BENDROJO TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2012 m. lapkričio 16 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Konkurencija – Sprendimo, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas, paskelbimas – Prašymo, kuriuo siekiama, kad būtų užtikrintas Komisijai remiantis jos Pranešimu dėl bendradarbiavimo pateiktos informacijos konfidencialumas, atmetimas – Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Skuba – Fumus boni juris – Interesų palyginimas“
Byloje T‑345/12 R
Akzo Nobel NV, įsteigta Amsterdame (Nyderlandai),
Akzo Nobel Chemicals Holding AB, įsteigta Nacka (Švedija),
Eka Chemicals AB, įsteigta Bohus (Švedija),
atstovaujamos advokatų C. Swaak ir R. Wesseling,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą C. Giolito, M. Kellerbauer ir G. Meessen,
atsakovę,
dėl prašymo sustabdyti 2012 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimo C (2012) 3533 galutinis, kuriuo atmestas Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB ir Eka Chemicals AB pagal 2011 m. spalio 13 d. Europos Komisijos Pirmininko sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas 8 straipsnį paduotas prašymas konfidencialiai nagrinėti bylą (byla COMP/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas), vykdymą ir dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir išlaikyti tam tikrų, su ieškovėmis susijusių duomenų konfidencialumą, kiek tai susiję su 2006 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimu 2006/903/EB dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals AB, Degusia AG, Editon SpA, FMC Corporation, FMC Foret S.A., Kemira OYJ, L'Air Liquide SA, Chemoxal SA, Snia SpA, Caffaro Srl, Solvay SA/NV, Solvay Solexis SpA, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema SA (byla COMP/F/C.38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (OL L 353, p. 54),
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės, procesas ir šalių reikalavimai
1 Ši byla dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra susijusi su 2012 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu C (2012) 3533, kuriuo atmestas Akzo Nobel, Akzo Nobel Chemicals Holding ir Eka Chemicals pagal 2011 m. spalio 13 d. Europos Komisijos Pirmininko sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas 8 straipsnį paduotas prašymas konfidencialiai nagrinėti bylą (byla COMP/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – ginčijamas sprendimas)
2 Ginčijamu sprendimu Europos Komisija atmetė prašymą išlaikyti nekonfidencialią jos 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimo 2006/903/EB dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals AB, Degusia AG, Editon SpA, FMC Corporation, FMC Foret S.A., Kemira OYJ, L'Air Liquide SA, Chemoxal SA, Snia SpA, Caffaro Srl, Solvay SA/NV, Solvay Solexis SpA, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema SA (byla COMP/F/C.38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) versiją, kuri buvo paskelbta 2007 m. rugsėjo mėn. Konkurencijos generalinio direktorato interneto svetainėje (OL L 353, p. 54, toliau – 2006 m. sprendimas).
3 2006 m. sprendime Komisija konstatavo, kad ieškovės Akzo Nobel, Akzo Nobel Chemicals Holding ir Eka Chemicals ir keturiolika kitų įmonių 1994–2000 m. Europos ekonominės erdvės (EEE) teritorijoje padarė EB 81 straipsnio pažeidimą, susijusį su vandenilio peroksidu ir perboratu. Kadangi viena iš ieškovių Eka Chemicals buvo antroji įmonė 2003 m. kovo mėn. susisiekusi su Komisija pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155; toliau – Pranešimas dėl bendradarbiavimo) ir pateikusi įrodymų, turinčių didelės vertės, palyginti su tais, kuriuos tuo metu turėjo Komisija, bauda, kuri jai būtų buvusi skirta, sumažinta 40 %. Trims ieškovėms buvo skirta solidari 25,2 milijono eurų bauda.
4 Atsižvelgusi į 2006 m. sprendimo adresačių prašymus užtikrinti konfidencialumą, 2007 m. rugsėjo mėn. Komisija savo interneto svetainėje paskelbė visą nekonfidencialią šio sprendimo versiją. Ieškovės nepadavė skundo dėl tokio paskelbimo.
5 2011 m. lapkričio 28 d. laiške Komisija informavo ieškoves apie savo ketinimą skaidrumo sumetimais paskelbti išsamesnę nekonfidencialią 2006 m. sprendimo versiją ir suteikė joms galimybę pasiūlytame tekste nurodyti galimą konfidencialią informaciją. Konstatavusios, kad didelėje dalyje pasiūlytos išsamesnės versijos buvo informacijos, pateiktos remiantis Pranešimu dėl bendradarbiavimo ir nepaskelbtos 2007 m. rugsėjo mėn. konfidencialumo išsaugojimo sumetimais, ieškovės oficialiai pareiškė nesutinkančios su Komisijos pasiūlymu, nes ši versija esą daro rimtą ir nepataisomą žalą jų interesams. Vis dėlto jos su įvairiomis išlygomis pateikė konfidencialumo prašymų sąrašą, kuriame buvo nurodytos siūlomos išsamesnės versijos pastraipos, bet kuriuo atveju turėjusios likti konfidencialios.
6 2012 m. kovo 15 d. laišku Komisija informavo ieškoves apie savo ketinimą elgtis nepaisydama jų prieštaravimo ir perdavė joms peržiūrėtą išsamesnės nekonfidencialios 2006 m. sprendimo versijos projektą. Ji pranešė, kad šis peržiūrėtas projektas išreiškia jos galutinę poziciją dėl konfidencialumo prašymų, nes visa informacija, leidžianti nustatyti informacijos, pateiktos pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo, kilmę, buvo ištrinta. Komisija pasiūlė ieškovėms, jeigu jos nesutinka, pagal 2011 m. spalio 13 d. Komisijos Pirmininko sprendimą 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas (OL L 275, p. 29) kreiptis į bylas nagrinėjantį pareigūną.
