Byla T‑20/17
Vengrija
prieš
Europos Komisiją
2019 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas
„Valstybės pagalba – Vengrijos apyvartos mokestis už reklamos platinimą – Progresinis apmokestinimas – 2013 m. pelno negavusių bendrovių 50 % perkeltų nuostolių atskaitymas iš mokesčio bazės – Sprendimas, kuriuo pagalbos priemonės kvalifikuojamos kaip nesuderinamos su vidaus rinka ir įpareigojama jas susigrąžinti – Valstybės pagalbos sąvoka – Atrankumo sąlyga“
1. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Viešosios valdžios institucijų suteikiamos mokesčių lengvatos tam tikroms įmonėms – Įtraukimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 71–73 punktus)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Referencinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant vertintinas pranašumo buvimas – Materialus atribojimas – Kriterijai – Bendros ar „įprastos“ mokesčių sistemos nustatymas – Skirtingas ūkio subjektų, esančių panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, vertinimas, nepateisinamas bendros ar „įprastos“ mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra – Mokesčių sistemos pobūdis ir struktūra – Sąvoka
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 74–77 punktus)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Referencinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant vertintinas pranašumo buvimas – Sektorinis mokestis, taikomas reklamos platintojų apyvartai – Bendros ar „įprastos“ mokesčių sistemos nustatymas – Progresinio apmokestinimo struktūra – Įtraukimas – Komisijos nustatymas, kad referencinė apmokestinimo sistema yra neišsami ar hipotetinė – Neleistinumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 78–83 punktus)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Sektorinis mokestis, taikomas reklamos platintojų apyvartai – Mokesčio pobūdis – Atitinkamos valstybės nurodytas tikslas nustatyti sektorinį apmokestinimą, kuriuo būtų laikomasi perskirstymo logikos – Su progresinio apmokestinimo struktūra suderinamas tikslas – Leistinumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 84–90 punktus)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Progresinis sektorinis reklamos platintojų apyvartos mokestis – Mokesčio struktūra – Progresinio apmokestinimo struktūros principas – Nediskriminacinis diferencijavimas, pateisinamas apmokestinimo perskirstymo tikslu – Atrankumo nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 91–105 punktus)
6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Progresinis sektorinis reklamos platintojų apyvartos mokestis – Mokesčio struktūra – Konkrečiai nustatytos mokesčio progresinės struktūros kontrolė – Suderinamumas su apmokestinimo perskirstymo tikslu – Panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančių mokesčių mokėtojų diskriminavimo nebuvimas – Atrankumo nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 107–111 punktus)
7. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Sektorinis reklamos platintojų apyvartos mokestis – Nuostolių atskaitymo mechanizmas, sumažinant apmokestinimo bazę pirmaisiais apmokestinimo metais – Leistinumas – Sąlygos – Suderinamumas su apmokestinimo perskirstymo tikslu – Diskriminacijos nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 117–124 punktus)
Santrauka
2019 m. birželio 27 d. paskelbtu Sprendimu Vengrija / Komisija (T‑20/17) Bendrasis Teismas panaikino Komisijos sprendimą, kuriuo Vengrijos nustatytas progresinis mokestis, taikomas apyvartai iš reklamos platinimo, buvo pripažintas su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba(1).
