA ir AGEA buvo informuotos, kad nustatytas tariamas sukčiavimas, kuriuo padaryta žalos fondui, kiek tai, be kita ko, susiję su specialiomis priemokomis už galvijų patinus ir ekstensyvinimo išmokomis už 2000–2003 m., kurias gavo kelios Italijos įmonės.

264    Po šio pranešimo toms įmonėms buvo iškelta baudžiamoji byla Tribunale di Treviso (Trevizo teismas, Italija), parengiamojo posėdžio data buvo nustatyta 2006 m. spalio 2 d.

265    Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, AVEPA patvirtino priemonę sustabdyti visus mokėjimus, atliktinus dviem įmonėms, kaltinamosioms šioje baudžiamojoje dalyje, remdamasi 2001 m. gegužės 18 d. Italijos decreto legislativo (įstatyminis dekretas) Nr. 228/2001 33 straipsnio 1 dalimi; šioje nuostatoje nurodyta: „[p]atvirtintų mokėjimo agentūrų vykdomos išmokėjimo procedūros <…> sustabdomos gavėjams, dėl kurių tikrinimo ir priežiūros institucijos pateikė išsamios informacijos apie nepagrįstą lėšų gavimą iš Bendrijos ar nacionalinio biudžeto, kol bus galutinai nustatytos faktinės aplinkybės“.

266    Lygiagrečiai Procura presso la Corte dei Conti per il Veneto (Prokuratūra prie Veneto audito rūmų, Italija) dėl tų pačių faktinių aplinkybių pateikė skundą dėl apskaitos Corte dei Conti per il Veneto (Veneto audito rūmai, Italija). 2009 m. rugsėjo 23 d. šie rūmai nusprendė ante causam areštuoti kaltinamų įmonių turtą ir įšaldyti mokėjimus, kuriuos joms turi atlikti AVEPA, išskyrus, be kita ko, ginčijamus mokėjimus.

267    Atsižvelgdama į tą sprendimą 2009 m. spalio 19 d. AVEPA vėl pradėjo mokėti tam tikras sumas, kurių mokėjimas buvo sustabdytas ir kurioms nebuvo taikytas ante causam areštas, įskaitant skerdimo priemokas, susijusias su 2004 paraiškų teikimo metais, kurios yra ginčijamų mokėjimų dalykas.

268    Be to, reikia konstatuoti, jog Italijos Respublika nenurodė, kad dėl ginčijamų mokėjimų buvo vykdomas baudžiamasis procesas ir apskaitos procedūra, minėti šio sprendimo 264 ir 266 punktuose. Priešingai, vykdant nagrinėjamą sąskaitų patvirtinimo procedūrą ji pripažino, kad ginčijami mokėjimai, susiję su biudžeto eilutėmis 050302092124023, 050302102124033 ir 050302992128007, nėra konkrečiai priskirtini prie nuosprendžio, ir nurodė neatsiejamą ryšį tarp, viena vertus, šio sprendimo 263–266 punktuose apibūdintų procesų ir, kita vertus, ginčijamų mokėjimų.

269    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Italijos Respublikos nurodyti nacionaliniai procesai nėra susiję su ginčijamais mokėjimais, taigi ginčijamų mokėjimų sustabdymas yra ne baudžiamojo proceso ar nuosprendžio, bet AVEPA atlikto Įstatyminio dekreto Nr. 228 33 straipsnio 1 dalies taikymo pasekmė.

270    Antra, reikia pažymėti, kad Įstatyminio dekreto Nr. 228 33 straipsnyje numatyta mokėjimų sustabdymo procedūra taikoma prevenciškai. Vykdant tą procedūrą daroma prielaida, kad yra pažeidimų, jeigu priežiūros institucija tuo klausimu yra pateikusi nuomonę, net prieš galutinai nustatant faktines aplinkybes, ir pagalbos gavėjui išmokamos sumos, tik jeigu jis galiausiai yra išteisinamas. Taigi, remiantis jurisprudencija, toks požiūris iš esmės prieštarauja mokėjimų terminų laikymuisi (2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:471, 140 punktas).