7 2012 m. balandžio 10 d. laišku ieškovės informavo bylas nagrinėjantį pareigūną, jog nesutinka, kad būtų paskelbta nekonfidenciali 2006 m. sprendimo versija, kuri būtų išsamesnė nei 2007 m. rugsėjo mėn. paskelbta versija, ir jo paprašė neleisti skelbti jokios informacijos, pateiktos remiantis Pranešimu dėl bendradarbiavimo. Šiuo atžvilgiu jos nurodė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą, nes suderinta nekonfidenciali versija jau buvo paskelbta 2007 m. Be to, jos teigė tikėjusios, kad bus užtikrintas savanoriškai pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktos informacijos konfidencialumas, nes Komisija negali atgaline data nukrypti nuo savo ankstesnės praktikos, pagal kurią būdavo užtikrinamas tokios informacijos konfidencialumas.
8 Ginčijamame „Komisijos vardu“ pasirašytame sprendime bylas nagrinėjantis pareigūnas atmetė ieškovių prašymą užtikrinti konfidencialumą. Jis pabrėžė, kad jo įgaliojimai yra riboti ir jam leidžia ne tik nagrinėti, ar informacija gali būti atskleista dėl to, kad ji nėra verslo paslaptis ar kita konfidenciali informacija arba esama viršesnio intereso ją atskleisti. Be to, jis pažymėjo, kad ieškovės neteigia, jog išsamesnėje 2006 m. sprendimo versijoje yra konfidencialios informacijos ar verslo paslapčių, ir priešinasi dėl šios versijos atskleidimo tik dėl to, kad joje yra informacijos, pateiktos taikant Pranešimą dėl bendradarbiavimo, nors jos neįrodė, kad tokios informacijos atskleidimas galėtų padaryti rimtos žalos; beje, net ir tokiu atveju tai nesutrukdytų Komisijai tokią informaciją paskelbti.
9 Apie ginčijamą sprendimą ieškovėms buvo pranešta 2012 m. gegužės 28 ir 29 d.
10 2012 m. gegužės 31 d. elektroniniame laiške Komisija ieškovėms pranešė, kad ginčijamas sprendimas yra jos galutinė pozicija šiuo klausimu.
11 2012 m. rugpjūčio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės padavė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ne tik dėl to, kad jame Komisija atmetė jų prašymą užtikrinti konfidencialumą, bet ir dėl to, kad ji turi būti laikoma kaip leidusi susipažinti su tam tikra informacija pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331). Grįsdamos savo ieškinį jos iš esmės tvirtina, kad ginčijamas paskelbimas pažeidžia Komisijai pagal SESV 339 straipsnį tenkančią konfidencialumo pareigą ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principus, nes išsamesnėje 2006 m. sprendimo versijoje yra informacijos, kurią jos pateikė Komisijai siekdamos pasinaudoti Pranešimu dėl bendradarbiavimo.
12 Atskiru tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovės pateikė šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame iš esmės Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:
– pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar bet kuriuo atveju dėl pagrindinio ieškinio,
– kiek šiuo sprendimu Komisijai leidžiama skelbti išsamesnę nekonfidencialią 2006 m. sprendimo versiją, nurodyti jai neskelbti tokios versijos,
– kiek šiuo sprendimu būtų leista pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 susipažinti su visu 2006 m. sprendimo tekstu, nurodyti Komisijai neleisti su juo susipažinti;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
13 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Bendrojo Teismo Pirmininkas pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį leido taikyti ieškovių prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
14 2012 m. rugsėjo 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktose savo pastabose dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija Bendrojo Teismo pirmininko prašo:
– atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
15 Tariant, kad ieškovės nežino, ar iš tikrųjų Komisija pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 priėmė sprendimą dėl leidimo susipažinti su visu 2006 m. sprendimo tekstu, ieškovės mano, kad ginčijamą sprendimą galima aiškinti taip, kad jame yra implicitinis leidimas pagal šį reglamentą susipažinti su juo. Todėl jų prašymas ginčijamo sprendimo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra paduotas ne tik dėl to, kad juo leidžiamas ginčijamas paskelbimas, bet ir dėl to, kad jį galima laikyti leidžiančiu pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 susipažinti su jų Komisijai pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikta konfidencialia informacija.
16 Komisija pažymi, kad iki šiol nėra priimtas joks sprendimas, kuriuo ji pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 būtų leidusi susipažinti su ginčijama informacija. Ginčijamas sprendimas yra aiškiai grindžiamas tik 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) ir tik Sprendimu 2011/965.
17 Šiuo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali tik konstatuoti, kad nei šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei pagrindinis ieškinys nėra paduoti dėl sprendimo, kurį Komisija būtų priėmusi pagal Reglamentą Nr. 1049/2001. Taigi tik atsargumo sumetimais ieškovės bando pasiekti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas uždraustų Komisijai priimti tokį sprendimą, o tai yra prevencinis ieškinys, kuriuo siekiama sutrukdyti Komisijai imtis veiksmų. Tačiau laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo kompetencija apsiriboja Komisijos jau priimtų administracinių aktų teismine kontrole, ir neapima klausimų, dėl kurių ši institucija dar nepriėmė sprendimo, vertinimo. Priešingu atveju būtų pirma laiko pradėta diskusija dėl esmės ir supainiotos administracinė ir teisminė procedūros, o tai būtų nesuderinama su kompetencijos pasidalijimu tarp Komisijos ir Europos Sąjungos teismo (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Sogecable prieš Komisiją, T‑52/96 R, Rink. p. II‑797, 39 punktą). Taigi, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sutrukdyti Komisijai atlikti savo administracines funkcijas, kol ji nepriėmė galutinio sprendimo, kurio vykdymo ieškovės nori išvengti, tik ypatingomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Reisebank prieš Komisiją, T‑216/01 R, Rink. p. II‑3481, 52 punktą), kurių buvimo ieškovės šiuo atveju neįrodė.
