GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2023 m. kovo 30 d.(1)
Byla C‑162/22
A. G.,
dalyvaujant:
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Telekomunikacijos – Asmens duomenų tvarkymas – Direktyva 2002/58/EB – Taikymo sritis – 15 straipsnio 1 dalis – Prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, surinktų vykdant ikiteisminio tyrimo procedūras – Vėlesnis duomenų naudojimas atliekant tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo“
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar tam tikri asmens duomenys, gauti atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, vėliau gali būti naudojami per administracinę drausminę procedūrą, vykdomą prieš valstybės pareigūną.
2. Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas turi dar vieną progą nuspręsti dėl atitinkamų, viena vertus, Direktyvos 2002/58/EB(2) ir, kita vertus, Direktyvos (ES) 2016/680(3) bei Reglamento (ES) 2016/679(4) taikymo sričių.
3. Dėl Direktyvos 2002/58 Teisingumo Teismas jau yra suformavęs jurisprudenciją, susijusią su atvejais ir sąlygomis, kuriomis valstybės narės gali apriboti direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų taikymo sritį(5).
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2002/58
4. 1 straipsnyje „Taikymo sritis ir tikslas“ nurodyta:
„1. Šioje direktyvoje numatytas valstybių narių nuostatų, užtikrinančių vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, susijusi[ą] su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančių laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą Bendrijoje, suderinimas.
2. Šios direktyvos nuostatos smulkiau išaiškina ir papildo Direktyvą 95/46/EB(6) šio straipsnio [1] dalyje nurodytais tikslais. Be to, jos numato abonentų, kurie yra juridiniai asmenys, teisėtų interesų apsaugą.
3. Ši direktyva netaikoma veiklos rūšims, kurios neįeina į [SESV] taikymo sritį, tokioms, kurios nurodytos Europos Sąjungos steigimo sutarties [ESS] V ir VI antraštinėse dalyse, ir visais atvejais veiklos rūšims, susijusioms su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai atitinkamos veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) bei valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje.“
5. 5 straipsnio („Pranešimų konfidencialumas“) 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per vieš[ąjį] ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma [asmenims, kurie nėra naudotojai,] jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“
6. 15 straipsnyje („Kai kurių Direktyvos 95/46/EB nuostatų taikymas“) numatyta:
„1. Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama [proporcinga] ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą [ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą už šias veikas], kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir [įskaitant] nurodytus [ESS] 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
<…>
2. Direktyvos 95/46/EB III skyriaus nuostatos dėl teisės gynimo būdų, atsakomybės ir sankcijų taikomos atsižvelgiant į pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas bei atsižvelgiant į pagal šią direktyvą įgytas atskiras teises.
<…>“
2. BDAR
7. 2 straipsnyje („Materialinė taikymo sritis“) nurodyta:
„1. Šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.
2. Šis reglamentas netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai:
a) duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai Sąjungos teisė netaikoma;
<…>
d) duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais.
<…>“
8. 5 straipsnyje („Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“) numatyta:
„1. Asmens duomenys turi būti:
<…>
b) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas);
<…>“
9. 6 straipsnyje („Tvarkymo teisėtumas“) nustatyta:
„1. Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:
<…>
e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas;
<…>
3. 1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas:
a) Sąjungos teisėje; arba
b) duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje.
