PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2002 m. kovo 20 d.(*)

„Konkurencija – Kartelis – Šiluminiai vamzdžiai – EB sutarties 85 straipsnis (dabar EB 81 straipsnis) – Tęsiamas pažeidimas – Boikotas – Galimybė susipažinti su byla – Bauda – Baudų nustatymo metodo gairės – Negaliojimas atgaline data – Teisėti lūkesčiai“

Byloje T‑23/99

LR AF 1998 A/S, anksčiau Løgstør Rør A/S, įsteigta Løgstør (Danija), atstovaujama advokatų D. Waelbroeck ir H. Peytz, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą P. Oliver ir É. Gipsini Fournier, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl 1998 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimo 1999/60/EB, priimto procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį (byla IV/35.691/E‑4: Šiluminės įrangos kartelis) (OL L 24, 1999, p. 1), panaikinimo, o nepatenkinus šio prašymo – dėl šiuo sprendimu ieškovei skirtos piniginės baudos sumažinimo,

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas P. Mengozzi, teisėjai V. Tiili ir R. M. Moura Ramos,

posėdžio sekretorius G. Herzig, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2000 m. spalio 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        LR AF 1998, anksčiau Løgstør Rør A/S, yra Danijos bendrovė, bylai svarbiu laikotarpiu gaminusi ir prekiavusi vamzdžiais, be kita ko, naudojamais šilumai tiekti.

2        Centralizuoto šilumos tiekimo sistemose centrinėje vietoje sušildomas šildymo sistemos vanduo požeminiu vamzdynu tiekiamas pastatams. Kadangi šildymo sistemos vandens (arba vandens garų) temperatūra labai aukšta, vamzdžiai turi būti gerai izoliuoti, kad šilumos tiekimas būtų ekonomiškas ir saugus. Naudojamus izoliuotus vamzdžius paprastai sudaro plieninis vamzdis, apgaubtas plastikiniu vamzdžiu, o tarp jų esantis tarpas užpildytas izoliaciniu putų polistirolio sluoksniu.

3        Šiluminiai vamzdžiai yra svarbios valstybių narių tarpusavio prekybos objektas. Didžiausios Europos Sąjungos vidaus rinkos yra Vokietija, kurios bendras suvartojimas Bendrijoje sudaro 40 %, ir Danija, suvartojanti 20 %. Danija, kurios gamybos pajėgumai Europos Sąjungoje sudaro 50 %, yra svarbiausia šiluminių vamzdžių gamintoja, tiekianti juos visoms valstybėms narėms, kuriose naudojamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.

4        1995 m. sausio 18 d. skundu Švedijos įmonė Powerpipe AB pranešė Komisijai, kad kiti šiluminių vamzdžių gamintojai ir tiekėjai sudarė kartelį, taip tarpusavyje pasidalydami Europos rinką, ir, siekdami pakenkti ieškovės verslui, neleisti jai išeiti už Švedijos rinkos ribų ar ją visiškai išstumti iš verslo, ėmėsi tarpusavyje suderintų veiksmų.

5        1995 m. birželio 28 d. Komisijos ir atitinkamų valstybių narių konkurencijos tarnybų pareigūnai, remdamiesi 1995 m. birželio 12 d. Komisijos sprendimu, dešimtyje šiluminės įrangos įmonių ir įmonių asociacijų, tarp kurių buvo ir ieškovė, tuo pačiu metu ir prieš tai nepranešusios atliko patikrinimus (toliau – patikrinimai).

6        Vėliau Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL Nr. 13, 1962, p. 204), 11 straipsniu, pateikė ieškovei ir daugeliui su šios bylos dalyku susijusių įmonių prašymus pateikti informacijos.

7        1997 m. kovo 20 d. Komisija pateikė ieškovei ir kitoms susijusioms įmonėms pranešimą apie kaltinimus. Šių įmonių paaiškinimai buvo išklausyti 1997 m. lapkričio 24 ir 25 dienomis.

8        1998 m. spalio 21 d. Komisija procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį (byla IV/35.691/E‑4: Šiluminės įrangos kartelis) priėmė sprendimą 1999/60/EB (OL L 24, 1999, p. 1), apie kurį prieš jo paskelbimą buvo pranešta 1998 m. lapkričio 6 d. Sprendimu (C (1998) 3415 galutinis) (toliau – sprendimas arba ginčijamas sprendimas); šiame sprendime Komisija konstatavo, kad įvairios įmonės, tarp jų ir ieškovė, dalyvavo sudarant tarpusavyje susijusius susitarimus ir imantis suderintų veiksmų EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies (dabar EB 81 straipsnio 1 dalis) prasme (toliau – kartelis).

9        Sprendime teigiama, kad 1990 m. pabaigoje keturi Danijos šiluminių vamzdžių gamintojai sutarė dėl bendradarbiavimo nacionalinėje rinkoje principų. Komisijos teigimu, šio susitarimo šalys buvo ieškovė ir bendros Švedijos ir Šveicarijos pramonės grupės ABB Asea Brown Boveri Ltd dukterinė įmonė Danijoje ABB IC Møller A/S (toliau – ABB), Starpipe pavadinimu žinoma įmonė Dansk Rørindustri A/S (toliau – Dansk Rørindustri) ir Tarco Energi A/S (toliau – Tarco) (toliau visos keturios bendrai – Danijos gamintojai). Vienas iš pirmųjų veiksmų buvo kainų kėlimo koordinavimas Danijos ir užsienio rinkose. Siekiant pasidalyti Danijos rinką, buvo sutarta dėl kvotų, kurias taikė ir kontroliavo iš šių įmonių pardavimo vadovų sudaryta „kontaktinė grupė“. Bet kokio verslo projekto atveju (toliau – projektas) įmonė, kuriai kontaktinė grupė paskirdavo užsakymą, kitas įmones informuodavo apie ketinamą pasiūlyti užsakymo kainą, šios savo ruožtu pateikdavo pasiūlymus už didesnę kainą, kad apsaugotų kartelio paskirtą tiekėją.

10      Remiantis sprendimu, nuo 1991 m. rudens reguliariuose Danijos gamintojų susitikimuose dalyvaudavo ir du Vokietijos gamintojai – grupė Henss/Isoplus (toliau – Henss/Isoplus) ir Pan-Isovit GmbH (toliau – Pan-Isovit). Šiuose susitikimuose vyko derybos dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, kurios 1993 m. rugpjūčio mėnesį baigėsi susitarimu dėl pardavimo kvotų skyrimo kiekvienai suinteresuotajai įmonei.

11      1994 m. visi šie gamintojai buvo sutarę dėl kvotų visoje Europos rinkoje. Šis visą Europą apimantis kartelis buvo pagrįstas dvipakope struktūra. „Direktorių klubas“, į kurį įėjo kartelį sudariusių įmonių valdybų pirmininkai ir direktoriai, nustatydavo kvotas, kurias skirdavo kiekvienai įmonei tiek bendrojoje rinkoje, tiek atskirose nacionalinėse rinkose – visų pirma, Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Švedijoje. Buvo sukurtos už tam tikras nacionalines rinkas atsakingos „kontaktinės grupės“, paprastai sudarytos iš prekybos vadovų, kuriems buvo pavesta įgyvendinti susitarimus skiriant atskirus užsakymus ir koordinuojant pasiūlymus.

12      Kalbant apie Vokietijos rinką, reikėtų pastebėti, kad sprendime teigiama, jog po 1994 m. rugpjūčio 18 d. šešių didžiausių Europos gamintojų (ABB, Dansk Rørindustri, Henss/Isoplus, Pan-Isovit, Tarco ir ieškovės) ir Brugg Rohrsysteme GmbH (toliau – Brugg) susitikimo 1994 m. spalio 7 d. įvyko pirmasis už Vokietiją atsakingos kontaktinės grupės susitikimas. Komisijos teigimu, šios kontaktinės grupės susitikimai buvo tęsiami ir po 1995 m. birželio mėnesį Komisijos atliktų patikrinimų, nors nuo to momento jie buvo organizuojami už Europos Sąjungos ribų ? Ciuriche. Susitikimai Ciuriche vyko iki 1996 m. kovo 25 dienos.

13      Sprendime teigiama, kad sudėtine kartelio dalimi, be kita ko, buvo susitarimai dėl suderintų veiksmų ir jų taikymas, siekiant išstumti vienintelę reikšmingą karteliniame susitarime nedalyvaujančią įmonę Powerpipe. Tam tikri kartelinio susitarimo dalyviai perviliojo svarbius Powerpipe darbuotojus ir davė Powerpipe suprasti, kad ji turėtų pasitraukti iš Vokietijos rinkos. 1995 m. kovo mėnesį Powerpipe laimėjus svarbų projektą Vokietijoje, Diuseldorfe įvyko šešių minėtų gamintojų ir Brugg susitikimas. Komisijos teigimu, šiame susitikime buvo nutarta kolektyviai boikotuoti Powerpipe klientus ir tiekėjus, ir tai vėliau buvo padaryta.

14      Savo sprendime Komisija nurodo priežastis, dėl kurių ne tik aiškus rinkos pasidalijimas tarp Danijos gamintojų nuo 1990 m. pabaigos; konkurencijos pažeidimai nuo 1991 m. spalio mėnesio, kartu paėmus, gali būti vertinami kaip draudžiamas „susitarimas“ EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme. „Danijos“ ir „Europos“ kartelis tėra to paties vienintelio Danijoje pradėto kartelio išraiška, kuriuo nuo pat pradžių buvo siekiama ilgainiui išplėsti jo dalyvių kontrolę visoje rinkoje. Besitęsiantis gamintojų susitarimas turėjo didelės įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

15      Dėl šių priežasčių sprendime nustatyta:

„1 straipsnis

ABB Asea Brown Boveri Ltd, Brugg Rohrsysteme GmbH, Dansk Rørindustri A/S, Henss/Isoplus grupė, KE KELIT      Kunststoffwerk GmbH, Oy KWH Pipe AB, Løgstør Rør A/S, Pan-Isovit GmbH, Sigma Tecnologie Di Rivestimento S.r.l. ir Tarco Energi A/S pažeidė EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį, motyvacinėje dalyje nurodytu būdu ir apimtimi dalyvaudamos sudarant tarpusavyje susijusius susitarimus ir imdamosi suderintų veiksmų izoliuotų vamzdžių sektoriuje, kuriuos 1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais inicijavo keturi Danijos gamintojai, vėliau išplėtė į kitas nacionalines rinkas bei įtraukė Pan-Isovit ir Henss/Isoplus, ir 1994 m. pabaigoje sudarydamos platų kartelį, apimantį visą bendrąją rinką.

Pažeidimai truko:

–        <…> Løgstør <….> atveju nuo 1990 m. lapkričio–gruodžio mėn. iki mažiausiai 1996 m. kovo–balandžio mėn.,

<…>

Pagrindiniai pažeidimų bruožai buvo:

–        nacionalinių rinkų, o vėliau ir visos Europos rinkos pasidalijimas numatant kvotas,

–        nacionalinių rinkų priskyrimas atskiriems gamintojams ir priemonių kitiems gamintojams išstumti taikymas,

–        susitarimai dėl izoliuotų vamzdžių ir atskirų projektų kainų,

–        projektų paskyrimas išrinktiems gamintojams ir manipuliavimas konkurso procedūromis, siekiant užtikrinti, kad konkursą laimėtų numatytas gamintojas,

–        susitarimas dėl suderintų veiksmų ir jų įgyvendinimas, siekiant apsaugoti kartelį nuo vienintelės didelės kartelio nare nesančios įmonės Powerpipe AB, kliudyti ir pakenkti jos verslui arba išstumti ją iš rinkos.

<…>

3 straipsnis

Toliau išvardytoms įmonėms už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios piniginės baudos:

<…>;

g)      Løgstør Rør A/S – 8 900 000 ekiu;

<…>“

16      Šis sprendimas buvo nusiųstas ieškovei 1998 m. lapkričio 12 d. laišku ir gautas kitą dieną.

 Procesas ir šalių reikalavimai

17      1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pateikė šį ieškinį.

18      Kitos septynios iš devynių dėl pažeidimų atsakomybėn patrauktos įmonės taip pat pateikė ieškinius dėl šio sprendimo (bylos T‑9/99, T‑15/99, T‑16/99, T‑17/99, T‑21/99, T‑28/99 ir T‑31/99).

19      Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija), remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis procesinių priemonių, nurodė šalims atsakyti į klausimus raštu ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šiuos nurodymus įvykdė.

20      2000 m. spalio 25 d. šalys dalyvavo viešame teismo posėdyje ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo klausimus žodžiu.

21      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis su ja susijęs,

–        arba bent jau reikšmingai sumažinti piniginę baudą,

–        priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

22      Atsakovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl esmės

23      Ieškovė iš esmės nurodo penkis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas yra dėl fakto klaidų taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Antruoju ieškinio pagrindu ji teigia, kad buvo pažeista teisė į gynybą. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su bendrųjų teisės principų pažeidimais ir fakto klaidomis apskaičiuojant piniginės baudos dydį. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti piniginės baudos dydį pažeidimu. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su pernelyg didelėmis palūkanomis, taikomomis nedelsiant nesumokėjus baudos.

I –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto klaida taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį

A –  Dėl Danijos kartelio kompensacinio mechanizmo

1.     Šalių argumentai

24      Ieškovė nurodo, kad Komisija savo sprendimo 35 konstatuojamojoje dalyje neteisingai teigė, jog 1991 m. pabaigoje ji dalyvavo kompensaciniame mechanizme. Tarco pareikalavus kompensuoti jos prarastą rinkos dalį, ji tik pasiūlė Tarco naudai atsiimti pasiūlymą Islandijos rinkoje, kurį, jos žiniomis, Islandijos klientas jau buvo atmetęs. Buvo svarstomi ir kiti kompensaciniai mechanizmai, tačiau galiausiai ieškovė kompensacijų Tarco nemokėjo. Tai patvirtina, kad ieškovė neketino dalyvauti kompensaciniame mechanizme ir to faktiškai nepadarė.

25      Atsakovė laiko ieškovės argumentus nepakankamais, nes ji pripažįsta kartu su Tarco svarsčiusi kompensacines priemones ir pasiūliusi atsiimti pasiūlymą viename konkurse. Argumentas, kad nebuvo sumokėta finansinė kompensacija, neprieštarauja sprendime pateiktai kompensacinio mechanizmo analizei.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

26      Komisija savo sprendimo 35 konstatuojamoje dalyje teigia, kad dėl kartelio Danijos rinkoje nekyla jokių abejonių, jog 1991 m. pabaigoje egzistavo kompensacinis mechanizmas, nors nėra aišku, kaip tiksliai kompensacijos buvo mokamos. Ji atkreipia dėmesį į Tarco pateiktą informaciją apie pinigų mokėjimus ir už tai išrašytas fiktyvaus vamzdžių pirkimo sąskaitas bei 1997 m. spalio 2 d. ieškovės atsakymą į 1997 m. rugpjūčio 26 d. prašymą pateikti informacijos, kuriame minima, jog Tarco pateikti kompensacijos reikalavimai buvo įvykdyti įskaičiuojant ieškovės Tarco įmonei pateiktus užsakymus ir ieškovei Tarco naudai atsisakius dalyvauti bendrame projekte Islandijoje (sprendimo 35 konstatuojamosios dalies antroji pastraipa). Toliau Komisija konstatuoja, kad, neatsižvelgiant į tai, kokią tiksliai funkciją 1991 m. atliko kompensacinė sistema, 1992 m. ji buvo pakeista; į kitus metus vietoj mokėjimų turėjo būti „perkeliama“ perteklinė rinkos dalis ir paskirstoma savo kvotos neįvykdžiusiems gamintojams (sprendimo 35 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa).

27      Ieškovė pripažįsta, kad per pokalbius su Tarco, vykusius šiai pareikalavus kompensacijos už pralaimėtus projektus, pavyko įvykdyti jos reikalavimus pasitraukiant iš konkurso dėl projekto Islandijoje.

28      Nors ieškovė žinojo, kad konkurso dėl šio projekto nepavyks laimėti, ir po pokalbių su Tarco kompensacijos jai nebuvo sumokėtos, nėra jokių abejonių, kad ieškovė, siekdama patenkinti Tarco reikalavimą sumokėti kompensaciją, kuris buvo paremtas kartelio sukurtu mechanizmu, šios naudai atsisakė dalyvauti konkurse dėl vieno projekto.

29      Todėl Komisija visiškai teisingai laiko įrodytu kompensacinio mechanizmo egzistavimo faktą, nors nėra aišku, kaip būtent šios kompensacijos buvo mokamos.

30      Dėl šių priežasčių ieškovės argumentas yra atmestinas.

B –  Dėl tolesnio kartelio egzistavimo nuo 1990 iki 1996 metų

31      Ieškovė neigia „nuo 1990 m. lapkričio–gruodžio mėn. iki mažiausiai 1996 m. kovo–balandžio mėn.“ toliau pažeidinėjusi EB sutarties 85 straipsnį. Jos teigimu, egzistavo du atskiri karteliai; vienas jų apsiribojo tik Danijos rinka ir egzistavo nuo 1991 m. sausio iki 1993 m. balandžio mėn., kitas – nuo 1995 m. kovo iki 1995 m. lapkričio mėn. veikė Europos rinkoje ir 1994 m. prasidėjus bendradarbiavimui, kuris iki 1996 m. kovo mėnesio buvo atsitiktinis, jis išplito ir taikytas Danijai bei Vokietijai.

32      Pirmiausia reikia patikrinti ieškovės argumentus dėl dalyvavimo kartelyje už Danijos rinkos ribų nuo 1990 iki 1993 m., vėliau – jos teiginius dėl dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1993 m. ir dėl Europos kartelio sukūrimo 1994 m. bei galiausiai argumentus dėl kartelio trukmės ir tęstinumo.

1.     Dėl dalyvavimo kartelyje už Danijos rinkos ribų nuo 1990 iki 1993 metų

–       Šalių argumentai

33      Ieškovė teigia, kad nors nuo 1991 iki 1993 m. suinteresuotosios įmonės ne kartą bandė pradėti bendradarbiauti Vokietijoje, šie bandymai nebuvo sėkmingi ir konkurencija tuo laikotarpiu nebuvo iškraipyta. Pati ieškovė nenorėjo tartis dėl rinkos pasidalijimo, nes manė galėsianti padidinti savo rinkos dalį. Susitikimuose ji elgėsi pasyviai ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų.

34      Pirma, ieškovė nedalyvavo sudarant susitarimą dėl 1991 metų kainų, įskaitant kainas eksporto rinkose, kėlimo. Todėl Komisija neteisingai aiškina Danijos Centralizuoto šildymo tarybos pakomitečio (kuris visiškai nesusijęs su karteliu) susitikime 1990 m. lapkričio 22 d. padarytus užrašus, nes juose minimas gamintojų ketinimas padidinti kainas buvo vienašalis sprendimas. 1990 m. lapkričio 12 d. įsigaliojusias didesnes ieškovės kainas pateisina ta aplinkybė, kad naujos kainos buvo paskelbtos dar prieš minėtą susitikimą. Gamintojai negalėjo „koordinuoti“ kainų kėlimo, dėl kurio kiekvienas jų buvo nusprendęs anksčiau. Priešingas Tarco pareiškimas, kuriuo remiasi ir Komisija, yra neteisingas. Be to, šį pareiškimą pasirašęs asmuo tuo metu dar nedirbo Tarco ir susitikime nedalyvavo.

35      Nuo 1991 iki 1993 m. vieninteliai pažeidimai už Danijos rinkos ribų buvo Vokietijos atžvilgiu priimtas susitarimas dėl bruto įkainių padidinimo nuo 1992 m. sausio 1 d. ir 1991 m. spalio 14 d. susitarimas dėl bendradarbiavimo Italijoje Turino projektui laimėti. Susitarimas dėl bruto įkainių buvo pasiektas tik 1991 m. gruodžio 10 d. susitikime. Šiame susitikime nebuvo susitarta nei dėl bendrų įkainių, nei dėl mėnesinių susitikimų tvarkaraščio. Atrodo, kad susitarimas dėl bruto įkainių neturėjo tiesioginės įtakos Vokietijos rinkai, nes ieškovė čia veikė per nepriklausomą platintoją, kuris pats nustatydavo galutines kainas, ir padidintus įkainius kompensavo nuolaidos, kurias ji suteikė Vokietijos platintojui. Turino projektas, jos nuomone, yra pavienis jokio poveikio rinkai neturėjusio bendradarbiavimo pavyzdys.

36      Antra, ieškovė, priešingai nei teigia Komisija savo sprendimo 50 ir 51 konstatuojamosiose dalyse, nedalyvavo sudarant susitarimą dėl Vokietijos rinkos 1994 m. pasidalijimo. Ji negali prisiminti sprendimo 49 ir 50 konstatuojamosiose dalyse aprašytų susitikimų Kopenhagoje 1993 m. birželio 30 d. ir Ciuriche 1993 m. rugpjūčio 18 arba 19 dienomis. Ji taip pat nesutiko parengti vienodo kainoraščio arba sankcijų plano. Jos atsiliepimo į pranešimą apie kaltinimus 7 priede pateiktas raštas, kurį Komisija nurodo kaip šio susitarimo turinį įrodantį dokumentą, tėra tik ABB pasiūlymas, kuris jai buvo pateiktas vėliau (toliau – ABB pasiūlymas). Ieškovės atsisakymas pasirašyti tokį susitarimą neprieštarauja tam, kad ji pritarė kartelio narių inicijuotam ir vienos Šveicarijos audito bendrovės atliktam tyrimui, siekiant gauti informacijos apie Vokietijos rinkos dydį, arba tam, kad Pan-Isovit susidarė įspūdis, jog ji siekia susitarimo. Ji apsimetė esanti suinteresuota susitarti dėl sąlygų, kurioms, jos žiniomis, nebūtų pritarę kartelio nariai Vokietijoje. Per trumpą susitikimą 1993 m. rugsėjo 8 d. ji pareiškė, kad nenori sudaryti susitarimo dėl Vokietijos rinkos. 1993 m. rugsėjo 29 d. susitikime ieškovė vėl atsisakė pritarti ABB pasiūlymui. Galiausiai ji ne tik atsisakė pritarti susitarimui dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, bet net sužlugdė mėginimus sudaryti tokį susitarimą.

37      Vien ieškovės dalyvavimas susitikimuose, kuriuose svarstomos konkurenciją pažeidžiančios priemonės, neleidžia patraukti jos atsakomybėn kaip kartelio narės, nes ji nuolat kartodavo kitiems dalyviams, jog nėra suinteresuota planuojamu bendradarbiavimu, ir taip „viešai“ atsiribodavo nuo susitikimuose vykstančių svarstymų turinio. Be to, šie svarstymai niekada nebuvo įgyvendinti ir neturėjo įtakos rinkai.

38      Atsakovė teigia, kad dėl bendradarbiavimo už Danijos rinkos ribų nuo 1991 iki 1993 m. buvo pasiektas aiškus susitarimas – iš pradžių Danijos gamintojai susitarė dėl eksporto kainų didinimo 1991 m. pradžioje, vėliau dėl kainų didinimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio mėnesio, dėl kainų nustatymo ir projektų pasidalijimo Italijoje ir rinkos pasidalijimo kvotų sistemos 1994 metais. Šių susitarimų negalima laikyti pavieniais atvejais. Ieškovė dalyvavo dažnai ir reguliariai rengiamuose kartelio susitikimuose, kur buvo nuspręsta nuo 1991 m. rudens formalų Danijos gamintojų bendradarbiavimą išplėsti Vokietijos rinkoje.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

39      Jei įmonė, nors ir pasyviai, dalyvauja antikonkurencinį tikslą turinčiuose įmonių susitikimuose ir viešai neatsiriboja nuo jų turinio, taip suteikdama pagrindo kitiems dalyviams manyti, kad ji pritaria susitikimo rezultatams ir jų laikysis, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika galima laikyti įrodytu, kad įmonė dalyvavo per šiuos susitikimus sudarytuose susitarimuose (žr. 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 232 punktą; 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 98 punktą ir 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 85 ir 86 punktus).

40      Šiame kontekste reikia įvertinti 1991 m. spalio–1993 m. spalio mėn. Komisijos surinktus ir jos sprendimo 38 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse surinktus įrodymus ir iš jų padarytas išvadas.

41      Pirmiausia konstatuotina, kad Komisija savo sprendimo 31, 38 ir 135 konstatuojamosiose dalyse daro teisingą išvadą, jog ieškovė dalyvavo suderintuose veiksmuose Danijos gamintojams keliant kainas eksporto rinkose.

42      Ieškovė neneigia 1990 m. lapkričio 22 d. dalyvavusi susitikime, kurio protokole (pranešimo apie kaltinimus 19 priedas) pateikiamas kainų didėjimas, kur kiekvieno Danijos gamintojo atveju tiek skiltyje, pavadintoje „Danija“, tiek skiltyje su užrašu „Eksportas“ įrašytas vienas ar du procentai ir nurodyta data. Komisijos šiuo dokumentu pagrįstą išvadą, kad susitikimo dalyviai susitarė eksporto rinkose koordinuoti kainų kėlimą, patvirtina Tarco paaiškinimas, jog susitikime dalyviai sutarė kartu padidinti bazines vidaus ir užsienio pirkimų kainas (1996 m. balandžio 26 d. Tarco atsakymas į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informacijos, toliau – Tarco atsakymas).

43      Ieškovė negali paneigti Komisijos padarytos išvados, teigdama, kad per nagrinėjamą susitikimą nebuvo „sutarta“ didinti eksporto kainas. Komisija tik konstatavo, kad Danijos gamintojai „koordinavo“ eksporto kainų kėlimą; tai reiškia, kad dalyviai bent jau susitarė, kaip bus vykdomas planuojamas kainų kėlimas, tačiau netvirtino, kad nagrinėjamo susitikimo metu buvo sutarta dėl kainų kėlimo principo arba tikslaus laipsnio. Kaip matyti iš 1990 m. lapkričio 22 d. susitikimo protokolo, dalyviai bet kuriuo atveju paskelbė kainų didinimo datas ir kur reikia nurodė kainų kėlimo dydį. Todėl Komisija teisingai konstatavo suderinto kainų kėlimo faktą.