18 Darytina išvada, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepriimtinas, kiek juo siekiama, pirma, sustabdyti ginčijamo sprendimo, kiek juo pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 būtų leista susipažinti su visu 2006 m. sprendimo tekstu vykdymą, ir, antra, kad būtų nurodyta Komisijai neleisti su juo susipažinti.
Dėl esmės
19 Bendrai analizuojant SESV 278 ir 279 straipsnius bei SESV 256 straipsnio 1 dalį matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei mano, kad to reikalauja aplinkybės, nurodyti sustabdyti Bendrajame Teisme ginčijamo sprendimo vykdymą arba priimti kitą reikalingą laikinąją priemonę.
20 Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Taigi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų suteikimą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir kad jos skubios dėl to, jog siekiant, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams, yra būtina, kad jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindiniame procese. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi pasverti šalių interesus nagrinėjamoje byloje (2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas).
21 Atlikdamas tokį bendrą vertinimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir atsižvelgęs į bylos ypatybes gali laisvai nuspręsti, kaip šias įvairias sąlygas patikrinti ir tokio vertinimo tvarką, nes sprendžiant būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones jokia teisės norma nenustato jam privalomos iš anksto nustatytos analizės schemos (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 23 punktas ir 2007 m. balandžio 3 d. Nutarties Vischim prieš Komisiją, C‑459/06 P(R), neskelbiamos Rinkinyje, 25 punktas).
22 Atsižvelgęs į bylos medžiagą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, jog turi visą informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant būtinybės pirma išklausyti šalių žodinių paaiškinimų.
23 Tokiomis bylos aplinkybėmis pirmiausia reikia palyginti interesus ir išnagrinėti, ar yra tenkinama skubos sąlyga.
Dėl interesų palyginimo ir skubos
24 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką skirtingų interesų palyginimas reiškia, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi nuspręsti, ar laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančios šalies interesas, kad tokios priemonės būtų taikomos, yra svarbesnis už interesą nedelsiant taikyti ginčijamą aktą, ir konkrečiai išnagrinėti, ar bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui panaikinus tokį aktą iš esmės pasikeistų padėtis, kuri susidarytų dėl neatidėliotino jo taikymo, ir, atvirkščiai, ar šio akto vykdymo sustabdymas galėtų sudarytų kliūčių jo veikimui, jei pagrindinis ieškinys būtų atmestas (šiuo klausimu žr. 1989 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties RTE ir kt. prieš Komisiją, 76/89 R, 77/89 R ir 91/89 R, Rink. p. 1141, 15 punktą ir 2003 m. birželio 26 d. Nutarties Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 R ir C‑217/03 R, Rink. p. I‑6887, 142 punktą).
25 Kalbant konkrečiai apie sąlygą, kad nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sukurtą teisinę situaciją turi būti galima atkurti, reikia pažymėti, kad procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra tik užtikrinti visišką būsimo sprendimo dėl esmės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Akzo ir Akcros, C‑7/04 P(R), Rink. p. I‑8739, 36 punktą). Vadinasi, ši procedūra yra tik papildoma pagrindinės procedūros, kurios dalis ji yra, atžvilgiu (1996 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Lehrfreund prieš Tarybą ir Komisiją, T‑228/95 R, Rink. p. II‑111, 61 punktas), todėl laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo priimtas sprendimas turi būti laikinas ta prasme, kad jis negali lemti būsimo sprendimo dėl esmės turinio nei, panaikindamas jo veiksmingumą, padaryti jo iliuzinio (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90 R, Rink. p. I‑2557, 24 punktą ir 1995 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 16 punktą).
26 Darytina neišvengiama išvada, kad neverta saugoti procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šalies ginamo intereso, jei šalis laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo prašo priimti sprendimą, kuris, užuot buvęs tik laikinojo pobūdžio, lemtų būsimo sprendimo dėl esmės turinį ir, panaikindamas jo veiksmingumą, padarytų jį iliuzinį. Būtent dėl šios priežasties prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo prašoma jas taikančio teisėjo nurodyti „laikinai“ atskleisti Komisijos turimą tariamai konfidencialią informaciją, buvo pripažintas nepriimtinu dėl to, kad tokį prašymą tenkinanti nutartis galėtų pirma laiko neutralizuoti vėliau dėl esmės priimsimo sprendimo pasekmes (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 23 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Henkel ir Henkel France prieš Komisiją, T‑607/11 R, 23–25 punktus).
27 Šiuo atveju Bendrasis Teismas nagrinėdamas pagrindinį ginčą turės nuspręsti, ar ginčijamas sprendimas, kuriuo Komisija atmetė ieškovių prašymą neskelbti ginčijamos informacijos, turi būti panaikintas, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo pažeista SESV 339 straipsniu saugoma profesinė paslaptis ir neatsižvelgta į ieškovių Komisijai, siekiant pasinaudoti jos Pranešimu dėl bendradarbiavimo, pateiktos informacijos konfidencialumą. Šiuo atžvilgiu yra akivaizdu, kad norėdamos išsaugoti ginčijamą sprendimą panaikinančio teismo sprendimo veiksmingumą ieškovės turi teisę siekti, kad Komisija neteisėtai nepaskelbtų ginčijamos informacijos. Panaikinantis teismo sprendimas būtų iliuzinis ir neveiksmingas, jei būtų atmestas šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jį atmetus Komisija galėtų iš karto paskelbti nagrinėjamą informaciją ir faktiškai nulemti būsimo sprendimo dėl esmės turinį, t. y. nuspręsti atmesti ieškinį dėl panaikinimo.