271    Todėl reikia konstatuoti, kaip tai padarė Komisija, kad nagrinėjamu atveju ginčijamų mokėjimų sustabdymo procedūra nesudaro ypatingų valdymo sąlygų. Iš tiesų Įstatyminio dekreto Nr. 228 33 straipsnyje numatyta mokėjimų sustabdymo procedūra nukrypstama nuo mokėjimo terminų ir šiuo nukrypimu trukdoma tinkamam taikomų Sąjungos teisės normų veikimui (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:471, 142 punktą).

272    Trečia, nepaisydama Komisijos prašymo, kurį 2014 m. gegužės 6 d. ataskaitoje priminė taikinimo institucija, Italijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, kad 5 % riba buvo viršyta tik dėl mokėjimų, kurie buvo užginčyti nacionaliniuose teismuose.

273    Dublike Italijos Respublikos nurodytas argumentas, kad Komisija nepagrįstai reikalavo, jog ji įrodytų, kad ginčijami mokėjimai vėlavo dėl vienintelio nuosprendžio, turi būti atmestas. Iš tiesų, iš 2012 m. sausio 18 d. rašto, kurį Komisija išsiuntė Italijos Respublikai pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, be kita ko, matyti, kad taikydama Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalį Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų įrodyti, kad Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta 4 % riba, vėliau padidinta iki 5 % pagal to paties reglamento 9 straipsnio 1 dalies c punktą, buvo viršyta dėl teismo procesų, o ne dėl vienintelio nuosprendžio. Be to, 2012 m. sausio 18 d. rašte Komisija paskutinį kartą paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti nuosprendžių kopiją, kurioje būtų nurodytos perteklinės sumos dėl kiekvienos iš šių biudžeto eilučių: 050302092124023, 050302102124033 ir 050302992128007.

274    Ketvirta, galiausiai, Italijos Respublikos nurodomu teisminių procesų Tribunale di Treviso (Trevizo teismas) ir Corte dei Conti per il Veneto (Veneto audito rūmai) ir nagrinėjimo atvejo išimtiniu pobūdžiu taip pat negali būti pateisinamas ginčijamų mokėjimų vėlavimas, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 259 punkte, Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta 5 % riba yra būtent skirta tam, kad būtų suteikta valstybėms narėms galimybė atlikti papildomus patikrinimus, ir mėnesių, kai vėluojama, skaičius nedaro įtakos šios ribos neviršijantiems mokėjimams (šiuo klausimu pagal analogiją taip pat žr. 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑86/08, EU:T:2012:345, 191 punktą ir 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:471, 146 punktą).

275    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė klaidos, kai konstatavo, viena vertus, kad mokėjimo terminų nesilaikymą dėl teisminių procesų turi padengti Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta 5 % riba ir, kita vertus, kad tai, jog pavėluotai atliekami mokėjimai dėl ginčo, kuriuo siekiama nustatyti, ar prieš tai nacionalinių valdžios institucijų atmesti arba susigrąžinti mokėjimai atitinka reikalavimus, nėra ypatinga valdymo sąlyga, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalį – apie šią išvadą Komisija Italijos Respublikai pranešė 2014 m. liepos 2 d. rašte (žr. šio sprendimo 41 punktą).

276    Todėl penktojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl penktojo pagrindo antros dalies, grindžiamos vienodo požiūrio principo pažeidimu

277    Italijos Respublika kaltina Komisiją pažeidus vienodo požiūrio principą, nes taikė pataisą dėl ginčijamų mokėjimų, susijusių su skerdimo priemokų, susijusių su 2004 paraiškų teikimo metais, likučiu, nors šių mokėjimų padėtis buvo panaši į pavėluotų mokėjimų, susijusių su išlaidomis, kuriems Corte dei Conti per il Veneto (Veneto audito rūmai) pritaikė ante causam areštą ir kurių suma sudaro maždaug 4,4 mln. EUR, kuriems Komisija netaikė jokios pataisos, padėtį.