44      Ieškovės argumentas, kad ji dar prieš 1990 m. lapkričio 22 d. komiteto susitikimą paskelbė keliamų įkainių sąrašą, nėra svarbus. Visų pirma ieškovė nenurodė, kiek 1990 m. lapkričio 12 d. danų kalba paskelbtas keliamų įkainių sąrašas taikomas eksporto sandoriams, turint omenyje tai, kad 1990 m. lapkričio 22 d. susitikime buvo vadovaujamasi nuostata, jog svarbu eksporto kainas atskirti nuo kainų Danijos rinkai. Be to, šio sąrašo įsigaliojimo data (1990 m. lapkričio 12 d.) sutampa su 1990 m. lapkričio 22 d. susitikimo protokolo dėl ieškovės kainų kėlimo Danijos rinkoje nurodyta data, nors visi skiltyje „Eksportas“ numatyti kainų kėlimai turėjo įsigalioti vėliau (1990 m. gruodžio 1 d. – įmonei Dansk Røhrindustri ir 1991 m. sausio 1 d. – įmonei Tarco ir ieškovei). Todėl ieškovė negali teigti, kad pakėlė eksporto kainas, nežinodama kitų gamintojų ketinimų.

45      Esant šioms aplinkybėms, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Tarco atsakymo įrodomosios vertės ieškovės argumentų atžvilgiu nemažina tai, jog atsakymą pasirašęs asmuo nedalyvavo 1990 m. lapkričio 22 d. susitikime ir tuo metu nedirbo Tarco. Kadangi atsakymas buvo parašytas įmonės vardu, jis yra patikimesnis nei kurio nors darbuotojo paaiškinimai, neatsižvelgiant į jo asmeninę patirtį ar nuomonę. Beje, Tarco atstovai savo atsakyme aiškiai pažymėjo, kad šis raštas yra įmonės vidaus tyrimo rezultatas.

46      Antra, ieškovė pripažįsta dalyvavusi sudarant susitarimą dėl bruto kainų didinimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio 1 d. ir 1991 m. spalio mėnesio susitarimą dėl bendradarbiavimo Turino projektui laimėti.

47      Šiuo atveju nesvarbus argumentas, kad nagrinėjami susitarimai nebūtų turėję įtakos rinkai. Taip pat nėra svarus argumentas, kad sudarius susitarimus dėl bruto kainų kėlimo rinkoje vyravo intensyvi konkurencija, dėl kurios kainos sumažėjo. Taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad susitarimu siekiama užkirsti kelią konkurencijai bendrojoje rinkoje, ją apriboti arba iškreipti (1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 99 punktas; sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 178 punktas; 1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją, T‑39/92 ir T‑40/92, Rink. p. II ‑49, 87 punktas). Kalbant apie bruto kainų kėlimą Vokietijoje, pasakytina, jog aplinkybė, kad įmonė, kartu su kitomis įmonėmis dalyvavusi susitikimuose, kuriuose priimti sprendimai dėl kainų, nesilaiko sutartų kainų, nepanaikina šių susitikimų antikonkurencinių tikslų, taip pat ir šios įmonės dalyvavimo susitarimuose fakto, o tik galėtų įrodyti, kad ji neįgyvendino nagrinėjamų susitarimų (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 79 punktas).

48      Be to, ieškovė savo teiginiu, kad susitarime nėra visų Komisijos sprendimo 44 konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje nurodytų sudedamųjų dalių, negali kvestionuoti sprendimo, susijusio su susitarimu dėl bruto kainų kėlimo Vokietijoje galiojimo. Pagrindinės sudedamosios susitarimo dalys, dėl kurių, remiantis 1996 m. birželio 4 d. ABB atsakymu į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informacijos (toliau – ABB atsakymas), iš esmės buvo susitarta per 1991 m. spalio 9 arba 10 d. susitikimą, ieškovės ranka užfiksuotos pastabose apie 1991 m. gruodžio 10 d. susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 36 priedas), kur, be kita ko, minimi „mažiausių įkainių sąrašas klientams“, „gamyklos kainos + 7 %“, „mėnesiniai susitikimai“ ir „13.1.92 sąrašas“. Nors buvo pasiektas tik vienas susitarimas dėl bruto kainų kėlimo, tai nepanaikina sprendimo galiojimo, nes iš jo 137 konstatuojamosios dalies trečiosios pastraipos išplaukia, kad Komisija susitarimu EB sutarties 85 straipsnio prasme tuo laikotarpiu laikė tik susitarimą dėl kainų kėlimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio 1 dienos. Ta aplinkybė, kad toks susitarimas buvo sudarytas 1991 m. gruodžio 10 d., o ne 1991 m. spalio 9 arba 10 d. susitikime, taip pat nepaneigia Komisijos iš šių vienas po kito vykusių susitikimų padarytos išvados, kad Danijos kartelis, kuriame tuo metu ieškovė dalyvavo, kažkada 1991 m. rudenį buvo papildytas susitarimu dėl bruto kainų kėlimo Vokietijos rinkoje. Be to, šis susitarimas, kuris bet kuriuo atveju buvo sudarytas ne vėliau kaip 1991 m. gruodį, neabejotinai buvo aptariamas dar 1991 m. spalio 9 arba 10 d. susitikime.

49      Trečia, Komisija tinkamai įrodė, kad 1993 m. pabaigoje ieškovė dalyvavo sudarant susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

50      Šiuo klausimu ABB pripažino, kad atlikus buhalterinį patikrinimą, siekiant sužinoti jos apyvartą 1992 m., gamintojai 1993 m. rugpjūčio 18 d. sudarė susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo pagal 1992 m. rinkos dalis, dėl naujo vienodo kainoraščio ir dėl vėlesnio sankcijų plano parengimo (ABB atsakymas). Derybos dėl rinkos pasidalijimo buvo tęsiamos 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. Kopenhagoje ir vėliau Frankfurte vykusiuose susitikimuose.

51      Kalbant apie buhalterinį patikrinimą, siekiant sužinoti apyvartą 1992 m., pasakytina, kad ABB paaiškinimai atitinka išvadas, darytinas remiantis 1993 m. rugpjūčio 19 d. ABB IC Møller užrašais (pranešimo apie kaltinimus 53 priedas) su lentele, kurioje nurodoma Danijos gamintojų ir Pan-Isovit bei Henss/Isoplus apyvarta ir rinkos dalis 1992 m. bei 1994 metams numatyta rinkos dalis. Remiantis ABB duomenimis, informaciją apie konkrečių įmonių apyvartą ir rinkos dalį pateikė viena Šveicarijos audito bendrovė (1996 m. birželio 4 d. ABB atsakymas). Ieškovė savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 36 puslapyje pripažino, kad viena Šveicarijos audito bendrovė atliko pardavimo auditą. Kalbant apie audito objektą, ieškovės teiginiai, kad ji reikalavo tik patikrinti platintojo Vokietijoje pardavimą, siekdama gauti patikimų duomenų apie bendrą Vokietijos rinkos dydį, nepaneigia ABB paaiškinimo patikimumo. Sunku įsivaizduoti, kad įmonė bendradarbiauja su audito bendrove ir pateikia jai duomenis apie apyvartą vien norėdama sužinoti savo dalį visoje rinkoje, o kitos šiam patikrinimui pritarusios įmonės mano, kad joms bus suteikta visa informacija apie rinkos dalis.

52      Kalbant apie pagrindinio susitarimo dėl rinkos pasidalijimo sudarymą, pasakytina, kad ABB atsakyme pateiktą teiginį, jog 1993 rugpjūčio mėnesį įmonės susitarė dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, nors tiksli kiekvieno dalyvio rinkos dalis dar buvo daugelio susitikimuose vedamų derybų objektas, patvirtina ne tik rinkos dalių 1994 m. įvardijimas minėtuose ABB IC Møller užrašuose, bet ir 1993 m. rugpjūčio 18 d. Pan-Isovit užrašai (pranešimo apie kaltinimus 52 priedas) bei ABB pasiūlymas, kurie, kartu paėmus, liudija apie tai, jog 1993 m. rugpjūtį ir rugsėjį toliau buvo deramasi dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

53      Pirma, tokių derybų faktą patvirtina šie 1993 m. rugpjūčio 18 d. užrašai, kuriuos Pan-Isovit parengė savo pagrindinei įmonei apie 1993 m. rugpjūčio 3 d. vizitą pas ieškovę ir iš kurių išplaukia, kad Pan-Isovit buvo informuota apie tai, jog ieškovė „iš esmės suinteresuota sudaryti susitarimus dėl kainų su sąlyga, kad gaus pakankamą rinkos dalį <…>“ ir kad ji, „susitarusi su ABB, stengsis Danijoje ir Vokietijoje kontroliuoti Tarco“.

54      Antra, ABB pasiūlymas patvirtina, kad 1993 m. rugsėjo mėnesį sprendžiant rinkos pasidalijimo klausimą tereikėjo apsvarstyti individualių kvotų dydį. ABB pasiūlymą, paremtą apyvartos auditu, dėl Vokietijos rinkos padalijimo, paskirtų kvotų viršijimo atveju mokėtinų sumų ir vienodo kainoraščio ieškovė, remiantis jos nuomonėje dėl pranešimo apie kaltinimus pateiktais duomenimis, gavo 1993 m. rugsėjo mėnesį ir jam pritarė Pan-Isovit ir Henss/Isoplus. Šiame pasiūlyme procentais nurodytos rinkos dalys atitinka minėtuose ABB IC Møller užrašuose pateiktus skaičius („26“ įmonei Pan-Isovit, „25“ – ABBIsorohr, „12“ – ieškovei, „4“ – Dansk Røhrindusti/Starpipe), išskyrus įmonėms Tarco ir Henss/Isoplus nurodytus skaičius, kurioms šiame rašte buvo skirti „17“ ir „16“, o ABB pasiūlyme – atitinkamai „17,7 %“ ir „15,3 %“. Dėl Tarco dalies padidėjimo pažymėtina, kad, remiantis ABB atsakyme pateiktais duomenimis, ABBIC Møller užrašuose nurodyti skaičiai 1994 m. atspindi „(1993 m.) rugpjūčio 18 d. susitikime pasiektą susitarimą, pagal kurį tokios po šio susitikimo svarstymų kiek pakoreguotos rinkos dalys turėtų būti išlaikytos 1994 metais“, o 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikimo tema „turėtų būti tolesnės derybos dėl rinkos dalių paskyrimo, remiantis (Šveicarijos audito bendrovės) ataskaita: Tarco, atrodo, primygtinai reikalavo 18 % Vokietijos rinkos“. Kadangi sutampa ABB duomenys ir ABB, Pan-Isovit ir Henss/Isoplus 1993 m. rugsėjį pasiūlytas Tarco rinkos dalies padidinimas, palyginti su 1993 m. rugpjūčio mėnesio ABBIC Møller užrašuose nurodyta dalimi, darytina išvada, kad po 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio susitikimų buvo pasiektas susitarimas dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, nors ir toliau buvo diskutuojama dėl kvotų.

55      Ieškovės argumentas, kad ji nepritarė ABB pasiūlyme nurodytai sistemos formai, nėra svarbus. Vėliau vykusių susitikimų, kuriuose įmonės svarstė rinkos pasidalijimo klausimą, nebūtų buvę įmanoma surengti, jei tuo metu susitikimo dalyvių nebūtų vienijęs noras apriboti pardavimą Vokietijos rinkoje paskirstant rinkos dalis atskiriems ūkio subjektams.

56      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, susitarimas EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme laikytinas sudarytu jau tuomet, kai suinteresuotosios įmonės išreiškė bendrą norą imtis rinkoje tam tikrų veiksmų (žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 112 punktą ir 1980 m. spalio 29 d. Sprendimo Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 86 punktą; sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 130 punktą ir 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rhône-Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, 120 punktą).

57      Esant tokioms aplinkybėms, Komisija, vertindama tolesnius 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio susitikimus dėl rinkos pasidalijimo, padarė teisingą išvadą, kad šių susitikimų dalyviai sudarė susitarimą, susijusį bent jau su principiniu Vokietijos rinkos pasidalijimu.

58      Tiesa, Komisija neįrodė, jog buvo sudarytas principinis susitarimas dėl kompensacijų mokėjimo sistemos skirtų kvotų viršijimo atveju ir dėl vienodo kainoraščio. Tačiau tai negali panaikinti Komisijos sprendimo galiojimo, nes ji savo sprendimo 137 konstatuojamosios dalies trečiojoje pastraipoje tik susitarimą dėl kvotų mechanizmo taikymo rinkos dalims 1993 m. rugpjūčio mėn. kvalifikavo kaip susitarimą EB sutarties 85 straipsnio prasme.

59      Kalbant apie ieškovės dalyvavimą sudarant tokį principinį susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, pasakytina, kad jos dalyvavimo 1993 m. birželio 30 d. ir rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimuose, kurių ji tariamai neprisimena, faktą patvirtina ABB savo atsakyme, o pati ieškovė pripažino dalyvavusi 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime.

60      Net jei ieškovė nedalyvavo 1993 m. birželio 30 d. ir rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimuose, iš dokumentų matyti, kad ji bet kuriuo atveju buvo įtraukta į šiuose abiejuose susitikimuose vykusias derybas. Pirmiausia ieškovė, 1993 m. vasarą pritardama savo pardavimo Vokietijos rinkoje auditui, įgyvendino 1993 m. birželio 30 d. susitikime priimtą atitinkamą sprendimą. Be to, ji pripažino, kad per vieną susitikimą su ABB 1993 m. birželio mėnesį buvo kalbėta apie Vokietijos rinkos pasidalijimą ir kad ji pareiškė, jog nepritaria tam, kad Vokietijos ir Danijos gamintojai šią rinką pasidalytų mažesniu nei „60–40“ santykiu (nuomonė dėl pranešimo apie kaltinimus). ABB, kuri 1993 m. liepos 2 d. susitikimui su ieškove skirtuose užrašuose (pranešimo apie kaltinimus 48 priedas) nurodo, kad ieškovė de facto nori didesnės rinkos dalies, tuo pačiu metu užsibrėžė tikslą padalyti rinką nurodytu santykiu. Iš šio dokumento ir iš Pan-Isovit 1993 m. rugpjūčio 18 d. užrašų matyti, kad ieškovė, nepaisant to, jog iki 1993 m. rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimo nebuvo pasiektas susitarimas, buvo viena iš tokio susitarimo siekiančių įmonių.

61      Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė negali atsiriboti nuo atsakomybės už principinį susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo nurodydama, kad ji 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime pareiškė, jog nenori siekti susitarimo dėl Vokietijos rinkos ir kad 1993 m. rugsėjo 29 d. susitikime atmetė ABB pasiūlymą.

62      Ieškovės pozicija 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime nėra viešas atsiribojimas nuo principinio susitarimo dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, kuris buvo svarstytas 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. vykusių derybų metu. Tiesa ? kaip ABB pripažįsta savo atsakyme ? iš esmės dėl ieškovės veiksmų nepavyko pasiekti rašytinio susitarimo dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, o vėliau šis bandymas visiškai žlugo. Kadangi tam tikru metu buvo vieningai sutariama dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, ieškovė nepakankamai aiškiai parodė, kad ji tada laikėsi pozicijos, kuri kitiems derybų partneriams būtų signalizavusi, jog ieškovė atsiriboja nuo šios padalijimo idėjos. Iš visų šio sprendimo 52–54 punktuose nurodytų dokumentų matyti, kad 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. kiti dalyviai, pavyzdžiui, Pan-Isovit ir ABB, ieškovės pozicijos netraktavo kaip atsiribojimo nuo rinkos pasidalijimo idėjos.

63      Dalyvaudama 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais vykusiose derybose, ypač 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime, nuo kurio turinio ji viešai neatsiribojo, ieškovė kitiems dalyviams davė pagrindo manyti, kad pritaria susitikimo rezultatams ir jų laikysis, todėl jos dalyvavimą sudarant šiame susitikime pasiektą susitarimą galima laikyti įrodytu (žr. 39 punkte nurodytą teismų praktiką).

64      Kadangi Komisija nekaltina sudarius susitarimą EB sutarties 85 straipsnio prasme dėl kompensacijų sistemos ir vienodo kainoraščio ir netvirtina, kad susitarimas dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo buvo įgyvendintas, ieškovė veltui remiasi tuo, kad priešinosi rašytinio susitarimo dėl kompensacijų mokėjimo ir vienodo kainoraščio sudarymui ir kad susitarimas dėl rinkos padalijimo nebuvo įgyvendintas.

65      Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, jog ieškovė nuo 1990 m. lapkričio iki 1993 m. rugsėjo mėnesio dalyvavo sudarant susitarimus dėl kainų kėlimo už Danijos rinkos ribų 1990 m., kainų kėlimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio 1 d., kainų nustatymo ir projektų skirstymo Italijoje ir dėl kvotų sistemos rinkai pasidalyti 1993 m. rugpjūčio mėnesį.

66      Todėl ieškovės argumentai dėl jos dalyvavimo antikonkurenciniuose veiksmuose už Danijos rinkos ribų 1990–1993 m. atmestini.

2.     Dėl dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1993 m. ir dalyvavimo kartelyje nuo 1994 metų

–       Šalių argumentai

67      Ieškovė teigia, kad 1993 m. balandžio mėnesį pasitraukė iš kartelio. Todėl Komisija neteisingai tvirtina, kad tuo metu „Danijoje kritusios kainos buvo akivaizdi kartelio kovos dėl valdžios, o ne jo iširimo pasekmė“. Ieškovės pasitraukimą iš kartelio patvirtina ne vienas ABB vidaus memorandumas, kuriuose jos veiksmai apibūdinami kaip „prieštaraujantys susitarimams“ ir „agresyvūs“, o žymūs rinkos dalių pasikeitimai Danijos rinkoje grindžiami ieškovės reikalavimu suteikti jai didesnę rinkos dalį.

68      Kalbant apie Vokietiją iki 1994 m. ir Daniją nuo 1993 m. balandžio iki 1994 m., negalima nuvertinti vidinių kartelio nesutarimų, nes dėl jų ieškovė 1993 m. pasitraukė iš kartelio. Komisija neįrodė paralelinių veiksmų atitinkamoje rinkoje 1993–1994 m.; ten veikiau vyko kainų karas.

69      Ieškovė neneigia 1993 ir 1994 m. retkarčiais dalyvavusi susitikimuose. Pavyzdžiui, 1993 m. liepos 5 ir 6 d. ji susitiko su ABB ir susitikime atmetė šios pasiūlymą vėl prisijungti prie kartelio. Tačiau tokie susitikimai negali būti laikomi tęsiamų paralelinių veiksmų nagrinėjamu laikotarpiu įrodymu. Kai kurių suinteresuotų įmonių dalyvavimas retkarčiais organizuojamuose, tik su Vokietijos rinkos klausimais susijusiuose susitikimuose nėra svarbus, nes visos šios įmonės, ypač ieškovė, savarankiškai spręsdavo dėl savo veiksmų atitinkamoje rinkoje. Todėl vien kontaktų, nelėmusių įmonių susitarimo dėl rinkos padalijimo, palaikymas nėra pakankamas suderintų veiksmų įrodymas. Situacija atitinkamoje rinkoje iki 1995 m. aiškiai rodo, kad joje nebuvo imtasi paralelinių veiksmų.

70      Kalbėdama apie Europos kartelį ieškovė pripažįsta, kad 1994 m. gegužės 3 d. dalyvavo susitikime, kur buvo aptariamos kainos Vokietijos rinkoje, tačiau ji neigia, kad tuo metu naudojo kainoraštį. Ieškovė taip pat neprisimena, kad 1994 m. rugpjūčio 18 d. būtų dalyvavusi susitikime Kopenhagoje, o daugiašaliame susitikime pirmą kartą sudalyvavo 1994 m. rugsėjo 30 dieną. Sprendime taip pat neteisingai teigiama, kad dar 1994 m rudenį buvo iš esmės susitarta dėl Europos rinkos pasidalijimo. Galutinis sprendimas dėl šios rinkos įsigaliojo tik 1995 m. kovo 20 d. ir tik tuo metu būta pirmųjų bandymų šį susitarimą įgyvendinti. Per pirmą kontaktinės grupės susitikimą 1994 m. spalio 7 d. nepavyko sutarti dėl Vokietijos rinkos. Pirmas susitikimas, kuriame dalyviams buvo skirstomi projektai, įvyko 1995 m. sausio mėnesį. Danijos rinkos atveju 1995 m. kovo mėn. netgi nebuvo įsigaliojęs formalus susitarimas dėl rinkos pasidalijimo.

71      Atsakovė mano, kad 1993 m. balandžio mėnesį ieškovė nebuvo pasitraukusi iš kartelio. Per visą pažeidimo laikotarpį ji dalyvaudavo reguliariuose susitikimuose. Visais ieškovės išsakytais grasinimais buvo siekiama gauti didesnę rinkos dalį iš ABB. Be to, ieškovė dalyvavo susitikimuose 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn., o 1993 m. rudenį arba 1994 pradžioje ABB reikalavimu pažadėjo mokėti dalį algos iš Powerpipe perviliotam darbuotojui.

72      Ieškovei nereikia įrodinėti, kad 1993–1994 m. kartelis nutraukė veiklą, nes pati Komisija savo sprendime pripažįsta, kad, nepaisant to, jog kartelio dalyviai ir toliau palaikė dvišalius santykius, nuo 1993 m. pabaigos iki 1994 m. pradžios įvairūs susitarimai buvo sustabdyti.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

73      Ieškovės argumentus reikia suprasti taip, kad 1993 m. balandžio mėnesį tariamai pasitraukusi iš kartelio ji tik nuo 1995 m. kovo mėn., kai buvo sudarytas galutinis susitarimas dėl Europos rinkos pasidalijimo, atnaujino dalyvavimą sudarant susitarimus arba imantis suderintų veiksmų EB sutarties 85 straipsnio prasme.

74      Pirma, priešingai nei teigia ieškovė, iš maždaug 1993 m. balandžio mėn. kartelyje įvykusių pokyčių negalima daryti išvados, kad tuo metu ieškovė nebedalyvavo konkurenciją pažeidžiančiuose veiksmuose centralizuoto šildymo sektoriuje.

75      Esant tokioms aplinkybėms, pakanka konstatuoti, kad nors kainos Danijos rinkoje ėmė kristi, o susitarimų dėl projekto pasidalijimo nebebuvo laikomasi, Danijos gamintojai bei Pan-Isovit ir Henss/Isoplus per 1993 m. birželio 30 d. susitikimą Kopenhagoje, 1993 m. rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimą Ciuriche ir 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikimą Kopenhagoje ir Frankfurte toliau tęsė derybas dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, kurios 1993 m. rugpjūčio mėnesį baigėsi 1993 m. rugsėjo mėn. vykusiuose susitikimuose detaliau parengto principinio susitarimo sudarymu. Kaip nustatyta šio sprendimo 59–63 punktuose, Komisija pateikė pakankamai faktų, teisiškai įrodančių, kad ieškovė, visų pirma per 1993 m. rugsėjo 8 ir 9 d. susitikimus, dalyvavo šiose derybose.

76      Todėl Komisija sprendimo 37 konstatuojamoje dalyje teisingai teigia, kad tuo metu Danijoje kritusios kainos buvo kartelyje vykusio santykių aiškinimosi, o ne kartelio iširimo pasekmė.

77      Antra, kalbant apie laikotarpį po susitarimo dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo pakeitimo 1993 m. rugsėjo–spalio mėn., konstatuotina, kad pati Komisija savo sprendime pripažino, jog kurį laiką konkurenciją pažeidžiantys veiksmai rinkoje nebuvo reikšmingi ir bet kuriuo atveju neįrodomi.

78      Savo sprendimo 52 konstatuojamoje dalyje Komisija teigia, kad tuo laikotarpiu didelėse nacionalinės rinkose per kelis mėnesius kainos sumažėjo 20 %. Nepaisant to, gamintojai ir toliau susitikinėjo, nors daugiašalius susitikimus pakeitė dvišaliai ir trišaliai santykiai. Labai tikėtina, kad pagrindinis šių susitikimų tikslas buvo ABB pastangos sudaryti naują susitarimą senai „tvarkai“ šiose rinkose atkurti (sprendimo 52 konstatuojamosios dalies penktoji pastraipa). 1994 m. sausio 28 d., vasario 23 d. ir kovo 11 d. ieškovė susitiko su ABB, o 1994 m. sausio 8 d. ir kovo 19 d. ? su Tarco (sprendimo 52 konstatuojamosios dalies šeštoji pastraipa). Vis dėlto apie šiuos susitikimus nėra jokios informacijos, išskyrus tvirtinimą, kad Tarco iš jos nesėkmingai reikalavo kompensacijos, turėjusios būti „taikos derybų“ sąlyga (sprendimo 52 konstatuojamosios dalies septintoji pastraipa).

79      Savo sprendimo 53 konstatuojamoje dalyje Komisija priduria, kad 1994 m. kovo 7 d., balandžio 15 d. ir gegužės 3 d. vėl buvo atnaujinti šešių gamintojų susitikimai. Kovo ir balandžio mėn. vykusiuose susitikimuose, be kita ko, buvo diskutuojama apie kainų kėlimą, tačiau diskusijos, atrodo, baigėsi be rezultatų. Vis dėlto po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo, kuriame dalyvavo ieškovė, ABB, Henss ir Pan-Isovit, buvo parengtas kainoraštis, turėjęs būti viso pardavimo Vokietijos rinkoje pagrindas (sprendimo 54 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Šešių didžiausių gamintojų susitikime 1994 m. rugpjūčio 18 d. su Brugg veikiausiai buvo parengtas naujas bendras kainoraštis ir sutarta iki bendro nustatyto dydžio apriboti nuolaidas (sprendimo 56 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa).

80      Be to, kalbėdama apie 1993 m. rugsėjo–spalio mėn. laikotarpį, Komisija pripažino, kad nors įmonės ir toliau palaikė ryšius, nėra jokių įrodymų, kad buvo sudarytas susitarimas arba imtasi suderintų veiksmų EB sutarties 85 straipsnio prasme, kol suderėta kelti kainas Vokietijos rinkoje. Sprendime teigiama, kad tik po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo šios derybos baigėsi susitarimu.