28 Šių argumentų nepaneigia tai, kad net ir faktiškai paskelbus ginčijamą informaciją, tai tikriausiai nepanaikintų ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Taip yra dėl to, kad bet koks kitas aiškinimas ieškinio priimtinumą padarytų priklausomą nuo to, ar Komisija atskleidė šią informaciją, paskui, kai tai jau būtų padaryta, tai jai leistų išvengti teisminės kontrolės atskleidžiant tokią informaciją, net jei toks atskleidimas būtų neteisėtas (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse prieš Komisiją, T‑474/04, Rink. p. II‑4225, 39–41 punktus). Toks formalus suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl pagrindinio ginčo išsaugojimas reiškia, kad po nagrinėjamos informacijos paskelbimo priimtas panaikinimo sprendimas neturėtų jokios praktinės naudos ieškovėms.
29 Todėl Komisijos interesas, kad būtų atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra toks svarbus kaip ieškovių ginamas interesas, juo labiau kad prašomų laikinųjų priemonių taikymas tik tam tikrą laikotarpį išlaikytų prieš tai kelerius metus egzistavusį status quo (šiuo klausimu žr. minėtos Nutarties RTE ir kt. prieš Komisiją 15 punktą; taip pat žr. 2012 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Evonik Degussa prieš Komisiją, T‑341/12 R, 24 punktą).
30 Ieškovių ginamą interesą reikia apsaugoti skubiai, jei atmetus jų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones jos patirtų rimtą ir nepataisomą žalą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės iš esmės teigia, kad paskelbus išsamesnę 2006 m. sprendimo versiją situacija nebegalėtų būti atkurta. Paskelbus konfidencialią informaciją, vėlesnis skundžiamo sprendimo panaikinimas dėl SESV 339 straipsniu saugomos profesinės paslapties pažeidimo nepanaikintų paskelbimo pasekmių. Todėl ieškovių teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų tarsi „tuščias kiautas“, jei ginčijama informacija būtų paviešinta prieš išsprendžiant pagrindinį ginčą.
31 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tokiu atveju, jei per pagrindinį procesą paaiškėtų, kad Komisijos paskelbti planuojamoje sprendimo versijoje yra konfidencialios informacijos, kurios paskelbimas pagal SESV 339 straipsnį pažeistų profesinės paslapties apsaugą, ieškovės galėtų remtis šia nuostata, kuri įtvirtina pagrindinę teisę, ir nesutikti su tokiu paskelbimu.
32 Kaip remdamasis Europos žmogaus teisių teismo praktika savo 2008 m. vasario 14 d. Sprendime Varec (C‑450/06, Rink. p. I‑581, 47 ir 48 punktai) pripažino Teisingumo Teismas, iš tikrųjų gali būti būtina uždrausti atskleisti kai kurią konfidencialia pripažintą informaciją, siekiant apsaugoti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 83, 2010, p. 389; toliau – Chartija) 7 straipsnyje įtvirtintą įmonės pagrindinę teisę į privataus gyvenimo apsaugą, turint omenyje tai, kad sąvokos „privatus gyvenimas“ negalima aiškinti taip, kad ji neapimtų juridinio asmens komercinės veiklos. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmonė galėtų patirti „ypač rimtos žalos“ neteisėtai atskleidus tam tikrą informaciją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Varec 54 punktą).
33 Kadangi atmetus šį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija iš karto galėtų paskelbti ginčijamą informaciją, būtų negerai, jei SESV 339 straipsnyje, EŽTK 8 straipsnyje ir Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta ieškovių pagrindinė teisė į jų profesinių paslapčių apsaugą negrįžtamai netektų bet kokios prasmės tos informacijos atžvilgiu. Jei Komisija turėtų teisę paskelbti nagrinėjamą informaciją prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą dėl pagrindinio ieškinio, galėtų taip pat būti pažeista EŽTK 6 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta ieškovių pagrindinė teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Kadangi gali būti rimtai ir nepataisomai pažeistos ieškovės pagrindinės teisės, išnagrinėjus, ar yra tenkinama fumus boni juris sąlyga (dėl glaudaus ryšio tarp šios sąlygos ir skubos sąlygos žr. 2008 m. balandžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Kipras prieš Komisiją, T‑54/08 R, T‑87/08 R, T‑88/08 R ir T‑91/08 R–T‑93/08 R, neskelbiamos Rinkinyje, 56 ir 57 punktus), atrodo būtina skubiai taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones (taip pat žr. minėtos Nutarties Evonik Degussa prieš Komisiją 26–28 punktus).
Dėl fumus boni juris
34 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąlyga dėl fumus boni juris yra tenkinama, kai bent vienas iš šalies, prašančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytų pagrindų pagrindiniam ieškiniui pagrįsti iš pirmo žvilgsnio atrodo tinkamas ir bet kuriuo atveju neatrodo nepagrįstas dėl to, kad yra susijęs su kilusiais sudėtingais teisės klausimais, kurių išspręsti iš karto neįmanoma ir kuriuos reikia išsamiai ištirti, tačiau to negali padaryti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir jie turi būti išnagrinėti per pagrindinį procesą, arba kai iš šalių diskusijų matyti, kad egzistuoja didelis teisinis prieštaravimas, kurio negalima iš karto išspręsti (2012 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Graikija prieš Komisiją, T‑52/12 R, 13 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Artegodan ir kt., C‑39/03 P‑R, Rink. p. I‑4485, 40 punktą).
35 Šiuo atveju priminusios, kad 2007 m. paskelbta nekonfidenciali 2006 m. sprendimo versija buvo ilgo proceso, per kurį Komisija atsižvelgė, viena vertus, į profesinę paslaptį ir Pranešimu dėl bendradarbiavimo pasinaudojusių įmonių teisėtus lūkesčius ir, kita vertus, į viešąjį skaidrumo interesą, rezultatas, ieškovės teigia, kad paskelbdama išsamesnę 2006 m. sprendimo versiją, kurioje būtų remiantis Pranešimu dėl bendradarbiavimo pateiktos informacijos, Komisija pažeidžia SESV 339 straipsnyje, Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnyje ir jos 2004 m. balandžio 7 d. Reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo [joje] pagal [SESV 101] ir [SESV 102] straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) įtvirtintą pareigą saugoti profesinę paslaptį.