2014 m. rugpjūčio 15 d. Vengrijoje įsigaliojo Įstatymas dėl reklamos mokesčio, kuriame nustatytas progresinis mokestis, taikomas pajamoms iš reklamos platinimo. Šis mokestis, taikomas Vengrijoje veiklą vykdančių subjektų, kurie platina reklamą (žurnalai, audiovizualinė žiniasklaida, skelbimų platintojai), grynosioms pajamoms, grindžiamas šešių progresinių tarifų skale, atsižvelgiant į pajamas, kartu numatant mokesčių mokėtojams, kurių pelnas iki 2013 m. mokestinių metų buvo lygus nuliui ar neigiamas, galimybę iš apmokestinimo bazės atskaityti 50 % nuostolių, perkeltų iš ankstesnių mokestinių metų. Manydama, kad šio mokesčio progresyvumas ir perkeltų nuostolių atskaita iš apmokestinimo bazės yra valstybės pagalba, Komisija 2015 m. kovo 12 d.(2) pranešė Vengrijai apie savo sprendimą pradėti formalią šių priemonių tyrimo procedūrą ir nurodė sustabdyti jų taikymą(3). 2016 m. lapkričio 4 d. sprendime ji nusprendė, kad priemonė dėl progresinio apmokestinimo struktūros ir dėl joje numatytos galimybės atskaityti nuostolius buvo su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, ir nurodė nedelsiant veiksmingai susigrąžinti pagalbą iš jos gavėjų.
Taigi, priėmus 2019 m. gegužės 16 d. Sprendimą Lenkija / Komisija(4), Bendrojo Teismo buvo dar kartą paprašyta nustatyti, ar apyvartos mokestis, kurį sudaro progresinio apmokestinimo struktūra, yra atrankinė valstybės pagalbos priemonė; Bendrasis Teismas šiuo atveju nusprendžia, kad Komisija padarė keletą klaidų.
Jis visų pirma konstatuoja, kad siekdama nustatyti, ar šis mokestis buvo atrankinio pobūdžio, Komisija negalėjo tvirtinti, kad referencinė apmokestinimo sistema yra neišsami ar hipotetinė. Iš tikrųjų Komisija identifikavo „įprastą“ sistemą, pasižyminčią vienodo tarifo apmokestinimo struktūra, neatsižvelgiant į tarifo dydį, nors turėjo remtis realiomis įstatyme nustatytos „įprastinės“ mokesčių sistemos charakteristikomis, t. y. pačiu reklamos mokesčiu, įskaitant jo struktūrą, kurią sudaro bendra tarifų skalė ir jos dalys. Vis dėlto pažymėdamas, kad Komisijos išvada gali būti pateisinama dėl kitų priežasčių, įrodančių atrankiojo pranašumo buvimą įmonėms, generuojančioms nedidelę apyvartą, Bendrasis Teismas taip pat nagrinėjo, ar institucijai pavyko įrodyti, kad šio mokesčio struktūra, t. y. jo apmokestinimo struktūra, pažeidžia jo pobūdį, t. y. jo tikslus.
Šiuo klausimu jis visų pirma konstatuoja, kad Komisija taip pat padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog mokesčio tikslas buvo paprasčiausiai surinkti biudžeto pajamų, nors, Vengrijos institucijų teigimu, tikslas buvo nustatyti reklamos platintojų apyvartos mokestį, kuris siejamas su perskirstymo logika. Be to, jis konstatuoja, kad Komisijai nepavyko įrodyti, jog progresinė mokesčio struktūra iš principo prieštarauja siekiamam tikslui. Konkrečiai kalbant jis pažymi, kad atrankiojo pobūdžio nėra, jei apmokestinimo skirtumai atsiranda nenukrypstant nuo „įprastinės“ apmokestinimo sistemos, jei panašios situacijos vertinamos panašiai ir jei nepažeidžiamas atitinkamo mokesčio tikslas. Galiausiai jis konstatuoja, kad Komisija neįrodė, jog konkrečiai nustatyta mokesčio progresinė struktūra buvo patvirtinta tokiu būdu, kuris iš esmės panaikina nagrinėjamo mokesčio tikslo esmę.
Bendrasis Teismas taip pat mano, kad Komisija neįrodė, jog apmokestinimo bazės sumažinimas dėl galimybės atskaityti nuostolius yra šio mokesčio tikslui prieštaraujantis diskriminacinis aspektas, lemiantis valstybės pagalbai būdingą atrankųjį pranašumą. Šiuo klausimu jis pažymi, kad šis apmokestinimo bazės sumažinimas buvo nustatytas remiantis objektyviais kriterijais, nepriklausančiais nuo atitinkamų įmonių pasirinkimo.