81      Komisija teisiniam bylos aplinkybių vertinimui skirtoje savo sprendimo dalyje tvirtina, kad susitarimai buvo „sustabdyti“. Pirmiausia Komisija, vertindama šioje byloje nagrinėjamo pažeidimo pobūdį, pripažįsta, kad nors Danijos ir Europos karteliui būdingas tęstinumas, nes tai buvo vienas tęstinis pažeidimas, susitarimai trumpai buvo sustabdyti (sprendimo 145 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa). Konkrečiai kalbant, Komisija savo sprendimo 141 konstatuojamosios dalies trečiojoje pastraipoje, kalbėdama apie laikotarpį nuo 1993 m. rugsėjo iki 1994 m. kovo mėn., atkreipia dėmesį į tokią aplinkybę: „Toks sustabdymas gali būti vertinamas kaip normalių susitarimų ir santykių nutraukimas. Tačiau gamintojai greitai pastebėjo, kad tolesnė kova dėl valdžios tik pakenktų, ir grįžo prie derybų stalo.“ Vertindama pažeidimo trukmę Komisija taip pat konstatuoja: „Šešis mėnesius nuo 1993 m. spalio iki 1994 m. kovo susitarimai gali būti laikomi sustabdytais, nors (pasak ABB) dvišaliai ir trišaliai pokalbiai buvo tęsiami. Įvedus Europos kainoraštį, 1994 m. gegužės mėn. Vokietijoje vėl buvo atnaujinti susitarimai <…>“ (sprendimo 152 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa).

82      Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė negali teigti, kad Komisija sprendime ją kaltino dalyvavus antikonkurencinėje veikloje nuo 1993 m. rugsėjo–spalio iki 1994 m. kovo mėn., t. y. jai atsisakius pasirašyti susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

83      Kalbėdama apie tolesnį kartelio egzistavimą, Komisija teisingai teigia, kad po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo ieškovė dalyvavo susitarime dėl Vokietijos rinkos kainoraščio, o nuo 1994 m. rudens ? susitarime dėl Europos rinkos kvotų režimo.

84      Kalbant apie Vokietijos rinkos kainoraštį, pasakytina, kad, remiantis ABB atsakymu, egzistavo kainoraštis, kuris po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo Hanoveryje turėjo būti naudojamas tiekiant prekes tiekėjams Vokietijoje. Tai patvirtina 1994 m. birželio 10 d. laiškas, kuriuo kartelio koordinatorius Henss ir ieškovės, ABB, Dansk Røhrindustri, Pan-Isovit bei Tarco vadovai kvietė į 1994 m. rugpjūčio 18 d. numatytą susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 56 priedas); kvietime rašoma:

„Sutartas situacijos VFR rinkoje aptarimas numatytas:

1994 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienį, 11 val. <…>

Kadangi kai kurios 1994 m. gegužės 9 d. sąrašo eilutės neužbaigtos ir todėl lyginant pasiūlymus kilo didelių nesusipratimų, Jums leidus neužpildytas eilutes papildau pridedamu sąrašu.“

85      Iš šio rašto matyti, kad egzistavo kainoraštis, kuris turėjo būti ir buvo taikomas teikiant pasiūlymus, nepaisant to, kad dėl to kilo tam tikrų problemų. Tokio sąrašo buvimo faktą savo antrame 1996 m. gegužės 31 d. atsakyme į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informacijos patvirtino Tarco, kuriame minimas kartelio koordinatoriaus „maždaug 1994 m. gegužės mėn.“ įmonių vadovams perduotas kainoraštis. Remiantis ABB atsakymu, 1994 m. rugpjūčio 18 d. susitikime Kopenhagoje buvo aptariamos Vokietijos kainų lygio „kėlimo“ priemonės.

86      Kalbant apie ieškovės dalyvavimą sudarant šį susitarimą dėl bendro kainoraščio, pasakytina, kad ji pripažįsta, jog dalyvavo 1994 m. gegužės 3 d. susitikime, kur buvo aptariama kainų situacija Vokietijos rinkoje, paskui gavo kainoraštį. Toliau galima laikyti įrodytu, kad ieškovė dalyvavo 1994 m. rugpjūčio 18 d. susitikime, nors teismui teigė, kad jos pardavimo vadovas ketino šiame susitikime dalyvauti, bet galiausiai nedalyvavo. Ieškovės atstovo dalyvavimo šiame susitikime faktą patvirtina ne tik pačios ieškovės 1996 m. balandžio 25 d. atsakyme į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informacijos pateiktas jos pardavimo vadovo komandiruočių sąrašas, bet ir ABB atsakymas bei Brugg paaiškinimai (sąrašas pateiktas 1996 m. rugpjūčio 9 d. Brugg atsakymo į prašymo pateikti informacijos 2 priede). Atsižvelgdama į ieškovei adresuotą kvietimą 1994 m. rugpjūčio 18 d. dalyvauti susitikime, kuriame minimas jai nusiųstas kainoraštis, Komisija dėl ieškovės dalyvavimo 1994 m. gegužės 3 d. ir rugpjūčio 18 d. susitikimuose priėjo prie teisingos išvados, kad ieškovė dalyvavo sudarant susitarimus dėl kainoraščio.

87      Todėl ieškovė negali remtis argumentu, kad ji niekada to susitarimo netaikė, nes vien aplinkybė, kad įmonė, kartu su kitomis įmonėmis dalyvavusi susitikimuose, kur buvo priimami sprendimai dėl kainų, nesilaikė sutartų kainų, nepanaikina šių susitikimų antikonkurencinių tikslų, taip pat ir šios įmonės dalyvavimo susitarimuose fakto, o tik galėtų įrodyti, kad ji neįgyvendino nagrinėjamų susitarimų (žr. šio sprendime 47 punkte nurodytą teismų praktiką).

88      Pareikšdama nuomonę apie susitarimą dėl Europos rinkos pasidalijimo ieškovė pripažįsta, kad per rugsėjo 30 d. susitikimą ir vėlesnius susitikimus 1994 m. spalio 12 d. ir lapkričio 16 d. buvo kalbama apie Europos rinkos pasidalijimą, tačiau tvirtina, kad susitarimas pasiektas tik 1995 m. kovo mėnesį.

89       Šiuo klausimu Komisija pateikė pakankamai teisinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikime iš esmės buvo pritarta pasiūlymui susitarti dėl Europos rinkos kvotų sistemos, kiekvienai nacionalinei rinkai numatant atskirus skaičius, ir mažesniam kontaktinės grupės lygmeniui pavesti įgyvendinti šį susitarimą (sprendimo 59 konstatuojamosios dalies ketvirtoji pastraipa).

90      ABB savo atsakyme pripažino, kad dar 1994 m. rugsėjo mėnesį vykusiame susitikime iš esmės buvo susitarta pasidalyti visą Europos rinką, o konkrečios jos dalys nustatytos per 1994 m. lapkričio 16 d. susitikimą. Be to, ieškovė, kalbėdama apie 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimą ? kur, jos teigimu, nebuvo sudarytas susitarimas, kuriam sudaryti reikėjo Brugg ir kito Europos gamintojo, KWH, dalyvavimo ? pripažino, kad visi pritarė proceso tąsai ir sutarė, jog galutiniam sprendimui parengti ABB nuvyks į visas įmones, įskaitant ir KWH bei Brugg, ir kad bus nustatytos rinkos dalys, jei ABB pavyks į susitarimą įtraukti KWH. Šis ieškovės argumentas negali paneigti Komisijos išvados, kad iš ABB atsakymo išplaukia, jog 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikime visi jo dalyviai susitarė dėl principinio Europos rinkos pasidalijimo. Įpareigodami ABB parengti susitarimą su visomis suinteresuotomis įmonėmis, susitikimo dalyviai išreiškė bendrą valią koordinuoti savo veiksmus rinkoje, padalijant ją atskiriems ūkio subjektams, nepaisant to, kad konkrečios rinkos dalys priklausė nuo to, kokią rinkos dalį gaus Brugg ir KWH.

91      Todėl Komisija turėjo teisę teigti, kad susitarimas dėl Europos rinkos pasidalijimo iš esmės buvo sudarytas per 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimą, nors konkrečios rinkos dalys turėjo būti nustatytos vėliau. Todėl 1995 m. kovo 20 d. bet kuriuo atveju negali būti laikoma tuo momentu, kai Europos rinkos pasidalijimas pirmą kartą tapo bendro susitarimo objektu, nes, remiantis vienoda ABB ir Pan-Isovit atsakymuose pateikta informacija (1996 m. birželio 17 d. atsakymas į prašymą pateikti informacijos), toks susitarimas buvo sudarytas per 1994 m. lapkričio 16 d. susitikimą.

92      Kadangi ieškovės dalyvavimas 1994 m. rugsėjo 30 d., spalio 12 d. ir lapkričio 16 d. susitikimuose, sudarant bendrą susitarimą dėl Europos rinkos pasidalijimo, yra įrodytas, ji nebegali remtis argumentu, kad įvairiose nacionalinėse rinkose šis susitarimas įgyvendintas vėliau, jau pradėjus dirbti nacionalinėms kontaktinėms grupėms.

93      Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad ieškovės argumentai atmestini tiek, kiek jais ginčijamos sprendime konstatuotos aplinkybės dėl jos dalyvavimo kartelyje 1993 m. pabaigoje sustabdymo ir dalyvavimo atnaujinant kartelį 1994 m. pradžioje.

94      Tačiau reikia išnagrinėti ieškovės paaiškinimus dėl pažeidimo trukmės ir tęstinumo įvertinimo.

3.     Dėl ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmės ir tęstinumo

–       Šalių argumentai

95      Ieškovė teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog egzistavo du atskiri karteliai, ji nuo „1990 m. lapkričio–gruodžio mėn. iki bent jau 1996 m. kovo–balandžio mėn.“, t. y. iš viso penkerius metus ir penkis mėnesius, nepertraukiamai nepažeidinėjo EB sutarties 85 straipsnio. Galima kalbėti tik apie dvejų metų ir trijų mėnesių laikotarpį pirminio Danijos kartelio atveju ir, atsižvelgiant į konkrečią šalį ? apie keturių arba daugiausia 16 ar 18 mėnesių laikotarpį Vokietijos atveju, turint omenyje vėlesnį Europos kartelį.

96      Kadangi atsakovė, jos teigimu, atsižvelgė į tai, kad „iš pradžių taikytos priemonės buvo neišbaigtos ir turėjo ribotą įtaką už Danijos rinkos ribų“, pažymėtina, kad pažeidimas, kurio mastas laikomas mažesniu, turėtų būti vertinamas kaip lengvesnis, o ne kaip trumpesnis.

97      Atsakovė teigia, kad kartelio atveju buvo ne daug pasikartojančių atskirų pažeidimų, bet plataus masto pažeidimas, trukęs iki 1996 m. pavasario, o ne iki 1995 m. rudens ir vėliau tapęs dar grubesniu nei anksčiau.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

98      Remiantis sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas, kuriuo kaltinama ieškovė, truko nuo „1990 m. lapkričio–gruodžio mėn. iki mažiausiai 1996 m. kovo–balandžio mėn.“.

99      Sprendimo 153 konstatuojamosios dalies ketvirtojoje pastraipoje Komisija teigia, kad „skirtingų įmonių pažeidimai <…> truko: a) ABB, (ieškovės), Tarco ir (Dansk Røhrindustri) atveju ? nuo maždaug 1990 m. lapkričio Danijoje, laipsniškai plintant visoje ES, iki mažiausiai 1996 m. kovo arba balandžio mėn., atėmus laikotarpį nuo 1993 m. spalio iki maždaug 1994 m. kovo mėn., per kurį susitarimai buvo sustabdyti.“

100    Komisija teisingai apskaičiavo pažeidimo, kuriuo kaltinama ieškovė, trukmę.

101    Pirma, negalima paneigti, kad ieškovė Danijos rinkoje pradėjo veikti „1990 m. lapkričio–gruodžio mėn.“ ir kad jos dalyvavimas Europos kartelyje baigėsi tik „1996 m. kovo–balandžio mėn.“. Ankstesniuose 42–45 punktuose nustatyta, kad 1990 m. lapkričio mėnesį ieškovė dalyvavo sutartinai keliant kainas, ir tai buvo nuspręsta 1990 m. lapkričio 22 d. susitikime. Be to, kalbant apie jos dalyvavimo kartelyje pabaigą, pakanka konstatuoti, kad ieškovė pripažįsta dar 1996 m. kovo 4 d. dalyvavusi įmonių direktorių klubo susitikime, o iki 1996 m. kovo 25 d. ? Vokietijos kontaktinės grupės susitikimuose.

102    Antra, ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija turėjusi konstatuoti dviejų atskirų kartelių buvimo faktą bei atsižvelgti į tai, jog ieškovė 1993 m. balandžio mėn. nutraukė veiklą Danijos kartelyje ir tik 1995 m. gegužės mėn. pradėjo dalyvauti Europos kartelyje. Remiantis 50–65 ir 84–88 punktuose konstatuotomis aplinkybėmis, ieškovė dar 1993 m. rugpjūčio arba rugsėjo mėn. dalyvavo sudarant principinį susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, o nuo 1994 m. gegužės mėn. ? susitarimą dėl bendro Vokietijos kainoraščio. Kaip matyti iš sprendimo 153 konstatuojamosios dalies, Komisija, vertindama ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmę, vis dėlto atsižvelgė į tai, kad nuo 1993 m. spalio iki maždaug 1994 m. kovo karteliniai susitarimai buvo sustabdyti.

103    Be to, ieškovei skirtos piniginės baudos dydžio apskaičiavimo tvarka patvirtina, kad Komisija atsižvelgė į kartelio sustabdymo trukmę. Remiantis sprendimo 175 konstatuojamosios dalies trečiąja pastraipa, nustatant baudos dydį buvo atsižvelgiama į tą patį laikotarpį kaip ir ABB atveju. Tačiau sprendimo 170 konstatuojamojoje dalyje, kalbant apie ABB, sakoma, kad priemonių netaikymas „nuo 1993 m. pabaigos iki 1994 m. pradžios“ taip pat kaip ir aplinkybė, kad iš pradžių šios priemonės buvo neišbaigtos ir turėjo ribotą įtaką už Danijos rinkos ribų bei buvo ištobulintos tik 1994–1995 m. susitarus dėl Europos kartelio, yra veiksniai, į kuriuos Komisija atsižvelgė nustatydama 1,4 piniginės baudos koeficientą už pažeidimą, kuris truko ilgiau nei penkerius metus.

104    Tai, kad nuo 1994 m. gegužės mėn. ieškovė vėl pradėjo veiklą kartelyje, o sprendime atsižvelgiama tik į veiklos nutraukimą iki „maždaug 1994 m. gegužės mėn.“, nepanaikina Komisijos atlikto pažeidimo trukmės vertinimo, nes, remiantis sprendimo 170 konstatuojamąja dalimi, kartelio nutraukimas keliems mėnesiams yra tik vienas iš daugelio veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgiama įvertinant pažeidimo trukmės, pagal kurią apskaičiuotas baudos dydis, poveikį, todėl minėtas poveikis nepriklausė nuo to, keliems mėnesiams tiksliai karteliniai susitarimai buvo nutraukti.

105    Kadangi nustatant pažeidimo trukmę buvo atsižvelgta į kartelio nutraukimo laikotarpį, ieškovė negali remtis argumentu, kad Komisija nagrinėjamą kartelį kvalifikavo kaip vieną tęstinį pažeidimą.

106    Komisija, nagrinėjamą kartelį kvalifikavusi kaip vieną tęstinį pažeidimą, atmetė, be visų kitų, ir ieškovės administracinio proceso metu pateiktą argumentą, kad „Danijos“ ir „Europos“ karteliai yra du skirtingi ir tarpusavyje nesusiję pažeidimai. Šiame kontekste Komisija teigia, kad nuo Danijos kartelio pradžios buvo siekiama ilgainiui išplėsti kontrolę visoje centralizuoto šildymo rinkoje (sprendimo 140 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa), nuo 1993 m. rugsėjo iki 1994 m. kovo mėn. bet koks veiksmų nutraukimas gali būti laikomas normalių susitarimų ir santykių sustabdymu (sprendimo 141 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa), o veiksmų metodai ir praktinis įgyvendinimas aiškiai liudija apie 1994 m. susitarimo dėl visos Europos rinkos pasidalijimo ir ankstesnių susitarimų tęstinumą (sprendimo 142 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa).

107    Todėl Komisija, savo sprendime teigdama, kad nuo 1994 m. sukurtas Europos kartelis tebuvo tik ankstesnio gamintojų kartelio centralizuoto šildymo rinkoje tęsinys, nekaltino ieškovės nepertraukiamu dalyvavimu kartelyje nuo 1990 m. lapkričio iki 1996 m. kovo mėnesio. Tai patvirtina ir tokia Komisijos aiškiai pripažinta aplinkybė: „Pažeidimas yra vienas tęstinis nusižengimas; tačiau Komisija pripažįsta, kad jo intensyvumas ir poveikis nagrinėjamu laikotarpiu nevienodas. Laipsniškai pradedant daugiausia į Danijos rinką orientuotais susitarimais 1991 m. (laikinai trumpam juos sustabdant). pažeidimai išsiplėtė į kitas rinkas ir maždaug 1994 m. susiformavo visos Europos kartelis, apėmęs praktiškai visą prekybą atitinkamu produktu (sprendimo 145 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa).

108    Dėl šių priežasčių ieškovės argumentai dėl pažeidimo trukmės ir tęstinumo atmestini.

109    Todėl argumentas dėl tęsiamo kartelio egzistavimo nuo 1990 iki 1996 m. yra atmestinas visas.

C –  Dėl dalyvavimo Europos kartelyje Italijos rinkoje

1.     Šalių argumentai

110    Ieškovė kaltina Komisiją neteisingai susiejus su ja įvykius Italijos rinkoje, kur ji niekada nevykdė veiklos. Ji negali būti patraukta atsakomybėn dėl vietinio platintojo Socologstor Italijos rinkoje padarytų pažeidimų, nes ieškovė valdo tik 49 % šios įmonės akcijų.

111    Todėl nėra priežasčių, dėl kurių Socologstor turėtų būti vertinama kitaip nei KE KELIT Kunststoffwerk GmbH (toliau ? KE KELIT), kuri taip pat prekiavo ieškovės produktais ir kuriai buvo skirta piniginė bauda. Nors ieškovės dalyvavimas susitikimuose dėl Italijos rinkos galėtų būti konkurencijos taisyklių pažeidimas, Komisija nenurodė, kad ieškovė, siekdama apriboti konkurenciją, galėjo primesti Socologstor savo valią.

112    Atsakovė atkreipia dėmesį į Italijos kvotų paskirstymą visiems gamintojams, įskaitant ieškovę, patvirtinančius dokumentus ir į tai, kad ieškovė dalyvavo viename Italijos kontaktinės grupės susitikime bei 1995 m. birželio 9 d. susitikime, kur taip pat buvo nagrinėjami su Italija susiję klausimai. Ieškovė nebūtų dalyvavusi šiuose susitikimuose, jei iš tiesų nebūtų buvusi suinteresuota Italijos rinka. Be to, tai, kad Komisija turėjo galimybę pradėti procedūrą prieš pačią Socologstor, neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės už kartelio veiksmus Italijoje.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

113    Ieškovė neneigia 1995 m. kovo 21 d. Milane dalyvavusi pirmame Italijos kontaktinės grupės susitikime, o 1995 m. birželio 9 d. ? kitame su Italija susijusiame susitikime Ciuriche.

114    Be to, iš kai kurių užrašų, kuriuos Komisija gavo iš suinteresuotųjų įmonių, matyti, jog ieškovė buvo įtraukta į kvotų Italijos rinkai ir projektų paskirstymą (pranešimo apie kaltinimus 64, 111 ir 188 punktai); tai patvirtina ir Pan-Isovit (1996 m. birželio 17 d. atsakymas į prašymą pateikti informacijos).

115    Taigi Komisija turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovės veikla Europos kartelyje apėmė ir Italijos rinką, todėl nebereikia nagrinėti, kiek ieškovė galėjo kontroliuoti savo platintojo veiksmus šioje rinkoje.

116    Dėl šių priežasčių ieškovės argumentas yra atmestinas.

D –  Dėl bendradarbiavimo nustatant kokybės normas

1.     Šalių argumentai

117    Ieškovė teigia nedalyvavusi vamzdžių gamintojams inkriminuojamame pažeidime, kurio esmė ta, kad kokybės normos tariamai turėjo būti naudojamos tam, kad būtų išlaikytos didelės kainos ir uždelstas naujų taupesnių technologijų diegimas. Ieškovė veikiau buvo tokių veiksmų auka, kurie visų pirma buvo nukreipti prieš jos sukurtą technologiją.

118    Todėl atsakovė neteisingai teigia, kad toks pažeidimas nėra nagrinėjamas sprendime kaip neteisėtas elgesys. Nors šis pažeidimas nebuvo įtrauktas į „pagrindinių pažeidimų bruožų“ sąrašą, sprendimo 2 konstatuojamoje dalyje jis įvardijamas kaip atskiras pažeidimas, kuriuo, be kitų, kaltinama ir ieškovė. Sprendimo 1 straipsnyje, kalbant apie nagrinėjamo pažeidimo apibrėžimą, pateikiama nuoroda į kitoje vietoje išdėstytus įvertinimus.

119    Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimo 1 straipsnyje kokybės normų taikymas nepriskiriamas prie pagrindinių pažeidimų bruožų. Klausimas, ar ieškovė tapo su kokybės normomis susijusio bendradarbiavimo auka dėl to, kad turėjo veiksmingesnes technologijas, turėjo būti nagrinėjamas įvertinant lengvinančias aplinkybes ir apskaičiuojant piniginės baudos dydį.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

120    Kokybės normų taikymas, siekiant palaikyti tam tikrą kainų lygį ir uždelsti naujų taupesnių technologijų įdiegimą, priskiriamas prie sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje išvardytų pagrindinių nagrinėjamo pažeidimo bruožų. Vėliau Komisija, vertindama gamintojų asociacijos European District Heating Pipe ManufacturersAssociation (toliau ? EuHP) kartelį, 113–115 konstatuojamosiose dalyse atkreipė dėmesį į ABB ketinimus kokybės normomis užkirsti kelią tam, kad ieškovė netaikytų nuoseklios gamybos procedūros, kuria galima sumažinti gamybos sąnaudas ir kainas. Be to, remiantis sprendimo 147 konstatuojamosios dalies paskutine įtrauka, „normų ir standartų taikymas, siekiant užkirsti kelią arba uždelsti naujos, leidžiančios sumažinti kainas technikos įdiegimą (taikoma EuHP nariams)“, priskiriamas kartelio nulemtiems konkurencijos apribojimams.“

121    Tačiau bendradarbiavimas nustatant kokybės normas nepriskiriamas prie pataisytos ginčijamo sprendimo versijos 1 straipsnio 3 dalyje išvardytų pagrindinių kartelio bruožų. Sprendimo versijos danų k., kurią ieškovė gavo 1998 m. spalio 21 d., rezoliucinėje dalyje buvo numatyta, kad bendradarbiavimas nustatant kokybės normas priskiriamas prie pagrindinių kartelio bruožų. Tačiau Komisija išbraukė būtent šį rezoliucinės dalies skirsnį 1998 m. lapkričio 6 d. Sprendimu dėl pataisymo ir taip aiškiai davė suprasti, kad ji neketina šį bendradarbiavimą kvalifikuoti kaip sudėtinę ieškovei inkriminuojamo pažeidimo dalį.

122    Net jei išliko tam tikrų neatitikimų dėl to, kad rezoliucinėje sprendimo dalyje bendradarbiavimas nustatant kokybės normas nepriskiriamas prie pagrindinių nagrinėjamo pažeidimo bruožų, tačiau ne kartą aprašomas motyvacinėje dalyje, padarius minėtą pataisą nebeliko jokių abejonių, kad Komisija nekaltina ieškovės tuo, kad bendradarbiaudama nustatant kokybės normas ji pažeidė EB sutarties 85 straipsnį.

123    Todėl ieškovė negali kvestionuoti sprendimo galiojimo nurodydama, kad šiuo klausimu nebendradarbiavo.

124    Dėl šių priežasčių argumentas yra atmestinas.

E –  Dėl suderintų veiksmų prieš „Powerpipe“

1.     Šalių argumentai

125    Ieškovė nesutinka su visais prieš ją nukreiptais sprendimo dėl suderintų veiksmų prieš Powerpipe teiginiais. Ji yra dalyvavusi susitikimuose, kuriuose buvo aptariamos priemonės prieš Powerpipe, tačiau niekada nėra taikiusi tokių priemonių.

126    Ieškovė teigia, kad 1993 m. birželį įvyko susitikimas Bilunde, ir Švedijos įmonės Powerpipe vadovas buvo perviliotas prieš Švedijai įstojant į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 dieną. Dėl to šie įvykiai svarbūs tik tiek, kiek jie turėjo įtakos konkurencijai Europos Sąjungoje. Jeigu ir buvo kokia nors įtaka, tai tik minimali.

127    Ieškovė dalyvavo susitikime su ABB ir Powerpipe Bilunde, kuriame ABB įspėjo Powerpipe. Tačiau pagrindinis šio susitikimo tikslas buvo apsvarstyti galimą Powerpipe įmonės pardavimą ABB ir (arba) ieškovei ir pastaroji pasitraukė iš derybų su ABB, šiai aiškiai davus suprasti, kad ji nori Powerpipe uždaryti ir suskaldyti.

128    Kalbant apie Powerpipe vadovo perviliojimą, pasakytina, kad kurį laiką buvo svarstoma galimybė atidaryti atstovybę Briuselyje, o ABB pasiūlymas šiuo tikslu kartu įdarbinti minėtą asmenį pasirodė esantis geras pasirinkimas. Dar kartą šis klausimas buvo iškeltas gerokai vėliau, maždaug 1993 m. rudenį arba 1994 m. pradžioje. Ieškovė apie šio asmens perviliojimą sužinojo tik gavusi iš ABB sąskaitą už su tuo susijusias išlaidas. Ieškovė manė, kad šis asmuo norėjo išeiti iš Powerpipe ir pats užmezgė ryšius su ABB. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, ieškovė pareiškė esanti pasirengusi padengti dalį šio asmens įdarbinimo išlaidų. Ji nieko nežinojo apie ABB mėginimus pervilioti kitus Powerpipe darbuotojus ir šioje kampanijoje nedalyvavo.