36 Remdamosi 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimu Adams prieš Komisiją (145/83, Rink. p. 3539, 34 punktas) ieškovės mano, kad savanoriškai įmonių pateikta informacija padavus Pranešimu dėl bendradarbiavimo grindžiamą prašymą užtikrinti konfidencialumą turi būti saugoma kaip profesinė paslaptis pagal SESV 339 straipsnį. Minėtame Sprendime Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse prieš Komisiją (64 ir 66 punktai) Bendrasis Teismas esą pažymėjo, kad Pranešimas dėl bendradarbiavimo suteikia apsaugą tokiai informacijai, kaip profesinei paslapčiai. Ieškovės teigia, kad pati Komisija įvairiose bylose buvo už tokios informacijos konfidencialumą. Pripažinusi, kad informacijos, pateiktos padavus prašymą atleisti nuo baudos, atskleidimas gali labai pakenkti atleidimo prašantiems asmenims, nes tai labai apsunkintų jų padėtį prieš juos pradėtose procedūrose dėl žalos atlyginimo, Komisija Bendrajame Teisme (2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo CDC Hydrogene Peroxide prieš Komisiją, T‑437/08, Rink. p. II‑8251, 57 punktas) ir Teisingumo Teisme (2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, 115 punktas) pabrėžė, jog interesas, kad tokia informacija nebūtų atskleista, turi būti saugomas tiek, kiek jis yra būtinas jos atleidimo nuo baudų programos veikimui užtikrinti ir įgyvendinti baudimo už kartelių sudarymą politiką.
37 Ieškovės dar kaltina Komisiją dėl to, kad ji pažeidė savo Pranešimą dėl bendradarbiavimo, kurio 29, 32 ir 33 punktuose užtikrinama, kad įmonių, padavus prašymą atleisti nuo baudos, pateikta informacija yra saugoma kaip profesinė paslaptis ir tokios įmonės gali šiuo atžvilgiu remtis teisėtais lūkesčiais. Kadangi Komisija yra saistoma šio pranešimo, sprendimas paskelbti išsamesnę 2006 m. sprendimo versiją ir paviešinti informaciją, pateiktą įmonėms padavus prašymą atleisti nuo baudos, pažeistų Pranešimu dėl bendradarbiavimo suteikiamą apsaugą.
38 Pasak ieškovių, 2007 m. rugsėjo mėn. paskelbta 2006 m. sprendimo versija atitiko tikslą informuoti visuomenę apie Komisijos veiksmus pagrindžiančius motyvus. Todėl nėra „reikšmingo intereso ar pagrindo“ skelbti numatytą išsamesnę versiją, kuri galėtų pakenkti asmeniniams teisėtiems ieškovių lūkesčiams dėl galutinio 2007 m. paskelbtos versijos pobūdžio ir padavus prašymą atleisti nuo baudų pateiktos informacijos konfidencialumo užtikrinimo. Išsamesnės versijos skelbimas praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pirmojo paskelbimo taip pat pažeistų teisinio saugumo principą. Jei Komisija nori pakeisti savo ankstesnę praktiką, kuria siekiama apsaugoti padavus prašymą atleisti nuo baudos pateiktos informacijos konfidencialumą, tai ji turėtų daryti būsimų prašymų atžvilgiu, o ne, kaip šiuo atveju, atgaline tvarka, kai sprendimas yra paskelbtas daugiau nei prieš ketverius metus.
39 Komisija atsako, kad sprendimas skelbti išsamią 2006 m. sprendimo versiją buvo priimtas jos 2011 m. lapkričio 28 d. laiške (žr. šio sprendimo 5 punktą) skaidrumo sumetimais. Jei ieškovės manė, kad toks sprendimas yra neteisėtas, turėjo jį ginčyti pareikšdamos ieškinį dėl panaikinimo per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą. Tačiau ieškovės to nepadarė. Bet kuriuo atveju yra netenkinama sąlyga dėl fumus boni juris, nes jokie konkretūs duomenys nerodo iš pirmo žvilgsnio, kad ieškovių pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra pagrįstas.
40 Remdamasi 2006 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Bank Austria Creditanstalt prieš Komisiją (T‑198/03, Rink. p. II‑1429, 78 punktas) ir minėtu Sprendimu Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse prieš Komisiją (72 punktas) Komisija tvirtina, kad ieškovės galėjo lengvai žinoti, jog pagal Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnį ir jį aiškinančią nusistovėjusią teismo praktiką ji iš principo turėjo teisę paskelbti visą konkurencijos srityje priimto galutinio sprendimo tekstą. Taigi nei ieškovių profesinė paslaptis, nei Pranešimas dėl bendradarbiavimo, nei teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai šiuo atveju nebuvo pažeisti. Ginčijamos informacijos atskleidimas negali padaryti didelės žalos ieškovėms, nes jų tariamai blogesnė padėtis bylose dėl žalos atlyginimo, iškeltose joms po išsamios sprendimo versijos paskelbimo, yra teisėta jų nusikalstamo elgesio pasekmė. Be to, ieškovių interesas laikyti paslaptyje jų dalyvavimo darant neteisėtus veiksmus detales nenusipelno jokios ypatingos apsaugos, atsižvelgiant į visuomenės interesą kuo plačiau žinoti Komisijos veiksmų motyvus ir asmenų, kuriems pažeidimu padaryta žala, interesą žinoti pažeidimo detales, kad jie galėtų prireikus įrodyti savo teises nubaustų įmonių atžvilgiu.