278    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

279    Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas (2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑304/01, EU:C:2004:495, 31 punktas; 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 70 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Nagy, C‑21/10, EU:C:2011:505, 47 punktas).

280    Atsiliepime į ieškinį Komisija iš pradžių nurodė, jog Italijos Respublikos argumentai yra neaiškūs, paskui paaiškino, kad nepaisant mokėjimų, kuriems Corte dei Conti per il Veneto (Veneto audito rūmai) pritaikė ante causam areštą, vėlavimo, jie nebuvo įtraukti į pataisą dėl to, kad įvairiose biudžeto eilutėse, kuriose buvo nurodyti mokėjimai, buvo nurodyta 4 % riba, o to nebuvo padaryta ginčijamų mokėjimų atveju.

281    Italijos Respublika neginčija šių teiginių ir tik tvirtina, kad pavėluoti mokėjimai, dėl kurių vykdyta nagrinėjama sąskaitų patvirtinimo procedūra, turi būti pateisinami bendra apsaugine būtinybe, kuri pasireiškė AVEPA pagal Įstatyminio dekreto Nr. 228 33 straipsnį patvirtinus priemonę sustabdyti visus mokėjimus įmonėms, kurios kaltinamos Italijoje vykdomuose procesuose.

282    Viena vertus, atitinkamai iš šio sprendimo 266 ir 271 punktų matyti, pirma, kad Corte dei Conti per il Veneto (Venecijos audito rūmai) neįtraukė ginčijamų mokėjimų į sumas, kurioms taikomas šių rūmų paskelbtas ante causam areštas, ir, antra, kad Įstatyminio dekreto Nr. 228 33 straipsnyje numatyta mokėjimų sustabdymo procedūra prieštarauja Europos Sąjungos teisės normų dėl mokėjimo terminų laikymuisi. Taigi Italijos Respublika neturi pagrindo teigti, kad egzistuoja bendra apsauginė būtinybė, kuria pateisinamas AVEPA atliktas ginčijamų mokėjimų sustabdymas.

283    Kita vertus, Italijos Respublika neginčija, kad biudžeto eilutėse, kuriose buvo nurodyti mokėjimai, atitinkantys 4,4 mln. EUR sumą, nurodyta 4 % riba, nors 5 % riba nebuvo nurodyta biudžeto eilutėse, susijusiose su ginčijamais mokėjimais.

284    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad Italijos Respublika neįrodė, kad ginčijamų mokėjimų ir 4,4 mln. EUR dydžio mokėjimų, kuriuos padengia 4 % riba, padėtis yra panaši ir kad dėl to Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kai nustatė pataisą tik dėl ginčijamų mokėjimų.

285    Todėl penktojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

 Dėl penktojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos faktinių aplinkybių iškraipymu

286    Italijos Respublika kaltina Komisiją iškraipius faktines aplinkybes. Ieškinyje ji nurodė tik tai, kad „[a]tsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamo sprendimo dalis, ginčijama nurodant šį pagrindą, yra neteisėta dėl faktinių aplinkybių iškraipymo“.

287    Savo procesiniuose dokumentuose Komisija neginčijo šio kaltinimo. Tačiau per posėdį ji nurodė šio kaltinimo nepriimtinumo pagrindą, nes jis nėra aiškus.

288    Per posėdį Italijos Respublika taip pat nurodė, kad Komisijos pateiktas nepriimtinumo pagrindas yra nepriimtinas, ir teigė, kad dėl to pagrindo pavėluoto pateikimo pažeidžiamas rungimosi principu grindžiamas Bendrojo Teismo procesas. Vis dėlto Italijos Respublika pažymėjo, kad Bendrasis Teismas gali per posėdį ex officio nurodyti nagrinėjamo kaltinimo nepriimtinumą. Galiausiai, jeigu Bendrasis Teismas ketintų tai daryti, Italijos Respublika pažymėjo, kad kaltinimu, grindžiamu faktinių aplinkybių iškraipymu, ji iš esmės siekia ginčyti Komisijos atliktą nagrinėjamo atvejo faktinių aplinkybių vertinimą. Iš tiesų, Italijos Respublikos nuomone, nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis pateisinamas ginčijamų mokėjimų vėlavimas.