129    Ieškovė neneigia, kad 1994 m. užmezgė ryšius su Powerpipe, siekdama ją įtikinti, atsiimti pasiūlymą dėl projekto Noibrandenburge po to, kai iš Henss patyrė didelį spaudimą; ji pasiūlė Powerpipe siekti taikaus susitarimo su Henns/Isoplus. Tačiau nei per šį, nei per antrą pokalbį telefonu ieškovė jokia forma negrasino Powerpipe.

130    Ieškovė bandė laimėti projektą Leipcige-Lipendorfe, nors kartelis buvo susitaręs šį projektą perleisti trims Vokietijos gamintojams. Tačiau ieškovė turėjo nurodyti savo dukterinei įmonei atsiimti šiam projektui laimėti pateiktą pasiūlymą dėl 20 m vamzdžių ir pakeisti jį pasiūlymu dėl 18 m vamzdžių. Pirmasis pasiūlymas pareikalavo didelių investicijų į gamybos įrenginius, tačiau neatsipirko. Antrasis pasiūlymas, įsivėlus klaidai, niekada nebuvo pateiktas. Kadangi projekto vadovas susierzino dėl to, kad pirmasis pasiūlymas buvo atsiimtas, derybos su ieškove buvo nutrauktos.

131    Ieškovės žiniomis, 1995 m. kovo 24 d. susitikimo metu projekto vadovas dar nebuvo nusprendęs Leipcige-Lipendorfe projektą atiduoti Powerpipe. Ieškovė nedalyvavo pirmoje susitikimo dalyje, kai galėjo būti svarstomi bendri veiksmai prieš Powerpipe. Ieškovei atvykus į susitikimą, antroje jo dalyje Henss reikalavo imtis kolektyvinių priemonių. O ieškovė pasiūlė trijų Vokietijos gamintojų darbo grupei prisiderinti prie Powerpipe kainų ir netgi tiekti vamzdžius kaip subrangovė. Vėliau diskusijos sukosi apie tai, kad Powerpipe visų pirma per nustatytą laikotarpį bus techniškai nepasirengusi įgyvendinti pasiūlymą. Susitikime ieškovė pasiūlė ABB paaiškinti projekto vadovui, kaip nukentėjo centralizuoto šildymo sektoriaus reputacija pasirinkus nepakankamai kvalifikuotą tiekėją dar Turino projekto atveju. ABB pastangos perkalbėti projekto vadovą liko bevaisės, nes darbo grupė nenorėjo savo kainų pritaikyti prie Powerpipe kainų. Tik 1995 m. balandžio mėnesį ieškovė sužinojo, kad konkursą laimėjo Powerpipe.

132    Ieškovė neįgyvendino nė vieno prieš Powerpipe nukreipto susitarimo. Jos žiniomis, to nedarė ir kiti gamintojai, išskyrus ABB ir Isoplus. Abi šios įmonės 1995 m. gegužės 5 d. EuHP susitikime primygtinai reikalavo imtis suderintų veiksmų prieš Powerpipe, siekiant sudaryti jai tiekimo problemų. Kadangi ieškovė negamino Leipcigo-Lipendorfo projekto subrangovui reikalingų medžiagų, ji niekaip negalėjo jų tiekti. 1995 m. birželio 13 d. susitikime nebuvo patvirtintas prieš Powerpipe nukreiptas susitarimas.

133    Ieškovė subrangovui Lymatex jokia forma nebuvo nurodžiusi kenkti Powerpipe. Tuo metu Lymatex labai vėlavo tiekti jungtis ieškovei, kuri buvo sutartimi įsipareigojusi visą 1995 m. reikalingą jungčių kiekį pirkti iš Lymatex. Priešingai nei teigiama sprendimo 102 konstatuojamoje dalyje, ieškovė tik reikalavo, kad Lymatex įvykdytų savo sutartinius įsipareigojimus. Lymatex savo iniciatyva nusiuntė ieškovei Powerpipe adresuoto laiško projektą, tikriausiai siekdama jai parodyti, kad stengiasi išspręsti tiekimo problemas; dėl šio laiško projekto ieškovė niekada nepareiškė nuomonės.

134    Apskritai sunkumai, su kuriais susidūrė Powerpipe vykdydama sutartinius įsipareigojimus, kilo dėl jos pačios veiksmų. Pasirašydama sutartį dėl projekto ÅrhusKommunale Væker (ÅKV), Powerpipe prisiėmė neįgyvendinamus įsipareigojimus, pavyzdžiui, per trumpą laikotarpį aprūpinti tokios pačios rūšies jungtimis, kokias gamina ieškovė. Dėl tiekimo sunkumų, su kuriais susidūrė Powerpipe, projekto užsakovas galiausiai nutraukė sutartį. Todėl šis sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į tai, kad Lymatex nutarė nebetiekti prekių Powerpipe. Tai patvirtina aplinkybė, kad sprendimas atimti iš Powerpipe tiekimo užsakymą buvo priimtas 1995 m. gegužės 10 d., t. y. tą pačią dieną, kai Lymatex pranešė Powerpipe apie laikinas tiekimo problemas ir kad iki 1995 m. rugsėjo mėnesio ji negali priimti naujų užsakymų. Todėl sutarties panaikinimo priežastys nesusijusios su ieškovės veiksmais.

135    Taigi ieškovė niekaip neprisidėjo prie bandymų išstumti Powerpipe iš rinkos. Ieškovės noras, kad prekes jai tiektų Lymatex, buvo visiškai teisėtas, o tariamos šios jos pozicijos pasekmės Powerpipe kilo ne dėl neteisėtų veiksmų.

136    Atsakovė nurodo, kad ieškovė pripažįsta dalyvavusi ne viename susitikime, kuriuose buvo svarstomos prieš Powerpipe nukreiptos priemonės; tai ypač pasakytina apie susitikimą su ABB ir Powerpipe 1992 m. liepą, kurio metu pastaroji buvo „įspėta“. Šio pripažinimo pakanka tam, kad ieškovę būtų galima sieti su suderintais veiksmais prieš Powerpipe. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, verčiančių suabejoti sprendimo 143 ir 144 konstatuojamosiose dalyse pateiktais teiginiais, kad ieškovė, dalyvaudama 1995 m. kovo 24 d. susitikime, dalyvavo susitarime kenkti Powerpipe.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

137    Ieškovei nepavyko paneigti Komisijos konstatuotų faktų dėl jos dalyvavimo rengiant planą pašalinti Powerpipe, ypač dėl Powerpipe svarbių darbuotojų perviliojimo.

138    Ieškovė neneigia dalyvavusi sprendimo 91 konstatuojamoje dalyje aprašytame susitikime Bilunde 1992 m. liepą. Taip pat nekyla abejonių, kad ieškovė kartu su ABB susitarė dėl Powerpipe vadovo perviliojimo, sutiko pasidalyti su tuo susijusias išlaidas ir šį pažadą įgyvendino.

139    Todėl negalima pritarti ieškovės pateiktai informacijai, kad susitarimas dėl Powerpipe darbuotojų perviliojimo išlaidų pasidalijimo neturėjo būti kenksmingas. Kadangi dar 1992 m. liepos mėn. susitikime ABB ieškovės akivaizdoje įspėjo Powerpipe, ieškovei turėjo būti aišku, kad ABB planas įdarbinti Powerpipe darbuotojus buvo dalis kenkimo tai įmonei strategijos. Iš 1993 m. liepos 2 d. ABB užrašų, padarytų rengiantis susitikimui su ieškove, matyti, kad šio vadovo įdarbinimas buvo laikomas „bendra priemone prieš Powerpipe“ (pranešimo apie kaltinimus 48 priedas). Kaip ieškovė pripažino administraciniame procese, ji žinojo, kad šio asmens įdarbinimas galėjo būti vertinamas kaip priemonė prieš Powerpipe (Bech pareiškimas, pateikiamas ieškovės balandžio 25 d. atsakymo į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informacijos priede).

140    Net jei ieškovė gali tvirtinti, kad iš pradžių sutiko dalytis perviliojimo išlaidas, norėdama atidaryti atstovybę, šis teiginys negali pateisinti aplinkybės, kad ji buvo pasirengusi sumokėti numatytą sumą tuo metu, kai jau buvo aišku, kad ABB šį asmenį įdarbino kitoms užduotims atlikti nei planuota.

141    Taip pat nekyla abejonių, kad tuo metu, kai Powerpipe pateikė pasiūlymą laimėti projektą Noibrandenburge, ieškovė susitarė su ABB ir Henss daryti Powerpipe spaudimą, kad ši atsiimtų savo pasiūlymą. Nors pati ieškovė per pokalbius su Powerpipe šiai negrasino, nustatyta, kad ji elgėsi taip, kaip buvo sutarta su kitais kartelio dalyviais. Ieškovė pripažįsta, kad jos pardavimo vadovas tuo metu Powerpipe patvirtino, jog šio sektoriaus įmonės yra sudariusios tam tikrą sutarimą.

142    Kalbant apie tariamai ieškovės patirtą spaudimą, konstatuotina, kad įmonė, kartu su kitomis įmonėmis dalyvaujanti antikonkurenciniuose veiksmuose, negali remtis ta aplinkybe, kad ji juose dalyvauja dėl kitų dalyvių daromo spaudimo. Iš tikrųjų ji galėjo apie daromą spaudimą pranešti kompetentingoms institucijoms ir pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį pateikti Komisijai skundą, o ne dalyvauti šiuose veiksmuose (žr. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, T‑9/89, Rink. p. II‑499, 123 ir 128 punktus ir minėto sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją 58 punktą).

143    Kalbant apie projekto Leipcige-Lipendorfe laimėtoją, konstatuotina, kad Komisijos išvados remiasi 1995 m. kovo 24 d. susitikimo Diuseldorfe rezultatais.

144    Ieškovė neneigia, jog kartelis buvo sudaręs susitarimą, numatantį, kad projektas Leipcige-Lipendorfe turėtų atitekti ABB, Henss/Isoplus ir Pan-Isovit.

145    Dėl to Komisija savo sprendimo 99 konstatuojamoje dalyje galėjo daryti išvadą, kad ieškovė, bent jau iš dalies spaudžiama kitų gamintojų, atsiėmė šiam projektui laimėti pateiktą pasiūlymą. Net jei ieškovė manė, kad pirmo pasiūlymo sąlygotos investicijos gali neatsipirkti, jos teiginys, kad naujas pasiūlymas nebuvo pateiktas „įsivėlus klaidai“, nėra svarus, nes, atsižvelgiant į kartelio numatytą projektų paskirstymą, ji turėjo žinoti, kad tokie jos veiksmai visiškai atitiko kitų kartelio dalyvių lūkesčius.

146    Be to, iš Tarco užrašų apie 1995 m. kovo 24 d. susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 143 priedas) matyti, kad Powerpipe paskelbimas projekto Leipcige-Lipendorfe laimėtoja sukėlė diskusijas dėl daugybės priemonių. Šiuose užrašuose teigiama:

„(Powerpipe) veikiausiai laimėjo Leipcigo-Lipendorfo (projektą).

–        Nė vienam gamintojui nebetiekti prekių L‑L, IKR, Mannesmann-Seiffert, VEAG.

–        (X) pranešti apie visus prašymus suteikti informacijos apie projektą.

–        Nė vienas mūsų subrangovas negali dirbti įmonei (Powerpipe); jiems tai padarius, bendradarbiavimas ateityje bus nutrauktas.

–        Mes mėginsime užkirsti kelią (Powerpipe) apsirūpinimui, pvz., plastiku.

–        EuHP turi patikrinti, ar mes galime pasiskųsti dėl to, kad konkursą laimėjo nekvalifikuota firma.“

147    Jei įmonė dalyvauja akivaizdžiai antikonkurencinių tikslų siekiančiame susitikime, viešai neatsiribodama nuo jo turinio, tuomet kiti susitikimo dalyviai turi pagrindo manyti, kad ji pritaria susitikimo rezultatams ir jų laikysis (žr. 39 punkte nurodytą teismų praktiką). Esant tokioms aplinkybėms, tai, kad susitikime, kuriame dalyvavo aptariama įmonė, aptarti neteisėti susitarimai, pakankamai įrodo tos įmonės dalyvavimo sudarant susitarimus faktą.

148    Kadangi 1995 m. kovo 24 d. susitikime buvo aptariamos konkurenciją pažeidžiančios priemonės, visos šiame susitikime dalyvavusios ir nuo susitikimo turinio viešai neatsiribojusios įmonės laikytinos susitarimo dėl nagrinėjamų priemonių arba suderintų veiksmų dalyvėmis.

149    Visiškai nesvarbu, ar 1995 m. kovo 24 d. susitikime buvo žinoma, ar Powerpipe jau laimėjo projektą Leipcige-Lipendorfe. Per šį susitikimą svarstytos priemonės bet kuriuo atveju buvo paremtos prielaida, kad Powerpipe laimės konkursą. Net jei sutartis tarp VEAG, kuri paskelbė šį konkursą, ir Powerpipe galėjo būti pasirašyta po susitikimo, iš 1995 m. kovo 21 d. VEAG laiško generalinei projekto rangovei (pranešimo apie kaltinimus 142 priedas) ir iš 1995 m. rugsėjo 29 d. VEAG atsakymo į prašymą pateikti informacijos išplaukia, kad 1995 m. kovo 21 d., t. y. prieš nagrinėjamą susitikimą, perkančioji organizacija priėmė Powerpipe palankų sprendimą.

150    Apskritai ieškovė negali išvengti atsakomybės teigdama, kad nedalyvavo vienoje susitikimo dalyje, kai galėjo būti svarstomi bendri veiksmai prieš Powerpipe. Ieškovė pripažįsta, kad Henss viename susitikime, dalyvaujant ieškovei, primygtinai reikalavo imtis „kolektyvinių priemonių“.

151    Ieškovės elgesys 1995 m. kovo 24 d. susitikime taip pat negali būti vertinamas kaip viešas atsiribojimas nuo sprendimo nebeteikti Powerpipe prekių; atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes ? ypač į situaciją, kurioje buvo PowerpipeÅKV projekto metu, ir su tiekimu susijusias Lymatex problemas ? ieškovė laikėsi šį sprendimą labiau palaikančios pozicijos.

152    Ieškovė neneigia, kad sužinojusi, jog Powerpipe laimėjus ÅKV projektą, kurį kartelis buvo numatęs ABB ir ieškovei, jai pavyko susitarti su ieškovės dukterine įmone Švedijoje dėl projektui vykdyti reikalingų prekių tiekimo, išreiškė savo nepasitenkinimą. Tokia ieškovės pozicija liudija apie jos norą pasirūpinti tuo, kad Powerpipe, vykdydama savo projektą, susidurtų su tiekimo problemomis.

153    Be to, aplinkybė, kad ieškovė kreipėsi į Lymatex, prašydama uždelsti tiekimus Powerpipe, laikytina įrodyta. Powerpipe nurodytą faktą, kad vienas Lymatex darbuotojas patvirtino, jog sprendimas netiekti jai prekių iki 1995 m. rugsėjo mėnesio (pranešimo apie kaltinimus 153 priedas) neturėjo nieko bendra su 1995 m. gegužės 10 d. Lymatex laiške, adresuotame Powerpipe, minimais gamybos sunkumais, patvirtina tai, kad šio laiško projektą (pranešimo apie kaltinimus 155 priedas) Komisija rado 1995 m. birželio 28 d. įmonės vadovo kabinete per atliktą patikrinimą. Tai, kad Lymatex manė esant reikalinga pranešti ieškovei apie savo atsakymą į Powerpipe užsakymą prieš persiunčiant šį laišką Powerpipe, rodo, jog Lymatex ieškovei bent jau norėjo suteikti galimybę paveikti jos planuojamą atsakymą į šį užsakymą. Atsižvelgiant į 1995 m. gegužės 24 d. susitikimo sprendimą nebetiekti prekių Powerpipe, pas ieškovę rastas Lymatex laiško projektas gali būti suprantamas tik kaip faktas, patvirtinantis, kad 1995 m. gegužės 10 d. arba prieš tai ieškovė susisiekė su Lymatex ir išreiškė savo norą uždelsti tiekimus Powerpipe. Tam neprieštarauja aplinkybė, kad Lymatex nepanaikino kitų Powerpipe užsakymų. Apskritai pažymėtina, kad Lymatex Komisijai nepateikė teisingų duomenų apie šio laiško projekto persiuntimą ieškovei, nes ji tvirtino, jog tai buvo ne Powerpipe adresuoto laiško projektas, o kopija, ir ji norėjusi tik įrodyti, kad imasi priemonių sutartiniams įsipareigojimams ieškovės atžvilgiu įvykdyti (pranešimo apie kaltinimus 157 priedas), o iš ieškovės turėtos laiško versijos matyti, kad tai buvo laiško projektas, kuris jai persiųstas likus kelioms valandoms iki galutinės laiško versijos išsiuntimo Powerpipe.

154    Kadangi yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė neatsiribojo nuo 1995 m. gegužės 24 d. susitikime priimto sprendimo dėl boikoto, nebereikia nagrinėti, kiek ieškovės veiksmai tiesiogiai lėmė nuostolius, kurių Powerpipe, jos duomenimis, patyrė, visų pirma vykdydama ÅKV projektą.

155    Iš to išplaukia, kad Komisija pateikė svarų įrodymą, patvirtinantį, jog ieškovė dalyvavo sudarant susitarimą dėl kenkimo Powerpipe, nes ieškovė neįrodė, kad atsiribojo nuo nagrinėjamo susitikimo rezultatų.

156    Šios išvados nepaneigia ir ieškovės argumentas, kad ji negalėjo boikotuoti Powerpipe, nes negamino nagrinėjamo projekto subrangovui reikalingų medžiagų.

157    Įmonė gali būti kaltinama boikotu ir tuomet, kai ji faktiškai nedalyvavo ar negalėjo dalyvauti jį įgyvendinant. Priešingu atveju, įmonės, pritarusios boikoto priemonėms, tačiau neturėjusios galimybės pačios jų imtis, būtų atleistos nuo bet kokios atsakomybės už dalyvavimą sudarant susitarimą.

158    Įmonė, kuri savo veiksmais, atitinkančiais konkurencijos pažeidimų siekiančio susitarimo arba suderintų veiksmų sąvoką EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme, dalyvavo įvairiai pažeidžiant konkurencijos taisykles ir prisidėjo atliekant pažeidimą apskritai, gali atsakyti už visą dalyvavimo darant minėtą pažeidimą trukmę ir už veiksmus, kuriuos atlieka kitos šį pažeidimą dariusios įmonės, jei konkreti įmonė neabejotinai žino apie neteisėtus kitų dalyvių veiksmus arba juos gali protingai numatyti ir yra pasirengusi prisiimti iš to kylančią riziką (žr. sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 203 punktą).

159    Kadangi ieškovė dalyvavo 1995 m. gegužės 24 d. susitikime, ji žinojo apie veiksmus, kuriais turėjo būti kliudoma Powerpipe verslui. Neatsiribodama nuo šių veiksmų, ji suteikė kitiems dalyviams bent jau pagrindą manyti, kad pritaria tokiam susitikimo sprendimui, jo laikysis ir kad yra pasirengusi prisiimti iš to kylančią riziką.

160    Dėl Komisijos rėmimosi įvykiais Švedijoje ir Suomijoje iki joms įstojant į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d. pakanka nurodyti, kad Powerpipe veiklą trikdančių veiksmų, už kuriuos ieškovė trauktina atsakomybėn, buvo imtasi tuomet, kai Powerpipe mėgino įsitvirtinti Vokietijos rinkoje, todėl šiais veiksmais siekta neleisti Powerpipe sustiprinti savo pozicijų Europos Sąjungoje. Be to, ieškovė, sutikdama dalyvauti perviliojant Powerpipe vadovą, dar iki 1995 m. sausio 1 d. bendrojoje rinkoje įgyvendino susitarimą dėl Powerpipe veiklos trikdymo. Todėl Komisija į konkurenciją pažeidžiančią veiklą Švedijoje atsižvelgė tiek, kiek ji faktiškai neigiamai paveikė konkurenciją Europos Sąjungoje.

161    Sprendimo 148 konstatuojamoje dalyje apie tai aiškiai sakoma:

„Šiame procese Komisija į bendrus Švedijos rinkoje prieš Powerpipe taikytus veiksmus iki Švedijos narystės ES (1995 m. sausio 1 d.) atsižvelgia tik tiek, kiek: i) jie neigiamai veikia konkurenciją Bendrijoje (Powerpipe įsitvirtinimas Vokietijos rinkoje); ir ii) įrodo ilgalaikio plano pakenkti Powerpipe arba ją pašalinti nuo to momento buvimą“.

162    Remiantis tuo, kas išdėstyta, argumentas dėl suderintų veiksmų prieš Powerpipe yra atmestinas.

F –  Dėl ABB spaudimo

1.     Šalių argumentai

163    Ieškovė teigia, kad Komisija nepakankamai įvertino ABB jai darytą spaudimą; atsakovė tai neigia.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

164    Ieškovė teigia, kad Komisija savo sprendime ne kartą mini, jog ABB darė didelį spaudimą kitoms šio sektoriaus įmonėms, siekdama paskatinti prisijungti prie nagrinėjamų antikonkurencinių susitarimų. Be to, Komisija, nustatydama ABB baudos dydį, pripažino, kad ABB, „kaip stambi tarptautinė įmonė, (savo) galią rinkoje ir (savo) išteklius naudojo kartelio veiksmingumui didinti ir užtikrinti, kad kitos įmonės paklustų (jos) norams“ (sprendimo 169 konstatuojamoji dalis).

165    Kalbant apie ieškovei inkriminuojamą pažeidimą, pakanka nurodyti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, įmonė, kuri verčiama kitų dalyvių dalyvauja atliekant antikonkurencinius veiksmus, negali pasiteisinti tuo, kad jai buvo daromas spaudimas, nes ji galėjo apie spaudimą pranešti, o ne dalyvauti šiuose veiksmuose (žr. šio sprendimo 142 punkte nurodytą teismų praktiką).

166    Kadangi šis argumentas nepagrįstas, fakto klaida taikant EB 85 straipsnio 1 dalį paremtas ieškinio pagrindas yra atmestinas visas.

II –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

A –  Dėl galimybės susipažinti su byla

1.     Šalių argumentai

167    Ieškovė teigia, kad Komisija jai neleido reikalauti leisti susipažinti su byla. Pan-Isovit, kuri veikiausiai reikalavo leisti susipažinti su byla, buvo skirta mažesnė bauda nei kitoms įmonėms, nes ji bendradarbiavo. Ieškovė spaudžiama sutiko atsisakyti kai kurių savo teisių, nes tikėjosi dokumentus apie kartelį gauti tiesiai iš ABB. Tačiau ABB jai leido susipažinti tik su tam tikrais ir nevisais dokumentais. Tai, kad Komisija suinteresuotoms įmonėms leido tarpusavyje pasikeisti bylos dokumentais, nėra patenkinamas sprendimas.

168    Atsakovė neigia, kad neleido įmonėms susipažinti su byla, ir atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė sutiko su suinteresuotomis įmonėmis keistis dokumentais. Pan-Isovit skirtos baudos sumažinimas neturi nieko bendra su šios įmonės pozicija dėl susipažinimo su byla. Taip pat negalima teigti, kad ABB pateikė ne visus dokumentus.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

169    Konkurencijos bylose suteikiant galimybę asmenims, kuriems skirtas pranešimas apie kaltinimus, susipažinti su byla pirmiausia yra siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu jie galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl pranešime apie kaltinimus Komisijos padarytų išvadų (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 89 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 75 punktas; 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 59 punktas ir sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑36/91, Rink. p. II‑1847, 69 punktas). Tad teisė susipažinti su byla yra viena iš procesinių garantijų, turinčių saugoti teisę į gynybą, ir ypač – užtikrinti Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyje ir 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento 99/63/EB dėl nuomonės išklausymo pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalis (OL 127, 1963, p. 2268) 2 straipsnyje numatytą teisę būti išklausytam (1993 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją, T‑65/89, Rink., p. II‑389, 30 punktas).

170    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija privalo suinteresuotoms įmonėms ir įmonių asociacijoms sudaryti sąlygas susipažinti su visa tyrimo byla, išskyrus dokumentus, kuriuose užfiksuotos kitų įmonių komercinės paslaptys arba kita konfidenciali informacija, bei Komisijos vidaus užrašus, kad jos galėtų tinkamai pasirengti gynybai dėl pranešime apie kaltinimus nurodytų jiems inkriminuojamų kaltinimų (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 54 punktas ir 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimas BASF Coatings prieš Komisiją, T‑175/95, p. II‑1581).

171    Pagal Reglamentą Nr. 17 vykdomame ginčo procese Komisija negali viena savarankiškai nuspręsti, kokie dokumentai galėtų būti naudingi gynybai (minėtų 1995 m. birželio 29 d. Sprendimų Solvay prieš Komisiją 81 punktas ir ICI prieš Komisiją 91 punktas). Bendrasis procesinio lygiateisiškumo principas neleidžia Komisijai pačiai nuspręsti, ar prieš įmones ji gali naudoti dokumentus, su kuriais šios negalėjo susipažinti, ir todėl atitinkamai nuspręsti, ar galėtų šiais dokumentais pasinaudoti gynybos tikslais (minėtų 1995 m. birželio 29 d. Sprendimų Solvay prieš Komisiją 83 punktas ir ICI prieš Komisiją 93 punktas).

172    Atsižvelgiant į šiuos principus, reikia įvertinti, ar Komisija šiuo atveju įvykdė savo pareigą leisti susipažinti su visa tyrimo byla.

173    Iš pradžių Komisija savo 1997 m. kovo 20 d. prie pranešimo apie kaltinimus pridėtame rašte sako:

„Siekiant įmonėms padėti parengti savo nuomonę apie kaltinimus, joms suteikiama galimybė susipažinti su Komisijos byla. Šiuo konkrečiu atveju Komisija visus minimus dokumentus prideda kaltinimų prieduose (įskaitant ir visų dokumentų sąrašą). Dokumentuose taip pat pateikiama svarbi korespondencija pagal Reglamento Nr. (17) 11 straipsnį. Nuorodos į su šia byla nesusijusias aplinkybes šiuose dokumentuose buvo užtušuotos.