41 Komisija priduria, kad informacija nebėra konfidenciali, net jei tokia ir buvo, ji yra penkerių ir daugiau metų senumo, todėl turi būti laikoma istorine, nebent išimtiniu atveju jos pateikėjas įrodytų, kad, nepaisant senumo, ta informacija vis dar sudaro jo ar trečiojo asmens komercinės pozicijos esmę. Taigi visa informacija yra daugiau nei penkerių metų senumo. Net jeigu ji buvo konfidenciali perdavimo metu, dabar ji turėtų būti laikoma istorine, nes ieškovės neįrodė, kad, nepaisant jos senumo, ji vis dar sudaro jo ar trečiojo asmens komercinės pozicijos esmę.
42 Pasak Komisijos, minėti sprendimai Adams prieš Komisiją ir Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse prieš Komisiją neleidžia teigti, kad Pranešime dėl bendradarbiavimo numatyta, jog padavus prašymą atleisti nuo baudos pateikta informacija turi būti saugoma kaip profesinė paslaptis. Šio pranešimo 32 ir 33 punktai susiję tik su dokumentų ir rašytinių pareiškimų atskleidimu. Tačiau tuose dokumentuose esanti informacija paprastai nėra saugoma nuo atskleidimo. Tariant, kad tam tikrais ypatingais atvejais praeityje Komisija nesutiko atskleisti tam tikrų įmonių, prašančių atleisti nuo baudos, „dokumentų“, kai kitose valstybėse ar teisės sistemose arba pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 egzistuojanti galimybė susipažinti su šiais dokumentais galėjo kelti abejonių dėl egzistuojančių Reglamente Nr. 1/2003 numatytos galimybės susipažinti su byla apribojimų, ji vis dėlto teigia, kad niekada nedavė jokių garantijų, kad neskelbs tokiuose dokumentuose esančios informacijos.
43 Galiausiai Komisija primena, kad Pranešimo dėl bendradarbiavimo 32 straipsniu saugomi dokumentai, susiję su atleidimu nuo baudos, tik „[jos] tyrimų apsaugos“ tikslais, o ne siekiant apsaugoti privačius atleidimo nuo baudos prašančių įmonių interesus, ir kad jo 29 punktas sukelia teisėtus atleidimo nuo baudos prašančių įmonių lūkesčius tik tiek, kiek tai susiję su atleidimu nuo baudų ir jų dydžio sumažinimu, į ką jos tam tikromis aplinkybėmis turi teisę, bylose dėl kartelių. Norėdama išlaikyti savo atleidimo nuo baudų programos patrauklumą Komisija ypatingais atvejais gali nuspręsti esant būtina vienodai vertinti atleisti nuo baudų prašančias įmones ir kitus pažeidėjus, nepadarant prieinamų pagal atleidimo nuo baudų programą pateiktų prieš save nukreiptų pareiškimų. Tačiau atleisti nuo baudos prašančios įmonės neturi būti vertinamos palankiau nei kitos kartelio dalyvės laikant paslaptyje dalį jų neteisėto elgesio, nes tokia paslaptis per daug neigiamai paveiktų nuo kartelio nukentėjusių trečiųjų asmenų, kurie turi teisėtą interesą prašyti atlyginti žalą, padėtį. Tokių prieš save nukreiptų pareiškimų atskleidimas patenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį. Asmenų galimybė juo remtis nacionaliniuose teismuose, kurią palengvintų tokių pareiškimų atskleidimas, yra vienas esminių dalykų, leidžiantis užtikrinti konkurencijos teisės veiksmingumą.
44 Šiuo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas visų pirma konstatuoja, kad nurodydama tariamą 2011 m. lapkričio 28 d. laiško sprendimo pobūdį Komisija pagal fumus boni juris siekia arba ginčyti ieškinio dėl panaikinimo, su kuriuo yra susijęs prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtinumą (teigdama, kad ginčijamas sprendimas tik patvirtina įsigaliojusį 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą), arba bando tvirtinti, kad ieškovės nebeturi teisės remtis informacijos, kurią jos pateikė pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo, konfidencialumu. Kad ir kaip ten būtų, prima facie reikia atmesti Komisijos argumentus. Savo 2012 m. kovo 15 d. laiške (žr. šio sprendimo 6 punktą) Komisija nesirėmė galutiniu sprendimo pobūdžiu, nes 2011 m. lapkričio 28 d. jau buvo atmestas ieškovių prašymas užtikrinti konfidencialumą, bet, priešingai, joms pasiūlė kreiptis į bylas nagrinėjantį pareigūną, jeigu jos ir toliau to prašo. Be to, 2012 m. gegužės 31 d. elektroniniame laiške (žr. šio sprendimo 10 punktą) Komisija aiškiai patvirtino, kad ginčijamas sprendimas yra jos galutinė pozicija šiuo klausimu.
45 Taigi niekas netrukdo išsamiai išnagrinėti ieškovių pateikto ieškinio dėl panaikinimo fumus boni juris.
46 Kaip buvo pažymėta nagrinėjant interesų palyginimą, sprendime, kuris vėliau turės būti priimtas dėl esmės, reikės išspręsti klausimą, ar ginčijamas sprendimas pažeidžia SESV 339 straipsniu, EŽTK 8 straipsniu ir Chartijos 7 straipsniu užtikrinamą ieškovių teisę į profesinę paslaptį, nes Komisijos numatytoje išsamioje 2006 m. sprendimo versijoje yra informacijos, kurią ieškovės jai perdavė pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo ir kuri dėl savo kilmės ir esmės yra konfidenciali ir neturi būti skelbiama.
47 Priešingai nei, atrodo, teigia Komisija, teismo praktika neleidžia lengvai atsakyti į šį klausimą, todėl jį vis dėlto reikia išsamiai išnagrinėti per pagrindinį procesą, juo labiau kad prašymų atleisti nuo baudų konfidencialumo keliamos problemos (toliau – atleidimo nuo baudų problematika) nėra aiškiai numatytos nei Reglamente Nr. 1/2003, nei Reglamente Nr. 1049/2001.
48 Iš tikrųjų nė viename iš ieškovių konkrečiai nurodomų minėtų sprendimų – Bank Austria Creditanstalt prieš Komisiją, Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse prieš Komisiją, Komisija prieš Éditions Odile Jacob ir Adams prieš Komisiją – nenagrinėjama atleidimo nuo baudų problematika. Dėl 2012 m. gegužės 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo EnBW Energie Baden-Württemberg prieš Komisiją (T‑344/08, 8 ir 148 punktai), pagal kurį remiantis Reglamentu Nr. 1049/2001 negalima atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, pateiktais padavus prašymą atleisti nuo baudos, asmenims, nukentėjusiems nuo kartelio, nes kartelyje dalyvavusios bendrovės interesas išvengti ieškinių dėl žalos atlyginimo nėra vertas apsaugos, pakanka pažymėti, kad šis sprendimas nėra galutinis, nes Komisijos apeliacinis skundas tebėra nagrinėjamas Teisingumo Teisme (byla C‑365/12 P).
49 Be to, 2011 m. birželio 14 d. Sprendime Pfleiderer (C‑360/09, Rink. p. I‑5161, 30 punktas) dėl bendros nuo kartelio nukentėjusio asmens galimybės susipažinti su nacionalinės konkurencijos institucijos turimais dokumentais, pateiktais padavus prašymą atleisti nuo baudos, Teisingumo Teismas tik pažymėjo, kad nacionalinis teismas turi palyginti savanoriškai prašymą atleisti nuo baudos padavusio asmens pateiktos informacijos perdavimą pateisinančius interesus ir tokios informacijos apsaugą pateisinančius interesus, nors 2010 m. gruodžio 16 d. šiam sprendimui pateiktoje išvadoje (Rink. p. I‑5163) generalinis advokatas J. Mazák iš principo buvo prieš galimybę leisti susipažinti su pareiškimais ir su jais susijusiais dokumentais, kuriuos savanoriškai perdavė atleisti nuo baudų prašantys asmenys ir kuriuose jie faktiškai prisipažįsta dalyvavę SESV 101 straipsnio pažeidime.
50 Vadinasi, teisės klausimas, kurį reikia išspręsti per pagrindinį procesą, nėra išnagrinėtas Sąjungos teismo galutiniame sprendime. Į šį klausimą reikia atsakyti aiškinant visas reikšmingas nuostatas, įskaitant ir Pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas. Priešingai, nei teigia Komisija, šiuo atžvilgiu taip pat turi būti reikšminga ir su Reglamentu Nr. 1049/2001 susijusi teismo praktika, juo labiau kad pati Komisija Pranešimo dėl bendradarbiavimo 32 punkte ir 2011 m. lapkričio 28 d. laiške nurodo į šį reglamentą (žr. šio sprendimo 5 punktą). Per pagrindinį procesą reikės bent jau išsiaiškinti, ar teismo praktikoje, susijusioje su Reglamentu Nr. 1/2003, ir teismo praktikoje, susijusioje su Reglamentu Nr. 1049/2001, yra vertinimo skirtumų, susijusių su atleidimo nuo baudų problematika, ir, jei taip, kaip reikia išspręsti tuos skirtumus.
51 Per pagrindinį procesą taip pat reikės išnagrinėti argumentų, kad ieškovių interesas saugoti jų, kaip atleisti nuo baudų prašančių asmenų, pateiktos informacijos slaptumą nėra vertas apsaugos, nes Komisijos atleidimo nuo baudų programa yra pakankama paskata, teikianti baudos sumažinimo perspektyvų, todėl Komisija nemato jokio reikalo suteikti nuo baudų atleisti prašantiems asmenims dar ir kitų privilegijų, pagrįstumą. Galimas daiktas, šiais argumentais neatsižvelgiama į tai, jog atleisti nuo baudos prašantis asmuo rizikuoja, kad, nepaisant jo prisipažinimų ir kaltinimą pagrindžiančių įrodymų perdavimo, jam nebus reikšmingai sumažintas baudos dydis, jei kiti kartelio nariai anksčiau už jį informavo Komisiją.
52 Šiuo atžvilgiu galbūt reikia atsižvelgti į 1992 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimą Asociación Española de Banca Privada ir kt. (C‑67/91, Rink. p. I‑4785, 52 ir 53 punktai), kuriame teigiama, kad įmonės, pranešusios apie savo dalyvavimą kartelyje, iš baudos dydžio sumažinimo gaunama nauda kompensuoja riziką, su kuria ji susiduria pati pranešdama apie kartelį, nes iš tikrųjų rizikuoja, kad jai bus atsisakyta sumažinti baudos dydį pagal jos prašymą ir ji bus nubausta už veiksmus iki pranešimo. Pasak Teisingumo Teismo, jei valstybės narės galėtų kaip įrodymus naudoti tokiame pranešime esančią informaciją, kad pateisintų nacionalines sankcijas, tai labai sumažintų pranešančioms įmonėms suteikiamą naudą. Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokią informaciją naudoti draudžiama.
53 Kai Komisija tvirtina, kad visa be išimties ginčijama informacija yra penkerių metų senumo, todėl ji bet kuriuo atveju nebėra konfidenciali, ji iš tikrųjų gali remtis teismo praktika, susijusia su dokumentų, kurie turi būti perduoti pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalį įstojusiai į bylą šaliai, konfidencialumu. Pagal šią teismo praktiką informacija apie įmones, kuri buvo slapta ar konfidenciali, tačiau yra penkerių ar daugiau metų senumo, paprastai turi būti laikoma istorine (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininko nutarties Hynix Semiconductor prieš Tarybą, T‑383/03, Rink. p. II‑621, 60 punktą ir 2012 m. gegužės 8 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko nutarties Spira prieš Komisiją, T‑108/07, 65 punktą), nes prarado savo komercinę vertę. Vis dėlto per pagrindinį procesą reikės išnagrinėti, ar šis vertinimas, kuris, kaip atrodo, be kita ko, taikomas įmonėms bylos šalims, kurios yra ekonominės konkurentės, tinka šiam atvejui, kuris susijęs su išsamios informacijos dėl konkurencijos teisės pažeidimo skelbimu, kai tokia informacija, nors ir būdama sena, gali būti svarbi asmenims, nukentėjusiems nuo kartelio dėl to, kad, pareiškus ieškinius ieškovėms dėl žalos atlyginimo, ji gali padėti jiems lengviau pateikti faktus, reikalingus nustatyti žalos dydį ir priežastinį ryšį.
54 Per pagrindinį procesą taip pat reikės išsiaiškinti, ar 2003 m. kovo mėn. pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo perdavusios Komisijai nagrinėjamą informaciją ieškovės galėjo remtis tuo, kad šiai informacijai, kaip iš esmės konfidencialiai informacijai, taikoma nuolatinė apsauga nuo paskelbimo. Šiuo atžvilgiu galima iš pirmo žvilgsnio teigti, kad tuo metu Komisijos pozicija dėl atleidimo nuo baudų problematikos iš esmės atitiko poziciją, jos gintą byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas CDC Hydrogene Peroxide prieš Komisiją (31 punktas): rizika, kad bus pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, yra stiprus neigiamas veiksnys, galintis lemti tai, kad ateityje įmonės kartelio dalyvės su ja nebebendradarbiaus, todėl negalima leisti, jog prašymu susipažinti su dokumentais, grindžiamu tik privatinės teisės interesais, būtų pakenkta per procedūrą dėl kartelio su ja bendradarbiaujančių įmonių profesinės paslapties apsaugai. Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas EnBW Energie Baden-Württemberg prieš Komisiją (70 punktas), Komisija šią poziciją išplėtė Reglamento Nr. 1/2003 taikymo procedūroms taip, kad savanoriškai informaciją perduodantys kartelio nariai turi teisę pagrįstai tikėtis, kad ji neatskleis tokių dokumentų ir kad jie bus naudojami tik konkurencijos bylos, įskaitant Sąjungos teismo kontrolę, tikslams. Be to, kaip žinoma, praėjusiais metais Komisija nepatenkino panašių valstybių narių ir trečiųjų valstybių teismų panašiais motyvais grindžiamų prašymų perduoti informaciją.
55 Bylą iš esmės nagrinėjantis teismas turės išnagrinėti, ar 2003 m. ieškovės galėjo manyti, kad tokia Komisijos tvirtai ginama pozicija dėl padavus prašymus atleisti nuo baudų perduotos informacijos apsaugos, taip pat turi įtakos aiškinant Pranešimo dėl bendradarbiavimo 32 punktą. Pagal šią nuostatą Komisija, remdamasi Reglamentu Nr. 1049/2001, neskelbia „dokumentų, gautų šio pranešimo kontekste“. Atsižvelgiant į pagrindinę teisę į profesinę paslaptį ir į teisėtų lūkesčių principą, būtų formalistinis požiūris šią apsaugą apriboti tik Reglamente Nr. 1049/2001 apibrėžtais „dokumentais“, nes tokios apsaugos tikslas, taip pat konkurencijos teisės srityje, apima ir visos ar dalies tokiuose dokumentuose esančios informacijos skelbimą. Galiausiai šiuo atžvilgiu reikės išnagrinėti, kiek šioje byloje Komisijos ginama tezė, jog kartelių teisės įgyvendinimas pareiškiant ieškinius dėl žalos atlyginimo yra sankcijos už konkurencijos teisės pažeidimus, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo 33 punktą, dalis, yra suderinama su bylose, kuriose priimti minėti sprendimai EnBW Energie Baden-Württemberg prieš Komisiją ir CDC Hydrogene Peroxide prieš Komisiją, Komisijos ginta pozicija.
56 Atsižvelgiant į šiuos svarstymus reikia konstatuoti, kad šioje byloje kyla sudėtingi teisės klausimai, kurių iš pirmo žvilgsnio negalima laikyti nereikšmingais ir kuriuos reikia išsamiai išnagrinėti per pagrindinį procesą. Taigi, reikia pripažinti, jog egzistuoja fumus boni juris (taip pat žr. minėtos Nutarties Evonik Degussa prieš Komisiją 38–50 punktus).
57 Kadangi yra tenkinamos visos reikalaujamos sąlygos, reikia patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama uždrausti Komisijai skelbti ginčijamą informaciją.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Sustabdyti 2012 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimo C (2012) 3533 galutinis, kuriuo atmestas Akzo Nobel, Akzo Nobel Chemicals Holding ir Eka Chemicals pagal 2011 m. spalio 13 d. Europos Komisijos Pirmininko sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas 8 straipsnį paduotas prašymas konfidencialiai nagrinėti bylą (byla COMP/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas), vykdymą.
2. Nurodyti Komisijai neskelbti jos 2006 m. gegužės 3 d. Sprendimo 2006/903/EB dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Akzo Nobel NV, Akzo Nobel Chemicals Holding AB, EKA Chemicals AB, Degusia AG, Editon SpA, FMC Corporation, FMC Foret S.A., Kemira OYJ, L'Air Liquide SA, Chemoxal SA, Snia SpA, Caffaro Srl, Solvay SA/NV, Solvay Solexis SpA, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema SA. (byla COMP/F/C.38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) versijos, kuri Akzo Nobel, Akzo Nobel Chemicals Holding ir Eka Chemicals atžvilgiu būtų išsamesnė nei šio sprendimo versija, paskelbta 2007 m. rugsėjo mėn. jos interneto svetainėje.
3. Atmesti likusią prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalį.
4. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Priimta 2012 m. lapkričio 16 d. Liuksemburge.