289    Reikia priminti, kad Sąjungos teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi teisę vertinti, ar geras teisingumo vykdymas pateisina kaltinimo atmetimą iš esmės, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl priimtinumo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktą).

290    Iš pateiktų per posėdį Italijos Respublikos paaiškinimų, nurodytų šio sprendimo 288 punkte, matyti, kad kaltinimu, grindžiamu faktinių aplinkybių iškraipymu, ji netiesiogiai, bet neišvengiamai siekė kaltinti Komisiją padarius akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą.

291    Iš šio sprendimo 263–275 punktų matyti, kad Italijos Respublikos nurodytos aplinkybės nesudaro ypatingų valdymo sąlygų, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 883/2006 9 straipsnio 3 dalį, kuriomis būtų buvę galima pateisinti ginčijamų mokėjimų vėlavimą. Taigi Italijos Respublika neturi pagrindo teigti, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

292    Kadangi penktojo pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta, reikia ją atmesti ir nėra reikalo nagrinėti atitinkamai Komisijos ir Italijos Respublikos per posėdį nurodytų nepriimtinumo pagrindų.

293    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio, teisėtų lūkesčių apsaugos ir finansinių pataisų priskyrimo valstybėms narėms principų pažeidimu

294    Šeštasis pagrindas nurodytas grindžiant prašymą panaikinti pataisą, taikomą dėl pavėluoto tam tikrų išlaidų, susijusių su informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonėmis, padengimo. Italijos Respublika kaltina Komisiją jai pritaikius finansinę pataisą dėl Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pirmoje dalyje nurodyto 60 kalendorinių dienų termino nuo mokėjimo prašymų gavimo iki faktinio tam tikros pagalbos, susijusios su informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonėmis, kurią ji skyrė 2009 ir 2010 biudžetiniais metais, išmokėjimo nesilaikymo. Iš esmės, pirma, Italijos Respublika tvirtina, jog Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pirmoje dalyje numatyto mokėjimo termino nesilaikyta dėl to, kad Komisijos tarnybos pateikė neteisingą šio reglamento redakcijos, galiojusios iki 2012 m. spalio 18 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbto klaidų ištaisymo (OL L 287, 2012, p. 25) įsigaliojimo, 20 straipsnio antros pastraipos antro sakinio versiją italų kalba (toliau – ginčijama nuostata), taigi ji nėra atsakinga už Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyto termino viršijimą. Todėl, jos teigimu, juo labiau būtų neteisinga jai priskirti pasekmes, kurių kyla dėl ginčijamos nuostatos taikymo, nes nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokios žalos Sąjungos biudžetui. Be to, ji mano, kad klaida, kurią ji tariamai padarė, gali būti akivaizdžiai pateisinama. Antra, ji teigia, kad Komisijos taikyta finansine pataisa ginčijamai nuostatai suteikiamas galiojimas atgaline data pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

295    Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus.

296    Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnyje nurodyta:

„18 ir 19 straipsniuose nurodytus mokėjimus valstybės narės atlieka per 60 kalendorinių dienų nuo mokėjimo paraiškos gavimo.

Tačiau minėtas laikotarpis bet kuriuo metu per 60 dienų nuo pirmojo mokėjimo paraiškos užregistravimo gali būti sustabdytas, informuojant atitinkamą sutarties vykdytoją apie tai, kad jo paraiška nepriimtina dėl to, kad mokėjimas nepagrįstas, arba dėl to, kad nepateikti patvirtinamieji dokumentai, arba dėl to, kad, valstybės narės nuomone, reikia pateikti papildomos informacijos arba atlikti patikrinimus. Mokėjimo laikotarpis vėl pradedamas skaičiuoti nuo reikalaujamos informacijos, kurią būtina išsiųsti per 30 kalendorinių dienų, gavimo datos arba nuo valstybės narės atliktų tikrinimų, kuriuos būtina atlikti per 30 kalendorinių dienų po tokio informavimo, datos.

<…>“

297    Reglamento Nr. 501/2008, galiojusio iki klaidų ištaisymo paskelbimo 2012 m. spalio 18 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, 20 straipsnio antros pastraipos versijoje italų kalba buvo nurodyta:

„Tačiau minėtas laikotarpis bet kuriuo metu per 60 dienų nuo pirmojo mokėjimo paraiškos užregistravimo gali būti sustabdytas, informuojant atitinkamą sutarties vykdytoją apie tai, kad jo paraiška nepriimtina dėl to, kad mokėjimas nepagrįstas, arba dėl to, kad nepateikti patvirtinamieji dokumentai, arba dėl to, kad, valstybės narės nuomone, reikia pateikti papildomos informacijos arba atlikti patikrinimus. Mokėjimo laikotarpis vėl pradedamas skaičiuoti nuo reikalaujamos informacijos, kurią būtina išsiųsti per 30 kalendorinių dienų, gavimo datos arba nuo valstybės narės atliktų tikrinimų, kuriuos būtina atlikti per 30 kalendorinių dienų po tokio informavimo, datos.“

(„Tale termine può tuttavia essere sospeso in qualunque momento del periodo di 60 giorni successivo alla prima registrazione della domanda di pagamento, mediante notifica all’organizzazione contraente creditrice che la domanda non è ricevibile, in quanto il credito non è esigibile oppure la domanda non è corredata dei documenti giustificativi necessari per le domande successive o lo Stato membro ritiene necessario richiedere informazioni supplementari o procedere a verifiche. Il termine decorre nuovamente a partire dalla data di ricevimento delle informazioni richieste o dalla data delle verifiche effettuate dallo Stato membro, che devono essere trasmesse o rispettivamente effettuate entro un termine di 30 giorni di calendario a decorrere dalla notifica.“)

298    2012 m. spalio 18 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame klaidų ištaisyme žodžių junginys „vėl pradedamas skaičiuoti“ („decorre nuovamente“) pakeistas žodžių junginiu „toliau skaičiuojamas“ („continua a decorrere“).

299    Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad būtinybė Sąjungos reglamentus aiškinti vienodai neleidžia konkrečios nuostatos teksto vertinti izoliuotai, – atvirkščiai, kilus abejonių reikalauja jį aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į jo versijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (1996 m. spalio 17 d. Sprendimo Lubella, C‑64/95, EU:C:1996:388, 17 punktas).

300    Pirma, kalbant apie Italijos Respublikos nurodytus kaltinimus, iš esmės grindžiamus Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pažeidimu ir šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyto termino viršijimo nepriskyrimu Italijos valdžios institucijoms, viena vertus, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio antros pastraipos versija italų kalba buvo neaiški, nes pirmame sakinyje buvo aiškiai nurodytas to reglamento 20 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyto termino sustabdymas („minėtas laikotarpis <…> gali būti sustabdytas“ – italų kalba „tale termine puo’ <…> essere sospeso“), o antrame sakinyje buvo nurodytas to paties termino nutraukimas („[m]okėjimo laikotarpis vėl pradedamas skaičiuoti nuo reikalaujamos informacijos <…> gavimo datos arba nuo valstybės narės atliktų tikrinimų <…> datos“ – italų kalba „[i]l termine decorre nuovamente a partire dalla data di ricevimento delle informazioni richieste o dalla data delle verifiche effettuate dallo Stato membro“).

301    Kita vertus, Italijos Respublika neginčija Komisijos teiginio, kad Italijos civilinio kodekso 2941 ir paskesniuose punktuose daromas skirtumas tarp terminų sustabdymo ir terminų nutraukimo: nutraukus terminą pradedamas skaičiuoti naujas terminas, o sustabdymo atveju laikotarpis iki sustabdymo priežasties atsiradimo pridedamas prie termino, kuris tęsiasi toliau išnykus aplinkybei, buvusiai sustabdymo pagrindu.

302    Taigi pagal šio sprendimo 299 punkte nurodytą jurisprudenciją Italijos Respublika negalėjo aiškinti ginčijamos nuostatos taip, kad pagal ją leidžiama, atitinkamoms sutartį vykdančioms organizacijoms pateikus prašymus pateikti papildomos informacijos arba atlikti papildomus patikrinimus, nutraukti Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytą terminą, prieš tai nepatikrinusi, ar kitos ginčijamos nuostatos kalbinės versijos patvirtina jos aiškinimą, ir prireikus aiškindama ir taikydama tą nuostatą atsižvelgiant į versijas kitomis oficialiosiomis kalbomis ir į teisės akto, kurio dalis ši nuostata yra, struktūrą ir tikslą (pagal analogiją žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, EU:C:1977:172, 14 punktą ir 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Givane ir kt., C‑257/00, EU:C:2003:8, 37 punktą).

303    Nagrinėjamu atveju Italijos Respublika, nepaisydama ginčijamos nuostatos neaiškumo, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio antros pastraipos pirmu sakiniu, taikė tą nuostatą neatsižvelgdama į kitas Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio antros pastraipos kalbines versijas, todėl ji vienintelė yra atsakinga už Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyto termino pažeidimą.

304    Todėl kaltinimai, grindžiami Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pažeidimu ir mokėjimo vėlavimų nepriskyrimu Italijos Respublikai, turi būti atmesti.

305    Antra, kalbant apie tariamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą dėl ginčijamos nuostatos po 2012 m. atlikto klaidų ištaisymo taikymo atgaline data, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją šiuo principu galima remtis ginčijant Sąjungos teisės aktus tik tuo atveju, kai Sąjunga pati iš anksto sukuria situaciją, galinčią sukelti teisėtų lūkesčių (žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Weidacher, C‑179/00, EU:C:2002:18 31 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2009 m. birželio 10 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑257/04, EU:T:2009:182, 245 punktą).

306    Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąjunga sukūrė situaciją, leidusią Italijos Respublikai manyti, kad ginčijama nuostata yra teisinga, ir pagrįstai tikėtis, kad gali ją taikyti.

307    Pirma, iš 2010 m. balandžio 27 d. pirmo pranešimo, išsiųsto pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą (žr. šio sprendimo 43 punktą), matyti, viena vertus, kad per du ankstesnius tyrimus Komisija jau buvo konstatavusi mokėjimo vėlavimo problemas, kiek tai susiję su Italijos Respublika, ir, kita vertus, kad nuo 2005 m. Komisijos tarnybos, susirašinėdamos su Italijos valdžios institucijomis, visada aiškindavo, kaip reikia aiškinti nuostatas, dabar išdėstytas Reglamento Nr. 883/2006 20 straipsnyje.

308    Taigi, atsakydama į proceso organizavimosi priemonę, kurios imtasi remiantis Procedūros reglamento 89 straipsniu, Komisija pateikė 2006 m. vasario 9 d. raštą, kurį išsiuntė Italijos Respublikai atlikdama ankstesnį tyrimą, ir jame aiškiai nurodė, kad „[mokėjimo] terminas turi būti pradėtas skaičiuoti, kai bus gauta laukiama informacija arba atliktas patikrinimas“.

309    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad teisės norma, taikyta faktinėms aplinkybėms, dėl kurių buvo vykdomas šio sprendimo 308 punkte nurodytas tyrimas, buvo ne Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnis, bet 2002 m. sausio 18 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 94/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 2826/2000 dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo veiksmų vidaus rinkoje taikymo taisykles (OL L 17, 2002, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 35 t., p. 57), 12 straipsnio 5 dalis. Tačiau abi šios nuostatos iš esmės buvo tapačios. Iš tiesų Reglamento Nr. 94/2002 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Pirmiau pateiktose dalyse nurodytus mokėjimus valstybės narės atlieka per 60 kalendorinių dienų nuo mokėjimo paraiškos gavimo. Tačiau minėtas laikotarpis bet kuriuo metu per 60 dienų gali būti sustabdytas, pirmiausia užregistravus mokėjimo paraišką kaip gautą, informuojant atitinkamą sutarties vykdytoją apie tai, kad jo paraiška nepriimtina dėl to, kad suma nėra mokėtina, arba dėl to, kad nepateikti patvirtinamieji dokumentai, arba dėl to, kad, valstybės narės nuomone, reikia pateikti papildomos informacijos arba atlikti patikrinimus. Mokėjimo laikotarpis vėl skaičiuojamas nuo reikalaujamos informacijos, kurią būtina išsiųsti per 30 kalendorinių dienų, gavimo datos. Išskyrus force majeure atvejus, jeigu pirmiau minėti mokėjimai vėluoja, valstybei narei grąžinama suma sumažinama Reglamento (EB) Nr. 296/96 4 straipsnyje nustatyta tvarka.“