Jei Komisijos patalpose norėtumėte susipažinti su Jums prieinamais dokumentais, per tris savaites nuo šio laiško gavimo kreipkitės į <…> dėl termino skyrimo.“

174    Į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu ieškovė atsakė, kad 1997 m. balandžio 23 d. ji, norėdama susipažinti su visa byla, kreipėsi į Komisiją. Nors nustatyta, kad toks pokalbis telefonu įvyko, šalys nesutaria dėl tikslaus pokalbio turinio, visų pirma dėl to, ar Komisija, kaip teigia ieškovė, atmetė prašymą leisti susipažinti su byla nurodydama, kad įmonės, „jei jos iš tikrųjų nori bendradarbiauti, yra pačios atsakingos už keitimąsi kopijomis“, ir ar ieškovė galiausiai reikalavo leisti susipažinti su visa byla. Bet kuriuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad šio pokalbio metu buvo kalbama apie dokumentų keitimosi tarp suinteresuotųjų įmonių tvarką.

175    Nustatyta, kad 1997 m. balandžio ir gegužės mėnesį Komisija pasiūlė įmonėms, kurioms buvo adresuotas pranešimas apie kaltinimus, keistis visais per patikrinimus iš jų paimtais dokumentais. Visos įmonės, išskyrus Dansk Rørindustri, neprieštaraudamos sutiko keistis dokumentais. Vėliau visos dokumentais sutikusios keistis įmonės, tarp jų ir ieškovė, iš kiekvienos įmonės gavo iš jų paimtus dokumentus ir arba aptariamų įmonių, arba Komisijos ABB ir Pan-Isovit prašymu sudarytą dokumentų sąrašą. 1997 m. birželio 18 d. Komisijos reikalavimu dalis iš Dansk Rørindustri paimtų dokumentų buvo persiųsta kitoms įmonėms, o kitą dalį dokumentų Komisija pati persiuntė 1997 m. rugsėjo 24 dieną.

176    Taip pat buvo nustatyta, kad ieškovė po 1997 m. balandžio 23 d. pokalbio telefonu daugiau nebesikreipė į atsakingas Komisijos tarnybas su prašymu leisti susipažinti su byla.

177    Savo atsakyme Pirmosios instancijos teismo raštu užduotą klausimą ieškovė tvirtina, kad po šio pokalbio telefonu padarė išvadą, jog ji turėtų būti suinteresuota neprašyti leisti susipažinti su visa Komisijos byla, antraip ji būtų kaltinama nepakankamu bendradarbiavimu administraciniame procese.

178    Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Komisijos veiksmus, iš kurių tuomet galėjo padaryti logišką išvadą, kad jai pasinaudojus teise susipažinti su byla, tai vėliau galės turėti įtakos apskaičiuojant baudą, kuri nustatoma įvertinant bendradarbiavimo laipsnį. Tiesa, ABB savo 1997 m. birželio 6 d. Komisijai adresuotame laiške Komisijos pasiūlymą keistis dokumentais siejo su noru bendradarbiauti su Komisija ir kad Tarco savo 1997 m. birželio 19 d. Komisijai adresuotame laiške teigia, jog ji, keisdamasi dokumentais „tęsia mūsų sąmoningą ir faktinį bendradarbiavimą su Komisija, nors mums gresia pavojus negauti leidimo susipažinti su visa byla“. Nors šiame laiške išreiškiamas konkrečios įmonės noras tęsti bendradarbiavimą, jis nesiejamas su Komisijos veiksmais, kurie galėjo sudaryti įspūdį, jog pateikus prašymą susipažinti su byla bus padidinta bauda. Ieškovė taip pat nepateikė jokių savo ieškinio teiginio įrodymų, kad ji „spaudžiama“ sutiko nereikalauti leisti susipažinti su byla. Tas pats pasakytina ir apie teiginį, kad Pan-Isovit prašymas leisti susipažinti su byla turėjo įtakos apskaičiuojant baudą, kuri nustatoma įvertinant bendradarbiavimo laipsnį.

179    Ieškovė taip pat neįrodė, kad Komisija jai darė spaudimą, jog nepasinaudotų galimybe susipažinti su visa tyrimo byla. Tai leidžia manyti, kad ieškovė nenorėjo pasinaudoti šia galimybe.

180    Bet kuriuo atveju darytina prielaida, kad Komisija, remiantis prie panešimo apie kaltinimus pridėto laiško duomenimis, numatydama ir įgyvendindama galimybę savo patalpose leisti susipažinti su byla, įvykdė pareigą savo iniciatyva, nelaukdama įmonių veiksmų dėl leidimo susipažinti su tyrimo byla.

181    Esant tokioms aplinkybėms, Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad ji norėjo padėti susipažinti su tyrimo byla, paragindama suinteresuotąsias įmones per savo advokatus keistis patikrinimų metu iš jų paimtais dokumentais.

182    Šiuo atveju ieškovė negali remtis tuo, kad jai nebuvo sudarytos pakankamos galimybės susipažinti su byla, nes ABB persiuntė dokumentus, kurių kai kurios pastraipos buvo ištrintos.

183    Iš 1997 m. birželio 4 d. ABB advokatų laiško ieškovės advokatams matyti, kad ABB kai kuriuos dokumentus „pakoregavo“ (redacted), nes šiuose vidaus dokumentuose buvo pateikta slapta informacija. Vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, teisė susipažinti su byla netaikoma kitų įmonių komercinėms paslaptims ir kitai slaptai informacijai (žr. šio sprendimo 170 punktą). Jei ieškovei būtų kilusios abejonės dėl tam tikrų ABB ar kitų konkurentų pateiktų dokumentų redakcijos, ypač dėl ABB kai kuriuose dokumentuose ištrintos informacijos, jai niekas nebūtų kliudęs kreiptis į Komisiją, o prireikus ? pasinaudoti teise Komisijos patalpose susipažinti su visa tyrimo byla.

184    Remiantis tuo, kas išdėstyta, Komisija, pasiūlydama suinteresuotosioms įmonėms palengvinti susipažinimą su byla keičiantis dokumentais ir tuo pačiu metu užtikrindama teisę susipažinti su visa tyrimo byla, įvykdė nusistovėjusios teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, kuriais remiantis dokumentų mainai tarp įmonių neatleidžia Komisijos nuo pareigos aiškinantis konkurencijos teisės pažeidimą pačiai užtikrinti konkrečių įmonių teisę į gynybą. Įmonės gynyba negali priklausyti nuo gerų kitos įmonės, t. y. jos konkurentės, ketinimų, kuriai Komisija iškėlė panašų kaltinimą ir kuri neretai siekia priešingų ekonominių ir procesinių interesų (minėtų 1995 m. birželio 29 d. Sprendimų Solvay prieš Komisiją 85 ir 86 punktai ir ICI prieš Komisiją 95 ir 96 punktai).

185    Todėl ieškovės argumentas dėl nepakankamo susipažinimo su byla yra atmestinas.

B –  Dėl teisės būti išklausytam dėl naujų įrodymų naudojimo pažeidimo

1.     Šalių argumentai

186    Ieškovė kaltina Komisiją, kad ši pažeidė jos teisę į gynybą, 1997 m. gegužės 22 d. ir 1997 m. spalio 9 d. laiškais po pranešimo apie kaltinimus įtraukdama du papildomus dokumentus, patvirtinančius jos kaltinimą. Jos nuomone, Komisija neturi teisės remtis šiais dokumentais, nes ji pranešime apie kaltinimus aiškiai nenurodė, kad ketina tai daryti.

187    Atsakovė nurodo, kad nė viena procesinė norma nedraudžia jai pateikti papildomų įrodymų nusiuntus pranešimą apie kaltinimus. Tuose laiškuose ji paaiškino, kad prie jų pridėti dokumentai yra susiję su argumentais, išdėstytais pranešime apie kaltinimus arba paaiškinimuose dėl pranešimo apie kaltinimus. Kadangi šie laiškai buvo išsiųsti seniai, dar prieš apklausą, ieškovė galėjo į juos atsakyti ir tai padarė.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

188    Remiantis Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalimi kartu su Reglamento Nr. 99/63 2 ir 4 straipsniais, Komisija turi pranešti konkrečioms kaltinamoms įmonėms ir asociacijoms apie kaltinimus; savo sprendimuose Komisija gali atsižvelgti tik į tuos kaltinimus, dėl kurių šios įmonės ir asociacijos galėjo pareikšti nuomonę (minėto sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją 47 punktas).

189    Teisės į gynybą užtikrinimas, vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio turi būti laikomasi visais atvejais, ypač per bet kurią procedūrą, kur gali būti skiriamos sankcijos, net jei tai būtų administracinė procedūra, reikalauja, kad atitinkamoms įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų suteikta galimybė jau per administracinę procedūrą veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodomų faktų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 11 punktas; 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 39 punktas).

190    Tačiau nėra nė vienos normos, draudžiančios Komisijai po pranešimo apie kaltinimus siųsti šalims naujus dokumentus, kurie, jos nuomone, patvirtina argumentus, jei ji įmonėms skiria pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų (Teisingumo Teismo 1983 m. spalio 25 d. sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 29 punktas).

191    1997 m. gegužės 22 d. laiške Komisija atkreipia dėmesį į X1 ir X9 prieduose pateiktų dokumentų svarbą 1997 m. kovo 20 d. pranešimui apie kaltinimus ir nurodo, su kokia pranešimo apie kaltinimus dalimi susijęs kiekvienas atskiras dokumentas. Todėl ieškovė buvo pakankamai informuota apie šių dokumentų svarbą jau pateiktiems kaltinimams.

192    Prie 1997 m. spalio 9 d. laiško pridėti dokumentai yra nuo 1 iki 18 sunumeruoti pranešimą apie kaltinimus papildantys dokumentai ir kelių įmonių atsakymai į prašymą pateikti informacijos; kartu su šiais dokumentais buvo nusiųsta informacija, nurodanti kiekvieno dokumento turinį ir sąsają su atitinkama pranešimo apie kaltinimus dalimi, o prireikus – ir su tam tikrų įmonių pastabų dėl pranešimo apie kaltinimus dalimis.

193    Tad 1997 m. gegužės 22 d. ir 1997 m. spalio 9 d. laiškais Komisija nepateikė naujų kaltinimų, o tik įvardijo tam tikrus dokumentus, papildomai įrodančius tam numatytame pranešime pateiktus kaltinimus.

194    Kadangi Komisija pakankamai informavo, kiek kiekvienas po pranešimo su prieštaravimais išsiųstas dokumentas yra susijęs su šiuo pranešimu ir kadangi ieškovė neteigia, kad neturėjo pakankamai laiko pateikti savo pastabų dėl šių dokumentų, ieškovė galėjo tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl šiuose dokumentuose nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių buvimo ir reikšmės.

195    Dėl šių priežasčių argumentas atmestinas tiek, kiek jis susijęs su naujų įrodymų pateikimu.

C –  Dėl teisės būti išklausytam dėl baudų nustatymo metodo gairių taikymo pažeidimo

1.     Šalių argumentai

196    Ieškovės nuomone, Komisija, taikydama naujas Baudų nustatymo, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi, metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3) (toliau ? naujos gairės arba gairės), pažeidė teisę į gynybą. Nors šios gairės iš esmės pakeitė prieš tai galiojusias taisykles, Komisija savo pranešime apie kaltinimus niekaip neparodė, kad apskaičiuodama baudas vadovavosi nauja politika. Tačiau apskritai pageidautina, kad Komisija savo pranešime apie kaltinimus būtų išvardijusi kriterijus, kuriais ketina vadovautis apskaičiuodama baudos dydį.

197    Atsakovė, kalbėdama apie su baudos dydžiu susijusių duomenų nepateikimo pranešime apie kaltinimus faktą, nurodo, kad ji neįpareigota tai daryti.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

198    Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisija ieškovei skirtą baudą neginčijamai apskaičiavo vadovaudamasi gairėse pateiktu bendru baudų apskaičiavimo metodu.

199    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikės skirti baudas, ir baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia, ar dėl neatsargumo“. Taip ji įmonėms pateikia informaciją, kurios joms gali prireikti gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos apskaičiavimo (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80?103/80 Rink., p. 1825, 21 punktas).

200    Iš to išplaukia, kad apskaičiuojant baudų dydį įmonių teisės į gynybą prieš Komisiją paisoma tuomet, jei jos gali pareikšti savo nuomonę dėl joms inkriminuojamų faktų trukmės, sunkumo ir antikonkurencinio pobūdžio. Be to, įmonės turi papildomą baudos apskaičiavimo garantiją, nes Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo neribota jurisdikcija, priima sprendimą ir gali padidinti arba sumažinti baudą pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį (1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 235 punktas).

201    Šiuo klausimu konstatuotina, kad Komisija ieškovei persiųsto pranešimo apie kaltinimus 53 ir 54 puslapiuose paaiškino, į kokią pažeidimo trukmę atsižvelgdama ji ketina apskaičiuoti baudą.

202    Toliau pranešimo apie kaltinimus 57 ir 58 puslapiuose Komisija nurodo priežastis, dėl kurių, jos manymu, šiuo konkrečiu atveju buvo padarytas sunkus pažeidimas, ir sunkinančias aplinkybes: manipuliavimas konkursais, agresyvus kartelio įgyvendinimas siekiant užtikrinti, kad visi kartelio dalyviai vykdytų susitarimus ir pašalintų vienintelį susitarimuose nedalyvaujantį svarbų konkurentą bei pažeidimo tęsimas atlikus patikrinimus.

203    Komisija tuo pačiu metu teigė, kad apskaičiuodama baudos dydį kiekvienai įmonei ji, be kita ko, atsižvelgs į šios vaidmenį atliekant konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, visus esminius dalyvavimo kartelyje trukmės skirtumus, svarbą centralizuoto šildymo srityje, apyvartą šiame sektoriuje, prireikus – į bendrą apyvartą, kad įvertintų konkrečios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą ir užtikrintų reikalingą atgrasinantį poveikį, ir galiausiai – į visas lengvinančias aplinkybes (pranešimo apie kaltinimus p. 58).

204    Dėl ieškovės Komisija pranešimo apie kaltinimus 58 puslapyje nurodo, kad ji buvo viena iš kartelio lyderių, yra antra pagal dydį šiluminių vamzdžių gamintoja ir vaidino svarbų, nors ir antraeilį, palyginti su ABB, vaidmenį įgyvendinant kartelinius veiksmus.

205    Taip Komisija savo pranešime apie kaltinimus išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, į kurias ji atsižvelgs apskaičiuodama ieškovei skirtinos baudos dydį, tad tinkamai buvo paisoma ieškovės teisės būti išklausytai.

206    Kadangi Komisija išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis rėmėsi apskaičiuodama baudos dydį, ji neprivalo paaiškinti, kaip apskaičiuodama baudos dydį ji atsižvelgs į kiekvieną iš šių aplinkybių. Duomenys apie ketinamos skirti baudos dydį, kol įmonėms nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nuomonę dėl inkriminuojamų kaltinimų, būtų netinkamas kišimasis į Komisijos sprendimą (minėto sprendimo Musique diffusion françaiseir kt. prieš Komisiją 21 punktas; 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 19 punktas).

207    Komisija taip pat nebuvo įpareigota vykstant administraciniam procesui suinteresuotosioms įmonėms pranešti apie tai, kad baudas ji ketina apskaičiuoti pagal naują metodą.

208    Visų pirma Komisija pranešime apie kaltinimus neprivalėjo pranešti apie galimus savo politikos pokyčius nustatant baudos dydį, nes ši galimybė priklauso nuo bendrų konkurencijos politikos aspektų, tiesiogiai nesusijusių su šio konkretaus atvejo ypatumais (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 22 punktas). Komisija nėra įpareigota įspėti įmones, pranešdama apie savo ketinimus pakelti bendrą baudų dydį (minėto 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Solvay prieš Komisiją 311 punktas).

209    Iš to išplaukia, kad ieškovės teisė būti išklausytai neįpareigojo Komisijos pranešti apie savo ketinimus vadovautis naujomis gairėmis ieškovės atveju.

210    Dėl visų šių priežasčių argumentas dėl teisės būti išklausytai taikant baudų apskaičiavimo metodo gaires pažeidimo yra atmestinas.

III –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su bendrųjų teisės principų pažeidimu ir fakto klaida apskaičiuojant baudų dydį

A –  Dėl negaliojimo atgaline data draudimo pažeidimo

1.     Šalių argumentai

211    Ieškovė kaltina Komisiją pažeidus galiojimo atgaline data draudimą, nes jos atveju buvo taikomos naujos gairės, nors ieškovė bendradarbiavo su Komisija, nežinodama apie jos ketinimus iš esmės keisti baudų politiką.

212    Jos nuomone, Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytos baudos yra baudžiamojo pobūdžio ir todėl patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 7 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sferą, kuri draudžia skirti didesnes už nagrinėjamo pažeidimo padarymo momentu grėsusias bausmes. Todėl naujų teisės taisyklių, Komisijos priimtų baudoms apskaičiuoti, kurios buvo normatyvinio pobūdžio bei yra privalomos ir pačiai Komisijai, taikymas atgaline data prieštarauja EŽTK 7 straipsnio 1 daliai. Net jei šioms taisyklėms nėra suteiktas normatyvinis pobūdis ir jos vertinamos tik kaip Komisijos praktikos pasikeitimas, tokio pasikeitimo sąlygotų normų taikymas prieštarauja minėtoje normoje įtvirtintiems principams. Kaip matyti iš nusistovėjusios Europos žmogaus teisių teismo praktikos, šie principai taikomi ir pasikeitusiai jurisprudencijai.

213    Tiesa, kad Komisija paprastai turi teisę neįspėjusi kelti bendrą baudų lygį. Tačiau šiuo atveju Komisija iš esmės pakeitė savo baudų skyrimo politiką ir praktiką ir todėl privalėjo apie tai pranešti iš anksto, ypač kai įmonė ? šiuo atveju ieškovė ? savo noru pateikė prieš ją nukreiptus įrodymus, nesusimąstydama apie šį esminį pakeitimą.

214    Ieškovės padėtyje esančioms įmonėms gairėse numatytas sisteminis baudų kėlimas. Absoliučių sumų pagrindu apskaičiuojant baudas, gairės neišvengiamai numato tokį apskaičiavimo metodą, kuris mažas ir vidutines įmones finansiškai apsunkina kur kas labiau nei sistema, pagal kurią baudos dydis visiškai arba tam tikra dalimi priklauso nuo konkrečios įmonės apyvartos.

215    Atsakovė į tai atsako, kad naujos gairės buvo tik pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija taikė Reglamento Nr. 17 15 straipsnį ir šio pagrindo nepakeitė. Net nepriėmus naujų gairių Komisija galėjo ieškovei skirti lygiai tokio paties dydžio baudą.

216    Be to, gairės numatė bendros Komisijos apskaičiuojamų baudų skyrimo tvarkos pasikeitimą, dėl kurio konkrečiu atveju bauda nebūtinai turėjo padidėti. Net jei gairėmis būtų siekta padidinti baudas, tai visiškai neprieštarautų nusistovėjusiai teismų praktikai.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

217    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis (žr., be kita ko, 1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 33 punktą ir 1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kremzow, C‑299/95, Rink. p. 2629 14 punktą). Šiuo tikslu Teisingumo Teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir gairėmis, nustatytomis tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (minėto sprendimo Kremzow 14 punktas; 2001 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhre-Werke prieš Komisiją, T‑112/98, Rink. p. II‑729, 60 punktas). Be to, Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje (po pakeitimo ? ES 6 straipsnio 2 dalis) sakoma: „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai.“

218    EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje sakoma: „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.“

219    Reikia pažymėti, kad EŽTK 7 straipsnyje kaip pagrindinė teisė įtvirtintas baudžiamosios teisės normų galiojimo atgaline data draudimas yra bendras visų valstybių narių teisinių sistemų principas bei vienas iš teisės, kurios laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas, bendrųjų principų (1984 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kirk, 63/83, Rink. p. 2689, 22 punktas).

220    Nors iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalies matyti, kad Komisijos sprendimai skirti baudą už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą nėra baudžiamojo pobūdžio (minėto sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją 235 punktas), vis dėlto kiekvienoje administracinėje procedūroje, kurioje taikant EB sutarties konkurencijos taisykles gali būti skiriamos sankcijos, Komisija turi laikytis bendrųjų Bendrijos teisės principų, pavyzdžiui, netaikymo atgaline data principo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 7 punktą).

221    Tai reikalauja, kad dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei skirtos sankcijos atitiktų sankcijas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu.

222    Sankcijos, kurias Komisija gali skirti už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, numatytos Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje, kuris buvo priimtas dar prieš padarant pažeidimą. Komisija nėra įgaliota pakeisti Reglamentą Nr. 17 arba, pavyzdžiui, nustatydama sau bendras taisykles, nukrypti nuo jo nuostatų. Nors Komisija baudą ieškovei skyrė pagal gairėse nurodytą bendrą baudų apskaičiavimo metodą, ji neperžengė Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytų sankcijų ribų.

223    Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo <…> jos pažeidžia Sutarties 85 straipsnio 1 dalį <…>“. Toliau jame numatyta: „Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

224    Remiantis gairių 1 dalies 1 punktu, apskaičiuojant baudos dydį pagrindinė suma nustatoma įvertinus pažeidimo sunkumą ir trukmę, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.

225    Gairėse numatyta, kad Komisija, apskaičiuodama baudos dydį, pradiniu baudos dydžiu laiko pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuotą sumą (toliau ? bendras baudos pradinis dydis). Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (1 punkto A dalies pirmoji pastraipa). Pažeidimai skirstomi į tris grupes: „lengvi pažeidimai“, už kuriuos numatoma nuo 1 000 iki 1 mln. ekiu bauda, „sunkūs pažeidimai“, baudžiami nuo 1 mln. iki 20 mln. ekiu bauda, ir „labai sunkūs pažeidimai“, už kuriuos numatoma daugiau nei 20 mln. ekiu bauda (1 punkto A dalies antroji pastraipa, 1–3 įtraukos). Kiekvienoje kategorijoje, ypač „sunkių“ ir „labai sunkių“ pažeidimų atveju, skirtinos baudos skalė leidžia įmonėms skirti skirtingas baudas pagal jų padaryto pažeidimo pobūdį (1 punkto A dalies trečioji pastraipa). Taip pat reikia atsižvelgti į pažeidimą padariusio subjekto faktinį ekonominį pajėgumą padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams, visų pirma vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį efektą (1 punkto A dalies ketvirtoji pastraipa).

226    Be to, galima atkreipti dėmesį į faktą, kad didelės įmonės paprastai turi teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę (1 punkto A dalies penktoji pastraipa).

227    Kai kuriais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir taip bendrą pradinį baudos dydį pritaikyti prie kiekvienos įmonės specifikos (toliau ? konkretus pradinis baudos dydis) (1 punkto A dalies šeštoji pastraipa).

228    Remiantis gairėmis, reikia skirti trumpus pažeidimus (paprastai trunkančius trumpiau nei vienerius metus), kurių atveju pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuota bauda nedidintina, vidutinės trukmės pažeidimus (paprastai trunkančius nuo vienerių iki penkerių metų), kurių atveju bauda gali būti didinama iki 50 %, ir ilgus pažeidimus (paprastai trunkančius ilgiau nei penkerius metus), kurių atveju ši suma už kiekvienus pažeidimo metus gali būti didinama iki 10 % (1 punkto B dalies pirmoji pastraipa, pirma?trečia įtraukos).

229    Gairėse taip pat pateikiamas sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, dėl kurių pagrindinis baudos dydis gali būti didinamas arba mažinamas, pavyzdinis sąrašas ir nurodomas 1996 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, p. 4, toliau ? pranešimas dėl bendradarbiavimo).

230    Jose pridedama bendra pastaba, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje (5 punkto a papunktis). Kaip nurodoma gairėse, atsižvelgiant į aplinkybes, atlikus pirmiau minėtus skaičiavimus siekiant atitinkamai pakoreguoti baudas, turėtų būti atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, į tokius objektyvius veiksnius: į specifinį ekonominį kontekstą, bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą, specifinius atitinkamų įmonių požymius bei jų pajėgumą sumokėti baudas, atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą (5 punkto b papunktis).

231    Darytina išvada, kad pagal gairių nustatytą metodą baudos dydis ir toliau skaičiuojamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje minimus du kriterijus, t. y. pažeidimo sunkumą ir jo trukmę, neviršijant tame pačiame straipsnyje nustatyto maksimalaus dydžio, susijusio su kiekvienos įmonės apyvarta.

232    Vadinasi, negalima teigti, kad gairėse peržengiamos šiame straipsnyje nustatyto teisinio bausmių pagrindo ribos.

233    Priešingai nei teigia ieškovė, gairėms pakeitus ligšiolinę Komisijos administracinę praktiką nebuvo iškreipta teisinė skirtinų baudų apskaičiavimo schema ir todėl nebuvo pažeisti EŽTK 7 straipsnio 1 punkte įtvirtinti principai.

234    Pirma, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika pati savaime nėra teisinė baudų skyrimo konkurencijos srityje tvarka, nes ji nustatyta vien Reglamente Nr. 17.

235    Antra, Komisijos įvestas naujas baudų apskaičiavimo metodas, net jeigu dėl to kai kuriais atvejais gali būti skiriamos didesnės, tačiau Reglamente Nr. 17 nustatytos viršutinės ribos neviršijančios baudos, atsižvelgiant į Komisijai šiuo reglamentu suteiktą diskreciją, negali būti vertinamas kaip teisėtų veiksmų reikalavimą arba teisinio tikrumo principą pažeidžiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje teisiškai reglamentuotų baudų sugriežtinimas atgaline data.

236    Tad argumentas, kad baudų apskaičiavimas pagal gairėse aprašytą metodą, visų pirma pradiniu baudos dydžiu laikant sumą, iš esmės priklausančią nuo pažeidimo sunkumo, gali paskatinti Komisiją skirti didesnes baudas nei pagal ankstesnę jos praktiką, nėra svarbus. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimų sunkumo laipsnis turi būti nustatytas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (1996 m. kovo 25 d. Teisingumo teismo nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją, C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktas; 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 33 punktas; taip pat žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Buchmann prieš Komisiją, T‑295/94, Rink. p. II‑813, 163 punktą). Be to, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija, taikydama Reglamentą Nr. 17, turi diskreciją nustatydama baudų dydį tam, kad siekiant užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi atitinkamai reguliuotų įmonių elgesį (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas; 1996 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 53 punktas ir 1997 m. spalio 21 d. Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktas).