<…>
4. Kai duomenų tvarkymas kitu tikslu nei tas[,] dėl kurio duomenys buvo surinkti, nėra grindžiamas duomenų subjekto sutikimu arba Sąjungos ar valstybės narės teise, kuri yra demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė 23 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams apsaugoti, duomenų valdytojas siekdamas įsitikinti, ar duomenų tvarkymas kitu tikslu yra suderinamas su tikslu, dėl kurio iš pradžių asmens duomenys buvo surinkti, atsižvelgia, inter alia, į:
a) visas sąsajas tarp tikslų, kuriais asmens duomenys buvo surinkti, ir numatomo tolesnio duomenų tvarkymo tikslų;
b) aplinkybes, kuriomis asmens duomenys buvo surinkti, visų pirma susijusias su duomenų subjektų ir duomenų valdytojo tarpusavio santykiu;
c) asmens duomenų pobūdį, visų pirma ar tvarkomi specialių kategorijų asmens duomenys pagal 9 straipsnį, ar tvarkomi asmens duomenys apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas pagal 10 straipsnį;
d) numatomo tolesnio duomenų tvarkymo galimas pasekmes duomenų subjektams;
<…>“
3. Direktyva 2016/680
10. 1 straipsnio („Dalykas ir tikslai“) 1 dalyje nurodyta:
„1. Šioje direktyvoje nustatytos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, be kita ko, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos, tikslais.“
11. 2 straipsnio („Taikymo sritis“) 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva taikoma kompetentingų institucijų vykdomam asmens duomenų tvarkymui 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais.“
12. 4 straipsnyje („Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“) nustatyta:
„1. Valstybės narės numato, kad asmens duomenys turi būti:
<…>
b) renkami konkrečiai nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir negali būti tvarkomi tokiu būdu, kuris būtų nesuderinamas su tais tikslais;
<…>
2. Tam pačiam arba kitam duomenų valdytojui tvarkyti duomenis kitais 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais nei tikslas, kuriuo asmens duomenys renkami, leidžiama, jeigu:
a) duomenų valdytojui leidžiama tvarkyti tokius asmens duomenis tokiu tikslu vadovaujantis Sąjungos arba valstybės narės teise ir
b) duomenų tvarkymas yra būtinas bei proporcingai atitinka tą kitą tikslą vadovaujantis Sąjungos arba valstybės narės teise.
<…>“
13. 9 straipsnio („Konkrečios duomenų tvarkymo sąlygos“) 1 dalyje nurodyta:
„Kompetentingų institucijų 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais renkami asmens duomenys negali būti tvarkomi kitais nei 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais, nebent taip juos tvarkyti yra leidžiama pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę. Jei asmens duomenys tvarkomi tais kitais tikslais, taikomas [BDAR], išskyrus tuos atvejus, kai duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai netaikoma Sąjungos teisė.“
B. Nacionalinė teisė
1. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas(7)
14. 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti šio įstatymo 1 priede išvardytus duomenis ir prireikus teikti juos kompetentingoms institucijoms, kad šios galėtų juos naudoti kovodamos su sunkiais nusikaltimais(8).
15. Pagal 77 straipsnio 1 dalį elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turi teikti kompetentingoms institucijoms įstatymų nustatyta tvarka turimą informaciją, kuri visų pirma reikalinga nusikalstamoms veikoms užkardyti, nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už jas.
16. Pagal 77 straipsnio 4 dalį, kai yra motyvuota teismo nutartis arba kitas įstatymuose numatytas teisinis pagrindas, elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turi sudaryti techninę galimybę – visų pirma kriminalinės žvalgybos subjektams ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka) – kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį.
2. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas(9)
17. 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad jeigu yra pačiame KŽĮ numatyti pagrindai ir gautas prokuroro ar teismo leidimas, kriminalinės žvalgybos subjektai(10) gali rinkti informaciją iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjų.
18. Pagal 8 straipsnio 1 ir 3 dalis kriminalinės žvalgybos tarnybos turi imtis veiksmų, kai tik gauna informacijos apie rengiamą arba padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą, ir, jei atliekant tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje.
19. 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad informacija, gauta vykdant kriminalinės žvalgybos operacijas, gali būti naudojama šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
20. Pagal 19 straipsnio 3 dalį informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, gali būti išslaptinta ir naudojama tiriant drausminius ar tarnybinius nusižengimus.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas(11)
21. 154 straipsnio („Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas“) 1 dalyje nustatyta, kad, kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus ir juos kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad taip galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius ar nesunkius nusikaltimus.
22. 177 straipsnio („Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas“) 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini ir iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina(12).
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudicinis klausimas
23. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) pradėjo tarnybinį tyrimą dėl A. G., tuo metu ėjusio Apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, veiksmų, turinčių tarnybinių nusižengimų požymių.
24. Generalinės prokuratūros komisija nusprendė, kad A. G. padarė tarnybinį nusižengimą, ir pasiūlė jam skirti drausminę nuobaudą – atleisti iš pareigų.
25. Veika buvo įrodyta remiantis per administracinę procedūrą surinkta tarnybinio patikrinimo medžiaga: ikiteisminio tyrimo tarnybos gauta informacija, kitų pareigūnų ir pareiškėjo paaiškinimais, taip pat dviejų ikiteisminių tyrimų išvadomis.
26. Konkrečiai kalbant, A. G. ir jo vadovauto ikiteisminio tyrimo įtariamojo advokatas bendravo telefonu bylose, kuriose advokatas vykdė gynėjo pareigas(13).
27. Teismo nutartimis buvo leista stebėti ir įrašyti elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją.
28. Generalinis prokuroras paskyrė A. G. nuobaudą – atleidimą iš pareigų; A. G. šią nuobaudą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir prašė ją panaikinti.
29. 2021 m. liepos 16 d. sprendimu skundas buvo atmestas, nes pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo tarnybų veiksmai teisėti ir kad duomenys, gauti vykdant drausmės procedūrą, taip pat buvo naudojami teisėtai.
30. A. G. pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris Teisingumo Teismui pateikė šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2002/58/EB] 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos [toliau – Chartija] 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms viešosios valdžios institucijoms draudžiama elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus duomenis, galinčius suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo duomenis ir pranešimus, naudoti korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo bylose, neatsižvelgiant į tai, ar prieiga prie tokių duomenų konkrečiu atveju buvo suteikta kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslais?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
31. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme įregistruotas 2022 m. kovo 3 d.
32. Rašytines pastabas pateikė A. G., Čekijos, Estijos, Vengrijos, Airijos, Italijos ir Lietuvos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
33. 2023 m. vasario 2 d. surengtame viešame teismo posėdyje dalyvavo A. G., Prancūzijos, Vengrijos, Airijos ir Lietuvos vyriausybių, taip pat Komisijos atstovai.
IV. Analizė
A. Priimtinumas. Atsakymo į prejudicinį klausimą ribos
34. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra administracinis teismas, turintis jurisdikciją vykdyti administracinių sprendimų teisminę peržiūrą. Būtent tokio pobūdžio sprendimą priėmė generalinis prokuroras, skyręs teritorinės prokuratūros pareigūnui nuobaudą – atleidimą iš pareigų – už tarnybinį nusižengimą.
35. Bylos a quo dalykas nėra baudžiamosiose bylose priimti teisminių institucijų sprendimai. Net jeigu šie sprendimai buvo priimti, greta vykdyta administracinė (drausminė) procedūra lėmė tai, kad asmuo buvo atleistas iš pareigų(14), todėl svarbu pabrėžti, kad ginčas susijęs tik su atleidimu iš pareigų.
36. Atsižvelgiant į tai, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiek tiek netiksliai nurodytos bylos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis galima nuspėti prejudicinio klausimo kontekstą.
37. Kaip pabrėžė Čekijos vyriausybė ir Komisija, iš šios nutarties neįmanoma tiksliai nustatyti, ar kompetentingos institucijos: a) kreipėsi į elektroninių ryšių paslaugų teikėjus, kad gautų nagrinėjamus duomenis; ar b) pačios tiesiogiai gavo šiuos duomenis.
38. Klausimas anaiptol nėra nereikšmingas. Nuo jo priklauso tai, kuris Sąjungos teisės aktas bus svarbus siekiant atsakyti į prejudicinį klausimą. Atsižvelgiant į vienaip ar kitaip susiklosčiusias faktines aplinkybes turės būti taikoma:
– Direktyva 2002/58, jeigu duomenys gauti dėl to, kad elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga tvarkyti duomenis, arba
– Direktyva 2016/680, jeigu duomenis tiesiogiai gavo valdžios institucija ir paslaugų teikėjams nebuvo nustatyta pareigų.
39. Antruoju atveju asmens duomenų apsaugai būtų taikoma nacionalinė teisė, atsižvelgiant į galimybę taikyti Direktyvą 2016/680(15). Taigi prejudicinis klausimas, kuriame akcentuojama Direktyva 2002/58, būtų netinkamai suformuluotas.
40. Vengrijos vyriausybė, įsitikinusi, kad asmens duomenys buvo gauti ikiteisminio tyrimo tarnyboms perėmus pasiklausant telefoninių pokalbių, abejoja, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, nes dėl šios aplinkybės Direktyva 2002/58 netaikytina.
41. Vis dėlto Komisija mano, kad:
– Direktyva 2016/680 taikoma tiek, kiek asmens duomenys, kuriuos institucijos tiesiogiai surinko ir saugojo vykdydamos ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, buvo naudojami atliekant vėlesnį tyrimą,
– Direktyva 2002/58 taikoma, jeigu, kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(16), bent dalis duomenų turėjo būti renkama ir saugoma pagal nacionalinės teisės aktą, priimtą taikant šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį. Taigi siekiant išspręsti ginčą Direktyva 2002/58 yra svarbi.
42. Pritariu šiam Komisijos požiūriui; jis, be kita ko, vienintelis gali padėti išsklaidyti (pagrįstas) abejones dėl to, ar nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra priimtina.
43. Siekiant atsakyti į taip suprantamą prejudicinį klausimą, Direktyva 2002/58:
– yra reikšminga dėl to, kad bet kuriam prašymui priimti prejudicinį sprendimą taikoma prezumpcija, jog toks prašymas turi būti pateiktas, ir už jo pateikimą atsakingas tai pasiūlęs teismas(17),
– gali būti pripažinta kaip reikšminga, nes nacionalinis teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti tik Direktyvą 2002/58, kurią laiko esmine siekiant išspręsti ginčą(18).
44. Iš tiesų, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamai bylai svarbios šios aplinkybės:
„i) prieig[a] prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų ne tik kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslu; ir
ii) kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslu gautų saugomų duomenų panaudojim[as] tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.“(19)
45. Taigi iš visos informacijos matyti, kad atliekant tyrimą, kurį baigus skirta nuobauda, buvo naudojami iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjų surinkti asmens duomenys, išskyrus galbūt sutampančius asmens duomenis, kurių tvarkymas galėjo patekti ne į Direktyvos 2002/58, o į Direktyvos 2016/680 taikymo sritį.
46. Teisingumo Teismas turi pateikti atsakymą tik dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo (tokio, kaip suformuluotas). Vadinasi, reikia nustatyti, ar asmens duomenys, kurie buvo gauti ir tvarkomi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje, vėliau gali būti naudojami per (administracinę) drausminę procedūrą prieš valstybės pareigūną.
47. Taigi apibrėžus prašymo priimti prejudicinį sprendimą ribas iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas neapima tokių klausimų:
– pirma, klausimo dėl pirminio asmens duomenų gavimo teisėtumo pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia tik dėl vėlesnio tų duomenų naudojimo per drausminę procedūrą ir neabejoja dėl pirminio jų gavimo teisėtumo(20),
– antra, klausimo dėl duomenų, kuriuos valdžios institucijos tiesiogiai gavo ir tvarkė atlikdamos ankstesnius tyrimus baudžiamojoje byloje, naudojimo. Dėl šio klausimo, patenkančio į nacionalinės teisės ir Direktyvos 2016/680 taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat nekyla abejonių.
48. Taigi toliau pateiktose pastabose dėl esmės Direktyvos 2016/680 aiškinti nereikia(21). Kalbant apie Direktyvą 2002/58, toliau bus analizuojama tik tai, kaip buvo naudojami asmens duomenys, gauti juos tvarkant pagal šią direktyvą, kurių pirminis teisėtumas turi būti preziumuojamas, nes byloje a quo jis nėra ginčijamas.
B. Dėl esmės
1. Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Direktyvos 2002/58 taikymu, apibendrinimas
49. Iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio matyti, kad valstybės narės gali nustatyti nuo šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto konfidencialumo principo nukrypstančią priemonę, kai ji yra „būtina, tinkama [proporcinga] ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė“ ir „griežtai“ atitinka siekiamą tikslą(22).
50. Konkrečiau kalbant, valstybių narių galimybė pateisinti teisių ir pareigų, numatytų, be kita ko, Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose, apribojimą turi būti vertinama atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks apribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka(23).
51. „Tam, kad atitiktų proporcingumo reikalavimą, teisės aktuose turi būti numatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios nagrinėjamos priemonės apimtį ir taikymą bei nustatančios minimalius reikalavimus, kad asmenys, kurių asmens duomenys tvarkomi, turėtų pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti šiuos duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų. Tokie teisės aktai turi būti teisiškai privalomi pagal nacionalinę teisę ir juose turi būti nurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis gali būti imtasi tokios duomenų tvarkymą numatančios priemonės <…>“(24).
52. Dėl bendrojo intereso tikslų, galinčių pateisinti priemonę, kurios imtasi remiantis Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, kad pagal proporcingumo principą egzistuoja šių tikslų hierarchija, atsižvelgiant į jų atitinkamą svarbą: tokia priemone siekiamo tikslo svarba turi būti siejama su jos sukelto suvaržymo dydžiu(25).
53. Pagal tikslų hierarchiją nacionalinio saugumo užtikrinimas, siejamas su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, yra svarbesnis už kitus Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, t. y. gynybą, visuomenės saugumą arba nusikalstamų veikų ar neteisėto elektroninių ryšių sistemos naudojimo užkardymą, tyrimą, nustatymą ir baudžiamąjį persekiojimą už šias veikas. Kovos su bendru nusikalstamumu, įskaitant sunkius nusikaltimus, ir visuomenės saugumo užtikrinimo tikslas patenka į antrąją kategoriją(26).
54. Iš šio tikslų suskirstymo į kategorijas matyti, kad:
– dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo, svarbiausio tikslo pagal Teisingumo Teismo nurodytą hierarchiją, galima taikyti didelius suvaržymus, kaip antai tokius, kuriuos lemia teisėkūros priemonės, leidžiančios nustatyti elektroninių ryšių paslaugų teikėjams pareigą bendrai ir nediferencijuotai saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis(27),
– antras pagal svarbą tikslas, t. y. kova su sunkiomis nusikalstamomis veikomis, gali pateisinti tokį suvaržymą, koks yra, pavyzdžiui, tikslinis srauto ir vietos nustatymo duomenų arba ryšio šaltinio IP adresų saugojimas laikotarpiu, neviršijančiu to, kas griežtai būtina(28).
2. Nurodytos jurisprudencijos taikymas nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą
55. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nagrinėjami duomenys buvo gauti taikant didelius Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniuose garantuojamų teisių suvaržymus(29).
56. Kartoju, nagrinėjamu atveju nereikia analizuoti klausimo, ar šie duomenys iš pradžių surinkti teisėtai, t. y. vertinti, ar suvaržymas buvo pakankamai pagrįstas atsižvelgiant į nusikaltimo, prieš kurį siekta imtis veiksmų, sunkumą.
57. Dėl abiejų šių klausimų (suvaržymo sunkumo ir nusižengimo sunkumo) nusprendė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir jo sprendimas byloje a quo neginčijamas, todėl nėra svarbus prašymui priimti prejudicinį sprendimą.
58. Kaip teigia šis teismas, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar tie duomenys: a) taip pat gali būti naudojami atliekant vėlesnius tyrimus, kuriais siekiama apskritai kovoti su nusikaltimais (darant prielaidą, kad ši sąvoka apima ir veiką, už kurią skirta nagrinėjama drausminė nuobauda); arba b) gali būti naudojami tik vykdant tyrimus, skirtus kovai su sunkiais nusikaltimais.
59. Čekijos ir Airijos vyriausybės išnagrinėjo, ar veika, dėl kurios vykdomas persekiojimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, laikytina „sunkiu nusikaltimu“, ir nusprendė teigiamai.
60. Vis dėlto manau, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo šiuo klausimu, nes pareiga kvalifikuoti veiką tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
61. Nacionalinis teismas tvirtina, kad jeigu duomenų, gautų labai suvaržius pagrindines teises, naudojimą būtų galima pateisinti tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencija, tokių duomenų nebūtų galima naudoti tiriant korupcinio pobūdžio drausminius nusižengimus(30). Tai reiškia, kad jų nebūtų galima naudoti atliekant tokius tyrimus, kaip nagrinėjamas šioje byloje.
62. Remiantis šiuo vertinimu svarbu išsiaiškinti, ar drausminiai nusižengimai, dėl kurių vykdomas persekiojimas ir šiuo tikslu siekiama panaudoti tam tikrus asmens duomenis, kokybės požiūriu savo sunkumu turi būti lygiaverčiai nusikalstamoms veikoms, pateisinusioms tų duomenų gavimą(31).
63. Teismo posėdyje Lietuvos vyriausybė pripažino, kad prokuroras, kuriam skirta nuobauda, iš pareigų atleistas dėl profesinės etikos nesilaikymo. Vertinimas, ar toks nesilaikymas (informacijos apie ikiteisminį tyrimą nutekinimas) gali būti prilyginamas sunkiai nusikalstamai veikai arba kelti didelę riziką visuomenės saugumo užtikrinimui, priklauso nuo veiksnių visumos ir šiuos veiksnius gali patikrinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(32).
64. Per teismo posėdį daug kartų buvo minėta kova su korupcija kaip reiškinys, sudarantis tokių veikų, kaip nagrinėjama šioje byloje, pagrindą. Analizuojant šį klausimą reikia pateikti nemažai paaiškinimų siekiant užtikrinti tikslumą, kuris būtinas visais atvejais, kai įgyvendinama valstybės baudžiamoji galia. Pavyzdžiui, reikia nustatyti, ar sąvoka „korupcija“ vartojama bendrąja prasme, ar yra susijusi su konkretaus pobūdžio elgesiu, kuris apskritai būtų pernelyg išplėstas prie jo priskyrus vien pareigos saugoti paslaptį pažeidimą, jeigu pareigūnas negavo atitinkamos naudos(33).
65. Bet kuriuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad profesinės etikos pažeidimas, už kurį nagrinėjamu atveju skirta nuobauda, yra ne toks sunkus kaip nusikalstama veika, kurios tyrimu pateisinta pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnį priimta priemonė, atsakyti į prejudicinį klausimą būtų galima remiantis šiais Teisingumo Teismo teiginiais:
– „prieiga prie srauto ir vietos nustatymo duomenų, kuriuos paslaugų teikėjai saugo taikydami Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatytą priemonę – tokia prieiga turi būti suteikta laikantis sąlygų, nustatytų Direktyvą 2002/58 aiškinančioje jurisprudencijoje, – iš principo gali būti pateisinama tik bendrojo intereso tikslu, dėl kurio šiems teikėjams nustatytas toks įpareigojimas saugoti duomenis. Kitaip yra tik tuo atveju, jei prieigos tikslo svarba viršija duomenų saugojimą pateisinančio tikslo svarbą“(34),
– „[k]onkrečiai kalbant, <…> prieiga prie tokių duomenų, siekiant patraukti atsakomybėn už nekvalifikuotą nusikalstamą veiką ir taikyti sankciją už ją, jokiu būdu negali būti suteikta, jei tokių duomenų saugojimas pateisinamas kovos su sunkiais nusikaltimais arba a fortiori nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslu“(35).
66. Taigi šiuo klausimu taikomas tam tikras bendrojo intereso tikslų, pateisinančių asmens duomenų gavimą, ir tikslų, pateisinančių vėlesnį jų naudojimą, lygiavertiškumo principas. Vienintelė šio principo išimtis, kaip minėta, yra ta, kad tikslas, kurio siekiama suteikiant prieigą, yra svarbesnis už tikslą, pateisinantį duomenų saugojimą.
67. Jeigu principas būtų suprantamas kitaip, būtų iškreipta Direktyvoje 2002/58 numatyta garantijų sistema: direktyvoje užtikrinamos teisės galėtų būti labai suvaržytos 15 straipsnyje nenumatytais atvejais ir nesilaikant Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų sąlygų.
68. Visų pirma pagal teisės aktus leisti nesilaikyti teisės į pranešimų konfidencialumą galima tik atsižvelgiant į konkretų bendrojo intereso tikslą, padedantį įgyvendinti tą interesą. Taigi prieigos prie saugomų duomenų teisėtumas turi būti tikrinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, vertinant, pirma, suvaržymo apimtį ir, antra, bendrojo intereso tikslo, kurį pasiekti turi padėti tas suvaržymas, svarbą.
69. Negalima pritarti Direktyvos 2002/58 aiškinimui, kad, suteikus prieigą pirmuoju atveju, kuriuo ji pagrįstai pateisinama, galima ją suteikti (iš tikrųjų pakartotinai naudoti gautus duomenis) ir vėliau, remiantis hierarchiškai žemesniu tikslu nei tas, kurio siekta pirmuoju atveju.
70. Šiais tikslais reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti siekiant suteikti pirminę prieigą (įskaitant Teisingumo Teismo nurodytus reikalavimus dėl leidimo ją suteikti)(36), galima taikyti, kai tuos pačius duomenis vėliau naudoja kitos institucijos.
C. Alternatyvi analizė: Direktyvos 2016/680 poveikis
71. Jau nurodžiau, koks atsakymas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, mano nuomone, yra tinkamiausias pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prašomą Direktyvos 2002/58 išaiškinimą.
72. Padėtis pasikeistų, jeigu šioje byloje nagrinėjami duomenys būtų gauti ne pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, o tiesiogiai valstybės narės ikiteisminio tyrimo tarnybų per baudžiamąjį procesą.
73. Tokiu atveju būtų taikomos nacionalinės teisės normos, atsižvelgiant į galimybę taikyti Direktyvą 2016/680, kiek tai susiję su atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje gautų asmens duomenų tvarkymu. Manau, kad ikiteisminio tyrimo tarnybų veiksmai tokiais atvejais, kaip šis, patenka į Direktyvos 2016/680 taikymo sritį. Tai patvirtinta per teismo posėdį.
74. Kaip nurodžiau savo išvadoje byloje Inspektor v Inspektorata kam Visshia sadeben savet (Asmens duomenų tvarkymo tikslai – Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje)(37), „BDAR ir Direktyva 2016/680 sudaro nuoseklią sistemą, pagal kurią:
– BDAR nustatytos bendrosios fizinių asmenų apsaugos taisyklės, susijusios su asmens duomenų tvarkymu,
– Direktyvoje 2016/680 numatytos specialiosios tokių duomenų tvarkymo taisyklės teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir policijos bendradarbiavimo srityje“(38).
75. Tada priminiau(39), kad:
– „[a]psauga, užtikrinama taikant abiejuose teisės aktuose nustatytą sistemą, grindžiama teisėtumo, sąžiningumo, skaidrumo principais ir, kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju, principu, kad duomenys renkami ir tvarkomi tik teisės aktuose numatytais tikslais“,
– „[k]onkrečiai kalbant, BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad duomenys „renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu“. Taip suformuluotas ir Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 1 dalies b punktas, kaip lex specialis“,
– „[t]aigi asmens duomenys gali būti renkami ir tvarkomi ne apskritai, o tik konkrečiais tikslais ir laikantis Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų teisėtumo sąlygų“(40),
– „[p]rincipas, pagal kurį griežtai susiejami, pirma, duomenų rinkimas ir tvarkymas ir, antra, abiejų veiksmų atlikimo tikslai, nėra absoliutus, nes tiek BDAR, tiek Direktyvoje 2016/680 leidžiamas tam tikras lankstumas <…>“.
76. Taigi pagal Teisingumo Teismo pateiktą Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 2 dalies aiškinimą(41) būtų sunku pripažinti, kad per baudžiamąjį procesą surinkti asmens duomenys tuo pačiu tikslu gali būti naudojami vėliau vykdant drausminę procedūrą prieš valstybės pareigūną.
77. Vis dėlto turiu priminti, kad pagal Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 2 dalį „[t]am pačiam arba kitam duomenų valdytojui tvarkyti duomenis kitais 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais nei tikslas, kuriuo asmens duomenys renkami, leidžiama, jeigu:
– duomenų valdytojui leidžiama tvarkyti tokius asmens duomenis tokiu tikslu vadovaujantis Sąjungos arba valstybės narės teise ir
– duomenų tvarkymas yra būtinas bei proporcingai atitinka tą kitą tikslą vadovaujantis Sąjungos arba valstybės narės teise“.