310    Todėl reikia konstatuoti, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija ne kartą informavo Italijos valdžios institucijas, kaip reikia skaičiuoti 60 dienų mokėjimo terminą po jo sustabdymo.

311    Antra, per posėdį Italijos Respublika patvirtino, kad tuo momentu, kai buvo pradėta nagrinėjama sąskaitų patvirtinimo procedūra, būtent ji pranešė Komisijai apie ginčijamos nuostatos vertimo problemą. Taigi Italijos Respublika žinojo, kad ginčijama nuostata gali būti neteisinga, tačiau vis tiek sąmoningai nusprendė ją taikyti.

312    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Italijos Respublika negali tvirtinti, kad ginčijama nuostata jai suteikė teisėtų lūkesčių.

313    Trečia, galiausiai turi būti atmestas Italijos Respublikos argumentas, kad dėl mokėjimo terminų nesilaikymo nebuvo padaryta žalos Sąjungos biudžetui, taigi neteisinga jai priskirti ginčijamos nuostatos taikymo pasekmes.

314    Iš tiesų, iš jurisprudencijos matyti, kad iš EŽŪOGF finansuojamos tik intervencinės priemonės, kurių imamasi pagal Sąjungos teisės nuostatas bendro žemės ūkio rinkų organizavimo srityje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. vasario 24 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑300/02, EU:C:2005:103, 32 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

315    Pagal Europos Sąjungos teisės aktus valstybės narės privalo laikytis Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnyje nurodyto mokėjimo termino, jo nesilaikant taikomos finansinės sankcijos.

316    Visų pirma iš Reglamento Nr. 883/2006 15 konstatuojamosios dalies, išdėstytos šio sprendimo 257 punkte, matyti, kad bet koks mokėjimas, atliktas praėjus Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytiems pagalbos išmokėjimo gavėjams terminams, kurio vėlavimas nėra pagrįstas, turi būti laikomas neteisėtomis išlaidomis, kurių dėl to Komisija negali padengti.

317    Be to, Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta, kad, „[i]šskyrus force majeure atvejus, jei pirmiau minėti mokėjimai išmokami pavėluotai, valstybei narei Komisijos mokama mėnesinio avanso suma sumažinama Komisijos reglamento <…> Nr. 883/2006 9 straipsnyje nustatyta tvarka“.

318    Galiausiai, Reglamento Nr. 501/2008 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad, „[a]tsižvelgiant į biudžeto administravimo reikalavimus, reikėtų nustatyti piniginę baudą už <…> valstybių narių mokėjimų vėlavimą“.

319    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Italijos Respublikai viršijus Reglamento Nr. 501/2008 20 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytą terminą buvo pažeistos Europos Sąjungos teisės nuostatos ir to pakanka, kad išlaidos būtų neteisėtos, todėl ir netinkamos finansuoti, ir nereikia įrodyti žalos fondui.

320    Todėl šeštasis pagrindas turi būti atmestas.

321    Kadangi nė vienas iš Italijos Respublikos nurodytų pagrindų nėra pagrįstas, atmetamas visas ieškinys.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

322    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

323    Kadangi Italijos Respublika pralaimėjo bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

324    Galiausiai pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

325    Todėl Prancūzijos Respublika ir Vengrija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Italijos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Prancūzijos Respublika ir Vengrija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen Schwarcz Iliopoulos

Paskelbtas 2019 m. kovo 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: italų.