237    Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat išplaukia, kad ta aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikrus pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas; minėto 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Solvay prieš Komisiją 309 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktas). Veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas veikiau reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie politikos poreikių (sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas).

238    Dėl visų šių priežasčių argumentas dėl tariamo galiojimo atgaline data draudimo pažeidimo yra atmestinas.

B –  Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo

1.     Šalių argumentai

239    Ieškovė teigia, kad naujos baudų apskaičiavimo politikos taikymas po to, kai ji savo noru pateikė prieš ją nukreiptus įrodymus, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui. Ji turėjo teisę pasitikėti kreipiantis į Komisiją egzistavusia baudų apskaičiavimo praktika. Esant tokioms aplinkybėms, Komisijos diskreciją apriboja tai, kad ieškovė bendradarbiavo su ja remdamasi 1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendime 94/601/EB procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį (IV/C/33.833 ? Kartonas) (OL L 243, p. 1, toliau – „Kartono“ sprendimas) ir Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais projekte (OL C 341, 1995, p. 13, toliau ? pranešimo dėl bendradarbiavimo projektas) nurodytu baudų apskaičiavimo metodu.

240    Atsakovė tvirtina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, konkurencijos taisykles pažeidusios įmonės neturi „teisės“ į tam tikrą baudos lygį. Ieškovė taip pat negali argumentuoti tuo, kad ji, apsisprendusi perduoti dokumentus Komisijai, pasikliovė pranešimu apie bendradarbiavimą, o vėliau suprato, kad baudų skyrimo politiką pakeitė naujos gairės. Komisija 30 % sumažindama baudos dydį visiškai atsižvelgė į šio pranešimo tekstą ir esmę. Kadangi pranešime nekalbama apie pagrindinį baudos dydį, šis dokumentas negalėjo suinteresuotosioms įmonėms sukelti lūkesčių dėl baudos lygio iki jos sumažinimo pagal pranešimą.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

241    Komisija, skirdama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, vykdo įgaliojimus neperžengdama Reglamentu Nr. 17 jai suteiktos diskrecijos ribų. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ūkio subjektai negali tikėtis, kad susiklosčiusi situacija, kuri Bendrijos institucijoms naudojantis savo diskrecija gali būti keičiama, nepasikeis (žr. 1982 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Edeka Zentrale prieš Komisiją, 245/81, Rink. p. 2745, 27 punktą ir 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 33 punktą).

242    Komisija netgi yra įpareigota pakelti baudų lygį neperžengdama Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų, jei to reikia užtikrinti Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimą (žr. 237 punkte nurodytą teismų praktiką).

243    Iš to išplaukia, kad į administracinį procesą, kuriame gali būti skiriama bauda, įtrauktos įmonės negali tikėtis, kad Komisija neviršys iki tol taikyto baudų lygio.

244    Kalbant apie su „Kartono“ sprendimu, kuriuo ieškovė remiasi visų pirma turėdama omeny baudos sumažinimą dėl jos bendradarbiavimo administraciniame procese, susietus lūkesčius, konstatuotina, kad vien iš to, jog Komisija ankstesniuose sprendimuose už tam tikrą elgesį baudą sumažindavo tam tikra dalimi, negalima daryti išvados, kad vėlesnėje administracinėje procedūroje Komisija, vertindama panašų elgesį, privalo atitinkamai sumažinti baudą (dėl lengvinančių aplinkybių žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 368 punktą).

245    Šioje byloje Komisija bet kuriuo atveju negalėjo taikyti „Kartono“ sprendimo priėmimo metu galiojusios politikos todėl, kad per tą laiką buvo priimtas jos 1996 m. liepos 18 d. paskelbtas pranešimas dėl bendradarbiavimo. Taip Komisija sukėlė teisėtų įmonių lūkesčių, kad bus taikomi pranešime išvardyti kriterijai, kurie dabar įpareigoja jais vadovautis.

246    Ieškovė, kreipdamasi į Komisiją, negalėjo daryti prielaidos, kad Komisija jos atveju taikys pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte paskelbtą metodą, nes iš šio Oficialiajame Leidinyje paskelbto dokumento aiškiai matyti, kad tai yra projektas. Komisija prie šio dokumento pridėjo paaiškinimą, kuriame sakoma, kad ji ketina priimti pranešimą apie baudų neskyrimą arba sumažinimą įmonėms, kurios su ja bendradarbiavo tiriant ar persekiojant pažeidimus, ir kad ji visus suinteresuotuosius subjektus ragina pateikti pastabas dėl šio projekto. Toks projektas galėjo atkreipti suinteresuotųjų įmonių dėmesį tik į tai, kad Komisija šiuo klausimu ketina priimti pranešimą.

247    Ieškovės argumentai, kurie remiasi prielaida, kad Komisija nesilaikė pranešimo dėl bendradarbiavimo, yra panašūs į argumentus dėl neteisingo šio pranešimo taikymo.

248    Todėl šis prieštaravimas atmestinas tiek, kiek jis susijęs su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu.

C –  Dėl vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo bei gairių teisėtumo

1.     Šalių argumentai

249    Ieškovė pateikia keletą argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad Komisija jai skyrė per didelę ir diskriminuojančią baudą ir taip pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.

250    Pirma, ieškovės teigimu, Komisija, apskaičiuodama baudą abstrakčių sumų pagrindu vien pagal pažeidimo sunkumo laipsnį, diskriminavo mažas ir vidutines įmones. Komisija suskirstė jas pagal dydį į keturias grupes. Kadangi konkretus pradinis baudos dydis, kurį Komisija pasirinko pirmai įmonių grupei priskirtos ABB atveju, sudarė mažiau negu 10 % šios įmonės apyvartos, apskaičiavimo metodas nustatant galutinį baudos dydį leido atsižvelgti į visus svarbius veiksnius. Tačiau ieškovės ir kitų antros ir trečios grupės už ABB mažesnių įmonių atveju konkreti pradinė bauda buvo tokia didelė, kad minėtų veiksnių dėl Reglamento Nr. 17 nuostatos, jog 10 % riba negali būti viršyta, nebuvo paisoma.

251    Taip Komisija diskriminavo mažas ir vidutines įmones, nors jos bendroji politika orientuota į tai, kad įmonės, veikiančios vien sektoriuje, kuriame buvo padarytas pažeidimas, būtų vertinamos ne taip griežtai kaip tarptautinės įmonės, tuo pačiu metu veikiančios keliuose sektoriuose. Komisijos veiksmai taip pat prieštarauja EB sutarties 130 straipsnio 1 daliai (dabar EB 157 straipsnio 1 dalis), kuri Komisiją įpareigoja skatinti palankios aplinkos įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių, iniciatyvai ir plėtrai kūrimą.

252    Antra, Komisijos taikytas apskaičiavimo metodas lėmė, kad antros ir trečios grupės įmonėms buvo apskaičiuotos pagrindinės baudos sumos, viršijusios Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nurodytą 10 % ribą. Šios viršutinės ribos negalima viršyti nė vienoje apskaičiavimo stadijoje. Jei būtų leidžiama Komisijai baudą apskaičiuoti pagal 10 % viršutinę ribą viršijantį pagrindinį baudos dydį, bet koks baudos dydžio pakoregavimas būtų visiška iliuzija ir neturėtų poveikio galutiniam baudos dydžiui, kuris bet kuriuo atveju sudarytų 10 % bendros apyvartos.

253    Triplike ieškovė priduria, kad, remiantis gairių 5 punkto a papunkčiu, „galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (pagrindinis dydis yra didinamas arba mažinamas procentiniu pagrindu)“, niekada negali viršyti 10 % įmonės apyvartos. Tad pačios gairės užkerta kelią tokiems skaičiavimams, kurių rezultatas viršija viršutinę 10 % apyvartos ribą.

254    Kad apskaičiuodama baudą atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, bet dar prieš sumažindama ją dėl bendradarbiavimo, neviršytų viršutinės 10 % apyvartos ribos, antros ir trečios grupės įmonėms Komisija sumažino baudas iki maksimalaus teisiškai leistino lygio. Ieškovės atveju jai skirta bauda iki sumažinimo dėl bendradarbiavimo sudarė 12 700 000 ekiu, t. y. lygiai 10 % jos apyvartos.

255    Trečia, Komisija nustatė tokį baudų lygį, kuris neatspindi tikro įmonės dydžio. Anksčiau Komisija pirmiausia orientuodavosi į prekių, kurios buvo pažeidimo objektas, apyvartą, o šiuo konkrečiu atveju ji ieškovei skirtą baudą prilygino 10 % bendros šios apyvartos. Tačiau Komisija yra įpareigota apskaičiuojant baudą atsižvelgti į abu šiuos apyvartos rodiklius, kad tinkamai įvertintų konkrečios įmonės dydį ir jos svorį skirtingose rinkose.

256    Be to, Komisija klaidingai įvertino faktinę ieškovės situaciją, nes priskyrė ją prie įmonių, kurių specializacija – gaminti nagrinėjamus produktus, o iš tikrųjų ieškovės apyvarta atitinkamoje rinkoje sudaro tik 36,8 % bendros apyvartos. Taip klaidingai įvertinus ieškovės situaciją, jai buvo skirta bauda, neproporcinga jos apyvartai atitinkamoje rinkoje. Taikytas apskaičiavimo metodas lėmė ieškovės diskriminaciją trečios grupės įmonių atžvilgiu, nes šioms įmonėms ir ieškovei skirtų baudų skirtumas neproporcingas skirtingam šių įmonių dydžiui.

257    Ketvirta, Komisija, apskaičiuodama baudas didesnių už teisiškai leistinų sumų pagrindu, negalėjo atsižvelgti į veiksnius, svarbius pažeidimo sunkumo laipsniui įvertinti. Taip Komisija baudų dydį apskaičiavo ne pagal kiekvienos įmonės atitinkamoje rinkoje gautą pelną, nors į šį veiksnį turėjo būti atsižvelgta remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika ir „XXI konkurencijos politikos pranešime“ aptariama savarankiška Komisijos praktika. Komisija neatsižvelgė į tai, kad ieškovė tariamo pažeidimo metu negavo didesnio nei įprasta pelno. Neaišku, kiek kiti veiksniai, į kuriuos Komisija orientavosi apskaičiuodama baudos dydį, galėjo atspindėti teorinį kiekvienos įmonės pelną, kaip teigia atsakovė.

258    Galiausiai bauda neproporcinga todėl, kad Komisija neatsižvelgė į tai, ar ieškovė pajėgi sumokėti, ir skyrė ją tokią didelę, kad iškilo pavojus ieškovės egzistencijai. Ankstesniais atvejais Komisija dėl finansinių konkrečių įmonių sunkumų ne kartą skyrė mažesnę baudą nei įprasta. Be to, Komisija gairėse teigia, kad numatytas baudas nori pritaikyti prie faktinių įmonių galimybių jas sumokėti, atsižvelgiant į jų socialinį kontekstą. Šis ketinimas sukėlė teisėtų įmonių lūkesčių. 1997 ir 1998 m. ieškovė patyrė didelių nuostolių, kurie kartu su bauda viršija jos nuosavo kapitalo vertę. Siekdama išvengti bankroto ir gauti lėšų baudai sumokėti, ieškovė turėjo parduoti didesnę dalį savo gamybos ir prekybos pajėgumų bei pavadinimą Løgstør Rør. Nors ieškovė vis dar egzistuoja kaip juridinis asmuo, dėl minėtų priežasčių ji jau pasitraukė iš nagrinėjamos rinkos.

259    Komisijos skirtos baudos turėtų turėti atgrasantį poveikį ir neišstumti įmonės iš atitinkamos rinkos, taip darydamos neigiamą įtaką konkurencijai nagrinėjamame sektoriuje. Tačiau dėl tokių didelių baudų iš rinkos gali pasitraukti du didžiausi ABB konkurentai ? ieškovė ir Tarco.

260    Naujos gairės, kurių pagrindu Komisija skyrė per dideles ir diskriminuojančias baudas, prieštarauja EB sutarties 184 straipsniui (dabar EB 241 straipsnis). Gairėse Komisija numatė tokius didelius pagrindinius baudos dydžius, kad pati atėmė iš savęs Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje jai suteiktą diskreciją vertinti visus svarbius veiksnius, įskaitant ir galimas lengvinančias aplinkybes.

261    Atsakovė visų pirma nurodo, kad teiginys, jog ji, nustatydama baudoms apskaičiuoti reikalingas sumas, taikė diskriminacines priemones, yra nepagrįstas.

262    Vienoda 20 milijonų ekiu suma kaip pradinis baudos dydis, skiriant baudas visiems pažeidėjams, negali būti vertinama kaip diskriminuojanti, nes kiekvieno pažeidėjo atveju ši suma pakoreguota pagal subjektų dalyvavimo atliekant pažeidimą sunkumo laipsnį. Komisija atsižvelgė į skirtingą aptariamų įmonių dydį ir ekonominį pajėgumą, ypač padidindama pagrindinę ABB skirtinos baudos sumą. 8,9 milijono ekiu ieškovei skirta bauda tikrai nėra didžiausia leistina suma, ji mažesnė už Reglamente Nr. 17 nurodytą leistiną viršutinę ribą.

263    Net jei ABB ieškovės atžvilgiu buvo neteisingai padaryta nuolaidų, dėl to ieškovei neturėtų būti mažinama bauda, nes niekas savo naudai negali remtis kitų atžvilgiu padarytu teisės pažeidimu. Be to, ieškovė negali būti priskiriama prie vidutinio dydžio įmonių. Kalbant apie EB sutarties 130 straipsnį, pasakytina, kad, atsižvelgiant į bendrą jo prigimtį, vargu ar galima manyti, kad priemonė turi būti panaikinama dėl to, kad prieštarauja šiai nuostatai.

264    Taip pat neteisinga tai, kad baudoms apskaičiuoti naudojamos sumos nė vienu momentu negali viršyti 10 % apyvartos. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta viršutinė riba taikoma tik galutiniam apskaičiuotos baudos dydžiui, o ne apskaičiuojant baudą gaunamoms sumoms. Be to, Komisija galėjo pasirinkti už 10 % apyvartą mažesnį pradinį baudos dydį, kuris būtų lėmęs tokį patį galutinės baudos dydį. Jei taikant gairių kriterijus gaunama viršutinę ribą viršijanti suma, Komisija gali šią sumą sumažinti tiksliai iki šios viršutinės ribos, dar prieš pradėdama taikyti pranešime apie bendradarbiavimą išvardytus kriterijus. Tiek, kiek ieškovė savo triplike remiasi gairių 5 punkto a papunkčiu, šis argumentas yra naujas ir nepriimtinas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį.

265    Be to, ieškovės taikomas 10 % apyvartos viršutinės ribos aiškinimas nepagrįstas, nes Komisija būtų priversta pradėti skaičiuoti baudą nuo neproporcingai mažo lygio, kad nė vienu apskaičiavimo momentu neviršytų šios ribos; dėl to galėtų būti nustatytas toks pradinis baudos dydis, kuris nebeatitiktų gairėse nurodytų kriterijų. Pagal šį metodą reikėtų visiškai pakeisti visą skaičiavimo procedūrą, o pradinis baudos dydis išaiškėtų tik atlikus skaičiavimus. Toks metodas būtų savavališkas ir verstų Komisiją neatsižvelgti į ypatingas kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

266    Komisija turi teisę skirti baudą, neviršijančią 10 % bendros įmonės apyvartos. Nors apskaičiuodama baudas ji dažnai pradiniu baudos dydžiu pasirinkdavo apyvartą atitinkamoje rinkoje, vis dėlto neprivalėjo laikytis ankstesnės praktikos. Apskaičiuojant baudą reikia atsižvelgti į daugybę aspektų, o apyvartai neturėtų būti teikiama pernelyg didelė reikšmė. Bet kuriuo atveju Komisijos ankstesnė praktika nebūdavo vienoda, nes baudos būdavo apskaičiuojamos pagal kitą apyvartą nei apyvartą atitinkamoje rinkoje arba pagal pažeidėjo gautą naudą.

267    Sprendime nurodžius, kad ieškovės specializacija – vieno produkto gamyba, nebuvo pasakyta, kad ji gamina tik tą vieną produktą. Teiginys, kad ieškovės specializacija yra daugiausia vieno produkto gamyba, nėra klaidingas, nes, jos pačios pateiktais duomenimis, tyrimo metu maždaug 80 % bendros ieškovės apyvartos sudarė šiluminiai vamzdžiai. Beje, Komisija, norėdama atskirti ieškovę nuo ABB ir jai skirtos baudos pradinį dydį sumažinti nuo 20 iki 10 milijonų ekiu, vadovavosi tik šiuo kriterijumi.

268    Komisija taip pat nėra įpareigota atsižvelgti į iš pažeidimo gautą naudą. Apskritai sunku nustatyti, kokią naudą kiekviena įmonė gavo dalyvaudama pažeidime; tai ypač pasakytina apie šį atvejį. Kiti kriterijai, į kuriuos ji orientavosi, bet kuriuo atveju turėtų atspindėti teorinę kiekvienos įmonės gautą naudą. Sunkus ir tyčinis EB sutarties 85 straipsnio pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip toks sunkus pažeidimas, kad Komisija neprivalo teikti ypač didelės reikšmės faktiniam pelnui.

269    Komisija taip pat nėra įpareigota skirdama baudą atsižvelgti į sunkią įmonės finansinę padėtį, jei bauda neviršija Reglamento Nr. 17 viršutinės ribos. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad bauda kelia grėsmę jos egzistencijai ir kad norint ją sumokėti reikėjo parduoti savo aktyvus. Tokios priemonės galima imtis dėl įvairių priežasčių ir ji bet kuriuo atveju negali būti prilyginta įmonės išstūmimui iš atitinkamos rinkos.

270    Kadangi bauda nėra nei per didelė, nei diskriminuojanti, ieškovė neturi pagrindo kvestionuoti gairių teisėtumo. Teiginys, kad Komisija, priimdama gaires, tam tikra prasme užkirto kelią galimybei atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes ir kiekvieno kartelio dalyvio vaidmenį, yra neteisingas.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

271    Ieškovė savo argumentus dėl vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo susiejo su prieštaravimu dėl gairių teisėtumo pagal EB sutarties 184 straipsnį, kurį ji grindžia tuo, kad Komisija, priimdama šias gaires, užkirto kelią Reglamento Nr. 17 jai suteiktai diskrecijai atsižvelgti visų pirma į atitinkamos įmonės dydį ir kiekvienos įmonės vaidmenį darant pažeidimą. Pirmiausia reikia įvertinti prieštaravimą dėl gairių teisėtumo.

–       Dėl prieštaravimo, susijusio su gairių teisėtumu

272    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB sutarties 184 straipsnis išreiškia bendrą principą, kuris garantuoja teisę kiekvienai šaliai, siekiant tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusio sprendimo panaikinimo, užginčyti ankstesnių Bendrijos institucijų aktų galiojimą, kurie ? net jei tai nėra reglamentas ? sudaro teisinį ginčijamo sprendimo pagrindą, jei ši proceso šalis neturėjo teisės pagal EB sutarties 173 straipsnį tiesiogiai pateikti ieškinį dėl šių veiksmų, o dabar patiria jų pasekmes, negalėdama reikalauti panaikinimo (1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 39 ir 40 punktai).

273    Kadangi EB sutarties 184 straipsniu nesiekiama vienai šaliai leisti pareikšti bet kokį ieškinį dėl bendro pobūdžio teisės akto netaikymo, toks teisės aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi tiesiogiai arba netiesiogiai būti susijęs su ginčo dalyku, o tarp ginčijamo konkretaus sprendimo ir atitinkamo teisės akto turi būti tiesioginis teisinis ryšis (1965 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Macchiorlati Dalmas e Figli prieš Vyriausiąją Valdybą, 21/64, Rink. p. 227, 245 ir 1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Italija prieš Tarybą ir Komisija, 32/65, Rink. p. 563, 594; 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reinarz prieš Komisiją, 6/92 ir 52/92, Rink. p. II‑1047, 57 punktas).

274    Pirmosiose gairių pastraipose Komisija teigia: „Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. <…> Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema <…>“. Tad gairėse ? nors jos nesudaro ginčijamo sprendimo, kuris paremtas Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi, teisinio pagrindo ? įtvirtinamas bendras ir abstraktus tvarkos, kurią Komisija sau nustatė sprendime numatytoms baudoms apskaičiuoti, reglamentavimas, suteikiantis įmonėms teisinio tikrumo.

275    Be to, neginčytina, kad Komisija baudą ieškovei apskaičiavo pagal bendrą metodą, kurį numatė savo gairėse (žr. šio sprendimo 222 punktą).

276    Tad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys tarp ginčijamo sprendimo ir bendro pobūdžio teisės akto, t. y. gairių. Kadangi ieškovė negalėjo reikalauti panaikinti gaires kaip bendro pobūdžio teisės aktą, jos gali būti prieštaravimo dėl teisėtumo dalykas.

277    Šiame kontekste pastebėtina, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 223–232 punktuose, kad Komisija, savo gairėse paskelbdama, kokį metodą ketina taikyti baudoms pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį apskaičiuoti, neperžengė šia nuostata nubrėžtų teisinių ribų.

278    Priešingai nei teigia ieškovė, Komisija, nustatydama baudos dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, neprivalo baudos apskaičiuoti pagal sumas, paremtas konkrečios įmonės apyvarta, arba tuo atveju, kai skiriama bauda kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus.

279    Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas vadovaujantis daugybe kriterijų, kuriems, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jų sąryšis ir baudų atgrasomasis poveikis, kurių privalomas arba baigtinis sąrašas neegzistuoja, bet į kuriuos kiekvienu atveju būtina atsižvelgti (žr. 236 punkte nurodytą teismų praktiką).

280    Kriterijai vertinant pažeidimo sunkumą gali būti prekių, kurios buvo pažeidimo objektas, kiekis ir vertė, įmonės dydis ir ekonominė galia, pagaliau įtaka, kurią ji pajėgė daryti rinkoje. Iš to išplaukia, kad, viena vertus, baudos nustatymo tikslu yra leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, kuri, nors apytiksliai ir nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią, ir į prekių, esančių pažeidimo objektu, apyvartos dalį, kuri rodo pažeidimo mastą. Kita vertus, darytina išvada, jog nė vienam šių dydžių negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, kad tinkamo baudos dydžio nustatymas nebūtų paremtas paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 120 ir 121 punktas; 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Parker Pen prieš Komisiją, T‑77/92, Rink. p. II‑549, 94 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 176 punktas).

281    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija turi teisę apskaičiuoti baudą pagal pažeidimo sunkumo laipsnį, neatsižvelgdama į įvairius konkrečios įmonės apyvartos rodiklius. Bendrijos teismai pripažino leistiną tokį skaičiavimo metodą, kai Komisija visų pirma apskaičiuoja bendrą skirtinos baudos dydį, kurį po to padalija suinteresuotosioms įmonėms pagal jų veiklą nagrinėjamame sektoriuje (1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ ir kt. prieš Komisiją, 96/82?102/82, 104/82?105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 48–53 punktai) arba jų dalyvavimo mastą, vaidmenį kartelyje ir atitinkamą reikšmę rinkoje, skaičiuojant pagal vidutinę rinkos dalį referenciniu laikotarpiu.

282    Tad Komisija, pateikdama baudų apskaičiavimo metodą gairėse, kuris nėra paremtas konkrečios įmonės apyvartos rodikliais, nenukrypsta nuo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio išaiškinimo teismų praktikoje.

283    Net jei gairės nenumato, kad baudos apskaičiuojamos pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą arba apyvartą atitinkamoje rinkoje, jos neužkerta kelio į šiuos rodiklius atsižvelgti įvertinant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrų Bendrijos teisės principų ir jei to reikalauja aplinkybės.

284    Taikant gaires, konkrečios įmonės apyvarta gali būti svarbi, jei reikia atsižvelgti į faktinį ekonominį pažeidėjų pajėgumą padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir reikalavimą užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį arba jei reikia atsižvelgti į tai, kad didelės įmonės dažniausiai disponuoja pakankamais teisinių ir ekonominių žinių resursais, kurie padeda joms lengviau atpažinti pažeidimus savo veikloje ir suvokti iš to kylančias konkurencijos teisėje nusakomas pasekmes (žr. šio sprendimo 226 punktą). Suinteresuotųjų įmonių apyvarta gali būti svarbi įvertinant kiekvienos įmonės pažeidimo specifinę svarbą ir tikrąją įtaką konkurencijai ypač tuomet, kai skiriasi to paties tipo pažeidimus darančių įmonių dydis (žr. šio sprendimo 227 punktą). Be to, įmonės apyvarta gali būti atspirties taškas nustatant galimą gauti ekonominę arba finansinę naudą arba kitus ypatingus pažeidimo subjektų požymius, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama pagal aplinkybes (žr. šio sprendimo 230 punktą).

285    Be to, remiantis gairėmis, vienodos bausmės už tokį patį elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų (1 punkto A dalies septintoji pastraipa).

286    Priešingai nei teigia ieškovė, gairėmis neperžengiamos Reglamente Nr. 17 numatytos ribos. Ieškovė teigia, kad gairės suteikė Komisijai galimybę atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį nustatyti tokią didelę pradinę baudą, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį bauda negali viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos viršutinės ribos, kiti veiksniai – pažeidimo trukmė arba lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės – nebeturi jokios įtakos baudos dydžiui.

287    Remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad Komisija gali skirti ne didesnę kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvavusių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos baudą, įmonei skirta bauda yra mažintina, jei ji viršija 10 % įmonės apyvartos, neatsižvelgiant į tarpines sumas, kurios turėtų atspindėti pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę.

288    Tad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis nedraudžia Komisijai apskaičiuojant baudą gauti tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, jei galutinė įmonei skirta bauda neviršija šios viršutinės ribos.

289    Tai numato ir gairės, kuriose sakoma: „Reikia pažymėti, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“ (5 punkto a papunktis).