78. Remdamasis šia prielaida prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės išnagrinėti, ar (kitas) vėlesnio duomenų tvarkymo tikslas yra vienas iš Direktyvos 2016/680 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų, ar jis į šiuos tikslus nepatenka:
– pirmuoju atveju (duomenų pakartotinis pateikimas ad intra) reikės patikrinti, ar įvykdytos dvi Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos,
– antruoju atveju (duomenų pakartotinis pateikimas ad extra) taikoma Direktyvos 2016/680 9 straipsnio 1 dalis.
1. Duomenų naudojimas pagal Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 2 dalį
79. Dėl pirmosios iš nurodytų dviejų nuostatoje numatytų sąlygų pažymėtina, kad ji bus įvykdyta tik tuo atveju, jeigu valstybės narės teisėje įtvirtintas įstatymas(42), reglamentuojantis, kada duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti asmens duomenis. Be to, tame įstatyme turi būti nustatytos privalomos, aiškios ir tikslios taisyklės(43).
80. Vis dėlto šį aspektą neabejotinai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išanalizavęs BPK 177 straipsnį, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį ir Generalinės prokuratūros rekomendacijas(44). Remdamasis šiomis nuostatomis jis turės įvertinti, kokiu mastu pagal nacionalinę teisę galima per baudžiamąjį procesą gautą informaciją tam tikromis sąlygomis naudoti vykdant drausminių nusižengimų tyrimą. Atliekant šį patikrinimą gali būti naudingi EŽTT sprendime Adomaitis pateikti argumentai(45).
81. Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar tvarkant šioje byloje nagrinėjamus duomenis buvo nustatyta, jog suvaržymas būtinas ir proporcingas(46).
82. Pateikti tokį vertinimą vėlgi gali padėti EŽTT sprendime Adomaitis išdėstyti teiginiai:
– kalbant apie būtinumą, reikės įvertinti, kokiu mastu buvo tikrai būtina pasinaudoti nagrinėjamais duomenimis, kad vykdomas tyrimas būtų sėkmingas, atsižvelgiant į nepakankamus įrodymus, pagrįstus kitais atliekant drausminę procedūrą turėtais duomenimis(47),
– kalbant apie proporcingumą, reikės įvertinti nusižengimo, dėl kurio pradėta drausminė procedūra, sunkumą, atsižvelgiant į tai, kad, kaip teigia Lietuvos vyriausybė ir kaip matyti iš EŽTT sprendimo Adomaitis(48), asmens duomenys naudojami tik tais atvejais, kai padaryti nusižengimai, už kuriuos numatyta griežčiausia drausminė nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo.
2. Duomenų naudojimas pagal Direktyvos 2016/680 9 straipsnį
83. Remiantis Direktyvos 2016/680 9 straipsnio 1 dalimi, kompetentingų institucijų jos 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais renkami asmens duomenys negali būti tvarkomi kitais nei 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais, nebent taip juos tvarkyti yra leidžiama pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę. Tokiu atveju taikomas BDAR, nebent duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuri nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį(49).
84. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręs, kad Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 2 dalis netaikoma, jis turės remtis BDAR. Pagal šį reglamentą reikės nustatyti, ar įvykdyta ne tik teisės akto nuostata, bet ir bent viena iš reglamento 6 straipsnio 1 dalyje išsamiai išvardytų asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygų.
V. Išvada
85. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tokį atsakymą:
1. 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi,
turi būti aiškinama taip:
pagal ją kompetentingos valdžios institucijos negali rinkti elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, galinčių suteikti išsamios informacijos apie naudotoją, ir juos naudoti tiriant veikas, sudarančias ne tokius sunkius nusižengimus kaip tie, kurių tyrimas anksčiau galėjo pateisinti prieigą prie šių duomenų.
2. Alternatyvus atsakymas:
2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR 9 straipsnio 1 dalis, siejama su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB 6 ir 10 straipsniais, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsnius,
turi būti aiškinama taip:
pagal ją nedraudžiama per administracinę drausminę procedūrą naudoti asmens duomenų, kuriuos valdžios institucija teisėtai ir tiesiogiai gavo vykdydama ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, jeigu pagal aiškias, tikslias ir privalomas nacionalinės teisės taisykles ta procedūra ir ikiteisminis tyrimas yra susiję ir jeigu duomenų naudojimas atitinka teisėtą tikslą, yra būtinas ir proporcingas, o tai turi nustatyti teisminė institucija.