290    Todėl tuo atveju, kai Komisija, apskaičiuodama baudą, gauna tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, Komisija negali būti kaltinama tuo, kad tam tikri apskaičiuojant baudą jos taikyti veiksniai neturi įtakos galutiniam baudos dydžiui, nes tai yra Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos pasekmė.

291    Todėl ieškovės prieštaravimas atmestinas tiek, kiek ji teigia, kad gairės prieštarauja Reglamentui Nr. 17.

–       Dėl vienodo vertinimo principo pažeidimo

292    Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši jai ir kitoms mažoms ir vidutinėms įmonėms skyrė baudą, kuria, palyginti su ABB skirta bauda, nepakankamai atsižvelgta į ieškovės apyvartą ir dydį.

293    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, vienodo vertinimo principo pažeidimas konstatuojamas tik tada, kai panašios aplinkybės vertinamos skirtingai arba skirtingos aplinkybės ? vienodai, jei toks diferencijavimas nėra objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1990 m. birželio 28 d. Sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas).

294    Komisijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju galima kalbėti apie labai sunkų pažeidimą, už kurį paprastai skiriama 20 milijonų ekiu bauda (sprendimo 165 konstatuojamoji dalis).

295    Komisija, siekdama atsižvelgti į skirtingą pažeidime dalyvavusių įmonių dydį, suskirstė jas pagal svarbą Bendrijos rinkoje į keturias kategorijas ir atliko korekcijas, kad atsižvelgtų į būtinybę užtikrinti veiksmingą atgrasantį poveikį (sprendimo 166 konstatuojamosios dalies antroji– ketvirtoji pastraipos). Iš sprendimo 168–183 konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad kiekvienai kategorijai pagal dydį buvo parinktos konkrečios 20 milijonų, 10 milijonų, 5 milijonų ir 1 milijono ekiu pradinės baudos.

296    Komisija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą dėl pradinių baudų parinkimo kiekvienai šių kategorijų, paaiškino, kad šios sumos atspindėjo kiekvienos įmonės svarbą centralizuoto šildymo sektoriuje, atsižvelgiant į jų dydį ir svorį ABB atžvilgiu ir kartelyje. Komisija atsižvelgė ne tik į įmonių apyvartą nagrinėjamoje rinkoje, bet ir į santykinę reikšmę, kurią kartelio nariai, kaip matyti iš pranešimo apie kaltinimus 60 priede pateiktų kartelio sutartų kvotų ir pranešimo apie kaltinimus 169–171 prieduose pateiktų 1995 m. planuojamų ir pasiektų rodiklių, teikė vieni kitiems.

297    Be to, ABB atveju Komisija, siekdama atsižvelgti į jos, kaip vieno didžiausių pramonės koncernų Europoje vaidmenį, baudos apskaičiavimo pradinį dydį padidino iki 50 milijonų ekiu (sprendimo 168 konstatuojamoji dalis).

298    Šiame kontekste, atsižvelgiant į visus konkrečiam pradiniam baudos dydžiui nustatyti taikytus svarbius veiksnius, manytina, kad ieškovei ir ABB parinktų pradinių baudos dydžių skirtumas yra objektyviai pagrįstas. Kadangi Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinis konkrečioms įmonėms jos apskaičiuotų baudų dydis atspindėtų įmonių apyvartos skirtumus, ieškovė negali kaltinti Komisijos tuo, kad jai parinkta pradinė bauda lėmė tokį apskaičiuotos baudos dydį, kuris, palyginti su bendra jos apyvarta, buvo didesnis nei ABB atveju.

299    Dėl Komisijos rėmimosi apskaičiuojant baudą šiuo konkrečiu atveju įmonės apyvarta tam tikroje rinkoje Pirmosios instancijos teismas jau yra nusprendęs, kad Komisija, vertindama pažeidimo sunkumo laipsnį, nėra įpareigota atsižvelgti į bendros įmonės apyvartos ir prekių, su kuriuo susijęs pažeidimas, apyvartos santykį (minėto sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 184 punktas). Esant tokiai situacijai, kai Komisija nusprendė vertindama pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, visų pirma nustatydama baudos apskaičiavimo pradinį dydį, atsižvelgti į daugybę veiksnių, ji tikrai neprivalėjo baudos dydžio apskaičiuoti pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą.

300    Kadangi ieškovei nustatytas pradinis baudos dydis objektyviai skiriasi nuo ABB pradinio baudos dydžio, negalima Komisijos kaltinti tuo, kad tam tikri apskaičiuojant baudą taikyti veiksniai neturėjo įtakos galutiniam ieškovei skirtos baudos dydžiui, nes tai yra Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos pasekmė (žr. šio sprendimo 290 punktą). Apskritai kalbant apie mažesnį ieškovės vaidmenį darant pažeidimą, palyginus su ABB, konstatuotina, kad, remiantis sprendimo 171 konstatuojamąja dalimi, dėl ypatingo ABB vaidmens, t. y. sunkinančios aplinkybės, jai buvo padidinta bauda.

301    Ieškovė taip pat neįrodė, kad Komisija, skirdama baudą ABB arba apskritai, diskriminavo mažas ir vidutines įmones tokios didelės įmonės, kokia yra ABB, atžvilgiu.

–       Dėl proporcingumo principo pažeidimo

302    Kalbant apie proporcingumo principo pažeidimą, pasakytina, kad ieškovė visų pirma kaltina Komisiją nepakankamai atsižvelgusią į jos apyvartą atitinkamoje rinkoje ir taip jai skyrusią diskriminuojančią baudą, palyginti su kitomis trečios kategorijos įmonėmis.

303    Šiame kontekste pakanka nurodyti, kad Komisija ? kaip išplaukia iš Komisijos sprendimo ir po Pirmosios instancijos teismo rašytinio klausimo pateiktų paaiškinimų ? nustatydama baudų apskaičiavimo pradinį dydį atsižvelgė į daugybę veiksnių, atspindinčių kiekvienos įmonės vaidmenį centralizuoto šildymo sektoriuje, kuriems priskiriama ir apyvarta atitinkamoje rinkoje. Vien iš to, kad Komisija rėmėsi ne tik kiekvienos įmonės apyvarta rinkoje, bet atsižvelgė ir į kitus su įmonių vaidmeniu šioje rinkoje susijusius veiksnius, negalima daryti išvados, kad Komisija skyrė neproporcingą baudą. Remiantis teismų praktika, nei bendrai įmonės apyvartai, nei jos apyvartos, gautos iš su pažeidimu susijusių prekių, daliai negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu (žr. šio sprendimo 280 punktą).

304    Šiame kontekste ieškovei skirta bauda negali būti vertinama kaip neproporcinga, nes tos baudos pradinis dydis pagal Komisijos taikytus kiekvienos įmonės svarbos atitinkamoje rinkoje vertinimo kriterijus yra pagrįstas. Atsižvelgiant į ieškovei kartelio paskirtą kvotą ir siektinus rezultatus, kaip matyti iš pranešimo apie kaltinimus 60, 169 ir 171 priedų, Komisija turėjo teisę parinkti ieškovei mažiausia dvigubai didesnį pradinį baudos dydį nei trečios kategorijos įmonėms.

305    Šiuo atžvilgiu ieškovė negali argumentuoti tuo, kad Komisija savo sprendimo 175 konstatuojamoje dalyje ją įvardijo kaip „vieną produktą gaminančią įmonę“. Iš šios dalies išplaukia, kad tai tik pagrindžia, kodėl ieškovės pradinis baudos dydis mažesnis už ABB pradinį baudos dydį. Ieškovė nesugebėjo įrodyti, kiek toks jos kvalifikavimas, jeigu jis nebuvo teisingas, ją diskriminavo.

306    Tiek, kiek ieškovė kaltina Komisiją taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą 10 % apyvartos viršutinę ribą neatsižvelgus į jos apyvartą atitinkamoje rinkoje, nurodytina nusistovėjusi teismų praktiką, pagal kurią apyvarta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies prasme suprantama kaip bendra atitinkamos įmonės apyvarta, nes tik ji suteikia bent apytikslią informaciją apie šios įmonės dydį ir įtaką rinkai (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktas; 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cockerill-Sambre prieš Komisiją, T‑144/89, Rink. p. II‑947, 98 punktas ir 1994 m. liepos 7 d. Sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 160 punktas). Šios Reglamento Nr. 17 nuostatos nubrėžtose ribose Komisija gali laisvai pasirinkti apyvartą, kurią ji, atsižvelgdama į geografinę teritoriją ir konkretų produktą, pasitelkia kaip baudos apskaičiavimo pagrindą.

307    Antra, proporcingumo principo pažeidimo ieškovė negali kildinti iš to, kad Komisija jai skirtą baudą apskaičiavo ne pagal jos atitinkamoje rinkoje gautą pelną. Nors pelnas, kurį įmonės gauna iš savo veiksmų, priskiriamas prie veiksnių, svarbių įvertinant pažeidimo sunkumo laipsnį (minėtų sprendimų Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktas ir Deutsche Bahn prieš Komisiją 127 punktas), o Komisija gali paskirti pelną viršijančią baudą, jei gali šį laikyti neteisėtu, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimų sunkumo laipsnis vertintinas vadovaujantis daugybe kriterijų, prie kurių, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jos kontekstas, atgrasomasis baudos poveikis, nesant privalomo arba baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti kiekvienu atveju, sąrašo (žr. šio sprendimo 236 punktą). Komisija savo gairėse taip pat nurodė, kad pažeidimo subjektų galima gauti ekonominė arba finansinė nauda priskiriama prie objektyvių veiksnių, į kuriuos būtų galima atsižvelgti, „nelygu aplinkybės“, siekiant pakoreguoti apskaičiuotos baudos dydį (žr. šio sprendimo 230 punktą). Kadangi Komisija ieškovei skirtinos baudos pradinį dydį nustatė pasitelkdama jos vaidmenį rinkoje atspindinčių veiksnių kompleksą, negalima teigti, kad ji nepakankamai atsižvelgė į naudą, kurią ieškovė galėjo gauti iš nagrinėjamo pažeidimo.

308    Kalbant apie ieškovės galimybę sumokėti baudą, pakanka nurodyti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas konkurencinėje kovoje (minėto sprendimo IAZ ir kt. prieš Komisiją 54 ir 55 punktai; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją, T‑319/94, Rink. p. II‑1331, 75 ir 76 punktai ir sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T‑348/94, Rink. p. 1875, 316 punktas). Gairės taip pat numato galimybę atsižvelgti į „pajėgumą sumokėti baudas, atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“, siekiant pakoreguoti numatytą baudą su išlyga, kad tai bus daroma „atsižvelgiant į aplinkybes“ (žr. šio sprendimo 230 punktą).

309    Todėl ieškovės prieštaravimas taip pat atmestinas tiek, kiek ieškovė remiasi proporcingumo principo pažeidimu.

310    Dėl šių priežasčių argumentas dėl vienodo vertinimo ir proporcingumo principų bei gairių neteisėtumo yra atmestinas visas.

D –  Dėl neteisingo pažeidimo trukmės įvertinimo

1.     Šalių argumentai

311    Ieškovės nuomone, Komisija neturėjo teisės padauginti iš 1,4 tarpinės baudos sumos už tariamą penkerių metų kartelio gyvavimą, nes ieškovė Danijos kartelio, iš kurio išėjo 1993 m., ir didesnio tik kelis mėnesius egzistavusio kartelio, kol jo narių bendradarbiavimas galutinai žlugo, narė buvo sąlygiškai trumpą laiką. Ieškovės pažeidimo trukmei apskaičiuoti negali būti svarbu tai, kad ABB pripažino, jog pažeidimas buvo tęsiamas.

312    Be to, vertinant kartelio trukmę turėjo būti atsižvelgta į tai, kad „iš pradžių veiksmai buvo neišbaigti ir turėjo ribotą poveikį už Danijos rinkos ribų“.

313    Atsakovė nurodo, kad ieškovės argumentais siekiama paneigti jos dalyvavimą tęsiamame kartelyje. Atsakovė, savo sprendimo 170 konstatuojamoje dalyje nurodydama penkerių metų pažeidimo trukmę, atsižvelgė į tai, kad iš pradžių veiksmai už Danijos rinkos ribų buvo neišbaigti.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

314    Kaip jau buvo nurodyta 99–109 punktuose, Komisija teisingai apskaičiavo ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmę.

315    Kalbant apie tai, kad iš pradžių kartelio veiksmai buvo neišbaigti ir turėjo ribotą poveikį už Danijos rinkos ribų, pakanka konstatuoti, kad Komisija, vertindama ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmę, į tai tinkamai atsižvelgė.

316    Todėl argumentas yra atmestinas.

E –  Dėl neteisingo sunkinančių aplinkybių taikymo

1.     Šalių argumentai

317    Ieškovė prieštarauja tam, kad Komisija dėl sunkinančių aplinkybių, ypač dėl tolesnio sąmoningo dalyvavimo darant pažeidimą po Komisijos atliktų patikrinimų ir dėl jos tariamai aktyvaus vaidmens taikant atsakomąsias priemones Powerpipe, padidino pagrindinį baudos dydį 30 %. Be to, Komisija neįrodė savo gairių 2 punkte išvardytų sunkinančių aplinkybių.

318    Komisija neteisingai padidino baudą dėl pažeidimo tęsimo po patikrinimų. Tolesnis nagrinėjamų praktikų taikymas Komisijai pradėjus patikrinimus būdingas kiekvienam pažeidimui ir todėl negali būti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad, remiantis Komisijos sprendimų praktika ir jos gairėmis, pažeidimo nutraukimas kvalifikuojamas kaip lengvinanti aplinkybė. Jei pirmalaikis pažeidimo nutraukimas kvalifikuojamas kaip lengvinanti aplinkybė, nėra pagrindo pažeidimo tęsimo pradėjus patikrinimus vertinti kaip sunkinančios aplinkybės.

319    Ieškovė, kalbėdama apie pakartotinius suderintus veiksmus prieš Powerpipe, pakartoja, kad ji nedalyvavo jokiuose prieš šią įmonę nukreiptuose baudžiamuosiuose veiksmuose.

320    Atsakovė nurodo, kad gairėse pateiktas sunkinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Todėl pažeidimo tęsimą ji galėjo kvalifikuoti kaip sunkinančią aplinkybę, juo labiau kad pažeidimas buvo toks sunkus, kad joks protingas asmuo tokio elgesio negali laikyti teisėtu. Galiausiai ieškovės atsakomybė už suderintus veiksmus prieš Powerpipe sprendime buvo įrodyta.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

321    Pirma, kalbant apie gairėse pateiktą sunkinančių aplinkybių sąrašą, konstatuotina, kad šios gairės aiškiai nurodo, jog sąrašas yra tik pavyzdinis.

322    Dėl aktyvaus ieškovės vaidmens imantis atsakomųjų veiksmų prieš Powerpipe pakanka nurodyti, kad, remiantis 139–164 punktuose konstatuotais faktais, buvo įrodyta, jog ieškovė dar 1993 m. liepos mėnesį užmezgė kontaktus su ABB, siekdama pakenkti Powerpipe verslui, kad 1993 m. ieškovė sutarė su ABB dėl svarbaus šios įmonės darbuotojo perviliojimo ir kad po 1995 m. kovo 24 d. susitikimo ji mėgino paskatinti vieną iš savo tiekėjų uždelsti tiekimus Powerpipe. Esant tokioms aplinkybėms, Komisija turėjo teisę aktyvų ieškovės vaidmenį imantis atsakomųjų veiksmų prieš Powerpipe kvalifikuoti kaip sunkinančią aplinkybę, be to, ABB vadovaujantis vaidmuo jau buvo pripažintas.

323    Antra, ieškovė neneigia, kad po Komisijos patikrinimų tęsė pažeidimą.

324    Tai, kad į pažeidimo nutraukimą Komisijai pradėjus pirmuosius veiksmus galima atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, nereiškia, priešingai nei teigia ieškovė, kad pažeidimo tęsimas tokioje situacijoje negali būti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė. Įmonės reakciją į pradedamą jos veiklos tyrimą galima vertinti tik atsižvelgiant į specifinį konkretaus atvejo kontekstą. Todėl, kadangi Komisija iš esmės neprivalo pažeidimo tęsimo kvalifikuoti kaip sunkinančios, o pažeidimo nutraukimo ? kaip lengvinančios aplinkybės, galimybė pažeidimo nutraukimą konkrečiu atveju vertinti kaip lengvinančią aplinkybę neatima iš Komisijos teisės kitu atveju vertinti pažeidimo tęsimo kaip sunkinančios aplinkybės.

325    Todėl argumentui negali būti pritarta.

F –  Dėl neatsižvelgimo į lengvinančias aplinkybes

1.     Šalių argumentai

326    Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji neatsižvelgė į tam tikrus veiksnius, kurie anksčiau nuolat buvo laikomi lengvinančiomis aplinkybėmis; jiems buvo priskiriamas vienos įmonės spaudimas kitai įmonei arba įmonės pradėta taikyti konkurencijos teisės laikymosi politika.

327    Pirma, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė yra vidutinė šeimos verslo įmonė ir todėl nedisponuoja koncernui priklausančios įmonės kapitalu, ir dėl to apribotos jos galimybės sumokėti baudą.

328    Antra, ji nuolat patyrė ABB, įtakingos ir turinčios viešpatauti sektoriuje reikalingų išteklių įmonės, spaudimą. ABB niekada neslėpė, kad jos ilgalaikis tikslas pradėti kontroliuoti ieškovę arba pakenkti jai dėl grėsmę keliančių pigesnių technologijų. Todėl ieškovė buvo labiau suinteresuota nenuteikti ABB prieš save, nei dalyvauti jos vadovaujamame kartelyje. Tad ABB ieškovei darytas spaudimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip lengvinanti aplinkybė ieškovės naudai.

329    Priešingai nei teigia atsakovė, nepakanka į šias aplinkybes atsižvelgti vertinant ABB pažeidimo sunkumo laipsnį. Komisija, ieškovės nuomone, privalėjo įvertindama kiekvieną įmonę patikrinti faktinį ABB daryto spaudimo poveikį įmonių, o kartu ir ieškovės elgesiui. Sprendime bet kuriuo atveju turėjo būti atsižvelgta į tai, kad ieškovė, palyginti su kartelio lydere ABB, vaidino antraeilį vaidmenį.

330    Trečia, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė disponuoja veiksmingesnėmis technologijomis, leidžiančiomis mažinti kainas. Todėl ieškovė nuolat buvo labiau suinteresuota padidinti savo dalį rinkoje nei įšaldyti situaciją. EuHP kartelyje ji tapo priešinimosi taikyti naujas gamybos technologijas auka.

331    Atsakovės argumentai, kad tokios situacijos ji negalėjo kvalifikuoti kaip lengvinančios aplinkybės, nes ieškovė nepateikė dėl to skundo, prieštarauja pranešimo dėl bendradarbiavimo turiniui.

332    Ketvirta, ieškovės dalyvavimas kartelyje turėjo minimalios įtakos rinkai, nes jos dalis Danijos rinkoje 1991 ir 1992 m. buvo kur kas didesnė už jai priskirtas dalis. Taip ieškovė teismo praktikoje reikalaujama dalimi atsiribojo nuo kitų įmonių taikomo kvotų mechanizmo. Be to, būtent ieškovė dar 1993 m. balandžio mėnesį nutraukė pirmojo kartelio Danijoje veiklą.

333    Penkta, 1997 m. ieškovė pasitraukė iš EuHP kartelio. Bendradarbiavimas EuHP kartelyje buvo sprendimu persekiojamų veiksmų dalis. Komisija, skirdama baudą, turėjo atsižvelgti į tai, kas lėmė jos apsisprendimą pasitraukti iš EuHP.

334    Galiausiai 1997 m. pavasarį ieškovė parengė vidinę Bendrijos teisės laikymosi programą, kurią įgyvendinat buvo išdalyti „Teisės laikymosi vadovai“ šiuo klausimu ir surengti pokalbiai su jos darbuotojais Danijoje ir Vokietijoje.

335    Atsakovė teigia, kad nė viena iš ieškinio pareiškime išvardytų aplinkybių neturėjo būti kvalifikuojama kaip lengvinanti.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

336    Šiuo atveju Komisija turėjo teisę manyti, kad ieškovės atveju nebuvo lengvinančių aplinkybių

337    Pirmiausia vien iš to, kad Komisija savo ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje apskaičiuodama baudą tam tikrus kriterijus kvalifikavo kaip lengvinančias aplinkybes, negali būti daroma išvada, kad Komisija privalėjo tai daryti ir vėliau (minėto sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją 368 punktas).

338    Be to, aplinkybė, kad ieškovė yra vidutinė šeimos verslo įmonė, nėra lengvinanti. Net jei tarp įmonės akcininkų giminystės ryšių ir įmonės mokumo būtų tam tikras ryšys, o tai nebuvo įrodyta, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į sunkią finansinę įmonės padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas konkurencinėje kovoje (žr. šio sprendimo 308 punktą).

339    Dėl ABB ieškovei daryto spaudimo pasakytina, kad ieškovė apie tai galėjo informuoti atsakingą instituciją ir pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį pateikti Komisijai skundą, o ne dalyvauti kartelyje. (žr. šio sprendimo 142 punktą). Bet kuriuo atveju Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji neatsižvelgė į ieškovei darytą spaudimą, nes, apskaičiuojant ABB skirtinos baudos dydį, jos kitoms įmonėms darytas spaudimas, siekiant paskatinti prisijungti prie kartelio, lėmė baudos padidinimą.

340    Tas pats pasakytina ir apie spaudimą, kurį, ieškovės teigimu, kitos į EuHP kartelį susijungusios įmonės jai darė dėl naudojamų naujų technologijų. Būtent todėl, kad ieškovė disponavo naujomis taupesnėmis technologijomis, ji turėjo didesnių galimybių pasipriešinti kartelio veiksmams ir, jei kartelis jai būtų trukdęs naudotis šiomis technologijomis, pateikti Komisijai skundą.

341    Be to, nei pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, nei pagal gaires, nesant skundo dėl konkurentų spaudimo, į tokį spaudimą nereikalaujama atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę.

342    Galiausiai ieškovė negali remtis tuo, kad ji, būdama Danijos kartelio narė, ne visuomet laikėsi kartelio sutartos kvotų paskirstymo schemos. Šiuo klausimu sprendimo 36 ir 37 konstatuojamose dalyse sakoma, kad ieškovė, nors ir grasino pasitraukti iš kartelio, savo narystės jame nenutraukė ir taip bandė gauti didesnę kvotą. Ieškovė pripažino, kad tuo metu pati pateikė pasiūlymų dėl rinkos pasidalijimo pataisų (ieškovės atsakymas į pranešimą apie kaltinimus). Kalbant apie ieškovės pasitraukimą iš Danijos kartelio 1993 m. balandžio mėnesį, reikia nurodyti sprendimo 75–77 konstatuojamosiose dalyse konstatuotus faktus, kuriais remiantis, žlugus Danijos karteliui, ieškovė dar dalyvavo derybose dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

343    Esant tokioms aplinkybėms, Komisija turėjo pagrindo manyti, kad ieškovės veiksmuose kartelyje nebuvo lengvinančių aplinkybių.

344    Dėl ieškovės pasitraukimo iš EuHP 1997 m. pakanka nurodyti, kad Komisija ieškovės bendradarbiavimo su EuHP nevertino kaip sudėtinės pažeidimo dalies, be to, darė prielaidą, kad 1996 m. pavasarį pažeidimas buvo nutrauktas, taigi todėl neturėjo laikyti lengvinančia aplinkybe to, kad pasibaigus pažeidimo laikotarpiui ieškovė pasitraukė iš EuHP.

345    Galiausiai Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ieškovės parengtos vidinės Bendrijos konkurencijos teisės laikymosi programos ji nekvalifikavo kaip lengvinančios aplinkybės. Žinoma, svarbu, kad ieškovė, siekdama ateityje užkirsti kelią pakartotiniams Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimams, savo darbuotojų atžvilgiu ėmėsi atitinkamų priemonių, tačiau tai nekeičia fakto, kad buvo konstatuotas pažeidimas (minėto 1991 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 357 punktas). Be to, remiantis teismų praktika, nors Bendrijos konkurencijos teisės laikymosi programos parengimas liudija apie tai, kad aptariama įmonė siekia užkirsti kelią būsimiems pažeidimams, ir tai palengvina Komisijos darbą, kurio vienas iš tikslų konkurencijos srityje yra taikyti EB sutartyje įtvirtintus principus ir skatinti tai daryti įmones, vien tai, kad Komisija savo ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje kai kuriais atvejais tokios programos įgyvendinimą vertino kaip lengvinančią aplinkybę, nereiškia, kad kitais atvejais ji privalo elgtis taip pat (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją 83 punktas ir minėto sprendimo Mooch Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 417 punktas). Tai ypač pasakytina apie tuos atvejus, kai nagrinėjamas pažeidimas, kaip šiuo atveju, yra akivaizdus EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies a ir c punktų pažeidimas.

346    Dėl šių priežasčių argumentas yra atmestinas.

G –  Dėl neteisingo pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo

1.     Šalių argumentai

347    Ieškovė pirmiausia teigia, kad sumažinant baudą 30 % pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą nepakankamai atsižvelgiama į jos bendradarbiavimo su Komisija laipsnį. Antra, Komisija jos atveju turėjo taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte pateiktus principus, o ne galutinės šio pranešimo redakcijos nuostatas. Trečia, dėl po patikrinimų atsitikusių įvykių jai neturėjo būti skiriama bauda.

348    Pirma, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė buvo pirmoji įmonė, informavusi spaudą apie savo būsimą bendradarbiavimą su Komisija šiai atliekant tyrimus. Ji pirma pateikė Komisijai informacijos ir įrodymų, be kita ko, patvirtinančių tolesnį kartelio egzistavimą po patikrinimų, o apie tai Komisija nežinojo. Sistemingai bendradarbiaudama su Komisija, ieškovė elgėsi lanksčiai, atsisakydama teisės susipažinti su byla ir teisės nenaudoti įrodymų prieš save. Komisija negali savo atsisakymo dar labiau sumažinti baudą pagrįsti vien tuo, kad ieškovė pradėjo bendradarbiauti tik praėjus ilgam laikui po tyrimo pradžios, nes pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkte reikalaujama pradėti bendradarbiauti dar prieš pranešant apie kaltinimus.

349    Dėl bendradarbiavimo bauda turėjo būti sumažinta daugiau kaip 30 %, nes ieškovė neapsiribojo vien tuo, kad neneigė faktinių aplinkybių, dėl ko, pavyzdžiui, „Kartono“ sprendime bauda buvo sumažinta 33 %. Šiuo atveju KE KELIT skirta bauda buvo sumažinta 20 % vien dėl to, kad nebuvo neigiamos faktinės aplinkybės.

350    Ieškovė turėjo teisę tikėtis, kad bauda jai bus sumažinta kaip ir „Kartono“ sprendimo atveju, ir tai nurodė Komisija pirmojo kontakto su ieškove metu. 1998 m. sausio 21 d. Komisijos sprendime 98/247/EAPB procedūroje pagal EAPB sutarties 65 straipsnį (byla IV/35.814 ? Priemoka už lydinį) (OL L 100, p. 55, toliau ? „Priemokos už lydinį“ sprendimas) bauda už pateiktus įrodymus buvo sumažinta 40 %, o pirmajai įrodymų pateikusiai įmonei ji apskritai nebuvo skirta.

351    Antra, Komisija turėjo taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte, o ne galutinėje šio pranešimo redakcijoje išdėstytus principus. Kadangi galutinė redakcija dar nebuvo paskelbta, ieškovė, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo projektu ir ankstesne Komisijos praktika, nusprendė bendradarbiauti su Komisija. Be to, Komisija pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte teigė suvokianti, kad pranešimas sukels teisėtų lūkesčių, kuriais įmonės, pranešdamos Komisijai apie kartelį, gali pasitikėti.

352    Remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo projektu, bauda mažintina ne mažiau kaip 50 %, jei įmonė, atlikus patikrinimus, tenkina tris kriterijus: ji turi būti pirma su Komisija pradėjusi bendradarbiauti įmonė; ji turi suteikti Komisijai išsamią informaciją ir būti pasirengusi nepertraukiamam bendradarbiavimui su ja; ir ji turi būti nevertusi kitų įmonių dalyvauti kartelyje arba nevaidinusi jame pirmaeilio vaidmens. Tad pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte nėra galutinėje šio dokumento redakcijoje nurodytos sąlygos, kad patikrinimai nesuteikė pakankamai pagrindo pradėti sprendimo priėmimo procedūrą. Pranešimo dėl bendradarbiavimo projektas atspindi tuometinę Komisijos praktiką, kurią visų pirma iliustruoja „Kartono“ sprendimas, pagal kurį įmonėms skirtos bausmės buvo sumažintos dviem trečdaliais už tai, kad jos pateikė įrodymų, sumažinusių Komisijai būtinybę remtis netiesioginiais įrodymais ir turėjusių įtakos įmonėms, kurios galbūt ir toliau būtų neigusios pažeidimą.

353    Net jei Komisija būtų buvusi įpareigota vadovautis galutine pranešimo redakcija ir taikyti ieškovei šio pranešimo D punktą, nėra aišku, kodėl bauda jai nebuvo sumažinta 50 %.

354    Trečia, po atliktų tyrimų ieškovei negalėjo būti skiriama bauda už neteisėtus veiksmus, nes ji informavo Komisiją apie tokius veiksmus, apie kuriuos Komisija, jos pačios duomenimis, iki tol nežinojo. Ir pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte, ir jo galutinės redakcijos B punkte numatyta, kad įmonė, pranešusi Komisijai apie nežinomą kartelį, turi teisę gauti gerokai sumažintą baudą arba net, kaip sakoma pranešimo projekte, būti visiškai atleista nuo baudos.

355    Šiuo konkrečiu atveju bauda buvo sumažinta nežymiai, nes Komisijos sužinotos aplinkybės jau lėmė, kad bauda pirmą kartą buvo padidinta už ilgesnę pažeidimo trukmę, o antrą kartą ? 30 % iš esmės už pažeidimo sunkumo laipsnį.

356    Atsakovė tvirtina, kad, taikydama pranešimą, ji leistinai ir tinkamai pasinaudojo priklausančia diskrecija. Remiantis pranešimo D punktu, bauda už ieškovės suteiktą pagalbą pagrįstai gali būti sumažinama tik 30 %, nes ji nepradėjo bendradarbiauti prieš gaudama prašymą pateikti informacijos. Ieškovė taip pat neįrodė, kad turėjo būti taikomi šio pranešimo B ir C punktai. Bet kuriuo atveju Komisija negali nukrypti nuo galutinės savo pranešimo redakcijos, nes privalo laikytis savo pačios viešai paskelbtos politikos.

357    Kadangi Komisija, atsižvelgiant į daugybę paisytinų veiksnių, disponuoja didele diskrecija, ieškovė negalėjo teisėtai tikėtis, kad bauda bus sumažinta kaip ankstesniais atvejais, pavyzdžiui, „Kartono“ sprendime. Ieškovės atvejo taip pat negalima lyginti su įmonėmis, kurioms „Priemokos už lydinį“ sprendime bauda buvo sumažinta 40 %. Argumentas, kad KE KELIT bauda buvo sumažinta 20 %, galbūt galėtų lemti tik tai, jog šiai įmonei skirta bauda bus padidinta.

358    Ieškovė bet kuriuo atveju negali remtis pranešimo dėl bendradarbiavimo B punktu, siekdama neliečiamumo dėl pažeidimų, padarytų pradėjus tyrimą. Pažeidimo tęsimas susiklosčius tokioms aplinkybėms sukėlė tokį pasipiktinimą, kad Komisija buvo priversta atgrasymo tikslais baudą padidinti.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

359    Komisija savo pranešime dėl bendradarbiavimo numatė, kokiomis sąlygomis kartelio tyrimo metu bauda su ja bendradarbiaujančiai įmonei gali būti neskiriama arba sumažinama (žr. pranešimo dėl bendradarbiavimo A 3 punktą).

360    Kaip nurodyta 1996 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyriaus 3 dalyje, šis pranešimas sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais gali remtis įmonės, ketinančios pranešti Komisijai apie kartelį. Atsižvelgdama į teisėtus lūkesčius, kurie iš šio pranešimo gali kilti norinčioms bendradarbiauti įmonėms, Komisija privalo laikytis šio pranešimo, kai nustatydama suinteresuotajai įmonei skirtinos baudos dydį vertina šios bendradarbiavimą.

361    Tačiau ieškovė negali tvirtinti, kad Komisija jai privalėjo taikyti pranešimo projekte nurodytus kriterijus. Kaip nustatyta šio sprendimo 246 punkte, šio dokumento projektas, kuriuo buvo atkreiptas įmonių dėmesys į tai, kad Komisija ketina priimti pranešimą dėl įmonių bendradarbiavimo, tiriant arba persekiojant už pažeidimus, pats savaime negalėjo sukelti lūkesčių, jog jame pateikti kriterijai iš tikrųjų bus priimti ir vėliau taikomi. Kitokia išvada turėtų nepageidautinų pasekmių, kad Komisija nebeskelbtų pranešimų projektų, siekdama sulaukti suinteresuotųjų ūkio subjektų nuomonių.

362    Kalbant apie pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą ieškovei, konstatuotina, kad jos atvejis nepatenka nei į pranešimo B punkto taikymo sritį, kuris reglamentuoja tuos atvejus, kai įmonė praneša Komisijai apie slaptus susitarimus dar prieš pradedant patikrinimus (tais atvejais bauda sumažinama ne mažiau kaip 75 %), nei į pranešimo C punkto taikymo sritį, kuris taikomas įmonei, pranešusiai apie slaptą susitarimą, Komisijai jau pradėjus patikrinimą, nesuteikusį pakankamai pagrindų pradėti tyrimą, po kurio turi būti priimtas sprendimas (tokiu atveju bauda gali būti sumažinama 50–75 %).

363    Pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkte numatyta: „Jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C skyrių sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 %“. Toliau nustatyta:

„Taip visų pirma yra tuomet, kai:

–        iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius atskleisti padarytą pažeidimą,

–        gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis ji grindžia savo kaltinimus.“

364    Konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija ? kuri pripažino, kad ieškovė savo noru pateikė dokumentus, labai padėjusius tirti svarbius bylos aspektus, ypač faktą, kad dalyviai nutarė nenutraukti kartelio ir pradėjus tyrimą, o tai Komisija įtarė, tačiau neturėjo jokių įrodymų (sprendimo 177 konstatuojamoji dalis) ? jai skirtą baudą turėjo sumažinti daugiau nei 30 %.

365    Kaip teigia Komisija savo sprendimo 177 konstatuojamoje dalyje, prašymas pateikti informacijos suteikė ieškovei galimybę pateikti pažeidimo įrodymų. Iš sprendimo taip pat išplaukia, kad Komisija ABB pasiūlyto bendradarbiavimo klausimu laikėsi nuomonės, jog ABB bauda negalės būti sumažinta 50 %, kaip numatyta D punkte, nes ji pareiškė pasirengusi bendradarbiauti tik Komisijai išsiuntus išsamius prašymus pateikti informacijos (174 konstatuojamosios dalies trečioji ir ketvirtoji pastraipos). Todėl Komisija nebuvo pasiryžusi sumažinti baudos 50 %, aptariamai įmonei nepateikus jai informacijos dar prieš gaunant prašymą ją pateikti. Neginčijama, kad ieškovė dokumentus Komisijai pateikė tik gavusi prašymą pateikti informacijos.

366    Lyginant šį atvejį su ankstesne Komisijos praktika, konstatuotina, kad vien iš to, jog Komisija ankstesniuose sprendimuose už tam tikrą elgesį baudą sumažindavo tam tikra dalimi, negalima daryti išvados, kad vėlesniame administraciniame procese Komisija vertindama panašų elgesį privalo atitinkamai sumažinti baudą (žr. šio sprendimo 244 punktą).

367    Ieškovė taip pat negali remtis tuo, kad KE KELIT bauda buvo sumažinta 20 % už tai, kad ši neneigė jai inkriminuojamo pažeidimo. Net jei būtų galima manyti, kad Komisija šiai įmonei skirtą baudą sumažino per daug, atkreiptinas dėmesys į tai, jog deramai turi būti laikomasi vienodo vertinimo principo ir reikalavimo teisėtai elgtis, kurie numato, kad niekas savo naudai negali remtis kitų atžvilgiu padarytu teisės pažeidimu (minėtų sprendimų SCA Holding prieš Komisiją 160 punktas ir Mayr-Melnhof prieš Komisiją 334 punktas).

368    Ieškovė negali reikalauti dar labiau sumažinti baudą ir už laikotarpį po tyrimo pradžios, per kurį pažeidimas buvo tęsiamas, o ieškovė Komisijai pateikė tai patvirtinančių įrodymų. Kadangi kartelio tęsimas yra neatsiejamas pažeidimo aspektas, pažeidimas, taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo, gali būti vertinamas tik kaip visuma. Kadangi ieškovė neįvykdė šio pranešimo B ir C punktuose nurodytų sąlygų, jos elgesys turėjo būti vertinamas pagal D punktą.

369    Galiausiai Komisija turėjo ne tik atsižvelgti į pažeidimo tęsimą apskaičiuodama pažeidimo trukmę, bet ir vertinti tai kaip sunkinančią aplinkybę, nes toks elgesys liudija apie kartelio dalyvių pasiryžimą tęsti pažeidimą, nepaisant sankcijų pavojaus.

370    Esant tokioms aplinkybėms Komisija, taikydama pranešimą dėl bendradarbiavimo, nepadarė teisės arba faktinių klaidų. Todėl argumentas yra atmestinas.

IV –  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu nustatant baudos dydį

A –  Šalių argumentai

371    Ieškovė kaltina Komisiją pažeidus pareigą motyvuoti, nes ji, taikydama baudos apskaičiavimo metodą, neužtikrino skaidrumo. Ji nepaaiškino, kad bauda buvo apskaičiuota absoliučių, nuo įmonių apyvartos nepriklausančių ir teisiškai leistiną viršutinę ribą viršijančių pradinių sumų pagrindu. Ji nepaaiškino, kaip įvertino mažų ir vidutinių įmonių pažeidimo sunkumo laipsnį. Visų pirma ji nenurodė, kodėl nesilaikė ankstesnės praktikos skirti baudą proporcingai apyvartai atitinkamoje rinkoje.

372    Be to, atsakovė pažeidė pareigą motyvuoti, atgaline data taikydama savo naujas baudų apskaičiavimo gaires to nepagrįsdama.

373    Ši pareiga taip pat buvo pažeista, nes Komisija nukrypo nuo savo ankstesnės nuolaidesnės praktikos ir pranešimo dėl bendradarbiavimo projekto, kuriame, be kita ko, parodomas nuolaidumas, ir taikė kitą galutinėje pranešimo dėl bendradarbiavimo versijoje įtvirtintą politiką.

374    Be to, Komisija, neatsižvelgdama į visas ieškovės nurodytas lengvinančias aplinkybes, pažeidė savo pareigą motyvuoti. Net jei Komisija neprivalėjo atsižvelgti į ieškovės išvardytas aplinkybes, ji turėjo paaiškinti, kodėl į šiuos veiksnius neatsižvelgė.

375    Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė su pareiga motyvuoti susijusiame ieškinio pagrinde tik kitu aspektu nurodo argumentus, kuriais ji grindė tariamą diskriminaciją.

376    Ieškovės argumentai dėl tariamai nepakankamo pagrindimo neįtikina tiek kalbant apie naujų gairių taikymą „atgaline data“, tiek apie skundžiamą Komisijos nukrypimą nuo pranešimo dėl bendradarbiavimo projekto. Galiausiai, kadangi Komisija nebuvo įpareigota atsižvelgti į tam tikras aplinkybes kaip į lengvinančias, šiuo klausimu ji neturėjo pateikti jokio pagrindimo.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

377    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB sutarties 190 straipsnyje (dabar EB 253 straipsnis) įtvirtinta pareiga motyvuoti numato, kad Bendrijos institucija, priėmusi skundžiamą teisės aktą, turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyti jo priėmimo motyvus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti teisės akto priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolės funkciją. Pareiga motyvuoti vertintina atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį ir galimą teisės akto adresatų arba kitaip tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusių asmenų suinteresuotumą gauti paaiškinimus (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas).

378    Kai priimamas sprendimas kelioms įmonėms skirti baudas už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, pareigos motyvuoti apimtis nustatoma atsižvelgiant į tai, kad pažeidimo sunkumą reikia nustatyti remiantis įvairiais veiksniais, pavyzdžiui, išskirtinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudos atgrasančiu poveikiu, nesudarant privalomo ir išsamaus kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo (minėtos nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją 54 punktas).

379    Šiuo konkrečiu atveju Komisija savo sprendime pirmiausia pateikia bendras pastabas dėl nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnio ir specifinius kartelio aspektus, kuriais remdamasi priėjo prie išvados, kad tai labai sunkus pažeidimas, už kurį gali būti skiriama ne mažesnė kaip 20 milijonų ekiu bauda (sprendimo 164 ir 165 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat teigia, kad ši suma turi būti pakoreguota, atsižvelgiant į efektyvų ekonominį pažeidėjo pajėgumą padaryti didelę žalą konkurencijai ir reikalavimą skirti pakankamai atgrasančią baudą (sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Toliau ji nuodo, kad skirdama baudą atsižvelgs į sunkinančias arba lengvinančias aplinkybes ir apsvarstys, ar konkrečioms įmonėms galės būti taikomas pranešimas dėl bendradarbiavimo (sprendimo 167 konstatuojamoji dalis).

380    Komisija, kalbėdama apie ieškovei skirtiną baudą, atkreipė dėmesį į tai, kad dėl pažeidimo sunkumo laipsnio, turint omeny jos, kaip antro pagal dydį Europoje izoliuotų vamzdžių gamintojos, vaidmenį, ir dėl to, kad ieškovė iš esmės yra vieną produktą gaminanti įmonė, jai skirtinos baudos pradinis dydis pakoreguotinas iki 10 milijonų ekiu (sprendimo 175 konstatuojamosios dalies pirmoji ir antroji pastraipos). Toliau ji nurodo, kaip ieškovės baudą reikia diferencijuoti atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (sprendimo 175 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa).

381    Toliau Komisija teigia, kad pagrindinė ieškovės bauda turi būti padidinta dėl tokios labai sunkinančios aplinkybės, kokia yra sąmoningas dalyvavimas toliau darant pažeidimą atlikus patikrinimus, ir kitos sunkinančios aplinkybės ? aktyvaus dalyvavimo (nors jo negalima prilyginti ABB vaidmeniui) taikant atsakomąsias priemones prieš Powerpipe (sprendimo 176 konstatuojamosios dalies pirmoji ir antroji pastraipos). Lengvinančių aplinkybių nėra; nors gali būti, kad ieškovė patyrė ABB spaudimą, ji gerokai persistengė teigdama, kad buvo įtraukta į kartelį prieš savo norą (sprendimo 176 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa). Kadangi remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi galutinė pagal šią schemą apskaičiuota bauda negali viršyti 10 % bendros ieškovės apyvartos, skirtina 12 700 000 ekiu bauda (sprendimo 176 konstatuojamosios dalies ketvirtoji pastraipa).

382    Galiausiai ieškovei skirta bauda, priėmus pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi būti sumažinta 30 %, nes ji savo noru pateikė dokumentus, labai padėjusius tirti svarbius bylos aspektus, ypač faktą, kad dalyviai nutarė nenutraukti kartelio net pradėjus tyrimą, o tai Komisija įtarė, tačiau neturėjo jokių įrodymų (sprendimo 177 konstatuojamoji dalis).

383    Aiškinant sprendimą, atsižvelgiant į kiekvienam adresatui inkriminuojamą pažeidimą, jo 164–167 ir 175–177 konstatuojamosiose dalyse pateikiama išsami ir dalykinė informacija apie kriterijus, taikytus vertinant ieškovės padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę (žr. 2000 lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo KNB BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 43 punktą).

384    Esat tokioms aplinkybėms, Komisija negali būti kaltinama tuo, kad tiksliau nepagrindė pagrindinės ieškovės baudos ir jai skirtos galutinės baudos dydžio arba jos sumažinimo dėl bendradarbiavimo laipsnio, juo labiau kad tuo klausimu nurodomas bendradarbiavimo laipsnis pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą.

385    Net jeigu būtų daroma prielaida, kad sprendime baudos lygis buvo gerokai padidintas, palyginti su ankstesniais sprendimais, Komisija visiškai aiškiai išdėstė savo motyvus, paskatinusius ją skirti ieškovei tokio dydžio baudą (žr. 1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupement des fabricants de papiers de Belgique ir kt. prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491, 31 punktą).

386    Ieškovė negali kaltinti Komisijos ir tuo, kad ji nepagrindė apskaičiuotos baudos vadovaudamasi ieškovės nurodytomis lengvinančiomis aplinkybėmis.

387    Kadangi Komisija savo sprendime nurodo, kad ieškovės atveju į lengvinančias aplinkybes neatsižvelgė, ji pateikė visus reikalingus duomenis, iš kurių ieškovė galėjo matyti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar turi trūkumų, kuriuos galima apskųsti.

388    Be to, nors remiantis EB sutarties 190 straipsniu Komisija sprendimo motyvuose privalo nurodyti dalykinius aspektus, nuo kurių priklauso sprendimo teisėtumas, ir priežastis, paskatinusias priimti šį sprendimą, ši nuostata neįpareigoja jos aptarti sprendime visų fakto ir teisės klausimų, kurie buvo nagrinėjami administraciniame procese (minėtų sprendimų Michelin prieš Komisiją 14 ir 15 punktai ir Fiskeby Board prieš Komisiją 127 punktas).

389    Kalbėdama apie ieškovei darytą spaudimą, Komisija sprendimo 176 konstatuojamosios dalies trečiojoje pastraipoje išvardijo priežastis, dėl kurių ji spaudimo nekvalifikavo kaip baudą mažinančios aplinkybės.

390    Galiausiai Komisija negali būti kaltinama tuo, kad nepabrėžė teisinių šio atvejo, visų pirma naujų gairių arba pranešimo dėl bendradarbiavimo, taikymo aspektų. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų išdėstytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų visumą (minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 63 punktas). Kadangi Komisija, paskelbusi savo gaires ir pranešimą dėl bendradarbiavimo, yra įpareigota jo laikytis apskaičiuojant baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą (žr. šio sprendimo 245 ir 274 punktus), ji neprivalo nurodyti, ar ir dėl kokių priežasčių ji tai darė apskaičiuodama ieškovei baudą.

391    Todėl ieškinio pagrindas dėl pareigos motyvuoti pažeidimo yra atmestinas.

V –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su per didelėmis baudos palūkanomis

A –  Šalių argumentai

392    Ieškovė tvirtina, kad sprendimo 4 straipsnyje nustatyti per dideli 7,5 % delspinigiai ? Europos centrinio banko sandoriams ekiu pirmą mėnesio dieną, kurią buvo priimtas sprendimas, galiojusios palūkanos, pridėjus 3,5 %. Toks palūkanų dydis daro ieškovei neproporcingą spaudimą, siekiant ją priversti greitai sumokėti baudą, nors, ieškovės manymu, ji turi pakankamų teisinių priežasčių šį sprendimą apskųsti. Todėl palūkanos turėtų būti sumažintos iki tinkamo lygio.

393    Generalinis advokatas N. Fennely savo išvadoje 2000 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimui Compagnie Maritime Belge ir kt. prieš Komisiją (C‑395/96 P ir 396/96 P, Rink. p. I‑1365, p. I‑1371) nurodė, kad palūkanos negali būti tokio dydžio, kad verstų įmonę iš karto sumokėti baudą, o 3,5 % be jokio paaiškinimo pridėti prie ir taip didelių palūkanų yra nepriimtini.

394    Atsakovė nurodo, jog turi teisę pasirinkti tokį didelį palūkanų koeficientą, kad įmonės susilaikytų nuo delsimo sumokėti baudą. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančias komercinių bankų palūkanas, 7,5 % norma yra tinkama ir neperžengia Komisijos diskrecijos ribų.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

395    Delspinigių skyrimas įmonėms, kurios tyčia arba aplaidžiai pažeidė EB sutarties 85 straipsnį, užtikrina praktinį EB sutarties veiksmingumą. Šios palūkanos sustiprina Komisijos įgaliojimus vykdyti EB sutarties 89 straipsniu (po pakeitimo ? EB 85 straipsnis) jai pavestą užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių įgyvendinimą ir užtikrina, kad EB sutarties nuostatos nebūtų apeinamos vienašaliais įmonių, delsiančių sumokėti nustatytas baudas, veiksmais. Jei Komisija neturėtų teisės reikalauti sumokėti ne tik baudą, bet ir delspinigius, įmonės, delsiančios sumokėti baudą, įgytų privalumų prieš laiku skirtą baudą sumokėjusias įmones (1995 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB prieš Komisiją, T‑275/94, Rink. p. II‑2169, 48 ir 49 punktai).

396    Jei Bendrijos teisė neleistų taikyti priemonių naudai, kurią gali gauti įmonės, pavėluotai sumokėjusios baudą, kompensuoti, tuomet ji suteiktų pretekstą kelti akivaizdžiai nepagrįstus ieškinius, kuriais būtų siekiama vienintelio tikslo ? delsti sumokėti baudą (minėto sprendimo AEG prieš Komisiją 141 punktas).

397    Šiame kontekste konstatuotina, kad Komisija, nustatydama 7,5 % palūkanas ? Europos centrinio banko sandoriams ekiu pirmą mėnesio dieną, kurią buvo priimtas sprendimas, galiojusios palūkanos, pridėjus 3,5 %, ? neperžengė jai priklausančios diskrecijos pasirinkti delspinigių dydį ribų.

398    Palūkanos negali būti tokios didelės, kad verstų įmones iš karto sumokėti baudą, net jei jos mano, kad turi pagrindo ginčyti Komisijos sprendimo teisėtumą, tačiau Komisija gali pasirinkti referencinį koeficientą, didesnį už įprastas vidutines rinkos palūkanas, jei to reikia užkirsti kelią delsimo praktikai (generalinio advokato N. Fennely išvados byloje Compagnie Maritime Belge ir kt. prieš Komisiją 190 punktas).

399    Kadangi Komisija, nustatydama delspinigių normą, neperžengė diskrecijos ribų, ieškinio pagrindas dėl per didelių palūkanų yra atmestinas.

400    Dėl šių priežasčių ieškinys yra atmestinas visas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

401    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ieškovė padengia bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 2002 m. kovo 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

H. Jung       P. Mengozzi

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl esmės

I –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto klaida taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį

A –  Dėl Danijos kartelio kompensacinio mechanizmo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl tolesnio kartelio egzistavimo nuo 1990 iki 1996 metų

1.  Dėl dalyvavimo kartelyje už Danijos rinkos ribų nuo 1990 iki 1993 metų

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2.  Dėl dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1993 m. ir dalyvavimo kartelyje nuo 1994 metų

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmės ir tęstinumo

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl dalyvavimo Europos kartelyje Italijos rinkoje

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

D –  Dėl bendradarbiavimo nustatant kokybės normas

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

E –  Dėl suderintų veiksmų prieš „Powerpipe“

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

F –  Dėl ABB spaudimo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

A –  Dėl galimybės susipažinti su byla

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl teisės būti išklausytam dėl naujų įrodymų naudojimo pažeidimo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl teisės būti išklausytam dėl baudų nustatymo metodo gairių taikymo pažeidimo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su bendrųjų teisės principų pažeidimu ir fakto klaida apskaičiuojant baudų dydį

A –  Dėl negaliojimo atgaline data draudimo pažeidimo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo bei gairių teisėtumo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

–  Dėl prieštaravimo, susijusio su gairių teisėtumu

–  Dėl vienodo vertinimo principo pažeidimo

–  Dėl proporcingumo principo pažeidimo

D –  Dėl neteisingo pažeidimo trukmės įvertinimo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

E –  Dėl neteisingo sunkinančių aplinkybių taikymo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

F –  Dėl neatsižvelgimo į lengvinančias aplinkybes

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

G –  Dėl neteisingo pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV –  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu nustatant baudos dydį

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

V –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su per didelėmis baudos palūkanomis

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų